Karalius geidžia tavo grožio.jis yra tavo Viešpats- garbink Jį. Psalm.45:11 A.W.TOZER SUKURTI GARBINTI. The Purpose of Man: designed to worship

Transkriptas

1 Karalius geidžia tavo grožio.jis yra tavo Viešpats- garbink Jį. Psalm.45:11 A.W.TOZER SUKURTI GARBINTI The Purpose of Man: designed to worship

2 Turinys 1 skyrius Žmogaus nuodėmingumo tragedija 2 skyrius Prarastos tapatybės ieškojimas 3 skyrius Žmogaus prigimties esmės atradimas 4 skyrius Įvairūs keliai į garbinimą 5 skyrius Religija ar garbinimas? 6 skyrius Tiesos ieškotojai 7 skyrius Kas anksčiau: darbininkai ar garbintojai? 8 skyrius Tikrojo garbinimo elementai 9 skyrius Tikrojo garbinimo paslaptis 10 skyrius Dievo buveinė 11 skyrius Kristaus teisė į garbinimą 12 skyrius Nuosavybės autentiškumas 13 skyrius Mūsų garbinimo Viešpats 14 skyrius Išlaikykime karšto garbinimo gyvenimą

3 1 skyrius Žmogaus nuodėmingumo tragedija Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui. Mano liežuvis-plunksna miklioje raštininko rankoje. Tu esi gražiausias iš žmonių vaikų; malonė Tavo lūpose. Todėl palaimino Tave Dievas amžiams. Karžygy, prisijuosk kalaviją prie šlaunies su savo garbe ir didybe. Savo šlovėje spindėk; ateik, lydimas tiesos žodžio, romumo ir teisumo. Tavo dešinė tepamoko Tave didingų darbų. Tavo aštrios strėlės pervers tautas. Jos pervers Karaliaus priešų širdis.(psalm.45:1-5). Pradžioje Dievas sukūrė Adomą ir Ievą bei apgyvendino juos nuostabiame Edeno sode. Mes turime tik labai menką nuovoką apie tą paslaptingo ir nuostabaus pasaulio grožį; mes žinome tik tiek, kad Dievas sukūrė jį ir pasakė: Tai yra gerai. Šie žodžiai reiškia, kad visa kūrinija buvo tobuloje harmonijoje su Dievu ir pildė Jo tikslus. Daug žmonių, pasinėrusių į ieškojimus gyvenime, pamiršo kodėl Dievas sukūrė juos. Prisiminkime, kad Jis sukūrė viską pagal savo valią. Tu visa sutvėrei-tavo valia visa yra ir buvo sutverta (Apr.4:11). Galvoti, jog Dievas daro kažką dėl savo užgaidų ar be jokio tikslo, reiškia visiškai neteisingai suvokti Jo prigimtį. Kūrimo pabaigoje Viešpats pasakė: Sukurkime žmogų. Jis paėmė molio, suteikė jam formą ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; taip jis tapo gyva siela. Dievas pastatė žmogų ant kojų ir pasakė: Pažvelk aplinkui. Viskas, ką matai, yra tavo. Pažvelk ir į mane, nes ir Aš esu. Aš žvelgsiu į tave ir matysiu tavo veide savo šlovės atspindį. Tai yra tavo egzistencijos priežastis. Tu buvai sukurtas garbinti mane, mėgautis mano artumu ir būti su manimi per amžius. Po to Dievas užmigdė Adomą giliu miegu ir iš jo šonkaulio suformavo moterį, kurią Adomas pavadino Ieva. Jie abu buvo sukurti dėl vieno tikslo. Mes galime apibrėžti jį taip: tik Adomas ir Ieva galėjo suteikti Dievui tai, ko joks kitas kūrinys negalėjo. Jie buvo Dievo išskirtiniai ir šio išskirtinumo nesidalino su jokiu kitu kūriniu. Kitaip negu visi kiti kūriniai šiame Dievo sukurtame mistiniame ir nuostabiame pasaulyje Adomas ir Ieva galėjo garbinti Kūrėją; Jis ateidavo pas juos ir toks apsilankymas įkvėpdavo juose garbinimą. Dienos vėsumoje Dievas ateidavo ir vaikščiodavo su Adomu bei Ieva Edeno sode ir jie linksmai atiduodavo Jam pagarbą bei gyrių. Mes niekur neskaitome, kad Dievas ateitų ir apkabintų medį ar vaikščiotų su kažkokiu gyvūnu. Jis taip pat nekalbėjo su gyvūnais. Tik Adomas ir Ieva galėjo suteikti Dievui bendrystę, kurios Jis norėjo. Tai buvo vienintelis jų tikslas, kurio jie nesidalino su jokiais kitais Dievo kūriniais. Galvodamas apie tuos momentus, kai Viešpats vaikščiojo su pirmaisiais žmonėmis dienos gaivoje, aš klausiu apie ką jie kalbėjosi. Aplinka buvo ideali. Adomas ir Ieva džiaugėsi tobula sveikata ir dar nebuvo sugalvotos įvairios sporto rūšys. Akivaizdu, kad ši bendrystė rėmėsi į abiejų pusių suderinamumą. Tai, kas buvo žmoguje, atsakė į Dievo artumą taip, kaip joks kitas kūrinys negalėjo atsakyti. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir iš to gimė nuostabus garbinimas. Vienintelis Adomo ir Ievos tiksas sode buvo suteikti Dievui malonumą, džiaugsmą ir bendrystę, kurie yra tikro garbinimo pamatas. Viskas, kas buvo sode, išlaikė tobulą harmoniją ir simetriją, kol nepasirodė ta sena ir pikta būtybė, vadinama šėtonu. Jis atėjo ir pasėjo į Adomo bei Ievos protą nuodingą sėklą; jie sukilo prieš Dievą ir Jo tikslą jiems. Kai jie peržengė tą ribą, Dievas tuoj pat suprato, kad bendrystė su Juo yra sugriauta, nes Jis žino viską. Figmedžio lapų religija. Po kritimo Adomą ir Ievą apėmė baisus pasimetimo jausmas, kurio vaisius - dvasinė amnezija. Jie pažvelgė vienas į kitą ir pirmą kartą pamatė save kitoje šviesoje. Jie matė savo nuogumą ir iš pasimetimo prisirinko figmedžio lapų, bandydami uždengti jį. Taip gimė religija, figmedžio lapų religija. Religija visuomet sutelkia dėmesį į išorę ir Adomui bei Ievai labiausiai rūpėjo ji. Jų žvilgsnis

