LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA"

Transkriptas

1 LIETUVOS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTöS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ MITYBOS KATEDRA Gediminas Toliušis RACIONŲ SU SKIRTINGU MAISTO MEDŽIAGŲ KIEKIU PANAUDOJIMAS AUDINIŲ PRIEAUGLIO ŠöRIMUI Magistro darbas Darbo vadovas: Doc.dr. Algirdas Januškevičius Kaunas, 2010 m.

2 THE POSSIBILITY OF USING RATIONS WITH DIFFERENT AMOUNT OF ALIMENTARY STUFFS IN FODDERING MINKS JUNIOR

3 Magistro darbas atliktas metais Lietuvos veterinarijos akademijos, Gyvūnų mitybos katedroje, zootechnin s pašarų analiz s laboratorijoje, Lietuvos veterinarijos akademijos fiziologijos laboratorijoje, Lietuvos žv rininkyst s individualioje įmon je. Magistro darbą paruoš : Gediminas Toliušis... (parašas) Magistro darbo vadovas : Doc. dr. Algirdas Januškevičius... (parašas) Recenzentas:... (parašas)

4 Turinys Įvadas 5 1. Literatūros apžvalga Audinių virškinamojo trakto ypatumai Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir kailio kokybei Baltymų svarba bei poreikiai audinių š rime Riebalų svarba ir poreikiai audinių š rime Angliavandenių svarba ir poreikiai audinių š rime Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba audinių mityboje Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai audinių š rime Pašarai ir produktai vartojami audinių š rimui Gyvūnin s kilm s pašarai Augalin s kilm s pašarai ir daržov s Žuvis ir jos perdirbimo atliekos Bandymo atlikimo vieta ir metodika Bandymo tikslas ir uždaviniai Tyrimo atlikimo laikas ir vieta Tyrimų metodai Bandymas su audinių jaunikliais Audinukų parinkimas ir bandymo schema Kontrolinių audinukų š rimas Bandomųjų audinių jauniklių š rimas Stebimų audinukų svorio kitimas Steb tų audinukų kailiukų kokyb s vertinimas Audinukų kraujo tyrimo rezultatai Tyrimų rezultatų aptarimas Išvados ir pasiūlymai Summary Literatūros sąrašas 44

5 Įvadas Viena iš svarbių, bet ne esminių šakų gyvulininkyst je žv rininkyst, kurios tikslas yra kailinių žv relių veisimas ir auginimas. Lietuvoje jau nuo seno auginami kailiniai žv reliai, bet pastaruoju metu kreipiamas vis dilesnis d mesys, nes kailių žaliavos kaina pasaulin je rinkoje kyla. Tuo tikslu susidom ta auginti kailinius žv relius ir Lietuvoje, didinant šių žv relių auginimo kiekius, skiriant vis didesnį d mesį vartojamų pašarų kokybei, nes tik pilnavertis š rimas gali duoti maksimaliausius gerų kailiukų kiekius ir kas labai svarbu žv rininkyst je didesn s išmieros kailiukus. Žv rininkyst buvo prad ta pl toti XVII amžiuje Kanadoje Šv. Lauryno saloje. Čia buvo prad tos auginti juodsidabr s lap s. Iš čia žv relių auginimu buvo susidom ta ir kitose šalyse. Žv reliai buvo prad ti auginti JAV, Vakarų Europoje, Skandinavijos šalyse. Dabartiniu metu labiausiai žv rininkyst išvystyta Danijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Šveicarijoje, Lenkijoje ir NVS šalyse. Užsienio šalyse egzistuoja dviejų tipų kailin s žv rininkyst s ūkiai: maži, kuriuose auginama iki 500 veislinių patelių, ir dideli, kuriuose auginama iki 5000 veislinių patelių. Mūsų šalyje žv relių augintojai augina nedideliais kiekiais kalinius žv relius, tod l vadinami ūkiai bus tik vidutinio dydžio. Lietuvoje pirmoji juodsidabrių lapių ferma buvo įkurta 1929 metais netoli Kauno Obelin je profesoriaus T.Ivanausko iniciatyva. Kažkada tai, Lietuvoje buvo penki dideli žv rininkyst s ūkiai ir kelios nedidel s fermos, skaičiuojant ne tik veislines pateles, bet susumuojant ir visą prieauglį metus galima laikyti, kaip pirmuosius ir turtingiausius pagal paruoštų kailiukų kiekį: buvo paruošta audinių, žydrųjų lapių, juodsidabrių lapių kailiukų. Formuojant kailinių žv relių veislines bandas, audin s buvo įvežamos iš užsienio šalių: Danijos, Suomijos, Švedijos, o taip pat iš kaimyninių šalių Latvijos bei Rusijos. Šiuo metu Lietuvos kailin je žv rininkyst je yra daug pasikeitimų. Nuo 1996 metų pradžios kailinių žv relių auginimas Lietuvoje priskiriamas žem s ūkio veiklai. Žv relius augina įmon s ir privatūs asmenys. Lietuvos kailinių žv relių augintojai dalyvauja užsienio šalių (daugiausia Skandinavijos) organizuojamuose kailių pardavimo aukcionuose, o kaip žinome anksčiau šie aukcionai vykdavo 1

6 dabartin s Rusijos teritorijoje. Lietuvoje išaugintų kailių kokyb dar nepilnai prilygsta užsienio standartams (atskirais atvejais net lenkia) ir keliamiems reikalavimams, tačiau jų kokyb ir pirminis paruošimas yra tinkami. Lietuvos kailinių žv relių augintojai priimami į Europos Žv relių Augintojų asociacijos Tarybą, kurioje yra gaunama visa informacija apie šio verslo pad tį pasaulyje ir net atskirose šalyse. Kiek užauginama kailinių žv relių realizacijai ir kiek jų laikoma privačiame sektoriuje pastaraisiais metais duomenų gauti nepavyksta. Paskutinieji patikimi duomenys apie pad tį Lietuvos žv rininkyst je buvo aptikti 1999 metais. Per šiuos metus Lietuvos žv rininkyst s ūkiuose buvo užauginta audinių, o kada yra palankios sąlygos, superkama apie audinių kailių. Dabartiniu metu Lietuvoje taikoma Europos kailinių žv relių augintojų patirtis, įvežami ir audinių bei kitų žv relių š rimui vartojami užsienyje pagaminti pašarai bei pašariniai priedai, skirti atskiriems žv relių auginimo periodams, taikomos naujos kailinių žv relių auginimo ir veisimo technologijos. Nors pastaruoju metu ir mūsų šalies perdirbimo įmon s siūlo žv relių augintojams jose pagamintus visaverčius pašarus, kurie yra s kmingai vartojami. Norint gauti kokybiškus, užsienyje nustatytus standartus atitinkančius ir konkurentabilius užsienio šalyse pagamintiems, kailius, reikalinga žv relių auginimui taikyti racionalius veisimo ir auginimo, iš jų gaunamos produkcijos kokyb s gerinimo būdus. Tam reikia žv relius šerti priklausomai nuo jų fiziologin s būkl s, amžiaus, kūno mas s, o svarbiausia auginimo tikslo visaverčiais pašarais, kurie būtų subalansuoti pagal vaisas maisto medžiagas ir jų sudedamąsias dalis ir gautų pakankamą kiekį apykaitos energijos. Taigi, tas pagrindinis kriterijus, daug ką apsprendžiantis pilnavertis racionas ir teisingas jo vartojimas, racionas turi būti nebrangus, nes pašarai smarkiai padidina kailiuko savikainą. Vartotini pašarai turi aprūpinti racioną visomis būtinomis maisto medžiagomis ir jos turi būti atitinkamame santykyje, kad audinių arba lapių organizmas gal tų jas kuo aukštesniu lygiu įsisavinti. Mūsų darbo tikslas išanalizuoti audinukų po atjunkymo iki realizacijos laikotarpio š rimą bei jo ypatumus, panaudojant racionus su skirtingu maisto medžiagų santykiu, steb ti audinukų augimo spartą, gautų kailiukų kokybę, išsivystymą bei sveikatingumą. 2

