D ISSN

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "D ISSN"

Transkriptas

1 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) D D ISSN Santrauka. Šio straipsnio tikslas atskleisti lietuvių kairiųjų politinių judėjimų (socialistų, komunistų ir anarchistų) Urugvajuje tarpusavio santykius XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Socialistinis judėjimas, kuris telkėsi prie Naujosios bangos laikraščio, buvo įtakingiausias politinis sambūris vietos lietuvių bendruomenėje. Judėjimas nuolat patirdavo vidinius nesutarimus bei skaldymąsi ir dešimtmečio pabaigoje prarado turėtą įtaką, kol galiausiai susiliejo su tautiškomis ir katalikiškomis lietuvių organizacijomis. Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai socialistai bendradarbiavo su vietos komunistais siekdami paremti politinius kalinius Lietuvoje, o 1936 metais buvo įkurtas trumpai gyvavęs Bendrasis frontas, kurio tikslas glaudesnis visų politinių jėgų bendradarbiavimas, taip pat geriau organizuota parama Ispanijos Respublikai. Tačiau dėl ideologinių skirtumų socialistai nutraukė bendrą veiklą su komunistais. Lietuvių komunistinis judėjimas Urugvajuje, susitelkęs prie laikraščio Darbas, ketvirtojo dešimtmečio viduryje iškilo kaip viena pagrindinių jėgų vietos lietuvių bendruomenėje. Po Kominterno VII kongreso lietuviai komunistai nesėkmingai siekė suvienyti visas vietos politines jėgas su Bendrojo fronto vėliava. Nepavyko ir jų mėginimas sutelkti vietos lietuvių organizacijas į Organizacijų tarybą, nes kiti ideologiniai judėjimai nebuvo tuo suinteresuoti. Lietuvių anarchistiniam judėjimui Urugvajuje atstovavo Urugvajaus lietuvių darbininkų libertarinė draugija, susibūrusi prie Darbininkų tiesos laikraščio ir jo priedo Urugvajaus darbininkų tiesa. Anarchistai dėl ideologinių priežasčių atmetė bendradarbiavimo galimybes tiek su socialistiniu Urugvajaus lietuvių judėjimu, tiek su komunistiniu. RAKTAŽODŽIAI: Urugvajus, Urugvajaus lietuviai, politiniai judėjimai, socialistai, komunistai, anarchistai, išeivija, lietuvių diaspora, politinė veikla, laikraščiai. ĮVADAS Pietų Amerikos Šveicarija taip XX amžiaus pradžioje buvo vadinamas Urugvajus. Sėkmingai ir laiku įgyvendintos reformos, liberali šalies santvarka ir klestinti ekonomika kėlė aplinkinių susižavėjimą. Apie 1870 metus, kai baigėsi nuolatinių vidinių konfliktų laikotarpis, Urugvajus įžengė į daugiau nei pusę amžiaus 159

2 trukusį augimo periodą 1. XIX amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais Urugvajuje prasidėjo sparti modernizacija, o gerėjančios gyvenimo sąlygos šalyje ir darbo jėgos trūkumas patraukė europiečių dėmesį. Kilusi imigracijos banga nenuslūgo penkis dešimtmečius, priviliojusi į šalį daugiau nei pusę milijono atvykėlių, tarp jų ir apie 10 tūkst. lietuvių. Didesnė ir pastovesnė lietuvių kolonija Urugvajuje įsikūrė tarpukariu. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje beveik nepastebima lietuvių bendruomenė per keletą metų išaugo ir išsibarstė po Montevidėjaus rajonus. Tačiau blogesnio laiko atvykti į naują šalį kitame žemyne negalėjo būti. Pasaulį sukrėtusi ekonominė krizė daugelį atvykusiųjų paliko be darbo ir be pastogės, o tiems, kuriems pasisekė, pavykdavo gauti atlyginimą, kurio vos pakako išgyventi. Kapitalistinės sistemos krizė vertė permąstyti vertybes, radikalizavo visuomenę. Argentinoje, Brazilijoje ir Urugvajuje lietuviai vis aktyviau įsitraukdavo į judėjimus, agituojančius kovoti už lygiavą bei socialinį teisingumą. Kūrėsi nedidelės aktyvistų grupelės, perėmusios socialistines, komunistines ar anarchistines idėjas, ir pradėjo jas skleisti tarp vietos lietuvių. Kada pirmieji lietuviai atvyko į Urugvajų, nėra žinoma. Tikėtina, kad pirmiau Argentinoje ar Brazilijoje įsikūrę tautiečiai galėjo atklysti ir į šią Pietų Amerikos šalį, tačiau konkrečių žinių apie tai neturima. Kaip ir daugelis kitų emigrantų, lietuviai susispietė šalies sostinėje Montevidėjuje. Du jo rajonai Cerro ir Casabo, kuriuose buvo didžiosios skerdyklos, priglaudė didžiausią išeivių dalį, tačiau kurtasi ir kituose miesto pakraščiuose. Nedidelė bendruomenė, daugiausia amatininkai, įsikūrė miesto centre. Dauguma autorių, rašiusių apie Urugvajaus lietuvius, akcentavo sunkią naujakurių dalią, nors pirmiesiems lietuviams, turėjusiems galimybę pamatyti Urugvajaus aukso amžių, pavyko gan neblogai įsikurti. Didžiausia išeivijos banga sutapo su pasaulinės ekonominės krizės pradžia, kuri skaudžiai kirto Urugvajaus pramonei, todėl neretam atvykusiam geresnio gyvenimo ieškoti teko visomis išgalėmis kovoti dėl išgyvenimo. Bėgę iš Lietuvos dėl politinių pažiūrų buvę socialdemokratai ar komunistai taip pat turėjo nusivilti, vietoj liberalios, demokratinės šalies atsidūrę autoritarinio režimo sukaustytoje valstybėje. Pirmieji organizuoti vietos lietuvius ėmėsi kairiųjų pažiūrų aktyvistai, savo organizacijose ne tik telkę tautiečius, bet ir skleidę ideologinę propagandą. Iki tol neregėto masto ekonominės krizės prislėgta išeivių bendruomenė, viliojama teisingesnės visuomenės, kurioje nebūtų skurdo, vaizdiniais, tapo puikia terpe kairiosioms idėjoms plisti. Kairieji judėjimai Urugvajaus lietuvių bendruomenėje dominavo visą ketvirtąjį dešimtmetį metai Urugvajaus lietuvių kolonijai Meade T. A. A History of Modern Latin America to the Present, Wiley-Blackwell, 2010, p. 261.