4 nukrypo nuo jų vidinio grožio ir tikslo, ir jų jau netenkino bendrystės su Kūrėju kriterijai. Kai Dievas, kaip įprastai, atėjo bendrauti su jais, jų nebuvo. Viešpats ieškojo jų tarp medžių ir šaukė: Adomai, kur esi?. Viešpats šaukė tą žmogų, kuris pabėgo nuo Jo ir pasislėpė tarp sodo medžių. Adomas išgirdo Viešpaties balsą dienos gaivoje, kaip įprasta, tačiau jautėsi sutrikusiu. Kodėl Dievas atėjo į Edeno sodo rytinę dalį? Ką Jis darė čia? Jis atėjo, kaip įprastai, praleisti laiką su Adomu, kai šis turėjo garbinti Jį, gerėtis Juo ir būti su Tuo, kuris sukūrė jį. Adomas, apimtas gėdos, išlindo iš po medžių. Dievas paklausė jo: Ką padarei?. Adomas atsakė: Mes valgėme uždraustą vaisių ; ir, norėdamas pateisinti savo elgesį, pridėjo: Bet jį pasiūlė man žmona, kurią Tu davei. Dievas atsigręžė į moterį ir paklausė: Ką padarei?. Ji tuoj pat apkaltino gyvatę. Kaip greitai jie išmoko kaltinti kitus dėl savo sielos būsenos! Kitų kaltinimas dėl visų mūsų nedorumų yra vienas iš didžiausių nuodėmės įrodymų ir jis yra religijos pirmtakas. Įvyko kažkas, kas pakeitė visą scenarijų ir atėmė iš žmonijos Dievo pažinimą. Adomas ir Ieva gyveno tobuloje aplinkoje ir turėjo išskirtinį bei aukščiausią tikslą t.y. garbinti Dievą, tačiau jie sukilo prieš šį tikslą ir įvyko tai, ką teologai vadina žmogaus kritimu. Mūsų pasaulis yra pilnas tragedijų dėl tos didžios tragedijos Edeno sode. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dar jaučiami jos atgarsiai. Klausimai, kurie reikalauja atsakymo, yra tokie: kokios buvo šio kritimo tragiškos pasekmės; kodėl mums šiandien yra svarbu tai ir kodėl mes turime mąstyti apie tai? Vieni sako, kad kritimas yra visų problemų, kurios ištiko žmoniją per visus amžius, šaltinis. Kiti sako, kad iš jo kilo ligos. Treti teigia, kad visas pyktis, kuris užvaldė žmoniją per visus amžius, sukėlė tautą prieš tautą, karalystę prieš karalystę bei visas žudynes; nė viena karta nepabėgo nuo tokios neapykantos ir rūstybės. Vis dėlto šie dalykai yra labai menkos pasekmės, kurios nepristato tikrosios kritimo tragedijos. Tikslo praradimas. Kokia buvo tikroji to baisaus kritimo, kuris paveikė žmoniją amžiams, tragedija? Štai kokia: Adomas ir Ieva prarado tikslą. Jie pamiršo, kas jie yra; jie nežinojo, kur jie yra; jie nesuprato, iš kur jie ateina ir dėl ko yra čia. Jie pamiršo savo egzistencijos prasmę. Jei jie ir būtų darę viską, kas įmanoma, kad išsilaisvintų iš tos dvasinės miglos, būtų pamatę, jog tai neįmanoma, nes, ką jie bedarytų, ji neišsisklaidytų. Taigi, jie iškeliavo į pasaulį, nežinodami kur einą; ir iki šios dienos žmonija toliau klaidžioja šioje moralinėje bei dvasinėje dykumoje. Juos ištiko, kaip aš vadinu, dvasinė amnezija. Jų dvasinis labirintas atsispindėjo, kaip dažnai būna, ir fiziniame pasaulyje. Žmogus pabudo ligoninėje ir sužinojo, jog buvo komoje visą savaitę. Jis neprisimena kaip pateko į ją ir kodėl. Jis neprisimena netgi savo vardo. Jam papasakojo, kad prieš savaitę jį užpuolė vagys, sumušė ir pavogė viską, netgi jo dokumentus. Gydytojai nustatė jam amneziją. Tai yra didelė problema, nes tas žmogus visiškai neprisimena, kas atsitiko jam. Jis prarado bet kokį supratimą apie savo gyvenimą ir netgi neprisimena savo vardo, o tai ypač žeidžia jį prieš žmones, kurių jis nepažįsta. Ši tapatybės krizė yra didelis sutrikimas ir gerai, kad daugeliui žmonių jis yra laikinas. Gydytojai gali sugrąžinti atmintį, tačiau, kol tai įvyksta, žmogus praranda bet kokią gyvenimo prasmę ir priklauso nuo kitų t.y. jie turi padėti jam suvokti ją. Taip atsitinka ir dvasinėje sferoje. Žmonijos priešas apiplėšė ją ir pavogė jos tapatybę, todėl žmonės klaidžioja po pasaulį, apimti moralinės ir dvasinės miglos; jie nežino nei kas, nei kokie jie yra, nei kur jie eina. Būtent tokioje vietoje šiandien yra žmogus. Mes sergame keista dvasine amnezija ir nepajėgiame prisiminti nei kas esame, nei kodėl esame čia. Mes ieškome savo egzistencijos paaiškinimo aplinkoje. Liūdna, bet vyrai ir moterys, sergantys šia liga, ieško atsakymo kiekviename žmoguje, kuris siūlo jiems bent menkiausią viltį. Dažniausiai jie gauna klaidingus atsakymus iš tų, kurių tikrumas yra mažiausiai įtikinantis, jau nekalbant apie jų iškreiptus tikslus. Paklauskite jauno universiteto absolvento: Bobai, kodėl tu esi žemėje?. Jis atsakys: Aš noriu vesti, užsidirbti pinigų ir taip pat keliauti. Tačiau, Bobai, tai yra labai menki tikslai. Vieną dieną tu pasieksi juos, pasensi ir mirsi. Koks svarbus tikslas valdo tavo gyvenimą?. Bobas, keistai pažvelgęs, tikriausiai atskys: Aš nežinau ar turiu kažkokį gyvenimo tikslą.

5 Tokia yra pasaulio būsena šiandien bet kurioje vietoje ir kultūroje. Nuo universitetų iki anglių šachtų žmonės nežino kodėl jie yra šiame pasaulyje. Jie serga keista moraline ir dvasine amnezija, ir nežino savo gyvenimo tikslo; jie nežino kodėl buvo sukurti ir kam pasiųsti. Todėl jų gyvenimai yra pilni sumaišties ir jie ieško paaiškinimų visur, kur tik įmanoma. Tai įrodo religijų paplitimas mūsų pasaulyje. Tačiau religija pasiekia tik išorinę žmogaus būseną, o ne jo vidinę sumaištį. Nepaisant šios sumaišties, mes stengiamės eiti pirmyn, kaip tik galime. Mes keliaujame, žaidžiame golfą, vairuojame automobilius, valgome, miegame, stebime nuostabius dalykus, tačiau visa tai nepasotina mūsų gyvenimo. Žmogaus sielos priešas sėkmingai trukdo šį moralinės ir dvasinės tapatybės ieškojimą. Jis daro viską, ką gali galinga jo ranka, kad sutrukdytų mums suprasti, kas ir kokie mes esame. Velnias, žinodamas mūsų tikslą, atsistoja skersai kelio. Jis pasiūlo viską, ko mes norime, kad tik sutrukdytų surasti teisingą atsakymą. Liūdna, bet jis turi daug sekėjų. Kur mes galime rasti atsakymą į šią dilemą? Kokia šio pasaulio valdžia gali paaiškinti mums, dėl ko mes esame čia? Ačiū Dievui, Biblija yra ta valdžia ir ji paaiškina kodėl mes esame čia. Susigrąžintas tikslas. Aš noriu, tarsi Dievo pranašas, paaiškinti, remdamasis Biblija, kodėl mes buvome sukurti ir esame čia. Galbūt tai nepasotins žemiškų mūsų poreikių, bet tikrai pasotins kažką didesnio, svarbesnio ir amžino. Šis tikslas, apibrėžtas bibliškai, yra toks: mes esame sukurti garbinti Dievą ir grožėtis Juo per amžius. Be šito žmogus neturi tikslo; be šito jis klaidžioja iš vienos vietos į kitą, apimtas dvasinės sumaišties, kuri vis labiau trukdo jam suvokti jo sukūrimo tikslą. Dievas niekada nedaro nieko be gero tikslo. Jis yra protingas, nes intelektas yra viena iš Dievybės savybių. Šis protas yra matomas visuose kūrimo aspektuose. Kūrinijoje nėra nieko, kas neturėtų prasmės, nors dabar mes galbūt nematome ir nesuprantame jos. Kiekvieno žmogaus giliausioje širdies vietoje yra nenumalšinamas troškimas pažinti šio gyvenimo prasmę, kuri, pagal mane, yra tų prisiminimų iš Edeno sodo prieš kritimą likučio ženklas. Žmonės kovoja, norėdami sužinoti visų dalykų kodėl. Jie jaučia pastovų ir teisėtą nerimą bei kelia elementarų klausimą, kuris reikalauja pasotinančio atsakymo. Problema yra ta, kad dažniausiai žmonės gauna neteisingą atsakymą. Vis dėlto yra teisingas ir geras atsakymas į šį ieškojimą. Jį galime surasti vienoje psalmėje: Mano širdis prisipildė gražių žodžių. Giedosiu giesmę Karaliui (...) ir Karalius trokš tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats- garbink Jį. (Psalm.45:1,11). Paskaitykime ir kitas psalmes: Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus (Psalm.95:6) ir 96 psalmę. Be to, prisiminkime ir daug kitų Šv.Rašto vietų, kurios ragina visą žmoniją garbinti Dievą. Garbinimo balso aidas sako mums, kam mes gimėme: mes gimėme garbinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius. Jis primena mums, kad mes turime garbinti Jį per amžius ir virš visų kūrinių, pažinti Jį, grožėtis Juo, mylėti bei šlovinti triasmenį Dievą. Mes turime duoti Viešpačiui tai, ko Jis nori. Biblijoje skaitome apie tuos, kurie garbina Dievą dieną ir naktį Jo šventykloje, ir niekada nenustoja giedoti: Šventas, šventas, šventas kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės (Izaijo 6:3). Palyginkime tai su eiline bažnyčia, netgi su šių dienų evangeline bažnyčia, kuri, atrodo, kad labiau myli bet ką, tik ne garbinimą. Šiandien daugelio bažnyčių garbinime vyksta visokie dalykai tik ne tai, kas atspindi šventą Dievo prigimtį ar tai, kas patinka Jam. Daugeliu atvejų garbinimas yra vangus ir dirbtinis, neturintis jokio gyvenimo. Aš bijau, kad daug žmonių visiškai pamiršo, ką reiškia garbinti Dievą šventame susirinkime. Mes surandame garbinime daugybę ritualų ir rutinos, tačiau jam trūksta karštumo, kuris nuveda į šventą Tėvo artumą. Kai kurie žmonės sako, kad prabudimas yra atsakymas į visus sunkumus šiuolaikinėje bažnyčioje, lyg jis būtų vaistas nuo visų mūsų problemų ir dvasinių nesėkmių. Be to, prabudimo supratimas, kurį turi daug žmonių, reiškia tik tam tikrus savaitės susirinkimus, pilnus energingo sentimentalizmo. Koks yra tikras prabudimas? Toks, kuris pakeičia žmonijos istorijos kursą. Per visą Bažnyčios istoriją kiekvieno prabudimo rezultatas buvo žymiai didesnis Dievo artumas, kuris kartu pažadindavo spontanišką Jo