7 2. Literatūros apžvalga Pirmosios šalys, kuriose buvo prad ta auginti kailinius žv relius yra JAV, Kanada ir Rusija metais kailinių žv relių veisimu susidom ta ir Europoje, ypač Skandinavijos šalyse, kai į Norvegiją pirmą kartą iš Kanados buvo įvežtos sidabrin s lap s. Taigi, Norvegija tapo pirmąja Skandinavijos šalimi, kurioje buvo prad tos intensyviai veisti ir auginti lap s, o jau keturiolika metų v liau lapių veisimu susidom ta ir Danijoje. Audin s prad tos veisti intensyviai nuo 1930 m. Jų veisimo pradininkais laikomi Danijos žv relių augintojai. Pirmosios didel s audinių fermos atsirado JAV, Kanadoje ir Rusijoje, o jau v liau Skandinavijos šalyse ir Didžiojoje Britanijoje. Buvo prad ta vykdyti tarptautin apskaita ir 1953 metais pasauliniame ūkyje buvo priskaičiuota 4,2 mln. audinių prieauglio ir apie 1,3 mln. audinių patelių m. Danijos kailinių žv relių fermose buvo auginama apie 6 mln. audinių, t.y. apie 22 proc. pasaulin s rinkos, o jau 2002 m., t.y. dvidešimties metų b gyje, jų kiekis šioje šalyje išaugo virš 12 mln m. duomenimis pasaulin je rinkoje pagaminta daugiau kaip 28 mln. audinių kailiukų, iš kurių 39,5 proc. gauta Danijos fermose; 9,7 proc. Olandijoje; 8,7 proc. Rusijoje; 8,3 proc. JAV; 6,5 proc. Suomijoje; 5,5 proc. Kinijoje; 4,5 proc. Švedijoje; 3,9 proc. Kanadoje; 2,1 proc. Baltijos šalyse; 1,9 proc. Lenkijoje; 1,7 proc. Baltarusijoje ir 7,5 proc. kitose šalyse (Tauson et al., 2004). Amerikiečių mokslininkų duomenimis pateikiama, kad pats paruoštų audinių kailiukų pikas buvo 1988 ir sudar 42 mln., o 2007 metais buvo gauta 55,8 mln. audinių kailiukų metais atskirose šalyse buvo paruošta audinių kailiukų: Danijoje 30,1 proc., Kinijoje 19,3 proc., Olandijoje 9,7 proc., Lenkijoje 7,9 proc., JAV 6,0 proc., Kanadoje 9 proc., Suomijoje 4,5 proc., Baltijos šalyse 3 proc., Rusijoje 2,8 proc., Švedijoje 2,6 proc., Baltarusijoje 1,3 proc., Norvegijoje 1,3 proc., kitose šalyse 5,3 proc metais buvo planuojama pasaulinei rinkai pateikti 46,5 mln. audinių kailiukų (Hutt, Rasmussen, 2008). 3

8 2.1. Audinių virškinamojo trakto ypatumai Kailiniai žv reliai, palyginus su kitais naminiais gyvūnais, prijaukinti neseniai, tod l jie mažai kuo skiriasi nuo savo laukinių prot vių. Tačiau prijaukintų žv relių pakito plaukuotumas ir plaukų spalva, taikant kryptingą atranką ir gerinant veislines savybes padid jo audinių vislumas, nameliuose laikomi žv reliai labiau priprato prie žmonių, susilpn jo jų savisaugos instinktai. Audin ms yra būdingi sezoniniai biologiniai ciklai, ribotas poravimosi laikas, sezoninis š rimasis ir maisto medžiagų poreikio kitimas keičiantis tiek metų laikams, tiek fiziologinei būklei (Skrede, Cheeke, 2005). Nors gal taip ir negalima teigti, bet žmogaus įsikišimas pakeit audines ir mitybiniu aspektu. Taip iš prigimties audin yra m s dis gyvūnas, o mes vykdydami š rimą, stengdamiesi pilnai subalansuoti racionus pagal maisto medžiagas ir kaitalioti jų santykius, šiuos žv relius pavert me visa džiais. Daugiausia maisto medžiagų audin s suvartoja vasaros metu, poreikiai maisto medžiagoms ir jų sudedamosioms dalims rudens laikotarpiu ženkliai sumaž ja. Mažiausi maisto medžiagų poreikiai būna žiemą, o pavasarį jie pradeda did ti. Auginant žv relius narveliuose, jiems didelį poveikį daro ir tokie faktoriai, kaip šviesa, pašaro kiekis ir kokyb, oro temperatūra ir santykinis dr gnis. Kintant klimatui, kinta ir audinių biologin s savyb s. Audin ms racionai sudaromi iš įvairių pašarų, bet pagrindą sudaro gyvūnin s kilm s pašarai, tokie kaip m sa ir subproduktai, žuvis ir jos produktai (Fink et al., 2005). Audinių virškinamasis traktas skiriasi nuo kitų sunaminintų gyvūnų keliais svarbiais bruožais. Pl šrūnams yra būdinga tai, kad jie turi aštrius dantis, kuriais, būdami laisv je mieliau pl šo nei kramto maistą. Audinių virškinamasis traktas yra palyginti trumpas, o jo ilgiausia dalis yra žarnynas, kuriame vyksta intensyvus maisto medžiagų įsisavinimas. Nustatyta, kad audinių virškinamasis traktas yra tik keturis kartus didesnis už kūno ilgį, kai, tuo tarpu, kiaulių ir galvijų virškinamasis traktas yra ilgesnis kartų (Overland et al., 2006). Trumpas virškinamasis traktas yra nesud tingas, tod l maisto medžiagos jame išsilaiko neilgai ir žv reliai per trumpą laiką negali įsisavinti didelio kiekio maisto medžiagų. Per virškinamąjį traktą pašaro mas s praeina per 3-5 valandas, tai yra nustatyta daugkartiniais bandymais (Tauson et al., 2004). 4

9 Didžiausia pašarų maisto medžiagų dalis absorbuojama suskaldžius jas iki paprastų junginių: baltymus iki aminorūgščių, riebalus iki riebalų rūgščių ir t.t. (Skrede, Ahlstrom, 2002). Skrede ir Cheeke (2005) taip pat nurodo, kad sud tingų pašaruose esančių maisto medžiagų skaidyme iki paprastų junginių dalyvauja visa eil specifinių fermentų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Dauguma fermentų yra specifiniai ir gali atlikti tik tam tikrą funkciją, tačiau sąveikauja su kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, tokiomis kaip vitaminai, mineralin s medžiagos gali atlikti ir kitas funkcijas. Kai kurie virškinimo fermentai yra arba gali būti sintezuojami pačiame virškinamajame trakte mikrofloros pagalba (Wamber, Tauson, Elnif, 1996). Virškinamasis traktas yra vamzdinis organas, einantis per visą kūną. Maisto medžiagos patenka į organizmą per burnos ertmę, per ryklę, stemplę, skrandį, plonas ir storas žarnas. Virškinamajame trakte gausu liaukų, kurios gamina metaboliniams procesams reikalingas medžiagas. Burnos ertm s, rykl s ir stempl s funkcija yra mechaninis pašaro masių apdorojimas ir transportavimas į skrandį. Pašarai skrandyje yra maišomi mechaniškai bei veikiami skrandžio sulčių, kuriose gausu fermentų, druskos rūgšties bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų (Sidorovich et al., 1999; Rogers et al., 1997). Intensyviausias medžiagų įsisavinimas vyksta plonosiose žarnose. Papildomai prie virškinimo sulčių, kurios kartu su pašaro mase slenka iš skrandžio, fermentus išskiria ir kasa bei tulžies pūsl. Storosiose žarnose taip pat vyksta dalinis maisto medžiagų absorbavimas bei formuojamos išmatos. Iki pašaro mas ms pasiekiant storųjų žarnų skyrių, beveik visos maisto medžiagos, suskaidytos iki paprastų junginių būna absorbuotos į organizmą. Prieš išmatų pašalinimą iš organizmo per storųjų žarnų sieneles vyksta vandens adsorbcija ir išmatos įgauna normalią konsistenciją. Per trumpas pašaro masių buvimas storųjų žarnų skyriuje gali sukelti diar ją, kadangi plonųjų žarnų turinyje gausu vandens. Esant normalioms sąlygoms, iki paprastų junginių suskaldytos ir absorbuotos į kraują maisto medžiagos išnešiojamos po visą organizmą ir panaudojamos kaip statybin medžiaga, kaip energijos šaltinis įvairiems organizme vykstantiems procesams (Hernesniemi, 2000). 5

