Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai"

Transkriptas

1 Vytauto Didžiojo universitetas ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) GRUPĖS IR APLINKOS: Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai Santrauka Straipsnyje pristatomas Švedijos depresyviojo metalo muzikos kūrėjų ir gerbėjų neformalios organizacijos tyrimas, atliktas 2012 m. įvairiose Švedijos vietovėse. Analizuojamos dvi pagrindinės depresyviojo metalo subkultūros meninės raiškos priemonės muzika ir tapyba; atskleidžiami psichologiniai subkultūros dalyvių bruožai ir jų subkultūrinio identiteto konstravimas per santykį su kitais metalo muzikos subkultūros nariais bei visuomene, pažymint gilią depresyviojo metalo subkultūros dalyvių socialinę ir kultūrinę atskirtį. Atskleidžiant neformalią subkultūros organizaciją, analizuojami internetiniai ir realūs ryšiai tinkle, kuriais subkultūros nariai perduoda vieni kitiems informaciją, idėjas ir palaiko emociškai. Depresyviojo metalo subkultūros tyrimai padeda suprasti nelengvai prieinamas visuomenės grupes, susiskaidymą, dalies dabarties žmonių egzistencinę krizę. Reikšminiai žodžiai: metalo subkultūra, depresyvusis metalas, alternatyvi kultūra. Įvadas Depresyvusis metalas (angl. depressive metal) sunkiojo metalo (angl. heavy metal) muzikos subžanras, kurio ištakos siejamos su XX a. pabaigos juodojo metalo (angl. black metal) grupėmis. Juodasis metalas, 1980 m. kilęs Anglijoje, sieja radikalias politines ideologijas ir kairiųjų religinius įsitikinimus su nihilizmu, mizantropija ir tamsiąja estetika. Šis muzikos stilius ir ideologija 1990 m. išplito Norvegijoje ir išgarsėjo dėl žmogžudysčių ir bažnyčių deginimo atvejų (Moynihan, 1998, cit. iš Ardet, 2004). Depresyviojo metalo kūrėjai vietoj tradicinių šėtono garbinimo ir fantastinių viduramžių temų pradėjo domėtis šių dienų aktualijomis, ypatingai šiuolaikinio žmogaus ir žmonijos būkle. Depresyviojo metalo ideologija siejama su depresijos, savižudybių, ekstremalaus nihilizmo problematika. Nuo 2000 m. populiariausių depresyviojo metalo grupių Xasthur, Lifelover, Shining ir kitų skleidžiama ideologija sulaukė tūkstančio sekėjų visame pasaulyje. Depresyviojo metalo gerbėjų paplitimas akivaizdžiai matomas internetinėje erdvėje. Paieškos sistemoje Google įvedus žodžius depressive metal, randama daugiau nei rezultatų (žiūrėta ). Populiariausių depresyviojo metalo grupių socialiniai tinklai 27

2 Straipsniai turi tūkstančius sekėjų 1. Metalo muzika labai populiari Skandinavijoje, išplitusi visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, daug gerbėjų ir Indijoje, Japonijoje, Pietų Afrikos Respublikoje ar pan. 2 Tyrėjai sunkiuoju metalu pradėjo domėtis maždaug nuo 2005 m. Kanados antropologo Samo Dunno filmai Metal: A Headbanger s Journey (2005) ir Global Metal (2008) parodė, kad metalas yra pasaulinis reiškinys, vienijantis įvairiausių tautybių, pilietybių, tikėjimų žmones, ir ne tik jaunimą, kaip dažnai manoma. Pasak Rosemary Hill, sunkiojo metalo kultūros ir bendruomenių tyrimai gali padėti suprasti, kaip estetika, lyčių vaidmenys ir daug kitų reiškinių funkcionuoja visuomenėse (Hill, Spracklen, 2010). Sociologas Keithas Kahnas-Harrisas pirmojoje sunkiojo metalo tematikos monografijoje Extreme Metal: Music and Culture on the Edge, išleistoje 2007 m., atskleidė, kad globalioje metalo kultūroje ne tik kūrybiškai išnaudojamos destruktyvios temos, bet ir mėgaujamasi draugyste bei visame pasaulyje išplitusios bendruomenės jausmu. Šiame straipsnyje aptariamas depresyviojo metalo ir metalo muzikos subkultūros santykis. Straipsnio tikslas išanalizuoti depresyviojo metalo reiškinio kultūrinius ir socialinius ypatumus, kitaip tariant, atsakyti į klausimą, kokie kultūriniai elementai būdingi dabartinei globaliai paplitusiai depresyviojo metalo subkultūrai ir kokie yra šios subkultūros kūrėjų socialiniai ryšiai. Tyrimo metodai. Antropologinis lauko tyrimas atliktas 2012 m. birželio rugsėjo mėn. gyvenant ir keliaujant kartu su informantais po įvairius Švedijos miestus ir miestelius, tokius kaip Geteborgas, Stokholmas, Burosas, Falšiopingas, Jonšiopingas; taip pat lankytasi ir kitose šalyse Čekijoje (Praha, Olomoucas) ir Belgijoje (Briuselis, Gentas, Dendermondė), drauge su Švedijos depresyviojo metalo muzikantais dalyvaujant jų įprastame gyvenime ir aplinkoje. Prieš pradedant lauko tyrimą, analizuoti depresyviojo metalo muzikantų ir gerbėjų tinklalapiai, socialiniai tinklai Facebook, Tumblr, tinklaraščiai, informaciniai puslapiai ir internetiniai forumai. 1 Pavyzdžiui, tinklalapis Shining sekėjų (prieiga per internetą: shiningofficial; žiūrėta ; Hypothermia sekėjų (prieiga per internetą: facebook.com/vemodsorkestern; žiūrėta ) ir kt. 2 Sunkiojo metalo bendruomenių tyrimams skirta tarptautinė konferencija Heavy Fundametalisms: Music, Metal and Politics Conference (2008), Metal and Gender Conference (Kiolnas, 2009), Second Global Conference of Heavy Fundametalisms: Music, Metal and Politics (Zalcburgas, 2009) ir kt. Konferencijose daugiausiai dėmesio skiriama tarpdisciplininiams tyrimams, skirtiems sunkiojo metalo santykio su socialinėmis veiklomis, seksualumo, fiziškumo, prievartos, ideologinio dominavimo, lyriškumo ir daugybei kitų socialinių ir psichologinių modernaus žmogaus egzistencijos aspektų nagrinėti. Tai, kad nuo 2014 m. pradėtas leisti interdisciplininis žurnalas Metal Music Studies, redaguojamas Didžiosios Britanijos Lidso (angl. Leeds) universiteto profesoriaus Karlo Sprackleno, taip pat rodo, kad sunkusis metalas vertinamas kaip naujas aktualių socialinių tyrimų laukas. Sunkiojo metalo akademiniai tyrimai populiarinami ir socialiniuose tinkluose: Facebook tinkle veikia prof. K. Sprackleno administruojamas puslapis International Society for Metal Music Studies, skirtas žmonėms, besidomintiems akademiniais sunkiojo metalo tyrimais. 28

