Apžvalgą parengė: Gintautas Jakštas, Beatričė Leiputė, Jogilė Miežienė, Giedrius Padvilikis, Dalius Požėla, Mantautas Rimkus

Transkriptas

1 1

2 2 Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) parengtoje apžvalgoje pirmą kartą nagrinėjami Lietuvos žmogiškieji ištekliai naudojant valstybės registrų ir informacinių sistemų duomenis. Apžvelgiama bendra žmogiškųjų išteklių situacija, gyventojų užimtumas, pajamų pasiskirstymas ir kiti aspektai, taip pat apskričių specifika bei išskirtys savivaldybėse, pateikiama informacija apie specialistų integraciją į darbo rinką. Šioje apžvalgoje pasirinkta tema Lietuvos piliečių migracija nagrinėjama detaliau. Aptariama emigravusių ir grįžusių emigrantų charakteristikos bei srautai, taip pat vidinės migracijos aspektai. Apžvalgą parengė: Gintautas Jakštas, Beatričė Leiputė, Jogilė Miežienė, Giedrius Padvilikis, Dalius Požėla, Mantautas Rimkus Už pagalbą dėkojame: Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovui Donatui Burneikai, Švietimo informacinių technologijų centrui, Vyriausybės komisijai nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti. Maketas ir dizainas: Paulė Gumbelevičiūtė ir Liucija Sabulytė Atnaujintas leidimas 2018 m. birželio 27 d. Pasiūlymus, pastabas, komentarus prašome siųsti Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro komandai Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, 2018

3 3 TURINYS Santrumpos... 4 Įvadas... 5 Metodika Žmogiškųjų išteklių būklė Žmogiškųjų išteklių situacija Lietuvoje Regioniniai skirtumai Specialistų integracija į darbo rinką Tema: Žmogiškųjų išteklių migracija Emigrantai Grįžtantys emigrantai Vidinė migracija Išvados ir rekomendacijos... 92

4 4 SANTRUMPOS AM Aukštoji mokykla ASPĮ Asmens sveikatos priežiūros įstaiga ES Europos Sąjunga GR Gyventojų registras NŽIS Nacionalinė žmogiškųjų išteklių stebėsena LDB Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos LPK 1999 m. parengtas Lietuvos profesijų klasifikatorius, sudarytas remiantis TDO patvirtintu ISCO- 88 ir Europos Sąjungos variantu ISCO-88 (COM) LSD Lietuvos statistikos departamentas PM Profesinė mokykla SKVC Studijų kokybės vertinimo centras Sodra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ŠVIS Švietimo valdymo informacinė sistema, kurioje kaupiami duomenys apie ikimokyklinį, bendrąjį ugdymą, profesinį mokymą bei aukštąjį mokslą VLK Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos VMI Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ŽI Žmogiškieji ištekliai

5 5 ĮVADAS Žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita rengiama pirmą kartą panaudojant naujus Švietimo valdymo informacinėje sistemoje sujungtus valstybės registrų ir informacinių sistemų duomenis m. parengta pirmoji, su žmogiškaisiais ištekliais susijusi ir oficialių registrų bei informacinių sistemų duomenis naudojanti MOSTA analizė Specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminė analizė, kuri nagrinėjo absolventų integraciją į darbo rinką. Per šį laikotarpį žymiai išsiplėtė tiek analizės objektas, tiek naudojamų duomenų šaltinių spektras. Ataskaita siekiama, viena vertus, pateikti pirmąją tokio pobūdžio analizę, pateikiant iki šiol neskelbtus duomenis apie Lietuvos žmogiškuosius išteklius. Kita vertus, ataskaita yra tik pirmasis žingsnis įveiklinant Nacionalinę žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemą, kuri, nors jau pradeda veikti ir davė pirmuosius rezultatus, tačiau vis dar yra tobulinama. Taigi tolesniam jos kūrimui svarbu išbandyti duomenis, kad būtų galima tobulinti skaičiuojamus rodiklius ir prijungti (arba atsisakyti) duomenų šaltinius bei teikti siūlymus duomenų kokybei tobulinti. Taip pat reikalinga išanalizuoti šios sistemos apribojimus, kurie yra neišvengiami dėl, pavyzdžiui, teisinio reguliavimo, registrų duomenų rinkimo specifikos ir pan. Duomenų panaudojimui įtaką daro ir tai, kad šie duomenys yra renkami ne analizės, o administravimo ar mokesčių surinkimo tikslais. Taip pat šią ataskaitą matome kaip pirminę analizę, kuri suteiks pagrindą tolesniems tyrimams. Ataskaita pateikia pagrindinius akcentus, iš kurių vėliau galima išgryninti tolesnių tyrimų temas pagal tai, kas aktualu ir naudinga sprendimų priėmėjams, suinteresuotoms šalims. Pirmoje ataskaitos dalyje nagrinėjama bendra situacija apie žmogiškuosius išteklius Lietuvoje, pateikiama kontekstinė informacija, atskleidžianti bendrąsias tendencijas. Taip pat detaliau analizuojami žmogiškieji ištekliai regionuose, pateikiant informaciją atskirai kiekvienai apskričiai, plačiau apžvelgiant išsiskiriančius aspektus apskrityje bei būdingus atskiroms savivaldybėms. Paskutiniame pirmosios dalies skyriuje nagrinėjama specialistų integracija į darbo rinką, apžvelgiant Lietuvos aukštojo ir profesinio švietimo sektoriuose rengiamų specialistų atitikimą darbo rinkos paklausai, parengtų specialistų karjeros pradžios rezultatus (įsidarbinimą, draudžiamąsias pajamas). Antroji dalis skirta šių metų ataskaitos temai žmogiškųjų išteklių migracijai. Šioje dalyje daugiausia dėmesio skiriama emigravusiems iš Lietuvos, jų charakteristikoms (amžius, išsilavinimas, užimtumas, gyvenamoji vieta) ir galimai emigraciją lėmusioms priežastims. Pateikiama ir oficialiuose duomenų šaltiniuose prieinama informacija apie grįžusius į Lietuvą emigrantus, jų grįžimo kryptis, išsilavinimą, užimtumo padėtį grįžus gyventi į Lietuvą bei vidutines pajamas. Taip pat analizuojama prieinama informacija apie vidinės migracijos srautus, mastą bei migruojančiųjų charakteristikas. Tikimės, kad ši ataskaita suteiks naudingos informacijos apie Lietuvos žmogiškuosius išteklius, leis tiksliau identifikuoti probleminius aspektus bei pasufleruos galimus sprendimus. Taip pat ši ataskaita prisidės prie tolesnio žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemos tobulinimo, prieinamų duomenų tikslinimo bei jų surinkimo gerinimo.

6 6 METODIKA DUOMENŲ ŠALTINIAI Šioje ataskaitoje pateikiamoje analizėje naudoti Nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemos (NŽIS) duomenys, kuriais naudojantis apskaičiuoti stebėsenos rodikliai. NŽIS sistemoje renkami administraciniai Lietuvos valstybinių registrų ir informacinių sistemų duomenys. Analizėje panaudoti administraciniai duomenys, surinkti ir analizei paruošti Švietimo informacinių technologijų centro. Toliau pateikiami pirminiai surinktų ir analizėje naudotų duomenų šaltiniai: lentelė 1 Analizėje panaudoti duomenys ir jų šaltiniai VMI "Sodra" Registrų centras LR Krašto apsaugos ministerija Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras Lietuvos darbo birža Lietuvos statistikos departamentas Valstybinė ligonių kasa Švietimo valdymo informacinė sistema Savarankiškai dirbantys asmenys Draustumo laikotarpiai ir pajamos Gyventojai ir juridiniai asmenys Kario statusą turintys asmenys Ūkininkai ir partneriai Bedarbiai ir laisvos darbo vietos Juridinių asmenų veikla pagal EVRK Asmens sveikatos priežiūros įstaigos (ASPĮ) savivaldybė Bendrasis ugdymas, profesinis mokymas, aukštasis mokslas Laikotarpiai analizėje naudojami duomenys apima metų laikotarpį. Dalies registrų naujausi 2017 m. duomenys analizės atlikimo metu nebuvo prieinami, todėl buvo naudojami naujausi prieinami: m. VMI duomenys, m. pilnų metų ir 2017 m. trijų ketvirčių Sodra duomenys, m. VLK duomenys apie ASPĮ. Gyventojų registro duomenys naudoti analizėje buvo netolydūs laiko atžvilgiu, bet faktinė situacija kiekvienų metų sausio 1 dienai. GYVENAMOJI VIETA Savivaldybė šioje analizėje Lietuvos teritorija yra suskirstyta į 54 savivaldybes. Didžiųjų miestų ir jų rajonų žiedinės savivaldybės (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus) sujungtos, siekiant išvengti duomenų netikslumų, ypač susijusių su fizinių ir juridinių asmenų registracijos paklaida. Šiuolaikinėmis mobilumo sąlygomis skirtis tarp rajono ir miesto savivaldybių yra gana išblukusi, kadangi dažnas rajono savivaldybių gyventojas dirba, mokosi ir paslaugas gauna būtent miesto savivaldybėje. Gyvenamosios vietovės tipas asmens gyvenamoji vieta, vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento naudojamu vietovių skaidymu, priskirta vienam iš trijų vietovių tipų: didmiestis, miestas arba kaimas. Gyvenamoji vieta turint omenyje tiek duomenų, tiek asmeninio savęs priskyrimo nevienareikšmiškumą, ataskaitoje pasirinktas vienas iš prieinamų gyvenamosios vietos nustatymo variantų, kuris geriausiai tenkina ataskaitos tikslus Gyventojų registro duomuo apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą kiekvienų metų sausio 1 d. Viena iš pasirinkimo priežasčių turimų duomenų laikotarpis. Šiuo metu prieinami m. Gyventojų registro duomenys apie registruotą gyvenamąją vietą. Taip pat turimi m. VLK duomenys apie asmens sveikatos priežiūros savivaldybę, tačiau VLK duomenų nebūtų pakakę ataskaitoje nagrinėjamoms temoms reikalingam

7 7 laikotarpiui. Taip pat Gyventojų registro duomenys pasirinkti dėl to, kad jie, nors ir iš dalies netikslūs, tačiau apima beveik visus Lietuvos gyventojus ir yra sistemiškai atnaujinami. GYVENTOJŲ UŽIMTUMO STATUSAS Skaičiuojamas bent 1 dieną per atitinkamų metų atitinkamą mėnesį turėjusių konkretų statusą (ir pajamų iš to tipo, kuriems nustatyta) asmenų skaičius. lentelė 2 Asmens užimtumo statuso nustatymas pagal "Sodros" asmens tipus ir kitų registrų informaciją Užimtumo Papildomos Priskiriami Sodra tipai statusas sąlygos Samdomas D Darbuotojai; Priskiriami tik darbuotojas DU Užsienietis, turintis vizą; turintys pajamų MV Mažųjų bendrijų vadovai, kurie pagal LR Mažųjų bendrijų iš šių tipų veiklos įstatymą nėra tų mažųjų bendrijų nariai. Savarankiškai dirbantis Savarankiškai dirbantis, nenuolatinės pajamos Vaiko priežiūros atostogos Praktika arba šaukimas Vienkartinių pajamų grupė Besimokantis Bedarbis PT Verslo liudijimas; S9 Individuali veikla pagal pažymą; SE Šeimynos dalyvis; U Ūkininkas; UP Ūkininko partneris. AN Autorius, nesusijęs darbo santykiais; MN Atlikėjas, nesusijęs darbo santykiais; SN Sportininkas, nesusijęs darbo santykiais; SJ Individualios įmonės savininkas, mažosios bendrijos narys, tikrosios arba komanditinės ūkinės bendrijos narys. M5 Asmenys, esantys motinystės arba tėvystės atostogose (Gali būti tik turėję D ar DU tipus). K5 Privalomoji karo tarnyba; PS, GP Praktikantai. TT Tantjemininkai; AD Autoriai, sudarę su darbdaviu darbo sutartį; KL Nuteistieji ir dirbantys sveikatinimosi tikslais; SD, MD Sportininkai ir atlikėjai, sudarę su darbdaviu darbo sutartį. Besimokantis formaliojo švietimo programas nepriklausomai nuo lygmens. Turintis bedarbio statusą arba dalyvaujantis aktyvios darbo rinkos priemonėje. Priskiriami tik turintys pajamų iš šių tipų veiklos Priskiriami tik turintys pajamų iš šių tipų veiklos Neatsižvelgiama į pajamas Neatsižvelgiama į pajamas Priskiriami tik turintys pajamų iš šių tipų veiklos Neatsižvelgiama į pajamas Neatsižvelgiama į pajamas Emigravęs Gyventojų registre deklaruotas išvykimas į užsienį. Neatsižvelgiama į pajamas Esami žmogiškieji ištekliai (ŽI) žmogiškieji ištekliai, kuriais analizuojamu laikotarpiu valstybė disponuoja. Būsimi žmogiškieji ištekliai, pavyzdžiui, darbinės veiklos nevykdantys mokiniai ar studentai bei darbo rinkos atžvilgiu galimi/ prarasti žmogiškieji ištekliai emigrantai, imigrantai ir jokio užimtumo statuso neturintys asmenys į esamų ŽI aibę nepatenka. ŽI aibei priskiriami asmenys, kuriems galima priskirti bent vieną iš šių tipų: Samdomi darbuotojai; Savarankiškai dirbantys; Savarankiškai dirbantis, nenuolatinės pajamos; Vaiko priežiūros atostogos; Praktika arba šaukimas; Vienkartinių pajamų grupė; Bedarbis (lentelė 2). Analizuojant ŽI nėra atsižvelgiama, ar asmuo turi užimtumo statusus Besimokantis ar Emigravęs. Užimtumo statusas asmenų veiklą skaidant pagal aukščiau pateiktas užimtumo statusų grupes (lentelė 2) susiduriame su tokio skirstymo nevienareikšmiškumu atskiri asmenys gali turėti keletą

8 8 užimtumo statuso tipų. Pavyzdžiui, remiantis esama teisine baze, asmenys turėję užimtumo statusą Vaiko priežiūros atostogos, tuo pačiu dažniausiai turi ir užimtumo statusą Samdomas darbuotojas. Dėl minėtų priežasčių yra prasminga sukurti apibendrintas grupes, kurioms vienareikšmiškai galėtume priskirti asmenis pagal jų užimtumo statusą. Šiam tikslui identifikuotos penkios grupės (neatsižvelgiant į Besimokantis ar Emigrantas užimtumo statusą): 1. Nesavarankiškos veiklos grupė (turintys darbo ar jai prilygintą sutartį) asmenys, neturėję savarankiškos veiklos grupei priskiriamų užimtumo statusų ir turėję bent vieną iš šių užimtumo tipų: o Vienkartinių pajamų grupė; o Vaiko priežiūros atostogos; o Samdomi darbuotojai. 2. Savarankiškos veiklos grupė asmenys, neturėję nesavarankiškos veiklos grupei priskiriamų užimtumo statusų ir turėję bent vieną iš šių tipų: Savarankiškai dirbantys; Savarankiškai dirbantis, nenuolatinės pajamos. 3. Mišrios veiklos grupė asmenys, turėję tiek nesavarankiškos, tiek savarankiškos veiklos grupėms būdingus užimtumo statusus; 4. Bedarbių grupė asmenys, neturėję tiek nesavarankiškos veiklos grupės, tiek savarankiškos veiklos grupės užimtumo statusų bei turėję Bedarbis užimtumo statusą; 5. Kitą veiklą vykdančių grupė asmenys, neturėję jokių iš aukščiau minimų užimtumo statusų bei turėję Praktika arba šaukimas užimtumo statusą. Šis asmenų paskirstymas į grupes iš esmės neprieštarauja galiojančiam Užimtumo įstatymui ir atsižvelgiant į šioje analizėje naudojamų duomenų apribojimus, leis apžvelgti esamų ŽI tendencijas. Pagal turimų duomenų apribojimus, nesavarankiškos veiklos grupei priskiriami asmenys suskirstyti į šiuos pogrupius: 1 pogrupis. Asmenys, kurių bent vienas iš užimtumo statusų yra Vaiko priežiūros atostogos. Toks pogrupis išskirtas remiantis tuo, kad nors didžioji dalis vaiko priežiūros atostogose esančių asmenų turi ir darbo sutartis, bet jų pajamų dalis iš darbo sutarčių gali būti minimali. Šių asmenų didžiąją pajamų dalį sudaro išmokos, kurių šioje analizėje nebuvo įtraukiamos į skaičiavimus. Kita vertus, turimi duomenys neleidžia vienareikšmiškai nustatyti tokių asmenų veiklos apimčių ir tam reikėtų atlikti papildomą duomenų analizę. 2 pogrupis. Asmenys, neturėję užimtumo statuso Vaiko priežiūros atostogos ir bent vienas iš užimtumo statusų yra Vienkartinės pajamos. Nors, remiantis Užimtumo įstatymu, asmenų, kurių veiklą galima priskirti užimtumo tipui Vienkartinės pajamos, veikla yra prilyginama darbo sutartis turintiems piliečiams, vis dėlto, turimi duomenys neleidžia vienareikšmiškai nustatyti šių asmenų pajamų. Be to, į šią grupę patenka asmenys, vykdantys darbinę veiklą įkalinimo įstaigose, kurių užimtumas taip pat turi savo specifiką. 3 pogrupis. Asmenys, turėję vienintelį užimtumo statusą Samdomi darbuotojai. DARBDAVIAI Darbdavys juridinis asmuo, Sodros duomenimis per atitinkamų metų sausio mėn. turėjęs bent vieną apdraustąjį asmenį. Šie juridiniai asmenys priskirti konkrečioms savivaldybėms pagal jų registruotą buveinės vietą. Vis dėlto, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad buveinės ir veiklos vykdymo vieta ne visuomet tapati. Gali būti, kad įmonė registruojama ten, kur įmonės savininkui patogiau tvarkyti registravimo ir kitus oficialius dokumentus, pavyzdžiui, arčiau gyvenamosios vietos arba ten, kur įsikūrusi centrinė būstinė. PAJAMOS Vidutinės samdomų darbuotojų pajamos pateikiamas atitinkamo laikotarpio (pvz. sausio mėn.) draudžiamų sumuotų (iš visų tą laikotarpį turėtų darbo sutarčių) pajamų vidurkis. Į vidurkio

9 9 skaičiavimą įtraukiami visi asmenys bent vieną dieną tą mėnesį turėję draudžiamųjų pajamų iš samdomo darbo. Tai pajamos, gaunamos iki mokesčių todėl reali disponuojama asmens pajamų suma skiriasi. Į vidutinių pajamų skaičiavimą neįtraukiami asmenys, analizuojamu laikotarpiu esantys vaiko priežiūros atostogose ar turėję vienkartinių pajamų iš nesavarankiškos veiklos. Antroje ataskaitos temoje naudojamos analizuojamų metų sausio mėnesio pajamos. Pirmajame skyriuje tik samdomo darbo sutartis turintys asmenys suskirstyti į penkias kategorijas pagal atitinkamu laikotarpiu gautas pajamas: 1. Mažesnės nei tuo metu buvęs minimalus atlyginimas; 2. Tarp 1 ir 1,5 tuo metu buvusio minimalaus atlyginimo; 3. Tarp 1,5 ir 2,5 tuo metu buvusių minimalių atlyginimų; 4. Tarp 2,5 ir 4 tuo metu buvusių minimalių atlyginių; 5. Lygios arba didesnės nei 4 tuo metu buvę minimalūs atlyginimai. Vidutinės savarankiškai dirbančiųjų pajamos pateikiamas atitinkamo laikotarpio (pvz. sausio mėn.) draudžiamųjų sumuotų (iš visų tą laikotarpį turėtų atitinkamų savarankiškų veiklų) pajamų vidurkis. Tai pajamos, gaunamos iki mokesčių, todėl reali disponuojama asmens pajamų suma skiriasi. Vis dėlto, kadangi savarankiškai dirbančiųjų pajamos buvo apskaičiuotos remiantis VMI pateiktomis metinėmis pajamų deklaracijomis, turėti duomenys atspindėjo, kokiais laikotarpiais (arba atskiromis dienomis) asmuo turėjo atitinkamą užimtumo statusą bei iš atitinkamo statuso gautas metines pajamas. Visoms savarankiškiems užimtumo statusams priskiriamoms veikloms (išskyrus verslo liudijimams), mėnesinės pajamos buvo apskaičiuotos metinę atitinkamų pajamų sumą dalinant iš dienų, vykdant atitinkamą veiklą, skaičiaus ir dauginant iš atitinkamų veiklos dienų skaičiaus tą mėnesį. Dėl veiklos specifikos, mėnesinės pajamos iš verslo liudijimų buvo apskaičiuotos dalinant atitinkamas metines pajamas iš mėnesių, kuriais bent vieną dieną buvo vykdoma atitinkama veikla, skaičiaus. Tiek iš verslo liudijimo, tiek iš kitų savarankiškų veiklų asmens mėnesinės pajamos buvo prilygintos nuliui, jeigu tą mėnesį atitinkamos veiklos asmuo nevykdė. Vis dėlto, visos grupės pajamų analizei šiuo metu turimų duomenų nepakanka nėra žinomos tikslios asmenų pajamos iš užimtumo statuso Savarankiškai dirbantis, nenuolatinės pajamos. Siekiant aiškesnio duomenų interpretavimo, tolesnės savarankiškai dirbančiųjų pajamos analizėje pateikiamos tik tiems asmenims, kurie: Priklauso savarankiškos veiklos grupei; Neturėjo pajamų iš užimtumo statuso savarankiškai dirbantis, nenuolatinės pajamos. PROFESIJOS IR SEKTORIAI Asmens profesija samdomo darbuotojo profesijos LPK kodas pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių, suvedama asmens draudėjo. Jei samdomas darbuotojas analizuojamu laikotarpiu turėjo kelias profesijas, tuomet asmens profesija laikoma ta, kuri priskiriama aukščiausiai kvalifikacijai (mažiausias pirmas profesijos kodo skaitmuo). Samdomo darbuotojo EVRK laikoma, kad samdomas darbuotojas dirba tame ekonominiame veiklos sektoriuje, kuriame veiklą vykdo jo draudėjas. Draudėjui priskiriamas vienas pagrindinis EVRK sektorius. Jei samdomas darbuotojas analizuojamu laikotarpiu turėjo kelis draudėjus, tuomet laikoma, kad asmuo dirba to draudėjo EVRK, pas kurį užima aukščiausią pagal kvalifikaciją profesiją. Samdomo darbuotojo sektorius (viešas/ privatus) laikoma, kad samdomas darbuotojas dirba viešame arba privačiame sektoriuje, kuriame veiklą vykdo jo draudėjas. Draudėjui priskiriamas vienas institucinis subsektorius, pagal kurį nustatoma, ar tai viešas, ar privatus sektorius. Jei samdomas darbuotojas analizuojamu laikotarpiu turėjo kelis draudėjus, tuomet laikoma, kad asmuo dirba to draudėjo sektoriuje, pas kurį asmuo užima aukščiausią pagal kvalifikaciją profesiją.

10 10 Aukštos kvalifikacijos darbuotojas aukštos kvalifikacijos darbuose dirbantiems asmenims priskiriami samdomi darbuotojai, dirbantys 0-3 pagrindinėms Lietuvos profesijų klasifikatoriaus grupėms priskiriamose profesijose. Žemos kvalifikacijos darbuotojas žemos kvalifikacijos darbuose dirbantiems priskiriami samdomi darbuotojai, dirbantys 4-8 pagrindinėms Lietuvos profesijų klasifikatoriaus grupėms priskiriamose profesijose. Nekvalifikuotas darbuotojas nekvalifikuotą darbą dirbantiems priskiriami samdomi darbuotojai, dirbantys 9 pagrindinėje Lietuvos profesijų klasifikatoriaus pagrindinei grupei priskiriamose profesijose. Aukštųjų ir profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas vertinant aukštųjų mokyklų ir profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimą pagal jų įgytos kvalifikacijos lygį ir reikalingos darbe kvalifikacijos lygį, vadovaujantis dabartiniu Lietuvos profesijų klasifikatoriumi, laikoma, kad profesinių mokyklų absolventai dirba atitinkamos kvalifikacijos lygio darbą, jei tas darbas priskiriamas 0-3 LPK (aukštosioms mokykloms, iš jų 0-2 universitetai, 0-3 kolegijos) ir 4-8 LPK (profesinėms mokykloms) pagrindinės grupės profesijoms. Toks priskyrimas ne visais atvejais bus tikslus, nes priklauso nuo to ar teisingai darbdavių suvedami LPK kodai, darbo rinkoje besikeičiančių darbdavių reikalavimų skirtingų profesijų darbuotojams, nusistovėjusių darbdavių nuomonių tam tikroms profesijoms priskirti aukštesnį ar žemesnį LPK, vienoje profesijų LPK pagrindinėje grupėje gali būti skirtingų kvalifikacijos lygio reikalaujančių profesijų (0 LPK grupė, karininkai, priskiriami aukštos kvalifikacijos darbuotojams, nes dauguma šių profesijų absolventų ruošiami Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, o profesijos reikalaujančios žemesnės kvalifikacijos sudaro labai mažą dalį. Taip pat vadovaujamų pareigų atlikimas (1 LPK grupė vadovai) dažnais atvejais priklauso ne nuo įgytos švietimo kvalifikacijos, tačiau nuo turimos darbinės patirties, todėl vadovais dažnai gali tapti asmenys nepriklausomai nuo turimos formalios kvalifikacijos lygio. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad analizuojant profesinių mokyklų (PM) absolventų įsidarbinimą karjeros pradžioje (6 mėn. po PM baigimo), dar neturint ilgos darbinės patirties, daroma prielaida, kad PM absolventai turėtų įgyti kvalifikaciją atitinkančią 4-8 LPK profesijų reikalavimus. MIGRACIJA Migracijos analizėje neįtraukiami asmenys, kurie Gyventojų registro duomenimis neturi deklaruotos gyvenamos vietos įrašo tokiems asmenims neįmanoma nustatyti tiek gyvenamos savivaldybės, tiek gyvenamos valstybės. Emigrantai Lietuvos pilietybę ar kitos valstybės pilietybę turintys asmenys, konkrečiais metais (t metais) Gyventojų registre deklaravę gyvenamosios vietos valstybe Lietuvos Respubliką ir po vienerių metų (t+1 metais) Gyventojų registre deklaravę gyvenamosios vietos valstybe ne Lietuvos Respubliką. Tokie asmenys laikomi Lietuvos Respublikos gyventojais deklaravusiais išvykimą (emigravusiais) t metais. Grįžtantys emigrantai Lietuvos pilietybę turintys 16 metų amžiaus ir vyresni asmenys, atitinkamų metų sausio 1-ai dienai (t-1 metais) Gyventojų registre deklaravę gyvenamosios vietos valstybe užsienio valstybę ir kitų metų sausio 1-ai dienai (t metais) Gyventojų registre deklaravę gyvenamosios vietos valstybe Lietuvos Respubliką. Tokie asmenys laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais deklaravusiais grįžimą atitinkamais metais (t metais). Atkreipiamas dėmesys, jog pateikiamais Gyventojų registrų duomenimis, asmuo grįžti į Lietuvą galėjo ir metų eigoje. Pvz. asmuo, kurio gyvenama vietovė 2016 m. sausio pirmai dienai yra deklaruota Lietuvoje, grįžti galėjo bet kuriuo momentu laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2016 m. sausio 1 dienos. Analizėje asmens grįžimu laikome t metus. Toliau šioje ataskaitoje naudojamos sąvokos:

11 11 grįžimo metais asmenų grupės užimtumas ar veikla t metų sausio mėn. Pvz. jei asmuo 2015 m. sausio 1-ai dienai buvo registruotas užsienio valstybėje, o 2016 m. sausio 1 d. Lietuvoje, grįžimo metais tokiam asmeniui laikome 2016 m. po metų nuo grįžimo asmenų grupės užimtumas ar veikla t+1 metų sausio mėn. Pvz. jei asmuo 2015 m. sausio 1-ai dienai buvo registruotas užsienio valstybėje, o 2016 m. sausio 1 d. Lietuvoje, tai t+1 metais tokiam asmeniui laikomi 2017 m. bei analizuojamas užimtumas sausio mėnesio metu. Vidinė migracija asmenys, konkrečiais metais (t metais) Gyventojų registre deklaravę gyvenamosios vietos savivaldybę Lietuvos Respublikoje ir po vienerių metų (t+1 metais) Gyventojų registre deklaravę gyvenamosios vietos savivaldybe kitą savivaldybę Lietuvos Respublikoje nei t metais. Tokie asmenys laikomi Lietuvos Respublikos gyventojais deklaravusiais pakeitusiais gyvenamąją vietą šalies viduje pasirinktais metais (t metais). GYVENTOJŲ SKAIČIUS Gyventojų skaičiaus ir migracijos duomenų netikslumai Pagrindinis Lietuvoje naudojamas duomenų šaltinis siekiant įvertinti gyventojų migracijos rodiklius Gyventojų registras. Šiame registre saugojama informacija apie Lietuvos gyventojų gyvenamąją vietą, įskaitant ir tuos gyventojus, kurie keičia gyvenamąją vietą dėl išvykimo į užsienį. Vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Lietuvos gyventojai privalo deklaruoti naują gyvenamąją vietą jeigu joje gyveno ilgiau nei 6 mėnesius. Tačiau didelė dalis Lietuvos gyventojų dėl įvairių priežasčių nedeklaruoja savo tikslios gyvenamosios vietos, todėl gyventojų migracijos vertinimas negali būti visiškai tikslus. Skirtumus tarp realaus ir Gyventojų registre esančio gyventojų skaičiaus galima apytiksliai įvertinti lyginant Gyventojų registro gyventojų skaičių su Lietuvos statistikos departamento skaičiuojamu gyventojų skaičiumi (pav. 1). pav. 1 Lietuvos gyventojų, 16 m. ir vyresnių, skaičius Lietuvoje sausio 1 d., mln. gyventojų Gyventojų registre 16 m. ir vyresnių gyventojų skaičius yra apie 11 proc. arba apie asmenų didesnis nei skaičiuojamas Lietuvos statistikos departamento. Lietuvos statistikos departamentas gyventojų skaičiavimui naudoja tiksliausią metodą visuotinį gyventojų surašymą. Gyventojų surašymas leidžia daug tiksliau nustatyti tikrąjį gyventojų skaičių Lietuvoje, nes į surašymą nepatenka gyventojai galimai išvykę į užsienį ir to nedeklaravę Gyventojų registre. Taip pat asmenys, dalį metų gyvenantys Lietuvoje, o kitą dalį užsienyje (pvz. gyventojai vykstantys trumpalaikiams darbams į užsienį). Būtent išvykusieji ir nedeklaravę išvykimo, tikėtina, sudaro didžiąją dalį gyventojų skaičiaus skirtumo (~ ) tarp Gyventojų registro ir Lietuvos statistikos departamento.

12 12 pav. 2 Lietuvos gyventojų, 16 m. ir vyresnių, skaičius Lietuvoje sausio 1 d., mln. gyventojų Vis dėlto, gyventojų surašymai atliekami kas 10 metų, o paskutinis gyventojų surašymas Lietuvoje vyko 2011 m. Tais metais, kai gyventojų surašymas neatliekamas, gyventojų skaičių Lietuvos statistikos departamentas įvertina aproksimuodamas gyventojų surašymo duomenis pagal gyventojų skaičiaus pasikeitimus Gyventojų registre ir remiantis atliekamais gyventojų tyrimais. Dėl tokio aproksimavimo, kuo daugiau metų praeina po gyventojų surašymo, tuo duomenys tampa mažiau tikslūs tą rodo ir Statistikos departamento pateikti duomenys: gyventojų skaičiaus 2011 m. skirtumas prieš ir po aproksimacijos 2001 m., surašymo informacija, buvo apie (pav. 2). Ateityje visuotiniai gyventojų surašymai Lietuvoje nebebus atliekami, o gyventojų skaičius bus įvertinamas tik naudojant administracinius duomenis (Gyventojų ar kiti registrai). Dėl netikslumų Gyventojų registre, net ir Lietuvos statistikos departamento skaičiuojami gyventojų, emigravusių ir imigravusių skaičiai nebūtinai yra visiškai tikslūs. Pvz. Lietuvos gyventojai gyvenę visuotinio surašymo metu užsienyje, tačiau to nedeklaravę Gyventojų registre ir po to grįžę į Lietuvą, nepatenka prie imigravusiųjų, nes pagal Gyventojų registrą tokie asmenys visada gyveno Lietuvoje, tačiau surašymo metu nebuvo surašyti, nes buvo išvykę. Kitas pavyzdys susijęs su deklaruotos vietos Lietuvoje neturinčiais asmenimis. Asmenys, turėję deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, patys to nežinodami, gali prarasti deklaracijos vietą Gyventojų registre, pvz. jei būsto savininkas, kuriame asmuo deklaravo savo gyvenamąją vietą, išregistruoja asmenį kaip nebegyvenantį tame būste, arba būsto adresas panaikinamas Nekilnojamojo turto registre. Tokių 16 m. ir vyresnio amžiaus asmenų, neturinčių deklaruotos gyvenamosios vietos 2017 m. sausio 1 d. Gyventojų registre buvo 59,5 tūkst. Iš jų apie 11,1 tūkst. asmenų (19 proc.) 2017 m. sausio mėn. vykdė darbinę veiklą Lietuvoje ir buvo registruoti Sodra duomenų bazėje taigi tikrai gyveno Lietuvoje. Apie kitus 48,4 tūkst. asmenų nėra galimybės pasakyti, ar jie vis dar gyvena Lietuvoje, ar yra išvykę į užsienį. Dalies šių asmenų gyvenamąją šalį būtų galima įvertinti naudojant analizėje papildomus administracinius duomenis (bedarbių, gydymo įstaigų, finansinės veiklos), tačiau tikslus gyventojų, emigrantų ir imigrantų skaičius vis tiek nebūtų nustatytas. Kitas svarbus veiksnys darantis įtaką gyventojų skaičiaus ir su gyventojų migracija susijusių duomenų tikslumui gyventojų interesas tiksliai ir laiku pateikti duomenis. Gyventojai ne visada yra suinteresuoti pateikti duomenis apie pasikeitusią gyvenamąją vietą, nes nepateikę duomenų nesulauks neigiamų veiksnių (baudų ar ribojimų) ar teigiamų paskatinimų. Būtent tokios paskatinamosios priemonės galėtų padidinti gyventojų teikiamų duomenų tikslumą ir aktualumą. Atsižvelgiant į tai ir priimant su tuo susijusias paklaidas, toliau šioje ataskaitoje naudojami Gyventojų registro duomenys.

