Microsoft Word - knygaGera.doc

Transkriptas

1 TARPTAUTINĖ MIGRACIJOS ORGANIZACIJA SOCIALINIŲ TYRIMŲ INSTITUTAS ŠEIMA ABIPUS SIENŲ Lietuvos transnacionalinės šeimos genezė, funkcijos, raidos perspektyvos Aušra MASLAUSKAITĖ Vlada STANKŪNIENĖ Vilnius 2007

2 UDK 316.3(474.5) Še23 Atsakinga redaktorė: dr. Audra Sipavičienė Recenzentai: Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (KU) Doc. dr. Jolanta Reingardė (VDU) Knyga Socialinių tyrimų instituto tarybos rekomenduota spausdinti , protokolas Nr. 8. Kalbos redaktorė: Živilė Andriūnienė Maketuotoja: Dalia Baublytė Tyrimas atliktas pagal TMO projektą Migracija ir išskirta šeima: Lietuvos darbo migrantų tyrimas. Knygos autoriai dėkoja Nyderlandų užsienio reikalų ministerijai finansavusiai šio tyrimo atlikimą bei knygos išleidimą. ISBN Tarptautinė migracijos organizacija Socialinių tyrimų institutas Visos teisės saugomos. Kopijuoti visą ar dalimis, taip pat naudoti komerciniais tikslais be Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro raštiško leidimo draudžiama.

3 TURINYS ĮVADAS TEORINIS MIGRACIJOS IR TRANSNACIONALINĖS ŠEIMOS DISKURSAS Migracijos samprata, tipai, veiksniai Migracijos teorijos Transnacionalizmo teorinis diskursas ir transnacionalinės šeimos tyrimai Konceptualusis tyrimo modelis LIETUVOS GYVENTOJŲ TARPTAUTINĖ MIGRACIJA: MODELIO KAITA IR VEIKSNIAI Sovietinio periodo išorinės/tarprespublikinės/ tarptautinės migracijos veiksniai ir modelis/ submodeliai Nepriklausomos Lietuvos tarptautinės migracijos modelis/submodeliai LIETUVOS TRANSNACIONALINĖ ŠEIMA: TIPOLOGINĖS, STRUKTŪRINĖS IR SOCIODEMOGRAFINĖS CHARAKTERISTIKOS TN šeimų statistiniai įverčiai TN šeimos Lietuvoje 2001 m.: tipai, struktūra TN šeimų vaikai Lietuvoje: paplitimo įverčiai TN šeimų tipai, struktūrinės ir sociodemografinės charakteristikos

4 4. TRANSNACIONALINĖS ŠEIMOS SUSIFORMAVIMAS IR VEIKSNIAI Mikrolygmens veiksniai Šeiminio lygmens veiksniai Migracinio sprendimo priėmimas šeimoje Šeimos narių priimtas spaudimas migruoti Migracinio sprendimo priėmimo procesas šeimoje Šeimos migracinė kultūra: migracijos nuostatos ir motyvai Šeimos migracinės kultūros dimensijos Šeimos migracinė kultūra: migracijos motyvai Migracija ir šeimos socialiniai bei ekonominiai ištekliai Šeimos raida ir patekimas į TN stadiją Šeimos ryšiai su migracine sistema: migracijos tinklas ŠEIMOS TN STADIJA: ADAPTACIJA Šeiminių vaidmenų perorganizavimas Šeiminių santykių palaikymo būdai Išvykusio šeimos nario grįžimai: dažnumas, trukmė, pasekmės Bendravimas su išvykusiu šeimos nariu Šeimos vizitai pas migravusį šeimos narį TN STADIJOS PASEKMĖS ŠEIMAI TN stadija: įtaka partnerystei bei demografinėms šeimos funkcijoms Partnerystės kokybės vertinimas ir jį sąlygojantys veiksniai Subjektyvūs partnerystės vertinimai Demografinės pasekmės: stabilumas ir reprodukciniai ketinimai

5 6.2. TN šeimos stadijos pasekmės vaikams Vaikų elgesio pokyčiai ir juos sąlygojantys veiksniai Vaikų prisitaikymas: reakcijos bei vaikų ir tėvų santykių transformacija Šeimos TN stadijos materialinės pasekmės šeimai Finansinė TN šeimų padėtis ir jos kaitos vertinimas Vartojimo išlaidų struktūra ir pokyčiai TN ŠEIMŲ SUSIJUNGIMO PROJEKTAI TN stadijos baigimas: šeimos susijungimas Lietuvoje Šeimos susijungimą Lietuvoje skatinantys veiksniai Šeimos susijungimas Lietuvoje: subjektyvi perspektyva TN stadijos baigimas: šeimos susijungimas užsienyje Ketinančių išvykti šeimų kiekybiniai įverčiai TN šeimos susijungimo užsienyje priežastys: subjektyvi perspektyva TN šeimos susijungimas užsienyje: vaikų adaptacija ir jos pasekmės IŠVADOS REKOMENDACIJOS SUMMARY LITERATŪRA PRIEDAS PRIEDAS PRIEDAS PRIEDAS PRIEDAS

6 ĮVADAS Emigracijos srautai iš Lietuvos į kitas šalis yra dideli ir intensyvūs. Šių srautų statistiniai įverčiai rodo, jog 2004 m. iš Lietuvos emigravo (deklaruota ir nedeklaruota emigracija) 1 32,5 tūkst., 2005 m. 48,1 tūkst., 2006 m. 27,8 tūkst. gyventojų, o apie pusę 2006 m. išvykusių ir vyresnių nei 18 m. vyrų ir moterų buvo susituokę asmenys (Lietuvos gyventojų, 2006:11). Beveik tokia pati dalis 2006 m. išvykusiųjų turėjo vaikų, tačiau tik kas antras išvyko kartu su vaiku(-ais) (ten pat, 2006:12). Suprantama, jog ši informacija tik labai bendrais bruožais leidžia kiekybiškai vertinti migracijos procesų ir šeimos tarpusavio sąveiką, tačiau vargu ar leis abejoti tuo, jog Lietuvos visuomenė susiduria su jai nauju dėl migracijos procesų atsirandančiu šeimos tipu transnacionaline šeima. Tai šeima, kurios nariai gyvena skirtingose nacionalinėse valstybėse, šios šeimos kasdienybė peržengia vienos nacionalinės valstybės ribas, o tokios šeimos gyvenimo sąlygos iš esmės transformuoja šeimą ir keičia jos funkcijas. Transnacionalinėje šeimoje, kurioje migruoja vienas ar keli šeimos nariai, kinta ekonominė, globos ir rūpybos, psichologinės paramos, prokreacinė, seksualinių ryšių ir kitos šeimai priskiriamos funkcijos. Dalis jų perduodama kitiems šeimos nariams, giminaičiams, artimiems žmonėms, kitų šeimos funkcijų atlikimas gali būti laikinai suspenduojamas. Tokia šeimos transformacija keičia šeimos struktūrą, kuria papildomus socialinius vaidmenis šeimos nariams, iš esmės pertvarko kasdienius šeimos santykius, kurie turėtų užtikrinti asmeniui šeimos teikiamą psichosocialinį saugumą, priklausomybės artimiausiai bendruomenei ir susietumo su kitais jausmą, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimą. Tokie šeimos pokyčiai turi ilgalaikes pasekmes ne tik šeimos nariams, bet ir visuomenei asmens socializacijai ir tapimui visuomenės nariu, šeimos instituto stabilumui, gimstamumui, kartų solidarumui, t. y. iš esmės transformuoja visuomenės fizinės ir socialinės reprodukcijos sąlygas. 1 Statistikos departamentas apibrėžia emigraciją kaip išvykimą iš nuolatinės gyvenamosios vietos šalies teritorijoje ketinant apsigyventi kitoje valstybėje nuolat arba ilgesniam kaip 6 mėn. laikotarpiui (Lietuvos gyventojų, 2006:8). Atsižvelgiant į tai, jog, kaip atskleidė mūsų atliktas tyrimas, didelė dalis išvykstančiųjų neturi apibrėžtų ketinimų, kaip ilgai liks užsienio šalyje, toliau darbe šiems procesams ir išvykusiems asmenims apibrėžti bus vartojamas migracijos ir migrantų terminas. 6