3 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai Lauko tyrimo metu tirti depresyviojo metalo muzikantų bendravimo būdai, vaizdinės ir žodinės raiškos priemonės, stebėtos muzikantų repeticijos, koncertai, analizuota tapyba, šokis ir kitos veiklos. Buvo užmezgami neformalūs pokalbiai su renginių dalyviais, depresyviojo metalo gerbėjais, susitinkama su tiriamųjų šeimos nariais. Siekiant išlaikyti ir sustiprinti ryšius su informantais, nuolat palaikomas bendravimas elektroniniais laiškais, pokalbiais per Skype programą. Giluminių interviu metodu apklausta 16 asmenų 12 vyrų ir 4 moterys, kurių amžius yra nuo 18 iki 48 metų. Visi interviu su depresyviojo metalo gerbėjais buvo įrašomi, po to transkribuoti. Interviu vyko anglų kalba (juos išvertė straipsnio autorė), o pora interviu lietuvių kalba. Šis straipsnis papildo sunkiojo metalo tyrimus naujais depresyviojo metalo subkultūros duomenimis. Tyrimo tema yra aktuali, nes depresyvusis metalas apie dabartiniams žmonėms svarbias problemas kalba labai įtaigiu muzikos ir meno būdu. Tyrimai gali padėti atskleisti, pavyzdžiui, kaip dabartinėse visuomenėse atsiranda ir plinta narkomanija, alkoholizmas, savižudybės ir kitos aktualios visuomenei problemos. Taip pat depresyviojo metalo ir panašių jaunimo grupių tyrimai gali padėti svarstant šiuolaikinės visuomenės narių savivokos, socializacijos problemas, tiriant sunkiai apčiuopiamus visuomenės susvetimėjimo, susiskaidymo, egzistencinės krizės aspektus. Antropologijos metodai padeda prakalbinti net socialinius atsiskyrėlius, pasirenkančius arba sugebančius būti tik šalia visuomenės, o ne visaverte jos dalimi. Depresyviojo metalo muzika ir tapyba Dvi ryškiausiai tyrimo metu atsiskleidusias meninės raiškos priemones muziką ir tapybą galime laikyti iškalbingu subkultūros simboliniu tekstu (Ramanauskaitė, 2004, p. 100). Kaip pastebi Danielis Frandsenas, nors metalo žanras išsiskaidė į daugelį krypčių su skirtingomis ideologijomis, svarbiausia vis tiek lieka muzika. Gerbėjai, kaip ir muzikantai, net negrojantys jokiu instrumentu, teigia gyvenantys dėl muzikos (Frandsen, 2010). Tai būdinga tiek depresyviojo metalo muzikantams, tiek gerbėjams. Informantų teigimu, muzika yra daug daugiau negu pramoga ar laisvalaikio leidimo būdas: Muzika gali užpildyti ertmes sieloje, ko niekada nepajėgs joks žmogus. Muzika yra mano išsilaisvinimas, mano gyvenimas (Matthew, 18 m.). Muzika gali būti kažkas dieviško. Tai sunku nusakyti žodžiais, bet tam tikra muzika, aš jaučiu, gali padėti pajusti kažką nepaprastai tikro ir prigimtinio, kažką daugiau negu ši žemiška egzistencija. Muzika turėtų būti pati natūraliausia gamtos ekspresija žemiška ar žmogaus sukurta (Fix, 24 m.). 29

4 Straipsniai Juodasis metalas yra nuostabi meno forma. Kai jis atliekamas taip, kaip pridera, be pretenzijų, natūraliai ir nuoširdžiai, jis gali būti be galo galingas. < > Manau, kad šis žanras turi didžiulį potencialą perduodant žinias ir išreiškiant pirmapradę galią, kurią nedaugelis sugeba iššaukti (Carol, 22 m.). Paklaustas, kuo depresyvusis metalas skiriasi nuo kitų metalo muzikos krypčių, informantas Kimas atsako nedvejodamas: Pagrindinis skirtumas yra tas, kad žmonės, kuriantys depresyvųjį metalą ir jo klausantys, dažniau būna labiau atsiskyrę nuo kitų žmonių; šis stilius propaguoja individualumą ir čia daug svarbesnis asmeninis progresas nei buvimas kokios nors grupės nariu, todėl ši kryptis labai tinka žmonėms, turintiems socialinių bendravimo problemų. Depresyvusis metalas, kaip ir juodasis metalas, labai skiriasi nuo kitų metalo formų tuo, kad jis iš esmės yra kuriamas aukštesniam tikslui, o ne pramogai, kaip dažnai yra su kita metalo muzika. Depresyvusis metalas yra rimtesnis, intelektualesnis ir asmeniškesnis (Kimas, 27 m.). Gerbėjai teigia, kad depresyvusis metalas atliepia jų išgyvenimus ir jausmus, suteikia suvokimą, kad esi toks ne vienas, kad kažkas kitas irgi būna gilioje neviltyje, skausme, sunkios būsenos. Net nesigilinant į dainų žodžius galima išgirsti vokalistus tarsi nežmogiškais balsais inkščiant, rėkiant, kūkčiojant, perteikiant neviltį, skausmą, baimę, neapykantą ir kitas emocijas bei jausenas, nebūdingas pramoginei 30 1 pav. Atlikėjų pasirodymas festivalyje Kvarnriten 2012 m. rugpjūtį Burose, Švedijoje (autorės nuotr.)

5 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai muzikai. Apibūdindami savo mėgstamą muziką, depresyviojo metalo gerbėjai ir kūrėjai pabrėžia, kad visa tai yra labai nuoširdu ir tikra: Man visada patiko liūdnos įvairių žanrų dainos. Manau, liūdesys ir neviltis gali būti netgi jėgos šaltinis tam tikra prasme. Tiktai depresyvusis metalas pakelia visa tai į daug ekstremalesnį lygį, tai taip stipru, kad nejučia pats imi drebėti. Tai nesuvaidinta, tai tikra <...>. Depresyvusis metalas nesivaržydamas rėkia, aimanuoja ir riaumoja, išleisdamas visas blogas emocijas ir jas išgrynindamas (Hans, 28 m.). Ta muzika reflektuoja vidinius demonus... Tai labai emocionali muzika ir žmonės per ją išreiškia save, ir jie gali būti visiškai nuoširdūs, nes jų dainos gali skambėti kaip totalus verkimas, ir tai yra gerai. <...> aš girdžiu emocinį skausmą ir, manau, tai savotiška terapija ją atliekantiems žmonėms, jie gali per muziką išreikšti tą skausmą ir neturi užrakinti savyje. Jie gali dalytis su kitais (Striga, 29 m.). Mėgstamos muzikos suvokimas neatsiejamas nuo vidinės būsenos, jausmų, taip pat psichologinių problemų. Per muziką jaučiama vienybė su tą patį patiriančiais žmonėmis, pabrėžiamas jausenų autentiškumas ir nuoširdumas. Verta prisiminti B. H. Reddicko ir E. V. Beresino (2002) teiginius, kad bendro kūrimo procese svarbiausia jaunuolių kova už savo identitetą ir priešinimasis tapatybės sklaidai, kai tarp siekių atrasti unikalią savo tapatybę ir suformuoti ryšius su tam tikra grupe egzistuoja nežymi pusiausvyra. Jaunuoliai siekia išsiskirti identifikuodamiesi su dramatizuotais ir idealizuojamais atlikėjų bruožais, bet tuo pat metu pasirinkdami konkrečias muzikos kryptis išlaiko sąsają su savo bendraamžiais. Atlikėjai, kurių didžioji dalis taip pat jauni, noriai pasinaudoja galimybe įsitraukti į narcisistinę visagalybės fantaziją su dideliu garsu, perdėtais dainų tekstais ir ekshibicionizmu (Reddick, Beresin, 2002). Daugelis depresyviojo metalo muzikantų ir gerbėjų ne tik muzikuoja, bet ir tapo arba fotografuoja, šios veiklos imdamiesi dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių pasirenkama muzika noro išreikšti vidines jausenas, išsilieti ir pasidalyti su kitais. Čia taip pat laužomi tabu: tapant naudojamos neįprastos priemonės: kraujas (savas (ištraukiamas švirkštu iš venos ar gaunamas įsipjovus) arba gyvulių (perkamas parduotuvėje)), kiaušiniai, gėlių žiedlapiai vaizduotei ribų nėra. Muzikos ir menų festivalio metu šio straipsnio autorei teko stebėti, kaip vyko tapyba iš gėlių žiedlapių, pasenusių kiaušinių ir kraujo pagamintais dažais visoje studijoje tvyrojo itin specifinis kvapas, tačiau menininkai dirbo susikaupę ir patenkinti savo išmone. Krauju tapiusi tyrimo informanto Kimo mama, profesionali dailininkė, paklausta, kuris pirmas pradėjo naudoti kraują tapyboje, atsakė: Kimas tai pradėjo. Bet, Dieve, kaip man tai patiko. Aš nežiūriu į tai kaip į kraują. Žiūriu kaip į spalvą. Tik spalvą. < > Galima jį lyginti su tušu, rašalu... Galima derinti su anglimi. Kraujas turi savybę stebinti. Anksčiau tapydavau realistiškus darbus, bet dabar pamėgau abstrakcijas, leidžiu spalvoms tekėti sava vaga ir mane nustebinti. < > Mano kolegos nesupranta, kaip aš galiu naudoti kraują tapymui, bet man tai patinka (Kimo mama, 48 m.). 31

