Slide 1

Transkriptas

1 Antikinė ekonominė mintis. Viduramžių ekonominė mintis

2 Senovės Graikijos ekonominė mintis (1) Ekonominės minties pradininkai: Likurgas, Solonas, Periklis Ksenofontas Platonas Aristotelis Demokritas

3 Senovės Graikijos ekonominė mintis: ekonominė politinė situacija Graikų ekonominės idėjos plėtojosi ir evoliucionavo kartu su ūkio raida. Senovės Graikijoje ūkio pagrindas buvo žemdirbystė, kur šeimininkas dirbo pats su savo šeima. Be to, palanki senovės graikų geografinė padėtis paskatino prekybos atsiradimą atsirado būtinybė naudoti pinigus, kalti monetas bei jas padirbinėti, klastoti Mainų ūkio prekybinės dvasios įsigalėjimas lėmė stambesnių įmonių atsiradimą bei laisvo darbo išstūmimą ir jo pakeitimą vergų darbu. graikai, palyginti su kitais mokslais (politika bei etika), į ekonomiką kreipė mažiau dėmesio

4 Likurgas, Solonas, Periklis išdėstė liberalius egalitarizmo ir individualizmo principus

5 Demokritas valstybės sukūrimą laikė didžiu pasiekimu ginė privačią nuosavybę, pasisakė prieš stambiosios žemėvaldos augimą Pasisakė prieš neribotą pinigų kaupimą, kadangi godumas pinigams neturi ribų

6 Protagoras pirmąkart žmonijos istorijoje sukūrė teorinį atstovaujamosios demokratijos pagrindą; teigė, kad žmonės (kad ir nelygiai) yra teisingumo dalininkai).

7 Sokratas visą ekonominę veiklą siejo su moralinėmis dorybėmis; smerkė siekį praturtėti; idealizavo spartietišką tvarką; fizinį darbą laisvam piliečiui nelaikė gėdingu.

8 Ksenofontas (1) ekonomika tai mokslas apie savo ūkio turtėjimą. Ji turi mokyti vergvaldį tvarkyti ūkio reikalus taip, kad būtų pagaminama daugiau gėrybių; ekonominio gyvenimo idealas autarkinis žemės ūkis. Žemdirbystė pagal svarbą buvo prilyginama menui ir įvardijama visų profesijų motina bei maitintoja ; prekyba kaip profesija laikyta graiko nevertu užsiėmimu. Jis kritikavo stambiąją prekybą, pritardamas tik žemvaldžių aristokratijos prekybai duona; nagrinėjo darbo našumo problemą,

9 Ksenofontas(2) pirmasis iš senovės graikų autorių nagrinėjo darbo pasidalijimo problemą teigė, kad darbo skirstymas į protinį ir fizinį, o žmonių į laisvuosius ir vergus yra natūralios (gamtinės) kilmės; nagrinėjo pinigų problemą; atkreipė dėmesį į vertės pateikė pirmuosius kainodaros proceso analizės elementus (kainų svyravimas buvo siejamas su prekių (vario, geležies, maisto produktų) pasiūlos kitimu).

10 Platonas (1) Platonas savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė dviejuose veikaluose Valstybė ir Įstatymai.

11 Platonas (2) Platono idealas tai nedidelis ūkis esant mažai pinigų ir turto, menkus mainus, smulkią gamybą, vyraujant žemės ūkiui. Darbo pasidalijimą laikė visuomenės susiskirstymo į luomus pagrindu ir pagrindiniu valstybės santvarkos principu Nagrinėjo pinigų problemą, pinigų funkcijas suvesdamas į vertės matą ir apyvartos priemonę Nagrinėjo vertės problemą. Užuominomis išsakė mintį, kad mainant būtina sulyginti nesulyginamas, skirtingas prekes. Sukūrė idealios valstybės modelį, kuris buvo grindžiamas universaliais proto principais ir jame buvo numatytas visuomenės padalinimas į luomus.

12 Platonas (3) Neigė fizinį darbą. Vergovė pagal Platoną tai natūrali ir amžina tvarka, o vergas tai kalbantis įrankis. Nagrinėjo privačios nuosavybės problemą. Reiškė mintis apie nuosavybės bendrumą idealioje valstybėje Idealioje valstybėje draudė paskolas, prekių pirkimą kreditan, reikalavo apriboti pirklių pelnus normuojant kainas. Teigė, kad vyrams, ir moterims turi būti suteikta galimybė parodyti savo tinkamumą tapti valstybę valdančiais nariais

13 Aristotelis (1) Savo ekonomines mintis plačiausiai išdėstė dviejuose traktatuose: Nikomacho etika Politika aiškiai suprato, kad skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas bei teigė, jog kiekvienas, pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikins, kad imperijų likimą lemia jaunimo išsilavinimas

14 Aristotelis (2) Pagrindinės Aristotelio ekonominės mintys dėstomos žemiau. Pirmasis išaiškino kai kurias ekonomikos kategorijas ir tam tikru mastu atskleidė jų ryšį. Aiškino ekonomikos sampratą. Pagal jį ekonomika yra politikos dalis. Aristotelio idealas buvo nedidelis žemdirbio ūkis, kuriame, suprantama, dirbo vergai. Kūrė idealios valstybės modelį.

