Mamos vaikystė ir jaunystė

Transkriptas

1 Mano vienintelė Mama Apie savo artimuosius: Tėvą, Motiną, brolius ir seseris rašyti ir kalbėti ypač sunku. Ne tik sunku bet ir rizikinga. Kiekvienas perskaitęs mano rašinį lygins su genialiųjų rašytojų ar poetų išreikštais jausmais ir mintimis. Aš savyje tikrai neišsiugdţiau šitokių gebėjimų, neturiu tokio įgimto talento ir ne tiek daug perskaičiau knygų kuriose būčiau radęs sūnaus neišsenkamą meilės jausmą savo gimdytojams aprašymą. Per visą netrumpą gyvenimą nepasitaikė sutikti ţmonių kurie nepaprastai jautriai, graţiai ir nuoširdţiai mokėtų kalbėti apie savo gimdytojus. Visų kalbos pakankamai mielos, malonios bet buitiškos. Daug kartų teko giedoti prie paţįstamų motinių - močiučių karsto. Mačiau daug išlietų ašarų, girdėjau artimųjų paskutinius atsisveikinimo ţodţius. Jie visi buvo pakankamai ţemiški. Išimtis buvo tik vienos kurso draugės mamos laidotuvėse. Prie kapo duobės stovėjo keletą velionės dukterų. Viena jų iš lapelio skaitė ir tarsi išsakė nepaprastai graţius, gal savo, gal ne savo, išgyventus skausmo ţodţius. Man atrodė, kad perskaityti ţodţiai nebuvo labai realūs ir susitapatinę su tikraisiais skaičiusios dukros jausmais. Kituose laidotuvėse vyresnio amţiaus velionio ţmona, senovine tradicine dzūkiška laidotuvių rauda, apraudojo savo vyrą. Tai buvo labiausiai įtikinantis, įsimintinas, vienintelis ir nepakartojamas atvejis. Mama pasiţymėjo ilgaamţiškumu ir labai gera atmintimi. Nors ji buvo bemokslė ir beraštė, savo atmintyje išsaugojo giminaičių, artimųjų, kaimynų vardus, pavardes ir kitus faktus. Derindamas Mamos natūralius pasakojimus, atsiminimus įrašytus į magnetofoną ir archyvinių dokumentų parodymus galiu kai ką įdomaus parašyti. Kai gyvenau ir dirbau Šiaulių pedagoginiame universitete nusipirkau magnetofoną ir svajojau įsirašyti Tėvo grojimą. Pasirodo, tuo metu mano Tėvas jau gulėjo ligoninėje, o po

2 dienų numirė. Nupirktas magnetofonas neliko be prasmės. Vasaros atostogų metu, pagal iš anksto paruoštus klausimus, daug ir ilgai klausinėjau savo Mamą ir viską uţrašinėjau į magnetofono juostą. Įrašus pradėjau kaupti nuo dienos. Tada mano Mamai buvo 84 metai. Beveik po 30 metų, kai aš buvau pensijoje, pradėjau viską šifruoti. Nekeisdamas pasakojimo minčių ir turinio, sumaniau viską atpasakoti šiuolaikine kalba. Šifruojant magnetofono įrašus laukiausi principo. Panašaus turinio mintis susisteminti ir sudėlioti į vieną vietą. Turiu viltį, visus Mamos įkalbėtus atsiminimus, perkelti į skaitmeninį kompakto diską, kad vėlesnės kartos ainiai galėtų pilnai išklausyti, savaip įvertinti ir išsišifruoti. Kai Mama kalba apie mirusį asmenį tuo momentu uţ jo vėlę sukalba pačią trumpiausią maldelę, pakartoja ţodţius A A (,,Amţiną atilsį ). Pradţioje Mama pasako A A o tik po to ištaria mirusio vardą arba pavardę. Mamos vaikystė ir jaunystė Savo magnetofoninę šifruotę pradedu nuo seniausių Mamos pasakojimų, nuo pasakojimo apie mano močiutės Juzefos (Paulauskaitės) Petrauskienės ţodţių. Mano A A Mama, kai ji po vestuvių iš Girupio (pietinė Bikavėnų dalis) atėjo į Gorainius, parsinešė du ilgus šešių skilčių (palų) sijonus (jupikus). Iš vieno sijono dviejų skilčių pasiuvo savo vyrui ilgas kelnes. Medţiaga buvo su ryškiais spalvotais langais. Viena grupė langų buvo raudoni ir juodi, kita ţali ir juodi. Tik pagalvok, kokomis languotomis kelnėmis rengdavosi vyrai! Pradţioje Mama prisimena keletą epizodų iš savo vaikystės. Ji pasakoja apie tai, kaip miško darbininkai prie pat namų dervavo medţius. Norint apsaugoti juos nuo kenkėjų reikėjo atitinkami juos,,gydyti. Prie pat Mamos namų arkliais atveţė daug medinių statinių su derva (smala). Miško darbininkai turėdavo praskusti kiekvieno storesnio spygliuočio ţievės paviršių ir uţtepti dervos ţiedą. Pamiškėje susikaupė didţiuliai kiekiai, gal 122

3 keli šimtai, tuščių statinių (bačkų). Tuo metu beveik kiekvienas madingas kaimo jaunuolis turėjo šautuvą. Daugelis tokių išdaigininkų norėjo pademonstruoti savo,,šaunumą ir laisvalaikiu, jausdami didelį malonumą, šaudydavo į tuščias statines. Toliau Mama pasakoja apie savo jaunystę, sekmadienines keliones į baţnyčią ir ilgas pamaldas: Kaime sekmadieniais vienas likdavo saugoti namų, o visi kiti išeidavo į baţnyčią. Jaunimas eidavo būreliais, o kiti kas kaip norėdavo, grupelėmis ar po vieną. A A Pielikienė kaţkodėl prie mūsų nepritapdavo. Aš eidavau kartu su savo kaimo bendraamţėmis mergaitėmis Dvylytėmis, Raštutytėmis, artimiausiomis kaimynėmis Krušaitėmis, A A Šediene ir kitomis. Eidavome basos, batelius nešdavome krepšyje arba tiesiog ant pečių. Uţsimaudavome ant laiptų prie pat baţnyčios durų ir į Dievo namus įeidavome graţios su bateliais. Vos tik spėji įeiti į baţnyčią, toj rytmetinės pamaldos (jutryna). Paskui pirmos, antros, trečios šv. Mišios, pamokslas, popietinės pamaldos (mišparai). Sekmadieniais baţnyčioje būdavome labai ilgai. Mano jaunystėje po šv. Mišių įvairios pramogos, šokiai ir ţaidimai nebuvo madingi. Iš baţnyčios grįţdavome vėlai. Iš karto bėgdavome šerti gyvulių. Gerokai toliau nuo namų Tėvas dvylikai metų buvo išsinuomavęs ganykloms Gečo laukus ir Šeputinės pievas. Ten reikėdavo nueiti ir vedţioti nuvesti, parvesti ir priţiūrėti savo gyvulius. Darbo man uţtekdavo iki valios. Visos buvusios mano draugės jau seniai mirusios, aš viena bepasilikau. Labai artimai draugavau su Krušaitėmis. Jeigu juos eidavo pro šalį į laukus prie savo gyvulių, visada uţeidavo pas mane į namus. Jeigu aš eidavau pro jų namus, visada uţbėgdavau pas jas. Pasibaigus dienai ir pašėrus savo gyvulius, bėgdavau pas Krušaites. Daţnai keletą draugių sueidavom į Krušos klėtį, tenai ilgai kalbėdavom, ţaisdavom įvairius ţaidimus, išdykaudavome. A A Pukelienė sakydavo:,,pagelbėk Kazytė apsidirbti, eisim pasivaikščioti. Daţniausiai jaunimas susipaţindavo per atlaidus, artimųjų, paţįstamų ar giminaičių vestuvių metu. Jaunos mergaitės greičiau 123