6 Straipsniai 2 pav. Tapyba krauju (autorės nuotr.) Taigi neįprastų priemonių naudojimą kūryboje galime laikyti tam tikra deviacijos forma, išskiriančia tiriamosios subkultūros dalyvius iš kitų menininkų. Pastebimas sąlytis su (post)modernaus meno kūryba, kuriai būdingas polinkis neigti įsišaknijusius estetinius kanonus. Tačiau neįprastos tapybos priemonės čia, pasak informantų, taikomos ne norint šokiruoti, o siekiant panaudoti tai, ką duoda gamta, ką galima rasti aplinkoje. Pavyzdžiui, vietoj teptukų naudojamos medžių šakos, tapybos priemonės gaminamos iš gyvūnų dantų, vielučių ir pan. Paminėtina, kad tapoma ne tik savo malonumui. Muzikantai savo tapybos darbus parduoda gerbėjams, dovanoja draugams ir rėmėjams. Pagrindinės depresyviojo metalo subkultūrai būdingos meninės raiškos ypatybės visiška estetinė nepriklausomybė nuo visuotinai priimtų meno pasaulio standartų, personalizuoti meniniai ir estetiniai polinkiai, beveik ribų neturintis eksperimentavimas, sudvasinta kūryba, kuriai suteikiamos individualios reikšmės, visuomenėje įsigalėjusių stereotipų neigimas per kūrybinę raišką, vis naujų saviraiškos galimybių ieškojimas. Depresyviojo metalo ideologija Depresyviajam metalui (kaip ir jo ištakoms juodajam metalui) būdinga krikščionybės, kuri suprantama kaip vyraujanti visuomenės etika, neigimo dvasia. Taip pat čia vyrauja neigiamas požiūris į bet kokio tikėjimo itin religingus žmones, nes jie vertinami kaip nesugebantys mąstyti savo galva : 32

7 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai Su mumis lengviau diskutuoti negu su itin religingais žmonėmis, nes mums nebuvo nuo vaikystės išplautos smegenys, o mes studijavome ir tobulėjome per savo gyvenimo metus, kas privedė prie kitokio pasaulio suvokimo. Aš netikiu, kad įdiegtos dorybės yra natūralios ar visaapimančios. Žmonės pasirenka būti lengvai šokiruojami dėl savo idėjų ir idealų, kuriuos susikuria, bet niekas neturi teisės primygtinai kišti savo idealų kitiems, tai absurdiška (Kimas, 28 m.). Aš užaugau katalikų šeimoje, tačiau savęs nepriskiriu jokiai religijai. Religijose matau daugybę veidmainiavimo ir nesąmoningumo, ypač krikščionybėje. Mano religija aš pats, mano protas ir mano sąmonė. Žinau, kas yra gera ir bloga, atskiriu tiesą nuo melo. Stengiuosi būti geras žmogus, nes noriu toks būti. Man nereikia dievo, kuris nurodytų, ką man daryti ar nustatytų man taisykles. Jeigu yra kažkoks gyvenimas po mirties, dvasingumas, tai gerai... (Metthew, 18 m.). Aš esu prieš bet kokį tikėjimą, kišamą man per prievartą, bet galiu klausytis jų ir pažiūrėti, galbūt kuo nors galiu praturtinti savo paties tikėjimą. Tas pats ir su satanizmu, kas yra labai plati tikėjimo sistema, neturinti jokio pamatinio veikalo, iš kurio kiltų. Mano nuomone, šėtonas yra <...> sukilimo, nepasidavimo primetamoms normoms pavyzdys. Visa religija, mano galva, turėtų būti grindžiama tuo, kad žmogus neturi sekti niekieno kito idėjomis aklai, kas yra gera ir kas bloga, bet mokytis pats, kiek tik tai yra įmanoma ir visuomet mesti iššūkius dogmoms (Fix, 24 m.). Nors satanizmas yra gerbiamas kaip vyraujančių, primetamų visuomenės normų priešprieša, tai nėra dominuojanti, depresyviuosius metalistus jungianti religija. Kaip ir visur, kalbant apie tikėjimo dalykus, šioje subkultūroje akcentuojama asmeninių patirčių ir asmeninio tikėjimo svarba, savo tikėjimo pagrindų atradimas, taigi į visišką ateizmą nenukrypstama. Įkvėpimo ir idėjų informantai semiasi iš kitų religijų arba susikuria savo tikėjimo objektus: Aš toleruoju satanizmą <...> kaip priėmimą ir dalijimąsi negatyvumu, kaip būdą save per tas patirtis patobulinti. Krikščionybę irgi toleruoju, bet ji ne man, nes su daugeliu dalykų nesutinku. Aš garbinu kažką, kas yra aukščiau žmogaus, visaapimančios prigimties dievybė. Galiu rasti sau įkvėpimo ir budizme, ypač dzenbudizme, su jo esmine niekio dalimi, bet, kita vertus, netikiu reinkarnacija ir panašiais dalykais. Todėl lieku su savo paties religija [parodo kabučių ženklą] ir garbinu tylą, kas man yra niekis, vienatvė ir liūdesys. Tyla, liūdesys ir vienatvė gali susijungti į kažką dieviško man pačiam, mano suvokimu. Aš garbinu ir gyvenu jais kaip labai giliais ir pastoviais mano gyvenimo reiškiniais (T., 23 m.). Taigi sava ideologija konstruojama iš pačių informantų pasirenkamų skirtingų pasaulėžiūros bei kultūrinių formų fragmentų. Individualius požiūrius sieja tai, kad jie grindžiami interpretuojant egzistuojančias ir naujai sukuriamas skirtingų religijų, kultūrų reikšmes. 33