13 13 1. ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ BŪKLĖ NACIONALINĖ ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ STEBĖSENOS SISTEMA Žmogiškieji ištekliai Lietuvoje yra aktuali sritis, daranti įtaką ir ekonomikos augimui, ir bendrai šalies situacijai, tačiau iki šiol nebuvo reikiamos kokybės ir detalumo duomenų, pavyzdžiui, kaip asmenų išsilavinimas dera su jų tolesne karjera arba kaip šalyje įsitvirtinta iš emigracijos grįžę piliečiai. Taip pat nebuvo galimybės matyti ilgalaikių karjeros, išsilavinimo ir migracijos tendencijų. Šios informacijos nebuvimas tapo rimtu kliuviniu prognozuojant ir planuojant specialistų poreikį bei investicijas į jų rengimą, perkvalifikavimą ir kitas politikos priemones m. vasario 18 d. patvirtintas Nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos pagrindų aprašas 1, kuriuo sudarė galimybę pradėti nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemą, numatyta jos paskirtis, vykdytojai, principai, koordinavimas. Žmogiškųjų išteklių stebėsenos sistemai numatytas tikslas rinkti ir teikti duomenis bei analizę, kuri padės švietimo subjektams vertinti Lietuvos gyventojų užimtumo būklę, prognozuoti ateities tendencijas, priimti įrodymais grįstus sprendimus. Šiuo nutarimu pirmą kartą patvirtintas nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos pagrindų rodiklių sąrašas. Tai sudarė galimybę Švietimo valdymo informacinėje sistemoje kaupti duomenis iš kelių registrų: Gyventojų registro, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( Sodra ), Lietuvos darbo biržos, Lietuvos statistikos departamento ir kt. Skaičiuojant minėtus rodiklius reikalingi duomenys iš skirtingų registrų, todėl iki šiol tai nebuvo atliekama. Taip pat buvo sudaryta Vyriausybės komisija nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti (toliau Komisija) iš Vyriausybės kanceliarijos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Ūkio ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro atstovų. Komisijai priskirta nacionaliniu lygiu koordinuoti ir prižiūrėti nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos vykdymą ir organizavimą tarp institucijų ir įstaigų. Be to, svarstyti nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos vykdytojų pasiūlytas nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos veiklas. Žmogiškųjų išteklių tema yra aktuali ne vienai Lietuvos valstybinei institucijai, todėl dažnu atveju institucijų poreikį ir iniciatyvas galima suderinti, o šia tarpusavio koordinavimo platforma buvo paskirta tapti Komisijai. Taip pat Komisija turi vertinti, kiek duomenų, rodiklių ir informacijos reikia nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai vykdyti, o išvadas dėl nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos rodiklių pakeitimo teikti Vyriausybei ir stebėsenos vykdytojams; vertinti duomenų rinkimo administracinę ir finansinę naštą, svarstyti nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai vykdyti reikalingų duomenų sąrašą ir siūlyti reikiamo finansavimo šaltinius ir apimtį; Ši sistema buvo pradėta kurti nuo absolventų karjeros stebėsenos. Iki 2015 m. MOSTA parengtos Specialistų kvalifikacijų žemėlapio pirminės analizės nebuvo prieinami administraciniai duomenys apie absolventus darbo rinkoje po studijų ar mokymosi baigimo. Tačiau panaudojus Švietimo valdymo informacinės sistemos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ( Sodra ) duomenis buvo parengta pirmoji absolventų karjeros stebėsenos ataskaita. Visgi nėra pakankama analizuoti tik absolventus, kadangi jų įsitvirtinimui darbo rinkoje didelę įtaką daro bendra rinkos situacija bei jų, kaip specialistų, paklausa. Taip pat informacija apie žmogiškuosius išteklius reikalinga Švietimo ir mokslo ministerijos, Ūkio ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei kitų suinteresuotųjų institucijų sprendimų priėmimui ir politikos įgyvendinimui. Informacija reikalinga detalesniu lygiu ir su daugiau specifinių charakteristikų nei skaičiuoja Lietuvos statistikos departamentas. Taigi buvo nuspręsta, kad reikalinga sujungti įvairius su žmogiškaisiais ištekliais susijusius registrus ir informacines sistemas į vieną nacionalinę žmogiškųjų išteklių sistemą, kuri leistų analizuoti duomenis detaliau m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl nacionalinės žmogiškųjų išteklių stebėsenos pagrindų aprašo patvirtinimo Nr

14 14 Užimtumo įstatyme 2 nuo 2018 m. vasario mėn. numatyta, jog užimtumo stebėseną atlieka MOSTA. Pagal įstatymą, užimtumo ir darbo rinkos stebėsenos paskirtis sudaryti sąlygas užimtumo rėmimo politikos subjektams priimti pagrįstus sprendimus. Užimtumo stebėsena apima: 1) Lietuvos gyventojų užimtumo būklės, kaitos, tendencijų vertinimą, atsižvelgiant į valstybės, savivaldybių, visuomenės ir ūkio poreikius; 2) Lietuvos gyventojų užimtumo prognozavimą; 3) užimtumo statistinių duomenų rinkimą, apdorojimą ir statistinės informacijos skelbimą. Taip pat nauji įgaliojimai profesinio mokymo srityje MOSTA suteikti Profesinio mokymo įstatymu 3. Pagal naują redakciją, MOSTA: 1) vykdo profesinio mokymo ir žmogiškųjų išteklių stebėseną; 2) atlieka kvalifikacijų poreikio prognozavimą ir rengia strategines įžvalgas, atsižvelgdamas į valstybės, visuomenės ir šalies ūkio poreikius; 3) teikia strategines rekomendacijas dėl specialistų rengimo profesinio mokymo įstaigose ir atlieka šių rekomendacijų įgyvendinimo stebėseną; 4) atlieka teiktų strateginių rekomendacijų įgyvendinimo stebėseną; 5) renka duomenis, apdoroja, apibendrina, analizuoja ir skelbia statistinę informaciją. Ši ataskaita yra pirmasis Nacionalinės žmogiškųjų išteklių sistemos panaudojimas, o tolesnės galimybės priklauso, visų pirma, nuo šios sistemos dalyvių, jų įsitraukimo bei noro sistemą kurti ir tobulinti, taip pat nuo to, kaip bus naudojami jos rezultatai sprendimų priėmime ir politikos formavime bei įgyvendinime. Atsiradus detaliems ir sistemiškai kaupiamiems duomenims, galima nuolatinė žmogiškųjų išteklių situacijos ir jos pokyčių stebėsena ir analizė. Taigi, atsiranda prielaidos Lietuvoje formuotis bendrai koordinuojamam ir įrodymais grįstam žmogiškųjų išteklių politikos formavimui. 2 Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymas, 2016 m. birželio 21 d. Nr. XII-2470 (Suvestinė redakcija nuo iki ) 3 Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, 1997 m. spalio 14 d. Nr. VIII-450 (Suvestinė redakcija nuo )

15 Asmenų skaičius, mln ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ SITUACIJA LIETUVOJE Šiame skyriuje pateikiama bendra esamų žmogiškųjų išteklių (ŽI) situacija. Pagrindinis skyriaus tikslas supažindinti skaitytojus su kontekstine informacija, kuri atskleistų bendrąsias tendencijas bei padėtų lengviau interpretuoti tolimesniuose skyriuose pateikiamus detalesnius duomenis. Dėl naudotų duomenų apribojimų, tolimesni ataskaitos skyriai daugiausia remiasi kiekvienų metų sausio mėnesio duomenimis. Vis dėlto, šiame skyriuje įtraukti papildomi trys mėnesiai balandis, liepa ir spalis. Ši informacija įtraukta siekiant geriau atspindėti nagrinėjamų duomenų sezoniškumą. Esant poreikiui ir pagrįstiems lūkesčiams, šiame skyriuje analizuojami rodikliai gali būti apskaičiuoti visiems dvylikai mėnesių. Žemiau esantis grafikas (pav. 3) vaizduoja esamų žmogiškųjų išteklių skaičių metais, kurie atitinkamu laikotarpiu buvo užimti (darbine arba jai prilygintina veikla) arba buvo registruoti Darbo biržoje kaip bedarbiai. Remiantis pateiktais duomenimis, esami ŽI nagrinėjamais metais svyruoja tarp 1,41 mln. ir 1,51 mln ir 2012 metų sausio mėnesiais šis skaičius siekė apytiksliai 1,42 mln., bet vėliau svyravo apie 1,48 mln. 1 proc. ribose. Galima pastebėti sezoniškumo įtaką sausio mėnesiais nuolatos stebimas mažesnis esamas žmogiškųjų išteklių skaičius lyginant su likusiais mėnesiais. Remiantis 2.1 skyriaus pastebėjimu, dažniausiai iš Lietuvos išvyksta jaunimas (16 29 m.) ir išvykimo metų pradžioje tie asmenys nei dirbo, nei mokėsi aukštesniame nei pagrindinis lygis ugdyme. Tai iš dalies gali paaiškinti, kodėl esant tokiems emigracijos mastams ŽI skaičius reikšmingai nekito dažnu atveju išvykdavo tie, kurie tuo metu nebuvo priskiriami prie užimtųjų, nes nebuvo užimti jokia oficialia darbine veikla, galbūt mokėsi arba jau buvo išvykę, tik to nefiksavo valstybiniai registrai. Taip pat šiai dinamikai galėjo turėti įtakos tai, kad nemaža dalis profesinių mokyklų mokinių ir aukštųjų mokyklų studentų dirba studijų metu, tokiu būdu jie taip pat priskiriami prie esamų žmogiškųjų išteklių. pav. 3 Esamų žmogiškųjų išteklių skaičius metais 1,52 1,5 1,48 1,46 1,44 1,42 1,4 1,38 1,36 Laikotarpis 2016 metais didžiausią esamų ŽI dalį sudaro asmenys, kurių amžius yra tarp 50 ir 59 metų (pav. 4). Ši situacija yra pakitusi, lyginant su buvusia 2010 m., kadangi tuomet gausiausia karta buvo m. amžiaus, o antroji pagal dydį m. Tačiau šiai gausiausiai kartai senstant, jaunesniųjų kartų, kurios yra ne tokios gausios, nebepakanka, kad jos atsvertų ankstesniųjų kartų mastą. Šiuo metu dvi gausiausios kartos m. ir m. amžiaus žmogiškieji ištekliai yra gana arti (arba artėja) prie pensinio amžiaus ribos, todėl netolimoje ateityje šie asmenys, tikėtina, trauksis iš darbo rinkos. Jaunesnių asmenų grupių dydis yra mažesnis, todėl išliekant dabartinėms tendencijoms esamas bendras ŽI skaičius Lietuvoje pradės trauktis. Kita vertus, šios amžiaus grupės asmenys užima nemažą dalį Darbo

16 Dalis, % Dalis, % 16 biržoje esančių asmenų skaičiaus, taip pat metų asmenys vidutiniškai uždirba daugiau, todėl žmogiškųjų išteklių mažėjimo bendras efektas darbo rinkai gali būti kiek švelnesnis. pav. 4 Esamų ŽI sudėtis pagal amžių 2010 ir 2016 metais m. Sausis 2016 m. Sausis Amžius (metai) 21% 19% 24% 22% 27% 24% 25% 21% 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis 8% 5% 1% 1% 1% 1% 0% 0% Amžiaus grupės Kitas svarbus ŽI sudėties elementas vykdoma veikla. Žemiau pateikiami duomenys rodo esamų Žmogiškųjų išteklių pasiskirstymą pagal išskirtas užimtumo grupes (8 psl.). Papildomame grafike atskirai pateikiamos mažesnės grupės (savarankiškos veiklos, mišrios ir kitą veiklą vykdančios grupės) siekiant parodyti jų dinamiką.

17 Dalis, % Dalis, % 17 pav. 5 Esamų ŽI pasiskirstymas pagal užimtumo grupes 2010 ir 2016 metais Nesavarankiškos veiklos grupė Savarankiškos veiklos grupė Mišrios veiklos grupė Bedarbių grupė Kitą veiklą vykdančių grupė Savarankiškos veiklos grupė Mišrios veiklos grupė Kitą veiklą vykdančių grupė Didžiąją dalį esamų ŽI sudaro nesavarankiškos veiklos grupei priskirti asmenys (pav. 5). Jų dalis stabilizavosi 2014 metais ir nuo to laiko sezoniškai svyruoja ties 80 procentų. Tuo tarpu, nuo pat 2010 m. didėjo savarankiškos veiklos ir mišrios veiklos grupių sudaromos dalys, vis dėlto, lyginant su pirmąja grupe, jų skaičius išliko nedidelis. Bedarbių grupė paskutiniais metais sumažėjo iki žemiau nei 10 procentų. Pateikti duomenys rodo, kad paskutiniais metais stebimas didėjantis užimtų ir savarankiškos veiklos darbo vietų skaičius vyksta bedarbių skaičiaus sąskaita. Atlikus papildomus skaičiavimus, matyti, kad mažėjant bedarbių grupei, veiklą vykdančių (esami ŽI, kurie nėra bedarbių grupėje) asmenų skaičius didėjimas yra netolygiai pasiskirstęs. Tarp aktyvią veiklą vykdančių asmenų savarankišką veiklą vykdančių asmenų dalis per metus padidėjo nuo 2,9 proc. iki 6,7 proc. (lyginant 2010 ir 2016 metų sausio mėnesių duomenis). Tuo pačiu laikotarpiu, nesavarankiškos veiklos grupė mažėjo nuo 95 proc. iki 89 proc. (lyginant 2010 ir 2016 metų sausio mėnesių duomenis). Šios tendencijos galimai rodo tam tikrą asmenų veiklos pokytį, savarankiškai dirbančiųjų dalies augimas gali būti susijęs ir su verslumo augimu Lietuvoje bei bedarbių skaičiaus mažėjimu, tačiau tai gali būti nulemta ir mokestinių skirtumų tą patį darbą dirbant kaip samdomam darbuotojui ar savarankiškai.

18 Dalis, % 18 Žemiau esantys rodikliai (pav. 6) rodo šių grupių sudėties pasiskirstymą pagal asmenų amžių. Pasiskirstymas pateiktas apskaičiuojant, kokią dalį grupės sudaro atitinkamo amžiaus asmenys. Duomenys nėra pateikti kitą veiklą vykdančių asmenų grupei, kadangi į ją įtraukti asmenys atliekantys privalomą karinę tarnyba arba esantys praktikantai, todėl natūraliai jos didžiąją dalį sudaro asmenys iki 30 metų. Bedarbių grupę sudaro daugiau asmenų, kuriems yra virš 50 metų, lyginant su kitomis grupėmis. Tarp mišrią veiklą vykdančių asmenų išsiskiria jaunesnio ir galimai produktyviausio amžiaus (remiantis žemiau pateikta pajamų statistika) asmenys. Galiausiai, nesavarankiškai ir savarankiškai veiklos grupėms priskirtų asmenų amžiaus pasiskirstymas iš esmės yra labai panašus. Vis dėlto, kiekviena sudaryta grupė turi savo atitinkamą specifiką, kuri toliau nagrinėjama atskirai. pav. 6 Užimtumo grupių pasiskirstymas pagal amžių, 2016 m. sausis 4,0 3,5 3,0 2,5 2,0 1,5 1,0 Nesavarankiškos veiklos grupė Savarankiškos veiklos grupė Mišrios veiklos grupė Bedarbių grupė 0,5 0, Amžius (metai) NESAVARANKIŠKOS VEIKLOS GRUPĖ Remiantis ankščiau pateiktais duomenimis, nesavarankiškos veiklos grupė yra pati didžiausia ir siekia daugiau nei 80 proc. visų esamų ŽI, todėl tiek šiame skyriuje, tiek tolimesniuose, jai bus skiriamas didžiausias dėmesys. Pagal turimų duomenų apribojimus, nesavarankiškos veiklos grupei priskiriami asmenys suskirstyti į šiuos pogrupius (plačiau aprašyta 8 psl. Gyventojų užimtumo statusas ): 1 pogrupis: Asmenys, kurių bent vienas iš užimtumo statusų yra Vaiko priežiūros atostogos ; 2 pogrupis: Asmenys, neturėję užimtumo statuso Vaiko priežiūros atostogos ir bent vienas iš užimtumo statusų yra Vienkartinės pajamos ; 3 pogrupis: Asmenys, turėję vienintelį užimtumo statusą Samdomi darbuotojai. Didžiąją dalį nesavarankiškos veiklos grupės sudaro 3 pogrupiui priklausantys asmenys. 2 pogrupiui priskiriamų asmenų skaičius siekia ne daugiau nei 10 tūkst. (pav. 7). Nors remiantis anksčiau pateiktais duomenimis, darbinę veiklą vykdančių asmenų skaičius Lietuvoje nuolatos auga, matyti, kad 2 pogrupio dydis tolygiai traukiasi. To priežastis sudėtinga nustatyti, kadangi šis pogrupis yra heterogeniškas. Tą galėjo lemti tiek įkalinimo įstaigose esančių asmenų darbo pasikeitimai, tiek įstatymų pokyčiai reglamentuojant autorinių sutarčių sudarymą, tiek bendrai populiarėjančios savarankiškos veiklos formos.

19 Asmenų skaičius, tūkst Asmenų skaičius, tūkst pogrupiui priskiriamų asmenų skaičius paskutiniais metais siekė iki 50 tūkst. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nors asmuo yra priskirtas šiam pogrupiui, jis galėjo gauti pajamų iš darbo santykių. Vienas pavyzdžių vaikui pasiekus tam tikrą amžių, motina gali dalinai grįžti į darbo rinką, tačiau ir vaiko priežiūros atostogų užimtumo statusas jai nėra nutraukiamas. pav. 7 Nesavarankiškos veiklos grupės pasiskirstymas pagal pogrupius metais pogrupis 2 pogrupis 3 pogrupis pogrupis 2 pogrupis

20 Dalis, % Dalis, % 20 Nagrinėjant nesavarankiškos veiklos grupei priklausančių asmenų amžiaus pasiskirstymą, pastebėta, kad jis iš esmės nesiskiria nuo visų esamų ŽI amžiaus pasiskirstymo, todėl atskiras tokių grupės duomenų analizės rezultatų aprašymas nepateikiamas. 1 pogrupio amžiaus pasiskirstymas yra pateiktas žemiau. pav. 8 Nesavarankišką veiklą vykdančių asmenų, turėjusių vaiko priežiūros atostogas (2 pogrupis), amžiaus pasiskirstymas 2010 ir 2016 metais m. Sausis 2016 m. Sausis Amžius (metai) 35,6 32,4 29,9 36, m. Sausis 15,5 17,6 14, m. Sausis 0,6 0,1 7,9 3,7 4,9 0,4 0, Amžiaus grupės Remiantis grafike pateiktas duomenimis, stebimas ryškus poslinkis vyresnio amžiaus link. Šio proceso pasekmės didelę dalį šio pogrupio sudaro asmenys (daugiausia moterys), kuriems yra apie 30 metų. Kaip vėliau parodys pateikti rodikliai, didžiausias vidutines pajamas tarp samdomų darbuotojų uždirba asmenys, kuriems yra vos virš 30 metų. Tą galimai lėmė tiek demografinės priežastys (pakankamai gausi metų amžiaus asmenų grupė tarp esamų žmogiškųjų išteklių), tiek socialiniai pokyčiai, tokie kaip vėlesnis šeimos planavimas.

21 Dalis, % Dalis, % 21 2 pogrupis nėra didelis, tačiau gana įvairus pagal savo veiklos specifiką, todėl gauti rezultatai neatskleidžia naudingos informacijos. 3 pogrupio (asmenys, turėję vienintelį užimtumo statusą Samdomi darbuotojai ) amžiaus pasiskirstymo skirtumas lyginant 2010 ir 2016 m. nuo visų esamų ŽI amžiaus pasiskirstymo tendencijų (pav. 4) pastebimas tik toks, kad mažesnę grupę sudaro asmenys, kuriems yra apie 30 metų. Tokie duomenys pateikti žemiau esančiame grafike. pav. 9 Nesavarankišką veiklą vykdančių asmenų, gavusių veiklos pajamas tik iš darbo sutarčių (3 pogrupis), amžiaus pasiskirstymas 2010 ir 2016 metais m. Sausis m. Sausis Amžius (metai) 8% 8% 13% 10% 11% 11% 10% 11% 14% 12% 15% 13% 13% 13% 9% 12% 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis 6% 5% 1% 1% 2% 2% 1% 1% 0% 0% Amžiaus grupės Žemiau yra pateikta 3 pogrupio vidutinių pajamų dinamika. Pirmų dviejų šios grupės pogrupių gaunamų pajamų analizei didelę įtaką daro vaiko priežiūros atostogų arba savarankiškos veiklos požymis, todėl toliau jų pajamos nepateikiamos. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį, kad tai pajamos gaunamos iki mokesčių, todėl reali disponuojama pajamų suma skiriasi. Nuo 2012 metų pastebimas sezoniškumas, kai liepos mėnesį gautos vidutinės pajamos yra didžiausios lyginant su likusiais mėnesiais, išskyrus 2016 metais. Taip pat paskutinius dvejus metus stebimas spartesnis pajamų augimas nei ankstesniais metais.

22 Pajamų vidurkis, eurai Eurai 22 pav. 10 Vidutinės mėnesinės pajamos asmenų, kurie dirbo tik pagal darbo sutartis (3 pogrupis), metais Žemiau yra pateikta vidutinių pajamų dinamika pagal amžių 2016 metų pradžioje. Horizontali linija atspindi vidutinį samdomų darbuotojų pogrupio pajamų atitinkamą laikotarpį (2016 metų sausio mėnuo). pav. 11 Asmenų, kurie dirbo tik pagal darbo sutartis (3 pogrupis), vidutinės mėnesio pajamos pagal amžiaus grupes 2016 metų sausio mėnesį Amžiaus grupės Galima pastebėti, kad didžiausias vidutines pajamas gauna metų amžiaus asmenys. Taip pat asmenys, kuriems yra tarp 50 ir 59 metų, 2016 metų pradžioje gavo mažesnes nei vidutines pajamas. To priežastys galėtų būti įvairios. Vis dėlto, kaip aptarta ankstesnėje dalyje, bedarbių grupėje yra daug šios amžiaus grupės asmenų. Tai galimai rodo, kad šios amžiaus grupės asmenims sunkiau sekėsi prisitaikyti prie esamų darbo rinkos poreikių. Kita vertus, galimai tokio amžiaus aukšto lygio specialistai savo pajamas gauna iš kitų šaltinių, pavyzdžiui, kapitalo, ir yra pasitraukę iš nesavarankiškos veiklos. Žemiau pateikti duomenys pateikia 3 pogrupio asmenų pasiskirstymą pagal gaunamas pajamas. Su pajamų skirstymu susijusi metodika išsamiau aprašoma 9 psl.

23 Dalis, % 23 pav. 12 Asmenų, kurie dirbo tik pagal darbo sutartis (3 pogrupis), vidutinio mėnesio pajamų pasiskirstymas lyginant su minimaliu atlyginimu, metais Mėnesinės pajamos mažesnės nei minimalus atlyginimas 2. Mėnesinės pajamos tarp vieno ir vieno su puse minimalaus atlyginimo 3. Mėnesinės pajamos tarp vieno su puse ir dviejų su puse minimalių atlyginimų 4. Mėnesinės pajamos tarp dviejų su puse ir keturių minimalių atlyginimų 5. Mėnesinės pajamos didesnės nei keturi minimalūs atlyginimai Remiantis duomenimis, per paskutinius metus stipriai padidėjo žmonių skaičius, kurių pajamos yra arti oficialaus minimalaus atlyginimo (2 kategorija). 1 ir 2 kategorijos paskutiniais metais sudarė daugiau nei 50 procentų. Viena iš priežasčių galėjo būti didelis darbo užmokesčio apmokestinimas, nepakankamos darbuotojų derybinės galios dėl darbo užmokesčio ir kita. Asmenų, kurių samdomo darbo pajamos viršija keturis minimalius atlyginimus stipriai mažėjo ir jų skaičius siekia ne daugiau 10 procentų. Be to, kylant minimaliam atlyginimui, pakyla tik mažai uždirbančiųjų pajamos, o uždirbančių daugiau pajamos galimai prie MMA pakėlimo prisitaiko per ilgesnį laiką. SAVARANKIŠKOS VEIKLOS GRUPĖ Tai grupė, kuri, remiantis Užimtumo įstatymu, apima asmenis užsiimančius veikla pagal pobūdį ir turinį neturinčia darbo santykiams ar darbo santykiams prilyginamiems teisiniams santykiams būdingo darbą atliekančio asmens pavaldumo asmeniui, kurio naudai yra atliekamas darbas, požymio veikla. Didžiąją dalį šios grupės sudaro veikla pagal verslo liudijimą, individuali veikla, individualios įmonės ar ūkininkavimas. Vis dėlto, kaip parodė aukščiau pateikta analizė, šiai grupei priskiriamų asmenų skaičius, lyginant su esamais ŽI, sudaro iki 7 procentų. Be to, šios grupės analizė nagrinėjant tik sausio mėnesių duomenis gali būti netiksli, kadangi sausio mėnesiais nuolat stebimas išskirtinis (lyginant su kitais analizuotais mėnesiais) asmenų skaičiaus mažėjimas. To priežastys, tikėtina, yra šios veiklos išskirtinė priklausomybė nuo sezoniškumo bei teisinės bazės įtaka, kai asmenų užimtumo statusai yra performuojami sausio 1 dieną. Detalesnė sezoniškumo įtaka šios grupės veiklai yra pateikta žemiau esančiame grafike.

24 Dalis, % Dalis, % Asmenų skaičius 24 pav. 13 Savarankiškos veiklos grupei priskiriamų asmenų skaičius metais Kiekvienais metais stebima panaši sezoniškumo įtaka savarankiška veikla užsiimančių asmenų skaičiui. Tai parodo, kad analizuojant sausio mėnesio duomenis apie vykdančius savarankišką veiklą asmenis, išvados kitiems mėnesiams gali būti pritaikomos tik dalinai. Be to, kaip ir minėta anksčiau, pastebimas savarankiška veikla besiverčiančių asmenų augimas. Šiai grupei priskiriamų asmenų amžiaus pasiskirstymas yra pateiktas lyginant 2010 ir 2016 metų sausio mėnesio duomenis, kadangi analizės metu buvo prieinami tik kiekvienų metų sausio mėn. Gyventojų registro duomenys apie amžių. pav. 14 Savarankiškos veiklos grupės amžiaus pasiskirstymas 2010 ir 2016 metų sausio mėnesiais 6% 6% 7% 9% 15% 16% 14% 14% 14% 14% 13% 11% 11% 10% 9% 9% 5% 5% 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis 0% 0% 1% 1% 3% 3% 2% 1% 1% 1% 0% 0% 4 3,5 3 2,5 2 1,5 1 0, Amžiaus grupės Amžius (metai) 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis

25 Pajamų vidurkis, eurai 25 Amžiaus grupių dydis per šešerius metus tapo tolygesnis. Matyti, kad reikšmingai padidėjo ir amžiaus grupės. Vis dėlto, tai neleidžia išskirti kokios nors dominuojančios amžiaus grupės šia veikla užsiima įvairaus amžiaus asmenys. Taip pat, palyginus 2016 m. duomenis, reikšmingų amžiaus pasiskirstymo skirtumų tarp sausio ir liepos mėnesių taip pat nėra pastebima, taigi galime daryti išvadą, jog sezoniškumas šioje grupėje nėra nulemtas kokios nors amžiaus grupės. Dėl duomenų apribojimų, aprašytų metodikos dalyje (9 psl.), šioje ataskaitoje pateikiamos tik tų asmenų pajamos, kurie priklauso savarankiškos veiklos grupei ir neturėjo pajamų iš užimtumo statuso savarankiškai dirbantis, nenuolatinės pajamos. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad tai pajamos, gaunamos iki mokesčių, todėl reali disponuojama pajamų suma skiriasi. Žemiau esančiame grafike pateikiamos minėtų asmenų vidutinės pajamos. pav. 15 Vidutinės mėnesinės pajamos asmenų, jų turėjusių tik iš savarankiškos veiklos, m Pajamos, gaunamos asmenų, vykdančių išimtinai tik savarankišką veiklą, m. palaipsniui augo su tam tikrais sezoniniais svyravimais. Vien savarankišką veiklą vykdančių asmenų vidutinės pajamos stipriai viršija asmenų, kurių veiklos pajamos yra tik iš samdomo darbo. Viena iš to priežasčių galėtų būti netolygus šių veiklų apmokestinimas. Vis dėlto, kadangi nėra galimybės į skaičiavimus įtraukti mokesčius bei veiklos išlaidas (būdingas savarankiškai dirbantiesiems), todėl tiesioginis skirtingų veiklų (nesavarankiškų ir savarankiškų) palyginimas gali būti iš esmės netikslingas. Taip pat duomenis galimai iškraipo išskirtinai dideles pajamas gaunantys asmenys, pavyzdžiui, ūkininkai. Pastebėtinas kasmetinis vidutinių pajamų padidėjimas sausio mėnesiais. Taip pat, kaip pastebėta analizuojant asmenų skaičių pagal užimtumo grupes (pav. 5pav. 5 Esamų ŽI pasiskirstymas pagal užimtumo grupes 2010 ir 2016 metais), sausio mėnesiais kasmet fiksuojamas reikšmingai mažesnis asmenų skaičius savarankiškos veiklos grupėje. Galima daryti išvadą, kad likusiais mėnesiais prisijungiantys į savarankišką veiklą asmenys uždirba reikšmingai mažiau nei tie, kurie savarankišką veiklą vykdo visus metus. Vis dėlto, norint patvirtinti panašias išvadas, reikėtų atlikti gilesnę šio fenomeno analizę. MIŠRIOS VEIKLOS GRUPĖ Mišrios veiklos grupė asmenys, turėję tiek nesavarankiškos, tiek savarankiškos veiklos grupėms būdingus užimtumo statusus. Kitaip tariant, tai asmenys, kurie atitinkamu laikotarpiu gavo pajamų tiek iš savarankiškos, tiek iš nesavarankiškos veiklos. Kaip parodė anksčiau pateikti duomenys, ši grupė 2016 metais sudarė apie 3 proc. visų esamų žmogiškųjų išteklių, o 2010 metais tokių buvo vos daugiau nei 1 procentas. Žemiau pateikiami detalesni duomenys apie asmenų, m. priskirtų mišrios veiklos grupei, skaičius.

26 Dalis, % Dalis, % Asmenų skaičius 26 pav. 16 Mišrios veiklos grupei priskiriamų asmenų skaičius metais Mišrios veiklos grupėje pastebima tokia pati sezoniškumo tendencija kaip ir tarp savarankiškai grupei priskiriamų asmenų. Galimai tai yra nulemta būtent savarankiškai veiklai būdingo stipriau išreikšto sezoniškumo, kuris samdomo darbo atveju nėra toks ryškus. Be to, kaip minėta anksčiau, per šešerius metus šioje grupėje stebimas nuolatinis asmenų skaičiaus didėjimas. Šios tendencijos gali būti susijusios su savarankiškos veiklos populiarėjimo tendencija, kuri pasireiškia ir tarp samdomą darbą dirbančių asmenų. Vis dėlto, siekiant nustatyti, kodėl vis daugiau asmenų siekia gauti pajamas tiek iš savarankiškos veiklos, tiek iš samdomo (arba į jį panašaus) darbo, reikėtų atlikti atskirą tyrimą. Toliau pateikiami duomenys apie šios grupės amžiaus pasiskirstymą. pav. 17 Mišrios veiklos grupės amžiaus pasiskirstymas 2010 ir 2016 metų sausio mėn. 4 3,5 3 2,5 2 1,5 1 0, % 0% 5% 5% Amžius (metai) 15% 16% 16% 15% 15% 13% 14% 14% 13% 12% 11% 11% 8% 7% 4% 3% 1% 1% 0% 0% 0% 0% 0% 0% Amžiaus grupės 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis

27 Asmenų skaičius, tūkst. 27 Lyginant 2010 m. ir 2016 m. sausio mėn. duomenis, kaip ir savarankiškos veiklos grupės atveju, pastebimas jaunesnio amžiaus asmenų dalies padidėjimas mišrioje veikloje. Ryškiausias padidėjimas metų amžiaus grupėje, o ryškiausiais sumažėjimas metų amžiaus grupėje. Taigi savarankiško ir samdomo darbo derinimas galimai vis labiau populiarėja tarp jaunesnių asmenų. Papildomai palyginus 2016 m. duomenis, reikšmingų amžiaus pasiskirstymo skirtumų tarp sausio ir liepos mėnesių taip pat nėra stebima, taigi galime daryti išvadą, jog sezoniškumas šioje grupėje nėra nulemtas kokios nors amžiaus grupės. Šios grupės veiklos ir pajamų analizė pasiskirstymas tarp šaltinių, dydis, tokios veiklos priežastys ir galėtų būti analizuojami ateityje atliekant papildomus tyrimus. BEDARBIŲ GRUPĖ Bedarbių grupė asmenys, neturėję nei nesavarankiškos, nei savarankiškos veiklos grupių užimtumo statusų bei turėję bedarbio užimtumo statusą. Kitaip tariant, tai asmenys, kuriems analizuojamais laikotarpiais Darbo biržoje buvo suteiktas bedarbio statusas ir šis asmuo nevykdė jokios nei savarankiškos, nei savarankiškos, veiklos. Toks grupavimas pasirinktas siekiant, kad kiekvienas esamiems žmogiškiesiems ištekliams priskiriamas asmuo patektų tik į vieną grupę ir taip būtų išvengta dubliavimo. Vis dėlto, taip skaičiuojant į bedarbių grupę nebuvo įtraukti asmenys, kurie, pavyzdžiui, atitinkamo mėnesio pradžioje dirbo pagal darbo santykius ir praradę darbą užsiregistravo į Darbo biržą. Žemiau pateikti grafikai atspindi, koks gaunamas skirtumas pasirenkant aprašytus skirtingus skaičiavimo būdus. pav. 18 Bedarbių skaičius lyginant skirtingus skaičiavimo būdus, m Asmenys, atitinkamą mėnesį bent vieną dieną turėję bedarbio statusą bei tą mėnesį nevykdę kitos veiklos Visi asmenys, atitinkamą mėnesį bent vieną dieną turėję bedarbio statusą

28 Dalis, % Dalis, % Dalis, % pav. 19 Dalis, kurią sudaro asmenys įtraukti į bedarbių grupę, lyginant su visais asmenimis turėjusiais bedarbio statusą 28 94% 92% 90% 88% 86% 84% 82% 80% 78% 76% 74% 72% Remiantis pateiktais duomenimis, pasirinktas skaičiavimo būdas visais laikotarpiais apima daugiau nei 80 proc. visų tą mėnesį turėjusų bedarbio statusą asmenų. Taip pat matyti, kad absoliutus skirtumas tarp skaičiavimų išlieka stabilus mažėjant bedarbių skaičiui. Šis skirtumo stabilumas galimai atspindi esamus Darbo biržos pajėgumus ir vykdomas programas. Toliau pateikti duomenys apie amžiaus pasiskirstymą apskaičiuoti bedarbių grupei. pav. 20 Mišrios veiklos grupės amžiaus pasiskirstymas 2010 ir 2016 metų sausio mėnesiais % 1% 13% 8% 2010 m. Sausis 2016 m. Sausis 11% 10% 11% 10% 9% 10% 13% 12% 14% 14% 13% 16% 16% % 2% 5% 4 3,5 3 2,5 2 1,5 1 0, m. Sausis 2016 m. Sausis Amžius (metai)

29 29 Per 6 metus stipriai padidėjo asmenų dalis bedarbių grupėje, kuriems yra metai. Atsižvelgiant į anksčiau pateiktus duomenis, kad bedarbių skaičius mažėjo, galima teigti, jog stebėtas mažėjimas buvo nepasiskirstęs tolygiai pagal amžiaus grupes ir buvo daugiau paveiktas jaunesnio amžiaus asmenų pasitraukimo. To priežastys gali būti įvairios tiek bendras demografinis gyventojų pasiskirstymas (didelė m. amžiaus asmenų grupė), tiek nepakankamai sėkminga vyresnio amžiaus asmenų reintegracija į darbo rinką. APIBENDRINIMAS Paskutiniuosius šešerius metus bendras žmogiškųjų išteklių, apimančių dirbančiuosius ir bedarbius, asmenų skaičius Lietuvoje išliko panašus ir svyravo nedaug. Šių žmogiškųjų išteklių amžiaus pasiskirstymo tendencijos atskleidė, kad ateityje matysime reikšmingą žmogiškųjų išteklių mažėjimą dėl didelio šių asmenų senėjimo ir nepakankamo būsimo jų pakeitimo. Nagrinėjant žmogiškųjų išteklių veiklą pastebėta, kad nors atitinkamu laikotarpiu reikšmingai augo savarankiškai dirbančiųjų (užsiimančių tik šia veikla) dalis, nesavarankišką veiklą vykdančių asmenų skaičius išliko didžiausias. Atitinkamoms veikloms priskiriamų asmenų amžiaus pasiskirstymas parodė, kad mišria veikla labiau linkę užsiimti jaunesni asmenys, o bedarbių grupė išsiskyrė vyresnio amžiaus asmenų dalimi ji didesnė nei likusiose veiklos grupėse. Detaliau analizuojant nesavarankiškos veiklos grupės duomenis, pastebėta, kad tarp asmenų, išėjusių vaiko priežiūros atostogų, vis didesnę dalį užima metų amžiaus asmenys. Tuo pačiu, tai yra paties produktyviausio amžiaus darbuotojai, kadangi ši amžiaus grupė uždirba didžiausias vidutines pajamas iš darbo sutarčių. Savarankiškos ir mišrios veiklos grupėse pastebėtas stiprus sezoniškumas asmenų skaičius sausio mėnesiais yra mažesnis lyginant su kitais mėnesiais.

