ISSN

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "ISSN"

Transkriptas

1 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI D D ISSN ĮVADAS Lietuvos Respublika kūrėsi sudėtingomis politinėmis sąlygomis. Siekis išsivaduoti iš pavaldumo carinei Rusijai brandino ir telkė visuomenę sprendžiant konkrečius uždavinius Lietuvos valstybingumui atkurti m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas pirmas žingsnis nelengvame kelyje į valstybingumą. Būsimos valstybės pagrindų ir konstitucijos klausimus Lietuvos Taryba paliko demokratiškai renkamam Steigiamajam Seimui, kurio valdymo kursas turėjo parodyti tolesnę valstybės raidą. Nesunku nuspėti, kad tuo metu trūko politinio įdirbio, patirties ir pragmatiškos politinės sąmonės, tačiau apstu buvo ryžto, drąsos, idealizmo, būdingo jaunai valstybei, ir entuziazmo, neabejotinai skatinusio visuomenės pilietiškumą. Tačiau gana amorfiška politinių prognozių sankaupa ir egzaltuotas tikėjimas demokratijos valdymo formos teikiamu pranašumu neretai išprovokuodavo visiškai nedemokratiškus poelgius. Idealizmo protrūkiai skaldė, o ne vienijo politines jėgas; be kompromisų eita savojo idealo link, beatodairiškai tikint jo tobulumu m. politinis gyvenimas Lietuvoje buvo neatsiejamas nuo Seimo. Klausimų ir uždavinių, kuriuos būtinai reikėjo spręsti, kur kas daugiau nei realių sąlygų ir galimybių. Ši situacija neišvengiamai sąlygojo nuomonių pliuralizmą, požiūrių kontroversijas, neretai tai sukeldavo pasaulietinių ir religinių mąstymo kategorijų priešpriešą, kuri lėmė spalvingas ir įžūliai atviras rinkimų kampanijų potekstes. Politinė mintis ir ją įprasminantis veiksmas neatsiejamos diskurso dalys, formuojančios politinę kultūrą. Deja, dichotomija tarp sekuliarinės ir religinės ideologijos slopino besiformuojančios politinės kultūros raišką. Galima teigti, kad skirtinga pasaulėžiūra buvo vienas svarbiausių demokratinę santvarką ir tolesnę valstybės raidą destabilizavusių veiksnių. Vadinamuoju seiminės Lietuvos laikotarpiu šie bruožai buvo itin ryškūs. Istoriografijoje domimasi šio laikotarpio partijų programinių nuostatų analize, politinės minties apibrėžimu, bet per mažai gilinamasi į politinio diskurso semantiką, kuri nustatytų rinkimų procesą veikusias politinės kalbos formas. Dažnai apsiribojama

2 140 pačiu politiniu vyksmu ir informacija, kad dėl priešpriešos tiek lietuviškoji kairė, tiek dešinė vartojo skambų ir su politine bei visuomenine etika prasilenkiantį žodyną. Seiminės Lietuvos laikotarpio tyrimai parodo politinio gyvenimo problematiką, o kartu ir šio sudėtingo periodo galimybes, kurios kol kas nėra išnaudotos. Viena galimų tyrimo krypčių rinkimų kampanijų retorikos analizė. Kalbant apie istoriografinį temos kontekstą, reikėtų pabrėžti, kad pirmosios Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų kampanijų retorika nėra tirta, bet akivaizdu, jog tokio pobūdžio įžvalgos būtų reikalingos ir aktualios. Apie tai byloja tyrinėtojų dėmesys šiandienos politinės kalbos semantikai ir politinės retorikos etikai 1. Nors seiminės Lietuvos rinkimų retorika nenagrinėta išsamiai, o tik pateikiama kontekstualiai, vis dėlto reikėtų akcentuoti, kad esamas pirmosios Lietuvos Respublikos parlamentarizmo raidos tyrimų istoriografinis įdirbis yra svarus ir įvairiapusis. Vengiant smulkios tyrinėjimų apžvalgos ir juolab nesistengiant dubliuoti kitų tyrėjų, analizavusių ir sisteminusių mokslinę literatūrą 2, straipsnyje paminėsime tik vieną kitą darbą, būtiną temos kontekstui išryškinti, rinkimams aptarti ir pan. Taigi norėtųsi išskirti Juozo Purickio, Prano Čepėno, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, Jono Švobos, Mintauto Bložės ir kitų darbus, kuriuose dėmesys kreipiamas į Lietuvos partijų formavimąsi, jų tarpusavio santykius politinėje arenoje 3. Nors autoriai gana gerai atskleidžia rinkimų mechanizmo pobūdį, tačiau domėjimasis rinkimų retorika perdėm fragmentuotas ir paviršutiniškas, iš esmės iškeliamos partijų prieštaros. Tyrinėtojai gvildeno ir Steigiamojo Seimo politinės veiklos ypatumus, aptarė rinkimų mechanizmo specifiką. Pavyzdžiui, minėtini Prano Ysako, Zenono Ivinskio darbai, įnešę svarų indėlį į to laikotarpio politinio gyvenimo tyrimą 4. Teoriniai rinkimų kampanijos organizavimo 1 Minėtini Jurgos Cibulskienės, Reginos Koženiauskienės, Lauros Butkutės straipsniai: Cibulskienė J. Konceptualioji kelio metafora Lietuvos rinkimų diskurse. Kalbotyra, t. 54(1), 2005; Koženiauskienė R. Politinė retorika etiniu požiūriu. Parlamento studijos, nr. 3, 2005; Butkutė L. Frazeologizmų stilistinės ir retorinės išgalės politiniame diskurse. Lituanistica, t. 54, nr. 2(74), 2008; taip pat išskirtinas 2005 m. vasario 21 d. Seimo Konstitucijos salėje surengtas mokslinis seminaras Politinės retorikos patyrimas: parlamentarų kalbos ypatumai (2005). Prieiga per internetą: < [žiūrėta ]. Pranešimų įvairovė parodo tokių tyrimų aktualumą ir galimybes išplėsti Lietuvos parlamentarizmo istorijos tyrinėjimų erdvę, analizuojant ir pirmosios Lietuvos Respublikos rinkimų retorikos diskursą. 2 Pavyzdžiui, reikėtų išskirti Modesto Kuodžio darbą, kuriame išsamiai nagrinėjama mokslinė literatūra, skirta tarpukario Lietuvos politinei istorijai. Autorius pabrėžia šių darbų, pasirodžiusių išeivijoje, sovietmečiu ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ypatybes, problemos ištyrimo lygmenį ir kt. Žr.: Kuodys M. Karo padėties klausimas Lietuvos seimuose ( m.). Karo archyvas, t. 22. Vilnius, 2007, p Purickis J. Seimų laikai. In Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas, 1990 (II leidimas); Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t Chicago, 1986; Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos Steigiamasis Seimas. New York, 1975; Švoba J. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. Vilnius, 1990; Bložė M. Politinių partijų susikūrimas ir jų veikla Nepriklausomoje Lietuvoje. In Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. Sud. A. Jankauskas, Kaunas, Naujasis lankas, 1997, p ; Krupavičius A. Pokomunistinė transformacija ir Lietuvos partijos. In Politinės partijos Lietuvoje: atgimimas ir veikla. Kaunas, Litterae universitete, 1996, p ; Junevičius A., Matakas J. Valstybės pagrindai, 1 dalis. Kaunas,1996, p ; Šiliauskas S. Demokratijos samprata Lietuvos Respublikoje ( ). Klaipėda, KU, 1999; to paties. Demokratijos refleksija Lietuvos politinėje mintyje, Klaipėda, KU, Ysakas P. Rinkimų teisė Lietuvoje. Teisė, nr. 8, 1925, Ivinskis Z. Dešinėn ir kairėn demokratinėj Lietuvoj. Į laisvę, nr. 10 (47), 1956; to paties. Politinis nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. Jo raida ir lūžiai. London, Šalti-

