LAIÐKAS REDAKTORIUI. Kun. Vygintas Èiurinskas. Kalëdø pasaka

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "LAIÐKAS REDAKTORIUI. Kun. Vygintas Èiurinskas. Kalëdø pasaka"

Transkriptas

1 LAIÐKAS REDAKTORIUI Kalëdø pasaka Kun. Vygintas Èiurinskas Mielas Redaktoriau, Po ilgo laiko vël raðau Naujajam Þidiniui-Aidams. Viena vertus, malonu, nes ðis þurnalas unikalus mûsø katalikiðkos kultûros reiðkinys, be to, jau seniai esu kà nors jam raðæs, kita vertus... labai jau sunku man lape dëstyti mintis, ðnekëti daug lengviau. Buvau ápraðytas paraðyti kalëdiná pamokslà, bet ði uþduotis atrodë per sunki. Kaþkada mëgau juokauti: jei pamokslo klauso moèiutës, tai dar nëra geras pamokslas, jei klauso pasiðiauðusiø ðeðiolikmeèiø grupë, tai dar nëra prieþasties girtis, bet jei tavo pamokslo klauso klierikai, tai tikrai esi geras pamokslininkas. Liûdna pripaþinti, kad tikëjimas gali virsti rutina, kad po apeigø daugybe gali bûti palaidotas gyvas ir jautrus santykis su Anapusybe, kad kunigystë gali virsti profesija, o vienintelë auka celibatas. Lyg ir negirdëti Lietuvoje apie koká nors garsø pamokslininkà (gal tokio ir nëra?). Þmones nustebinti sunku, o ypaè pamokslais. Kadaise, 10-oje klasëje, pats pradëjau eiti á Ðv. Miðias, ir Vilniuje, Ðv. Rapolo baþnyèios gale, prie durø, klausydamas pamokslø, svajodavau: na, kai að tapsiu kunigu, tai tokius pamokslus sakysiu... Kunigu tapau, o va pamokslai tikrai nëra tokie, kuriais didþiuoèiausi. Taigi raðyti pamokslà Kalëdoms tai tyrai, ramiai, ástabios nuotaikos ðventei uþduotis ne man, galiu tik pasidalyti savo iðgyvenimais. Yra trys didþiausios krikðèioniø ðventës: Velykos, Kalëdos ir Sekminës, svarbiausia ðventë Velykos, o man ir, manau, daugeliui artimiausia Kalëdos, Jëzaus gimtadienis. Lietuviðki ðvenèiø pavadinimai nenusako Jëzaus gyvenimo momentø, kuriuos minime, todël daugeliui, kurie su Katalikø Baþnyèia susijæ tik kultûriniais saitais, ðventës vis labiau atsietos nuo Jëzaus asmens, tapusios ávairiausiø simboliø ir paproèiø maiðalyne. Tai liudija ir atvirukø siuþetai, ir linkëjimø turinys, pagaliau ir pati ðventës eiga. Miestelio mokykloje, kurioje dëstau tikybà, klausiau vaikø, kokiø paproèiø jie ðeimose laikosi Kûèiø dienà, per Kalëdas, ir labai smarkiai nusivyliau, iðgirdæs, kad Kûèiø vakaras yra gana banalus ir net nuobodus!? O taip tikëjausi ið kaimo vaikø iðgirsti kokiø nors ádomiø archajiðkø paproèiø. Kai mokytojø kambaryje pasidalijau savo nuoskauda, tai iðgirdau paprastà atsakymà: pasiþiûrëk, kas kaime pasiliko! Nesmagu atsidurti ant þemës. O kiek per lietuviø kalbos pamokas mokytojos Laimos Abraitytës kalbëta apie senojo lietuviðko kaimo dorà ir tradicijas! Tiesa, esu miestietis, tad ðis maþytis akibrokðtas dël to, kad neteko matyti kaimo raidos ið arti. Nuo klierikavimo laikø ieðkau Kalëdoms ir Velykoms graþiø atvirukø. Tiesa, þodis graþus labai jau plati sàvoka. Prisimenu vienà þmogø, kuris, pamatæs gatvëje paauglæ, vos pavelkanèià kojas su storapadþiais batais, nusijuokë: Groþis baisi jëga. Taigi kas man graþu, kitam nebûtinai. Koks mano poþiûriu turëtø bûti Kalëdinis atvirukas, visø pirma religinis siuþetas, krikðèioniðka simbolika bei sveikas realizmas (turiu omenyje lengvai atpaþástamà vaizdavimo objektà, sunkiai priimu religiniame mene visokius ten NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

2 -izmus, ypaè nekenèiu, kai Ðvè. M. Marija vaizduojama lyg Skudurinë Onutë). Nervina ir nuvalkioti kalëdiniø egluèiø su kiðkuèiais vaizdeliai, galima pamanyti, kad minime triuðio Rodþerio ar eglutës ið garsiosios dainelës V liesu rodilas, joloèka... gimimà. Tegul kaltina mane primityvia vaizduote ir meninës nuovokos neturëjimu, bet graþiausi man yra kalëdiniai atvirukai su Viduramþiø miniatiûrø reprodukcijomis. Mums Kalëdos tai sniegas, ðaltis, papuoðta eglutë su ðv. Mikalojaus dovanomis, o kaip Izraelyje? Kiek þinau, dabar ten lietingasis periodas, lyg mûsø ruduo (tik taip ásivaizduoju, neteko bûti tuose kraðtuose gruodþio mënesá). Aiðku, rudens darganos kuria atitinkamà nuotaikà. Norëèiau kada nors sutikti Kalëdas Kristaus gimtinëje. Kûèiø vakaras susijæs su asmeniniais iðgyvenimais. Kadaise, prieð 20 metø, pradëjau savo kelià kunigystën. Paþástamø dvasininkø neturëjau, tik zakristijonà, kuris buvo tëvams suradæs mokytojà, paruoðusià mus su broliu Pirmajai Komunijai. Mes gyvenome toje paèioje keturaukðtëje chruðèiovkoje, tik jis kitoje laiptinëje. Ilgokai stengiausi já pagauti, bet uþeiti á butà buvo nedràsu, tad stengiausi susitikti neðdamas ðiukðles: tada dar nebuvo konteineriø, nustatytu laiku atvaþiuodavo ðiukðliaveþë, kurios vairuotojas nervingu ilgu pypsëjimu praneðdavo apie atvykimà. Neðiojau ðiukðles ilgai, gal pusmetá, kol pagaliau Kûèiø vakare, ilgai sukæs ratus apie namà, nusprendþiau uþeiti. Tik bëda, pamaèiau ant sniego gulintá girtà þmogø. Net nesmagu pasidarë: að ir taip lauþau galvà, o èia ant sniego girtuoklis. Kà daryti? Pirma mintis nesikiðk, atsigaivelios ir nueis, ne pirmas kartas, bet noriu bûti kunigu, o geri darbai?.. Taip nesmagu, kad esu nedràsus. O kaip pasielgti? Pora ilgø minuèiø pamindþiukavæs pagaliau priëjau, papurèiau, banaliai pasakiau, kad suðals, jei gulës, ir smirdantis pilietis, o stebukle, atsikëlë ir svyrinëdamas nuðlitiniavo tolyn. Taip palengvëjo lyg naðtà didþiulæ nusimetus. Po to jau virpëdamas kopiau á ketvirtà aukðtà ir, sustojæs prie durø, spaudþiau skambutá. Pasisveikinæs pasakiau, kad noriu bûti kunigu... Kitas dalykas, kuris ástrigæs galvoje ir siejasi su Kûèiomis, tai besimeldþiantys vyrai prie Kûèiø stalo tokie nevyriðki, pasimetæ, vieni ásitempæ, kiti suglebæ. Ir aklam matyti, kad jiems vieða malda yra nejodinëtas arkliukas. Be ilgø postringavimø pasakysiu, kad tikëjimas vis dar siejasi su silpnumu, moteriðkumu, na, þodþiu, nesubalansuotas vyrams, ir viskas. Dràsos ir pasitikëjimo, kurie trykðta þiûrint futbolo ir krepðinio rungtynes ar kalbant apie maðinas, jausmø bangø në kvapo. Vaikai kaip vaikai, viskà mato, tik nieko nesako, bet ásidëmi. Kad ir kà sakytø psichologai ir sociologai, bet patinka þioplinëti milþiniðkuose prekybos centruose, ypaè prieð ðventes. Miniø minios zuja ðen ir ten, o að, kaip áprasta man, stebiu þmones, prisimenu Sàjûdþio laikus, kai bûdavau minioje ir skanduodavau Lietuva, Lietuva. Aiðku, kad skruzdëlynas prekybos centre skiriasi nuo Sàjûdþio mitingø, bet asociacijø kyla. Apima lyg ir saugumo jausmas juk daug ðviesø ir þmoniø, prekiø gausa. Kad taip tas minias á baþnyèià!.. Paþástamas gavo dovanø èeká, tai, palaikydamas jam kompanijà, nuëjau kartu á Akropolá. Kai uþsukome á kosmetikos parduotuvæ, iðkart prisistatë apsauginis ir nesitraukë, kol iðsirinkome prekæ. Ne pirmas kartas, matyt, visa povyza dvelkia prasèiokiðkumu ir nepatikimumu. Lapkrièio pabaigoje, kai dar sniegas në negalvojo tirpti, buvo paðalæ, mënulis pilnas, iðëjau prieð vidurnaktá pasivaikðèioti po Rimðæ. Balkðva mënulio ðviesa, ðvariai juodas dangus, ryðkûs ðeðëliai, sniegas, maloniai girgþdantis po kojomis, tyloje kartais girdëti lojantys ðunys, dûmø kvapas tokio vaizdo mieste nepamatysi ir uþplûstanèio jausmingo virpulio nepatirsi; brangiai mokëèiau, kad tokia Dievo kûryba galëèiau kasmet dþiaugtis. Kad taip per Kalëdas! Bet jos, kaip áprasta, bus aklo darbo ðventës, o Kûèias sutiksiu vienas, ir gerai, nes vis ápratæs paguodà gauti ið þmoniø, o ne ið Dievo. Prie stalo pasikviesiu patá Jëzø, ir bus apie kà pasiðnekëti. Kaþkada bandþiau pasiþiûrëti á mûsø tikëjimà ið ðono. Kaþkokia pasaka þavi, nuostabi ir ádomi, bet tik pasaka su laiminga pabaiga: apie Tautà, laukianèià Mesijo, apie jo mirtá ir prisikëlimà. Maþdaug taip ir ásivaizduoèiau tikëjimà, jei pats Anapusybës nebûèiau patyræs. Henrikas Radauskas: Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Slepiu savo pasakà nuo ávairiausiø teologiniø skersvëjø, saugau, kad jos nenupûstø á gyvenimà, kur pasakos nereikalingos NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

3 DIENORAÐTIS APIE VISKÀ Vytautas Landsbergis Ið tikrøjø tai ne visai taip, bet apie daug kà ir ne viena tema. Sako, paraðyk dienoraðtá arba kaip dienoraðtá. O kad að jo neraðau nei ðratais, nei kompais, gal tik popiergaliuose arba galvoj kokiø nuosëdø sugula, ir galima ið ten pasirankioti. Datos bûna ir nusitrynusios, bet vis ið netolimos dabarties. Tai ir imsiuos tà galvà lengvinti padrikais gabalais, ið uþraðø vis dëlto palopydamas. * * * Ukraina bunda, gimsta. Ukraina tampa tauta ir valstybe. Ar tikrai? Ar leis? Dabartiniai Rusijos valdovai vël padarys viskà, kad Ukraina netaptø tauta ir valstybe, bent jau dar ilgà laikà. Jiems geriau turëti antrà sumindytà Baltarusijà. Ukrainos tikresnë nepriklausomybë ir jos dvasia ateities viltis trypiama negailestingai, plaèiu ciniðku sàmokslu ir galimu smurtu, kuris bûtø tolygus iðdavystei. Nepaprastai daug panaðumø á mûsø Sausio 13-osios iðvakares. Duok Dieve, kad Ukraina laimëtø, ir be kraujo aukø. * * * Ukraina ðiandien stovi ant slenksèio tarp savo praeities ir ateities, tarp vakardienos ir rytdienos. Ji yra graþi narsiø þmoniø ðalis, ir daugelis jø nenori sustabdyti savo laikrodþiø, juolab þengti atgal. O tuo pat metu arogantiðkasis vakar desperatiðkai dairosi kokiø nors stabdþiø, nesiribodamas vien savo neþabotai piktos propagandos priemonëmis. Todël mes ir girdëjom stulbinanèius pareiðkimus nuo aukðèiausiø Kremliaus, viduramþiø tvirtovës, bokðtø, kaip antai: Ukraina teturi dvi alternatyvas: arba suskilimà, arba kraujo praliejimà; visi tie Lenkijos Solidarumo, antimiloðevièinio ir roþiø revoliucijos sàjûdþiø vadai buvo marionetës, tampomos vieno þinomo ðeimininko (CIA), taigi tas pat vyksta ðiandien Ukrainoje, kuri yra Rusijos vidaus reikalas ir t. t.; jei vakarinë Ukrainos dalis eis ðalin nuo Rusijos, tai prakeiktieji Vakarai kamðtiniais ðalmais yra pasirengæ kolonizuoti antrarûðæ Rytø Ukrainà ir bombarduoti jos miestus raketomis! Daug to oficialaus þodyno mirgëjo arti beprotybës, ir tai rodë kiek daug, autoriø manymu, statoma ant kortos. Bet tuo paèiu metu anie, nugrimzdæ á geopolitines spekuliacijas, pasirodë neágalûs suvokti esmingesniø, dvasiniø dalykø. Tai laisvës dvasia, naujosios europietiðkos Ukrainos gimimas jos þmoniø ðirdyse jie daugiau nebenori gyventi supami melo ir teroro, nenori bûti gàsdinami ir nuodijami visokiausia prasme. Ðiandien ir èia mes turime puikià progà susitikti laisvos Ukrainos sielà... Taip kalbëjau pristatydamas Europos parlamentarams ir jø padëjëjams Eurovizijos þvaigþdæ Ruslanà Lyþyèko. Strasbûras, Ruslana jiems itin aiðkiai iðdëstë, kad Ukrainoje nesivarþo tarpusavy du kandidatai arba dvi partijos. Vienoj pusëj stovi pravda, o kitoj brechnià. * * * Nesikiðkime? Bûkime neðaliðki? Kas objektyvus, neðaliðkas ir tarara, kam ir tiesa, ir melas vienodai rodo, tas galbût geras politikas, bet jis nëra dþentelmenas. * * * Demokratinei visuomenei labai svarbu, kad ir teismas, ir spauda bûtø nepriklausomi nuo maþø pinigø. * * * Senëjanèios visuomenës Europoje kartais lyg pakyla tokia tema arba problema ir vël nugæsta, nes nëra kà daryti. Ásilies turkai, ir bus jaunø þmoniø. O dabartinës Europos problema stoka vaikø yra ne socialinë, bet kur kas gilesnë. Tai stoka meilës. Ji mat nëra tik jausmai dviejø lyèiø suaugusiøjø santykiuose. Taèiau (todël) kai nëra meilës, nukreiptos á tà vaikà, kurá tu galëtum pagimdyti ir mylëti, neatsiranda ir jo paties. Arba nëra jø daugiau, nes tu nenori mylëti daugiau. Galbût nemoki, galbût esi ðykðtuolis. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

4 DIENORAÐTIS Kai mes jø nenorim, kai nenorim jø mylëti dar neatëjusiø ir jau atëjusiø, tai ir nelaukiam, kad apkabintume tëvø meile. Èia visas reikalas, kodël Europa taip ir pasibaigs. * * * Susitikom delegacijoje su rusais, aptarinëjom þmogaus ir èeèënø teises, ir parëjæs paraðiau. Galëtø tai bûti kaip ir paminklas Ruslanui Alichadþijevui. Á skriaudþiamà èeèënø kaimà ateina rusø armija ateina. Ðeði ðarvuoèiai du malûnsparniai juodi kaukëti vyrai uniformose tai frontas prieð sodybà kurioj nëra kulkosvaidþiø nei bunkeriø. Uþëmë. Suëmë. Tà vienà ûkininkà. Nors beginklá bet parlamento pirmininkà. Iðsiveþë á savo sostinës Butyrkas. Viskas. Jûs klausiate neþinome. Neþinome neláskite. Treji jau metai trys Alichadþijeviukai visi berniukai auga rengiasi á kovà. Nors jau visi vaikai toj þemëj turi dþiovà. * * * Russia is very important for us. Rusija ið tikrøjø svarbi, taèiau tiesa svarbesnë. A èto nam delat s etoj rþavoj derþavoj? Davajte statyti normalià valstybæ, ir visi jums padës. * * * Jukos istorija kaip sapnas, kurá vienàkart esu sapnavæs: ateina antstoliai, pasako, kad esu nesumokëjæs uþ elektrà, ir parduoda mano butà saviems uþ penkis litus. Pabudau iðpiltas ðalto prakaito. * * * Kodël mes nenorim net paklausti, ar parduotø 10% akcijø ir uþ kiek? * * * Islamo konklava. Ar girdëjo kas nors apie toká dalykà? Taèiau, ko gero, èia vienintelë iðeitis. Beproèiai arba kraðtutiniai fanatikai, kurie þudosi, kad nuþudytø kuo daugiau þmoniø turguje, jaunimo diskotekoje ar viso autobuso keleivius, jie yra apdoroti ir Briuselis Michailo Raðkovskio nuotrauka. ELTA 580 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

5 DIENORAÐTIS átikëjæ nuostata, kad to nori Alachas, kuris uþ toká kilnø neþmoniðkumà gausiai atlygins. Tai tampa islamo kaip religinës, filosofinës, moralinës nuostatø sistemos, dalimi ir problema. Iðkrypæs islamas ar tikras? Átikinamai (fanatikams) niekas neatsakys, net ir pavieniai dideli Islamo autoritetai. Bet galbût atsakytø pasaulinë autoritetø konklava ir sunitø, ir ðiitø, ir nuosaikiøjø, ir radikalø, jeigu jie susirinktø, uþsidarytø ir neiðsivaikðèiotø, kol nebus atsakymo. Kokio ir su kokiom pasekmëm? Atsakius (ko reiktø tikëtis), kad Alachas ir Koranas smerkia nekaltø atsitiktiniø þmoniø, juolab vaikø ir moterø þudymà, terorizmo apaðtalai virstø ekskomunikuotais atskalûnais, Alacho prieðais. Gal tada ir parengto saviþudþio sàmonæ pasiektø mintis, kad ðiuo keliu jis eina ne á rojø, kur vaikinà amþinai glamonës gurijos, o á gehenà, amþiams á ðaitano nagus... Tada liktø veikiau desperados, kurie vieðai þudosi, nes nebegali gyventi taip skriaudþiami arba nori taip dar kreiptis á abejingà pasaulá. Bet religinio musulmoniðko fanatizmo pavojus, tikiu, sumaþëtø. * * * Armënø sàmonës aitrinimas dël jø genocido nuteikia ðalá prieð dabartinæ Turkijà ir trukdo suartëti su NATO, nors esu ásitikinæs, kad buvimas vienoje transatlantinëje organizacijoje su Turkija ir Azerbaidþanu duotø armënams jø trokðtamà saugumà ir artintø susitaikymà. Distancija, kuri laikoma ðimtà metø, gali pasilikti dar ðimtà metø. Að abejoju, ar visi armënai nori tokios ilgos distancijos nuo Europos ir euroatlantinës bendrijos, kad ir koks bûtø skaudus jø didþiosios skriaudos prisiminimas. O jeigu armënai pareikðtø, kad atleidþia uþ genocidà, kad nekaltina dabartinës turkø tautos, nejau Turkijos valdþia tai atmestø? Ji nelabai laiminga, kad Europos Sàjunga nurodo sutvarkyti pirmiausia Kipro Respublikos diplomatiná pripaþinimà, bet viskà nustelbia dþiaugsmas dël ES sprendimo pradëti derybas dël narystës. Neþinia, kada jas pradës vargðë Armënija. * * * Daugiau katalikø maþiau apgavikø. Ar tikrai? * * * Jëzau, mûsø broli, meldësi Lietuvos partizanai drëgnose miðkø þeminëse. Taip ir sutikdami Kalëdas prie skurdaus poþeminiø Kûèiø stalo, bet su karðta malda. Palyginkime dvi þmogaus dvasios kryptis. Viena tai traktuoti þmogø kaip garbinamà abstrakcijà, netrukus pereinant á kokio nors konkretaus asmens Fiurerio, Duèës, Pirmininko Mao ar Generalisimiausio Sekretoriaus garbinimà, suteikiant jam bemaþ virðgamtiðkø galiø paveikslà. Kita kryptis tai dievybës ir paties Dievo antropologizavimas (atsipraðau, geriau bûtø suþmoginimas), matant ir iðpaþástant já kaip Dievo Sûnø, o kartu þemiðkiausià, kiek tik galima, todël suprantamà, pagelbstintá ir átikinantá. Taigi vienu atveju Didysis brolis, tironas arba tironija, kuriuos kas nors dievina. Kitu atveju Jëzus Kristus, mûsø brolis. Kenèianèiøjø ir mirsianèiøjø brolis, kuris viskà supranta. O vaikø choras prieð kelias dienas per kalëdiná koncertà dainavo èekø liaudies giesmæ: Jëzulëli maþulëli, að tave sûpuosiu. Jis dar maþesnis uþ juos, todël ypaè mylimas maþas broliukas. Èia teologija gali pasitraukti, nes juk ir Jis yra pasakæs: leiskit maþutëliams ateiti. Nesvarbu, kokiais keliais. Ir jie graþiausiu bûdu susitinka Ðv. Kalëdø istorijoje. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

6 ÐIANDIENA KAS GI BUVO UÞDRAUSTA, APGINTA IR ATGAUTA? m. ið ðimtmeèio perspektyvos Paulius Subaèius Istorikai vis labiau águnda svarstyti nerealizuotas istorijos galimybes, ima á savo raðinius ásileisti þodelá jeigu ne todël, kad baustøsi istorijà pakeisti, o tam, idant parodytø procesø sudëtingumà ir veiksniø ávairovæ. Lietuvoje pasitelkus retorikà kas bûtø buvæ, jeigu jau aptariama lenkakalbës bajorijos integracija á modernià lietuviø visuomenæ arba prieðkario Baltijos valstybiø vienybës iniciatyvos. Taèiau tai, kas laikoma tautos kultûrinës atminties aðinëmis gairëmis, tebëra sukaustyta bûtinybës sampratos, vienintelio kelio riboþenkliø. Su ðiomis gairëmis susijusius praeities tyrimus riboja ir kreipia vyraujanèios simbolinës struktûros ir socialiniai institutai. Kitaip tariant, ásidëmëtinomis, vaisingomis, analizës ir pasididþiavimo vertomis skelbiamos tik ðiandienius tæsinius turinèios praeities þmoniø mintys bei pastangos. O projektai, sumanymai, kuriø ágyvendinimas strigo, kuriø genealogija nesiekia mûsø dienø, pateikiami nebent kaip ádomybës, keistenybës ar tiesiog nesusipratimai. Moderniai visuomenei ir valstybei svarbios sukaktys ypaè apnuogina tiesmukà retrospektyvà istorijoje regimi ir paðlovinami vien dabartyje ásitvirtinusiø idëjø daigai. Vienà ið tokiø sukakèiø minëjome visus ðiuos metus. Paþvelkime á lietuviø kovos su spaudos draudimu kultûrinæ atmintá, akademinius tyrimus ir sukaktuvinius renginius klausdami: kas atsidûræ jø centre? Tarsi akivaizdus atsakymas: pastangos priversti carinæ valdþià legalizuoti spaudà lotyniðka abëcële, bent vienu aspektu nëra pakankamai tikslus. Dëmesys tenka pastangoms nelegaliai platinti ir pagaliau legalizuoti spaudà tokia lotyniðkos abëcëlës forma, tokia jos adaptacija lietuviø kalbai, kuri pasiekë mûsø dienas kaip bendrinës (standartinës) kalbos ortografijos pagrindas. Visuotinai þinoma, kad ið spaudos draudimo epochos lietuviai iðëjo su kultûriðkai vyraujanèia pietiniø vakarø aukðtaièiø tarme, Jono Jablonskio Lietuviðkos kalbos gra- matika, ðiuolaikine 32 raidþiø abëcële. Kitaip tariant, retrospektyvus þvilgsnis byloja, kad prieð ðimtà metø lietuviai palauþë valdþios valià ir, panaikinus vadinamàjá spaudos draudimà (kuris de facto buvo ir panaðaus raðymo ranka vieðojoje sferoje draudimas), atgavo ðiandienei bendrinei kalbai artimà raðto pavidalà. Taèiau ar daþnai susimàstoma, jog 1904 m. lietuviai atgavo ne tai, kà buvo praradæ 1864 m.? Atgavo Vinco Kudirkos Statraðos ramsèiø ir Kriauðaièio Gramatikos reglamentuojamà spaudos formà, atgavo grafemas <ð> ir <è> su paukðèiukais ir t. t. Ar tai buvo ta pati spauda ir raðyba, kuri valstieèiø kolektyviniuose praðymuose panaikinti suvarþymus ávardijama kaip tradicinë, baþnytinë, senoji, áprasta, lietuviðka ir pan., tie patys raðmenys, kurie lietuviø sodieèiams buvo jø ðvento tikëjimo þenklai 1? Ar tai buvo visiðkai ta pati vieðo lietuviðko þodþio forma, kuria paskelbtos Valanèiaus religinës politinës broðiûros, pirmieji kontrafakciniai maldynai ir giesmynai, pagaliau diduma (bent tiraþø poþiûriu) knygneðiø platintø prûsiðkø ir amerikiniø leidiniø? Pastaràjá deðimtmetá buvo atidþiau iðnagrinëtos þemaièiø bendrinës kalbos idëjos 2, vidurio aukðtaièiø raðomosios kalbos tradicijos tæsiniai pirmoje XIX a. pusëje. Ir tapo dar akivaizdþiau, kad spaudos draudimo epochos prieangyje vyko gana aðtri simbolinë bei praktinë konkurencija dël bendrinës raðto kalbos pobûdþio. Ji tæsësi ir po 1864 m., tik pogrindyje bei uþsienyje, ágydama kitokias formas, ásitraukiant Suvalkijoje naujai besirandanèioms kultûrinëms galioms. Nesunku nurodyti, prieð kà keturiasdeðimt metø kovojo lietuviai prieð caro Petro I ávestos graþdankos adaptacijà lietuviðkiems raðtams. Prieð sekuliarizuoto slavø ortodoksø raidyno taikymà katalikø spaudiniams. Prieð bet kurià ið keliø graþdankos formø, kurias iðskiria tyrinëtojai. Taèiau preciziðkas atsakymas á klausimà: uþ kà buvo kovojama, yra kur kas keblesnis net tuo 1 Savukynas, B., Raidynø konkurencija ir karas, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 2004, Nr. 5, p Subaèius, G., Þemaièiø bendrinës kalbos idëjos: XIX amþiaus pradþia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidybos institutas, NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

7 KAS GI BUVO UÞDRAUSTA, APGINTA IR ATGAUTA? atveju, kai ribojamës raðytinës kalbos pavidalo plotme. Kitaip tariant, susiduriame su sunkumais, net jei nesileidþiame á kalbos socialinio statuso tyrimus ir kità platesnæ problematikà. XIX a. antros pusës lietuviø kultûros bei visuomenës veikëjai skirtingai suprato ir kovos uþ lietuviðkà spaudà priemones, strategijà, perspektyvas, ir patá ginties objektà konkreèiausia ir tiesmukiausia prasme. Þinoma, ne visada ar veikiau retai patys kultûrininkai, ypaè á katalikiðkà bei tautiná sàjûdá ásitraukæ valstieèiai reflektavo, koks diferenciðkas ir kintantis yra tas ginties objektas. Taèiau raðymo, redagavimo, spausdinimo ir skaitymo aktais jie priëmë, pripaþino vienas ar kitas lietuviðkos ortografijos formas, tuo atskleisdami, kad tam tikrais atvejais ið tiesø gina skirtingus dalykus. Abstrakèiai svarstant, carinës valdþios visi praðë (reikalavo) to paties legalizuoti lotyniðkà abëcëlæ, nekliudyti Lietuvoje 750 metø tesinèios lotyniðko raðto tradicijos moderniai tautinei sklaidai. Taèiau apeinant, ignoruojant draudimà arba vëliau naudojantis jo panaikinimu, buvo neiðvengiami konkretûs apsisprendimai kokiais ligtoliniais raðto pavyzdþiais sekti ar naujoves ávesti, kiek ir kokiø raidþiø yra lietuviðkoje abëcëlëje, kokias fonemas kokiose pozicijose ar morfemose jos atitinka. Tø konkreèiø apsisprendimø bûta ávairiø, kartais konfrontuojanèiø. Jie glaudþiai susijæ ir su tam tikrø visuomenës grupiø kultûriniu, vëliau socialiniu bei politiniu ásitvirtinimu ar, prieðingai, atstûmimu ir izoliavimu. Todël pastanga patikslinti: uþ kà, uþ koká raðtà bei drukà kokie lietuviai kovojo, nëra tokia ánoringa ar grynai akademinë, kaip gali atrodyti ið pirmo þvilgsnio. O tie, kurie kovojo uþ kitokià (daugeliu kitoniðkumo prasmiø) spaudà, nei buvo atgauta, yra visokeriopai nusipelnæ Lietuvos kultûrinei tradicijai, lietuviø tapatybei bei tautiniam orumui. Nusipelnæ bent kaip alternatyvø ir ávairovës, be kurios kultûra ima merdëti, steigëjai. Idant ankstesnës mintys neliktø nuo istorinës medþiagos atitrûkusiomis prielaidomis, aptarkime, mûsø akimis, labiausiai ásidëmëtinà neordinaraus kultûrinio galvojimo ir veikimo pavyzdá. Ortografinës ávairovës aspektu suproblemintame kovos uþ lietuviðkà spaudà lauke atidþiau ásiþiûrëkime á Antano Baranausko alternatyvà jo raðybos projektà. Ásiþiûrëkime klausdami, kokià marginalizuotà sàmoningumo perspektyvà ir kokias nerealizuotas istorijos galimybes tai atskleidþia. Trumpai priminsiu biografiná kontekstà. Pradëjæs Kauno kunigø seminarijoje dëstyti homiletikà lietuviø kalba ir tæsdamas ankstesnius lietuviø tarmiø tyrimus, Baranauskas ties XIX a. septinto ir aðtunto deðimtmeèio riba susirûpino vieningos raðybos reikalu. Jis laikësi minties, kuri ir anksèiau buvo sporadiðkai keliama raðto þmoniø, kad bendrinë raðomoji kalba turi bûti grindþiama tarmiø derinimu. Tokià idëjà Baranauskas traktavo istoriðkai, tai yra siûlë, kad lyginant tarmes bûtø atrasti (rekonstruoti) ir á bendrinës kalbos pamatà dedami tie pirminiai fonetikos bei morfologijos pavidalai, ið kuriø tarminës formos yra iðriedëjusios. Jis sukûrë, pats ëmë vartoti ir jam prieinamais bûdais skleisti unikalià raðybos sistemà, grindþiamà polifonetiniu principu. Sumanymo esmë lotyniðka abëcëlë buvo papildyta diakritiniais þenklais taip, kad uþraðà Treèiasis puslapis ið knygos Ostlitauische Texte, Mit Einleitung und Anmerkungen, Hrsg. von Anton Baranowski und Hugo Weber, Heft I, Weimar: H. Böhlau, 1882 kiekvienos lietuviø tarmës atstovas galëtø perskaityti savaip. Kitaip tariant, tai vieninga ortografija, kuri ágalina skirtingà, tarminá tarimà, tarminá fonetiniu poþiûriu perskaitymà. Polifonetine raðyba 1882 m. buvo iðleistas Anykðèiø ðilelis 3, prie ðios ortografijos pratinti seminarijos klierikai, Baranausko bièiuliai. Ji susilaukë didelio susidomëjimo, sukëlë diskusijø, buvo perimta ir moksliniais tikslais tobulinama Kazimiero Jauniaus. Deja, në viena polifonetinës raðybos forma neprigijo, po spaudos atgavimo ilgainiui ji buvo visiðkai 3 Ostlitauische Texte, Mit Einleitung und Anmerkungen, Hrsg. von Anton Baranowski und Hugo Weber, Heft I, Weimar: H. Böhlau, 1882, S NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

8 PAULIUS SUBAÈIUS uþmirðta. Net lingvistai jos nëra detaliai analizavæ, vien probëgðmais teapþvelgæ. Todël ðiandien, matyt, kiek keistai skamba teiginys, jog Baranauskas, kovodamas prieð spaudos draudimà, kovojo uþ savo sukurtos lietuviðkos bendrinës raðybos legalizavimà. Vis dëlto buvo bûtent taip poeto susiraðinëjimas su Hugo Weberiu, Janu Baudouinu de Courtenay, Imperatoriðkajai Mokslø Akademijai siøsti darbai liudija Baranauskà laukus, kada galës savo darbus iðspausdinti norima ortografija, tikëjus, kad lingvistiniai ir sociokultûriniai argumentai atvers jo raðybai vieðà kelià á lietuviø visuomenæ. Kalbos istorijos autoritetai teigia, kad nuo Baranausko prasideda pagrindinës lietuviø kalbos mokslo ir bendrinës kalbos kûrimo linijos 4. Taèiau jo raðybos projektas visø kalbininkø, literatø ir istorikø it susitarus vadinamas nepraktiðku, nepragmatiðku, utopiniu, laikomas vien lingvistikos istorijos bei teorijos ádomybe. Jei domësimës vien tuo, kokios prieþastys ir aplinkybës trukdë jo projektui iðsiskleisti, ar buvo ámanu já realizuoti lingvistinës ekonomijos poþiûriu, niekada adekvaèiai neávertinsime nei ðios inovacijos masto, nei prasmës. Bûtina atsiþvelgti, kad carinë priespauda, graþdankos primetimas áaðtrino raðybos klausimà, pakëlë já á aukðtesná probleminá lygmená nei paprastas patogumas, suprantamumas, pritaikomumas. Raðybos klausimo suvokimas tapo lietuviø tautos, jos kultûros, jos tradicijø bei perspektyvø suvokimo projekcija ir atvirkðèiai. Kokiomis gi lingvistinëmis premisomis grindþiama Baranausko raðybos sistema ir kà tai sako apie jo poþiûrá á lietuviø tautà, jos kultûriná gyvenimà, kalbà bei tapatybæ? Siûlydamas polifonetiná principà, Baranauskas deklaravo dëmesá, jautrumà regioninëms lingvistinëms skirtybëms, kiekvienà lietuviø kalbos tarmæ teikë kaip vertybæ. Tarmiø derinimo græþiantis á pirmines, kilmines formas motyvas pabrëþë gilià kalbos tradicijà ir indoeuropeistø mokslines áþvalgas tiriant jos genealoginæ vertæ. Prisiminkime aplinkybes. Tautiðkai sàmonëjantys lietuviai jau kelis deðimtmeèius mëgina atmesti teiginius apie lietuviø kalbos sunykimà ir eventualià prapultá. Spaudos draudimas vëlgi verèia uþimti ginties pozicijas. Prieðingai, Baranausko laikysena tai savotiðka ofenzyva. Valdþia ir átakinga lenkø kultûrinë opinija nenori pripaþinti vienos lietuviø tautos teisiø, o jis manifestuoja vienuolikos tarminiø grupiø 5 unikalià tapatybæ ir teisæ saviðkai skaityti universalø raðtà. Ne tik daugelio laidojama kalba, bet kiekviena tarmë ir nusipelno, ir gali bûti iðlaikyta bei puoselëjama. Ið amþiaus pradþios baþnytiniø raðtø perimtas bei vokieèiø kalbininko Augusto Schleicherio pakoreguotas ortografijos pavidalas gali bûti ne tik apgintas priespaudos sàlygomis, bet ir patobulintas, praplëstas, pertvarkytas. Pertvarkytas taip, kad atlieptø masinio, ávairiomis tarmëmis kalbanèio 4 Zinkevièius, Z., Lietuviø kalbos istorija, t. 5: Bendrinës kalbos iðkilimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijø leidykla, 1992, p skaitytojo, o ne siauro ið vieno regiono kilusiø kultûrininkø ratelio poreikius. Koks gilus tikëjimas lietuviø kultûriniu brandumu ir augimo galimybëmis reiðkiamas tokiais pasiûlymais! Juk Baranausko sumanymas galëjo bûti adresuojamas tik aukðto literatûrinio sàmoningumo visuomenei. Vadinasi, jis tokià visuomenæ numanë, ásivaizdavo, tikëjosi atsirasiant. Skleisdamas savo bendrinës raðybos idëjà, jis drauge skleidë ir ðá orø poþiûrá á lietuviø tautà bei jos ateitá. Utopija buvo ákvepianti, padràsinanti, uþdeganti. Tai atsakas á carines represijas visai kitoje plotmëje ir visai kitu mastu, nei tradicinës istoriografijos kanonizuoti bandymai nusimesti spaudos draudimo jungà. Nepragmatinis Baranausko atsakas á spaudos draudimo iððûká buvo pragmatiðkas ta prasme, jog vertino kultûrà pagal jos vidinius kriterijus, vidinæ augimo potencijà, o ne iðorinius varþtus. Tai pragmatika daryti savo ir nesitaikyti prie apgailëtinø aplinkybiø, aktyviai kurti ir dràsiai eksperimentuoti, kai valdþia daro viskà, kad pasitrauktum á apkasus ir ribotumeisi primityviausiais poreikiais. Mûsø kultûrinë savivoka dar tarsi neapèiuopia akivaizdaus paradokso á lotyniðkos abëcëlës draudimà Lietuvoje atsakyta ne tik ir ne tiek pastangomis jà uþkonservuoti, iðlaikyti, bet raðybos apmàstymu, tobulinimu, keitimu. Maþa to, ne viena, o keliomis labai skirtingomis, konkuruojanèiomis ir, Baranausko atveju, radikaliomis raðybos svarbaus kultûros atributo pertvarkos strategijomis. Ðiuolaikinës kultûrinës savivokos (kuri, kaip sakëme pradþioje, subordinuota vyraujanèioms simbolinëms struktûroms ir bûtinybës sampratai) perspektyvoje Baranausko raðybos projektas intriguoja dar vienu poþiûriu. Spaudos draudimas buvo lingvistinës ir, plaèiau imant, kultûrinës kontrolës árankis bei socialinës represijos apraiðka. Bendrinës kalbos kûrimas, intensyviai vykæs tuo paèiu laiku, buvo kitokia, bet irgi kontrolës pastanga, varþymasis dël dominuojanèios pozicijos. Vakarø aukðtaièiø tarmës, kaip bendrinës kalbos pagrindo, ásigalëjimas represavo kitas tarmes, iðryðkino kultûriniø galiø hierarchijà. Baranausko laikysena ðiuo poþiûriu gali bûti vertinama kaip kalbinio dominavimo atsisakymas. Bendrinës kalbos projektas, kuris implikuoja tarimo laisvæ, kuris orientuojasi tik á minimalø vieningo polifonetinio raðto autoritetà, bûtinà integruotos visuomenës komunikacijai, byloja apie daliná galios suspendavimà, jos padalijimà tarp daugelio subjektø. Taigi á spaudos draudimà kaip centralizuotos galios iððûká Baranauskas atsakë projektu, kuris áglaudþia decentralizuotà kultûriná vyksmà. Deja, spaudos lotyniðkais raðmenimis ðimtmetis liko neiðnaudota proga kritiðkai apmàstyti istorijos pamokas ir pasvarstyti apie kuo platesná spektrà galimø atsakø á centralizuotos Briuselio sociokultûrinës galios iððûkius. 5 Baranausko dialektologinë klasifikacija apima 11 lietuviø kalbos tarmiø, ið esmës XIX a. antros pusës Þemaièiø vyskupijos teritorijà. 584 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

9 ÞVILGSNIS JAV sëkmës ir nesëkmës KÆSTUTIS K. GIRNIUS Svarbiausias metø ávykis George o Busho perrinkimas JAV prezidentu. Busho pergalë svarbi, kadangi dabartinis hegemonas JAV lemia daugelio pasaulio regionø politikà. Kartais dël to, kad kitos ðalys paèios nepajëgia spræsti savo reikalø, kaip, pvz., Izraelio Palestinos konflikto. Daþniau dël to, kad Vaðingtonas primeta savo darbotvarkæ kitoms ðalims, savo karine ir ûkine galia verèia kitas ðalis paklusti jos norams. Irakas ir Afganistanas, karas su terorizmu, branduoliniø ginklø plëtra bei Irano ir Ðiaurës Korëjos branduolinis nuginklavimas, Jungtiniø Tautø struktûros ir chartos pertvarkymas tai tik dalis opiausiø problemø, kur Vaðingtonas turi ir kurá laikà turës vyraujantá vaidmená. JAV yra vienapolio pasaulio centras, nepaisant to, kas yra JAV prezidentas. Taèiau prezidento Busho asmenybë ir politika dar labiau pabrëþia Vaðingtono galià ir átakà. Ásitikinæs savo politikos tiesa, JAV pranaðumu, linkæs pasaulá matyti baltomis ir juodomis spalvomis, siekiàs amerikieèiams árodyti, kad jis ryþtingas jø interesø gynëjas bei politikos vadovas, Bushas pasuko JAV vienaðalës politikos linkme, atsisakydamas pusæ amþiaus puoselëtos bendradarbiavimo su sàjungininkais politikos. Ir vargu ar jis keis savo kursà. Busho perrinkimas nëra atsitiktinumas, kaip buvo jo ginèytina pergalë per 2000 m. rinkimus. Jo politiniai ásitikinimai bei vertybiniai ásipareigojimai atspindi amerikieèiø daugumos nuostatas. Per pastaruosius 40 metø JAV rinkëjai su kai kuriais pasvyravimais deðinëja. Vis daugiau rinkëjø mano, kad bûtina maþinti mokesèius ir valstybës vaidmená þmoniø gyvenime, ginti tradicines vertybes, pvz., prieðintis abortams bei ikivedybiniams lytiniams santykiams, skatinti dievobaimiðkumà. Jie taip pat mano, kad pasaulyje JAV atstovauja gërui, kovoja su blogiu ir turi teisæ ginti JAV interesus be iðlygø ir nepripaþástant veikimo laisvës apribojimø, iðskyrus savanoriðkai priimtuosius. Po rinkimø Bushas padarë keletà uþuominø apie santykiø su sàjungininkais gerinimà, o uþsienio reikalø ministras Collinas Powellas Briuselyje kalbëjo apie bendradarbiavimo bûtinybæ. Bet Bushas taip pat pabrëþë, kad savo balsais amerikieèiø tauta iðreiðkë pritarimà jo politikai. Visi karingieji Busho patarëjai, ypaè viceprezidentas Cheynis, gynybos ministras Rumsfeldas ir bûsima uþsienio reikalø ministrë Rice, lieka antrajai kadencijai. Svarbiausia, Bushas ne tas þmogus, kurá kankintø abejonës dël savo veiksmø. Klausiamas, kokias klaidas jis padaræs per savo prezidentavimà, Bushas negalëjo nurodyti në vieno pavyzdþio. Jo màstymo ir vaizduotës parametrai yra tvirti, tad manytina, kad pirmieji keturi jo prezidentavimo metai bus aiðkiausias kelrodis kitiems keturiems. O tai reiðkia, kad JAV toliau vykdys vienaðalæ politikà, aiðkià pirmenybæ skirs savo interesams, nors mëgins tai daryti diplomatiðkiau. JAV hegemoniðkos pretenzijos ir Busho administracijos arogancija piktina daugelá. Precedento neturintys blogi ryðiai su kai kuriomis Europos ðalimis, JAV valdþios populiarumo smukimas beveik visame pasaulyje, Busho demonizavimas kai kuriuose sluoksniuose tai tik keli nepasitenkinimo JAV pavyzdþiai. Kita vertus, JAV lieka, buvusios uþsienio reikalø ministrës Albright þodþiais, bûtina ðalis. Jei Vaðingtonas nutaria sëdëti sudëjæs rankas ir nesikiðti á kurià nors krizæ, beveik uþtikrinta, kad krizë nesibaigs, nes kitos ðalys neturi arba valios, arba galios veikti. Taip praeityje buvo Bosnijoje, Kosove ir Ruandoje, taip ðiandien yra Sudane ir kai kuriose kitose Afrikos ðalyse. Nepasitenkinimas JAV auga, bet kol kas nëra, kas jas pakeistø. Kova su terorizmu tebëra kertinis JAV uþsienio ir saugumo politikos akmuo, bet rezultatai ne itin dþiugina. Osama bin Ladenas tebëra gyvas ir slapstosi Pakistano kalnuose. Bin Ladenas nëra tik simbolis, nors jo þygiai ir sugebëjimas iðvengti sunaikinimo ir areðto ákvepia radikalius musulmonus visame pasaulyje. JAV þvalgybos nuomone, jis aktyviai vadovauja elitinei kovotojø grupei, kuri siekia ávykdyti sensacingà antpuolá JAV þemyne. Vaðingtonas didþiuojasi neutralizavæs du treèdalius Al Qaeda nariø, bet reikia manyti, kad jø gretas su kaupu papildë nauji madrasø abiturientai, pasipiktinæ JAV veiksmais Irake ir Izraelio Palestinoje. Kita vertus, kova su terorizmu vyksta ðeðëliuose, tad ne visada praneðama, kad pasisekë sulaikyti átariamus teroristus, sustabdyti jø rengiamus antpuolius. Daroma paþanga, stiprinant saugumo organø bendradarbiavimà, dalijantis duomenimis, stebint átariamuosius. JAV Afganistanas ir Irakas yra svarbûs terorizmo kovos frontai. Afganistane paþanga akivaizdi. Talibø jë- NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