30 REGIONINIAI SKIRTUMAI Pirmasis šio leidinio skyrius atskleidžia apibendrintą žmogiškųjų išteklių situaciją Lietuvoje. Vis dėlto, situacija visoje teritorijoje nėra homogeniška. Ši apžvalgos dalis yra skirta gilesniam žvilgsniui į žmogiškųjų išteklių situaciją apskrityse ir regionuose, siekiant geriau suprasti Lietuvai būdingus regioninius skirtumus. Sąvoka regionas suprantama gana skirtingai. Skirtinguose kontekstuose regionas gali būti traktuojamas kaip teritorinio skirstymo vienetas, pats stambiausias yra Lietuvos padalinimas į du regionus: Sostinės ir Vidurio ir vakarų Lietuvos. Toks skirstymas, nors ir parodo, kad Sostinės regionas daugeliu ekonominių rodiklių yra gana smarkiai atitrūkęs nuo likusios Lietuvos, analizei daug galimybių nesuteikia. Šis atskyrimas iš esmės yra skirtas ateinančio periodo Europos Sąjungos Struktūrinių fondų lėšų padalinimui ir neparodo kitų didžiųjų Lietuvos miestų (Kauno ar Klaipėdos) indėlio. Lietuvos ekonominių teritorijų specializacijos studija siūlė Lietuvą dalinti į 4 regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių-Panevėžio, išryškinant stambiuosius regioninius centrus. Visgi šiai analizei aktualu ne tik ekonominiai centrai, tačiau ir probleminės teritorijos, kuriose susiduriama su specifinėmis žmogiškųjų išteklių problemomis. Dėl išvardintų priežasčių šioje ataskaitoje naudojamas įprastinis ir geriausiai atpažįstamas skirstymas apskritimis. Ten, kur aktualu ir turima duomenų, žmogiškųjų išteklių situacija nagrinėjama savivaldybių lygmeniu, kadangi vienoje apskrityje situacija tarp savivaldybių gali ženkliai skirtis. Taip pat šioje analizėje didžiųjų miestų ir jų rajonų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus) savivaldybės sujungtos, siekiant išvengti duomenų netikslumų, ypač susijusių su fizinių ir juridinių asmenų registracijos ypatybėmis, kai oficialiai registruota asmens gyvenamoji vieta ar juridinio asmens veiklos vykdymo vieta nesutampa su realia vieta. Šis apjungimas iš dalies sumažina tokius netikslumus, nes šiuolaikinėmis mobilumo sąlygomis skirtis tarp rajono ir miesto savivaldybių yra gana išblukusi, dažnas rajono savivaldybių gyventojas dirba, mokosi ir paslaugas gauna būtent miesto savivaldybėje. Ekonominė ir socialinė atskirtis tarp regionų nėra nauja problema. Vis dėlto, auganti emigracija ir vidinė migracija šią problemą, viena vertus, pagilino, kita vertus, išryškino jos mastą. Žvelgiant iš kitos pusės, galima pasidžiaugti, kad regioninei politikai Lietuvoje skiriamas dėmesys auga m. pabaigoje visuomenei pristatyta Lietuvos regioninės politikos baltoji knyga, kurioje įvardijamas ir Lietuvos regioninės politikos tikslas sudaryti oraus, aktyvaus, saugaus, sveiko ir patrauklaus gyvenimo ir darbo prielaidas visoje Lietuvoje 4. Vienu iš būdų kaip tai pasiekti laikoma regioninė specializacija regiono plėtros prioritetų ir jų įgyvendinimo priemonių visuma, koncentruojant žmogiškąjį kapitalą į produktyviausias ir perspektyviausias konkretaus funkcinio regiono ekonominės plėtros sritis. 5 Regionų specializacijos nustatymo procesas šiuo metu vis dar vyksta. Regionų plėtros tarybos kuravo savo regiono specializacijos išskyrimo procesą. Šis procesas yra gana glaudžiai susijęs su žmogiškųjų išteklių stebėsena ieškant regiono stiprybių svarbu matyti, ar yra pakankamai gyventojų, kurie šiomis stiprybėmis galės pasinaudoti ir jas plėtoti. Skyriuje pateikiama informacija apie kiekvieną apskritį atskirai, detalizuojant joje esančių savivaldybių situaciją, o pabaigoje pateikiama apibendrinta informacija apie regioninius skirtumus. VILNIAUS APSKRITIS Vilniaus apskritis išsiskiria tuo, kad čia priskaičiuojama beveik pusė visų Lietuvoje registruotų bent vieną apdraustąjį samdomą darbuotoją turėjusių draudėjų (2017 m. 43 proc.), kitaip tariant, darbdavių. Bendras tokių darbdavių skaičius nuo 2010 m. didėjo visose apskrityse, tačiau tik Vilniaus apskrityje augimas buvo toks spartus: nuo 2010 m. draudėjų skaičius augo net dviem trečdaliais, nuo 25 tūkst. iki 41,5 tūkst., todėl žvelgiant šalies mastu, Vilniaus apskrityje darbdavių koncentracija didėjo. 4 Lietuvos regioninės politikos baltoji knyga darniai ir tvariai plėtrai , Ten pat

31 31 Apie 93 proc. šių darbdavių yra registruota Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse (23 tūkst m., 38,6 tūkst m.). Kitose Vilniaus apskrities savivaldybėse 2017 m. registruota po darbdavių. Tokia koncentracija yra didžiausia iš visų apskričių, kituose didžiuosiuose miestuose darbdavių koncentracija svyruoja nuo 82 proc. iki 32 proc. Panaši situacija matoma ir vertinant užimtų darbo vietų skaičių Vilniaus apskrityje registruotiems draudėjams priskirta apie 42 proc. šalies užimtų darbo vietų, t.y. 703 tūkst. (asmenys, apdrausti kelių darbdavių, skaičiuojami tiek kartų, kiek turi draudėjų, nepriklausomai nuo etato dydžio). Tačiau šį vaizdą šiek tiek pakoreguoja, jei analizuojame samdomus darbuotojus pagal Gyventojų registre nurodytą jų gyvenamąją vietą. Tokių asmenų Vilniaus apskrityje tėra 385 tūkst., taigi beveik perpus mažiau, taip pat jie sudaro tik 31 proc. nuo visų Lietuvos gyventojų. Tokio skirtumo galimos dvi priežastys: viena vertus, skaičiuojant darbo vietų skaičių, mes matome kelias vieno asmens darbo vietas. Kita vertus, šis skirtumas galėjo susidaryti dėl to, kad Vilniaus apskrityje, o ypač Vilniaus miesto savivaldybėje yra dalis registruotų darbdavių, kurie vykdo veiklą visoje Lietuvoje ir įdarbina visų apskričių gyventojus. Tačiau kadangi tai yra Vilniaus apskrityje registruotas darbdavys, šios darbo vietos priskiriamos Vilniaus apskričiai pagal darbdavio registraciją. Palyginimui, smulkesnėse apskrityse šių rodiklių skirtumas siekia iki 10 proc. Iš vienos pusės, šie skaičiai reiškia darbdavių koncentraciją Vilniaus regione. Tačiau, kita vertus, Vilniaus miestas yra ir administracinis centras, kuriame patogu veiklą registruoti ir administruoti, todėl negalime atmesti to, kad dalis šio skaičiaus reiškia ne realiai vykdomą veiklą ir tuo pačiu darbo vietas, o tik įmonės būstinės savivaldybę. Dalies juridinių asmenų, vykdančių veiklą visoje Lietuvoje, darbuotojai pagal registruotą būstinę priskiriami tik Vilniaus savivaldybei. Vilniaus apskritis yra tarp mažiausią dalį gyventojų, dirbančių viešajame sektoriuje, turinčių apskričių, o Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse bendrai yra tik apie 26 proc. tokių darbo vietų (pav. 21). Bendra apskrities tendencija rodo viešojo sektoriaus darbo vietų dalies mažėjimą nuo 2010 m. buvusių 31 proc. Tačiau šioje apskrityje esančios Šalčininkų (46 proc.) ir Širvintų (45 proc.) savivaldybės patenka tarp didžiausią dalį viešojo sektoriaus darbuotojų turinčių savivaldybių. pav. 21 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Vilniaus apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Vilnius (m. ir r.) 26% Vilniaus apskrityje 2017 m. vyravo dvi gausiausios EVRK veiklos: apdirbamoji gamyba bei didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas, abiejose sukurta po

32 32 maždaug 15 proc. apskrities darbo vietų. Didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas yra iš esmės visa sutelkta Vilniaus miesto ir rajono savivaldybėse (96 proc. visų šios veiklos darbo vietų), o apdirbamoji gamyba yra šiek tiek labiau išskaidyta Vilniaus m. ir r. sudaro 79 proc. šios veiklos darbo vietų, dar 8 proc. Švenčionių ir 6 proc. Ukmergės savivaldybėse. Švenčionių rajone apdirbamoji gamyba yra ypač reikšminga veikla 2017 m. ji sudarė pusė visų savivaldybės darbo vietų, Ukmergės rajone 28 proc. Švietimas vienas gausiausių EVRK sektorių 4 iš 7 apskrities savivaldybių. Šalčininkų sav. jis sudarė 21 proc., Širvintų sav. 17 proc. ir Elektrėnų bei Trakų sav. po 14 proc. Šalčininkų rajonas gana didele dalimi remiasi švietimo sektoriumi, nes kita didžiausia veikla žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas sudarė tik 12 proc. darbo vietų. Elektrėnų savivaldybėje didžiausia dalis darbo vietų buvo priskiriamos transporto ir saugojimo sektoriui (23 proc.), taip pat 8 proc. sudarė elektros, dujų, garo tiekimas ir oro kondicionavimas. Nors tai savivaldybėje nebuvo didžiausia dalis, tačiau šiuo sektoriumi Elektrėnai gana ryškiai išsiskiria, nes bendrai šalies mastu šios darbo vietos užima tik 1 proc. darbo vietų. Širvintų rajone didžiausios EVRK rūšys gana įvairios, nes po 16 proc. čia sudarė apdirbamoji gamyba, didmeninė ir mažmeninė prekyba bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas ir žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas. Vilniaus mieste ir rajone, kaip minėta, daugiausia darbo vietų sukūręs sektorius didmeninė ir mažmeninė prekyba bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas (19 proc. visų šių dviejų savivaldybių darbo vietų). Tačiau šios savivaldybės išsiskiria ir kitu aspektu dalyje specifinių sektorių darbo vietų koncentracija viršija šalies vidurkį ir yra didžiausia šalyje: administracinė ir aptarnavimo veikla 9 proc., vidutiniškai šalyje 6 proc., tik Neringos ir Klaipėdos savivaldybės viršija šį rodiklį, likusios savivaldybės neviršija 6 proc.; finansinė ir draudimo veikla 3 proc., vidutiniškai šalyje 1 proc., nei viena savivaldybė neviršija 1 proc.; informacija ir ryšiai 5 proc., vidutiniškai šalyje 2 proc., nei viena savivaldybė neviršija 2,2 proc.; profesinė, mokslinė ir techninė veikla 8 proc., vidutiniškai šalyje 5 proc., nei viena savivaldybė neviršija 5 proc. KAUNO APSKRITIS Kauno apskritis pagal bent vieną apdraustąjį samdomą darbuotoją turėjusių draudėjų skaičių yra antroje vietoje ir sudaro 20 proc. Lietuvos darbdavių. Nuo 2010 m. buvusių 14 tūkst. darbdavių, šis skaičius per laikotarpį iki 2017 m. paaugo iki 19,5 tūkst. Šis augimo mastas buvo panašus į bendrą Lietuvoje registruotų darbdavių augimą. Keturi penktadaliai darbdavių yra registruoti Kauno miesto ir rajono savivaldybėse. Likusiose apskrities savivaldybėse 2017 m. buvo registruota po darbdavių, išskyrus Birštono savivaldybę, kurioje 2017 m. darbdavių skaičius pasiekė 100. Vertinant pagal užimtų darbo vietų skaičių, Kauno apskrityje yra registruota 341 tūkst., kurios sudaro apie penktadalį visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Samdomų darbuotojų, Gyventojų registre nurodžiusių savo gyvenamąją vietą Kauno apskrityje yra apie 250 tūkst., taigi, skirtingai nei Vilniaus apskrityje, kur šie rodikliai skyrėsi beveik dvigubai, čia užimtų darbo vietų yra tik apie trečdaliu daugiau nei samdomų darbuotojų, registruotų Kauno apskrityje. Kaip jau minėta, skirtumas galėjo susidaryti ir dėl asmenų, turinčias kelias darbo vietas, ir dėl darbdavių, kurių darbuotojai priskiriami Kauno apskričiai, nes čia yra jų būstinė, nors realiai darbuotojai dirba ir gyvena kitose apskrityse. Taip pat dalis asmenų, kurie užregistruojami kaip apdraustieji ir realiai dirbantys šioje apskrityje, gali būti deklaravę savo gyvenamąją vietą kitoje apskrityje, todėl nebūti matomi prie dirbančių gyventojų statistikos. Didžiausia darbdavių grupė, vykdanti didmeninę ir mažmeninę prekybą ir variklinių transporto priemonių ir motociklų remontą, 2017 m. sudarė 27 proc. visų darbdavių, tačiau pagal užimtų darbo vietų skaičių sudarė tik apie 16 proc. Šia veikla užsiimantys darbdaviai vidutiniškai turėjo po maždaug 12 užimtų darbo vietų, taigi ženkliai mažiau nei Kauno apskrities vidurkis 17,5 darbo vietų. Žvelgiant pagal užimtų darbo vietų skaičių, gausiausia yra apdirbamosios gamybos grupė, kuriai priskirta 18 proc.

33 33 užimtų darbo vietų, tačiau joje buvo tik 9 proc. darbdavių. Šie darbdaviai išsiskyrė didžiausiu Kauno apskrityje vidutiniu darbo vietų skaičiumi 31. Kauno apskrityje yra mažiausia užimtų darbo vietų, priskiriamų viešajam sektoriui, dalis (26 proc.), kartu su Klaipėdos ir Telšių apskritimis, ši dalis sumažėjo nuo 2010 m. buvusių 32 proc. Kauno miesto ir rajono savivaldybėse bendrai šio sektoriaus darbo vietos sudaro ketvirtadalį tai viena žemiausių reikšmių tarp visų savivaldybių (pav. 22). Nors likusių savivaldybių rodiklis 2017 m. yra didesnis (Birštonas 40 proc., Prienai 38 proc., Jonava 36 proc.), tačiau jos nepatenka tarp didžiausią dalį viešojo sektoriaus darbo vietų turinčių savivaldybių, kurių reikšmės siekia iki 61 proc. pav. 22 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Kauno apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Kaunas (m. ir r.) 25% Jonava 36% Birštonas 40% Didžiausia dalis užimtų darbo vietų Kauno apskrityje yra apdirbamojoje gamyboje (18 proc.), iš viso 61 tūkst. Taip pat didelę dalį sudaro didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas (16 proc., 56 tūkst.). Šios veiklos sudaro didžiausią dalį beveik visose apskrityse. Apdirbamoji gamyba yra didžiausia 5 iš 7 šios apskrities savivaldybių (Jonavos, Kaišiadorių, Kėdainių, Prienų ir Raseinių). Įdomu tai, kad didmeninė ir mažmeninė prekyba tarp dviejų gausiausių savivaldybės veiklų patenka tik Kauno miesto ir rajono bei Kėdainių savivaldybėse. Kauno mieste ir rajone koncentruojasi net 48 tūkst. užimtų šios veiklos darbo vietų, taigi apie 87 proc. visų, esančių apskrityje. Taip pat išsiskiria Birštono savivaldybė, kurioje didžiausia dalis dirbančiųjų užsiima apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla (40 proc.), o dar 21 proc. žmonių sveikatos priežiūra ir socialiniu darbu. Kaišiadorių savivaldybėje po apdirbamosios gamybos antroji veikla žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė, kuri sudaro 16 proc. visų užimtų darbo vietų, nors šalyje šios rūšies darbo vietos sudaro tik 3 proc. Prienų savivaldybėje antroji pagal užimtų darbo vietų skaičių veiklos rūšis yra švietimas, kuriam priskirta 14 proc. darbo vietų arba apie 1 tūkst., šis rodiklis panašus į kitų savivaldybių. Tačiau labiau išskiria statybos sektorius, kur priskiriama 12 proc. darbo vietų, tačiau vidutiniškai šalyje jų yra apie 8 proc., ir nedaug savivaldybių viršijančių šį rodiklį. Kauno mieste ir rajone yra santykinai daug profesinei, mokslinei ir techninei veiklai (5 proc.) bei informacijai ir ryšiams (2 proc.) priskiriamų darbo vietų. Nors savivaldybėse šis rodiklis sudaro nedidelę dalį, tačiau tik Vilniaus apskrityje jis viršija šias reikšmes, taip pat Visagino savivaldybėje dėl išskirtinės situacijos.

34 34 KLAIPĖDOS APSKRITIS Klaipėdos apskričiai priskirta dešimtadalis visų Lietuvos darbdavių. Per pastaruosius 7 metus jų skaičius išaugo nuo 8 tūkst. iki 10,7 tūkst., t.y. trečdaliu, tačiau Klaipėdos apskritis augo panašiu tempu kaip visa Lietuva, todėl jos užimama dalis tik nežymiai mažėjo. Tris ketvirtadalius visų apskrities darbdavių sudaro registruotieji Klaipėdos mieste arba rajone. Likusiose savivaldybėse registruota po darbdavių. Pagal užimtų darbo vietų skaičių Klaipėdos apskritis yra trečioje vietoje, joje registruota 177 tūkst., kurios sudaro apie dešimtadalį visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Taip pat trečioje vietoje ji yra pagal samdomų darbuotojų, deklaravusių savo gyvenamąją vietą Klaipėdos apskrityje m. jų buvo registruota 139 tūkst., taigi skirtumas tik ketvirtadaliu tarp užimtų darbo vietų ir Klaipėdoje registruotų samdomų darbuotojų. Klaipėdos apskritis (kartu su Kauno ir Telšių) 2017 m. pateko tarp mažiausią dalį (26 proc.) darbo vietų viešajame sektoriuje turinčių apskričių, šioje apskrityje viešojo sektoriaus dalis sumažėjo nuo buvusių 33 proc metais. Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybės (bendrai) taip pat yra tarp ypač mažą dalį tokių darbo vietų turinčių savivaldybių (23 proc.) (pav. 23), kartu su Neringos savivaldybe (29 proc.). Šioje apskrityje didžiausia dalis darbo vietų viešajame sektoriuje yra Skuodo sav. (40 proc.). pav. 23 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Klaipėdos apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Palanga 32% Klaipėda (m. ir r.) 23% Neringa 29% Šioje apskrityje didžiausia dalis darbo vietų priskiriama apdirbamajai gamybai (17 proc.), tačiau žvelgiant pagal savivaldybes, tarp didžiausių veiklų ji patenka tik 3 iš 6 savivaldybių Klaipėdos miesto ir rajono, Kretingos ir Šilutės. Kitos stambiausios veiklos rūšys pasiskirsto gana tolygiai, nes net 6 jų užima po 9-11 proc. Tai lemia ne tik tolygus pasiskirstymas, bet ir gana skirtingi savivaldybių profiliai. Tarp minėtų savivaldybių Klaipėdoje 12 proc. sudaro transportas ir saugojimas, Kretingoje didmeninė ir mažmeninė prekyba, variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas (13 proc.), o Šilutėje žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (15 proc.). Neringos ir Palangos savivaldybės orientuojasi į apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veiklą (atitinkamai 26 proc. ir 25 proc.), tačiau Neringoje antroji pagal dydį administracinė ir aptarnavimo veikla (15 proc.), o Palangoje žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (14 proc.). Skuodo savivaldybėje tendencijos skiriasi nuo visų išvardintų, čia didžiausios veiklos statyba ir švietimas po 17 proc., nors Lietuvoje vidutiniškai šios veiklos sudaro po 8-9 proc.

35 35 ŠIAULIŲ APSKRITIS Šiaulių apskrityje registruota apie 7 proc. visų Lietuvos darbdavių, o jų skaičius augo nuo 2010 m. buvusių 5 tūkst. iki 2017 m. 6,5 tūkst. Apskrityje 70 proc. darbdavių yra registruota Šiaulių miesto arba rajono savivaldybėse. Kitose apskrities savivaldybėse 2017 m. buvo registruota po darbdavių. Pagal darbo vietų skaičių Šiaulių apskritis yra ketvirtoji, joje registruota 120 tūkst. darbo vietų, kurios sudaro apie 7 proc. visų Lietuvoje darbo vietų. Dirbančių samdomą darbą Šiaulių apskrityje 2017 m. buvo 111 tūkst., taigi skirtumas tik apie 10 proc., mažiausias iš visų didžiųjų apskričių. Tokio skirtumo galimos priežastys darbuotojai dažniau nei kitose didžiosiose apskrityse turi tik po vieną darbo vietą, darbdaviai, registruoti šioje apskrityje, dažniau įdarbina asmenis Šiaulių apskrities ribose bei nėra didelių skirtumų tarp asmenų, deklaravusių gyvenamąją vietą ir realiai gyvenančių Šiaulių apskrityje. Apskrityje bendrai darbo vietų dalis viešajame sektoriuje 2017 m. sudarė 31 proc., ši dalis sumažėjo nuo 2010 m. buvusių 40 proc. Šiaulių miesto ir rajono savivaldybės, kaip būdinga didžiųjų miestų savivaldybėms, turi gana mažą dalį darbo vietų (27 proc.) (pav. 24), tačiau likusiose savivaldybėse viešojo sektoriaus darbo vietų dalis svyruoja tarp proc. Didžiausia dalis Kelmės savivaldybėje (48 proc.), ši reikšmė yra viena didžiausių tarp visų Lietuvos savivaldybių. pav. 24 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Šiaulių apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Šiauliai (m. ir r.) 27% Didžiausia šios apskrities darbo vietų dalis yra priskiriama apdirbamajai gamybai (17 proc.), tačiau tai daugiausia buvo nulemta Šiaulių miesto ir rajono savivaldybėse esančių darbo vietų, kurios sudarė 80 proc. visų apdirbamosios gamybos darbo vietų apskrityje. Taip pat reikšmingą dalį ši veikla sudaro Akmenės savivaldybėje (16 proc.), kartu su žmonių sveikatos priežiūra ir socialiniu darbu (16 proc.). Pastebėtina, kad nuo 2010 m. Akmenėje augo abi veiklos, susijusios su nekilnojamuoju turtu: nekilnojamojo turto operacijų veiklai priskirtų užimtų darbo vietų m. padaugėjo nuo 1 proc. iki 7 proc. (nuo 38 iki 433 asmenų). Lietuvoje ši veikla sudaro apie 2 proc. bendro darbo vietų skaičiaus. Taip pat iki 2016 m. augo statybos sektorius: nuo 292 iki 660 asmenų (nuo 5 proc. iki 10 proc.), tačiau 2017 m. sumažėjo iki 5 proc. (579 asmenų). Joniškio ir Pakruojo savivaldybėse daugiausia darbo vietų yra žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (16 proc., ir 30 proc.) bei žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo (17 proc. ir 15 proc.) sektoriuose. Pakruojo sav. taip pat išsiskiria kasyba ir karjerų eksploatavimu, kur yra 3 proc. darbo vietų, tačiau tai vienas didžiausių rodiklių šioje veikloje tarp savivaldybių. Kelmės savivaldybėje 20 proc. užimtųjų darbo vietų yra švietimo sektoriuje, Radviliškio savivaldybėje šis sektorius taip pat sudaro reikšmingą dalį 16 proc. Visgi Radviliškio savivaldybėje žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbo vietos sudaro didžiausią dalį (19 proc.).

36 36 PANEVĖŽIO APSKRITIS Panevėžio apskrityje, panašiai kaip Šiaulių apskrityje, registruota 6 proc. darbdavių. Nuo 4,5 tūkst. registruotų darbdavių 2010 m., jų skaičius paaugo iki 5,5 tūkst m. Panevėžio mieste ir rajone registruota trys ketvirtadaliai visų apskrities darbdavių. Likusiose savivaldybėse 2017 m. buvo registruota po darbdavių. Panevėžio apskrityje registruota 95 tūkst. darbo vietų, kurios sudaro apie 6 proc. visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Samdomų darbuotojų, deklaravusių gyvenamąją vietą Panevėžio apskrityje skaičius labai panašus 2017 m. jis siekė 93 tūkst., taigi skyrėsi tik apie 3 proc. Galimos priežastys tokios pat kaip Šiaulių apskrities atveju. Panevėžio apskrityje viešojo sektoriaus darbo vietų 2017 m. buvo apie trečdalis. Ši dalis sumažėjo nuo 2010 m. buvusių 39 proc. Panevėžio miesto ir rajono savivaldybėse, kaip būdinga didžiųjų miestų savivaldybėms, yra mažiausia dalis viešojo sektoriaus darbo vietų (31 proc.) (pav. 25). Kupiškio savivaldybė išsiskiria vienu didžiausių rodikliu (45 proc.), nedaug skiriasi ir kitos apskrities savivaldybės: viešojo sektoriaus darbo vietų dalis svyruoja nuo 38 proc. (Pasvalio sav.) iki 41 proc. (Rokiškio sav.). pav. 25 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Panevėžio apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Panevėžys (m. ir r.) 31% Šioje apskrityje, kaip ir daugumoje kitų, daugiausia apdirbamosios pramonės darbo vietų (2017 m. 22 proc.). Taip pat šios darbo vietos koncentruojasi Panevėžio miesto ir rajono savivaldybėse 71 proc. visų apskrities apdirbamosios pramonės darbuotojų yra būtent šiose savivaldybėse. Taip pat ši veiklos rūšis sudaro reikšmingą dalį Biržų (28 proc.) ir Rokiškio savivaldybėse (23 proc.). Kupiškio savivaldybėje daugiausia užimtų darbo vietų yra didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto veikloje (17 proc.), tai vienas didžiausių rodiklių tarp visų šalies savivaldybių. Šioje savivaldybėje tokia pat dalis (17 proc.) darbo vietų yra priskirta švietimo sektoriui. Pasvalio savivaldybė išsiskiria didele dalimi darbo vietų žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje (17 proc.), o visoje šalyje šios darbo vietos sudaro tik apie 3 proc. Didelę dalį (16 proc.) šioje savivaldybėje sudaro ir žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas. ALYTAUS APSKRITIS Alytaus apskritis yra viena iš penkių apskričių, kuriose registruotų darbdavių dalis Lietuvoje neviršija 3 proc. Šių darbdavių skaičius augo nuo 2,5 tūkst. iki 3,2 tūkst. Du trečdalius čia registruotų darbdavių

37 37 sudaro Alytaus mieste ir rajone registruoti darbdaviai, tačiau, skirtingai nei daugelyje kitų apskričių, kitose savivaldybėse taip pat yra reikšminga dalis darbdavių: Druskininkų savivaldybėse registruota penktadalis, o Varėnos savivaldybėje dešimtadalis apskrities darbdavių. Kita vertus, tam įtakos turi ir tai, kad apskrityje yra nedaug savivaldybių ir bendras darbdavių skaičius nedidelis, todėl savivaldybės, turinčios darbdavių (panašiai kaip ir kitose smulkesnėse savivaldybėse), čia sudaro gana reikšmingą dalį. Alytaus apskrityje registruota 51 tūkst. užimtų darbo vietų, kurios sudaro apie 3 proc. visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Nedaug skiriasi ir Alytaus apskrityje gyvenamąją vietą deklaravusių samdomų darbuotojų skaičius 2017 m. jų buvo 57 tūkst., taigi skirtumas siekia apie dešimtadalį. Beje, įdomu tai, kad šioje apskrityje samdomų darbuotojų, deklaravusių gyvenamąją vietą Alytaus apskrityje yra daugiau, nei užimtų šios apskrities darbdavių darbo vietų. Tokio skirtumo galimos priežastys dalis gyventojų, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą Alytaus apskrityje, yra išvykę iš Lietuvos arba į kitus miestus. Taip pat gali būti, jog dalis darbdavių, kurie įdarbina Alytaus apskrities gyventojus, savo buveinę yra nurodę kitose apskrityse, todėl jų sukurtos darbo vietos priskaičiuojamos kitur. Darbo vietų, sukurtų viešajame sektoriuje, Alytaus apskrityje nuo 2010 m. buvusių 39 proc., sumažėjo iki 32 proc. (2017 m.), šis rodiklis yra artimas bendram šalies vidurkiui. Šioje apskrityje mažesne viešojo sektoriaus darbo vietų dalimi išsiskiria Alytaus miesto ir rajono (27 proc.) bei Druskininkų (26 proc.) savivaldybės (pav. 26), kurios patenka tarp mažiausių rodiklių visoje Lietuvoje. Tačiau likusios dvi savivaldybės patenka tarp pačių didžiausių rodiklių Lietuvoje: Lazdijuose apie du trečdaliai (61 proc.) užimtų darbo vietų priskiriamos viešojo sektoriaus darbdaviams, tai yra didžiausias rodiklis Lietuvoje. Taip pat didelė dalis darbo vietų yra viešajame sektoriuje Varėnos rajone 47 proc. pav. 26 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Alytaus apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Šioje apskrityje, kaip ir daugumoje kitų, daugiausia apdirbamosios pramonės darbo vietų (2017 m. 18 proc.). Taip pat šios darbo vietos koncentruojasi Alytaus miesto ir rajono savivaldybėse 78 proc. visų apskrities apdirbamosios pramonės darbuotojų yra būtent šiose savivaldybėse. Alytaus mieste ir rajone 13 proc. darbo vietų priskiriama didmeninei ir mažmeninei prekybai bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remontui. Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas sudaro didelę dalį užimtų darbo vietų Druskininkų (22 proc.), Lazdijų (23 proc.) ir Varėnos (14 proc.) savivaldybėse. Druskininkų savivaldybė taip pat išsiskiria apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla (16 proc. darbo vietų). Lazdijų rajone didelė dalis darbo vietų švietimo sektoriuje (22 proc.), tai žymiai daugiau, nei vidutiniškai šalyje šiam sektoriui priskiriami 9 proc. darbo vietų. Varėnos rajone reikšminga dalis žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbo vietų (17 proc.), taip pat žymiai daugiau nei šalies vidurkis 3 procentai.

38 38 MARIJAMPOLĖS APSKRITIS Marijampolės apskrities darbdaviai sudaro 3 proc. visų Lietuvos darbdavių. Jų skaičius nuo 2010 m. buvusių 2,2 tūkst. augo iki 2,7 tūkst. darbdavių. Šios apskrities darbdavių skaičius augo lėčiausiai iš visų apskričių nuo 2010 m. paaugo penktadaliu. Marijampolės savivaldybėje registruota šiek tiek daugiau nei pusė visų apskrities darbdavių (55 proc.), likusiose savivaldybėse registruota po darbdavių. Marijampolės apskrityje registruota 51 tūkst. užimtų darbo vietų, kurios sudaro apie 3 proc. visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Gyventojų registre deklaravusių gyvenamąją vietą Marijampolės apskrityje ir 2017 m. turėjusių samdomo darbuotojo statusą, buvo apie 55 tūkst. Priežastys, kodėl daugiau dirbančių asmenų yra deklaravę gyvenamąją vietą, nei yra užimtų darbo vietų, išsamiau aptariamos Alytaus apskrities apžvalgoje. Šioje apskrityje 2017 m. apie trečdalį (34 proc.) sudaro viešojo sektoriaus darbo vietos, ši dalis mažėjo nuo 39 proc m. Marijampolės savivaldybė, panašiai kaip kitos didžiųjų miestų savivaldybės, pasižymėjo nedidele dalimi viešojo sektoriaus darbo vietų (27 proc.) (pav. 27), tačiau Vilkaviškio savivaldybė pateko tarp didžiausią rodiklį (46 proc.) turinčių savivaldybių. pav. 27 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Marijampolės apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Kazlų rūda 36% Kalvarija 31% Šioje apskrityje, kaip ir daugumoje kitų, daugiausia apdirbamosios pramonės darbo vietų (2017 m. 22 proc.). Šios darbo vietos koncentruojasi Marijampolės savivaldybėje 62 proc. visų apskrities apdirbamosios pramonės darbuotojų yra būtent joje, dar 15 proc. Vilkaviškio ir 10 proc. Kazlų Rūdos savivaldybėse. Visose šiose savivaldybėse apdirbamoji pramonė sudaro reikšmingą dalį darbo vietų, apie proc. Vilkaviškio sav. taip pat 20 proc. sudaro švietimo sektoriaus darbo vietos. Kalvarijos savivaldybėje Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas sudaro apie 21 proc. darbo vietų, švietimas 17 proc. ir transportas ir saugojimas 15 proc. Šakių savivaldybėje žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės darbo vietos sudaro 21 proc., tai vienas didžiausių rodiklių tarp visų savivaldybių. Taip pat reikšmingą dalį užima didmeninė ir mažmeninė prekyba ir variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas (15 proc.). UTENOS APSKRITIS Utenos apskrityje registruota apie 2 proc. visų Lietuvos darbdavių m. jų skaičius siekė 1,9 tūkst., o 2017 m. užaugo iki 2,4 tūkst. Šis augimas buvo vienas iš lėčiausių tarp apskričių. Šioje apskrityje darbdaviai yra gana tolygiai pasiskirstę tarp savivaldybių, kadangi Utenos savivaldybėje yra registruota

39 39 tik trečdalis visų darbdavių, likusiose 5 savivaldybėse registruota po proc. darbdavių. Tai yra mažiausia koncentracija viename mieste tarp visų apskričių. Utenos apskrityje registruota 49 tūkst. užimtų darbo vietų, kurios sudaro apie 3 proc. visų Lietuvoje užimtų darbo vietų m. samdomų darbuotojų, kurie yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Utenos apskrityje, buvo apie 55 tūkst. Priežastys, kodėl daugiau dirbančių asmenų yra deklaravę gyvenamąją vietą, nei yra užimtų darbo vietų, išsamiau aptariamos Alytaus apskrities apžvalgoje. Utenos apskrityje viešojo sektoriaus darbo vietų dalis 2017 m. buvo didžiausia Lietuvoje, ji siekė 44 proc., kitose apskrityse ji sudarė proc. darbo vietų. Tiesa, šios apskrities viešojo sektoriaus darbo vietų dalis mažėjo nuo 2010 m. buvusių 48 proc., tačiau ir tuo metu Utenos apskrityje ši dalis buvo didžiausia. Nors Utenos savivaldybėje viešojo sektoriaus darbo vietos sudaro apie 34 proc., tačiau likusiose ji svyruoja tarp proc. Ignalinos (57 proc.), Zarasų (54 proc.) ir Visagino (54 proc.) savivaldybėse ši dalis yra viena didžiausių šalyje. pav. 28 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Utenos apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Visaginas 54% Šioje apskrityje, kaip ir daugumoje kitų, daugiausia apdirbamosios pramonės darbo vietų (2017 m. 18 proc.). Šios darbo vietos koncentruojasi Utenos savivaldybėje 53 proc. visų apskrities apdirbamosios pramonės darbuotojų yra būtent joje, dar 18 proc. Visagino savivaldybėje. Likusiose savivaldybėse veiklos yra gana įvairios: Anykščių, Ignalinos ir Zarasų sav. didžiausia dalis žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo vietų (po proc.). Molėtų savivaldybėje 16 proc. sudaro statybos sektoriaus darbo vietos, dar 15 proc. švietimo sektorius. Visagine daugiausia darbo vietų priskiriama vandens tiekimo nuotekų valymo, atliekų tvarkymo ir regeneravimo sektoriui (20 proc.), nors šalyje vidutiniškai jos sudaro tik 2 proc. Taip pat, kaip jau minėta anksčiau, Visagino savivaldybėje yra didelė dalis elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo (4 proc.) bei informacijos ir ryšių (2 proc.) darbo vietų. Tai nėra didelė dalis savivaldybės mastu, tačiau tai vieni didžiausių rodiklių tarp visų savivaldybių. TELŠIŲ APSKRITIS Telšių apskrities darbdaviai sudaro apie 3 proc. visų Lietuvos darbdavių. Jų skaičius paaugo nuo 2010 m. 2,5 tūkst. iki 3,1 tūkst m. Šioje apskrityje dauguma (44 proc.) darbdavių yra registruoti Mažeikių savivaldybėje. Dar po maždaug ketvirtadalį Plungės ir Telšių savivaldybėse. Likę 5 proc. darbdavių registruoti Rietavo savivaldybėje. Lyginant su kitomis apskritimis, tai yra viena mažiausių koncentracijų viename mieste.