7 Ir nors dėl migracijos procesų atsiradęs ir plintantis transnacionalinis šeimos tipas turi socialiai reikšmingų pasekmių visuomenei ir jos raidai, šis reiškinys Lietuvoje yra beveik netyrinėtas. Iki šiol Lietuvoje atliktas vienas lokalus jaunų šeimų tyrimas Kauno mieste (Darbo migracijos ypatumai, 2007), taikant kokybinius metodus transnacionalinė šeima tyrinėta VU Sociologijos katedros studentų (vadovė dr. I. Juozeliūnienė). Suprantama, jog šeimos aspektas migracijos tyrimuose netiesiogiai paliečiamas. Į migruojančiųjų šeiminę padėtį atsižvelgiama daugelyje tyrimų, kuriuose analizės vienetas yra individas (Sipavičienė 2006a; Sipavičienė 2006b), tačiau savo problematika šie tyrimai tiesiogiai nėra skirti šeimos ir migracijos procesų analizei. Keletas tyrimų buvo skirta ir migracijos procesų analizei namų ūkių lygmeniu (Sipavičienė, 1997). Atsižvelgiant į transnacionalinių šeimų tyrimų Lietuvoje stoką, vienas iš projekto tikslų gali būti apibrėžiamas kaip siekis užpildyti informacijos apie šio tipo šeimas spragą. Bendrasis tyrimo tikslas yra migracijos įtakos šeimos institutui nustatymas, o detaliau jis gali būti apibrėžtas kaip siekis nustatyti transnacionalinių šeimų tipus, struktūrą, sociodemografines charakteristikas, atskleisti šių šeimų susiformavimo sąlygas, nustatyti transnacionalinių šeimų socialinių funkcijų atlikimo ypatumus ir prieštaras, taip pat įvertinti šių šeimų pasekmes šeimai. Projekto pagrindiniai uždaviniai: 1. Atlikti migracijos teorinio diskurso, taip pat transnacionalinių šeimų teorinio diskurso ir naujausių tyrimų analizę bei parengti šio darbo tyrimų mokslinius teorinius pagrindus. 2. Apžvelgti migracijos modelio kaitą Lietuvoje ir makrolygmens veiksnius, turinčius įtakos transnacionalinėms šeimoms susiformuoti. 3. Parengti metodologinį kiekybinio Lietuvoje likusių transnacionalinių šeimų narių tyrimo instrumentą, suformuoti tyrimo atrankinę visumą ir atlikti kiekybinį transnacionalinių šeimų tyrimą. 4. Derinant kiekybinio tyrimo ir prieinamą kitų šaltinių informaciją nustatyti transnacionalinių šeimų struktūrines, tipologines ir sociodemografines charakteristikas. 5. Kiekybinio tyrimo informacijos pagrindu atskleisti transnacionalinių šeimų susiformavimo veiksnius, transnacionalinės šeimos funkcionavimo ypatumus, migracijos pasekmes šeimai. 7

8 6. Atlikti kokybinius atvejo tyrimus su transnacionalinių šeimų nariais, likusiais Lietuvoje, ir išvykusiais nariais trijose užsienio šalyse (Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV) bei nustatyti strategijas, praktikas, socialiai sukonstruotus naratyvus, kurių pagalba transnacionalinės šeimos subjektyviai interpretuoja migracinį elgesį ir priima migracinius sprendimus, išlaiko šeimos tapatumą, persiskirsto vaidmenis, suvokia migracijos pasekmes šeimai. 7. Atliktų tyrimų rezultatų pagrindu suformuluoti rekomendacijas transnacionalinių šeimų tolesniems tyrimams, taip pat parengti praktines rekomendacijas politikos formuotojams, transnacionalinių šeimų nariams, institucijoms, skleidžiančioms informaciją apie transnacionalines šeimas. Šio darbo tikslams įgyvendinti buvo pasirinkti kiekybiniai ir kokybiniai informacijos rinkimo metodai, kurie suteikia galimybes nagrinėti transnacionalinės šeimos, kaip reiškinio, objektyvias ir subjektyvias socialinės organizacijos ypatybes. Kiekybiniai metodai įgalina atskleisti bendrąsias šių šeimų charakteristikas, susiformavimo ir funkcionavimo ypatumus. Kokybiniai metodai suteikia galimybę pažvelgti, kaip patys šeimų nariai socialiai konstruoja šeimos gyvenimą, kaip subjektyviai interpretuoja migracinius sprendimus ir jų įtaką šeimos gyvenimui. Kiekybinio tyrimo metodologija. Kiekybinis tyrimas buvo atliekamas remiantis šiais toliau išvardytais metodologiniais sprendimais: 1. Kiekybinio tyrimo atrankiniu vienetu buvo pasirinktos Lietuvoje gyvenančios transnacionalinės šeimos, kuriose ilgiau nei 6 mėn. išvykęs vienas iš dviejų šeimoje esančių tėvų, o Lietuvoje likęs vienas iš tėvų su vaikais. Ši metodologinė sąlyga buvo pasirinkta sąmoningai siekiant sumažinti atrankos heterogeniškumą ir neneigiant, jog egzistuoja ir kitokios struktūros transnacionalinės šeimos. Toks pasirinkimas priimtas ketinant išsamiai analizuoti vieną iš transnacionalinių šeimų tipų bei atskleisti šių šeimų problemas. Siekis sumažinti atrankos heterogeniškumą sąlygotas ir atrankos dydžio ribotumo bei su tuo susijusių statistinės analizės galimybių. 2. Pradinis tyrimo atrankos formavimo modelis buvo siejamas su Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimų centro jau atlikto tarptautinio longitudinio reprezentatyvaus Tėvų ir vaikų, vyrų ir moterų šeimoje ir visuomenėje (Generations and Gender Survey) tyrimo respondentų adresų duomenų baze. 8

9 Kadangi šio atrankinio reprezentatyvaus tyrimo imtis 10 tūkst. respondentų, tikėtasi, jog jos pagrindu bus įmanoma identifikuoti transnacionalinių šeimų namų ūkius. Tačiau 2007 m. birželio mėn. gauta šio tyrimo duomenų bazės dalis (pusės respondentų iš 10 tūkst.) atskleidė, jog tokių namų ūkių skaičius nėra pakankamas (n=35). Tai galėjo būti sąlygota indikatoriaus, kurio išplečiančioji nuoroda išvykusius sutapatina ne su išvykusiais iš šalies 2, bet su išvykusiais šalies viduje. Todėl šio atrankos formavimo modelio buvo atsisakyta. 3. Alternatyvus atrankos modelis buvo formuojamas atsižvelgiant į struktūrines transnacionalinių šeimų charakteristikas, kurios buvo gautos įtraukus kelis migracijos indikatorius į reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Jos metu buvo nustatytos namų ūkių, iš kurių yra išvykusių narių, šeiminės padėties (sutuoktinio (-ės)/ partnerio (-ės)), vaikų turėjimo charakteristikos 3. Pagalbinis transnacionalinių šeimų požymių, būtinų atrankai formuoti, tyrimas buvo atliktas 2007 m. gegužės mėn., jį atliko UAB Baltijos tyrimai. 4. Atsižvelgiant į pagalbinio tyrimo metu gautą informaciją apie transnacionalinių šeimų geografinį pasiskirstymą, išvykusiojo šeiminį statusą, vaikų turėjimo požymį, išvykusiojo lytį, taikant tikimybinės daugiapakopės stratifikuotos kvotinės atrankos procedūras 2007 m. liepos mėnesį UAB Baltijos tyrimai atliko 309 transnacionalinių šeimų tyrimą. Atrankinis tyrimo vienetas buvo transnacionalinė šeima, apklaustas atrankinio vieneto respondentas Lietuvoje su vaikais likęs transnacionalinės šeimos tėvas ar motina. Bendrosios atrankos charakteristikos pateiktos 1 priede. 5. Kiekybinio tyrimo instrumentas klausimynas buvo formuojamas atsižvelgiant į teorinį transnacionalinių šeimų tyrimo modelį 2 Tyrime užduoto klausimo formuluotė: Ar yra kitų namų ūkio narių, kurie paprastai čia gyvena, bet šiuo metu yra išvykę (verslo reikalais, yra kitame mieste universitete, pensione, ligoninėje, ar kur kitur)? 3 Pagalbiniame tyrime respondentams buvo užduoti klausimai: Ar jūsų šeimoje (namų ūkyje) yra kas nors šiuo metu išvykęs gyventi ar dirbti į užsienį?, Ar jūsų šeimos narys, kuris šiuo metu yra išvykęs(-usi) gyventi arba dirbti į užsienį, turi Lietuvoje gyvenantį sutuoktinį(-ę)/partnerį(-ę)?, Ar jūsų šeimos narys, kuris šiuo metu yra išvykęs(-usi) gyventi arba dirbti į užsienį, turi vaikų iki 18 metų?. Apklausta metų reprezentatyviai atrinktų Lietuvos gyventojų. 9