4 ištekėdavo tos, kurios buvo darbštesnės, mokėdavo ūkio darbų, pasiūdavo vyriškas kelnes. Tingesnės daţnai būdavo pajuokiamos. Apie jas ţinodavo visas kaimas. Kai kavalierius ir pana sutardavo tuoktis abu kartu eidavo pas kleboną ir prašydavo uţsakų. Klebonas klausinėdavo poterių. Jeigu viskas gerai, pamokslo metu iš sakyklos skelbdavo:,,eina į stoną moterystės, po to pasako norinčiųjų tuoktis vardus, pavardes ir kilimo vietas. Uţsakus viešai skelbdavo tris kartus iš eilės, nors vestuvės galėdavo būti ir vėliau. Po uţsakų visoje parapijoje juokaudavo, kad Joną ir Oną baţnyčioje permetė per siją (balkį). Jaunieji turėdavo turėti ţiedus. Išvakarėse pamergės puošdavo vestuvių puotos kambarį, ypač tą vietą kurioje sėdėdavo jaunieji. Kai jaunieji išvaţiuodavo iš namų Tėvai palaimindavo, liepdavo vienas kito klausyti, ragindavo nesipykti, nesibarti, varge padėti. Kai kalbėdavo apie būsimus vestuvinius jaunųjų santykius, daţniausiai juokaudavo:,,savo nepaleisk ir kito neprileisk. Tą patį pasakydavo ir kunigas. Po šliūbo vykdavo vestuvių puota. Vaišėms pjaudavo bulių (veršiuką) ir kiaulę. Bėdinesni ūkininkai paskersdavo tik kiaulę ir keletą vištų. Vestuvėms visada gamindavo alų. Gerokai anksčiau prieš vestuves sudaigindavo maišą mieţių. Vėliau išdţiovindavo ir rupiai sumaldavo. Salindavo statinėje, brandindavo bertainyje (tai aklinai uţdaroma statinė su čiaupu). Apynius virindavo atskirai. Nors bertainis būdavo pagaminta iš ąţuolinių šulų, neišlaikydavo įsismarkavusio alaus spaudimo. Kai kada susprogdavo perkūno griausmu, tada visas šeimininkės triūsas nueidavo vėjais. Stipresnius gėrimus pirkdavo krautuvėje pas ţydą. Pastarieji degtinę ir vyną gaudavo iš vokiečių. Vestuvių metu gerdavo eterį (anodiją) sumaišytą su cukrumi arba atskiestą su vandeniu. Mano vestuvėse baltų pyragų nebuvo. Juzaitienė prie Prano Budriaus iškepė labai gerą duoną kuri atstojo visus pyragus. Mano vestuvės buvo 1917 m. birţelio mėn. 19 dienos, antradienio rytą. Pagal Ţvingių parapijos papročius visus venčiavodavo tik antradieniais. Sugrįţusius iš baţnyčios jaunuosius sutiko su duona, druska ir taure vandens: linkėdami, kad namuose netrūktų duonos, druskos ir vandens. Pirmą vestuvių vakarą 124

5 vaišės buvo mano namuose, pamiškėje pas Petrauskus. Dalyvavo parapijos klebonas Stasiulionis. Jis buvo labai iškalbus ir pakankamai šmaikštus. Ragindamas svečius sakė:,,gerdami taurę, turite paţiūrėti į lubas! Nors klebonas pakankamai įtaigiai ragino, tačiau vestuvių metu persigėrusių nebuvo nei vieno. Pirmučiausiai nebuvo tokios mados daug gerti, o antra niekas neturėjo ir tiek daug negamino degtinės kaip dabar. Vestuvėms grojo trys muzikantai: Antanas Kruša (būsimasis kunigas) su smuiku, Šapalas su bandonija, Ercius su boseliu. Per mano vestuves šoko polką, greitpolkę, mazurkpolkę, pampaljoną ir kitus šokius. Pirmąjį vestuvių rytą muzikantai kiekvieną svečią prikėlė su maršu. Antrą vestuvių dieną pėsti atėjom į dabartinius namus, vaţiuoti nereikėjo nes viskas buvo čia pat uţ Krušos girelės, uţ kuniginio Petrošiaus smėlio kalvos. Kalendorinės šventės Tėvai buvo kaimo ţmonės, dirbo patį sunkiausią, ţemės kilnojimo darbą. Jų akys pastoviai nukreiptos į vieną ir tą pačią gimtą pilką ţemelę. Jiems šventės buvo tarsi atokvėpis po sunkių darbo dienų. Šalia įvairiausių maţų šeimos švenčių: darbų pradėtuvių, pabaigtuvių, krikštynų, vestuvių, vardinių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimo, pagal to meto papročius Tėvai švęsdavo katalikiškas ir kalendorines šventes. XX-ojo amţiaus švenčių kalendorinis laikas beveik nepasikeitė, tačiau apeigų ir pramogų turinys gerokai atjaunėjo. Adventas ( ). Sekmadienį kuris artimiausias šv. apaštalo Andriejaus dienai (11.30) prasideda Adventas ir Naujieji liturginiai metai. Mano vaikystės ir jaunystės dienos prabėgo rusų okupuotoje Lietuvoje, tikėjimo draudimo ir ateizmo šlovinimo laikotarpiu. Tokios Advento pradţios ir kelionės į rarotus, kokią aprašo Mikalojus Katkus savo knygoje,,balanos gadynė man neteko matyti. Kiek prisimenu Mama minėdavo, 125

6 kad Advento metu trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais yra pasninko dienos. Kūčios (12.24). Mūsų Tėvų namuose Kūčios praeidavo kaip diena ţenklinanti juodą pasninką ir be ypatingų burtų. Įsimintini Kūčių vakarai buvo tik tokie, kad visi šeimos nariai būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubile. Mama arba vyresnės seserys kiekvienam paduodavo švarius lininius marškinius ir mes visi atsiguldavome į švarią patalynę. Tik besimokydamas mokykloje suţinojau, kad Kalėdų naktį ţmogaus balsu tarpusavyje kalba gyvuliai ir dar kitokių trumpiausios nakties burtų. Visą Advento laiką, klasės draugai vieni kitiems, rašydavome sulankstomus trikampius laiškučius su rubrika:,,be Kūčių nekišk nagų. Tai reiškia, kad laiškutį gali skaityti ne anksčiau kaip Kūčių vakarą. Mano atminime, pirmą eglutę mūsų namuose papuošė Adelė. Ji buvo sugrįţusi ţiemos atostogoms iš Vainuto progimnazijos. Tai buvo 1948 metų Kūčios. Kalėdos (12.25). Pati didţiausia ţiemos šventė. Mama švęsdavo 3 dienas. Pirmosios dvi skirtos baţnyčiai, o trečioji Jomarko diena. Nauji metai (01.01). Pirmąją Naujųjų Metų dieną Tėvas juokaudavo, kad rytoj atsikelsim metais vyresni. Mūsų šeimoje ši diena apsieidavo be jokių apeigų ir pramogų. Tik vėliau, kai mokiausi Ţem. Naumiesčio gimnazijoje, tai buvo gal prieš 1954 metus, mokykloje buvo leidţiama mokiniams puošti Naujametinę eglutę. Gerokai po Kalėdų gruodţio pabaigoje būdavo organizuojamos Naujųjų metų pramogos su šokiais ir ţaidimais. Mokiniai mokyklos bendroje salėje šoko ir dainavo prie papuoštos eglutės. Trys karaliai (01.06). šventė visada būdavo paţenklinta dideliu sniego kiekiu. Mama sakydavo:,,trys Karaliai maţa šventė. Tik vieną kartą toliau pasakoja Mama trys kaimo vyrai apsirengė karalių rūbais (Kasparas, Merkelis, Baltazaras) buvo atėję į pamiškę pas Petrauskus. Jie giedojo giesmes. Karaliai aplankė ir kitus kaimo gyventojus. Kito tokio karto mano gyvenime nebuvo. Beveik kiekvieną Trijų karalių dieną, per 126