10 gos senka. Jø kovotojai nepajëgë sutrukdyti spalio mënesio prezidento rinkimø, daugelis pasiryþæ padëti ginklus ir gráþti á taikø gyvenimà, kai bus paskelbta amnestija, veikiausiai 2005 m. pradþioje. Nors prezidentas Hamidas Karzajus buvo plaèiai vadinamas Kabulo burmistru, nes jo valdþia baigësi prie sostinës sienø, per pirmà rinkimø ratà jis buvo iðrinktas prezidentu, surinkdamas tris kartus daugiau balsø negu jo pagrindinis varþovas ir laimëdamas visø pagrindiniø genèiø paramà. Be to, skirtingai nuo padëties Irake, tarptautinë bendruomenë gana aktyviai dalyvauja, uþtikrinant Afganistano saugumà ir atkuriant ðalies ûká. Ðalies dar laukia dideli iðbandymai. Reikia nuginkluoti grupuotes ir demobilizuoti jø kovotojus. Per pastaruosius dvejus metus narkotikø gamyba ir prekyba pasiekë neregëtà apimtá, ir Afganistanui gresia pavojus tapti narkovalstybe. Pavasará bus renkamas parlamentas, o tai gana sudëtingas procesas, palyginti su prezidento rinkimais. Bet per trejus metus Afganistane pasiekta tikrai daug. To negalima sakyti apie Irakà, kur viena nesëkmë veja kità. Pasiprieðinimas nenumalðintas. Net uþimtoje ir sunaikintoje Faludþoje tebeveikia atskiros kovotojø grupës. Ûkis neatstatytas, daugelis vaikø serga. Nuotraukos ið Abu Graibo kalëjimo bei nauji praneðimai apie belaisviø kankinimà pakirto JAV doroviná autoritetà. JT ir kitos tarptautinës organizacijos laikosi atokiau, naujø talkininkø nëra ir net iðtikimiausi sàjungininkai netenka kantrybës. Neseniai Lenkija praneðë, kad vasario mënesá ji treèdaliu sumaþins savo kariø skaièiø. Ðiomis aplinkybëmis vis didesnæ reikðmæ ágyja sausio 30 d. numatyti parlamento rinkimai. Jei sunitai rinkimus boikotuotø arba juose nedalyvautø dël saugumo stokos, bûtø rimtø abejoniø dël rinkimø teisëtumo. O jei ðiitø sàraðai laimëtø aiðkià balsø daugumà, galëtø subraðkëti federacinë ðalies struktûra. Galima ásivaizduoti daug scenarijø, ÞVILGSNIS bet vos keli kelia optimizmà. Sunkiai sekësi sutramdyti kitas dvi blogio aðies ðalis Ðiaurës Korëjà ir Iranà. Didþiausià rûpestá kelia jø branduoliniø ginklø programos, o ne ryðiai su teroristais. Manoma, kad Ðiaurës Korëja turi bent du branduolinius ginklus, o Iranas toli paþengæs, tobulindamas urano sodrinimo technikà ir kurdamas pagrindà galimai ginklø gamybai. JAV laikosi kietos linijos tikëdamasi, kad diplomatinis spaudimas, netiesioginiai grasinimai, ûkinës sankcijos privers ðias ðalis nusileisti. Bet grieþta JAV politika neveiksminga, nes abi ðalys ásitikinusios, jog ðiuo metu JAV veikimo galimybës gana ribotos. JAV ginkluotosios pajëgos áklimpusios Irake ir tiesiog nëra kariø naujam karui. Be to, nauji kariniai veiksmai nesulauktø tarptautinës bendruomenës paramos. Ðiomis aplinkybëmis kitos ðalys ágyja svarbesná vaidmená ne tik per derybas su Iranu ir Ðiaurës Korëja, bet ir nustatant bendras politikos gaires. Pchenjano kaimynai, ypaè Kinija ir Rusija, stengiasi paveikti Ðiaurës Korëjà, siûlydami kompromisø ir ûkinæ paramà. Bet paþangos nedaug, ir pats Pekinas neturi iliuzijø, kad 2005 m. ávyktø lûþis. ES trijulë Prancûzija, Vokietija ir Didþioji Britanija kantriai, bet grieþtai derëjosi su Iranu, siekdama átikinti Teheranà atsisakyti urano sodrinimo programos. Nors Iranas siekë nuslëpti savo mokslininkø padarytà paþangà ir ne kartà savo ásipareigojimus atsiëmë, ilgainiui jis paþadëjo sustabdyti urano sodrinimà, nors neþinia, kuriam laikui. Kad ir kaip bûtø, ES lankstesnë derybø pozicija ne tik pasiekë teigiamø rezultatø, bet ir laimëjo Tarptautinës atominës energijos asociacijos ðaliø pritarimà. Be abejo, Iranà nusileisti skatino supratimas, kad uþ Europos stovi kovingai nusiteikusios JAV, ir kad Europa pritartø grieþtesnei JAV linijai, jei Iranas liktø uþsispyræs. Ðiuo atþvilgiu JAV buvo tylusis, bet átakingas derybø partneris. Kita vertus, bekompromisis spaudimas, koks buvo taikomas Ðiaurës Korëjai, irgi bergþdþias, jei ðalis pasiryþusi rizikuoti karu, nes Vaðingtonas negali kas kartà griebtis ginklo. Lazdos ir meduolio politika turbût naðiausia, bet jà sunku ágyvendinti, kai reikia suderinti keliø ðaliø diplomatines iniciatyvas. Ádomu ir tai, kad ES, o ne JAV perëmë vadovaujantá vaidmená derybose su Ukrainos politikais. Europos derybininkø, tarp jø ir Valdo Adamkaus, dalyvavimas nenulëmë derybø eigos. ES neturi svertø, kuriais galëtø priversti Ukrainos vyriausybæ daryti kà nors prieð savo valià. Bet tarpininkavimas buvo reikðmingas, nes parodë Briuselio átakà ir prestiþà regione. Paprastai ES nëra tokia galinga kaip JAV, ir Briuselis daþnai kalba keliais, o ne vienu balsu. Bet kai pasiekiamas sutarimas, ES gali bûti net átakingesnë uþ JAV, ið dalies dël to, kad yra patikimesnë partnerë, kurios ávaizdis pasaulyje patrauklesnis negu JAV. Europos pasitikëjimas savimi auga. Gruodþio mënesá Prancûzijos uþsienio reikalø ministras Michelis Barnier pasakë, kad Vaðingtono ryþtas atgaivinti Artimøjø Rytø taikos procesà turës didelá poveiká JAV ir ES santykiams. Europos ðalys nepatenkintos besàlygiðka JAV parama Izraelio politikai ir mano, kad neámanoma pakirsti radikalaus Islamo ir terorizmo ðaknø, kol nebus iðspræstas Izraelio ir Palestinos konfliktas. Po Arafato mirties susiklostë gana palankios sàlygos deryboms atnaujinti. Naujas Palestinos iðvadavimo organizacijos vadovas Mahumudas Abasas paragino savo tautieèius nutraukti karinius veiksmus prieð Izraelá, Egiptas ir Izraelis pasiraðë prekybos sutartá, Izraelis ketina panaikinti þydø gyvenvietes Gazoje. Bet JAV vaidmuo lemiamas. Sàþiningas ir neðaliðkas tarpininkavimas ne tik iðjudintø derybas ið aklavietës, bet ir padëtø atstatyti paðlijusius Vaðingtono santykius su Europa ir musulmonø pasauliu. Dar kurá laikà pasaulyje vyraus viena supervalstybë, bet JAV gali nulemti, kiek bus pritariama ar prieðinamasi ðiam reiðkiniui. 586 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

11 TEMA: EKUMENIZMAS LIETUVAI DRAUGE VIENYBËS ÞEMËS LINK Ekumenizmo vizija Jean Vanier NUOSTABA, PAÞINUS KITØ TIKËJIMÀ JEAN VANIER (g. 1928) tarnavo Kanados karaliðkajame kariniame jûrø laivyne, 1950 m. pradëjo studijuoti filosofijà. Apgynæs doktoratà dëstë Toronto universitete m. netoli Paryþiaus apsigyveno su dviem protiðkai neágaliais þmonëmis ir ákûrë Arkos bendruomenæ (dabar 115 visame pasaulyje) m. kartu su Marie-Hélène Mathieu ákûrë Tikëjimo ir Ðviesos bendruomenæ (dabar apie 1500). Yra gavæs Prancûzijos garbës legiono ordinà (2003). Tekstà ið anglø k. (Vanier, J., Pilgrims together: A Vision of Ecumenism, L Arche La Ferme, 1999) vertë Rûta Tumënaitë. Lukas mums pasakoja, kaip Jëzus stebëjosi Romos ðimtininko tikëjimu, kuris nepraðë Jëzaus ateiti ir iðgydyti jo tarnà, bet tik tarti þodá, ir tarnas pasveiksiàs: Sakau jums në Izraelyje neradau tokio didelio tikëjimo (Lk 7, 9). Jis stebëjosi ðio vyro tikëjimu ir savo Tëvo veikimu jame. Atrodë, lyg Jëzus bûtø suvokæs kaþkoká naujà dalykà apie Tëvo jam patikëtà pasiuntinybæ, ir pasijuto sujaudintas. Að irgi stebëjausi, matydamas vyrus ir moteris, priklausanèius baþnyèioms, kurios skyrësi nuo manosios, matydamas jø tikëjimà Jëzumi, meile Jëzui ir iðtikimybe Ðventajai Dvasiai. Septinto deðimtmeèio pradþioje man teko vadovauti ekumeninëms rekolekcijoms Belfaste. Dalyvavo apie ðeðiasdeðimt þmoniø: po lygiai ið Metodistø ir Presbiterionø baþnyèiø ir Katalikø Baþnyèios. Dauguma dalyviø iki tol niekada nebuvo susitikæ su þmonëmis ið kitos baþnyèios. Paskutinæ dienà kiekvieno jø papraðiau trumpai apibûdinti, kà jie patyrë per tiedvi drauge praleistas dienas. Viena presbiterionø diakonë pasakë: Praëjusá vakarà ðnekëjomës su katalikø vienuole. Labai nustebau, pamaèiusi, kad ji myli Jëzø. Ir pridûrë: Man atrodo, kad ji myli Jëzø labiau negu að. Mane giliai sujaudino jos nusiþeminimas; ji atrodë tokia pilna Ðventosios Dvasios. Tai buvo nuostabos akimirka. Nuostabos akimirkos, regis, viskà perkeièia mûsø viduje. Jos iðpleèia mûsø ðirdis. Mes pradedame suvokti, kaip Dievas veikia þmonëse uþ mûsø Baþnyèios ribø; kaip Dievas juos myli ir yra su jais. Tokios akimirkos man padëjo vël ir vël atrasti naujà meilæ ir gilià pagarbà þmonëms ið skirtingø baþnyèiø. Jos atvërë mano iki tol gana uþdarà regëjimà, teigusá, jog mano Baþnyèia yra vienintelë, o kitos baþnyèios yra ne tokios vertingos, atskleidë man Ðventosios Dvasios veikimà kitose baþnyèiose. Ðiø susitikimø dëka að suvokiau, kaip tokie þmonës, kaip toji diakonë ir jos baþnyèios nariai, yra malonës ðaltinis, Ðventosios Dvasios vaga ir man, ir daugeliui kitø þmoniø. Tokie susitikimai paþadina manyje troðkulá darbuotis dël vienybës tarp visø krikðèioniø, leistis á gelmæ, taip pat jie leidþia man suvokti tà vienybæ, kuri jau yra tarp mûsø ir kurià esame paðaukti atpaþinti, gilinti ir ðvæsti Dievo ðlovei. Tokios akimirkos reiðkia susitikimà ðirdis á ðirdá, kur susitinkame vieni kitus kaip asmenis ir tampame paþeidþiami, beginkliai vienas kitam. Tai bendrystës Ðventojoje Dvasioje akimirka, kada ið tikrøjø klausomës vieni kitø, stebimës Dievo veikimu vienas kitame ir dëkojame Dievui vienas uþ kità ir uþ kiekvieno mûsø baþnyèiø lobynà. PRIKLAUSYMO SVARBA Toks gebëjimas stebëtis kitais, priklausanèiais skirtingoms baþnyèioms, á mano gyvenimà atëjo gana vëlai. Palikæs kariná laivynà, að studijavau teologijà ir filosofijà, priklausiau vienai Romos katalikø bendruomenei, ákurtai tëvo Tomo Filipo. Suþinojau apie skirtumus tarp Romos katalikø ir protestantø teologijø. Priklausyti Baþnyèiai yra svarbus dalykas. Tikëjimas yra duodamas ir vystosi, mums priklausant ðeimai, bendruomenei, Baþnyèiai. Baþnyèioje esame krikðtijami ir pradedame paþinti, mylëti ir sekti Jëzø. Tai èia mes iðmokstame melstis ir ðlovinti kartu, ir pamilti Dievo Þodá. Tik Baþnyèioje esame ugdomi dvasingumu, teologija, iðmokstame drausmës, gyvename kaip broliai ir seserys, esame vedami kunigø, pastoriø ir vyresniøjø. Tokio bendrumo dëka iðmokstame, kas yra teisinga ar klaidinga, gera ar bloga, tikra ar melaginga. Vis dëlto toks bendrumas gali bûti uþdaras ir netgi, sakyèiau, ið pradþiø jis neiðvengiamai yra uþdaras. Laivyne að þinojau, kas yra prieðas! Studijuodamas ir priklausydamas bendruomenei, þinojau, kas yra teisinga NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

12 JEAN VANIER ar klaidinga, tikra ar melaginga. Tai suteikë man motyvacijos, stiprybës ir saugumo jausmà. Suþinoti svarbiausius dalykus apie savo Baþnyèià, jos struktûras, dvasingumà, teologijà, ðlovinimo bûdus. Mes, þmogiðkos bûtybës, esame þemës þmonës. Bendrumo ryðiø dëka gauname savo bûtá, kûnus, tikëjimà, kalbà, kultûrà ir buvimo bei veikimo bûdus. Mûsø þemëje gyvena nesuskaitoma daugybë þmoniø, priklausanèiø skirtingoms rasëms, etninëms grupëms, kalboms ir kultûroms. Esame apriboti savo kilmës; gimstame vienoje ðeimoje, vienoje kultûroje, vienoje þemëje, kuri kitiems yra kitokia. Vis dëlto gana keista, kad þmonijos istorija nëra þmoniø grupiø su jø skirtinga fizine bei kultûrine sandara, ramiai ir darniai gyvenanèiø savojoje þemëje, draugiðkø kitø grupiø þmonëms kitose þemëse istorija. Regis, daugeliui grupiø bûtinai reikia árodyti, kad jos geresnës, iðmintingesnës ir virðesnës uþ kitas. Jos tarsi varþosi su kitomis, trokðdamos daugiau galios. Jos jauèia poreiká plëstis ir uþvaldyti kitas grupes. Ásiplieskia konfliktai. Viena grupë áþeidþia kità, ir gimsta kerðto troðkimas. Uþdaras bendrumas gali gana greitai virsti konflikto ðaltiniu, kur kiekviena grupë siekia primesti savo gyvenimo bûdà, kultûrà bei gyvenimo suvokimà kitoms. Uþuot apibrëþusi save Dievo ir savo paèios dovanø atþvilgiu ir giedojusi padëkos giesmæ nuostabiame þmonijos orkestre, kiekviena grupë iðskiria save prieðprieðindama kitoms grupëms, kurios yra ne tokios geros. Vienas didþiausiø pavojø þmonijai yra priespauda ar konfliktas, kylantis ið tokio konkurencijos ir virðenybës jausmo, kurá gimdo uþdaras bendrumas. Argi nesiranda vis daugiau tautiniø, etniniø ir religiniø grupiø, kurios uþsidaro savame rate, nepaiso kitø grupiø ir nori árodyti esanèios geresnës uþ kitas, jas kritikuoja ir kartais net persekioja. JËZUS ATËJO SUVIENYTI Ar konfliktas ir karas yra neiðvengiami? Argi grupës turi eikvoti tiek daug laiko, jëgø ir iðtekliø, statydamos patikimas apsaugas, rengdamos tiek mentalinius, tiek metalinius ginklus, norëdamos árodyti esanèios geriausios ir stipriausios? Jeigu Þodis tapo kûnu, argi ne tam, kad atvestø visus þmones á vienybæ? Ne á tokià vienybæ, kuri uþgniauþia skirtumus, bet vienybæ, kuri gerbia ir aukðtina skirtumà. Jëzus nusileido á pasaulio skausmà tam, kad visus mus atvestø pas Tëvà. Argi kiekvienas asmuo nëra ið Dievo ir Dievui, nesvarbu, kokia jo ar jos rasë, religija, sugebëjimai ar tø sugebëjimø stoka? Argi ne kiekvienas asmuo yra gimæs pagal Dievo panaðumà? Argi ne kiekvienas turi paþeidþiamà ðirdá, sukurtà meilei? Argi ne visi mes Dievo vaikai? Argi ne visi esame tokie patys þmonës? Laiðke efezieèiamas Paulius sako: Jëzus yra mûsø sutaikinimas, ið abiejø padaræs viena, sugriovæs viduryje stovinèià pertvarà, savo kûnu panaikinæs prieðybæ [...], kad ið dviejø jame bûtø sutvertas vienas naujas þmogus. Jis ákûrë taikà ir viename kûne kryþiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas prieðiðkumà. Atëjæs jis skelbë taikà jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti (Ef 2, 14 17). Dievas atsiuntë savo Mylimiausiàjá Sûnø á pasaulá, kad jis nugriautø sienas, skirianèias þmones vienus nuo kitø, tam, kad visi bûtume viena ir ðlovintume savo skirtingumus bei vienybæ. Jis tai padarë ne tik þodþiu, bet atiduodamas save kiekvienam ið mûsø su nusiþeminimu ir meile kryþiaus skausme ir per tà skausmà. BAÞNYÈIOS TÆSIA ÐIÀ VIENYBËS MISIJÀ Jëzus numirë. Jis prisikëlë ið numirusiøjø ir áþengë pas Tëvà. Prieð palikdamas mus jis patikëjo ðià meilës ir vienybës misijà apaðtalams ir mokiniams. Jëzus paðaukë juos, kad jie ir toliau neðtø Geràjà naujienà vargðams, laisvæ belaisviams ir prispaustiesiems. Jis paþadëjo atsiøsiàs Parakletà, Ðventàjà Dvasià, ir visada bûsiàs su jais. Tie, kurie tiki Jëzø, kurie yra gimæ Dvasioje ir seka juo su meile, sudaro jo Baþnyèià. Baþnyèia, anot Dievo Þodþio apreiðkimo, yra Dievo tauta. Tai yra Kristaus Kûnas, sudarytas ið daugybës nariø, kurie visi yra svarbûs. Baþnyèia yra Kristaus Suþadëtinë, Mylimoji. Jis yra Vynmedis, o mes ðakelës, paðauktos duoti vaisiø. Baþnyèia yra Ðventykla Ezechielio regëjime (Ez 47), ið kurios trykðta vandenys, kurie gydo, gaivina ir suteikia þmonëms galios duoti vaisiø. Taèiau ðià Baþnyèià, kuri Ðventosios Dvasios veikimu yra ðventa, sudaro þmonës, kurie yra palauþti, pilni prieðtaravimø, nusidëjëliai. Daþnai mes bûname tauta, kuri ir nori, ir nenori sekti Jëzumi, kuri tiki, kad Jëzus yra Mesijas, Dievo Sûnus, bet èia pat neleidþia ar neástengia leisti Jëzaus Dvasiai dar labiau pripildyti jø gyvenimus. Ðis vidinis Jëzaus, Gerojo Ganytojo, sekëjø palauþtumas tapo ir iðoriniø lûþiø prieþastimi. Nors ir yra vienas Jëzus, vienas krikðtas, ðiandien yra skirtingos denominacijos, skirtingos krikðèioniø baþnyèios, kurias skiria praeities istorija, savos teologinës vizijos, savi Raðto aiðkinimo ir valdþios vykdymo, garbinimo ir sakramentinio gyvenimo bûdai, savos organizacijos bei struktûros. Vienu metu istorijoje ðios skirtingos krikðèioniø baþnyèios ne tik buvo atsiskyrusios, bet ir arðiai viena prieð kità nusistaèiusios, netgi viena kità persekiojo. Ðis skilimas sukëlë baisingà papiktinimà. Kaip gali krikðèionys kelti vieni prieð kitus rankà ir kartu iðpaþinti tikëjimà tuo paèiu Jëzumi, Taikos Kunigaikðèiu, ir tà paèià taikos evangelijà? Ar gali þmonës tikëti Jëzaus naujiena, jei 588 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

13 DRAUGE VIENYBËS ÞEMËS LINK skirtingø denominacijø krikðèionys nepaiso vieni kitø, vieni kitus teisia ar net stoja á kovà? Jau bus geras ðimtmetis, kai krikðèionys ëmë geriau suvokti ðiø skilimø papiktinimà. Daugybë Jëzaus meilës ákvëptø þmoniø trokðta, kad visi, kurie já paþásta ir myli, galëtø sueiti draugën, augti meile vienas kitam ir bûti ðviesos ir meilës ðaltiniu pasauliui, uþ tai, kas jau pasiekta ðiame kelyje á vienybæ, dëkojame Ðventajai Dvasiai. Vis dëlto egzistuoja realios kliûtys ðiai vienybei: struktûros, teologijos ir disciplinø skirtumai, atrodantys tvirti it sienos, kliudanèios þmonëms sueiti draugën ir tapti viena. Taèiau didþiausia kliûtis vienybei yra iðankstinis nusistatymas: mûsø atsisakymas susitikti vienø su kitais, baimë vienas kito, ásitikinimas, kad tik mûsø grupë yra gera, saugumo ieðkojimas savuose bendrumo ryðiuose ir paþástamuose maldos bei ðlovinimo bûduose. Jëzaus ðauksmas girdëti aiðkiai: Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tëve, manyje ir að tavyje (Jn 17, 21). Ðiandienos susiskaldþiusiame pasaulyje Ðventoji Dvasia ðaukia þmones vienybën, kviesdama nugriauti stûksanèià prieðiðkumo sienà, kuri juos skiria, kad pasaulis átikëtø Jëzaus meile. KAIP PRANOKTI KLIÛTIS VIENYBEI? Sugráþkime prie bendrumo ryðiø. Kiekviena Baþnyèia ápranta prie savø ðlovinimo bûdø, savø teologiniø ásitikinimø. Kiekviena jø gyvena savais rûpesèiais. Kaip atsiverti kitiems? Kaip rasti laiko ir vidinës erdvës susitikti kitus? Kaip nusiginkluoti kitø akivaizdoje, klausyti, kà sako Ðventoji Dvasia tuose ir per tuos, kurie priklauso skirtingoms baþnyèioms? Gali prireikti nemaþa pastangø iðeiti ið savo aplinkos ir susitikti kitø tradicijø þmones, priimti tuos, kurie yra skirtingi, ir laikyti juos dovana. Priimti kitoká bûna sunku ne tik þmonëms ið skirtingø baþnyèiø, bet ir ðeimose, tarp vyro ir þmonos, tarp þmoniø ir skirtingø kultûrø, etniniø grupiø, socialiniø klasiø ar intelektiniø pajëgumø. Visi mes linkstame slëptis uþ paþástamo sienø, kurios mus gina, teikia emociná saugumà ir leidþia jaustis, jog mes teisûs, o kiti klysta. Nëra lengva palikti áprastus veikimo bûdus, susipaþinti su tais, kurie laikosi kitokio poþiûrio á gyvenimà, ir jø klausytis, priimti svetimðalá, tà, kuris atrodo svetimas arba kitoks. Esama psichologiniø barjerø ir baimiø, tûnanèiø mumyse, bet yra ir objektyvios tiesos. Galime sakyti: Dievas yra. Tai objektyvi tiesa. Galime tai skelbti ir smerkti netikinèiuosius! Bet Jonas savo laiðke sako: Jei kas sakytø: Að myliu Dievà, o savo brolio nekæstø, tasai melagis (1Jn 4, 20). Bûna, kad þmonës sako, jog paþásta Dievà, bet atsisako paþinti þmones. TIESA MEILË Apaðtalas Paulius sako, jog tikëjimas, kuris judina kalnus, yra nieko vertas, jei yra atkirstas nuo meilës. Tiesa nëra kaþkokia nuosavybë. Tai mes priklausome tiesai, kuri mus kvieèia nusiþeminti. Tiesa yra mums duota. Ji dþiûgauja, kai kiekvienas asmuo auga meile, atvirumu ir savæs dovanojimu. Tiesa nëra skirta rodyti galià prieð kitus, ji skirta kontempliacijai, ðirdþiø bendrystei ir nusiþeminimo tarnystei. Juk galø gale bûsime teisiami pagal meilæ (Mt 25, 31 ir t.). Nesakau, jog neverta ieðkoti tiesos, toli graþu ne! Jëzus mums sako: Jei laikysitës mano mokslo, jûs ið tikro bûsite mano mokiniai; jûs paþinsite tiesà, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 31 32). Tai reiðkia, jog visa ðirdimi ir protu esame kvieèiami ieðkoti tos Jëzaus tiesos, ieðkoti jo keliø ir ko jis nori ið mûsø. Mes turime stengtis tai pasiekti ir nepasiduoti vien emociniams atsakams. Juk ir Jëzui teko ið visø jëgø skelbti savo Tëvo tiesà apsuptam prieðtaravimø. Daugelis já atstûmë, nes jo þodþiai jiems pasirodë per sunkûs. Tai reiðkia, jog esame kvieèiami ieðkoti Jëzaus keliø tam, kad paþintume Tëvà. Jûs bûsite mano draugai, jei darysite, kà jums ásakau. Danguolë Dauknytë. Meilës paslapèiø labirintas. III Ofortas NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

14 JEAN VANIER Jau nebevadinu jûsø tarnais, nes tarnas neþino, kà veikia jo ðeimininkas. Jus að draugais vadinu, nes jums viskà paskelbiau, kà buvau ið savo Tëvo girdëjæs (Jn 15, 11 15). Ði Jëzaus tiesa atveria mûsø protus ir ðirdis Dievo ðviesai ir slëpiniui. Tarsi saulë ji nuðvieèia ir suðildo, bet kartu ir pralauþia mus ir gali mus suþeisti, atskleisti mûsø silpnybes, baimes ir netgi nuodëmes. Ji kvieèia mus gyventi ir mylëti taip, kaip gyvena ir myli Dievas. Ji nuveda mus prie Jëzaus, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. BAÞNYÈIOS KVIEÈIAMOS ATSIVERTI Jëzus, kuris yra visø krikðèioniðkø baþnyèiø galva ir ðirdis, trokðta, kad já paþintø ir mylëtø visi þmonës, trokðta visus nuvesti pas Tëvà, trokðta atneðti pasauliui taikà ir meilæ, griaudamas mus skirianèias prieðiðkumo ir abejingumo sienas. Taigi kiekviena krikðèioniø Baþnyèia yra paðaukta bûti atvira ir skatinti savo narius mylëti kitø baþnyèiø narius, suprasti, jog visi esame Dievo vaikai, Jëzaus mokiniai, Þodþio mylëtojai. Per tà vietà, su kuria mus sieja bendrumo ryðiai, ir toje vietoje esame paðaukti gerti ið gyvybës Ðaltinio, Jëzaus, kad taptume gyvybës ðaltiniu kitiems. Kiekviena Baþnyèia turi savo teologijà ir disciplinas. Kartais pasvarstau, ar Katalikø ir Staèiatikiø Baþnyèios negalëtø atviriau reikðti troðkimo dalytis Eucharistija su kitais. Að trokðtu, kad iðimtys, jau suteiktos ypatingoms progoms tam, kas vadinama eucharistiniu svetingumu, bûtø iðplëstos. Mûsø patyrimas rodo, koks nepaprastas gyvybës ðaltinis yra Eucharistija. Ji maitina þmoniø ðirdis ir padeda jiems augti ðventumu. Ðis mûsø baþnyèiø atvirumas viena kitai ið tikrøjø ateis per asmeniðkus susitikimus, bièiulysèiø stiprinimà ir ðirdþiø bendrystæ. Kai susitinka þmonës, priklausantys skirtingoms baþnyèioms, ir klausosi vieni kitø istorijø, jie atranda vienas kitame veikianèià Jëzaus Dvasià. Stiprëjant dviejø þmoniø bièiulystei, jie yra kvieèiami eiti toliau; jie trokðta pilnutinai dalyvauti toje paèioje Eucharistijoje; jie jauèia skilimo skausmà ir trokðta, kad jø baþnyèios sueitø draugën. Ir taip mus iki tol skyrusios sienos ima silpnëti. Daugiau nebesmerkiame savo naujø bièiuliø ar jø baþnyèios. Matome jø ðirdis ir jø troðkimà sekti Jëzumi. Visi mes turime priklausyti bendruomenei, Baþnyèiai. Bet lygiai kaip bendrumas gali tapti pernelyg uþdaras, taip jis gali tapti ir pernelyg atviras. Tokiu atveju nebelieka tikro bendrumo; nebelieka susikoncentravimo. Jei nesame pakankamai giliai áleidæ ðaknø á vizijà, bendruomenæ ar baþnyèià, ðis atvirumas tampa tiesos stoka, prasmës stoka, tokios rûðies pakantumu, kuriam viskas yra vienoda. Mes pametame ið akiø Jëzø, jo Þodþius, Jo kvietimà ir ásakymà. Visiems mums skamba klausimas: kaip giliai iðgyventi savo bendrumo ryðius, mylëti þemæ, á kurià áaugome, ir sykiu gerbti, mylëti ir bûti atviriems kitiems ir jøjø þemei ; kaip atpaþinti ir jø, ir mûsø bendruomeniø groþá ir silpnybes? Tai tëra ámanoma tik tada, jei tampame brandesni ir auginame vidinæ laisvæ, prisiriðimà prie esminiø dalykø ir iðtikimybæ Ðventajai Dvasiai, jei trokðtame bûti apvalyti, iðlaisvinti, kad mylëtume ir sektume Dievo Dvasià. ARKOS BEI TIKËJIMO IR ÐVIESOS MISIJA Danguolë Dauknytë. XXX Ofortas Áþengæ á Dievo ðirdá ir Jo meilæ visiems þmonëms, suvokiame, kad darbuotis dël vienybës ir taikos yra misija, kurià mums patikëjo Jëzus: Kaip mane siuntë Tëvas, taip ir að jus siunèiu (Jn 20, 21). Esame siunèiami Jëzaus kovoti dël ðios vienybës tarp þmoniø, tarp krikðèioniø. Tai yra misija, skirta kiekvienam ið mûsø individualiai, ir mûsø tikëjimo bendruomenëms kaip visumai. Arka bei Tikëjimas ir Ðviesa turi ypatingà misijà kurti bendruomenes, kur þmonës su negalia atrastø Jëzaus geràjà naujienà ne todël, kad jie priklauso konkreèiai baþnyèiai, bet todël, kad priklauso Jëzui. Bendruomenëje jie atranda ðià geràjà naujienà, kuri jiems padeda atrasti naujà vidinæ laisvæ, laisvæ nuo baimës, kad galëtø 590 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

15 DRAUGE VIENYBËS ÞEMËS LINK dar labiau pasikliauti Jëzumi ir Ðventàja Dvasia, ir su atleidimu bei uþuojauta mylëti savo brolius ir seseris. Kiekvienas Jëzaus mokinys, kiekvienas ið mûsø yra paðauktas dalyvauti Jëzaus misijoje. Dievà þaloja skilimas ir priespauda, neapykanta ir karas. Dievà þaloja melas ir netiesa. Visa, kas menkina ir naikina gyvenimà, kyla ið blogio dvasios. Visa, kas yra gyvenimas ir gyvenimui, yra ið Dievo, nes Dievas yra Gyvenimo Dievas. Sekti Jëzumi reiðkia dalyvauti jo misijoje, gaivinant kitus ir darbuojantis dël taikos ir vienybës. SKAUSMINGA MISIJA Ði misija yra ir graþi, ir skaudi. Gali bûti skaudu ekumeniniuose susitikimuose, kai anglikonai ir protestantai negali priimti Komunijos per katalikø ar ortodoksø Eucharistijà, ypaè tada, kai jø Baþnyèios priima kiekvienà asmená su tikëjimu prie Vieðpaties stalo. Gali bûti skaudu katalikams ar ortodoksams matyti, kaip jø Baþnyèios neduoda komunijos þmonëms, su kuriais juos sieja bièiulystës ir bendrystës saitai. Gali bûti skaudu tada, kai kurios nors konkreèios Baþnyèios þmonës ekumeniniuose susitikimuose yra maþuma ir jauèiasi atsidûræ nepaþástamoje þemëje, ðiek tiek kaip svetimðaliai. Gali bûti skaudu katalikams, kurie turi nedaug ekumenizmo patirties ir per tokius susitikimus pasijunta verèiami keisti dalykus, prie kuriø yra ápratæ ir kuriuos brangina. Gali bûti skaudu katalikams, norintiems, kad Eucharistija bûtø rekolekcijø ir kitø susitikimø centras, kai jie mato, kad Eucharistija, jø akimis, ðvenèiama kaþkaip nereikðmingai arba kai jie negali kasdien dalyvauti Eucharistijoje. Gali bûti skaudu þmonëms, kai kiti verèia juos suabejoti teologiniais ir dvasiniais dalykais, kuriuos jie priëmë ir puoselëjo nuo vaikystës. Tokie klausimai gali bûti palaikyti kritika, kai ið tikro jie tëra klausimai, kuriuos kelia þmonës, priklausantys kitokiai tradicijai ir trokðtantys suprasti. Tokie klausimai ið tikrøjø gali padëti þmonëms augti tikëjimu ir gilinti savo supratimà apie Dievo Þodá. Gali bûti skaudu savo akimis regëti ekumenizmà, atitrûkusá nuo Dievo Þodþio ir nuo mûsø baþnyèiø teologijos bei disciplinø, ekumenizmà, kurá labiau valdo emocijos, o ne Dievo valios ir tiesos paieðkos. Gali bûti skaudu jaustis kritikuojamam þmoniø ið savo Baþnyèios, kurie laiko mus neiðtikimais, prarandanèiais savojo tikëjimo vientisumà, átakojamais þmoniø ið kitø baþnyèiø. Gali bûti skaudu tapti tiltø statytojais tarp baþnyèiø. Tai vieniðas kelias, tai kelias, kurá pasirinko Jëzus ir buvo uþ tai baramas ir atstumtas. Tai skausmas, kurá patirti yra paðaukti visi taikdariai, besibièiuliaujantys su tais ið kitos stovyklos. Tai skausmas tø þydø, kurie susidraugauja su palestinieèiais, unionistø Ðiaurës Airijoje, kurie bièiuliaujasi su nacionalistais, tutsiø, susidraugaujanèiø su hutais, kroatø su serbais, ir atvirkðèiai. Bet argi nesvarbu patirti ðá skausmà? Argi tai nëra skausmas Jëzaus ir Tëvo, matant mûsø skilimus ir atsiskyrimà? Tokia daugybë mûsø nepaiso ðio skausmo arba gyvena uþsidaræ savo baþnyèiose ir bendruomenëse, nesuvokdami skilimø keliamo papiktinimo. Iðgyventi ekumenizmo sunkumus, pajusti emocinio saugumo netektá argi tai nëra vienas ið bûdø dalytis skausmu Dievo ðirdyje? Daþnai mums bûna baisu atsidurti taip arti skausmo, stengiamës iðvengti skausmo bet kokia kaina. Taèiau tik tada, kai pradësime atpaþinti skilimo skausmà ir papiktinimà, mûsø ðirdys uþsiliepsnos vienybei ir sutiks pasilikti su skausmu. GRAÞI MISIJA Nors kelias á vienybæ yra skausmingas, pilnas nesaugumo, netikrumø, abejonës ir vieniðumo akimirkø, tai yra ir graþus kelias, kai matome þmones, sueinanèius draugën, drauge besimeldþianèius, drauge ieðkanèius Jëzaus ir jo ramybës evangelijos. Tada dalijamës neaprëpiamu Dievo dþiaugsmu, nes Dievas yra vienybës ir vienumo Dievas, mûsø Dievas yra Dievas, kuris yra visos gyvybës Ðaltinis, prie kurio visi galime ateiti ir atsigerti. Taigi ekumenizmas yra troðkimas, sklindantis ið Dievo ðirdies. Teaplanko ir mus ðis troðkimas! Uþsidekime aistra vienybei! Argi tai nëra Ðventosios Dvasios dovana? Að asmeniðkai pajutau begaliná dþiaugsmà, kai buvau pakviestas Pasaulio Baþnyèiø Taryboje, Anglikonø Baþnyèios Lambetho Vyskupø Konferencijoje ir naujøjø bendruomeniø susitikime Romoje, kuriam vadovavo Jonas Paulius II, pasidalyti mintimis apie tai, kaip vargðai ir silpnieji veda mus vienybës keliu. Mane sujaudino tarp mûsø tvyrantis gilaus vienybës troðkimo jausmas, nors kliûtys, trukdanèios struktûrinei vienybei, ið paþiûros atrodo neáveikiamos. Kalbëti tokiomis aplinkybëmis, bûti iðklausytam su tokia meile ir ávertinimu man reiðkë patvirtinimà to maþojo kelio, kurá iðgyvename Tikëjimo ir Ðviesos bei Arkos bendruomenëse, kur vargðai ir silpnieji ðaukte ðaukiasi vienybës. Privalome niekada nepamirðti skausmo þmoniø su proto negalia, kuriems nesuprantama, kaip galima nesutarti dël Eucharistijos (kokie gali bûti nesutarimai prie Eucharistijos stalo). Nickas, þmogus su proto negalia, gyveno viename bute kartu su kitais Arkos bendruomenëje Londone. Já þeidë tai, jog sekmadieniais kiekvienas turëjo eiti á skirtingas baþnyèias. Vienà sekmadienio vakarà, kai buvo jo eilë ruoðti valgá, jis padëjo ant stalo stiklinæ vandens ir duonos. Visiems susëdus prie stalo, jis palaimino vandená ir duonà ir pasiuntë aplinkui. Taip jis iðreiðkë savo ðauksmà: NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

16 JEAN VANIER Bûkime viena, kaip Tëvas ir Jëzus yra viena! Sunkumai gali mums padëti pereiti á naujà ir gilesnæ bendrystæ su Jëzumi ir Jëzuje. Skausmas gali mus apvalyti ir nuvesti gilyn á prisikëlimà. Pamaþu mes atrandame, jog bûdami kartu ðirdþiø bendrystëje su Jëzumi ir Jëzuje, mes iðgyvename vienybæ. Jei negalime valgyti visi kartu prie to paties eucharistinio stalo, galime valgyti prie to paties stalo kaip vargðai, raiðieji, neágalieji, aklieji ir taip gauti Dievo palaiminimà (Lk 14). Jeigu negalime visi gerti ið tos paèios eucharistinës taurës, galime visi gerti ið tos paèios skausmo taurës, skausmo tokios gausybës suþeistø ir palauþtø þmoniø mûsø pasaulyje. Galime kartu stovëti Kryþiaus papëdëje, tikëdami prisikëlimu. Visi mes esame pakviesti á meilës Vestuviø pokylá. Esame paðaukti pereiti ið baimës á pasitikëjimà, ið þmogiðko saugumo ir uþdaro bendrumo á didesná dvasios neturtà, á ten, kur þinome, kad mums reikia Jëzaus, nes jauèiamës nesaugûs. Patirti nesaugumo jausmà reiðkia áþengti á neþinomà sritá, ruoðti dirvà, vaikðèioti nepaþástama þeme, ne visada þinant, kà daryti, kuriuo keliu eiti, taèiau pasitikint, kad Dievas jau yra èia ðioje nepaþástamoje þemëje ir parodys, kaip elgtis. Arkos bei Tikëjimo ir Ðviesos istorija yra istorija apie vaikðèiojimà apgraibomis tamsoje ir pasitikëjimà. Ið pradþiø neturëjome jokiø aiðkiø planø ðiai ekumeninei kelionei. Norëjome glaudþiai bendradarbiauti su baþnyèiomis ir dalytis su jomis tuo, kà patyrëme ir atradome, gyvendami kartu su neágaliaisiais. Norëjome pasilikti prie esminiø dalykø: Jëzus yra vargðuose ir silpnuosiuose. Tikëjome, kad Jëzus ir jo Ðventoji Dvasia vargingiausiuose ir silpniausiuose ir per juos parodys mums kelià. Jie mus atvedë prie naujø dalykø, naujø keliø, naujø vietø. Jëzus sakë, kad Ðventoji Dvasia yra lyg vëjas, mes neþinome, ið kur ji ateina nei kur veda. Jeigu Jëzus kvieèia mus pasirodyti jam alkanuosiuose ir trokðtanèiuose, ligoniuose ir kaliniuose, nuoguose ir svetimðaliuose, jis kvieèia mus gyventi nesaugume, palikti savo kultûrinius elgesio modelius, nusiplëðti senus áproèius ir nusistovëjusius bûdus, atsiverti naujumui, tam, kas bus duota per svetimðalá, kitoká, nuogà. Tai kvietimas bûti labiau priklausomam nuo Ðventosios Dvasios. IRTIS Á GILUMÀ Norint gyventi ekumenizmo nesaugume, mums reikia tam tikro saugumo. Ðtai kodël baþnyèios duoda gaires, aiðkinanèias, kaip bûti ir ðlovinti kartu. Esame kvieèiami gerbti savo Baþnyèios ir kitø baþnyèiø gaires. Taèiau taip pat esame paðaukti gyventi ir vaikðèioti Dvasioje, imtis iniciatyvos, iðeiti pasitikti kitø þmoniø ið skirtingø baþnyèiø, pasikviesti juos á savo namus, iðklausyti juos, dirbti, melstis ir ðvæsti su jais, tapti jø draugais, dþiaugtis ir kentëti su jais. Kartu su jais mes áþiûrësime kur link judëti toliau ðiame kelyje á vienybæ. Tai ir yra neturtas, kurá mes, Jëzaus sekëjai, esame paðaukti iðgyventi, nes pasitikime juo. Jëzus yra su mumis ðioje neiðtirtoje þemëje, kur neturime jokio savo plano, bet labiau ieðkome Dievo plano. Norint gyventi ðiame nesaugume, mums reikia naujos Dvasios dovanos. Mums reikia visà laikà eiti su Jëzumi bendrystëje su juo. Reikia, kad mus lydëtø iðmintingi þmonës, kurie, kaip ir mes, trokðta vienybës, kurie mus padràsintø, sutvirtintø ir skatintø eiti toliau. Mums reikia broliø ir seserø, kurie eitø tuo paèiu keliu su mumis. Reikia gero ugdymo ir gero áþvalgumo. Reikia pereiti skausmà, vieniðumà, kryþiaus kelià, kad galëtume pilnutiniau iðgyventi prisikëlimo dovanà. KELIOS GAIRËS Ðtai keletas gairiø, kurias siûlyèiau tokiai kelionei: a) Nereikëtø suvokti ekumenizmo tik kaip kaþkokio skausmingo dalyko, kuris mus verèia jaustis nepatogiai, bet kaip misijà, trykðtanèià ið Jëzaus ðirdies. Ðià misijà turime stiprinti malda, savo ðauksmu á Dievà. Tai ámanoma pasiekti Ðventosios Dvasios dovanoje ir per tà dovanà, kuri mus iðlaisvina ið mûsø egoizmo, skausmo baimës, poreikio árodyti save; kuri mus apvalo ir veda á neiðtirtà sritá. Tik Parakleto dovanos dëka mes rasime stiprybës ir meilës iðgyventi skausmà spragos, kuri vis dar þioji tarp gilios bièiulystës ir vienybës, kurià patiriame asmeniðkai su þmonëmis ið skirtingø baþnyèiø, ir susiskaldymo, vis dar egzistuojanèio tarp mûsø baþnyèiø. Kai kurie teologai ir baþnyèiø vadovai yra paðaukti sunkiai darbuotis dël tikëjimo ir struktûrø vienybës tarp baþnyèiø, tuo tarpu dauguma mûsø esame paðaukti gyventi ir auginti ðirdþiø bendrystæ, kuri yra bet kokios tikëjimo ir struktûrø vienybës pagrindas bei tikslas. b) Reikia bûti ásitvirtinusiems savojoje Baþnyèioje, mylëti jos lobynà ir konkreèias savo Baþnyèios dovanas, suprasti jos vizijà. Taip pat reikia pripaþinti ir priimti jos ydas, kylanèias ið neapvalytø ðirdþiø, meilës stokos, visokiø baimiø ir darbuotis kartu gydant ir taisant ðias ydas. Reikia bûti kantriems ir sau, ir savo baþnyèioms; gydymas visada bûna ilgas procesas. Ekumenizmas reiðkia ir pagarbà bei meilæ tiems savo Baþnyèios nariams, kuriems, regis, reikalinga paþástama teritorija ir netgi uþdaras bendrumas; kurie, per greitai pakviesti á neiðtirtà sritá, gali pasijusti sumiðæ ir iðsigandæ. c) Ekumenizmas reiðkia tam tikrà klausymo kokybæ, klausymo, kaip kiti pamilo Jëzø per savo baþnyèias ir tose baþnyèiose, kaip jie priëmë Ðventàjà Dvasià. Tai reiðkia nusiginklavimà, kitiems sukelto skausmo pri- 592 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

17 DRAUGE VIENYBËS ÞEMËS LINK paþinimà ir praðymà atleisti. Ðis atvirumas ir nusiþeminimas ne visada bûna lengvas dalykas. Tam bûtina stengtis. Turime saugotis, kad nepradëtume ieðkoti kaltø ar aiðkintis, kas sukëlë atsiskyrimà ir lûþá: visi mes esame kalti; visi privalome praðyti Jëzaus ir vienas kito atleidimo. d) Taigi ekumenizmas yra tai, á kà mes esame kvieèiami ir á kurá laipsniðkai áaugame. Einant ðiuo keliu, mums reikia pagalbos tø, kurie jau iðgyveno ðá kelià iki mûsø; mums reikia baþnyèiø pagalbos; mums reikia vienas kito, o ypaè mums reikia pagilinti savo asmeniðkà ryðá su Jëzumi. e) Ekumenizmas reiðkia mylëti ir giliau pasinerti á Dievo Þodá, kartu melstis, tarnauti vargðams ir sykiu leistis evangelizuojamiems vargðø. Tai reiðkia mazgoti vieni kitiems kojas, kartu iðgyventi Jëzaus Kryþiø ir Prisikëlimà. Tai reiðkia kartu ðvæsti vienybæ, kurià Ðventoji Dvasia dovanoja jau ðiandien kaip Dievo Karalystës ir meilës Vestuviø pokylio þenklà. Argi nesame paðaukti dvasiðkai iðgyventi to, kà iðgyveno þydø tauta, 40 metø skausmingai eidama per nepaþástamà dykumos þemæ? Kelionës metu jie buvo valgydinami nauju penu, ir visà laikà Dievas juos vedë á paþadëtàjà vienybës þemæ. Gali bûti, jog kai kas nuspræs, kad skirtingumo pripaþinimas ir iðaukðtinimas yra pernelyg statiðka tikrovë, tarsi visiðka vienybë bûtø neámanoma. Að viliuosi ir tikiu, kad jei visi mes paliksime savo uþdaro bendrumo teikiamà saugumà, sueisime draugën á ðirdþiø bendrystæ su þmonëmis ið skirtingø tradicijø ir visi drauge tarnausime vargðams bei silpniesiems, Ðventoji Dvasia mus kartu nuves á kaþkà visiðkai nauja, ko negalime nei suplanuoti, nei numatyti, o vien tikëtis. Ðiandien esame kvieèiami dirbti, turëdami tas gaires, kurias mums duoda mûsø baþnyèios ir kurios, metams bëgant, vystësi ir plëtojosi. Meldþiuosi, kad jos ir toliau plëtotøsi. Þinau ir tai, kad jeigu ðiandien mes nesame suvienyti vienu tikëjimu, viena Baþnyèia, viena kaimene, mes vis tiek galime eiti kartu ta paèia kryptimi, bendrystëje vienas su kitu, skelbdami Jëzø vargðams ir vedami vargðø pas Jëzø. Galime kartu ðvæsti tà vienybæ, kuri jau ðiandien mums yra duota, ir darbuotis dël dar didesnës vienybës, ir ðitaip ávykdyti Jëzaus misijà. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

18 TEMA: EKUMENIZMAS LIETUVAI KAIP MES SUVOKIAME EKUMENIZMÀ? Pokalbis Naujojo Þidinio-Aidø redakcijoje Saulius Drazdauskas: Pokalbá turbût derëtø pradëti klausimu, kas yra ekumenizmas ir ar jis aktualus krikðèionims Lietuvoje? Nerijus Ðepetys: Ðá klausimà mums, eiliniams, nepareigybiniams (bet prasilavinusiems) krikðèionims siûlau svarstyti ðitaip kodël Lietuvos krikðèionims ðiandien nereikia ekumenizmo. Toká klausimà jei mes nekalbësime apie ekumeninës maldos ar socialinæ praktikà arba konkreèias problemas, svarstomas instituciniu lygmeniu, manau, galima svarstyti tik ið pradþiø apsibrëþus savo asmeniðkà pozicijà: kà tas klausimas kiekvienam ið mûsø reiðkia? Að pats galiu pasakyti, kad tik susidûræs su ekumenizmu ir kaip su þodþiu, ir kaip su tam tikru reiðkiniu, pajutau jei ne antipatijà, tai bent nemalonius jausmus, bodëjimàsi, nors niekada sàmoningame krikðèioniðkame gyvenime susitikæs nekatalikus brolá ar sesæ krikðèionis, nesijauèiau nejaukiai: nekildavo noro þiûrëti ið aukðto, kad ðtai að priklausau Visuotinei Baþnyèiai, o jis/ji ne. Toks dvejopas santykis su krikðèioniø vienybës pastangomis teorinis ir praktinis ir yra mano bagaþas, su kuriuo ateinu á ðá pokalbá. Brolis Nerijus Marija OFM: Kalbant ið savo patirties, man asmeniðkai ekumenizmas niekada nebuvo problema. Niekada nejauèiau, kad bûtø koks nors susiprieðinimas, kuriam áveikti bûtø reikalinga vienybë. Kita vertus, negaliu kalbëti ir apie vienybæ, nes man ðalia ekumenizmo atsiranda þymiai didesnë sekuliarizmo problema. Kas su kuo tarp krikðèioniø dar gali prieðintis, kai nebeaiðku, kiek tø krikðèioniø tëra ir jø identitetas Prieð mënesá katalikiðkame pasaulyje buvo paminëtas Vatikano II Susirinkimo dekreto dël ekumenizmo Unitatis redintegratio 40-metis. Taèiau redakcijai akstinu aptarti ekumenizmo klausimà bendruoju, europietiðku ir lietuviðku aspektais tapo Tikëjimo ir Ðviesos bendruomenës pasiûlyta ir èia skelbiama Jeano Vanier ekumeninë meditacija. Paðnekesyje apie ekumenizmo aktualumà Lietuvoje ðiandien, surengtame redakcijoje gruodþio 13 d., dalyvavo liuteronë dr. Nerija Putinaitë, brolis Nerijus Marija Èepulis OFM, þurnalo redaktorius Nerijus Ðepetys ir vyriaus. redaktorius Saulius Drazdauskas. nëra aiðkus. Að èia kalbu apie daugumà þmoniø tuos, kuriuos sutinki gatvëje. Mano patirtis: ëjimas á mokyklà jaunimas, paaugliai. Eidamas á paprastà mokyklà kur nors Kaune, þinau, kad jie yra katalikai statistine prasme, t. y. krikðtyti Katalikø Baþnyèioje. Ir ðtai jie nelabai gali atsakyti á klausimà: kà jiems reiðkia, kad jie yra krikðèionys? Jei jie negali atsakyti á toká klausimà, tai kà jiems gali reikðti ekumenizmas? Juk jiems dar sunkiau bûtø atsakyti á klausimà, kà jiems reiðkia bûti kataliku ar, tarkim, protestantu. Kita problema, su kuria esu susidûræs, yra ta, kurià mes dar visai neseniai ávardydavome kiek pikèiau sektomis, dabar gal naujaisiais religiniais judëjimais, áteisintais ástatymiðkai ir pan. Tai ðtai, ir ðitame kontekste man neiðkildavo ekumenizmo klausimo, nes problemos, su kuriomis èia susidurdavau, bûdavo socialinës arba psichologinës. Problema man buvo ne tai, kad jie kitos konfesijos, o tai, kad jie labai grieþtai puola, kad jûs, katalikai, esat... Þinoma, èia kalbu apie deðimt metø senumo dalykus, dabar tokiø problemø nebematau. Taigi tada man bûdavo pagrindinis klausimas kokiø problemø turi ðitas þmogus? Ar tai asocialumas kalba jo lûpomis, ar neiðspræstos psichologinës problemos, galbût pernelyg greitai buvo pereita nuo vienø narkotikø prie kitø? Tokiu atveju niekada negalvodavau apie ekumenizmà, galvodavau, kaip jam padëti. Kad jis nepyktø, kad nejaustø átampø, kai að eidamas gatve rûkau, o jis sako: tu katalikas, kaip tu gali rûkyti? Mano rûpestis buvo tas, kad jam, matant gatvëje rûkantá þmogø, matant þmones, kurie uþeina á Katedrà, nebûtø taip skaudu. Galvodavau, kà gero galim padaryti, gal nupirkti saldainá, ðilto pieno, kad jis pajustø nors kokio ðvelnumo ir galbût nurimtø. Kai susitinku su þmogumi, kuris man sako: að esu krikðèionis, priklausau tokiai ar tokiai denominacijai, atsakau: að esu katalikas, krikðtytas Katalikø Baþnyèioje, pripaþástu popieþiø ir t. t., ir jei mes kalbame apie kokià nors Evangelijos vietà, bandome iðsiaiðkinti, màstyti kartu, kà reiðkia bûti krikðèioniu, tai man ne taip jau svarbu, ið kokios jis Baþnyèios... Nerija Putinaitë: Atsiliepdama á Nerijaus provokacijà, kad Lietuvos krikðèionims nereikia ekumenizmo, ma- 594 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