10 kokybei 2.2. Maisto medžiagų svarba augimui, reprodukcijai ir kailio Gyvybingumui, normaliai sveikatos būklei ir gražiam kailiui gauti, kalinių žv relių racionai turi būti subalansuoti pagal energijos kiekį bei baltymus, riebalus, angliavandenius, mineralines medžiagas, vitaminus ir kitas biologiškai aktyvias medžiagas. Maisto medžiagos turi būti pateikiamos aukšto įsisavinimo lygio, tarp pagrindinių maisto medžiagų turi būti išlaikomas atitinkamas santykis, nes atskirais atvejais viena maisto medžiaga kitos pakeisti negali. Kiekviena maisto medžiaga savo ruožtu yra svarbi, tod l būtina, kad žv reliai su pašaru gautų jų optimalius kiekius Baltymų svarba bei poreikiai audinių š rime Baltymai audin ms sudaromuose racionuose turi būti atitinkamu kiekiu ir santykiu su kitomis maisto medžiagomis, kadangi tai pagrindin statybin medžiaga organizmo ląstel ms. Audin ms, kaip ir kitiems kailiniams žv reliams: šunims, kat ms, lap ms, baltymai yra energijos šaltinis, tačiau per didelis jų kiekis racione yra nepageidautinas, kadangi tai yra neefektyvu ir neekonomiška, nes baltymai pašare yra patys brangiausi. Norint išvengti tokių klaidų, reikia racionus sudaryti atsižvelgiant į žv relių produktyvumą ir fiziologinę būklę (Hansen et al., 2001; Hellwing et al., 2005; Krogdahl, Ahlstrom, Skrede, 2004). Augalin s ir gyvūnin s kilm s pašaruose esančių baltymų kokyb priklauso nuo juose esančių aminorūgščių. Žv reliai, skirtingai nei augalai, nesugeba sintetinti aminorūgščių, kurios jiems reikalingos palaikyti gyvybin ms funkcijoms, produktyvumui ir reprodukcijai, iš paprastų neorganinių junginių, kadangi jų organizme nesusidaro NH 2 amino grup (Damgaard, Clausen, Borsting, 1998). Baltymo susidarymui jie turi gauti būtinas aminorūgštis iš augalų, kitų gyvūnų audinių. Audinių organizmas yra apribotas galimyb s, kad organizme viena aminorūgštis virstų kita. Tokie procesai vyksta kepenyse. 6

11 P. Rasmussen ir C. Borsting (2001) teigia, kad baltymų kokyb priklauso nuo juose esančių aminorūgščių ir kad baltymų kiekis, reikalingas audin ms, priklauso nuo jų pilnavertiškumo bei jų biologin s vert s ir nuo to, kiek ir kokių racione yra riebalų bei angliavandenių. Taip pat priklauso nuo paties žv relio amžiaus, lyties, fiziologin s būkl s bei produktyvumo. Pašaruose angliavandenių turi būti tiek, kad audin s jų sąskaita gal tų patenkinti organizmo energinius poreikius, o baltymus gal tų panaudoti organizmo baltymų sintezei, kitaip sakant, raumeninio audinio kaupimui. Audinių organizmas sugeba prisitaikyti prie mitybos režimo pasikeitimo, bet ne ypač staigaus. Pasitaiko atvejų, kad adaptacijos mechanizmas tinkamai nesuveikia ir baltymų pasisavinimas bei panaudojimas organizme sutrinka. Tai atsitinka tada, kai audin s gauna netinkamai apdorotus pašarus ir juose esančius tam tikru kiekiu baltymus. Tokiais atvejais iš didelio kiekio baltymų, aminorūgščių, esančių pašaruose, organizmas įsisavina tik nedidelę jų dalį. Optimalus pilnaverčių baltymų kiekis audin ms yra toks, kai jie subalansuoti aminorūgščių atžvilgiu ir visiškai panaudojama organizmo bei sąlygoja geras reprodukcines ir produktyviąsias savybes: augimą, vystimąsi, kailio susidarymą ir kokybę. Visus šiuos poreikius geriausiai tenkina gyvūnin s kilm s pašarų baltymai (Storebakken el al., 2004; Szymeczko, Skrede, 2001). Audinių š rimui vartojami ir pigūs subproduktai, kuriuose didžiąją dalį baltymų sudaro nepilnaverčiai baltymai kolagenas, elastinas ir retikulinas. M soje esančius baltymus audinių organizmas suvirškina 90 proc., o grūduose esančius baltymus proc. lygyje. Geriausiai virškinami raumeninio audinio baltymai, blogiau jungiamojo audinio, kremzlių ir kauluose esantys baltymai. Kuo gyvūnin s kilm s baltymuose daugiau kolageno, tuo blogiau jie virškinami (Fink, Borsting, 2002). Galvose, trach jose, knygenose, plaučiuose, paukštienos atliekose yra proc. mažiau sieros turinčių aminorūgščių metionino ir cistino, triptofano, lyginant su raumenų baltymais. Jei tokie pašarai vyrauja audinių racionuose, tai kritin mis aminorūgštimis, lemiančiomis kailio plaukų dangos susidarymą ir augimą, tampa metioninas ir cistinas bei triptofanas. Šių aminorūgščių poreikis plaukų dangos formavimui yra ne mažiau kaip 8 g virškinamųjų proteinų, kuriuose yra 50 mg triptofano ir 190 mg metionino bei cistino 100 kcal apykaitos energijos. Suaugusioms audin ms ir pakaitiniam prieaugliui nuo spalio iki geguž s turi būti sudaromi racionai, kuriuose yra g virškinamųjų proteinų 100-ui kcal. Veislinių audinių racionuose nuo liepos iki gruodžio triptofano turi būti ne mažiau nei 70 mg, o nuo sausio iki balandžio ne mažiau nei 85 mg, metionino atitinkamai ne mažiau nei 215 ir 280 mg 100-ui kcal apykaitos 7

12 energijos. Mažesni šių aminorūgščių kiekiai neigiamai veikia vislumą, nes gaunami mažiau skaitlingi palikuonių lizdai. Bendras metionino ir cistino kiekis visame pašaro davinyje turi būti 3,0 3,5 karto didesnis nei triptofano (Damgaard, 2003; Damgaard, Clausen, Borsting, 1998; Kerminen-Hakkio et al., 2000). Proteinų sud tyje turi būti visos aminorūgštys, iš kurių 11 yra būtinos ir nusako proteinų kokybę ir biologinę vertę. Kuo didesnis jų kiekis ir optimalesnis santykis pašaruose, tuo didesn pašaro maistin vert, o tuo pačiu ir biologin vert (Fink et al., 2005). Jei pašaruose yra trūkumas būtinų aminorūgščių, sumaž ja organizmo baltymų sintez, o aminorūgštys bus panaudojamos energiniams poreikiams patenkinti. Aminorūgščių sud tis raumenyse atskirų rūšių gyvūnų skiriasi nedaug ir šis skirtumas yra apspręstas proteinų aminorūgščių kiekio skirtumais įvairiose kūno dalyse. Audin ms yra būtinos sieros turinčios aminorūgštys metioninas ir cistinas. Šios rūgštys, esant tam tikromis sąlygomis, gali pakeisti viena kitą. Jos yra labai svarbios kailio susiformavime ir nemaža dalimi lemia jo kokybę. Audin ms šių aminorūgščių didesni kiekiai būtini d l kailio tankumo: pūko, akuotinių ir krypties plaukų kiekiui viename kvadratiniame centimetre, nes kailio kokybę nulemia ne tik jo dydis, bet ir plaukų dangos tankis Riebalų svarba ir poreikiai audinių š rime Pagrindin rezervin medžiaga žv relių organizme riebalai. Ši maisto medžiaga yra laikoma ir pigiu koncentruotu energijos šaltiniu. Suskaldžius 1 g baltymų gaunama 39,8 kj apykaitos energijos, kai tuo tarpu iš 1 g baltymų gaunama 23,9 kj, iš angliavandenių 17,5 kj apykaitos energijos. Didinant riebalų kiekį pašaruose, sumaž ja sušeriamų pašarų apimtis, bet padid ja jo energin vert. Stimuliuojantis augimą riebalų poveikis organizmui yra paaiškinamas jų aukšta energine verte, esant geram įsisavinimui. Su riebalais žv relių organizmas gauna reikalingas metaboliniams procesams riebalų rūgštis: linolo, linoleno, arachido bei didžiąją dalį apykaitos energijos. Riebalai susideda iš glicerolio ir daugiau nei 20 lakiųjų riebalų rūgščių. Riebalų rūgštys gali būti sočios ir nesočios. Skirtingų riebalų tipų virškinamumas skiriasi pagrinde sąveika tarp sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių. Virškinimui ypač palankios riebalų rūgštys, turinčios grandin je daugiau nei 18 anglies atomų (Mayntz et al., 2008). 8