3 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI bruožai, tiesa, be projekcijų į XX a. pradžios Lietuvos seiminio gyvenimo patirtį, pateikiami Lauro Bielinio darbe 5 ; tai leido bent paviršutiniškai palyginti ir įžvelgti skirtumus tarp šiandienos ir ano meto rinkimų organizavimo. Jolantos Palidauskaitės, Algimanto Kasparavičiaus, Liudo Truskos ir kitų autorių svarstymai apie politinę kultūrą, parlamentarizmo raidą papildė tyrimą vertingomis įžvalgomis 6. Darbe naudotasi dviem šaltinių grupėmis: m. periodine Lietuvos spauda ir m. partijų agitaciniais leidiniais, brošiūromis, suvažiavimų konferencijų medžiaga ir kt. Tyrinėti šaltiniai atskleidė, kad tarpukario Lietuvos spauda iš esmės buvo partinė, atstovavusi vienai ar kitai ideologinei krypčiai, ir solidarizavosi su konkrečia politine srove. Nors to meto visuomenės ir valstybės gyvenimas spaudos puslapiuose vertinamas tendencingai, bet spaudos kaip pagrindinio šaltinio vertė dėl to nemenksta, nes šiam tyrimui itin svarbios subjektyvios, valstybės ir visuomenės santykių briaunas išryškinančios potekstės, kurios padės nustatyti anuometinės politinės kultūros prigimtį. Taigi Lietuvos seimų rinkimų retoriką geriausiai gali atskleisti visiškai priešingiems politiniams poliams atstovaujantys dešiniosios ir kairiosios pakraipos laikraščiai: Tėvynės sargas bei Laisvė (nuo 1923 m. pabaigos Rytas ), leisti Krikščionių demokratų partijos (toliau LKDP), ir Socialdemokratas kairiųjų Lietuvos jėgų. Kaip galimas tarpininkas pasirinktas laikraštis Lietuvos žinios, nors čia neretai skelbta valstiečių liaudininkų medžiaga, susijusi su rinkimais, bet viešosios erdvės diskursas pasižymėjo tam tikromis nuosaikumo apraiškomis, atsisakyta drastiškos rinkimų agitacijos, bandyta objektyviai vertinti rinkimų trūkumus. Paminėtini 1926 m. pasirodę periodiniai leidiniai, skirti rinkimų kampanijai tai LKDP Rinkimų žodis ir Tautininkų sąjungos Rinkimų verpetai. Antros šaltinių grupės partijų agitacinių leidinių dėl ribotos darbo apimties ir jų gausos straipsnyje plačiau neaptarsime; galima paminėti, kad specializuotuose leidiniuose informacija pateikiama su demagogijos ir populizmo atspalviu. Šio darbo tikslas nėra siejamas su visapusiška periodinių ir kitų šaltinių tekstologine bei tipologine analize, nes tuomet reikėtų giliau ir plačiau žvelgti į periodikoje formuojamą viešąjį diskursą, pasitelkti hermeneutikos metodologinius įrankius. Taigi svarbiausias šio tyrimo tikslas m. Lietuvos seimų rinkimų retorikos analizė: kokie motyvai rinkimuose vyravo; kaip rinkimų diskursą veikė to meto aktualijos; kiek dėmesio skyrė tautinėms mažumoms; pagaliau rinkimų retorikos diskurso kaita nuo nuo Steigiamojo Seimo iki 1926 m. įvykių. nis, 1969; metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės. Konferencijos medžiaga. Vilnius, Bielinis L. Rinkiminių technologijų įvadas. Vilnius, Palidauskaitė J. Lietuvos politinė kultūra. Kaunas, Šioje knygos autorė pateikia išsamią istoriografijos apžvalgą, skirtą politinei kultūrai. Žr.: Palidauskaitė J. Vertybinis valstybės tarnautojo profilis šiuolaikinės Lietuvos politinės kultūros kontekste. Politologija, nr. 2(50), 2008, p ; Kasparavičius A. Parlamentarizmo ir politinės kultūros problemos Lietuvoje metais. In Parlamento studijos, nr. 6, 2006; Truska L. Parlamentarizmo I Lietuvos Respublikoje ( ) bruožai. Parlamento studijos, nr. 2, 2004; Vaišnys A. Naujoji Lietuvos politikų karta ir istorinis politinės kultūros pamatas. Parlamento studijos, nr. 1,

4 RINKIMŲ RETORIKOS APIBRĖŽTYS Šiandienos pilietinei visuomenei rinkimų kampanijos mechanizmas ir taikomi metodai, jeigu ne aiškūs, tai bent jau nujaučiami ir atpažįstami. Nieko nestebina rėksminga, gausi ir artikuliuota politinė reklama, daugybė poligrafijos šedevrų ir subtilios potekstės, raginančios balsuoti už pačius geriausius m. Lietuvos seimo rinkimų mechanizmas buvo neabejotinai kitoks. Viena vertus, aiški agitacija ir propagandos motyvas, bet patys rinkimai, viešoji erdvė ir retorika buvo atviresnė, įžūlesnė, naivesnė ir... drįstume manyti ne itin demokratiška. Retrospektyviai žvelgiant jaučiamas skirtumas tarp šiandienos rinkimų kalbos diskurso, kuriame vyrauja demokratinio ir laisvo pasirinkimo principas, atvirai neneigiant ir nekaltinant opozicijos, ir metų, kai aršios ideologinės varžybos kaustė neva laisvą demokratinį pasirinkimą. Šiandienos politinės retorikos diskursas ir anuometinis neabejotinai skiriasi frazeologija, kalbos formomis, metaforų semantine prigimtimi ir kitais aspektais. Šiame darbe terminas rinkimų retorika, arba politinė retorika, vartojamas sinonimiškai, nors dėl to kartais kyla ir problemų. Juolab kad ir specializuotoje literatūroje tokio apibrėžimo nėra. Šis terminas išsikristalizuoja iš politinės kultūros, politinio elgesio, politinės komunikacijos bei kampanijos, politinio veiksmo, balsavimo elgesio apibrėžimų. Politinės kultūros terminą išsamiai analizavo amerikiečių sociologai Gabrielis A. Almondas ir Sidney us Verba. Jų įžvalgos turėjo įtakos enciklopedinei termino formuluotei 8. Tad politine kultūra vadinama pasikartojančios pažintinės, jausminės, vertinančios orientacijos į politinę sistemą ir asmenį kaip politinį veikėją. Tai ypatingas politinių pažiūrų, vertybių, jausmų ir įgūdžių pasiskirstymas. Šiame darbe rinkiminės retorikos apibrėžimą vartosime paraleliai su politinio ir balsavimo elgesio terminu arba net tapatinsime. Politinis elgesys arba sinonimiškai vartojamas psichologijos ir politinės veiklos terminas apibrėžiamas kaip žmogaus ar grupės elgesys politiniame kontekste, kurį sąlygoja aplinka, t. y. egzistuojanti politinė sistema, psichologiniai nusiteikimai ir motyvai, arba tam tikras nuostatų, vertybių bei orientacijų, susijusių su politiniu procesu, kompleksas. Būtent psichologinis politinio elgesio aspektas yra pateikiamas kaip reikšmingas visuomenės mąstymą ir elgseną formuojantis veiksnys 9. Demokratinėse valstybėse visuomenės opinija yra labai svarbi, tai lemia politinius sprendimus; todėl psichologinio klimato kūrimas tampa neatsiejama politinio gyvenimo dalimi, veikiančia piliečių pasirinkimus, ir padeda bent jau provizoriškai užtikrinti ir stabilizuoti elektorato dydį 10. Galima teigti, kad per rinkimų kampanijas visuomenės psi Apie šiandienos rinkimų kampanijos organizavimą žr.: Bielinis L. (2000), p ; McLean I. Oxford concise dictionary of Politics. New York, 1996, p ; The encyclopedia of Democracy. t. 3. London, 1995, p Plg. Robertson D. The Penguin dictionary of Politics. London, 1993, p McLean I. (1996), p The Oxford companion to Politics of the World. Ed. J. Krieger. New York, 1993, p ; Tavits M. Policy po-