3 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) buvo kūrybos metai. Lietuviškoji visuomenė susikristalizavo ir nusistovėjo, rašė tautininkų Urugvajaus aidas, ryškios pasidarė trys grupės: tautinė, socialistinė ir komunistinė. 2 Praėjus metams Urugvajaus aido nebeliko. O tarp išeivių aktyviai veikę socialistai ir komunistai įkūrė ilgiausiai gyvavusius laikraščius, pritraukė daugiausia sekėjų. Argentinos lietuviai į Montevidėjų atnešė anarchistinių idėjų, taip pat suradusių laikiną nišą tarp vietos emigrantų. Urugvajaus lietuvių kairiųjų judėjimų istorija ir jų tarpusavio santykiai nėra iki galo išnagrinėti. Vos keli autoriai yra ėmęsi tirti šios lietuvių bendruomenės praeitį. Vienas išsamiausių darbų tai Petro Dauginčio darbas Urugvajaus lietuviai: istorinė studija 3. Tačiau panašu, kad šis darbas nėra plačiau naudojamas išeivijos istorijos tyrėjų, nors ir šiandien tai išsamiausias Urugvajaus lietuvių praeities tyrimas. Socialistinio, komunistinio ir anarchistinio lietuvių sambūrių Urugvajuje išreikšti požiūriai į vienas kitą, atsispindintys to meto vietos lietuvių spaudoje ir darę įtaką jų tarpusavio santykiams, taip pat nėra išsamiau tirti. Galbūt taip yra dėl nedidelės išeivių kolonijos ar dėl pirmenybės kitoms ideologinėms srovėms. Tačiau visuomeninis ir kultūrinis emigrantų gyvenimas, tuo metu stipriai veikiamas politinių ideologijų, buvo dinamiškas, turiningas ir produktyvus, todėl drąsiai galima teigti, kad jis nusipelno įdėmesnio žvilgsnio. Šio straipsnio tikslas atskleisti lietuvių kairiųjų politinių judėjimų Urugvajuje tarpusavio santykius XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. O kadangi platesniam skaitytojų ratui, tikėtina, nedaug tėra žinoma apie Urugvajaus lietuvių koloniją, todėl tuo pačiu siekta ir glaustai pristatyti tris šalyje veikusius socialistų, komunistų ir anarchistų lietuvių kairiuosius judėjimus, atskleidžiant jų raidos esminius momentus. Tiesa, šiuo darbu nepretenduojama į išsamią kairiųjų judėjimų Urugvajuje istoriją ir visapusišką jų tarpusavio santykių analizę, veikiau tai bus mėginimas keliomis pastabomis prisidėti prie šią temą jau tyrusių istorikų įdirbio. Pagrindinė šiame straipsnyje panaudotų šaltinių grupė tai Urugvajaus kairiųjų pažiūrų lietuvių laikraščiai. Jie pasirinkti, nes laikraščių redakcijos tapdavo atitinkamų ideologinių grupių veiklos centrais, čia burdavosi aktyviausi judėjimų nariai. O be to, Urugvajaus lietuvių spauda beveik netirta ir mažai naudota istoriniuose tyrimuose. Laikraščiai pasirinkti kaip pagrindinė šaltinių grupė suvokiant, kokie pavojai slypi, kai nagrinėjama ideologiškai angažuota bei šališka informacija, dažniau turinti įtikinti ir palenkti savo pusėn nei informuoti. Visgi Urugvajaus lietuvių laikraščiuose galima aptikti ne tik straipsnius, prisotintus išpažįstamos ideologijos, 2 Darbą pradedant, Urugvajaus aidas, 1933 vasario Daugintis P. Urugvajaus lietuviai: istorinė studija, Roma,

4 bet juos analizuojant įmanoma ir rekonstruoti pagrindinius bendruomenės gyvenimo įvykius. Informacija pagal galimybes mėginta tikrinti ieškant jos patvirtinimo skirtingų judėjimų leidiniuose ir Urugvajaus lietuvių praeitį tyrusių istorikų darbuose. Šiame darbe analizuoti laikraščiuose publikuoti politinių ir kultūrinių organizacijų skelbimai, susirinkimų ataskaitos, taip pat panaudoti vieši laikraščių redakcijų ar vienų organizacijų kreipimaisi į kitas, kuriuose galima įžvelgti kairiųjų judėjimų tarpusavio santykius, nesutarimų priežastis ar prielaidas bendradarbiauti. Ketvirtajame dešimtmetyje kiekvienas šiame darbe analizuojamas kairiųjų judėjimas leido savo laikraščius. Socialistinių judėjimų veikla, jų skelbtos idėjos tyrinėtos naudojantis Urugvajaus socialistų partijos Lietuvių skyriaus organu Naująja banga ( ) 4 ir kitų socialistų grupelių laikraščiais Tribūna (1932) 5 ir Išvakarėmis (1934) 6. Komunistinis judėjimas analizuotas pasitelkiant Urugvajaus lietuvių darbininkų sąjungos laikraštį Darbas ( ) 7, Argentinos komunistų Rytojų ( ) 8. Anarchistų veikla atskleista per Argentinos lietuvių darbininkų laisvosios sąjungos organą Darbininkų tiesa ( ) 9 ir jos priedą Urugvajaus darbininkų tiesa ( ), Urugvajaus lietuvių darbininkų libertarinės draugijos organą. Dėl išlikusių ne pilnų laikraščių komplektų, kai kuriais atvejais tik pavienių numerių, susidurta su sunkumais renkant informaciją, bandant rekonstruoti vietos lietuvių bendruomenės gyvenimą. Ši problema būdinga daugumai Pietų Amerikos lietuvių periodinių leidinių, kurių pilni rinkiniai išlikę tik retais atvejais. Todėl ne visuomet buvo galimybės remiantis keliais šaltiniais analizuoti svarbesnius įvykius. Kita problema straipsniai labai dažnai pasirašinėti slapyvardžiais, dėl to daugeliu atvejų sunku identifikuoti rašinių autorius ir nustatyti aktyviai prie laikraščių leidybos prisidėjusių asmenų skaičių. Sudėtinga spręsti, ar slapyvardžiai naudoti dėl tuo metu vyravusios mados, ar tai buvo daroma saugumo sumetimais, norint išvengti galimų vietos valdžios persekiojimų. Urugvajuje net ir autoritarinio valdymo metais itin griežto politinių oponentų persekiojimo nebūta, be to, Urugvajaus lietuvių laik raščiuose įprastai daugiau dėmesio buvo kreipiama įvykiams Lietuvoje ir pasaulyje nei pačiame Urugvajuje 10. Urugvajaus lietuvių spaudai taip pat būdingas, Naujoji banga, Montevideo, Tribūna, Montevideo, Išvakarės, Montevideo, Darbas, Montevideo, Rytojus, Buenos Aires, Darbininkų tiesa, Avellaneda, ; Urugvajaus darbininkų tiesa, Avellaneda, Encyclopedia of Latin American History & Culture, vol. 6, ed. J. Kinsbruner, Gale, 2008, p. 226.

5 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) atrodytų, žemo lygio viešas tarpusavio santykių aiškinimasis, oponentų šmeižimas, bet būtina turėti omeny, kad tai buvo darbininkų judėjimo aktyvistų rašiniai, skirti ne visada pakankamą išsilavinimą turinčių nekvalifikuotų darbininkų auditorijai. Kairiuosius lietuvių judėjimus Urugvajuje dar sovietmečiu nagrinėjo Petras Ulevičius, kuris tuo laikotarpiu gyveno Argentinoje, kovojo Ispanijos pilietiniame kare 11. Jo knygoje Pietų Amerikos lietuviai daug vertingos faktinės medžiagos apie Urugvajaus lietuvių komunistinį judėjimą, tačiau pagrindinis dėmesys sutelktas į Argentinos ir Brazilijos bendruomenes, o apie Urugvajaus lietuvių komunistų veiklą paminėti tik svarbiausi epizodai. P. Ulevičiaus darbas menkai tegelbėja nagrinėjant lietuvių socialistų ir anarchistų judėjimus. Komunistinio judėjimo veiklą jis aprašo naudodamasis daugiausia Buenos Airėse lietuvių leistais kalendoriais, kuriuose fiksuoti svarbiausi vietos bendruomenės įvykiai. Jau minėtas P. Daugintis nagrinėja Urugvajaus lietuvių istoriją kiek iš kitos, katalikiškos, pusės 12. Jo darbe glaustai aptariama lietuviškų organizacijų istorija Urugvajuje, tarp jų ir socialistinių bei komunistinių. P. Daugintis tyrinėdamas komunistų veiklą plačiai naudojo P. Ulevičiaus darbą, kurį papildė šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius komunistiniame Darbe publikuotais straipsniais, kur vietos lietuviai spausdindavo savo atsiminimus iš ketvirtojo dešimtmečio. Atskleisdamas socialistų veiklą, jis daugiausia rėmėsi vertingais liudininkų pasakojimais apie kairiųjų judėjimų vidines peripetijas ir tarpusavio santykius. Lietuvių Pietų Amerikoje istoriją taip pat nagrinėjo A. Eidintas 13. Rusų kalba parašytame darbe Lietuvių emigracija į Pietų Ameriką pateikti pagrindiniai faktai apie Urugvajaus lietuvius. Glaustai šia tema rašė ir S. Michelsonas knygoje Lietuvių išeivija Amerikoje 14. Apie lietuvius Urugvajuje savo atsiminimuose užsimena ir Povilas Gaučys, Lietuvos konsulas Argentinoje bei Brazilijoje, atskleisdamas vietos lietuvių požiūrį į Lietuvos pareigūnus 15. Duomenų apie migracijos į Pietų Ameriką mastus ir priežastis pateikė jau minėtas A. Eidintas knygoje Lietuvių Kolumbai 16. Apie išeivijos kairiuosius judėjimus, jų santykius su Lietuva dar sovietmečiu darbą parašė L. Kapočius, tačiau jo darbe buvo susitelkta į JAV lietuvių bendruomenę, o apie Pietų Amerikos lietuvius užsimenama tik epizodiškai 17. Vieno iš Brazilijos 11 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai, Vilnius, Daugintis P. Urugvajaus lietuviai: istorinė studija, Roma, Эйдинтас А. Литовская эмиграция в страны Северной и Южной Америки в г. г., Вильнюc, Michelsonas M. Lietuvių išeivija Amerikoje ( ), Boston, Gaučys P. Tarp dviejų pasaulių, Vilnius, Eidintas E. Lietuvių kolumbai. Lietuvių emigracijos istorijos apybraiža, Vilnius Kapočius L. Senoji išeivija ir Lietuva. Klasinė, ideologinė ir politinė diferenciacija santykiuose su Lietuva ( m.), Vilnius,