19 KAIP MES SUVOKIAME EKUMENIZMÀ? nau, kad reikia aiðkiai skirti du dalykus. Viena yra ekumeninis judëjimas, kurio aiðkias formas mes matome, kitas dalykas yra gyvasis ekumenizmas, kai krikðèionys susitinka kasdieniame gyvenime arba sprendþia vieni kitø problemas, tam nusakyti nereikalingas ekumenizmo terminas, tai veikiau krikðèioniðka artimo meilë. Taèiau kas kita tiesioginis ekumenizmas, kas ðiandien tuo þodþiu nusakoma: daþniausiai ekumeninës pamaldos. Visi tai þino ir visus tai daþniausiai erzina, nes jos bûna itin formalios, rengiamos ðvenèiø proga, daþnai atrodo labai dirbtinës, tarsi parodomosios, tarsi reikia kam nors parodyti, kokie mes ekumeniðki. Aiðku, kad toks ekumenizmas atrodo kaip simuliakras, kad problemos lyg ir nëra, o èia mes visi demonstruojame, kokie esame draugiðki, nors ið tikrøjø visai nesame prieðiðki. Juk ekumenizmas atsirado tada, kai egzistavo krikðèioniø prieðiðkumo problema. Ðios problemos dabar nebëra, tai nebereikia ir tokio ekumenizmo. Galbût reikia pereiti prie kitos perspektyvos ir atsiremti á tai, kas èia jau buvo uþsiminta, á krikðèioniø bendrà veikimà sekuliariame pasaulyje? B. N. M.: Tæsiant ðià temà, galima pridurti (nors tai skamba labai arogantiðkai), kad sekuliarizmas iðsprendë ekumenizmo problemà. Atsiliepiant á uþuominà, kad mes, katalikai, Lietuvoje labai gerai jauèiamës, nes Katalikø Baþnyèia yra didþiausia, að nesijauèiu gerai, kad mûsø Baþnyèia yra didþiausia, að nejauèiu, kad katalikybë Lietuvoje egzistuoja dideliu pavidalu. Aiðku, pagal statistikà krikðtytøjø yra gal apie 70%, bet statistinio krikðto turbût nelabai pakanka krikðèioniui. Að nesu radikalas, keliantis grieþtus reikalavimus kataliko tapatybei. Èia tiesiog pakaktø kitokios statistikos: paklausti þmogaus ne ar krikðtytas?, o ar jautiesi kataliku? ir kà tau tai reiðkia? Jei þmogus á pirmà klausimà atsako ne, o antrà nieko nereiðkia, tai galima dëti minusà ir tada paþiûrëti. Manau, kad katalikø skaièius bûtø toks maþas, kad reiktø dar paprasèiau klausti: kà tau reiðkia krikðèionybë, ir tada jau bûtø nebesvarbu denominacija ar Tikëjimo þodis, ar koks nors visai keistas amerikietiðkas bûdas iðpaþinti Kristø; ar katalikai, ar krikðèionys jie bûtø Lietuvoje maþuma, ir kam su kuo tada tarpusavyje kovoti? N. Ð.: Dabar ateitø koks nors sociologas ir mûsø pasiklausæs palinguotø galvà: kalba kaip visiðki provincialai. O koks nors istorikas papildytø. JAV ir Europoje ekumenizmas visà XX a. juk buvo labai svarbus klausimas þmonëms ir paprastiems krikðèionims. Ið pradþiø jungësi Amerikos protestantø Baþnyèios. Po Antrojo pasaulinio karo sàjûdis persikëlë á Europà, kur atitiko Europos (laisvos, protestantiðkos-katalikiðkos) vienijimosi iniciatyvas, o po Vatikano II Susirinkimo, kurio gal vienas pagrindiniø impulsø ir buvo ið Katalikø Baþnyèios paðalinti gal labiau formalias, daugiausia atsiskyrusius brolius erzinanèias kliûtis bûsimai krikðèioniø vienybei, negráþtamai ágijo katalikiðkà atspalvá. Ar ne tokià dvasià iðreiðkë perëjimas prie tautiniø kalbø liturgijoje, Þodþio liturgijos stiprinimas, diakonø, apskritai pasaulieèiø vaidmens Baþnyèioje permàstymas? Ir netgi pats þodis, kurio èia mes ðiandien taip baidomës ar juo bodimës ekumenizmas, bent jau krikðèioniðkoje, protestantiðkoje ir katalikiðkoje vieðojoje erdvëje sutinkamas labai gausiai iki pat amþiaus pabaigos. Atrodo, kad mes ðitos istorijos, tokios patirties neturëjome; negalëjome dël objektyviø prieþasèiø iðgyventi to, kas XX a. antroje pusëje buvo Europos krikðèioniø problema, daþnai gyva, anaiptol ne formali ar dirbtinë. Tai juk ta pati Europa, kur krikðèioniø tarpusavio religiniai karai, nesantaika ir diskriminacija su cuius regio, eius religio vëliava iðliko þenklûs iki pat XIX a. pabaigos (gal iðskyrus Prancûzijà, kur ðiuolaikinis sekuliarizmas dominuoja jau kone treèià ðimtmetá), o kai kur (Olsteris) tebegyvuoja iki ðiol. Taigi ðitie dalykai buvo, todël ilgai gyvavo ir krikðèioniø vidinio susitaikymo, ir iðorinës vienybës poreikis, galbût iðties ëmæs trauktis á antrà planà sekuliarios visuomenës, naujos pasaulietinës ( mirties ) kultûros ar tiesiog religinio abejingumo akivaizdoje kaip tik tada, kai Lietuva prieð 15 metø ágavo vieðo religinio kalbëjimo galimybæ. Ir mes to gyvo ekumenizmo poreikio taip ir neiðgyvenome. Galbût tai nuskambës ir juokingai, bet man iðties atrodo, kad mûsø paskutiniojo meto vieðojo religinio gyvenimo istorijoje vienintelis (krikðèioniø vienybës poreiká paþadinti galëjæs) konfliktas ir buvo tarp vadinamøjø tradiciðkai màstanèiø katalikø ir radikaliøjø protestantiðkøjø bendruomeniø, apibendrintai suvokiamø kaip Tikëjimo þodis : tai konkretûs nesutarimai, kaltinimai, skauduliai, daugiausia dël konkreèiø þmoniø likimø, pasaulietinëje þiniasklaidoje ðis konfliktas pasirodydavo galimos sektø grësmës normaliems þmonëms pavidalu. Þiûrint statistiðkai, apklausæ visus Lietuvos krikðèionis, kà jie galëtø vieni apie kitus negraþaus pasakyti, tai ir paaiðkëtø, kad pagrindinë átampa ir yra tokia: antai tradicijos labiau besilaikanèiam katalikui þodininkø bendruomenës kaþin ar apskritai atrodo laikytinos krikðèioniðkomis... N. P.: Man atrodo, èia dabar dirbtinai kuri problemà. Lietuva kaip ir pasaulis iðgyveno vidiná krikðèioniø susiprieðinimà. Jei pasaulyje ekumenizmas paskutiniu metu nebëra problema, vadinasi, kad anksèiau problema buvo, bet dabar ji iðspræsta. Ekumenizmo kadaise reikëjo, dabar jis nebëra svarbus, nes visiðkai pasikeitë pasaulis. Ðiame kontekste Lietuvos patirtis, manau, visiðkai panaði. Tarpukariu juk tikrai nebuvo jokios tolerancijos, ir ekumenizmo nebuvo matyti në daigeliø. Kalbu èia pirmiausia apie katalikø poþiûrá á liuteronus, þinau NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

20 POKALBIS NAUJOJO ÞIDINIO-AIDØ REDAKCIJOJE gausybæ pasakojimø ið mano ðeimos istorijos. Galø gale sovietinë ateizacija paradoksiðkai vyko lygiagreèiai su bendra pasaulio sekuliarizacija. Tarsi ëjæ visiðkai kitu keliu, mes ateiname á labai panaðià situacijà kaip ir visas Vakarø pasaulis: bendras abejingumas religijos klausimams, reiðkiantis, kad jokio realaus prieðiðkumo nebëra. Kà reiðkia apsiþodþiavimas laikraðèiø puslapiuose? Juk ekumenizmo poreikis kilo tada, kai buvo ne apsiþodþiuojama, o kai buvo akivaizdi diskriminacija ir kraujo liejimas. Taigi patirties skirtumø klausimas dirbtinis, bet galbût èia galima ir ne dirbtinæ problemà aptikti. Ðiais laikais krikðèionis atsiduria labai specifinëje situacijoje, kai kylant ávairiausio pobûdþio naujajai pagonybei, kurios vertybës yra toleruojamos, krikðèioniðkos vertybës, kai jas mëginama skelbti vieðai, tarsi atsiduria diskriminacinëje bûklëje. Taigi jei kalbame apie diskriminacijà, ið kurios iðauga ekumenizmas, tai mûsø laikais að áþiûriu visiðkai kitoká prieðiðkumà ir diskriminacijà. Tai yra krikðèioniðkojo vieðumo diskriminacija, ir prieðingai naujoms religingumo formoms New Age, pagonybei atveriamos visos durys. Taèiau tai jau nebe susitaikymo, o iðlikimo problema, per mëginimà atrasti savo tiesa, sekuliarizuoto pasaulio atþvilgiu. Bet tai ir yra veikianèio ekumenizmo iðraiðka. B. N. M.: Man atrodo, kad èia problema yra ne vienybë, jai bûtinas pagrindas angaþavimasis. Galëtume kalbëti ðiandien apie ekumenizmà, jei bûtø kam vienytis. Bet juk mes sutinkame abejingumà. Kaip gali vienytis du krikðèionys, jei neaiðku, ar tas krikðèioniðkumas jiems dar kà nors reiðkia. Jie gyvena abejingame pasaulyje. Na, o tie, kurie vis dar norëtø vienytis kovai prieð sekuliarizmà, jø yra aiðki maþuma, labai maþai. N. P.: Man atrodo, kad ekumenizmas ðiais laikais gali tapti netgi ydingu reiðkiniu, jei á já bus per daug ásijausta. Juk tokioje tolerantiðkoje visuomenëje, kokia tampa visa demokratinë Europa, pats þodis ekumenizmas gali reikðti, o paprastam kasdieniam protui daþnai ir reiðkia, kad tarsi iðnyksta visos ribos tarp Baþnyèiø. Tarsi galima sukurti kaþkokià visuotinæ krikðèioniø religijà, kurioje jau nebebus nei tradicijos, nei teologijos sàlygotø skirtumø. Tarsi tampa galima tokia Baþnyèia, kuri apimtø jau nebe tik krikðèionis, bet ir visus kitus, ekumenizmas gali sukurti netgi toká ávaizdá laikais, kai Ðventøjø Grigaliaus Nazianzieèio ir Jono Chrizostomo relikvijø perdavimo iðkilmës. Vatikanas, Ðv. Petro bazilika m. lapkrièio 27 d. vietà pasaulyje, ir tai neiðvengiamai veda á susiprieðinimà. Tai matëme dël visokiø pagoniðkø renginiø Katedros aikðtëje, suprieðina jau vien iðsakyta Baþnyèios hierarchø pozicija. Taigi pagrindinë problema yra nebe krikðèioniø susitaikymas, o vertybiø teigimas ðiuolaikiniame pasaulyje ir mëginimas aptikti adekvaèià tø vertybiø iðraiðkà. S. D.: Atrodo, kad á visà ekumenizmo reiðkiná, paèià sàvokà, þiûrite kaip á politinæ, institucinæ veiklà. Ðtai dël nuteisinimo dokumentà pasiraðëme, katalikai susitaikë su pagrindinëmis protestantø Baþnyèiomis, ir dabar ekumenizmas jau yra grynai diplomatijos dalykas. Bet kartu jûs kalbate ir apie krikðèioniø vienybæ, þmonës nebekovoja nei uþ savo tradicijà, nei uþ tikëjimà konfesine prasme. Taip tampa ámanoma, kad á vienà katilà bûtø sumestos ne tik krikðèioniø, bet ir budistinës baþnyèios, ir viskas iðsilydo á vienà nuostabø neartikuliuotà dvasingumo ir pamaldumo miðiná. B. N. M.: Ið tiesø dabartinio pasaulio abejingumo akivaizdoje ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas tampa vieno lygmens problema. N. Ð.: Tada gal nereikia postuluoti, kad ekumenizmà bûtinai sàlygoja vidinë krikðèioniø nesantaika ar tarpusavio diskriminacija. Juk per paskutinius 40 metø, kai ekumenizmas bangomis nusirito per visà krikðèionijà, 596 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

21 KAIP MES SUVOKIAME EKUMENIZMÀ? negalime sakyti, kad jis kaip iððûkis, kaip perspektyva, kaip problema nebuvo svarbus ir likusiam pasauliui. Pavyzdþiui, katalikybës santuoka su marksizmu Lotynø Amerikoje, nepaprastas Küngo ar Drewermanno populiarumas (jei imsime tik katalikiðkà lygmená). Tai vyko su ekumenizmo vëliava, ir tai buvo reikðminga ir sekuliariai vieðajai erdvei, ir kaip tik dël dalies krikðèioniø begalinio noro prisitaikyti prie ðiuolaikinio pasaulio, netgi ásiteikti jam. Ir tai turëjo savità politiná atspalvá. Taigi kalbëdamas apie tai, ko mes neiðgyvenome praëjusá pusðimtá metø, kaip tik tai ir turëjau galvoje, Lietuva negyveno tais rûpesèiais, nepatyrë tø iððûkiø. Kitas momentas susijæs su tuo, kas ðiandien turima galvoje kalbant apie Lietuvà kaip misijø kraðtà: po sovietmeèio ne tik daugelis þmoniø nureligëjæ, bet apskritai reikalinga naujoji evangelizacija kaip pagoniðkuose kraðtuose, nes savo krikðèioniðkàsias ðaknis net kultûrine prasme esame gerokai pamirðæ (todël mums, kitaip nei net kultûriniams Europos krikðèionims, nesvarbi Europos Konstitucinës sutarties preambulë). Ir ðitoje situacijoje net ir tiems, kurie yra angaþuoti krikðèionys, labai svarbu pirmiausia ásisàmoninti savo tikëjimo ðaknis, asmeniðkai ásiðaknyti konkreèioje konfesijoje, bendruomenëje. Tai yra pirminis rûpestis, o ne ieðkoti bendrystës ryðiø su kitomis krikðèioniø bendruomenëmis. Kaip savo ekumenizmo meditacijoje pastebi ir Jeanas Vanier, pirmas sàmoningas religinis judesys visada yra atsiribojimo, tapatybës, o ne vienybës, bendrumø ieðkojimas. Todël, jei ðiandien Lietuvos krikðèionys ir nëra susiprieðinæ, tai bendro darbo ar socialinës veiklos, ar prieðinimosi sekuliarizmui, ar konfrontacijos su valstybine religijos politika irgi nejusti. Ir pagrindinis iððûkis krikðèioniø vienybei (jei ji mums dar nors kiek svarbi) ðiandieniame pasaulyje ir Lietuvoje yra vadinamieji gyvybës etikos klausimai: abortai, mëgintuvëliniai eksperimentai, eutanazija ir pan., pagaliau vienos lyties þmoniø santuokos, visi ðie dalykai ðiandienos tarsi neproblemiðkà, pacifikuotà krikðèionybæ vël ið naujo ima skaldyti. Belgija, Olandija, Anglija, Vokietija, pagaliau JAV èia kai kur netgi per rinkimus gyventojai vis labiau pasidalija religiniø vertybiø ir tradicijø pagrindu. Konservatyvizmas ir krikðèioniðkoji demokratija tarsi atgauna religinæ motyvacijà, kai prabylama apie gyvybës klausimus, politika gali bûti krikðèioniðka arba ne. Ir ðtai JAV katalikai bene pirmàsyk nubalsavo uþ respublikonø kandidatà, nes ðio (protestanto!) pozicija moralës politikos klausimais buvo aiðkiai religiðkai motyvuota, tuo tarpu demokratø kandidato (kataliko!) vertybiðkai iðskydusi. B. N. M.: Moralës klausimais ir að problemà matyèiau, bet tik lokalia prasme. Ta masë indiferentiðkø þmoniø, nevaikðtanèiø á baþnyèias, nepriklausanèiø konfesijoms, kurie rinksis balsuoti uþ abortus ar prieð, màstys, remdamiesi visai kitais kriterijais, ne konfesiniais ar religiniais. Taigi tos bendrosios moralinës problemos jos yra grynai moralinës, iðeina uþ konkreèios religijos, krikðèionybës ribø. O jei problema tokia, kad jos atþvilgiu viena denominacija pritaria, kita prieðtarauja (kaip anglikonø moterø kunigystë), tai ji yra labai lokali. O kur pas mus Lietuvoje tokias konfesiðkai aðtrias problemas galime iðkelti: parapinës baþnyèios sienlaikraðtyje, Tikëjimo þodþio laikraðtëlyje? Lietuvos rytas tø problemø nespræs, nebent jei pakviptø kokiu nors skandalu. N. P.: Bet èia ir iðkyla ðansas, nes Baþnyèia ir yra skandalas. Jei Baþnyèios sugebëtø vienytis vieðais vertybiniais pareiðkimais, tai jie taptø vieðai skandalingi; tai gali suveikti kaip gera reklama. Akivaizdu, kad kiekviena konfesija turi labai aiðkø poþiûrá á þmogø, aiðkiai formuluoja þmogaus gyvybës, gyvenimo vertës klausimà. Man atrodo, kad dabar vienintelis krikðèioniðkas poþiûris gali mëginti ginti toká poþiûrá, kad egzistuoja þmogaus rinkimosi ribos. Ðiame pasaulyje, kuriame mus supa visiðkai vartotojiðka aplinka, atrodo, kad þmogus turi neiðsemiamà pasirinkimo galimybiø spektrà, kiekvienas sprendimas yra skonio reikalas ir viskas yra leidþiama. Tai galbût iðties vienintelë galimybë bendrakonfesiniam veikimui, Baþnyèiø susivienijimas taip taptø stipresnis ir labiau pastebimas, ir tai neiðvengiamai skandalinga. Tik ar posovietinë visuomenë bus pasirengusi tai iðgirsti, ar jai dar apskritai kas nors rûpi? Panaðu, kad Vakaruose þmonëms tai rûpi labiau. Pas mus ðokiruoti þmones vertybiniais pareiðkimais bûtø didelis darbas. B. N. M.: Prancûzijoje, manau, irgi. Jei galima iðkelti vieðai moralinæ problemà, tai negali pasakyti, kad keli jà kaip katalikas ar krikðèionis. O jei gráþtam prie moralinio pasirinkimo, tai argi Amerikoje ar Belgijoje prieð eutanazijà pasisakantys þmonës taip pasisako ne dël savo asmeninio sprendimo, o dël to, kad jie yra katalikai arba krikðèionys? Aiðku, archetipinæ religinës sàmonës átakà galima áþiûrëti, bet jø sàmoningume jei kalbame apie religiðkai indiferentiðkà Europà... Jei þmogus pasisako prieð abortus, tai ne todël, kad tai yra krikðèioniðkas dalykas, o tiesiog jis yra pakankamai màstantis, jis taip mano nepriklausomai nuo konfesinës padëties, pagaliau jis gali bûti netgi ne krikðèionis, o musulmonas, Amerikoje juk krikðèionybë irgi nebëra dominuojanti jëga. N. P.: Galëèiau paremti abiejø jûsø argumentus. Jeigu kyla diskusijos visuomenëse dël esminiø dalykø ir pradedama ieðkoti argumentø, tai krikðèionybë èia gali pateikti gana tvirtus ir gilius pagrindus. Ir netgi netikinèiam þmogui tai prigimtinio proto dëka irgi gali suteikti daug daugiau áþvalgø. Bet taip yra visuomenëse, kur þmonës NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

22 POKALBIS NAUJOJO ÞIDINIO-AIDØ REDAKCIJOJE yra laisvi ir màsto. Klausimas, ar Lietuvoje yra pakankama kritinë masë laisvø þmoniø, kurie atsakingai galvoja apie savo gyvenimà? S. D.: Bet yra viena vieta, kur ekumenizmo poreikis net ir paprastiems þmonëms yra stiprus, tai yra Ðventoji Þemë... Kaip yra ten? B. N. M.: Jei dalyèiausi patirtimi, tai, þinoma, kalbëèiau apie Ðventàjà Þemæ, nes ten buvau, nors èia kalbame apie tuos kraðtus, Treèiàjá pasaulá, kur þmonës vis dar skaldosi religiniu pagrindu, ir nedemokratiðkai. Ðv. Þemëje pagrindinë aplinkybë yra politinë Izraelis visiðkai nekrikðèioniðkas, ir atrodytø, kad tokiame kontekste krikðèionys turëtø susivienyti, vienas kito laikytis. Bet ne ir èia jau pradësiu kalbëti faktais m. dalyvavau Velykø ðventime, kai mums, katalikams, labai pasisekë, nes mûsø Velykos buvo savaite vëliau nei visø kitø (ortodoksø graikø, rusø; armënø, rodos, sirø krikðèioniø), kurie turi savo maþà vietelæ aplink Ðventàjá Kapà, kur vyksta Kristaus prisikëlimo liturgija. Ir ðtai tà sekmadiená, nors buvo ir ne mûsø Velykos, að nuëjau pasiþiûrëti, kas gi ten vyksta... Èia, þinoma, reikia trumpai pakomentuoti teisiø á Ðv. Kapà situacijà, vadinamàjá status quo klausimà: toje Vieðpaties Kapo bazilikoje kiekviena krikðèioniø denominacija turi maþà plotelá, kuris priklauso tik jai, ir nelaiku perþengti linijà, nors ir nepaþymëtà (toks skirtumas nuo sporto salës...), reiðkia uþsitraukti nemalonæ. Aiðku, civilizacijos átaka juntama, nes vëlyvaisiais Viduramþiais ar prieð 200 metø bûdavo prieinama iki kraujo praliejimo, ypaè mëgta naudoti lazdas, pavyzdþiui, tarp tø paèiø pranciðkonø ir kokiø nors ortodoksø vienuoliø. Dabar lazdø nebëra, bet tuojau kyla stiprus þodinis konfliktas, kvietimas tuoj pat aiðkintis, kodël paþeidët tam tikras mûsø teises, juk tai yra taðkas, á kurá jûs tam tikru metu negalite atsistoti? Taigi kas atsitiko tà ádomøjá (turbût ne pirmà kartà) Velykø rytà. Tuo paèiu metu vyko kelios liturgijos, ir, jei gerai pamenu, viena buvo armënø, kita sirø krikðèioniø. Vyko procesijos su tikinèiøjø palydomis. Þinoma, daþniausiai bûdavo stengiamasi viskà apskaièiuoti ið anksto, kad laiko prasme procesijos nesusidurtø, ir konkretø taðkà jos turëdavo praeiti, pvz., 15 min. viena po kitos. Ir ðtai ávyko nesklandumas, ir armënø bei sirø procesijos turëjo praeiti tà patá taðkà tuo paèiu metu. Ir kà jûs manot, abi pusës visai spontaniðkai nusprendë, kad jos turi eiti pirmos (panaðiai kaip Lietuvoje eismo ávykiø metu, kai niekas nenori praleisti kito nereguliuojamoje sankryþoje). Procesijos susidûrë. Aiðku, vienuoliai turbût bûtø apsiribojæ persimesdami vienu kitu þodeliu, ðiokiu tokiu pasistumdymu, bet èia buvo pasaulieèiai, neaiðku, iðtroðkæ kraujo ar duonos ir þaidimø. Jiems tai pasirodë tinkama proga iðsiaiðkinti susiklosèiusius santykius, galbût tai tebuvo vidinis poreikis ásivelti á fiziná konfliktà. Neþinia, ið kur ten atsirado lazdos, viena kita këdë, ir abi procesijos pradëjo pliektis, nepamirðkime, vyksta Kristaus prisikëlimo liturgija... Mûsø pokalbio kontekste tai labai svarbu: mes kalbame apie ekumenizmà, kad Jëzus nori bendros Baþnyèios, bet Dieve mano! jei pradëtume gilintis, ið ko tos problemos kyla, tai turbût tikrai ne dël to, kad norime apginti savo Kristø ir savo tiesà. Kai mes norime iðlieti agresijà, turbût pirmiausia ieðkome ko nors, kas bûtø ðiek tiek kitoks: kitos rasës, socialinio sluoksnio, o religija èia labai tinka. Pavyzdþiui, protestantas, jei mano nuotaika labai bloga, kodël man jo neprikûlus ir nepaaiðkinus, kad já kuliu dël to, kad jis yra protestantas. 598 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

23 KAIP MES SUVOKIAME EKUMENIZMÀ? Taigi Jeruzalëje, man stebint, vyko kaþkas panaðaus. Jie pradëjo pliektis, Velykø rytas, krikðèionys muðasi, ir juos skiria Izraelio þydø policija, kuri netgi turëjo kviesti pastiprinimà. Ir ðtai jums krikðèioniðkas ekumeninis klausimas, kuris bûtø labai svarbus, bet ar tai ekumenizmo problema? Ar jûs manote, kad sirai susipliekë su armënais dël to, kad jø dogmos arba liturginiai sprendimai skiriasi? Galbût ðià problemà galima spræsti ir ekumenizmo keliu, bet pats susiprieðinimas kyla giliai þmonëse tikrai ne ið teologinio prieðiðkumo arba skirtingo Evangelijos skaitymo. Nes tie paprasti þmonës, kurie dauþë lazdomis vieni kitiems per galvà ir kuriems netgi pavyko nuversti vienà armënø vyskupà (tai turbût reiðkë pergalæ kaip ðachmatø partijoje), klausimas, ar apskritai daþnai skaito Evangelijà, kà ir kalbëti apie kokius nors teologinius niuansus. Þinoma, ðià problemà galime vadinti ekumenine, nes èia susiduria skirtingos denominacijos, bet drauge tai yra skirtingo þmogaus kultûros iðsivystymo problema. Kai nemokama spræsti konflikto þodþiu ir geriausias argumentas árodant savo tiesà yra lazda, ir dar neþinant, uþ kà kovoji... Taigi ekumenizmo problema apskritai labai sunkiai lokalizuojama. Ðitas galvø skaldymas arba lietuviø katalikø ir rusø ortodoksø specifinis santykis Lietuvoje rodo, kad susiskaldymas atsiranda ne religiniu pagrindu, o tik yra religiðkai maskuojamas politinis susiskaldymas. Tai ne ekumeninë problema, o politinë. Ir jeigu mes turëtume ambicijø ir noro per religijà áveikti politiná susiskaldymà, tai istorija rodo, kad to padaryti niekada nepavyko. Kodël mes negalime susitarti su staèiatikiais: bûtø juokinga ðiandien kalbëti, kad dël Filioque (to paprasti rusø staèiatikiai ar lietuviø katalikai net neþino), tiesiog veikiausiai negalime sutarti dël tam tikros Rusijos politikos ir todël, kad tam tikri staèiatikiø kunigai jos prisilaiko ir todël neina á kontaktà, o tie, kuriems tai nesvarbu, leidþiasi á kontaktà ir problema tampa iðsprendþiama. S. D.: Gal ne tik, juk negalime susitarti ir dël Filioque teologai ar þmonës, kurie á tai gilinasi. Kai pagalvoji, vis dëlto tas susiskaldymas yra negeras dalykas Baþnyèiai ir þmogui, kuris nori nuosekliai màstyti ir suvokti Baþnyèià kaip vienà ir visuotinæ. Kodël priklausau tai grupei, o ne kitai? Susiskaldymas ávyko seniai, ið dalies dël politikos, bet kodël negalime susitarti? Girdþiu, Nerija klausia dël ko? Dël to, kaip reikia garbinti mûsø Vieðpatá teisingu bûdu? Jie kiekvienas gali garbinti savaip, tai kam tada priklausyti kuriai nors Baþnyèiai (tikriau baþnyèiai), denominacijai? Tada gali bûti nedenominacinis krikðèionis... B. N. M.: Bet juk toks procesas dabar ir vyksta. Tai faktas, klausimas jau iðspræstas... S. D.: Tada að visiðkai suprantu teologus ir vyskupus, kodël jie sako, kad ekumenizmas yra aktualus: todël, kad jis stabdo Baþnyèios byrëjimà. Taip, þmogus demokratijos yra iðmokytas, kad partija gali bûti vienokia ar kitokia, bet visos yra vienodai blogos arba geros. Bet èia juk nëra taip. Þmogui sunku identifikuotis: þinoma, jis gali pasirinkti tà baþnyèià, kur Miðios graþesnës. Gali atrodyti, kad èia paprasta problema, kylanti ið politikos ir nustelbiama sekuliarizmo, ðiuolaikinio demokratinio pasaulio tolerancijos principo. Tokiu atveju tektø pripaþinti, kad tiesos nëra arba yra daug tiesø. Jeigu neaktualus ekumenizmo klausimas, tai kas tada svarbu? Gal ið viso èia niekas nevyksta tik smilkalai ir þmonës, kurie ðneka nesuprantamus dalykus. Ðtai þmogus pripaþásta, kad gali bûti daug skirtingø dievogarbos bûdø, ir jis trokðta integralumo: jis gali arba uþsidaryti savo bendruomenëje, arba pasakyti: taip, að esu visiðkas demokratas. N. P.: Demokratija iðties pagimdo problemà, kad tiesos klausimas apskritai nekeliamas. Kur visuomenei kyla tiesos klausimas? Galima kalbëti apie interesus, apie didesná patogumà, naudà ar dar kà nors, bet tiesa niekam nerûpi. Antai politikoje visiems rûpi momentinis efektas, ir visa tai pereina á kitas gyvenimo sferas. Kodël Baþnyèios gyvenimas èia turëtø labai skirtis? Ten juk ateina tie patys þmonës... Nors gal tai ir yra toji misija kunigø, krikðèioniø, kad tiesos klausimas bûtø formuluojamas ir visuomenëje, ir kad religija nebûtø tokia efekto vieta. Bet èia negalima nieko apibendrinti. Kai kalbame apie religijà, apie tikëjimà, netinka abstrakti forma, èia juk visada esama individualiø klausimø. Èia reikia kalbëti apie asmenis, ir kai jie ateina á baþnyèià, kà gali þinoti, kas jiems rûpi? S. D.: Þinoma, bet að taip pat kalbu apie þmogø, pavyzdþiui, katalikui gali kilti klausimas: kodël yra ir kitos Baþnyèios? Kokiu pagrindu jie gali ðitaip garbinti Dievà, jei mes þinome, kad mes teisingai garbiname? Èia nebûtinai susiprieðinimo, èia yra vertybiø sistemos, tiesiog tiesos klausimas. Ir að manau, kad po visu ekumenizmo sàjûdþiu slypi ir ðitas matmuo. Vis dëlto Baþnyèiø susiskaldymas mûsø laikais tiesos klausimà demokratizuoja: gali bûti ta pati katalikø, liuteronø ir staèiatikiø tiesa, bet ir visai kitokia. Bet kaip ji gali bûti tokia? Susiskaldymø ir schizmø laikais visos Baþnyèios buvo tikros. Tada kiekviena jos iðpaþinëjams buvo ta vienintelë ir tikra, ji turëjo tiesà. Dabar Baþnyèiø ir denominacijø dar daugiau, bet visos jos traktuojamos kaip vienodai tikros arba paradoksaliai vienodai netikros. Taigi atslûgus krikðèioniø tarpusavio prieðiðkumui, turëtume áþvelgti gilesná mëginimø áveikti Baþnyèios susiskaldymà pagrindà. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

24 TEMA: EKUMENIZMAS LIETUVAI BE PENKIØ DVYLIKA BAÞNYÈIAI? Veerle Draulans Kaip Flandrijos ir Nyderlandø baþnyèios mëgina iðsaugoti ar susigràþinti savo patrauklumà ðiuolaikiniam þmogui? Pateikti toká klausimà flamui, vadinasi, pasirodyti paþenklintai tam tikros kultûros, kuri neiðdildomai ágijusi savojo konteksto atspalvá. Tai labai gerai suvokiu ir pamëginsiu èia trumpai apraðyti atitinkamas implikacijas 1. Bemaþ 10 metø dirbu universitete, kuris nuo 2002 m. rugsëjo 1 d. sekuliarizavo savo vardà, ið Katalikiðkojo Brabanto universiteto virsdamas á Tilburgo universitetà. Vis dëlto, sprendþiant ið universiteto valdþios pridëto papildomo titulo, universitetas lieka dorai katalikiðkas. Taèiau dar labiau nei tiesiogine, að esu paribio gyventoja perkeltine prasme: kaip teologë/etikë, labai besidominti sociologiniais klausimais, ir kaip moteris pasaulietë vyriðkoje, hierarchinëje Baþnyèioje. Tik Tilburge að ið tikrøjø suvokiau, kokiu mastu kultûra, kurioje þmogus uþauga, nuspalvina jo màstysenà ir þiûrësenà. Bûdama flamë, gimusi ir augusi pasaulëþiûros poþiûriu grieþtai susiskaldþiusioje ir monolitiðkoje (Kempeno) Flandrijoje, að gerokai vargau, kol susirinkau religiniø Nyderlandø dëlionës kvadratëlius. Kiek reikðmingas posakis anapus upiø? Kodël Nyderlandø katalikai dar prieð kelerius metus buvo taip beviltiðkai poliarizavæsi? Kaip man derëjo jaustis, girdint frazæ juodøjø pagalvëliø baþnyèios? Tik dabar suprantu, kad toks nuodëmës suvokimas, koks jis apdainuotas Roberto Longo ar apraðytas Jano Wolkerso, kai kuriems Nyderlandø gyventojams buvo (ar tebëra) karti realybë. Kartu Tilburgas leido ðiek tiek patirti man iki ðiol neþinomà religinæ tradicijà. Tas pat pasakytina ir atvirkðèiai: Nyderlandø gyventojams anapus upiø, net katalikams, VEERLE DRAULANS (g. 1959) Tilburgo universiteto teologijos fakulteto ir Leuveno Katalikiðkojo universiteto lyèiø studijø docentë. Tarp kitø veikalø paskelbë Tradicija, turinti ateitá? Socialinis sàjûdis ir krikðèioniðkasis ákvëpimas (Traditie met toekomst? Sociale beweging en christelijke inspiratie, 1966) ir Ori istorija: Krikðèioniðkojo darbininkø sàjûdþio vadovai kalba apie vertybes, Baþnyèià, politikà ir Sàjûdá (Een waardevol verhaal: Bestuursleden van de christelijke arbeidersbeweging aan het woord over waarden, Kerk, politiek en Beweging, 1993). Ið nyderlandø k. (in: Ons erfdeel, 2004, Nr. 1) vertë Antanas Gailius. reikia fantazijos ásivaizduoti flamø Ðvenèiausiojo Sakramento procesijas, traukianèias gatvëmis su bûgnø dundesiu, ar Kristaus Karaliaus ðventes, rengiamas katalikø jaunimo sàjûdþio Chiro, ar masinius susitikimus Heizelyje, vadovaujamus kunigo (vëliau kardinolo) Cardijno. Ryðki katalikybës ir masinio regimumo visuomenëje jungtis jiems yra svetima. Ten, kur katalikai Nyderlanduose dalijosi religijos rinkà su nekatalikais, vyresnybë ragino nekelti jokio papiktinimo, pavyzdþiui, procesijomis. Buvo rasti regionui bûdingi sprendimai, pvz., kolektyvinis reiðkimasis vien Baþnyèios teritorijoje, kas konkreèiai reiðkë baþnyèios pastate ar klebonijos sode. Pietiniø Nyderlandø provincijø, kur bûta stiprios katalikø daugumos, situacija lengviau lygintina su Flandrijos. Vien ðis paprastas pavyzdys rodo, kaip specifinis kontekstas (monopolinë pozicija ar konkurencija religijø rinkoje) veikë konkreèias raiðkos formas. Dël to, kad ideologinis visuomenës susiskaidymas nuo septinto deðimtmeèio Nyderlanduose iðnykæs, ðiandienei Nyderlandø studentø kartai itin sunku iðaiðkinti, kaip krikðèioniðkasis (kitaip tariant, katalikiðkasis) Flandrijos visuomenës centras yra organizuotas, kokia jo struktûra ir kà tuomet gali reikðti nusakymas krikðèioniðkas. Be to, flamø áprotis þodþius krikðèionis ir katalikas be iðlygø laikyti sinonimais ðiandien darosi klaidinamas. Nyderlanduose esu sutikusi þmoniø, kurie màstë apie katalikiðkosios tapatybës savitumà. Flandrijoje, turinèioje tokià monolitinæ katalikiðkà praeitá, matyt, tariama, kad ðis ypatingumas kiekvienam þinomas, nes tokiø klausimø iki ðiol ten nesu girdëjusi. Nekatalikai studentai iðmokë mane intensyviau nei iki tol suvokti tam tikrø katalikiðkosios tapatybës aspektø pavyzdþiui, ðiltumo ir simboliø kupinos liturgijos vertingumà. Viena pastoriaus þmona pasakojo man, kad, jos nuomone, simboliø kupina liturgija gali bûti itin vertinga skaudþiais atsisveikinimo momentais. Tokiomis situacijomis mes, protestantai, turime tik þodá, Þodá, arba... tylime, dëstë ji. O tas tylëjimas daþnai virsta á nejaukià tylà. Tà akimirkà jûs galite ateiti su visa virtine simboliø ar simboliniø veiksmø, kurie, nepaisant tylos, 1 Noriu ypaè padëkoti savo Tilburgo kolegai Henkui Witte i, kuris kaip visada buvo pasirengæs pateikti kritiniø pastabø pirmajam teksto variantui. 600 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

25 BE PENKIØ DVYLIKA BAÞNYÈIAI? yra be galo iðkalbingi. Kitas þmogus pasakojo man, kad pastoracinë senesniø þmoniø globa tam tikrose protestantiðkøjø Nyderlandø dalyse susiduria su klausimais, kurie katalikui tarytum neegzistuoja; kai kuriems þmonëms, artëjant jø mirties momentui, tiesiog ákyriai perðasi klausimas, ar jie yra Dievo iðrinkti. Predestinacijos mokymas gali iðvirsti á egzistencinæ baimæ. Bemaþ deðimt metø profesinës veiklos Tilburge man parodë, kaip (santykinai) nerûpestingai ir su pasimëgavimu per gyvenimà þengia katalikai. Malonë jiems regisi visur ðypsanti. Taèiau esama ir atvirkðèiø nepajudinamø vaizdiniø: nekatalikai daþnai esti ásitikinæ, kad ðiandieniai katalikai nuolat vaikðto palinkæ po hierarchijos, Romos, Magisteriumo, popieþiaus jungu. Nyderlandø gyventojams sunku iðaiðkinti Belgijos federacinës politinës sistemos vingrybes, ir jie mane daþnai vadina belge, nors að jiems nuolatos sakau pas mus Flandrijoje ; lygiai taip pat sunku ið tikrøjø atskleisti, kad flamai, mano nuomone, iðtisus ðimtmeèius buvæ uþimti svetimøjø, net Nyderlandø, pasàmonëje yra iðsiugdæ tam tikrà modus vivendi, tam tikrà ypatingà elgsenà su valdþia ir autoritetais. Minimaliai juos toleruodami ir nekeldami papiktinimo, flamai lokaliu lygmeniu, neatkreipdami á save dëmesio, geba susikurti maksimalià laisvæ (stengdamiesi neperþengti ribos). Ir nors flamø katalikai paiso to, kà sako ar raðo Roma (ar galbût Mecheleno arkivyskupija), tai, ko gero, taikytina vien vadovams ir teologams. Noriu dar kartà pasakyti, kad tokie eskizai yra fragmentinës impresijos, susiklosèiusios per tuos metus, kai dirbau, kirsdama sienà pirmyn ir atgal. Studentams ið protestantiðkø namø pasakojant savo galbût pagraþintas istorijas, negaliu jø lyg niekur nieko ekstrapoliuoti, tarytum jos reprezentuotø apskritai protestantizmà, kuris, beje, neegzistuoja. Vis dëlto esu ásitikinusi, kad optimistinio ar pesimistinio þmogaus paveikslo átakos nevalia menkinti. Tokie terminai kaip burgundiðkoji katalikybë ar predestinuotas protestantas sekuliarizuotame kontekste gal ir skamba kaip pasenæs màstymas stereotipais, taèiau ðios kitokios antropologijos átaka iki ðios dienos veikia ir sàmoningu, ir nesàmoningu lygmeniu. Pakanka prisiminti tokius paprastus pavyzdþius kaip nenoras plauti automobilio sekmadiená, gilus vidinis kaltës jausmas, intensyviai mëgaujantis kad ir truputá brangesnëmis atostogomis ar ðventiðkais pietumis, arba poreikis, gal net bûtinybë kà nors padaryti kitiems. Ðiø kitoniðko þmogaus paveikslo ðaknø dera ieðkoti keliamuose specifiniuose teologiniuose klausimuose þmogiðkose pastangose uþsitikrinti iðganymà. Protestantams labai reikðmingas Heidelbergo katekizmas prasideda klausimu, kokia yra vienintelë gyvenimo ir mirties paguoda, ir tikisi Dievo atsakymo individualiam klausëjui. Katalikai tarp individualaus tikinèiojo ir Dievo visada áterpia bendruomenæ, o tai sumaþina spaudimà individualiam tikinèiajam, jei jis ar ji pasijunta ko nors netesëjæs. TAIKYMASIS DËL IÐLIKIMO Kaip Baþnyèios mëgina iðsaugoti ar susigràþinti patrauklumà ðiuolaikiniam þmogui? Þodis susigràþinti perða mintá apie pertrûká ar prieðingybæ: sàvokos Baþnyèios ir ðiuolaikiniai þmonës turëtø viena kitai prieðtarauti. Be abejo, daugelis samprotauja ðitaip: religija kaip institucija yra nukreipta á praeitá ir tradicijø saugojimà, o moderni savimonë màsto þvelgdama á ateitá. Taèiau modernioji visuomenë su jos laisvës, lygybës ir brolybës idealais realybëje turëjo ir tokiø tamsiøjø pusiø Harlemo Ðv. Bavono katalikø katedra. XX a. pradþios nuotrauka ið knygos Les Villes d Art célèbres. Amsterdam Harlem kaip anomija ir socialinë nelygybë, susiaurëjimas iki instrumentinio proto, moderniosios diktatûros 2. Krikðèionybës neámanoma màstyti atsietai nuo specifiniø laiko rëmø, taigi ir nuo geografinio konteksto. Mokslininkø teorijoms dar neseniai irgi buvo bûdingas toks màstymas prieðybëmis. Ðiandien vis garsiau skamba klausimas, ar nebuvo veikiau taip, kad Baþnyèios (smarkiai) stengësi taikytis prie vieðpataujanèiø visuo- 2 Hellemans, S., Religieuze modernisering, Utrecht: KTU, 1997, p. 15. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

26 VEERLE DRAULANS meniniø aplinkybiø, ir bûtent dël iðgyvenimo. Garsi feministë teologë Elisabeth Schussler-Fiorenza, pavyzdþiui, raðo, kad dël mastø plëtimosi ir taikymosi prie ano meto visuomeninio klimato reikalavimø, ankstyvosios krikðèioniø bendruomenës ið discipleship of equals, ið sekëjø, kuriuos jungë krikðto lygybë, taip pat ir vyrø bei moterø lygybë, evoliucionavo, virsdamos labiau hierarchiðkai sutvarkyta bendruomene, kurià rastis paskatino (graikø-romënø) patriarchalinis Konstantino laikø modelis. Pamëginkime atidþiau panagrinëti istorijà, kaip Baþnyèios taikësi prie visuomenës. Galutinis atsisveikinimas su Viduramþiø vaizdiniais atsisveikinimas su premodernybe buvo nuolatinis, ilgai trukæs ir sudëtingas procesas, palietæs visus þmoniø bendrabûvio pamatus. Politikos srityje dienos ðviesà iðvydo modernios, centralizuotai valdomos valstybës. Ekonominis gyvenimas evoliucionavo pinigø ekonomikos kryptimi, o vëliau dël sparèiai auganèios industrializacijos ágijo naujà dinamikà. Mokslai, pirmiausia empiriniai, suklestëjo ir iðaugo, virsdami savarankiðkomis disciplinomis su savais dësningumais. Tai reiðkia, kad ávairios visuomenës gyvenimo sritys vis labiau virto savarankiðkais vienetais, pagrástais savomis vertybëmis ir normomis; ðis procesas nusakomas terminu struktûrinë diferenciacija. iðorinio pasaulio. Prieðiðkà aplinkà galëjo sudaryti ir kitos religijos, ir tokios ideologijos kaip socializmas. Lygiai kaip ir visos visuomenës raida, pasaulëþiûrinës subkultûros statinys dideliu mastu rëmësi disciplina, valdymu ir tvarkos palaikymu, áskaitant sankcijas ir iðstûmimà á paribá tø, kurie elgësi ne taip, kaip reikalavo taisyklës. Taigi ið tikrøjø didþiai moderni reakcija. Kur atsidûrëme ðiandien? Ðiandienius laikus galima nusakyti kaip prieðinimàsi dominuojanèiai sisteminei modernybës màstysenai, pabrëþianèiai vis didesná racionalumà, didesná valdymà, didesnæ gamybà, didesná tikëjimà paþanga... Tai rodo ávairûs nauji socialiniai (taikos ðalininkø, paramos Treèiajam pasauliui, aplinkosaugos PRIEÐINIMASIS SISTEMAI (SISTEMINIAM MÀSTYMUI) Ið esmës kito ir þmoniø santykiai: bûstas atsiskyrë nuo darbo vietos, per masinius sambûrius buvo iðsireikalauti politiniai ir ekonominiai pokyèiai ir t. t. Centriniu elementu tapo socialinë disciplina: pilieèiai privalëjo bûti atsakingi, o tiems, kurie taip nesielgë, grësë sankcijos. Taigi buvo akcentuojamas sykiu ir masiø bei grupiø spaudimas, ir kaip atsakas á lûkesèius individuali atsakomybë. Grieþtai sutvarkytai sistemai buvo bûdinga tai, kad ji visada turëjo centrà ir pakraðtá. Gyvenimas sistemos pakraðtyje reiðkia virtimà marginalija. Praëjusiø ðimtmeèiø istorija iliustruoja, kaip moderni visuomenë, pasitelkdama grieþtà klasifikacijos ir specialiø ástaigø (kalëjimas, valkatø namai, psichiatrija ir t. t.) sistemà, stûmë paribyje atsidûrusius þmones ið centro regëjimo lauko. Nuo XVI a. antros pusës (naujas impulsas ðiuo poþiûriu radosi XIX a.) Europos pasaulëþiûrinis þemëlapis buvo nuodugniai perpieðtas, atsiradus didþiosioms konfesijoms. Reformacija ir Kontrreformacija ástûmë Baþnyèias á konkurencinæ padëtá, kuriai buvo bûdinga abipusio atsiribojimo ideologija, visà dëmesá sutelkiant á tarpusavio skirtingumà. Savitumo ir skirtingumo suvokimas buvo visaverèiø pasaulëþiûriniø subkultûrø maitinamoji terpë. Ðios subkultûros globojo savo narius nuo lopðio iki kapo teikë jiems prieglobstá nuo pavojingo Harlemo Ðv. Bavono katalikø katedros interjeras. XX a. pradþios nuotrauka ið knygos Les Villes d Art célèbres. Amsterdam Harlem ir moterø) sàjûdþiai, kurie nuo septinto deðimtmeèio pabaigos plësdamiesi virto visuomenës kritikos þidiniais. Jø prieðinimasis modernybës tikëjimui paþanga (jo ekscesams) aiðkinamas kaip nepasitikëjimas didþiaisiais pasakojimais. Krikðèioniðkasis iðganymo istorijos pasakojimas ir komunistinës istorijos pasakojimas irgi kelia nepasitikëjimà kaip schematizuojanèios, valdyti ir tvarkà palaikyti siekianèios sistemos. Postmodernybë puoselëja ávairovæ ir, laikydamasi teisingumo siekio, nori bûti teisinga kitoniðkumui ir skirtumams. Kaip á ðià naujà situacijà reaguoja Baþnyèios? Ar jos ðiandien geba kaip pozityvià duotybæ sutikti ávairovæ, kurià daugelis interpretuoja kaip postmodernià? 602 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