7 didţiules sniego duobes ir pusnių kalnus, vaţiuodavome į Šilalės jomarką. Grabnyčios (02.02). Kristaus paaukojimas. Tai diena kada visose baţnyčiose šventinamos ţvakės. Mūsų namuose Mama visada turėdavo šventintą ţvakę, kuri vadinama grabnyčia. Jos būdavo saugomos spintos stalčiuje. Mama daţnai mums primindavo ir aiškindavo, kad mirštančiam ţmogui būtina uţdegti grabnyčią. Per grabnyčią Gorainių kaimo valstiečiai keliaudavo į Šilalės jomarką. Šv. Agota (02.05). Tą dieną visuose baţnyčiose šventindavo duoną. Kiekvienuose namuose šalia grabnyčių būdavo saugoma ir šventinta duona. Ši relikvija saugodavo namus nuo gaisro. Atsitikus nelaimei, tada kai uţsidega namas imdavo šventintą Agotos duoną, nešdavo apie gaisro apimtą namą ir po trupinį mesdavo į ugnį. Tokiu būdu išgelbėdavo kitus namus nuo besiplečiančio gaisro. Šv. Agota yra globėja gaisro pavojuje. Uţgavėnės (antradienis). Mama puikiai atsimena jaunystėje matytas Uţgavėnių linksmybes. Uţgavėnės visada antradienio antroje dienos pusėje. Blynai pagrindinis Uţgavėnių valgis. Šią dieną kiekvienas privalėjo valgyti 12 kartų. Per Uţgavėnes triukšmingas būrelis jaunimo vaikščiodavo po kaimą. Visi būtinai su kaukėmis. Pasirėdydavo velniais, ţydais, čigonais, būdavo raitelis su dirbtinu ţirgu, ilgasnapė gervė ir t. t. Visame kaime skambėjo dainos, muzika ir juokas. Parėdydavo vieną moteriškos giminės figūrą, kurios pavadinimą Mama neįvardijo. Tikriausiai savo galvoje turėjo Morės vardą. Kai veţdavo ji sukdavosi panašiai kaip karuselė tik su šluota rankose. Ją veţiodavo po kaimą, ji turėdavo iššluoti lašininį ir priimti kanapinį. Pelenų diena (trečiadienis). Kita diena po Uţgavėnių trečiadienis yra vadinama pelenų diena. Tą dieną kaip ir sekmadienį eidavome į baţnyčią. Prie altoriaus stovėdavo pilna gelda baltų pelenų. Kunigas juos pašventindavo. Tikintieji nešdavosi ţiupsnelį šventintų pelenų į namus. Juos barstydavo savo artimiesiems į galvą sakydami:,,iš pelenų esi kilęs, į pelenus pavirsi. Kartu su pelenų diena prasidėdavo septynių savaičių 127

8 Gavėnia ir pasninkas. Ţmonės augindavo nemaţai linų ir kanapių. Iškultos ir sumaltos kanapių sėklos buvo naudojamos kaip prieskonis prie bulvių. Gamindavo kanapių pieną. Aprašysiu keletą gavėnios valgių kuruos valgydavo Mama ir mes savo vaikystėje. Aviţų kisielius. Vienas iš pagrindinių gavėnios delikatesų buvo aviţinis kisielius. Norint pasigaminti kisielių reikia rupiai sumalti švarias ir gerai paruoštas aviţas. Iš atitinkamo kiekio miltų ir vandens (1:2) padaryti labai skystą tyrę. Į ją dėdavo anglių ir duonos plutų. Medţio anglys ištraukdavo kartumą. Visą tyrę uţdengti ir šiltai raugindavo 1-1½ paros. Po to gerai išmaišyti ir iškošti per rėtį. Supilti į puodą ir pastatyti, kad palengva virtų. Virti ir maišyti, kol sutirštės. Galiausiai pasidaro tirštas kisielius panašus į manų košę. Tokį kisielių su kanapių pienu valgydavo gavėnios laiku. Rasalienė. Rasalienę ruošdavo tokia tvarka. Silkės galvą kepdavo ant karštų anglių. Iškeptą galvą gerai sutrindavo, uţpildavo šalto virinto vandens, įpildavo burokų rasalo, įdėdavo bulvių, druskos, svogūnų. Šaltą rasalienę valgydavo su karštomis bulvėmis. Rauginti šaltibarščiai. Išvirti nuvalytus ir nuplautus burokus. Vėliau juos dar kartą nuvalyti ir nulupti ţievę. Supjaustyti skiltelėmis ir sumalti mėsmale. Galima pridėti prieskonių ir šiltai rauginti 2-3 paras. Gavėnios metu ir visą kitą laikotarpį valgydavo su karštomis bulvėmis. Naudodavo daug aliejaus. Aliejų maišydavo su salotomis, raugintais kopūstais, morkomis ir kitomis darţovėmis. Naudodavo kepimui ir visur kitur kur jo reikėjo. Silkė su bulvėmis. Ūkininkas nusipirkdavo pilną statinaitę (bačkutę) silkių ir gavėnios metu maitindavo visą savo šeimyną. Anksčiau visos silkės buvo labai sūrios ir labai, labai skanios. Silkė su bulvėmis buvo pagrindinis Gavėnios maistas. Ţmonės suvalgydavo, galima sakyti, visą silkę. Net iš silkės galvos ir smulkių griaučių galėjo dar kaţką padaryti ir skaniai pamaitini alkstančią šeimyną. 128

9 Šv. Kazimieras (03.04) ir Šv. Juozapas (03.19). Mano Mamos giminėje, Lietuvos globėjo Kazimiero vardu buvo pakrikštytas ne vienas: Mama, sesuo, pusseserė, senelis ir prosenelis jie visi pakrikštyti Lietuvos globėjo šv. Kazimiero vardais. Mudu kartu su poetu Juozu Elekšiu 2004 m. kovo 3 dieną baigėme kurti Mišias,,Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero votyvą. Mišios sukurtos Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero 400-ųjų metinių jubiliejaus proga. Mišių spausdinimą palaimino: Nihil obstat Mons. P. Tamulevičius Cesor ad hoc deputatus. Kaunas, 2004 m. balandţio mėn. 6 d. Tai buvo mano maţytė dovanėlė visiems Kazimierams. Visos Katalikų Baţnyčios Globėjo šv. Juozapo vardą turėjo mano Tėvo giminės ir draugai. Šiuo vardu buvo pakrikštyti: Tėvas, krikšto tėvas, sesuo, švogeris, pusbrolis, dėdė, močiutė ir prosenelis. Iškilmingesniam ir iškiliausiam vardo pagarbinimui pareikšti aš visiems Juozapams lieku skolingas. Kai persikėliau gyventi į Vilnių ir pradėjau lankytis garsiojoje arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje, Šv. Kazimiero baţnyčiose, Kaziuko mugėje. Įvairiose Vilniaus vietose retkarčiais sutikdavau gorainiškį Kazį Budrių, o kiek vėliau apie 1990 m. susipaţinau su ţemaičių poetu Juozu Elekšiu. Galiausiai pradėjome švęsti jų vardadienius. Panašiai kaip švęsdavo mano gimtuose namuose ir mūsų kaime, bandėme pakartoti ir mes. Ilgu vainiku papuošėme išorinę durų staktą. Varduvininką sodinome papuoštoje kėdėje ir 4-6 vyrai triukšmingai šaukdami,,valio! keletą kartų keldavome aukštyn. Išmokiau vilniečius giedoti mūsiškį baţnytinį,,ilgiausių metų. Gorainiuose ir kitose mūsų apylinkėse panašiai sveikindavo šeimininką tada, kai baigdavo statyti namą, rugiapjūtę ir t.t. Buvau girdėjęs, kad šv. Juozapo dieną, kuri visada būna per Gavėnią, galima kelti vestuvės. Tačiau tokiuose vestuvėse grojau tik Jaunieji gyveno Peteliškių g. 24-5, Vilniuje. Jų santuoką laimino Šv. Jonų baţnyčios klebonas. Vestuvių pokylis ir kitos pramogos įvyko Trakuose. 129