10 (žr poskyris). Klausimyną sudarė pagal temas sujungtos indikatorių grupės: a. namų ūkio struktūros, abiejų tėvų socialinių demografinių charakteristikų (amžius, išsilavinimas, profesinis statusas, išvykusiojo atveju iki ir prieš migraciją); b. išvykusio šeimos nario gyvenimo ir darbo sąlygų, integracijos užsienio šalyje; c. paskutinės migracijos trukmės ir ketinimų grįžti, migracinio sprendimo vertinimų; d. pirmosios migracijos istorijos, migracinio sprendimo priėmimo sąlygų, santykių su migracine sistema; e. namų ūkio ir šeimos adaptacijos, išvykus vienam šeimos nariui, santykių pertvarkymo ir šio etapo pasekmių; f. šeimos ketinimų baigti transnacionalinę stadiją Lietuvoje ar užsienyje bei tai sąlygojančių veiksnių. Tyrimo klausimynas pateiktas 2 priede. Kokybinio tyrimo metodologija. Kokybinis tyrimas buvo atliekamas remiantis šiais toliau išvardytais metodologiniais sprendimais: 1. Pagrindinis kokybinio tyrimo tikslas buvo atskleisti, kaip transnacionalinių šeimų nariai socialiai konstruoja (suvokia, interpretuoja) šeimos gyvenimo kasdienybę. Lietuvoje apklausti transnacionalinių šeimų tėvai/motinos, kurių partneris išvykęs dirbti į užsienį (5 atvejai), vienas interviu atliktas šeimoje, kurioje išvykęs šeimos narys jau grįžęs į Lietuvą, vienu atveju apklausta išsiskyrusios ir į užsienį išvykusios dukters vaikus prižiūrėjusi močiutė (šis atvejis analizėje nenaudotas). Struktūrinės Lietuvoje apklaustų transnacionalinių šeimos narių ir šeimų charakteristikos pateiktos 3 priedo 1 lentelėje. 2. Apklausiant Lietuvoje esančius transnacionalinių šeimų narius buvo naudojamas pusiau struktūruoto interviu būdas. Interviu gairės pateiktos 4 priede. Interviu kalba netaisyta. Sutrumpintos vietos žymimos ///. 3. Išvykusius transnacionalinių šeimų narius buvo ketinta apklausti trijose šalyse Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Belgijoje. Šios šalys buvo pasirinktos atsižvelgiant į du požymius: emigrantų dominuojančių srautų profesinės kvalifikacijos grupes (aukšta ar žema kvalifikacija) ir kontaktų su šeima palaikymo galimybes, sąlygotas migracijos legalumo, geografinio nuotolio 10

11 nuo kilmės šalies (didesnės ar ribotos). Aukštesnės kvalifikacijos ir didesnių kontaktų galimybių šaliai atstovauja Belgija. Žemesnės kvalifikacijos ir didesnių kontaktų galimybių šaliai Jungtinė Karalystė. Tuo tarpu JAV atstovauja ribotų kontaktų (pirmiausia dėl nelegalios migracijos ir didelių atstumų) bei dažniausiai žemos kvalifikacijos migrantų srautus pritraukiančiai šaliai. Planuota, kad užsienio šalyse gyvenantys interviueriai kiekvienoje šalyje atliks iki keturių atvejų studijų. 4. Didžiausių keblumų kilo organizuojant atvejų studijų tyrimą JAV. Trys interviueriai (vienas Niujorke, du Čikagoje) nerado tyrimui tinkamų šeimų (kad vienas iš šeimos narių dirbtų JAV, o kita šeimos dalis būtų likusi Lietuvoje). JAV apklausti ekspertai (Lietuvos Respublikos konsulato darbuotojas Niujorke ir sekmadieninės mokyklos mokytoja) patvirtino informaciją, jog tokių šeimų mažėja dėl keleto priežasčių. Nelegaliai iki šiol JAV gyvenę migrantai persikelia į Europos Sąjungos (ES) šalis, JAV migracinis patrauklumas Lietuvai įstojus į ES mažėja. Dar viena priežastis į JAV išvykusių nelegalių migrantų legalizacija, kai ilgesnį laiką pragyvenę migrantai įgyja legalaus migranto statusą ir atsiveža šeimą. Dėl šių priežasčių ir ribotų laiko išteklių vietoj atvejų studijų JAV buvo atliktos atvejų studijos Airijoje. Airijoje ir Jungtinėje Karalystėje buvo apklausta po tris respondentus, Belgijoje keturi. Respondentų charakteristikos pateiktos 3 priedo 2 lentelėje. 5. Atvejų studijos užsienio šalyse buvo atliktos taikant pusiau struktūruoto interviu techniką. Interviu gairės pateiktos 4 priede. 6. Lietuvoje buvo apklausti du ekspertai iš Lietuvos Respublikos valstybinių institucijų, tiesiogiai ar netiesiogiai dirbančių su migrantais iš Lietuvos. Tyrimų ribotumas. Bendras projekto ribotumas gali būti siejamas su sąmoningu sprendimu tirti tik apibrėžtos struktūros (du tėvai ir vaikai) šeimas, o tai, suprantama, atskleidžia tik dalį transnacioalinių šeimų problemų. Migracijos įtaka nepilnoms transnacionalinėms šeimoms, senelių su anūkais šeimoms gali būti susieta su specifinėmis, tik šių šeimų tipams būdingomis problemomis. Tokios šeimos turėtų tapti tolesnių tyrimų objektu. Į šio tyrimo analizės lauką jos nebuvo įtrauktos dėl jau aptartų su tyrimo tikslais ir ištekliais susijusių aplinkybių. Svarbu pabrėžti, kad šis tyrimas yra pirmas nacionalinio lygmens transnacionalinių šei- 11