5 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI chologinio klimato fonas yra tas veiksnys, kuris daro įtaką politiniam procesui ir pats yra veikiamas partijų viešojo diskurso. Kartu formuojama ir partinė tapatybė, kuria galima paaiškinti rinkėjų elgseną. Su politinio elgesio terminu siejasi ir balsuotojų elgesio apibrėžimas. Egzistuoja ryšys tarp valstybės mechanizmo ir piliečių, o per rinkimus atstovaujamieji valstybės organai reguliuoja masinės politikos veiksmus ir stiprina savo autoritetą bei galią, tačiau rinkimų institucijų ir politinio proceso santykis kinta, atsižvelgiant į laikotarpį ir kitus veiksnius 11. Pripažįstama, kad balsuotojų elgesį dažniausiai veikia politinės kampanijos efektyvumas ir pažadų formuluotės 12 tai galima vadinti rinkimų retorikos sėkme 13. Visuomenės balsavimo pobūdžiui įtaką daro ne tik subjektyvios emocijos, bet ir priklausomybė konkrečiam socialiniam sluoksniui, partijų gebėjimas tinkamai prisistatyti ir įtikinti, kad niekas negalėtų geriau atstovauti tam tikros grupės žmonių interesams. Tai puiki galimybė partijoms pasireikšti ir užsitikrinti palankų sau elektoratą 14. Nors politiniai terminai aptarti gana fragmentiškai, bet ir šių teorinių įžvalgų galima spręsti apie rinkimų retorikos pobūdį Lietuvoje XX a. trečiąjį dešimtmetį. Visų pirma pastebėtina, kad retorika neabejotinai buvo svarbi politinės kultūros dalis. Šiame darbe rinkimų retorika vadinsime tam tikrą partijų politinį elgesį per rinkimų kampanijas, kai kova dėl įtakos buvo grindžiama pasaulėžiūra, naudotasi stipriai psichologiškai veikiančia propaganda ir agitacija, skelbiama periodinėje spaudoje, atsišaukimuose, specializuotuose partijų leidiniuose ir etc. 15 Greta to, norėtųsi pateikti ir kiek paprastesnę rinkimų peripetijų sampratą, suformuluotą 1918 metais, ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, ir pateiktą savotiškame politikos pradžiamokslyje: Eidama prie laimėjimo partija išanksto nusistato, kaip lengviausia ir geriausia gali padaryti tai, ko ji nori. Priemonės, kurias vartoja partija, ir keliai, kuriais ji eina, kovodama už savo reikalus, vadinama partijos taktika [...]. Pirmoji priemonių vadinama propaganda. [...] Tai aiškinimas visiems, ko partija nori. Propagandos keliu partija duoda visiems žinoti, kas ji per viena, keno reikalus gina [...]. Atlieka tą darbą partija įvairiais būdais. Laikraščiuose, susirinkimuose, lapeliais, knygutėmis [...]. 16 sitions, issue importance, and parties competitions in new democrasies. Comparative Political Studies, t. 41(1), 2008, p The Oxford companion to Politics of the World. p ; Patty J. W. Incommensurability and issue voting. Journal of Theoretical Politics, t. 19(2), 2007, p The encyclopedia of Democracy. t. 4, p ; Webb P.. Compaigns, elections and electoral system. In Encyclopedia of Government and Politics, Ed. Hawkesworth M., Kogan M. t. 1. London New York, 2004 (second edition), p Žr.: Norris P. Electoral engineering: voting rules and political behaviour. Cambridge, Cambridge University Press, Miller W. L. Political participation and voting behaviour. In Encyclopedia of Government and Politics, p Partijų ideologijas vertinsime kaip įrankį politinei retorikai konstruoti. 16 Aršis P. [Mykolas Krupavičius]. Kas per viena ta politinė partija ir kam ji mums reikalinga. Vilnius, 1918 (Krikščionių Demokratų partijos leidinys), p

6 144 PASIRUOŠIMAS KOVAI ARBA RINKIMų AGITACIJOS PRADŽIAMOKSLIS... Dažnai toks partijos kvieslys labai gražiai kalba ir rodosi, kad jo peršamoji partija iš tikrųjų yra geriausia. Bet čia reikia būti labai atsargiam. Atsitinka, kad kai kurios partijos, norėdamos pritraukti daugiau žmonių, ima nebūtus dalykus pasakot. Žada daugiau, negu Dievas savo karalystėje Nuo Didžiojo Vilniaus Seimo visuomenė žengė pilietiškumo link, tarp politikos elito ir kitų visuomenės sluoksnių atsirado ryšys, kuris garantavo etnosocialinės ir etnopolitinės tapatybės status quo. Tačiau paskelbus nepriklausomybę buvo pasigendama pragmatinės sąmonės ir elementarių politinio žaidimo taisyklių laikymosi. Pasak Vytauto Bičiūno, didesnė dalis Lietuvos gyventojų yra žmonės bepartyvai ir jokių partijų nereikalauja! 18 Galbūt valstietiškos šaknys ir lėmė lietuvių tautos indiferenciją valstybės valdymui, tikėjimą autoritetais ir nesuvokimą piliečio teisių bei pareigų. Ir visgi tauta aktyviai dalyvavo rinkimų maratonuose. Tikriausiai nemažą įtaką turėjo nuosaikumas ir įprotis paklusti, susiformavęs per carinės priespaudos šimtmetį. Vertėtų trumpai charakterizuoti visuomenės, atgavusios nepriklausomybę, politinį išprusimą, kurį formavo tiek dešiniosios, tiek kairiosios politinės jėgos m. pasirodę partijų informaciniai leidiniai taip pat svarbūs, jie kūrė psichologinį klimatą, rinkimų retoriką, o politikus ruošė demokratijos egzaminui. Partijų leidinių, pasirodžiusių po nepriklausomybės paskelbimo, negalima traktuoti kaip politikos pradžiamokslių, pretenduojančių į politinį universalumą ir mokslišką rinkimų mechanizmo aiškinimą. Labai dažnai autoriai buvo anonimai arba pasirašydavo pseudonimais. Galima daryti prielaidą, kad dėl nelabai tvirtų politikos reprezentavimo pagrindų baimintasi atvirai stoti į politinę konkurenciją ir polemiką. Anoniminė knygelių leidyba psichologine prasme buvo saugesnė ir neatsiejama nuo kolektyvo, deklaruojančio tam tikrą politinę laikyseną; tai leido išvengti asmeninės atsakomybės už reiškiamas mintis. Leidiniai skleidė partijų programines mintis, aiškindami partijai palankius reiškinius siekė apibendrinimų, atmiežtų demagogija bei populizmu, ar siūlė juos kaip nekvestionuojamą tiesą. Peržvelgus keletą tokių brošiūrų galima pastebėti, jog turinio struktūra labai panaši. Pirmieji skyriai apie partijos susiformavimo istoriją; būdingiausia tai LKDP leidiniams, kuriuose partijos istorijos pradžia įtaigiai supinama su Katalikų bažnyčios istorija ir jos galiomis priimti politinius sprendimus. Antroji dalis dažniausiai skirta agitacijai ir propagandai, kuri reiškiama ekspresyvia klausiamąja intonacija ir kitomis retorinėmis bei stilistinėmis kalbos figūromis. Neretai pasitelkiama ir antitezė: lygiagrečiai komponuojamos savos ir priešininkų mintys, kurios čia pat paneigiamos. 17 Aršis P. (1918), p Žvirblaitis A. [Vytautas Bičiūnas]. Lietuvių politikos A. B. C. Kaunas, 1922, p. 4 5.