6 garbinimą. Bet kuris dalykas, mažesnis už šį, yra paviršutiniškas, dirbtinis ir netgi žalingas tikrai dvasinei sveikatai. Kai Šventoji Dvasia nužengė Sekminių dieną, kodėl tikintieji pradėjo kalbėti kitomis kalbomis? Todėl, kad pradėjo garbinti Dievą. Intensyvus garbinimas kilo jų širdyse netikėtai. Jis nebuvo garbinimo lyderio nei suplanuotas, nei paruoštas. Dievas buvo tarp jų. Visuomet, kai Šventoji Dvasia juda, Ji šaukia Dievo tautą garbinti aukščiausiąjį Dievą labiau už viską. Nesvarbu kokius kitus dalykus atneša prabudimas, pirmiausia jis atstato žmogaus sukūrimo (būti garbintoju) tikslą ir prasmę. Dievo sukurtame pasaulyje viskas turi prasmę ir tikslą. Mokslas bando atrasti dalykų prasmę ir jų tarpusavio santykį, veiksmus ir rezultatus. Tai yra mokslas ir aš neturiu nieko prieš jį, tačiau mokslininkams rūpi tik trumpalaikiai klausimai ir jie niekada nesistengia tyrinėti žmogaus kaip būtybės, sukurtos pagal Dievo atvaizdą. Tiesa, kad mokslo dėka įvyko daug progreso ligų, kurios anksčiau pasiglemžė tūkstančius gyvybių, gydyme. Todėl aš lenkiu galvą prieš mokslą ir esu dėkingas jam. Aš sutinku, kad mokslas, ypač medicina, pakeitė mūsų gyvenimo kokybę, tačiau netgi ši sritis turi savo ribas. Mokslas gali išgydyti vaiką nuo difterijos, išgelbėti paauglį nuo vėjaraupių, apsaugoti suaugusį nuo infekcijos ar senolį nuo širdies smūgio bei išlaikyti jį geroje sveikatoje iki gilios senatvės. Tačiau mano keliamas klausimas yra toks: jei šis žmogus vis dar nežino, kodėl jis yra žemėje, kokia iš to nauda? Jei jis nežino, kodėl yra pasaulyje nė koks jo tikslas, medicina tik prailgina gyvenimą, kuris neturi prasmės ir krypties. Jei žmogus gyvena tik todėl, kad gyvenimas yra geresnė alternatyva už mirtį, kokia iš to nauda? Kažkas pasakė apie K.Kolumbą: Kolumbas išplaukė, nežinodamas kur plaukia; ir kai atplaukė, nežinojo kur yra; ir kai grįžo, nežinojo kur buvo. Be to, padarė visa tai su kitų pinigais. Būtent tai vyksta šiandien su religija. Žmonės nežino kur yra nė kur buvo; jie nežino kodėl yra čia ir kur eina, ir daro tai su kitų laiku, su skolintais pinigais ir mintimis, kol miršta. Mokslas daug padeda žmonijai, tačiau šiuo klausimu jis yra bejėgis. Mokslas gali išlaikyti jus gyvą, kad jūs turėtumėte daugiau laiko galvoti apie visa tai, tačiau jis niekada nesuteiks atsakymo į klausimą, koks yra jūsų gyvenimo tikslas. Aš prisijungiau prie tam tikros žmonių grupės, kai man buvo 17 metų. Jie nebuvo išsilavinę žmonės ir tuo labiau ne mokslininkai. Jie buvo paprasti krikščionys, šventi ir mistiniai broliai. Jie buvo Dievo žmonės ir turėjo supratimą apie pasaulį daug paprastesnį ir gražesnį negu mokslininkai. Jie žinojo tikrai mažiau negu mokslininkai, tačiau jie suprato, kodėl yra šiame pasaulyje ir kur eina. Jie skelbė savo gyvenimo tikslą, garbindami Dievą linksmai ir be jokių rezervų. Aš nežinau nė pusės tų dalykų, kuriuos žino filosofijos mokslų daktaras, bet, jei jis pasiklystų mieste, o aš žinočiau kur mes esame, šiuo klausimu aš žinočiau daugiau negu jis. Aš nesimokiau Vokietijoje ir neturiu jo mokslinių laipsnių, tačiau žinau apie šį dalyką daugiau už jį. Aš žinau kur esu, o jis-ne. Aš skaičiau A.Einšteino veikalą apie ketvirtą išmatavimą ir niekada nesupratau jo, bet man patinka žinoti kažką, ko Einšteinas nežinojo. Aš žinau, kodėl esu čia. Aš priklausau paprastų krikščionių bendruomenei, kuri tiki knyga, vadinama Biblija, ir joje parašyta: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę (Pradž.1:1). Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir įpūtė į jį gyvybės kvapą, kad jis gyventų Jo artume ir garbintų Jį. Vėliau Jis pasiuntė žmogų į pasaulį daugintis ir pripildyti jį vyrais bei moterimis, kurie garbintų Dievą Jo šventumo grožyje. Tai yra aukščiausias mūsų tikslas. Aš negyvenu čia nuleista galva ir liūdnu veidu dėl to, kad kažkas parašė daugiau knygų negu aš ar žino daugiau negu aš, ar turi geresnį išsilavinimą. Aš turiu vieną mažą paslaptį: aš galiu pasakyti dėl ko gimiau, kodėl esu čia ir kokios yra mano amžinos pareigos. Paprasti žmonės, kuriais aš žaviuosi, sako, kad Dievas sukūrė gėles tam, jog žmogus galėtų grožėtis jomis; kad Dievas sukūrė čiulbančius paukščius, jog žmogus galėtų džiaugtis jais. Vis dėlto mes negirdėjome nė vieno mokslininko, kuris pripažintų tokius paprastus dalykus. Jis ieško kažkokių komplikuotų motyvų, ką visa tai reiškia. Jo problema yra ta, kad Dievas nėra jo atskaitos taškas ir jis prieštarautų, sakydamas: Dievas nesukūrė paukščių čiulbėti. Juk gieda tik kiekvienos rūšies patinas ir

7 daro tai tik tam, kad suviliotų patelę. Tai yra tik biologija ir nieko daugiau. O kodėl paukščiai negalėtų tik čirkšti? Kodėl paukščiai turi taip gražiai čiulbėti lyg arfos skambesys? Kodėl jų čiulbėjimas yra toks nuostabus? Todėl, kad Dievas, kuris sukūrė juos, yra kosmoso Kompozitorius. Jis įdėjo arfas į mažas jų gerkles, aprengė juos plunksnomis ir pasakė: Čiulbėkite ; ir nuo tada paukščiai čiulba mūsų malonumui. Aš manau, kad Dievas sukūrė medžius, kad jie augintų vaisius, tačiau mokslininkas sako: Vėl tie krikščionys! Kvailių grupė! Medžiai augina vaisius ne tik jums, bet ir tam, kad užaugintų sėklas ir galėtų atnešti dar daugiau vaisių. Dievas sukūrė vaisius, palaimino juos ir įsakė tarnauti mums. Dievas taip pat sukūrė laukų gyvulius, kad jie aprengtų mus. Avys teikia vilną ir mes galime džiaugtis nuostabiu megztiniu, šildančiu žiemą. Dievas sukūrė mažą šilkverpį, kad jis gamintų mums šilką. Visi Biblijos pranašai ir apaštalai liudija, kad Dievas sukūrė mus vienam tikslui t.y. giedoti gyrių Jam prieš tylią visos kūrinijos publiką. Dievas sukūrė šilkverpį gaminti šilką, paukštį-čiulbėti; avį-auginti vilną. Visa Dievo kūrinija turi tikslą. Dievas, žiūrėdamas į žmogų, pasakė: Aš sukūriau žmogų, panašų į save ir jis bus virš visų kitų kūrinių. Aukščiausias žmogaus tikslas privalo būti aukščiau už žemės gyvūnus, dangaus paukščius ir jūros žuvis, netgi aukščiau už dangaus angelus. Žmogus turi įeiti į Dievo artumą ir garbinti Jį be jokios gėdos bei žvelgti į Jo veidą per visus amžius. Žmogus buvo sukurtas tam ir tai yra pirminis jo tikslas. Be šito, aš nežinau kam mes esame čia. Dievas įdėjo arfą į jūsų širdį. Jis sukūrė jus tam, kad jūs žavėtumėte visą visatą gyriaus giesmėmis Viešpačiui Jėzui Kristui. Tam mes buvome sukurti pagal Jo atvaizdą. Giedokime kartu su I.Watts: Ateikite, sujungsime džiaugsmingus balsus su dangišku choru prie sosto. Jų balsai yra skaičiuojami tūkstančių tūkstančiais, bet visi jie susijungia džiaugsme ir meilėje. Vertas Avinėlis, kuris mirė -skelbia jie- Būti išaukštintas danguje. Vertas Avinėlis -sakome mes- Nes per Jo mirtį esame gyvi. Viešpatie Dieve, mes daug metų vaikščiojome dvasinės amnezijos būsenoje, nežinodami, kas esame, iš kur ateiname ir koks mūsų gyvenimo tikslas. Mes nežinojome, jog esame sukurti pagal Tavo atvaizdą su vieninteliu tikslu garbinti Tave. Mūsų gyvenimas buvo tuščias, niekam tinkamas, tačiau Kristus per Šventąją Dvasią atvėrė mums akis ir parodė tikrąją mūsų gyvenimo prasmę. Dabar mūsų dienos yra pilnos garbinimo. Mes aukštiname Tave visa savo esybe, garbiname Tave Tavo šventumo grožyje. Amen. 2 skyrius Prarastos tapatybės ieškojimas Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa sutvėrei-tavo valia visa yra ir buvo sutverta. (Apr.4:11).

