VIRSELIS

Transkriptas

1 VIRSELIS

2 Prologas šelbė Aš galiu būti labai labai tyli. Skubėdamas trikdai tylą. Nekantraudamas gadini medžioklę. Aš veikiu pamažu. Tyliai judu tamsoje. Naktiniame miške tarp medžių kybo dulkės; pro šakas virš galvos besismelkianti mėnulio šviesa piešia dalelių žvaigždynus. Girdėti tik mano alsavimas, pamažu įtraukiamas pro sukąstus dantis. Mano pėdų pagalvėlės be garso liečia drėgnas samanas. Šnervės išsiplečia. Klausausi pro gretimam užtakyje gurguliuojančią srovelę prasimušančio savo širdies plakimo. Po koja sutraška sausa šaka. Stabteliu. Laukiu. Judu pamažu. Neskubėdama nukeliu leteną nuo šakos. Galvoju: Tyliai. Man per kandžius srūva šaltas oras. Netoliese girdžiu šnarant kažką gyva; garsas prikausto dėmesį. Mano pilvas susitraukęs ir tuščias. Judu giliau į tamsą. Sukarpau ausimis; įbaugintas žvėris čia pat. Elnias? Man lūkuriuojant, ilgą tylą sudrumsčia naktinio vabzdžio spragsėjimas. Tarp spragtelėjimų nirčiai daužosi širdis. Ar tas gyvūnas didelis? Jei jis sužeistas, bus nesvarbu, kad medžioju viena. 9

3 Kažkas brūkšteli man per petį. Švelniai. Atsargiai. Noriu krūptelėti. Noriu atsisukti ir kąsti. Bet negaliu sudrumsti tylos. Ilgą, ilgą akimirką stoviu sustingusi, tada pasuku galvą pasižiūrėti, kas švelniai, tarsi plunksna, vis dar brauko man per ausį. Negaliu to daikto įvardyti, jis plūduriuoja ore, sklendžia vėjyje. Vis paliečia man ausį. Mano sąmonė liepsnoja ir lankstosi, bandydama suteikti jam pavadinimą. Popierius? Nesuprantu, kodėl jis čia, kabo tarsi lapas ant šakos, nors nėra lapas. Sunerimstu. Už jo ant žemės guli išdraikyti daiktai, prisisunkę nepažįstamo, priešiško kvapo. Kažkokio pavojingo gyvūno oda, numesta ir palikta. Iššiepusi dantis pasitraukiu nuo jų ir staiga pamatau savo auką. Bet tai ne elnias. Tai mergina, ji rangosi purve, rankomis kabinasi žemės, unkščioja. Ten, kur ją apšviečia mėnesiena, prieš juodą žemę atrodo atšiauriai balta. Nuo merginos ratilais sklinda baimė. Mano šnervės jos pilnos. Ir taip sunerimusi pajuntu dilgsint ir šiaušiantis keterą. Ji nėra vilkė, bet kvepia vilku. Judu labai tyliai. Mergina nemato manęs artinantis. Kai atsimerkia, stoviu priešais ją, kone liečiamės nosimis. Ji tyliai ir karštai alsuoja man į snukį, bet mane pamačiusi nustoja. Žvelgiame viena į kitą. Su kiekviena sekunde, kol ji spokso į mane, man vis labiau šiaušiasi kaklo ir nugaros kailis. Pirštais kabinasi purvo. Sujudėjusi mažiau atsiduoda vilku, daugiau žmogumi. Man ausyse sušnypščia pavojus. 10

4 Parodau jai dantis; atsitraukiu atgal. Galvoju, kaip atsitraukti, dingti už medžių, toliau nuo jos. Staiga prisimenu medyje kabantį popierių ir ant žemės numestą odą. Jaučiuosi įkalinta ši keista mergina priešais, tas svetimas lapas už nugaros. Man pritūpus, pilvas liečia samanas, uodegą pabruku tarp kojų. Labai pamažu imu urgzti, pirma pajuntu liežuviu, tik tada išgirstu. Esu įkalinta tarp jos ir ja kvepiančių daiktų, judančių šakose ir gulinčių ant žemės. Mergina vis dar spokso man į akis, meta iššūkį, laiko prikausčiusi. Esu jos kalinė ir negaliu pabėgti. Merginai suklykus, ją užmušu.