7 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI 1918 m. ir vėliau pasirodė LKDP leidinių 19, kuriuose pateikiamos politinio ir balsavimo elgesio taisyklės, pamokymai agitacinėms komandoms, taip pat skatinamas žmonių budrumas kritiškai vertinti agitacinę medžiagą. Orientuojamasi ne tik į lietuvių bendruomenę, bet ir į tautines mažumas. LKDP pabrėžė, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai, žydai, gudai ir kitų tautų atstovai turėtų galimybę laisvai apsispręsti 20. Skyrė vietos ir rinkimų mechanizmui, aiškino apie teisingą balsų skaičiavimo procedūrą: Lietuvių krikščionių demokratų partija kuo smarkiausiai kovos [...] ir neduos žmonių apgaudinėti, pirkti balsus. 21 Nepaisant partijų leidinių subjektyvių poteksčių, akivaizdu, kad buvo siekta dvejopų tikslų: paruošti visuomenę būsimiems rinkimams, todėl aiškinimai apie rinkimų procesą, agitacijos formas neabejotinai turėjo pozityvią reikšmę, skatino pilietiškumo apraiškas ir šiek tiek atskleidė rinkimų retorikos specifiką. Paminėtinas 1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, kuris gan objektyviai apibrėžė ir paaiškino rinkimų kampanijų mechanizmą 22. Kitas partijų leidinių tikslas daug siauresnis, paremtas tikėjimu, kad šios pilietiškumo pamokos paskatins visuomenę pasirinkti vieną kurią nors ideologiją ir vertinti ją kaip nekvestionuojamą tiesą. Taigi, manytina, kad spaudoje iki Steigiamojo Seimo rinkimų pasirodžiusios partijų programos ir kiti leidiniai sudarė sąlygas visuomenei susipažinti su būsimais rinkimais ir ruoštis lemtingam apsisprendimui: su bažnyčia ar be bažnyčios. POLITINĖS ĮTAMPOS PER STEIGIAMOJO SEIMO RINKIMUS... Per juos ant socialistų galvų buvo verčiami perkūnai ir liejamos pamazgos ir buvo žadamas pragaras ir amžinas prakeiksmas tiems, kas nebalsuos už krikščionis m., vykstant nepriklausomybės kovoms su Lenkijos ir Rusijos daliniais, partinių jėgų nesutarimai prislopo, tačiau rudens pradžioje, kai situacija tarptautinėje arenoje ir krašto viduje stabilizavosi, Lietuvos Taryba ir Ministrų kabinetas vėl ėmė nesutarti. 19 Kaip steigti ir vesti Lietuvių krikščionių Demokratų Partijos skyrius. Raseiniai, 1918 (Instruktoriams ir organizatoriams patarimai); Kas yra lietuvių krikščionių demokratų partija ir ko ji nori. Vilnius, 1918 (Lietuvių Krikščionių Demokratų Partijos leidinys); Koki mums reikalingi rinkimai? Kaunas, 1919; [Mykolas Krupavičius]. Ko siekia L. Krikščionių Demokratų blokas Steigiamajam Seime? Kaunas, 1920; Keršys M. [Mykolas Krupavičius]. Lietuvių politikos partijos. Kaunas, Kas yra lietuvių krikščionių demokratų partija ir ko ji nori, p Ten pat, p Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymai. Kaunas, 1919 (trečiuoju skaitymu Valstybės Tarybos priimta 1919 m. spalio 30 d.). 23 Socialdemokratas, 1920 balandžio

8 Laikiną štilį politikoje garantavo Steigiamojo Seimo rinkimai, kurių įstatymas priimtas 1919 m. lapkričio 20 d., o patys rinkimai numatyti 1920 m. balandžio d. 24 Partijų varžybų dėl 112 Steigiamojo Seimo vietų baigtis priklausė nuo jų politinės ir ideologinės brandos. Rinkimų rezultatai parodė, kad labiausiai pasitikima Krikščionių demokratų partija ir jos palydovais Ūkininkų sąjunga bei Darbo federacija 25. Liberaliomis Demokratinės tautos laisvės santaros pažiūromis besirėmęs teisininkas Rapolas Skipitis atsiminimuose rašė, kad [...] Steigiamojo Seimo rinkimams atėjus, jokia kita partija negalėjo būti tokia populiari, kokia buvo krikščionių demokratų partija, nes buvo atsirėmusi į katalikų dvasiškiją 26. Lietuvos visuomenei nebuvo lengva šifruoti rinkimų retoriką, tačiau akivaizdu, kad Krikščionių demokratų partijos kelias į politinį olimpą buvo kur kas lengvesnis, nereikalaujantis ypatingų pastangų, nei kairiųjų partijų, kurių siūlomą sekuliarią ideologiją ir gana radikalų demokratizmą visuomenė vargu ar buvo pasirengusi suvokti, o juo labiau ryžtis jį priimti. Krikščionių demokratų pamatas jų politinis įdirbis praeityje, tiek dalyvaujant tautiniame atgimime, tiek skelbiant Lietuvos nepriklausomybę. Pagrindiniai krikščionių demokratų konkurentai Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjungos blokas Steigiamajame Seime gavo atitinkamai 9 ir 20 vietų, o krikščionių demokratų blokas 59 vietas 27. Neturėdamos stiprios atramos, grįstos tradicine bažnyčios pasaulėžiūra, kairiosios jėgos elgėsi gana agresyviai, savo rinkimų retorikoje naudojo nepamatuotus ir užgaulius kaltinimus krikščionių demokratų blokui, apeliavo į tradiciškai suvokiamą kunigo kaip dvasinio ganytojo statusą ir akcentavo, kad kunigas turėtų rūpintis dvasiniais, o ne žemiškais reikalais. Ši kairiųjų jėgų dominantė, ilgainiui griežtindama toną, skambėjo per visą seimų rinkimų laikotarpį. Reikėtų pridurti, kad kaltinimai LKDP nebuvo paremti ideologijos kaip tam tikros vertybių sistemos pamatinių teiginių kritika ar poreikiu juos verifikuoti; rinkimų kalbose kritikuoti dvasininkai neturėjo nieko bendra su krikščioniškos pasaulėžiūros koncepto neigimu ar tam tikrų vertybių revizija. Atvėsus Steigiamojo Seimo rinkimų įkarščiui Socialdemokratas rašė: Mūsų klerikalai, tie seni ir prityrę spekuliantai, minios ūpą teisingai pagaudami, padarė, kaip šiai dienai užvis gudriausia [...] 28. Ir jie dirbo išsijuosę. Kunigai bažnyčios sakyklas pavertė politikos agitacijos tribūnomis. Kitur net klausyklas. Grasino nepriimsią išpažinties, nevažiuosią prie ligonių, baidė pragaru, jei kas išdrįs balsuoti ne už krikščionių demokratų numerius. Žodžiu sakant, pajudino dangaus, žemės, pragaro ir davatkų galybes. Ir davatkos davė jiems balsų daugumą Švoba J. (1990), p Ten pat, p Skipitis R. Nepriklausomą Lietuvą statant. Chicago, 1961, p Krupavičius A. (1996), p Reikia organizuotis. Socialdemokratas, 1920 balandžio Raudonasis Dobilėlis [?]. Krikščionių demokratų laimėjimas. Socialdemokratas, 1920 gegužės 13.