40 40 Telšių apskrityje registruota 63 tūkst. užimtų darbo vietų, kurios sudaro apie 4 proc. visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Samdomų darbuotojų, kurie 2017 m. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Telšių apskrityje, buvo apie 55 tūkst. Šio skirtumo galimos priežastys išsamiau aptariamos Kauno apskrities apžvalgoje. Telšių apskritis 2017 m. buvo tarp mažiausią dalį viešojo sektoriaus darbo vietų dalį turinčių apskričių. Ši dalis mažėjo nuo 2010 m. 30 proc. iki 2017 m. 26 proc. Mažeikių savivaldybėje viešojo sektoriaus dalis (23 proc.) (pav. 29) yra mažiausia Lietuvoje kartu su Klaipėdos savivaldybe. Kitose Telšių apskrities savivaldybėse šis rodiklis taip pat nedidelis, artimas arba mažesnis už bendrą šalies vidurkį. pav. 29 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Telšių apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Plungė 24% Šioje apskrityje, kaip ir daugumoje kitų, daugiausia apdirbamosios pramonės darbo vietų (2017 m. 25 proc.). Šios darbo vietos sudaro didelę dalį 3 iš 4 apskrities savivaldybių: Plungės (37 proc.), Mažeikių (24 proc.) ir Telšių (17 proc.). Mažeikių savivaldybėje taip pat didelę dalį sudaro didmeninės ir mažmeninė prekybos bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto darbo vietos (18 proc.). Telšių savivaldybėje reikšmingas statybos sektorius, kuris sudaro 19 proc. savivaldybės darbo vietų. Rietavo savivaldybė yra gana nedaug darbo vietų, lyginant su kitomis. Čia didžiausia dalis darbo vietų yra žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės (17 proc.) bei statybos (14 proc.) sektoriuose. TAURAGĖS APSKRITIS Tauragės apskrityje visą laikotarpį nuo 2010 m. buvo registruota mažiausia darbdavių (nuo 1,4 tūkst m. iki 1,9 tūkst m.). Bendru šalies mastu jie sudarė 2 proc. darbdavių. Tauragės savivaldybėje registruota pusė visų apskrities darbdavių, dar po penktadalį Jurbarko ir Šilalės savivaldybėse ir 7 proc. Pagėgių savivaldybėje. Tauragės apskrityje registruota 33 tūkst. užimtų darbo vietų, kurios sudaro apie 2 proc. visų Lietuvoje užimtų darbo vietų. Samdomų darbuotojų, kurie 2017 m. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Tauragės apskrityje, buvo apie 35 tūkst. Priežastys, kodėl daugiau dirbančių asmenų yra deklaravę gyvenamąją vietą, nei yra užimtų darbo vietų, išsamiau aptariamos Alytaus apskrities apžvalgoje. Tauragės apskrityje viešojo sektoriaus darbo vietos 2017 m. sudarė 37 proc., tai yra antrasis pagal dydį rodiklis po Utenos apskrities (44 proc.). Šis rodiklis nuo 2010 m. sumažėjo nuo 42 proc., tačiau ir tuo metu buvo vienas didžiausių. Didelių skirtumų tarp savivaldybių nėra (pav. 30), viešojo sektoriaus darbo vietų dalis svyruoja nuo 34 proc. Pagėgių iki 41 proc. Jurbarko savivaldybėje, tačiau visose savivaldybėse ji buvo didesnė už bendrą šalies vidurkį.

41 41 pav. 30 Viešajam sektoriui priskiriamų darbo vietų dalis Tauragės apskrityje pagal savivaldybes 2017 m. Tauragė 35% Šioje apskrityje, kaip ir daugumoje kitų, daugiausia apdirbamosios pramonės darbo vietų (2017 m. 19 proc.). Šios darbo vietos koncentruojasi Tauragės savivaldybėje 54 proc. visų apskrities apdirbamosios pramonės darbuotojų yra būtent joje, dar 18 proc. Šilalės savivaldybėje. Taip pat šis sektorius reikšmingas Pagėgių savivaldybei nors apskrities mastu šios savivaldybės darbuotojų skaičius nedidelis, bet jie sudaro apie 28 proc. visų savivaldybės darbo vietų. Švietimas bei viešasis valdymas ir gynyba, privalomasis socialinis draudimas sudaro dar po proc. darbo vietų Pagėgiuose. Didmeninė ir mažmeninė prekyba bei variklinių transporto priemonių ir motociklų remontas Šilalės ir Tauragės savivaldybėse sudaro atitinkamai 17 proc. ir 15 proc. Jurbarko savivaldybėje daugiausia užimtų darbo vietų švietimo ir žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veikloje (po 15 proc.). APIBENDRINIMAS Darbdavių (juridinių asmenų, turinčių bent vieną apdraustąjį) skaičius augo visose apskrityse. Kuo didesnis pagrindinis apskrities miestas, tuo didesnė darbdavių koncentracija jame, nes dauguma jų registruojami būtent didžiausiame mieste. Mažiau gyventojų turinčiose savivaldybėse darbdaviai yra tolygiau pasiskirstę tarp savivaldybių. Analizuojant užimtų darbo vietų ir samdomų darbuotojų, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą toje apskrityje, skaičius, pastebime du galimus scenarijus: pirma, kai apskrityje darbo vietų yra daugiau, nei samdomų darbuotojų. Ši situacija būdinga Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių Panevėžio ir Telšių apskritims. Galimos to priežastys: skaičiuojant darbo vietas, įtraukiamos kelios vieno asmens darbo vietos, taigi šioms apskritims gali būti būdingesnis darbas keliose darbo vietose. Taip pat šis skirtumas galėjo susidaryti dėl to, kad šiose apskrityse (ypač būdinga Vilniaus apskričiai) yra savo buveinę nurodę didesnė dalis darbdavių, kurie vykdo veiklą visoje Lietuvoje ir įdarbina visų apskričių gyventojus. Tokiu atveju darbo vietos priskiriamos apskričiai pagal darbdavio buveinės vietą. Antrasis, iš pirmo žvilgsnio paradoksalus, scenarijus kai užimtų darbo vietų yra mažiau nei samdomų darbuotojų, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą toje apskrityje. Tokia situacija yra susidariusi Alytaus, Utenos, Marijampolės ir Tauragės apskrityse. Galimai šiose apskrityse darbuotojai dažniau turi tik vieną darbo vietą, o dalis gyventojų, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą šiose apskrityje, yra išvykę iš Lietuvos arba į kitus miestus. Taip pat gali būti, jog dalis darbdavių, kurie įdarbina šių apskričių gyventojus, savo buveinę yra nurodę kitose apskrityse, todėl jų sukurtos darbo vietos priskaičiuojamos kitur, nors asmuo deklaruoja gyvenamąją vietą apskrityje. Vidutiniškai Lietuvoje viešojo sektoriaus darbo vietos sudaro apie trečdalį visų darbo vietų. Ši dalis nuosekliai mažėja nuo 2010 m. ir dėl viešojo sektoriaus darbo vietų mažėjimo, ir dėl privataus sektoriaus augimo. Viešojo sektoriaus darbo vietų nuo 2010 m. sumažėjo nuo 486 tūkst. iki 2017 m. 467 tūkst. Tuo pačiu laikotarpiu privataus sektoriaus darbo vietų išaugo nuo 941 tūkst m. iki tūkst m.

42 42 pav. 31 Užimtų darbo vietų ir darbdavių pasiskirstymas pagal viešąjį ir privatųjį sektorius m. 93% 94% 94% 94% 95% 95% 95% Privataus sektoriaus darbdaviai; 95% 66% 67% 68% 68% 69% 69% 71% Privataus sektoriaus užimtos darbo vietos; 71% 34% 33% 32% 32% 31% 31% 29% Viešojo sektoriaus užimtos darbo vietos; 29% 7% 6% 6% 6% 5% 5% 5% Nors tarp apskričių didelių skirtumų nėra, išskyrus šiek tiek didesnį Utenos apskrities rodiklį (pav. 32), tačiau žvelgiant pagal savivaldybes, situacija žymiai labiau išsiskiria. Didžiųjų miestų savivaldybėse viešojo sektoriaus darbo vietos sudaro mažesnę dalį, nei likusios savivaldybės. Taip pat yra kelios mažesnių miestų savivaldybės, išsiskiriančios maža viešojo sektoriaus darbo vietų dalimi: Mažeikių (23 proc.), Plungės (24 proc.), Druskininkų (26 proc.) ir Neringos (29 proc.). Visgi daugeliu atvejų savivaldybės, nutolusios nuo centrų, neturinčios didžiųjų miestų, gana stipriai priklausomos nuo viešojo sektoriaus darbo vietų. Tarp tokių pastebėtinos Lazdijų (61 proc.), Ignalinos (57 proc.), Zarasų (54 proc.), Visagino (54 proc.), Kalvarijos (49 proc.) ir kt. pav. 32 Viešojo sektoriaus darbo vietų dalis pagal apskritis 2017 m. Viešojo sektoriaus darbdaviai; 5% Klaipėdos apskritis 26% Telšių apskritis 26% Tauragės apskritis 37% Marijampolės apskritis 34% Daugumoje apskričių vyrauja apdirbamosios gamybos darbo vietos, tačiau pažvelgus savivaldybių lygmeniu matyti, kad dažniausiai tai nulemia didelis kiekis tokių darbo vietų didžiuosiuose miestuose ir jų rajonuose, o smulkesnės savivaldybės koncentruojasi į turimus išskirtinumus rekreacija, sveikatos priežiūra, transportas, informacinės technologijos ir pan.

43 SPECIALISTŲ INTEGRACIJA Į DARBO RINKĄ Šiame skyriuje atliekama Lietuvos aukštojo mokslo ir profesinio mokymo institucijose rengiamų specialistų darbinės karjeros ir jų atitikties darbo rinkos poreikiams analizė. Analizuojama kokia dalis aukštąjį ar profesinį mokymą baigusiųjų dirba jų kvalifikaciją atitinkantį darbą ir kokias vidutiniškai pajamas per mėnesį gauna iš veiklų susijusių su samdomu ar savarankišku darbu. Žvelgiant į bendrą Lietuvos darbo rinkos vaizdą 2017 m., didžiausią dalį darbuotojų sudaro aukštos kvalifikacijos, 0 3 LPK, darbuotojai (karininkai, vadovai, specialistai, technikai ir jaunesnieji specialistai), tačiau Lietuvos švietimo įstaigose rengiama dar didesnė dalis aukšto kvalifikacijos lygio darbuotojų. Šioje ataskaitoje laikoma, kad universitetų absolventai įgyja kvalifikaciją dirbti 0 2 LPK (karininkai, vadovai, specialistai) darbą, kolegijų absolventai 0 3 LPK (karininkai, vadovai, specialistai, technikai ir jaunesnieji specialistai) darbą, profesinių mokyklų absolventai 4 8 LPK (tarnautojai, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai, kvalifikuoti darbuotojai, amatininkai, įrenginių ir mašinų operatoriai) darbą. pav. 33 Pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų 2016 m. absolventų užimtumas prieš baigiant ir baigus studijas * Skaičiuojami 2017 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose pirmosios pakopos ir vientisąsias studijas baigę studentai bei Lietuvos profesinėse mokyklose profesinio mokymo programas baigę mokiniai. Skirtumas tarp dirbančiųjų ir Lietuvos švietimo įstaigose ruošiamų darbuotojų kvalifikacijos lygio turėtų būti dar didesnis nei parodyta, nes darbuotojai, įgydami darbinę patirtį, pereina į aukštesnės kvalifikacijos darbą (tas parodyta toliau šiame skyriuje). Pirminis vaizdas rodo, kad per daug darbuotojų rengiama Lietuvos aukštosiose mokyklose, tačiau tikslesnį vaizdą būtų galima susidaryti tik detaliau išanalizavus aukštųjų mokyklų (AM), profesinių mokyklų (PM) karjeros duomenis bei atlikus Lietuvos darbo rinkos laisvų darbo vietų analizę. LAISVOS DARBO VIETOS LIETUVOJE Šioje skyriaus dalyje pateikiamos laisvų darbo vietų pasiūlymų (darbo skelbimų) Lietuvoje tendencijos pagal įvairius požymius (mėnuo, profesijos lygmuo, EVRK, skirtingus skelbimų šaltinius). Atliktoje analizėje buvo naudojama skirtingų šaltinių skelbimų informacija, klasifikuojant skirtingus šaltinius į dvi grupes:

44 tūkst. 44 LDB skelbimai. Lietuvos darbo biržos (LDB) skelbiami laisvų darbo vietų pasiūlymai viešinami LDB interneto puslapyje. Duomenys gauti tiesiogiai iš LDB duomenų gavimo sutarties pagrindu. Privačių skelbikų skelbimai. Privačių įstaigų, talpinančių darbo skelbimus savo interneto puslapiuose, skelbimai. Skelbimų talpinimas apmokestinamas ir mokamas darbuotojų ieškančio darbdavio. Naudojami viešai prieinami duomenys surinkti iš 4 Lietuvoje populiarių darbo skelbimų puslapių: cv.lt, cvbankas.lt, cvmarket.lt ir cvonline.lt. Skelbimų analizės metu, tais atvejais kai lyginant skelbimus iš skirtingų privačių skelbikų, skelbimui sutapdavo nurodytas darbdavys (pagal juridinio asmens kodą), ieškomos pareigybės pavadinimas ir siūlomos darbo vietos savivaldybė, tokie skelbimai buvo laikomi identiškais ir skaičiuojami kaip vienas skelbimas. Analizėje naudojami 2017 metų duomenys. Dalis darbdavių (ar darbuotojų paieškos įmonių) savo skelbimus skelbia tiek LDB, tiek privačių skelbikų puslapiuose. Analizės metu galima nustatyti abiejose šaltiniuose skelbimus talpinančius darbdavius, tačiau dėl skirtingų reikalavimų talpinamiems skelbimams LDB ir privačių skelbikų puslapiuose (pvz. LDB būtina nurodyti ieškomos pareigybės LPK kodą, nėra galimybės įkelti paveikslėlio/ nuorodos formato skelbimų) nėra galimybės identifikuoti skelbimų skirtinguose šaltiniuose skirtų tai pačiai laisvai darbo vietai. Dėl šių priežasčių, toliau analizuojami visi LDB ir privačių skelbikų darbo skelbimai. Grafike apačioje pateikiamas visų analizuotų 2017 metų darbo skelbimų pasiskirstymas pagal mėnesius, kuriais tas skelbimas buvo talpinamas viešai (tas pats skelbimas galėjo būti talpinamas ilgiau nei mėnesį ir tokie skelbimai buvo priskaičiuoti į daugiau nei vieną mėnesį). pav. 34 Darbo skelbimų pasiskirstymas pagal mėnesius ir skelbimo talpinimo šaltinį, 2017 metai, tūkst. skelbimų ,3 38,1 37,3 35,7 33,4 32,8 33,7 34,8 31,2 29,4 24,5 21,8 22,4 20,0 20,2 20,7 21,7 21,0 18,5 18,7 14,9 15,8 12,7 11,8 LDB skelbimai privačių skelbikų skelbimai Kaip matyti pateiktame grafike, privačių skelbikų interneto puslapiuose darbdaviai dažniau ieško darbuotojų, nors skelbimų talpinimas privačiuose puslapiuose yra mokamas. Taip pat pastebima, kad darbo skelbimų kiekiui (taigi ir darbo vietų pasiūlai) įtakos turi sezoniškumas matomas skelbimų skaičiaus sumažėjimas vasaros mėnesiais lyginant su paskutiniais pavasario mėnesiais ar pirmaisiais rudens mėnesiais. Toks sezoniškumas didesnis privačių skelbikų puslapiuose ir mažiau reikšmingas LDB darbo skelbimų skaičiuje. Viena tokio sezoniškumo priežasčių su vasaros sezonu ir dažnomis atostogomis susiję darbo specifikos pasikeitimai. Vasaros sezono metu, tikėtina, dažniau atostogauja pačių darbdavių atstovai, todėl naujų darbuotojų paieška galimai atidedama rudeniui. Taip pat studijas

45 45 ar mokslus baigę abiturientai, absolventai galimai linkę vasarą ilsėtis ar ieškotis darbo, o darbą pradėti tik rudenį. Padaugėjus atostogaujančių, vasaros sezono metu išauga nekvalifikuotų (9 LPK pagrindinė grupė) ir žemesnės kvalifikacijos (4 8 LPK pagrindinės grupės) darbuotojų poreikis sezoniniams vasaros darbams, o šių darbo vietų užpildymui darbdaviai darbuotojų ieško dar prieš prasidedant vasaros sezonui (dėl ko pastebimas skelbimų kiekio augimas gegužės mėnesį). Tai, kad prieš vasaros sezoną didėja žemesnės kvalifikacijos darbuotojų poreikis rodo ir darbo skelbimų skaičiaus pasiskirstymas pagal ieškomų darbuotojų profesijų LPK pagrindinę grupę (žr. paveikslus apačioje). pav. 35 LDB darbo skelbimų pasiskirstymas pagal mėnesius ir ieškomos profesijos LPK pagrindinę grupę, 2017 metai, proc. 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% 20% 18% 20% 22% 23% 21% 20% 22% 22% 22% 22% 19% 53% 54% 55% 56% 58% 59% 60% 57% 58% 59% 58% 61% 27% 28% 25% 22% 19% 20% 20% 21% 20% 19% 20% 20% LPK 0-3 LPK 4-8 LPK 9 pav. 36 Privačių skelbikų puslapių darbo skelbimų pasiskirstymas pagal mėnesius ir ieškomos pareigybės LPK pagrindinę grupę, 2017 metai, proc. 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% 13% 13% 13% 13% 13% 13% 12% 12% 13% 14% 15% 14% 10% 10% 11% 12% 13% 12% 12% 14% 14% 12% 11% 9% 27% 27% 28% 27% 30% 33% 31% 33% 34% 32% 30% 28% 50% 50% 48% 45% 41% 44% 43% 40% 41% 44% 46% 50% LPK 0-3 LPK 4-8 LPK 9 NA* * NA pažymėti skelbimai, kuriems analitikų atlikto automatinio skelbimų klasifikavimo metu, dėl įvairių priežasčių (pvz.: informacijos trūkumo), skelbimui nebuvo galimas vienareikšmiškai priskirti LPK pagrindinės grupės

46 46 Aukštos kvalifikacijos darbuotojų (dirbančių 0-3 LPK pagrindinės grupės pareigybėse karininkai, vadovai, specialistai, technikai ir jaunesnieji specialistai) paieškos apimtys mažėja vasaros sezonu metu, ypač tai pastebima privačių skelbikų skelbimų skaičiuje. Vasaros sezono metu (įskaitant mėnesius prieš vasarą ir po vasaros) auga skelbimų dalis skirta 4-8 LPK (tarnautojai, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai, kvalifikuoti darbuotojai, amatininkai, įrenginių ir mašinų operatoriai) ir 9 LPK (nekvalifikuoti darbuotojai) darbuotojų paieškai. Taip pat galima matyti aiškią tendenciją, kad privačių skelbikų puslapiuose dažniausiai (apie 50 proc. atvejų) ieškoma aukštos kvalifikacijos darbuotojų 0 3 LPK pagrindinių grupių pareigybėms (vadovai, specialistai, technikai ir jaunesnieji specialistai), kai LDB dažniausiai (apie 60 proc. atvejų) ieškoma 4 8 LPK pagrindinių grupių darbuotojų (tarnautojų, paslaugų sektoriaus darbuotojų ir pardavėjų, kvalifikuotų darbininkų ir amatininkų, įrenginių operatorių ir surinkėjų). pav. 37 Darbo skelbimų pasiskirstymas pagal ieškomos darbo vietos apskritį ir skelbimo talpinimo šaltinį, 2017 metai, proc. 50% 45% 40% 35% 30% 25% 20% 15% 10% 5% 0% 4% 2% 22% 20% 15% 11% 4% 1% 6% 3% 11% 6% 4% 4% 4% 1% 3% 1% 27% 44% 2% 6% LDB skelbimų pasiskirstymas, % privačių skelbikų skelbimų pasiskirstymas, % Privačių skelbikų puslapiuose darbdaviai ne tik dažniau ieško aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų, tačiau ir daug dažniau ieško darbuotojų Vilniaus apskrityje, nei LDB darbuotojų ieškantys darbdaviai. Viena priežasčių, kodėl privačių skelbikų puslapiuose daugiausia darbo pasiūlymų Vilniaus apskrityje, yra būtent tai, kad Vilniaus apskrityje (ypač Vilniaus mieste) didesnis aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikis. Kita priežastis, kodėl Vilniuje daugiausia privačių skelbimų, kad analizėje pasirinkti didžiausi privačių skelbikų puslapiai daugiausiai skirti darbo paieškai Vilniaus mieste. Mažesnėse savivaldybėse darbo skelbimai dažniau talpinami regioninių skelbikų interneto puslapiuose ar regioniniuose laikraščiuose.

47 47 lentelė metų darbo skelbimų pasiskirstymas pagal darbdavio EVRK ir skelbimo talpinimo šaltinį, proc. Pateikiama TOP 10 EVRK kategorijų pagal skelbimų dalį tarp visų skelbimų LDB darbo skelbimų pasiskirstymas Privačių skelbikų darbo skelbimų pasiskirstymas pagal EVRK pagal EVRK Skelbimų Skelbimų EVRK kodas ir pavadinimas EVRK kodas ir pavadinimas dalis dalis Mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą Sausumos transportas ir transportavimas vamzdynais Didmeninė prekyba, išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais Maitinimo ir gėrimų teikimo veikla 22% 78 Įdarbinimo veikla 24% 12% 47 11% 70 10% 46 Mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą Pagrindinių buveinių veikla; konsultacinė valdymo veikla Didmeninė prekyba, išskyrus prekybą variklinėmis transporto priemonėmis ir motociklais 41 Pastatų statyba 10% 68 Nekilnojamojo turto operacijos 6% 43 Specializuota statybos veikla 9% 49 Sausumos transportas ir transportavimas vamzdynais 5% 81 Pastatų aptarnavimas ir kraštovaizdžio tvarkymas 85 Švietimas 7% Maisto produktų gamyba 6% Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas 21% 8% 8% 8% 41 Pastatų statyba 5% 6% 62 Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis socialinis draudimas Maitinimo ir gėrimų teikimo veikla Kompiuterių programavimo, konsultacinė ir susijusi veikla 4% 4% 4% Analizuojant darbo skelbimų pasiskirstymą pagal darbdavio pagrindinę vykdomą ekonominę veiklą (EVRK), tiek LDB, tiek privačių skelbikų puslapiuose dažniausiai darbuotojų ieško mažmeninės ir didmeninės prekybos įmonės, taip pat dažnai sausumos transporto ir transportavimo vamzdynais, pastatų statybos, maitinimo ir gėrimų teikimo veiklą vykdančios įmonės. Šiose EVRK kategorijose LDB skelbimuose dominuoja 4-9 LPK pagrindinės grupės skelbimai (nuo 73 iki 95 proc. skelbimų šiose EVRK sudaro 4-9 LPK skelbimai). Privačių skelbikų skelbimuose, išvardintų EVRK darbdaviai taip pat dažniausiai ieško 4-9 LPK darbuotojų, tačiau toks pasiskirstymas mažiau ryškus nei LDB skelbimuose (nuo 46 iki 91 proc. skelbimų šiose EVRK sudaro 4-9 LPK skelbimai). Daugiausiai 0-3 LPK pagrindinės grupės darbuotojų LDB ieško švietimo veiklą vykdantys darbdaviai (68 proc. skelbimų). Privačių skelbikų puslapiuose daugiausiai 0-3 LPK pagrindinės grupės darbuotojų ieško viešojo valdymo ir gynybos, privalomojo socialinio draudimo (82 proc.), kompiuterių programavimo, konsultacinę ir susijusią veiklą (80 proc.) ir pagrindinių buveinių veiklą, konsultacinę valdymo veiklą (77 proc.) vykdančios įmonės. Ypač svarbu paminėti, kad privačių skelbikų puslapiuose dažniausiai (24 proc. skelbimų) darbuotojų ieško įdarbinimo veiklą vykdančios įmonės, t. y. beveik kas ketvirtas skelbimas privačių skelbikų puslapiuose yra ne tiesioginio darbdavio, o darbuotojų paieškos ir įdarbinimo įmonių. Dažniausiai (daugiau kaip 50 proc. atvejų) darbuotojų paieškos ir įdarbinimo įmonės ieško darbuotojų aukštos kvalifikacijos darbams (0-3 LPK pagrindinės grupės). Dar viena ryški tendencija atsiskleidžia lyginant darbo skelbimų (LDB ir privačių skelbikų) duomenis su LDB registruotų bedarbių pageidavimais ieškomam darbui. LDB užsiregistravę bedarbiai nurodo, kokios profesijos darbo ieško (pageidauja surasti). Paveiksle apačioje, pateiktas LDB registruotų

48 48 bedarbių pageidaujamų profesijų (žymima bedarbiai ) ir darbo skelbimuose ieškomų profesijų (žymima skelbimai ) pasiskirstymas pagal LPK pagrindinę grupę. pav. 38 LDB registruotų bedarbių pageidaujamų profesijų ir darbo skelbimuose ieškomų profesijų pasiskirstymas pagal darbo vietos apskritį ir LPK pagrindinę grupę, 2017 metai, proc. Analizuojant pateiktus duomenis (pav. 38), galima matyti, kad visose apskrityse be išimties, LPK 0 3 pagrindinių grupių profesijų skelbimų dalis yra didesnė nei tokių profesijų pageidaujančių bedarbių Darbo biržoje. Baigę studijas ar besimokantys studentai nepadengs viso 0 3 LPK profesijų darbuotojų trūkumo, nes kasmet Lietuvos aukštosiose mokyklose pirmos pakopos ir vientisąsias studijas baigia

49 49 apie 20 tūkst. studentų, kai 2017 m. Lietuvoje skirtumas tarp 0 3 LPK profesijų darbuotojų paklausos darbo skelbimuose ir pasiūlos Darbo biržoje siekė nuo 50 tūkst. iki 150 tūkst. (priklausomai nuo to kaip sumuojami LDB ir privačių skelbikų skelbimai sudedant visus skelbimus ar sudedant tik unikalių, nesikartojančių LDB ir privačių skelbikų puslapiuose, darbdavių skelbimus). Taigi, nors pačioje šio skyriaus pradžioje buvo parodyta, kad aukštosiose mokyklose rengiama didesnė dalis aukštos kvalifikacijos darbuotojų (0-3 LPK) nei darbo rinkoje, bet skelbimų analizė rodo, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojų vis dar trūksta. Galimos to priežastys per mažai aukštos kvalifikacijos darbuotojų paruošiama darbo rinkai arba paruošiami aukštos kvalifikacijos darbuotojai neatitinka darbdavių sąlygų ir yra priversti dirbti žemesnės kvalifikacijos darbą, arba paruošiami aukštos kvalifikacijos darbuotojai išvyksta iš Lietuvos. Viena iš priemonių, leidžiančių sumažinti profesijų pasiūlos ir paklausos skirtumus pagal LPK kategorijas bei sumažinti bendrą bedarbių skaičių, bedarbių ir/ ar dirbančiųjų perkvalifikavimas, t. y. parengimas dirbti paklausių profesijų darbus įgyjant trūkstamą kvalifikaciją. Vis dėlto, perkvalifikavimas dažniausiai taikomas nekvalifikuotiems darbuotojams (LPK 9) suteikiant kvalifikaciją arba kvalifikuotiems 4 8 LPK profesijų darbuotojams suteikiant naują kvalifikaciją reikalingą 4 8 LPK profesijoje. Kaip galima matyti iš pateiktų duomenų, pasiūlos ir paklausos skirtumai 4 8 LPK profesijoms nėra tokie dideli kaip 0 3 LPK atveju, o Vilniaus ir Kauno apskrityse darbo vietų pasiūlos santykis 4-8 LPK profesijoms netgi didesnis nei tas pats santykis darbo vietų paklausoje. To priežastis yra labai didelė dalis (nuo 29 proc. iki 51 proc.) bedarbių visose apskrityse ieškančių nekvalifikuoto darbo (LPK 9) bendras bedarbių skaičius ieškantis nekvalifikuoto darbo Lietuvoje 2 3 kartus (priklausomai nuo to kaip sumuojami LDB ir privačių skelbikų skelbimai) viršija skelbimuose siūlomų nekvalifikuoto darbo vietų skaičių. Didelis nekvalifikuotų bedarbių skaičius, ribotos jų galimybės įgyti aukštą kvalifikaciją (dėl turimo žemo išsilavinimo lygio) ir galimai mažas suinteresuotumas persikvalifikuoti sukelia aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumą. AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ (AM) ABSOLVENTŲ KARJERA DARBO RINKOJE 2016 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose pirmosios pakopos ir vientisąsias studijų programas baigė 20,1 tūkst. studentų (12,1 tūkst. universitetų studentų, 8,0 tūkst. kolegijų studentų). Daugiau kaip pusė (56 proc.) iš šių absolventų dirbo dar iki studijų baigimo, t. y. dirbo samdomą ar savarankišką darbą likus 3 mėnesiams iki studijų baigimo dienos (pav. 39). Kai kuriose studijų kryptyse net iki 66 proc. studentų dirbo dar nebaigę studijų. pav. 39 Pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų 2016 m. absolventų užimtumas prieš baigiant ir baigus studijas, proc.

50 50 Įsidarbinančių studentų dalis didėja dar prieš baigiant studijas ir nuo studijų baigimo dienos per 6 mėn. dar padidėja 20 procentinių punktų. Vis dėlto, net ir 6 mėn. po studijų baigimo, 8 proc. absolventų yra registruoti bedarbiai (potencialiai galintys tapti ilgalaikiais bedarbiais nedirbančiais ilgiau kaip 6 mėn.). Dar 11 proc. absolventų nėra dirbantys, bet ir nėra registruoti Lietuvos darbo biržoje, tiesa, dalis šių absolventų nebūtinai yra bedarbiai. Dalis jų yra asmenys tęsiantys mokslus Lietuvoje ar užsienyje, gyvenantys ir/ ar dirbantys užsienyje. Iš tų 11 proc. absolventų, kurie nedirbo ir nebuvo registruoti Darbo biržoje, apytiksliai kas penktas (1,6 proc. nuo visų absolventų) emigravo studijų baigimo metais. 6 mėn. laikotarpis po studijų baigimo buvo pasirinktas dėl sutapatinimo su ilgalaikio bedarbio statuso įgavimu po 6 mėn. neturint darbo bei dėl savarankiškos veiklos pajamų duomenų prieinamumo (2017 m. savarankiškos veiklos pajamos bus prieinamos tik 2018 m. antroje pusėje, kai bus baigtas gyventojų pajamų deklaravimas Valstybinėje mokesčių inspekcijoje). Vertinant kaip sekasi aukštųjų mokyklų absolventams įsidarbinti darbo rinkoje, svarbu atkreipti dėmesį į tuos absolventus, kurie po studijų baigimo toliau tęsia mokslus aukštojo mokslo institucijose (studijuoja antros pakopos studijose ar naujose pirmos pakopos studijose). (pav. 40). pav. 40 Pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų 2016 m. absolventų užimtumas 6 mėn po studijų baigimo, pagal mokslų tęsimą ir baigtos AM tipą, proc. Tęsė studijas absolventas, kuris kitais mokslo metais po studijų baigimo studijavo Lietuvos aukštojoje mokykloje. Nors būtų galima tikėtis, kad tarp tęsiančiųjų studijas didesnė dalis būtų tų, kurie nedirba ir tik studijuoja, tačiau duomenys rodo priešingai nedidele dalimi (5 proc. punktais) daugiau absolventų dirba tarp tų, kurie po studijų baigimo tęsia mokslus. Tai rodo, kad Lietuvoje sudarytos pakankamai geros sąlygos vienu metu studijuoti aukštojoje mokykloje ir dirbti, taip pat signalizuoja apie išorines sąlygas dėl kurių studentai negali skirti viso laiko vien tik studijavimui ir dėl to atsiranda prielaida prastėti studijų pasiekimams. Lyginant absolventų užimtumą pagal baigtos AM tipą, daugiau absolventų įsidarbina tarp baigusiųjų universitetines studijas. Tai rodo, kad universitetinių studijų absolventai yra paklausesni darbo rinkoje. Tą patį rodo ir didesnė dalis Darbo biržoje registruotų bedarbių tarp kolegijines studijas baigusių absolventų. Taip pat absolventai baigę universitetines studijas, 6 mėn. po studijų baigimo, uždirba daugiau (gauna vidutiniškai didesnes draudžiamąsias pajamas).