5

6 Pirmas skyrius greisė Dabar buvau vilkolakė ir vagilė. Žmogumi pasijutau Paribio miško pakrašty. Nežinojau, kuriame pakrašty; miškas buvo platus, driekėsi daugelį mylių. Vilkui jame keliauti lengva. Merginai kur kas sunkiau. Buvo šilta, maloni diena viena puikesnių Minesotos pavasario dienų. Aišku, jei nesi pasiklydusi ir nuoga. Maudė. Atrodė, tarsi mano kaulus kas būtų suvyniojęs į plastilino gyvatėles, vėl išvyniojęs į kaulus ir dar kartą suvyniojęs į gyvatėles. Niežėjo odą, ypač kulkšnių, alkūnių ir kelių. Spengė vienoje ausyje. Galva buvo miglota ir tarsi apvelta pūkais. Šmėkščiojo keistas déjà vu pojūtis. Diskomfortas dar sustiprėjo suvokus, kad ne tik nuoga pasiklydau miške, bet dar ir esu netoli civilizacijos. Aplink tingiai dūzgiant musėms atsistojau apsižvalgyti. Čia pat už medžių buvo matyti keletas mažų namelių. Man po kojomis mėtėsi sudraskytas juodas šiukšlių maišas, ant žemės voliojosi jo turinys. Kilo įtarimas, kad tai mano pusryčiai. Nenorėjau daug apie tai galvoti. Po teisybei, nenorėjau apie nieką daug galvoti. Mintys nuoplaišomis ir skiautėmis sruvo man į galvą, grįžo padrikai, tarsi primiršti sapnai. O grįžtant mintims, prisiminiau jau buvusi to- 13

7 kioje padėtyje apkvaitusi, kai iš naujo tapau žmogumi daugiau nei kartą. Tuzinu skirtingų aplinkybių. Pamažu prisiminiau, kad šiais metais atvirtau jau ne pirmą kartą. O viską tarp virsmų užmiršau. Na, beveik viską. Stipriai užsimerkiau. Regėjau jo veidą, geltonas akis, tamsius plaukus. Prisiminiau, kaip mano ranka gulėjo jo delne. Prisiminiau šalia jo sėdėjusi automobilyje, kuris kažin ar beegzistuoja. Bet neatsiminiau jo vardo. Kaip galėjau pamiršti jo vardą? Tolumoje išgirdau tarp namų aidintį padangų cypimą. Automobiliui nuvažiavus, garsas palengva nutyko primindamas, kaip arti buvo tikras pasaulis. Vėl atsimerkiau. Negalėjau apie jį galvoti. Ir negalvosiu. Jo vardas sugrįš. Viskas sugrįš. Reikėjo sutelkti dėmesį į čia ir dabar. Turėjau kelias galimybes. Viena jų grįžti į šį šiltą pavasario mišką ir tikėtis, kad netrukus vėl virsiu į vilką. Tik bėda, šią akimirką jaučiausi visiškai, absoliučiai žmogiška. Taigi liko antra mintis pasikliauti priešais stovinčio mažo mėlyno namelio gyventojų gailestingumu. Šiaip ar taip, atrodė, kad jų šiukšlėmis, taip pat ir kaimynų, jau pasivaišinau. Vis dėlto šis variantas turėjo daug trūkumų. Net jei dabar jaučiausi visiškai žmogiška, kas žino, kiek tai truks? Be to, buvau nuoga ir atėjau iš miško. Kažin ar sugebėčiau tai paaiškinti ir neatsidurti ligoninėje ar policijos nuovadoje. Semas. Staiga sugrįžo jo vardas, o kartu su juo ir daugybė kitų dalykų: droviai man į ausį kuždėti eilėraščiai, gitara jo rankose, šešėlis jam po raktikauliu, tai, kaip skaitydamas pirštais išlygindavo knygos puslapius. Knygyno sienų spalva, šnabždėjimas abiem padėjus galvas ant mano pagalvės, abiejų mūsų užrašyti pasižadėjimai. Ir visi kiti: Reičelė, Izabelė, Olivija. Tomas Kalpeperis, prieš mane, Semą ir Koulą metantis negyvą vilką. 14

8 Mano tėvai. O, Dieve. Mano tėvai. Prisiminiau stovėjusi jų virtuvėje, jautusi lauk besiveržiantį vilką, riejusis su jais dėl Semo. Prisiminiau grūdusi į kuprinę drabužius ir pabėgusi į Beko namus. Prisiminiau springusi savo pačios krauju... Greisė Brisbein. Būdama vilke, visa tai pamiršau. Ir vėl pamiršiu. Staiga pasirodė sunku stovėti, todėl atsiklaupiau ir apsikabinau plikas kojas. Nė nespėjau sureaguoti, kaip per kojų pirštus persirito rudas voras. Virš galvos nesiliovė čiulbėję paukščiai. Ant miško žemės mirgėjo saulės spinduliai, kaitriai šildė ten, kur niekas jų neužstojo. Tarp šakų, jaunuose, žaliuose lapuose, šiūravo šiltas pavasario vėjelis. Aplink mane nesustodamas dūsavo miškas. Kol buvau dingusi, gamta žengė į priekį kaip įprastai, bet štai buvau aš, mažas, nepakenčiamas tikrovės gumulėlis, nebežinojau, kam priklausiau, ką turiu daryti. Tada išeitį pasiūlė plaukus kilstelėjęs šiltas vėjelis, kone nepakenčiamai kvepiantis sūrio biskvitais. Kažkas sulaukęs tokio šilto oro akivaizdžiai pasijuto pakiliai ir prie gretimo plytinuko pakabino ant virvės džiūti skalbinius. Akis patraukė vėjyje besiplaikstantys drabužiai. Virvė tvarkingai sukabintų galimybių. Tame name gyvenanti mergina aiškiai buvo porą dydžių už mane stambesnė, bet, regis, viena suknelė surišama per liemenį. Taigi mano mintis galėjo suveikti. Tik, savaime suprantama, tam reikėjo pavogti kieno nors drabužius. Daugybės mano darbų kiti nepavadintų sąžiningais, bet vagystės tarp jų dar nebuvo. Tik ne taip. Kažkieno dailią suknelę, tikriausiai skalbtą rankomis ir pakabintą džiūti. Be to, ant virvės buvo sukabinę ir kojines bei pagalvių užvalkalus, greičiausia buvo pernelyg neturtingi ir neturėjo džiovyklės. Ar buvau pasiruošusi nugvelbti kažkieno sekmadieninę suknelę, 15