9 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI Steigiamojo Seimo rinkimų išvakarėse krikščionių demokratų blokui, rodos, buvo visiškai suprantama tikėtis pergalės. Galbūt dėl to krikščioniškoje spaudoje agitacinės medžiagos nėra daug. Matyti, kad buvo stengiamasi tiesiog informuoti visuomenę apie artėjantį politinės brandos egzaminą, siekiama pakurstyti pilietiškumo dvasią, beveik neužsimenama apie partijų priešiškumą. Dar daugiau, aiškino, jog negalima niokoti partijų platinamų atsišaukimų, o vieninteliai įvardyti priešai buvo bermontininkai ir bolševikai, pastarųjų akivaizdžiai netapatino su Lietuvos kairiosiomis jėgomis 30, nors užuominų jau pasitaikė, pavyzdžiui: mūsų socialdemokratai aiškiai bolševikėja 31. Ir tik nuo 1921 m. spaudoje pasirodė leidinių, siekiančių kompromituoti Komunistų partiją ir raginančių organizuotai priešintis jos įtakai 32. To meto katalikiškoje spaudoje dar sunku užčiuopti aiškų kategorinį imperatyvą, padalijantį erdvę į savų ir priešų: Aš manau, kad jeigu išgirstų p. Sleževičius, kokių priemonių stveriasi agitatoriai, kad įgirti žmonėms socialistų liaudininkų demokratijų partiją ir kokių pasižadėjimų duoda, turėtų užrausti iš gėdos, kad nieko geresnio apie jojo beveik metų valdymą jojo prieteliai nepapasakoja, kaip tiktai melus ir pasakas, o ateičiai siūlo visokių neišpildomų prisižadėjimų. 33 Net rinkimų dieną Laisvė visiškai nuosaikiai rašė, kad Valstiečių sąjungos ir socialdemokratų agitacijos būdai nėra dori, nematyti pozityvių jų veiklos rezultatų, dėl to nederėtų į Seimą rinkti 34. Viena agresyvesnė rinkimų žinutė skelbiama Laisvės balandžio 8 d. numeryje: Partijos [Valstiečių sąjunga ir socialdemokratai L. B.] dirba išsijuosusios. [...] atidarė burnas ir paleido pirmeiviškų plepalų daugybę. Surinkę iš visų šaligatvių, nunešiotų, pasenusių priekaištų, pildo jais savo laikraščius, siunčia krikščionims demokratams ir kitoms partijoms. [...] Jeigu dešimts metų atgal socialistų šmeižtai turėjo pasisekimo, buvo madoj, tai dabar rimtas žmogus tik pasipiktina. 35 Galima numanyti, kad aštresnė buvo gatvėse ir kitose viešose vietose platinamų atsišaukimų retorika, nes juos mažiau veikė spaudos cenzūra. Vieno krikščionių demokratų bloko narių Lietuvos darbo federacijos atsišaukime į Steigiamąjį Seimą kurstoma politinė įtampa visuomenėje, akcentuojant Lietuvos kairiųjų jėgų ir Rusijos komunistų partijos ideologinę tapatybę 36, pažymint aiškų šių jėgų politinį bendrumą. Į žmonių sąmonę įsirėžęs carinės okupacijos laikotarpis buvo gyvas ir vertė 30 Laisvė, 1920 kovo 5, kovo 12, balandžio Keršys M. (1920), p Naujoji liga ir kas Ją pagydys. [Kaunas], Tautos mylėtojų draugija, Pasirašyta Dauburo [?]. Laisvė, 1920 kovo Kuo pasitikėti. Ten pat, 1920 balandžio A. K. [Albinas Rimka]. Pirmeiviški plepalai. Ten pat, 1920 balandžio Lietuvos darbo žmonės [Lietuvos Darbo federacijos atsišaukimas Steigiamojo Seimo rinkimų išvakarėse], Kauno apskrities viešoji biblioteka. Senųjų ir retų spaudinių skyrius. 147

10 reaguoti, todėl krikščionių demokratų siūlymą pradėti naują valstybės gyvavimo etapą, grindžiamą tradicinėmis vertybėmis, greičiausiai suvokė kaip politinę panacėją, prieš kurią neabejotinai turėjo nublankti įtarimų gaubiamos kairiosios jėgos, jų radikaliai skambančius politinius lozungus dešiniosios jėgos pateikė kaip vieną žingsnį iki rusiško tipo revoliucijos. Ir vėliau katalikų spaudoje, pavyzdžiui, rengiantis 1922 m. Seimo rinkimams, bet kokie revoliuciniai judėjimai apibūdinami kaip absoliutus blogis ar grėsmė parlamentarizmui. Net garsusis Prancūzijos revoliucijos himnas Marselietė pristatomas kaip visuotinis bolševikų ir socialistų himnas 37. Rinkimų retorikos kontekstą papildė opus ir problemiškas žemės nuosavybės klausimas. Tad LKDP tradicinė religinė ideologija nebuvo visiškai konservatyvi. Priešingai, R. Skipitis teigė, kad [...] Krikščionių Demokratų partijos priešaky buvo atsistoję praktiški, realūs žmonės, kurie suprato laiko dvasią ir daugelio žmonių galvojimą 38. Sunku pasakyti, kiek krikščioniškojo bloko partijų elgesys buvo paremtas paternalizmu, tačiau akivaizdu, kad stengtasi įdiegti modernią ideologinę programą, kurioje socialinių idėjų plėtrai būtų skirta svarbi vieta. Galima teigti, jog veiksnys, skatinęs kurti naujas organizacijas (viena jų Darbo federacija), buvo paramos poreikis atskiroms visuomenės grupėms, deklaruojančioms tam tikrus socialinius interesus. Kartu tai buvo rimta atsvara valstiečiams liaudininkams ir kitoms kairiosioms jėgoms, tradiciškai pasisakančioms už darbo žmogų. Todėl minėtas Darbo federacijos atsišaukimo teiginys apie pasiryžimą ginti paprastus žmones nuo dvarininkų ir kitų spekuliantų išnaudojimo iš esmės nesiskyrė nuo kairiųjų jėgų retorikos. Be to, krikščionys demokratai išnaudojimu galėjo apkaltinti kairiąsias jėgas: Balsuoti už socialistus ar už valstiečių sąjungą reiškia sau virvę ant kaklo nerti. Ūkininke, tavo žemės nuosavybę nuo socialistų pasikėsinimo apgynė krikščionys demokratai su ūkininkų sąjunga [...]. 39 Tautos pažangos partijos pralaimėjimas Steigiamojo Seimo rinkimuose taip pat neatsiejamas nuo opių socialinių klausimų. Rinkiminė retorika, nukreipta į aktualią socialinę sferą, LKDP ir valstiečiams liaudininkams padėjo laimėti visuomenės simpatijas, o Tautos pažangos partija, nepaisant charizmatiškų lyderių Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro, gana atsainiai žvelgė į gyventojų socialinius poreikius; galbūt tai lėmė rinkimų rezultatus: ši partija Seime neturėjo nė vieno atstovo. Pastebėtina, kad Steigiamojo Seimo rinkimų retorikoje tautinės mažumos nebuvo minimos. Šiems rinkimams būdinga tolerancija kitataučiams: išrinkti lenkų, žydų, vokiečių atstovai, tikintis lojalumo ir suvokiant jų pozityvų indėlį kuriant valstybę Laisvės vaikas [?]. Prie urnų! Tėvynės sargas, 1922 rugsėjo Skipitis R. (1961), p Juodišius [Mykolas Krupavičius]. Socialistų ir valstiečių sąjungos pyragai arba žemės klausimas St. Seime. Kaunas (be datos), p. 4.

11 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI Kita vertus, jie sudarė silpną politinę jėgą. Tik per vėlesnius rinkimus tautinių mažumų korta tapo politinės retorikos įrankiu, atvėrusiu aštrios polemikos erdvę. Apibendrinant Steigiamojo Seimo politinės retorikos specifiką pasakytina, kad ši rinkimų kampanija turėjo visus reikalingus atributus, taip pat ir retorinį pagrindą: kritiką, demagogiją, pažadus ir nerealius bei neįgyvendinamus planus 40. Temos, susijusios su bažnyčia ir žemės nuosavybe, itin tiko agitacijai, nes stipriausiai veikė visuomenės politinę sąmonę ir ją žadino. Rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 90 procentų balso teisę turinčių asmenų 41. Išryškėjo tendencija, kad nepaisant kartais su etika prasilenkusių skambių žodžių ar objektyvios kritikos stokos kairiųjų ir dešiniųjų jėgų elgesys bent jau deklaratyviai buvo demokratiškas. Galima net pajuokauti, jog draudimas pardavinėti alkoholinius gėrimus per Seimo rinkimus taip pat veikė demokratinę balsavimo dvasią 42. Taigi, nepaisant ideologinių prieštaravimų, politinio bendradarbiavimo idėja buvo aukščiau. Zenono Ivinskio žodžiais, tai buvo demokratiškiausi rinkimai, kokių iki tol Lietuva nepažinojo 43. Galbūt nepriklausomybės kovų metai skatino branginti ir išsaugoti ką tik įskiepytą demokratinio gyvenimo sąvoką. Tokia prielaida daroma, nes Steigiamojo Seimo laikotarpiu nuveikta daug reikšmingų darbų: parengta Lietuvos Konstitucija, žemės reformos įstatymas, įvesta nacionalinė valiuta litas ir kt. IR VĖL KRIKŠČIONYS DEMOKRATAI ARBA 1922 METŲ SEIMO RINKIMŲ ĮKARŠTIS... Ne vienas jau gatavas atiduoti savo balsą tam, kas daugiausia rėkia ir prižadų pila. Ypatingai greitos moterėlės. Kaip gi! Kunigėlis liepė balsuot tik už gerus katalikus, o ne už kokius ten bedievius, bolševikus. Bet ar ne tą patį girdėjome per pirmuosius rinkimus, 1920 metais? Ką gavom? Gavome biauriausią išnaudojimą ir niekinimą m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Konstitucija įtvirtino parlamentinį režimą, o seimų rinkimai tapo viena svarbiausių politinių akcijų valdant kraštą 45. Politinės partijos siekė užsitikrinti kuo daugiau vietų Seime, nes tai lėmė jų tikslų įgyvendinimą. Pamažu rinkimų kampanijos virto demagogiška politine ceremonija, nesilaikyta 40 Jakubčionis A. Politinės partijos Steigiamojo Seimo rinkimuose. In metų parlamentinė patirtis: sprendimų politika, tikslai, aplinkybės. Konferencijos medžiaga, p Palidauskaitė J. (1997), p Daugirdaitė-Sruogienė V. (1975), p Ten pat, p [Prakalba]. Tikra teisybė apie Krikščionių demokr. partiją ir jos filiją Darbo Federaciją. Šiauliai, 1922 (Kauno m. Tarybos Darbininkų Frakc. leidinys, nr. 3). 45 Švoba J. (1990), p ; Purickis J. (1990), p