51 51 pav. 41 Aukštųjų mokyklų 2016 m. absolventų vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos pagal studijų tipą ir krypčių grupę Vertinant AM absolventų vidutines draudžiamąsias pajamas pagal baigtų studijų krypčių grupes, didžiausių pajamų prasme išsiskiria trys studijų krypčių grupės informatikos mokslai, inžinerijos mokslai ir matematikos mokslai. Šios trys krypčių grupės išsiskiria ir vienais aukščiausių įsidarbinimo rodikliais (dirbančiųjų dalimi nuo absolventų). Taip pat derėtų išskirti tas krypčių grupes, kuriose yra aukštas įsidarbinimas, tačiau labai mažos vidutinės draudžiamosios pajamos. Į šią grupę patenka veterinarijos mokslų, ugdymo mokslų ir sveikatos mokslų absolventai. Didelis įsidarbinimas ir mažos draudžiamosios pajamos rodo vieną iš dviejų priežasčių: 1. Aukštą tos studijų krypčių grupės absolventų poreikį darbo rinkoje, lengvą įsidarbinimą, tačiau labai mažus atlyginimus mokamus tos srities darbuotojams, arba 2. Žemą tos studijų krypčių grupės absolventų poreikį darbo rinkoje ir absolventų įsidarbinimą žemesnės kvalifikacijos ir prastai apmokamuose darbuose. Siekiant atsakyti, kuri iš dviejų priežasčių lemia tokius absolventų rezultatus Lietuvoje, būtina įvertinti kokia dalis absolventų, 6 mėn. po studijų baigimo, dirbo savo kvalifikacijos lygį atitinkančiose pareigybėse. Šioje dalyje laikoma, kad pareigybė atitinka įgytos kvalifikacijos lygį, kai universitetų absolventai dirba 0 2 LPK pagrindinės grupės darbą, kolegijų absolventai dirba 0 3 LPK pagrindinės grupės darbą.

52 52 pav. 42 Aukštųjų mokyklų 2016 m. absolventų įsidarbinimas kvalifikaciją atitinkančiame darbe ir visų tos studijų krypčių grupės absolventų vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos, Eur ir proc. Didžiausi skirtumai tarp įsidarbinimo kvalifikaciją atitinkančioje pareigybėje ir draudžiamųjų pajamų išlieka veterinarijos mokslų ir sveikatos mokslų studijų krypčių absolventams tai rodo, kad šie absolventai bent jau iškart po studijų baigimo yra priversti dirbti savo kvalifikacijos lygio darbą už labai mažą atlyginimą. Prie šių dviejų studijų krypčių grupių taip pat reikėtų pridėti ir meno studijų krypčių grupės absolventus, kurių taip pat daug (65 proc.) dirba aukštos kvalifikacijos darbus už mažus atlyginimus. Ugdymo mokslų absolventų 61 proc. dirba kvalifikaciją atitinkantį darbą, nors dirbančių samdomą darbą šių absolventų yra net 84 proc. tai rodo žemesnį šių studijų absolventų įsidarbinimą pagal specialybę ir žemas pajamas dėl žemesnės kvalifikacijos dirbamo darbo. Technologijų mokslai išsiskiria mažiausia dalimi absolventų dirbančių pagal kvalifikacijos lygį, taip pat jų pajamos yra vienos mažiausių. Sugebantys įsidarbinti aukštos kvalifikacijos darbuose gauna didesnes pajamas, tačiau dėl didelės dalies absolventų dirbančių žemesnės kvalifikacijos darbą, bendras vidurkis yra žemas. pav. 43 Aukštųjų mokyklų 2016 m. I pakopos ir vientisųjų studijų absolventų draudžiamosios pajamos pagal pareigybės atitikimą įgytos kvalifikacijos lygiui 6 mėn. po studijų baigimo, Eur.

53 53 Kai kurių studijų krypčių grupių absolventų pajamos reikšmingai skiriasi priklausomai nuo to kokios kvalifikacijos lygio darbą dirba. Tarp didžiausių skirtumų informatikos mokslų, humanitarinių mokslų, menų ir gyvybės mokslų absolventai. Šių grupių skirtumai galimai signalizuoja apie šių studijų krypčių absolventų skirtingą pasirengimą darbo rinkai. Lentelėje apačioje pateikiamas analizuojamų duomenų imties dydis. lentelė m. visų AM I pakopos ir vientisųjų studijų absolventų dirbančiųjų samdomą darbą ir tik dirbančių kvalifikacijos lygį atitinkantį darbą skaičius, 6 mėn. po studijų baigimo Dirbančiųjų Dirbančiųjų samdomą darbą sk. kvalifikacijos lygį atitinkantį darbą skaičius Fiziniai mokslai Gyvybės mokslai Humanitariniai mokslai Informatikos mokslai Inžinerijos mokslai Matematikos mokslai Menai Socialiniai mokslai Sportas Sveikatos mokslai Technologijų mokslai Teisė Ugdymo mokslai Verslo ir viešoji vadyba Veterinarijos mokslai Žemės ūkio mokslai Kitas svarbus rodiklis yra absolventų įsidarbinimo po studijų baigimo pagal kvalifikaciją istorija. Tokie duomenys gali parodyti nepakankamai gerai darbo rinkai absolventus parengiančias studijų krypčių grupes. Prie tokių studijų turėtų būti priskirtos tos, kurių absolventai studijų baigimo metu galėjo įsidarbinti ir įsidarbino aukštos kvalifikacijos darbuose, tačiau per kitus 24 mėn. perėjo į žemesnės kvalifikacijos darbus (4-9 LPK pagrindinės grupės). Žemiau grafike pateikiami 2015 m. absolventų duomenys 24 mėn. nuo studijų baigimo (analizės metu tai vėliausia absolventų laida, kuriai buvo prieinami 24 mėn. darbo duomenys) (pav. 44).

54 54 pav. 44 Pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų 2015 m. absolventų darbinis užimtumas studijų baigimo metu ir perėjimas į aukštesnio/žemesnio kvalifikacijos lygio darbą per artimiausius 24 mėn., proc. 100% 90% 80% 70% 60% 50% 40% 30% 20% 10% 0% 51% 34% 36% 44% 43% 51% 36% 41% 37% 39% 40% 24% 20% 23% 27% 19% 15% 16% 20% 22% 23% 21% 20% 28% 29% 17% 20% 15% 16% 9% 9% 10% 9% 4% kokia dalis dirbusių tinkamo lygio kvalifikacijos darbą perėjo į nepakankamo kvalifikacijos lygio darbą kokia dalis dirbusių nepakankamo lygio kvalifikacijos darbą perėjo į pakankamos kvalifikacijos lygio darbą Net ir atsižvelgiant į tai, kad skirtingų studijų krypčių grupių absolventai skirtingai įsidarbina darbo rinkoje, iš pateiktų duomenų galima daryti šias išvadas: Informatikos mokslų studijų krypčių grupės absolventai labai retai pereina į žemesnės kvalifikacijos darbus, o net ir tų, kurie studijų baigimo metu dirbo žemesnės kvalifikacijos darbus, didelė dalis (43 proc.) per 24 mėn. po baigimo pereina į aukštos kvalifikacijos darbus. Tai rodo gerą šių absolventų pasirengimą darbo rinkai ir/arba didelį šios srities darbuotojų poreikį darbo rinkoje ir su tuo susijusius žemesnius išsilavinimo reikalavimus; Sveikatos mokslų ir fizinių mokslų didelė dalis (51 proc.) absolventų per 24 mėn. po studijų baigimo pereina iš žemos kvalifikacijos darbų aukštos kvalifikacijos darbus. Tai rodo, kad šiose darbo rinkoje reikalingi kvalifikaciją įgiję, studijas baigę darbuotojai. Tačiau fizinių mokslų absolventai taip pat turi aukštą absolventų, pereinančių iš aukštos kvalifikacijos į žemesnės kvalifikacijos (4-9 LPK) darbus, rodiklį. Abu aukšti rodikliai simbolizuoja apie didelę darbuotojų kaitą fizinius mokslus baigusių absolventų darbo rinkoje, kuomet darbdavių kvalifikacijos poreikių neatitinkantys darbuotojai galimai keičiami kitais, turinčiais to paties lygio kvalifikaciją. Siekiant apibendrinti AM absolventų karjeros pasiekimus po studijų baigimo bei jų galimybes sėkmingai įsidarbinti ir atitikti darbo rinkos poreikius, atliekamas šioje skyriaus dalyje analizuotų rodiklių apibendrinimas pagal absolventų studijų krypčių grupes.

55 55 lentelė m. AM I pakopos ir vientisųjų studijų absolventų karjeros pradžios rodiklių apibendrinimas pagal studijų krypčių grupes, 6 mėn. po studijų baigimo Per 24 mėn. po Studijų krypčių grupė Dirbančiųjų dalis studijų baigimo Dirbančiųjų Vidutinės perėjusių į kvalifikacijos lygį mėnesinės aukštos atitinkančiame draudžiamosios kvalifikacijos darbe dalis pajamos lygio darbą absolventų dalis Fiziniai mokslai Tarp 5 aukščiausių Gyvybės mokslai Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Humanitariniai mokslai Tarp 5 žemiausių Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Informatikos mokslai aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 Tarp 5 žemiausių Inžinerijos mokslai aukščiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 Tarp 5 aukščiausių Matematikos mokslai aukščiausių Menai Tarp 5 žemiausių Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 Socialiniai mokslai aukščiausių Sportas Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Sveikatos mokslai Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Technologijų mokslai Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 Teisė aukščiausių Tarp 5 žemiausių Ugdymo mokslai Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Verslo ir viešoji vadyba Tarp 5 žemiausių Veterinarijos mokslai Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 aukščiausių Tarp 5 žemiausių Žemės ūkio mokslai Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Tarp 5 žemiausių Aukščiausi rodikliai 6 mėn. po studijų baigimo nustatyti informatikos mokslų studijų krypčių grupės absolventams. Šie absolventai patenka tarp 5 aukščiausiais rodikliais įvertintų studijų krypčių grupių pagal visus 4 skirtingus matavimo rodiklius (dirbantieji, dirbantieji pagal kvalifikacijos lygį, vidutinės pajamos ir perėjimas į aukštos kvalifikacijos darbą). Sveikatos mokslų absolventai patenka tarp 5 aukščiausiai įvertintų grupių pagal 3 iš 4 rodiklių ir tik pagal vidutines pajamas nepatenka tarp aukščiausiai įvertintų. Žemiausi rodikliai 6 mėn. po studijų baigimo nustatyti technologijos mokslų studijų krypčių grupės absolventams. Šie absolventai patenka tarp 5 žemiausiais rodikliais įvertintų studijų krypčių grupių pagal visus 4 skirtingus matavimo rodiklius. Pagal 3 iš 4 rodiklių tarp žemiausiai įvertintų grupių patenka gyvybės mokslų, sporto, žemės ūkio mokslų absolventai. Toliau panašiu pjūviu kaip AM absolventai analizuojami profesinių mokyklų absolventai ir jų karjera darbo rinkoje. PROFESINIŲ MOKYKLŲ (PM) ABSOLVENTŲ KARJERA DARBO RINKOJE 2016 m. Lietuvos profesinėse mokyklose mokymo programas baigė 18,1 tūkst. moksleivių (iš jų 17,4 tūkst. baigė profesinę kvalifikaciją suteikiančias mokymo programas, 0,7 tūkst. tik pagrindinį ugdymą suteikiančias programas). Mažiau kaip pusė (41 proc.) iš šių absolventų dirbo dar iki mokslų baigimo, tai yra, dirbo samdomą ar savarankišką darbą likus 3 mėnesiams iki mokslų baigimo dienos (žr. paveikslą apačioje).

56 56 pav. 45 Profesinių mokyklų 2016 m. absolventų užimtumas prieš baigiant ir baigus mokslus, proc. Po 6 mėn. nuo PM baigimo, tik 54 proc. PM absolventų turėjo darbą Lietuvoje (pav. 45) tai nereiškia, kad likusieji buvo bedarbiai ir neaktyvūs, pvz. dalis jų galėjo išvykti į užsienį mokytis ar dirbti. Nedirbančių (ar išvykusių) PM absolventų dalis (46 proc.) daugiau nei dvigubai didesnė nei tokia aukštųjų mokyklų absolventų dalis (19 proc.) 6 mėn. po baigimo. Tai rodo, kad PM absolventai po mokslų baigimo nėra linkę įsidarbinti arba jiems sunkiau sekasi įsidarbinti Lietuvos darbo rinkoje nei AM absolventams. Ką tiksliau veikia nedirbantys, bet ir oficialiai neužsiregistravę darbo biržoje PM absolventai po mokslų baigimo galima matyti grafike apačioje. pav. 46 Profesinių mokyklų 2016 m. absolventų, nedirbančių 6 mėn. po mokslų baigimo, pasiskirstymas pagal veiklą, proc. Net 36 proc. nuo visų nedirbančių ir nesiregistravusių Darbo biržoje PM absolventų (arba 13,5 proc. nuo visų PM absolventų), kitais mokslo metais vėl mokėsi profesinėje mokykloje (pav. 46). Tai rodo, kad dažnai pabaigę profesinę mokyklą absolventai tais pačiais metais vėl stoja į profesinę mokyklą tikėtina, dėl įvairių priežasčių: nėra suinteresuoti pradėti dirbti, nori pagilinti ar įgauti naujų žinių, apsisprendžia įgyti kitą profesiją ar dėl socialinių ir kitokių lengvatų (privalomasis socialinis draudimas, viešojo transporto lengvatos, nėra privaloma pradinė karo tarnyba ir kt.). Santykinai nedidelis oficialiai (nurodant Gyventojų registrui) emigravusių PM absolventų skaičius (6 proc.) tikėtina yra dėl to, kad 6 mėn. po mokslų baigimo yra pakankamai trumpas laikotarpis apsispręsti ir oficialiai pranešti apie

57 57 emigravimą ir dėl to, kad dalis absolventų gali būti emigravę, tačiau to nenorėję ar nespėję to pranešti gyventojų registrui. Analizuojant PM absolventų įsidarbinimą ir vidutines draudžiamąsias pajamas 6 mėn. po PM baigimo, didžiausiu pajamų vidurkiu išsiskiria žuvininkystės ir miškininkystės švietimo sričių PM programų absolventai (pav. 47). Vis dėlto, tai dvi mažiausiai PM absolventų turėjusios švietimo sritys 2016 m. (atitinkamai 32 ir 70 absolventų), todėl šių dviejų švietimo sričių duomenys parodo tik labai mažos PM absolventų aibės situaciją (kitų švietimo sričių PM programas 2016 m. baigė apytiksliai nuo 200 iki 2000 mokinių). pav. 47 Profesines mokyklas 2016 m. baigusių absolventų įsidarbinimas ir vidutinės mėnesinės draudžiamosios pajamos 6 mėn. po PM baigimo, Eur. ir proc. Neįtraukiant miškininkystės ir žuvininkystės švietimo sričių, ypač gerais įsidarbinimo (92 proc. absolventų) ir vidutinių pajamų (779 Eur/mėn.) rodikliais išsiskiria saugos paslaugų švietimo srities PM absolventai. Į šią švietimo sritį patenka dauguma viešojo saugumo pareigūnų ruošimo programų pasieniečiai, policininkai, ugniagesiai, pataisos pareigūnai. Viešojo saugumo pareigūnų poreikį nustato Vidaus reikalų ministerija ir reikalingą darbuotojų kiekį ruošia vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, pavaldžiose Vidaus reikalų ministerijai. Dėl vykdomo Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pareigūnų rengimo planavimo, paremto tiksliu poreikiu, šias programas kasmet baigia santykinai nedidelis kiekis absolventų, o parengti specialistai po mokslų baigimo įsidarbina viešojo saugumo įstaigose, kuriose nustatyti ganėtinai aukšti (lyginant su kitų PM absolventų pajamų vidurkiais) darbo atlyginimai pradedantiems darbuotojams. Dėl šių priežasčių, saugos paslaugų absolventų įsidarbinimas ir vidutinės pajamos yra aukštos lyginant su kitų švietimo sričių PM absolventais. Prie aukšto įsidarbinimo ir pajamų taip pat galima priskirti transporto paslaugų, sveikatos priežiūros švietimo sričių PM absolventus. Vienais prasčiausių įsidarbinimo ir pajamų rodikliais išsiskiria paslaugų asmenims švietimo srities PM absolventai. Paslaugų asmenims švietimo srities PM programas 2016 m. baigė daugiausiai absolventų (1995 absolventai) tarp visų švietimo sričių, o šioje srityje daugiausiai ruošiami virėjai ir konditeriai, kosmetologai, kirpėjai, padavėjai, viešbučių darbuotojai. Kitas labai svarbus dalykas analizuojant absolventų pajamas yra, kad nors ir PM absolventų bendras vidutinių pajamų vidurkis (617 Eur/mėn.) yra mažesnis nei AM absolventų (694 Eur/mėn.), tačiau kai kurių PM švietimo sričių absolventai karjeros pradžioje gauna netgi didesnes pajamas nei panašių AM

58 58 studijų krypčių grupių absolventai, pvz. žemės, ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės, sveikatos priežiūros ir susijusių profesijų darbuotojai. Vertinant PM absolventų įsidarbinimą pagal jų įgytos kvalifikacijos lygį ir reikalingos darbe kvalifikacijos lygį, vadovaujantis dabartiniu Lietuvos profesijų klasifikatoriumi, laikoma, kad profesinių mokyklų absolventai dirba atitinkamos kvalifikacijos lygio darbą, jei tas darbas priskiriamas 4-8 LPK pagrindinės grupės profesijoms (tarnautojai, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai, kvalifikuoti darbuotojai, amatininkai, įrenginių ir mašinų operatoriai). Toks priskyrimas ne visais atvejais bus tikslus, nes priklauso nuo to, ar teisingai darbdaviai įveda LPK kodus, nuo darbo rinkoje besikeičiančių darbdavių reikalavimų skirtingų profesijų darbuotojams, nusistovėjusių darbdavių nuomonių tam tikroms profesijoms priskirti aukštesnį ar žemesnį LPK. Darbuotojo pareigybės LPK įvedamas tik įdarbinant darbuotoją, todėl darbuotoją paaukštinus darbe apie jo pareigybės pasikeitimą nėra privaloma pranešti Sodrai. Taip pat vadovaujamų pareigų atlikimas (1 LPK grupė vadovai) dažnais atvejais priklauso ne nuo įgytos švietimo kvalifikacijos, tačiau nuo turimos darbinės patirties, todėl vadovais dažnai gali tapti asmenys nepriklausomai nuo turimos kvalifikacijos lygio. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad analizuojame PM absolventų įsidarbinimą karjeros pradžioje (6 mėn. po PM baigimo), dar neturint ilgos darbinės patirties, daroma prielaida, kad PM absolventai turėtų įgyti kvalifikaciją atitinkančią 4-8 LPK profesijų reikalavimus. pav. 48 Profesines mokyklas 2016 m. baigusių absolventų įsidarbinimas pagal pareigybės atitikimą įgytai kvalifikacijai, 6 mėn. po PM baigimo, proc. Dėl anksčiau išvardintų priežasčių saugos paslaugų švietimo srities programų PM absolventai išsiskiria ne tik aukštais įsidarbinimo ir pajamų rodikliais, tačiau ir aukščiausiais darbo atitikimo kvalifikacijai rodikliais tik 1 proc. absolventų dirba nekvalifikuotą darbą. Dalis įsidarbinusių profesinių mokyklų absolventų (22 proc.) įsidarbina aukštos kvalifikacijos darbuose. Kai kurių sričių profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas aukštesnės kvalifikacijos darbuose viršija 50 proc. nuo visų įsidarbinusių (sveikatos priežiūra, informacijos ir ryšio technologijos). Tai signalizuoja

59 59 apie galimai darbdavio neteisingai suvestus pareigybių kodus arba apie aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumą. Žemiausiais įsidarbinimo pagal kvalifikaciją rodikliais išsiskiria architektūros ir statybos, inžinerijos ir inžinerinių profesijų švietimo sričių PM absolventai. Šių sričių absolventai išsiskiria ne tik didžiausia dalimi nekvalifikuotą darbą dirbančių absolventų dalimi, bet ir mažiausia dalimi aukštos kvalifikacijos (0-3 LPK) darbuotojų. Atsižvelgiant į tai, kad inžinerijos mokslų studijų krypčių grupės AM absolventai taip pat išsiskyrė vienu žemiausių įsidarbinimo tinkamo kvalifikacijos lygio darbe rodikliu (42 proc. absolventų), galima daryti prielaidą, kad inžinerijos mokslus baigusiems absolventams (AM ir PM) ypač sunku susirasti jų kvalifikaciją atitinkantį darbą m. absolventai baigė profesines mokyklas, kurios buvo išsidėsčiusios visoje Lietuvoje, 44 iš 60 savivaldybių. Žemėlapyje (pav. 49) pateikiami duomenys pagal profesinės mokyklos adreso savivaldybę, kokia dalis nuo tos savivaldybės profesines mokyklas baigusių absolventų po 6 mėn. dirbo Lietuvoje (nebūtinai toje pačioje savivaldybėje). Žemėlapyje duomenys 6 didžiųjų miestų savivaldybėms pateikiami apjungti su šių miestų žiedinėmis savivaldybėmis. pav. 49 Profesines mokyklas 2016 m. baigusių absolventų įsidarbinimas pagal baigtos PM savivaldybę, 6 mėn. PM po baigimo, proc. Kaip ir galima tikėtis, dėl didžiausios darbuotojų, darbdavių ir darbo vietų koncentracijos Vilniaus mieste, didžiausiu įsidarbinimu pasižymi Vilniaus regiono (Vilniaus miesto ir rajono, Šalčininkų, Trakų sav.) profesinių mokyklų absolventai. Mažesniu įsidarbinimu pasižymi Vidurio ir Vakarų Lietuvos (išskyrus Klaipėdą) profesinių mokyklų absolventai tai galima sieti ir su sudėtingesnėmis sąlygomis susirasti darbą (didesniu nedarbo lygiu) šiose teritorijose, mažesne tam tikrų profesijų paklausa (tokių

60 60 kaip viešbučių darbuotojų, inžinerijos, architektūros darbuotojų). Ypač mažu įsidarbinimu išsiskiria Marijampolės savivaldybės profesinių mokyklų absolventai (tokių buvo daugiau kaip 600). Tačiau Marijampolės savivaldybės nereikėtų vertinti kartu su kitomis savivaldybėmis, nes šioje savivaldybėje yra viena profesinė mokykla, kurioje reikšmingą dalį mokinių sudaro asmenys iš įkalinimo įstaigų, asmenys su specialiaisiais poreikiais. Todėl šios savivaldybės profesinės mokyklos absolventų įsidarbinimas negali būti vienodai lyginamas su kitų savivaldybių profesinių mokyklų absolventais. Vienas aktualiausių klausimų susijusių su darbuotojų rengimu profesinėse mokyklose yra tokias mokyklas baigusių absolventų pasiūlos ir paklausos darbo rinkoje atitiktis, t. y. ar profesinėse mokyklose rengiami tų sričių darbuotojai, kurie labiausiai reikalingi darbo rinkoje. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia ne tik žinoti tikslią darbo vietų pasiūlą pagal profesijas (bent 4 skaitmenų detalumo LPK kodą), bet ir profesines mokyklas baigusių absolventų įgytas kvalifikacijas bei įgytų kvalifikacijų ir profesijų sąsajas. Tiksliai žinoti darbo vietų pasiūlą šiuo metu galima tik per Lietuvos darbo biržos skelbiamas darbo vietas, o privačių skelbikų skelbimuose tikslios ieškomos profesijos ir LPK kodo nurodyti nėra priimta, todėl nėra galimybių įvertinti ir šių darbo vietų tikslių profesijų. Taip pat šiuo metu nėra patvirtintos ar naudojamos kvalifikacijų ir profesijų sąsajos, kurių nustatymas yra sudėtingas dėl to, kad sąsajos yra daugialypės (dauguma atveju, įgijus vieną kvalifikaciją galima dirbti daugiau nei vienoje skirtingoje profesijoje). Dėl išvardintų priežasčių, šioje ataskaitoje nebuvo atlikta profesijų paklausos ir kvalifikacijų pasiūlos suderinamumo analizė. Tačiau ataskaitoje atliekamas profesines mokyklas baigusių absolventų kvalifikacijų ir Lietuvos darbo biržoje skelbiamų 4 8 LPK pagrindinių grupių profesijų darbo vietų pasiūlos palyginimas pagal darbdavio pagrindinės EVRK sektorių. Skirtingų duomenų palyginimas atliekamas taikant duomenų grupavimą pagal sektorinius profesinius komitetus 6. Grafike (pav. 50) pateikiami baigusiųjų profesines mokyklas (pasiūlos) bei ieškomų 4 8 LPK profesijos darbuotojų LDB darbo skelbimų (paklausos) pasiskirstymas. pav. 50 Profesines mokyklas 2016 m. baigusių absolventų pasiskirstymas ir LDB 2017 m. 4-8 LPK profesijų darbo skelbimų pasiskirstymas pagal sektorius 6 Platesnė informacija pateikiama

61 61 Iš pateiktų duomenų, galima matyti, kad kai kuriuose sektoriuose vyrauja panašios pasiūlos ir paklausos tendencijos, tai rodo santykinai geras sąlygas (balansą) tiek ieškantiems darbo, tiek ieškantiems darbuotojų. Prie tokių balansą pasiekusių sektorių galima priskirti energetikos ir aplinkosaugos, tekstilės gaminių gamybos, drabužių siuvimo, odos ir odos gaminių gamybos, architektūros ir statybos sektorius. Daugiausiai darbuotojų trūksta (paklausa daug didesnė už pasiūlą) prekybos, transporto ir saugojimo paslaugų, medienos gaminių ir baldų gamybos sektoriuose. Prekybos darbuotojai neretai gali dirbti ir be tinkamo išsilavinimo arba yra apmokomi darbo vietoje, nes dažnai darbui nereikalaujama techninio išsilavinimo, tačiau kitų dviejų sektorių darbuotojams reikalingas techninės žinios ir išsilavinimas. Per didele santykine pasiūla išsiskiria viešojo administravimo, sveikatos priežiūros, socialinio darbo ir grožio paslaugų sektoriai, taip pat kiti mažos pasiūlos ir paklausos sektoriai: meno, IRT, leidybos ir poligrafijos, finansų ir draudimo veiklos. Šiems sektoriams priskiriamiems profesinių mokyklų absolventams ypatingai sunku susirasti įgytą kvalifikaciją atitinkantį darbą Lietuvoje. Siekiant apibendrinti PM absolventų karjeros pasiekimus po mokslų baigimo bei jų galimybes sėkmingai įsidarbinti ir atitikti darbo rinkos poreikius, pateikiamas šioje skyriaus dalyje analizuotų rodiklių apibendrinimas pagal PM absolventų švietimo sritis. lentelė m. PM programų absolventų karjeros pradžios rodiklių apibendrinimas pagal švietimo sritis, 6 mėn. po mokslų baigimo Dirbančiųjų kvalifikacijos lygį Vidutinės mėnesinės Švietimo srities atitinkančiame arba Dirbančiųjų dalis draudžiamosios pavadinimas aukštesnės pajamos kvalifikacijos darbe dalis Architektūra ir statyba Tarp 4 žemiausių Tarp 4 žemiausių Tarp 4 žemiausių Gamyba ir perdirbimas Tarp 4 žemiausių Informacijos ir ryšio technologijos Tarp 4 žemiausių Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 žemiausių Inžinerija ir inžinerinės profesijos Tarp 4 žemiausių Menai Tarp 4 žemiausių Tarp 4 žemiausių Miškininkystė Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 aukščiausių Paslaugos asmenims Tarp 4 žemiausių Tarp 4 žemiausių Saugos paslaugos Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 aukščiausių Socialinė gerovė Sveikatos priežiūra Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 aukščiausių Transporto paslaugos Tarp 4 žemiausių Tarp 4 aukščiausių Verslas ir administravimas Žemės ūkis Žuvininkystė Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 aukščiausių Tarp 4 aukščiausių Aukščiausi rodikliai 6 mėn. po mokslų baigimo nustatyti Žuvininkystės, Saugos paslaugų PM švietimo sričių absolventams. Šių sričių absolventai pagal visus 3 rodiklius patenka tarp 4 aukščiausius duomenis gavusių švietimo sričių. Taip pat prie aukščiausius rodiklius pasiekusių švietimo sričių absolventų priskiriami miškininkystės ir sveikatos priežiūros absolventai. Žemiausius rodiklius rinko architektūros ir statybos PM švietimo srities absolventai tai ganėtinai keista, nes šios srities sektoriuje darbo paklausa (skelbimų skaičius) viršija pasiūlą (absolventų skaičių), todėl architektūros ir statybos absolventai turėtų būti paklausūs ir lengvai įsidarbinantys. Priešingi įsidarbinimo rodikliai galimai perspėja arba apie prastą šių absolventų pasirengimą darbo rinkai ir neatitikima darbdavių poreikiams, arba apie darbo vietų ir absolventų geografinės vietos Lietuvoje nesutapimą ir nenorą keisti gyvenamosios vietos dėl darbo vietos kitame regione (darbuotojai rengiami kituose regionuose nei jų reikia darbdaviams). Vis dėlto, analizuojant kuriose savivaldybėse daugiausiai ruošiama architektūros

62 62 ir statybos PM absolventų ir kuriuose daugiausiai ieškoma darbuotojų, tendencijos panašios: daugiausiai ruošiama ir ieškoma didžiųjų miestų savivaldybėse (Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Šiauliai) su išskirtimi Marijampolės savivaldybėje, kurioje parengiama santykinai didelė dalis absolventų (čia vėl reikėtų atkreipti dėmesį į Marijampolės profesinio rengimo centro išskirtinumus dėl didelės dalies įkalinimo įstaigų, spec. poreikių turinčių mokinių). Nežymiai geresnė menų ir paslaugų asmenims švietimo sričių programų absolventų situacija. APIBENDRINIMAS Žmogiškųjų išteklių planavimas neatsiejamas nuo darbo rinkos pasiūlos ir paklausos analizės, realios darbo rinkos situacijos nustatymo, šalyje rengiamų specialistų poreikio ir atitikties darbdavių poreikiams. Atlikta Lietuvos darbo rinkos pasiūlos ir paklausos analizė parodė, kad darbo rinkoje trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų (vadovų, specialistų, technikų ir jaunesniųjų specialistų) ir yra per daug nekvalifikuoto darbo ieškančių asmenų. Tai dalinai nesutampa su situacija darbuotojų rengime, nes Lietuvos švietimo sektoriuje kasmet parengiama daugiau aukštųjų nei profesinių mokyklų absolventų. Visgi, aukštosiose mokyklose parengti beveik pusė (47 proc.) pirmos pakopos ir vientisųjų studijų absolventų karjeros pradžioje dirba žemesnės kvalifikacijos darbus (tarnautojai, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai, kvalifikuoti darbuotojai, amatininkai, įrenginių ir mašinų operatoriai). Žinoma, vertinant šiuos duomenis, reikia atkreipti dėmesį, kad kyla rizika duomenų tikslumui dėl darbdavių netiksliai suvedamų darbuotojų profesijų kodų, tačiau bendros duomenų tendencijos neturėtų dėl to stipriai keistis. Tais pačiais metais baigusieji profesines mokyklas absolventai, karjeros pradžioje tik 54 proc. profesinių mokyklų absolventų 6 mėnesiai po baigimo turi darbą. Dalis nedirbančių tampa registruotais bedarbiais (9 proc.), tęsia mokslus profesinėse mokyklose (13 proc.), emigruoja (2 proc.) arba nėra žinoma apie jų veiklą (22 proc.). Įsidarbinimo rodikliais karjeros pradžioje išsiskiria informatikos mokslų, sveikatos mokslų absolventai, sunkiausiai sekasi sporto, gyvybės mokslų, žemės ūkio mokslų absolventams. Tarp profesinių mokyklų absolventų po mokslų baigimo geriausiai sekasi žuvininkystės, miškininkystės, saugos paslaugų, sveikatos priežiūros absolventams. Sunkiausiai sekasi architektūros ir statybos, menų, paslaugų asmenims profesinių mokyklų absolventams.

63 63 2. TEMA: ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ MIGRACIJA Šioje ataskaitos dalyje analizuojamas vienas iš svarbiausių veiksnių turinčių įtaką efektyviam šalies žmogiškųjų išteklių panaudojimui šalies gyventojų migracija. Lietuvai būdinga neigiama tarptautinė migracija, ir nors tai neturėjo kritinės įtakos žmogiškųjų išteklių apimtims m., artimiausiais metais emigravusių Lietuvos gyventojų trūkumas taps ypatingai svarbus. Dėl senstančios darbo jėgos ir didelės dalies emigravusio jaunimo, jei situacija nesikeis, artimiausiais metais galima prognozuoti darbo jėgos trūkumą. Dėl šių priežasčių ypač svarbu įvertinti ne tik išvykusių Lietuvos gyventojų kiekį, tačiau ir priežastis dėl kurių gyventojai nusprendė išvykti. Tik žinant išvykimo priežastis galima imtis efektyviausių priemonių emigracijos srautų mažinimui bei grįžimo į Lietuvą skatinimui. Ataskaitoje pateikiami emigravusių Lietuvos gyventojų srautai, charakteristikos (amžius, lytis, vietovės, išsilavinimas, veikla iki emigracijos) ir galimos išvykimo priežastys. Ne mažiau svarbi informacija apie grįžtančiųjų į Lietuvą jos piliečių srautus ir charakteristikas: kiek ir kas grįžta, po kiek laiko praleisto užsienyje grįžta, iš kokių šalių grįžta, į kuriuos Lietuvos regionus grįžta, kaip sekasi ir kokia veikla užsiima grįžusieji, kokia dalis grįžusiųjų vėl emigruoja. Šie ir kiti klausimai privalo būti atsakyti norint užtikrinti sėkmingą grįžusiųjų integraciją į gyvenimą ir darbinę veiklą Lietuvoje. Skyriaus antroje dalyje pateikiama oficialiuose duomenų šaltiniuose prieinama informacija apie grįžusius į Lietuvą emigrantus, jų grįžimo kryptis, išsilavinimą, užimtumo padėtį grįžus gyventi į Lietuvą bei vidutines pajamas. Taip pat šiame skyriuje analizuojama prieinama informacija apie Lietuvos gyventojų vidinės migracijos srautus, mastą bei migruojančiųjų charakteristikas. Vidinė migracija svarbus iššūkis siekiant mažinti emigracijos srautus atsirandančius dėl darbo trūkumo atskirose savivaldybėse, darbo rinkos pasiūlos ir paklausos netolygumus savivaldybių lygmeniu.