6 lietuvių komunistų, svariai prisidėjusio prie komunistinio laikraščio Urugvajuje laidos, Alfonso Marmos biografiją išleido lietuvių kilmės Brazilijos mokslininkas Erickas Reisas Godliauskas Zenas 18. Tyrimo chronologinės ribos apima XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Šiuo laikotarpiu tarp Urugvajaus lietuvių aktyviausiai veikė kairiosios pakraipos judėjimai m. socialistai, komunistai ir anarchistai, nors ir ne visi vienu metu, leido savo laikraščius, iš kurių galima susipažinti su vietos lietuviams skleidžiamomis idėjomis ir jų tarpusavio santykiais. Kaip tik tuo laikotarpiu veikė didžiausias minėtų ideologinių orientacijų kultūrinių ir meninių organizacijų skaičius. Po 1940 metų lieka vienintelis komunistų laikraštis, įvyksta jėgų persigrupavimas dešimtmetį trukusį komunistų bei socialistų dominavimą pakeičia komunistų ir socialistų bei katalikų, kaip pagrindinių Urugvajaus lietuvių ideologinių sambūrių, įsivyravimas. Į pagrindinius centrus susivienija didžioji kultūrinių ir meninių organizacijų dalis. 1. Urugvajaus lietuvių socialistinis judėjimas: vienijimasis ir skaldymasis 1.1. Urugvajaus lietuvių socialistinio judėjimo susiformavimas ir pirmieji skilimai Urugvajuje socialistinių pažiūrų lietuvių aktyvistai organizuotis pradėjo 1928 metų vasarą. Urugvajaus socialistų partijos (toliau USP) Montevidėjaus Centro rajono patalpose susirinko apie 20 lietuvių, tarp kurių buvęs socialdemokratų atstovas Lietuvos seime Pranas Vikonis, ir nutarė įsteigti USP Lietuvių skyrių (toliau USP LS). Skyriaus įstatuose susirinkusieji paskelbė bendrus tikslus: kovoti už geresnį darbininkų gyvenimą, šviesti juos ir vadovauti kovai prieš kapitalistus bei diktatūrinį A. Smetonos režimą. Skyriaus pirmininku ir judėjimo lyderiu ilgą laiką buvo P. Vikonis, o į pirmąsias valdybas išrinkti Jurgis Lazdauskas, Mykolas Krasinskas, Juozas Babilius, Feliksas Budreika. Stiprėjant judėjimui ir gausėjant sekėjų skaičiui 1932 metais Montevidėjaus pakraštyje, kur telkėsi emigrantai iš Lietuvos, buvo įsteigtas USP Cerro lietuvių skyrius, turėjęs 16 narių 19. Vis dėlto USP LS nepavyko į savo gretas įtraukti daugiau vietos lietuvių, todėl buvo nutarta įkurti nepartinę kultūrinę organizaciją, turėjusią tapti patrauklesne įvairių pažiūrų išeivijos atstovams m. vasario 17 d. USP patalpose buvo Reis Godliauskas Zen E. Mataram Alfonsas Marma. Imigração, Comunismo e Repressão, Sao Paulo, Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p. 32.

7 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) surengtas steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 50 žmonių, ir buvo įkurta Urugvajaus lietuvių kultūrinė ekonominė draugija. Jos pirmininku išrinktas Balys Žuklys, sekretoriumi bei iždininku paskirti socialistai F. Budreika ir M. Krasinskas. Į draugiją įėjo ir dešiniųjų, ir komunistinių pažiūrų asmenys, tačiau šie, kilus ideologiniams nesutarimams, greitai buvo pašalinti. Todėl draugija nors veikė toliau, tačiau didesnio masto veiklą išvystyti sekėsi sunkiai. Plečiantis lietuvių kolonijai Montevidėjuje netrukus buvo įsteigtas jos skyrius Cerro rajone, kuris sutelkė vietos lietuvius, sėkmingai plėtėsi ir net įsteigė knygynėlį. Tuo metu Centro skyrius pamažu nunyko. Likęs vienas Cerro skyrius persivadino į Urugvajaus lietuvių kultūrinę draugiją (toliau ULKD), kuri 1932 metais turėjo apie 70 narių. Jos valdybą dažniausiai sudarė J. Babilius, R. Lideikis, P. Korkuzas, P. Krygeris, A. Plavičius 20. ULKD sau kėlė tikslą užsiimti kultūrine veikla ir darbininkų švietimu. USP Lietuvių skyrius nuo pat įsikūrimo siekė išleisti socialistinės pakraipos laikraštį. Pirmaisiais socialistų veiklos metais tai padaryti buvo sunku, nes nuolat trūko lėšų, o pasaulinė ekonominė krizė nukėlė idėjos įgyvendinimą dar keleriems metams į priekį. Vis dėlto iniciatorių grupelei, į kurią įėjo P. Vikonis, S. Zauka, F. Matulis, J. Kundrotas, J. Kapočius ir kiti, 1931 metų pabaigoje Montevidėjuje pavyko išleisti Naująją bangą, kuri buvo pristatyta kaip socialistinės minties darbo žmonių laikraštis 21. Naujoji banga ėjo kas dvi savaites, ilgą laiką jos apimtis buvo 6 puslapiai, tiražas galėjo siekti apie vienetų 22. Naujoji banga buvo ne tik USP LS organas, bet ir pagrindinis, ilgiausiai ir stabiliausiai leistas, socialistines idėjas propagavęs laikraštis Urugvajaus lietuvių bendruomenėje. Į Naujosios bangos pirmąją redakcinę komisiją įėjo Vladas Veseliauskas, Jurgis Lazdauskas ir Albinas B. Gumbaragis. Išleisti Naująją bangą būtų buvę neįmanoma, jei prie USP LS nebūtų prisidėjęs ir artimas pažiūras socialistams deklaravęs Urugvajaus lietuvių dramos mėgėjų būrelis (toliau ULDMB). Tačiau jo atstovai nuo laikraščio pasitraukė jau po antrojo numerio 23. Dėl kilusio vidinio konflikto iš Naujosios bangos redakcinės komisijos atsistatydino būrelio nariai V. Veseliauskas ir J. Lazdauskas, taip pat pasitraukė vienas jos iniciatorių J. Kapočius. Jie su bendraminčiais įkūrė alternatyvų kairiosios ideologinės pakraipos laikraštį Tribūna. Netrukus nuo Naujosios bangos atsimetė ir dar vienas pirmosios redakcinės komisijos narys 20 Ten pat, p Urugvajuj eis socialistiškas laikraštis, Socialdemokratas, 1931 lapkričio Lietuvos Respublikos emigracijos politika , sud. V. Kasperavičiūtė, Versus aureus, 2006, p Pirmieji žingsniai, Tribūna, 1932 vasario