27 BE PENKIØ DVYLIKA BAÞNYÈIAI? SUSKILINËJÆ NYDERLANDAI 3 Þr. Blei, K., De Nederlandse Hervormde Kerk: Haar geschiedenis en identiteit, Kampen: Kok, Gyvenimas daugialypiame religijø kraðtovaizdyje Nyderlandams yra visai áprastas, tikrai bent jau nuo 1796 m., kai privilegijuota kalvinizmo padëtis buvo panaikinta, o katalikybë sulaukë valstybës pripaþinimo. Vis dëlto protestantiðkoji bendruomenë iki pat 1848 m. laikësi tik pakantumo kitaminèiams politikos, kurios padariniai dar ilgai buvo juntami. Ði visuomeniðkai antrarûðë padëtis, pavyzdþiui, draudimas uþimti vieðàsias pareigybes, privertë katalikø bendruomenæ stoti á tikrà visuomeninës emancipacijos kovà, kurios ginklai buvo infrastruktûros stiprinimas (parapijø, seminarijø steigimas, baþnyèiø statymas) ir nuosavo, su Baþnyèia susijusiø visuomeniniø organizacijø tinklo kûrimas. Ðios kovos pasekmës buvo pabrëþtinas kolektyvinës tapatybës iðgyvenimas, smarkus gretø suglaudimas, katalikø iðtikimybë Baþnyèios vadovø autoritetui. Antrarûðës bendruomenës padëtis pagimdë specifiná dvasinës lyderystës tipà. Kunigai buvo pirmiausia katalikø bendruomenës vadovai kelyje á socialinæ ir kultûrinæ lygybæ. Ið to radosi jø autoritetas ir tapatumas. Nuolatinës politinës ir konfesinës átampos su paðalaièiais vertë palaikyti tvirtà vidinæ bendrystæ. Taèiau vidinis solidarumas ir socialinë kontrolë kliudë katalikams ugdytis asmeninæ nuomonæ ir individualø tikëjimo iðgyvenimà. Galbût tai yra viena prieþasèiø tos labai sparèios pervartos ir tapatumo krizës, kuri prasidëjo Nyderlandø Katalikø Baþnyèioje nuo septinto deðimtmeèio. Pasiekus visuomeninæ emancipacijà, pradingo iðorinio prieðo vaizdinio bûtinybë. Pavirðiun iðkilo vidinis susiskaldymas. Taèiau niekada nebuvo iðmokta tvarkytis su skirtybëmis. Taip galima paaiðkinti praëjusiais deðimtmeèiais tvërusià tokià grieþtà Nyderlandø katalikybës poliarizacijà. Taèiau sunkumø turëjo ir protestantiðkos tikëjimo bendruomenës. Nuo seno susipynusi su politine valdþia Vilhelmas Oranietis, nors pasisakæs uþ tolerancijà, 1573 m. vieðai pasirinko reformatø pusæ Nyderlandø Protestantø Baþnyèia (Nederlandse Hervormde Kerk) XIX a. iðgyveno nuoþmias moderniøjø ir tikratikiø kovas. Viskas prasidëjo nuo mokymo interpretacijø, taèiau ðiame dispute tam tikrà vaidmená atliko ir santykiai su civiline valdþia. Nyderlandø Protestantø Baþnyèia ilgainiui virto valdþios Baþnyèia, smarkiai susijusia su tautinës valstybës kûrimu. Reakcijø neteko ilgai laukti: radosi labiau pietistiniø sroviø judëjimas, kuris 1834 m. baigësi Atsiskyrimu, ir labiau socialiai orientuotas maþøjø þmoniø sàjûdis (Doleantie, 1886). Judëjime, kuris baigësi Atsiskyrimu ir kuris pirmiausia pritraukë ðiauriniø provincijø smulkiuosius miestieèius ir ûkininkus, darbininkus ir samdinius, reikðmingà vaidmená atliko ið Groningeno regiono kilæs Hendrikas de Cockas. Já ákvëpë klasikinis reformatoriø mokymas apie iðrinktumà. Svarbu konstatuoti, kad á ðá vidiná Baþnyèios disputà, remdamasi grësmës tvarkai ir rimèiai argumentu, ásitraukë ir politinë valdþia. Amsterdame taip pat plito prieðinimasis moderniesiems. Vienas garsiausiø vadovø ten buvo Abrahamas Kuyperis, teologas, Amsterdamo Laisvojo universiteto steigëjas ir politikas. Jis pasisakë uþ stiprø visuomeniná Evangelijos susiejimà su visuomene, kuriant savas organizacijas, ir ðitaip skatino pasaulëþiûriná visuomenës dalijimàsi. Juk tikri krikðèionys turëjo ið principo skirtis nuo nekrikðèioniø, jie privalëjo Kristaus dvasia persmelkti visà visuomenæ, visas jos grupes. Tuo pat metu buvo màstoma, kokiø pasekmiø ði vizija turës Baþnyèioms. Interpretacijos skirtumai su vadinamaisiais laisvaisiais pamokslininkais vis didëjo ir baigësi tuo, kad ásikûrë nauja Baþnyèiø sàjunga, sudaryta ið þmoniø, pasitraukusiø ið Protestantø Baþnyèios, Doleantie. Ðie du sàjûdþiai, Doleantie ir Atsiskyrusieji, 1892 m. drauge sudarë Evangelikø Baþnyèias (Gereformeerde Kerken). Visø ðiø dalykø padarinys buvo tarpukariu gana susiskaldæs Nyderlandø protestantizmas. Antrasis pasaulinis karas ðiek tiek suartino ávairias grupes, ir taip radosi galimybë, pasibaigus suirutei, ðiek tiek labiau vieniems prie kitø derintis. Tarp kitø dalykø, diskutuojama buvo ir tai, kaip privalu laikytis visuomenëje ( mes prieð visuomenæ ) m. Nyderlandø Protestantø Baþnyèia paskelbë ganytojiðkà laiðkà Bûti krikðèioniu Nyderlandø visuomenëje, kuriame kritikuotos tokios skaidymàsi pasaulëþiûriniu poþiûriu skatinanèios idëjos, kokias Kuyperis skelbë apie krikðèionybæ kaip antitezæ, pavyzdþiui, kas yra visuomenës prieðingybë. Daugeliui ypaè skaudus buvo poþiûris, kad specifinës krikðèioniðkos (politinës ir visuomeninës) organizacijos daugiau nebegintinos kaip bûtinybë. Nemaþø ginèø sukëlë ir kitos temos, susijusios su moterø tarnyste (1958 m. moterims buvo leista uþimti presbiterës ir subdiakonës, 1966 m. diakonës pareigas), kolonijø, taikos judëjimo klausimu (poþiûris á branduoliná ginklà), su poþiûriu á apartheido reþimà Pietø Afrikoje, naudojusá savo legitimacijai Biblijos argumentus, á Europos vienijimàsi ir t. t. 3 Lygiai kaip Nyderlandø katalikai, aðtuntame deðimtmetyje Protestantø Baþnyèia iðgyveno periodà stiprios poliarizacijos tarp, pavyzdþiui, á iðlaisvinimo teologijà orientuotø tikinèiøjø ir grupiø, kurioms ði vizija regëjosi kaip laikina horizontalizmo atmaina. Taèiau konfrontacija su sparèiai sekuliarëjanèia visuomene ir finansiniai sumetimai paskatino labiau bendradarbiauti; tam reikëjo suderinti ne vien teologines, bet ir organizacines skirtybes. Nuo 1986 m. ávairios protestantø Baþnyèios oficialiai ásitraukusios á jungimosi procesà, pavadintà Drauge NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

28 VEERLE DRAULANS kelyje. Nyderlandø Protestantø Baþnyèios viduje ðis procesas greta kitø grupiø paskatino prieðintis Evangelikø Sàjungà, kuri 1992 m. savo pozicijà glaustai suformulavo sakiniu: Mes nei einame drauge, nei traukiamës 4. Pasaulëþiûros poþiûriu Nyderlandams ðiandien bûdingi ávairûs atspalviai, èia esama katalikø, protestantø ir evangelikø, taip pat musulmonø, gyvybingos þydø bendruomenës ir visokiausiø Rytø religijø, atkeliavusiø ið buvusiø kolonijø ir drauge su migrantais ið kolonijø ásitvirtinusiø Nyderlandø bendruomenëje. Taèiau Nyderlandai taip pat yra viena tø Europos ðaliø, kur esama didþiausio Baþnyèioms nepriklausanèiø gyventojø procento. Nyderlandai ðiandien: ar priklausote kuriai nors denominacijai? Taip 46% Ne 54% Romos katalikø 23,5% Protestantø 9,8% Evangelikø 7,7% Staèiatikiø / Kitoms 5% 5 FLANDRIJOS TINKLAS Visai kitaip raida susiklostë Flandrijoje. Kuriant Belgijos valstybæ, buvo pasirinkta konstitucija, garantavusi susivienijimø, spaudos, ðvietimo ir t. t. laisvæ. Ðiomis konstitucinëmis teisëmis katalikai maksimaliai pasinaudojo ir pamaþu sukûrë tobulà savø organizacijø ir institucijø tinklà. Kitø konfesijø konkurencijos bemaþ nebuvo. Tiesa, vyko nuoþmi politinë ir ideologinë kova su politiniais prieðininkais liberalais ir ypaè socialistais, kuriø pozicija buvo antikatalikiðka, ryðkiai antiklerikalinio pobûdþio. Socialistinis sàjûdis ákvëpë katalikus kurti labiau visuomeninës, socialinës ir ekonominës pakraipos organizacijas, turëjusias bûti gyvybiðkai reikalinga uþtvara bedieviðkam socializmui. Nepaisant monopolinës padëties ir nuo 1884 m. deðimtmeèius turëtos parlamentinës daugumos, katalikiðkoji Flandrija amþiø sankirtoje buvo gerokai susiskaldþiusi: ultramontanai, socialkatalikai ir krikðèionys demokratai ánirtingai kovojo tarpusavyje. Katalikø partijos viduje kraðtutinieji konservatoriai prancûzakalbë diduomenë ir konservatyvioji burþuazija prieðinosi socialinëms ir demokratinëms reformoms. Jie baiminosi, kad tokios reformos bus parankios socializmui. Dvasininkijos átaka pasaulieèiø sferoje ir politikoje buvo labai 4 Ibid., p Halman, L., The European Values Study: A Third Wave. Source book of the 1999/2000 European Values Study Surveys, Tilburg: EVS- Worc-Tilburg University, 2001, p Ið èia perimta ir terminologija: didelë. Labai aiðkiai suvokta, kad iðsaugoti Baþnyèios átakà visuomenëje reikalinga vidinë santarvë. Katalikybë veikë kaip jungiamasis faktorius. Faktinis liaudies pakilimas, didþiøjø katalikø masiø kultûrinis savarankiðkumas ir visuomeninë emancipacija buvo þingsnis po þingsnio realizuota per draugijø gyvenimà ir pasinaudojant ta aplinkybe, kad mokyklose visur stengtasi mokytojais, kapelionais ir auklëtojais iðlaikyti daþnai disidentiðkus kunigus. Katalikiðkosios draugijos ir Leveno Universitas vienà po kitos ugdë kartas, gebëjusias uþimti visuomenëje vadovaujamas pozicijas. Katalikybei Flandrijoje buvo nuolat bûdingas ryðkus iðorinio atpaþástamumo faktorius, pavyzdþiui, masiniai sambûriai gatvëse. Baþnyèios gyvenimas Flandrijoje anaiptol nesiribojo vien krikðèioniðkomis organizacijomis. Ávairiø tikinèiøjø ðeimø grupiø ir vadinamøjø naujøjø baþnytiniø sàjûdþiø reikðmë buvo ne tokia regima, taèiau vis dëlto reali. Bazës bendruomenëms ir Baþnyèios atþvilgiu kritiðkai nusiteikusiems krikðèionims pavyko pasiekti, kad visa virtinë visuomeninio ir baþnytinio gyvenimo klausimø bûtø átraukta á parapijø ir organizacijø darbotvarkæ. Norëdama toká ilgà periodà iðlaikyti politinæ átakà, Flandrijos Katalikø Baþnyèia privalëjo iðorëje reikðtis kaip vieningas vienetas. Todël visi vidiniai konfliktai turëjo bûti kiek ámanoma sprendþiami. Kitaip negu Nyderlanduose, katalikø dvasininkija pozityviai vertino pasaulietiná tikinèiøjø pasaulieèiø aktyvumà. Taip iðaugo kelios kartos oriø pasaulieèiø, kurie buvo kritiðki, taèiau lojalûs Baþnyèios institucijai. Flandrija ðiandien: ar laikote save nariu: Katalikø Baþnyèios 59,5% Protestantø Baþnyèios 0,1% Evangelikø Baþnyèios 0,5% Staèiatikiø Baþnyèios / Þydø / Musulmonø 1,1% Kitø 1,8% Nepriklausanèiø jokiai Baþnyèiai 36,9% 6 BAÞNYÈIOS NAMUOSE YRA DAUG KAMBARIØ Taigi Baþnyèiø bendruomenës integravo á savo veiklà modernios visuomenës elementus: dëmesá regimoms masëms Flandrijoje, susitelkimà ir socialinæ kontrolæ, tvarkà ir struktûrà... Integracija vyko taikantis prie specifinio konteksto. Geras pavyzdys èia yra tie skirtumai, kaip abi Katalikø Baþnyèios þiûri á skaitmeninius protestantai = Nederlands Hervormd; evangelikai = Gereformeerd. 6 Dobbelaere, K.; Voyè, L., Religie en kerkbetrokkenheid: ambivalentie en vervreemding, in: Idem, Verloren zekerheid. De Belgen en hun waarden, oveertuigingen en houdingen, Tielt: Lannoo, 2000, p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

29 BE PENKIØ DVYLIKA BAÞNYÈIAI? duomenis ir empirinius tyrinëjimus, vienà iðskirtiniø modernybës bruoþø ( pamatuoti reiðkia suþinoti ). Nyderlandø Katalikø Baþnyèiai, esanèiai maþumos ir konkurencijos situacijoje, skaièiuoti yra naudinga. Mat skaièiai ir procentai parodo raidos tendencijas, galimà augimà, visuomeninës reikðmës didëjimà ar menkëjimà. Tvirta monopolinë Flandrijos Baþnyèios padëtis, sklandant galimø menkëjimo tendencijø ðmëkloms, nuogus skaièius padarë nepageidautinus. Iki ðios dienos galima pajusti tam tikrà átarø Flandrijos Baþnyèios vadovø poþiûrá á empirinius tyrinëjimus, kuriais bûtø viskà galima árodyti. Kai kurios baþnytinës bendruomenës gebëjo labai gerai perprasti naujø visuomenës tendencijø þaidimo taisykles, pavyzdþiui, naudotis þiniasklaida savàjá tapatumà átvirtinanèiai informacijai skleisti. Pavyzdys èia yra skelbimo teisæ turás Nyderlandø Evangelinis Radijas (Evangelische Omroep, EO). Kita vertus, Katalikø Baþnyèios kai kur ir brëþë ribà moderniosios visuomenës elementø integravimui: jos nekuria demokratijos. Sunku bûtø kalbëti apie valdþiø atskyrimà, vienà ið pamatiniø demokratijos elementø struktûroje, kurioje teisë teikti ðventimus ir priimti sprendimus yra vienose rankose. Tokios padëties pasekmës pasaulieèiams, pirmiausia moterims, yra gerai þinomos. Taèiau naivu tarti, kad celibato atðaukimas ir tarnystës teisës moterims atvërimas iðspræstø didþiàjà dalá vadovø stygiaus problemos. Tyrinëjimai rodo, kad kunigës, kaip ir kitos moterys, atsiremia á neregimus barjerus, dël kuriø joms darosi sunku iðkilti á aukðèiausius valdymo lygius vyriðka laikomoje Baþnyèios struktûroje. Nyderlanduose esama 33% moterø kunigiø maþesniosiose menonitø, remonstrantø ir liuteronø grupëse. Protestantø baþnyèioje moterø kunigiø yra 18%, o Evangelikø Baþnyèioje 14% 7. Tokie tyrinëjimai kaip nuolat kartojama Europos vertybiø studija rodo, kokiu mastu ðiandienos tikintieji atsiriboja nuo visos virtinës tikëjimo teiginiø, pavyzdþiui, nuo tikëjimo á asmeniná Dievà ar prisikëlimà. Daugelis jauèiasi turá vidinæ laisvæ spræsti apie dogminius klausimus. Prie Baþnyèiø þmones ðlieja ne prarastos praeities nostalgija, bet nuoðirdþios prasmës paieðkos ir troðkimas, kad gyvenimas bûtø reikðmingas. Tokioms paieðkoms ryðkø atspalvá suteikia kiekvieno þmogaus gyvenimo istorija, taigi jos ið principo paþenklintos ávairovës ir individualybës. Klausimas tas, ar vyresnybës atsakas ðià ávairovæ pripaþásta. Ðtai popieþiaus Jono Pauliaus II poþiûris á 7 Vrouw en beleid. Belemmeringen en stimulansen voor de doorstroom van vrouwen naar beleidsbepalende functies in de kerkelijke organisatie, Kaski-rapport nr. 482, Nijmegen, 2001, p vakarietiðkàjá individualumà persunktas kultûros pesimizmo. Nyderlandø ir Flandrijos Katalikø Baþnyèiø reakcija kiekvienoje diecezijoje yra vis kitokia. Taèiau kai kuriuos Nyderlandø ir Flandrijos Katalikø Baþnyèiø vadovus girdþiu raginant rimtai þiûrëti á aktualiø individualiø prasmës paieðkø iððûká. KOKYBËS ÞENKLAS BAÞNYÈIOMS Harlemo Didþiosios reformatø baþnyèios interjeras. XX a. pradþios nuotrauka ið knygos Les Villes d Art célèbres. Amsterdam Harlem Nors ir nuolat stiprëja suvokimas, kad tikëjimo raiðkos ir iðgyvenimo individualybë nebûtinai savaime yra negatyvi, taèiau praeitis tebekaiðioja kojà baþnyèiø bendruomenëms. Nyderlandø Katalikø Baþnyèia per praëjusius deðimtmeèius ádëjo daug energijos, mëgindama atkurti vidiná tarpusavio bendravimà, o protestantø Baþnyèios apimtos vienijimosi siekiø. Flandrijos Katalikø Baþnyèia dabar patiria iðvirkðèiàjà ankstesnës monopolinës padëties pusæ; jai tik per vargus sekasi ið valdþios finansuojamos masinës (tautinës) Baþnyèios persitvarkyti á tokià Baþnyèià, kurià organizaciniu ir finansiniu poþiûriu palaiko angaþuoti savanoriai. Visur didelë problema yra jaunø ir naujø savanoriø pritraukimas. Nemenka problema yra ir átampa, tverianti tarp vis didëjanèio þmoniø mobilumo ir teritoriðkai organizuotos Baþnyèios. Toks smarkus susitelkimas á vidaus problemas, á paieðkas, kaip deramai atsiliepti á savos istorijos padarinius, apsunkina galimybæ tinkamai sutikti aktualius iððûkius. Absoliuèiai bûtina kreipti ypatingà dëmesá visø Baþnyèios siûlomø dalykø kokybei. Ûkio gyvenime ir valdþios institucijose daug dëmesio skiriama rûpinimuisi kokybe, kokybës kontrole ir kokybës þenklams. Raginu ir baþnytinëje veikloje naudotis tokiomis kategorijomis, nors NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

30 VEERLE DRAULANS èia iðkart kyla klausimas: kas nustatys standartus ir normas? Ar èia pakanka tartis su tikinèiaisiais? Monopolinës Baþnyèios gali sau leisti ðiek tiek atmestinai ar kasdieniðkai tvarkytis per tikinèiøjø susibûrimus: þmonës vis tiek ateina, ið áproèio ar dël socialinio spaudimo, nepaisydami formos ir turinio. Tam tikruose sektoriuose tokiø kokybës reikalavimø galybë jau suvokta. Nyderlanduose, pavyzdþiui, daugëja teologø (ir kitø profesionalø), kuriems patikëta laidotuviø centruose pasirûpinti ir padëti þmonëms deramai surengti atsisveikinimà. Socialinës rûpybos srityje ir ligoninëse þmonës taip pat atiduoda daug energijos, rûpindamiesi aukðta liturginiø momentø kokybe. Tiesa, esama pavojaus, kad (maþesniosios) parapijos nepakankamai rûpinasi kokybe ne todël, kad to nenorëtø, o dël þmogiðkøjø pajëgø ir medþiaginiø iðtekliø stygiaus. Parapijos, kurios ásikûrusios graþiuose kultûrinio paveldo statiniuose ir turi áspûdingus vargonus ir puikius giedotojø chorus, ðiandien gali naudotis (postmoderniu) domesiu estetiniais dalykais. Laikais, kai iðsimokslinimo laipsnis ir profesionalumas aukðtai vertinami, rizikingas dalykas yra ir geranoriðkø, bet ribotai parengtø savanoriø darbas. Sudëtingas lieka katalikø santykis su autoritetu. Kaip jau raðyta, Nyderlandø Katalikø Baþnyèia palengva atsigauna po smarkios praëjusiø deðimtmeèiø poliarizacijos. Nuo septinto deðimtmeèio katalikø bendruomenë greitojo traukinio tempu evoliucionavo, ið didesniø katalikø uþ patá popieþiø virsdama emancipuotais, tikinèiais individais, tvirtai reiðkianèiais savo asmeninæ nuomonæ. Anksèiau iðtikimybe Romos autoritetui naudotasi stengiantis iðryðkinti savo, kaip stiprios visuomeninës maþumos, profilá, skirtingà nuo kitokius religinius ásitikinimus turinèiø þmoniø, reprezentavusiø visuomeniná autoritetà. Flandrija dël jau minëtø prieþasèiø kitaip tvarkosi su baþnytiniais ir politiniais autoritetais. Flamai veikiau linkæ iðoriðkai rodytis iðtikimi ir klusnûs, bet ið tikrøjø turi savø planø. Pavyzdþiui, nelabai piktinamasi tokiomis iniciatyvomis kaip rent a priest, kol ðiø iniciatyvø sumanytojai nepersistengia, leisdamiesi á þiniasklaidà ir atkreipdami á save dëmesá formaliø autoritetø kritika ar iðjuokimu. Romos Katalikø Baþnyèioje artimiausioje ateityje bus itin svarbu, kaip toliau klostysis ðie tikinèiøjø ir Baþnyèios autoritetø santykiai, nes atsiradus greitesnës komunikacijos galimybëms, Romos spaudimas vietinëms Baþnyèioms ir jø kontrolë vis didëja. Atsainus flamø elgesys su autoritetais galbût geriausiai pastebimas ið daugelio flamø pamëgtø, viskà reliatyvizuojanèiø juokø apie karaliaus rûmus ar apie politikus (ar tie juokai bûtø laidomi per pietø pertraukà darbe, ar per daugelio þmoniø þiûrimas pramogines laidas metø pabaigoje). Nyderlandø gyventojai, mano nuomone, yra ðiuo poþiûriu pabrëþtinai santûrûs, o jau ypaè kalbant apie jø karalienës rûmus. Ir Flandrijoje, ir Nyderlanduose labai daug Baþnyèiø energijos reikalauja praeities áveika. Nyderlandø katalikams tai reiðkia didesná dëmesá komunikacijai ir konfliktø sprendimui, protestantø Baþnyèios turës áveikti mokymo prieðingumus ir susikurti konkreèià organizacinæ struktûrà. Flandrijos Katalikø Baþnyèia pamaþu mokosi ir struktûriðkai persitvarko, ið tautinës Baþnyèios virsdama savanoriø Baþnyèia. Didþiulë energija, kurios reikalauja ðie procesai, sunkina galimybes adekvaèiai ir sparèiai atsiþvelgti á aktualias visuomenës permainas. Èia ypatingas dëmesys skirtinas rûpinimuisi ateities kartomis. Privalu nedelsiant labiau atsiþvelgti á jaunuomenës rûpesèius ir lûkesèius, darant tai jaunimui áprasta kalba ir stiliumi. Be penkiø dvylika Baþnyèioms? 606 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

31 AKADEMYBË Kalëdø Senio belaukiant TOMAS DAUGIRDAS Vaikai daþniausiai, patys to nesuvokdami, savo tikëjimais ir baimëmis skelbia ir liudija dideles tiesas apie juos supanèià visuomenæ ir pasaulá. Vaikiðkas tikëjimas Kalëdø Seniu iðreiðkia vienà didþiausiø tiesø apie pasaulá ir tvarkà, kurià mes kuriame, palaikome ir kurioje gyvename. Kokiu Kalëdø Seniu tiki ðiuolaikinis Lietuvos vaikas? Sovietiniu Diedu Morozu, krikðèioniðkuoju ðv. Mikalojaus ápëdiniu, o galbût iki ðiol dar neregëtu atklydëliu? Leidiniuose, skirtuose gudresniems vaikuèiams, perðamas kosmopolitinio vieno visame pasaulyje Senio ávaizdis. Juose nurodoma, kad ðis Senis ávairiose ðalyse teturi skirtingus vardus. Suomijoje jis pasirodo kaip Joulupukki, Graikijoje Aghios Vassilis, Olandijoje Kerstman, Slovënijoje Bozicek, Kinijoje Shengdan Laoren, Vokietijoje Weihnachtsmann, Rusijoje Died Moroz, Lietuvoje Kalëdø Senis... Vadinasi, protingose knygose Kalëdø Senis yra tapæs kosmopolitiniu veikëju, globalaus pasaulio simboliu. Tai tarsi veikëjas, pasirodantis prieð senøjø metø pabaigà ir dovanojantis dovanas maþiems ir suaugusiems vaikams. Taèiau ðis ávaizdis kasdienybëje yra labai silpnas. Praktiðkai galvojanèiam vaikui nelabai rûpi, kaip elgiasi Senis Kinijoje ar Peru, kuo jis panaðus ar skiriasi nuo lietuviðkojo. Visi lyginamieji tyrimai iðblanksta susidûrus su konkreèiu Seniu, kalbanèiu ir daranèiu dalykus, kuriuos lietuvis vaikas supranta ir priima. Lietuviø Senis, nors ir pasirodo Naujøjø iðvakarëse, ir daþniausiai su dovanomis, akivaizdþiai turi savitø bruoþø, neleidþianèiø já painioti su jokiu kitu seniu. Nëra ko ir kalbëti, kad Lietuvoje populiarëjantis Kalëdø Senis yra praradæs krikðèioniðkàsias konotacijas, bûdingas italø ar vokieèiø ðv. Mikalojaus misijà tæsiantiems seniams. Ðie globoja vaikus, yra lydimi vaikuèiø ir neðioja dovanas geriems vaikams. Tai s ~ eniai, ið anksto gerai pasiruoðiantys, sugebantys ne tik skirti gërá nuo blogio, bet ir paþvelgiantys á kiekvieno maþojo sielos gelmes. Prieð pasirodant tokiam Seniui, iðdaigininkai turëtø ne juokais nerimauti ir stengtis bent kiek padidinti savàjá gërio kapitalà. Tokio Senio buvimas svarbus ne vien pedagoginiais sumetimais. Metø pabaigoje keliaudamas po pasaulá, jis simbolizuoja pasaulio tvarkà, kurioje galima skirti gërá nuo blogio, kuriame atlyginama uþ blogybes ir gerus darbus. Tokio Kalëdø Senio laukimas atspindi krikðèioniðka viltimi ir tikëjimu grástà gyvenimà. Èia nëra svarbiausia dovanos, kurias jis palieka, o pats jo pasirodymas, liudijantis, kad pasaulis nëra paliktas neaiðkumo chaosui ir neteisybës savivalei. Jo apsilankymas á namus neða ramybæ, ágalinanèià ramiai ðvæsti ar darbuotis visus likusius metus. Daiktinës dovanos ðiam Seniui yra atsitiktinis dalykas. Jos tëra menka dalelë ávairialypiø gërybiø, kurias jis reiðkia. Anglø vaikø Kalëdø Tëvas, keliaudamas virð namø stogø, visai netyèia pameta koká niekutá, kuris ákrenta á prie þidinio dþiovinamà kojinæ. Tikëti ðiuo Kalëdø Seniu visai nereiðkia tikëti, jog konkretus, namus aplankæs personaþas turi tikrà barzdà, gyvena ðiaurëje ir pats asmeniðkai rûpinasi vaikiðkais pirkiniais. Tikëti juo vadinasi, pripaþinti gërio ir teisingumo vertybes bei puoselëti atsinaujinimo viltá. Kalëdø Seniu tikintis vaikas yra ávesdinamas á pasaulá, kuriame jo veiksmai, jausmai ir tikslai turi þmogiðkàsias prasmes. Ðio Kalëdø Senio iðstûmimas ið kasdienybës, jo tikrumo demaskavimas tereiðkia, jog skurdinamas mûsø gyvenimas, ið jo ðalinant simbolius, iðreiðkianèius giliàsias þmogiðkojo gyvenimo prasmes. Lietuvoje prieð Naujuosius pasirodanèiø seniø minioje ðitokiø Kalëdø Seniø gal tëra vienas kitas. Jie akivaizdþiai neatlaiko konkurencinës kovos, uþleisdami vietà kitokio gyvenimo ir kitokios tvarkos skelbëjams. Sovietmeèiu Lietuvos vaikai ir suaugusieji buvo pratinami prie rusiðko Diedo Morozo. Jis daþniausiai lankydavosi ne namuose, o ástaigose. Eglutës mokyklose ir darþeliuose, tëvø darbovietëse primindavo ataskaitinius susirinkimus. Vaikuèiai savo siaubui baisiai atrodanèiam Diedui turëdavo deklamuoti eilëraðèius ar dainuoti daineles. Tik po to jie gaudavo sau priklausanèià standartinæ dovanëlæ. Diedui bûdavo rengiami vaikuèiø pasirodymai, kuriø metu jie vaidindavo, mëgindami suminkðtinti jo ðirdá. Þinia, vaikai dovanëlæ gaudavo, jei ir suklysdavo, jei nepratardavo në þodþio, nes jau bûdavo uþ dovanà sumokëjæ savo baime ir paklusnumu. Diedas Morozas, jei ir kilæs ið rusiðkø demonø pasaulio, buvo geriausias sovietinës tvarkos simbolis. Labai simbolinis bûdavo ir jo pasirodymas eglutëje. Vaikams nebûdavo leidþiama paprasèiausiai þaisti, jie NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

32 AKADEMYBË bûdavo verèiami linksmintis, ðokti nuobodulá ir neviltá keldavusià aguonëlæ ar þilvitá. Ritualiðkai paðokus ir pasirengus sovietinio demono pasirodymui, jis bûdavo choru kvieèiamas. Þinia, áþengdavo ne ið karto, o labai pasistengus, áþengdavo pasirengæs sëti baimæ ir nejaukumà. Jam iðkeliavus, vaikams pagaliau bûdavo leidþiama þaisti. Taèiau kas dar gali bûti nerûpestingas, patyræs tokiø aðtriø iðgyvenimø? Diedas Morozas keliavo po sovietiná pasaulá tarsi ðmëkla. Jo dovanos tarsi priminë Kalëdø Senio dosnumà. Taèiau Morozas jas dalydavo uþ vaikø pastangas, jø vaikiðkos savasties atsisakymà. Jis atneðdavo daugeliui neprieinamø deficitiniø mandarinø ir saldainiø Nomeda, parduotuvëse pasirodanèiø kartà per metus. Jo stichija buvo pasaulio tvarka, kurioje uþ deficità atlyginama nusiþeminimu, beprasmiø ritualø atlikimu ir iðtikimybæ demonstruojanèiais vaidinimais. Tai tvarka, kai iðgyventà metø ataskaitiná siaubà lydi jo nuojauta paþenklinta kasdienybë. Net nuo Diedo neretai sklindantis alkoholio kvapas stiprino privilegijuoto tvarkos reiðkëjo nepakaltinamumo ir nenuspëjamumo áspûdá. Vien uþklupusi liga vaikà galëjo iðgelbëti ið ðios pasaulio akivaizdybës. Tikëti ðio Diedo autentiðkumu buvo neámanoma, taèiau niekam nekëlë abejoniø tvarka, ágalinanti já pasirodyti. Sovietmeèiu Kalëdø Senis galëjo ateiti tik uþsimaskavæs, o Diedas Morozas nekliudomas sklaidësi gatvëse. Ðiandien Diedà Morozà Lietuvoje kaþin ar rastume. Jis pasitraukë atëjus nepriklausomybei ir dingus deficitui. Ðiandien Lietuvoje daþniausiai sutinkamas prekybos centrø Senis, aukðtyn kojom apverèiantis visà anksèiau turëtà tvarkø supratimà. Prekybinis Senis neþvelgia á vaikuèius, klausdamas, kà jie gera ar bloga padaræ per praëjusius metus. Jis neskatina jø deklamuoti eilëraðèiø ar dainuoti daineliø. Jis su jais elgiasi tarsi su sovietinæ Morozo traumà iðgyvenusiais ligoniais. Ðiuolaikinis Senis stengiasi jiems kuo labiau átikti. Jis linksmina vaikus, o vaikai yra tikrieji jo pastangø ir kompetencijos vertintojai. Jis dovanoja jiems ávairiausias dovanas, kad tik ðie uþmirðtø savo vaikiðkus rûpesèius, pasaulio negeroves ir bet koká savo ar iðoriná blogá. Greta ðio Senio vaikai yra tikrieji pasaulio vertintojai ir sprendëjai, jie nusprendþia, kuris Senis (kaip Senis) turi gyventi, kuris mirti. Ðis Senis pats yra dovana vaikui, su kuria ðis, nors ir trumpà laikà, gali daryti kà iðmanydamas. Tokiø seniø simbolizuojamame pasaulyje þmogus yra pasaulio centras, sprendþiantis apie gërá ir blogá ir já valdantis. Jis naudojasi galia visa, kas yra, ir patá pasaulá pasitelkti savo pramogai. Taèiau ðis Senis-auka Lietuvoje turi savo konkurentà. Tai Senis Laimingasis bilietas. Jis neða á namus labai brangias dovanas. Taèiau uþsuka ne á dorøjø ir gerøjø namus, taip pat ne á kiekvienus namus, vien á tuos, kuriuos iðsirenka visai atsitiktinai, metæs kauliukus. Ðis Senis, kurio geriausia personifikacija yra Senis LNK-enis, pasiduoda jam paèiam neþinomam atsitiktinumo veikimui. Atsitiktinumas vienus padaro neásivaizduojamais turtuoliais, kitus palieka tokiais pat skurdþiais, kokie ir buvo. Ðis Senis yra keleto iðrinktøjø Senis. Jo niekaip neprisiðauksi gerais darbais, jo gerumo nenupirksi jokiomis gudrybëmis. Jis atsiranda neþinia ið kur, ir taip pat neþinia kur dingsta, vienus palikdamas dþiaugtis, o kitus ðiems pavydëti. Tikëti juo reiðkia tikëti nenumaldoma jëga likimo, nepripaþástanèio malonës ir pasigailëjimo. Kà galima veikti pasaulyje, apie kurá skelbia ðis Senis? Nusipirkti bilietà ir lauktis tikintis, kad jis laimingas, griebtis ávairiausiø burtø, tikintis já prisivilioti... Ið pirmo þvilgsnio atrodytø, kad ðie du lietuviðkieji metø pabaigos seniai yra labai skirtingi. Taèiau ið tiesø jie iðreiðkia to paties pasaulio du skirtingus polius, iðreiðkia dvi to paties personaþo funkcijas. Juk ið uþsakytojo Senio, palikto maþøjø savivalei ir teismui, taip pat reikalaujama nebûtø ir neátikëtinø dalykø, jo atþvilgiu keliami norai, kuriuos patenkinti jis neturi beveik jokiø ðansø. Loterijos Seniui sekasi geriau, nes jis apsiginklavæs brangiomis dovanomis. Nesunku áspëti, kas jam nutiktø, jei, uþuot skelbæs geràjà dovanojamos maðinos ar ðaldytuvo naujienà, jis pasiûlytø riestainá ar á spalvotà popierëlá ávyniotà saldainá... Galëtume manyti, jog ðis þmogiðkøjø silpnybiø ir egoizmo Senis tëra atsitiktinai uþklydæs á mûsø kraðtus ir greitu metu iðsineðdins. Taèiau ið tiesø jis yra ne naujas, o gráþæs Senis: jo atitikmená aptinkame kaimiðkame senoviniame Kalëdos asmenyje. Kalëda senovëje vaikðèiodavo po lietuviðkus kaimus, belsdavosi á namø duris, sakydavosi esàs ið kraðto, kuriame medaus upës, alaus eþerai ir lyja saldainiais, tvirtindavo neðàs visoká labà. Ðeimininkams já ásileidus, jis ið krepðio semdavo ávairiausiø grûdø, berdavo pasuolën ir dainuodavo neðvankias dainuðkas. Kad ir kà sakytø etnologai, kad ir kokias gilias prasmes áþvelgtø, þadëjæs laimæ ir visa ko geriausio, Kalëda ið savo terbos teiðtraukia neþinia kà. Neatsitiktinai jo pasirodymà lydi savotiðkas þaidimas, kai merginos já vaikydavo, mëgindamos iðmuðti ið pagalvës pasidarytà kuprà bei veikiausiai galutinai diskredituoti jo prisiimtàjà kalëdiðkàjà gërybiø neðëjo galià. Ðiandien á Lietuvà uþklydæ seniai akivaizdþiai yra ne krikðèioniðkojo Kalëdø Senio, o ðio pagoniðkojo Kalëdos palikuonys. Dëdamiesi Kalëdø seniais, jie tëra veidmainiai Kalëdos. Ið jø tikimasi neásivaizduojamø gërybiø, drauge suvokiant jø galimybiø ribas ir juos niekinant. Þadëdami gausybiø gausybæ, jie neða nevilties ir stokos þinià, neturinèià nieko bendra su teisingumu ir gëriu. Ðiandien þvelgdami á minià persirengëliø raudonais rûbais ir barzdomis, tegalime tikëtis kada nors á Lietuvà uþklysiant ir tikràjá Kalëdø Sená. 608 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

33 ÐV. KAZIMIERO JUBILIEJINIAI METAI HIMNAS ÐVENTAJAM KAZIMIERUI Zacharijas Ferreri Jei kada ðalis pasirengus buvo Suaidët ðlovës giesmëmis jà regit: Didvyris kilnus ið sarmatø þemës Pasiekë dangø. Roma, plok, kuri tarp ðventøjø greitai Já priimsi, nes jo tvirta dorybë Iðbandyta, nes jo garbë iðgarsins Ðaltàjà ðiauræ. Þemë, po ledø apkaustais kamuota, Febo spinduliø ðilumos iðtroðkus, Junta, kaip þvaigþdë atitirpdo þiemá Meile aukðtybiø. Ið tiesø tai jis, giminës karaliø Atþala, Kazimieras, ðtai iðkilæs Kaitrià ugná siunèia ið aukðto skliauto Kraðtui ðiauriajam. Ta ugnis yra jo karðta dorybë: Josios áþiebta vien Kûrëjui Dievui Siela dega, vien nekaltai ir skaisèiai Trokðta gyventi. Spëjæs vos áþengt á metus jaunatvës, Atsisakë tuoj netvariø linksmybiø Ir visas jëgas atsidëjæs skyrë Dievo ieðkoti. Dievui Tëvui ir mylimajam Sûnui Ir Guodëjai Dvasiai garbë per amþius Ir valdþia, vienam amþinoj lygybëj Vieðpaèiui Dievui. Amen. Himnas skelbtas Zacharijo Ferreri knygoje Vita beati Casimiri (1521). Ið lotynø k. vertë Ona Daukðienë. Autoriaus portretas ið Zacharijo Ferreri knygos Vita beati Casimiri NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

34 ESË TREÈIOSIOS ROMOS ATKÛRIMAS Kelios eseistinës pastabos apie Rusijos geopolitinæ retorikà Ramûnas Trimakas Tik masiniai suðaudymai iðgelbës tëvynæ. [Ið rusiðko folkloro lobyno] KUKLUS FAÐIZMO TRIUMFAS RAMÛNAS TRIMAKAS (g. 1973) istorikas, etnologas, hum. m. dr. (2003). Mykolo Riomerio universiteto lektorius, Demokratinës politikos instituto ekspertas. Rusija pamaþu mums tampa tokia pat tolima ir nedaug bedominanti ðalis kaip Kolumbija. Ypaè jaunesniajai kartai. Kà ji þino? Atrodo, tose ðalyse demokratija sumiðusi su karinio reþimo elementais, ten ne visai saugu, ypaè mafijos gangland uose. Kai kuriose tø ðaliø provincijose rusena partizaniniai karai, [èia vidutinës trukmës pauzë] atrodo, tose ðalyse didelis skurdas. Vyresnës kartos atstovai paprieðtarautø: kodël gi, puikiai prisimename. Kai kurie net nostalgiðkai atsidustø. Ne vien jaunystës prisiminimai likæ ðtai keli Dostojevskio tomeliai (originalo kalba) knygø lentynoje, o èia suvenyras ið tuometinio Leningrado... Tie, kam virð trisdeðimt, mielai paporintø apie turistines keliones po plaèiàjà tëvynæ, apie puikius uþdarbius tolimojoje Ðiaurëje arba apie tarnybos metus sovietinëje kariuomenëje... Taèiau dalies bendrapilieèiø blankstantys prisiminimai yra viena, o realijos kita. Tolstame vieni nuo kitø kà padarysi. Na, dar kartais landsberginës paranojos nuskamba, bet kam jos ðiandien rûpi? Tiesiog visiðka ramybë ir palaima. Ne visai. Didysis kaimynas niekur nedingo. Gaisras jo namuose taip pat neuþgesintas (kitas klausimas, kad ávairios, daþniausiai dirbtinai sukeltos katastrofos ten pastaruosius septynis ðimtus metø yra norma). Bet. Ávyko toks labai neþymus pasikeitimas. Ðeimininko vieta jau uþimta, kietos rankos politika gyventojams ne tik paþadëta, bet ir vykdoma. Tiesa, kol kas tik kelis mokslininkus ilgam pasodino uþ ðnipinëjimà uþsienio ðaliø naudai 1. Dar uþspaudë nasrus þiniasklaidai, kad lotø reikiama kryptimi. O svarbiausia svoloè ius oligarchus ëmësi iðbuoþinti! Ir valdþià centralizuoti. Tvarka bus! Ðiemet gruodþio 20-àjà iðkilmingai paminëjo èekisto dienà. Apie NKVD KGB FSB titaniðkus þygdarbius atsiliepta tik teigiamai. Nes prieðas nesnaudþia. Todël þmoniø ðvariomis rankomis ir ðviesia galva darbas yra ðventas sergëti nuo pikto. O svarbiausia gràþinti tvarkà prarastosiose respublikose. Netolimoje ateityje. Kadangi artimojo uþsienio negalima palikti be prieþiûros: Þvelgiant ið geopolitikos pozicijø, Lietuva pastaraisiais ðimtmeèiais tapdavo tai vokieèiø, tai rusø, ir vienintelis [dalykas], kuo ji seniai nebëra (o ir negali bûti) tai lietuviðka, kadangi nëra pakankamø geopolitiniø prielaidø tam, kad [ji] atitiktø suvereniteto reikalavimus, keliamus nûdienos 2. Vis dëlto ne visai paranoja? Paklauskime savæs kaip mokslininkai mokslininkø: o kà raðytiniai ðaltiniai mums sako? Jø pilni Vilniaus miesto knygynai ir turgûs. Ðaltiniø masyvas reguliariai atnaujinamas ir papildomas. Tûlà pilietá, pavarèiusá ðià lektûrà, apimtø nuobodulys. Galbût net pamanytø: nieko nauja, tie patys ideologiniai svaièiojimai. Tai yra aplinkui vieni prieðai, rezgamas pasaulinis sàmokslas prieð Rusijà: Gausybë tautø ir tauteliø, kultûrø ir kultø metë mums, rusams, mirtinà iððûká. [...] Mûsø buvusieji vieningos valstybës broliai atsisako gerbti mûsø jëgà ir mûsø dydá ir tai taip pat yra karas. Vakarø kaimynai, skatinami atlantinës galy- 1 Krasnojarsko kraðte ðiø metø rudená triukðmingai nuaidëjo Valentino Danilovo teismas. Fizikas buvo apkaltintas ðnipinëjimu Kinijos naudai ir sukèiavimu. Nors praëjusiø metø gruodá prisiekusiøjø teismas já iðteisino (8 ið 12 prisiekusiøjø já pripaþino nekaltu), Aukðèiausiasis teismas ið naujo gràþino bylà svarstyti á Krasnojarsko kraðtà. Prieð tai buvo pakeista vietinio teismo sudëtis. Po teismo valymo visi 12 naujai paskirtø prisiekusiøjø 2004 m. lapkrièio 5 d. vienbalsiai pripaþino mokslininkà kaltu ir nuteisë 14 metø kalëti. Pastaruoju metu Rusijos spec. tarnybas apëmë ðnipø gaudymo manija. Istorikà Igorá Sutiaginà ákalino 15 metø. Kaltinimai tie patys ðpionaþas (2004 m. balandþio 26 d. tarptautinë organizacija Amnesty International já pripaþino politiniu kaliniu). O kur dar iðtisa plejada skandalingø bylø, apie kurias mes beveik nieko negirdime: profesorius Anatolijus Babkinas gavo 8 metus uþ tëvynës iðdavimà (apkaltintas tuo, kad pardavë JAV pilieèiui duomenis apie naujo tipo torpedà Ðkval); advokato, buvusio KGB karininko Michailo Trepaðkino baudþiamoji byla, kuri labai panaði á paprasèiausià buvusiø bendraþygiø asmeniniø sàskaitø suvedimà, ir t. t. Sàraðas nuolatos papildomas. 2 ( ). 610 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