10 Verbos. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas Verbų sekmadienis. Kunigas šventindavo verbas. Mama iš baţnyčios parneštas verbas (kadugio šakelė) sudţiovindavo, uţkišdavo uţ šventųjų paveikslo ir saugodavo visus metus. Uţėjus skaudţiai perkūnijai arba smarkiai audrai Tėvas jomis smilkydavo trobą. Didįjį šeštadienį šventindavo ugnį ir vandenį. Šventąją ugnį nešdavo apie trobesius ir pasėlius, kad apsaugotų namus nuo perkūnijos ir gaisrų, o pasėlius nuo audrų. Velykos pati didţiausia ir iškiliausia katalikų šventė. Katalikai gieda:,,šią dieną laimingą Viešpats padarė. Dţiūgaukim kelkim linksmybes! Tebūna dţiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys, ir tesveikina Kristaus pergalę skaidrūs trimitai! Tesilinksmina nušvitusi ţemė ir amţių Valdovo spindesio nušviesta, tepajunta, kad pasaulyje tamsa jau išsisklaidė. Tesidţiaugia Motina Baţnyčia, tokios šviesos ţiburiais pasipuošusi, o nuo galingos tikinčiųjų giesmės skliautai šie tevirpa. Kokio iškilmingumo bebūtų šventė, ji visada apipinta įvairiausių buitinių įvykių. Prieš Velykas maršalka (baţnyčios reikalų tvarkytojas), rinkdavo aukas klebonui ir kitiems baţnyčios tarnams. Eidavo pas visus kaimo ūkininkus. Ţmonės daţniausiai duodavo sviesto ir kiaušinių. Mama pasakoja vieną atsitikimą, kaip jų kaimo maršalkos rinkdami kiaušinius kunigui patys jų tiek išgėrė, kad net susirgo. Velykų šventei būtinai reikėjo kepti baltą ragaišį ir marginti kiaušinius. Kiaušinius margindavo karštu vašku, daţydavo ir virdavo svogūnų lukštuose. Didįjį šeštadienį nakčiai daug ţmonių susirinkdavo į baţnyčią. Giesmininkai per naktį giedodavo,,kalnus ir tokiu būdu sulaukdavo prisikėlimo Mišių. Būdavo atsitikimų, kai visi išeidavo į baţnyčią, o kaimo vagišiai apšvarindavo tuščius ūkininkų namus. Velykų rytą, po prisikėlimo, visi skubėdavo namo, sėsdavo pusryčių prie velykinio stalo, daţydavo margučius, valgydavo mėsos produktus, skanaudavo keptais pyragais. Budėję per naktį eidavo pamiegoti. Truputį pailsėję vakare eidavome į jaunimo pasilinksminimo vakarėlius. Mama pasakoja:,,aš beveik visada eidavau kartu su savo kaimynėmis Krušaitėmis. Velykas švęsdavome tris dienas. 130

11 Sekmadienis pirmoji diena prisikėlimas Ţvingiuose, antroji diena pirmadienis, atlaidai Vainute, o trečioji diena jomarkas Pajūryje. Atvelykis. Praėjus savaitei po pirmosios Šv. Velykų dienos yra švenčiamos Maţosios Velykos. Melagių diena (04.01). Ţmonėms labai patikdavo melagių (apriliaus) diena. Įvairiai juokaudami stengdavo vienas kitą apgauti, pasakodavo nebūtas istorijas, pirštu rodydavo į nesamus daiktus: gandrą, gaisrą ir t.t. Vienais metais Velykos sutapo su melagių diena. Tėvas norėjo, kad Velykų rytą ateitų artimiausias kaimynas Petras Bernotas. Bent truputį pasėdėtų, pakalbėtų, paviešėtų Juzė nuėjo pas kaimyną ir sako:,,petrai, mums reikia vaţiuoti groti. Tėvas prašė, kad ateitum padėti pakelti kumelę. Kaimynas atėjo, o kumelė atsikėlė pati. Tai buvo tik balandţio pirmosios pokštas, o kaimynė uţ šią,,šventą apgaulę buvo ilgai supykusi. Šv. Jurgis (04.23). Gyvulių globėjo (patrono) dieną visi turėjo išginti gyvulius į ganyklas. Pradėdavo ganyti ne tik galvijus, bet ir avis. Tai dienai reikėjo turėti margintų kiaušinių. Kiaušinių duodavo piemenims, nešdavo į baţnyčią klebonui. Geguţinės pamaldos ( ), Motinos diena. Pirmą geguţės sekmadienį Motinos diena. Geguţės mėnuo skiriamas garbinti Švč. Mergelei Marijai. Kasdien šį mėnesį dalyvaujame geguţinėse pamaldose arba namie su visa šeima ar paskirai pasimeldţiame Švč. Dievo Motinai. Keletą metų iš eilės mūsų namo didţiajame kambaryje seserys padarydavo laikiną Marijos altorėlį. Iš šonų uţdegdavo dvi ţvakes. Prie jo rinkdavosi kaimynai, giedodavo,,švč. Mergelės Marijos litaniją ir kitas Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes. Broliai ir seserys juokaudavo:,,reikia nešiotis pinigų, kad esant tuščioms kišenėms neuţkukuotų gegutė. Šeštinės ir Sekminės. Šeštąjį ketvirtadienį po Velykų Kristaus ţengimo į Dangų diena (Šeštinės). Septintąjį sekmadienį po Velykų Sekminės. Švęsdavo 3 dienas. Sekminių dienos išvakarėse berţų vainikais vainikuodavome karvių ragus. Uţ tai 131

12 Mama sulydydavo mums po sūrį. Jaunus berţelius nešdavome į namus, kaldavome prie durų, uţsikišdavome miegamuosiuose kambariuose uţ lovos. Miegas su berţų aromatu būdavo daug malonesnis ir gilesnis. Rytą visi skubėdavo į baţnyčią. Šv. Jono Krikštytojo gimimas (06.24), Apaštalai Šv. Petras ir Paulius (06. 29). Pirmąjį birţelio mėnesio sekmadienį Tėvo diena. Birţelio 24 dienos rytą visi skubėdavome į Vainuto Šv. Jono Krikštytojo baţnyčią. Pagoniška Rasos (Joninių) šventė mūsų namuose nebuvo švenčiama. Birţelio 29 dieną keliaudavome į Ţygaičius, Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus baţnyčią. Ţemaičių Kalvarija ( ). Liepos pirmosiomis dienomis Ţemaičių Kalvarijoje tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Be to visus viliojo garsusis 20-ties stočių, arba vietų, kryţiaus kelias. Čia buvo galima aplankyti įrengtas koplyčias vietas, giedoti,,kalvarijos kalnus, skaityti maldas skirtas kiekvienai atskirai vietai. Nuo mano gimtųjų Gorainių iki Ţemaičių Kalvarijos yra per 100 km. Kelionė į atlaidus buvo tarsi neįgyvendinama svajonė. Visoje Ţvingių parapijoje tikintieji kalbėdavo, kad kiekvienas bent vieną kartą per savo gyvenimą turi aplankyti šią Šventovę. Ar mano Tėvai tenai buvo, šito neţinau. Tačiau broliai ir seserys tikrai apsilankė.,,kalvarijos kalnai tai 20-ties vietų kryţiaus kelias, yra pati ilgiausia Ţemaitijoje ţinoma grupinė malda su giesmėmis. Maldininkai paprastai be pertraukos uţtrunka apie 4-5 val. Mūsų namuose, per šermenis arba mirusiųjų minėjimus,,,kalvarijos kalnų giesmės buvo giedamos bent kartą metuose. Pagal mano instrumentacija brolis Jonas, karu su savo Ţem. Naumiesčio dūdorių grupe mokėjo groti ir giedoti. Brolis Anicetas ir aš puikiai mokame visas,,kalvarijos kalnų giesmes, galime vesti visas melodijas ir vadovauti kalnų atlikimui. Ţolinė (08.15). Švč. Mergelės Marijos ėmimas į Dangų (Ţolinė). Švenčia visi Lietuvos gyventojai. Šiuo metu Ţolinė yra valstybinė šventė. Ją visada švęsdavo mano Tėvai. Mama iš savo laukų, pievų, sodo ir darţelio, prisiskindavo įvairiausių ţolių, gėlių ir augalų, surišdavo į bukietėlį ir nešdavosi eidama į baţnyčią. 132