8 A. B. Gumbaragis 24. Jis sekė buvusių kolegų pėdomis ir įsteigė atskirą kairiąsias idėjas puoselėjusį laikraštį Išvakarės. Nuo socialistų atskilus dramos mėgėjų būreliui prie Naujosios bangos prisijungė ULKD, tapusi ilgalaike USP LS sąjungininke. Kultūrinė draugija ir laikraštis buvo įkurti įsigalėjus pasaulinei ekonominei krizei, kai daugelis lietuvių neturėjo darbo, nemaža jų dalis skurdo. Tiek laikraštį, tiek draugiją nuolat kankino finansiniai sunkumai, be to, reikėjo atlaikyti komunistų, tautininkų ir katalikų konkurenciją. Bendra ULKD ir USP LS veikla, prasidėjusi Naujojoje bangoje 1932 metais, sustiprino abi organizacijas ir leido joms įgyvendinti tai, ko jos atskirai nebūtų išgalėjusios. Kultūrinė draugija Naujojoje bangoje turėjo savo skyrelį Kultūros kampas, kuriame skelbdavo apie savo veiklą, publikuodavo straipsnius kultūrine tematika. Draugija padėjo platinti laikraštį, jos nariai rašė straipsnius, organizavo renginius laikraščiui paremti. Tarp Urugvajaus lietuvių socialistų kildavo daug tarpusavio nesutarimų. Kaip teigia P. Daugintis, geresnį išsilavinimą turėję organizacijos nariai norėjo autokratiškai vadovauti ULKD ir Naujajai bangai, bet tam priešinosi neišsilavinę, tačiau daugumą sudarę aktyvistai. O kadangi jų indėlis į veiklą ir finansavimą buvo akivaizdus, jie išstūmė J. Lazdauską, A. B. Gumbaragį, trumpam M. Krasinską 25. P. Daugintis teigia, kad iš partijos ir ULKD buvo pašalintas ir vienas iš socialistų lyderių P. Vikonis. Tačiau, jei taip ir buvo, tai truko neilgai, nes apie P. Vikonį, kaip apie ypač nusipelniusį partijos narį, galima rasti žinučių keliuose 1939 metų numeriuose, rašyta net apie jo sveikatos problemas 26. Vis dėlto pastebėjimai apie skaldymąsi yra taiklūs, dėl vidinių nesutarimų nuo USP LS, ULKD ir Naujosios bangos per keletą metų nusisuko nemažai žmonių, kurie aktyviai prisidėjo prie jų atsiradimo. Socialistų vidinių konfliktų priežastys slypėjo, kiek galima spręsti iš prieinamų šaltinių, ne tik ideologinėje plotmėje, bet neretai buvo asmeninio pobūdžio, kai susikirsdavo ambicijos dėl įtakos organizacijoje, dėl nario mokesčiais ir aukomis surinktų lėšų paskirstymo ar panašių priežasčių. Jei tikėtume socialistų oponentais, ilgą laiką USP LS ir Naujojoje bangoje aktyviai darbavosi maždaug 6 9 žmonės 27. Iš jų paminėtini P. Krygeris, M. Krasinskas, R. Lideikis, I. Aleksiejūnas, E. Deržinskas, O. Mačiulaitis, P. Sėjūnas, paeiliui keitę vienas kitą Naujosios bangos redakcijos komisijoje, USP LS komitete bei Nuotrupos, Tribūna, 1932 balandžio Daugintis P., Urugvajaus lietuviai, p U. S. P. Centro k-to pranešimai, N. B., 1939 sausio 22; Vyks operuotis, N. B., 1939 rugpjūčio Skilimas lietuvių socialistų eilėse, Darbas, 1939 vasario 11; Nuotrupos, Tribūna, 1932 balandžio 23.

9 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) revizijos komisijoje 28. Visi jie priklausė Urugvajaus lietuvių kultūrinei draugijai 29. Socialistinės grupės žmonių ir sambūrių veikla didžiausia dalimi sukosi apie jų laikraštį Naujoji banga, teigė P. Daugintis ir pridūrė, laikraštis tapo neoficialiu šios grupės centru. 30 Apibendrinant derėtų pridurti, kad ketvirtojo dešimtmečio pradžioje aktyviai veikę socialistinių pažiūrų Urugvajaus lietuviai kurį laiką neturėjo konkurencijos. Nei katalikų, nei tautininkų rateliai tuo laikotarpiu neturėjo tiek sekėjų, kad galėtų nuolat leisti savo laikraštį. Komunistų veikla vis dar buvo silpna, o narių gretos negausios. Tuo laiku socialistai, net ir išgyvenantys vidinius nesutarimus ir skaldymąsi, sugebėjo suburti aktyviausius vietos lietuvius, užtikrino nenutrūkstamą laikraščio leidybą esant nuolatiniam finansiniam stygiui ir apskritai kurį laiką buvo įtakingiausias lietuvių judėjimas Urugvajuje. Tačiau dešimtmečio viduryje rimta atsvara socialistams tapo tolygiai stiprėjantis ir vis geriau organizuojamas komunistinių pažiūrų Urugvajaus lietuvių judėjimas lietuvių Socialistinio ir komunistinio judėjimų santykiai Urugvajuje Urugvajaus lietuviai socialistai buvo aršūs A. Smetonos autoritarinio režimo kritikai. Santvarka, kuri įsivyravo Lietuvoje po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, Naujojoje bangoje buvo piešiama itin negatyviomis spalvomis. Socialistai Urugvajaus lietuvius ragino nebendradarbiauti su oficialiais Lietuvos pareigūnais, o diplomatinių atstovybių darbuotojai ar iš Lietuvos atvykę valdžios siųsti asmenys ir jų veik la buvo įnirtingai kritikuojami 31. Bandymai steigti iš Kauno remiamas lietuvių organizacijas, draugijas ar spaudą Pietų Amerikoje buvo laikoma fašistinio tinklo plėtimu ir tiesiogine grėsme socialistų įkurtoms draugijoms. Naujoji banga varė prieš dvasininkus ir religiją nukreiptą propagandą. Tokia lietuvių socialistų pozicija lėmė, kad bendradarbiavimo tarp jų ir katalikiškų bei tautinių pažiūrų Urugvajaus lietuvių būti negalėjo. Konstruktyvesni santykiai galėjo būti tik su panašios ar giminingos ideologijos atstovais, o tokie, socialistiniam judėjimui susikūrus ir aktyvai veikiant, tebuvo tik komunistai. Komunistinis ir socialistinis lietuvių judėjimai suartėdavo tuomet, kai sutapdavo jų požiūriai į tam tikrus pasaulinius ar Lietuvos įvykius. Tokiais atvejais viešumoje pasigirsdavo raginimai suvienyti jėgas konkrečiam tikslui ar akcijai. 28 Iš USP Liet. Skyriaus veikimo, N. B., 1936 vasario 1; Socialistinis kolonijos darbininkų veikimas, N. B., 1935 kovo Iš U. Liet. Kultūros dr-jos metinio susirinkimo, N. B., 1936 vasario Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Nepriklausoma Lietuva ir tautiškas fašizmas, N. B., 1936 vasario