35 TREÈIOSIOS ROMOS ATKÛRIMAS bës, grasinamai krato maþyèiais kumðtukais ir tai yra karas 3. Skirtumas nuo anø laikø propagandos tas, kad sovietinës simbolikos ðiek tiek sumaþëjo, o rusiðko nacionalizmo padaugëjo. Dar kartà numoti ranka yra lengviausia: kà ten Rusijos prezidentui patarimus dalyti ir ditirambus giedoti besiverþiantys geopolitikieriai! Juk jie yra to paties kalibro rëksniai kaip Viktoras Þirinovskis. Taip, galime apsimesti, jog etatinio þirinovskio vieta yra numatyta tokio kalibro raðeivoms ir faðistinës pakraipos màstytojams kaip Aleksandras Duginas. Idant kaimyninës respublikos pernelyg neatsipalaiduotø ir jaustø dëkingumà uþ kol kas vykdomà nuosaikià politikà (jeigu kà paþiûrëkit, kiek yra norinèiø pateikti sàskaitas!). Tokiu atveju ir toliau politkorektiðkai samprotaukime apie iðsikvëpusià Rusijà ir jos imperinius norus, neatitinkanèius esamø tos ðalies galimybiø. Duok Dieve, kad viskas pasibaigtø neápareigojanèiu èiauðkesiu apie rytinio kaimyno egzotiðkumà. Deja, vadinamojoje Rusijos prezidentinëje aplinkoje gausu revanðistinës pakraipos veikëjø. Ðiuo metu tenka kalbëti ne vien apie rëksnius-radikalus, besistengianèius atrodyti reikðmingesniais, nei jie yra ið tiesø: Kitaip negu jie [Vakarø Europos ultranacionalistai, R. T.] Duginas, Panarinas ir kai kurie kiti rusø publicistai ðiandien ágijo realø ðansà nustumti dezorientuotà, nepatyrusá kultûriná, moksliná ir politiná Rusijos elità á naujos radikalios antivakarietiðkos utopijos bedugnæ 4. Rusijoje akivaizdþiai linkstama á vadinamàjà eurazinæ geopolitikos orientacijà (2004 m. birþelio 18 d. Astanoje, Kazachstano sostinëje, vykusiame forume Eurazijos integracija: ðiuolaikinio vystymosi tendencijos ir globalizacijos iððûkiai Vladimiras Putinas iðtarë: Gumiliovo idëjos uþvaldo mases. Taupi, talpi ir iðkalbinga frazë). Net radikaliai nusiteikæ Rusijos geopolitinio triumfo propaguotojai kritikavo ultrapatriotus, perspëdami, kad ðie esà gali prisidëti prie kariniø konfliktø kurstymo, kai tikslø siekiama bet kuria kaina 5. Tiesa, kritikai ðiandien supranta geriau patylëti. Arba tæsti samprotavimus ásikûrus saugesnëje vietoje (t. y. uþsienyje). Ðiuolaikinës Rusijos Realpolitik kontûrai ryðkëja ir vidaus, ir uþsienio politikos klausimais. Vadinasi, gero nelauk. Blaivinanti patirtis: nemaþa dalis kliedesiø, kurie buvo dëstomi prieð gerà deðimtmetá, kiek pakoreguotomis formomis ágyvendinami visame posovietiniame lageryje 6. Kà tik maþytis geopolitinis sukrëtimas virptelëjo Ukrainoje. Tiesa, nenumatytas aborigenø aktyvumas sumovë kruopðèiai parengtus planus. Praûþæ neramumai struktûros nesugriovë, bet ávarë nerimo virðutiniø aukðtø gyventojams. Visuomenës pamatai átrûko, atraminës konstrukcijos, pvz., jëgos struktûros, maþumëlæ suaiþëjo. Á kur nudardës prisukamas oranþinës revoliucijos apelsinas paaiðkës gana greitai. O jau kas dedasi mûsø nuosavame lietuviðkame kieme V. Fartyðevo knygos Paskutinis Putino ðansas (Ïîñëåäíèé øàíñ Ïóòèíà, 2004) virðelio fragmentas aiðkinti nereikia. Materializuojasi saldþiausias rusø þvalgybininko sapnas. Tai visai ne virtualus þaidimas Total War: Call to Russian Power, pagimdytas faðistuojanèiø marginalø smegenø. Rusijos Golemas jau atgijo ir ideologijos þyniai nebegali jo sustabdyti. Net jei uþsimanytø tai padaryti. IMPERINËS NEAPYKANTOS FLUIDAI Rusijoje visados buvo ir bus virtuoziðkai besilankstanèiøjø prieð valdovà: [V. Putinui] Pavyko nuslopinti ðalies secesijos á keliolikà þemiø arba valstijø grësmæ, pagal JAV valstybinio departamento politiniø geografø [parengtà] scenarijø 7. Grësmë sunaikinta, ðlovë Didþiajam Tëvui! Taèiau prieðas nesnaudþia, Rusija privalo iðlikti budri. Jau atsakyta á amþinus rusiðkus klausimus kas kaltas? ir kà daryti? Bent jau laikinai. Rusijoje populiarûs autoriai aiðkiai nurodo nacionalinës katastrofos kaltininkus: tai vidaus ir iðorës prieðai. Pasak jø, pasaulinio masto sàmokslui vadovauja JAV, jos nuro- 3 Äóãèí, À., Ôèëîñîôèÿ âîéíû, Ìîñêâà, 2004, c Óìëàíä, À., Ôîðìèðîâàíèå ôàøèñòñêîãî íåîåâðàçèéñêîãî èíòåëëåêòóàëüíîãî äâèæåíèÿ â Ðîññèè. Ïóòü Àëåêñàíäðà Äóãèíà îò ìàðãèíàëüíîãî ýêñòðåìèñòà äî âäîõíîâèòåëÿ ïîñòñîâåòñêîé àêàäåìè åñêîé è ïîëèòè åñêîé ýëèòû ( ãã.), in: Ab Imperio, ò. 3, 2003, c Öûìáóðñêèé, Â., Ãåîïîëèòèêà äëÿ åâðàçèéñêîé Àòëàíòèäû, in: Pro et Contra, 1999, ò. 4, No. 4, c To paties Dugino darbe Geopolitikos pagrindai: geopolitinë Rusijos ateitis (iðleista 1997 m. Maskvoje) juodu ant balto paraðyta, kaip atlikti geopolitinæ Ukrainos dekompozicijà (p. 377). O ðiomis dienomis tenka regëti panaðius þemëlapius centrinio valstybinio Rusijos kanalo transliuojamø laidø metu. Beje, minëto autoriaus knygoje daug ádomiø minèiø: kaip atgal integruoti katalikiðkàjà Lenkijos Lietuvos erdvæ (p ), kaip sugriauti sanitariná valstybiø kordonà, sukurtà atlantinës geopolitikos atstovø (p ) ir t. t. 7 Ôàðòûøåâ, Â., Ïîñëåäíèé øàíñ Ïóòèíà: Ñóäüáà Ðîññèè â XXI âåêå, Ìîñêâà, 2004, c NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

36 RAMÛNAS TRIMAKAS dymus klusniai vykdo marionetinës Vakarø Europos vyriausybës, o vietiniai nacionalistiniai elementai sugriovë didingiausià visø laikø imperijà ið vidaus 8. SSRS þlugimas reiðkë globalià nelaimæ: taip baigësi Ðaltasis (Treèiasis pasaulinis) karas (t. y. saugumo balansas buvo sugriautas ) ir prasidëjo karðtasis Ketvirtasis pasaulinis 9. Vos neuþmirðome pridurti: kaip visada, kalti þydai. Jie suþlugdë ir iðvogë Rusijà, jie pavertë tëviðkëlæ Amerikos okupacine zona (áprastas repertuaras: Jesli v krane net vody, znaèit vypili þydy 10 ). Þinoma, autoriø pozicijos gerokai skiriasi: vieni lieka iðtikimi komunizmo (at)kûrimo idëjoms, kiti kalba apie dvasinio atgimimo (per staèiatikiðkos tradicijos gaivinimà) bûtinybæ. Spektras gana ávairus, apimantis margà publikà. Juos vienija nostalgija imperijai, neapykanta viskam, kas ne-rusiðka ir revanðo troðkimas. Rusija privalo pakilti á paskutiná ir ðventà mûðá, sutriuðkinti þmonijos prieðus ir gràþinti taikà pasauliui (prisimenate: Miru mir! 11 ). Pastaràjá deðimtmetá geopolitika Rusijoje tapo madingu mokslu ypaè tarp buvusiø sovietiniø karininkø ir ideologinio fronto darbuotojø. Nieko nauja jie nesiûlo: þongliruoja sovietiniø laikø stereotipais ir dialektinio materializmo perliukais. Problema yra klausytojø auditorija. Didþiulë masë nuskurdintø gyventojø naujøjø liumpenø, atsidûrusiø arba visuomenës uþribyje, arba ant þudanèio skurdo ribos jauèiasi paþeminti ir iðniekinti. Kriminalinio chaoso blaðkomi, valdþios rengiamø reformø nustekenti. Neapykanta kitam tiesiog suveðëjo, tvyro nebylus kerðto troðkimas. Ir kerðija. Þiauriai. Beprasmiðkai 12. Þodþiai, pavyzdþiui: Ar bûsiu nuðautas, nes atrodau kaip prakeiktas vakarietis? arba Mane nudës, nes esu ne visai slaviðkos iðvaizdos?, pas mus skamba kaip visiðkas idiotizmas. Kol kas panaðûs klausimai aktualûs tik Rusijoje gyvenantiems kaukazietiðkos iðvaizdos asmenims. Ten jie yra uoliai persekiojami ir þudomi, Taip patys Rusijos politikai vaizduoja ðiandienæ padëtá pasaulyje. Vieðpatauja Naujoji Kartagina (JAV) bei jos satelitai, didþioji dalis þemynø paversta okupacinio iðnaudojimo zona. Rusija pateikiama kaip juodoji skylë, merdinti civilizacija, pasmerkta lëtai praþûèiai. Taèiau ji vis dar iðlieka vienintelë pajëgi mesti iððûká naujajai pasaulio tvarkai. Èia vaizduojamos pageidautinos Rusijos ekspansijos kryptys. Á Rusijos interesø sferà privalo patekti Europa (Islandija bûtø labiausiai á ðiaurës vakarus nutolusi kontroliuojama teritorija) ir Japonija. Tradiciðkai laikomasi puolimo á pietus strategijos Irakas, Iranas, Indija, Indokinija apibûdinami kaip gyvybiðkai svarbûs Rusijai. Taip siekiama sukurti kontinentinæ atsvarà vadinamajai jûrø galybei, kuri daþnai tapatinama su anglosaksø pasauliu. ypaè pietiniuose regionuose (pvz., Stavropolio kraðte). Kur link dar pakryps grupinës agresijos ietys, parodys netolima ateitis. Juo labiau kad nebyliai bei tvirtai þinoma dar viena didþiosios tautos prieðø grupë pabaltijieèiai (þargono mados pasikeitë mes jau ne tik labusy. Mums priklijavo nepalyginti bjauresná þodá, kurio geriau èia nevartoti). Rusijoje gyvenantys patriotinës orientacijos politikai ir margiaplaukiai raðeivos jau ne kartà yra pareiðkæ savo þmogëdriðkus ketinimus kaimynø atþvilgiu. Kaip taikomas rusiðkos tvarkos atkûrimo scenarijus, vis daþniau tenka stebëti nesibaigianèio realybës ðou (kaþkodël verþiasi paraðomas þodis ðoa /shoah) BiBiSi kanalu, ten pavadintu Terrorism Crisis in Russia. Tokia glièiai aptakia fraze. Genocidas Ðiaurës Kaukaze jau tapo norma. Ávykusiu faktu, kuris europieèius truputá erzina, taèiau nëra toks svarbus, kad gadintø santykius su kaimynu. Paèioje Rusijoje tai daroma aiðkinant, kad siekiama didþio ir ðvento tikslo. Jau sukaupta 8 Êàëàøíèêîâ, Ì., Âïåðåä, â ÑÑÑÐ, ò. 2, Ìîñêâà, 2003, c. 5 25; Êîðîëåâ, Â., Èìïåðàòîð âñåé Çåìëè èëè çà êóëèñàìè íîâîãî ìèðîâîãî ïîðÿäêà, Ìîñêâà, 2004, c , ; Ìÿëî, Ê., Ðîññèÿ è ïîñëåäíèå âîéíû ÕÕ âåêà: Ê èñòîðèè ïàäåíèÿ ñâåðõäåðæàâû, Ìîñêâà, 2002, c Ãðîäíåíñêèé, Í., åòâåðòàÿ ìèðîâàÿ, Ìèíñê, 2004, c Jei krane nëra vandens, reiðkia [vandená] iðgërë þydai (rus.). 11 Pasauliui taikà! (rus.; sovietiniø laikø ðûkis, grindþiamas vienodai skambanèiø rusiðkø þodþiø þaismu). 12 Akivaizdu, jog itin populiarëja skinhead ø judëjimas Rusijoje. Skustagalviø padugniø aukomis tampa tie, kurie neatitinka slaviðkos iðvaizdos standartø, þudomi net imigrantø vaikai. 612 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

37 TREÈIOSIOS ROMOS ATKÛRIMAS nemaþa patirtis, kuri oficialiai vadinama antiteroristine kampanija, prevencinio smûgio politika ir t. t. Rusijoje jà vieðai pageidaujama eksportuoti á kitas geografines koordinates. Nekantrûs raginimai skamba spaudoje ir teledebatuose (pasirodo, engiami kraujo broliai ir seserys Pabaltijy laukia iðvaduotojø). Vis dar nelabai norisi tikëti, bet, ko gero, Aleksandras Janovas bus teisus: Rusijoje vykdytas reformas pakeitë kontrreformos. O jas neiðvengiamai lydës iðorën nukreipta agresija 13. Ir vargas tiems kaimynams, kurie yra ásikûræ þygiuojanèiø imperijos kariaunø kelyje. Ðiuos þodþius jis paraðë tolimais 1988-aisiais, kai perestroika vos ágavo pagreitá, dar tik kûrësi Sàjûdis ir buvo madinga atrasti bei iðvieðinti reþimo nusikaltimus. Tuo metu Janovo knyga nuskambëjo politiðkai gana nekorektiðkai. Ypaè mintys apie atgimsiantá didþiarusiðkà nacionalizmà, kuris galbût net ágaus faðistiná pavidalà. Kilo nedidelis ðurmulys, ypaè tarp rusø emigrantø, bet greit nurimo. Autoriaus samprotavimai pasirodë labai jau neaktualûs ir paranojiðki. Deja, veimariðkas Rusijos periodas baigësi. Artëja imperinës rekonkistos laikai? MURKDYNËS ISTORIJOS PELKËJE Motuðë Rusija gráþo prie senø taikomosios geopolitikos iðtakø. Kurá laikà kaimynystëje dar bus prisukinëjami varþtai ir atstatoma prezidentinë demokratija. Galima spëlioti, kada baigsis vidinës darnos atstatymo fazë. Nesiginèykime, ar chronologinës atskaitos taðku taps 2008 m. (formalûs prezidento rinkimai Rusijoje), ar ðiek tiek vëlesnë data. Futuristinës prognozës yra klampus reikalas: jokie sociokultûriniø ar politiniø-ekonominiø tendencijø algoritmai dar nepadëjo tiksliai nustatyti ateities kontûrø. Kaip ir, beje, astrologinës prognozës. Datos ir agresijos prieð kaimynus technologijos tëra detalës, kurios netruks paaiðkëti. Juolab kad daug kas yra garsiai kalbama uþ plonos rytinës sienos. Visai nesikuklinant. Taip garsiai, kad net ramiausiems kaimynams nebeiðeina toliau apsimesti kurèiais. Ádomu kas kita: Rusijos specialiosios tarnybos ir jø vietiniai pakalikai Lietuvoje jau sugebëjo uþtektinai pridirbti. Veiksmas vyko vadinamos vidinës suirutës Rusijoje metu. Kas dësis mûsø tëviðkëlëje, kai rytinis kaimynas supras, jog jam neramûs laikai (rus. smutnyje vremena) baigësi ir atëjo metas pareikðti teisëtas pretenzijas? Vardan aiðkumo pacituokime. Ðtai kokius planus-koncepcijas Rusijos geopolitinei doktrinai siûlo atsargos pulkininkai: [...] superetninio vieningumo atkûrimas. [...] Slaviðka eurazinë Baþnyèia (rus. Sobornostj). Iðorinë Rusijos geoerdvës periferija. Pietiniai geopolitiniai spinduliai (Balkanai nuo Serbijos iki Bulgarijos, Moldavijos, Ukrainos, Rostovo sritis (rus. oblastj), Krasnodaro kraðtas (rus. kraj), Kaukazas, Kaspija [jûros regionas, R. T.] Kazachstano ir Turkmënijos teritorija Vidurinë Azija Kazachstanas, Uzbekistanas, Kirgizija, Tadþikistanas Mongolija). Vakarø geopolitiniai spinduliai (Baltija, Lenkija ir Vakarinë Prûsija, Baltarusija, Vakarø Ukraina, Vengrija, Rumunija, Èekija, Slovakija). Konfesiniai regioninës geopolitikos aspektai. Staèiatikybë, islamas, budizmas tradiciniø religijø sàjunga 14. Mes a priori esame priskirti prieðiðkai Vakarø stovyklai, vadinasi, turime bûti arba savanoriðkai absorbuoti, arba sunaikinti karinio konflikto metu. Tokios smulkmenos, kaip kai kuriuose regionuose vyraujanti katalikybë (pvz., Lenkijoje arba Lietuvoje), net neimami domën. Rusijos geopolitikos virtuozams sprendimas atrodo paprastas: prieðiðkos konfesijos turi nelikti ( Rusijos kultûrinë religinë erdvë formuojama Rusø staèiatikiø baþnyèios, kylant prieð antikrikðèioniðkà, vakarietiðkà civilizacijà 15 ). Þinoma, nieko nauja. Taèiau yra vienas pikantiðkas aspektëlis. Bet kokiai visuomenei tokia treèià ðimtmetá besikartojanti istorinë patirtis gerokai ágrástø. Mûsø nelaimei, ðiandien jokios visuomenës, bent jau vakarietiðka prasme (pirmiausia turint omenyje madingà þodelytá pilietinës ), mes nesukûrëme. Tuomet kyla nemalonus klausimas: nejau vis dar esame infantilios geopolitinës pedofilijos aukos, kurios taip ir nesugebëjo nei subræsti, nei sudaryti savitarpio pagalbos grupës pelnytam atkirèiui? Dar XX a. tarpukario Lietuvos Respublikoje aidëjo perspëjimai apie grësmes trapiam valstybingumui; vyko diskusijos apie tai, kaip galima jei ne iðvengti, tai bent jau suðvelninti nepalankius geopolitiniø slinkèiø rezultatus. Pavyzdþiui, Kazio Pakðto mintys tarpukariu kurti alternatyviàjà Lietuvà egzotiðkose atogràþose ðiandien tebekelia kreivà ðypsenëlæ ar bent jau þiovulá (tropicana Lituana cha, cha, kuoktelëjusio profesoriaus nikis... Keturiasdeðimt ketvirtaisiais juokas nebeaidëjo. Neseniai kvatojusieji bei kalambûrus laidþiusieji neðë kudaðiø Vakarø kryptimi. Beje, á egzotiðkus tropikus taip pat). Stebint, kas vyksta nuosavuose namuose, aplanko bjaurus átarimas, kad visai ne kliedesius garbusis mokslo vyras siûlë. Aiðku viena anksèiau ar vëliau didþiavalstybinës ambicijos ir pretenzijos virs jei ne eiliniu rusiðku pochodom k Atlantike 16, tai bent jau realiais bandymais fin- 13 ßíîâ, À., Ðóññêàÿ èäåÿ è 2000-é ãîä, New York, 1988, c Beje, Janovas vëliau pratæsë pradëtà tyrimà: 1995 m. buvo paskelbta kita jo knyga Po Jelcino: Veimaro Rusija. Kai kurios knygos eilutës ðiandien skamba kaip Kasandros pranaðystës Ïåòðîâ, Â., Ãåîïîëèòèêà Ðîññè, Ìîñêâà, 2003, c Ibid., c Þygis prie Atlanto [vandenyno] (rus.). NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

38 RAMÛNAS TRIMAKAS liandizuoti 17 Europà. Duok Dieve, kuo maþiau kraujo. O dar geriau, kad ið viso to nebûtø. Taèiau svarbiausia èia esame mes patys. Kada mes pagaliau sunoksime (jei ne kaip ukrainietiðki apelsinai, tai bent jau kaip lietuviðki obuoliai) paklausti savæs: o kuo, tiesà sakant, mûsø valdþia skiriasi nuo... lipðnaus-ðvelnaus reþimo Moldovoje? Lengviausia pasakyti, kad skirtumai tarp jø ir mûsø yra pernelyg dideli, todël toks sugretinimas nekorektiðkas. Deja, kol kas vadinamieji skirtumai yra labiau formalûs, nei ið tikrøjø esami. Pavyzdþiui, mûsø oficiali narystë ES ar NATO, o jø NVS (nuo to mes tikrais europieèiais netapome). Kalbame ne apie dangoraiþiø kieká sostinës centre, kuris skiriasi nuo analogø Kiðiniove. Ne apie oficialias gerëjanèio gyvenimo ataskaitas (kurios, velniai griebtø, kaþkodël labai panaðiai skamba kalamos ir Vilniuje, ir Kiðiniove ákurtø ministerijø duomenø dirbyklose. Nieko nepadarysi, partinës mokyklos auklëtiniai reikalauja gelþbetoninës semantikos ir statistiniø-ideologiniø skaièiavimø metodø. Kitaip elgtis jø neiðdresavo). 17 Turimas omenyje pusiau okupacinis Suomijos statusas. Chruðèiovui atëjus á valdþià, buvo likviduotos karinës bazës ir nutrauktas SSRS saugumo vykdytas teroras. Nors po Antrojo pasaulinio karo Suomija nebuvo oficialiai paskelbta socialistine respublika, iki pat SSRS þlugimo ji iðliko daugeliu poþiûriu priklausoma nuo savo Rytø kaimyno. 18 Tik du faktai: per 14 metø mûsø valstybë nesugebëjo reformuoti nei GULAG inës ákalinimo ástaigø sistemos, nei draugo Stalino mums parûpinto aukðtojo mokslo (akademinio) modelio. Begalë kasdieniø smulkmenø valdininkëliø savivalë (rus. samodurstvo èinovnikov); paèiø teisësaugininkø iðniekintas teisingumas (rus. bespridielðèiki v zakone); vadovybës apvogti ir nuoþmiai duokles ið tvarkos paþeidëjø Ataskaitos apie augantá BVP ir statybiniai projektai sostinëse atrodo beveik þavingai. Tuoj pavysime ir aplenksime ES senbuves... ypaè jei tikëtume oficialiai bûgnijamais praneðimais. Taèiau problema yra kitur Antrosios Respublikos metais Lietuva kaip buvo, taip ir liko gerokai aprusëjusi provincija. Azijinës imperijos paribys, taèiau anaiptol ne jos imperiniø þaidimø uþribis 18. Be abejo, vesternizacijos postûmiø esama (ypaè kai tenka stebëti emigracijà á Vakarus). Taèiau dël to integracija atgal á Rusijà nëra beviltiðkai neámanoma. Ir anaiptol nëra vien tik saujelës rëksmingø ekstremistø/paranojikø kolektyvinës vaizduotës vaisius. Nors, kita vertus, jeigu daugelis didþiøjø Rusijos projektø baigdavosi visiðku ðnipðtu, gal bent ðá kartà pavyks iðsisukti? Galø gale juk turime visai neblogà patirtá uosius. Pasirodo, ðá tà sugebame bei galime. Be to, pradëtus darbus reikia uþbaigti. Juk jau ganëtinai ásitikinome padugniø negalima palikti ramybëje. O pradëti reikia nuo sunkiausio: savæs paèiø ir kai kuriø itin prisidirbusiø savøjø. renkantys policininkai (rus. menty pogannyje); gydytojai, gyvenantys ne ið ubagiðkø algø, o ið pacientø neðamø kyðiø... Kukli ilgo sàraðo pradþia. O svarbiausia asmuo (be ryðiø ir blato ) yra niekas. Be teisiø ir be galimybiø iðsireikalauti teisingumà: pradedant prekybos centrais (jei jus ten áþûliai apmovë), baigiant teismais (jei jus patupdë uþ niekà. Taip reikëjo, aiðku?). Na, ir kas, kad kasdien skamba þurnalistiniai skandalai. Tikrieji kaltininkai pernelyg daþnai iðneða sveikà kailá. Jokia mes ne Pabaltijo Sicilija. Tiesiog Doneckaja oblast v Pribaltike. Nykiai kriminalizuota ir nomenklaturðèikø tvirtai vadelëjama. 614 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

39 KULTÛROS ISTORIJA JERZY GIEDROYC/ JURGIS GIEDRAITIS IR LIETUVA Barbara Stankeviè UÞSISPYRÆS ÞEMAITIS Pagal Lietuvos kronikà, suraðytà XV XVI a. sandûroje, Giedroyco protëvis buvo Giedrius, didþiojo kunigaikðèio Traidenio, kilusio ið senovës lietuviø giminës, brolis 1. Giedrius valdë teritorijas á ðiauræ nuo Vilniaus, kur XII a. pabaigoje buvo pastatæs Giedraièiø pilá. Ið ðios senos þemaièiø giminës kilo daug áþymiø Lietuvos þmoniø, tarp jø Merkelis Giedraitis ( ), Þemaièiø vyskupas, Romualdas Giedraitis ( ), Lietuvos bajorø pulkø, formuojamø Napoleono I armijai, gen. inspektorius 2. Ewa Berberyusz, savo knygoje pristatydama Giedroycà, pateikia jo paties savo kilmës vertinimà, kuriame jis sakosi nenorás, kad já laikytø sulenkëjusiu lietuviu, kurá bet kokia kaina reikia sulietuvinti. Esu lenkas ir save tokiu laikau. Lietuva yra mano antroji tëvynë, bet visà savo gyvenimà paskyriau Lenkijai. Nenoriu perdëti nei minimalizuoti savo ir mano giminës pastangø kovojant dël nepriklausomos Lietuvos. Bet pavardë Giedroycas yra lygiai taip pat gera kaip ir Giedraitis. 3 Jerzy Giedroycas gimë 1906 m. liepos 27 d. Lietuvos Minske. Tëvas Ignas buvo farmacininkas, o motina Franciðka, bûdama septyniolikos, pagimdë sûnø. Ið pradþiø mokësi Minske, vëliau Maskvoje, Varðuvoje baigë Zamoyskio gimnazijà m. su bolðevikinës revoliucijos deklasuotais tëvais persikëlë á Varðuvà 4. Po karinio bolðevikø antplûdþio Lenkijoje mokësi ir dirbo, nuo 1924 m. pradëjo studijuoti Varðuvos universiteto Teisës fakultete. Jau kaip diplomuotas teisininkas 1928 m. JERZYS GIEDROYCAS ( ) lenkø intelektualas, redaktorius, Literatûros instituto ákûrëjas, Lietuvos garbës pilietis, kilæs ið garsiøjø Þemaitijos kunigaikðèiø bei vyskupø Giedraièiø giminës, beveik visà savo gyvenimà praleidæs toli nuo Lenkijos ir Lietuvos Paryþiaus priemiestyje Maisons-Laffite. Èia, nuosekliai siekdamas tikslo, iðleidæs 511 Biblioteka kultury serijos tomø, 132 Zeszyty historyczne ( Istorijos sàsiuviniø ) tomø ir 637 numeriø svarbiausio savo gyvenimo kûrinio, Kultura mënraðèio. BARBARA STANKEVIÈ VU Istorijos fakulteto magistrantë. ásidarbino Ministrø Tarybos spaudos tarnyboje. Èia ásitraukë á Józefo Piùsudzkio gerbëjø organizacijà Myúl Mocarstwowa ( Imperijos mintis ). Po metø ásteigë þurnalà tuo paèiu pavadinimu m. tapo þemës ûkio ministro sekretoriumi. Tuo pat metu redagavo kelis provyriausybinës pakraipos þurnalus Civitas Academica, Dzieñ Akademicki ( Akademinë diena ). Pastarasis pakeitë pavadinimà á Bunt Mùodych ( Jaunøjø maiðtas ), o nuo 1937 m. á Polityka m. Giedroycas vedë Tatjanà Ðevcovà rusæ, gimusià Lenkijoje, su kuria susipaþino studijø metais. Taèiau netrukus jø keliai iðsiskyrë, ji apsigyveno Londone, kur tapo þinoma graikø archeologijos specialiste m. Giedroycas pradëjo dirbti politiniu pareigûnu Pramonës ir prekybos ministerijoje. Karas nubloðkë Giedroycà á Rumunijà, kur jis tapo LR ambasadoriaus Bukareðte asmens sekretoriumi. LR ambasadà likvidavus, 1940 m. iðvyko á Palestinà, kur buvo formuojamos lenkø ginkluotosios pajëgos. Èia jam pravertë þurnalistiniai ir leidybiniai sugebëjimai m. Giedroycas buvo paskirtas Lenkijos respublikos Vyriausybës iðeivijoje Informacijos ministerijos Europos departamento direktoriumi. Tai buvusi Giedroyco trumpo politinio paaukðtinimo virðûnë m. jau Romoje, generolo Anderso ásakymu ákuriamas Literatûros institutas ir Kultura redakcija 7. Tas faktas, kad armijos gretose gimë literatûrinis leidinys, tolimas nuo karininkø aplinkos dëmesio, galëjo atrodyti neáprastai. Ið pradþiø manyta, kad Literatûros institutas uþsiims knygø leidyba, skirta lenkø karininkams, atskirtiems nuo tëvynës, taèiau leidybinæ veiklà buvo nuspræsta pradëti nuo klasikos. Pasirodë Adomo Mickie- 1 Berberyusz, E., Ksiàýe z Maisons-Laffitte, Gdañsk, 1995, s Lietuviðkoji tarybinë enciklopedija, t. 4, Vilnius, 1978, p Berberyusz, E., op. cit., s Makauskas, B., Netekome dvasingo Lietuvos bièiulio. In memoriam Jerzy Giedroyc, in: Auðra, 2001, Nr. 3, p Giedroyc, J., Autobiografia na cztery ræce, opr. K. Pomian, Warszawa, , s Makauskas, B., op. cit., p Zostaùo tylko sùowo... Wybór tekstów o Kulturze paryskiej i jej twórcach, Liublin, 1994, s. 13. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

40 BARBARA STANKEVIÈ wicziaus bei Henryko Sienkiewicziaus veikalai. Kultura turëjo tapti leidiniu, kuris padëtø lenkø karininkams, apsigyvenusiems Vakaruose, rasti savo vietà po saule. Netrukus gyvenimas pakoregavo Literatûros instituto veiklà. Paaiðkëjo, kad klasikos leidybos atnaujinimas vakarykðèiams karininkams, kurie integravosi á civiliø gyvenimà svetimame kraðte, nëra bûtiniausias dalykas svarbesnis bûtø leidinys, kuris dràsiai nagrinëtø ðiandienos problemas 8. Pirmasis Kultura ketvirtinis numeris dienos ðviesà iðvydo 1946 m. birþelá Romoje. Taèiau Roma politinei bei kultûrinei lenkø veiklai pasirodë ne itin tinkama vieta, dël italø komunistø partijos dominavimo ir dël didelio atstumo nuo Lenkijos ir Anglijos, kur buvo susitelkusi didþioji lenkø emigrantø dalis. Todël 1947 m. vasarà Giedroycas su keliais entuziastais Józefu Czapskiu, Zofija ir Zygmuntu Hertzais bei Gustawu Herlingu-Grudziñskiu persikelia á Paryþiø. Netoli jo (Maisons-Laffitte vietovëje) susiranda, kaip vëliau pasirodo, buveinæ visam likusiam kûrybiniam ir asmeniniam gyvenimui. Èia jau rudená iðleido pirmàjá Kultura, kaip mënraðèio, numerá. Nuo 1948 m. vasario mën Kultûra ëjo reguliariai 10 kartø per metus, nes du leidinio numeriai (sausio ir vasario bei liepos ir rugpjûèio) buvo dvigubi (240 puslapiø vietoj 160). Nuo pat savo veiklos pradþios Kultura norëjo ir stengësi kalbëti visø lenkø vardu, kad ir kur Jurgis Giedraitis. Nuotrauka ið Paryþiaus Lenkø literatûros instituto archyvo jie gyventø: Londone, Paryþiuje, JAV ar Lenkijoje. Kad Kultura nëra tik emigrantø leidinys, leidþiamas uþsienyje 9, nuolat pabrëþdavo ir Giedroycas. Sàmoningai rinkdamasis leidybos vietà bei bendradarbiø ratà, Giedroycas sugebëjo atsitverti nuo susiprieðinusios lenkø emigracijos Londone átakos ir sukurti svarbiausià emigracijoje kultûriniø ir moksliniø publikacijø leidybinæ institucijà. Tokie jo veiksmai kilo ið ásitikinimo, kad politinis Europos padalijimas truks ne vienerius metus. Kai 1974 m. prozininkui Vladimirui Maksimovui susiklostë palanki galimybë iðvykti ið Rusijos ir pradëti leisti solidø ketvirtiná publicistikos ir literatûros þurnalà, kokio Sovietø Sàjungos sistemoje buvo neámanoma ákurti, Aleksandras Solþenicynas patarë naujam redaktoriui susitikti su lenkais ið Kultura 10. Ðis faktas liudija, koká autoritetà ir svorá ágijo Kultura tarp iðeiviø ið Vidurio ir Rytø Europos intelektualø. KULTÛROS KOLEKTYVAS Kultura redaktorius Giedroycas buvo þurnalo pagrindinë aðis ir variklis. Jis nustatinëjo redakcijos linijà ir priiminëjo svarbiausius sprendimus 11. Taèiau pats Giedroycas tvirtino, jog lemiamà balsà Kultura turi nematoma redakcija. Ðiai nematomai redakcijai, pasak jo, atstovavo visos geriausios emigrantø plunksnos, kurias galima buvo sutikti þurnalo puslapiuose. Kiekvienas mûsø, nematomos redakcijos nariø, susitapatina su Kultura, taèiau Kultura negalima tapatinti në su vienu mûsø, nes Kultura yra kaþkas daugiau nei kiekvienas mûsø, visada teigdavo Giedroycas 12. Politinæ linijà ir polemikà su Liaudies Lenkija daþniausiai tvarkë ko-redaktorius ið Londono Juliuszas Mieroszewskis ( ). Tai buvo dideliø sugebëjimø þurnalistas, pasiþymëjæs aðtria plunksna, pradëjæs raðyti prieðkarinëje Lenkijoje garsiajame I. K. C. (Iliustrowany Kurier Codzienny) Krokuvoje. Be jo, Kultura politinæ linijà atstovavo Gustawas Herlingas-Grudziñskis, Jerzys Stempowskis, Henrykas Ùobodowskis, Józefas Mackiewiczius, Józefas Czapskis, Andrzejus Bobkowskis, Stanisùowas Vincenzas, Wùadysùawas Zbyszewskis, Melchioras Wañkowiczius, Zbigniewas Brzeziñskis, Józefas Vittlinas, Leopoldas Ungeris, Kazimierzas Okuliczius. Tarp jø bene produktyviausi buvo Juliuszas Mieroszewskis, Leszekas Koùakowskis, Józefas Lobodowskis, Zbigniewas Byrskis, Gustawas Herlingas-Grudziñskis ir Czesùawas Miùoszas. Labai ádomûs Briuselieèio ( Brukselczyko ) slapyvardþiu pasiraðinëjusio Leopoldo Ungerio Kultura straipsniai nuolatine rubrika Þvilgsnis ið Briuselio (Widziane z Brukseli). Nuolatiniai Kultura þurnalistai ir ávairiø skyriø autoriai buvo: Benedyktas Heydenkornas ið Kanados, Dominikas Morawskis ið Romos, Bohdanas Osadczukas, Adamas Kruczekas, 8 Larin, S., Sekret Kultury, in: Kultura, 1997, Nr. 9 (600), s Mieroszewski, J., Opinia emigracji, in: Kultura, 1953, Nr. 4 (66), s Larin, S., op. cit., s Pomian, G., Wizja Polski na ùamach Kultury , Liublin, 1999, s Mieroszewski, J., 15-lecie Kultury, in: Kultura, 1962, Nr. 7 8 ( ), s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

41 JERZY GIEDROYC/JURGIS GIEDRAITIS IR LIETUVA Edmundas Ýagiellis-Jakubowskis, Józefas Darskis. Giedroyco kasdiená darbà lydëjo Zygmuntas ir Zofia Hertzai bei Józefas Czapskis. Hertzas vadinamas Don Kichoto ið Laffitto Sanèa Pansa, be kurio realizmo, humoro jausmo ir darboholiðkumo Giedroycas vargu ar iðtvertø. Zofia vykdë administratorës, sekretorës, namø ðeimininkës darbus. Ji buvo vadinama Kultura sergëtoja. Czapskis buvo þurnalo uþsienio reikalø ministras. Zbyszewskis savo apybraiþoje ðià trijulæ apraðë taip: Zygmuntas nuleidþia idealistus á kietà realybës pagrindà [...], Zosia suteikia energijos ir ðeimyninio lizdo ðilumos, o Czapskis suteikia ðiai visumai fantazijos 13. Dar vienas artimas ðiai trijulei ir Giedroycui þmogus buvo Konstanty A. Jeleñskis, raðæs Kultura nuo 1950 m., istorikas, literatûrologas, knygos Lenkø literatûros istorija (The History of Polisch Literature) autorius, eseistas. Jeleñskis vadinamas Kultura tikruoju ambasadoriumi Vakaruose. Jie visi ir Mieroszewskis buvo tie þmonës, kuriø vardu Kultura buvo pasiraðoma Redakcija. Nuo pat pirmo iki paskutinio numerio ðis þurnalas átraukdavo á savo bendradarbiø gretas ne tik geriausias lenkø intelektualø iðeivijos pajëgas, nepaisant jø kilmës ir politiniø paþiûrø, bet ir kitø tautø iðeivius bei disidentus. KULTÛROS LINIJOS FORMAVIMASIS IR JOS EVOLIUCIJA M. Kultura tikrai nebuvo deðiniøjø þurnalas, nuoseklaus kairuoliðkumo jai irgi negalima priskirti, nors tokia nuomonë paplitusi. Kartais ji vadinama kairiojo sparno liberaliø paþiûrø leidiniu 14, tikriausiai dël Mieroszewskio (jam priskiriama socialisto etiketë). Nors pats Mieroszewskis tvirtino, kad Kultura nëra nei socialistinis, nei revizionistinis, nei neomarksistinis leidinys. Kultura tarnauja vieninteliam tikslui Lenkijos nepriklausomybei 15. Todël nuo pat pirmøjø dienø mënraðtis stengësi apibrëþti savo tikslus svarbiausiais klausimais: Lenkijos nepriklausomybës, sienø ir kaimynø, santvarkos ir valdymo formos atþvilgiu. Tuo laikotarpiu ( ), kai Mieroszewskis raðë Kultura, buvo suformuotos sàlygos, kurios leistø Lenkijai atgauti ir iðlaikyti nepriklausomybæ. Jos skelbë, kad galima nepriklausomybæ uþtikrinti tik tada, jei Lenkija ásijungs á suvienytà Europà. Tokios þurnalo pozicijos atskleidþia jos proeuropietiðkà pozicijà, grindþiamà tuo, kad Europos problemoms pritaria ir jà saugo JAV, kurios vienintelës ið didþiøjø valstybiø neleidþia plëstis Sovietø Sàjungos ekspansijai 16. Taèiau po Èekoslovakijos ávykiø Kultura pirmoji apkaltino JAV ir Sovietø Sàjungà dël objektyvaus bendrininkavimo ir ávardijo Ðaltàjá karà kaip þaidimà, kurio tikslas apvainikuoti pasaulio padalijimà, kuris buvo ávykdytas Jaltoje 17. Kultura skelbë Lenkijos sienø, nustatytø po Antrojo pasaulinio karo, nelieèiamumà. Vakarinës Oderio ir Neisës linijos iðlaikymà lydëjo susitaikymo su Vokietija kelio paieðkos. Susitaikymà turëjo pagreitinti tai, kad Vokietija, norëdama iðlaisvinti Lenkijà ið sovietinës átakos zonos ir paversti jà sajungininke, turëjo pripaþinti jos vakarines sienas. Nemaþiau svarbus buvo ir rytiniø Lenkijos sienø nelieèiamumas. Kultura per penkerius pirmuosius leidybos metus uþëmë pozicijà, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai, o Lvovas Ukrainai. Tik tokia padëtis galëjo pagerinti santykius su kaimynais, atverti galimybes sàjungai su jais, sustiprinti jø pozicijas Rusijos atþvilgiu, nepaisant jos ideologinës orientacijos 18. Iki 1976 m. Kultura apibrëþë savo poþiûrá á bûsimà Lenkijos valdymo formà ir nedvejodama pasisakë uþ parlamentinæ Vakarø Europos stiliaus demokratijà 19. Redakcijai atrodë, kad bûtina atsikratyti totalitarinio, autoritarinio bei endekinio màstymo, kuris dar buvo gajus emigracijoje. Jeleñskis teigë, kad endekø programa aiðkiai nusisuka nuo Vakarø, uþsidaro katalikybës ir tautiðkumo garbinime, individualaus ir socialinio elgesio lygmenyje praktiðkai praranda universalumà, pakeièiamà kraðtutiniu etnocentrizmu 20. Giedroycas niekada netikëjo, kad Europa gráð prie padëties, kuri egzistavo iki 1939-øjø rugsëjo. Todël penkto deðimtmeèio pabaigoje ðeðto deðimtmeèio pradþioje Kultura pasisakë uþ Vidurio ir Rytø Europos federacijà suvienytos Europos rëmuose. Ðioje federacijoje Vokietijos Lenkijos santykiai turëjo turëti lemiamos átakos besiformuojanèiam politiniam klimatui ðioje Europos dalyje, dël to pirmus du deðimtmeèius Kultura daugiau dëmesio skyrë Vokietijos problematikai, o ne Rusijai. Jau 1958 m. Feliksas Grossas straipsnyje Pastabos apie Rytø Europà aiðkino, kad reikalinga Vidurio ir Rytø Europos integracija, taèiau diktatûros sàlygomis ðiø teritorijø neámanoma sujungti 21. Taèiau toliaregëje politikoje bûtinas ðios Europos dalies tautø bendradar- 13 Zbyszewski, W., Zagubieni romantycy i inni, Paryý, 1992, s Dailidka, Z., Apie Institut Litteraire ir Kultûros þurnalà, in: Metmenys, 1967, Nr. 13, p Romanowski, A., Giedroyc czyli Polska, in: Tygodnik powszechny, 2000, Nr. 39, s Mieroszewski, J., Budujemy dom, in: Kultura, 1954, Nr. 10 (84), s Jeleñski, K. A., O Kulturze dla Francuzów, Paryý, 1981, s Giedroyc, J.; Mieroszewski, J., Listy , wydaù K. Pomian i J. Krawczyk, Warszawa, 1994, s Mieroszewski, J., ABC polityki Kultury, in: Kultura, 1966, Nr. 4 (222), s Pomian, K., Konstanty Jeleñski: Szkic do portretu, in: Kultura, 1987, Nr. 7 8 ( ), s Gross, F., Uwagi o Europie Wschodniej, in: Kultura, 1958, Nr. 10 (132), s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

42 BARBARA STANKEVIÈ biavimas. Jis siûlë sukurti naujà sienø koncepcijà, o ne naujà konflikto koncepcijà, kuri tarnautø gyviems þmonëms ir naujoms kartoms, o ne istorijai, kad ir kokia ji bûtø. Lenkijos, Èekijos, Vengrijos neutraliojo ruoþo koncepcija, palaikoma Kultura, buvo nereali. Nei Èekoslovakija, nei Vengrija nenorëjo susidëti su Lenkija, nes ði turëjo problemø dël sienos su Vokietija. Vakarø Vokietija turëjo oficialiai pripaþinti Oderio ir Neisës sienà ir atsikratyti visø reikalavimø, kad ði idëja galëtø realizuotis. Giedroycas þinojo, kad neutraliojo ruoþo koncepcija neatneðtø nei iðsivadavimo, nei laisvø rinkimø, bet tikëjosi, kad tai paðalintø sovietø intervencijos galimybæ ir sumaþintø átampà regione m. Kultura rusø kalba iðleido specialø numerá, kuriame pirmà kartà nuskambëjo þodis Sandrauga (Commonwealth) kaip pavyzdys Sovietø Sàjungos ateities permainoms. Bëgant laikui, Sovietø Sàjunga turëjo persiformuoti á Sandraugà nepriklausomø valstybiø sàjungà. Ðiai idëjai ágyvendinti reikëjo, anot Kultura, reformuoti patá europietiðkàjá status quo, Vakarai suprastø ir paremtø pavergtø tautø siekius m. Kultura puslapiuose buvo suformuota evoliucionizmo koncepcija. Evoliucionizmas, Mieroszewskio nuomone, tai revoliucija iðsimokëtinai, nes numato, kad reformos bus vykdomos tarytum komunistinës sistemos labui, centrinës valdþios sàskaita, todël evoliuciniai pokyèiai, kurie bus vykdomi visuomenës spaudimu, galiausiai pagerins valstybës santvarkà, o ne patá komunizmà 23. Vienintelë reali jëga, kuri gali ir turi siekti politiniø laimëjimø, yra tauta, inteligentijos ir darbininkø sàjunga. Vienintelis kelias evoliucija. Visapusis spaudimas ir reikalavimai ið vidaus privers reþimà laipsniðkai daryti nuolaidas tautai. Daug lenkø iðeivijos politikø ðiam poþiûriui nepritarë, bet kà nors realesnio ar apskritai kà nors á evoliucionizmo vietà pasiûlyti neturëjo 24. Kultura dvideðimtmeèio proga Adamas Pragieris raðë Kultura, kad evoliucionizmo fikcija nieko nekeièia, o tik susuka þmonëms galvas, todël þurnalui reikia nustoti tikëti komunizmo evoliucija ir pradëti nagrinëti reiðkinius, kurie galëtø padëti nugalëti komunizmà, padedant Laisvajam pasauliui 25. Pragieris linkëjo Kultura naujo dvideðimtmeèio proga imtis ðio uþdavinio, kuris sulauktø sëkmingos pabaigos per trumpesná laikotarpá nei dvideðimtmetis. Mieroszewskis kartodavo, kad nei evoliucionizmas, nei neutralusis ruoþas nëra Kultura programa. Kultura programa, pasak jo, yra Sovietø Sàjungos reorganizavimas ir demokratijos ávedimas Rytø Europoje 26. Mieroszewskis raðë, kad lenkai turi átikinti Rusijà, jog jie gali bûti pagrindiniai tarpininkai tarp Maskvos ir Vakarø. Tuo pat metu reikëjo átikinti Vakarus, kad Lenkija yra raktas á Rusijà. Kultura pabrëþdavo, kad staigus Rusijos susilpninimas dël tautiniø kriziø ir konfliktø nëra tinkamiausia iðeitis Lenkijai, nes Rusijos silpnumas automatiðkai reikðtø Vokietijos sustiprëjimà. Todël Lenkijos ir visos Europos uþdavinys evoliuciðkai performuoti Sovietø Sàjungà á modernià valstybæ sàjungà 27. Sovietø Sàjungos reorganizavimo programa, evoliucionizmo, federacijos, neutraliojo ruoþo idëjos, nagrinëjamos Kultura, turëjo padëti ágyvendinti svarbiausià Giedroyco tikslà atkurti nepriklausomà Lenkijà demokratiniais pagrindais, gerai sutarianèià su visais Þurnalo Kultura virðelis. 1999, Nr. 1 kaimynais, kuriø suverenumo siekius visada palaikë. Kultûros linijos evoliucija tikriausiai nebuvo aiðkiai pastebima skaitant þurnalà kiekvienà mënesá, taèiau akivaizdi perþiûrint metinius leidinio komplektus. Tai leidþia tarti, kad 1956 m. spalio ávykiai Liaudies Lenkijoje skiria Kultura istorijà á du skirtingus laikotarpius. Wùadysùawo Gomuùkos reþimas buvo humaniðkesnis, 22 Mieroszewski, J., Druga Europa, in: Kultura, 1968, Nr. 6 7 ( ), s Marat, W., O esejach J. Mieroszewskiego, in: Kultura, 1978, Nr. 10 (373), s Dailidka, Z., op. cit., s Pragier, A., Moja ocena Kultury, in: Kultura, 1967, Nr. 5 (235), s Giedroyc, J.; Mieroszewski, J., op. cit., s Mieroszewski, J., Polityka wyrzeczeñ, in: Kultura, 1966, Nr. 6 (224), s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