9 kad galėčiau parsigauti į Mersi Folsą? Ar virtau tokiu žmogumi? Grąžinsiu ją. Kai nebereikės. Jaučiausi pažeidžiama ir aiškiai matoma, nusėlinau pamiške mėgindama geriau apžiūrėti grobį. Sūrio biskvitų kvapas tikriausiai esant vilke jis mane ir pritraukė rodė, kad namuose kažkas yra. Niekas nepaliktų tokio kvapo. Dabar, jį užuodus, buvo sunku galvoti apie ką kita. Sutelkiau dėmesį į priešaky laukiančią bėdą. Ar sūrio biskvitų ruošėjai mane mato? Arba jų kaimynai? Jei elgčiausi protingai, galėčiau beveik visą laiką išlikti nematoma. Vidinis vargšės mano aukos kiemas buvo kaip ir dauguma prie Paribio miško stovinčių namų kiemų, jame buvo daug įvairių daiktų: pomidorų narvelių, rankomis iškasta laužavietė kepsniams, televizijos antena, papuošta nežinia kur vedančiais laidais. Brezentu pridengta mechaninė žoliapjovė. Suskilinėjęs plastikinis vaikiškas baseinas, pripiltas keisto smėlio, ir šeimynėlė vasarinių baldų su plastikiniais saulėgrąžomis išpaišytais uždangalais. Daug daiktų, bet nieko, kas galėtų pakeisti priedangą. Bet jie pražiopsojo, kaip vilkas nuo užpakalinių laiptelių nudžiovė šiukšles. Tikėkimės, kad pražiopsos ir tai, kaip nuoga mokyklinukė nuo skalbinių virvės nukniauks suknelę. Giliai įkvėpiau, vieną akimirką baisiai užsimaniau daryti ką nors paprasta, pavyzdžiui, rašyti matematikos kontrolinį ar nuo neskustos kojos plėšti pleistrą, o tada nėriau į kiemą. Netoliese ėmė piktai loti šunelis. Čiupau į glėbį suknelę. Viskas baigėsi man nė nespėjus susivokti. Kažkaip vėl atsidūriau miške, įnirtingai alsuodama, rankose spausdama suknelę slėpiausi krūmuose nežinojau, ar jie buvo nuodingieji žagreniai, ar kokie kiti. Namuose kažkas užriko ant šuns: Užsičiaupk, arba išmesiu tave su šiukšlėmis! 16

10 Leidau širdžiai nusiraminti. Tada jausdamasi kalta ir drauge džiūgaudama per galvą užsitempiau suknelę. Ji buvo daili, melsva, su gėlytėmis, šiek tiek per lengva šiam sezonui ir dar drėgnoka. Kad man tiktų, teko susiveržti diržą. Dabar atrodžiau kone prideramai. Po penkiolikos minučių nuo užpakalinio gretimo namo slenksčio nudžioviau sandalų porą (prie vieno sandalo kulno buvo prilipęs šunšūdis, tikriausiai dėl to juos ir paliko lauke) ir nerūpestingai, tarsi čia gyvenčiau, žingsniavau keliu. Kliaudamasi vilko pojūčiais, leidusis jų užvaldoma, kaip kadaise mokė Semas, mintyse galėjau susikurti kur kas nuodugnesnį apylinkės vaizdą nei vien akimis. Tačiau net ir su šiomis žiniomis neįsivaizdavau, kur esu, žinojau tik tiek: ne Mersi Folse. Bet turėjau šiokį tokį planą. Dingti iš šių apylinkių, kol kas nors nepastebėjo nueinant jų suknelės ir sandalų. Susirasti parduotuvę ar kokį kitą orientyrą, iš kurio galėčiau nustatyti vietovę, ir, jei pavyks, padaryti tai, kol sandalai dar nepritrynė pūslių. Tada kaip nors grįžti pas Semą. Planas buvo ne pats geriausias, bet kol kas tiek teturėjau.