8 Straipsniai Šios subkultūros nariams labai svarbus asmeninis tobulėjimas tiek tradicinė savišvieta, kai daug skaitoma, gilinamasi į įvairias temas, tiek neįprasta, pavyzdžiui, siekis tobulėti mokantis net iš neigiamų patirčių: 34 Draugystė ne visada būtinai bus linksma ir džiugi. Aš manau, tavo kontaktų ar draugų ratas turi būti kuo įvairesnis ir nuolatos kelti iššūkius ar diskutuoti tavo idėjas, įsitikinimus ir ribas, kad padėtų tau kuo labiau tobulėti (Fix, 24 m.). Oficialiai įgytas išsilavinimas, universiteto diplomas nėra vertinamas labiau negu žmogaus savišvieta. To pavyzdys kelių depresyviojo metalo grupių lyderis Kimas, nepritapęs mokykloje. Jis baigė tik 9 klases, tačiau kalbantis matyti, kad jis itin apsiskaitęs, domisi įvairiomis temomis ir siekia žinių: Dauguma žino tik tai, ką mokyklos juos išmoko, taigi jie neturi savų minčių, kuriomis paremtų savo žodžius, o aš turiu jų daugiau nei pakankamai, tačiau nediskutuoju apie dalykus, kurių neišmanau, pavyzdžiui, apie politiką. Nemėgstu žmonių, kurie kalba apie tai, ko neišmano, todėl nenoriu būti vienas iš jų, o jei iš esmės ir galiu diskutuoti apie politiką kaip reiškinį, tikrai nežinau daug apie partijas ar jų individualias ideologijas, bet jaučiu, kad jų veiksmai ir žodžiai neatitinka tikslų ir tai man šlykštu. < > Kartais noriu užsidaryti bibliotekoje kelias savaites, kad dar labiau pagilinčiau savo žinias daugeliu klausimų (Kimas, 28 m.). Problemiška tai, kad depresyviojo metalo subkultūros kūrėjai žmogaus savižudybės nevertina kaip neigiamo dalyko. Informantų nuomone, žmogaus sprendimas nutraukti savo gyvybę yra jo paties reikalas, jeigu nemato gyvenimo prasmės ir nenori nieko siekti, tobulėti, šviestis. Dėl šių priežasčių depresyvusis metalas dar vadinamas suicidiniu metalu (angl. suicidal black metal). Šį požiūrį išreiškia ir kai kurie ironiški depresyviojo metalo grupių pavadinimai bei dainų žodžiai, tokie kaip: Make a change... Kill yourself (Įvykdyk pokytį nusižudyk) arba Do us a favor and kill yourself (Padaryk mums paslaugą ir nusižudyk). Be to, tokie savižudybių simboliai kaip skustuvai, tabletės, kilpos naudojamos apipavidalinant grupių albumus ar netgi depresyviojo metalo muzikantų namų interjere, kaip ironizuoja informantai, siekiant visada priminti, kad jeigu nenori nieko prasmingo nuveikti su savo gyvenimu visada yra išeitis (Carol, 24 m). Iš tyrimo duomenų galima daryti išvadą, kad depresyviojo metalo ideologija pritraukia daugiausiai jaunus ir intelektualius atstumtuosius, nenorinčius ir nesugebančius priimti bendrųjų visuomenės vertybių. Depresyviojo metalo subkultūros ideologiją galima pavadinti atvirkštine reakcija į universalias moralines ir etines normas, kurios lemia laisvos valios ir socialinio anarchizmo propaguotojų judėjimus. Šiuo požiūriu depresyviojo metalo subkultūra turi panašumų su pankų-anarchistų judėjimu, kuriam taip pat būdingas visiškas dominuojančios visuomenės ir jos primetamų socialinių taisyklių niekinimas, taip pat socialinių klasių hierarchijos kritika. Tačiau šie judėjimai išsiskiria tuo, kad depresyviojo metalo ideologija atmeta bet kokį altruizmą ir pasirenka individualizuotą nihilistinį savęs ieškojimo kelią.

9 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai Savidestrukcinis gyvenimo būdas Savidestrukcinis (angl. self-destructive) gyvenimo būdas būdingas ne tik depresyviojo metalo mėgėjams, bet ir visai sunkiojo metalo subkultūrai. D. Frandsenas (2010) sunkiojo metalo gerbėjus laiko meinstrymo (angl. mainstream) kontrakultūra, jo dalyviai jaučiasi svetimi visuomenei. Daugumos metalistų gyvenime svarbią vietą užima alkoholis ar kitos svaiginimosi priemonės, o metalo muzika pasižymi tuo, kad ji turi būti grojama ypač garsiai, taigi šios muzikos mėgėjai gadina klausą dalyvaudami koncertuose ar netgi klausydamiesi įrašų namuose. Autoriaus teigimu, sunkiojo metalo bendruomenei padeda išsilaikyti asmenys, kurie stengiasi atitikti tam tikrus šios kultūros kanonus palaikyti psichinę ir fizinę sveikatą žalojantį gyvenimo būdą, būdingą tikriems metalistams. Tokio gyvenimo būdo pasirinkimas aiškinamas tuo, kad malonumas, gaunamas iš sunkiojo metalo mėgėjams būdingų veiklų, yra didesnis negu nemalonūs pojūčiai po to. Ši priežastis, pasak autoriaus, gali atrodyti neracionali tik tiems, kuriems nebūdingos sunkiojo metalo bendruomenės vertybės (Frandsen, 2010). Remiantis tyrimo duomenimis, galima teigti, kad depresyviojo metalo muzikantų ir gerbėjų bendruomenėje savinaika užima dar reikšmingesnę vietą. Muzikantai ir publika koncertų metu susiduria su smurtu, įprasta vartoti alkoholį, narkotikus, fiziškai žaloti save. Pasak tyrimo dalyvių, žmonės save ir esminius savo poreikius turi pažinti per ekstremalius potyrius, taip pasiekdami asmeninį nušvitimą. Iš empirinės medžiagos ryškiausiai atsiskleidžia du depresyviajam metalui būdingi destruktyvaus elgesio būdai savo kūno žalojimas tiesiogine prasme (dažniausiai pjaustymasis) bei narkotikų ir kitų svaiginamųjų medžiagų vartojimas. Kūno žalojimas. Depresyviojo metalo subkultūros dalyviai kūno pjaustymui suteikia simbolines reikšmes: Pamačiusi ant kito žmogaus rankų randus, tokius kaip pas save, pagalvoju, kad su juo neabejotinai turime kažką bendro. Mieliau atsiverčiau tokiam žmogui, negu kokiam nors, kuris žiūri į mano randus niekinamai ar nuvertindamas. Mano kūnas neprivalo būti normalus, liesas ir įdegęs, kad kažkam būtų malonu į jį žiūrėti. Žmogus, kuriam teko pjaustytis, žino daugiau (Striga, 29 m.). Man tai tarsi meno forma. Kūnas yra tik apvalkalas; jeigu tu jo nenaudoji tam, kad sužinotum kažką daugiau apie save <...>, tu tik švaistai savo laiką <...> (Kimas, 28 m.). Savęs pjaustymą tyrimo dalyviai suvokia tarsi meditaciją, bet tai gali būti ir savęs baudimas, savidisciplinos priemonė. Kūno kankinimas traktuojamas kaip sielos ugdymo priemonė: Aš nelaikau to savęs žalojimu, tai man skamba per stipriai. Kaip jau sakiau, tai man nereiškia nieko neigiamo, tačiau aš to nepropaguoju, jokiu būdu. Aš nežinau ir man nerūpi, kodėl daugelis depresyviojo metalo muzikantų tai daro, bet nemanau, kad jie turi tai daryti. Bet kokiu atveju, tai turėtų būti slepiama (T., 23 m.). 35