12 mų tyrimas Lietuvoje, todėl juo siekta sukaupti išsamias ir gilias mokslines žinias apie dalį transnacionalinių šeimų. Vienas iš pagrindinių kiekybinio tyrimo ribotumų susijęs su nedidele tyrimo imtimi. Dėl šios priežasties buvo neįmanoma atlikti išsamesnės kai kurių indikatorių analizės. Pagrindiniu kokybinio tyrimo ribotumu laikytinas informacijos iš JAV trūkumas. Tikėtina, jog dėl kontaktų palaikymo galimybių ir migracijos pobūdžio (legali/nelegali, deklaruota/nedeklaruota) informacija apie transnacionalines šeimas, kurių nariai gyvena ir dirba JAV, būtų praturtinusi ir suteikusi vertingų žinių apie tokias šeimas. Mokslo darbą sudaro septynios dalys, išvadų ir rekomendacijų dalis bei priedai. Pirmojoje dalyje nagrinėjamas teorinis migracijos ir transnacionalizmo bei transnacionalinių šeimų diskursas bei formuojamas konceptualus tyrimo pagrindas. Antrojoje dalyje aptariami tarptautinės migracijos iš Lietuvos modelio pokyčiai bei migraciją skatinantys veiksniai. Trečioji dalis skirta Lietuvos transnacionalinių šeimų tipologinių, struktūrinių ir sociodemografinių charakteristikų analizei. Šioje dalyje naudojamasi keletu informacijos šaltinių. Siekiant įvertinti transnacionalinių šeimų paplitimo mastą, patikslinami ir nagrinėjami Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos (VTAKĮ) atlikto tyrimo apie vaikus, kurių tėvai išvykę į užsienį, duomenys. Taip pat analizuojami projekto kiekybinio tyrimo rezultatai. Ketvirtojoje dalyje nagrinėjamos transnacionalinės šeimos susiformavimo sąlygos, joje, kaip ir paskesnėse dalyse, sujungiama kokybinio ir kiekybinio tyrimo informacija. Penktoji dalis skirta šeimos adaptacijos prie transnacionalinės stadijos analizei, joje nagrinėjami šeimos persiorganizavimo procesai ir šeimos santykių palaikymo būdai. Šeštojoje dalyje aptariamos transnacionalinės stadijos pasekmės partnerystei, šeimos demografinėms funkcijoms, pasekmės vaikams ir santykiams tarp kartų, materialinės migracijos pasekmės šeimai. Septintojoje dalyje nagrinėjami transnacionalinių šeimų susijungimo projektai ir juos sąlygojantys veiksniai. Darbas baigiamas išvadų ir rekomendacijų dalimi. Prieš pradedant tyrimo rezultatų analizę norėtųsi padėkoti vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei, suteikusiai galimybę analizuoti šios tarnybos sukauptus duomenis apie vaikus, kurių tėvai išvykę į užsienį, ir šios tarnybos patarėjai Ingai Abariūtei. Taip pat Statistikos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojai Daliai Ambrozaitienei. Nuoširdžiai dėkojame dr. A. Sipavičienei, tal- 12

13 kinusiai ieškant interviuerių užsienio šalyse. Interviueriams: Jungtinėje Karalystėje Ingai Mikšytei, Airijoje Jurgitai Ramanauskienei, taip pat interviu Lietuvoje atlikusioms Margaritai Gedvilaitei ir Inai Knyvaitei. Jai atitenka ir speciali padėka už kruopštų darbą pildant bei tvarkant VTAKĮ tyrimo duomenis, kuriais naudojantis parengta 3.2. knygos dalis. Dalis šio mokslo darbo parengta Oksfordo universiteto Gyventojų senėjimo tyrimų institute (Oxford Institute of Ageing) ir naudojantis unikaliais šio universiteto ištekliais. Autoriai reiškia dėkingumą už šią galimybę. 13

14 1. TEORINIS MIGRACIJOS IR TRANSNACIONALINĖS ŠEIMOS DISKURSAS MIGRACIJOS SAMPRATA, TIPAI, VEIKSNIAI Migracijos samprata. Migracija yra sudėtingas, sunkiai apibūdinamas ir išmatuojamas procesas. Prie klasikinių migracijos apibrėžimų priskirtini šie: migracija gyventojų persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, kertant administracines vietovės ribas; migracija yra individų ar grupių persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą, turint tikslą naujoje vietovėje pasilikti pakankamai ilgą laiką (Stockwell, Groat, 1984:289; Daugherty, Kammeyer, 1995:109); migracija yra asmenų persikėlimas santykinai ilgam laikui, gana dideliu atstumu (Petersen, Petersen, 1986:566); gyvenamosios vietos keitimas visam ar tam tikram laikui kertant teritorines ribas (Moiseenko, 1994:231). Nors šie migracijos apibūdinimai nėra identiški ir ganėtinai neapibrėžti, tačiau juose vyrauja du pagrindiniai kriterijai: erdvės (gyvenamosios vietos pakeitimas) ir laiko (persikėlimas tam tikram laikui) dimensijos. Per pastaruosius keletą dešimtmečių technologijų ir komunikacijų progresas labai išplėtė gyventojų mobilumo/migracijos galimybes. Globalizacija praėjusiame dešimtmetyje labai pakeitė migracijos procesus (Weiss, 2003), sąlygojo teritorinių persikėlimų/migracijos tipų įvairovę. Tad keičiasi ir migracijos samprata. Iš esmės nebėra vieno migracijos apibrėžimo. Šiuo metu migracija suprantama gerokai plačiau. Konkrečiame nacionalinio lygmens politiniame, socialiniame, ekonominiame kontekste migracijos (migracijos tipų) apibrėžimai labai varijuoja. Migracijos tipai. Politiniu, statistiniu lygmeniu bandoma susitarti dėl įvairių migracijos tipų apibūdinimo. Pagal Jungtinių Tautų rekomendacijas dėl tarptautinės migracijos statistikos, ilgalaikis (long-term) migrantas yra asmuo, kuris pakeitė gyvenamąją vietą ne trumpesniam nei 12 mėnesių periodui (UN, 1998), t. y. kai tikslo šalis tampa jo nauja gyvenamąja vieta. Šiomis rekomendacijomis siekiama apibrėžti statistinius migracijos kriterijus, migracijos procesų vertinimo vienodumą ir palyginamumą. Tačiau reikia pastebėti, kad tik labai mažai šalių šį ilgalaikio (permanentinio) migranto apibrėžimą naudoja nacionalinėje statistikoje (Thourogood, 2005:15). Todėl dažniausiai migracijos statistikoje ir tyrimuose pateikiami vertinamų migracijos tipų apibrėžimai.

15 Gyventojų migracija (teritorinis mobilumas) į įvairius tipus pirmiausia skirstoma pagal persikėlimo trukmę: ilgalaikė, pastovi (long-term, permanent), trumpalaikė, laikina (short-term, temporaly), sezoninė, turistinė ir pan. Pagal legalumą migracija gali būti skirstoma į oficialią/legalią/reguliarią (oficial/legal/orderly), nelegalią/nedeklaruotą (irregular/undeclared). Pagal persikėlimo kryptį/vietą į vidinę, išorinę/tarptautinę, lokalią. Pagal migracijos pobūdį/motyvus darbo, mokymosi, šeiminę (šeimų susijungimas). Pagal migrantų kvalifikacijos išsaugojimą protų nutekėjimo (brain drain), protų praradimo/švaistymo (brain waste), rankų nutekėjimo. Pagal apsisprendimo savarankiškumą savanorišką (voluntary), priverstinę (forced), deportaciją/prievartinę (deportation/forcible). Pagal migracijos srautų kryptį konkrečios šalies atžvilgiu į emigraciją/išvykimą, imigraciją/atvykimą, grįžtamąją migraciją (return migration). Pagal ekonomines migracijos priežastis ekonominę, darbo, komercinę migracija ir pan. Pagal politines migracijos priežastis repatriaciją, pabėgėlių srautus, kolonizacijos/dekolonizacijos migraciją. Pagal organizacinį pobūdį organizuota/institucionalizuota, savarankiška ir pan. Pagal kriminogeninį pobūdį prekybą žmonėmis (trafficing) ir t. t. Šie įvairūs migracijos tipai gali sutapti. Konkretus migracijos atvejis gali būti priskirtas įvairiems tipams (pvz., trumpalaikė nedeklaruota darbo migracija trumpalaikis išvykimas į užsienį nelegaliam darbui ir pan.). Migracijos veiksniai. Svarbus migracijos tyrimų aspektas yra migracijos veiksnių vertinimas. Galima teigti, kad žmonės migruoja tikėdamiesi, jog jų gyvenimas naujoje vietoje bus geresnis. Neveikiant kokioms nors papildomoms jėgoms, asmens sprendimas migruoti remsis dviejų vietovių pranašumų ir trūkumų subjektyviu vertinimu, t y. vietovės, kurioje asmuo gyvena, ir vietovės, į kurią jis ketina migruoti (Stockwell, Groat, 1984). Tai leidžia teigti, kad vienu metu migraciją lemia dvejopi veiksniai: išstumiantys iš vietovės, kurioje asmuo konkrečiu momentu gyvena (išstumiantys/stūmos veiksniai push factors), ir pritraukiantys į vietovę, kur asmuo ketina migruoti (pritraukiantys/traukos veiksniai pull factors). Pagal prigimtį šie veiksniai gali būti įvairaus lygmens. Jie gali veikti visos šalies mastu (makrolygmuo), bendruomenės, giminės, šeimos lygmeniu (mezolygmuo) ar individo lygmeniu (mikrolygmuo). Paprastai migraciją vienu metu lemia abiejų rūšių veiksniai: tiek stūmos, tiek traukos. Taigi yra dvi šalys, tarp kurių migruoja asmuo, nusprendęs išvykti. Kai veiksniai labai stiprūs, gali formuotis migracijos srautai (migracijos srautas yra didelis skaičius 15