13 Kunigas Ţolinės pamaldoms pasibaigus, jas palaimindavo, apšlakstydavo švęstu vandeniu. Bukietėlį Mama parsinešdavo į namus ir uţkišdavo didţiajame kambaryje uţ švento paveikslo. Ši šventė man ir vienintelei mano ţmonai yra dviguba tai mūsų vestuvių diena (1965 m.). Šilinė ( ). Tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai Šiluvoje. Man vaikystėje Mama pasakojo, kad daugiau kaip prieš 300 metų, Šidlavoje įvyko stebuklas. Vakare piemenėliams pasirodė Švč. Mergelė Marija. Ji spindėdama kaip saulė stovėjo ant didelio akmens. Akmenyje liko gilus įdubimas panašus į ţmogaus pėdą. Visi Šventieji. Mirusiųjų diena - Vėlinės (10.1-2). Mano seserys Vėlinių išvakarėse, arba kiek anksčiau, sutvarkydavo savo mirusių protėvių kapelius, nugrėbdavo nukritusius ir pageltusius lapus, pasodindavo rudeninių gėlių, takelius pabarstydavo plono smėlio sluoksniu. Vakare, vos pradėjus temti, visi kapinėse esantys artimieji atsisveikina su mirusiųjų vėlėmis. Ant kiekvieno kapo uţdega porinį skaičių grabnyčių, tada kiekvienas tyliai sukalba,,viešpaties angelo ir amţino atilsio maldą, ir tyliai neskubėdami išeina į namus. Ligos ir ligoniai Tradicinis mirusiųjų minėjimas Lapkričio 2 d. Buvo graţus paprotys lankyti sunkiai sergančius kaimynus ir gimines. Silpnam ligoniui atveţdavo kunigą paskutiniam patepimui. Mama sakydavo:,,kunigas mokytas ţmogus, jis ne tik suteikdavo paskutinio patepimo sakramentą bet ir patardavo kaip gydyti. Kaimo ţmonės rinkdavosi pas marinamą ir labai sunkiai sergantį ligonį. Sergančio artimieji prašydavo, kad ateitų naktimis budėti prie tų kurie yra arti mirties. Apie gyvųjų santykį su mirštančiuoju Mama pakankamai tiksliai paaiškino:,,kai mano A A bobutė mirė, priėjo pilna trobelė ţmonių. Tiek savi, tiek svetimi tvarkydavo mirusiojo kūną, ruošdavo šarvavimui ir laidotuvėms. Prie mirusiojo ištisai giedodavo,,kalnus ir kitas giesmes. Trečią 133

14 dieną, beveik visa kaimo bendruomenė velionį lydėdavo į baţnyčią. Karstą įneša į baţnyčią ir padeda priekyje ant pakylos. Visi murusiojo artimieji eina išpaţinties. Prasideda Šv. Mišios. Velionis paskutinį kartą dalyvauja Mišiose. Po Mišių visa laidotuvių procesija ramiai nueina į kapines. Giedama psalmė,,iš širdies gelmių ir,,amţiną atilsį. Karstą padeda ant duobės krašto. Kunigas pasako keletą maldos ţodţių ir neilgą pamokslą. Galiausiai pašventina duobę, nuleidţia karstą, visi kalba,,tėve mūsų. Kunigas ir visi artimieji uţberia tris ţiupsnelius ţemės. Giesmininkai gieda,,viešpaties angelą ir amţinąjį atilsį, duobkasiai uţkasa karstą. Po laidotuvių visi grįţta į velionio namus, gieda giesmes ir valgo gedulingus pietus. Vėliau švenčiamos mirusiojo trisdešimtinės ir metinės. Po japonų karo, kai aš buvau dar maţa (apie 1904/5 m.), daug kaimo ţmonės susirgo vidurių šiltine. Kad neprikibtų ligos, vieni kitų nelankydavo ir neidavo pas daktarą. Aš susirgau. Pradėjau daţnai ir smarkiai viduriuoti kraujais. Tam,,reikaliukui atlikti bėgdavau kasdien gal po 20 kartų uţ rūsio į mišką. Gydytojas leido valgyti tik iškoštų kruopų skystimą ir dar davė kaţkokių vaistų. Nepaisiau daktaro reikalavimų. Slapta valgydavau lapinių barščių sriubą, saujomis rijau aguonų grūdelius. Aš ir pati nesupratau nuo ko pasveikau. Nuo šiuos baisios ligos išmirė ištisos šeimos. Vainute kasdien palaidodavo po 6-7 ţmones. Buvo laidojamos ištisai šeimos. Mirė visa Miklovių, Genučių šeima. Mūsų kaimyno Motiejaus Lukočiaus vienu metu palaidojo tris. Buvo ir kitų sunkių ligų. Mama jas vadina škarlatinais. Ţmogus pakosti tris dienas ir ant lentos. Gydydavo su medumi ir dţiovintos piktvarlės (rupūţės) pelenais. Rupūţę su šake perdurdavo, kurį laiką pastogėje dţiaudavo, išdţiūvus sudegindavo. Ant peilio viršūnės pakabindavo truputį pelenų, įdėdavo į medų, išmaišydavo ir duodavo ligoniui. Kai kurios kaimo moterys gaudavo vaistų iš Lenkijos. Juos uţlašindavo ant ketvirčio cukraus plytelės ir suvalgydavo. Prieš vartodami vaistus visi prašydavo Dievo pagalbos:,,dieve padėk, išgydyk Tu pagalbą atsiųsk. 134

15 Pilvo skausmus gydydavo metylių arba kmynų arbatomis. Terpentino ir kamparo visada turėdavome. Kamparo plytelę ištrindavo į švieţų nesūdytą sviestą ir pasigamindavo savitą kamparo aliejų. Naudodavo ţaizdoms ir sutinimams gydyti. Kol dar gegutė neuţkukavo, sugaudavo gyvatę, įleisdavo į butelį ir uţpildavo degtine. Gal po dvejų savaičių degtinė virsdavo vaistais. Temperatūrai pakilus ar kokiam kitam bendram negalavimui prasidėjus, išgerdavo po puse stikliuko. Po kaimą vaikščiodavo vengrai prekiaudami vaistais. Nuo išgąsčio gydydavo ruginiais miltais. Į stiklinę vandens įberdavo šaukštą ruginių miltų, išmaišydavo, leisdavo nusistovėti ir duodavo išgerti. Pašildytų sausų ruginių miltų maišelį dėdavo ant sutinusios vietos. Vaikams uţėjus skrandţio negalavimams, pykinimui ar vėmimui, uţdegdavo ţąsies plunksną ir duodavo uostyti. Nėščio moterys neturi ţiūrėti į blogą ţmogų, nesišaipyti iš invalidų, neapkalbėti kitų ţmonių. Kai įsipjaudavo į pirštą dėdavo voratinklį. Supūliavus piršto galui ar panagei, ant anglių pakepdavo svogūną, išimdavo vidurį, į jį įdėdavo krislelį muilo, įlašindavo kamparo ir karštą uţmaudavo ant sutinusio piršto galo. Kai skaudėdavo dantys, artimieji juokaudavo: Palauk rudens, įdėsim papjauto avino. Mamos vaikystėje vaistų ir vaistinių nebuvo todėl ligas gydydavo įvairiausiomis priemonėmis ir vaistaţolėmis: Ajerų ir valerijonų šaknis, trauklapių lapus ir metylių mišinį sudėdavo į butelį, uţpildavo degtine. Laikydavo tamsioje vietoje. Antpilą naudodavo ţmonių gydymui nuo ilgalaikio viduriavimo. Amoniaku gydydavo slogą, duodavo uostyti apalpus. Aviečių stiebų arba uogų arbata, naudojama kosuliui gydyti. Pradţioje reikia nulupti aviečių stiebelių ţievę. Tada stagarėlį supjaustyti į degtuko ilgo gabalėlius. Kiekvieną gabalėlį išilgai perskelti ir išvalyti vidines stiebo,,šiukšles. Iš stagarėlių išvirti arbatą. Prieš miegą išgerti stiklinę karštos aviečių stiebų arbatos, atsigulti po patalais ir gerai išprakaituoti. 135