10 Straipsniai Depresyviojo metalo kūrėjai ir gerbėjai linkę priešintis šiuolaikinei visuomenei būdingam kūno sureikšminimui, fetišizavimui, seksualizavimui. Randais išraižyta oda taip pat gali būti būdas provokuoti aplinkinius, skatinti juos susimąstyti. Patys subkultūros nariai odos randus suvokia kaip natūralų dalyką. Internete dažnai grožimasi randų išraižytais depresyviojo metalo atlikėjų kūnais, gerbėjai taip pat į savo tinklaraščius deda pjaustymosi nuotraukas, grožisi randais: Man randai yra grožis. Jie byloja apie žmogaus stiprybę, tai, kiek jis iškentėjo ir gali iškęsti. Randai yra seksualu. Tai tarsi tatuiruotės, kurias susikuria pats žmogus, tik be spalvų. Mano nuomone, randai žmogų puošia (Goda, 23 m.). Pasak informantų, pjaustymasis tarp depresyviojo metalo muzikantų ir gerbėjų tapo paplitusiu reiškiniu todėl, kad tokių populiarių depresyviojo metalo grupių kaip Shining, Lifelover ir kt. vokalistai pradėjo pjaustytis atvirai ant scenos, šou metu, provokuodami savo gerbėjus elgtis taip pat. Nuotraukose, kurių daugybę galima rasti depresyviojo metalo gerbėjų svetainėse, randai demonstruojami noriai ir suvokiami kaip grožis, drąsa, išskirtinumas. Narkotikai ir kiti svaigalai. Alkoholis ir narkotikai vaidina gana svarbų vaidmenį depresyviojo metalo muzikantų ir gerbėjų kasdienybėje. Svaigalų vartojimas čia vertinamas teigiamai, kol neperauga į priklausomybę, nes toks žmogus suvokiamas kaip silpnas ir degradavęs. Alkoholis ir narkotikai traktuojami ne tik kaip įprasta atsipalaidavimo forma, socialinio nerimo malšinimo būdas, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau pažinti save, pažvelgti į viską kitu kampu, įgauti naujų patirčių ir netgi tobulėti: Alkoholis yra daugelio paauglystės patirčių dalis, todėl man, neskaitant kelių spontaniškų marihuanos ar psichodelinių grybų pabandymų, užtruko kelerius metus, kol įgijau daugiau žinių ir patirties su įvairiais narkotikais ir vaistais (daugiausiai raminamaisiais), o marihuanos suktinės tapo tokiu įprastu dalyku, kaip alus po darbo yra įprastas daugumai žmonių. Bėgant metams man ėmė labiau patikti psichodelinės medžiagos, o ne alkoholis ar marihuana, kurie daro didesnę įtaką organizmui ir juos reikia vartoti dažniau, o psichodelikų užtenka daug rečiau ir patirtis būna įdomesnė, turinti mažiau įtakos kūnui, bet praplečianti sielą ir protą (Kimas, 27 m.). Labiausiai toleruojami narkotikai marihuana, psichodeliniai grybai ir LSD, nes jie, pasak informantų, nesukelia fizinės priklausomybės ir nekenkia organizmui, priešingai nei stipresnės narkotinės medžiagos. Be to, psichodelikai labiausiai atveria žmogaus sielą ir galimybes : Psichodelinės patirtys yra labai svarbios norint išsiugdyti būdus ar priemones, padedančias suvokti realybę už mūsų egzistencijos ribų. Tai tikriausiai gali būti pasiekiama ir medituojant, tačiau aš tokios patirties dar neturiu. Pirmas kartas, kai pabandžiau psichodelinių grybų, yra labai svarbus mano gyvenimo momentas. Tai buvo pirmoji mano svaiginimosi patirtis... Mažų mažiausiai tai praplėtė mano proto ir suvokimo ribas (Erik, 25 m.). 36

11 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai Taigi elgesys, kuris visuomenėje būtų laikomas savidestrukciniu, patiems depresyviojo metalo mėgėjams paprastai neatrodo nukreiptas prieš juos pačius, veikiau tai tik dar viena patirtis, padedanti pasiekti tam tikrų tikslų nuo paprasto atsipalaidavimo iki savidisciplinos ir tobulėjimo filosofine prasme. Depresyviojo metalo muzikantai ir gerbėjai tokiems veiksmams kaip pjaustymasis arba narkotikų vartojimas sugeba suteikti teigiamas prasmes. Asmens veiksmų padariniai suvokiami kaip jo paties atsakomybės reikalas. D. Frandseno (2010) požiūriu, metalistai savo atžvilgiu destruktyviai elgiasi vardan gerų ir naudingų patirčių, kurios savo svarba jiems atsveria blogąsias, nepaisant to, kad už tai tenka sumokėti ir sau žalingomis, nemaloniomis patirtimis. Socialiniai atsiskyrėliai Depresyviojo metalo subkultūra įvairių psichologinių sutrikimų turinčius asmenis sudomina dėl dėmesio vidinėms žmogaus būsenoms, kalbėjimo apie psichologinius sutrikimus ir gyvenimą su jais. Lauko tyrimo metu teko sutikti žmonių, kenčiančių nuo depresijos, socialinės fobijos, socialinio nerimo sutrikimų. Apie tokius sutrikimus kalbama ir depresyviojo metalo gerbėjų tinklaraščiuose, socialiniame tinkle Tumblr ir kitur. Depresyviojo metalo kūrėjai ir gerbėjai neslepia savo psichologinių problemų: Dauguma mano draugų turi diagnozę ar kelias, bet man tai nelabai rūpi, kol jie nenaudoja to kaip pateisinamos priežasties kam nors kvailam. Manau, kad ir man būtų diagnozuota šis bei tas, jei nueičiau pas psichologą, bet manau, kad aš neturiu jokio protinio sutrikimo, išskyrus tai, kad jaučiuosi nepatogiai visuomenėje ir jaučiu pasišlykštėjimą modernios civilizacijos mechanizmu (Fix, 24 m.). Vienas pagrindinis depresyviojo metalo kūrėjų ir gerbėjų išskirtinumas, skiriantis nuo kitų metalo rūšių, yra tas, kad mes dažniausiai esame labiau atsiskyrę nuo kitų žmonių ir depresyvusis metalas propaguoja individualizmą kitaip ir čia yra svarbiau asmeninis progresas, negu buvimas kažkieno dalimi, todėl depresyvusis metalas idealus žmonėms, turintiems socialinių problemų <...>. Ši muzika padeda žmonėms, kurie būtų izoliuoti ar atskirti nuo visuomenės, čia jie randa arba būdą jaustis gerai vienatvėje, arba randa jėgų dalyvauti gyvenime, visuomenėje ir socialinėse situacijose (Kimas, 28 m.). Depresyviesiems metalistams apibūdinti itin tinka angliškas terminas socially awkward, reiškiantis žmones, nepatogiai besijaučiančius socialinėse situacijose ir stokojančius tam tikrų socialinių įgūdžių. Lauko tyrimo metu teko stebėti, kaip savoje grupėje laisvai bendraujantys asmenys tampa užsisklendę ir įbauginti, kai tenka nueiti į kokią nors įstaigą mieste ar dalyvauti kitose socialinėse situacijose už savo draugų grupės ribų. Kitos metalo muzikos atšakos pagoniškojo metalo grupes tyrinėjusi autorė pastebi, kad dažniausiai už deklaratyvios išraiškos slypi individas, kurio dvasinei apsaugai reikalinga bendraminčių aplinka, jam svarbu atsiremti į filosofinius pagrindus bendrijos, siekiančios sukurti savo individualizuotą pasaulėžiūrą bei kultūrinę terpę (Ramanauskaitė, 2004, p. 115). 37