13 Linolo, linoleno ir arachido rūgštys yra laikomos būtinosiomis, nes jos yra svarbios plaukų dangos vystimuisi ir augimui, bendram organizmo augimui, reprodukcijai ir produktyvumui, nes motinų pienas yra palyginti riebus apie 8 proc., tai šiam lygiui palaikyti reikalingas atitinkamas kiekis ir išvardintų riebalų rūgščių (Tauson et al., 2005). Šios rūgštys nesintezuojamos organizme, tod l, esant jų trūkumui pašaruose, sutrinka prieauglio augimas ir bendras išsivystymas, o suaugusioms audin ms sutrinka reprodukcin s funkcijos, pasireiškia įvairūs odos susirgimai. Visi išvardinti pasireiškiantys požymiai smarkiai pablogina laukiamą galutinį rezultatą kailiuko kokybę. Kad išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, reikia optimizuoti audin ms skirtus racionus, pateikti atitinkamus min tų riebalų rūgščių kiekius: suaugusi audin turi gauti 0,5 proc., vaikingos ir laktuojančios patel s 1,5 proc. nuo pašaro bendro sausųjų medžiagų kiekio (Ahlstrom, 1992; Rouvinen, Mӓntysalo, 1999; Rouvinen et al., 2001). Taip pat rekomenduojama audin ms 100-ui kcal apykaitos energijos gruodžio balandžio m nesiais duoti 2,5 3,7 g; geguž s birželio 3,7 4,9 g; liepos spalio 4,7 5,7 g ir lapkričio 3,7-4,5 g riebalų (National research council, 2000). Kai kurie autoriai nurodo, kad esant audinių jaunikliams skirtuose racionuose daug riebalų, jiems reikia sušerti mažesnius pašaro kiekius, nes juose būna sukoncentruota daugiau energijos. Tokiu pašaru šeriamas prieauglis pasižymi spartesniu augimu, didesniais priesvoriais, iš jų gaunami didesnio ploto kailiukai (Rouvinen et al., 2001). Audinių poravimosi metu patartina racionuose sumažinti riebalų kiekį, vengiant patelių nutukimo. Norint gauti kokybiškesnius kailius, patartina du m nesius iki mušimo sumažinti riebalų kiekį ir padidinti angliavandenių kiekį racionuose (Helwing et al., 2005). Audin s gerai įsisavina žuvų, jūros gyvūnų ir augalinius riebalus (aliejus). Jų įsisavinimas siekia proc. Linolo ir linoleno rūgštys pagrinde būna augalin s kilm s riebaluose, o arachido rūgštis gyvūnin s kilm s riebaluose. Kiaulių ir pačių audinių riebalus audin s įsisavina proc. Trūkstant natūraliai riebių pašarų, davinio riebalingumui padidinti tinka galvijų lajus, kiaulienos taukai ir lašiniai, riebūs subproduktai (Urlings et al., 19993; Urlings,Bijker, 1991). Žuvies ir jūros gyvūnų taukai, augaliniai aliejai ir riebi arkliena turi daug nesočių riebalų rūgščių, kurios laikymo metu greitai oksiduojasi (Urlings, Bijker, 1991). Nesočiomis šios riebalų rūgštys yra vadinamos tod l, kad savo chemin je struktūroje jos turi vieną ar daugiau dvigubų jungčių, kurios lengvai sąveikauja su kitais junginiais bei oro deguonimi. Oksiduoti riebalai yra pavojingi, nes sukelia intoksikacijas, virškinamojo trakto sutrikimus, skaido vitaminus, trikdo prieauglio augimą ir vystimąsi, neigiamai veikia plaukų dangos formavimąsi, padidina abortų riziką. Šeriant audines pašarais, kuriuose vyrauja nesočios riebalų 9

14 rūgštys, padid ja vitamino E poreikis, tod l papildomai į pašarą turi būti dedama po mg vitamino E (Tuori et al., 2002). Apdorojant pašarus aukšta temperatūra riebalai polimerizuojasi ir jų įsisavinimas sumaž ja 7 10 proc. Augalinių riebalų aukšta temperatūra taip nepaveikia. Riebalų virškinamumas priklauso nuo juos sudarančių riebalų rūgščių. Riebalų rūgštys absorbuojamos per žarnų sieneles ir su krauju išnešiojamos po visą organizmą, kur panaudojamos kaip energijos šaltinis, pieno sintezei laktacijos metu arba deponuojami (Fink et al., 2004). Riebalai, norint sulaukti iš jų panaudojimo teigiamo efekto, turi būti lengvai virškinami. Ypatingai į tai reikia atkreipti d mesį sudarant racionus laktacijos laikotarpiui, prieaugliui ankstyvo ir intensyvaus augimo metu Angliavandenių svarba ir poreikiai audinių š rime Angliavandeniai ne mažiau svarbūs audinių š rime nei baltymai ir riebalai. Žv reliams iš angliavandenių tinka krakmolas ir cukrus, netinka celiulioz, nes jie neturi turtingos mikrofloros, kad gal tų skaidyti ją ir negalime teigti, kad tai vienas iš labai svarbių maisto medžiagų komponentų. Grūduose ir bulv se yra apie 80 proc. krakmolo, kuris yra viena iš svarbiausių energinių medžiagų. Iš įvairių rūšių pašarų audin s įsisavina proc. krakmolo. Grūdų angliavandenių įsisavinimas yra geresnis, kai jie yra smulkinami. Lengvai įsisavinami angliavandeniai pagerina baltymų ir riebalų įsisavinimą (Buddington et al., 2000). Ilgesnį laiką trūkstant pašaruose lengvai įsisavinamų angliavandenių, žv reliai gali susirgti acidoze medžiagų apykaitos sutrikimu. Labai ilgą laiką šeriant žv relius pašarais, kuriuose trūksta lengvai įsisavinamų angliavandenių, tinkamai neapdorojant pašaro ir jeigu juose vyrauja m s džių virškinamajam traktui netinkami angliavandeniai, sutrinka prieauglio augimas, patel s neprodukuoja pieno, gaunami prastesn s kokyb s kailiai (Hansen, 1997; Fink, Rasmussen, Tauson, 2007). Didinant angliavandenių kiekį pašaruose, sumaž ja poreikis baltymams. Angliavandeniai racione gali sudaryti proc. visų maisto medžiagų poreikio. Optimaliausias angliavandenių kiekis audinių racionuose yra proc. nuo bendro pašarų kaloringumo (Fink et al., 2004; Wamberg et al., 1996). 10