12 politinio elgesio standartų, didėjo takoskyra tarp realių gyventojų poreikių ir ideologinių lozungų, neturinčių ypatingos reikšmės visuomenei. Be abejo, religinis veiksnys buvo gajus; liko griežta takoskyra tarp pasirenkančiųjų bažnyčią, nes tik tokių žmonių pažiūros teisingos 46, ir tarp tų, kuriems tariamai ar tikrai priimtinesnės sekuliarinės pažiūros. Tačiau galima daryti prielaidą, kad renkant Steigiamąjį Seimą atidavusieji balsus krikščionių demokratų blokui ne tik reiškė nuolankumą Bažnyčiai, bet ir tikėjosi žemiškų norų patenkinimo. Nuskynus pirmuosius politinius vaisius vien dėl to, kad Steigiamajame Seime absoliučią vietų daugumą turėjo drausmingas krikščionių demokratų blokas 47, Lietuvos visuomenė vėl ruošėsi Seimo rinkimams, numatytiems 1922 m. spalio d. Kaip ir Steigiamajame Seime, šiuose rinkimuose balsų daugumą, tiesa, nelabai įspūdingą, laimėjo krikščionių demokratų blokas (38 vietos). Valstiečių sąjungos ir Socialistų liaudininkų demokratų blokas gavo 20, socialdemokratai 10 vietų. Darbininkų kuopos ir žydų bei lenkų atstovai pasidalijo atitinkamai po 5, 3 ir 2 vietas 48. Šįkart krikščionys demokratai neturėjo daugumos, kad galėtų suformuoti vyriausybę ir išrinkti prezidentą. Apie šią Seimo rinkimų kampaniją pasakytina, kad agitacijos tematika išsiplėtė, palyginti su Steigiamojo Seimo rinkimų retorikoje vyravusiomis bažnyčios ir žemės nuosavybės temomis. Galbūt įtakos turėjo ir Steigiamojo Seimo rinkimų kampanijos organizavimo įgūdžiai. Ypač palanki terpė susidarė kairiųjų jėgų demagogijai. Vien dėl to, kad buvo galima kritikuoti krikščionių demokratų bloko darbus, atliktus Steigiamojo Seimo laikotarpiu. Partijos vis dar skaldėsi, o tai ne tik klaidino, bet ir glumino rinkėjus. Vytautas Bičiūnas teigė, kad [...] čia [Steigiamojo Seimo laikotarpiu L. B.] gana pasižymėjo ir socialdemokratai, ir socialistai liaudininkai demokratai su nešliubavota savo drauge Valstiečių Sąjunga, ir Pažangininkai su Žemdirbiais, ir Krikščionys Demokratai ir Darbo Federacija bei Ūkininkų Sąjunga... Tik kas tos per partijos, iškur jos atsirado, kam josios reikalingos? Tik visuomenę drumsčia, o naudos iš nieko nematyti [...] 49. Vienas šių rinkimų retorikos motyvų siejosi su visiškai naujais Lietuvos ir Lenkijos derybų įvykiais arba, kitaip tariant, Hymanso projektu sprendžiant Vilniaus klausimą 50. Nesigilinant į šių derybų peripetijas pasakytina, jog tai buvo puikus masalas opozicijai, leidęs kritikuoti krikščionių demokratų derybų rezultatus ir teigti, kad jie ruošia dirvą atiduoti Vilnių Lenkijai, tačiau socialistų liaudininkų demokratų partijos Žvirblaitis A. (1922), p Pastaba: 1922 m. gegužės 19 d. Tėvynės sargo žurnale pradedama šio leidinio reklama. 47 Švoba J. (1990), p Ten pat, p Žvirblaitis A. (1922), p Žr. plačiau: Grodis A. Lietuvos politinių partijų požiūris į Lenkiją metais: nuo Modus Vivendi paieškų iki nuolatinės konfrontacijos. Lietuvos istorijos studijos, t. 21, 2008, p

13 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI dėka pavyko atsilaikyti 51. O jei nesugebėsim savo nepriklausomybės į tinkamas rankas įteikti, tai [...] juodvarniai sukranksnos, kaip dabar tai Vilniuj dedas 52. Šio Seimo rinkimų kampanija buvo panaši į klausimų ir atsakymų viktoriną: pasirodžius nepalankiai informacijai suinteresuotoji pusė iškart stengėsi tai paneigti ir tuos pačius kaltinimus pažerti priešininkams. Tokių pavyzdžių apstu: Ar tiesa, kad krikščionys demokratai norėjo priimti Hymanso projektą ir parduoti Lietuvą lenkams? Tai Pažangos prasimanymas. Gi ištikrųjų Hymanso projektą norėjo priimti liaudininkai ir social-demokratai; tik bijojo, kad Lietuvos visuomenė galutinai juos pasmerks. Social-demokratai važinėjo Varšuvon ir derėjosi dėl Lietuvos likimo; social-demokratai Lietuvoje per silpni, bet mano, jei bus Lietuva Lenkijos dalimi, tai taps stipresni. Krikščionys demokratai pasmerkė juos ir privertė Steigiamajame Seime viešai prisipažinti. 53 Krikščionių demokratų retorika buvo paremta psichologiškai įtaigiomis atakomis prieš kairiąsias jėgas, kurios neva kėsinasi į vieną iš demokratijos atramų Katalikų bažnyčią, norėdami ją atskirti nuo valstybės 54. Pavyzdžiui, Tėvynės sargo žurnale iki pat rinkimų dienos buvo raginama saugotis, kad bedieviai bažnyčios nepanaikintų 55. Ta pati mintis skelbiama ir laikraščio Laisvė numeriuose Lietuvą valdyti privalo tie, kurių dauguma, t. y. katalikai 56. Jei per Steigiamojo Seimo rinkimus buvo laikomasi taktikos akivaizdžiai netapatinti socialdemokratų ir bolševikų, tai renkant šį Seimą ta tendencija buvo akivaizdi, kad kairiosios jėgos [...] stengsis įvest bolševikišką prie spaudą, žmonėms skurdą ir vargą, o vien savo komisaram ir sėbram rojų, kaip dabar yra Rusijoje 57. Per rinkimų kampaniją politinis elgesys ir jo įtaka viešajam diskursui, taip pat visuomenės partinei tapatybei pamažu pradėtas apibrėžti demagogijos kategorijomis. Tėvynės sarge Adomas Jakštas rašė, kad skaitant tai, tiesiog darosi koktu ir dėl žmonių kitus absoliučiai smerkiančių, o sau patiems duodančių puikiausių auto atestacijų ir dėl pačios tvarkos, kuri taip biauriai iškreipia protus ir sąžines vyrų, kitais žvilgsniais ir kitais momentais visai gerbtinų 58. Kone nuosaikiausią ir demokratiškiausią toną per rinkimus išlaikė Lietuvos žinių laikraštis. Artėjant rinkimams kai kuriuose periodiniuose leidiniuose rinkimų reto- 51 Ruseckas P. Ką mes turime žinoti rinkdami į seimą. Kaunas, 1922 (Lietuvos Socialistų Liaudininkų Demokratų partija), p Ten pat, p Žvirblaitis A. (1922), p DMK [?]. Socijalistai galutinai atvožė savo kortas. Tėvynės sargas, 1922 rugpjūčio 12; [Atsišaukimas] Brolau, sesuo, katalike! ten pat, 1922 rugsėjo 16; [Atsišaukimas]. Ten pat, 1922 rugsėjo Prieš tikėjimą ir prieš kunigus. Ten pat, 1922 rugsėjo 30; [Redakcijos skiltis]. Tai už ką mes galime balsuoti? Ten pat, 1922 spalio [Atsišaukimas]. Laisvė, 1922 spalio Rinkimai į Seimą tuč tuojau. Ten pat, 1922 spalio [Adomo Jakšto atsiliepimas]. Tėvynės sargas, 1922 rugsėjo