16 žmonių, kurie per tam tikrą laiką išvyko iš vienos vietovės ir nuvyko į kitą tą pačią vietovę (Stockwell, Groat, 1984:292)). Stūmos ir traukos veiksniai konkrečiu atveju reiškiasi kaip įvairūs ekonominiai, socialiniai, politiniai, etniniai/kultūriniai, gamtiniai/klimatiniai, populiacijos/demografiniai/šeiminiai veiksniai. Migracijos veiksnių analizei skirta daug teorijų, kurias toliau ir aptarsime MIGRACIJOS TEORIJOS Toliau bus aptartos tik tiriamiems migracijos procesams artimos tarptautinės migracijos teorijos. Nėra universalios migracijos teorijos, kuri paaiškintų migracijos prigimtį, veiksnius, srautų formavimąsi. Įvairios teorijos aiškina migracijos proceso sudedamąsias dalis ir aspektus. Dominuojanti teorinė prieiga yra ekonominė. Dar pirmosiose migracijos teorijose buvo akcentuojama migracijos ekonominė kilmė. Daugiau nei prieš šimtą metų Ravenstein as, suformulavęs migracijos dėsnius, pareiškė, kad svarbiausios migracijos priežastys yra ekonominės. Jo idėjos tapo vėlesnių migracijos teorijų pagrindu ir pasitvirtina šiuolaikiniame gyvenime (Daugherty, Kammeyer, 1995:112). Tačiau pastaruoju metu įvairuojant migracijai, plečiasi ir migracijos procesus aiškinančių teorijų ribos. Migraciją tiria keletas mokslo šakų. Tai praplečia migracijos supratimą, galimybes išsiaiškinti specifinių migracijos tipų prigimtį, procesą, pasekmes. Tačiau ir kitų mokslų migracijos teorijų prieigose ekonominio požiūrio akcentai lieka svarbūs. Ekonominė prieiga. Ekonominės perspektyvos požiūriu tarptautinė migracija yra mechanizmas, leidžiantis perskirstyti darbą. Vadovaujantis šiuo požiūriu tarptautiniai migrantai yra dirbantieji. Tokiu atveju ekonominės migracijos teorijos pirmiausia aiškina darbo migraciją lemiančius veiksnius. Viena pagrindinių ir seniausių šios prieigos idėjų yra ta, kad darbo migraciją formuoja skirtumai tarp įvairių vietovių darbo pasiūlos ir paklausos. Migracijos srautai driekiasi iš žemo darbo užmokesčio šalių į aukšto darbo užmokesčio šalis (Zlotnik, 2006). Dar Ravenstein as savo knygoje Migracijos įstatymai (1885) teigė, kad daugumos žmonių siekimas geriau save materialiai aprūpinti yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis migraciją. Jo nuomone, ekonominiai motyvai yra pirminiai migracijos motyvai. Neoklasikinė migracijos teorija. Todaro, Borjas ir kt. šią teoriją pristatė septintame aštuntame praėjusio šimtmečio dešimtmečiuose. Ši te-

17 orija išskiria deterministinį/veiksnių bei tikimybinį/elgsenos migracijos priežasčių bei pasekmių aiškinimą. Makrolygmens požiūriu neoklasikinė migracijos teorija tiria struktūrinius veiksnius, mikrolygmeniu individo elgseną (Weiss, 2003). Deterministinis modelis migraciją aiškina tam tikrais objektyviais veiksniais: galimo darbo užmokesčio dydžio skirtumu ar perspektyvomis daugiau uždirbti, darbo ir kapitalo pasiskirstymu. Pagal tikimybinį modelį migracija gali vykti arba ne dėl daugybės subjektyvių veiksnių prisirišimo prie savo regiono, kultūros, kalbos, net gyvenimo inertiškumo, jau nekalbant apie pajamų skirtumus ar be galo įvairias galimybes užsidirbti skirtinguose regionuose (Shrivastava, 1995). Tiriama individų reakcija į struktūrinius skirtumus tarp šalių, tarp kurių susidaro migraciniai ryšiai. Neoklasikinė migracijos teorija postuluoja, kad šalyse, kuriose darbo indėlis, palyginti su kapitalu, yra didelis, atlyginimai bus maži, o šalyse, kuriose darbo indėlis, palyginti su kapitalu, yra nedidelis, atlyginimai bus dideli. Atitinkamai, atlyginimų skirtumai traukia dirbančiuosius iš žemo atlyginimo šalių į aukšto atlyginimo šalis. Nusidriekiantys migracijos srautai lemia tai, kad kilmės šalyse (iš kurių išvykstama) darbo pasiūla mažėja, atitinkamai atlyginimai auga, o tikslo šalyse (į kurias vykstama) darbo pasiūla didėja, atitinkamai atlyginimai mažėja. Taip pasiekiama nauja pusiausvyra, kai atlyginimų tarp šalių skirtumai mažėja ir pasiekia migracijos kainą. Tada migracija silpnėja, nyksta. Deterministiniai modeliai akcentuoja skirtingų atlyginimų ir atstumo įtaką migracijos apimtims. Tačiau tikimybiniai modeliai apima ne tik ekonominius bei neekonominius, bet ir išmatuojamus bei neišmatuojamus veiksnius. Juk didelę reikšmę gali turėti ne tik piniginės išlaidos, bet ir psichologiniai sunkumai, geografinis ar socialinis atstumas, netikrumas dėl ateities ir pan. Migracijai įtakos gali turėti net ir tam tikri giminystės ryšiai (Shrivastava, 1995). Neoklasikinėms migracijos teorijoms telkiant dėmesį į individualų migrantą, kuris veikia kaip racionalus veikėjas ir sprendžia migruoti ar ne, remdamasis išlaidų bei pajamų apskaičiavimais, makroekonominis požiūris papildomas mikroekonominiu požiūriu. Žmonės pasirenka migravimą ten, kur jie gali produktyviausiai panaudoti savo sugebėjimus, kvalifikaciją, kur darbo užmokestis didesnis. Tačiau norėdami pasiekti geresnio rezultato, jie privalo investuoti į migraciją, kuriai reikia akivaizdžių ir neakivaizdžių sąnaudų (kelionės, adaptacijos naujoje vietoje išlaidos ir pan.). 17