43 JERZY GIEDROYC/JURGIS GIEDRAITIS IR LIETUVA lankstesnis, savarankiðkesnis ir populiaresnis nei jo pirmtakø. Taèiau tie, kurie tikëjosi, kad jis imsis vienaip ar kitaip liberalizuoti Liaudies Lenkijà pagal Vakarø demokratijø modelá, liko skaudþiai apvilti. Nusivylë ir Kultura. Amerikieèiø raðytoja McCarthy palygino Kultura su Aleksandro Gerceno Kolokol, nes abu leidiniai buvo leidþiami emigracijoje, o uoliausi jø skaitytojai buvo tëvynainiai 28. Taèiau Kolokol prestiþas smuko, kai Gercenas paskelbë palaikàs 1863 m. sukilimà. Kyla klausimas, ar Kultura irgi padarë analogiðkà klaidà? Á ðá klausimà atsakydamas Giedroycas rimèiausia Kultura klaida ávardijo 1956 m. Gomuùkos palaikymà 29. Lenkiðkojo spalio þlugimas, Po prostu leidybos nutraukimas bei Vengrijos revoliucija privertë þurnalà atsisakyti ásitikinimo, kad galimas liberalesnis komunizmas. Redakcija suprato, kad pasikeitë lenkø visuomenës pozicijos. Kita vertus, Vengrijos ávykiai patvirtino, jog tuo metu svarbiausias tarptautinës politikos reikalavimas buvo neleisti iðsiplësti sovietø ir amerikieèiø konfliktui. Mieroszewskis pabrëþë, kad komunizmo likimas iðsispræs ne Jugoslavijoje ir ne Lenkijoje, o Rusijoje. Po 1956 m. ávykiø Liaudies Lenkijoje Kultura teisingai pastebëjo, kad sovietø politika nepasikeitë, pakito tik jos tonas 30. Antrasis lûþis Kultûros linijos evoliucijoje ávyko 1976 m. Tuo metu Lenkijoje susiformavo pirmosios opozicinës grupuotës, kurioms Kultura atvërë savo puslapius. Taip þurnalas ið emigracinio leidinio transformavosi á valstybiná. Nuo to laiko Kultura neapsiribodavo tik tikrovës komentarais, bet stengësi jà paveikti, siûlydama projektus bei bendradarbiaudama su opozicija. Po 1976 m. Kultura tampa ne tik Lenkijos opozicijos politiniu leidiniu, bet ir jos sudedamàja dalimi 31. Giedroyco susikurta Lenkijos valstybës vizija gerokai skyrësi nuo Liaudies Lenkijos pilieèiø, dalies lenkø iðeivijos puoselëtø idëjø. Jis visada galvojo virð partijø ir ne provalstybiðkai. Todël Kultura nuolat pabrëþë tris dalykus, kuriø stokojo lenkø politinis elitas: gilesná ásitikinimà, kad komunizmas þlugs; lenkiðkosios politikos vizijas; Treèiosios Respublikos vizijà. Kultura Lenkijoje iki 1989 m. buvo draudþiamas þurnalas m. SSRS Literaturnaja gazeta pasirodë straipsnis, pavadintas Tamsus pono Giedroyco þaidimas, kuriame tikinama, kad Kultura yra amerikieèiø þvalgybos organas, o visi straipsniai, kurie pateko á jos puslapius pro geleþinæ uþdangà, yra tikri falsifikatai 33. Sovietinë propaganda neapsiribojo tik straipsniais, siekdama susidoroti su laisvuoju þodþiu m. vasario 10 d. Varðuvos teisme buvo nagrinëjama penkiø diversine veikla prieð Liaudies Lenkijà ir jos santvarkà kaltinamø jaunø intelektualø byla. Ið tikrøjø buvo teisiama Kultura, kuri su ðiø þmoniø pagalba per Tatrø kalnus patekdavo á Lenkijà 34 (ðis procesas buvo vadinamas proces taterników). Tokiø procesø Liaudies Lenkijoje buvo uþregistruota nemaþai, juos visus aptarinëjo ir sekë susirûpinusi Kultura. Neretai Kultura buvo puolama ir savøjø. Daþniausiai vyresniosios kartos emigrantø kaltinama dël Lenkijos þemiø dalijimo, Kultura atsakydavo: Reikia bûti logiðkiems. Pasisakydami uþ Vakaruose atgautas þemes, turime jø atsisakyti Rytuose. Á kaltinimus per dideliu liberalizmu ir optimizmu Kultura atsakydavo, kad nesuprantanti, kaip galima bûti per daug liberaliam, lygiai taip pat kaip per daug kultûringam ar iðsilavinusiam. Kai Kultura pasmerkë antisemitinæ kampanijà Lenkijoje 1968 m., leidinys buvo apkaltintas sionizmu 35. Michailo Gorbaèiovo inicijuota perestrojka ir glasnostj, paskatinæ SSRS þlugimà, Kultura buvo ilgai laukti, taèiau nesitikëta, kad permainos ávyks taip greitai. Ði nuostaba buvo pastebima þurnale, o geriausiai jà apibûdino pats Giedroycas interviu su Krzysztofu Pomianu 36. Interviu Giedroycas aiðkina visada buvæs ásitikinæs, kad sovietø imperija þlugs, taèiau nesitikëjo, kad jam paèiam bus lemta tai pamatyti. Kultura jau nebereikëjo kovoti dël svarbiausio savo tikslo Lenkijos nepriklausomybës. Nepriklausomybë buvo atkurta, 1989 m., sudarius Solidarumo veikëjo Tadeuszo Mazowieckio vadovaujamà vyriausybæ ir 1990 m. pabaigoje ávykus visuotiniams teisioginiams Lenkijos prezidento rinkimams, kuriuos laimëjo Lechas Waùæsa. Taèiau atsikûrusi Lenkija ir jos elitas nepatiko Giedroycui. Ðalia kritikos valstybës vadovams, Giedroycas vis dëlto pastebëjo palankià politinæ konjunktûrà, kurios jau kelis ðimtmeèius Lenkija nebeturëjo. Todël kvietë Lenkijà naujai uþduoèiai tapti stabilizuojanèiu elementu ðioje Europos dalyje ir jungiamàja grandimi tarp Vakarø ir Rytø, be to, ragino neprarasti galimybës átakoti demokratinius procesus Rusijoje ir Ukrainoje. Taèiau klausdamas, ar lenkai sugebës - palankià konjunktûrà iðnauduoti, buvo pesimistinës nuotaikos. 28 Przemówienie Tadeusza Nowakowskiego, in: Kultura, 1990, Nr. 3 (510), s Zostaùo tylko sùowo, s Mieroszewski, J., Strategia oddzialywania, in: Kultura, 1960, Nr. 7 8 ( ), s Pomian, G., Wizja Polski na lamach Kultury , s Ibid., s Êîëüöèíñêèé, ß., Òåìíàÿ èãðà Åæè Ãåäðîéöà, in: Ëèòåðàòóðíàÿ ãàçåòà, , c Redakcja, Proces 5-ciu mlodych intelektualistow, in: Kultura, 1970, Nr. 3 (270), s ; Proces przeciw ksiàzkom, in: Kultura, 1971, Nr. 11 (290), s ; Burnetko, K., Oskarýony: Jerzy Giedroyc, in: Tygodnik powszechny, 2000, Nr. 39, s Kwiatkowski, J., Krajowe wydanie Kultury, in: Kultura, 1979, Nr. 10 (379), s Rozmowa, K., Pomiana z J. Giedroyciem, in: Kultura, 1992, Nr. 1 2 ( ), s. 90. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

44 BARBARA STANKEVIÈ m. suaktyvëjo Giedroyco politikos klausimø komentavimas. Ðiuo laikotarpiu atsiskleidë redaktoriaus ir jo bendradarbiø poþiûris á politikos darymo metodus. Giedroycas domëjosi trimis pagrindiniais klausimais: tai atsikûrusios Lenkijos valstybës, valdanèiøjø politikø, uþsienio, ypaè Rytø politikos kritika; neigiamas Solidarumo, kuris neiðpildë visuomenës vilèiø, ávertinimas; kritiðkas poþiûris á liustracijà bei dekomunizacijà. Per pusæ ðimtmeèio, nuo 1946 iki 2000 m., pasikeitë Kultura pobûdis: 1) ið periodinio leidinio, ásiðaknijusio emigracijoje, Kultura vis labiau tapo Lenkijos valstybiniu leidiniu. Tai patvirtina nagrinëjamø problemø tematika bei vis didëjantis autoriø ið Lenkijos bûrys; 2) Kultura ið visuomeninio-kultûrinio þurnalo persiformavo á politiná leidiná, nors kultûrinës þurnalo dalies, ypaè literatûros, redakcija niekados neatsisakë; 3) nepaisant to, kad þurnalo tikslas visada iðliko toks pat laisvos minties sklaida bei kova uþ nepriklausomybæ, vis dëlto Kultûros linija keitësi. Tai sàlygojo politinë situacija, santykiai su emigracija, ðalies opozicija bei artimiausias Giedroyco bendradarbiø ratas. Kultura buvo vienintelis lenkø leidinys, kuris niekados nedainavo unisonu, raðë Krzysztofas Pomianas 37. Jos nepriklausomumas, atvirumas visoms idëjoms sudarë galimybes tapti daugiau nei periodiniu leidiniu. Kultura tapo jungtimi lenkams, iðsibarsèiusiems pasaulyje, þiniø ðaltiniu apie gyvenimà Lenkijoje ir iðeivijoje, literatø salonu, politiniu centru, atvira tribûna laisvai diskusijai apie praeitá, dabartá ir ateitá, po 1976 m. Liaudies Lenkijos opozicijos tribûna bei disidentinio sàjûdþio inspiratore. Ðiandien neegzistuoja ir niekados neegzistavo Giedroyco doktrina, dël kurios jis neretai buvo kaltinamas 38. Kultura ir jo redaktoriaus Giedroyco nuopelnai politiniam ir visuomeniniam þmoniø màstymui dar tik ryðkëja. Kultura linija niekados neturëjo nieko bendra su lenkiðkuoju prometëjizmu, krikðèioniðkàja lenkø prieðpilio teorija ar antirusiðkuoju panslavizmu 39, todël buvo atvira ir prieinama, kartais nesuprantama ir kritikuojama. Ðalims uþ geleþinës uþdangos ji buvo tarsi tikras laisvës balsas, nepaliestas jokios propagandos, todël valdþios strûkturø draudþiamas ir juodinamas. Tarp redaktoriaus ir Kultura principiniø nuostatø galima iðskirti keletà svarbiausiø: iðsaugoti jaunajai kartai nepriklausomybës idëjà, kuri buvo suformuota XIX a., o realizuota tarpukariu; puoselëti lenkiðkumà be nacionalizmo ir antisemitizmo (lenkiðkumas kaip europietiðkumo sudedamoji dalis); tai daryti remiantis Vidurio ir Rytø Europos integracijos vizija, kuri turëjo 37 Pomian, K., Jerzy Giedroyc w historii Polski, in: Kultura, 2000, Nr. 6 (636), s Rozmowa, K., op. cit., s Poleski, M., Polska polityka, in: Kultura, 1986, Nr. 1 2 ( ), s. 39. apsaugoti nuo sovietinës átakos skverbimosi; ásitikinimas, kad politika ir politinis màstymas formuojasi laisvoje diskusijoje, kurià Kultura prilygino dinamitui, tokie dialogai daþnai labai sunkûs, reikalauja dideliø intelektiniø pastangø bei gero noro. Giedroyco asmenybës ir Kultura ávertinimai, bëgant laikui, keisis, bet jie visada liks dalimi dialogo dël Abiejø Tautø Respublikos palikimo. Kultura buvo leidinys, didþiàja dalimi nulemtas savo redaktoriaus, anksti supratusio, kad santykiai tarp tautø, kurios anksèiau áëjo á Abiejø Tautø Respublikà, turës bûti paremti naujais principais. LIETUVIØ IR LENKØ DIALOGO KULTURA PUSLAPIUOSE RAIDA Dialogo uþmezgimas Prieð pusæ amþiaus (1952) Kultura uþsimezgë dialogas, pavadintas ULB (terminà suformavo Juliuszas Mieroszewskis buvusioms LDK þemëms Ukrainai, Lietuvai, Baltarusijai pavadinti). ULB praeityje ir sovietmeèiu buvo kaþkas daugiau nei nesantaikos tarp Lenkijos ir Rusijos prieþastis. ULB teritorija visada lëmë rusø lenkø santykius: arba imperializmà, arba satelito vaidmená 40. Mieroszewskis aiðkina, kad dël tokiø santykiø susiklostymo Lenkija visada stengësi ðiose teritorijose dominuoti arba kariniu keliu, arba federaciniais planais, nes istorija moko, kad vieðpataudama ðiose teritorijose Rusija tampa neáveikiama konkurente. Ið laimëjusios konkurentës negalima tikëtis nieko kito, tik nelaisvës. Norint iðsilaisvinti ið vergijos ir pradëti naujø santykiø su rytiniais kaimynais etapà, reikëjo padëti tvirtus pagrindus, ðá uþmojá ið pradþiø diskusijos keliu palaimino Giedroycas, o vykdyti ëmësi Mieroszewskis. Jo áspûdingø straipsniø ðia tema serijà, kuri ðiandien laikoma lenkø publicistikos kanonu 41, paskatino pradëti paprasto skaitytojo laiðkas. Dialogas dël ULB buvo inspiruotas niekam neþinomo skaitytojo Józefo Majewskio ið Pretorijos seminarijos, kuris, dalydamasis savo áspûdþiais ið Amerikos Polonijos suvaþiavimo, lenkams pasiûlë atsisakyti pretenzijø á Vilniø ir Lvovà 42. Ðio laiðko paskelbimas Kultura susilaukë didelio skaitytojø aþiotaþo, vertinant paskelbtas mintis ir teigiamai, ir neigiamai. Gausybë skaitytojø laiðkø, skelbtø kiekviename þurnalo numeryje, liudija, koks svarbus ir intensyvus buvo jø indëlis á þurnalo kûrimà bei jo savitos linijos formavimà. Vieni laiðkuose redakcijai raðë, jog reikia pripaþinti didelá Kultura redakcijos nuopelnà, kad ji ryþosi nuveikti juodà darbà, 40 Mieroszewski, J., Rosyjski kompleks polski i obszar ULB, in: Kultura, 1974, Nr. 9 (324), s Giedroyc, J.; Stempowski, J., Listy , wydal. A. S. Kowalczyk, Warszawa, 1998, s Majewski, J., List do redakcji, in: Kultura, 1952, Nr. 11 (61), s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

45 JERZY GIEDROYC/JURGIS GIEDRAITIS IR LIETUVA pagrásdama bûsimà federacijà tarp Vidurio ir Rytø Europos emigrantø, bei stengësi performuoti tø tautø mentalitetà, siekë, kad jos suprastø savo tautø labui tai, kas jas sieja, ir áveiktø tai, kas jas skiria. Kiti barë Kultura uþ ðio laiðko paskelbimà ir net atsisakydavo þurnalo prenumeratos. Taèiau Kultura neiðsigando ir 1953 m. pirmame numeryje oficialiai pareiðkë, kad pritaria tokiam þingsniui ir bandys já ágyvendinti 43. Juozas Girnius buvo pirmasis lietuvis, kuris 1955 m. pateikë Kultura puslapiuose straipsná, pavadintà Beieðkant galimybiø uþsimegzti lenkø lietuviø dialogui, apie lietuviø pozicijas lietuviø ir lenkø konflikte. Autorius þengë ðá þingsná tikëdamas, kad ne tik politikai turi teisæ imtis ðios problemos, nes jos negalima vadinti vien politine. Girnius aiðkino, kad jeigu lietuviø ir lenkø santykiuose ávyks persilauþimas ir laimingai iðsispræs kaimyninis konfliktas, tai nebus nacionalistiðkai nusistaèiusiø politikø nuopelnas. Autorius straipsnyje pateikia bendros lietuviø ir lenkø praeities vertinimus; apþvelgia Vilniaus problemà, tvirtindamas, kad nuo to, kaip bus iðspræsta ði problema (ðios problemos nelaikë galutinai iðspræsta), priklausys lietuviø ir lenkø santykiai. Baigdamas straipsná, Girnius raðo: Abiejø tautø intelektualø uþdaviniu turi bûti naujo kelio, vedanèio á dialogà, paieðka, nepaisant pasitaikanèiø nuoskaudø. Kai tarp abiejø tautø nusities kartelë abipusio supratimo, bûtinai atsiras daugiau vilèiø, kad politikai ras tinkamiausià konflikto sprendimà 44. Girniaus straipsnis susilaukë tam tikro atgarsio ið emigraciniø lenkø sluoksniø, bet beveik negirdomis buvo praleistas lietuviðkajame egzilyje 45. Po pusmeèio pasirodë atsakas á Girniaus straipsná. Jame Tadeuszas Katelbachas tvirtina, kad lietuviø ir lenkø konfliktas gali bûti iðspræstas atsiþvelgus á etniná pagrindà, kuris atsiskleistø abipusëje pagalboje ir bendradarbiavime 46. Straipsnio pabaigoje autorius pateikia du konflikto sprendimo bûdus: arba geranoriðka laisvø tautø sàjunga, arba primesta nelaisvë. Akivaizdu, kad autorius siûlo abiem valstybëms atsikratyti priklausomybës nuo bendro prieðo, bet tai neiðsprendþia faktinio lietuviø ir lenkø konflikto, o tik ragina buvusias Abiejø Tautø Respublikos tautas solidarizuotis prieð Sovietø Sàjungà m. Kultura buvo iðspausdintas Kazimierzo Okulicziaus straipsnis, kuris apþvelgë Buenos Airëse nuo 1925 m. leidþiamà savaitraðtá Gùos Polski, kuris 1962 m. iðleido specialø deðimties puslapiø numerá, skirtà Lietuvai ir lietuviø bei lenkø santykiams. Leidinyje savo pozicijas pateikia abi pusës, neseniai konfliktavusios, o dabar besidalijanèios bendromis mintimis. Anot autoriaus, tai kaþin kas nauja lietuviø ir lenkø santykiuose. Visi autoriai vieningai sutaria, kad bûtina atsikratyti senø stereotipø ir abiem pusëms naujai paþvelgti á konfliktà, ir tik tada galima bus iðspræsti daugelá problemø m. Kultura numeris vilioja ádomiu skyriumi, antraðte Sunkus dialogas, kuriame pateikiami trys ið eilës, lietuvio ir dviejø lenkø straipsniai: Jono Dainausko Irzlus praeities aidas ( Zgrzytliwe ognisko przeszùoúci ), Czesùawo Miùoszo Keista polemika ( Dziwna polemika ) ir Kazimierzo Okulicziaus Paskutinis kaltinamojo þodis ( Ostatnie sùowo oskarýonego ). Dainausko straipsnis, redakcijos iðnaðoje paþymëtas kaip visas skelbiamas laiðkas, pradedamas autoriaus nuostaba ir pasipiktinimu dël redakcijos straipsnio Irzlus praeities aidas 1975 Nr. 10 turinio, kurá laikàs nesuderinamu su redakcijos nuostata lietuviø ir lenkø santykiø klausimu. Stebëdamasis Giedroyco pareikðtu Petro Èesnulio, vilniðkio, kalinto Lenkijos kalëjimuose, atsiminimø knygelës Nuþmogintieji pasmerkimu 48, Dainauskas pasigenda Kultura redakcijos geros valios panagrinëti minimos knygelës turiná labiau atsidëjus, patikrinant faktus. Remdamasis grupe faktø, autorius pateikë lenkams ðiuos priekaiðtus: nenorà matyti ir pripaþinti lietuviø tautos praeityje patirtas ið broliðkos lenkø pusës skriaudas, nesugebëjimà jausti ir suprasti analogijos su savo paèiø patirtomis skriaudomis ið vokieèiø pusës ir beuþsimezganèiame dialoge per daug pavirðutiniðkà skriaudø uþmirðimo siûlymà. Antrasis Miùoszo straipsnis pateiktas laiðko forma kaip atsakymas á Dainausko jam ið anksto pasiøstàjá savojo straipsnio nuoraðà. Pradþioje Miùoszas pasisako abejojæs, kad jaunosios lenkø ar lietuviø kartos domëtøsi lietuviø ir lenkø ginèu, kuris jau priklauso praeièiai. Jeigu ir bûtø iðlikusio nuoskaudø poveikio, laiko tëkmë su tuo susidorosianti. Juo labiau esàs reikalingas objektyvus ilgalaikio ginèo vaizdas, kuriam, anot Miùoszo, Dainausko straipsnis savo vienaðaliðkumu galás bûti parankus. Miùoszas priduria, kad pagrindine ðio straipsnio yda laikàs ákarðtá, kuriuo autorius nubraukia daugiakultûrinæ Didþiosios Lietuvos Kunigaikðtijos praeitá, dël kurios nereikëtø kamuotis 49. Treèiojo straipsnio autorius Okuliczius paèioje pradþioje prisipaþásta paraðæs tekstà, iðprovokavusá Dainausko aðtrøjá atsiliepimà. Okulicziø stebina jausminë 43 Redakcja, Nieporozumienie czy tani patriotyzm. Nota redakcji, in: Kultura, 1953, Nr. 1 (63), s Girnius, J., W poszukiwaniu dialogu polsko litewskiego, in: Kultura, 1955, Nr. 10 (96), s Trumpa, V., Lietuviai ir lenkai, in: Metmenys, 1970, Nr. 19, p Katelbach, T., Dialog polsko litewski, in: Kultura, 1956, Nr. 1 (99), s Okulicz, K., Problem w uúpieniu, in: Kultura, 1962, Nr. 10 (180), s Dainauskas, J., Zgrzytliwe ognisko przeszùoúci, in: Kultura, 1976, Nr. 4 (343), s Miùosz, Cz., Dziwna polemika, in: Kultura, 1976, Nr. 4 (343), s. 77. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

46 BARBARA STANKEVIÈ Dainausko dinamika, kurios ðaltinis esà praeityje nugrimzdæ ávykiai. Tarytum jie bûtø vakardienos ávykiai, tarytum Lietuva nebûtø realizavusi ðiuo laikotarpiu savo svarbiausiojo siekio tautai suvienyti sostinës atgavimo, raðo autorius 50. Baigdamas savo straipsná, Okuliczius teigia, kad lietuviø ir lenkø problemà XX a., ypaè jos krizæ m., reikia matyti ir vertinti ið istorinës perspektyvos. Visas tas laikotarpis esàs jau uþbaigtas, ir jo tiesioginio tæsinio nebûsià. Pirmoji lietuviø ir lenkø karta iðaugusi jau dabartinëse jø tëvynëse arba iðeivijoje, todël siûlomas palikti pirmajai laisvajai kartai reguliuoti savitarpio santykius pagal jø nuomonæ, netemdyti savo karèiais priekaiðtais ir taip nelinksmø jø gyvenimo akiraèiø. Visas ðis 20 puslapiø Sunkus dialogas redakcijos papildytas trumpu Vandos Daugirdaitës-Sruogienës laiðku, datuotu 1975 m. gruodþio 15 d. Laiðko autorë apgailestauja dël Kultura redakcijos netakto, paskelbus pirmàjá straipsná pavadinimu Irzlus praeities aidas, Jurgis Giedraitis. Nuotrauka ið Paryþiaus Lenkø literatûros instituto archyvo pateiktas tarpukario nuotaikø vertinimas. Emigracijoje nebeieðkota jau aiðkaus prieðo, vadinamo anima naturaliter kuriuo buvo atnaujintos begyjanèios lietuviø ir lenkø santykiø þaizdos ir pataria p. Ýagielliui naudoti savo endeciana, ir lietuviai buvo tolerantiðkesni daugiakultûriam praeities tipui, krajovcams, LDK pilieèiams apþvalgoms rimtesnius lietuviø laikraðèius ir þurnalus, antai Metmenis, Aidus, Sëjà ir dienraðtá Draugas 51. Ji tikisi, kad Kultura þurnalas ateityje vengsiàs ti pripaþinti turëjus kà nors bendra su lenkais, bendrus ir kitiems komplikuotiems atvejams. Imta nebesibaimin- skelbti straipsnius, kenkianèius dviejø kaimyniniø tautø tarpusavio supratimui. visuomenës, politikos, kultûros veikëjus 54. Tà patvirti- istorijos puslapius, bendrus vargus ir pagaliau bendrus Atrodo, po to, kai Vilniaus klausimas, nors gal netobulai ir ne visiðkai abiem pusëms tinkamai, buvo ið- valstybë efemiridë, o su Vilniumi atgauna visà savo na ir Venclova, sakydamas, kad Lietuva be Vilniaus yra pra- spræstas ir kai abi tautos panaðiai kovojo dël laisvesnio ir savarankiðkesnio gyvenimo, ne tik nëra jokio pagrindo su lenkais nesiðnekëti, bet vienoks ar kitoks bendradarbiavimas su jais gali bûti vieniems ir kitiems tik naudingas, 1970 m. raðë Vincas Trumpa 52. Akivaizdu, kad bendradarbiavimo nauda neabejojo nei lenkø, nei lietuviø intelektualai emigracijoje, taigi tam nebuvo abejingi vieni þinomiausiø Lenkijos ir Lietuvos poetø Czesùawas Miùoszas ir Tomas Venclova. Nors, Trumpos manymu, Vilniaus klausimas ið dalies buvo iðspræstas, bet jis liko pagrindine aðimi, apie kurià sukosi lietuviø ir lenkø santykiø problema. Du poetai uþaugo tame paèiame mieste, apie kurá nusprendë pasidalyti savo áspûdþiais ir mintimis. Tiesa, miestas, kuriame augo Miùoszas, priklausë tuometinei Lenkijai. Tuo tarpu Venclovos miestas buvo Lietuvos SSR sostinë. Jø straipsnis apie Vilniø ir lietuviø bei lenkø santykius, paskelbtas laiðkø forma, vëliau iðverstas, pasirodë ir lietuviø iðeivijos leidiniuose. Miùoszas apgailestaudamas raðë: Lietuviai laikotarpiu nemëgo viso to, kas man buvo Vilniuje artima: krajovcø, federaciniø svajoniø, regionalizmo, masonø liberalø, kurie kadaise nuëjo su Piùsudskiu. Man atrodo, jie verèiau bûtø turëjæ reikalà su anima naturaliter endeciana, nes tada bent aiðkiai matomas prieðas. Gal jø buvo teisybë, nespræsiu. Taèiau bûtent toji linija, o ne sarmatinë, ðiandien teikia lenkø ir lietuviø draugystës viltá. Ir galiausiai Jerzys Giedroycas, paryþiðkës Kultura, kurios bendradarbis seniai esu, redaktorius, politiðkai yra kilæs bûtent ið tos linijos 53. Taèiau, kaip tvirtina Egidijus Aleksandravièius, pokario lietuviø iðeivijai nebetiko Miùoszo 50 Okulicz, K., Ostatnie sùowo oskarýonego, in: Kultura, 1976, Nr. 4 (343), s Daugirdaitë-Sruogienë, V., List do redakcji, in: Kultura, 1976, Nr. 4 (343), s Trumpa, V., op. cit., p Milosz, Cz.; Venclova, T., Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma, in: Metmenys, 1979, Nr. 29, p. 20; Miùosz, Cz.; Venclova, T., Dialog o Wilnie, in: Kultura, 1979, Nr. 1 2 ( ), s Aleksandravièius, E., Adomo Mickevièiaus Lietuva, in: Darbai ir dienos, 1999, Nr. 9 (18), p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

47 JERZY GIEDROYC/JURGIS GIEDRAITIS IR LIETUVA eitá ir visà istorinæ atsakomybæ. Kiek per anksti kalbëti apie tà demokratinæ Lietuvà, teigë Venclova savo straipsnyje. Vis dëlto manë, kad reikia jà turëti omenyje kaip galimybæ ir kaip uþduotá. Jis taip pat aiðkino, kad tokioje perspektyvoje abi pusës turi màstyti apie naujus lietuviø ir lenkø santykius 55. Miùoszo ir Venclovos dialogas Kultura puslapiuose buvo geras pavyzdys kitiems, nes tuo metu, tikriausiai ir dabar, lietuviø ir lenkø santykiams maþiausiai reikëjo vienaðaliðkø kaltinimø dël praeities. Tam reikëjo geresnio tarpusavio paþinimo ir supratimo, atsiþvelgiant á ðiø tautø valstybines santykiø perspektyvas. Giedroycas ir jo kolektyvas puikiai suprato, kad negali uþsibrëþti jokiø teritoriniø pakeitimø, bet suprato ir tai, kad privalo sukurti taisykles, pagal kurias formuotøsi nauji santykiai ir modernioji lenkø politinë mintis, nes Vakaruose atsidurdavo vis daugiau emigrantø ið sovietinio bloko, su kuriais jis siekë susitarimo pirmiausia tautiniais klausimais. Aðtuntame devintame deðimtmetyje Kultura vis aktyviau nagrinëjami Sovietø Sàjungoje ryðkëjantys tautø nacionalinio iðsivadavimo siekiai. Zbigniewas Brzeziñskis nagrinëdamas ðias problemas viename straipsnyje Postkomunizmas ir nacionaliniai siekiai: jëgos ávertinimas raðë: Marxas pavadino caro imperijà tautø kalëjimu, Stalinas pakeitë já tautø kapinëmis, Gorbaèiovo laikais jos tampa tautø vulkanu 56. Nuo devinto deðimtmeèio lietuviø ir lenkø emigrantø dialogo turinys keitësi, vis daþniau bûdavo pripildytas to meto realijø ir minèiø apie artimiausià ateitá, o ne praeities stereotipø. Nuo 1974 m. keletà kartø per metus Kultura pateikdavo þiniø ið Lietuvos skyriuje Kronika litewska. Paþinti Lietuvà skatino bendra praeitis ir artimiausia ateitis, todël sovietinës Lietuvos padëties þinojimas galëjo prisidëti prie geresniø santykiø konstravimo. Lietuvos kronikai informacijà daþniausiai surinkdavo ir pateikdavo Edmundas Ýagiellis (tikroji pavardë Edmundas Jakubowskis) ir labai retai Józefas Darskis (tikroji pavardë Józefas Targalskis), pagal Eltos þinias, pacituodami iðtraukø ið iðeivijos lietuviø spaudos. Uolus nuolatinis lietuviø ir gudø kronikos apþvalgininkas Ýagiellis daugiausia parûpindavo þiniø keturiais aspektais: 1) lenkø tautinës maþumos padëties Lietuvoje; 2) lietuviø iðeivijos kultûrinës ir politinës veiklos; 3) tikinèiøjø padëties Lietuvoje; 4) Lietuvos gyventojø pasiprieðinimo prieð sovietiná reþimà. Paskutinis Lietuvos kronikos skyrius buvo sudarytas 1992 m. Nr. 4, kur buvo aptariami Seimo rinkimai. 55 Miùosz, Cz.; Venclova, T., Dialog, s Brzeziñski, Z., Postkomunizm i dàýenia narodowoúciowe, in: Kultura, 1989, Nr. 12 (507), s Grauslys, A., Kà raðë apie mus lenkø þurnala Kultura 1981 metais, in: Aidai, 1982, Nr. 5, p Szuldrzynski, P., Rozmowa z Kazimierzem Okuliczem, in: Kronikos þanrui atgyvenus, jà pakeitë platesni, analitiðkesni straipsniai apie Lietuvos politinæ situacijà. Reziumuojant Lietuvos kronikos pateikiamà informacijà, susidaro objektyvus ir Lietuvai bei lietuviams palankus vaizdas. Toká vertinimà duoda ir lietuviø emigracijos leidiniai 57. Ðiame skyriuje ávairi lietuviðka medþiaga daþniausiai bûdavo pateikiama chronologine seka, svarbûs ávykiai Lietuvoje ir apie jà aptarinëti nevëluojant. Lietuvos kronikoje buvo vengiama komentarø ar vertinimø, nors kartais Ýagielliui kildavo retoriniø klausimø, kuriuos jis pateikdavo skaitytojui, pats á juos neatsakinëdamas. Okuliczius 1975 m. teigë, kad lietuvius labiausiai jaudino lietuviø ir lenkø santykiø praeitis, o ne ateitis. Galima net manyti, kad labiau tautos, jos kultûros iðlikimas, nei valstybës 58. Taèiau po 10 metø tokie jo þodþiai jau bûtø klaidingi, nes ðiø tautø bendradarbiavimo, artimesnio paþinimo, nepriklausomybës ir abipusës pagalbos tikslai pamaþu buvo pradëjæ realizuotis. Tiesa, vis dar pasitaikydavo, kad lietuviø ir lenkø kontaktams trukdydavo lenkø arogancija bei lietuviø agresyvumas, iðreiðkiantys kraðtutiná nacionalizmà 59. Taèiau daugelis jau ásiklausydavo á Giedroyco raginimà, kad bendradarbiavimas turi vykti be ksenofobijos, provokuojanèiø revizionistiniø aspiracijø ar uþslëptø intencijø. Ðis bendradarbiavimas turëjo bûti tiesus ir aiðkus. Nepriklausomos, demokratinës ir su artimiausiais rytiniais kaimynais draugiðkos Lenkijos vizija, kuri to meto kontekste atrodë lyg nesunaikinama utopija, iðvedë Lenkijos ir ULB geopolitikà ið akligatvio á taikos ir bendradarbiavimo kelià, ir su laiku pelnë vis didesná pasitikëjimà, nes buvo paremta ne konfrontacija, o susitarimu siekiant visø ðiø valstybiø nepriklausomybiø ágyvendinimo. Dialogo tikslø ágyvendinimas Nuo 1980 m. iki pat 2000-øjø Kultura nuolat aktyviai stebëjo ir informavo apie ávykius Lietuvoje, ávairias iniciatyvas, susijusias su Lietuva Vakaruose bei Lenkijoje. Drauge Giedroycas vis primindavo lenkams, primirðusiems jo branginamus brolybës, laisvës, pliuralizmo idealus, kad be nepriklausomos Lietuvos, lygiateisës Lenkijos sàjungininkës, lenkams nebus lemta sugráþti á istorijos puslapius m. rugpjûtá sukako 40 metø nuo Baltijos ðaliø aneksijos. Ðiam brutaliam aktui paminëti ir pasmerkti Krokuvos lenkø organizacija Akcja na rzecz Niepodlegùoúci paskelbë atsiðaukimà 61, smerkiantá sovieti- Kultura, 1980, Nr. 6 (393), s Kosobudzki, T., Stracone szanse, in: Kultura, 1994, Nr. 5 (560), s Giedroyc, J.; Mieroszewski J., op. cit., s Akcja na rzecz niepodlegùoúci. Braciom na otuchæ, in: Kultura, 1981, Nr. 10 (409), s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

48 BARBARA STANKEVIÈ ná imperializmà, jo grobikiðkus veiksmus, skelbiantá solidarumà su Baltijos ðalimis ir pasisakantá uþ jø nepriklausomybæ m. gruodþio 10 d. liberali demokratø partija Niepodlegùoúã, politinis judëjimas Wyzwolenie bei politinë grupë Wola paskelbë pareiðkimà, adresuotà ukrainieèiø, lietuviø bei baltarusiø nepriklausomoms visuomeninëms bei politinëms organizacijoms. Ið jø pareiðkimo autoriai tikëjosi sulaukti vertinimø, kontrpasiûlymø arba polemikos. Dokumentas skelbë: 1) smerkiame ir nepripaþástame jokiø padalijimø, aneksijø, okupacijø ar átakos sferø ðiose þemëse, nes apie mûsø teises turime spræsti mes patys, o ne kas kitas; 2) pabrëþiame, kad negalima sulaukti teisingumo darant naujas skriaudas (daugelis miestø ir kaimø ðiandien yra kitokie, nei buvo prieð kelis amþius, todël, siekiant sugràþinti buvusià jø padëtá, liktø nuskriaustas jø naujasis tapatumas); 3) todël kaip jau atsitiko, taip ir turi likti, nors smerkiame tà blogá, kuris tai ávykdë. Esamos sienos turi iðlikti, nes tai vykdoma dël mûsø tautø gerovës ir tokia mûsø valia m. pradþioje Solidarumo iniciatyva Krokuvoje buvo ásteigtas Pagalbos komitetas Lietuvai, kuris ákûrë Lietuvos informacijos ir kultûros centrà Solidarumo patalpose Aukðtojoje pedagoginëje mokykloje. Ðio centro tikslas buvo atstovauti Lietuvos kultûriniams poreikiams 63. Centras palaikë ryðius su lenkø organizacijomis Lietuvoje ir Sàjûdþiu. Artëjant Lietuvos nepriklausomybës paskelbimui, 1990 m. kovo 8 d. Giedroycas iðsiuntë Lenkijos pilieèiø parlamentiniam klubui (atitikmuo Seimo frakcijai) laiðkà, kuriuo siûlë Lenkijai vienai pirmøjø pripaþinti Lietuvos netrukus paskelbsimà nepriklausomybæ. Pasak Giedroyco, tokio akto pripaþinimà lenkai yra skolingi savo broliðkajam Rytø kaimynui, lietuviams, ir Lietuvos lenkams vardan savosios laisvës 64. Netrukus po Kovo 11-osios akto Lenkijos intelektualø grupë áteikë atsiðaukimà Tadeuszo Mazowieckio vyriausybei, ragindami kuo greièiau pripaþinti Lietuvos nepriklausomybæ. Tokiø raginimø buvo daugiau, taèiau jie liko be atgarsio 65. Todël 1991 m. sausá Kultura ir raðë, kad Mazowieckio vyriausybë nepasinaudojo jai suteikta galimybe pripaþinti Lietuvà nepriklausoma, kaip toji valstybë, kuri viena pirmøjø tapo Ribbentropo Molotovo pakto auka, todël negalinti toliau kæsti ðio pakto pasekmiø 66. Giedroycas ne kartà akcentavo, kad uþsienio politika turi bûti viena, ne padalyta á Vakarø ir Rytø, kad 62 Oúwiadczenie organizacji Wyzwolenie, Niepodlegloúæ i Wola, in: Kultura, 1987, Nr. 6 (477), s Centrum kultury i informacji Litwy, in: Kultura, 1990, Nr. 11 (518), s Giedroyc, J., Od Redakcji, in: Kultura, 1990, Nr. 4 (511), s Orùoú, K., Pytanie, in: Kultura,1991, Nr. 3 (522), s Ibid., s Redakcja Kultury, Jaka Polska na XXI wiek?, in: Kultura, 1995, reikia vienodai stengtis ne tik priartëti prie Vakarø struktûrø, bet ir rûpintis gerais santykiais su Rusija, Ukraina, Baltarusija bei Baltijos ðalimis. Rytø politikoje, jo nuomone, ypaè reikalingas konkretumas 67. Taèiau tikrovëje netrûko prieðingø pavyzdþiø. Toks, pvz., buvo 1990 m. geguþës 14 d. lenkø emigracinës vyriausybës pareiðkimas, kad rytinë Lenkijos siena buvo nustatyta 1921 m. Rygos sutartimi ir yra legali siena tarp Lenkijos ir Sovietø Sàjungos. Ði siena gali bûti pakeista tik laisvø ir suvereniø ðiø valstybiø Parlamentø abipusiu nutarimu 68. Nepaisant tokiø pareiðkimø, 1990 m. Kultura birþelio numeryje pirmà kartà pasirodë antraðtë: ULB pradeda realizuotis. Suprantama, kad þurnalas kreipdavo dëmesá á visas politines inciatyvas, siekianèias Vidurio Rytø regiono permainø. Ðtai 1990 m. lapkrièio 7 d. Paryþiuje prezidento FranÁois Mitterrand o iniciatyva vyko konferencija Lietuva, Latvija, Estija teisëtos Europos bendrijos narës. Taèiau Baltijos ðaliø delegacijoms atvykus á konferencijà Prancûzijos delegacijos sveèiø statusu, jos buvo ið konferencijos iðpraðytos. Taip atsitiko dël Gorbaèiovo spaudimo, kai jis pagrasino Mitterrand ui, kad kitaip sovietø delegacija paliks konferencijà 69. Iðpraðyta ið konferencijos lietuviø delegacija (Juozas Tumelis, Sàjûdþio Tarybos pirmininkas, bei Emanuelis Zingeris, Aukðèiausios Tarybos uþsienio reikalø komisijos pirmininkas) 1990 m. lapkrièio 22 d. lankësi Kultura redakcijoje. Susitikime buvo aptariami lietuviø ir lenkø santykiai. Abi ðalys nutarë, kad bûtini nuolatiniai informacijos, kultûriniai, moksliniai, jaunimo atstovø mainai; kad reikia siekti suformuoti Lietuvoje lenkø inteligentijos elità; kad Lenkijos vyriausybei bûtina pripaþinti Lietuvos nepriklausomybæ bei uþmegzti diplomatinius santykius. Po Baltijos ðaliø valstybiø atstovø paðalinimo ið Paryþiaus konferencijos Kultura paskelbë K. Orlosio laiðkà, kuris buvo skirtas iðspausdinti Gazeta wyborcza bei Ýycie Warszawy, bet në viename nepasirodë, teisinantis dideliu antplûdþiu medþiagos, susijusios su artëjanèiais rinkimais 70. Laiðko autorius klausia, kodël toje konferencijoje dalyvavæs Lenkijos uþsienio reikalø ministras neiðdráso pasakyti nors keliø protesto fraziø prieð toká elgesá su Baltijos ðaliø atstovais. Lietuvos nepriklausomybës paskelbimo metiniø proga Tomas Venclova interviu Kultura pareiðkë, kad lietuviø ir lenkø konfliktas pasirodë stipresnis, nei jam ligi tol atrodë 71. Didþiàja dalimi tai sàlygojo lenkø Nr. 10 (579), s Stanowisko rzàdu RP na uchodætwie, in: Kultura, 1990, Nr. 7 8 ( ), s Informacja o pobycie delegacji litewskiej w Paryýu, in: Kultura, 1991, Nr. 1 2 ( ), s Orùoú, K., op. cit., s Gorczynska, R.; Venclova, T., Powrót Litwy na orbitæ europejskà, in: Kultura, 1991, Nr. 3 (522), s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

49 JERZY GIEDROYC/JURGIS GIEDRAITIS IR LIETUVA 72 Novak-Jeziorañski, J.; Torañska, T., Rozmowa z Janem Nowakiem, in: Kultura, 1991, Nr. 3 (522), s Kowalski, R., Kompleks Budrysa, in: Kultura, 1991, Nr. 7 8 ( ), s politikø delsimas pripaþinti Lietuvà de jure. Lenkijos visuomenë ir jos elito veikëjai ávairiai vertino nepriklausomos Lietuvos pripaþinimo situacijà. Pasak Jano Nowako-Jeziorañskio, Lenkijos vyriausybë uþëmë labai aiðkià diplomatinæ pozicijà, pagrástà klausimu, ar gali Lenkija daryti daugiau, nei daro JAV, Anglija ar Prancûzija? Paties Nowako-Jeziorañskio atsakymas Lenkija pasisakanti uþ vengimo politikà, nes nenorinti konfrontacijø su savo kaimynais ir mananti, kad jos paèios situacija vis dar esanti gana kritiðka 72. Toká Lenkijos balansavimà Kultura pasmerkë tvirtindama, kad iðduodama savo kaimynæ, Lenkija iðduoda savo istorijà, o galiausiai ir savo ateitá. Budrio kompleksas (esà maþoji Lietuva negali priartinti Lenkijos prie Europos ir gali tik sukelti daugiau problemø su galingu sovietiniu kaimynu) neapsaugo Lenkijos nuo Rytø pagrobimo 73. Toks perspëjimas lenkø politikø nepaveikë, tikriausiai nepaveikë á geràjà pusæ nei valstybiniø, nei tautiniø ðaliø santykiø, nes artimiausia Lietuvos kaimynë netapo viena tø 10 suvereniø valstybiø, kurios m. de jure pripaþino jos nepriklausomybæ. Vis dëlto Giedroyco veikla, ypaè plëtojant lietuviø ir lenkø santykius, buvo tikras penas atsikurianèiam Lietuvos valstybingumui, nes darë poveiká lenkø visuomenës poþiûriui á Lietuvà ir jos nepriklausomybës siekius. Savo ruoþtu Lenkijos visuomenës pozicija turëjo átakos politinio elito elgesiui nustatant uþsienio politikos gaires su Rytø kaimynais. Tas penas buvo pastebëtas ir tinkamai ávertintas lietuviø politinio elito. Gaila tik, kad Giedroyco þodþiai ir veiksmai pasiekdavo ne visus ir ne visada laiku. Miùoszas yra paraðæs juokingà pasakojimà apie Giedroycà: ðtai nepriklausoma Lietuva pagaliau pripaþinusi vietinës aristokratijos nuopelnus. Á Vilniø atvykstantis Giedroycas. Universitete susirenka didelis bûrys þmoniø, á kuriuos Giedroycas prabylantis lietuviðkai, sakydamas: turëjau tai slëpti, nes lenkai mane uþ tai suvalgytø 74. Ávyko neátikëtinas dalykas ðis sàmojis iðsipildë: Jerzys Giedroycas ið tikrøjø tapo Lietuvos garbës pilieèiu, 1998 m. prezidentas Valdas Adamkus jam suteikë Gedimino pirmojo laipsnio ordinà (aukðèiausià galimà LR ávertinimà), nors á Vilniø jis taip ir neatvyko, lietuviðkai niekada nekalbëjo, o gimë Lietuvos Minske. Giedroycas, sulaukæs savo Tëvynës ir kitø sovietø imperijos pavergtø valstybiø bei tautø laisvës, 2000 m. rugsëjo 14 d. baigë ilgà ir darbingà gyvenimà su kartëliu, kad Lenkijai dar toli iki jo iðsvajoto idealo. Giedroycui pasitraukus ið gyvøjø tarpo, Kultura nustojo ëjusi, Literatûros instituto direktore tapo Zofija Hertz, o pavaduotoju brolis Henrykas Giedroycas. Tokia buvo þurnalo ákûrëjo, leidëjo ir redaktoriaus valia, iðsakyta Autobiografijoje bei ne kartà patvirtinta 75. Su Jerzy Giedroycu nueina istorijon visa epocha. Laimëjo daugelis jo skelbtø idëjø, pasiliko ilgaamþis atminimas. Galima sakyti, kad Giedroyco dëka pirmà kartà Lenkijos istorijoje nepasiteisino lietuviø kilmës lenkø poeto Cypriano Kamilo Norwido diagnozë:... Bet pas mus? Leidþiamos Knygos per vëlai. Veiksmai... per anksti uþgimsta. 74 Miùosz, Cz., Poczàtek legendy, in: Tygodnik powszechny, 2000, Nr. 39, s Giedroyc, J., Autobiografia na cztery ræce, s NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

50 PASTABOS Masinë komunikacija ir mirties kultûra WILLIAM ODDIE Esama prieþasèiø pernelyg nesiðvaistyti religinëmis idëjomis vieðajame forume. Vienas átikinamiausiø argumentø yra nepaprastas pasaulietinës minties sugebëjimas absoliuèiai nesuvokti religiniø principø ir religinës leksikos. Prieð deðimt metø viena jauna moteris ið Birmingemo, kuri niekada neturëjo ir nenorëjo turëti lytiniø santykiø, taèiau norëjo vaiko, buvo dirbtinai apvaisinta ir, atëjus laikui, pagimdë kûdiká. Dienraðtyje Daily Telegraph tuo metu dar buvau etatinis jo bendradarbis pasirodë antraðtë: Moteris pretenduos á pirmàjá skaistø gimdymà mokslo istorijoje. Tiesà sakant, jau kuris laikas tokiø atvejø pasitaikydavo po kokius 75 kasmet, o gal ir gerokai daugiau. Tai yra uþtektinai, kad grupelë protingø gydytojø pavadintø ðá reiðkiná Skaisèios mergelës gimdymo sindromu ir surengtø jam skirtà konferencijà. Kadangi visi þinojo, jog neseniai tapau kataliku ir raðiau Daily Telegraph apie Birmingemo atvejo moralines implikacijas, buvau pakviestas dalyvauti konferencijoje ir paskaityti praneðimà, kuriame stoèiau akis á aká su ðiuo katalikiðku paradoksu. Na, o katalikiðkas paradoksas ðiø kietø sekuliaristø daktarø akimis reiðkë maþdaug ðtai kà: jei katalikai taip jau þavisi garsiausiu Skaisèios mergelës gimdymo pavyzdþiu, kodël tada jie taip mirtinai nusistatæ prieð visus kitus, trokðtanèius pasekti ðiuo pavyzdþiu? Kitaip sakant, jeigu Katalikø Baþnyèia yra taip nusiteikusi prieð seksà, kodël gi ji neðokinëja ið dþiaugsmo dël to, jog kaþkas galø gale atrado bûdà, kaip pratæsti þmoniø giminæ iðvis be jokio sekso? Ápusëjus antrajam konferencijos praneðimui, staiga ëmiau suvokti viso ðio proceso potekstes. Medicininio konsultavimo ekspertë, tikras proto, jautrumo ir jaukumo ásikûnijimas, pasakojo apie du skaistaus gimdymo atvejus, su kuriais jai teko susidurti. Abiem atvejais motinos pareikalavo nutraukimo aborto. Pirmu atveju tai ávyko dël to, kad motina skaistuolë pamanë, jog kadangi ji jau árodë sau esanti vaisinga, vaisiaus jai daugiau nebereikià; antru atveju motina pradëjo baimintis gimdymo proceso ir pagrasino nusiþudysianti. Prasidëjus diskusijai, pamëginau suþinoti, kas abiem atvejais buvo nuspræsta. Konfidencialumo sumetimais atsakymas nebuvo duotas. Kai iðkëliau hipotetiná klausimà, ar ið principo esama kokiø nors argumentø prieð tokius abortus, á diskusijà ásikiðæs vienas vyresnysis konsultuojantis ginekologas pareiðkë, jog tokie abortai, tiesà sakant, atliekami planine tvarka. Uþsiminiau, jog tai pats nuostabiausias dalykas: jeigu dirbtinai kursime þmogaus gyvybæ, o paskui dirbtinai jà atimsime, vien tenkindami paciento uþgaidas, tai atsidursime vos per þingsná nuo tos koðmariðkos visuomenës, kurià apraðë anglø raðytojas Aldous Huxley savo romane Brave New World, kur gimimui nereikalingi lytiniai santykiai, o mirðtama tada, kai nusprendþia valstybë. Pakëlæs akis, pamaèiau á save ásmeigtus nieko nesuvokianèius þvilgsnius, o paskui ir tai këlë didþiausià ðiurpà mane uþliejo tikra lavina ðiltø ir kompetentingø ðypsenø, iðreiðkianèiø supratimà ir atjautà manajam atvejui. Simpoziumo rengëjas be galo maloniai ir kantriai aiðkino, jog vaisiaus paðalinimas ið tikrøjø niekuo nesiskiria nuo sterilizacijos panaikinimo: abiem atvejais pacientë suvokia padariusi klaidà ir pasinaudoja teise persigalvoti. Nerealumo jausmà dar labiau sustiprino kaþkieno pasakyti þodþiai, jog netrukus teksià rengti kità simpoziumà Tëvams skaistuoliams aptarti. Regis, medicinos mokslui nebedaug trûksta iki dirbtinës gimdos sukûrimo: visai netrukus jaunikaitis, neturintis polinkio seksui ar þmogiðkiems santykiams, galës pareikalauti teisës á tëvystæ. Todël visuomenei pirmà kartà teksià susidurti su tikràja to þodþio prasme neturinèio motinos vaiko reiðkiniu. Kitas kalbëtojas netgi nuklydo á lyrinius ekskursus beaiðkindamas, jog tai esanti jo asmeninës Utopijos dalis Brave New World, sakë jis, kaip tik ir yra tai, ko jis trokðtàs. Ðis þmogus universitete dësto medicinos etikà. Dar vienas delegatas su ðiurpà kelianèiu paprastumu pareiðkë, kad jeigu technologija egzistuoja, ji bus panaudota. Dël ðio ypaè nuostabaus teiginio nesuabejojo niekas, iðskyrus mane: ir kai paklausiau, ar ðis principas lieèia ir ginklø technologijà, susilaukiau dar vienos profesinës tolerancijos ir supratingumo dozës. Ði konferencija buvo pirmoji mano paþintis su reiðkiniu, su kuriuo vëliau teko susidurti daugybæ kartø. Ypaè aiðkiai apibrëþtu pavidalu ðis reiðkinys pasirodo kalbant apie abortus. Daugybei katalikø ðiuolaikiniame pasaulyje teko patirti tà patá. Kai kas nors manæs klausia, kà að manau apie abortus, o að atsakau, jog esu grieþtai prieð juos nusistatæs, daþniausiai iðgirstu toká atsakymà: Ak taip, þinoma, juk jûs katalikas, ar ne? Kitaip 626 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

