Anelė Zikarienė ir Alytė Elena

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "Anelė Zikarienė ir Alytė Elena"

Transkriptas

1 ISSN (spausdintas) ISSN (internetinis) 2014/14 Anelė Zikarienė ir Alytė Zikaraitė svarbiausios Juozo Zikaro gyvenimo ir kūrybos moterys Reikšminiai žodžiai: Anelė Zikarienė, Alytė Zikaraitė, Juozas Zikaras, Kaunas. Anelė Zikarienė ir Alytė Elena Zikaraitė dar nėra pažįstamos šiuolaikinei Lietuvos visuomenei, nors viena jų A. Zikarienė didžiąją savo gyvenimo dalį praleido šalia mūsų pirmojo profesionalaus lietuvių dailininko Juozo Zikaro. Kita A. E. Zikaraitė gaivino ir saugojo tėvo, įžymaus skulptoriaus, palikimą. A. Zikarienė puikiai atspindi tarpukario Lietuvos nepriklausomas, savo nuomonę apie tuomečius įvykius drąsiai reiškiančias moteris. Ji priklausė svarbiausiai to meto moterų organizacijai Lietuvos moterų tarybai, daug skaitė ir kruopščiai ruošdavosi Moterų seklyčios (vėliau Moterų draugijos) susirinkimams. Namuose dažnai kalbėdavo apie įvairias visuomenės negeroves ir sakydavo, kad valstybės vyrai turėtų tam skirti daugiau dėmesio. Tris savo sūnus auklėjo, kad šeimoje nėra nei vyriškų, nei moteriškų darbų, o tik sutuoktinių pagarba vienas kitam ir įsiklausymas į artimo žmogaus poreikius. Vienintelę dukrą mokė: moteris neturi tikėtis, kad ištekėjus nebereikia savęs lavinti, moteris turinti ugdyti savo gebėjimus, kad galėtų padėti vyrui ir pati nuveiktų kuo daugiau ne tik šeimos, bet ir valstybės labui. Pasak V. Srėbaliūtės, Anelės ir Juozo Zikarų santuoka klasikinis pavyzdys, kaip lemtis į porą suveda gan skirtingų ir net priešingų charakterių žmones. Jis minkšto būdo, paprastas, nuoširdus, tikras gamtos vaikas. Ji griežta, išdidi, mėgstanti tvarką ir drausmę, tačiau, kad ir kaip keista, abu gimę tą patį lapkričio mėnesį. 1 A. Zikaraitė perėmė motinos pažiūras. Buvo atkakli, drąsi mergina, nebijojusi ginti savo įsitikinimų, vertybių, kurias įskiepijo tėvai ir bendravimas su 1 V. Srėbaliūtė, Jo rankos šildė ne tik gipsą..., Ji, 1994, Nr. 5, p

2 Straipsniai inteligentais Juozu Tumu-Vaižgantu, arkivyskupu Kazimieru Paltaroku, poeto Petro Vaičiūno šeima, gydytojo Valdo Kuzmos šeima ir daugeliu kitų. Šios dvi moterys tyliai, bet atsidavusiai palaikė vieno svarbiausių XX a. I pusės Lietuvos skulptoriaus, pedagogo, Lietuvos patrioto veiklą, išsaugojo ne tik tai, kas buvo rašyta laikraščiuose, monografijoje, bet ir slapčiausius J. Zikaro širdies kampelius atskleidžiančius užrašus bei laiškus, visą jo kūrybinį palikimą. Tyrimo problema ir aktualumas 1995 m. susipažinusi ir ėmusi bendrauti su A. Zikaraite, straipsnio autorė susidomėjo J. Zikaro gyvenimo istorija. Pasirodė, jog įžymaus skulptoriaus kūrybinės sėkmės paslaptis žmona Anelė Zikarienė. Iki šiol šios moters vardas buvo beveik nežinomas ir tik iš dukters bei kelių Zikarų šeimos draugų prisiminimų (autorė kalbino Lilę Žentelytę, Juozą Vaitkų, Liudmilą Zikaraitę) galima įvertinti, kokią stiprią įtaką J. Zikaro gyvenimui ir kūrybai turėjo žmona Anelė. Tai ji skatino jauną dailininką baigti mokslus Peterburge ir kuo daugiau bendrauti su tautiečiais, būti kuo arčiau lietuviškos aplinkos. Tvirtas žmonos būdas ir charakteris ne kartą suteikė menininkui tvirtybės, neleido palūžti sunkmečiu m. grįžę į Lietuvą Zikarai suprato, kad taip sunkiai gautas profesionalaus dailininko diplomas nesuteikia darbo, žinoma, ir pragyvenimo šaltinio. Visiškai nusivylęs J. Zikaras nežinojo, ko stvertis, tačiau šiuo sudėtingu