10 Vienas tokių atvejų Ispanijos pilietinis karas. Socialistai ir komunistai ėmėsi konkrečių žingsnių veikti kartu. Buvo įsteigtas Urugvajaus lietuvių komitetas Ispanijos respublikiečių šelpimui (toliau ULKIRŠ), organizavęs finansinę ir kitokią paramą. Panašu, kad Urugvajaus lietuvių socialistų ir komunistų bendradarbiavimui įtaką darė Argentinoje gyvenusių tautiečių kolegų pavyzdys 32. Spaudoje pradėta raginti aktyviai dalyvauti tarptautinėse gegužinėse Ispanijos Respublikai paremti, taip pat rinkta parama Ispanijos našlaičiams. Urugvajaus lietuviai į šiuos raginimus atsiliepė entuziastingai ir netrukus socialistų bei komunistų spaudoje pradėta skelbti apie lietuvių komitetų, vis skirtingais pavadinimais, Ispanijos Respublikai remti veiklą. Tikėtina, kad iš viso tebuvo tik du ar trys komitetai ULKIRŠ ir jo atitikmuo, subūręs moteris (Urugvajaus lietuvių moterų Ispanijos respublikos našlaičiams šelpti komitetas), o painiavą sukelia ir skirtingų organizacijų apgaulingos gausos įspūdį sudaro spaudoje atsainiai vartoti komitetų pavadinimai. Naujojoje bangoje minimas tik ULKIRŠ, įkurtas 1938 m. liepos 30 d., jis minimas ir Darbe, todėl nėra abejonių, kad komitetas tokiu pavadinimu tikrai egzistavo 33. Komunistų Darbe minimi Ispanijai ginti komitetas (kitur vadinamas Urugvajaus lietuvių komitetu Ispanijai ginti), Urugvajaus lietuvių komitetas šelpti Ispanijos ekskovotojus, rinkęs aukas paremti Prancūzijoje internuotus kovotojus, tarp jų ir du lietuvius B. Katiną ir J. Šimakauską 34, kartą paminėta tik santrumpa ULKŠIP (Komitetas šelpti Ispanijos pabėgėliams?) 35. Tačiau Argentinos lietuvio komunisto P. Ulevičiaus, vykusio kovoti į Ispaniją, knygoje Lietuviai Pietų Amerikoje minimas tik vienas komitetas Ispanijos liaudžiai remti, kuris buvęs įsteigtas 1936 metais 36. Jo teigimu, tas pats komitetas padėjęs ir Prancūzijoje vėliau internuotiems lietuviams. Jam priklausė apie 180 kas mėnesį mokestį mokančių narių, o likviduotas buvo tik 1940 metais. Iš socialistų ir komunistų spaudos matyti, kad į Ispanijos Respublikos rėmimo veiklas aktyviai įsitraukė ir kartu veikė tiek socialistų, tiek komunistų atstovai, todėl nėra pagrindo manyti, kad buvo reikalingi atskiri organizaciniai dariniai paramai rinkti. Įmanoma, kad abu ideologiniai judėjimai Ispanijos pilietinio karo pradžioje atskirai inicijavo šiuos komitetus, bet vėliau susijungė į vieną. Kad tai buvo vienas bendras komitetas galima spręsti ir iš abiejų pusių spaudoje aptinkamų skelbimų, kuriuose įprastai nurodoma ta pati susirinkimų vieta komunistų įkurtame Juliaus Janonio klube, Montevidėjuje Argentinoj lietuviai eina prie vienybės, N. B., 1936 gegužės Urugvajaus lietuvių komitetas Ispanijos respublikai šelpti, Darbas, 1939 vasario Į pagalbą!, Darbas, 1939 liepos Pranešimai, ten pat. 36 Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai, p. 174.

11 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) Socialistų ir komunistų bendradarbiavimas nebuvo bevaisis. Iš ULKIRŠ ataskaitų apie gautas pajamas matyti, kad per pusantrų metų buvo surinkta 634 pesai 49 centai paramos 37. Ši suma sudarė apie pusę laikraščio Darbas metinių pajamų 38. Komitetas rinko vadinamąsias kareivio porcijas, pinigines aukas, pardavinėjo bonus, kalendorius. Už komiteto surinktus pinigus, kaip skelbiama, buvo nupirkti keli kulkosvaidžiai, maitinami keli kareiviai 39. Urugvajaus lietuviai prisidėdavo ir prie tarptautinių gegužinių Ispanijos Respublikos naudai. Pavyzdžiui, viena iš jų buvo rengiama kartu su Urugvajaus vokiečių, italų, rumunų, ukrainiečių, jugoslavų, vengrų, prancūzų bendruomenėmis 40. Skelbiama, kad per gegužines būdavo gaunama šimtai pesų grynojo pelno, kuris tuoj pat buvo siunčiamas į Ispaniją 41. Socialistai su komunistais bendradarbiavo ir kitais atvejais. Vienas tokių dar 1929 metais įkurtas Lietuvos antifašistinių kalinių šelpimo komitetas (kartais vadinamas Lietuvos antifašistinių kalinių šalpos draugija) 42. Jo nariai Urugvajuje rinko aukas Lietuvoje įkalintiems politiniams kaliniams remti. Komitetas egzistavo bent iki 1940 metų, o dešimtmečio pabaigoje buvo akivaizdžiai prokomunistinis. Apie jo veiklos mastus žinoma nedaug, tačiau panašu, kad surenkama parama neprilygo tai, kuri buvo skiriama Ispanijos Respublikai paremti. Visgi Urugvajaus lietuvių socialistų ir komunistų sklandus bendradarbiavimas ketvirtajame dešimtmetyje buvo veikiau išimtis. Įprastai abiejų judėjimų santykiai buvo grįsti aršiais ideologiniais ginčais. Dažniausiai jie kildavo dėl požiūrio į SSRS. Urugvajuje lietuviams organizuojantis ideologiniu požiūriu dar buvo praėję labai nedaug laiko nuo socialistų ir komunistų skilimo. Pačiame Urugvajuje tai nutiko 1921 metais, kai į dvi dalis skilo vietos socialistų partija dėl nesutarimo, kaip reaguoti į V. Lenino 21 punktą 43. Tai negalėjo nepaveikti šių kairiųjų jėgų tarpusavio santykių. Socialistai atmetė 21 punktą ir dažnai labai kritiškai žvelgė į įvykius Sovietų Sąjungoje ir apskritai į komunistų partiją. Naujoji banga neretai spausdino straipsnius, pašiepiančius komunistus, kurie pirmiausia kritikuoti dėl glaudžių ryšių su SSRS ir vadinti Maskvos zuikiais, Maskvos davatkomis, diktatūros garbintojais 44. Įprasta buvo ir tai, kad abi pusės viena kitą kaltino fašizmu. 37 Urugvajaus lietuvių komitetas Ispanijos respublikai šelpti, Darbas, 1939 vasario Spaudos bendrovės Darbas balansas, Darbas, ten pat. 39 Ispanijai ginti komitetas, Darbas, 1939 sausio Paskutinė tarptautinė gegužinė, Darbas, ten pat. 41 Ispanijai ginti komitetas, Darbas, 1939 sausio Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai, p Alexander R. A History of Organized Labor in Uruguay and Paraguay, Praeger, 2005, p Komunistiškai..., N. B., 1932 sausio 30; Tarnauja fašistams, N. B., 1932 spalio

12 1936 metais Urugvajaus lietuvių komunistų ir socialistų tarpusavio santykiai buvo išskirtiniai, pastebėtas šių judėjimų suartėjimas. Glaudesniam bendradarbiavimui sąlygas sudarė tiek tarptautinės politikos realijos, visų pirma, pilietinis karas Ispanijoje, tiek permainos komunistų partijoje po Kominterno VII suvažiavimo. Komunistai iškėlė idėją visoms antifašistinėms jėgoms jungtis į bendruosius frontus ir sušvelnino retoriką socialistų atžvilgiu. Tai leido abiem ideologinėms jėgoms suartėti. Dėl to Urugvajuje per 1938 metų prezidento rinkimus Urugvajaus komunistai ir socialistai bendrai palaikė USP kandidatą. Kitą pavyzdį parodė kaimyninėje Argentinoje lietuvių socialistų ir komunistų judėjimai, 1936 metais įsteigę Bendrąjį frontą, šitai netrukus pranešė Pietų Amerikos lietuvių laikraščiai 45. Tais pačiais metais Urugvajaus lietuviai socialistai spaudoje pradėjo atvirai svarstyti apie galimą veikimą drauge su komunistais būsimo karo akivaizdoje 46. Nors USP LS dar kurį laiką skeptiškai žiūrėjo į galimas sąjungas, galiausiai vietinėje spaudoje pasirodė publikacijos apie Urugvajaus lietuvių Bendrojo fronto komiteto veiklą, nukreiptą prieš karą ir fašizmą 47. Tačiau socialistų ir komunistų vienybė tebuvo trumpalaikis reiškinys, nuo pat pradžių susidūręs su įvairiais trikdžiais iš abiejų pusių, o jau 1939 metų antroje pusėje Bendrojo fronto veikla buvo numarinta 48. Svarbu pabrėžti, kad socialistų ideologinės nuostatos tiesiogiai darė įtaką jų santykiams su vietos lietuviais komunistais. Abiejų judėjimų bendradarbiavimas nutrūko pirmiausia dėl ideologinių skirtumų. Plačiau apie Bendrąjį frontą šiame straipsnyje bus kalbama kiek vėliau Urugvajaus lietuvių socialistinis judėjimas metais: tolesnis skaldymasis ir nuosmukis Maždaug nuo 1938 m. vidurio iki 1939 m. pradžios, kai laikraščio atsakingasis redaktorius P. Krygeris keturis mėnesius buvo kalėjime 49, tarp Naujosios bangos leidėjų prasidėjo vidiniai konfliktai. Sprendžiant iš komunistiniame Darbe publikuoto straipsnio, nesutarimų priežastys buvo ideologinės, nes staiga pasikeitė Naujosios bangos pozicija jo fronto ir kitų bendrų veiklų su komunistais atžvilgiu. P. Daugintis teigia, kad konfliktas kilo, kai buvo pradėti taisyti ULKD korespondento straipsniai Naujojoje bangoje 50. Aišku tik tai, kad 1939 m. vasarį iš ULKD buvo pašalinta dalis narių, tarp jų ir P. Krygeris, o draugija pasitraukė iš Naujosios bangos laikraščio. Į kilusį konfliktą įsikišo net USP vadovybė siekdama 45 Argentinoj lietuviai eina prie vienybės, N. B., 1936 gegužės Karo klausimas, N. B., 1936 balandžio Protesto rezoliucija Lietuvos valdžiai su Antanu Smetona priešaky!, Darbas, 1936 birželio Ir nesibark tu žmogau, N. B spalio Skilimas Lietuvių socialistų eilėse, Darbas, 1939 vasario Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p. 15.