14 rika įgydavo itin ryškų poleminį atspalvį, o šiame tik akcentuota, kad visuomenėje juntamas rinkimų įkarštis, tačiau norėtųsi, kad būtų labiau laikomasi vakarietiškos demokratijos tradicijų ir partijos mažiau eikvotų savo energiją viena kitai juodinti 59. Iš kuk lios ir negausios rinkimų reklamos matyti, jog Lietuvos žinios atstovavo valstiečiams liaudininkams. Kartu ryškėja tendencija, kad įvairiuose kontekstuose linksniuojama bažnyčios tema pamažu įgijo naują dimensiją. Galbūt prisiminus Steigiamojo Seimo rinkimus atsisakyta grubių ir užgaulių epitetų, skirtų kunigams, teigiant, kad tiek socialdemokratai, tiek valstiečiai liaudininkai gerbia kunigus ir nėra priešiški Dievui bei katalikų tikėjimui 60. Tautinių mažumų klausimas, beveik neeskaluotas Steigiamojo Seimo rinkimų kampanijoje, šiuose rinkimuose tapo vienu populiariausių agituojant. Dar 1922 metais Lietuvos Konstitucijos nuostatos, kurios numatė, aišku, ne be socialdemokratų įtakos, kad Lietuvos piliečiai, priklausantys bet kokiai tautinei mažumai, turi teisę laisvai vartoti savo kalbą įvairiose viešojo gyvenimo srityse ir pan. Darytina prielaida, kad ilgainiui tolerancija kitataučių atžvilgiu blėso, vis labiau buvo iškeliamas tautybės, o ne pilietiškumo matmuo. Lietuvos žiniose užsimenama, jog paskaitykite vien, kiek kandidatų išstatė lenkai, kiek žydai, kiek rusai, komunistai, latviai, vokiečiai. Toje išpūstoje [...] iš užsienio puslėj galime ištikrųjų jei nepaskęsti tai bent po jų priedangos pasidaryti nematomais ir nejaučiamais. Ir reikės tarp Lietuvos putų lietuvių ieškoti! 61. Žurnale Tėvynės sargas taip pat įžvelgiamas paaštrėjęs santykis su tautinėmis mažumomis: Lietuviai katalikai! Juo mažiau rinkimuose į Seimą balsuos lietuvių, juo daugiau į Seimą įeis žydų, lenkų, vokiečių ir kitų svetimtaučių. Juo mažiau balsuos katalikų, juo daugiau į Seimą įeis socijalistų ir bedievių [...]. 62 (Paryškinta tekste L. B.) Iš rinkimų retorikos Socialdemokrate matyti, kad tradiciškai orientuojamasi į darbo žmogų, kuriam krikščionių demokratų veikla turėtų būti nepatraukli. Kairiosioms jėgoms simpatizavusioje spaudoje dažnai skambėjo priekaištai krikščionims demokratams, neva šie daug žadėjo mažažemiams ir bežemiams, tačiau pažadai tebuvo fikcija. Dargi patys krikščionys demokratai reformos eigą pakreipė sau naudinga linkme, todėl dabar: Pinigų krikščionys demokratai turi perdaug. Jie prisidirbo milijonus melagių knygelių, prisamdė šimtus melagių agitatorių, tūkstančiais dalina savo laikraščius. Iš kur jie tiek pinigų gavo ar iš šmugelio, ar iš mišių nesvarbu. Svarbu, kad jie su pinigų pagalba nori nugalėti teisybę ir pavergti Lietuvos žmones, ypač darbininkus Rinkimams artėjant. Lietuvos žinios, 1922 rugsėjo [Redakcijos skiltis]. Ten pat, 1922 spalio [Redakcijos skiltis]. Ten pat, 1922 spalio [Atsišaukimas] Lietuviai katalikai! Tėvynės sargas, 1922 rugsėjo Socialdemokratas, 1922 spalio 5.

15 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI Taigi šiuo požiūriu rinkimų retorika buvo gana paviršutiniška, nes krikščionys demokratai kaltinti ne dėl ideologinių dalykų, o dėl gerai organizuojamos rinkimų kampanijos. Pasitaikė ir kuriozų; kairiosios jėgos kaltino krikščionis demokratus per anksti išėjus atostogauti... Socialdemokratas parašė, kad krikščionys demokratai išėjo atostogų nebaigę amnestijos įstatymo svarstymo, nes nenori, kad kaliniai išeitų į laisvę ir sutrukdytų jiems rinkiminę kampaniją 64. Krikščionys demokratai irgi pažėrė rinkimų retorikos subtilybių, anot jų, kairiųjų jėgų politinė programa ir sąsajos su bolševikų partija tiesiogiai koreliuoja ir kelia grėsmę Lietuvos doroviniam gyvenimui: [Valstiečiai liaudininkai L. B.] paslepia savo norus šeimynos gyvenimą sutvarkyti taip, kaip yra sutvarkę bolševikai savo rojuje [...], kad valstybinėse komunistinio auklėjimo prieglaudose ir mokyklose [esantys asmenys L. B.] jau paleistuvauja. 65 Partijų elgesys per šiuos Seimo rinkimus buvo gerokai agresyvesnis, tačiau neparemtas iš esmės diskutuotinais teiginiais. Galbūt dėl to, kad partijos viena kitą gerai pažinojo ar buvo puikiai perpratusios politines programas, kuriose siūlė panašius, jaunai valstybei būtinus persitvarkymo ir jos tolesnio gyvenimo projektus. Skyrėsi tik siūlomų reformų įgyvendinimo radikalumo laipsnis. Pavyzdžiui, Steigiamojo Seimo laikotarpiu priimtą žemės reformos įstatymą pozityviai įvertino visos politinės jėgos, diskutavo tik dėl reformos radikalumo. Kaip žinia, LKDP balsų dauguma lėmė nuosaikesnį variantą. Todėl 1922 metų Seimo rinkimų kampanijos kontekste iškylantys žemės reformos atgarsiai jau buvo įvelkami į demagogijos rūbą; siekiant užsitikrinti elektoratą, politinės partijos nevengė su realybe prasilenkiančių kalbų, jog jeigu jų neišrinks, tai žemės reforma apskritai bus sustabdyta: Žemdirbiai su pažanga tavo reikalų negynė ir negins: jiems dvarai gelbėti rūpi; jie, susibroliavę su dvarininkais, sustabdys žemės reformos vykinimą; jie neduos žemės bežemiui, mažažemiui ir kareiviui; jie negrąžins ūkininkui atimtos į dvarą jo žemės, [...], jie, susibičiuliavę su lenkais dvarininkais, trauks Varšuvos pusėn. Socijalistai su valstiečių sąjunga taip pat tave išnaudos, suvalstybins tavo žemę, paliks tave tik nuomininku [...]. 66 Žemės reformos fakto iš principo nesistengė neigti; sunku įvertinti, kiek realiai opozicinės jėgos buvo pasiruošusios ir galėjo ją keisti, kaip skelbė rinkimų kalbose, tačiau aišku viena: prisidengus demagogija siekta tikslų, visai nesusijusių su žemės reforma. Tokie rinkimų manevrai ženklino ryškėjančią demokratinio gyvenimo demoralizaciją. Iš 1922 m. Seimo rinkimų retorinės kalbos matyti, kad partijos, įgijusios rinkimų kampanijos organizavimo įgūdžių, agitacijos tematiką praplėtė. Rinkimų retorikos kontekste greta ideologijos atsirado naujų aspektų, pavyzdžiui, Steigiamojo Seimo rezultatų 64 Demoralizacija. ten pat, 1922 rugpjūčio J. S. [Adomas Jakštas]. Veidmainių politika. Tėvynės sargas, 1922 liepos [Atsišaukimas]. Ten pat, 1922 rugsėjo