8 Krikščioniškas tarnavimas remiasi į hipotezę, kad yra tam tikrų žmonių, kurie nori žinoti, kas yra jie, kokie jie yra, kodėl yra čia ir kur eina. Galbūt jų nėra daug, jei palyginsime juos su visa žmonija, tačiau jų pakanka sudaryti nuostabią bendruomenę. Jei aš klystu, tada man belieka užversti Bibliją. Tikslo ieškojimas. Koks yra mano gyvenimo tikslas? Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad kai kurie rimti žmonės nori žinoti atsakymą į šį klausimą. Liūdna, bet minios gavo neteisingą atsakymą, kuris atitraukia jas dar toliau nuo Dievo pažinimo. Visos pasaulio religijas ir filosofijas pateikia neteisingą atsakymą ir tai yra žmogaus sielos priešo gudrus ir veiksmingas triukas. Daug žmonių bandė atsakyti į šį klausimą ir nuėjo klaidingu keliu bei nuvedė juo kitus. Pažiūrėkime į keletą šių krypčių ir pamatykime kokios tušios ir nenaudingos iš tiesų yra jos. Dievas tegul apsaugo mus nuo kritimo į tokias dideles kvailystes. Tapatybė, besiremianti darbu. Kai kurie tvirtina, kad pagrindinis mūsų tikslas šiame gyvenime yra dirbti. Niekada pasaulyje, nuo Abraomo dienų iki šios eros, darbas nebuvo taip gerbiamas, kaip jis gerbiamas Šiaurės Amerikoje šiandien. Tai nereiškia, kad mums patinka jis; ne, mums patinka tik kalbėti koks garbingas yra darbas. Ar jūs kada nors pagalvojote kas yra darbas? Leiskite man paaiškinti tai labai paprastai. Darbas yra judinti daiktus ir perstatyti juos. Mes turime kažką ir dirbame, kad perkeltume jį čia ar ten. Mes turime kažką kibire ir perkeliame tai ant sienos, ir vadiname tai dažymu. Mes turime kažką šaldytuve, įdedame tai į puodą ir paskui atnešame ant stalo. Tai vadiname maisto gaminimu. Galbūt jums kelia šypseną toks paprastumas, tačiau šis darbo apibrėžimas yra geras ir patikimas. Dirbti reiškia paimti kažką iš vienos vietos ir perkelti jį į kitą. Žmonijos stebėtojui akivaizdu, kad darbas turi labai trumpą žvilgsnį; jis niekada neturi ilgalaikių tikslų. Ūkininkas paima grūdus iš sandėlio, pasėja juos į lauką ir gamta daro savo darbą su ta sėkla tris ar keturis mėnesius. Tada ūkininkas vėl surenka ją bei saugo sandėlyje. Kitais metais tų grūdų jau nėra, nes gyvuliai suėdė juos. Taigi, darbas visuomet turi trumpalaikius tikslus. Koks yra viso to rezultatas? Kodėl mes elgiamės taip? Kodėl reikia supilti raudonus, žalius ar baltus dažus į kibirą ir naudoti juos namuose? Jūs pasakysite man: Todėl, kad klimatas nepažeistų namų, kad šie išlaikytų gerą stovį ir būtų gražūs. Tai yra gerai, tačiau dar niekas nepastatė tokio namo, kuris nesugriūtų, nepasentų ir jo vietoj nebūtų pastatytas kitas. Niekas negali įtikinti manęs, kad aš buvau sukurtas dirbti kaip arklys ūkyje; kad aš neturiu jokios ateities ir kito tikslo, išskyrus darbą. Žmogus gali dirbti visą savo gyvenimą, susitapatinti su juo ir galiausiai išeiti į pensiją. Po to jis greitai miršta, nes jo gyvenimas jau neturi tikslo. Galutinis darbo rezultatas yra visiška beprasmybė. Tapatybė, besiremianti išsilavinimu. Galbūt kažkas norės įtikinti mane, jog mes esame čia tam, kad išpildytume šiek tiek aukštesnį tikslą negu tik dirbti. Mūsų tikslas yra lavintis, augti ir tobulinti mūsų intelektualią prigimtį. Žmogaus proto lavinimo procesas yra labai platus. Jaunuolis eina į mokyklą, kurioje yra mokomas svarbių gyvenimo dalykų. Galbūt vėliau jis studijuoja inžineriją, meną, literatūrą ar istoriją. Jei jis yra ambicingas, siekia daktaro laipsnio ir galiausiai pasiekia jį. Šiame scenarijuje aš surandu vieną mažą problemą. Tas išsilavinęs jaunuolis galiausiai mirs ir nusineš į kapą visą savo išsilavinimą. Visa jo kultūra, meilė Bachui, Bramsui ir kitiems eis kartu su juo į kapą. Viską, ką mes darome žmogui, nueis į kapą, kai jis mirs. Jei tas jaunuolis įgis 40 laipsnių, juos bus galima įspausti į jo antkapį, bet jis nežinos to; jis bus miręs. Išsilavinimas nėra motyvas, dėl kurio mes gimstame. Mūsų tikslas nėra tobulinti savo intelektualią prigimtį, išsilavinimą ar protą. Aš nesu prieš išsilavinimą, nes jo alternatyva yra nemokšiškumas, vis dėlto jis neatsako į amžiną tikslą, dėl kurio esu čia. Tapatybė, besiremianti malonumu. Kiti žvelgia daug paprasčiau. Jie sako, kad mes esame čia tam, kad paprasčiausiai maloniai leistume laiką. Epikūras, epikūrizmo tėvas, mokė, kad pagrindinis žmogaus siekis yra malonumas. Tai atnešė jam nekokią reputaciją, bet jo idėja nebuvo tokia, kaip gali atrodyti. Epikūras nemokė, kad mes turime švęsti tris savaites be pertraukos, rūkyti opiumą ar tenkinti savo kūniškus malonumus. Jis mokė kažko visiškai kito. Epikūras teigė, kad malonumas yra visų dalykų