12 Straipsniai Subkultūrinio identiteto konstravimas per santykį su kitais Depresyviojo metalo mėgėjų subkultūrinis identitetas konstruojamas per santykį su kitais metalistais, priklausančiais tai pačiai globaliai metalo kultūrai, taip pat per santykį su plačiąja visuomene. Pasak V. Čiubrinsko, kolektyvinio identiteto sąvoka apibrėžia sociokultūriškai konstruojamą žmonių grupavimąsi (Čiubrinskas, 2011, p ). Identitetas būtinai gretinamas su skirtingumu, skirtumo iškėlimu, taip pat jis neįsivaizduojamas ne tik be kito įvaizdžių ar konstrukcijų, bet ir be to, kaip esi matomas kitų iš išorės (ten pat, p. 15). Depresyvieji ir kiti metalistai. Kas depresyvųjį metalą išskiria iš metalo kultūros? Svarbu tai, kaip depresyvieji metalistai mato kitus metalistus ir patys yra jų matomi. Informantai visuomet pabrėžė pagarbą juodajam metalui, nes jis (taip pat ir depresyvusis metalas) skirtas ne pramogai (kaip daugelis metalo muzikos krypčių), o gilesniems tikslams yra meno rūšis ir ideologija: Juodasis metalas reprezentuoja tiesą ir nuoširdumą pasąmoningai ir tiesiogiai. Tai tarsi atskira religija. Daugelis metalo grupių groja vien dėl pramogos, nieko tai blogo. Jie tik nori būti ekstremalūs ir pakvaišę, dėl fanų ir panašiai. Bet dauguma juodojo metalo, ir ypač depresyvusis juodasis metalas, yra ne tai. Jis reprezentuoja nulį tolerancijos melagystėms, žmonių plėšimui ir apgaudinėjimui. Jis reprezentuoja savigarbą, neleidimą tavęs sunaikinti, būti savimi (Mett, 24 m.). Tačiau gilinantis labiau išryškėja tai, kad depresyviųjų metalistų jausmai šiam žanrui nevienareikšmiai: Aš nesu visiškai apsisprendęs. Absoliučiai gerbiu ir pripažįstu nuoširdumą išreiškiant emocijas (daugiausia neigiamas) juodajame metale. Tai nuostabu, kiek daug tikros aistros sukoncentruota yra šiame žanre. Kita vertus, randu čia nepakankamai vietos individualizmui, kurio man reikia. Man taip pat nepatinka maniera šokiruoti, būdinga beveik visiems metalo žanrams. Bet aš labai gerbiu juodojo metalo tradiciją. Taigi egzistuoja plonytė linija, už kurios nustoju tapatintis su juoduoju metalu ir nemėgstu jo, bet tai sunku išreikšti žodžiais. Apibendrintai galiu pasakyti, kad mano santykis su juoduoju metalu yra ambivalentiškas, kas taip pat rodo, kad jis man vis dėlto svarbus (T., 23 m.). Taigi nors depresyviojo metalo muzikantai ir gerbėjai tarsi norėtų ir galėtų iš dalies tapatintis su savo pirmtake juodojo metalo subkultūra jų išskirtinumas taip pat ryškus. Be to, dar stipresnis atskyrimas egzistuoja iš kitos pusės. Metalistai, ypač juodojo metalo gerbėjai, neretai labai neigiamai atsiliepia apie depresyviojo metalo mėgėjus, pavyzdžiui, juos vadina savižudžiais ar tiesiog netikrais metalistais pozeriais. Depresyviojo metalo kūrėjai ir gerbėjai iš kitų metalistų tarpo išskiriami dėl afišuojamo emocionalumo, kalbėjimo apie savižudybes, psichinius sutrikimus, neviltį ir pan. Tai nesiderina su mačo vyriškumo kanoną atitinkančiu tikro metalisto, kuris turėtų būti visuomet drąsus, stiprus, nepalaužiamas, įvaizdžiu. 38

13 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai Apibendrinti interviu ir neformalių pokalbių bei internetinių forumų diskusijų duomenys iliustruoja vadinamųjų tikrų (angl. true) metalistų ir depresyviųjų metalistų skirtumus: Tikrieji metalistai Mačo įvaizdis Bebaimiškumas Narsa, drąsa Silpnybių slėpimas Bekompromisiškumas Depresyvieji metalistai Emocionalumas Kalbėjimas apie psichologines problemas Kalbėjimas apie sunkumus susiduriant su šiuolaikine visuomene Didesnis nuosaikumas 1 lentelė. Tikrųjų ir depresyviųjų metalistų skirtumai Nors tyrimo metu informantai pripažino, kad gali atrodyti kaip netikri metalistai, jie savo kūryboje mato aukštesnį tikslą: Juodasis metalas tai velnio garbinimas, mirties garbinimas. O depresyvusis metalas koncentruojasi į individą įvairiais aspektais, pavyzdžiui, išreiškiant asmenines patirtis, sunkumus <...>. Jeigu tai nėra tikra juodojo metalo ideologijai, tai yra fundamentaliai tikra aukštesniam asmeninio progresavimo tikslui, tobulėjimui, <...> duoda bent truputį prasmės pajautimo gyvenime, kuriame sunku įžvelgti prasmę. Taigi depresyvusis metalas nekuriamas žmonių pasitenkinimui, veikiau priešingai (Kimas, 28 m.). Apibendrinant galima teigti, kad depresyvusis metalas yra globalios metalo kultūros atšaka, sudaranti atskirą, daug mažesnę subkultūrą, su kuria tapatinasi depresyviojo metalo atlikėjai ir gerbėjai. Nepaisant to, ši dalis išlieka platesnės metalo kultūros dalis. Santykis su visuomene. Subkultūrinio identiteto konstravimui svarbus santykis su dominuojančias vertybes priimančia visuomene. Tai, kad metalistai dažniausiai atrodo nesuprantami didžiajai visuomenės daliai, rodo straipsniai internete ir tų straipsnių komentarai. Apie metalistus dažnai atsiliepiama neigiamai, jie vadinami velniais, šėtono garbintojais, nevalomis ir panašiais negatyviais epitetais. Tyrinėtojai pažymi, kad metalą plačioji visuomenė suvokia per agresyvų muzikantų ir gerbėjų muzikinės išraiškos energingumą, svetimumą. Meinstrymo galvosenoje metalas siejamas su savižudybėmis ir psichinėmis ligomis, o tai taip pat lemia neigiamą jo vertinimą (McKinnon, Scott, Sollee, 2011). Depresyviojo metalo atstovai jautriai reflektuoja visuomenės bruožus, kuriems oponuoja. Apibendrinus interviu ir neformalių pokalbių duomenis, depresyviųjų metalistų atsiskyrimą nuo pašalinių galima iliustruoti stereotipiniais bruožais, kuriuos jie priskiria saviems ir kuriuos priskiria plačiajai visuomenei, t. y. pašalinių masei. 39

14 Straipsniai Depresyviojo metalo (sub)kultūrai priskiriami bruožai Melancholija, atviras neigiamų būsenų reiškimas, kūrybiškumas, fantazija, emocionalumas, susimąstymas, įžvalgumas, kritiškumas, nonkonformizmas, provokacija, individualizmas, ironiškumas, sarkazmas, saviironija, cinizmas, drąsa, platus interesų ratas, apsiskaitymas, protingumas, išrankumas. Plačiajai visuomenei priskiriami bruožai Paviršutiniškos šypsenos, veidmainiavimas, neautentiškumas, nuobodumas, siauras akiratis, kvailumas, tuštybė, prisitaikymas, spaudimas, piktavališkumas, bandos jausmas, nykumas, ribotas interesų ratas, provincialumas, konservatyvumas, pilka kasdienybė, davatkiškumas, lengvatikybė, vidutiniškumas. 2 lentelė. Depresyviojo metalo (sub)kultūrai ir plačiajai visuomenei priskiriami bruožai Žinoma, čia pateikti duomenys nereiškia, kad depresyvieji metalistai šiuos neigiamus bruožus priskiria visiems nemetalistams reikia atsižvelgti į šių bruožų priskyrimo reliatyvumą ir stereotipiškumą. Informantų pasisakymų analizė parodė, jog refleksyvūs subkultūros nariai itin jautriai išgyvena ir sureikšmina visuomenės daugumai, jų nuomone, būdingas ydas, o tai paskatina laikytis atstumo nuo pašalinių ir būti kitokiam, t. y. pastovaus išskirtinumo jausmą. Nusivylę šiuolaikine visuomene, žmonės siekia sukurtoje subkultūroje realizuoti save laikydamiesi kitokių moralės bei estetikos principų. Tamsiosios filosofijos ir estetikos pasirinkimas praplečia kasdienės socialinės tikrovės ribas, sukuria metalistišką virtualiąją tikrovę, kuri, pasak E. Ramanauskaitės, yra tikrovė tiems, kurie ją kuria, o aplinkiniams ji dažnai sunkiai suprantama, matoma tik per simbolines išraiškas (Ramanauskaitė, 2004, p. 195). Autorės teigimu, poreikis kurti savo kultūrinę nišą, užpildant ją kitokiomis vertybėmis, sietinas su konkrečia socialine aplinka. Subkultūroje sukuriama alternatyva kasdieniniam socialiniam normatyvumui, kurio pagrindinė vertybė yra ne kultūrinis subjektas, o reglamentuoti instituciniai santykiai (Ramanauskaitė, 2004, p. 115). Bruožai, priskiriami savai subkultūrai, skiriasi nuo (daugiausia neigiamų) bruožų, priskiriamų meinstryminei visuomenės daliai. Dauguma metalistų tarp jų visiškai nesiblaško prioritetas skiriamas metalistiškai pasaulėjautai ir jos paveiktam gyvenimo būdui, išsiskiriančiam iš kitų. Socialinio organizavimosi principai Tyrinėdama subkultūrų bendrijas, E. Ramanauskaitė (2004) pastebėjo, kad jų kultūrinei veiklai palaikyti ir plėsti dažnai sukuriamos neformalios organizacinės struktūros, kurių principai, kaip ir kultūrinės normos, alternatyvūs įprastoms oficialioms visuomenės institucijoms, kurios įspraustos į komercijos rėmus bei neišvengiamus hierarchinius santykius, veikia kaip darbo mechanizmas, valdanti sistema, kurioje, 40