16 kritika. Ši retorika krypo demagogijos ir populizmo link, eskaluojant neesminius dalykus, kurie formavo nihilistiškas visuomenės nuotaikas demokratijos atžvilgiu M. SEIMO RINKIMŲ IŠVAKARĖSE... Taigi iš visų šitų krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos, darbo federacijos darbų matyti, kad jie žmonių akimis rodosi bekovoją prieš žydus, bet tikrenybėje, tai jie su žydais labai gerai sugyvena. Krikščionys demokratai [...] mano savo darbus paslėpti vien riksmais ant žydų, bet žmonės gerai visa tą mato ir supranta m. Seimo rinkimus nuo pat pirmųjų darbo dienų ženklino politinio inertiškumo apraiškos. Kadangi krikščionys demokratai neturėjo daugumos, kad sudarytų koalicinę vyriausybę, reikėjo racionalaus partijų atstovų tarpusavio sutarimo. Deja, stokojant politinio pragmatizmo, Seimui sunkiai sekėsi produktyviai dirbti. Trintis renkant prezidentą, opozicijos nepasitikėjimas vyriausybe turėjo įtakos Seimo paleidimui, tai įvyko itin greitai 1923 metų kovo 12 d. Nauji rinkimai buvo numatyti 1923 m. gegužės d. 68 Prieš pat rinkimus susidariusią situaciją valstiečiai liaudininkai komentavo taip: Steigiamajame Seime Krikščionių Demokratų blokas buvo daug labiau sukalbamas, nes turėjo absoliučią daugumą, šiame seime daugumos neturi, tad nepajėgia vieni sunkioje padėtyje valdyti kraštą. Krikščionių demokratų tarpe 1920 metais buvo daugiau valstybingumo negu 1922 ir 1923 metais. 69 Seimo paleidimo faktas laikytas grėsme demokratijai ir politiniam stabilumui. Juolab kad tai įvyko sprendžiant itin svarbius Lietuvai klausimus Klaipėdos prijungimo ir Vilniaus klausimą. Opozicijoje buvusios tautinės mažumos, kurios taip pat prisidėjo paleidžiant Seimą, įgijo Lietuvos griovėjų vardą ir didelę nemalonę per artėjančius rinkimus. Nuosaikiausią poziciją Seimo paleidimo klausimu ir tolesnių įvykių atžvilgiu formavo Lietuvos žinių laikraštis, kuris pernelyg atvirai nekritikavo krikščionių demokratų bloko, tačiau palaikė politinę įtampą, kuri tolydžio stiprėjo 70, ir jau po dviejų savaičių pasipylė kaltinimai, neva krikščionys demokratai paleido Krikščionių demokratų melai ir teisybė apie juos. Kaunas, Varpas, [1923?] (Valstiečių liaudininkų partijos leidinys). 68 Švoba J. (1990), p Krikščionių demokratų žodžiai ir darbai. Kaunas, 1923 (Valstiečių liaudininkų sąjungos leidinys, nr. 3), p [Redakcijos skiltis]. Lietuvos žinios, 1923 kovo 16.

17 SEIMO RINKIMAI LIETUVOJE METAIS: POLITINĖS RETORIKOS YPATUMAI Seimą siekdami įvesti savo diktatūrą ir norėdami sunaikinti demokratizmo bei parlamentarizmo tradiciją 71. Renkant 1923 m. Seimą vis dar trūko racionalios politinės nuovokos, mąstyta tik religinio ir pasaulietinio gyvenimo kategorijomis. Vienas šio laikotarpio leidinys, nagrinėjantis politinį elgesį, teigė: [...] jei esi katalikas, tai privalai dėtis į katalikų partiją; jei esi ūkininkas, tai į Ūkininkų Sąjungą, jei darbininkas, tai į Darbo federaciją; jei šiaip žmogus, kuriam ypatingu būdu nerūpi nė ūkininkų, nė darbininkų reikalai, tai gali dėtis į Krikščionių Demokratų partiją. 72 Ir vis dėlto šios perskyros veikė žmonių sąmonę. Krikščionys demokratai gavo 40 balsų. Pasak J. Purickio, laimėjo ne tiek krikščionys, kiek tautinės mažumos, kurios galėjo džiaugtis gausesniu savo atstovų būriu Seime 73. Iš šių rinkimų retorikos matyti, jog didžiulė įtampa atlaisvino politinės etikos varžtus. Greta anksčiau per Seimo rinkimus eskaluotų teiginių prisidėjo kaltinimai krikščionių demokratų blokui dėl paleisto Seimo ir taip pat priešprieša tautinėms mažumoms. Kategorišką rinkimų retoriką lėmė ir tai, kad opozicija LKDP bloko bei mažumų blogybes suniveliavo ir pastarąsias jėgas pateikė kaip sąmokslininkus, bent taip iš dalies apsisaugojo nuo griežtos krikščionių demokratų kritikos: Taigi šiais rinkimais krikščionys demokratai norėdami surinkti daugumą balsų, agituodami šauks jau naują prasimanymą, skelbs, kad Valstiečiai liaudininkai susidėjo su žydais ir lenkais, kad Valstiečiai liaudininkai griauja valstybę Valstiečiai žydberniai, išdavikai ir t. t. [...]. Ne Valstiečiai liaudininkai, bet Krikščionys Demokratai su Ūkininkų Sąjunga ir Darbo Federacija yra žydberniai ir lenkberniai, nes Seimą paleisdami pasitarnavo ne lietuviams valstiečiams ir darbo žmonėms sodiečiams, bet miestiečiams žydams, lenkams ir kitiems [...] 74 (Paryškinta tekste L. B.) Opozicija, perpratusi rinkimų retorikos subtilybes, pasitelkė tradicinę krikščionių demokratų vartojamą agitacijos schemą, citavo Šventąjį Raštą: Atleisk jiems Viešpatie, nes nežino, ką jie daro 75. Valstiečių liaudininkų retorikoje krikščionių demokratų kaltinimas bendradarbiavimu su žydais šių rinkimų dominantė ir pagrindinis atspirties taškas. Galima daryti prielaidą, kad ankstesnių seimų rinkimuose LKDP religinis agitacijos aspektas visada nusverdavo kairiųjų jėgų kalbas, o šie rinkimai žymėjo tam 71 [Atsišaukimas]. Ten pat, 1923 kovo Meškus [Justinas Staugaitis]. Mūsų politinės partijos ir ko jos nori. Kaunas, 1923, p Purickis J. (1990), p Krikščionių demokratų žodžiai ir darbai, p. 4, 26; Valstiečiai ūkininkai, mažažemiai ir naujakuriai! [Valstiečių liaudininkų partijos atsišaukimas 1923 metų seimo rinkimų išvakarėse], Kauno apskrities viešoji biblioteka. Senųjų ir retų spaudinių skyrius. 75 Ten pat, p