šeimai laikotarpiu žmona įtikino jį nenuleisti rankų. Regis, ji suprato, šalia kokio didingo žmogaus esanti ir stengėsi kaip galėdama pagelbėti vyrui, sudaryti sąlygas jam kurti. A. Zikarienė nebuvo verkšlenanti poniutė, priešingai tvirta ir valinga asmenybė. Tik jos tikėjimas vyro talentu palaikė menininko kūrybingumą. Skatinamas žmonos J. Zikaras tartum metraštininkas savo skulptūromis rašė Lietuvos istoriją. Tyrinėdama Zikarų archyvą, autorė įsitikino, kiek daug prie jo atminimo ir darbų išsaugojimo prisidėjo tuo metu Lietuvoje vienintelė iš jo vaikų likusi duktė Alytė Elena Zikaraitė. Tris sūnus Antrojo pasaulinio karo verpetai nubloškė į Vakarus JAV ir Australiją. Didžiulėmis dukters pastangomis šiandien Kaune veikia J. Zikaro, kol kas vienintelės Laisvės skulptūros Lietuvoje autoriaus, memorialinis muziejus. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, periodikoje buvo publikuota nemažai A. Zikaraitės straipsnių apie tėvą. 2 2 A. Zikaraitė, Iš prisiminimų apie skulptorių, Senvagė, 1990, Nr. 3, p ; A. Zikaraitė, Kūrėjo liūdnas jubiliejus, Panevėžio balsas, 1994, lapkričio 3, p. 5; A. Zikaraitė, Prisimenant Laisvę..., Kauno diena, 1995, kovo 6, p. 8; A. Zikaraitė, Tėtis mano bičiulis, Kauno diena, 1994, lapkričio 11, p

3 Pirmąją monografiją, skirtą profesionalaus lietuvių dailininko gyvenimui ir kūrybai, parašė Stasys Budrys, 3 tačiau asmeninis skulptoriaus gyvenimas liko neatskleistas. Miglės Banytės ir Vaivos Laukaitienės leidinyje Juozas Zikaras pateikta daugiau medžiagos apie Zikarų šeimą, žmonos ir vaikų vaidmenį menininko gyvenime 4. Tarpukario periodikoje daugiausia dėmesio skirta naujausiems darbams, bet visiškai nesidomėta asmeniniu gyvenimu 5. Sovietiniais metais J. Zikaro skulptūra buvo pristatoma atsargiai, nesileidžiant į smulkesnes biografijos detales 6. Menininko nepamiršo ir lietuvių išeivijos spauda 7. Per pastaruosius metus publikuotas R. Ruibienės interviu apie J. Zikarą bei jo memorialinį muziejų 8. Apie J. Zikaro gyvenimą ir kūrybą R. Ruibienė pateikė medžiagos Tomui Čyvui 9, Virginijai Skučaitei 10, Elenai Markuckytei ir Donatui Pilkauskui, 11 Rasai Baškienei 12 ir kitiems žurnalistams. Iki šiol daugelyje publikacijų tik keletas eilučių skiriama žmonos ir dukters vaidmeniui skulptoriaus kūryboje bei gyvenime. Žmona Anelė ir duktė Alytė Elena buvo tarpukario visuomenės atstovės. Siekdama įsigilinti į 3 S. Budrys, Juozas Zikaras , Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, M. Banytė, V. Laukaitienė, Juozas Zikaras, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, B. Andreika, Skulptorius J. Zikaras aplink meną, Lietuvos aidas, 1928, lapkričio 9, p. 2; V. Bičiūnas, J. Mackevičiaus ir J. Zikaro paroda, Lietuvos aidas, 1931, vasario 28, p. 3 4; Juozo Zikaro 50 metų jubiliejus, Naujoji Romuva, 1931, Nr. 48, p. 1155; Dail. J. Zikaras, Trimitas, 1931, lapkričio 26, p K. Bogdanas, Skulptorius Juozas Zikaras, Tiesa, 1956, lapkričio 18, p. 3; S. Budrys, Menininko kelias (Apie lietuvių skulptorių realistą J. Zikarą), Meno saviveikla, 1960, Nr. 2, p. 8 10; A. Butkevičius, Ryškus ir savitas (90-osioms J. Zikaro gimimo metinėms), Darbas, 1971, lapkričio 18, p. 3; Kalba mokiniai. 