13 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) užglaistyti nesantaiką lietuvių gretose 51. Su vidine trintimi derėtų sieti ir tai, kad 1939 m. USP Lietuvių skyriaus pirmininku buvo tapęs Liberas Troitino, socialistų partijos narys Urugvajaus parlamente, kaip neutralus asmuo turėjęs sustabdyti vidines intrigas 52. Tačiau sutaikyti konfliktuojančių pusių nebepavyko. Likę be ULKD paramos bangiečiai susidūrė su finansinėmis problemomis, kurias bandė spręsti rengdami gegužines ir loterijas. Socialistų oponentai tuo metu visur trimitavo apie USP LS gretų skilimą, ką Naujoji banga atkakliai neigė, tačiau sprendžiant iš pranešimų, kad iš kitų USP skyrių lietuviai perkeliami į USP LS, tikėtina, kad Lietuvių skyriaus veikla strigo metais dėl vidinių konfliktų smarkiai nukentėjo ULKD biblioteka. Iš jos buvo išnešiotos knygos, o dėl to kaltinta Naujosios bangos administracija. Draugijos sukviestame metiniame susirinkime vyravo karinga atmosfera, o įvykusius valdybos rinkimus dalis narių boikotavo 54. Susipykusios pusės savo santykius puolė aiškintis per spaudą, vieni per Naująją bangą, kiti per Darbą ir Argentinos lietuvių laikraščius. ULKD suskilo, bet nežlugo. Seniausia Urugvajaus lietuvių organizacija, tituluota kultūrinė draugija, nutraukė santykius su USP LS ir kuriam laikui suartėjo su komunistais. P. Krygeris, atlikęs bausmę, grįžo prie laikraščio redagavimo, tačiau atsinaujinusios vidinės intrigos galutinai sužlugdė spaustuvę ir laikraštį m. kovo 20 d. buvo išspausdintas redaktoriaus Pranešimas, kad jis dėl (antrosios) bausmės atlikimo kalėjime nebegali eiti laikraščio vadovo pareigų ir todėl bus renkama nauja leidinio vadovybė. Tačiau tai buvo ne tik paskutinis P. Krygerio redaguojamas Naujosios bangos numeris, bet ir paskutinis jos numeris apskritai 55. Po skyrybų su ULKD 1939 metais socialistinių pažiūrų vietos lietuviai paskutinį kartą mėgino įkurti platesnio spektro bendraminčius vienijančią organizaciją. Tam reikalui įsteigta trumpai gyvavusi Dr. K. Griniaus draugija, į kurią įsitraukė apie 20 vietos lietuvių, dauguma jau buvo bandę veikti drauge ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Iš jų paminėtini P. Vikonis, A. B. Gumbaragis, M. Krasinskas, J. Babilius ir kiti, jau kažkada anksčiau darbavęsi prie Naujosios bangos. Pasak P. Dauginčio, ši draugija savo susitikimų neprotokoluodavo, o apie ją buvo girdėjęs iš A. B. Gumbaragio paliudijimų 56. Dėl skaldymosi silpnėjanti socialistinio judėjimo veikla ir nepavykę mėginimai 51 Į visuomenę, N. B., 1939 kovo Lietuvių skyriaus sustiprėjimas, N. B., 1939 balandžio USP Centro k-to pranešimai, N. B., 1939 sausio Iš U. L. Kultūros D-jos narių susirinkimo, N. B., 1939 sausio Krygeris Orstas P. Pranešimas, N. B., 1940 kovo Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p

14 sutelkti gausesnes bendraminčių pajėgas vertė socialistinių pažiūrų lietuvius jungtis su kitų ideologinių pažiūrų atstovais m. rugpjūtį įsteigiama nepolitinė Urugvajaus lietuvių susivienijimo draugija ( Susivienijimas ), turėjusi sujungti įvairių pažiūrų vietos lietuvius. Susivienijimui kelti tikslai suvienyti šalies lietuvius, vykdyti kultūrinę, ekonominę, savišalpos veiklą, remti Lietuvos nepriklausomybę. Į steigiamąjį suvažiavimą buvo kviečiami visi norintieji, dalyviai gavo teisę balsuoti dėl laikinosios draugijos komisijos sudarymo žmonės steigiamojo susirinkimo metu užsirašė į Susivienijimą, susimokėjo nario mokestį ir į laikinąją komisiją išrinko pirmininką, vietos lietuvių katalikų grupės atstovą A. Liudžių, taip pat socialistus P. Vikonį ir P. Krygerį 58. Komunistai irgi prisijungė prie Susivienijimo, bet veikė pasyviai, nes tuo metu bandė perimti iniciatyvą kurdami bendrą vietos lietuvių organizaciją. Susivienijimas žymesnės veiklos neišvystė, surengė vos porą renginių, iš kurių vienas buvo vietos lietuvių mokyklai paremti 59. Kaip jau buvo minėta, apie m. Naujoji banga išgyveno permainas. Ypač tai juntama 1939 metais, kai laikraščio straipsniuose apie Lietuvą, jos pareigūnus nebeliko seniau būdingos aštrios kritikos. Nusigręžę nuo Bendrojo fronto, išsiskyrę su ULKD, socialistai atsisakė karingos ideologinės retorikos, suartėjo su tautininkais ir katalikais. Tokias išvadas patvirtina ir Susivienijimo narių sąrašas, kuriame galima rasti tiek Urugvajaus lietuvių katalikų centro (ULKC) atstovų, tiek Jaunalietuvių sąjungos narių. Pavyzdžiui, į Susivienijimą įstojo ir katalikų centro 1939 m. leisto laikraščio Tiesa atsakingasis redaktorius P. Sačikauskas 60. Link permainų, suartinusių juos su katalikiškomis ir tautinėmis organizacijomis, socialistai pasuko dar iki Susivienijimo m. liepos 9 d., reaguodami į Klaipėdos krašto praradimą ir kylančius pavojus Lietuvai, jie surengė konferenciją, į kurią sukviesti visi norintys prisidėti prie paramos Lietuvai. Konferencijoje buvo sutarta išsirinkti laikinąjį Lietuvos nepriklausomybei remti komitetą. Šiam komitetui suformuluoti tikslai: kelti lietuvių tautos vardą lietuvių ir ispanų spaudoje, <...> ginti Lietuvos teises ir poziciją pasaulio tautų šeimoje, <...> ekonominiai prisidėt Lietuv. nepriklausomybės saugumo stiprinimui, rūpinsis palaikyti jaunosios išeivių kartos švietimą, ruoš paskaitas, prakalbas, vakarus iš lietuvių tautos gyvenimo, kviesdamas dėtis prie šio kilnaus darbo visus brangi Svarbus pranešimas, N. B., 1939 liepos Lietuvių susvienijimo d-ja Urugvajuje, N. B., 1939 rugpjūčio Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Lietuvių susvienijomo d-ja Urugvajuje, N. B., 1939 rugpjūčio 20.