15 Aristotelis (3) vergijoje matė sąmoningo, atitinkančio gamtą tikslo įsikūnijimą; plačiai nagrinėjo prekinius-piniginius ryšius; priartėjo prie skirtumo tarp natūralaus ūkio ir prekinės gamybos supratimo; pirmasis ekonomikos mokslo istorijoje mėgino analizuoti kapitalą; pirmasis nustatė du prekės aspektus naudingumą (vartojamąją vertę) ir mainomąją vertę, o taip pat skirtumus tarp jų. pirmasis analizavo reiškinius, kuriuos mes dabar vadiname prekės kaina samprata, apie kurią sukasi visa šiuolaikinė mikroekonomika

16 Aristotelis (4) Aristotelio samprotavimus būtų galima apibendrinti taip: mainai įvyksta, jei tuos, kurie dalyvauja mainuose, sieja abipusis poreikis; mainų bendras matas yra poreikis, kurį praktikoje pakeičia pinigai (moneta), pinigai tai sąlyginis matas, jis nustatomas ne natūraliai, o žmonių sutarimu; mainai teisingi, jei abiejų pusių santykį atspindi jų darbų santykis; -vykdydami tarpusavio mainus, žmonės dalyvauja bendrame (bendruomeniniame) gyvenime, kuris be teisingų mainų yra neįmanomas

17 Senovės Romos ekonominė mintis Romėnai savo veikalus rašė daug vėliau už graikus ir todėl daugeliu atvejų jie yra graikų mokiniai ir bendraminčiai, nedaug ką naujo suteikę ekonominių minčių istorijoje. Senovės Romos ūkis plėtojosi panašiai kaip ir graikų.

18 Senovės Romos ekonominė mintis: istorinė situacija Pradėjo įsigalėti piniginiai mainai ir tolima prekyba su helenistiniais Rytais bei Kartagina. ėmė lėstis stambių ūkių latifundijų žemės ūkis, išstumdamas smulkų žemės ūkį, Romos patricijams (senatoriams) 220 m. buvo uždrausta verstis piniginėmis operacijomis ir jiems gaunamą turtą teko investuoti į žemę

19 Catonas Vyresnysis žemdirbystę laikė garbingiausiu užsiėmimu laisvam piliečiui buvo natūrinio ūkio šalininkas, nors ir rekomendavo viską, kas yra perteklinis, parduoti, priešinosi samdomo darbo naudojimui siekė užtikrinti pajamas vergų sąskaita. daug dėmesio skyrė vergų darbo organizavimui, reikalavo iki galo išnaudoti ir griežtai reglamentuoti vergų darbo dieną. rekomendavo skatinti tarp jų ginčus, nuvarginti juos sunkiu darbu ir pastatyti į sąlygas, kurios būtų blogesnės už darbinių gyvulių susirgusį vergą rekomendavo parduoti kaip pasenusį vežimą. Be vergų jis numatė ir samdomų už pinigus ar dalį derliaus darbuotojų panaudojimą šienavimui, vynuogių rinkimui, samdant juos vienai dienai.

20 Brolių Tiberijai, siejamos svarbios žemės reformos, siekusios apriboti stambiąją žemėvaldą galiausiai kovoje su stambiaisiais žemvaldžiais suerzintų senovės gynėjų buvo nužudyti,

21 Varonas siekė sustiprinti latifundijas; užsibrėžė tikslą pagrįsti pastovių derlių gavimą šalyje; įrodinėjo, kad būtina didžioji sąjunga tarp žemdirbystės ir gyvulininkystės.