85 metai nuo J. Zikaro gimimo, Komjaunimo tiesa, 1966, lapkričio 18, p B. Gražulis, Lietuviškoji laisvės statula, Dirva, 1986, liepos 24, p V. Vitkauskaitė, Dvi vieno kūrinio tikrovės, IQ, 2013, Nr. 2. Prieiga per internetą: iq.lt/kultura/dvi-vieno-kurinio-tikroves/, žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d. 9 T. Čyvas, J. Zikaro muziejus: istorijos mazge. Prieiga per internetą: lzdraugija.lt/2012/06/j-zikaro-muziejus-istorijos-mazge/, žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d. 10 V. Skučaitė, J. Zikaro Laisvė patyrė ir meilę, ir neapykantą, Kauno diena, 2013 m. vasario 16 d. Prieiga per internetą: žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d.; V. Skučaitė, Veidas, tapęs laisvės ir skausmo simboliu, Kauno diena, 2013, birželio 3. Prieiga per internetą: žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d. 11 E. Markuckytė, D. Pilkauskas, Skulptoriui Juozui Zikarui 130. Prieiga per internetą: žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d.; E. Markuckytė, D. Pilkauskas, Skulptorius Juozas Zikaras. Prieiga per internetą: žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d. 12 R. Baškienė. Juozas Zikaras Laisvės kūrėjas. Prieiga per internetą: žiūrėta 2013 m. rugpjūčio 10 d. 45

4 Straipsniai to laikotarpio moterų visuomeninės veiklos siekius bei vidinį pasaulį, autorė naudojosi ano meto moterų periodika: Moteris ir pasaulis ( ), Naujoji vaidilutė ( ) bei tarpukario moterų atsiminimais, biografijomis. Ne abejotina, kad Zikarų šeima buvo viena iš daugelio lietuvių inteligentų šeimų, kurių gyvenimas laikėsi daugelio to meto visuomenės standartų, bet kartu buvo ir labai savitas. Inteligentiškos Zikarų šeimos modelis buvo analizuojamas pagal naujausius modernios lietuvių šeimos raidos tyrimus 13. Šis straipsnis parengtas remiantis J. Zikaro memorialiniame muziejuje saugomais šeimos archyvais bei autorės interviu su A. Zikaraite, L. Žentelyte, J. Vaitkumi, L. Zikaraite. Tyrimo objektas: A. Zikarienės įtaka vieno žymiausių Lietuvos skulptorių J. Zikaro kūrybai bei dukters A. Zikaraitės veikla J. Zikaro atminimui ir darbams išsaugoti. Tikslas: remiantis archyvine A. Zikarienės medžiaga, atskleisti vienos iš įžymių lietuvių inteligentų šeimos gyvenimą bei moters įtaką. Uždaviniai: 1) atskleisti Anelės Zikarienės įvaizdį; 2) paanalizuoti Zikarų šeimos vidinį pasaulį remiantis J. Zikaro muziejuje esančiais archyvais; 3) pristatyti pagrindinę J. Zikaro darbų puoselėtoją A. Zikaraitę. Tyrimo metodai: interviu, analizės ir sintezės. Anelė Zikarienė ištikima Juozo Zikaro gyvenimo draugė ir kūrybos mūza 1888 m. lapkričio 20 d. Beičių kaime, Južintų valsčiuje, Rokiškio apskrityje, Karolinos ir Alfonso Tūbelių šeimoje gimė duktė Anelė. Tūbelių šeima buvo didelė ir gana pasiturinti. Iš dešimties vaikų užaugo net devyni. Savo biografijoje A. Tūbelytė rašo: Gimiau 1888 Beičių kaime, Rokiškio apskrity, trobelninkų šeimoje, iš Karolinos ir Alfonsų Tūbelių. Nuo mažens kiaules pas ūkininkus ganiau, mokiausi ir kitų vaikus mokiau skaityti m. išvažiavau į Petrapilį. Dirbau kas pakliuvo po ranka, kad ko pasiekt m. įstojau į Nadieždos institutą ir gavau teises bobutės-pribuvėjos. Dirbau Raudonajame kryžiuje m. ištekėjau už dailininko-skulptoriaus Juozo Zikaro. Į Lietuvą grįžome m. lapkričio mėn. 10 d. mirė vyras. 14 Ši biografija atspindi A. Tūbelytės-Zikarienės charakterį: griežta, dalykiška, nemėgstanti tuščiai plepėti. Auklėta darbščių, prasilavinusių tėvų, kaip 13 D. Marcinkevičienė, Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 1999; R. Račiūnaitė-Paužulienė, Lietuvių šeima vertybių sankirtoje, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, A. Zikarienė, Gyvenimo aprašymas, apie 1948 m., rankraštis, Zikaro namų archyvas. 46