9 baigtis: draugystės malonumas, literatūros, poezijos, muzikos ar meno grožis. Tyros sąžinės geri malonumai -rašė jis- yra tai, kam mes gimėme; mes gimėme džiaugtis gyvenimu. Jo motyvai buvo geri ir jis stengėsi eiti pačiu aukščiausiu keliu, vis dėlto jis suprato viską blogai. Juk džiaugsmai ir malonumai galiausiai baigiasi. Senolis, kuris anksčiau žavėjosi klasikine muzika, dabar sėdi, nuleidęs galvą, ir neatskiria Bramso nuo Franko Sinatros, nes jo protas nusilpo ir kartu su juo sugebėjimas džiaugtis malonumais. Ką daro žmogus, kai gyvenimas jau neteikia jam malonumų? Kai kurie bando pabėgti nuo tokios tuštybės, nusižudydami. Tai yra tragiška gyvenimo, kuris niekada nesurado tikrojo savo egzistencijos tikslo, pabaiga. Tapatybė, besiremianti emocijomis. Jauni ir energingi žmonės galvoja, kad svarbiausia yra patirti geras emocijas. Pagal tokią filosofiją gyvena ir ją gina daug žmonių, kurie nėra krikščionys. Ši filosofija sako, kas seksas, maistas, sportas, stiprūs jausmai ir turtai yra absoliutus žmogaus siekis ir mūsų tikslas šiame gyvenime. Pagal juos, šiame gyvenime mes turime daryti viską, kas sužadintų emocijas. Žmonės, kurie skiria laiką ir jėgas emocijų ieškojimui, galiausiai pavargs fiziškai arba protiškai ir praras bet kokį gebėjimą patirti emocijas. Nieko nėra liūdniau už senolį, kuris jau nejaučia jokių emocijų gyvenimui. Jis yra senas, pavargęs, neįdomus, pralaimėjęs, sudegęs žmogus. Jis praleido visą savo gyvenimą, ieškodamas bet kokia kaina fizinių emocijų, o dabar paseno, pavargo ir nusivylė. Jau niekas nesužadina jo emocijų. Jei gyvenimas buvo sukurtas tam, tuomet aš manau, kad Dievas padarė didelę klaidą. Jei tai yra viskas, aš užsidengsiu rankomis veidą ir šauksiuosi visagalio Dievo bei dejuosiu prieš Jį: Kodėl sukūrei mane tokiu?. Atstatyta tapatybė. Tačiau nuostabi žinia yra ta, kad visa tai, apie ką kalbėjome, nėra mūsų gyvenimo tikslas. Paskaitykime Šv.Raštą; ne žmonių filosofiją, o tai, ką Dievas sako apie gyvenimo tikslą. Biblija moko keleto dalykų apie jį. Ši knyga sako, kad Dievas sukūrė viską savo valia. Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir galią, nes Tu visa sutvėrei-tavo valia visa yra ir buvo sutverta (Apr.4:11). Tą dieną, kai Dievas nusprendė sukurti žmoniją, dangaus kūrinija ypatingai džiūgavo: Kartu giedojo ryto žvaigždės ir šaukė iš džiaugsmo visi Dievo sūnūs (Jobo 38:7). Dangaus gyventojai džiaugėsi, kai Dievas nusprendė sukurti dangų ir žemę bei žmogų, kad šis garbintų Jį. Apie tai moko visa Biblija. Dievas sukūrė žmogų tam, kad jis garbintų Jį. Žmogus yra numylėtas visatos vaikas, dieviškų jausmų centras, tačiau daug bedievių neigia tai. Kartą vieno labai išsilavinusio žmogaus paklausė: Kokią didžiausią klaidą daro žmogus?. Jis atsakė: Aš manau, kad pati didžiausia klaida yra galvoti, jog mes esame ypatingos visagalio Dievo meilės objektai ir pranašesni už visus kitus šio pasaulio kūrinius, jog Dievas jaučia ypatingus jausmus žmonėms. Kokia bebūtų to žmogaus nuomonė, mano gyvenimas remiasi į tikėjimą, kad Dievas sukūrė žmogų ypatingam, vieninteliam ir dieviškam tikslui. Man visiškai nesvarbu koks nuostabus yra tas ponas, nes jis negali sugriauti mano įsitikinimo. Jo bandymas yra toks pats nesėkmingas kaip ir virtų žirnių mėtymas į dešimties aukštų pastatą, siekiant sugriauti jį. Jis negali sugriauti mano tikėjimo, doktrinos ir ištikimybės tikėjimui. Tėvai, gimus kūdikiui į šį pasaulį, atidžiai žiūri į jį ar jis yra panašus į juos. Galbūt per daug stipru sakyti taip, bet visi tėvai stebi tą susiraukšlėjusį veidelį ir stengiasi įžvelgti panašumus į save. Mes norime, kad dalykai būtų panašūs į mus; jei jie nėra tokie, stengiamės, kad jie būtų tokie. Mes piešiame paveikslus, rašome muziką, darome daug kitų dalykų, nes trokštame kurti. Viskas, ką sukuriame, yra mūsų asmenybės atspindys. Meno pasaulyje C.Monet lengvai atskiriamas nuo Rembranto. Kiekvienas paveikslas atspindi menininko asmenybę. Dievas sukūrė žmogų, panašiu į save, kad jis teiktų malonumą Jam labiau negu bet kuris kitas kūrinys. Žmogus yra vienintelis kūrinys, kuriame Dievas gali matyti savo atspindį, nes jis buvo sukurtas pagal Jo atvaizdą. Žmogus yra Dievo šlovės atspindys, toks buvo pirminis jo tikslas. Jis buvo sukurtas atspindėti aukščiausią Dievo šlovę, kad Jis galėtų žvelgti į šį veidrodį, vadinamą žmonija, ir

10 matyti jame savo šlovę. Žmogus turėjo atspindėti Dievo šlovę visai kūrinijai. Jūs esate Visagalio veidrodis ir tai yra priežastis, dėl kurios buvote sukurtas, o ne paprasčiausiai nešioti daiktus iš vienos vietos į kitą t.y. dirbti. Jūs nebuvote sukurtas ugdyti savo protą taip, kad galėtumėte kalbėti labai protingai; taip pat jūs nesate čia tam, kad mėgautumėtės viskuo, kuo galite, netgi tyriausias gyvenimo malonumais; jūs nesate čia tam, kad patirtumėte visas įmanomas emocijas. Visi šventi pranašai ir apaštalai mokė, kad žmogus krito iš savo pirminės būsenos t.y. sudaužė veidrodį ir jau neatspindi Dievo šlovės. Viešpats jau negalėjo žiūrėti į nusidėjusį žmogų ir matyti jame savo šlovę. Žmogus neišpildė jo sukūrimo tikslo, kuris reiškė garbinti savo Kūrėją Jo šventumo grožyje. Jis pamiršo tai, per nuodėmę atmetė šį gebėjimą ir šiandien rūpinasi kitų dalykų, kurie pripildytų šią tuštumą, ieškojimu. Kokių baisių dalykų ieško žmonės, praradę Dievą! Jei Jis nešviečia į jų akis, jie pripildo jas bet kuriuo kitu dalyku; jei jie negarbina didžio Dievo, kuris sukūrė juos, suranda kitą garbinimo objektą. Jei žmogus neturi Dievo, jis privalo turėti kažką kitą. Galbūt tai yra jachtos ar pinigai, tapę stabu. Galbūt tai yra šventės arba noras gerai leisti laiką. Žmonės prarado Dievą ir dabar nežino ką daryti, todėl jie ieško kažkokios veiklos. Jie sugalvojo tam visus gyvenimo malonumus. Dievas sukūrė žmogų atspindėti Jo šlovę. Gaila, bet žmogus nedaro to. Gėlės toliau yra tokios pat gražios, kaip ir sukūrimo pradžioje. Saulė toliau šviečia visa savo jėga danguje. Vakare krenta šešėliai ir mėnulis parodo savo grožį bei pasakoja mums, jog dieviška ranka sukūrė visa tai. Bitės toliau renka nektarą iš gėlių žiedų, paukščiai gieda tūkstančius giesmių, serafimai toliau šaukia: Šventas, šventas, šventas. O žmogus toliau gyvena kartume. Žmogus, kuris buvo sukurtas panašiu į Dievą, nustojo būti tokiu. Jis turėjo atspindėti Dievybę, bet dabar atspindi tik savo nuodėmę. Jis yra niūrus ir atšiaurus, uždarytas savo urve, kol žvaigždės tyliai pasakoja jo istoriją. Žmogus tyli prieš visą visatą, jei atmesime jo blogus žodžius, pasipiktinimą, grasinimus, prakeikimus ir visas šypsenas bei nervingas ir blogai sukurtas dainas, neturinčias jokio džiaugsmo. Pakeiskime veidrodį arfa. Dievas įdėjo į žmogų arfą, didesnę už bet kurį kitą dalyką, ir norėjo, kad ji būtų skirta Jam. Tačiau nusidėdamas jis numetė arfą į purvą. Dabar ji yra purvina ir jos stygos nutrūkę. Pati didžiausia nelaimė, kurią pažino pasaulis, yra tokia: žmogiška siela, labiausiai panaši Dievą iš visų kitų kūrinių, matė kaip užgęso jos proto šviesa ir širdies meilė. Dabar ji vaikšto klupinėdama tamsiame pasaulyje, ieškodama kapo. Iš Dievo perspektyvos žmogui reikėjo atpirkimo. Koks yra atpirkimo tikslas? Jis sugrąžina mus pas Dievą; jis įdeda naujas stygas į arfą, nuvalo ją ir atnaujina per Tėvo malonę bei Avinėlio kraują. Aš turiu jums nuostabią žinią. Dievas neatsisakė mūsų. Jis nepasakė angelams: Ištrinkite jų vardus ir pašalinkite juos iš mano atminties. Ne, Jis pasakė: Aš vis dar trokštu, kad šis veidrodis šviestų ir Aš galėčiau matyti jame savo šlovę. Aš vis dar noriu būti garbinamas mano tautoje. Aš vis dar noriu turėti tautą, kuri džiaugtųsi manimi ir mylėtų mane per amžius. Todėl Dievas pasiuntė savo vienintelį Sūnų, kuris prisiėmė žmogaus kūną ir, gyvendamas žemėje, buvo Dievo šlovės atspindys. Pagaliau Dievas turėjo savo žmogų! Naujasis Testamentas sako: Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas (Hebr.1:3). Kai Dievas žvelgė į Marijos sūnų, matė savo atspindį Jame. Jėzus sakė: Tikėkite manimi, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje, arba tikėkite mane dėl pačių darbų. (Jono 14:11). Ką Jėzus norėjo pasakyti šiais žodžiais: Kas matė mane, matė Tėvą? Jis sakė: Aš pašlovinau Tave žemėje, atbaigiau darbą, kurį man skyrei. Dievas buvo pašlovintas per savo Sūnų, kuris ėjo į mirtį; joje visa ta šlovė buvo deformuota labiau negu bet kuriame žmoguje ir Jo veidas buvo labiau deformuotas negu bet kurio kito žmogaus. Žmonės mušė Jį, spjaudė ant Jo, tyčiojosi iš Jo ir galiausiai prikalė Jį ant kryžiaus. Jis kentėjo ant jo šešias valandas ir dejavo, kol atidavė savo dvasią. Danguje skambėjo varpai, nes žmogus buvo atpirktas. Trečią dieną Jėzus prisikėlė tarp mirusiųjų ir dabar sėdi Dievo dešinėje, o Dievas rūpinasi