64 EMIGRANTAI Šiame skyriuje atliekama Lietuvos gyventojų, emigravusių (deklaravusių išvykimą) iš Lietuvos į kitą užsienio šalį, asmeninių charakteristikų analizė ir veiksnių, turėsjusių įtakos išvykimui, paieška. Detalesnė išvykusių asmenų priskyrimo analizuojamai aibei ir kita šiame skyriuje naudota metodika aprašoma metodinėje ataskaitos dalyje. Emigravusių (deklaravusių išvykimą) iš Lietuvos gyventojų skaičius m. mažėjo, tačiau nuo 2015 metų vėl pradėjo didėti. Tokias tendencijas m. visų pirma galima sieti su Lietuvos ekonominiais veiksniais dideliu nedarbu po 2009 m. finansinės krizės (2010 m. nedarbas siekė iki 18 proc. 7 ), mažėjusiomis darbo pajamomis (vidutinis atlyginimas į 2008 m. lygį sugrįžo tik 2014 m. pradžioje). Vis dėlto, Lietuvos ekonominė būklė nepaaiškina nuo 2015 m. vėl pradėjusio didėti išvykstančiųjų skaičiaus nors ekonominė būklė Lietuvoje vertinamą laikotarpį gerėjo, išvykstančiųjų daugėjo. Viena iš galimų priežasčių su mokesčiais susijusių paskatų gyventojams tiksliai ir laiku deklaruoti gyvenamąją vietą pasikeitimai (pvz. privalomojo socialinio draudimo įmokų įvedimas). Analizuojant išvykstančiųjų savybes, galima matyti, kad jos išliko panašios kiekvienais metais išvyksta panaši dalis moterų ir vyrų, apie 50 proc. išvykstančių iš Lietuvos sudaro jaunimas (asmenys nuo 16 iki 29 metų). pav. 51 Lietuvos gyventojai, 16 m. ir vyresni, deklaravę išvykimą (tik unikalūs asmenys) pagal lytį ir amžiaus grupes, tūkst. gyventojų ir proc. 7 Remtasi statistikos departamento duomenimis

65 65 Ypač svarbi išvykstančiųjų charakteristika jų amžius. Tai, kad daugiau nei pusė išvykstančiųjų sudaro jaunimas (16 29 m.) rodo, kad išvyksta ekonomiškai produktyviausi asmenys (kaip pateikta šios ataskaitos 1 skyriuje, didžiausias darbo pajamas, taigi ir didžiausią produktyvumą, dirbantys asmenys Lietuvoje pasiekia sulaukę ~30 metų). Dėl išvykstančio jaunimo ateityje, darbo rinką palikus pensinio amžiaus gyventojams, reikšmingai mažės darbo jėgos pasiūla. Taip pat jaunimo išvykimas mažina besimokančių asmenų skaičių Lietuvos švietimo sektoriuje (bendrajame ugdyme, aukštajame moksle ir profesiniame mokyme), dėl ko atsiranda poreikis uždaryti švietimo įstaigas. Tie asmenys, kurie emigruoja iš Lietuvos iš karto po mokslų Lietuvoje baigimo ir į šalį nebegrįžta, nesukuria šaliai tokios ekonominės-socialinės naudos, kurią galėtų sukurti dirbdami ir gyvendami Lietuvoje. pav. 52 Lietuvos gyventojai, m. amžiaus, deklaravę išvykimą 2016 m. (tik unikalūs asmenys) pagal turimą Lietuvoje įgytą aukščiausią išsilavinimą, išvykimo metų sausio mėn., proc. Vis dėlto, nemažą dalį emigrantų sudaro asmenys tik baigę pagrindinę ar vidurinę mokyklą ir tai rodo duomenys apie emigrantų išsilavinimą. Iki šiol Lietuvoje nėra suvesti ir apdoroti duomenys apie asmenų, išsilavinimą Lietuvoje įgijusių iki 2010 m., diplomus, atestatus ar kitus formalaus ugdymo pažymėjimus. Dėl šių priežasčių toliau analizėje pateikiama informacija apie grįžusiųjų išsilavinimą apima tik m. amžiaus grupę. Tik 27 proc. iš 2016 m. emigravusių m. amžiaus Lietuvos gyventojų buvo įgiję tik vidurinį išsilavinimą Lietuvos švietimo įstaigose. Dalis šių emigrantų, kurie buvo m. pagal savo amžių dar negalėjo būti baigę vidurinės mokyklos, tačiau tokio amžiaus asmenys sudarė tik 11 proc. nuo visų m. amžiaus emigrantų 2016 metais. Taigi atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad emigruojantis jaunimas nėra linkęs laukti vidurinės mokyklos baigimo ar emigruoti baigus aukštąją ar profesinę mokyklą. Didesnė aukštąjį išsilavinimą baigusių emigrantų dalis lyginant su profesinį mokymą baigusiųjų dalimi taip pat neturėtų stebinti, nes tarp baigusių aukštąjį išsilavinimą emigrantų patenka ir tie, kurie emigruoja tęsti mokslus (magistrantūra, doktorantūra) užsienyje. Per pirmuosius dvejus metus po vidurinės mokyklos baigimo iš Lietuvos emigruoja 4,5 proc. abiturientų šis skaičius svyruoja nuo 0 iki 12 proc. priklausomai nuo savivaldybės.

66 66 pav m. išvykusių 2015 m. laidos abiturientų dalis nuo visų 2015 m. savivaldybės bendrojo ugdymo įstaigų abiturientų, proc. Didžiausia dalis abiturientų po mokyklos baigimo emigruoja Visagino, Palangos, Vilkaviškio r. ir Akmenės r. savivaldybėse. Tai nedidelės savivaldybės, nutolusios nuo Vilniaus miesto, geografiškai išsidėsčiusios šalies pasienio teritorijose. Galimai viena pagrindinių emigravimo iš Lietuvos priežasčių buvo sudėtingos darbo rinkos sąlygos (didelis nedarbas, maži darbo atlyginimai). Kita galima priežastis susijusi su nedarbu darbo jėgos pasiūlos augimas dėl išėjimo į pensiją amžiaus vėlinimo ir didesnės dalies dirbančių pensinio amžiaus gyventojų. Tą pagrindžia tai, kad didžioji dalis (daugiau kaip 75 proc.) išvykstančiųjų Lietuvoje išvykimo metais neturėjo aktyvios veiklos (darbo ar mokymosi). Kokia galima šio skaičiaus paklaida pasakyti sudėtinga dėl duomenų tikslumo rizikos dalis šių asmenų galėjo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos vėlesniais metais nei iš tikrųjų išvyko. Tokiu atveju, analizuojamuose duomenyse tarp išvykusių ir išvykimo metais nedirbusių gali patekti dalis asmenų, realiai išvykusių iš šalies ankstesniais metais nei tai deklaravo gyventojų registre tokie asmenys nedirbo Lietuvoje, nes galimai gyveno ir dirbo užsienyje.

67 67 pav. 54 Lietuvos gyventojai, 16 m. ir vyresni, deklaravę išvykimą (tik unikalūs asmenys) pagal užimtumą išvykimo metų sausio mėn., tūkst. gyventojų Tai, kad dažniausiai iš Lietuvos išvyksta jaunimas (16 29 m.) ir išvykimo metų pradžioje tie asmenys nei dirbo, nei mokėsi aukštesnio nei pagrindinis lygis ugdyme, galimai rodo, kad Lietuvą asmenys dažnai palieka iš karto po mokslų baigimo, po nesėkmingo darbo paieškos, registruoti bedarbiai ir nedirbantieji. Nors tikrai ne visi nedirbantys ir nesimokantys buvo registruoti bedarbiai (tokį statusą tarp 2016 m. išvykusių, 2016 m. sausio mėn. turėjo 1,8 tūkst.), tačiau negalima ignoruoti priežastingumo ryšių tarp išvykusiųjų kiekio ir bedarbių skaičiaus mažėjimo Lietuvoje. Susidariusioje situacijoje, Lietuvoje 2017 m. fiksuotas ~7 proc. nedarbo lygis tikriausiai būtų didesnis jei iš Lietuvos nebūtų išvykę tiek nedirbančių asmenų kiek jų išvyko m. Tokiu būdu, net ir emigravus dideliam skaičiui asmenų m., dirbančiųjų skaičius beveik nepasikeitė (žr skyrių), nes emigravo nedirbantys. Tai galimai rodo, kad emigravimo priežastis dažniau lemia makro lygio priežastys (nedarbas, ekonomikos lygis. demografija) nei mikro lygio priežastys (individualių asmenų nuostatos, noras emigruoti). Analizuojant asmenis, kurie turėjo darbą Lietuvoje prieš emigraciją, 36 proc. emigravusių dirbo aukštos kvalifikacijos darbą (karininkai, vadovai, specialistai, technikai ir jaunesnieji specialistai), o visoje Lietuvoje šie darbuotojai sudaro 45 proc. dirbančiųjų. Nors skirtumas nėra didelis, tačiau tai parodo, kad dažniau emigruoja žemesnės kvalifikacijos darbuotojai: kvalifikuoti darbuotojai (tarnautojai, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai, kvalifikuoti darbuotojai, amatininkai, įrenginių ir mašinų operatoriai) 52 proc., nekvalifikuoti darbininkai 12 proc. (sutampa su pasiskirstymu visų dirbančiųjų

68 68 Lietuvoje). Tai signalizuoja, kad galimai kvalifikacijos neturintys asmenys emigruoja net nedirbę Lietuvoje nekvalifikuoto darbo galimai dėl mažos tokio darbo pasiūlos (žr. 1.3 skyrių) ar netenkinančių darbo sąlygų. lentelė 7 Emigrantai, 16 m. ir vyresni, turėję samdomą darbą išvykimo metų sausio mėn. (tik unikalūs asmenys) pagal 10 didžiausių EVRK sektorių, proc. EVRK kodas EVRK pavadinimas Emigrantų dalis 47 Mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir 15,8% motociklų prekybą 46 Didmeninė prekyba, išskyrus prekybą variklinėmis transporto 7,2% priemonėmis ir motociklais 56 Maitinimo ir gėrimų teikimo veikla 6,5% 49 Sausumos transportas ir transportavimas vamzdynais 4,6% 85 Švietimas 4,5% 41 Pastatų statyba 3,9% 10 Maisto produktų gamyba 3,8% 31 Baldų gamyba 3,0% 43 Specializuota statybos veikla 2,9% 45 Variklinių transporto priemonių ir motociklų didmeninė ir mažmeninė prekyba bei remontas 2,8% Pagal EVRK daugiausiai dirbusių emigrantų buvo iš tų sektorių, kuriuose Lietuvoje dirba daugiausia darbuotojų.atsižvelgiant į tai, kas pateikta aukščiau, vienas iš būdų galinčių padidinti išvykusių Lietuvos gyventojų grįžimą į Lietuvą ar emigracijos mažinimą naujų darbo vietų, atitinkančių išvykusių poreikius, kūrimas. Kita priemonė nekvalifikuotų ir kvalifikuotų darbuotojų perkvalifikavimas suteikiant darbo rinkoje reikalingus darbo įgūdžius ir suteikiant galimybes lengviau susirasti poreikius tenkinantį ir geriau apmokamą darbą, skatinimas migruoti (lengviau rasti gyvenamąją vietą) ir susirasti ieškomą darbą Lietuvoje.

69 69 pav. 55 Lietuvos gyventojų, deklaravusių išvykimą m. dalis nuo visų atitinkamą požymį turinčių gyventojų 2010 m. (tik unikalūs 16 m. ir vyresni asmenys) pagal gyvenamosios vietovės tipą ir gyvenamosios savivaldybės atstumą iki Vilniaus miesto, išvykimo metų sausio mėn., proc. Emigracijos mažinimo ir emigrantų grįžimo skatinimo priemonės turėtų būti taikomos atsižvelgiant į regionines tendencijas ir tuos regionus, iš kurių emigruoja daugiausiai gyventojų. Nors Lietuvos miestuose gyvena dvigubai daugiau gyventojų nei kaimo vietovėse, daugiau gyventojų tiek nominaliai, tiek santykinai emigruoja iš miestų, kas būdinga ir kitose valstybėse. Nors miestų gyventojai emigruoja dažniau, emigruojančių kaimų gyventojų skaičius taip pat didelis (7 proc.), žinant, kad kaimų gyventojai turi pasirinkimo galimybę vietoje emigracijos į užsienį, migruoti į Lietuvos miestus ir didmiesčius kur didesnė darbo pasiūla (žr. 1.3 skyrių). Vilnius, kaip didžiausias Lietuvos miestas ir darbuotojų traukos centras, kaip rodo duomenys, turi įtakos ir emigracijos srautams. Stebima tendencija, kad žmonės, gyvenantys Lietuvos vietovėse nutolusiose nuo Vilniaus miesto, dažniau emigruoja nei gyvenantys arčiau Vilniaus. Vis dėlto, Vilnius nėra pakankamas traukos centras, nes ir iš Vilniaus regiono emigruoja gana didelė dalis gyventojų. Analizuojant iš kurių Lietuvos savivaldybių išvyksta daugiausiai gyventojų, išsiskiria Vidurio ir Vakarų Lietuvos atskiros savivaldybės, Visagino savivaldybė.

70 70 pav. 56 Išvykusių m. 16 ir vyresnio amžiaus gyventojų dalis nuo to paties amžiaus gyventojų skaičiaus 2010 m. pradžioje Didžiausia dalimi išvykusių gyventojų išsiskiria Visagino savivaldybė, tačiau šios savivaldybės situaciją reikėtų vertinti atskirai. Tai santykinai maža savivaldybė (~ 19 tūkst. gyventojų 2017 m.), kur rusų tautybės gyventojai sudaro daugumą, kurioje ilgą laiką didelė dalis gyventojų dirbo Ignalinos atominėje elektrinėje, po kurios uždarymo darbo jėgos paklausa stipriai sumažėjo. Pradėjus elektrinės uždarymo darbus, tikėtina, kad dalis rusų tautybės gyventojų grįžo ar išvyko į Rusijos valstybę. Tą pagrindžia ir daug didesnė dalis Visagino savivaldybės gyventojų, išvykusių į Rusijos (11 proc. išvykusių) ir Baltarusijos (3 proc. išvykusių) valstybes lyginant su bendru išvykusių Lietuvos gyventojų pasiskirstymu pagal šalis D. Britanija (50 proc.), Airija (11 proc.), Norvegija (7 proc.), Vokietija (7 proc.),, Rusija (1 proc.),, Baltarusija (0,4 proc.). Taip pat Visagino, Šilutės r., Pagėgių r. savivaldybės išsiskyrė Lietuvoje kaip savivaldybės, kuriose didelę dalį gyventojų sudarė jaunimas (16-29 m.), oturint omenyje tai, kad jaunimas yra dažniausiai emigruojantys gyventojai Lietuvoje, lėmė didelius šių savivaldybių emigracijos srautus. Taip pat prie emigracijos priežasčių šiose savivaldybėse galėjo prisidėti geografinė padėtis šalies pasienyje ir didelis atstumas iki Vilniaus. Šiaulių ir Alytaus apskričių savivaldybės pasižymėjo gana dideliu nedarbu (Alytaus apskritis vienu didžiausiu jaunimo nedarbu Lietuvoje), taip pat Šiaulių miesto savivaldybės darbuotojų atlyginimai didžiausios emigracijos laikotarpiu ( m.) buvo mažiausi lyginant su kitų Lietuvos didmiesčių gyventojais. Didelis nedarbas ir santykinai maži atlyginimai galėjo paskatinti šių regionų gyventojų emigraciją.

71 71 APIBENDRINIMAS Iš Lietuvos kasmet emigruoja (išvyksta gyventi į užsienio šalis) reikšminga dalis gyventojų apie 30 tūkst. arba tiek, kiek gyventojų turi vidutinio dydžio Lietuvos miestas (pvz. Jonava ar Utena). Po 2009 m. finansinės krizės blogėjusi ekonominė situacija šalyje lėmė didelius emigracijos srautų augimus, kurie mažėti pradėjo tik 2011 m. Tačiau nuo 2015 m. vėl fiksuojamas, nors ir ne toks didelis kaip krizės metu, tačiau emigracijos srautų augimas. Dar svarbiau, kad daugiau kaip pusę emigruojančių 16 m. ir vyresnio amžiaus asmenų sudaro jaunimas iki 29 metų amžiaus. Jaunimui būdingos tendencijos emigruoti iš karto po pagrindinės ar vidurinės mokyklos baigimo, tikėtina, nebandžius ieškoti darbo arba po nesėkmingo darbo paieškų. Kad viena pagrindinių emigravimo iš Lietuvos priežasčių buvo sudėtingos darbo rinkos sąlygos (didelis nedarbas, maži darbo atlyginimai), pagrindžia tai, jog didžioji dalis (daugiau kaip 75 proc.) išvykstančiųjų Lietuvoje išvykimo metais neturėjo aktyvios veiklos (darbo ar mokymosi). Tokių žmonių išlaikymui Lietuvoje vienas iš būdų naujų darbo vietų, atitinkančių išvykstančiųjų poreikius, kūrimas. Kita priemonė nekvalifikuotų ir kvalifikuotų darbuotojų perkvalifikavimas suteikiant darbo rinkoje reikalingus darbo įgūdžius ir suteikiant galimybes lengviau susirasti poreikius tenkinantį darbą, skatinamas migruoti (lengviau rasti gyvenamąją vietą) ir susirasti ieškomą darbą Lietuvoje. Emigracijos srautai Lietuvoje taip pat priklauso nuo gyvenamosios vietos: regionų ir savivaldybių. Todėl emigracijos mažinimo ir emigrantų grįžimo skatinimo priemonės turėtų būti taikomos atsižvelgiant į regionines tendencijas ir tuos regionus, iš kurių emigruoja daugiausiai gyventojų. Didžiausiais emigracijos srautais išsiskiria savivaldybės, kuriose didesnė jaunimo dalis, didesnis nedarbas ir mažesni atlyginimai, didesnis atstumas iki Vilniaus ar kitų didmiesčių. Tarp didžiausių emigracijos srautų savivaldybių patenka Visagino, Šilutės r., Pagėgių r., Šiaulių m. ir r., Alytaus m. ir r. savivaldybės. Situacijai nesikeičiant, emigracijos mastai mažės tik dėl to, kad mažės potencialių emigrantų, visų pirma jaunimo, dalis Lietuvoje.

72 GRĮŽTANTYS EMIGRANTAI Kasmet į Lietuvą gyventi sugrįžta dalis iki šiol emigracijoje gyvenusių piliečių. Sugrįžusieji, kaip ir užsienio valstybėse gyvenantieji svarbi Lietuvai gyventojų dalis, parsivežanti naujas žinias ir įgūdžius, profesines pažintis ir tarpkultūrinius ryšius. Dalis šių asmenų linkę į ilgalaikę, dalis trumpalaikę ar pakartotinę emigraciją. Iki šiol Lietuvoje nebuvo atlikta detali grįžtamosios migracijos (imigracijos) analizė, kurioje būtų remtasi administraciniais registrų ar informacinių sistemų duomenimis. Apjungus šių skirtingų duomenų šaltinių duomenis galima gauti naują informaciją apie grįžtančiųjų asmenų profilį bei integraciją Lietuvos darbo rinkoje. Tokios informacijos apie grįžtančiųjų asmenų užimtumą ar išsilavinimą pridėtinė vertė aiškesnis grįžtančiųjų profilis, leidžiantis tikslingai orientuoti grįžtamosios migracijos politines priemones bei naujos žinios apie grįžusiųjų patiriamus iššūkius, siekiant įsitvirtinti ir gyventi Lietuvoje. Tai taip pat galimybė naudojant mažiau resursų gauti patikimas išvadas, kurias iki šiol buvo galima gauti tik atlikus išsamias grįžusiųjų apklausas. Šios analizės tikslas pateikti pirmąsias išvadas, gaunamas apjungus administracinius, skirtingų šaltinių duomenis apie grįžtančiųjų gyventi į Lietuvą piliečių išvykimo ir grįžimo kryptis, išsilavinimą bei užimtumo padėtį grįžus gyventi į Lietuvą. Analizėje ieškoma atsakymų į šiuos pagrindinius klausimus: Ar tarp grįžtančiųjų yra dominuojančių grupių pagal amžių ar lytį? Iš kokių užsienio valstybių į kokias Lietuvos vietoves asmenys grįžta? Ar grįžusieji įsikuria vietovėse, kuriose gyveno prieš išvykstant? Kokį išsilavinimą turintys dažniau grįžta gyventi į Lietuvą? Kokia dalis grįžusiųjų gali būti laikomi užimtaisiais? Ar tarp grįžusiųjų yra sunkumus patiriančių asmenų, besiregistruojančių Darbo biržoje? Kokiuose ekonomikos sektoriuose bei profesijose dirba iš užsienio grįžusieji? Kiek vidutiniškai uždirba dirbantys samdomą darbą? Atliekant šią analizę nebuvo siekiama nustatyti grįžimo į Lietuvą veiksnių ar motyvų, netirta grįžusiųjų nuomonė ir pasitenkinimas padėtimi Lietuvoje. Iki šiol yra atlikta keletas išsamių į Lietuvą grįžusiųjų piliečių tyrimų, kurių vienas iš pagrindinių tikslų ištirti pasirinkimo grįžti į Lietuvą bei pakartotinės migracijos motyvus, užsienyje sukauptų žinių poveikį užimtumui Lietuvoje. Knygos Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų ir grįžtamoji ir pakartotinė migracija 8 autoriai svarbiausiu grįžimo motyvu įvardina bendrą politinę, ekonominę ir socialinę situaciją šalyje bei taip pat patvirtina prielaidą, jog užsienyje gilinę žinias ar dirbę kvalifikaciją atitinkančius darbus, Lietuvoje grįžę uždirba daugiau. Tyrimo Lietuvos piliečių, emigravusių į Vakarų šalis po 2000 m., sprendimo grįžti į tėvynę dinamika ir veiksniai (kokybinė analizė) 9 autoriai, atlikę grįžusiųjų interviu, teigia, jog dauguma asmenų dar prieš išvykstant į užsienį buvo nusprendę vėliau grįžti gyventi į Lietuvą, taip pat bene pusė grįžusiųjų susidūrė su ekonominiais sunkumais. Siekiant atsakyti į šioje analizėje keliamus klausimus, būtina skirtingų duomenų šaltinių ir jiems tirti naudojamų metodų sintezė, papildanti čia pateikiamos administracinių duomenų analizės išvadas. Šiame skyriuje analizuojami m. į Lietuvą gyventi grįžę, bent metus prieš grįžimą užsienio valstybėje gyvenamąją vietą deklaravę, Lietuvos piliečiai, grįžimo metais buvę 16 metų amžiaus ir vyresni. Grįžimas asmeniui nustatomas pagal Gyventojų registro įrašus analizuojamų metų sausio 1 dienai, tad grįžusiais 2012 m. laikome grįžusius per 2011 m. ir analogiškai kitiems metams. Detalesnė grįžusiųjų asmenų priskyrimo analizuojamai aibei ir kita analizėje naudota metodika aprašoma metodinėje ataskaitos dalyje. Analizė pateikiama dvejuose poskyriuose. Pirmajame poskyryje analizuojami grįžtantieji pagal amžių, lytį bei išvykimo ir grįžimo kryptis m. Antrojoje skyriaus dalyje pateikiama grįžusiųjų veiklos Lietuvoje analizė pagal užimtumo tipus, ekonominės veiklos sektorius, profesijas bei grįžusiųjų pajamas. 8 Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija, Kn. Egidijus Barcevičius ir Dovilė Žvalionytė (moksliniai redaktoriai), Vilnius: Vaga, Lietuvos piliečių, emigravusių į Vakarų šalis po 2000 m., sprendimo grįžti į tėvynę dinamika ir veiksniai (kokybinė analizė), tyrimo ataskaitos autorė: dr. Rasa Erentaitė, Vilnius: Tarptautinė migracijos organizacija, Prieiga internete:

73 GRĮŽTANČIŲJŲ CHARAKTERISTIKA Pirmojoje skyriaus dalyje pateikiama aprašomoji grįžtančiųjų m. charakteristika pasiskirstymas pagal asmenų amžiaus grupę grįžimo metais bei lytį. Poskyryje analizuojamos grįžusiųjų migracijos kryptys iš kokių valstybių asmenys grįžo į Lietuvą, kuriose Lietuvos vietovėse jie apsistojo ir, ar grįžo gyventi į tą pačią apskritį Lietuvoje, kurioje buvo paskutinį kartą registruoti. Pagrindinis šio poskyrio analizės apribojimas tai duomenų apie vyresnių asmenų išsilavinimą trūkumas. Iki šiol Lietuvoje nėra suvesti ir apdoroti duomenys apie asmenų, išsilavinimą Lietuvoje įgijusių iki 2010 m., diplomus, atestatus ar kitus formalaus ugdymo pažymėjimus. Dėl šių priežasčių toliau analizėje pateikiama informacija apie grįžusiųjų išsilavinimą apima tik m. amžiaus grupę. Kasmet į Lietuvą grįžtančiųjų piliečių skaičius m. eigoje buvo nestabilus m. siekęs apie 9 tūkst., 2015 metais išaugo iki bene 13 tūkst. ir vėl sumažėjo iki 11 tūkst metais. Per paskutinius metus grįžusiųjų skaičius kasmet mažėjo 8 procentais. Apie 97 proc. asmenų grįžusių analizuojamo laikotarpio metu į Lietuvą grįžo vieną, 3 proc. grįžo du kartus, dar 24 asmenys tris. Dėl metodinėje ataskaitos dalyje (pav. 1) aprašyto neatitikimo tarp Gyventojų registro ir Lietuvos statistikos departamento gyventojų duomenų, tikėtina, kad tikrasis grįžusiųjų skaičius galimai yra didesnis, nes dalis grįžusiųjų asmenų niekada nebuvo deklaravę savo išvykimo (tad ir grįžimo) iš valstybės. Tuo pačiu galima įvardinti ir kitą veiksnį, kuris bendrą grįžusiųjų skaičių galimai sumažintų atlikus toliau aprašomą analizę pastebėtina, kad nemaža dalis asmenų, Gyventojų registro informacija grįžusių į Lietuvą, čia neturi jokio užimtumo statuso ar kitos veiklos, kuri galėtų paaiškinti fizinį jų buvimą valstybėje, tikėtina, kad tai susiję su sezoniniais ar laikinais darbais užsienio šalyse, kai periodiškai grįžtama gyventi į Lietuvą, dirbant kitur. Čia ir toliau grįžusiuoju laikysime asmenį, kuris Gyventojų registro duomenimis gyvenama vieta buvo deklaravęs užsienio valstybę ir vėliau gyvenamą vietovę nurodė Lietuvoje. Detalesnė grįžusiųjų nustatymo metodika ir kiti aspektai aprašomi metodinėje ataskaitos dalyje. Didžiausią grupę beveik trečdalį kasmet į Lietuvą grįžtančių gyventi asmenų sudaro metų amžiaus jaunuoliai. Dar penktadalį grįžtančiųjų sudaro m. darbingo amžiaus asmenys. 55 m. ir vyresni asmenys sudaro apie 6 proc. visų grįžtančiųjų, tačiau šioje amžiaus grupėje, atvirkščiai nei jaunesnėse, dominuoja moterys. Tai atitinka emigracijos rodiklius, pagal kuriuos ankstesniais metais didžioji dalis išvykusiųjų buvo moterys, o išvykstančiųjų vidutinis amžius buvo didesnis. Apie 55 proc. kasmet į Lietuvą gyventi grįžtančiųjų piliečių vyrai. Vyriškos lyties asmenys labiausiai dominuoja 35 39, 39 44, m. amžiaus grupėse, kur vidutiniškai sudaro apie 63 proc. to amžiaus grįžusiųjų. Reikšmingų pokyčių amžiaus grupėse analizuojant skirtingas grįžtančiųjų bangas pamečiui nebuvo. Išskirti galima būtų 2017 m. grįžusiuosius, kur net 67 proc. grįžusiųjų, priskiriamų m. amžiaus grupei, buvo vyrai. Tokios tendencijos galimai parodo, jog nors pokriziniu laikotarpiu iš Lietuvos dažniau išvyko moterys (pav. 52), į Lietuvą dažniau gyventi grįžta darbingo amžiaus vyrai. pav. 57 Grįžusiųjų m. pasiskirstymas pagal grįžimo metus ir lytį Moterys Vyrai Visi grįžusieji % 55% 53% 53% 55% 55% 45% 44% 45% 47% 47% 45%

74 74 pav. 58 Grįžusiųjų m. pasiskirstymas pagal grįžimo metus ir amžiaus grupę % 16% 27% 19% 12% 7% 6% 4% 4% % 16% 27% 21% 11% 7% 6% 4% 4% % 18% 28% 19% 11% 7% 5% 5% 3% % 21% 29% 17% 10% 7% 5% 5% 3% % 25% 29% 15% 9% 6% 5% 5% 3% % 27% 27% 14% 9% 6% 5% 4% 3% 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Analizuojant grįžusiųjų migracijos kryptis, pastebima, jog net apie 80 proc. kasmet grįžusiųjų anksčiau gyveno Europos Sąjungai priklausančiose valstybėse. Likusias kryptis sudaro kitos Europos (14 proc.), Šiaurės, Centrinės ar Pietų Amerikos (5 proc.) ir kitos valstybės. Analizuojant šias kryptis pamečiui nepastebima jokių reikšmingų pokyčių, toks pasiskirstymas tarp valstybių grupių kasmet svyruoja tik 1-2 proc. Beveik pusę visų grįžusiųjų sudaro asmenys gyvenę Jungtinėje Karalystėje (toliau JK) tai pirmoji pagal populiarumą lietuvių emigracijos krypties valstybė. Kitas gausiausias grįžusiųjų grupes sudaro grįžę iš Airijos (11 proc.), Norvegijos (10 proc.) ir Vokietijos (6 proc.). Pastebima, jog sparčiai mažėja grįžusiųjų iš Baltarusijos skaičius dar 2012 metais siekęs 88, 2017 metais nukrito iki 49 asmenų. Matyti skirtumai analizuojant grįžusiųjų skaičių pagal valstybę bei amžiaus grupę. Analizuojant 2017 m. grįžusiuosius pastebima, kad tarp grįžusiųjų iš Jungtinės Karalystės m. amžiaus jaunuoliai sudaro penktadalį visų iš JK grįžusiųjų, tačiau tarp grįžusiųjų iš Norvegijos ši grupė sudaro daugiau nei dvigubai mažiau tik 8 proc. Didesnę grupę, palyginti su JK (19 proc.), sudaro iš Norvegijos grįžtantys m. amžiaus asmenys (26 proc.). Tai leidžia kelti hipotezę, jog į JK dažniau emigruoja (ir grįžta) asmenys siekiantys įgyti naujų žinių ar patirties (studijuoti), į Norvegiją dirbti. Tai taip pat skatina kelti klausimą, ar į Norvegiją mokytis išvykę vidutiniškai grįžta po ilgesnio laiko tarpo nei studijavę JK. Pagal amžių taip pat išsiskiria grįžusieji iš JAV čia net 30 proc. sudaro 55 metų ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikėtina, kad iš JAV į Lietuvą gyventi grįžta Lietuvos pilietybę turintys išeiviai, pirmųjų emigracijos bangų į JAV palikuonys. pav. 59 Grįžusiųjų m. pasiskirstymas pagal grįžimo metus ir valstybės, iš kurios grįžo, grupę %; %; % %; %; % %; %; % %; %; % %; %; % %; %; % 500 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% ES valstybės Kitos Europos valstybės Amerika Azija Afrika Okeanija

75 Valstybė, iš kurios asmenys grįžo po emigracijos 75 pav m. grįžusieji pagal valstybę ir savivaldybės, į kurią grįžo gyventi, apskritį Savivaldybės, į kurią asmenys grįžo gyventi Lietuvoje, apskritis Daugiausia 2017 m. grįžusiųjų Lietuvos piliečių grįžta gyventi į Vilniaus (23 proc.), Kauno (21 proc.), Šiaulių ir Klaipėdos (po 13 proc.) apskritis. Grįžusieji iš JK dažniau grįžta į Vilniaus, iš Airijos, Norvegijos bei Danijos į Kauno apskritį (pav. 60). Skirtumų pagal grįžtančiųjų lytį ar amžių pagal tai, į kokias Lietuvos apskritis asmenys grįžta, nematyti tarp visų grįžtančiųjų dominuoja metų, dažniau vyrai. Analizuojant klausimą, ar grįžusieji dažniau grįžta gyventi į tą pačią vietovę, kurioje gyveno iki išvažiavimo, matyti (pav. 60), jog apie 82 proc m. grįžusiųjų Lietuvoje gyvenamą vietovę deklaravo toje pačioje savivaldybėje, kurioje gyveno ir iki išvykimo, apskričių lygmeniu 88 proc. Svarbu atkreipti dėmesį, kad čia analizuojami tik asmenys, kuriems prieinama informacija apie paskutinę iki išvykimo gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tokie asmenys sudaro apie 95 proc. visų 2017 metais grįžusiųjų, likę 5 proc. iš Lietuvos išvyko dar iki 2008 metų tai paskutiniai prieinami analizėje naudojami duomenys apie asmenų deklaruotas gyvenamas vietoves. Vidutiniškai m. kasmet apie 7 proc. grįžusiųjų asmenų buvo emigravę iš Lietuvos iki 2008 m. Daugiausia grįžusiųjų į savivaldybę, kurioje gyveno iki išvykimo buvo Vilniaus m. (90 proc.), Švenčionių r. sav., Trakų r. sav. ir Utenos r. sav. (po 89 proc.), mažiausiai Birštono sav. (60 proc.), Rietavo sav. (63 proc.) ir Palangos m. sav. (66 proc.). Apie 94 proc m. grįžusiųjų į Vilniaus apskritį prieš emigraciją gyveno Vilniaus apskrityje. Mažiausiai grįžusiųjų į savo apskritį buvo tarp grįžusiųjų, kurių paskutinė gyvenamoji vietovė Lietuvoje buvo Tauragėje (18 proc.) ir Telšiuose (16 proc.). Nors dauguma grįžtančiųjų ir deklaruoja grįžimą į tą pačią apskritį Lietuvoje, tačiau 8 iš 10 apskričių patyrė nubyrėjimą. Tik Klaipėda ir Vilnius sutraukė daugiau 2017 m. grįžusiųjų iš kitų (prieš emigraciją gyvenusių kitur) apskričių. Kitaip sakant, vykstant grįžusiųjų persiskirstymui, atvykstantieji į kitas nei iki šiol gyventas savo apskritis nekompensuoja tų, kurie į savo apskritį nebegrįžta.