5 ir daugelis ano meto lietuvių, išvažiavo į sostinę Peterburgą, kur Nadieždos institute studijavo namų ekonomiką, kulinariją ir pasirinktą pribuvėjos specialybę. Gaudama materialinę tėvų paramą Anelė gyveno visai neblogai, galėjo skoningai ir madingai apsirengti. Veikli ir tikra lietuvninkė mergina dainavo Česlovo Sasnausko vadovaujamame chore, dažnai dalyvaudavo lietuvių susi ėjimuose, vakarėliuose. Peterburge tuo metu gyveno nemaža lietuvių bendruomenė, todėl šis miestas tapo svarbiausiu lietuviškosios veiklos centru. Čia Anelė susipažino su daugeliu lietuvių inteligentijos veikėjų. Balys Sruoga tapo neoficialiu Zikarų piršliu. Viename vakarėlyje B. Sruoga pasakė Anelei, jog vienam lietuvaičiui, būsimam skulptoriui, reikia pagalbos. J. Zikaras tuo metu ieškojo lietuvės, kuri turėtų tautinius drabužius, norėdamas sukurti jaunos lietuvaitės biustą pirmosioms lietuvių parodoms, ir guodėsi, esą, lenkaitės turinčios tautinius rūbus, o lietuvaitės ne. A. Tūbelytė kaip tik turėjo dailius tautinius rūbus, kuriais pasipuošdavo ne tik per choro, vadovaujamo Česlovo Sasnausko, koncertus, bet ir per tautiečių sueigas. Taigi tautiniai drabužiai tapo lemtingu dviejų žmonių susitikimu. Vis dėlto romantikos jų santykiuose buvo mažoka. Pirmas įspūdis tiek vienam, tiek kitam liko nekoks. Juozo manymu, Anelė buvusi tamsoko gymio ir griežtoko veido, o Anelei Juozas atrodė sulysęs, įkritusiomis akimis studentėlis, ežiuku kirptais plaukais, visai nepanašus į romantišką dailininką. 15 Tačiau po kelių susitikimų jaunuoliai suartėjo: labiausiai suartino laisva dvasia ir įsitikinimas, kad lietuvybės puoselėjimas viena svarbiausių jų, jaunų lietuvių, užduočių. Bendro gyvenimo pradžią A. Zikarienė prisimena taip: vieną vakarą nedidelėje kompanijoje gana netikėtai ima jis (Zikaras) mane už rankos, bučiuoja, ima iš kišenės žiedą ir mauna man ant piršto, šliūbinį žiedą. Tai dabar, sako, panele, mes būsime draugai amžinai. Ir štai liūdytojas mums bus Balys Sruoga. <...> Ir taip įvyko mūsų sužadėtuvės 1914 metų gruodžio 25 dieną, I-ą Kalėdų dieną. Tai buvo lemtis mūsų bendro gyvenimo. <...> Už nekurio laiko aš gi parėjusi namo tiek verkiau, tiek nusiminiau. Dabar, sakau, prasidės kitas gyvenimas. <...> Kur tai nuėjome, užsirašėme ir jau po to prasidėjo mūsų bendras gyvenimas, bendri vargai, bendri džiaugsmai. 16 Daugelio XX a. pradžios lietuvių inteligentų santuokos buvo esminis ne tik asmeninio gyvenimo, bet ir tautinės pasaulėžiūros apsisprendimas. Jau XIX a. pabaigoje lietuvių inteligentija kritikavo tradicinės šeimos pamatus: dažnai savanaudiškus materialinius vedybų motyvus, patriarchalinius santykius šeimoje, nemokšiškus vaikų auklėjimo principus. Išsilavinę inteligentai siekė šeiminį gyvenimą susieti su tautinio atgimimo idealais, kurių esminis pasiaukojanti R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie J. Zikaro gyvenimą Peterburge. 16 J. Zikarienė, Prisiminimai apie mano brangų gyvenimo draugą Juozą Zikarą m., Kaunas, mašinraštis (surašyta dukters A. Zikaraitės), p. 10, Zikaro namų archyvas. 47