18 Nauja ekonominė migracijos teorija. Ši teorija migracinį elgesį nagrinėja ne per individą, bet per šeimą, namų ūkį ar kitas su asmeniu susijusias grupes, kurių nariai priima sprendimus dėl migravimo (Stark, 1991; Massey, et all., 1993). Migracija, pasak šios teorijos prielaidų, yra racionalus pasirinkimas ir iš esmės yra šeimos/grupės strategija. Tokių grupių nariams suteikiami skirtingi įgaliojimai tam, kad užtikrintų tam tikrą materialinį grupės saugumą. Įvairūs veiksniai gali lemti nedarbą, pajamų sumažėjimą. Dalį darbo jėgos potencialo perkeliant į užsienio darbo rinką, gaunamas papildomas pajamų šaltinis, kuris, esant palankioms sąlygoms, sustiprina šeimos ar namų ūkio ekonomines pozicijas. Dėl šių priežasčių šeima/namų ūkis įvairiais būdais stengiasi padėti vienam iš savo narių vykti į kitą šalį. Net jei tai žymiai ir nepadidina pajamų, tačiau leidžia palaikyti šeimos/namų ūkio ekonominį stabilumą. Rizikos minimizavimas šeimoje gali būti stipresnis tarptautinės migracijos veiksnys nei darbo užmokesčio skirtumai tarp šalių. Siekdamos sumažinti riziką šeimos gali paskirstyti darbo jėgą tarp šalių net esant nedideliems darbo užmokesčio skirtumams. Migracija gali nesustoti net susilyginus darbo užmokesčiui tarp šalių, nes skirtumai tarp kitų rinkų gali išlikti. Ši teorija pabrėžia finansinių siuntų svarbą, sudėtingus ryšius tarp migracijos ir sociokultūrinio konteksto, kuriame ji vyksta. Pinigų siuntos gali ne tik sumažinti šeimos riziką kilmės šalyje, bet ir leisti šeimai investuoti į gamybą, įsigyti kapitalo. Be to, jos sudaro galimybę šeimai įsigyti vertingų dalykų (Zlotnik, 2006; Weiss, 2003). Dvejopos (dual) darbo rinkos teorija, plėtota praėjusio šimtmečio aštuntame dešimtmetyje, teigia, kad industrinių/išsivysčiusių visuomenių ekonomikos struktūrai būdinga migrantų darbo jėgos paklausa (Piore, 1979). Keletas veiksnių susiję su jų darbo rinkos specifika ir struktūriniu migrantų darbo jėgos poreikiu. Atlyginimai atspindi ne tik santykį tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos, bet ir darbo prestižą. Apačios pozicijos (antrajame sektoriuje) yra nepatrauklios aukšto išsivystymo šalių atstovams. Šios pozicijos jiems nesuteikia siekiamo statuso. Kartu su mažu užmokesčiu ir nemalonia darbo aplinka tai skatina struktūrinį žmonių, norinčių užimti darbo vietas hierarchijos apačioje, trūkumą. Darbo užmokesčio pakėlimas už nepatrauklų darbą neišsprendžia darbo trūkumo šiame sektoriuje problemos. Migrantų samdymas yra parankesnis sprendimo būdas nei darbo užmokesčio didinimas. 18

19 Kitas migraciją skatinantis veiksnys susijęs su modernioms visuomenėms būdingu darbo rinkos išsišakojimu. Intensyviuose kapitalo sektoriuose darbininkai gauna nuolatinius darbus, jie gerai apmokomi tam, kad didėtų produktyvumas ir galėtų naudotis naujausia technika. Tačiau kai užduotims atlikti reikia fizinės darbo jėgos, joms įvykdyti užtenka ribotų įgūdžių/kvalifikacijos, toks darbas dažnai yra laikinas. Žmonės, atliekantys šiuos darbus, rizikuoja būti atleisti depresijų ar ne sezono metu. Kai verslas klesti, darbdaviams sunku rasti lanksčios/laikinai užimtos darbo jėgos. Daugiausia taip yra todėl, kad tradiciniai tokios darbo jėgos šaltiniai išsekę: moterys dabar linkusios dirbti visą darbo laiką, o išsilavinimo siekimas daro neįmanomą samdyti jaunimą laikiniems darbams. Todėl darbdaviai orientuojasi į migrantų rekrutavimą šioms darbo vietoms užimti (Zlotnik, 2006; Weiss, 2003). Pasaulio sistemų teorija postuluoja, kad migracijos kilmė susieta su institucinio ir sektorinio išvystymo disbalansu tarp įvairių šalių, įeinančių į pasaulio kapitalistinę sistemą (Sassen, 1991; Papademetriou, Martin, 1991). Pasaulio darbo potencialas susiskirstęs į tris zonas: pagrindinę, pusiau periferinę ir periferinę. Pagrindinėje zonoje trūksta darbo jėgos mažai apmokamose pozicijose (žemės ūkyje, paslaugų sferoje, žemiausiose pramonės grandyse). Žemės ūkio plėtra ar net šalies ūkio sparti raida periferinėse šalyse sąlygoja darbo perteklių, nedarbą, neformalų užimtumą kaime ir mieste, nuskurdina ir marginalizuoja dalį šeimų. Tai kuria nekvalifikuotos/mažai kvalifikuotos darbo jėgos migracinius srautus į pagrindines šalis, užpildo jų mažai apmokamas darbo vietas. Dažniausiai srautai formuojasi tarp lingvistiniu, kultūriniu požiūriu artimų šalių arba tarp šalių, tarp kurių yra patogus transporto ir komunikacinis ryšys. Dažnai tokie srautai formuojasi tarp buvusių kolonijų ir kolonijinių šalių. Ši teorija pabrėžia politinės ir ekonominės integracijos procesus pasaulyje, ideologinę homogenizaciją ir stiprėjančius materialinius bei kultūrinius ryšius tarp turtingų ir neturtingų šalių. Teigiama, jog prasiskverbdama į periferinius regionus pasaulinė rinka veikia kaip tarptautinės migracijos katalizatorius. Žmonių mobilumas seka kapitalo ir prekių srautus, tik atvirkštine kryptimi. Šis procesas buvo/yra skatinamas kolonizacijos/dekolonizacijos procesų, tarpnacionalinių korporacijų plitimo, užsienio investicijų didėjimo (Zlotnik, 2006). Dvejopos rinkos ir pasaulio sistemų teorijos nukelia individualius sprendimus ar namų ūkius į antrą vietą. Svarbiausia šiose teorijose yra 19

20 industrinės visuomenės ir pasaulio, kaip visumos, vystymasis, kas beveik neišvengiamai sukelia migracinius srautus. Neoklasikinė makroekonomikos teorija siekia paaiškinti veidrodinius darbo jėgos ir kapitalo srautus, stebimus tarp šalių, besiskiriančių savo indėliais šiose srityse. Visuomenėje turi būti pasiekiama pusiausvyra tarp ekonominių išteklių darbo jėgos ir materialinių išteklių kapitalo. Uždarbio skirtumas stimuliuoja darbininkus judėti iš mažo užmokesčio šalių į didelio užmokesčio šalis, o investuojamas kapitalas, reikalingas tikėtinam pelnui gauti, judės į mažo užmokesčio šalį. Toks procesas tęsis, kol bus pasiektas užmokesčio skirtumas tarp šalių, ne didesnis nei darbo jėgos judėjimo kaina. Neoklasikinė mikroekonomikos teorija teigia, jog individai priima sąmoningus sprendimus, susijusius su mobilumu. Kai lauktas grynasis pelnas, gaunamas persikėlus į kitą teritoriją, per tam tikrą periodą yra teigiamas, žmonės linkę migruoti. Skaičiuojant tikėtiną pelną, potencialūs migrantai atsižvelgia į tikimybę gauti darbą, atitinkantį jų įgūdžius kilmės ir tikslo šalyse, materialines bei psichologines persikėlimo kainas ir, jei draudžiamas nelegalus persikėlimas, galimybes būti susektiems bei grąžintiems atgal. Asmeninės migravimo sąlygos nėra vien tik ekonominės. De Jong ir Fawcett (1981) išskyrė septynias migravimo motyvų kategorijas. Be ekonominių sąlygų, svarbios ir tokios kaip statusas (išsilavinimas, profesija), komfortas (geresnė gyvenamoji vieta), įgūdžiai (nauji patyrimai ir malonumai), autonomija (asmeninė laisvė), afiliacija (šeima, vedybos) ir moralė (dvasinė ir religinė laisvė). Tyrimai rodo, kad mokymosi metų skaičius, darbas bei ankstesnė migravimo patirtis yra migraciją skatinantys veiksniai. Buvimas susituokus ar esant namų ūkio galva veikia priešingai. Sociologinė prieiga. Sprendimų priėmimo teorijos. Lee (Lee, 1966) analizavo išstumiančiuosius, pritraukiančiuosius ir neutraliuosius migracijos veiksnius. Pusiausvyra tarp šių veiksnių lemia, kokia migracija teigiama ar neigiama, yra konkrečioje vietovėje. Kas nepriimtina vienoje vietovėje, gali tapti palankiu, mases pritraukiančiu veiksniu kitoje. Jei sąlygos abiejose vietovėse panašios, daugelį žmonių veiks neutralusis migracijos veiksnys, t. y. toji vieta nei trauks, nei stums migrantus. Migracija bus neįmanoma, jei ji bus ribojama įstatymais, kvotomis ar įvairiais leidimais. Kai kuriems (tačiau ne visiems) kliūtis gali būti ir atstumas bei transporto išlaidos; neturtingiesiems ir mažos problemos gali virsti dideliais suvaržymais. 20