76 Paskutinės iki emigracijos deklaruotos gyvenamosios vietos apskritis 76 pav m. grįžusieji pagal paskutinę iki išvykimo iš Lietuvos deklaruotos savivaldybės apskritį ir savivaldybės, į kurią 2017 m. grįžo gyventi, apskritį Savivaldybės, į kurią asmenys grįžo gyventi Lietuvoje, apskritis Tik apie 22 proc. emigravusių iš kaimiškų vietovių 2017 m. grįžo gyventi į didmiestį ar miestą. Tarp emigravusių iš miesto 8 proc. grįžo gyventi į didmiestį, dar 12 proc. į kaimiškas vietoves. Apie 12 proc. emigravusių iš didmiesčių grįžo į miesto ar kaimo tipo vietoves. Tai paneigia vyraujančią nuomonę, jog grįžtantys emigrantai Lietuvoje gyvenę kaimiškose vietovėse grįžę dažniau apsigyvena miestuose ar didmiesčiuose. Žinoma, reali gyvenamoji asmens vietovė gali nesutapti su deklaruota vietove, tačiau taip pat tikėtina, kad grįžusieji po ilgo laiko labiau linkę registruotis ten, kur naujai įsigijo nekilnojamąjį turtą. Ši vyraujančią nuomonę paneigianti išvada parodo, jog savivaldybės ir kitos vietinio lygmens institucijos sulaukia grįžtančiųjų savo gyventojų, todėl turi rūpintis visapuse jų integracija, gyvenimo ir darbo sąlygomis bei prieinama informacija ne tik grįžus, bet ir prieš priimant šį sprendimą. 7 proc. tarp 2017 m. grįžusiųjų m. amžiaus asmenų iki išvykimo Lietuvoje buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą. Gausiausią grupę tarp grįžusiųjų su aukštuoju išsilavinimu sudarė verslo ir vadybos absolventai (lentelė 9). Penktadalis grįžusiųjų Lietuvoje buvo baigę profesinio mokymo programas ši grupė sudaro didesnę dalį tarp grįžusiųjų nei tarp išvykusiųjų, kur profesinį mokymą turinčiųjų buvo apie 15 proc. išvykusiųjų. Gausiausią grupę šiuo atveju sudarė asmenys, baigę variklinių transporto priemonių, laivų ir orlaivių švietimo srities programas (lentelė 8). 22 proc. grįžusiųjų turėjo žemesnį nei vidurinį išsilavinimą, o 41 proc. buvo įgiję vidurinį išsilavinimą tikėtina, kad dalis šių asmenų buvo išvykę studijuoti aukštojo mokslo studijų programose, ir grįžo jau su aukštesnio lygmens išsilavinimu, tačiau dėl informacijos apie asmenų veiklą užsienyje trūkumo patikrinti šios hipotezės negalime. Turint ilgesnę laiko eilutę, hipotezę galima būtų patikrinti darant prielaidą, jog studijoms išvykę asmenys išvyko su viduriniu išsilavinimu, o grįžę į Lietuvą pradėjo dirbti aukštos kvalifikacijos darbą. Toks būdas taip pat turėtų savų apribojimų iš anksčiau pateiktos absolventų karjeros analizės žinome (pav. 42), jog beveik pusė (47 proc.) pirmos pakopos ir vientisųjų studijų absolventų karjeros pradžioje dirba

77 77 žemesnės kvalifikacijos darbus. Kalbant apie žmogiškuosius išteklius, studentai iš esmės reikšmingai padidina žemos ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų pasiūlą, ten, kur jų labiausia trūksta, todėl studentų skaičiaus mažėjimas darys įtaką ne tik švietimo sistemai ir aukštos kvalifikacijos darbo rinkai, bet ir paslaugų sferai. Ateityje kartojant administracinių duomenų analizę, siekiant tirti grįžusiųjų išsilavinimą, galima būtų pildyti dviem svarbiais šaltiniais. Pirmasis tai Studijų kokybės ir vertinimo centro (SKVC) kaupiami duomenys apie užsienyje įgyto aukštojo mokslo diplomo pripažinimą Lietuvoje, kas suteiktų informaciją apie jau į Lietuvą grįžusius ir įsidarbinanti ketinusius asmenis, kuriems reikalingas išsilavinimo patvirtinimo atitikimas Lietuvos švietimo sistemai. Antrasis duomenų šaltinis, tai Valstybinės ligonių kasos (VLK) renkami duomenys apie valstybės lėšomis draudžiamų Lietuvos gyventojų, studijuojančių Europos Sąjungos aukštosiose mokyklose, skaičių. Tokia informacija suteiktų naujų žinių apie tikslų ES studijuojančių lietuvių skaičių, kadangi siekiant išlaikyti draudimą valstybės lėšomis, studentai privalo kasmet VLK atnaujinti informaciją apie studijas užsienio universitete. pav m. grįžusiųjų m. amžiaus asmenų aukščiausias Lietuvoje įgytas išsilavinimas iki išvykimo iš Lietuvos 22%; %; 375 7%; %; 771 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Žemesnis nei vidurinis Profesinis Aukštasis Vidurinis lentelė m. grįžusiųjų m. amžiaus asmenų, Lietuvoje baigusių profesinio mokymo programas iki išvykimo iš Lietuvos, pasiskirstymas pagal švietimo posričius Profesinio mokymo švietimo posritis Variklinės transporto priemonės, laivai ir orlaiviai Išsilavinimą įgijusių asmenų skaičius Dalis 76 20% Statyba ir statybos inžinerija 56 15% Viešbučiai, restoranai ir viešasis maitinimas 56 15% Darbo organizavimas 39 10% Plaukų ir grožio priežiūra 26 7% Sekretorių ir kontoros darbas 16 4% Mechanika ir metalo darbai 15 4% Kitos švietimo sritys 91 24% lentelė m. grįžusiųjų m. amžiaus asmenų, Lietuvoje baigusių aukštojo mokslo studijų programas iki išvykimo iš Leituvos, pasiskirstymas pagal studijų krypčių grupes Studijų krypčių grupė Išsilavinimą įgijusių asmenų skaičius Dalis Verslas ir vadyba 45 33% Inžinerija 22 16% Socialinės studijos 16 12% Meno studijos 11 8% Kitos studijų krypčių grupės 41 30%

78 78 Nors bendra makroekonominė situacija Lietuvoje gerėja, m. augęs grįžtančiųjų gyventi į Lietuvą piliečių skaičius, o per paskutinius dvejus metus sumažėjęs iki (2017 m.) signalizuoja sunkiai prognozuojamas ateities tendencijas. Situacijos analizę taip pat apsunkina tai, jog dalis grįžtančiųjų niekada nebuvo oficialiai deklaravę išvykimo iš Lietuvos. Tuo pačiu dalis asmenų, kuriuos galėtume laikyti grįžusiaisiais, Lietuvoje realios veiklos nevykdo šią situaciją detaliau analizuojame tolimesniame poskyryje. Aukščiau įvardintos priežastys apsunkina tikslinės grįžtančiųjų auditorijos profilio identifikavimą, kuris reikalingas siekiant sklandesnės grįžusiųjų integracijos Lietuvoje. Nors iš Lietuvos kasmet išvyksta daugiausia darbingo amžiaus asmenys, per paskutinius penkerius metus į Lietuvą grįžo apie 66 tūkst. piliečių. Atlikus šioje dalyje aprašytą analizę, galima paneigti mitą, jog grįžusieji, anksčiau gyvenę Lietuvos regionuose, dažniau renkasi gyventi miestuose. Tik penktadalis asmenų, emigravusių iš kaimiškų vietovių 2017 m. grįžo gyventi į didmiestį ar miestą bei 82 proc. grįžusiųjų rinkosi gyventi toje pačioje savivaldybėje, kurioje gyveno iki išvykimo. Tai rodo, jog ne tik didžiosios Lietuvos savivaldybės turi dėti pastangas siekiant susigrąžinti savo gyventojus ir užtikrinti jiems visapusiškas sąlygas užsiimti veikla bei kurti gyvenimą Lietuvoje. Priešingai, mažosioms periferinėms savivaldybėms įmanoma ir būtina dėti daugiau pastangų ne tik išlaikant esamus gyventojus, bet ir susigrąžinant išvykusius ir naujų įgūdžių bei patirties įgavusius gyventojus GRĮŽTANČIŲJŲ SITUACIJA LIETUVOJE Šioje skyriaus dalyje pateikiama metais grįžusiųjų užimtumo ir veiklos analizė Lietuvoje grįžimo metais ir po metų nuo grįžimo. Vertinant tų pačių metų veiklas, analizuojami asmenys grįžę m., po metų nuo grįžimo analizuojame viena karta mažiau, t.y. grįžusius m. Dėl duomenų trūkumo apie savarankišką veiklą 2017 metais, informacija apie 2016 grįžusiųjų užimtumą 2017 metais neteikiama. Asmenų priskyrimas užimtumo tipui ar kitokiai veiklai (samdomas darbuotojas, savarankiškai dirbantis, bedarbis ir kt.) atliktas analogiškai pagal 1.1. skyriuje ir metodinėje ataskaitos dalyje aprašomą algoritmą. Apie 32 proc m. grįžusiųjų per pirmus grįžimo metus, sausio mėn., buvo užimti dirbo samdomą darbą, turėjo savarankiškos veiklos, atliko praktiką ar karinę tarnybą (pav. 63). Daugiausia užimtųjų (86 proc.) turėjo darbo santykių, t.y. tam tikros rūšies darbo sutartis ir tik labai maža dalis asmenų dirbo savarankiškai arba turėjo tiek samdomo, tiek savarankiško darbo požymių. Tokios tendencijos atspindi Lietuvos darbo rinkos vaizdą bendrai savarankiškai dirbančiųjų Lietuvoje yra apie 7 proc. (pav. 5), tad galima teigti, jog grįžusieji nėra labiau nei kitos visuomenės grupės linkę užsiimti savarankiška veikla. Tai taip pat gali indikuoti, jog grįžusieji, kurie norėtų vykdyti individualią veiklą ar dirbti pagal verslo liudijimus patiria sunkumų dėl nepakankamos informacijos ar žinių apie Lietuvoje esančių veiklos tipų aspektus ir kitus darbo teisės klausimus. Taip pat galima daryti prielaidą, kad ir tarp išvykstančiųjų kol kas nebuvo santykinai daug asmenų, išvykstančių užsidirbti pradiniam kapitalui, reikalingam kurti verslą Lietuvoje. Apie 3 proc. visų 2016 m. grįžusiųjų tapo mokiniais ar studentais, neturinčiais papildomos užimtumo veiklos. Analizuojant pagal lytį, ryškių skirtumų tarp besimokančių, praktikantų/ šauktinių ar savarankiškai dirbančių nebuvo. Tačiau darbo santykių dažniau turėjo vyrai (32 proc. visų 2016 grįžusiųjų vyrų) nei moterys (24 proc. moterų). Šią situaciją galimai paaiškina tuo, kad moterys dažniau nei vyrai (46 proc.) neturėjo jokio užimtumo statuso galėjo būti priskirtos neužimtoms (58 proc. moterų), tačiau šioje grupėje galimai figūruoja ir vaikus auginančios ir tuo pat metu draudžiamųjų pajamų neturinčios moterys. Tai galėtų signalizuoti, jog grįžtančioms moterims sunkiau nei vyrams susirasti darbą ar kitą užimtumo veiklą arba šeimą turinčios moterys renkasi auginti vaikus, bet ne išlaikyti šeimą. Nemaža dalis (11 proc.) grįžusiųjų yra registruoti kaip nedirbantys (neturintys darbo sutarčių) ir auginantys vaikus iki 3 metų amžiaus. Atsižvelgiant į dabartinius valstybinio socialinio draudimo reikalavimus, asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų ir neturintis draudžiamųjų pajamų, yra draudžiamas valstybės, jei asmuo yra deklaravęs tiek savo, tiek vaiko gyvenamą vietą Lietuvoje. Kaip vienas iš reikalavimų taip pat nurodoma, jog asmuo neturi būti draustas socialiniu draudimu kitoje valstybėje,

79 79 tačiau neaišku, ar tai yra įrodoma. Iš dalies galime daryti prielaidą, kad vaikų gimimas daliai šeimų yra paskata grįžti arba deklaruoti grįžimą į Lietuvą. pav m. grįžusiųjų gyventi į Lietuvą piliečių užimtumas ir veikla pagal tipą Darbo santykiai 28% Neužimtieji 41% NEUŽIMTIEJI 41% Mokiniai, studentai 3% KITA 28% UŽIMTIEJI 32% Vaikų priežiūra (nedirbantys) 11% Registruoti bedarbiai 13% Savarankiška veikla 3% Praktikantai, šauktiniai 1% Mišri veikla 1% Didžiausią dalį (41 proc.) grįžusiųjų sudaro neužimtieji asmenys tai asmenys, kurie nesimoko, nėra registruoti bedarbiais bei negauna draudžiamųjų pajamų iš jokios užimtumo veiklos. Negalime atmesti hipotezės, jog dalis neužimtųjų galimai turėjo veiklą, tačiau žinome, jog draudžiamųjų pajamų iš jos negavo. Kadangi tokie analizuojami asmenys metai iki grįžimo gyveno užsienio valstybėje ir jokios užimtumo ar kitos veiklos vėliau Lietuvoje neturi, labai tikėtina, jog fiziškai šie grįžusieji Lietuvoje negyvena arba gyvena periodiškai tarp darbo ar kitos veiklos užsienyje. Apie 13 proc. visų grįžusiųjų 2016 m. sausio mėn. turėjo registruoto bedarbio statusą Lietuvos darbo biržoje. Kiek dažniau bedarbio statusą turėjo vyrai apie 15 proc. grįžusiųjų vyrų buvo registruoti Darbo biržoje, o tarp grįžusiųjų moterų bedarbėmis tapo 12 proc. Lyginant su to meto bedarbių dalimi (pav. 5), grįžusiųjų grupės negalėtume išskirti kaip pasižyminčios dideliu bedarbio statusą turinčių asmenų skaičiumi. Tokios nedarbo tarp grįžusiųjų tendencijos atspindėjo bendrą to meto situaciją Lietuvos darbo rinkoje, tad konstatuoti, jog grįžusieji dažniau nei įprastai susiduria su sunkumais ieškant darbo, negalėtume. Grįžusiųjų 2016 m. užimtumo tipus lyginant pagal amžiaus grupes, galime pastebėti, jog grįžusiems jaunesnio amžiaus asmenims integruotis darbo rinkoje paprasčiau nei vyresniems. Pirmiausia, Darbo biržoje vidutiniškai buvo po proc ir metų amžiaus grupių atstovų, daugiau nei tarp jaunesnių amžiaus grupių, kurių Darbo biržoje vidutiniškai registravosi apie 13 proc. asmenų. Atitinkamai darbo santykių dažniau turėjo m. amžiaus asmenys (apie 33 proc.) nei vyresni, kur ypatingai išsiskiria m. amžiaus grupė (22 proc.). Tai galima būtų paaiškinti tuo, jog jaunesnių grupių atstovai į užsienį dažniau išvyksta studijų tikslais ir grįžus darbo ieško aukštesnės kvalifikacijos kategorijose. Emigracijos metu dalis išvykusiųjų taip pat patiria sunkumų integruojantis į vietines darbo rinkas, tad galimai jų anksčiau turėti gebėjimai ir žinios pasensta, o grįžus tampa sunku pasivyti naująsias darbo rinkos tendencijas ir pritaikyti turėtus įgūdžius. Tai taip pat galimai rodo, kad dalis išvykusiųjų ir užsienyje dirbančių žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuotą darbą asmenų neįgauna naujų, Lietuvos darbo rinkoje reikalingų, įgūdžių.

80 80 Analizuojant grįžusiųjų užimtumą pagal skirtingas grįžimo bangas metais, ženklaus pokyčio tarp užimtumo ir veiklos tipų pasiskirstymo nematyti (pav. 64). Grįžusieji 2012 turėjo daugiau sunkumų integruojantis į darbo rinką (18 proc. registruotų bedarbių) nei grįžusieji 2016, tačiau tai, vėlgi, atspindi bendras to meto nedarbo Lietuvoje tendencijas. Nors bendras grįžtančiųjų skaičius iki 2015 m. augo, darbo santykių turinčiųjų dalis beveik nesikeitė, o bedarbių skaičius mažėjo, tad galima būtų daryti prielaidą, jog augo kitų veiklos tipų grupės nedirbusių ir tuo pat metu auginusių mažamečius vaikus tarp grįžusiųjų 2016 m. buvo 3 proc. punktais daugiau nei tarp grįžusiųjų Taip pat išaugo ir neužimtųjų dalis (2 proc. punktais, lyginant 2012 ir 2016 kartas). Apibendrintai galima būtų teigti, jog grįžusiųjų padėtis nedarbo atžvilgiu kasmet atspindi bendras tuo metu vyraujančias Lietuvos darbo rinkos tendencijas, tačiau didesnį klausimą kelia didelė asmenų grupė, deklaruojanti gyvenamą vietą Lietuvoje, tačiau čia neturinti realios veiklos, kurį pagrįstų fizinį buvimą valstybėje. Laikui bėgant grįžusiųjų padėtis Lietuvoje keičiasi. Užimtųjų dalis vidutiniškai paaugo 4 proc. punktais per kitus metus nuo grįžimo (pav. 65). Užimtuosius papildė asmenys prieš tai buvę bedarbiais (15 proc.) ar neturėję užimtumo veiklos (12 proc.). Nors užimtumas augo, visose grįžusiųjų bangose sumažėjo besimokančiųjų skaičius. Tai natūrali tendencija, kadangi bėgant laikui analizuojamoji amžiaus grupė (16 m. ir vyresni) sensta, į pensiją išeinančiuosius pakeičia baigiantieji studijas ar mokymo programas. Kitos veiklos grupės mažėjimą taip pat lemia asmenų, auginančių vaikus ir neturinčių draudžiamųjų pajamų, grupė. Vidutiniškai ši grupė susitraukė apie 19 procentų (skirtingoms grįžusiųjų bangoms), tačiau dauguma šių, pakeitusių statusą, asmenų emigruoja darkart. Iš viso kitais metais po grįžimo iš Lietuvos vėl išvyksta apie 11 proc. kasmet grįžusiųjų. Dauguma šių asmenų grįžimo metais neturi jokio užimtumo statuso. Tikėtina, kad dalis tokių asmenų Lietuvoje registruojasi dėl formalių aplinkybių, tačiau praktiškai gyventi čia neplanuoja, iš kitos pusės galimai pabuvę kurį laiką Lietuvoje ir neradę užimtumo galimybių asmenys išvyksta. Pakartotinai vėl iš Lietuvos išvyksta, kaip ir grįžta, dažniau metų amžiaus nei kitų amžiaus grupių asmenys, dažniau vyrai nei moterys. Prie ženkliai sumažėjusios asmenų, užsiimančių kita (ne užimtumo) veikla, prisideda vidutiniškai net 44 proc. susitraukusi bedarbių grupė. Apie 37 proc. po grįžimo iškart tapusių registruotais bedarbiais įsidarbina, tačiau tarp ir toliau liekančiųjų bedarbiais 2 proc. asmenų įgauna ilgalaikių bedarbių statusą. Dažnai grįžus registracija teritorinėje darbo biržoje gali būti natūralus pirmas žingsnis turint socialinį draudimą ir garantijas, galima skirti daugiau laiko darbo paieškoms. Svarbu tai, jog ketvirtadalis grįžusių bedarbių dar grįžimo metais jau turėjo ilgalaikio bedarbio statusą kadangi grįžimas šioje analizėje nustatomas pagal gyvenamą vietą sausio pirmai dienai, tikėtina, kad dalis asmenų Lietuvoje jau buvo ankstesnių metų pradžioje, t.y. beveik prieš metus, todėl tokie asmenys jau galėjo įgauti ilgalaikio bedarbio statusą. Apie 10 proc. visų bedarbių darbo neranda ir ilgalaikį statusą išlaiko ir toliau. Po metų bedarbių grupę taip pat papildo nauji, prieš tai kitokį užimtumo ar veiklos tipą turėję, asmenys (4 proc. visų 2015 m. grįžusiųjų). Daugiausia naujais bedarbiais tampa asmenys grįžimo metais turėję darbo santykių arba neturėję jokio užimtumo ar kitos veiklos statuso. Tokia situacija galimai parodo, kad šiai daliai grįžusiųjų integracija Lietuvoje tikrai sunki dalis jų turėtą darbą prarado ir kreipėsi pagalbos, dalis įgavo ilgalaikio bedarbio statusą ar jį išlaikė.

81 pav. 64 Grįžusiųjų užimtumas ir kita veikla grįžimo metų sausio mėn %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; %; % 20% 40% 60% 80% 100% Darbo santykiai Prižiūrintis vaikus iki 3 m. amžiaus (nedirbantys) Savarankiška veikla Mišri veikla Bedarbiai Mokiniai, studentai Praktikantai, šauktiniai Neužimtieji pav. 65 Grįžusiųjų užimtumo pokytis po metų nuo grįžimo (kairėje grįžimo metai) Tų pačių metų sausio mėn. 32%; %; %; 5054 Kitų metų sausio mėn. 35%; %; %; %; 1625 Tų pačių metų sausio mėn. 32%; %; %; 4683 Kitų metų sausio mėn. 37%; %; %; %; 1432 Tų pačių metų sausio mėn. 31%; %; %; 4349 Kitų metų sausio mėn. 35%; %; %; %; 1300 Tų pačių metų sausio mėn. 30%; %; %; 3459 Kitų metų sausio mėn. 35%; %; %; %; 951 0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90% 100% Užimtieji Kita (bedarbiai, besimokantys, auginantys vaikus) Neužimtieji Emigravo

82 Asmens užimtumo ar veiklos grupė grįžimo metais (2015 m. sausio mėn.) 82 pav m. grįžusiųjų užimtumo ar veiklos tipų pokytis po vienerių metų Lietuvoje. Čia į neužimtųjų grupę įtraukiami asmenys, prižiūrėję vaikus iki 3 m. amžiaus (neturintys darbo sutarčių) Asmens užimtumo ar veiklos grupė po metų nuo grįžimo (2016 m. sausio mėn.) Dažniausiai grįžtantieji, dirbantys samdomais darbuotojais, dirba didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių ir motociklų remonto (20 proc.) bei apdirbamosios gamybos (19 proc.) ekonominės veiklos sektoriuose (lentelė 10). Šie sektoriai yra didžiausi pagal darbuotojų skaičių Lietuvoje, tad nenuostabu, kad grįžtantieji dažniau darbą randa juose. Kiti du sektoriai, dažniau pritraukiantys grįžusiuosius, yra statyba bei transportas ir saugojimas (po 10 proc.). Vidutiniškai apie 30 proc. grįžusiųjų ir turinčių darbo santykių dirba aukštos kvalifikacijos darbuose (iš jų daugiausia specialistais, 62 proc.), 52 proc. žemesnės kvalifikacijos (iš jų daugiausia kvalifikuotais darbininkais ir amatininkais bei paslaugų sektoriaus darbuotojais ir pardavėjais, po 33 proc.), 13 proc. nekvalifikuotuose darbuose. Anksčiau aprašytą hipotezę, jog galimai jaunesni asmenys dažniau turi darbo santykių nei vyresnieji, nes grįžta po studijų, galima būtų papildomai ištirti paanalizavus grįžusiųjų profesijas pagal amžiaus grupes. Atvirkščiai, galime pastebėti, jog tarp grįžusių ir dirbančių m. amžiaus asmenų net 60 proc. dirba kvalifikuotais 4-8 grupių darbininkais ir tik 39 proc m. amžiaus grupės asmenų dirba aukštos kvalifikacijos darbuose. Daugiausia aukštos kvalifikacijos darbuotojais dirba vyresnių amžiaus grupių asmenys, daugiausia amžiaus grupėse ir (61 proc. ir 60 proc. atitinkamai). Taip pat iš išvykusiųjų analizės (pav. 52) pastebime, jog apie 60 proc. išvykusiųjų m. amžiaus asmenų turi vidurinį ar žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Tvirtai hipotezės atmesti negalime, nes, kaip anksčiau minėta, jaunesnio amžiaus asmenys po studijų dažnai dirbti pradeda žemesnės kvalifikacijos darbuose, tad su panašia situacija gali susidurti ir grįžusieji. Analizuojant, ar laikui bėgant daugiau grįžusiųjų dirba aukštos kvalifikacijos darbuose, galime pastebėti, jog vidutiniškai stebimas 2 proc. punktų pokytis (pav. 67), o kvalifikuoti (4-8 grupės) darbuotojai išlieka

83 83 didžiausia grupe. Bendrai Lietuvos darbo rinkoje apie 45 proc. samdomų darbuotojų sudaro aukštos kvalifikacijos specialistai, o kvalifikuoti darbuotojai sudaro panašaus dydžio dalį 43 proc. (pav. 33), tad grįžusiųjų grupės pasiskirstymas pagal profesijų grupes neatspindi visos Lietuvos darbo rinkos. Tiek stebint 2015 m., tiek 2016 m. grįžusiuosius matome, jog laikui bėgant asmenų, dirbančių nekvalifikuotą darbą, dalis sumažėjo 2 procentiniais punktais. Kadangi bendras dirbančiųjų kiekis išaugo, tikėtina, kad ši asmenų grupė perėjo dirbti į aukštesnės nei iki šiol kvalifikacijos darbus. Žinant, jog dažniau pakartotinai emigruoja neturėję jokio užimtumo statuso, galima būtų daryti prielaidą, jog nekvalifikuotų profesijų atstovai laikui bėgant kelia savo profesinę kvalifikaciją, tačiau pokytis yra per mažas, kad galėtume daryti tvirtą išvadą. Grįžusiųjų kvalifikacijos kėlimas ar neatitikimas tarp turimų gebėjimų ir jų pritaikymo darbo rinkoje mažai Lietuvoje akcentuojamas iššūkis. lentelė 10 Grįžusiųjų ir samdomą darbą dirbančiųjų pasiskirstymas ir vidutinės draudžiamosios pajamos pagal ekonominės veiklos sritis (EVRK) Darbdavio pagrindinės EVRK sekcijos pavadinimas Grįžusiųjų 2017 ir darbo santykių turinčių skaičius Grįžusiųjų 2017 ir darbo santykių turinčių dalis Grįžusiųjų ir darbo santykių turinčių vidutinė dalis Vidutinės 2017 grįžusiųjų draudžiam os pajamos (EUR) 10 Administracinė ir aptarnavimo veikla 263 8% 6% 522 Apdirbamoji gamyba % 19% 670 Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų veikla 223 7% 6% 404 Didmeninė ir mažmeninė prekyba; variklinių % 20% 556 transporto priemonių ir motociklų remontas Elektros, dujų, garo tiekimas ir oro 17 1% 0% 1106 kondicionavimas Finansinė ir draudimo veikla 63 2% 1% 1161 Informacija ir ryšiai 156 5% 4% 1146 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 3 0% 0% - Kita aptarnavimo veikla 38 1% 1% 548 Meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla 62 2% 1% 458 Nekilnojamojo turto operacijos 30 1% 1% 665 Profesinė, mokslinė ir techninė veikla 155 5% 4% 899 Statyba 308 9% 10% 454 Švietimas 101 3% 3% 491 Transportas ir saugojimas 299 9% 10% 564 Vandens tiekimas nuotekų valymas, atliekų 17 1% 1% 592 tvarkymas ir regeneravimas Viešasis valdymas ir gynyba; privalomasis 52 2% 1% 838 socialinis draudimas Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė 25 1% 1% 446 Žmonių sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 90 3% 2% 490 Darbdavys nepateikė informacijos apie EVRK 100 3% 7% 736 sekciją Iš viso: Siekiant užtikrinti asmens duomenų apsaugą grupėms, mažesnėms nei 10 asmenų, informacija apie vidutines pajamas neteikiama.

84 lentelė 11 Grįžusiųjų ir samdomą darbą dirbančiųjų pasiskirstymas pagal Lietuvos profesijų klasifikatoriaus (LPK) pagrindines grupes Lietuvos profesijų klasifikatoriaus pagrindinės grupės Grįžusiųjų 2017 ir turinčių darbo santykių skaičius Grįžusiųjų 2017 ir turinčių darbo santykių dalis Grįžusiųjų ir turinčių darbo santykių vidutinė dalis Vidutinės 2017 grįžusiųjų draudžiamos pajamos (EUR) Ginkluotųjų pajėgų profesijos 0 0% 0% - 1. Vadovai 210 6% 6% Specialistai % 18% Technikai ir jaunesnieji specialistai 214 6% 7% Tarnautojai 200 6% 5% Paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai % 17% Kvalifikuoti žemės, miškų ir žuvininkystės ūkio 7 0% 0% - darbuotojai 7. Kvalifikuoti darbininkai ir amatininkai % 19% Įrenginių ir mašinų operatoriai ir surinkėjai % 12% Nekvalifikuoti darbininkai % 14% 425 Darbdavys nesuteikė LPK profesijos kodo 4 3% 1% - pav. 67 Grįžusiųjų ir turinčių darbo santykių profesijų grupės grįžimo metu ir po metų nuo grįžimo. Pastaba: dėl informacijos apie pareigybes trūkumo, pasiskirstymas pagal kvalifikaciją 2013 m. nepateikiamas. Tų pačių metų sausio mėn. 33%; %; % 457 Kitų metų sausio mėn. Tų pačių metų sausio mėn. 32%; %; % 441 Kitų metų sausio mėn. 34%; %; % 451 Tų pačių metų sausio mėn. 31%; %; % 537 Kitų metų sausio mėn. 33%; %; % 480 Tų pačių metų sausio mėn. 28%; %; % 493 6% 211 Kitų metų sausio mėn. 30%; %; % 522 Tų pačių metų sausio mėn Kitų metų sausio mėn. 30%; %; % 476 5% Aukšta kvalifikacija Žema kvalifikacija Nekvalifikuotas darbas neturi LPK kodo iš viso samdomų darbuotojų

85 EUR asmenų skaičius 85 Grįžusiųjų, dirbančių samdomais darbuotojais, vidutinės draudžiamosios pajamos iš visų darbo sutarčių lenkė minimalų to meto atlyginimą (2012 m. 232 Eur, augo iki 380 Eur 2017 m.) iš dalies dėl to, jog dauguma grįžusiųjų koncentravosi didžiuosiuose miestuose. Nors grįžusieji dažniau dirbo kvalifikuotą darbą ir gavo didesnes nei minimalias pajamas, skirtingų grįžusiųjų bangų pajamos nesiekė vidutinio to meto atlyginimo šalyje vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje 2017 metų I ketvirtį siekė 809 Eur 11. Analizuojant grįžusiųjų pajamas pagal EVRK sektorius (lentelė 10) matyti, jog daugiau už vidutinį šalies darbo užmokestį uždirbo tik penkių sektorių atstovai. Itin aukštomis pajamomis pasižymi finansinės ir draudimo veiklos (1161 Eur), informacijos ir ryšių (1146 Eur) ir itin mažos grupės elektros, dujų, garo tiekimo ir oro kondicionavimo veiklos (1106 Eur) sektorių darbuotojai. Tai galimai parodo, jog visgi išvykusieji nepasižymėjo aukšta kvalifikacija arba buvimo emigracijoje metu jos nekėlė, arba tai, jog protų nutekėjimas vyksta tik į vieną pusę tik maža išvykusiųjų aukštos kvalifikacijos arba užsienyje ją įgijusių dalis grįžta į Lietuvą. Itin mažą, bet aukštas pajamas gaunančią samdomų darbuotojų grupę sudaro vadovai (1100 Eur), kurie smarkiai lenkia kitas dvi aukštos kvalifikacijos profesijų grupes specialistus (840 Eur) ir jaunesniuosius specialistus (692 Eur) ( lentelė 11). Santykinai daugiausia grįžusiųjų aukštos kvalifikacijos specialistų dirba informacijos ir ryšių sektoriuje net 70 proc. šiame sektoriuje dirbančiųjų sudaro specialistai, kurie vidutiniškai uždirba 1250 Eur. Antras sektorius, kuriame daugiausia dirba aukštos kvalifikacijos specialistų švietimas (59 proc.), tačiau čia grįžusiųjų vidutinės pajamos siekia tik 544 Eur. Tokiuose sektoriuose kaip administracinė ir aptarnavimo veikla, vandens tiekimas bei žemės ūkis daugiausia dirba nekvalifikuoti specialistai. pav. 68 Vidutinės grįžusiųjų samdomą darbą dirbančiųjų draudžiamosios pajamos Lietuvoje pagal grįžimo metus. Vidutinės pajamos pateikiamos atitinkamų metų sausio mėn., įskaičiuojamos visos darbo sutartys asmenų skaičius vidutinės draudžiamosios grįžusiųjų pajamos vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šalyje Darbo užmokestis (mėnesinis). Lietuvos statistikos departamentas, rodiklių duomenų bazė. Prieiga internete:

86 86 APIBENDRINIMAS Į Lietuvą kasmet grįžta skirtingų lūkesčių ir motyvų vedami piliečiai, reikšmingus gyvenimo etapus praleidę užsienio valstybėse. Grįžtantieji į Lietuvą parsiveža skirtingas patirtis, įgūdžius ir gyvenimo planus. Atlikus analizę galima daryti išvadą, jog į Lietuvą gyventi grįžta tik siauras ratas aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Ši grįžtančiųjų grupė svarbi Lietuvai darbo jėga, prisidedanti prie visuomenės formavimo parsivežtomis tarpkultūrinėmis patirtimis bei darbo kultūra. Visgi daugiausia grįžtančiųjų darbingo amžiaus kvalifikuoti darbininkai, grįžtantys dirbti į tradicinius ekonominės veiklos sektorius ir vidutiniškai gaunantys žemesnes nei vidutines šalies ūkyje pajamas. Pastebėtina ir tai, jog dalis grįžtančiųjų Lietuvoje patiria sunkumų apie 13 proc. grįžusiųjų kasmet registruojasi Darbo biržoje, o dar daugiau nei trečdalis apskritai neturi jokios pajamų teikiančios užimtumo veiklos, kas skatina priimti prielaidą, jog šie asmenys fiziškai Lietuvoje negyvena, nors grįžimą deklaruoja. Grįžusieji, radę samdomą darbą, vidutiniškai uždirba mažiau nei mėnesinis darbo užmokestis šalyje, kas taip pat signalizuoja, jog gyvenimas Lietuvoje kelia finansinių iššūkių. Kiek lengviau sekasi jau minėtai, tačiau itin mažai, aukštos kvalifikacijos vadovų grupei, kurią dažniau sudaro vyresni nei įprastai grįžtantieji. Tokios tendencijos skatina kelti klausimą apie valstybės prioritetus, pritraukiant kvalifikuotą darbo jėgą iš trečiųjų šalių bei skatinant šios kategorijos atstovų, piliečių, grįžimą iš emigracijos. Siekiant geriau suvokti grįžusiųjų užimtumą ir veiklą Lietuvoje, tolimesnei analizei ypatingai svarbūs papildomi duomenys apie asmenų šeiminį statusą bei išsilavinimą. Norint suprasti pilną šios visuomenės grupės vaizdą, būtina administracinių duomenų analizę papildyti ir grįžusiųjų apklausomis, galinčiomis suteikti vertingos informacijos apie išvykimo bei grįžimo motyvus, veiklą užsienyje, užimtumo Lietuvoje pasirinkimus bei kitus iššūkius, su kuriais susiduria čia norintys kurti gyvenimą. Grįžtantieji, dažniau besirenkantys gyventi savivaldybėse, kuriose gyveno iki emigracijos, reikšmingai prisideda prie vietinės savivaldos vystymo. Tai ženklas regioninėms institucijoms, savivaldybėms, jog išvykę jų gyventojai net ir po ilgo laiko renkasi grįžti į vietoves, kuriose gyveno iki emigracijos. Siekiant šią situaciją išlaikyti, reikia ir toliau dėti pastangas viešinant informaciją apie galimybes kurti ir dirbti Lietuvos vietovėse, skatinti vietos bendruomenių kūrimąsi, keisti regionų įvaizdį ir kita.