11 žmonių atpirkimu, kad jie sugrįžtų pas Jį ir prie pirminio savo tikslo: būti veidrodžiais, atspindinčiais Jo šlovę. Aš noriu paaiškinti kas yra garbinimas ir parodyti koks tragiškai varganas jis yra bažnyčiose bei kaip mes galime atstatyti jį savo kartoje. Garbinimas yra žmogaus egzistencijos pagrindinis motyvas. Garbinimas yra priežastis, dėl kurios mes gimstame ir dėl kurios gimstame iš naujo. Garbinimas yra mūsų pirmos ir antros, kurią vadiname atgimimu, pradžios priežastis. Garbinimas yra Bažnyčios egzistencijos priežastis. Visa krikščioniška Bažnyčia visose pasaulio šalyse ir visose kartose egzistuoja tam, kad pirmiausia garbintų Dievą; pirmiausia, o ne po to. Pirmiausia ji turi garbinti Dievą, o ne nustumti tai į susirinkimo pabaigą kaip kažką antrinio. Pirminis mūsų pašaukimas yra garbinti Dievą. John Keats rašė apie strazdą, negalintį giedoti: Kaip strazdas be liežuvio tuščiai stengiasi ir miršta nusilpusia širdimi savo lizde... Aš dažnai galvoju, kad tokia metafora yra labai tinkama. Strazdas be liežuvio miršta, nes negali išlaisvinti to čiulbesio, kurį turi savyje. Mums atsitinka priešingai. Mes turime ilgą liežuvį, tačiau mažai naudojame jį; mes turime arfą, kuriai niekas neprilygsta visatoje, tačiau grojame ja retai ir blogai. Kažkas paklausė mirštančio Lawrence ką jis daro. Jis be jokių dvejonių atsakė: Darau tai, ką dariau paskutinius keturiasdešimt metų ir viliuosi daryti visą amžinybę. Ką -paklausė jo. Garbinu Dievą. Broliui Lawrence mirtis buvo antroje vietoje; ji buvo tik dar vienas susitikimas jo užrašų knygelėje. Pirmiausia ir virš visų dalykų jis garbino Dievą. Jis keturiasdešimt metų garbino Dievą ir susitikimas su mirtimi visiškai nepakeitė to. Jis garbino Dievą, kai jautė, kad depresija apima jį. Galiausiai Lawrence mirė ir jo kūnas buvo palaidotas, tačiau šis brolis toliau garbina Viešpatį vietoje, kurią mes vadiname Viešpaties akivaizdoje. Jus garbinsite Dievą ir po to, kai visa kita jau neegzistuos. Liūdna, jei neišmokstame garbinti Jo dabar, nes tuomet reikės skubotai mokytis to paskutiniam egzaminui. Aš noriu garbinti Dievą savo asmeniniame gyvenime taip ir iki galo, kad nereikėtų mokytis to paskutinį momentą. Mane apima tokia ramybė, kad aš galėčiau nustoti kvėpuoti ir pasakyti: Aš garbinu Jį, toliau garbinu Jį ir viliuosi garbinti visą amžinybę. Jūs esate čia tam, kad garbintumėte Dievą ir džiaugtumėtės Juo per amžius bei skelbtumėte visatai koks didis yra jos Kūrėjas. F.W.Faber ( ) Tobulas gyvenimas Protas pakyla, mąstant apie Dievą, ir širdis tolsta nuo žemės, pavargęs nuo praeinančių džiaugsmų ir laikinų linksmybių. Juk nepakanka tik išgelbėti sielą ir pabėgti nuo amžinosios ugnies. Tik mąstant apie Dievą širdis prisipildo pačiu giliausiu džiaugsmu. Dievas yra vienintelė žmogaus buveinė Sunkus ir ilgas yra kelias, bet tik jis pasotina meilę, trokštančią Dievo, kuris yra jos likimas.

12 Visatos Viešpatie, Dieve, kuris sukūrei viską, kas egzistuoja, savo malonumui. Aš nuolankiai pripažįstu Tave savo Kūrėju. Grąžink man išgelbėjimo džiaugsmą. Atstatyk sudužusią arfą mano viduje. Įdėk į ją naujas stygas, kad aš galėčiau giedoti gyrių Tau priešais visą visatą ir angelus, gyvenančius danguje. Jėzaus vardu. Amen. 3 skyrius Žmogaus prigimties esmės atradimas Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats-garbink Jį (Psalm.45:11). Atidžiam studentui Biblija yra nuostabi knyga dėl jos harmonijos. Visa Biblija aiškiai ir pabrėžtinai moko, kad Dievas sukūrė žmogų garbinti Jį. Dievui nieko nereikia ir Jis yra pakankamas savyje, vis dėlto Jis nori turėti garbintojus. Savo nesukurtoje prigimtyje Dievas yra pakankamas savyje ir Jam nieko netrūksta, vis dėlto Jis nori, kad žmogus, sukurtas pagal Jo atvaizdą, garbintų Jį. Tai yra dvasinis oksimoronas. Kūrėjui reikia kūrinio. Mes turime statyti ant šios tiesos: Dievas sukūrė visus dalykus su tikslu. Aukščiausias Jo tikslas žmogaus sukūrime buvo turėti kažką, kas sugebėtų garbinti Jį ir pasotinti Jo širdį. Tačiau žmogus krito ir dabar nėra gabus įvykdyti tikslą, dėl kurio buvo sukurtas. Jis yra kaip debesis be lietaus. Jis neturi vandens. Jis yra kaip saulė, neskleidžianti šilumos; kaip užgesusi žvaigždė; kaip medis, neturintis vaisių; kaip paukštis, kuris negieda; kaip arfa, kuri neskleidžia jokios muzikos. Dievo širdis trokšta, kad žmogus garbintų Jį. Gelmė šaukia gelmę. Biblija nuolat tvirtina, kad visi šventieji garbins Viešpatį, kai Jis ateis. Mes žinome, kad jie garbins ir aukštins Jį ir Jis ateis priimti to. Tą dieną, kada Jis ateis, kad būtų pašlovintas savo šventuosiuose ir keliantis susižavėjimą visuose, kurie įtikėjo. (2 Tes.1:10). Velnias norėtų įteigti mūsų netikintiems protams, kad Dievas nenori to garbinimo, kurį esame skolingi Jam. Šėtonas nori, kad mes tikėtume, jog Viešpačiui nerūpi mūsų garbinimas, tačiau tiesa yra kitokia. Dievas nori, kad žmogus garbintų Jį ir tik atpirktas žmogus gali daryti tai tinkamai. Mes nesame nelaukti vaikai; Dievas ieško bendrystės su mumis. Jei ne, kodėl tuomet, kai Adomas nusidėjo ir sulaužė bendrystę su Dievu, Jis atėjo dienos vėsoje ir, neradęs jo, šaukė: Adomai, kur esi?. Viešpats buvo Tas, kuris ieškojo bendrystės su Adomu. Arfos, esančios Adomo viduje, stygos nutrūko ir jo balsas užstrigo gerklėje. Dievas įsakė mums garbinti Jį ir 45 psalmėje parašyta: Karalius geidžia tavo grožio. Jis yra tavo Viešpats-garbink Jį! (11 eil.). Dievas suranda mumyse kažką, ką įdėjo į mūsų esybę; kažką, kas patinka Jam. Šis grožis priklauso Jam. Tai yra pakankamai priešinga tam, kas įprastai mokoma nuo evangelinių bažnyčių sakyklos. Dievas ne tik nori, kad žmogus garbintų Jį, bet ir žmogus netgi kritusioje būsenoje turi savyje kažką, kas bando atsiliepti į Dievą, nors ir nepasiekia to. Dažniausiai yra sakoma, kad žmonės nenori garbinti Dievo, tačiau nėra nė vienos genties šiame pasaulyje, kuri neturėtų tam tikros religijos ar garbinimo formos. Apaštalas Paulius kalba, kad visas pasaulis tiesia rankas, bandydamas, tarsi apgraibomis, apčiuopti Dievą. Taigi, ir žmonės trokšta garbinti Dievą. Kai žmogus atsiklaupia ir pakelia rankas į viršų, daro tai, kas yra įprasta jam. Kažkas pačioje jo esybės gilybėje lenkia jį ieškoti to, kurį galėtų garbinti ir aukštinti. Neatpirktoje būsenoje žmogus paklydo ir negali aiškiai apibrėžti savo laisvanoriško garbinimo objekto, todėl savo ieškojimuose tik tolsta nuo Dievo. Nesuradęs Jo, jis pripildo