15 Mažinant pašaro savikainą, didesnį kiekį angliavandenių (30 proc.) galima skirti audinių prieaugliui nuo liepos vidurio, duodant tokį patį kiekį riebalų ir 8 9 g virškinamųjų proteinų. Rugs jo spalio m nesių laikotarpiu angliavandeniai turi sudaryti 5 7 g 100-ui kcal apykaitos energijos, sušeriant juos miltų ekstrudato ar koš s pavidalu. Jei angliavandeniai racione sudaro virš 50 proc., o riebalai virš 20 proc., tai pasireiškia tokie nepageidaujami procesai, kaip sutrikęs prieauglio augimas, ko pasekoje gaunami mažesnio ploto ir prastesn s kokyb s kailiai. Kailinių žv relių virškinamajame trakte blogiausiai skaldomas kukurūzų miltų krakmolas. Paskutiniu metu stengiamasi iš racionų išimti kukurūzus, nes daugeliu atvejų jie sukelia alergines reakcijas. Ypač prad ta nevertinti pramoninių pašarų šunims, kurių sud tyje, kaip komponentas, eina kukurūzai. Termiškai apdorojant šiuos populiarius pašarus jų angliavandenių įsisavinimas padid ja iki proc. (Fink et al., 2005). Palyginus su kitais gyvūnais audin s prastai virškina karbohidratus. Taip yra d l to, kad audinių virškinamajame trakte yra žema karbohidratus skaidančių fermentų gamyba bei d l to, kad pašarai greitai pereina per trumpą virškinamąjį traktą, tod l karbohidratų nesp ja suskaidyti fermentai ir bakterijos. Karbohidratai skaidomi virškinamajame trakte iki gliukoz s ir organinių rūgščių. Taip suskaidyti jie rezorbuojasi į kraują per žarnų sieneles. Gliukoz kepenyse paverčiama į glikogeną, kuris yra lengviausiai metabolizuojama energijos forma organizme. Net nedidelis kiekis glikogeno, sukaupto organizme (kepenyse), gali aprūpinti organizmą pakankamu kiekiu energijos trumpam laiko tarpui. Be to, gliukoz ir organin s rūgštys gali būti paverčiami riebalais ir deponuotis kaip riebalinis energijos rezervas, gali būti išskirti su pienu laktoz s pavidalu laktacijos metu (Fink et al., 2005; Wamberg et al., 1996) Mineralinių medžiagų poreikiai ir svarba audinių mityboje Mineralin s medžiagos tai organizmo struktūriniai elementai ir fermentų aktyvatoriai, dalyvaujantys medžiagų apykaitoje. Labai mažai tirta ir nustatyta apie audinių poreikius mineralin ms medžiagoms ir n ra žinoma ar audin gali įsisavinti mineralines medžiagas, kurias gauna su pašaru. Manoma, kad jų panaudojimas priklauso nuo tirpumo virškinamajame trakte ir nuo pašaro pra jimo greičio per virškinamąjį traktą, o pašaro mas s virškinamająme trakte užsibūna gana trumpą laiko tarpą. 11

16 Pašariniai priedai, tokie kaip neorganin s rūgštys, pen jimo agentai, konservantai ir kiti, dažnai gali surišti įvairius metalus taip stipriai, kad jie pilnai arba dalinai tampa neprieinami skaidymui, tai reiškia druskos n ra suskaidomos ir jų organizmas negali rezorbuoti į virškinamąjį traktą. Tod l audinių š rimui gali būti panaudojami tik žinomi ir pilnai ištirti priedai bei papildai (Thornburg, Ebinger, Hoekema, 1985; Hazwinkel, Van der Bron W., 2001). Didžiausią reikšmę kailiniams žv reliams turi šie makroelementai: kalcis, fosforas, natris, chloras; mikroelementai: geležis ir varis. 99 proc. kalcio ir 80 proc. fosforo organizme yra kaupiama kauliniame audinyje. Prieaugliui ir laktuojančioms patel ms reikia: Ca 0,15 0,25 g: P 0,12 0,18 g 100-ui kcal pašaro energin s vert s. (Skrude, Krogdahl, Austreng, 2003). Nedidelis kalcio likutis svarbus kraujo kreš jimui ir nervų sistemos funkcionavimui. Kalcio įsisavinimo lygis organizme priklauso nuo audinių organizmo aprūpinimo vitaminu D, kalcio ir fosforo santykio pašaro davinyje, ph, nuo riebalų rūgščių įsisavinimo virškinamajame trakte. Fosforas svarbus audinių organizmui, kurio 80 proc. randama kauluose, kaip jau buvo min ta, o 10 proc. organizmo baltymuose, riebaluose ir karbohidratuose. Min ti 10 proc. atlieka svarbų vaidmenį metabolizmo procesuose. Rezorbuoto iš pašaro fosforo kiekis priklauso nuo vitamino D, o taip pat nuo medžiagos fitino, kuri mažina fosforo įsisavinimą. Pagal kalcio kiekį 5 g šviežių smulkintų kaulų prilygsta 1,5 g kaulų miltų; 7,4 g trikalciofosfato; 0,5 g kreidos. Šeriant audines, duodama g kaulų 100-ui kcal apykaitos energijos. Kalcio ir fosforo perteklius iš organizmo pašalinamas su šlapimu ir išmatomis. Didesnis kaulų kiekis duodamas atsižvelgiant į tai, kad dalis stambiau susmulkintų kaulų lieka nesu sta, iškrenta per narvo tinklo tarpus. Taupiau naudojant kaulus, patartina juos smulkiau susmulkinti homogenizuoti. Esant šių mineralinių elementų trūkumui pašaruose, organizmas panaudoja savo kauliniame audinyje sukauptą trūkstamą elementą, d l ko gali atsirasti su tuo susijusios ligos. Kalcio ir fosforo perteklius neigiamai veikia kailių kokybę. Tiek šių elementų perteklius, tiek ir jų trūkumas yra žalingas, lemia įvairių susirgimų atsiradimą, blogina produkcijos kokybę, sudaro daug ekonominių nuostolių, nes sumaž ja kailiukų prekin vert (Skrede, Krogdahl, Austreng, 2003). Natris organizme kaupiamas nedideliais kiekiais, tod l jo poreikiai turi būti patenkinami kasdieniniais jo priedais pašaruose. Organizmas natrį panaudoja reguliavimui santykio tarp skysčio ląstel se ir už jų ribų. Bet koks šio elemento perteklius pašalinamas per inkstus su šlapimu. 12