51 PASTABOS tariant, að privalau bûti prieð juos nusistatæs. Kadangi intelekto srityje esu vargðas kaimo stuobrys praplautomis smegenimis, ðiuo klausimu neturiu jokio pasirinkimo: todël mano paþiûras gali toleruoti, taèiau jø nepaisys tie, kuriø peèiø neslegia Romos jungas. Taèiau faktas yra tas, kad ásitikinimas, jog aborto praktika yra blogas dalykas, ið esmës neturi ryðio su jokia doktrina, kuria tiki vien katalikai. Ðis ásitikinimas net nëra ið esmës krikðèioniðkas ar netgi religinis (nors ásitikinimas, kad þmogaus gyvybë yra duota Dievo ir todël ðventa, gali turëti polinká prablaivinti protà). Ir tai dar ne viskas: nusistatymas prieð abortus nereiðkia o tuo daþnai kaltinami religingi þmonës nusistatymo prieð mokslinæ ar humanistinæ pasaulëþiûrà. Atvirkðèiai, kuo daugiau mums mokslas pasakoja apie ásèiose auganèià gyvybæ, tuo aiðkiau darosi, jog èionai kalbama apie þmogaus vaikà: ðiuo atveju mokslas, uþuot kenkæs religijai, jà patvirtina. Bëda ta, kad mes negalime diskutuoti apie abortà, eutanazijà ar genø inþinerijà, tuo pat metu aiðkiai nesuvokdami, jog didþiàsias ðiø dienø socialines blogybes daþniausiai gina þmonës, kurie patys ne tik nëra blogi, bet savo argumentus paprastai grindþia aukðèiausiais moraliniais ir socialiniai principais. [...] Niekur tai nëra taip akivaizdu kaip argumentuose, kuriuos beveik visada atjautos ir þmogiðko padorumo vardan iðkelia eutanazijos ðalininkai. Imkime Olandijos pavyzdá, kur eutanazija vis dar tebëra nelegali, bet kur gydytojai, kurie sàmoningai nuþudo savo pacientus, nëra patraukiami baudþiamojon atsakomybën, jeigu laikosi tam tikrø nurodymø. Kaip teigiama vienoje Olandijos vyriausybës ataskaitoje, pastaruoju metu eutanazijos atvejø kasmet priskaièiuojama apie 2300, ir ðis skaièius gausëja; taip pat per metus uþfiksuojama virð 400 saviþudybiø su gydytojo pagalba. Regis, jau vien tai verèia sunerimti; taèiau ði statistika pateikiama toje paèioje vyriausybës ataskaitoje uþfiksuojama maþdaug 1000 atvejø per metus, kur pacientus ið paèiø geriausiø ketinimø nuþudo jø gydytojai, pacientams to nepapraðius: gydytojai paprasèiausiai nusprendë, kad jø pacientams bus geriau mirti. Pasak vieno Olandijos medicinos etikos eksperto, nepriklausoma statistika leidþia manyti, jog ðie skaièiai yra kur kas didesni: gali bûti, kad kasmet Nyderlanduose ávyksta apie aktyvios eutanazijos atvejø: maþdaug 8% visø mirèiø. Ásigilinkime á tai, kas èia vyksta. Liberalioje, tolerantiðkoje ðalyje, kurià nuo mûsø skiria tik jûra, apie þmoniø kasmet mirðta nelegalia mirtimi, nebyliai pritariant jø vyriausybei, kuri nepatraukia baudþiamojon atsakomybën gydytojø, þiûrinèiø pro pirðtus á ðias mirtis, net ir tø þmoniø, kurie mirë, nedavæ tam sutikimo. Taip nejuokais atsiduriame per þingsná nuo to, kà ðiais apsiðvietusiais laikais visada manëme esant nebeámanomà koðmarà: prie eutanazijos kaip socialinës politikos árankio. Ir jeigu manote, kad ðiandienos Europoje tokiu pasakymu ðiek tiek perlenkiama, atidþiai ásiklausykite á ðiuos þodþius, kuriuos pasakë Jacques as Attali, tuometinis Europos rekonstrukcijos ir plëtros banko prezidentas: Perþengæs metø amþiaus ribà, þmogus praranda sugebëjimà gaminti, ir tolesnis jo gyvenimas visuomenei kainuoja nemaþa pinigø... eutanazija bus vienas pagrindiniø instrumentø mûsø ateities visuomenëse (kursyvas mano W. O.) Eutanazija gal ir priimtina olandams, taèiau yra viena ðalis, kur nepriimtina netgi diskutuoti apie eutanazijà tai Vokietijos Federacinë Respublika. Mat Vokietijoje jie jau visa tai iðgyveno ir þino, kur viskas gali nuvesti. Visi argumentai, kuriais buvo grindþiamas masiðkas protiðkai neágaliøjø þudymas ketvirtame deðimtmetyje, buvo gerai surepetuoti treèiame deðimtmetyje ir anksèiau. Sàvoka teisë mirti atsirado paskutiniajame XIX a. deðimtmetyje, kartu su negatyvios þmogaus vertës idëja, apimanti mirðtanèiøjø kanèias ir naðtà, kurià visuomenei uþkrauna nepagydomi ligoniai ir protiðkai atsilikæ asmenys. Nors naciai tikëjo, jog protiðkai neágalius bûtina iðnaikinti, nes jie netinkami gyventi, savo propagandiniuose filmuose jie naudojo anaiptol ne ðá argumentà. Jie pasisakë uþ þudymà ið gailestingumo (ði frazë atsirado Vokietijoje) ir uþ vadinamàjà ðventà teisæ á mirtá. Visa tai yra apraðæs britø istorikas Michaelas Burleigh us savo knygoje Mirtis ir iðgelbëjimas: eutanazija Vokietijoje (Death and Deliverance: Euthanasia in Germany ), nuodugniai iðtyræs nacistinæ propagandà. Su ta paèia dilema ðiandien susiduriame ir mes. Jeigu nebûsime labai atsargûs, galime susikurti ið paèiø ðviesiausiø ir þmoniðkiausiø ketinimø civilizacijà, kurioje senyvo amþiaus þmonës jauèia, kad jiems, nori jie to ar nenori, gali bûti suteikta ðventa teisë á mirtá, kurioje tyliai atsikratoma kûdikiø, neatitinkanèiø jiems keliamø reikalavimø. Baigdamas norëèiau pacituoti Gilbertà Keithà Chestertonà: Blogis visada nugali nuostabiø naivuoliø, kuriuos apkvailino, jëgomis... Jis turi gausybæ mokiniø, kuriø ketinimai yra kuo nekalèiausi ir þmoniðkiausi... Visais laikais bûta pragaiðtingos sàjungos tarp patologiðko nekaltumo ir patologiðkos nuodëmës. Tekstas parengtas pagal konferencijoje Krikðèioniðkosios vertybës ir kultûra ðiandien ( ) skaitytà praneðimà. Ið anglø k. vertë Rûta Tumënaitë. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

52 APÞVALGËLËS Edvardui Gudavièiui 75-eri Ðá rudená Lietuvos istoriografijos klasikas profesorius Edvardas Gudavièius be dideliø iðkilmiø sutiko savo 75- Gintauto Trimako nuotrauka metá. Ði ramybë turbût buvo geriausia akademinës visuomenës dovana jubiliatui. Tarpukario Lietuvos Kaune gimusio ir epochø lûþius patyrusio istoriko gyvenimas kupinas ávairiø paradoksø. Jau ákopæs á ketvirtà deðimtmetá, laisvalaikiu nuo gamybinio inþinieriaus darbo pabaigæs neakivaizdines istoriko studijas, raðë vertingus, taèiau net ir profesionalams sunkiai paskaitomus tekstus ið LDK visuomenës ir teisës istorijos, idant po keliø deðimtmeèiø sukurtø bene skaidriausià Lietuvos istorijos koncepcijà. Dël savo biografijos, o vëliau ir dël ilgalaikës ligos beveik neiðvykdamas á uþsiená, Lietuvos istorijà màstë tik europinës istorijos ir istoriografijos kategorijomis. Neuþimdamas jokiø vadovaujamø pareigø universitete ar institute, palikdamas aiðkiai per daug laisvës savo doktorantams, iðugdë, ko gero, pirmàjà medievistø mokyklà Lietuvoje. Visiðkai nesidomëdamas Lietuvoje labai madinga hierarchine tvarka ir atvirai ignoruodamas tokio pobûdþio renginius bei komitetus, gavo turbût visus ámanomus mokslo Lietuvoje laipsnius, titulus ir premijas (hab. daktaras, VU profesorius, MA akademikas, Gedimino ir Vytauto ordinø kavalierius, Lietuvos mokslo ir kultûros premijø laureatas). Be abejo, tokià gausà lëmë ne tik, o gal net ne tiek áspûdinga mokslinë produkcija, kiek minëta Lietuvos istorinës raidos koncepcija, áþvalgiai nusakiusi ir nuspëjusi senosios ir naujosios Lietuvos kelius á Europà (plg. studijø rinkiná Lietuvos europëjimo keliais, 2002), kurià profesorius, be to, turëjo progos iðpopuliarinti Bûtovës slëpiniø laidoje geriausiais jos laikais. Ávairiausiais kanalais pasklidusios profesoriaus idëjos pratino lietuviø visuomenæ prie minties, kad Lietuva gali gyvuoti tik kaip krikðèioniðkais Viduramþiais susiklosèiusios europinës valstybiø sistemos dalis ir kad tiesiausias kelias jos link, kaip ir Jogailos/ Vytauto laikais, veda per kaimyninæ Lenkijà. R. P. Ledai pajudëjo Kultûros ministerijos iniciatyva Vyriausybë pateikë Seimui Katalikø Baþnyèios nuosavybës teisës á kilnojamàsias kultûros vertybes atkûrimo ástatymo projektà. Tai nuolatinës Lietuvos Vyskupø Konferencijos ir Lietuvos Respublikos atstovø dviðalës komisijos, kuri parengë ir tuos paèius klausimus reguliuojanèio Susitarimo dël Lietuvos Respublikos ir Ðventojo Sosto sutarties dël bendradarbiavimo ðvietimo ir kultûros srityje 13 straipsnio 4 dalies ágyvendinimo projektà, darbo rezultatas. Taigi srityje, këlusioje daugeliui Baþnyèios draugø desperacijai prilygstantá nusivylimà, pagaliau ávyko pokyèiø. Pats projektas kitoks në negalëjo bûti. Numatoma, kad Katalikø Baþnyèia gali atgauti jai priklausanèias kultûros vertybes, ðiuo metu saugomas valstybinëse institucijose. Baþnyèios atstovai turës teikti praðymus su pridëtais nuosavybës teisæ patvirtinanèiais árodymais, kurie projekte apibûdinami taip: Turto nacionalizacijos aktai, kilnojamøjø kultûros vertybiø perleidimo sutartys, teismø sprendimai, valstybiniø archyvø iðduoti paþymëjimai, moksliniuose ir specializuotuose leidiniuose pateikta informacija, kuri pridedama prie praðymo, bei liudytojø parodymai, kiti árodymai. Be to, esant tokiø árodymø trûkumui, bus galima kreiptis á teismà dël juridinio fakto nustatymo. Praðymai bus pateikiami svarstyti jau minëtai dviðalei komisijai, kurios parengtos iðvados pagrindu sprendimà priims kultûros ministras. Tada dar bus galima skøstis teismui. Vis dëlto reikia pasakyti, kad Baþnyèios atstovai dþiûgauti neskuba. Ypaè didelá nerimà jiems kelia nuosavybës teisës árodinëjimas. Kai kuriais atvejais neámanoma rasti dokumentø, patvirtinanèiø tam tikrø vertybiø priklausomybæ Baþnyèiai, nors ji ir bûtø akivaizdi. Kita vertus, reikia pripaþinti, kad aptariamas projektas numato pakankamai platø, be to, nebaigtiná árodymø sàraðà, tad já priëmæ ástatymø leidëjai galës pagrástai teigti padaræ viskà, kas jø valioje. Tolesni árodinëjimo proceso, ypaè árodymø vertinimo, vingiai priklausys nuo valstybës pareigûnø teisingumo, protingumo ir sàþiningumo. Itin didelæ reikðmæ turës teismø praktika, kurios tendencijas tokiose neva delikaèiose ir kontroversiðkose srityse sudëtinga prognozuoti. Taèiau pagrindo optimizmui yra. Pavyzdþiui, ðiandien jau aiðku, kad sovietø institucijø suraðyti turto nacionalizacijos aktai bus laikomi dokumentais, patvirtinanèiais Baþnyèios nuosavybës teisæ. Tuo tarpu kai kuriø ðaltiniø teigimu, derybø ákarðtyje muziejininkai bandë tuos paèius aktus pateikti kaip savo nuosavybës teisës 628 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

53 APÞVALGËLËS árodymà. Þodþiu, cituojant pasaulinio garso derybininkà ir funkcionieriø, ledai pajudëjo, ponai prisiekusieji tarëjai. Pirmas ëjimas (E2 E4) jau padarytas, o toliau kaip Dievas duos B. G. Suvalkø Kalvarijos baþnyèios altoriaus detalë. Aloyzo Petraðiûno nuotr. Kultûra uþnemunëje 2004 m. lapkrièio d. Marijampolëje vyko konferencija Uþnemunë: visuomenë ir dvasinio gyvenimo procesai. Jà surengë Kultûros, filosofijos ir meno instituto Sakralinës dailës skyrius bei Vilkaviðkio vyskupijos Pal. Jurgio Matulaièio kunigø seminarija. Programoje iðsiskyrë kelios praneðimø grupës: 1) apie Vilkaviðkio vyskupijos baþnytinio meno paveldà, kurá nuosekliai ir kompleksiðkai tiria KFMI Sakralinës dailës skyrius, parengæs jau penkis Sakralinës dailës katalogo tomus (Aleksandra Aleksandravièiûtë, Dalia Vasiliûnienë, Regimanta Stankevièienë, Skirmantë Smilingytë-Þeimienë, Teresë Jurkuvienë), 2) apie Seinø vyskupijos istorijà, istoriografijà ir archyvinius ðaltinius (Algimantas Katilius, Witold Jemielity, Józef Ùupiñski) bei 3) apie protestantus, staèiatikius ir marijavitus Uþnemunëje (Aldona Praðmantaitë, Regina Laukaitytë, Albinas Vaièiûnas). Nors kai kuriuose praneðimuose buvo bandyta pirmà kartà apibendrinti platesnes nei regiono istorija temas (pvz., Jëzaus Ðirdies kulto istorijà ir jos atspindþius dailëje), labiausiai ásiminë ne dalykinis konferencijos turinys, o kai kurios, pirmiausia vietos ir bûdo, aplinkybës. Kadangi Uþnemunës istorijai ir kultûrai skirta konferencija vyko Marijampolëje (sveikas, reikalingas ir vaisingas kultûros decentralizacijos pavyzdys!), rengëjø nuostabai, þmoniø prisirinko tiek, kad auditorija kone visà laikà buvo pilna. Konferencijoje, tarsi kryþkelëje, susitiko profesionalai ir mëgëjai, dvasininkai ir pasaulieèiai, lenkai ir lietuviai. Kaip parapijieèiø bendruomenëje ar piligrimø bûryje, tautiniai, socialiniai ir kt. skirtumai netrukdë iðgyventi savitarpio bendrystës. Jà puikiai iðreiðkë reguliarus ir daþnas dalijimasis nesuvalkietiðkai dosnaus seminarijos stalo dovanomis. L. J. Ar karalienë Izabelë bus paskelbta palaimintàja? Ðiemet sukanka 500 metø, kai mirë Ispanijos karalienë Izabelë Katalikë ( ), kurios reformos turëjo lemiamos reikðmës Ispanijos suvienijimui. Ji laikoma svarbiausia Ispanijos istorijos politine figûra, o ðalies raida skirstoma á dvi epochas: laikotarpá iki Izabelës ir po jos. Karalienë Izabelë buvo ðalies pokyèiø ir modernizavimo varomoji jëga. Jai valdant baigësi Rekonkista Ispanijos atkovojimas ið maurø valdþios. Ðalis atsivërë Europai ir savàja karine galia bei veiksminga diplomatija tapo viena iðkiliausiø karalysèiø. Valstybës organizacija epochos kontekste buvo ypaè paþangi, teisë sutvarkyta tiesiogiai rûpinantis karalienei. Teigiama, kad karalienë asmeniðkai rëmë Kristupo Kolumbo keliones. Ji vylësi, jog atradus naujas þemes ir tautas, atsivers naujos galimybës skleisti Evangelijà. Taèiau Izabelë nebuvo vien pamaldi krikðèionë. Protingai parinkdama ganytojus, atnaujindama benediktinø ir cistersø vienuolynus, remdama dominikonus Aviloje ir Karalienës Izabelës portretas. XVI a. pranciðkonus Tolede bei Valensijoje, politiðkai iðjudindama reformas ar iðgaudama ið jø naudos valstybei (pvz., ið jos ásteigtos Inkvizicijos nuteistøjø turtø), prijungdama galingus karinius ordinus Izabelë ið esmës atnaujino Katalikø Baþnyèià Ispanijoje. Ji pasiþymëjo ypatingu teisingumo jausmu, reikalavo, kad dvariðkiai palaikytø ryðá su þmonëmis ir stengtøsi iðspræsti jø problemas, steigë ligonines, gerino vargingøjø socialines sàlygas. Taigi visai suprantama, kad Ispanijos vyskupai net tris kartus (1993, 2001, 2002) praðë Ðv. Tëvo pakelti karalienæ á altoriaus garbæ. Taip pat suprantamos ir politinio korektiðkumo spaudþiamam Ðv. Sostui èia iðkilusios kliûtys: mat be sekuliaristus piktinanèio Inkvizicijos parûpinimo Izabelë pasiþymëjo ir specifine politika þydø atþvilgiu. Kovojant su maurais ir vienijant Ispanijà, buvo prievarta pakrikðtyta nemaþai þydø, o didþioji dalis tam nepaklususiø iðvaryta (1492). Beje, dël pastarosios aplinkybës Izabelës paskelbimui palaimintàja ypaè prieðinosi þydø kilmës Paryþiaus arkivyskupas kardinolas Jeanas-Marie Lustiger. G. M. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

54 APÞVALGA Ðv. Kazimiero metai Prieð dvi deðimtis metø Katalikø Baþnyèia Lietuvoje minëjo ðv. Kazimiero mirties, arba, liturgiðkai sakant, gimimo dangui, keturiaðimtàjà sukaktá. PILYPAS MIKOÐA Ðv. Kazimiero koplyèios dekoro fragmentas. Iliustracija ið knygelës Ðv. Kazimiero koplyèia. Tomo Vyðniausko nuotr. Pagrindines Miðias hierarchai tada aukojo kovo 3-ià Vilniuje, Ðv. Petro ir Pauliaus baþnyèioje, prie Lietuvos Globëjo relikvijø. Oras buvo nekoks: ûkanota, keliai paþliugæ, protarpiais krito ðlapias sniegas 1. Tai buvo bene pirmas kartas, kai ðv. Kazimiero vardas garsiau ir vieðiau iðtartas okupuotoje, komunistø valdomoje Lietuvoje. Tuomet dþiaugtasi leidimu iðspausdinti kalendorëlá-lankstukà su ðventøjø ir tautiniais vardais bei paveikslëlá su ðventojo atvaizdu ið Varniø baþnyèios ir maldele. Atëjo 1989-ieji, Ðventasis neuþmirðtamoje procesijoje gráþo á atgautàjà Katedrà. Taèiau tai buvo triumfo þygis, baigæsis pergalës uþmarðtimi. Tuometinëje dalyviø minioje daugelis suprato, kad vyksta kaþkas svarbaus, kad taip ágyvendinama teisybë, bet nedaugelis þinojo, kas buvo Kazimieras, juo labiau koks jis buvo. Ðie 2004, ðv. Kazimiero jubiliejiniai metai davë tai, ko negalëjo duoti ankstesni minëjimai 2. Pirmiausia dþiugina vieðas iðkilmës pobûdis didþiuliai plakatai su katedros garbingojo paveikslo reprodukcija ir iðkilmiø programa iðkabinti Vilniaus savivaldybës reklaminiuose stenduose. Religijos reikalams abejinga þiniasklaida vis dëlto paminëjo svarbesnius ávykius ir renginius. Á minëjimà jungësi ávairios institucijos, ne tik baþnytinës, bet ir pasaulietinës. Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda sudomino nauja koncepcija rodyti ne tik meniðkai vertingus kûrinius, bet ir neiðsiskirianèius, net vadinamojo kièo elementø turinèius kazimierinio kulto liudijimus. Rudeninëje ekspozicijoje dominavo 1943 m. ðv. Kazimierui skirtos parodos kûriniai. Dailës mëgëjai vargu ar patyrë daug estetinio dþiaugsmo, bet þmonës, nors kà þinantys apie Lietuvos dailës istorijà, smalsiai þiûrëjo á didþiules karo metø drobes: vien gretimais kabantys bûsimo Steigiamojo kolûkio susirinkimo autoriaus Vinco Dilkos ir bûsimo emigranto Vytauto Kasiulio paveikslai áprasmino ðià parodà. Lietuvos dailës muziejus, iðtikimas savo paproèiams, ið Florencijos atgabeno á Vilniø Carlo Dolci drobæ Ðv. Kazimieras (eksponuota ). Ne visiems patiko ir ðis, paþástamas ið daugelio kartoèiø, darbas girdi, per saldus, per manieringas. Vis dëlto tai tikro meistro kûrinys, perteikiantis epochos maldingumà bei susidarytà ðventojo ávaizdá. Kitas svarbus jubiliejaus bruoþas pastanga geriau paþinti paties ðventojo asmená ir jo dvasingumà. Per porà metø pasirodë knygø, pristatanèiø Lietuvos Globëjà iðsamiau negu bet kada. Svarbiausia iðleistas Mintauto Èiurinsko parengtas ðv. Kazimiero gyvenimo ir kulto ðaltiniø rinkinys pirmoji dalis (pasirodþiusi pernai) aprëpia istorinæ medþiagà, antra ankstyviausià hagiografijà. Tai apskritai pirmas toks ðaltiniø korpusas. Pavasará iðëjo Vytauto Aliðausko paraðyta populiari iliustruota karalaièio biografija. Baigiant jubiliejinius metus, pristatytas jo ir Mindaugo Paknio vadovas po Vilniaus Katedros Ðv. Kazimiero koplyèià, iðleistas ir lenkø bei anglø kalbomis. Pristatydamas Vadovà paèioje Katedros koplyèioje, kardinolas Audrys Juozas Baèkis sakë: Knyga, kurià laikau rankose tai bandymas suprasti ir skaitytojams paaiðkinti [...], kà ðventovë kalba kaip visuma ir kà mums byloja kiekviena jos detalë. Tai ne vien dailës ar istorijos veikalas, o pirmiausia mëginimas iðsiaiðkinti, permanyti ið praeities ateinanèià þinià apie ðventojo Kazimiero asmená, apie jo gyvenimà ir pavyzdá. Ðis vadovas mus moko skaityti paèià koplyèià kaip didelæ knygà, kuri pa- 1 Paminëjome Globëjà, in: Katalikø kalendorius-þinynas 1985 (B), Kaunas-Vilnius, 1985, p Apie pavasarinius jubiliejinius renginius þr. Mikoða, P., Casimiriana, in: Naujasis Þidinys-Aidai, 2004, Nr. 5, p NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

55 K U L T Û R A sakoja apie Ðventojo paðaukimà. Lenkø kultûros institute pristatydamas knygos vertimà, kardinolas kalbëjo lenkiðkai, o Lenkijos Respublikos ambasadorius lietuviðkai. Turbût niekas nesuabejos, kad ðv. Kazimieras dþiaugësi tokiu vaizdu, apie kurá dar prieð deðimt metø buvo sunku pagalvoti. Per jubiliejinius metus iðryðkëjo keletas primirðtø, bet dabar itin svarbiø ðv. Kazimiero bruoþø. Iki ðiol jis pabrëþtas kaip lietuviø jaunimo globëjas. Tai nepamirðta ir dabar Lietuvos vyskupai nutarë kreiptis á Ðv. Sostà leidimo rugpjûèio 26 d. (palaikø perkëlimo á naujà koplyèià minëjimà) ðvæsti kaip lietuviø jaunimo globëjo ðventæ. Herojiðka jo kova dël skaistybës iki mirties ðiandien ágauna naujà prasmæ. Kazimieras atmetë ne tik bet kokià kûniðkà pagundà. Jis patyrë smarkø spaudimà naudotis to meto medicinos ásitikinimu paveikiomis, bet amoraliomis gydymo priemonëmis. Ðiandienëje kovoje prieð mirties civilizacijà ðventasis iðkyla kaip aktua- Pal. Jurgio Matulaièio baþnyèios presbiterija ASTA GINIÛNIENË lus pavyzdys. Atidesnis istoriniø ðaltiniø skaitymas parodo karalaitá Kazimierà kaip politikà. Jis labai skyrësi tiek nuo daugelio to meto, tiek nuo dabartiniø politikø, nes visomis iðgalëmis stengësi bûti atsakingu prieð þmones ir prieð Dievà. Ðventasis Kazimieras pirmiausia rûpinosi iðugdyti savyje tas dorybes teisingumà, dorumà kurias suvokë kaip svarbiausias, bûtinas valstybës vadovui (kard. A. J. Baèkis). Pagaliau Lietuvos Globëjas, kilæs ið dviejø labai skirtingø, bet galingø dinastijø Gediminaièiø ir Habsburgø jungties, mokëjæs kelias kalbas, persiëmæs humanistine ir krikðèioniðka lotyniðkàja kultûra, gimæs Krokuvoje ir amþino poilsio vietà radæs Vilniuje, jis kreipia þvilgsná á krikðèioniðkosios Europos vienybæ ir ávairovæ. Jubiliejiniai metai pakvietë naujai apmàstyti ðv. Kazimiero pavyzdá ir reikðmæ Lietuvos dvasiniam gyvenimui. Keistas iððûkis XXI a. pradþioje apmàstyti savo ðaknis m. gruodþio 19 d. kardinolas Audrys Juozas Baèkis iðkilmingai paðventino naujà Vilniaus Pal. Jurgio Matulaièio baþnyèios altoriø. Prabëgus aðtuoneriems metams, baþnyèioje buvo árengta svarbiausia dalis presbiterija ir Didysis altorius. Gigantiðkà Pal. Jurgio Matulaièio baþnyèià ant Virðuliðkiø kalvelës buvo sumanyta pastatyti Sàjûdþio metais. Baþnyèia buvo projektuojama keliais etapais, 1989 m. ávyko pirmasis baþnyèios projektø konkursas, pirma premija nebuvo paskirta. Vertinimo komisija pasiûlë sudaryti jungtinæ architektø grupæ, kurios vadovu buvo paskirtas architektas Gediminas Baravykas. Buvo suprojektuotas visas ansamblis, kurá sudarë baþnyèia, erdvus ðventorius, parapijos namai, klebonija, maðinø stovëjimo aikðtelës, parinkta statybai aukðtëlesnë Virðuliðkiø rajono vieta. Kol buvo statoma baþnyèia, parapijos namuose veikë koplyèia. Baþnyèia pastatyta 1996 m. (arch. G. Baravykas, G. Alperavièius, V. Balèiûnas, R. Kriðtopavièius). Prieðtaringai vertinama moderni su gotikiniais modifikuotais elementais baþnyèios iðorë primena fabrikø bei visuomeninës paskirties pastatø blokinæ statybà. Pagal tradicijà baþnyèios turëdavo iðsiskirti savo sakraliu pavidalu, forma, medþiaga, o ne atkartoti supanèià aplinkà (konkreèiu atveju toká apgailëtinà daugiabuèiø masyvà), taèiau tuo metu architektai taip suvokë novatoriðkumà: naujas baþnyèios tûris tarsi bendraamþis masinës statybos rajonui yra racionaliai sudëstytas ið aiðkiø blokø ir iðsiskiria aplinkoje dvasingumu bei iracionalumu 1. Baþnyèios interjero sprendimas, palyginti su iðorës yra daug labiau pavykæs. Architekto Baravyko pagrindinis uþdavinys buvo interjero erdvæ pajungti ðv. Miðiø aukos vietai: lengvai siaurëjanti á centrinës navos gilumà erdvë koncentruoja dëmesá á altoriø 2. Pasirinktas ankstyvosios krikðèionybës ðventovëms artimas modelis, kai baþnyèia buvo pastatas, rodantis þmonëms kelià, baþnyèios erdvë buvo sukoncentruojama pagal kryptá, kuri vedë altoriaus link. Taèiau architektas nepaliko galutinio projekto, kaip visa tai ágyvendinti. Buvo keletas vëlesniø bandymø, sëkmingiausià projekto eskizà pasiûlë kardinolo Audrio Juozo Baèkio pakviesti prancûzø architektai. Asimetrinëje Pal. Jurgio Matulaièio baþnyèios erdvëje buvo paþymëta ástriþainë, nusitiesianti nuo ðoninio vakarinio áëjimo rytinës sienos kampo link. Prieð metus tuometinis baþnyèios klebonas kun. Auðvydas Belickas ryþosi sutvarkyti vidinæ erdvæ, pastatyti altoriø, buvo pakviestas skulptorius Vladas Urbanavièius, kuris yra suprojektavæs ir padaræs baþnyèioms altoriø, liturginiø baldø 3. Pradëtà darbà uþbaigë dabartinis klebonas Stanislo- 1 Buivydas, R., Architektas Gediminas Baravykas: Kûrybos pulsas, Vilnius: Archiforma, 2000, p Ibid., p Vilniaus ðv. Jokûbo ligoninës koplyèiai ( ) (panaikinus koplyèià, iðardyti), Kauno ðv. Jurgio konvento koplyèiai (1996), Þelvos Ignaco Lojolos baþnyèiai (1997) ir kt. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

56 K U L T Û R A Vilniaus Pal. Jurgio Matulaièio baþnyèios presbiterija. Autorius Vladas Urbanavièius m. gruodþio mën. Arûno Baltëno nuotrauka vas Guja. Á iðkilmæ buvo sukviesti visi ðioje baþnyèioje dirbæ, prie parapijos namø ir baþnyèios statybø prisidëjæ kunigai. Skulptorius prancûzø architektø projektà laikë pagrindu galutinio sprendimo paieðkoms. Jame presbiterija buvo pusiau apskritimo formos. Presbiterijos deðinájá kampà dengë aukðtas skydas, kuris uþstojo langà su vitraþu ir stipriai uþgoþë didelæ interjero dalá. Kai to skydo atsisakiau, presbiterija savaime tapo apskrita, sako skulptorius. Nuo pat baþnyèios statybos pradþios domëjausi ja, nes tai buvo pirmoji Vilniuje po ilgø draudimo metø statoma baþnyèia. Në nesvajojau, kad po daugelio metø teks árengti joje presbiterijà. Nustebau radæs baþnyèioje tradicinës struktûros erdvæ. Viduje ji man pasirodë geresnë, nei buvau susikûræs jos vaizdà pagal iðoræ. Trinavei ðventovës erdvei netiko prie baþnyèios ðoninës sienos pastatytas laikinasis altorius. Pasijutau lyg aikðtëje, kur erdvë ir ðv. Miðiø eiga tarsi viena kitai nepriklauso ir veikia skirtingomis kryptimis. Presbiterijos apskritimas sujungë asimetrinæ baþnyèios erdvæ ir apibrëþë liturginio veiksmo vietà. Kaip ir romaninëse baþnyèiose, altorius pakeltas aukðèiau, pakyla sudaryta ið penkiø pakopø, ji primena Golgotos kalnà. Kai presbiterija buvo baigta, statëme kryþiø. Já sunërë meistras ið Utenos Alfredas Braþionis. Jis padarë ir lenktà àþuoliná celebrantø suolà. Kryþius septyniø metrø. Parinktas natûralus medis, kuris turëjo bûti atsvara ðaltai, grubiai betono aplinkai. Pagal kryþiø ir presbiterijà buvo nustatomas kitø liturginiø daiktø tûris ir vieta. Altorius ir Þodþio stalas yra gerai matomi. Þodþio stalas lengvesnis, nes presbiterijoje du dideli masyvûs daiktai vienas kità uþgoþtø, o kontrastas kiekvienà pabrëþia ir iðryðkina. Tabernakulis pagal liturgijà yra kaip seifas, todël jo forma uþdara, ant kolonos paprastas cilindras. Nekilo dideliø abejoniø, kurias medþiagas rinktis pasirinkau þalvará, granità, medá. Þalvarinë altoriaus priekinë sienelë aþûrinë, iðpjauti brûkðniai yra lyg erðkëèiø spygliai, kirèiai tai kanèios simbolis. Pirmas áspûdis, pamaèius Pal. Jurgio Matulaièio baþnyèioje uþbaigtà presbiterijà, buvo toks: iðsyk negalëjau vertinti ar groþëtis, o tik nevalingai kartojau ir kartojau giesmës eiles: Kryþiau ðventas, visø medþiø, tu tik vienas toks kilnus. Ant apskritos pakylos stovëjo didþiulis medinis ið nuþievinto kamieno sunertas kryþius, ðalia cilindro formos tabernakulis, altorius, Þodþio stalas, suolas ið viso penki objektai, kurie skyriumi ir kartu savàja esatimi tauriai ir kilniai garbino ir, atrodë, buvo pasiruoðæ sakraliai tarnystei. Atpaþástamas juose buvo Urbanavièiaus braiþas grynos, aiðkios formos lyg talpyklos, be jokio suþodinimo, vaizdingumo ar simbolikos, tik vienintelë Kristaus monograma ant tabernakulio. Asimetrinë baþnyèios erdvë atrodë paklusniai sustyguota, ágijusi prasminá ir struktûriná centrà. Pirmøjø iðkilmiø metu buvo ásitikinta puikiu presbiterijos iðplanavimu. Ji erdvi, talpi, gerai pritaikyta liturginëms apeigoms. Labai svarbu, kad projekto autorius galëjo nuo pradþiø ligi galo atlikti visus darbus. Akivaizdu, kas nulëmë Pal. Jurgio Matulaièio presbiterijos unikalumà ir vertæ ne savitikslës modernumo paieðkos, o nuolankus krikðèioniðkas autoriaus troðkimas tarnauti suvokti liturgijos prasmæ, tikinèiøjø bendruomenës poreikius ir atskleisti ðventovës erdvës groþá. Tikimës, kad pradëtas darbas bus tæsiamas, kad mes turësime didesnei Dievo garbei ir þmoniø gerovei harmoningai ir moderniai árengtà baþnyèià. Pagal pirminá architekto Baravyko projektà yra numatytas varpinës bokðtas su koplyèia. Ðiandien vertëtø pasvarstyti, ar verta imtis ðiø gigantiðkø statybø, ar ne kur kas iðkalbingesnis bûtø virð baþnyèios iðkilæs paprastas ir aiðkus tikëjimo simbolis kryþius? 632 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

57 K U L T Û R A Salomëjos Nëries ðimtmetis Ðiais metais ðventëme keleto iðkiliø kûrëjø jubiliejus. Paþymëtos Jono Aisèio, Antano Gudaièio 100 metø sukaktys, taèiau ðiuos jubiliejus, be abejo, nustelbë pavasariniø emocijø sprogimà primenantis kito jubiliejaus minëjimas rudená visais informacijos kanalais per radijà, televizijà, spaudos puslapiuose, interneto svetainëse ir kt. prabilta apie Salomëjos Nëries 100-àsias gimimo metines (g m. lapkrièio 17 d.). (Prieð deðimtmetá, paþymint 90 metø sukaktá, tebuvo iðleista vienintelë kukli Viktorijos Daujotytës knygelë Salomëjos Nëries ruduo...) Be abejo, ðios poetës eilutës kiekvienà lydi vos ne nuo gimimo Senelës pasakos ar Eglës þalèiø karalienës posmus daþnas iðmoksta dar prieð paþindamas raides. Neabejotina, kad jos ankstyvoji poezija visada bus ne tik iðsilavinimo dalykas, bet ir intymi skaitytojo bièiulë. Taèiau vis dëlto jubiliejaus sukeltas ðurmulys aiðkintinas ne vien poezijos subtilumu ir populiarumu paþymint jubiliejø daþniau kalbëta apie asmenybæ, poetës gyvenimo posûkius, darytus sprendimus ir iðverktas aðaras, neretai ieðkota kaltøjø dël jos posûkio á kairæ (beje, daþniausiai tokiais pripaþinti jos nemylëjæ ar ja naudojæsi vyrai Juozas Eretas, Bronius Virbickas, Treèio fronto kompanija...). Galbût tokiai kalbëjimo apie Salomëjà Nërá krypèiai kiek átakos tebeturi senieji jos poezijà ir gyvenimà aptaræ darbai, kuriuose buvo justi tuo metu saldus atsiribojimo nuo socrealizmo diktuojamø interpretacijø prieskonis, RIMA MALICKAITË Salomëjos Nëries ðarþas Dail. Juozas Penèyla psichologizavimo podirvis 1. Taèiau ðiandien tai nebereikalinga ir panaðiau, kad posovietiniame kontekste Salomëjos Nëries gyvenimo vingiai tapæ þenklu, simboliu ar posovietinio þmogaus identifikavimosi matrica: iðprievartautas (?) þmogus nekaltas dël savo poelgiø. Ðia linkme krypstant ávairioms diskusijoms ir vieðaisiais kanalais, ir mokslinëse konferencijose, kyla keletas literatûriðkai ir gyvenimiðkai svarstytinø klausimø: 1) kas mums ðiandien svarbiau poezija ar asmenybë-autorius, Salomëjos Nëries kûrybos tyrimuose visokeriopai rodantis gyvybës þenklus net ir Lietuvoje á madà pavëluotai atëjus autoriaus mirties dogmai; 2) kas teisinant Salomëjà Nërá stengiamasi iðteisinti jos poezija (atrodytø, kad nëra në maþiausio preteksto tai daryti?), ji, kaip asmenybë, ar mes patys ir mûsø sovietiniø sentimentø puoselëjimas 2? Apie Salomëjos Nëries gyvenimo faktus turbût niekam nebereikia priminti: poetës biografija bene geriausiai dokumentuota, tai ið ávairiø sluoksniø daugiausia susidomëjimo sulaukæs gyvenimas. Kita vertus, ið jo sukurta bene didþiausia lietuviø literatûros legenda, kurià seka ne tik poezija. Antai virtualioje Maironio lietuviø literatûros muziejaus parengtoje parodoje Salomëja Nëris. Archyvai eksponuoti poetei priklausæ daiktai: Nëries servizo lëkðtutë ir poetës naudotas sidabrinis ðaukðtelis, skrybëlaitë ir rankinukas... Galø gale ir svarbiausia tai, kad plaèiojoje visuomenëje esama poreikio tokias relikvijas paversti fetiðais, kaip, beje, ir garbinti paèià poetës asmenybæ. Klaidu bûtø svarstyti, kas buvo didesnë vertybë sovietmeèiu gyvenimas ar poezija, amþinai suplakti á vienà ir aiðkinami vienas per kità. Èia iki ðiandien iðlieka keistos lietuviø literatûrologijos tendencijos: net ne remiantis biografijos faktais lukðtenti poezijos prasmes, bet remiantis poezija (be abejo, labai intymia) bandyti rekonstruoti poetës treèiafrontininkiðkas bei karo metø jausenas ir paskui, jau remiantis tomis rekonstrukcijomis, bandyti reabilituoti jos poelgius per Lietuvos aneksijà. Anksti mirusi poetë nesuspëjo susikompromituoti sovietiniø ideologø akyse moteriðki kaprizai, antai atsisakymas skaitant Poemà apie Stalinà dëvëti vakarinæ suknià su raudona roþe, nevirto ideologiðkai grástu protestu. Tai davë pamatà sovietiniais metais Salomëjos Nëries gyvenimà padaryti politiðkai patogiu pavyzdþiu: talentinga poetë, jausminga moteris, katalikë, galø gale supratusi religijos þalà ir jà atmetusi, savo posmais ðlovinusi so- 1 Þr. Sauka, D., Salomëjos Nëries kûryba, Vilnius, 1957; Kubilius, V., Salomëjos Nëries lyrika, Vilnius, 1968 ir kt. 2 Ðie sentimentai itin ryðkûs internetiniuose komentaruose, kaip ið gausybës rago pasipylusiuose po Laimanto Jonuðio raðinio Ðiaurës Atënuose ; þr. Jonuðys, L., Diemedþiu tebeþydinti poezija: Asmeniðkos pastabëlës apie Salomëjà Nërá, in: Ðiaurës Atënai, , Nr. 724; satenai/?leid_id=724&kas=straipsnis& st_id=3017. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

58 K U L T Û R A vietinës sistemos stabus ir t. t. Pasak jubiliejinëje konferencijoje praneðimà skaièiusios Solveigos Daugirdaitës, sovietmeèiu Salomëjos Nëries ávaizdþiai buvæ suabsoliutinti, atitiko visus tarybinei moteriai keliamus reikalavimus: kovotoja ir trapuolë, madona su kûdikiu ant rankø tiesiog idealus pavyzdys kiekvienai moteriai, kuri ugdoma sovietinei sistemai. Vos ne iki Nepriklausomybës metø mokykliniuose vadovëliuose buvo pateikiama veikiausiai kaip auklëjamoji priemonë Marytë Melnikaitë ar jos iðtraukø ar ðvelnaus tarybinio kario paveikslà pieðiantys posmai. Salomëja Nëris, pateikdama vienareikðmiðkai pozityvø sovietinio kario paveikslà, suintymino, suðildë sovietinës armijos ir apskritai Sovietijos ávaizdá. Jos poezija buvo auklëjama sovietinë jaunuomenë, ir ðiame auklëjime esminiai buvo keli aspektai: subjektyvumo ar individo laisviø bei interesø nepaisantis patriotizmas SSRS atþvilgiu, neigiamas santykis su individo laisvæ varþanèia Baþnyèia (ne veltui sovietmeèiu vienas populiaresniø buvo impulsyvusis Be baþnyèios, be altoriø, interpretuojamas ne jaunatviðkø maksimalistinës meilës troðkimø, o jau Treèio fronto padiktuotame antiklerikaliniame kontekste) ir ið to plaukiantis krikðèioniðkø vertybiø iðkreipimas, susiaurinimas ir nuvertinimas. Beje, vëlesniais metais nebuvo linkstama akcentuoti ir net plaèiau prisiminti Poemos apie Stalinà ar net Keturiø komunarø. Poetës negrabumas Poemoje apie Stalinà ir ðiandien aiðkinamas kaip jos tam tikra protesto forma, o ne kaip nesiskaitymas su menu, neatsakomybë ir prieð tautà, ir prieð savo talentà. Tiesiog Salomëjos Nëries poezijai taikomi kiek kitokie vertinimo kriterijai. Èia galime prisiminti, manding, ir ðiandien iki galo nei uþ ankstyvàjà poezijà, nei uþ Dainuojanèiai revoliucijai parûpintus þodþius neávertintam Bernardui Brazdþioniui ar net Jonui Aisèiui adresuojamus kaltinimus, kad ðie savo JAV raðytoje poezijoje meniðkumà aukojantys patriotikai. Jø Tëvynës vargus apdainuojantys posmai, pasibaigus mitingø periodui, nustumiami á poezijos paribius. Kitaip tariant, daroma poezijos revizija, kuri nepanaðu, kad grëstø, nors ir bûtø pageidautina ar net bûtina, Salomëjos Nëries kûrybai. Kitaip tariant, vienokia Salomëja Nëris buvo tarpukariu ir visai kitokia sovietiniais metais, ðiandien kuriamas jos, kaip kankinës, ávaizdis. Ðvenèiant poetës ðimtmetá, bûtø metas nesibaiminant sudëlioti ávaizdþius á muziejinæ galerijà ir liautis apie juos kalbëti Jau keletà metø vienas ið oficialiai áteisintø Lietuvos nacionalinës kultûros plëtros strategijos prioritetø yra Nacionalinë dailës galerija, tiksliau jos fizinio apvalkalo bei vidinio turinio sukûrimas. Tokio prioriteto áteisinimas liudytø, jog aukðèiausiu lygiu pripaþinta bûtinybë Lietuvai, kaip kiekvienai normaliai vakarietiðkai valstybei, pagaliau turëti centriná ðalies naujausio vaizdinio meno muziejø. Vis dëlto stebint, kaip mûsø visuomenë priima ir supranta XX a. Lietuvos dailës paveldà, akivaizdu, jog tik nedidelë visuomenës dalis pajëgia ásivaizduoti, kà ir kaip pageidautø tokioje muziejinëje institucijoje matyti. Pasvarstyti esamà situacijà paskatino vasaros viduryje Vilniaus Radvilø rûmuose atidaryta Lietuvos modernizmo dailës klasiko Antano Gudaièio kûrybos retrospektyva, skirta tapytojo 100-meèiui. Skambiu, talpiu prasmei bei raiðkiai perteikianèiu tiek bendràsias modernizmo aspiracijas, tiek vienà pagrindiniø Gudaièio kûrybos varikliø bei intencijø þodþiu Iðsilaisvinimas pavadinta ekspozicija yra neeilinis ávykis mûsø kultûros gyvenime. Ir ne vien dël to, kad dailës mëgëjai turi galimybæ pamatyti ilgus bei kurti naujus, o skaityti jos poezijà. Viename per konferencijà skaitytame praneðime buvo sudëliota didþiausiø lietuviø poetø grandinë: Maironis Salomëja Nëris Justinas Marcinkevièius. Tokià dëlionæ, pasak prelegento, lemia tipologinis artimumas ir visuomenës santykis su jais atmetimas, pasmerkimas ir galimas judesys jø atþvilgiu: didþiadvasiðkas atleidimas (uþ kà Maironiui?). Taèiau ar ið tikrøjø to reikia? Nebent tik mums patiems, kad galëtume didþiuotis esà didþiadvasiai... Modernizmo klasika dabartinëje Lietuvos kultûroje JOLITÀ MULEVIÈIÛTÆ ir LOLITÀ JABLONSKIENÆ kalbina GIEDRË JANKEVIÈIÛTË metus neeksponuotus þymaus menininko kûrinius. Tai bene pirmoji ðioje muziejinëje ástaigoje surengta XX a. dailës paroda, demonstruojanti aukðèiausià kuratorinës kultûros lygá. Parodos koncepcijà bei jos kompozicijà, ekspozicijos autoriø sugebëjimus iðryðkinti dailininko kûrybos svarbiausius aspektus, atskleisti jo darbø vizualiná bei prasminá átaigumà ávertino kolegos muziejininkai, dailës istorikai, kritikai. Antano Gudaièio kûrybà apþvelgianèios ekspozicijos autores, Kultûros, filosofijos ir meno instituto mokslo darbuotojà dr. Jolità Mulevièiûtæ ir Nacionalinës galerijos vedëjà dr. Lolità Jablonskienæ apie parodos sumanymà, jos sudarymo principus ir apskritai modernizmo paveldo sklaidà visuomenëje klausinëja Naujojo Þidinio- Aidø bendradarbë Giedrë Jankevièiûtë. G. J.: Gal ið pradþiø apibûdintumëte parodos sumanymà, jos koncepcijà? L. J.: Sumanymà surengti Gudaièio retrospektyvinæ parodà paskatino du dalykai. Jau kurá laikà galvojame, kad ruoðiantis Nacionalinës dailës gale- 634 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