15 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai modernėjant technologijoms ir spartėjant gyvenimo tempui, lieka vis mažiau vietos bendravimui, asmens saviraiškai bei kūrybiškumui. <...> [Todėl] pagrindinis subkultūros organizacijos iniciatorių uždavinys suburti savo rato individų bendrijas, kur būtų galima draugiškai bendrauti (Ramanauskaitė, 2004, p. 239). Kultūros teoretikė Angela McRobbie taip pat siūlo atkreipti dėmesį į nedidelio masto prekybininkų, kurie neretai būna patys subkultūros nariai, reikšmę subkultūrų evoliucijai ir išlikimui (Angela McRobbie, cit. iš Hodkinson, 2002, p. 12). Metalas, pasak Hillo ir Sprackleno (2010), suvokiamas kaip save remianti bendruomenė, kurioje veikla yra komunikatyvi. Nors dauguma metalo bendruomenės narių egzistuoja už tradicinių ar modernių socialinių struktūrų ribų, o jos reikšmė ir tikslas yra diskursų ir debatų objektas, autorių teigimu, svarbu pripažinti, kad daugeliu atvejų metalas taip pat gali būti suprantamas kaip racionalus reiškinys, propaguojantis instrumentinį vartojimą. Pasak autorių, kad ir ką sunkiojo metalo gerbėjai galvotų apie muzikos kilmę, bendruomenę ir žanrą, tai vis tiek yra ir verslas, veikiantis suprekintos, globalizuotos industrijos rinkoje. Pasak autorių, metalas ne vien tik komunų muzika, grojama be atlygio, bet ir vakarietiškos komercinės populiariosios ir roko muzikos industrijos, įsitvirtinusios pasaulyje, dalis, nes muzika yra įrašoma ir parduodama. Simbolinės metalo bendruomenės ribos formuojamos vartojant tokias prekes kaip įrašai, grupių marškinėliai, fanzinai ir pan. Mažos įrašų kompanijos ir specializuotos parduotuvės ar interneto svetainės aptarnauja ir skatina komercinių metalo produktų poreikį. Iš sunkiojo metalo muzikos žmonės užsidirba pragyvenimui. Mažiau žinomos grupės siuntinėja savo įrašus įmonėms, kuria tinklalapius ir įkelia muzikos kūrinius, kad juos būtų galima parsisiųsti (Spracklen, Hill, 2010). Minėti procesai vyksta ir depresyviojo metalo bendruomenėje, tačiau, depresyvieji metalistai labiau atsiskiria nuo visuomenės, vengia oficialios organizacijos ir labiau pasikliauja bendruomeniškumu, kadangi jų subkultūra yra, palyginus su kitomis, dar maža ir marginali netgi metalo kultūros kontekste. Dalyvaujant depresyviojo metalo subkultūros narių kasdienybėje lengva pastebėti, kad jiems iš tiesų būdinga neformali subkultūros organizacija, kai veiklos grindžiamos draugystės, savitarpio supratimo, įsipareigojimų vykdymo ir abipusio pasitikėjimo principais, tarsi nerašytais įstatymais taip kuriamos muzikos grupės, leidybos įmonės, organizuojami renginiai: Svarbu turėti žmonių, kuriais gali pasitikėti. Čia daug kas daroma per draugus, draugų draugus. Mano draugų draugai visada laukiami pas mane, aš jiems padėsiu kuo galėsiu, taip pat ir aš kelionėse, turuose, prekiaudamas, įrašinėdamas ar leisdamas kreipiuosi į draugus ir draugų draugus. Su savo grupių nariais taip pat susipažinau per draugus <...>. Turi žmonėmis pasitikėti, kad kartu grotum, svarbu, kad būtų patikimi, nepaliktų įrašant, per koncertus (Kimas, 28 m.). 41

16 Straipsniai Informantas Kimas su draugais iš skirtingų šalių turi savo įkurtų leidybos įmonių, kurios leidžia ir platina jo paties ir kitų grupių muzikinius įrašus, organizuoja renginius. Pasak jo, sava leidybos įmonė, nors ir pati mažiausia, leidžia būti ne tokiam priklausomam nuo aplinkos ( kam patiksi, kam ne ), taip pat platinti patinkančią muziką ir neiti į kompromisus su tais, su kuriais nenori (Kimas, 28 m.). Taigi svarbiausi alternatyvaus organizavimosi principai depresyviojo metalo subkultūroje rūpestis savo bendruomene ir iniciatyvumas, kūrybiškumas, noras skleisti savo ideologiją ir kūrybą. Tarpusavio santykiai, kaip jau minėta, čia paremti draugiškumu ir bendruomeniškumu, veiklą organizuoja neformalūs lyderiai, dažniausiai muzikantai, grupių nariai, suinteresuoti rengti savo koncertus ir turus. Labiausiai vertinama bendravimo ir informacijos platinimo priemonė yra internetas, nes jis yra visur pasiekiamas, informaciją galima platinti nemokamai, nėra cenzūros. Taip pat internetu vykdoma prekyba muzikos įrašais, tapybos darbais ir pan. Tai nėra labai išvystytas verslas, dažniausia uždirbtų pinigų vos pakanka tolesniems meniniams darbams finansuoti, tačiau tai labai svarbu subkultūros išlikimui ir jausmui kad to, ką darai, kažkam reikia, kuris skatina ir tolesnes iniciatyvas. Subkultūrinė hierarchija. Nors subkultūroje nepripažįstama jokia oficiali hierarchija ir, informantų teigimu, kiekvienas vertinamas pagal smegenų turinį ir sugebėjimus, visgi tyrimo metu išryškėjo tam tikras hierarchinis tinklas, kurį galima pavadinti muzikantų, rėmėjų ir gerbėjų tinklu. Aukščiausią vietą šioje subkultūroje užima populiariausių depresyviojo metalo grupių lyderiai (vienas iš jų pagrindinis tyrimo informantas Kimas). Iškilę dėl savo charizmos ir meninių gebėjimų, išpopuliarėja padedant jų muzikos grupėms. Tinklalapiuose gausūs šiems lyderiams, daugiausiai muzikos grupių vokalistams, skirti apibūdinimai genijus, dievas ir pan. rodo, kad lyderiai subkultūroje tampa kultinėmis asmenybėmis, jų vaidmuo yra išaukštinamas. Šiek tiek žemesnėje pakopoje atsiduria arčiausiai lyderio esantys žmonės jo draugai ir kiti grupių muzikantai, taip pat didžiausi lyderių rėmėjai, perkantys daugiausiai įrašų ar tapybos darbų ar kitaip remiantys meninę lyderių veiklą. Toliau autentiški subkultūros nariai, sukaupę pakankamą subkultūrinį kapitalą 1 ir subkultūrinių žinių bagažą. Dažniausiai gerbėjų subkultūrinis kapitalas demonstruojamas tinklaraščiuose, kur publikuojamos įsigytų muzikos įrašų nuotraukos, mintys apie muziką, žinios apie muzikos grupes ir pan. Žemiausią pakopą užima subkultūros naujokai, dažniausiai paaugliai, ir pouzeriai, kuriuos nustatyti ir įvardyti gali tik pakankamą subkultūrinį kapitalą turintys nariai. Paprastai visi šiame tinkle esantys asmenys nori bent šiek tiek pabendrauti su savo garbinamu lyderiu, bet šis ne visada būna pasiekiamas. Tokiu atveju stengiamasi 1 Subkultūrinio kapitalo sąvoką vartoja S. Thornton (1996), atlikdama klubinės subkultūros analizę. 42