22 Columelas kritikavusio griežtą elgesį su vergais bei pasisakiusio už protingai tvirtą egesį su jais norint priversti vergus dirbti jis siūlė su vergais kalbėtis ir kartais net pajuokauti

23 Salustijus pabrėžė neigiamą turto reikšmę romėnų tautos dvasiai.

24 Lukrecijus kuris piktinosi savo amžininkais dėl to, kad jie renka ir didina turtą, piliečių krauju apipiltą, godūs lavonų krūvas ant krūvų be atodairos krauna

25 Vergilijus keturios knygos skirtos atitinkamai žemdirbystei, sodininkystei ir vynuogininkystei, gyvulininkystei bei bitininkystei

26 Gajaus Plinijaus Sekundo tiesiogiai smerkė vergvaldiškus santykius

27 Epikuras individo gyvenimo tikslu laikė savąją gerovę ir laimę, bei kaip bendrumo atsiradimo priežastį įvardijo vien tik naudos siekimu

28 Ciceronas svarbiausi veikalai yra Apie valstybę ir Apie pareigas. Šiuose originaliuose traktatuose keliamos tokios pagrindinės ekonominės mintys: jis rėmė vergovinę tvarką, privatinę nuosavybę, stambiąją žemvaldystę, kurią laikė kilmingiausiu užsiėmimu, o žemdirbystę vertingiausia tarp pragyvenimo šaltinių, pasisakė už stambiosios prekybos plėtojimą stengėsi apibūdinti idealų valstybės pilietį nepriklausomai nuo luomo ekonominiu požiūriu svarbiausiu siekiu laikė teisingumą labdarą, prigimtinės nuosavybių teisės nėra (nuosavybė įgyjama karų metu, žemių okupavimu). Roma mąstytojui buvo idealus pasaulio modelis su pačiu teisingiausiu gyvenimo būdu

29 Seneka reiškė ir ekonomines mintis, skirtos vergovės problemoms spręsti. pasisakė prieš dvasinę vergovę ir kvietė elgtis su vergais humaniškai patardamas teigė, kad pirmieji žmonės nekaltai sekė gamta

30 Apibendrinimas: graikai ir romėnai Lyginant graikus ir romėnus galima būtų padaryti tokias išvadas: graikai formulavo valstybės idėją su visa apimančiomis funkcijomis, taip pat aprėpiančiomis ir žmogaus gyvenimą bei veiklą; romėnai daugiau formulavo privatinės nuosavybės individualistinę idėją, kaip žmogaus ekonominio gyvenimo pagrindą; graikai rėmėsi valstybe, vedančia kolektyvizmo link, o romėnai rėmėsi individu, vedančiu individualizmo bei liberalizmo link ir jiems Ir vienų, ir antrų veikalai, gynę vergvaldišką gamybos būdą,

31 Viduramžių ekonominė mintis Ūkinės struktūros ir ekonominių idėjų požiūriu viduramžiai dalijami į du laikotarpius: ankstyvieji viduramžiai (daugelyje Rytų šalių prasidėjo III VIII a., o Europos šalyse V XI a. ir tęsėsi iki XIII a.); vėlyvieji viduramžiai (tęsėsi nuo XIII a. iki XVI a. pradžios).

32 Ankstyvieji viduramžiai: istorinė situacija sunykus ekonominiams miestų pagrindams, buvo būdinga neišplėtotas uždaras, izoliuotas natūrinis ūkis, baudžiava, kai beveik vienintelis užsiėmimas buvo žemdirbystė, keliaujantys amatininkai ir prekybininkai. Nebuvo ryškaus visuomenės išsisluoksniavimo. Vakarų Europa apie 486 m. kaip pinigą pasirinko dinarą, kuris buvo labai menkos vertės, ir tai gerai parodo ekonominį tų laikų Europos skurdą.

33 Ankstyvieji viduramžiai: požiūris (1) Ekonominiai Biblijos svarstymai ankstyvųjų viduramžių ekonominei minčiai reikšmę turėjo samprotavimai įgimta žmonių lygybė juk visi žmonės yra Dievo vaikai, kilę iš protėvių Adomo ir Ievos; vergijos smerkimas net ir mažiausiai radikaliuose veikaluose buvo skelbiama, kad tikinčiojo vergas, priėmęs krikštą, tampa laisvas; prigimtinė turto bendrumo idėja buvo manoma, kad privatinė nuosavybė bendrą turtą pakeitė

34 Ankstyvieji viduramžiai: požiūris (2) Patį Šventojo Rašto teiginiais paremtą krikščionišką požiūrį į turtą bei nuosavybės sampratą galima apibendrinti taip: Nuolat pabrėžiama, kad turto bei nuosavybės tyko pavojai; turtas ir nuosavybė ne savaime blogi, bet kietina žmogaus širdį, didina godumą ir egoizmą, trukdo atsigręžti į Dievą, ar net visai Jį užstoja. Turtas neretai siejamas su kitų žmonių išnaudojimu ir engimu. Krikščioniškos artimos meilės įsakymas laikomas įpareigojimu pasidalyti savo turtu, ypač su neturtingaisiais ir vargšais. Jėzaus Kristaus sekėjams ypač svarbus turto atsisakymas ir savanoriškas neturtas