17 Kalis kaip ir natris, reikalingas skysčių balansui, bet jeigu natrio yra pagrinde tarpląsteliniame skystyje, tai kalio ląstel s viduje. (Joergensen, 1985). Šių abiejų elementų vienam žv reliui skiriama po 0,2 0,3 g druskų pavidale 100-ui kcal apykaitos energijos (Skrede, Krogdahl, Austreng, 2003; Süvegovi, Mirtin, Točka, 2000). Valgomosios druskos kiekis perpus mažinamas gausiai šeriant žv relius sūdyta žuvimi ir m sa. Taip šeriant žv relius, būtinas pastovus jų aprūpinimas geriamu vandeniu, kadangi apsinuodijimas druska labai pavojingas. Pagrindinis kalcio, fosforo, natrio, kalio bei chloro šaltinis yra m sos ir žuvies produktai. Svarbus yra ir magnis, nes jis aktyvuoja daugybę fermentų, kurie svarbūs maisto medžiagų metabolizmui. Magnio įsisavinimo laipsnis organizme priklauso nuo bendro jo kiekio pašare. Manoma, kad audin ms magnio poreikis yra patenkinamas natūraliu maisto kiekiu 0,04 0,06 proc. Geležies didžiausia dalis yra kaupiama kraujyje. Ji yra kraujo hemoglobino sud tin dalis, taip pat įeina į daugyb s fermentų sud tį. Hemoglobino geležis veikia kaip depas, iš kurio audinių organizmas gali padengti savo poreikius įvairioms funkcijoms atlikti. Kitos mineralin s medžiagos, tokios kaip cinkas, fosforas, kalcis, varis ir magnis, gali sumažinti geležies absorbciją organizme. Audin ms didelę reikšmę turi kai kurių žuvų rūšių organizme sukauptas trimetilaminoksidas, kurio skilimo produktai stabdo normalų pašaruose esančios geležies įsisavinimą (Wenzel, Vjatecheesta, Gunster, 1989). Trūkstant pašaruose geležies arba sutrikus jos įsisavinimui, audin s gali susirgti anemija. Jos trūkumui ypač jautrus prieauglis. Anemija pasireiškia apetito nebuvimu, augimo sutrikimais, hemoglobino sumaž jimu kraujyje, silpnu pūko išsivystymu, nuslinkimu, reprodukcijos sutrikimais. Norint išvengti geležies trūkumo, reikia riboti tokių žuvų kaip menk ir mintijus kiekius racionuose iki 30 proc. nuo bendro baltymų kiekio racione. Jei šios žuvies kiekis n ra mažinamas, tada į pašarų mišinius reikia įmaišyti preparatą feroaminą, kurio sud tyje yra geležies ir kuri lengvai įsisavinama. Feroamino skiriama po 20 mg kas antrą dieną liepos spalio laikotarpiu. Jei šio preparato n ra, galima į raumenis leisti po mg ferogliukino. Anemijos profilaktikai į pašarų mišinius galima prid ti 1,0 1,5 mg vario sulfato. Cinkas laikomas būtinu mikroelementu ir rekomenduojama, kad jo būtų 20 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio. Mangano poreikis audin ms yra rekomenduojamas 15 mg vienam kilogramui paruošto pašaro mišinio. 13

18 Seleno poreikiai audin ms n ra tiksliai nustatyti, tačiau žinoma, kad yra sąveika tarp seleno ir vitamino E, kurie gali pakeisti vienas kitą esant tam tikrom sąlygom. Seleno kiekis audinių pašaruose pilnai patenkina poreikius, bet bandymais nustatyta, kad augaliniuose pašaruose esantis selenas įsisavinamas daug geriau nei gyvūnin s kilm s (Juraitis, Kulpys, 2003). Taip vadinama gerov s liga raumenų distrofija kuomet didel s, išsivysčiusios audin s staiga gaišta be jokių išankstinių simptomų, yra susijusi su vitamino E ir seleno trūkumu. Žuvies produktų naudojimas tur tų užtikrinti pakankamą jodo kiekį, kurio rekomenduojama norma yra 0,07 mg/kg paruošto pašaro mišinio. Audin ms būtini ir kiti mikroelementai, tokie kaip Mb, Cr, Ni ir Co, bet jų kiekiai organizmo poreikiams patenkinti n ra tiksliai žinomi, tod l galima daryti išvadas, kad jų gaunama pakankamai su pašarais. Visi poreikiai mineralin mis medžiagomis yra patenkinami vykdant normuotą š rimą ir šeriant pilnaverčiais pašarais, kurių pagalba sudaromi pilnai subalansuoti pagal apykaitos energiją ir maisto medžiagas, racionai Biologiškai aktyvių medžiagų svarba ir poreikiai audinių š rime Vitaminai labai svarbios biologiškai aktyvios medžiagos, reguliuojančios biocheminius procesus organizme. Visiems vitaminams yra bendra tai, kad jų reikia labai nedideliais kiekiais ir kad organizmas pats jų nesintezuoja. Kaip bebūtų, šiai taisyklei yra išimtis: vitaminas D sintezuojamas odoje saul s spindulių poveikyje, tam tikros virškinamojo trakto bakterijos gamina folinę rūgštį, biotiną ir vitaminą K. Riebaluose tirpūs vitaminai atidedami riebalų depuose ir reikalui esant gali būti panaudojami. Vandenyje tirpūs vitaminai organizme nesikaupia, tod l gyvūnai turi jų gauti pakankamai su pašarais. Tradicinis audinių pašaras turi daug vandens ir medžiagų mikroelementų ir rūgščių, kurios veikia vitaminų stabilumą. Dr gnuose pašaruose vitamininiai priedai pasižymi labiau cheminiu, fermentiniu ir mikrobiniu aktyvumu, nei sausame pašare (Fink et al., 2005). Pašaro maisto medžiagų skaidymas ir panaudojimas vyksta veikiant biologiniams katalizatoriams fermentams, kuriuos sudaro specifiniai baltymai ir kofermentai, į kurių sud tį įeina vitaminai. 14

19 Dauguma gyvūnų organizme karotiną gali paversti vitaminu A, bet yra žinoma, kad audinių organizme toks procesas vyksta labai neintensyviai, o pagrindinis natūralus vitamino A šaltinis raciono sud tyje yra kepenys. Vitaminas A organizme deponuojamas gana dideliais kiekiais, tai priklauso nuo poreikių. Kad atsirastų audin ms šio vitamino deficitas, turi praeiti nemažas laiko tarpas. Bandymai, atlikti vitamino A poreikiams nustatyti, parod kad Skandinavijos šalyse norma 500 TV jaunikliui per parą augimo metu ir 1000 TV patelei per parą poravimosi metu. Tai pilnai patenkina organizmo poreikius šiam vitaminui. Be to, sudarant racionus, į kurių sud tį įeina proc. žuvies, pilnai patenkina šiuos poreikius. Kuomet naudojamas toks pašaras, vitamino A priedai reikalingi tik tam, kad užtikrinti reikiamus jo kiekius (Thode, 2001). Vitamino A deficitas neigiamai veikia augimą, sukelia vištakumą bei nenormalų kailin s dangos formavimąsi, sausų, šiurkščių plaukų susidarymą ir pleiskanojančią odą. Didelis vitamino A trūkumas poravimosi metu gali iššaukti didesnius embrionų mirtingumus, patelių ir patinų sterilumą. Vitamino A perdozavimas lemia sumaž jusį apetitą, kaulų formavimosi pokyčius, nuplikimą. Vitaminas D įtakoja kalcio ir fosforo absorbciją iš virškinamojo trakto ir yra būtinas kaulų formavimuisi. Šio vitamino poreikiai priklauso nuo kalcio ir fosforo kiekio pašaruose ir jų tarpusavio santykio (Ca : P). Jei jų santykis svyruoja 0,75:1,0 1,7:1,0; poreikiai vitaminui D patenkinami 100 TV per parą. Tipiškas vitamino D deficito simptomas yra rachitas, kuris pastebimas dažniau jaunų ir augančių gyvūnų tarpe, o depas kepenys. Be to, šia liga sergantys gyvūnai nesugeba kaupti kalcį ir fosforą kauliniame audinyje, d l ko kaulai minkšt ja ir deformuojasi d l did jančio gyvūnų svorio. Vitamino D perdozavimas sukelia ir intoksikacijas. Vitaminas B 1 būtinas proteinų ir karbohidratų metabolizmui organizme (Zöllner, 2002). Šio vitamino audin ms reikia 0,2 0,5 mg/parą. Audin ms dažnai pastebimas tiamino trūkumas, kuris atsiranda d l tiamino skilimo pašaruose, bei d l tiaminaz s veikimo sutrikimų. Tiaminaz s gausu g lų vandenų ir jūrų žuvyse. Tokios žuvies duodant daugiau nei 20 proc. nuo proteinų kiekio racione, atsiranda vitamino B 1 avitaminoz, kas pasireiškia apetito nebuvimu, kūno svorio maž jimu, kaustyta eisena, augimo ir vystimosi sutrikimais, neigiamai veikia kailio kokybę. Kai žv reliai gauna didesnius kiekius tiaminaz s turinčios žuvies, tikslinga kas m nesį atlikti 6 proc. tiamino tirpalo injekcijas po 0,5 ml į raumenis (Wenzel, Vjatecheesta, Gunster, 1989). Vitaminas B 2 reguliuoja riebalų bei aminorūgščių, karbohidratų metabolizmą. Audinei skiriama 0,4 0,8 mg/parą. Jo deficitas pasireiškia sutrikusiu augimu, žemu hemoglobino kiekiu 15