6 Straipsniai meilė tėvynei. Pasak D. Marcinkevičienės, ano meto šviesuomenė vylėsi puoselėti lietuvybę ne tik savo šeimose, bet ir sukurti deramus pagrindus ateities visuomenei. Tad tautinės šeimos koncepcija griežtai ribojo sutuoktinio pasirinkimą, pirmiausia kitataučio. Inteligentų manymu, svetimtautis niekada nesuprasiąs ir neskatinsiąs lietuvybės. Santuoka privalėjo užtikrinti tautiškai gryną šeimą. Antra vedybų sąlyga turėjo garantuoti laisvę tautinei veiklai ir sukūrus šeimą. Pagal inteligentų susikurtą įvaizdį tobula žmona buvo tautiškai susipratusi, išsilavinusi lietuvė. 17 Veikiausiai, Zikarus paveikė šių modernios lietuvių tautinės šeimos kūrimo projektai. Anelė buvo pasiruošusi visomis išgalėmis remti kūrėją vyrą ir tarnauti savo šeimai. Kad vyras galėtų kuo produktyviau dirbti ir baigti mokslus Peterburgo dailės akademijoje, A. Zikarienė nutarė šeimos laimės labui paaukoti mėgstamą darbą Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. To paprašęs vyras: Po kurio laiko jis man sako: Žinai ko, Anelyt, mesk to darbo, reikia jau pradėti bendrą gyvenimą. O man taip liūdna, taip nesinori. Galų gale pasiimame kambarėlį <...> 18. Peterburge Zikarai kartu išgyveno sunkius Pirmojo pasaulinio karo metus. Padaugėjo ir finansinių sunkumų: Anelei išėjus iš darbo, sumenko šeimos pajamos, be to, ir tėvai, dukteriai ištekėjus, visiškai perdavė ją vyro globai ir finansiškai rėmė kur kas mažiau. A. Zikarienė stengėsi laikyti visus keturis namų kampus ir neapsunkinti sutuoktinio savo poreikiais. Svarbiausia kad vyras mokytųsi ir kurtų m. J. Zikaras sukūrė daug darbų, su kuriais vėliau dalyvavo parodose Lietuvoje. Jau ankstyvojo kūrybos laikotarpio kūriniais jis siekė pavaizduoti brangius lietuvių tautai laisvės idealus, pabrėžti etninį savitumą ar kaimo žmonių gyvenimą ieji diplominiai metai Peterburgo dailės akademijoje. Tuo metu Skulptūros fakultete J. Zikarui dėstė garsūs profesoriai Gugas Zalemanas, Vladimiras Beklemiševas. O Anelei teko naujų išbandymų gimė sūnus. Apie tą laikotarpį ji rašė: Kai sūnelis gimė, gyvenimas dar pasunkėjo, nes reikėjo pieno jam, reikėjo maitintis (man). Tuo tarpu Amerikos Raudonasis Kryžius duodavo vaikučiams kondensuoto pieno. Žinoma, didelės eilės reikėdavo pastovėti. Bet gauni savaitei dėžutę kondensuoto pieno, tai jau didelis džiaugsmas. <...> Gyvenimas visą laiką ėjo sunkyn ir sunkyn. Eilės, visokie nedatekliai. 20 Net ir tokiomis aplinkybėmis jaunoji žmona nenuleido rankų, visuomet įsivaizdavo, kad šalia jos Lietuvos ateitis, didis skulptorius, dabinsiąs pasaulį puikiais darbais, įspūdingomis skulptūromis, kaip gražiausiuose Rusijos rūmuose. Akivaizdu, jog A. Zikarienė buvo pasiryžusi kartu su vyru 17 D. Marcinkevičienė, Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX amžiuje XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 1999, p J. Zikarienė, Prisiminimai apie mano brangų gyvenimo draugą Juozą Zikarą m., Kaunas, mašinraštis (surašyta dukters A. Zikaraitės), p. 10, Zikaro namų archyvas 19 M. Banytė, V. Laukaitienė, Juozas Zikaras, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009, p Ten pat, p

7 menininku iškęsti gyvenimo sunkumus, nes tikėjo, kad jo talentas būsiąs įvertintas ir vieną dieną ji tapsianti gerbiama įžymaus menininko žmona. Tačiau tuo laiku J. Zikaras keldavosi 5 val. ryto, kad spėtų į darbą, o žmona dar anksčiau, kad paruoštų pusryčius, po to eidavo stoti į maisto eilę. 21 Įvairiapusis išsilavinimas A. Zikarienei buvo svarbiausia sąlyga. Ji siekė, kad vyras būtų ne tik diplomuotas dailininkas, bet ir visapusiškai išprusęs žmogus. Moteris buvo pastovaus būdo, ištikima savo principams, patikima gyvenimo draugė ir kūrybos bendramintė. Vieną gražiausių pirmųjų profesionalių kūrinių diplominį darbą Motina J. Zikaras sukūrė žmonai. Ji rašė: <...