15 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) nančius Lietuvos nepriklausomybę ir mylinčius tėvų žemę išeivius 61. Netrukus buvo išleisti aukų rinkimo lapai, skirti pabėgėliams iš Klaipėdos šelpti ir Lietuvos gynybai stiprinti 62. USP LS ir Naujajai bangai skyrybos su ULKD žymėjo kritinio lūžio tašką. Dėl kilusio susirūpinimo Lietuvos ateitimi ir pasitraukus radikaliausiems grupės nariams socialistai tapo nuosaikesni, klasių kovos ir antifašizmo šūkius pakeitė nuoširdus rūpestis tėvyne, atsidūrusia pavojuje. Šios permainos suartino veikti kartu su katalikiškos ir tautinės pakraipos Urugvajaus lietuvių organizacijomis. Tačiau likę be ULKD paramos socialistai susidūrė su finansinėmis problemomis ir galiausiai liko be laikraščio. Dėl skilimų savo narių gretose socialistai, susispietę prie Naujosios bangos, USP LS ir ULKD, ilgainiui nustojo būti viena iš svarbiausių jėgų tarp Urugvajaus lietuvių, o po Antrojo pasaulinio karo galutinai susiliejo su katalikiška ir tautine srove. ULKD atsimetusi nuo socialistų suartėjo su komunistais, tačiau tai tebuvo laikinas žingsnis. Po sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, draugija su komunistais išsiskyrė, atnaujino prislopusią savo veiklą, tapo atviresnė, į savo gretas priėmė buvusius tautinės ir katalikiškos pakraipos organizacijų narius. Apie 1944 metus dešiniųjų pažiūrų atstovai draugijoje jau sudarė narių daugumą, dėl to kilo kai kurių socialistų nepasitenkinimas. Tačiau šie dar kartą suskilo, keli permainomis nepatenkinti nariai pasitraukė metais ULKD pirmininku išrinktas katalikų atstovas A. Liudžius Kiti Urugvajaus lietuvių socialistų sambūriai: Tribūna, Išvakarės ir Urugvajaus lietuvių vienybės centras 1932 metais Montevidėjuje išėjo keli leidinio, pristatomo kaip pažangios demokratinės minties darbo žmonių laikraštis, pavadinimu Tribūna numeriai 64. Jį leido Urugvajaus lietuvių dramos mėgėjų būrelis, kurio nariai buvo prisidėję prie pirmųjų Naujosios bangos numerių, tačiau vėliau dėl konfliktų su tuometiniu vadovu P. Vikoniu pasitraukę ir mėginę leisti savarankišką leidinį. Apie ideologinę Tribūnos pakraipą sudėtinga spręsti, nes prieinami tik du jos numeriai, kuriuose daug dėmesio skirta tarpusavio santykiams su Naująja banga aiškintis. Tribūniečiai kaltino buvusius kolegas nukrypus nuo socialistinio kelio ir teigė, kad laikysis tos ideologijos, kuri buvo skelbiama pirmuose dviejuose Naujosios 61 Lietuvos nepriklausomybei remti komitetas, N. B., 1939 liepos Komitetas Liet. nepriklausomybei remti, N. B., 1939 rugpjūčio Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Pirmieji žingsniai, Tribūna, 1932 vasario

16 bangos numeriuose. Urugvajaus lietuvių mėgėjų teatro būrelis viešai paskelbė nutraukiąs santykius su USP Lietuvių skyriumi, o svarbiausia priežastimi nurodė netinkamas P. Vikonio, kaip lyderio, savybes. Idėjiškai naujojo laikraščio leidėjai save siejo su Šiaurės Amerikoje leistais Keleiviu ir Naujienomis, Lietuvoje ėjusiais Socialdemokratu, Lietuvos žiniomis, Žemaičiu, Aušrine ir Kultūra, Vokietijoje spausdinta Kova. Tribūnos pasirodė ne mažiau nei penki numeriai, jos redakcinę komisiją sudarė V. Veseliauskas, J. Kapočius ir J. Lazdauskas 65. Urugvajaus lietuvių dramos mėgėjų būrelis (toliau ULDMB) susibūrė 1931 m. gegužės 20 d. Jis siekė būti atsvara iki tol politiniais pagrindais kuriamoms organizacijoms. Steigiamajame susirinkime buvo išrinkta būrelio valdyba, į kurią įėjo F. Matulis, J. Kapočius ir M. Krasinskas. Revizijos komisiją sudarė O. Lazdauskienė, V. Veseliauskas ir J. Babilius. Prie ULDMB įkūrimo prisidėjo ir J. Lazdauskas. Būrelis rengė ideologinio turinio vaidinimus, pirmasis buvo surengtas 1931 m. birželio 27 d., kai publika pamatė P. Kesiūno Vergijos griuvėsiuose. Bendradarbiavo ir kūrybinius vakarus rengė kartu su ULKD, įsteigė knygynėlį metais į naują valdybą buvo išrinkti J. Nausėda, J. Globys, J. Kapočius 66. Užsidarius Tribūnai žinių apie ULDMB beveik nebėra, tolesnis būrelio likimas nežinomas. Kai kurie jo nariai vėliau rašė straipsnius į Argentinos lietuvių laikraščius, tokius kaip anarchistų Darbininkų tiesa ar socialistų Pietų Amerikos naujienos. Kiek sunkiau kažką daugiau pasakyti apie laikraštį Išvakarės. Jį leido vienas buvusių Naujosios bangos bendradarbių A. B. Gumbaragis, iš USP Lietuvių skyriaus ir jos leidinio redakcijos pasitraukęs 1932 metais. Šio leidinio pasiekiama vos pora numerių, iš kurių vienas išlikęs ne visas. Išvakarės save priskyrė pažangiajai antifašistinei Urugvajaus lietuvių spaudai, o pasak P. Dauginčio, apie jas telkėsi Naująja banga nepatenkinti vietos lietuviai socialistai ir valstiečiai liaudininkai 67. Išvakares būtų galima pavadinti išskirtinėmis tarp kairiosios pakraipos leidinių, nes jos, pirmosios Urugvajuje, pasisakė už lietuvybės puoselėjimą ir išsaugojimą 68. Iš viso pasirodė 8 Išvakarių numeriai 69. P. Daugintis teigia, kad 1935 m. viduryje valstiečiai liaudininkai įsteigė Urugvajaus lietuvių vienybės centrą, kuris turėjo suvienyti demokratines jėgas. Į jį įėjo Antifašistinis antikomunistinis komitetas, vadovaujamas A. B. Gumbaragio, Urugvajaus lietuvių Rymo katalikų draugija, Draugija užsienio lietuviams remti, Ten pat. 66 Urugvajaus lietuvių dramos mėgėjų būrelio istoriniai bruožai, Tribūna, 1932 vasario Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Pradedant, Išvakarės, 1934 liepos Michelsonas S. Lietuvių išeivija Amerikoje, Boston, 1961.

17 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) Tautininkų sąjungos Centro grupė, Lietuvių išeivių mėgėjų teatras. Organizacijos pirmininku buvo išrinktas A. B. Gumbaragis. Tačiau šis centras gyvavo mažiau nei dvejus metus, jį sudariusios grupuotės nuo pat pradžių varžėsi dėl vadovavimo ir mažai parėmė jo veiklą 70. Lietuvių vienybės centro įkūrimas Urugvajuje, kaip galima spręsti iš turimų šaltinių, buvo ryškiausias valstiečių liaudininkų nuveiktas darbas ketvirtajame dešimtmetyje šioje šalyje. 2. URUGVAJAUS LIETUVIŲ KOMUNISTINIS JUDĖJIMAS IR JO PASTANGOS SUVIENYTI VIETOS LIETUVIUS 2.1. Lietuvių komunistinio judėjimo Urugvajuje susiformavimas Žinių apie Urugvajaus lietuvius komunistų veiklos pradžią galima rasti jų bendražygių Argentinoje laikraštyje Rytojus 71. Jame teigiama, kad 1927 metais Montevidėjuje būta apie lietuvių, kurie buvo beveik neorganizuoti, tačiau bendruomenei plečiantis pradėtos kurti pirmosios draugijos. Mieste veikė Argentinos lietuvių komunistų Lietuvių darbininkų apšvietos draugijos Argentinoje (toliau LDADA) 2-oji kuopa, įsikūrusi 1925 m. rugsėjo 6 d. ir turinti 23 narius 72. Steigiamasis kuopos susirinkimas išrinko pirmininką S. Sandlerį, jo pavaduotoją K. Slajų, sekretorių J. Pilipaitį, iždininką S. Kaminską, šio pavaduotoją F. Budreiką. LDADA netrukus buvo pervadinta į Lietuvių darbininkų apšvietos draugiją Pietų Amerikoje (LDADPA), per metus ji savo narių skaičių Urugvajuje padidino iki 31, taip pat įsteigė nedidelę biblioteką metais LDADPA persivadina Lietuvių darbininkų savišalpos kultūros draugija (toliau LSKD), o po metų Montevidėjaus Cerro priemiestyje susikuria 11-oji jos kuopa, turėjusi klubą ir biblioteką metais LSKD 2-oji ir 11-oji kuopos atsiskiria nuo Buenos Airėse esančio Centro komiteto ir įkuria Urugvajaus lietuvių darbininkų sąjungą. Susivieniję komunistai pasižadėjo, kad skleis klasinį švietimą, platins revoliucinę darbininkų spaudą, steigs klubus, bibliotekas, skaityklas, ruoš paskaitas, dalyvaus šalyje vykstančioje ekonominėje ir politinėje kovose 74. LSKD 2-oji ir 11-oji kuopos, vėliau Urugvajaus lietuvių darbininkų sąjunga, 70 Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Mūs darbuotė Montevideoj, Rytojus, 1927 lapkričio Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai, p Ten pat, p Ten pat, p