20 kraujyje bei pilkos ir baltos paviln s atsiradimu. Vitaminas B 6 svarbus baltymų sintezei organizme, riebalų ir karbohidratų absorbavime. Augaliniai pašarai yra pagrindinis šio vitamino natūralus šaltinis. Jo poreikiai yra 0,45 mg/parą. Šio vitamino trūkumas sukelia apetito praradimą, augimo sutrikimus, žemą hemoglobino kiekį kraujyje ir sutrikimus nervin je bei reprodukcin je sistemose. Biotinas svarbus energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių sintezei organizme. Natūralus biotino šaltinis augalinis pašaras. Biotino poreikiai yra 0,02 mg/parai. Jo stygius sukelia rimtus pokyčius odoje ir neigiamai veikia kailio plaukų dangos formavimąsi. Nikotinin rūgštis dalyvauja baltymų, riebalų ir angliavandenių metabolizme. Jos skiriama 1,5 3,0 mg/parą žv reliui. Tipinio audinių pašaro tyrimai parod, kad dažnai būna 2 3 kartus daugiau šios medžiagos nei reikalinga, tod l n ra būtina taikyti jos priedų audinių š rimui. Pantoteno rūgštis svarbi energijos metabolizmui ir riebalų rūgščių formavimuisi organizme. Nustatyta, kad augimo metu audin ms reikia 0,06 mg/parai pantoteno rūgšties. Jos stygiaus atvejais pasireiškia svorio sumaž jimas, apetito nebuvimas, nuplikimas ir ekstremaliais atvejais mirtis. Folin rūgštis reikalinga baltymų apykaitai ir kraujo formavimuisi. Jos reikia 0,04 0,06 mg/parą. Tipinis jos deficito simptomas sutrikęs augimas, diar ja ir apetito stygius. Vitaminas B 12 svarbus kraujo formavimuisi ir riebalų metabolizmui. Tikslūs jo poreikiai n ra žinomi, tačiau įrodyta, kad 2 mg per parą patenkina poreikius. Esant trūkumui sutrinka augimas, išsivysto anemija, sumaž ja apetitas. Vitaminas K didžiausią reikšmę turi kraujo kreš jimui. Tipiniuose audin ms sudaromuose racionuose jo yra daugiau nei reikia, tod l priedai nerekomenduojami. Vitaminas E pasižymi antioksiduojančiu poveikiu ir pagrindin jo funkcija organizme yra apsaugoti riebalus ir kitus junginius nuo oksidacijos. Vitamino E trūkumas neigiamai veikia žv relių reprodukcines funkcijas. Trūkumas pasireiškia tada, kai racionuose vyrauja riebi žuvis ar arkliena. Kadangi audin s yra žv reliai linkę į nutukimą ir į kepenų riebalinę infiltraciją, tai patartina reguliariai į pašarų mišinius įtraukti vitamino E priedus. Natūralūs vitamino E šaltiniai žalios augalų dalys, jauna žol, salotų lapai. Vitaminas C reikalingas kolageno junginių formavimuisi ir veikia kaip antioksidantas. Jis gali būti sintezuojamas pačiame organizme. Normaliai šio vitamino pakanka tiek, kiek yra sintetinama pačiame audin s organizme. Vitaminas C apsaugo vitaminus A ir D nuo skilimo ir teigiamai įtakoja geležies absorbciją. 16

21 Kadangi kailiniams žv reliams labai svarbus aprūpinimas vitaminais, patartina racionus papildyti vitamininiais priedais 100 proc. viršijant jų nustatytas normas: vasarą E ir B 1 ; žiemą ir pavasarį E ir visų B grup s bei vitamino C. Kaip natūralus vitaminų šaltinis yra: kepenys, pienas, žuvų taukai, miel s. 17

22 2.3. Pašarai ir produktai vartojami audinių š rimui Audinių š rimui vartojami pašarai: gyvūnin s kilm s, augalin s kilm s ir pašariniai priedai. Gyvūnin s kilm s pašarai yra pagrindinis pilnaverčių baltymų ir riebalų šaltinis; augaliniai pašarai angliavandenių šaltinis; įvairūs papildai praturtina pašaro davinį biologiškai aktyviomis bei mineralin mis medžiagomis. Gyvūnin s kilm s pašarai skirstomi į: pieno, m sos ir žuvies produktus. Kai kuriais atvejais pieno produktais galima pakeisti iš dalies m sos ir žuvies produktus, tačiau tik laikinai. Pieno produktai ypač tinka prieauglio ir laktuojančių patelių š rimui, nes skatina pieno liaukos veiklą šiuo fiziologiniu laikotarpiu. Augalin s kilm s pašarai skirstomi į koncentruotuosius ir sultinguosius. Koncentruotieji pašarai yra pagrindinis cukraus ir krakmolo šaltinis, o sultingieji aprūpina audinių organizmą vitaminais bei veikia kaip skatinanti pieno susidarymą priemon. (Fink, Rasmussen, Tauson, 2007). Kaip maistiniai priedai audinių š rimui naudojami žuvų taukai, miel s, geležies preparatai, multivitamininiai priedai, atskirų vitaminų, mineralinių medžiagų bei jų mišinių preparatai (Joergensen, 1985) Gyvūnin s kilm s pašarai Pagrindiniai gyvūnin s kilm s pašarai,, naudojami audinių š rime yra m sa, žuvis, pienas, jų subproduktai bei produktai. Audin ms šerti tinka galvijiena, kiauliena, aviena, arkliena, paukštiena. Šių gyvūnų m soje yra visos nepakeičiamos aminorūgštys, pilnaverčiai baltymai. Žv relių š rimui tinka naudoti tos skerdienos dalys, kurios nenaudojamos žmonių maistui, o raumeninis audinys į racionus dedamas tik svarbiausiais fiziologiniais periodais: patel ms vaikingumo periodu, laktacijos metu, patinams prieš kergimą. Tačiau jei pagrindinę raciono dalį sudaro arkliena, nors šiuo metu tas beveik nepasitaiko, o maistin s žuvies jame yra ne mažiau nei 30 proc., raumeninio audinio į racioną galima neįtraukti. Raumeninis audinys reikalingas tam, nes iš jo geriausiai audinių organizmas įsisavina baltymus ir jų sudedamąsias dalis. O taip galima vartoti tik subproduktus. Literatūroje pavyko aptikti gana įdomius duomenis ūkiai kuriuose laikoma 3000 audinių, jų š rimui per dieną 18