> Nueinu ir aš į dirbtuvę pažiūrėti. Jis sako: Žiūrėk, Anelyt, kaip man sunku dirbti tą (skulptūrą Kadmis užmuša drakoną ), kas mano sielai svetima. O profesoriai buvo patenkinti tuo darbu ir gyrė. Po keleto dienų parei na jis namo patenkintas ir sako: Žinai ką, sulaužiau savo darbą ir visa našta nukrito nuo pečių. Aš sakau: Ką tu padarei?! <...> Negaliu, sako. Prieš savo įsitikinimus, prieš savo sielos jausmus. Anelė kaip tik maitino kūdikį, o šis, žaisdamas su savo kojyte, šypsojosi patenkintas. Vyras pažiūrėjo ir sako: Štai, mamyt, kur laimė, kur yra idėja, kur grožis, kur tikrenybė. Žinai ką, tu man padėsi. Eisim rytoj iš pat ryto, paimsim vaikutį. 22 Taip žmona su sūnum tapo modeliais ir nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro pozavo šaltoje, drėgnoje akademijos skulptūros studijoje. Tik A. Zikarienės atkaklumas ir supratimas, kokia svarbi jos pagalba, leido šypsotis glaudžiant sustirusį, nerimstantį sūnelį. Dirbdamas vyras vis kalbėjo: Anelyte, kvietkeli, kur šypsena? Juk tu glaudi prie savęs mylimą vaikelį. Tu gi laiminga. 23 Buvo sunku, tačiau už šį gyvenimiškos tikrovės darbą 1916 m. spalio 24 d. J. Zikarui buvo suteiktas dailininko vardas ir sidabrinis akademijos ženklas. Tai buvo pasiaukojimo, siekiant tikslo, džiugus apvainikavimas. 24 Vėliau A. Zikaraitė kalbėjo: Mama vis mums, vaikams, sakydavo, kad pats Ilja Repinas pasakęs, jog šio darbo autorius turįs dievišką kibirkštį. 25 Pats jis, prisimindamas šį svarbų momentą, pasakojo: Šiuo meno laimėjimu džiaugėsi ir visa Petrapilio lietuvių kolonija. Tai mane dar labiau džiugino ir aš jaučiausi laimingas galįs nors mažyte dalimi prisidėti prie savo tėvynės garbės. 26 Baigęs akademiją J. Zikaras su didžiuliu pedagoginiu talentu ir meile dėstė piešimą, skulptūrą ir braižybą G. K. Štembergo gimnazijoje ir realinėje mokykloje J. Zikarienė. Prisiminimai apie mano brangų gyvenimo draugą Juozą Zikarą m., Kaunas, mašinraštis (surašyta dukters A. Zikaraitės), p. 12, Zikaro namų archyvas. 22 Ten pat, p R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie J. Zikaro diplominį darbą. 24 Kl. Čerbulėnas, Skulptorius Juozas Zikaras, 1981, mašinraštis, p. 2, Zikaro namų archyvas R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie J. Zikaro diplominį darbą. 26 M. Banytė, V. Laukaitienė. Juozas Zikaras, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009, p G. K. Štembergo gimnazijos ir realinės mokyklos atestatas, išduotas J. Zikarui Peterburge 49

8 Straipsniai Džiugią naujieną A. Zikarienė sužinojo tik iš laiško. Vykstant Pirmajam pasauliniam karui Peterburge buvo neramu, todėl 1916 m. padedant J. Tumui- Vaižgantui Anelė su sūneliu buvo išsiųsta į Babruiską ir įdarbinta prieglaudos vedėja. Laiške J. Zikaras rašė: Miela Anelyte, siunčiu tau linksmą naujieną: man Akademija suteikė Dailininko vardą. Taigi, mano brangi naturščica (rus. pozuotoja aut. past.), mūsų darbas nenuėjo ant nieko. Dabar aš esu Dailininkas. Gaila, kad aš negaliu tavęs priglausti prie širdies ir padėkoti už pozavimą ir atsiprašyti už mano nervavimąsi ir kankinimą tavęs. <...> Tuo tarpu sudievu. Bučiuoju tave daug sykių ir glaudžiu prie širdies, teipogi ir Jurgiuko. Žiūrėk, Anelyte, kad Jurgiukas nesusikultų. Saugok jį. Tavo Juozas Zik. 28 Kitame laiške dar labiau atsiveria, kiek daug reiškė žmonos palaikymas ir paguoda įtemptais studijų metais: Mano brangi Anelyte! Šiandien buvau ant parodos Akademijoj Dailės ir mačiau skulptūrą, atlietą iš gipso ir jau ant parodos. Moterims, ypač motinoms, labai patinka tavo gruppa. <...