16 Ąţuolo ţievės nuoviromis gydydavo veršiuko viduriavimą. Bičių medus. Karštą arbatą su medumi duodavo išprakaitavimui nuo įvairiausių peršalimo ligų, o daţniausiai kaip priedą prie visokių kitokių ţolinių karštų arbatų. Bitkrėslės. Išlaisvėjus viduriams - duodavo gerti karčią bitkrėslių arbatą. Česnako ir pipirų antpilo lašai naudojami kraujo spaudimui maţinti, dantų skausmui nuraminti, gydoma sloga, iš ţarnyno išvaromos kirmėlės. Trindavo karpas ir tokiu būdu jas išnaikindavo. Degintos ţąsies plunksnos kvapu. Skaitykite 137 p. Dilgėlės. Pilną drobinį maišelį pridėdavo dilgėlių, su viskuo virindavo vandenyje, tame skystyje maudydavo vaikus ir suaugusius. Dţiovintų dilgėlių lapais gydydavo maţakraujystę, sunkiai gyjančias ţaizdas, viduriavimą ir reumatą. Durnaropės. Virinant durnaropes, virėjui gali ištikti juoko priepuoliai. Jų negalima daug gerti, galima sukvailioti. Dţiovinta rupūţė. Skaitykite 136 p. Gyslotis. Gysločio lapą dėdavo ant atviros ţaizdelės ir aprišdavo tvarčiu. Kelių lapelių kompresu gydydavo galvos skausmą. Gysločių lapelius uţdeda ant skaudamos vietos, skarele prispaudţia ir apriša. Gerdami gysločių arbatą išsigydydavo skrandţio ir ţarnyno ţaizdas. Gyvatės ekstraktas. (Tėvo gaminamas vaistas.) Dar gegutei neuţkukavus, sugaudavo gyvatę, įleisdavo į butelį, uţpildavo stipresne namine degtine ir pora savaičių laikydavo tamsoje. Daţniausiai gerdavo vyrai maţdaug 25 gr., atsiradus bendram negalavimui, arba kai votys (skauduliais) išberdavo visą kūną. Jonaţolių arbata gerina širdies darbą, didina kraujo spaudimą, gydo gerklės ligas. Kamparu gydydavo daug ligų: bitės įkandimą, raumenų sumušimą. Papildomai skaitykite 137 p. 136

17 Karštai keptas svogūnas. Skaitykite 137 p. Kmynai. Pilvui suskaudėjus Mama liepdavo kramtyti sausas kmynų sėklas arba gerti karštos Virintos kmynų arbatos. Liepţiedţių arbata naudojama peršalimo ligoms gydyti. Prieš einant gulti Mama duodavo karštos liepţiedţių arbatos su medumi kuri skatindavo prakaito išsiskyrimą, maţindavo temperatūrą, ramindavo kosulį. Metylės. Mama metylių arbatą duodavo gerti esant blogam apetitui, suskaudėjus pilvui. Pušų pumpurų nuoviru gydydavo kvėpavimo takų ligas, skatindavo šlapimo išsiskyrimą, palengvindavo atsikosėjimą. Maudydavosi virintoje pušies šakų ir spyglių vonioje. Ramunėlės. Suskaudėjus vaikų pilvams duodavo ramunėlių arbatą. Į ramunėlių nuoviras, įdėdavo nesūdyto sviesto ir virindavo iki sutirštėjimo. Atvėsinus iki kambario temperatūros tepdavo skaudančias ţaizdas. Ramunių arbata vartojama viduriuojant, plaudavo ţaizdas, skalaudavo burną, plaudavo galvą. Ruginiai miltai. Skaitykite 137 p. Rūtų nuoviromis moterys plaudavo plaukus. Rūtų arbata skatina šlapimo išsiskyrimą. Spanguolių kisielius naudojamas skrandţio rūgštingumui padidinti ir didesniam apetitui sukelti. Šaltmėčių arbata naudojo tik maistui. Šantos. Šantų arbatą duodavo prieš pat gimdymą. Šienuolių (sauso šieno pabirų) arbata duodama gerti nuo išgąsčio. Šermukšnių uogomis Mama savo vaikų negydė jas daţniausiai naudojo kaimynai ir kiti paţįstami. Šv. Mišios. Tikintieji aukodavo Šv. Mišias ir prašydavo Dievo pagalbos konkrečiam sergančiam ţmogui. Tulţies (paršiuko) skysčiu. Galima gydyti sunkiai gyjančias išorines ir skrandţio ţaizdas. Valerijonai. Ant švariai nuplautų valerijono šaknų uţpildavo degtinės, laikydavo tamsioje vietoje. Naudodavo kaip 137

18 raminančius vaistus, trindavo sutinimus. Nuo nemigos uţlašindavo keletą lašų ant cukraus gabaliuko ir prieš miegą liepdavo suvalgyti. Vasilkų (Mėlynųjų rugiagėlių) arbata veikia raminančiai, skatina šlapimo išsiskyrimą, gerina virškinimą ir apetitą. Vištos taukai. Gydo suskirdusius karvės spenius. Voratinklis. Skaitykite 137 p. Kaimo įvairenybės Kiekvienas kaimas turėjo savo daktarą, išminčių, mokytoją, meistrą, giedotojus, muzikantą, vestuvių šeimininkę ir t.t. Taip pat būdavo nemaţai ir asocialų asmenų. Visada atsirasdavo girtuoklių, vagių, būrėjų, šundaktarių, paleistuvių, tinginių ir visokių kitokių iškrypėlių. Jų netrūko ir Gorainių kaime. Nelaimingų ţmonių buvo ir savo prigimtimi. Daug neįgalių ţmonių ir invalidų sėdėdavo prie šventoriaus giedodavo, melsdavosi, maldaudavo išmaldos. Parapijiečiai savo aukomis juos išlaikydavo. Švara. Mūsų namuose savaitinė švaros diena prasidėdavo šeštadieniais antroje dienos pusėje. Nes po pietų nebedirbdavo sunkiųjų lauko darbų. Sekmadienį sutikdavome su švariai išplautomis grindimis, blizgančiais langais, išplautais baltiniais ir švariomis apatinėmis kelnėmis. Baltinius keisdavo kas savaitę, o apatines kelnes kas dvi savaites. Ypatingos švaros prisilaikyti būdavo neįmanoma. Reikėjo dirbti laukų darbus, maitinti šeimyną, šerti gyvulius. Po karo pakulinų marškinių siūlėse atsirado utėlių. Skalbk arba virink skalbinius kiek nori utėlių visada būdavo. Utėlių buvo tiek, kaip dabar bulvėse kolorado vabalų arba tarakonų. Pas bėdinesnius daugiau, o pas turtinguosius truputį maţiau. Kiekvienoje šeimoje buvo utėlių, blusų ir prūsokų. Šių parazitų buvo gyvas velnias. Iš mirusiojo kūno utėlės rėpliodavo eilėmis kaip ţąsiukai. Namuose pasitaikydavo svirplių ir prūsokų. Po antrojo karo atsiradus dustui minėti parazitai buvo išnaikinti. Bet vietoj jų atsirado daugybė ţiurkių. Tiek jų priviso, kad dienos metu uţsilipdavo virtuvėje net ant stalo ir ramiausiai 138