23 suvartoja 2 tonas pašaro. JAV audinių ūkiai metų b gyje suvartoja 200 tūkst. tonų pieno subproduktų. Tik Viskonsino valstija per metus audinių š rimui suvartoja apie 500 tonų kiaušinių melanžo (Ahlstrom, Skrede, Kingsley-Smith, 2003). Vertingesn m sa, tokia kaip galvijiena, kiauliena bei aviena, audinių š rimui naudojama tik priverstinai paskerstų, senų ir išlies jusių gyvulių, prieš š rimą ją termiškai apdorojus. Visi subproduktai, kurie vartojami audinių š rimui, skirstomi į dvi grupes: - kepenys, m sos nuopjovos, diafragmos, tešmenys; - sausgysl s, raiščiai, knygenos, skrandžiai, galvos, plaučiai, trach jos, lūpos, ausys. Vertingiausias subproduktas yra kepenys, nes jose gausu vitaminų bei mikroelementų. Šį subproduktą būtina įtraukti į racionus tokiais fiziologiniais periodais, kaip ruja, n štumas, laktacija. Žiemą visų grupių audin ms būtina skirti ne mažiau nei 5 proc. nuo pašaro mas s kepenų. Skrandžiai audinių racionuose gali sudaryti iki 70 proc. visų baltymų kiekio pašare, nes tai pigus pašaras, nors maistingumu neprilygsta kepenims (Januškevičius, 2006). Pagal baltymų pilnavertiškumą blužnys prilygsta kepenims ir raumenims. Šis produktas tinka prieauglio ir veislin s bandos š rimui. Plaučiai pagal baltymų pilnavertiškumą n ra labai vertingi, tačiau tinka audinių š rimui. Plaučiai prieš š rimą gerai išverdami ir susmulkinami, nes termiškai neapdorotus žv reliai nenoriai da. Trach jos, ausys, lūpos š rimui naudojamos mišiniuose su kitais subproduktais ar raumeniniu audiniu. Audinių š rimui vartojamas ir kraujas, nes jis turtingas maisto medžiagomis. Prieš š rimą kraujas termiškai apdorojamas ir sumaišomas su kitais pašarais. Mišinyje kraujo gali būti iki 10 proc. nuo bendros mišinio mas s. Galvos prieš suš rimą yra smulkinamos - homogenizuojamos. Audin ms sušeriamame mišinyje negali būti aštrių kaulų nuolaužų ir nuoskilų (Joergensen, 1985). Paukštienos subproduktai turi būti termiškai apdorojami, nes paukščiai ir kailiniai žv reliai turi bendrų susirgimų. Audinių š rimui negali būti naudojama nežinomos kilm s paukštiena ir subproduktai. Vaikingoms ir laktuojančioms patel ms, prieaugliui tinka nenugriebtas pienas, nes jame gausu pilnaverčių, lengvai įsisavinamų baltymų bei riebalų, vitamino A bei karotinoidų. Pieno skiriama po ml vienam žv reliui. Sveikų karvių pienas duodamas nevirintas. Neaiškios kilm s pienas prieš šeriant virinamas, o norint išvengti žv relių viduriavimo, pienas yra rauginamas. Audin ms tinka pasukos bei išrūgos, nes šiuose produktuose yra užtektinai baltymų ir nedaug riebalų. Jų galima skirti iki 4 proc. nuo bendros pašaro mas s. 19

24 Į audinių pašarų mišinius galima įtraukti sausus pieno miltelius bei sausas pasukas. Visi pieno produktai bei pienas duodami sumaišyti su kitais pašarų komponentais. Varšk yra vienas iš vertingiausių pieno produktų, nes ja galima pakeisti net 50 proc. visų baltymų. Didesniais kiekiais varšk duodama ir kaip profilaktin priemon prieš kepenų riebalinę infiltraciją, kadangi varšk je yra tokios medžiagos kaip cholinas ir metioninas, kurios pasižymi lipostatiniu veikimu. Kaip pašaras, taip pat tinka sūrių gamybos atliekos: trupiniai, nuolaužos, nuopjovos. Prieš š rimą jos yra išlydomos, pašalinamas druskingas skystis. Toks mažai druskingas sūris sumaišomas su kitais pašarais. Taip apdorotos sūrių gamybos atliekos vasaros rudens laikotarpiu gali sudaryti 20 proc. bendrų pašaro mišinio baltymų kiekio. Visi pieno produktai, o ypač pats pienas yra vertingi dar ir tuo, kad mažina kitų pašarų toksinį poveikį. Netinkami žmonių mitybai (su embrionų užuomazgomis, nestandartiniai, dužę), bet švieži kiaušiniai vartojami taip pat ir audinių š rimui, tačiau prieš šeriant jie yra verdami ir susmulkinami. Kiaušiniai dažniausiai šeriami jaunikliams, sergantiems žv reliams o taip pat taikant dietinį maitinimą. Rujos metu kiaušiniai būtinai įtraukiami į patinų reproduktorių racioną. Nepatartina duoti audin ms žalių kiaušinių dažnai, nes kiaušinio baltyme esanti medžiaga suriša pašarų biotiną, d l ko gali pasireikšti jo stygius. Ančių kiaušiniai audin ms duodami tik gerai termiškai apdoroti, vengiant audinių paratifo. Audin ms šerti taip pat vartojami sausi gyvūnin s kilm s pašarai, tokie kaip žuvų miltai, šilkverpio l liukių ir hidrobiotino miltai, kaulų bei kraujo miltai. Tai pašarai, iš kurių gaunama papildomų baltymų. Priklausomai nuo maistin s vert s, žuvų miltai gali būti nuriebalinti ir nenuriebalinti. Tinkamesni audinių š rimui yra 20 proc. mineralinių medžiagų, 50 proc. baltymų, iki 10 proc. riebalų ir iki 5 proc. druskos turintys žuvų miltai. Tokio mišinio audin ms vasaros rudens laikotarpiu galima skirti iki 50 proc., o žiemos laikotarpiu iki 30 proc. nuo pašarų mišinio baltymų bendro kiekio, nes kitą raciono dalį sudaro šviežia žuvis ir m sos subproduktai. Audinių š rimui galima naudoti ir kailinių žv relių (lapių, audinių, nutrijų) skerden les. Skerden l s yra sumalamos ir sumaišomos su kitais pašarais. Patartina skerden les prieš malant termiškai apdoroti, ypač jei audin ms bus duodama audinių skerden l s. Reikia panaikinti kvapą. Toks pašaras gali sudaryti iki 25 proc. bendro raciono baltymų kiekio. 20

25 Augalin s kilm s pašarai ir daržov s Augalin s kilm s pašarai yra pagrindinis angliavandenių šaltinis. Iš koncentruotųjų pašarų audin ms tinka avižos, rugiai, kviečiai, miežiai, kukurūzai, ankštinių augalų grūdai. Mažiausiai iš min tų pašarų audinių š rimui tinka rugiai, nes didesni jų kiekiai sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, vidurių išpūtimą. Blogai įsisavinamos maisto medžiagos ir iš kukurūzų, jeigu jie n ra tinkamai apdoroti. Prieš š rimą jie būtinai verdami arba garinami. Kviečiuose yra ląstelienos, kas gali sukelti viduriavimą. Kviečiai audin ms duodami kaip profilaktin priemon nuo vidurių užkiet jimo, skiriant po 5 g kiekvienam žv reliui per parą. Prieš š rimą grūdiniai pašarai yra smulkinami, kad būtų kuo daugiau suardytos ląstelių sienel s, kadangi juose esanti celiulioz n ra virškinama m s džių virškinamajame trakte. Smulkinti grūdai yra verdami tam, kad padidinti juose esančių baltymų įsisavinimo lygį (Januškevičius ir kt., 2001). Ankštinių kultūrų grūdai yra turtingi pilnaverčiais baltymais, jų sud tyje yra atitinkamas aminorūgščių sąstatas. Naudojami žirniai, pupos, soja. Jų suš rimo kiekiai labai ribojami. Didesni kiekiai žirnių sukelia vidurių išpūtimą, be to, žirniuose yra mažai triptofano ir cistino, kurie būtini kailiniams žv reliams. Sojoje yra medžiagų, kurios pablogina baltymų įsisavinimo lygį, tod l ji vartojama ribotai ir termiškai apdorota. Per gausiai šeriant žv relius soja, pastebimas neigiamas poveikis plaukų dangos formavimuisi, augimui ir pigmentacijai. Norint išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, sojos galima sušerti iki 25 proc. nuo viso pašarų mišinio koncentruotųjų pašarų kiekio. Audin ms šerti taip pat tinka saul grąžų, garintų žem s riešutų, s menų išspaudos bei rupiniai. Išspaudos yra turtingos baltymais, tod l jomis vasaros periodu galima pakeisti iki 50 proc. gyvūnin s kilm s pašarų. Išspaudose esantys riebalai teigiamai veikia apsipūkavimą, suteikia plaukui žvilgesio ir švelnumo. Paskutinį m nesį prieš mušimą patartina papildomai į racionus įtraukti po 5 7 g per parą išspaudų. Audin ms šerti netinka sušutę, supeliję, apkr sti pel siniais grybeliais pašarai. Audin ms į racionus galima d ti duoną, duonos gamybos atliekas bei džiūv sius. Galima šerti specialiais granuliuotais pašarais, į kurių sud tį įeina susmulkinti grūdai bei miel s. Audin ms negalima duoti paršeliams skirtų granuliuotų pašarų, nes juose esantys silikatai gali sukelti virškinamojo trakto sutrikimus. 21