35 Atstovai Ekonominės idėjos buvo visiškai priklausomos nuo bažnyčios. Ekonominę mintį ankstyvaisiais viduramžiais plėtojo Klemensas Laktancijus, Kiprijonas, Grigorijus iš Nysos, Jonas Krizostomas, Šv. Augustinas

36 Jonas Krizostomas tikėjo, kad pirkliai vargu ar gali gyventi be nuodėmės įrodinėjo, kad Dievo valia ne viskas gali augti ir būti gaminama bet kuriame pasaulio kampelyje:

37 Šv. Augustinas laikėsis manicheistinio dualizmo koncepcijos, vėliau perėjo prie neoplatonizmo; apie darbo pasidalijimą: jis teigė, kad protinis ir fizinis darbas yra lygiaverčiai ir neturi daryti poveikio žmogaus padėčiai visuomenėje samprotaudamas apie turtą manė, kad turtą kaip medžiagines gėrybes, taip pat auksą ir sidabrą sukuria žmonių darbas Teig4, kad mainai vyksta pagal proporcingumo principą ir yra žmonių laisvos valios išreiškimo aktas. manė, kad prekės vertingumas turi būti nustatomas atsižvelgiant į darbines ir medžiagines sąnaudas jos gaminimo procese, Pinigus laikė dirbtiniu žmonių išradimu, būtinu palengvinti ir paspartinti mainų operacijas rinkoje dėl monetos vidinio vertingumo

38 Vėlyvieji viduramžiai: istorinė situacija pamažu įsigalėjo mainai, atsirado naujas ekonominių žmonių santykių ryšys mokėjimas pinigais, tobulėjo žemdirbystės metodai, prekyba, kūrusi įvairius miestų amatus ir smulkiąją namų pramonę, miestai tapo jūros prekybos centrais, palaikomi ryšiai su kitomis šalimis, padidėjo tauriųjų metalų gavyba, atsirado stambių pirklių ir jų profesinių draugijų

39 Atstovai Minėtini tokie mąstytojai: Rytuose ekonominės minties atstovas, didžiąją gyvenimo dalį gyvenęs Egipte, Ibn-Chaldunas, Europoje teologai ir scholastai: Albertas Didysis Šv. Tomas Akvinietis, Šv. Bonaventura, Francesko Petrarka, Philippe as Dubois as, Jean as Buridan as Nicholas de Oresme us

40 Ibn-Chaldunas (1) pamėgino sustiprinti tikėjimą visuomenės luominės diferenciacijos amžinumu; pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir iškėlė socialinės fizikos koncepciją; skyrė dėmesį turtui prekės forma ir iškėlė gilią tezę, kad produktuose slypi darbas, pasireiškiantis kaip vertė skyrė rinkos kainą ir vertę, jei rinkoje trūksta prabangos dalykų, tai kaina bus aukštesnė už jų darbo vertę. pabrėžė, kad rinka lemia visuomenės darbo pasidalijimą, apspręsdama jo kooperaciją, produkcijos mainus. Turtas, jo nuomone, yra prekių, turinčių vertę, visuma pinigus laikė svarbiausiu ūkinio gyvenimo elementu

41 Ibn-Chaldunas (2) Išskyrė žmonijos socialinio ekonominio vystymosi periodizacijos etapus: laukiniškumą; gyvenimą kaimo bendruomenėje; gyvenimą, prasidedantį miestų plėtra ir amatų vystymuisi. apibūdino darbo vertę, teigė, kad darbo vertės dydis priklauso: nuo žmogaus darbo kiekio nuo jo vietos tarp kitų darbų ; nuo žmonių poreikio jam

42 Ibn-Chaldunas (3) Priėjo tokių išvadų: augant miestams auga būtino ir praradusio būtinumą pakankamumas, mažas miesto gyventojų skaičius yra visų gyventojams reikalingų medžiaginių gėrybių trūkumo ir brangumo priežastis; miesto (kaip ir visos visuomenės) klestėjimas yra realus mokesčių, tarp jų muitų ir valdžios rinkliavų miestų rinkose, dydžio mažėjimo sąlygomis.

43 Šv. Tomas Akvinietis (1) Pasisakė už privatinę nuosavybę ir jos gynimą. Nagrinėjo specifinius prekinės gamybos klausimus, pirmiausia pagal luominį teisingumo supratimą, teisingos kainos problemą. Plėtojo mainų pagrindo problemą, juo laikydamas mainomų daiktų naudos lygybę. Nagrinėjo pinigų problemą. Jis pripažino dvi pinigų funkcijas: pinigai yra gėrybės matas ir mainų priemonė. kritikavo pinigų skolinimą. Jis teigė, kad pinigai negali gaminti pinigų.

44 AČIŪ UŽ DĖMESĮ!