21 Autoriaus nuomone, migruoja ambicingieji visuomenės nariai, kurie neturi galimybių įsidarbinti gyvenamojoje vietoje ar tiesiog neranda tinkamo darbo, atitinkančio jų sugebėjimus, žinias ar lūkesčius. Taip pat tie, kuriems nėra priimtina gyvenamoji aplinka (gyvenimas kaime, sociokultūrinės sąlygos, klimatas ir t. t.). Lee pateiktame migracijos modelyje apimtys priklauso nuo žmonių ir vietų įvairovės. Savaime suprantama, jog migracijos apimtys bus didesnės, jei bus mažiau kliūčių. Migracijos srautas gali būti priešingas ankstesniam (Shrivastava, 1995). Lee tarp svarbių veiksnių, lemiančių migraciją, išskiria asmeninį veiksnį, todėl jo migracijos teorija dar priskiriama prie ankstyvųjų migracijos sprendimų priėmimo teorijų (Daugherty, Kammeyer, 1995). Lee išskyrė keturis veiksnius, lemiančius sprendimą migruoti ar ne: 1) teigiami ir neigiami veiksniai, susiję su kilmės vietove; 2) teigiami ir neigiami veiksniai, susiję su tikslo šalimi; 3) intervencinės kliūtys; 4) asmeniniai veiksniai. Teigiami ir neigiami veiksniai, susiję su kilmės bei tikslo vietove, yra įdarbinimo galimybės, gyvenimo sąlygos, klimatas, kultūros ir laisvalaikio paslaugų prieinamumas, diskriminavimo buvimas ar nebuvimas. Intervencinės kliūtys yra visa tai, kas apsunkina migraciją iš vienos teritorijos į kitą. Kliūtys gali būti fizinės (vandenynai, dykumos) ar politinės (migracijos įstatymai). Asmeniniai veiksniai turi dvi reikšmes: 1) žmogaus ar šeimos charakteristikos (dydis, šeimos gyvavimo ciklas); 2) asmeninis jautrumas, protas, žinojimas apie sąlygas kitur. Šios antros asmeninių veiksmų reikšmės išskyrimas į teoriją įveda naują ženklią dimensiją. Asmeniniai veiksniai apima žinias, įžvalgumą, individualų sąmoningumą, o trys pirmieji veiksniai visada turi būti pasverti ketvirtojo. Teigiama ir neigiama kilmės bei tikslo vietovių reikšmė, kaip ir intervencinių kliūčių suvokimas, gali būti svarbi tik tuomet, jei ji egzistuoja potencialių migrantų sąmonėje. Teorijos esmė ta, kad ji įvardija tris pagrindinių veiksnių grupes kilmės vietovės vertė, tikslo vietovės vertė ir intervencinės kliūtys, ir tik tada įtraukiamas individo sprendimo priėmimo veiksnys, kuris remiasi įžvalgumu ir žiniomis. Pristatydamas asmeninių veiksnių idėją Lee savo schemoje tiria, kaip žmogus priima sprendimą. Šis požiūris į migraciją yra žinomas kaip migracijos sprendimų priėmimo modelis. Iš esmės vienintelio migracijos sprendimų priėmimo modelio nėra. Yra keletas, sukurtų 21

22 įvairių autorių. Jie vienokiu ar kitokiu būdu analizuoja žmonių minčių eigą, sprendžiant migruoti ar ne. Šie modeliai bando atsakyti į klausimus: kokie veiksniai skatina žmones migruoti?; kaip žmonės nusprendžia vykti į konkrečią vietovę?; kodėl kai kurie žmonės nusprendžia nevykti? Šie klausimai atrodo labai paprasti, tačiau atsakymai rodo, koks sudėtingas yra sprendimo priėmimo procesas. Sprendimų priėmimo teorijoje daromos dvi itin svarbios prielaidos. Pirma, sprendimų priėmimo teorija yra tinkama tik tada, jei asmenys gali laisvai priimti sprendimus (asmenys nereaguoja/gali nereaguoti į prievartinę valdžios politiką). Antra, sprendimas migruoti tam tikra prasme yra racionalus: asmenys gali mąstyti apie savo tikslus ir siekius; asmenys gali pasirinkti savo tikslus; asmenys gali pasirinkti tikslų pasiekimo būdus. Sell ir DeJong (1978) teigė, kad yra keturios dalys, kurios sudaro jų vadinamąją motyvacinę migracijos sprendimų teoriją: 1) galimybė; 2) motyvas; 3) lūkesčiai; 4) paskata. Kiekvieną iš šių dalių galima suprasti kaip sprendimo priėmimo žingsnius. Galimybė išreiškia pasirinkimo migruoti potencialumą. Migracija turi būti galima fizine (pvz., asmuo nėra kalėjime) ir psichologine prasme (čia turima galvoje migracinės nuostatos, pvz., asmeniui gali net neateiti mintis migruoti). Motyvas nusako, jog priimant sprendimą migruoti reikšmingą vaidmenį vaidina tai, ką žmogus vertina gyvenime. Daugelyje visuomenių ekonominė gerovė yra viena didžiausių vertybių, tad dažniausias persikėlimo motyvas yra ekonominė sėkmė. Lūkesčiai nusako migracinio sprendimo priėmimą tikintis, jog migracija padės jiems pasiekti tikslus (pvz., užsidirbti). Paskata išreiškia kilmės ir tikslo vietovės pliusus ir minusus, t. y. konkrečius veiksnius, kurie gali teigiamai ar neigiamai veikti tikslų pasiekimą (pvz., jei potencialus migrantas turi vaikų, tai geresnė mokyklų sistema tikslo vietovėje gali būti vienu iš teigiamų veiksnių ten migruoti). Vertinant motyvų ir paskatų svarbą, tarp jų du yra pagrindiniai, turintys įtakos migraciniam sprendimui, tai ekonominiai ir šeiminiai (Daugherty, Kammeyer, 1995). Migracijos tinklo teorija. Praėjusiame dešimtmetyje buvo pradėta plėtoti migracijos tinklo teorija. Massey (Massey et al. 1993; Massey 1998) migracijos tinklą apibūdina kaip kombinuotus tarpasmeninius santykius tarp migranto, jo šeimos, giminės, draugų, kurie liko kilmės šalyje. Ryšiai apima keitimąsi informacija, finansinę pagalbą, pagalbą randant darbą, būstą tikslo šalyje. Šie tinklai palengvina migracijos pro- 22