13 savo širdies tuštumą kažkuo kitu, tačiau tas, kuris nėra Dievas, niekada negalės pasotinti širdies, išskirtinai sukurtos dieviškam artumui. Prisiminkime ir kitokį tikėjimą. Šis lenkia tikėti, kad Dievas nemyli mūsų taip, kaip sako, jog myli. Mes netikime, kad esame tokie brangūs Jam, kad Jis nori būti su mumis taip, kaip sako. Žmogaus sielos priešas pardavė mums tokį melą ne tik tam, kad sunaikintų mus, bet ir tam, kad išlaikytų toli nuo mylinčio Dievo artumo bendrystės. Šėtono neapykanta Dievui lenkia jį daryti viską, ką jis pajėgia, kad atimtų iš Visagalio tai, kas Jam teisėtai priklauso. Jei pasaulis staiga patikėtų, kad Dievas nori, jog mes garbintume Jį, jis per naktį taptų laimingu. Mes galiausiai suprastume savo tikslą t.y., kad mes patinkame Dievui ir Jis ieško bendrystės su mumis. Jei žmonija nebūtų kritusi, garbinimas būtų įprastas dalykas pasaulyje, nes Dievas paskyrė ją šiam tikslui. Jis sukūrė žmogų kaip ypatingą muzikos instrumentą garbinti Jį. Tačiau žmogus sukilo ir atsitraukė nuo šio tikslo, kai nuodėmė įėjo į jo gyvenimą. Garbinimas turėjo būti įprastas dalykas jam, bet dabar įprasta tapo nuodėmė. Žmogaus prigimtis yra kritusi, tačiau tai nebuvo pirminis Dievo planas jam. Jei visas pasaulis sirgtų vėžiu, galėtume sakyti, kad ši liga yra įprasta ir priimtume ją kaip tokią. Vis dėlto ji nėra įprasta, nes Dievas, kurdamas žmogaus kūną, negalvojo apie anomalias ląsteles, kurios sukels vėžį. Viešpats sukūrė žmogaus sielą pagal savo atvaizdą ir Jo tikslas buvo, kad mes veiktume pagal tą dievišką prigimtį. Jis nenorėjo, kad nuodėmės virusas užkrėstų tą šventą vietą žmogaus viduje. Taigi, nuodėmė yra nenatūrali. Ji yra svetima substancija, suteršianti žmogaus širdį ir gyvenimą bei taip atstumianti Dievo žvilgsnį. Kristusiai žmonijai nuodėmė yra įprasta, o garbinimas nenatūralu, todėl tiek nedaug žmonių iš tiesų garbina. Labai svarbu suprasti, kad nė vienas negali garbinti Dievo taip, kaip jam patinka ar kaip jis įsivaizduoja. Koks turi būti garbinimas nusprendžia tik Dievas. Tas, kuris sukūrė mus garbinti Jį, taip pat nurodė kaip mes turime daryti tai. Mes negalime garbinti Dievo taip, kaip norime. Mūsų garbinimas turi sutikti su dieviška valia. Viešpats nepriima bet kokio garbinimo. Jis priima tik tą, kuris yra tyras, kuris kyla iš širdies, paklusnios Šventajai Dvasiai. Jis gali priimti tik tą garbinimą, kuris sutinka su Jo šventa prigimtimi. Apsigavimas, kad galima garbinti taip, kaip žmogus sugalvoja, griauna daugybės gyvenimus kiekvienoje kartoje. Supratimas, kad galime garbinti Dievą taip, kaip mums patinka, ir pagal mūsų užgaidas svarbu, kad tik būtume nuoširdūs, yra mėgstamos velnio pinklės ir neatsivertusių poetų šaltinis. Klaida, esanti tokiame tikėjime, lenkia galvoti, jog religinė patirtis yra įmanoma be Kristaus ir atpirkimo. Įmanoma patirti religinius pergyvenimus, bet nebūti krikščioniu ir eiti keliu į amžiną pragarą. Tai yra kažkas, kas nuolat vyksta visame pasaulyje. Galbūt sunku suvokti, bet visiškai įmanoma turėti patyrimus su Dievu be gelbstinčios patirties su Juo. Todėl ne tik yra įmanoma turėti religinę patirtį be Kristaus ir be išgelbėjimo, bet netgi garbinti be Kristaus ir be išgelbėjimo. Kaip baisu galvoti, kad žmogus gali garbinti, bet negarbinti iš tiesų! Jie garbina tai, ko nepažįsta -sakė Jėzus apie tam tikrus žmones. Įmanoma turėti garbinimo elementus- gyrių, nusižeminimą, atsidavimą,- bet būti neatpirktu asmeniu. Thomas Carlyle savo knygoje Didvyriai: didvyrių garbinimas ir didvyriškumas istorijoje įspėjo mus nesuklysti ir negalvoti, kad visos pagonių religijos buvo klaidingos. Jis rašė: Netiesa, kad jos buvo klastotė; jos buvo tikros ir tai yra baisiausia. Kartą, būdamas Meksike, aš aplankiau seną bažnyčią, kurioje dar buvo plūktinė asla. Aš sėdėjau joje ir stebėjau statulas bei žvakes. Tuo metu įėjo viena sena meksikiete ir nuėjo tiesiai į bažnyčios gilumą. Atrodo, kad ji žinojo šią vietą taip, jog galėjo vaikščioti joje užrištomis akimis. Taigi, ji nuėjo prie vienos statulos, man atrodo, kad mergelės Marijos, atsiklaupė ir pakėlė akis į jos veidą su ypatingu troškimu ir dievotumu. Kaip būtų nuostabu, jei jie būtų nukreipti į Viešpatį! Ji garbino; ji buvo ne veidmainė, o tikra garbintoja, bet ką ji garbino!? Jos garbinimas nebuvo nukreiptas teisinga kryptimi. Liūdniausia, kad ji nežinojo to. Amerikos indėnai ateidavo prie upės kranto, iškeldavo rankas į