19 šeimininkaudavo. Naktimis bėgiodavo net per miegančio ţmogaus galvą. Katinai nebepajėgdavo susidoroti su ţiurkėmis. Atsiradus specialiems nuodams ţiurkės galutinai išnyko. Gimdymai. Kaimo moterys gimdydavo namuose. Gimdančios moterys fizinius darbus dirbdavo tol kol galėdavo. Gorainiuose pribuvėja buvo Pričinauskienė. Ji gyveno priešais Krušos ūkį, kitoje kelio pusėje. Buvo visų gerbiama ir mylima. Kartais pasitaikydavo, kad viena nakčia gimdavo du vaikai. Pribuvėjai būdavo įsimintina ir labai sunki naktis. Vaikams aiškindavo, kad maţus vaikus atneša gandras. Krikštydavo į 2-3 dieną. Kitas išlaikydavo ir visą savaitę. Mirusius nekrikštytus vaikus laidodavo Gorainių kapeliuose ir be kunigo. Vyresnioji Manos sesuo mirė metukų. Mama patikslino, kad mano vaikai pradėjo vaikščioti 1 m. ir 2 mėm. Jeigu būsimoji motina išsigąsdavo, savo rankomis paliesdavo kuria nors savo kūno vietą, vaikas gimdavo toje vietoje su dėme. Jomarkas. Tai toks turgus kuriame prekiaujama gyvuliais, karvėmis, arkliais, avimis ir t. t. Į turgų ţmonės pardavimui nešdavo viską: šaukštus, puodus, kubilus, grėblius, rūbus, bulves, burokus, morkas, sviestą, kiaušinius ir t. t. Turguje nebūdavo gyvų gyvulių. Jomarkuose būdavo gyvi gyvuliai ir turgaus prekių. Didţiausi jomarkai būdavo Kalėdų ir Velykų trečiąją dieną, o Sekminių jomarkai nebūdavo tokie įdomūs. Ţmonės pardavinėdavo savo rankomis uţaugintus gyvulius, o uţ gautus pinigus pirkdavo padargus, laikrodţius, dviračius. Norint įsigyti dviratį, reikėjo parduoti para gerų karvių. Kalėdininkai. Baţnyčios tarnų tikslas aplankyti savo parapijos tikinčiuosius, sukaupti maisto atsargų baţnyčios tarnams, prie baţnyčios prisiglaudusiems invalidams ir seneliams. Kalėdininkai mūsų namuose būdavo vaišinami. Kunigas Braknė buvo mėgstamas ir labiausiai išprusęs parapijos klebonas. Vaţinėdavo po visas parapijoje esančias mokyklas ir mokydavo vaikus tikėjimo tiesų. 139

20 Burtai. Mama burtais netikėjo. Labiau tikėdavo Dievo pagalba. Blogai atrodančiam ţmogui niekada nesakydavo apie jo blogą įvaizdį. Daţniausiai pagirdavo. Tačiau yra girdėjusi keletą burtų. Geltligę sergančiam ţmogui reikia parišti auksinį ţiedą po kaklu. Čigonai. Mūsų kaimo gyventojus retkarčiais aplankydavo čigonės. Juos siūlydavo savo kortų būrimo paslaugą. Tikino, kad gali atspėti ateitį. Tačiau tokiu čigonių gebėjimu patikėdavo ne visi. Tada čigonės prašydavo maisto. Daţniausiai čigonių vizitas baigdavosi kaimiečių apgavyste arba kai kurių buitinių daiktų dingimu. Vaiduokliai. Kaimynas Dragūnas matė rudenį kaip po trijų palaidojimo mėnesių iš kapo kilo liepsnelės. Daţnai pasirodydavusios liepsnelės panašios į uţdegtą degtuką. Uţsidega ir vėl uţgęsta. Tokios liepsnelės pasirodydavo virš kapo. Tai pasikartojo kelis kartus. Vaizdas buvo labai gąsdinantis ir neįprastas. Anksčiau vaiduoklių būdavo labai daug. Dabar nebeliko. Daţniausiai ţmonės gąsdindavo vieni kitus. Mano Mamos brolis Paulauskis buvo didelis pokštininkas. Kai kada su draugais mėgdavo pagąsdinti kaimo merginas grįţtančias iš šokių. Uţsidėdavo ant galvos baltą paklodę, apsiaudavo medinėmis klumpėmis ir barškėdami išbėgdavo iš kapinių. Kai kurioms kaimo merginoms vakaruškų linksmybės baigdavosi didele baime. Naminės degtinės gamyba. Mama prisimena: Gorainiuose pirmieji samanės (samagono) gamintojai buvo vyrai sugrįţę iš Rusijos. Tai įvyko toj po mano vestuvių. Pirmasis samanės gamybos mokytojas, tikras lietuvaitis Petras Popa. Jis buvo tik ką atėjęs į mūsų giminę, vedė mano uošvienės sesers mergelę. Petras Popa gyveno Bamblynuose netoli Vainuto. Visos paslaptys buvo patikėtos mano ţmogui, o gamybai tinkamiausia vieta - pamiškėje Petrauskų sodyba. Pagal Popos paaiškinimą mano ţmogus paruošė įrangą, padirbo kvadratinę dėţę šaldytuvui. Pirmasis bandymas įvyko kartu su mokytoju 140

21 Petru Popa, pamiškėje pas Petrauskus prastajame kambaryje (bakavojoje). Tuo metu vyrai dirbo slapta, kalbėjo patyliukais, buvo labai susirūpinę ir susikaupę. Ţiūrėdama į tamsoje besidarbuojančius vyrus ir į visą šį reginį, man atrodė labai juokingai. Aš pradėjau labai garsiai juoktis ir surikau:,,tai prisiragausime namines!,,tylėk, suriko Tėvas naţvyk kap kiauli! Pasirodo, viską reikėjo daryti labai slaptai ir tyliai, nes samanės gamyba buvo uţdrausta. Vėliau ţmonės išmoko gaminti ne tik iš grūdų bet ir iš cukraus. Tokia trumpa naminės degtinės gaminimo istorija. Mamos genealogiją. Mama daţnai prisimena savo mirusius artimuosius giminaičius, drauges ir kaimynus. Jeigu ką nors iš jų naktį susapnuodavo, ryte visada papasakodavo. Daţnai prisimindavo savo pusseseres Vasilenkaites. Norėtų jas susirasti ir apsilankyti. Siūlė mums nueiti ir susipaţinti. Kai aš pradėjau gyventi Vilniuje daug kartų aplankiau ir artimai susidraugavau su garbinga dekoratyvinių kilimų kūrėja ir audėja Sofija Vasilenkaite ir jos vyru poetu Martynu Vainilaičiu. Kankliavau ir dainavau parodos atidaryme. Poetas uţrašė man ne vieną išleistą savo eilėraščių rinkinį. Mamos prosenelis iš Tėvo pusės. Man ţinomas seniausias Mamos genties atstovas yra Ignacas Petrauskis. Pagal Kazimiero Petrauskio Ignaco s., gimimo metus bandţiau nustatyti orientacinius Mamos prosenelio gimimo metus. Tai galėtų būti apie 1805 m., Tverų parapijoje, Plungės r. Suieškoti Mamos prosenelio archyvinių dokumentų aš neturėjau galimybių todėl jie nepateikti. Mamos senelis iš Tėvo pusės. Lietuvos valstybės istorijos archyve suradau Mamos senelio mirties liudijimą m. Rietavo dek. Ţvingių RKB a/į Nr m. spalio 9 dieną Gorainių kaime mirė Kazimieras Petrauskas, sirgęs riaumatika. Amţius 88 metų sūnus Ignaco Petrauskio, 141