18 vienijusios komunistinių pažiūrų lietuvius, nuo 1935 m. spalio 20 d. pradėjo leisti oficialų spaudos organą Darbas 75. Tai jau buvo trečias bandymas turėti savo leidinį 76. Pirmieji du mėginimai buvo trumpalaikiai, laikraščiai ėjo nereguliariai, buvo prastos kokybės. Pirmasis bandymas vadinosi Proletaras, kuris trumpai gyvavo 1931 metais, buvo išleista vos keli numeriai. Šio nedidelio laikraštuko iniciatorius buvo Alfonsas Marma. Antrasis jų laikraštis Raudonoji vėliava leistas m., jį taip pat redagavo A. Marma. Redakcinėje kolegijoje buvo Juozas Čiurkinas, Kazys Čypas, Petras Jasinskas, iš viso pasirodė 16 laikraščio numerių 77. Trečiuoju bandymu galiausiai pavyko išleisti ilgalaikį, kas dvi savaites pasirodžiusį, net iki 1974 metų ėjusį Urugvajaus lietuvių komunistinį laikraštį. Tiesa, kaip galima spręsti iš laikraščių numeracijos, pradžioje Darbo leidimas nebuvo sklandus. Po 1935 metų vasarį išleisto numerio kitas pasirodė tik metų pabaigoje, leidyba buvo sutrikusi ir metais, kai pasirodė vos keli numeriai. Tačiau toliau laikraštis ėjo reguliariai kas dvi savaites. Prie Darbo susispietė aktyviausi vietos lietuvių komunistai, jis tapo jų veiklos cent ru. Kaip P. Daugintis rašo: Laikraštis iškeldavo ir įprasmindavo jų veiklą. Jis buvo jų revoliucinės dvasios kėlėjas, marksistinės, leninistinės ir ateistinės dvasios skleidėjas 78. Urugvajaus lietuvių komunistų judėjimą labai sustiprino iš Brazilijos nuo vietos valdžios persekiojimo už politinę veiklą pabėgę Susivienijimo lietuvių Brazilijoje aktyvistai, dirbę prie komunistinio Garso laikraščio. Tarp jų buvo jau minėtas A. Marma, patyręs spaustuvininkas A. Vaivutskas ir keletas kitų. Visi jie įsitraukė į Urugvajaus lietuvių komunistų organizacijas 79. Apibendrinant galima pastebėti, kad Urugvajaus lietuvių komunistų veikla pagreitį įgavo, kai prie judėjimo prisidėjo Brazilijos lietuvių komunistai, o pradėjus leisti Darbą jų idėjos galėjo būti paskleistos vietos bendruomenei. Nuo to laiko komunistų veikla, nepaisant patiriamų sunkumų, tolygiai plėtėsi. Darbas niekuomet viešai nedeklaravo savo sąsajų su Urugvajaus komunistų partija (toliau UKP) ir jos Lietuvių frakcija, nors ne kartą buvo raginamas socialistų tai padaryti 80. Apskritai užuominų apie UKP Lietuvių frakciją galima rasti vos keliuose skelbimuose, tačiau nepateikiama duomenų nei apie jų veiklą, nei susirinkimus, nors apie UKP veikimą, svarbesnes konferencijas Darbas Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Maskvos davatkų gadzinkos, Darbininkų tiesa, 1936 sausio Ulevičius P. Pietų Amerikos lietuviai, p Daugintis P. Urugvajaus lietuviai, p Ten pat, p ULDSCK atsakome sekantį, N. B., 1936 vasario 15.

19 URUGVAJAUS LIETUVIŲ KAIRIŲJŲ JUDĖJIMŲ TARPUSAVIO SANTYKIŲ ATSPINDŽIAI VIETOS LIETUVIŲ SPAUDOJE ( ) skelbdavo 81. Komunistų pasirinktas savęs, kaip nepartinės jėgos, pristatymas, deklaruotas atvirumas visoms antifašistinėms jėgoms ir kartu karinga retorika galėjo teigiamai paveikti jų įvaizdį ir patraukti vietos lietuvius. Skirtingai nei Urugvajaus socialistai, komunistai išvengė skaldymosi savo gretose. Dešimtmečio pabaigoje sustiprėję, jie jau siekė tapti svarbiausia lietuvių organizacija Urugvajuje ir ėmėsi kryptingai veikti Komunistų bandymai suvienyti Urugvajaus lietuvių bendruomenę metais: Bendrasis frontas ir organizacijų taryba Siekiant suprasti Urugvajaus lietuvių komunistų ir socialistų tarpusavio santykius būtina atsižvelgti į Kominterno kongresų nutarimus. Maždaug nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigos iki Kominterno VII kongreso buvo akcentuojama komunistų kovos prieš socialdemokratus būtinybė. Nuosaikios kairiosios partijos komunistų buvo laikomos socialfašistinėmis ir buvo traktuojamos kaip pagrindinis komunistų priešas. Tačiau tokia laikysena atrodė kontroversiškai, kai Vokietijoje kilo nacionalsocialistų įsigalėjimo grėsmė, o komunistai toliau siekė izoliuoti ir sunaikinti socialdemokratus 82. Tik 1933 metais, A. Hitleriui įsitvirtinus Vokietijoje, pasigirdo pirmieji Prancūzijos, Lenkijos, Vokietijos komunistų raginimai vienyti jėgas su socialdemokratais kovoje prieš fašizmą. Tais pačiais metais Kominternas visiems savo nariams išsiuntė nurodymus sudaryti kovos frontus su socialdemokratų partijomis, nors šios į tai žiūrėjo atsargiai metais Kominterno VII kongresas nutarė, kad komunistai turėtų siekti sudaryti liaudies frontus ne tik su partijomis, kurios atstovauja darbininkų klasei, tačiau ir su visomis antifašistinėmis jėgomis 83. Komunistų laikysena socialistų atžvilgiu pastebimai sušvelnėjo, nebeliko principinio priešiškumo, todėl susidarė sąlygos glaudžiau abiejų politinių krypčių atstovams bendradarbiauti. Lietuvių komunistai Urugvajuje pradžioje laikėsi griežtos partinės disciplinos. Nesilaikantys partinės linijos judėjimo nariai buvo kritikuojami, suspenduojami ar net pašalinami. Tokia komunistų pozicija užkirto kelią bendradarbiauti su kitomis partijomis, nes visos Kominternu nesivadovaujančios partijos buvo laikomos priešiškomis. Tačiau 1935 metais prasidėjo permainos. Atsiliepdami į komunistinio judėjimo naujoves, komunistai ėmė kritikuoti ankstesnę savo 81 Organizacijų susirinkimas, Darbas, 1939 liepos Haslam J. The Comintern and the Origin of Popular Front The Historical Journal, t. 22, Cambridge University Press, 1979, p Ten pat. 177