23 cesą, sumažina išlaidas, riziką, padeda psichologiškai. Migracijos tinklas paruošia dirvą migracijos kanalams sukurti ir didina migracijos efektą (Weiss, 2003). Migracija vyksta etapais: iš skurdaus regiono/šalies vykstama trumpam vizitui į kitą vietovę; įgyjamas patyrimas, sukaupiamos lėšos; grįžtama į savo šalį jau turint aukštesnį statusą (informacijos, žinių, socialinio statuso požiūriu); po to, esant palankioms sąlygoms, į sukurtą aplinką svetimoje šalyje vykstama su šeima, giminėmis. Migracijos tinklo ryšiai vertinami kaip socialinis kapitalas. Šiame procese vyksta nuostatų, vertybių kaita (Massey et al., 1993; Oberg, Wils, 1992; Zlotnik, 2003). Kai kritinė migracijos riba būna peržengta, socialinė struktūra palaiko migracinį procesą autonomiškai, migraciniai ryšiai per tam tikrą laiką įgauna pastovumą. Tam tikri epicentrai, kaip juos pavadino Borrie (Borrie, 1992), plėtojasi ir pritraukia nuolatinius migracijos srautus. Tokie srautai atspindi politinius, ekonominius, socialinius santykius, kurie suteikia srautams pastovumą. Geografinis atstumas turi įtakos, bet nėra svarbiausias veiksnys. Tam tikrų šalių migrantai dalyvauja susidarant didelio masto migracinėms sistemoms. Ši teorija dar kartais vadinama migracinių srautų pastovumo/nuoseklumo teorija. Šeimos migracijos sistemų teorinė prieiga. Rooth ir DeJong (Rooth ir DeJong, 1991), remdamiesi jau egzistuojančiomis migracijos teorijomis, ypač naująja ekonomikos migracijos teorija ir migracijos tinklo teorija, siekė išplėtoti teorinius pagrindus tyrimams, kurie nagrinėtų situacijas, kai migruoja tik vienas ar keli šeimos nariai, o kiti lieka kilmės šalyje. Šios teorinės prieigos tikslas atskleisti veiksnių mechanizmą, kuris skatina galimus skirtingus šeimos migracijos modelius (išvyksta vienas ar keli) ir skirtingus migracijos tipus (ciklinė, sezoninė, nuolatinė). Autoriai išskiria keletą veiksnių, kurie turi įtakos šeimos įsitraukimui, šeimos dalyvavimo migracijoje modeliui ir migracijos tipui. Ryšiai su migracine sistema šeimos su tikslo šalimis susaistytos per jau išvykusius šeimos narius, gimines, draugus, iš kurių gauna informaciją ir kurie gali sumažinti migracijos išlaidas. Šeimos ryšiai su kilmės šalimi tiek ekonominiai (nuosavybė), tiek socialiniai, kurie apsprendžia šeimos susietumą su kilmės šalimi ir turi įtakos šeimos migraciniams sprendimams. Šeimos spaudimas šeimoje bendrai suformuota nuomonė dėl migracijos, kuri gali būti šeimos nario migraciją skatinanti arba stabdanti. Šeimos struktūra ir šeimos gyvenimo 23

24 ciklo stadija taip pat turi įtakos šeimos nariams priimant migracinį sprendimą. Vaikų turėjimas, vaikų amžius yra svarbūs veiksniais, šeimai priimant migracinį sprendimą. Šeimos socialiniai ir ekonominiai ištekliai šeimos statusas kilmės šalyje ir su tuo susiję šeimos ekonominiai ištekliai taip pat turi įtakos šeimai apsisprendžiant dėl įsitraukimo į migraciją. Šeimos mobilumo patirtis jei šeima ar šeimos nariai jau yra migravę, priimti pakartotinį sprendimą jiems bus lengviau. Šios teorijos privalumas tas, jog ji daro skirtumą tarp visos šeimos ir tik dalies šeimos narių migracijos bei jungia skirtingus migracinio sprendimo priėmimo analizės lygmenis: nuostatų ir vertybių, sąveikos, elgesio, struktūrinius. Institucinė teorija teigia, jog migracijos procesą stiprina įvairių organizacijų/institucijų plėtra. Reikšmingiausios yra tos, kurios siekia gauti pelną teikdamos paslaugas (vizų, transporto ir pan.) migrantams (realiems ir potencialiems). Dokumentų tvarkymas dažniausiai siūlomos paslaugos. Jos gali būti legalios ir nelegalios. Kuriasi organizacijos. Gali įsikurti ir organizacijos, nesiekiančios pelno, bet besirūpinančios migrantų gerove. Jos gali veikti kaip spaudimo grupės, gauti legalią pagalbą ir siekti viešumo individualiais atvejais. Didėjančių pasekmių teorija atsirado siekiant įrodyti, kad įvairūs veiksniai gali daryti įtaką vienas kitam. Taip pat veikia kilmės šalies bei tikslo šalies vystymasis, kuris gali turėti įtakos migraciniams procesams. Migrantų šeimos, pirkdamos žemę savo kilmės šalyje, įkurdamos parduotuves ar įsigydamos mašinas, padėdamos šeimos nariams užsienyje, stimuliuoja toje vietovėje gyvenančias kitas šeimas siųsti migrantą darbininką, kuris atliktų tokį pat vaidmenį. Priimančiose šalyse kai kurie užsiėmimai ar pramonės šakos gali tapti specifiniu migrantų grupių darbu, didinančiu migrantų skaičių. Socioekonominiai procesai gali veikti vienas kitą, pakeisdami socialinį mobilumo kontekstą. Apžvelgtos ekonominių ir sociologinių prieigų migracijos teorijos yra teorinis pagrindas suprasti šiuo metu iš Lietuvos į Vakarus besidriekiančių intensyvių gyventojų migracijos srautų makro-, mezo- ir mikrolygmens veiksnius, kurie tampa ir transnacionalinių šeimų fenomeno atsiradimo bei funkcionavimo prielaida. Makrolygmens ekonominės teorijos, akcentuojančios makroekonominius veiksnius, ir pirmiausia darbo pasiūlos ir paklausos, darbo užmokesčio tarp įvairių teritorijų skirtumus, įvardytus jau ankstyvosiose (XIX a. pabaigos) ekonominėse teorijose, vėliau (XX a. antroje pusėje) detalizuotus ir papildytus kitais 24

25 veiksniais neoklasikinėje (įvedant kapitalo migracijos bei mikrolygmens dimensijas), neoklasinėje makroekonomikos (svarbų vaidmenį migracijos srautų persiskirstymui priskiriant ir kapitalo judėjimui), naujojoje ekonominėje (kurioje darbo rinkos skirtumų elementai įvedami per racionalius individo pasirinkimus, šeimos/grupės strategijas, šeimos rizikos minimizavimo siekį), dvejopos darbo rinkos ir pasaulio sistemų teorijose (kuriose aptariami struktūriniai darbo jėgos poreikių veiksniai labiau išsivysčiusių/pagrindinių šalių antrojo sektoriaus/mažai apmokamų pozicijų apsirūpinimas imigrantų/mažesnės kvalifikacijos darbo jėgos iš periferinių regionų sąskaita), yra svarbus instrumentas suprasti šio periodo gyventojų migraciją iš Lietuvos į Vakarus stimuliuojančius makroveiksnius, prognozuoti migracijos procesų eigą. Mikro- ir mezolygmens ekonominiai veiksniai, pradėti tirti neoklasikinėje teorijoje (kur akcentuojama, kad individai, priimdami sprendimą migruoti ar ne, remiasi išlaidų bei pajamų skaičiavimais, ir kur į migracijos sprendimų priėmimo schemą įvedama giminystės ryšių dimensija) ir detaliai aptarti naujojoje ekonominėje migracijos teorijoje (kaip šeimos/namų ūkio/grupės racionalaus pasirinkimo strategijos, realizuojamos migracijos pagalba, kur migracija tampa svarbiu instrumentu šeimai/namų ūkiui sustiprinti ekonomines pozicijas, minimizuoti riziką, užsitikrinti materialinį saugumą), būdami labai susiję su šiuolaikinius Lietuvos migracijos srautus lemiančiais veiksniais, teikia teorines idėjas transnacionalines šeimas formuojančių migracijos tipų tyrimui. Neoklasikinėje mikroekonomikos teorijoje individo ekonominių motyvų svarbos, priimant migracinius sprendimus, papildymas socialinio ir šeiminio statuso, vertybiniais ir psichologiniais veiksniais padeda konceptualizuoti šiuolaikinės migracinės elgsenos mechanizmo sampratą. Sociologinių prieigų migracijos teorijose išplėtotos idėjos padeda gilintis į migracinių sprendimų priėmimo mechanizmą. Ankstyvosios migracinių sprendimų priėmimo teorijos idėja išskirti keturias migracijos veiksnių grupes kilmės šalies; tikslo šalies; intervencinius ir asmeninius veiksnius, ir dabartinėmis sąlygomis tebėra racionali ir padeda struktūruoti šiuolaikinės migracijos procesus lemiančius veiksnius. Migracijos sprendimo priėmimo žingsnių išskyrimas (galimybė, motyvas, lūkesčiai, paskata) motyvacinės migracijos sprendimų teorijos prieigoje leidžia detalizuoti migracijos mechanizmą ir supaprastina jo supratimą. Migracijos tinklo teorija, pradėta plėtoti praėjusio šimtmečio pabaigoje, apimdama kombinuotus tarpasmeninius, šeimos, giminės, 25