> Tu, Brangi mano Anelyte, man dabar daug brangesnė ir aš tave myliu labai labai už tavo kantrumą ir tai, kad tu, mano brangi, padėjai man pabaigti nešti [10 metų mokslo naštą aut. past.], nes aš buvau jau baisiai privargęs ir nekartą man sukosi galvoje labai tamsios mintys: mintis pertraukti siūlą gyvenimo. <...> Tikiuos, kad neužilgo mes pasimatysime, o gal ir vėl kartu būsime, tuomet aš padarysiu viso to, ko tu, mano brangi naturščica, troškai ir nurims tavo tuomet nuvargusi siela ir aš nusiraminsiu. <...> O kol kas pakentėk, mano brangi kvietkelis Anelyte. Tuo tarpu bučiuoju tave daug sykių ir spaudžiu prie širdies, teipogi mūsų paukštelį Jurgiuką. Tavo vyras tėvas ir labai jus mylintis Juozas. 29 Visais laikais menininkai išgyvena kūrybą žlugdančias finansines problemas, mat menas ne plataus vartojimo prekė, o gauti valstybinių užsakymų pavyksta tik pelniusiems pripažinimą. Profesionalaus, tačiau dar tik siekiančio pripažinimo menininko šeimai didelė paspirtis buvo taupi ir sumani namų šeimininkė. A. Zikarienės mokėjimas tinkamai paskirstyti maisto išteklius labai palengvino jaunos šeimos dalią sunkių nepriteklių metais m. sužinoję apie paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, Zikarai nutarė grįžti į gimtinę. Tikėjosi, kad joje bus palankesnės sąlygos įsikurti ir gauti darbo. Tačiau tūkstantį kilometrų iki Lietuvos keliauti teko sunkiomis sąlygomis m. balandžio 20 d. Anelė pagimdė antrą sūnų Vyturiuką, o gegužę atsirado galimybė išvykti iš Rusijos. A. Zikarienė rašė: Vaikai ir šiaip buvo labai nestiprios sveikatos, o dar tokia kelionė: <...> Atveža mus į kokią tai stotį, tenai prie vokiečių rubežiaus. Viešpatie, koks tai klaikumas, žmonių minios. Po atviru dangum tenai ir gimsta, ir miršta. Plotas nustatytas kryžiukais, kiek mirusiųjų! Siaučia visokios ligos. Mes gi visi [lietuvių grupė, su kuria keliavo Zikarai aut. past.] tuo atžvilgiu buvome laimingesni, nes mums davė gyvulinį vagoną. Mūsų buvo 1918 m. gegužės 2 d., Nr. 443, Zikaro namų archyvas. 28 J. Zikaro laiškas žmonai, , rankraštis, Zikaro namų archyvas. 29 J. Zikaro laiškas žmonai, , rankraštis, Zikaro namų archyvas. 50

9 gana didelis būrys, apie 50 žmonių. Tai vis ne lauke, vis ne ant lietaus. O su vaikučiais važiuojant nei kur apiplauti, nei kur išsidžiovinti. 30 Kartu keliavusiam meno istorikui Pauliui Galaunei atrodė, kad Zikarai visokio gero maisto turėję ir kad A. Zikarienės dėka visa šeima ne tik išlikusi, bet ir nesunkiai keliavusi, palyginti su kitais lietuviais. Alytė Zikaraitė irgi prisimena, kad Mama ne veltui mokėsi ekonomikos, ji per visą mūsų gyvenimą savo rankose laikė finansus ir maisto resursus. 31 Net 1940 m. vykstant pirmosioms tremtims A. Zikarienė iškart parūpino visai šeimai šiltų antklodžių ir džiūvėsių, kad būtų lengviau, jei tektų vėl palikti Lietuvą. Taigi ne mažiau sunkumų teko patirti ir 1918 m. parvykus į gimtinę. Jauna šeima apsistojo Paliukuose, Panevėžio apskrityje, J. Zikaro tėviškėje. Tą laikotarpį A. Zikarienė aprašė taip: O tenai apie Paliukus siaučia banditizmas. <...> Nusipirkom po didelį peilį. Tai, kai ateina naktis, tai girdisi, tai ten šaudo, tai ten žmonės rėkia. Tai tėtė su peiliu prie durų, o aš su peiliu prie lango visą naktį ir budim, kad apsisaugoti nuo banditų. Vaikučius sukišam už pečiaus <...