17 Depresyviojo metalo subkultūra: kultūrinė raiška bei socialinės organizacijos principai bendrauti bent jau su kitais muzikantais ar lyderio draugais, aukštesnę vietą neoficialioje hierarchijoje užimančiais žmonėmis, gauti iš jų informacijos. Pasiekti lyderį dažniausiai stengiamasi internetu: Tu [Kimai] turėtum prisiregistruoti feisbuke. Žinau, tai šlamštas ir tau per žema, bet kadangi gyvenu per pusę pasaulio nuo tavęs ir niekada negalėsiu pasikalbėti su tavimi akis į akį, būtų nuostabu pabendrauti su tavim bent kažkiek. Ir aš žinau, kad aš ne vienas taip jaučiuosi, tu man esi daug daugiau negu muzikantas. Per savo muziką tu išmokei mane dalykų, kurių niekur kitur nebūčiau išmokęs ir man liūdna, kad niekada negalėsiu atsidėkoti tau. Tai tik prašymas, aš nieko nesitikiu, tik noriu, kad žinotum, kaip tavo fanai vertina tave ir tavo muziką (iš informanto Facebook grupės profilio). Sunkiojo metalo atlikėjų sėkmę lemia klausytojai, kurie juos išlaiko (Reddick, Beresin, 2002). Neretai šio išlaikymo prasmė labiau simbolinė, nors atributikos ir muzikos įrašų pirkimas taip pat yra svarbi parama. Siekdami palaikyti bendravimą, savo grupių internetinėse svetainėse muzikantai atsakinėja į gerbėjų klausimus, dalijasi informacija. Taip suformuojamas žinojimas, kad kultinis lyderis yra toks pat asmuo, kaip ir jo klausytojai, atsiranda artumo jausmas, dar labiau prisidedantis prie jo populiarumo. Bendravimas internetu padeda vienas nuo kito geografiškai nutolusiems depresyviojo metalo gerbėjams bendrauti, užmegzti svarbias draugystes ir taip jaustis subkultūros dalimi: Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be interneto. Galima sakyti, visi geriausi mano draugai, kuriais pasitikiu, su kuriais galiu atvirai kalbėtis, yra ten. <...> Daugeliui realiai sutinkamų žmonių jaučiuosi svetima. Todėl draugystes užmezgu internete... Su tais, kurie panašūs į mane, kurie supranta, kaip aš jaučiuosi ir ką man duoda ši muzikos rūšis. Jaučiuosi ne tokia vieniša... (Goda, 23 m.). Paklausta, kaip internetinėje erdvėje atpažįsta savus, informantė teigė, kad tai padaryti labai lengva : Pavyzdžiui, dauguma mano draugų, depresyviojo metalo fanų turi blogus. Aš taip pat turiu blogą Tumblr puslapyje. Ten labai lengva suprasti, ar žmogus savas, ar ne. Dauguma turi savo blogų pavadinimuose, slapyvardžiuose žodžius, patinkančių muzikos grupių ar dainų pavadinimus, tada gali iškart suprasti, kad tai depresyvus žmogelis. Dar pažvelgus į blogą, jei matai atitinkamus muzikos klipus, grupių narių nuotraukas, pjaustymosi vaizdelius ir panašiai, tai jau žinai, kad gali tam žmogui parašyti ir surasim bendrą kalbą. Internete net lengviau savą atpažinti, nes iš išorės tai visi metalistai gyvai vienodi, o su bet kuo gatvėj nepabendrausi, kad išsiaiškintum, kas konkrečiau jam patinka (Goda, 23 m.). Subkultūrinės grupės lyderiai su savo rėmėjais ir gerbėjais dažniausiai palaiko ryšius internetu, o su draugais ir kitais muzikantais susitinka repeticijose, vakarėliuose, susitikimuose ir pan. Gerbėjai muzikantus ir grupių lyderius gali sutikti per koncertus, čia su jais pasikalbėti, paprašyti autografų. 43

18 Straipsniai Koncertiniai pasirodymai depresyviojo metalo scenoje būna trijų rūšių. Pirmieji maži, pusiau privatūs renginiai, rengiami privačiose erdvėse, kur pakviečiami tik artimiausi grupės draugai ir rėmėjai. Jeigu grupės gerbėjui pasiseka patekti į tokį renginį, jis įgauna itin aukštą subkultūrinį kapitalą kitų gerbėjų akyse, taip pat gali tapti muzikantų draugu ir pakilti hierarchijos pakopa aukštyn. Antrieji, vykstantys nuomojamuose muzikos klubuose ar baruose, būna nedideli, vienos ar kelių depresyviojo metalo grupių koncertai, prieinami visiems norintiems. Tretieji tai depresyviojo metalo grupių pasirodymai didesniuose metalo festivaliuose įvairiose šalyse, kur groja įvairių metalo stilių atlikėjai. Apibendrinant galima teigti, kad depresyviojo metalo subkultūros kūrėjams svarbūs socialiniai tinklai, per kuriuos palaikomi ryšiai tarp muzikantų, jų rėmėjų ir gerbėjų. Per internetinio ir realaus tinklo ryšius muzikantai gerbėjams perduoda informaciją, muziką, įkvepia juos, už tai iš gerbėjų gaudami simbolinę ir materialinę paramą. Išvados Atliktas kokybinis tyrimas parodė, kad depresyviojo metalo subkultūros nariams būdingi modernios subkultūros bruožai: įsitikinimų ir vertybių akcentavimas, negatyvi laikysena oficialių medijų atžvilgiu, autentiška savivoka. Depresyvusis metalas yra globalios metalo subkultūros atšaka, su kuria tapatinasi depresyviojo metalo atlikėjai ir gerbėjai, kartu išlikdami visos metalo kultūros dalimi, bet išsiskirdami savo kultūrinėmis ir socialinėmis ypatybėmis. Šis pastovaus išskirtinumo jausmas ryškiai nulemia subkultūrinį identitetą. Depresyviojo metalo kūrėjai ir gerbėjai yra išskiriami iš kitų metalistų tarpo dėl savo emocionalumo afišavimo, kalbėjimo apie psichinius sutrikimus, neviltį, taip pat nederančia tikriems metalistams savižudybės tema ir kt. Pagrindinė depresyviojo metalo subkultūros narių kultūrinės raiškos forma yra meno kūryba muzika ir tapyba. Depresyviojo metalo muzika, vienijanti subkultūros narius, išsiskiria savo plėtojamomis depresijos, nevilties, savižudybių, psichologinių problemų temomis ir jas išreiškiančiais rėkiančiais, cypiančiais, verkiančiais vokalais. Tapyboje, kaip ir muzikoje, nepripažįstami meno pasaulio standartai, nuolat eksperimentuojama išreiškiant vidinę autorių savastį. Iš tyrimo duomenų galima daryti išvadą, kad depresyviojo metalo subkultūros ideologija pritraukia daugiausiai jaunus ir intelektualius atstumtuosius, nenorinčius ir nesugebančius identifikuotis su dominuojančia visuomene. Depresyviojo metalo subkultūros ideologiją galima pavadinti atvirkštine reakcija į nustatytas ir visiems be išimties diegiamas universalias moralines ir etines normas, kurios sukelia laisvos valios ir socialinio anarchizmo propaguotojų judėjimus. 44