22 prisirašęs prie Ţvingių parapijos. Ţmona Ona Girgţdaitė. Patys palaidojo 11 spalio Ţvingių parapijos kapuose. Mamos senelis Kazimieras Petrauskas Ignaco s., g. apie 1830 Tveruose Gorainių k., palaidotas Ţvingių RK parapijos (Pajūriškių k.) kapinėse. Kapo vieta buvo po storu medţiu tarp rytinio zomato ir medinės koplyčios. Apie 1990 metus audra medį išvertė, dabar jokio ţenklo apie buvusią kapavietė nebeliko m. sukilimas skaudţiai palietė ir Tverus. Tų metų pavasarį Eidininkų dvaro savininkas suorganizavo sukilėlių būrį, ginkluotą dalgiais, spragilais, kirviais, šakėmis. Tik maţa dalis sukilėlių gavo pistoletus. Tverų klebonas ir Varnių dekanas kun. Juozapas Sonulevičius priėmė sukilėlių vadą Grosą; pro Tverus praţygiavo Jablonskio sukilėlių dalinys. Po sukilimo Tveruose ir jo apylinkėse siautėjo kazokai. Nukentėjo daug tveriškių. (Br. Kviklys,,Mūsų Lietuva, IV tomas, p.100). Mama pasakojo:,,kai Jos senelis Kazimieras Petrauskas Ignaco s. ( ) patyrė kazokų represijas ir caro malšintojų kankinimus, kartu su likimo draugu Norvaiša pasitraukė iš Tverų, atvyko pas Ţvingių parapijos kleboną. Norvaišą pasisamdė Ţvingių parapijos klebonas uţ berną, o Petrauskui patarė susituokti su materialiai sunkiai besiverčiančia našle kuri gyvena Gorainių kaimo pagiryje. Jos namai ir sodyba yra beveik pačiame miške. Tokiu būdu Mamos seneliui, kaip buvusiam sukilimo dalyviui ir pabėgusiam iš Tverų sukilimo centro, čia buvo pakankamai saugu ir lengva pasislėpti nuo caro ţandarų persekiojimo. Kazimieras Petrauskas iš Tverų į Gorainių kaimą pirmą kartą atnešė Petrauskų pavardę. Lyginant istorinius šaltinius ir išsamius pasakojimus apie vykusius kazokų ţiaurumus Tveruose ir Tauravo apylinkėje galima drąsiai teigti. Kazimieras Petrauskas Ignaco s. ( ) gyvendamas Tverų parapijoje ir tuo metu būdamas 33 metų amţiaus, tikrai dalyvavo organizuotame 1863 m. sukilime. Mamos senelis patyręs sukilimo malšintojų ir caro kazokų kankinimus, pasitraukė pietų kryptimi uţ 55 km į Gorainių k., Ţvingių parapiją. 142

23 Mamos senelis daţnai kalbėdavo, kad Tveruose liko jo sesuo Magdalena. Mamos senelė iš Tėvo pusės. Ona Petrauskienė g. apie 1824 tikriausiai Gorainių k (17) Gorainių k., manau, kad yra palaidota Ţvingių parapijos (Pajūriškių k.) kapinėse. Pagal papročius Mamos senelė turėtų būti palaidota šalia savo vyro. Tik neaišku šalia kurio, Stulgos, Būdvyčio ar Petrauskio (spėjama kapo vieta - 60). Mamos močiutės vardas ir mergautinė pavardė buvo Ona Girgţdaitė. Vartant Ţvingių parapijos metrikų knygas, laikotarpyje tarp metų, Gorainių kaime buvo šeimų su tokiomis pavardėmis.,,lietuvių pavardţių ţodynas, t. 1, p. 675 rodo, kad visoje Lietuvos teritorijoje yra keletą tokių pavardţių. Šitokių pavardţių yra ir šalia Gorainių kaimo: Ţygaičiuose, Pagėgiuose, Šilutėje. Ţvingių parapijos kapinėse ant paminklinių akmenų Girgţdų pavardės neuţtikau, o mano gimtajame Gorainių kaime tokia pavardė jau seniai išnykusi. Mama teigė, kad Ona Girgţdaitė buvo ištekėjusi tris kartus ir nuo kiekvieno vyro pagimdė po du vaikus. Todėl ji turėjo vieną vardą ir keturias pavardes Ona Girgţdaitė - Būdvytienė - Stulgienė - Petrauskienė. Archyviniuose dokumentuose man nepasisekė patvirtinti šios versijos. Yra ţinoma, kad ji turėjo dvi dukras Oną ir Marijoną. Mamos senelė gyvendama kartu su trečiuoju vyru susilaukė dar dvejų vaikų. Tai buvo Kazimieras g Gorainių k Gorainių k. (kapo vieta - 59) ir Juozapas g. apie 1867 m. Mamos senelis iš motinos pusės. Juozapas Paulauskas g. apie 1839 m Girupio k. ( dabar Bikavėnų k. pietinė dalis). Mamos senelė iš motinos pusės. Ieva Paulauskienė (Budelskaitė) g Visbarų k. (Tauragės r.) Bikavėnų k. (Šilutės r.) Mamos Tėvas. Kazimieras Petrauskas Kazimiero s. g. apie 1864 m. Gorainių k Gorainių k. (kapo vieta - 59). Visą gyvenimą gyveno Gorainių kaimo pietrytinėje dalyje prie pat miško. Vertėsi ţemdirbyste ir retkarčiais dirbo miško 143

24 darbininku. Santuoka registruota , Registracijos Nr. 22 Ţvingių RKB. Gimus mano Mamai, jos Tėvas kaip ir daugelis to amţiaus jaunimo, išvyko uţdarbiauti į Ameriką. Kiek pinigų ir kokius turtus atsiveţė niekas nekomentavo. Tikriausiai kelionė nebuvo labai pelninga. Mamos motina. Juozapa Petrauskienė (Paulaiskaitė) Juozapo d., g Bikavėnų k Gorainių k. (palaidota 59). Vilniuje, Lietuvos valstybės istorijos archyve, Fondas I, metai 1928, byla 857, lapas 58, p surastas įrašas apie Juozapos (Paulauskaitės) Petrauskienės ( ) mirties liudijimą: Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntais metais kovo dvidešimtą dieną, Gorainių kaime mirė Juozapa Petrauskienė sirgusi plaučių uţdegimu, aprūpinta Šv. Sakramentais. Našlė 66 metų, uţsiimdavo ūkio darbais. Prisirašiusi prie Vainuto valsčiaus, Tauragės apskrities, Ţvingių parapijos. Šeimynos liko: sūnus Juozapas 24 m., duktė Kazimiera 36 (34) m. Klebonas A. Braknė palaidojo 21 kovo Ţvingių parapijos kapuose. Kai pablogėjo Mamos Tėvų sveikata, Kazimierą Petrauską Kazimiero s. ( ) savo namuose karšino jo sūnus Juozas. Čia pat, uţ girios kampo ir uţ kalnelio, gal tik uţ 350 m pas savo dukrą Kazimierą Petrošienę buvo karšinama Mamos motina Juozapa Petrauskienė (Paulauskaitė) Juozapo d. ( ). Nors gyveno vienas šalia kito, senatvės ir ligų palauţti Tėvai vienas kito aplankyti nebepajėgė. Pirmasis mirė senelis d. Senelė išgirdusi Ţvingių baţnyčios varpus ir sako mano Mamai:,,Skamba varpai tikriausiai mirė mano Kazimieras. Tuo metu kai kunigas stovėjo prie velionio Kazimiero kapo duobės, buvo gauta liūdna ţinia apie ţmonos Juozapos mirtį. Į pašventintą kapo duobe nuleido karstą, lentomis uţdengė duobės viršų, o po dviejų dienų abu palaidojo vienoje kapo duobėje (kapo vieta - 59). Mamos sesuo ir brolis. Mama turėjo tik vieną sesę ir brolį. Sesuo Juzefa Petrauskaitė g (08) Gorainių k (15). Vyresnė sesuo išgyveno tik 219 dienų, arba 6 144

25 mėn., 3 sav. ir 5 dienas. Gerokai jaunesnis, 12 metų ir 48 dienas, brolis Juozas Petrauskas Kazimiero s., g (17) Gorainių k Pakruojis (kapo vieta - 58). Gyveno 76 m. ir 352 d. Brolis gimė toj po 9 mėn. kai jo Tėvas Kazimieras grįţo iš Amerikos. Daţnai būdavo juokaujama, kad mano Mamos brolis Juozas yra išaugęs iš amerikoniškos sėklos. 145