87 VIDINĖ MIGRACIJA Analizuojant vidinę migraciją pirmiausia reikia identifikuoti asmens gyvenamąją vietą. Deja, pagal šiuo metu Lietuvoje kaupiamus duomenis yra sudėtinga vienareikšmiškai tai nustatyti. Esami registrai netikslūs ir nėra privalomai atnaujinami, duomenys kaupiami administravimo, o ne analizės ir stebėsenos tikslais. Gyventojų registro (GR) duomenys yra oficialūs ir tradiciškai naudojami kaip pagrindinis asmens gyvenamosios vietos nustatymo šaltinis. Šie duomenys apima daugumą nuolatinių Lietuvos gyventojų ir turėtų fiksuoti visus pasikeitimus. Visgi, nepaisant kai kurių paskatų registruoti ir atnaujinti tikslią gyvenamąją vietą, vis dar yra nemažai neatitikimų. Po susijusių teisės aktų ar mokestinės politikos pasikeitimų, šie duomenys yra iš dalies atnaujinami, pavyzdžiui, asmenys, kurių gyvenamoji vieta nurodyta Lietuvoje, tačiau realiai gyvenantys užsienyje, masiškai atnaujino savo registruotą gyvenamąją vietą siekdami išvengti valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar pan. Nors tokie vienkartiniai masiniai patikslinimai pagerina duomenų kokybę, tačiau kol nėra numatytų mechanizmų ir paskatų nuolat atnaujinti registruotą gyvenamąją vietą, netikslumai išliks. Iš dalies šiais duomenimis remiasi Lietuvos statistikos departamentas, tačiau šie duomenys taip pat nėra visiškai tikslūs (plačiau apie priežastis pateikiama metodikos dalyje, 11 psl.) Valstybinių ligonių kasų (VLK) informacija apie registruotą asmens sveikatos priežiūros įstaigą (ASPĮ) taip pat gali suteikti informacijos apie asmens gyvenamosios vietos savivaldybę. Tikėtina, jog dažniau registruojamasi į sveikatos priežiūros įstaigą, esančią netoli gyvenamosios vietos arba kitos dažnai lankomos vietos, pavyzdžiui, darbovietės arba mokymosi įstaigos. Nors tikslus ASPĮ adresas nenurodo asmens gyvenamosios vietos, tačiau duomenys savivaldybės lygmeniu gali būti artimi realiai gyvenamajai vietai (ypač kalbant apie žiedinių savivaldybių atvejus). Visgi ši informacija taip pat turi trūkumų ne visada nuolatinės gyvenamosios vietos ir ASPĮ savivaldybės sutampa. Tai gali nutikti dėl įvairių priežasčių, kurios gali būti sisteminės, kai asmeniui patogiau sveikatos priežiūros įstaigoje lankytis arčiau darbovietės dideliame mieste, o gyventi gretimoje mažoje savivaldybėje, taip pat asmuo gali pasirinkti kitoje savivaldybėje esančią, tačiau labiau jo specifinius poreikius atitinkančią ASPĮ. Galimos ir trumpalaikės priežastys, pavyzdžiui, išvykimas studijuoti į kitą savivaldybę arba persikėlus gyventi užtrunka susirasti tinkamą ASPĮ. Dėl šių ir kitų galimų neatitikimų, VLK turima informacija taip pat negalime vienareikšmiškai vadovautis, tačiau tikėtina, kad VLK duomenys tiksliau rodo gyventojų pasiskirstymą apskričių lygiu ilguoju laikotarpiu, nes rinktis žemiausio lygio gydymo įstaigą toli nuo gyvenamosios vietos dažniausiai yra netikslinga. Tad pagal šiuos duomenis galima apytiksliai įvertinti realaus gyventojų skaičiaus nuokrypį nuo registruotojo. Kita vertus, ne visus asmenis galime priskirti vienai konkrečiai savivaldybei ne tik pagal registrų duomenis, tačiau ir realiame gyvenime. Asmuo gali didžiąją laiko dalį gyventi viename mieste, tačiau save laikyti kitos savivaldybės gyventoju. Dažnai toks dvejopas savęs priskyrimas pasitaiko studijų laikotarpiu, taip pat tarp gyvenančių šalia didžiųjų miestų esančiose žiedinėse rajonų savivaldybėse, bet dirbančių mieste ir panašiais atvejais. Dalis gyventojų savo gyvenamąją vietą keičia sezoniškai (pavyzdžiui, vasaros metu išvyksta gyventi į kaimiškas vietoves). Šiame skyriuje analizuojami detalesni skirtumai tarp registrų duomenų ir kai kurios galimos to priežastys. Taip pat pateikiamos pagrindinės asmenų migracijos kryptys ir tendencijos. GYVENTOJŲ REGISTRO IR ASMENS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS SKIRTUMAI Lyginant VLK turimus duomenis ir Gyventojų registre registruotų asmenų skaičius pagal savivaldybes, matome, jog labiausiai šie skaičiai skiriasi Vilniaus ir Kauno apskrityse (pav. 69). Šiose apskrityse yra atitinkamai 25 tūkst. ir 16,6 tūkst. daugiau asmenų registruotų šių apskričių ASPĮ, nei registruota Gyventojų registre. Likusiose apskrityse situacija atvirkštinė ten ASPĮ registruota mažiau gyventojų nei asmenų, deklaravusių savo gyvenamąją vietą toje apskrityje. Lyginant santykinį neatitikimą, atsižvelgiant į apskričių gyventojų skaičių, Vilniaus ir Kauno apskritys taip pat išlieka kaip didžiausią neatitikimą turinčių apskričių jose skirtumas tarp VLK ir GR duomenų sudaro po maždaug 12 proc.

88 88 nuo gyventojų skaičiaus, Klaipėdos apskrityje santykinis skirtumas siekia maždaug -1 proc., likusiose apskrityje neatitikimas tarp -2 proc. ir -5 proc. Taigi, galime daryti prielaidą, jog oficialus gyventojų skaičius Vilniaus ir Kauno apskrityse labiausiai skiriasi nuo realaus. pav. 69 Skirtumas tarp registruotų asmenų skaičiaus Valstybinėse ligonių kasose ir Gyventojų registre 2017 m Analizuojant detaliau, skirtumas nėra tolygus kiekvienoje apskrityje, o jų viduje situacija skiriasi tarp savivaldybių. Didžiųjų miestų savivaldybėse (ir bendrai apskričių centruose, kur medicinos paslaugų pasiūla didesnė), kaip ir galima būtų tikėtis, daugiau gyventojų registruotų sveikatos priežiūros įstaigose (lentelė 12). Ypač išsiskiria Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybės (pav. 69), kuriose kasmet išlieka beveik 50 tūkst. daugiau registruotų asmenų ASPĮ, nei Gyventojų registre. Taip pat šiame kontekste šiek tiek išsiskiria Druskininkų ir Visagino savivaldybės, kurios turi teigiamą balansą, ir nors nėra apskričių centrai, tačiau abu šie miestai aplinkiniuose regionuose išsiskiria savo gyventojų skaičiumi ir ankščiau išvystyta medicinos paslaugų infrastruktūra. Be to, tai nedidelės teritorijos savivaldybės. Šis skirtumas kasmet šiek tiek kinta, tačiau nuo 2014 m. beveik visose savivaldybėse situacija kito gana tolygiai, be drastiškų pokyčių. Tai rodo, jog šie duomenys gana objektyviai atspindi realią situaciją, kad apskričių centruose arba gyvena daugiau gyventojų nei yra registruotų, arba (ir) juose medicinines paslaugas gauna gretimų savivaldybių (dažniausiai priemiesčių) gyventojai. Tai patvirtina ir lentelė 13 duomenys. lentelė 12 Savivaldybės, kurių sveikatos priežiūros įstaigose registruota daugiau asmenų nei Gyventojų registre. Pateikiamos tik tos savivaldybės, kuriose balansas 2017 m. teigiamas m. Savivaldybė Kauno m. sav Vilniaus m. sav Klaipėdos m. sav Šiaulių m. sav Alytaus m. sav Panevėžio m. sav Marijampolės sav Utenos r. sav Druskininkų sav Visagino sav

89 89 Keletas savivaldybių išsiskiria ypač dideliu neigiamu skirtumu tarp VLK ir GR duomenų (lentelė 13). Didžiausi skirtumai susidaro visose žiedinėse didžiųjų miestų savivaldybėse, o pagal detalius duomenis matome, kad didžiąją dalį tokio skirtumo sudaro asmenys, kurie VLK yra registruoti šalia to rajono esančioje miesto savivaldybėje. Šis skirtumas gali būti susidaręs pirmiausia dėl mažo asmens sveikatos priežiūros įstaigų arba jose teikiamų paslaugų įvairovės ar kokybės pasirinkimo, kadangi dauguma jų koncentruojasi miestuose. Taip pat tais atvejais, kai dirbama, mokomasi ar užsiimama kita veikla mieste, tačiau gyvenamoji vieta užmiestyje, rajonų savivaldybėse. Taip pat ypač didelis skirtumas matomas Vilkaviškio, Šalčininkų, Trakų (kurias galėtų paaiškinti nedidelis atstumas nuo Vilniaus m.) ir Anykščių savivaldybėse. Vilkaviškio ir Anykščių savivaldybės yra greta Marijampolės ir Utenos apskričių didžiausių miestų, kurie neturi žiedinių savivaldybių, tačiau šiuo atveju galėjo pasireikšti panašus efektas. Taip pat didelę dalį skirtumo sudaro asmenys, registruoti ASPĮ, esančiose Vilniaus ir Kauno mieste. Šalčininkų ir Trakų savivaldybės yra netoli Vilniaus miesto, vieno stipriausių šalies traukos centrų, todėl didelė dalis asmenų yra registruoti ASPĮ šiuose miestuose. lentelė 13 Savivaldybės, kurių sveikatos priežiūros įstaigose yra registruota mažiausia asmenų, lyginant su Gyventojų registro duomenimis. Pateikiamas skirtumas m. Apskritis Savivaldybė Utenos apskritis Anykščių r. sav Vilniaus apskritis Trakų r. sav Vilniaus apskritis Šalčininkų r. sav Marijampolės apskritis Vilkaviškio r. sav Panevėžio apskritis Panevėžio r. sav Alytaus apskritis Alytaus r. sav Vilniaus apskritis Vilniaus r. sav Klaipėdos apskritis Klaipėdos r. sav Šiaulių apskritis Šiaulių r. sav Kauno apskritis Kauno r. sav Žvelgiant detalesniu lygmeniu, analizuojant tik asmenis, kurių registruota sveikatos priežiūros įstaiga ir deklaruota GR apskritis nesutampa, matome, jog Vilniaus ir Kauno apskričių ASPĮ sutraukia didžiąją dalį asmenų iš kitų apskričių (pav. 70). Tai rodo realią, bet nefiksuotą (neregistruotą) migraciją, kuri nukreipta būtent į šiuos miestus. Šie netiesioginiai duomenys taip pat rodo, kad gyventojų koncentracija dėl migracijos Lietuvoje vyksta daugiausia Vilniaus ir Kauno kryptimis, Klaipėdai santykinai išlaikant neutralią poziciją. Taip pat matome, kad didesnis ryšys yra tarp šalia esančių apskričių, pavyzdžiui, didelė dalis Marijampolėje registruotų asmenų, ASPĮ pasirinkusių ne toje pačioje apskrityje, gydosi Kauno apskrityje, o registruotieji Telšių apskrityje pasirinko Klaipėdos apskrities ASPĮ. Vis dėlto, žinant, kad abiem šiais atvejais medicinos įstaigos yra per toli, kad prireikus, pavyzdžiui, nedarbingumo pažymėjimo staigios ligos atveju, būtų galima nesunkiai jas pasiekti, didžiausia tikimybė, kad šie neatitikimai su nedidele paklaida rodo realią migraciją. Tokią situaciją patvirtina ir deklaruotos migracijos duomenys, nes vidinė migracija Lietuvoje turi regioninį pobūdį (iš mažesnių apskričių vykstama daugiausia į artimiausią iš trijų Lietuvos didmiesčių).

90 Gyventojų registre deklaruota gyvenamoji vieta 90 pav. 70 Asmenų, kurių ASPĮ savivaldybė ir Gyventojų registrui deklaruota gyvenamoji vieta nesutampa, skaičius pagal apskritis, 2017 m. Asmens sveikatos priežiūros įstaiga (ASPĮ) Didelė dalis tokių asmenų, kurie yra deklaravę gyvenamąją vietą kitoje apskrityje negu jų sveikatos priežiūros įstaiga, yra būtent Vilniaus arba Kauno apskrityse. Vilniaus apskrityje tokių asmenų,. Registruotų ASPĮ 2017 m. pradžioje buvo beveik 50 tūkst., o Kauno virš 30 tūkst. (pav. 70), tačiau Gyventojų registre šie asmenys buvo nurodę gyvenamąją vietą kitoje apskrityje. Visgi vienareikšmiškai šių skirtumų vertinti negalime. Viena vertus, galime daryti išvadą, kad Vilniaus ir Kauno apskrityse yra daugiau gyventojų, nei rodo oficialūs Gyventojų registro duomenys, atsižvelgiant į tai, kad labiau tikėtina nuolatinė asmens gyvenamoji vieta yra ten, kur yra jo sveikatos priežiūros įstaiga. Taip pat labai tikėtina, kad likusiose apskrityse (išskyrus Klaipėdą) gyvena mažiau gyventojų nei registruota. Santykinai didžiausi neigiami neatitikimai, rodantys, kad realus gyventojų skaičius mažesnis, yra Utenos apskrityje, kuri ir taip pasižymi vienais blogiausių demografinės kaitos rodiklių Lietuvoje. Tačiau ne visais atvejais, kai daugiau asmenų yra sveikatos priežiūros įstaigose, galime teigti, jog jie iš tiesų ten gyvena, ypač analizuojant savivaldybių lygmeniu. Galimas atvejis, jog asmuo yra išvykęs iš Lietuvos ir nebėra registruotas jokioje savivaldybėje Gyventojų registre, tačiau vis dar nėra išregistruotas iš sveikatos priežiūros įstaigos. Dar viena galima tokio neatitikimo priežastis, kai Vilniaus ir Kauno apskrityje galimai gyvena daugiau asmenų nei jų yra registruota oficialiai, yra asmenys, atvykę mokytis ir studijuoti Vilniaus ir Kauno profesinio ir aukštojo mokslo įstaigose. Šiose apskrityse besimokančiųjų (nepriklausomai nuo lygmens) yra daugiausia (pav. 71), tačiau visgi tai galėtų paaiškinti ne daugiau ketvirtadalio šio skirtumo, kadangi tik tokia dalis asmenų yra besimokantys. Šių asmenų dalis galimai yra laikini migrantai, kurie pasibaigus

91 91 mokymosi laikotarpiui grįžta į savo ankstesnę gyvenamąją savivaldybę. Visgi atlikus išsamesnį tyrimą galima būtų nustatyti, kiek tokių asmenų iš tiesų grįžta, o kiek jų lieka ten, kur mokėsi ar studijavo. pav. 71 Asmenų, kurių Gyventojų registre deklaruota ir sveikatos priežiūros insitucijos savivaldybė nesutampa, besimokančių pagal formaliojo švietimo programą nepriklausomai nuo lygmens, dalis pagal sveikatos priežiūros įstaigos apskritį, 2017 m. sausio 1 d. 23% 20% 14% 11% 9% 9% 9% 9% 9% 8% APIBENDRINIMAS Pagrindiniai traukos centrai Lietuvoje yra Vilniaus ir Kauno apskritys, į kurias migruoja ne tik oficialiai persikeliantys asmenys, tačiau fiksuojama ir nedeklaruota migracija, kuri pastebima per užsiregistravusiųjų šių apskričių asmens sveikatos priežiūros įstaigose skaičių. Taip pat didesnis ryšys yra tarp šalia esančių apskričių, dažniausiai gyvenamoji vieta keičiama tos pačios apskrities ribose, išskyrus mažesniąsias apskritis (Marijampolės, Telšių, Tauragės, Utenos), kuriose dažniausia kryptis buvo artimiausias didmiestis Vilnius, Kaunas arba Klaipėda. Dalį šio skirtumo gali paaiškinti besimokančiųjų migracija, nes virš penktadalio Vilniaus ir Kauno apskrities sveikatos priežiūros įstaigose registruotų, bet oficialiai kitose apskrityse gyvenančių asmenų, yra besimokantys formaliojo švietimo programose (nepriklausomai nuo lygmens). Tokie neatitikimai daro įtaką regioninei politikai ir viešųjų paslaugų planavimui, kurios remiasi oficialia Gyventojų registro ir šiek tiek pakoreguota pagal visuotinio surašymo duomenis Statistikos departamento statistika. Ši statistika neparodo didelės dalies asmenų, kurie, tikėtina, realiai gyvena Vilniaus ir Kauno apskrityse, tačiau oficialiai yra laikomi kitų apskričių gyventojais. Savivaldybės lygio neatitikimai taip pat rodo, kad realiai miestai ir jų priemiesčiai funkcionuoja kaip viena socialinė ekonominė sistema, nors jos ir paslaugos jose vis dar planuojamos atsietai.

92 92 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS Iki 2016 m. Lietuvoje nebuvo institucijos, kuri spręstų klausimus susijusius su Lietuvos žmogiškaisiais ištekliais, naudojant valstybės registruose kaupiamus administracinius duomenis metų pradžioje priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo nuspręsta užtikrinti Lietuvos žmogiškųjų išteklių stebėseną sukuriant stebėsenos sistemą. Sistemos kūrimo, įveiklinimo ir panaudojimo koordinavimui Vyriausybė sukūrė Nacionalinę žmogiškųjų išteklių komisiją; NŽIS apima nuolatinį duomenų rinkimą, apdorojimą, analizę ir statistinės informacijos skelbimą, siekiant padėti valstybės valdymo institucijoms ir švietimo subjektams vertinti Lietuvos švietimo ir darbo rinkos kaitą ir būklę, prognozuoti užimtumo, kvalifikacijų poreikio ateities tendencijas ir priimti įrodymais pagrįstus sprendimus; Automatizuotos NŽIS sistemos kūrimo darbai, atliekami Švietimo informacinių technologijų centro, numatomi baigti iki 2019 m. pradžios m. sistemos pilotiniam testavimui surinkti duomenys iš pagrindinių registrų ir parengta pirmoji Nacionalinė žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita BENDRA ŽMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ SITUACIJA LIETUVOJE Bendras žmogiškųjų išteklių, apimančių dirbančiuosius ir bedarbius, asmenų skaičius Lietuvoje m. buvo tarp 1,42 ir 1,52 mln. ir svyravo vieno procento ribose. Atsižvelgiant į tai, kad daugiau nei 75 proc. kasmet išvykstančių iš Lietuvos prieš išvykimą nei dirbo, nei mokėsi, pakankamai mažas žmogiškųjų išteklių svyravimas galėjo būti nulemtas dėl jokios veiklos nevykdžiusiųjų išvykimo. Vis dėlto, išliekant toms pačioms tendencijoms ateityje matysime reikšmingą žmogiškųjų išteklių mažėjimą dėl senstančios visuomenės ir dėl emigruojančio jaunimo; Dirbančių tik pagal darbo sutartis asmenų dalis m. laikotarpiu išliko beveik nepakitusi ir siekia apie 80 proc., tačiau bedarbių dalis nuo 20 proc. tolygiai mažėjo ir 2016 m. siekė mažiau nei 10 proc. Šiuo laikotarpiu reikšmingai augo tik savarankiškai dirbančiųjų dalis nuo 3 proc. (2010 m.) iki beveik 6 proc. (2016 m.). Savarankiškai dirbančiųjų dalies augimas gali būti susijęs ir su verslumo augimu Lietuvoje bei bedarbių skaičiaus mažėjimu, tačiau tai gali būti nulemta ir mokestinių skirtumų tą patį darbą dirbant kaip samdomam darbuotojui ar savarankiškai; Tarp asmenų išėjusių į vaiko priežiūros atostogas vis didesnę dalį užima metų amžiaus asmenys. Tai yra paties produktyviausio amžiaus darbuotojai, kadangi ši amžiaus grupė uždirba didžiausias vidutines pajamas. Tokie pokyčiai sudaro prielaidas peržiūrėti ir tobulinti gimstamumo skatinimo priemones. Kaip teigiamas pavyzdys šiuo atveju gali būti teisės seneliams imti vaiko priežiūros atostogas suteikimas; Užimtos darbo vietos viešajame sektoriuje per paskutinius septynerius metus nuosekliai mažėjo ir sudaro apie trečdalį visų darbo vietų. Ši dalis nuosekliai mažėja nuo 2010 m. ir dėl viešojo sektoriaus darbo vietų mažėjimo 4 procentais, ir dėl privataus sektoriaus darbo vietų skaičiaus augimo 24 proc. iki 2017 m. REGIONINIAI SKIRTUMAI Utenos apskrityje viešojo sektoriaus darbo vietos sudaro didžiausią dalį (44 proc.) iš visų apskričių, kuriose ši dalis yra tarp proc. Didžiųjų miestų savivaldybėse viešojo sektoriaus darbo vietos sudaro mažesnę dalį. Taip pat yra kelios mažesnių miestų savivaldybės, išsiskiriančios maža viešojo sektoriaus darbo vietų dalimi: Mažeikių, Plungės, Druskininkų ir

93 93 Neringos. Galimai tai lemia aktyvus privatus sektorius, veikiantis savivaldybėje. Visgi daugeliu atvejų savivaldybės, nutolusios nuo centrų, neturinčios didžiųjų miestų, esančios šalia pasienio, yra gana stipriai priklausomos nuo viešojo sektoriaus darbo vietų (50 proc. ir daugiau): Lazdijų, Ignalinos, Zarasų, Visagino ir kt.; Daugiausia darbo vietų vienam apskrityje registruotam samdomam darbuotojui 2017 m. buvo Vilniaus (1,8) Kauno (1,4) ir Klaipėdos (1,3) apskrityse, mažiausiai Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės apskrityse (po 0,9). Viena vertus, tai reiškia didesnį darbo vietų skaičių vienam gyventojui, kita vertus, skirtumas galėjo susidaryti dėl to, kad šiose apskrityse, ypač Vilniaus, savo buveinę yra nurodę didesnė dalis darbdavių, kurie vykdo veiklą visoje Lietuvoje ir įdarbina visų apskričių gyventojus. Taip pat galimai šiose apskrityse dalis gyventojų yra deklaravę gyvenamąją vietą, tačiau išvykę į kitus miestus. SPECIALISTŲ INTEGRACIJA Į DARBO RINKĄ Lietuvos darbo rinkoje trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir yra per daug nekvalifikuotų darbininkų Lietuvoje yra beveik 3 kartus daugiau nekvalifikuoto darbo ieškančių asmenų nei tokio darbo pasiūlymų. Būtina perkvalifikuoti nekvalifikuotus bedarbius darbui tose srityse, kuriose yra kvalifikuotam darbuotojų trūkumas. Taip pat reikalingas perkvalifikavimas ar kvalifikacijų stiprinimas profesinių mokyklų absolventams ir dirbantiems žemesnio kvalifikacijos lygio darbuose aukštųjų mokyklų absolventams; Nors Lietuvos aukštosiose mokyklose parengiama daugiau darbuotojų nei profesinėse mokyklose, beveik pusė (47 proc.) aukštųjų mokyklų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų absolventų karjeros pradžioje dirba žemesnės kvalifikacijos darbus. Galimai dėl to, kad neatitinka kvalifikacijos reikalavimų, absolventai įsidarbina kitame veiklos sektoriuje, neturi motyvacijos dirbti aukštos kvalifikacijos darbą ar nėra paklausūs darbo rinkoje. Geriausiai įsidarbina ir dirba aukštos kvalifikacijos darbą informatikos mokslų, sveikatos mokslų, veterinarijos mokslų ir ugdymo mokslų studijų krypčių grupių aukštųjų mokyklų absolventai; Daugiau nei pusė (56 proc.) aukštųjų mokyklų studentų dirba dar nebaigę studijų. Kai kuriose studijų kryptyse studijų metu dirbo net iki 66 proc. studentų. Tų krypčių absolventai, kurie daugiausiai dirbo studijų metu, po studijų baigimo taip pat pasižymi didžiausiomis pajamomis; Tik apie 53 proc. profesinių mokyklų absolventų įsidarbina Lietuvoje per pirmą pusmetį po mokslų baigimo. Dalis įsidarbinusių profesinių mokyklų absolventų (22 proc.) įsidarbina aukštos kvalifikacijos darbuose. Kai kurių sričių profesinių mokyklų absolventų įsidarbinimas aukštesnės kvalifikacijos darbuose viršija 50 proc. nuo visų įsidarbinusių (sveikatos priežiūra, informacijos ir ryšio technologijos). Tai signalizuoja apie galimai darbdavio neteisingai suvestus pareigybių kodus arba apie aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūkumą. EMIGRANTAI Nuo 2010 m. iki 2014 m. mažėjęs iš Lietuvos išvykusių (emigravusių) gyventojų skaičius m. vėl pradėjo didėti. Apie pusę išvykstančiųjų sudaro jaunimas (16 29 metų asmenys), panašiai dažnai moterys ir vyrai; Dažnai iš Lietuvos išvyksta jaunimas iškart po bendrojo ugdymo mokyklos baigimo arba net nebaigę vidurinės mokyklos iš 2016 m. išvykusių m. amžiaus gyventojų, net 41 proc. turėjo žemesnį nei vidurinį išsilavinimą; Didžioji dalis (daugiau kaip 75 proc.) išvykstančiųjų Lietuvoje išvykimo metais neturėjo aktyvios veiklos (darbo ar mokymosi). Kokia galima šio skaičiaus paklaida pasakyti sudėtinga

94 94 dėl duomenų tikslumo rizikos dalis šių asmenų galėjo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos vėlesniais metais nei iš tikrųjų išvyko; Dažniau išvyksta žemesnės kvalifikacijos darbuotojai kvalifikuoti darbuotojai (tarnautojai, paslaugų sektoriaus darbuotojai ir pardavėjai, kvalifikuoti darbuotojai, amatininkai, įrenginių ir mašinų operatoriai) 52 proc., nekvalifikuoti darbininkai 12 proc. Tai signalizuoja, kad galimai kvalifikacijos neturintys asmenys emigruoja net nedirbę Lietuvoje nekvalifikuoto darbo galimai dėl mažos tokio darbo pasiūlos ar netenkinančių darbo sąlygų; Dažniau išvyksta miestų ir didmiesčių gyventojai. Nors miestų gyventojai emigruoja dažniau, emigruojančių kaimų gyventojų skaičius taip pat didelis (7 proc.), žinant, kad kaimų gyventojai turi pasirinkimo galimybę vietoje emigracijos į užsienį, migruoti į Lietuvos miestus ir didmiesčius kur didesnė darbo pasiūla. Vilnius, kaip didžiausias Lietuvos miestas ir darbuotojų traukos centras, turi įtakos ir emigracijos srautams. Stebima tendencija, kad žmonės gyvenantys Lietuvos vietovėse nutolusiose nuo Vilniaus miesto, dažniau emigruoja nei gyvenantys arčiau Vilniaus; m. dėl išvykimo iš šalies didžiausią dalį gyventojų prarado Visagino, Šilutės, Šiaulių m. ir r., Pagėgių. ir Alytaus m. ir r. savivaldybės. Visagino savivaldybės atveju tai nulėmė savivaldybės demografinės savybės (didesnė dalis Rusijoje gimusių asmenų, kurie grįžta ar emigruoja į Rusiją, Baltarusiją), o kitose savivaldybėse tai lėmė didelė jaunimo dalis tarp gyventojų (Visagino, Šilutės, Pagėgių), didelis nedarbas (Šiaulių, Alytaus) ir mažesni atlyginimai (Šiaulių). GRĮŽTANTYS EMIGRANTAI Nuo 2012 m. iki 2015 m. augęs į Lietuvą grįžusių Lietuvos piliečių skaičius per paskutinius dvejus metus vidutiniškai mažėjo 8 proc. kasmet. Apie pusę grįžtančiųjų sudaro darbingo amžiaus metų asmenys, dažniau vyrai. 55 m. ir vyresni asmenys sudaro tik apie 6 proc., šioje amžiaus grupėje dominuoja moterys; Kitais metais po grįžimo iš Lietuvos vėl išvyksta vidutiniškai apie 11 proc. kasmet grįžusiųjų. Dauguma šių asmenų grįžimo metais neturi jokio užimtumo statuso. Tikėtina, kad dalis tokių asmenų Lietuvoje registruojasi dėl formalių aplinkybių ir fiziškai čia negyvena. Galimai tai susiję su sezoniniais ar laikinais darbais užsienio šalyse, kai periodiškai grįžtama gyventi į Lietuvą dirbant kitur; Galima paneigti mitą, jog grįžusieji dažniau renkasi gyventi Vilniuje ar kituose didmiesčiuose nei grįžti į savo savivaldybę. Tik penktadalis asmenų, emigravusių iš kaimiškų vietovių 2017 m. grįžo gyventi į didmiestį ar miestą bei 82 proc. grįžusiųjų rinkosi gyventi toje pačioje savivaldybėje, kurioje gyveno iki išvykimo. Tai rodo, jog mažesnės savivaldybės turi ir toliau dėti pastangas siekiant susigrąžinti ir išlaikyti savo gyventojus ir užtikrinti jiems visapusiškas sąlygas kurti gyvenimą Lietuvoje; Apie 33 proc. kasmet grįžtančių per trumpesnį nei metai laikotarpį Lietuvoje randa užimtumo veiklą (daugiausia samdomo darbo). Apie 30 proc. grįžusiųjų Lietuvoje mokosi ar studijuoja, yra bedarbiai ar užsiima kita veikla; Apie 30 proc. grįžusiųjų ir turinčių darbo santykių dirba aukštos kvalifikacijos darbuose, 52 proc. žemesnės kvalifikacijos, 13 proc. nekvalifikuotuose darbuose. Dažniausiai grįžtantieji ir per metus nuo grįžimo turintys darbo santykių dirba didmeninės ir mažmeninės prekybos (20 proc.), apdirbamosios gamybos (19 proc.) bei statybos ir transporto ir saugojimo (10 proc.) sektoriuose; Laikui bėgant užimtųjų dalis tarp grįžusiųjų vidutiniškai padidėja 4 procentiniais punktais. Darbo santykių turinčiuosius papildo asmenys prieš tai buvę bedarbiais (15 proc.) ar neturėję užimtumo veiklos (12 proc.). Apie 6 proc. iškart po grįžimo turėjusiųjų darbo santykių per kitus metus tampa registruotais bedarbiais;

95 95 Nors grįžusieji dažniau dirbo kvalifikuotą darbą ir gavo aukštesnes nei minimalias pajamas (620 Eur), skirtingų grįžusiųjų bangų pajamos nesiekė vidutinio to meto atlyginimo šalyje (809 Eur). VIDINĖ MIGRACIJA Oficialus gyventojų skaičius labiausiai skiriasi nuo realaus Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybėse. Šiose savivaldybėse yra atitinkamai apie 50 tūkst. ir 30 tūkst. asmenų registruotų šių apskričių asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ), bet registruotų kitose savivaldybėse Gyventojų registre. Taigi gyventojų koncentracija dėl migracijos Lietuvoje vyksta daugiausia Vilniaus ir Kauno kryptimis. Taip pat didesnis ryšys yra tarp šalia esančių apskričių, pavyzdžiui, didelė dalis Marijampolėje registruotų asmenų, ASPĮ pasirinkusių ne toje pačioje apskrityje, gydosi Kauno apskrityje, o registruotieji Telšių apskrityje pasirinko Klaipėdos apskrities ASPĮ; Iš Vilniaus ir Kauno apskrities sveikatos priežiūros įstaigose registruotų, bet oficialiai kitose apskrityse gyvenančių asmenų, atitinkamai 20 ir 23 proc. asmenų yra besimokantys; m. asmenys, pakeitę registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, dažniausiai tai darė tos pačios apskrities ribose, išskyrus mažesniąsias apskritis (Marijampolės, Telšių, Tauragės, Utenos), kuriose dažniausia kryptis buvo artimiausias didmiestis Vilnius, Kaunas arba Klaipėda.

96 96 TOLESNIS DUOMENŲ IR ANALIZĖS TOBULINIMAS Siekiant nustatyti tikslesnį Lietuvos gyventojų skaičių reikalingas surašymo, Lietuvos statistikos ir Gyventojų registro duomenų palyginimas su registrais, renkančiais duomenis apie asmenų užimtumą ar veiklą Lietuvoje. Esant galimybei panaudoti visų įvardintų šaltinių duomenis, galima įvertinti ir pateikti tiksliausius, lyginant su iki šiol teiktais, gyventojų bei išvykusiųjų ar grįžusiųjų kiekius; Pagal šiuo metu Lietuvoje kaupiamus duomenis yra sudėtinga vienareikšmiškai nustatyti asmens gyvenamąją vietą, kadangi jie yra netikslūs ir nėra privalomai atnaujinami, duomenys kaupiami administravimo, o ne analizės ir stebėsenos tikslais. Kol nėra numatytų mechanizmų ir paskatų nuolat atnaujinti registruotą gyvenamąją vietą, Gyventojų registro duomenų netikslumai išliks. Tikėtina, kad Valstybinių ligonių kasų (VLK) informacija apie registruotą asmens sveikatos priežiūros įstaigą tiksliau rodo gyventojų pasiskirstymą. Visgi ne visada nuolatinės gyvenamosios vietos ir ASPĮ savivaldybės sutampa arba asmeniui deklaravus išvykimą iš Lietuvos, ASPĮ įrašai toliau galioja. Dėl šių ir kitų galimų neatitikimų, VLK turima informacija taip pat negalima vienareikšmiškai vadovautis; Analizuojant skirtingomis veiklomis užsiėmusiųjų pasiskirstymą Lietuvoje, reikalingi duomenys, rodantys tikslią asmenų darbo vietą. Šiuo metu prieinami duomenys nurodo tik darbdavio būstinės savivaldybę, todėl darbdavių, vykdančių veiklą visoje Lietuvoje, darbuotojai nurodomi kaip dirbantys būstinės registracijos vietovėje; Siekiant išvengti duomenų sezoniškumo, duomenys iš Registrų centro turėtų būti pateikiami ne tik sausio 1 dienai, bet įtraukiant bent balandžio, liepos ir spalio 1 dienas; Jaunų asmenų emigracijos priežasčių įvertinimui reikėtų VLK gaunamų duomenų apie jaunuolių, studijuojančių ES ir draustų valstybės lėšomis, skaičių. Papildomai grįžusiųjų analizei, reikalingi duomenys apie SKVC suteiktą pripažinimą asmenų išsilavinimui užsienyje. Tokie asmenų duomenys galėtų būti integruojami į Diplomų ir atestatų registrą; Siekiant išsamiau analizuoti žmogiškuosius išteklius reikalinga informacija apie suteiktą išsilavinimą nuo 1995 m. ar seniau. Šioje ataskaitoje pateikiama švietimo informacija apima tik asmenis įgijusius išsilavinimą nuo 2010 m., kadangi ankstesni ir patikimi išsilavinimo duomenys ataskaitos rengimo metu nebuvo prieinami; Analizuojant darbo rinkos paklausą bei pasiūlą reikalinga tiksli Lietuvos profesijų klasifikatoriaus (LPK) ir Lietuvos švietimo klasifikatoriaus (LŠK) sąsaja. Taip pat analizuojant asmenų karjerą ir pokyčius darbo rinkoje laikui bėgant reikalingi pastovūs darbdavio suvedamo profesijos kodo atnaujinimai ne tik įdarbinus naują darbuotoją, bet ir pasikeitus esamo darbuotojo pareigoms. Darbo rinkos paklausai nustatyti taip pat reikalinga tolesnė, detalesnė privačių skelbikų darbo skelbimų analizė; Norint palyginti žmonių tikrąsias disponuojamas pajamas tarp skirtingų veiklų, yra svarbu turėti duomenis apie gautas pajamas atskaičius mokesčius arba asmens mokestinę naštą. Taip pat siekiant apimti didesnę asmens gaunamų pajamų aibę, reikėtų gauti duomenis apie asmens užimamą etato dydį bei asmenų pajamas tapus PVM mokėtojais (pvz.: individualių įmonių savininkai, mažųjų bendrijų, tikrųjų ūkinių bendrijų, komanditinių ūkinių bendrijų); Siekiant nustatyti tikslesnes asmenų iškritimo iš darbo rinkos priežastis, reikėtų informacijos, jog darbdavys nutraukė asmens draustumą dėl atleidimo iš darbo. Taip pat norint analizę plėsti apie skirtingas galimybes darbo rinkoje turinčius asmenis, reikalinga detalesnė išmokas ar kitą socialinę paramą gaunančiųjų analizė bei informacija apie asmenis, esančius įkalinimo įstaigose.

97 97