59 K U L T Û R A rijos atidarymui, tikslinga rengti didesnes ir maþesnes XX a. pirmoje pusëje bei viduryje dirbusiø dailininkø parodas. Ypaè norëjosi parodyti tuos dailininkus, kuriø personalinës parodos arba vyko jau seniai, arba tuos, kuriø kûryba ypaè gausi, reikðminga ir pasiduoda naujoms ádomioms interpretacijoms. Kitas dalykas, kad Gudaièio ðimtmetá nutarta paþymëti valstybës lygiu, sudaryta speciali komisija. Tai suteikë ðiokià tokià garantijà, kad mûsø geri norai gaus ir finansinæ paspirtá. Galvodama apie minëtà parodø serijà visada maniau, jog verta pasitelkti ðá laikotarpá iðmananèius dailëtyrininkus. Paveikslus saugantys muziejininkai labai uþimti su jø tiesioginëmis pareigomis susijusiu darbu ir jiems sunkiau susipaþinti su ðaltiniais, naujausia literatûra, laikotarpio interpretacijomis. Be to, þvilgsnis ið ðalies visada naudingas. Dël to, rengiant ðià parodà, pasiûliau bendradarbiauti Jolitai Mulevièiûtei, kuri tyrinëjo Gudaièio kûrybà, raðydama disertacijà apie vadinamojo postalininio atðilimo dailæ, nemaþai ádomiø áþvalgø paskelbë monografijoje apie tarpukará. Man pasirodë, kad suderinus jos mintis su dailininko kûriniais, galima padaryti naujà ir patrauklø projektà. J. M.: Pasiûlyta uþduotimi ið pradþiø në kiek neapsidþiaugiau. Nelaikau savæs parodø kuratore, niekada nesidomëjau ðia sritimi. Vis dëlto sutikau pamëginti ir ëmiau sukti galvà, kaip bûtø galima suteikti tokiai parodai kuo daugiau patrauklumo. Kaip þinia, kiekviena istorinë paroda yra kompromisas tarp to, kà mes norime paþinti, finansiniø galimybiø, kurios neiðvengiamai riboja kuratoriaus raiðkà, ir tarp ðiandieniniø hipotetiniø þiûrovo interesø, kuriuos privalu turëti omeny. Reikia pasakyti, kad ieðkant sprendimo, man labai pravertë Tomo Sakalausko knyga. Apskritai manau, kad ðis publicistas yra nepakankamai vertinamas. Galima vienaip ar kitaip apie jo iðleistas knygas samprotauti, taèiau Gudaièiui skirta monografija yra neákainojamas dokumentinis ðaltinis. Juk tiek nedaug turime tos kartos, kûrusios tarpukariu ir sovietmeèiu, autentiðkø pasisakymø apie save, apie savo laikà ir apie savo kûrybà. Ið tikrøjø knyga man labai padëjo ieðkant pagrindinës parodos idëjos. Kokia nors siuþetinë linija kiekvienai istorinei parodai bûtina. Neámanoma parodyti absoliuèiai visko, nes nepavyks nieko parodyti. Tada þiûrovas, atëjæs á parodà, geriausiu atveju iðsineð tik keliø ástrigusiø darbø áspûdá, pamatys fragmentus, o ne visumà. Taigi Sakalausko knygoje uþfiksuoti Gudaièio pasisakymai ir padiktavo parodos temà bei jos pavadinimà, t. y. iðsilaisvinimo ir laisvës motyvà, kuris buvo svarbus ir Gudaièiui, kas matyti ið jo kalbø bei kûriniø, ir modernistiniam menui apskritai, ir Lietuvos kultûrai tiek tarpukariu, tiek ir sovietiniais laikais. Parodos reþisûrà lëmë Radvilø rûmø patalpø iðdëstymas: gana nedideliø erdviø virtinë, savotiðkai disciplinuojanti medþiagos dëstymà. Rengdama parodà þinojau, kad neturësiu nei ðiuolaikiðkø mobiliø stendø, nei ypatingo apðvietimo ar kitø moderniø eksponavimo priemoniø. Teko taikytis. Statiðka ir nepaslanki erdvë tiko suderinti ir knygos, ir parodos principus. Parodos salës tapo tarsi knygos puslapiais, kuriuos verti ir taip þingsnis po þingsnio susipaþásti su parodos tema. Ðtai tokia pusiau literatûriðka, pusiau vizuali buvo parodos koncepcija. L. J.: Pradëjusios kalbëtis su Jolita, kaip ta paroda galëtø atrodyti, iðsyk sutarëme, kad norint patraukliai pateikti idëjà, negalime apsiriboti vien dailës kûriniais: bûtina pasitelkti dokumentinæ medþiagà. Aiðku, kad ne mes iðradom toká parodos principà. Akivaizdu, kad fotografijos, dokumentai veikia þiûrovà savo informacijos krûviu beveik taip pat, o kartais gal net stipriau negu paveikslai, ir tuo jau senokai naudojasi parodø kuratoriai. Ypaè tai svarbu ðiandien, kai visa aplinka yra prisodrinta informacijos ir fotovaizdø. Tiek, kiek leido finansiniai iðtekliai, ir mes ðásyk pritaikëme dokumentinius ðaltinius. G. J.: Ðiuolaikinës istorinës dailës parodos kitose ðalyse ðiandien apskritai beveik nerengiamos be papildomos dokumentinës medþiagos. J. M.: Derinti aiðkinamuosius tekstus, dokumentines fotografijas, pavie- Antanas Gudaitis prie Petronëlës skulptûros Plungës kapinëse m. liepos 29 d. Algimanto Kunèiaus nuotrauka NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

60 K U L T Û R A nes relikvijas su paveikslais, grafikos lakðtais, pieðiniais kitur áprasta jau seniai, bet pas mus kaþkodël ar dël inercijos, ar dël lëðø trûkumo tokia tendencija reiðkësi vangiai, nors pavyzdþiø irgi galima rasti. G. J.: Kaip jums paèioms atrodo, ar jûsø pastangos pasiteisino? L. J.: Per parodos atidarymà, kai paprastai susirenka didþiuma suinteresuotos publikos, buvo tikrai labai daug þmoniø, nors iðkilmës vyko liepos pradþioje, jau prasidëjus atostogoms. Þiûrovai vertino parodà teigiamai. Komplimentø iðgirdau ir ið kolegø. Radvilø rûmuose per vasarà apsilankë daug daugiau þmoniø negu paprastai. Tai patikimas rodiklis. G. J.: Ar nemanote, kad viena ið muziejiniø katalogø nepopuliarumo prieþasèiø galëtø bûti ta, kad jie leidþiami nuobodþiai, neádomiai, medþiaga pateikiama fragmentiðkai, statiðkai. Ið leidinio maþa naudos specialistui, jis nepatrauklus eiliniam dailës mëgëjui. Tokie leidiniai neturi adresato, bet jei katalogo tekstus lydi dokumentinës iliustracijos, komentarai, geros reprodukcijos, jo dizainas ðiuolaikiðkas bei estetiðkas, þmonës juos perka ir skaito. lobis, dailë pramoga. Beje, Lietuvos dailës muziejus neblogai iðnaudoja ðià aplinkybæ. Muziejuje rodytas Vilniaus katedros lobynas, Jano Matejkos Þalgirio mûðis, istoriniai kostiumai ið Lenkijos rinkiniø. Tuo tarpu XX a. pirmoje pusëje susiklosèiusi dailë apeliavo á þiûrovo estetinius jausmus, á plastiniø kokybiø pojûtá. Ji pati skelbësi esanti tik menas ir niekas daugiau, taip mes jà daþniausiai ir suprantame. Taèiau dabar tai beveik niekam neaktualu. Norint sukelti visuomenës susidomëjimà, reikalingos tam tikros pagalbinës priemonës. G. J.: Gal bûtø kitaip, jei þiûrovai bûtø mokomi tokià dailæ suprasti, áþvelgti tavo paminëtas jos savybes ir pamatyti ðá tà daugiau? J. M.: Gal. Taèiau Vilniuje jie neturi sàlygø paþinti tokià dailæ, nes jos nemato. Nuolatinë XX a. dailës ekspozicija veikia tik Kaune. Vilniuje vyksta vien trumpalaikës maþutës parodos, kurios praeina be didesnës reklamos. Aktualiame kultûros gyvenime jos nepalieka pëdsako, nepatraukia þiûrovø. Kad þmogus pradëtø domëtis, jis turi susidurti su reiðkiniu ið arti ir pakankamai daþnai. G. J.: Kitaip tariant, manai, kad modernizmo dailë reikalauja apsiðvietusio þiûrovo? Petronëlë Antano Gudaièio pieðiniai Galbût padëjo ir aktyvus, ðiuolaikiðko dizaino plakatas, pakabintas ant muziejaus fasado. G. J.: Kodël atidarymui nebuvo parengtas katalogas, kas ðiaip jau áprasta tarptautinëje praktikoje? L. J.: Tuo metu neturëjome pakankamai lëðø. Be to, nemanau, jog katalogø funkcionavimas nors kiek pagyvina þiûrovø susidomëjimà. Katalogø mûsø muziejuje nuperkama visai maþai. J. M.: Lietuvoje katalogai pirmiausia pasklinda specialistø bendruomenëje. Tai iðplaukia ið tø paèiø prieþasèiø kaip ir parodø lankymo problema. Tiesà sakant, maniau, kad ir ðios parodos niekas neis þiûrëti. Nuvilnys atidarymo ðurmulys ir salës liks tuðèios. Buvau nustebinta, kad lankytojø vis dar yra, kad parodos laikas vis pratæsiamas. Pripratome, kad Radvilø rûmuose paprastai bûna nedaug þiûrovø. Fasadas, áëjimas, holas nekelia jokio noro uþeiti. Taèiau skeptiðkà mano nusiteikimà skatino ir kita prieþastis klasikinio modernizmo nepopuliarumas mûsø visuomenëje. Kas traukia ðiuolaikinio þiûrovo dëmesá? Tai dailë, kuri nëra vien dailë, bet dailë legenda, dailë politika, dailë L. J.: XX a. klasika gali bûti ádomi tik þiûrovui, kuris supranta jos vertæ. Kiek tokiø þmoniø Lietuvoje yra? Manyèiau, kad tai daugiau vidurinës ir vyresnës kartos þiûrovas. Jauni, trisdeðimt nesulaukæ þmonës lankosi beveik iðimtinai Ðiuolaikinio meno centre. J. M.: Nemanau, kad tikslu rûðiuoti parodø lankytojus pagal amþiø. Uþsienyje tokio atskyrimo nëra, nes ten þiûrovas auginamas daugybæ deðimtmeèiø. Ðios pastangos seniai yra tapusios valstybës politikos dalimi. Tarp klasikinio modernizmo parodø þiûrovø yra ir penkiameèiø vaikø, ir paaugliø, ir studentø, ir ðeimø su vaikais, ir pensininkø. Átraukti þmones á susidomëjimo erdvæ nëra paprasta, ypaè kad 636 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

61 K U L T Û R A Lietuvoje tam beveik neskiriama nei dëmesio, nei lëðø. Muziejai gauna pinigø palaikyti paèioms elementariausioms savo funkcijoms, bet ne lankytojui ugdyti. Þiûrovo ugdymà að suprantu kaip darbà visais lygmenimis ir moksliniu, profesiniu, ir vartotojiðku. Reikia leisti ir mokslinius katalogus, ir turi uþtekti lëðø reklamai. Nematau nieko bloga, kai taikomi á masiná vartotojà orientuoti dailës sklaidos bûdai: gaminami ir parduodami puodeliai, skarelës, kaklaryðiai su þymiø dailës kûriniø reprodukcijomis. Tai visai tinkama priemonë paþadinti þmogaus susidomëjimà. Po to jau kyla klausimas, kà daryti su tokiu þiûrovu. Galbût jis ir liks masinio vartotojo lygmenyje, o gal pereis á kità lygmená, jei bus sudarytos tokios galimybës. Pas mus tokio judëjimo sàlygø nëra. G. J.: Taèiau juk ir mûsø muziejuose vyksta edukacinës programos, mëginama siûlyti suvenyrus... L. J.: Lietuvos muziejininkai neblogai ásivaizduoja ir paèià problemà, ir galimus jos sprendimo bûdus. Taèiau tie dalykai reikalauja atitinkamø investicijø. Tai, kà iðdëstë Jolita, yra ideali vizija. Mes tik pradëjome dirbti su publika, ieðkome bûdø, kaip jà patraukti. Daugeliui vakarietiðkø muziejø lengviau, nes jø kolekcijos priklauso ne tik vietiniam, bet ir pasaulio paveldui. Þmonës ið anksto þino, ko ieðkoti muziejuje, kà ten galima rasti. G. J.: Kokia bûtø þiniasklaidos funkcija ðiame procese? Ar Gudaièio paroda, jûsø manymu, buvo adekvaèiai pristatyta visuomenei? L. J.: Spaudos konferencijoje matësi, kad labai aiðkiai suartikuliuotas parodos variantas tarsi apribojo þurnalistø galimybes pasireikðti. Man atrodo, kad daugelyje recenzijø jautësi Jolitos iðsakytos mintys ir ið tiesø nebuvo pasiþiûrëta á ekspozicijà kitø panaðiø renginiø kontekste. J. M.: Reikia laiko, kad mûsø XX a. dailës paveldas bûtø suvoktas kaip nacionalinio turto dalis. Kol kas á ðià dailæ taip nëra þiûrima. Uþsienio muziejø, kurie dirba su pasaulinio lygio ðedevrais, situacija paprastesnë. Taèiau dar ne taip seniai ðie visiems paþástami kûriniai irgi buvo niekam neþinomø, kartais net niekinamø dailininkø darbai. Dabartiniai rezultatai pasiekti nuosekliu darbu pasitelkus reklamà, komercijà. Daugelis modernistø ðiandien paversti mitu. Nesakyèiau, kad tai blogai. Mitologizacija kultûros srityje padeda suvienyti visuomenæ, sutelkti jà bendram tam tikrø vertybiø vartojimui. Be tam tikros kultûrinës mitologizacijos neapseina në viena tauta. Mes kaþin kodël drovimës to, kai susiduriame su savo XX a. paveldu. Manau, kad mes irgi galime aktualizuoti savàjá XX a. kultûros paveldà, taèiau tam reikalinga ávairiakryptë veikla: nuo mokslo studijø iki reklamos. Þinoma, akivaizdþiø rezultatø nei per trejetà metø, nei galbût per deðimtmetá dar nepasieksime. Lietuviø atsiminimuose stebëtasi, kad XX a. pradþioje Berlyno veþikai, laukdami klientø, skaito laikraðèius, o ðveicarø darbininkas su ðeima sekmadieniais eina á miesto muziejø. Dabar kultûrinis atotrûkis nuo Vakarø maþesnis, bet jis tebëra. G. J.: Turbût svarstydami, kaip prisivilioti publikà, turëtume kalbëti ne tik apie þiûrovo ugdymà, jo prusinimà, bet ir apie paèios muziejinës ástaigos patrauklumà? L. J.: Savaime suprantama, kad norint paversti muziejø gausiai lankoma vieta, reikia, kad jame bûtø malonu leisti laisvalaiká, kad á já bûtø galima ateiti su ðeima, su draugais, kad aplinka bûtø patogi, pritaikyta poilsiui, kad èia norëtøsi pabûti ir apþiûrëjus parodà iðgerti kavos, tauræ vyno, ramiai prisëdus pavartyti þurnalà. G. J.: Svarbu diegti publikai ir tam tikrà snobizmà, skatinantá aplankyti vienà ar kità parodà, vienà ar kità ekspozicinæ erdvæ. Gal tada ir prie mûsø muziejø kaip Paryþiuje ar Berlyne rikiuotøsi lankytojø eilës, þmonës oriai neðtøsi perðvieèiamuose maiðeliuose su muziejaus emblema populiarios parodos katalogà, norëdami pademonstruoti aplinkiniams, kad jie jau buvo renginyje, á kurá reikia nueiti visiems. L. J.: Tai nëra neámanoma. Að atsimenu parodas Vilniaus senojoje rotuðëje, prie kuriø stovëdavo eilës. Bet tai buvo sovietmeèiu, kultûros renginiø bado metais. G. J.: Nemaþos minios grûdosi ir á Vilniaus fotografijos parodà, surengtà jau dabartinëje Lietuvoje. L. J.: Fotografijos parodos ðiandien Vilniuje yra labiausiai lankomos. Jos net nereikalauja ypatingø reklaminiø kampanijø. Taèiau norëèiau atkreipti dëmesá á kità dalykà. Gal kam nors atrodo, jog muziejus kaip specifinë meninës kultûros sklaidos institucija kasmet gauna tam tikrà sumà pinigø vien parodoms rengti. Taèiau ið tiesø taip nëra muziejus negauna nieko ir konkuruoja dël savosios lëðø dalies tuose paèiuose konkursuose, tuose paèiuose fonduose su kitomis giminingomis institucijomis, kartais visai maþomis galerijomis. Manau, kad reikëtø persvarstyti muziejiniø institucijø projektø finansavimo bûdus. Muziejus ðiais laikais dar neuþdirba ið bilietø, katalogø ar suvenyrø pardavimo tiek, kad galëtø iðsilaikyti, kad galëtø pats finansuoti naujas parodas. Bûtø neblogai sulaukti daugiau dëmesio ðiam klausimui. G. J.: Ar juntama, kad modernios ir ðiuolaikinës nacionalinës dailës sklaida, paveldo aktualizavimas yra realus valstybës kultûros politikos prioritetas? L. J.: Turiu pripaþinti, kad þengtas svarbus þingsnis finansuojant Nacionalinës dailës galerijos rekonstrukcijà. Taèiau pats pastatas dar ne muziejus. Muziejaus neámanoma sukurti be dailës tyrinëjimø, populiarinimo, pirkimo á nacionalinius rinkinius. Tam taip pat turi bûti skiriama lëðø. Bet daþniausiai tarytumei savaime atsitinka, kad jei jau kokia nors suma paskiriama, tai apie kitas subsidijas nebegalvojama. Visa tai ið tikrøjø susijæ NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

62 K U L T Û R A su bendresniais politinës valios dalykais. G. J.: Ar nori pasakyti, kad galvojama apie namà, bet nepakankamai susimàstoma, kas ir kaip jame gyvens? L. J.: Tai ir noriu pasakyti, bet dar pridurèiau, jog tai nëra vien Lietuvos problema. Turbût daug kas yra girdëjæs apie laimæ, iðtikusià britus, kai jø nacionalinës loterijos pelnas buvo skirtas muziejinio tinklo plëtrai. Taèiau ir ðiuo atveju galvota apie statybas, plëtimus, rekonstrukcijas. Britø muziejaus atveju tai pasiteisino, nes senasis pastatas akivaizdþiai buvo per ankðtas milþiniðkai ir be galo turtingai institucijai, kuri, árengus naujas erdves, pradëjo funkcionuoti daug efektyviau. Taèiau Britanijoje atsirado ir daug naujø muziejiniø institucijø, kurios turi graþias sienas, erdvias sales bei saugyklas, bet neturi lëðø programoms. Jos egzistuoja, bet negali veikti. Susiduriama su ta paèia problema, kad valstybei visada patrauklu investuoti á tai, kas matoma, kà galima paèiupinëti, kas turi paminklo reikðmæ. G. J.: O ar galvojama, kà mes rodysime savo Nacionalinëje galerijoje? L. J.: Taip, nors kol kas tas darbas gal nëra matomas. G. J.: Kaþin kaip patrauksime þiûrovus, jei galingoji vieðosios nuomonës formuotoja televizija neskuba pasakoti þiûrovams apie nacionalinës dailës lobynà, laikraðèiai nespausdina intriguojanèiø istorijø apie kolekcijas bei pavogtus ar uþ milþiniðkas sumas parduotus lietuviø autoriø kûrinius? L. J.: Ðiuo poþiûriu negalime lygintis nei su prancûzais, nei su rusais. Labai svarbu, ar kûrinys bei jo autoriaus vardas funkcionuoja tarptautinëje rinkoje, reiðkia kà nors tarptautinëje konjunktûroje ar ne. J. M.: Yra kelios þiûrovø grupës. Didþiajai daliai imponuoja prekës þenklas, taèiau nemaþa yra ir tokiø, kurie ieðko ne vien to, kà siûlo reklama. Þmonës atskiria gerà dailës kûriná nuo blogo ir ieðko gerø. Meno komercializacijos mes negalime ignoruoti, bet bûtina suvokti bei vertinti ir jos pavojus bei tam tikrà ribotumà. G. J.: Bepigu vakarieèiams, kuriø kultûra ið tiesø turtinga ir daugiasluoksnë. Tada vieni patys susiranda tai, kas jiems ádomu bei vertinga, kiti gauna dalá tø paèiø dalykø kaip madà, kaip tos dienos prekæ. Antai pavasará Lietuvos dailës muziejuje vykusiame seminare Hanoverio Sprengelio meno muziejaus kuratorius stebëjosi, kad milþiniðko pasisekimo sulaukë Paulio Klee kûrybos paroda. Taèiau nepaisant minios parodos salëse, prieðais Klee kûrinius nuolatinëje ekspozicijoje þiûrovø nepadaugëjo. L. J.: Dideliuose miestuose, kur susitelkusios þmoniø minios, tokiam ávairiam vartojimui yra palankios sàlygos. Yra renginiai, skirti masiniam þiûrovui, bet savo publikà turi ir maþos specialios ekspozicijos, maþi muziejai. Á Lietuvos situacijà reikëtø þvelgti kitaip. Mûsø nedaug ir ta maþa grupelë, kuri, tarkime, þavisi simbolizmo poezija, vargu ar pajëgs iðlaikyti kokio nors poeto simbolisto memorialiná muziejø, kuriame norëtø rinktis, klausytis eilëraðèiø, ðnekëtis apie juos. J. M.: Lëðas reikëtø naudoti racionaliau, negu tai daroma dabar. Net su tais paèiais pinigais, kurie yra, bûtø galima nuveikti daug daugiau. Juk ir Gudaièio parodos biudþetas nebuvo labai didelis. G. J.: Gudaièio parodos pavyzdys liudija, jog apgalvotà siuþetà turinti ir patraukliai eksponuota paroda gali tæstis ir ilgesná laikà. Þiûrovai eina. Lankytojø bûna kiekvienà dienà, ko nepasakysi apie áprastas parodas su viena eile iðkabintais paveikslais. Jos ið tiesø bûna apþiûrimos atidarymo dienà, kai susirenka visa suinteresuota publika. L. J.: Taèiau surengti tokiai parodai reikia laiko, reikia daugiau darbo negu áprastinëms. Kita problema ekspozicijos erdvë. Kur rengti XX a. paveldo parodas? Vilniaus Radvilø rûmø erdvë nëra nei labai patraukli, nei labai didelë. Kauno M. K. Èiurlionio dailës muziejus, rengdamas didesnes dailës parodas senuosiuose rûmuose, priverstas nuimti dalá ar visà nuolatinæ ekspozicijà. Be fizinës erdvës klausimo yra ir kitø problemø. Norint priimti uþsienio dailës parodà, reikia uþtikrinti deramà apsaugà ir tinkamas eksponavimo sàlygas, kurios anaiptol ne visose mûsø muziejø salëse gali bûti sukuriamos. Aiðku, kad teminës parodos, ypaè pagardintos skambiais pavadinimais, galëtø pritraukti daugiau publikos negu personalijos, taèiau daþnai jø nesurengsi. Jos reikalauja ilgo pasirengimo ir, kaip jau minëta, neeiliniø finansiniø sànaudø, kuriø bûtinumà nëra taip paprasta árodyti pinigø skirstytojams. J. M.: Nebûtina orientuotis á dideles apþvalgines ekspozicijas. Tokias parodas ið tiesø surengti sunku. Muziejai galëtø rengti kamerines, dinamiðkas, taèiau savo tematika þiûrovà intriguojanèias parodas. Jau seniai nematëme nei natiurmorto, nei peizaþo parodø. Manau, kad daugeliui bûtø ádomu pamatyti vieno nedidelio laikotarpio tapybà, sutelktà vienoje vietoje. Tai gali bûti deðimtmetis, gali bûti keli kuo nors reikðmingi metai. Tarkime, laikotarpis nuo 1960 iki 1965-øjø. Nebûtina rodyti visø svarbiø kûriniø, uþtektø parodyti nedidelæ jø grupæ, leidþianèià suvokti, kuo tas laikotarpis buvo ádomus. Pas mus apskritai labai átariai þvelgiama á kasdienæ, nemonumentalià, dideliø uþmojø neturinèià, bet asmeniniø pastangø bei asmeninio poþiûrio reikalaujanèià veiklà. G. J.: Puikiai ásivaizduoju ðià situacijà. Antai bûta labai nepatenkintø Juozo Mikëno 100-meèio paroda, kurioje pristatyta maþiau þinoma jo kûrybos dalis pieðiniai bei tapyba, apsiribojus tik keliomis bûdingomis ir parodos koncepcijà atskleidusiomis skulptûromis. Parodos oponentai pasigedo bûtent chrestomatiniø kûriniø, atsisakydami matyti kitoká Mikënà, 638 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

63 V I S U O M E N Ë paþvelgti á jo palikimà nauju rakursu. J. M.: Tikrai nevertëtø bijoti maþø, paslankiø konceptualiø parodø, kurios nereikalauja dideliø finansiniø indëliø ir dideliø erdviø. Tiesa, jø rengëjai turi bûti tikri profesionalai, pasiryþæ gerokai pasukti galvas ir pasitelkti ne vien þinias, bet taip pat ir iðmonæ, vaizduotæ, linkæ eiti naujais keliais. Muziejams galëtø padëti glaudesnis bendradarbiavimas su mokslo institucijomis. Tikriausiai jose esama þmoniø, kurie dþiaugtøsi galimybe pamatyti, kaip veikia jø subrandintos koncepcijos. Taip kalbëdama galvoju apie visus ðalies muziejus ir apie tokius mokslo centrus kaip Lietuvos istorijos institutas, universitetai, Kultûros, filosofijos ir meno institutas, Vilniaus dailës akademija. Tokio bendradarbiavimo pagrindu galëtø formuotis dinamiðki kolektyvai, kurie generuotø idëjas, realizuotø koncepcijas tarsi laboratorinëmis sàlygomis. L. J.: Man atrodo, kad tai jau vyksta. Kalbame apie tokio judëjimo paèià pradþià, bet muziejai jau sëkmingai bendradarbiauja su mokslininkais, padeda jiems patikrinti jø koncepcijas. Gal reikëtø ir publikai tai pristatyti kaip naujà procesà, kuris tæsis ir suteiks mums visiems naujø þiniø bei áspûdþiø. Aiðku, negalëèiau sukviesti þurnalistø ir praneðti, kad ðtai mes pradedame tokià serijà parodø. Negaliu to þadëti vien dël to, kad kasmet esame priklausomi nuo rëmëjø, ávairiø fondø skiriamø lëðø, kuriø dydþio negalime numatyti. Vidutinë publika ðiek tiek bijo muziejø bûtent dël slegianèio autoriteto, kurá skleidþia muziejuje pristatomas poþiûris, kurá neretai reprezentuoja sunkiasvorë ekspozicija. Muziejø parodos tarsi perða mintá, jog jose rodoma tai, kà ne kiekvienas gali iðmanyti, suprasti. Kaip iðsklaidyti ðià atmosferà, kaip padaryti ekspozicijà jaukesnæ, patrauklesnæ þiûrovui? Tai ið tiesø svarbi problema. Gal galima tikëtis, kad ðiandien daug keliaujantys mûsø þmonës, kuriuos sveèiose ðalyse privalomai veda á muziejus, pamaþu pajus natûralø poreiká juos lankyti ir savame kraðte. G. J.: Aèiû uþ pokalbá, kuris teikia vilties, kad padëtis netolimoje ateityje pasikeis teigiama linkme. Atrodytø, Oranþinës revoliucijos veidrodþiai Didþiøjø lûþiø dienomis spauda atsiduria nepavydëtinoje situacijoje: informacija pasensta anksèiau negu spëja iðeiti dienraðèiai. Kad ir kaip bûtø paradoksalu, savaitraðèiø ir mënraðèiø padëtis daug paprastesnë. Jie gali sau leisti platesnës perspektyvos prabangà. Stebint Ukrainos oranþinës revoliucijos atspindþius lenkø spaudoje, susidaro áspûdis, jog ávykiø kaleidoskopas nuolat keièiasi, bet susidaranèios formos jau kaþkur matytos, o visa kvapà gniauþianti raida tai ilgalaikiø procesø brandintas sprogimas. Tad kol pirmieji dienraðèiø puslapiai varþosi, kas pirmas sugaudys per porà valandø spëjusias pasenti naujienas ið Ukrainos, savaitiniame þurnale Polityka pasirodë keli istorikø straipsniai apie XVI XVII a. Ukrainos diduomenës politikos viraþus, nepamirðtant ir Leonido Kuèmos dviejø kadencijø ðokio su gausiais reveransais tai á NATO, tai á Rusijos, tai á ES pusæ. Gazeta wyborcza ðeðtadienio numeryje vël spausdinamas 1974 m. raðytas ir tuo metu didþiulæ diskusijà sukëlæs Juliuszo Mieroszewskio straipsnis ið kunigaikðèio Jurgio Giedraièio (Jerzy Giedroyc) redaguotos Kulturos tikras ðio þurnalo politinës iðminties manifestas, kuriuo laidojamas lenkø imperializmas Rytø Europoje, kompleksai VYTAUTAS DEKÐNYS jog tam klostosi bûtinos sàlygos: muziejininkai ir kiti dailës paveldo gyvybe susirûpinæ þmonës yra kupini idëjø ir ieðko naujø, patraukliø paveldo sklaidos bûdø, o publika auga, darosi vis labiau iðprususi bei reikli. ir pretenzijos dël prarastø Vilniaus, Lvovo ir Gardino, o pilietinë lenkø màstysena bandoma perorientuoti á naujø sàjungininkø paieðkas Rytuose: Ukrainoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje (santrumpa ULB netrukus paplito ðios pakraipos publicistikoje). Ðiandien Mieroszewskio ir kunigaikðèio Giedraièio poþiûris jau virto Lenkijos politinës konjunktûros sudedamàja dalimi, o lenkø publicistai vienas po kito primena ðûká Uþ jûsø ir mûsø laisvæ ir gaivina 1980-øjø Solidarumo prisiminimus. Savaitraðèiø paklodëse vyrauja pakylëti reportaþai apie spontaniðkas, bet kartu neátikëtinai santûrias minias Kijeve, jau nebeslepiama antipatija primityviai, trumparegei Putino ir jo aplinkos politikai, kliûva ir kaip niekur kitur ciniðkiems Rusijos politiniø technologijø ir piaro demiurgams pasirodo, ten, kur pilietinë visuomenë dar ne visai sunaikinta, jokia vieðøjø ryðiø kontora nenudrëbs pasaulio ið laisvai pasirinkto molio, tad Ukraina realybë, o ne Pelevino romanas, kur molinis kulkosvaidis iðsprendþia visas problemas. Lenkø publicistams nebaisu pakovoti ir su didþiuosiuose Vakarø Europos leidiniuose knibþdanèiomis kvailystëmis, ir su savøjø realistø persergëjimais. Gazeta wyborcza publicistas NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

64 V I S U O M E N Ë Þurnalo Polityka virðelis. 2004, Nr. 49 Marcinas Bosackis vardija visus Der Spiegel, Le Figaro, Spectator ir La Republica komentatoriø baubus: Ukrainai gresia pilietinis karas, o visam regionui destabilizacija, Varðuvos ir Vilniaus politikai uþ CÞV pinigus bando átraukti Europà á neprognozuojamà konfliktà su Rusija, Kijeve ir Vakarø Ukrainoje siautëja ultranacionalistø, skustagalviø ir antisemitø gaujos, o Juðèenkos aplinka tai tik vienas ið konkuruojanèiø mafijos klanø. Bosackiui, lygiai kaip ir britø istorikui Timothy Garthonui Ashui, raginimai gerbti Rusijos interesus savame kieme jau atrodo kaþkur girdëti, tik Rusijos savas kiemas demokratiniø ðaliø komentatoriø akyse jau (tarsi?) nebeapima Lenkijos, Èekijos, Vengrijos ir net Baltijos ðaliø. Antisemitizmo baubas taip pat nebenaujas Bosackis pastebi: Kai devintame deðimtmetyje Lenkijos pilieèiai iðëjo á gatves, daugelis Vakarø komentatoriø tvirtino, jog tai netaðyta, laukinë, neprognozuojama minia. Ar maþa buvo tokiø, kurie Solidarumà matë vien kaip nacionalistiðkai nusiteikusius katalikø radikalus, antisemitus ir didþiausioms beprotybëms pasiruoðusius riauðininkus. Argi nebuvo tokiø, kurie dþiaugësi, jog gruodþio 13-àjà kai kas ðià riauðininkø tautà sugriebë uþ gerklës? Kas ið to, kad jau po 1989-øjø pasirodë, jog antisemitizmas Lenkijoje neperþengia gëdingo Europos vidurkio, o populistai surenka ne maþiau balsø per pasiturinèiø Vakarø Europos ðaliø parlamentø rinkimus? Po ketvirèio amþiaus sovietologø ápëdiniai vis dar nenusileidþia. Bosackis siûlo ðiems komentatoriams atvaþiuoti á Kijevà ir pasiþiûrëti, kaip ánirðusiø riauðininkø minia vaiðina prieðus arbata ir bandelëmis, kaip lenkø skerdynëmis Voluinëje 1942-ais pagarsëjusios UPA veteranai ir nacionalistiniø organizacijø skustagalviai pasitinka lenkø oratorius, skanduodami Polðèa, Polðèa, o greta stovi þydø bendruomenës palapinë ir verda taikios diskusijos. Simptomiðka ir Rusijos specø visaþinystë. Geleþinius istorijos þingsnius visada neklystamai girdëjo ne tik Rusijos propagandos meistrai, bet ir nacionalinio saugumo tarnybø ekspertai, ðiandien pagaliau galintys nevarþomai taikyti savo patirtá, valdydami valstybæ. Dienraðèio Rzeczpospolita publicistas Andrzejus Bratkowskis primena: Ði tarnyba, visada meistriðkai iðgaudavusi slaptà informacijà ir infiltruodavusi savo kurmius, niekada nesuprato pasaulio, kuriame dirbo. Nesuprato ji ir permainø savoje stovykloje ir kiekvienà nukrypimà nuo Kremliaus ðablonø suvokë kaip visuotiná maiðtà. Ji netikrino net tø nesàmoniø, kurias 1968 m. ið Prahos siuntinëjo ambasadorius Èervonenka apie iðstojimà ið Varðuvos sutarties ir ESPT në vienas átakingesnis Èekoslovakijos politikas në nesapnavo, socialistinë Èekoslovakija tesiekë tik 1956 m. lenkams jau suteiktø laisviø. Visa tai baigësi drama, ir SSRS susikompromitavo net paskutiniøjø savo Vakarø simpatikø akyse. [...] Dabar ðie gudriausieji árodë savo beribá primityvumà, jau patys vykdydami valstybës politikà. Kijevo Nepriklausomybës aikðtës spontaniðkumas neiðsprendþiamas uþdavinys ir þurnalistams, ir specialiosioms tarnyboms, ir Rusijos visuomenei, ir Vakarø politikams. Bratkowskis pastebi: Net garbûs rusø inteligentai ðiandien tvirtina, jog Rusija gali egzistuoti tik kaip imperija. Imperijà myli ir su ja nori derëtis ponai Schroederis ir Chiracas Europos Sàjungos sàskaita. Matyt, ne jie vieni... Visa tai iðtisø tautø imperinë vaizduotë. Tik kam norisi kas dienà kalbëtis su tautomis? Vienas atsargesniø balsø ilgameèio vokieèiø spaudos korespondento Lenkijoje, Vroclavo Willy Brandto instituto direktoriaus Klauso Bachmanno straipsnis dienraðtyje Rzeczpospolita. Bachmanno manymu, klaidinga vadinti Ukrainos ávykius revoliucija ir lyginti juos su 1980 m. Solidarumu. Jo nuomone, tai kova dël valdþios, mobilizuojant dideles þmoniø mases. Bachmanno atsargumas nëra vien aptartø Vakarø spaudos stereotipø atgarsis. Bachmannas teigia: Visa tai gali tapti dideliu þingsniu Ukrainos demokratizacijos link, bet nebûtinai taip turi bûti. Bachmannas primena, kad atëjusio á valdþià Juðèenkos rankos bus supanèiotos visø pirma bûtinybës susitarti su rinkai prieðiðkais Rytais. Tad Ukraina neturës savojo Balcerowicziaus, kuris, naudodamasis visos ðalies parama, þaibiðkai ávestø radikalias reformas. Bachmanno pastaba, jog charizminis sàjûdis neiðvengiamai turës nuslûgti ir apaugti institucijomis, nëra naujiena ar atradimas net jo dalyviams, taèiau dëmesio vertas jo perspëjimas, jog masinës demonstracijos nebûtinai reiðkia susiformavus pilietinæ visuomenæ. Jis primena, jog pilietinë visuomenë kuriama ne mobilizuojant þmones ekstremaliais atvejais, bet tyliai, pamaþu kuriant pilietines institucijas. Tik dirbdama taikos sàlygomis, Ukrainos pilietinë visuomenë árodys savo gyvybingumà. Vis dëlto Bachmanno kritika pieðia pernelyg paprastà Ukrainos opozicijos ir jos uþsienio simpatikø paveikslà. Gausiuose Ukrainos þurnalistø ir visuomenës veikëjø straipsniuose ir interviu Lenkijos spaudoje, Lenkijos þurnalistø reportaþuose ið Ukrainos ir pokalbiuose su þmonëmis gatvëse matyti, kad maþai kas tiki Juðèenkà bûsiant demokratijos ir laisvos rinkos mesijà. Dauguma autoriø ir paðnekovø aiðkiai skiria, viena vertus, politikà 640 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12

65 V I S U O M E N Ë Juðèenkà ir jo aplinkà, kita vertus, Juðèenkà kaip pasiprieðinimo valdþios savivalei simbolá ir principus, uþ kuriuos jo stovykla kovoja. Beveik visuose pokalbiuose kartojama frazë: Balsuosiu uþ Juðèenkà, kad galëèiau já kritikuoti, kai jis bus valdþioje. Ne maþiau atsargus ironiðkasis lenkø raðytojas Jerzy Pilchas. Jam átarimà kelia angeliðkas, entuziastingos á gatves iðëjusios tautos paveikslas. Matydamas masiná entuziazmà Kijevo gatvëse, Pilchas greta mato ir lenkø visuomenës nusivylimà Solidarumo idealais ir laisvos ðalies realybe. Raðytojo skeptiðkumas nereiðkia, kad jis apskritai nepripaþásta ávykiø svarbos ar tarsi sovietinis pensininkas propagandos iðplautomis smegenimis iðsako savo paprastà gyvenimo iðmintá Verèiau eikit dirbti. Jis pripaþásta, kad situacija subtili ir nevienareikðmë. Pilchas primena, jog bûtina pripaþinti ir tø, kurie gynë totalitarinës prievartos sistemà, bet nesiëmë atviros prievartos, kai sistemai iðkilo lemtinga grësmë, orumà: Taip, turime jiems bûti dëkingi ir pripaþinti juos partneriais, nes totalitarinë ar kvazitotalitarinë valdþia pati savaime yra grásta jëgos argumentais, ir jie, atsisakæ ðiø argumentø, kartu atsisako ir visø savo prerogatyvø tai reikia pripaþinti ir gerbti. Tik ar reikia dël to ðokinëti iki dangaus? Ðaukti Valio!? Triumfuoti? Ðvæsti kaip pergalæ? Atsakau: reikia, arba, maþø maþiausiai, galima. Perëjus prarajos kraðtu, visiðkai teisëtai galima ðvæsti didelæ ðventæ. Taèiau oranþinë minia turi teisæ ðvæsti, o að turiu teisæ skeptiðkai þiûrëti á ðià ðventæ. Perëjæ prarajos kraðtu, patenkame á sunkià realybæ. Demokratija màstysenos poþiûriu yra tûkstantá kartø sudëtingenë realybë uþ tironijà. Pilcho poþiûris á þmogaus prigimtá atitinka klasikinio konservatizmo kanonus, todël natûralus ir jo poþiûris á bet kokià revoliucijà, net oranþinæ: Skirtumas tarp sistemos, kurioje, tarkime, jautiena parduodama su kortelëmis, ir sistemos, kurioje jautiena visada parduodama laisvojoje rinkoje, yra didþiulis. Taèiau skirtumas tarp þmogaus, kuris perka jautienà su kortelëmis, ir þmogaus, perkanèio jautienà laisvojoje rinkoje, yra beveik nepastebimas. O þmogus, didvyriðkumo proverþiu apgynæs laisvàjà rinkà, neturëtø ðëlioti ið dþiaugsmo, kad jo gyvenime tiek daug pasikeitë. Pilcho siûloma iðeitis yra elito rankose. Jo nuomone Juðèenka, bûdamas pragmatiðkas, t. y. ciniðkas politikas, atëjæs á valdþià, visø pirma pradës ekonomines reformas ir uþverð verþles, padarys viskà, kad patrauktø á savo pusæ Rytø rinkëjus ir pasirûpins gerais santykiais su Rusija. Pilcho manymu, Visa tai elementarûs dalykai, tik visiðkai prieðingi tam, ko tikisi oranþinës laisvës auðrinës paþadinta liaudis. Bachmanno ir Pilcho atsargiam poþiûriui bûdingas manymas, jog protestuojantys ukrainieèiai nesupranta elementariø dalykø, kuriuos, be abejo, supranta komentatoriai. Taèiau gausiuose reportaþuose ið Nepriklausomybës aikðtës ir Ukrainos þurnalistø bei mokslininkø balsuose lenkø spaudoje ryðkëja beveik neátikëtinas minios, kuri þino ko nori, paveikslas. Ðis liaudies epas su kolektyviniu pagrindiniu herojumi turi daug versijø, bet pagrindiniai ávykiai tie patys dvi Kuèmos kadencijos, atvedusios ðalá prie bedugnës kraðto, Gongadzës byla banditiðkø valdþios metodø árodymas, Mukaèiovo miesto ávykiai, kai per miesto mero rinkimus þaliûkai muðë oponuojanèius miesto tarybos deputatus èia pat salëje, Juðèenkos nuodijimas ir stebuklingas iðgijimas, Putino ir jo politikos technologø intrigos, du Janukovièiaus atsëdëti nuosprendþiai, Krivoroþstalio privatizavimas, kai Donecko ir Janukovièiaus krikðtatëvis Rinatas Achmetovas kartu su Kuèmos þentu Pinèiuku (mitologinio skambesio pavardë lietuvio ausiai) pasiëmë viskà uþ treèdalá kainos ir nuðluostë nosá Rusijos investuotojams (ir kieno gi pusëje Rusijos prezidentas?) ir pagaliau pabrëþtinai taikios ir ryþtingos pilietinës valios apraiðkos Ukrainos miestø aikðtëse. Reportaþuose kartais nutinka smulkiø prieðtaravimø, pavyzdþiui, alkoholio klausimu: viename reportaþe teigiama, jog demonstracijos stebëtinai santûrios, nors degtine ðildomasi tiek pat, kiek arbata, tuo tarpu daugelyje reportaþø tvirtinama, jog alkoholio vartojimas demonstracijose prilyginamas iðdavystei. Ðiaip ar taip, net pripaþástant visuotiná reliatyvumà, versija, jog ðimtai tûkstanèiø þmoniø susirinko protestuoti prieð rinkimø klastojimà ir didþiosios kaimynës kiðimàsi yra átikimesnë, negu versija, jog ðimtai tûkstanèiø þmoniø buvo papirkti CÞV ar Berezovskio pinigais. Skaitant reportaþus lenkø spaudoje, negali neþavëti Juðèenkos ðalininkø bandymai suvokti prieðingø paþiûrø populiarumà ir átraukti politiniø prieðininkø masæ á savo pasaulá (èia mes ir jûs, o ten jie tie, kurie engia ne tik mus, bet ir jus ), atsisakyti civilizacijos forposto savimonës, nors tai vis dar suvokiama pagal vienos lietuviø politikës formulæ reikia apðviesti suklaidintus þmones. Prieðingà pozicijà bandoma paaiðkinti ir net suprasti, ir, nors Janukovièiaus ðalininkai paðnibþdomis vadinami þydraisiais (pagal atributikos spalvà, be abejo), bet pasitikti atvykusiø prieðiðkø Donecko ðachtininkø tuojau pat metamas graþiausiø merginø desantas su legendine arbata ir bandelëmis, ir grandinëmis ginkluotø þaliûkø sutikimui ruoðti ðachtininkai, visiðkai iðmuðti ið vëþiø, leidþiasi á taikius pokalbius. Kad ir kaip ten bûtø, tokios pilietinio nepaklusnumo legendos iðlieka ilgiems laikams. Ukraina þino, ko nori, ir nusivylimø yra patyrusi ne maþiau uþ savo kritikus. Nieko nauja jai nepasakysime, brukdami savo toli paþengusiøjø skeptiðkumà. Dabar jos euforijos metas, ir ðiame oranþiniame veidrodyje geriau matyti ir tikrøjø Lietuvos politikø pastangos, ir gerø vyrø Seimo komisijose objektyvumas ið siloso bokðto aukðtumø. Gera proga pagalvoti, su kuo mes ir ko norime. Galbût ir mes turësime teisæ vienà kartà pasakyti: nas bahato i nas ne podolati. NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 /

66 IN MEMORIAM Jasyras Arafatas ( ) Pasaulis atsisveikino su Jasyru Arafatu vienu keisèiausiø pasaulio politikø, turëjusiø aibæ prieðtaringiausiø epitetø ir vertinimø, Arafatu, pripaþintu ir valstybës galva, ir kriminaliniu nusikaltëliu, ir smulkiu vagiðiumi, ir stambaus kapitalo valdytoju. Tarp daugybës charakteristikø, apibûdinusiø mirusá Palestinos arabø lyderá, bene taikliausios jø sakë, jog tai buvo labiausiai nevykæs strategas ir bemaþ gudriausias taktikas viename asmenyje, amþinai pralaimintis, bet po kiekvieno pralaimëjimo dar labiau mylimas. Taigi Arafato mirtis tapo proga naujai jo politikos vertinimø bangai, diskusijai apie tai, kas buvo ir yra teisinga, o kas ne Vidurio Rytø regiono ir net globalioje politikoje. Arafato kovos ir kovos pasekmës didele dalimi pragaiðtingos Palestinai ir jos gyventojams ir þydams, ir arabams. Palestinieèiai taip ir nesukûrë savo valstybës, nors to norëjo ne tik jie, bet ir didelë pasaulio dalis. Þydø bendruomenë taip ir liko nesaugi ir perdëtai psichuojanti dël savo iðlikimo. Koks buvo Arafato vaidmuo parenkant kelià palestinieèiams? Sakoma, kad palestinieèiai visada strategiðkai klysdavo pasirinkdami sàjungininkus. Tarpukaryje, bûdami britø protektoratu, jie slapta simpatizavo Hitleriui, vëliau prieðtaravo sovietams, kerðydami uþ Izraelio pripaþinimà, þydams radus patikimø sàjungininkø Vakaruose, puolë á Maskvos glëbá. Galiausiai parëmë Sadamà Huseinà... Tai tik dalinis strateginiø klaidø sàraðas. Arabø ir þydø konfliktas liko neiðspræstas në viename pastarojo ðimtmeèio globalios tvarkos kontekste. Ðaltojo karo metais abi bendruomenës Jasyras Arafatas EPA-ELTA buvo globojamos skirtingø supervalstybiø, o globali konfrontacija negalëjo nieko spræsti pagal savo apibrëþimà; galëjo tik prieðprieðinti. Arafatas buvo Izraelio prieðas jau vien todël, kad ieðkojo paramos sovietinio bloko sostinëse. Problema liko ir Ðaltajam karui pasibaigus. Visø pirma todël, kad Arafato strategijoje tikslas griauti kità valstybæ buvo stipresnis nei poreikis kurti savà. Kelios palestinieèiø kartos augo, brendo ir mirë kare ne uþ arabiðkà Palestinà, o prieð þydiðkà Izraelá. Tæsti karà tapo priimtiniau negu sudaryti taikà. Vidurio Rytø regionas liko þiauriausia, beteisiðkiausia, beviltiðkiausia konfliktinë þemës vieta. Ðventoji þemë panaði á paèios neðvenèiausios politikos vietà. Viso to simbolis Jasyras Arafatas. Kodël ávyko bûtent taip, o ne kitaip... Ar kitaip bûti apskritai galëjo? Ar arafatizmas atsitiktinis, ar dësningas politikos reiðkinys, ar Arafato genijus sukûrë apraðytà situacijà, ar pats buvo politikos aplinkybiø produktas? Aiðku, kad tik atsakæ á ðiuos klausimus galësime svarstyti, kas laukia regiono po Jasyro mirties. Viena ið Arafato kaip reiðkinio prieþasèiø buvo jo neabejotina charizma. Neturintis fiziðkai tobulo komandoso iðvaizdos, Arafatas simbolizavo dvasinæ rezistencijà ir kovà nekonvenciniais metodais, taip pat ir teroristiniais. Tikriesiems kovotojams jis buvo tarsi padrone, generuojantis strateginius politinius sprendimus. Charizma visai nereikalavo veikti efektyviai populiarûs nebûtinai tie, kurie yra efektyvûs. Arafatas praþudë visus projektus, panaðiai kaip Egipto prezidentas Naseras, likæs ðalies istorijoje populiariausiu moderniu politiku. Net akivaizdi korupcija ir palestinieèiø autonomijos administracinis infantilizmas lyderiui nepakenkë. Arafatas neslëpë lozungo revoliucija iki pergalës, sakykime teroras iki pergalës, bet Ðaltojo karo pabaiga leido jam persikûnyti á gerietá. Kai kurie persikûnijæ, tokie kaip Mandela, tapo teigiamybëmis, o Arafatas neigiamybe. Mandela, nepaisant visos komunistinës praeities, virto savo atsakomybës vertu prezidentu, o Arafatas taip ir liko visada viltingas, bet niekada neiðpildantis svajoniø. Taikos regione iðties yra tik tiek, kiek reikëjo palestinieèiø lyderiui, savo politikos ákaitu padariusiam visà pasaulá. Ir Arafato bei etninio charakterio, ir aplinkybiø padiktuotas arafatizmo bruoþas yra poreikis visad kovoti, stipresnis uþ bet koká kompromisà. Arafatas buvo sudaræs daugybæ susitarimø su Izraeliu ir savo arabø kolegomis, taèiau tokià pat dau- 642 NAUJASIS ÞIDINYS-AIDAI 2004 / 12