14 dangų ir sakydavo savo dievui Manitu: Gyrius tau, gyrius Manitu, gyrius jam. Jie iš tiesų garbino, kai šaukė savo didžiam Manitu. Taigi, visiškai įmanoma patirti religinius patyrimus be Dievo ir netgi atmetant Biblijos Dievą. Įmanoma garbinti, bet ne pagal dievišką valią, todėl toks garbinimas yra nepriimtinas Jam, nes Jis nekenčia stabmeldystės. Stabmeldystė paprasčiausiai yra garbinimas, nukreiptas į kažkokį asmenį ar dalyką, kuris nėra Dievas, ir tai yra pats didžiausias piktžodžiavimas. Paulius suprato tai:...pagonys, aukodami aukas, aukoja demonams, o ne Dievui; ir aš nenoriu, kad jūs būtumėte demonų bendrininkai. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Jūs negalite sėdėti prie Viešpaties stalo ir prie demonų stalo (1 Kor.10:20-21). Mūsų Viešpats sakė, kad ateis tokia diena, kai žmonės sakys: Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!. Tada Aš pareiškiu jiems: Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai! (Mato 7:22-23). Jis nepriėmė jų garbinimo. Jis negalėjo priimti jo, nes šis nesutiko su šventa Dievo prigimtimi. Viešpats negali priimti jokio garbinimo, kuris nėra nukreiptas į Jį ir nesutinka su Jo šventumu. Tas, kuris sukūrė mus garbinti Jį, taip pat nurodė kaip mes turime garbinti. Mes negalime garbinti Dievo taip, kaip norime, pagal savo valią ar nuotaiką. Dievas nepriima bet kokio garbinimo. Jis priima tik tokį garbinimą, kuris yra tyras ir vedamas Šventosios Dvasios. Dievas atmetė beveik visą žmonijos garbinimą jos esamoje būsenoje. Vis dėlto, Jis nori, kad mes garbintume Jį; Jis įsako tai ir ragina tam. Akivaizdu, kad Dievas buvo įskaudintas ir nuliūdintas, kai Adomas negarbino Jo. Tačiau Jis atmeta ir pasmerkia beveik visą žmonių garbinimą. Garbintojas turi paklusti Dievo valiai arba negalės garbinti Jo. Jis gali kurti poemas ir jo prote gali gimti ypatingos mintys, kai jis mato tekančią saulę, tačiau jis negalės garbinti Dievo, jei neturi tikėjimo pagal apreikštą Jo tiesą. Garbinti Dievą taip, kad toks garbinimas būtų priimtinas Jam, reiškia paklusti tiesai apie Jo asmenį, sutikti su tuo, kas sakoma apie Jį, ir tuo, kas sakoma apie Kristų. Be to, toks garbintojas turi sutikti su tiesa apie save t.y. kad jis yra nedoras ir nusidėjėlis. Būtent tai yra paskutinė kliūtis atgailai. Žmogus, savo pražuvusioje būsenoje, nesutinka su tuo, jog jis yra nuodėmingas. Dievas sukūrė mane tokiu -teigia jis ir didžiuojasi tuo, jog nusimeta bet kokią savo kaltę. Jei aš nesu atsakingas už savo būseną, neturiu daryti jokių pasikeitimų. Dievas turi priimti mane tokį, koks esu. Priimtinas garbintojas turi sutikti ir su tiesa apie atpirkimą-jėzaus Kristaus kraujas apvalo nuo nuodėmės ir išlaisvina iš jo- ir atėjimą pas Dievą. Kai žmogus galiausiai sutinka su savo kaip nusidėjėlio padėtimi, jis dažnai yra gundomas pats atpirkti save. Tačiau tai yra didelė klaida, nes jis negali įvykdyti dieviškų standartų. Tam, kad jūsų garbinimas būtų priimtinas Dievui, jūs turite atsinaujinti pagal atvaizdą To, kuris sukūrė jus. Atvaizdas turi būti atstatytas. Tik atgimęs žmogus gali garbinti Dievą tinkama ir Jam priimtina forma. Jei Šventoji Dvasia nepadaro šių dalykų, viskas bus medis, šiaudai ir šienas. Mano garbinimas niekada nepakils aukščiau mano galvos ir dangaus Dievas atmes jį taip, kaip atmetė Kaino garbinimą. Biblija yra ta knyga, kuri apšvietė mane. Ji yra ta šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, skaitantį ją. Jėzus Kristus yra Šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Žmogaus širdies šviesa ir šios knygos šviesa turi sutikti viena su kita; ir kai sielos akys žvelgia į gyvą Dievo žodį, mes pažįstame tiesą ir galime garbinti Dievą dvasioje bei tiesoje. Senajame Testamente kunigas negalėjo aukoti aukų, kol nebuvo pateptas aliejumi, Dievo Dvasios simboliu. Nė vienas žmogus negali garbinti iš savo pačio širdies. Jis gali ieškoti tarp gėlių, tarp paukščių lizdų, tarp kapų ar kažkur kitur, bandydamas garbinti Dievą. Tačiau šis ieškojimas bus tuščias ir nuves jį į dvasinį nusivylimą. Žmogus negali garbinti, vedamas savo širdies. Tik Šventoji Dvasia gali garbinti Dievą Jam priimtinu būdu ir sugrąžinti Viešpačiui Jo šlovę, spindinčią mumyse. Jei Ji nepasiekia mūsų širdžių, tuomet nėra atspindėjimo nė garbinimo. Och, koks didis, platus ir visapusiškas yra Kristaus darbas! Todėl aš negaliu jausti didelio palankumo tai krikščionybei, kuri teigia, kad Evangelija padeda žmogui atsisakyti rūkymo ar alkoholio. Ar krikščionybė

15 daro tik tai, kad atitraukia mane nuo kažkokio blogo įpročio? Ar ji tik sulaiko mane nuo lošimo, žmonos mušimo ar melagysčių uošvei? Taip, atgimimas apvalo nuo tokių dalykų ir per jį žmogus tampa nauju kūriniu. Tai yra atpirktos per Kristaus kraują prigimties vaisiai. Tačiau pirminis Dievo tikslas atpirkime yra atstatyti mus dieviškam garbinimui ir mes vėl galėtume girdėti Viešpatį Dievą sakant: Ir Karalius trokš tavo grožio, nusilenk Jam, nes Jis yra Tavo Viešpats. (Psalm.45:11). Karinga bažnyčia užėmė pasaulį su savo linksma religija tik todėl, kad ji buvo garbintoja. Jei krikščioniška bažnyčia nustoja būti garbintojų bendruomene, jos religija smunka iki menkiausios išorinės įtakos; ji krenta į tuščius darbus bei beprasmiškas apeigas. Kai jūs pradedate kalbėti apie Avinėlį, kuris buvo nužudytas, apie kraują, kuris buvo pralietas, ir apie Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią, tuomet jūs gyvenate ir garbinate tiesoje. Kai Dievo Dvasia viešpatauja, mes garbiname dvasioje ir tiesoje; ir toks garbinimas pakyla virš išorinių ritualų. Dievas sukūrė mus garbinti Jį. Fundamentalizmas, praradęs savo galią garbinime, sugalvojo religines kvailystes, per kurias bandė įkvėpti save. Aš nekenčiu to; aš mokiau prieš tai ir pasmerkiau tai visais šiais metais. Fundamentalistai tvirtina, kad tarnauja Viešpačiui, bet vienintelis džiaugsmas, kurį jie turi, yra kūniškas džiaugsmas. E.Presley, grodamas sentimentalią muziką, buvo laimingesnis žmogus už daugelį krikščionių, kurie atsiduoda savo pačių įkvėptam pusės valandos dvasiniam siautuliui. Atpirktiesiems Šventosios Dvasios šulinys yra toks, iš kurio nereikia pačiam siurbti vandens. Šventosios Dvasios vandenys, pripildantys atpirktą garbintojo širdį, teka iš jos ir yra malonūs Dievui lyg pats nuostabiausias deimantas. Mes turime išmokti kaip reikia garbinti, kad patiktume Dievui, kuris yra vertas to. Ir Karalius trokš tavo grožio. Nusilenk Jam, nes Jis yra tavo Viešpats. Dieve, mūsų Tėve, mes ieškome Tavęs. Mes kreipiamės į Šventąją Dvasią, mūsų Vadovą ir Mokytoją. Tegul mūsų širdys atsiduoda Jos darbui; tegul Ji pripildo mus neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, kad mes pakiltume virš šio pasaulio triukšmo ir pasiektume neprieinamą Šviesą. 4 skyrius Įvairūs keliai į garbinimą Įkaito širdis mano krūtinėje, bemąstant įsiliepsnojo; aš prabilau (Psalm.39:3). Kiekvieno žmogaus esybės gilumoje yra polinkis garbinti ir tai yra įprasta pasaulyje, vis dėlto ne visi keliai veda į garbinimą, kurį Dievas priima ir kuris patinka Jam. Kai kurie garbinimo būdai nepatinka Dievui ir Jis negali priimti jų, nors jie ir yra nukreipti į Jį ir siekia patikti Jam. Dievas, kuris ieško garbinimo, įsako, kad garbinimas turi sekti Jo nurodymais ir nesuteikia jokių išimčių. kiekvienoje kartoje ir kultūroje dažniausiai buvo keturi keliai, kuriais ėjo žmonės, ieškodami garbinimo. Leiskite priminti juos. Jie yra matomi visose kartose ir kultūrose, ir jie atlaikė laiko tėkmę. Žmogaus nuostabumo kelias. Šis garbinimo kelias labai priartėja prie Dievo reikalavimų, bet nepasiekia jų. Jis yra gražus daugeliu aspektų ir pristato didžiausias žmonijos pastangas. Jis reiškia atiduoti Dievui tai, kas labiausiai patinka mums, nekreipiant dėmesio į Jo paliepimą. Senajame Testamente tai matome Kaino pavyzdyje. Abelis aukojo Dievui kraujo auką, o Kaino auka buvo be kraujo.