> 32 Nurimus nepriklausomybės kovoms ir Lietuvos valdžiai stabilizavus padėtį, gyvenimas stojo į normalias vėžes, J. Zikaras įsidarbino piešimo mokytoju Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Zikarai kurį laiką gyveno atskirai, nes buvo sunku Panevėžyje rasti kambarį, kad priimtų šeimą su dviem mažais vaikais. Tuo metu teko išgyventi skaudžių likimo smūgių: vienas po kito mirė abu sūnūs. Linkusi trukdyti vyrą tik paskutinę minutę, virpančia ranka iš Rokiškio rašyta telegrama A. Zikarienė šaukėsi: Atvažiuok Jurgutis visai blogas. 33 Tačiau mažylis mirė kitą dieną 34. Motina didvyriškai ištvėrė netektis. Ji mokėjo sutramdyti ne tik savo skausmą, bet ir įkvėpti vilties gyvenimo prasmę praradusiam vyrui. Po antrojo sūnaus mirties ji gavo nevilties kupiną vyro laiškelį: Šiandien, 18 spalio dieną, užsibaigia 38 metai mano vargingiausios kelionės. Trisdešimtis aštuoneri metai medžiagiško ir dvasinio skurdo. Trisdešimts aštuoneri metai sunkios kaip visas pasaulis vienystos. Trisdešimts aštuoni meteliai kaip mano audringoje jūroje beplauko laivelis, kas žino, kur neša jį vilnios audringos. Kas žino, kur dings jo yrėjas, sudužus laiveliui. Kiek daug jau praėjo nuo dienos gimimo teip brangaus ir mylimo laiko. Kiek maža gyventa, kiek daug pergyventa. Nelemta man džiaugties nei saulės šviesa nelemta gėrėtis grožybėmis tiesa. Ką kalbu. Ne vienas esu su manimi vienysta: su 30 J. Zikarienė, Prisiminimai apie mano brangų gyvenimo draugą Juozą Zikarą m., Kaunas, mašinraštis (surašyta dukters A. Zikaraitės), p. 14, Zikaro namų archyvas R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie J. Zikaro žmoną A. Tūbelytę-Zikarienę. 32 J. Zikarienė, Prisiminimai apie mano brangų gyvenimo draugą Juozą Zikarą m., Kaunas, mašinraštis (surašyta dukters A. Zikaraitės), p. 16, Zikaro namų archyvas. 33 J. Zikarienė, telegrama, , rankraštis, Zikaro namų archyvas. 34 Jurgiukas Zikaras ( ). 51

10 Straipsniai manimi skurdas. Ne nuožmus medžiaginis skurdas, bet dvasios slogėjas. Ne dėl manęs pavasarį vyturys gieda. Ne dėl manęs vėjelis lapelius glosto. 35 Gilūs išgyvenimai paliko pėdsakus ir kūryboje. Negandos tik dar labiau sutvirtino Zikarų šeimą 1920 m. gegužės 18 d. gimė sūnus Vaidutis Jurgutis m. šeima persikėlė į Panevėžį ir apsigyveno išsinuomotame butelyje gydytojo K. Slieko name. Dirbdamas Panevėžio gimnazijos dailės mokytoju, J. Zikaras sukūrė daugelį nepriklausomos Lietuvos simboliais tapusių meno kūrinių: Laisvės statulą, Knygnešio skulptūrą, pirmąsias lietuviškas monetas, bareljefą Nežinomo kareivio kapui, iškilių valstybės veikėjų S. Daukanto, J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos biustus ir bareljefus. Menininkas kūrė ir simbolinio pobūdžio kūrinius: Lietuvaitė, Sapnas, Svajonė. A. Zikarienė pagrįstai galėjo didžiuotis savo vyru jo darbai žadino patriotizmą, puošė jaunos valstybės miestų aikštes. Gavęs honorarą už lietuviškų monetų sukūrimą J. Zikaras pagaliau galėjo tinkamai pasirūpinti šeima. Pasistatė puikų namą su dirbtuve Panevėžyje, P. Puzino gatvėje, bendravo su žymiausiais miesto inteligentais: Julijonu Linde-Dobilu, Matu Grigoniu, Panevėžio vyskupu Kazimieru Paltaroku. A. Zikarienė jau tuo metu ir iki pat gyvenimo pabaigos rūpinosi vyro autoritetu, patarė nesiblaškyti, susikaupti ties reikšmingais darbais. Gerbdama vyro kūrybą, skatino turėti dirbtuvėje geriausių darbų pavyzdžius. Deja, į šį patarimą skulptorius numodavo ranka m. spalio 10 d. J. Zikaras gavo tuomečio švietimo ministro Konstantino Šakenio kvietimą dėstyti skulptūrą Kauno meno mokykloje. Tai galima laikyti skulptoriaus pripažinimu, nes tuo laiku meno mokykloje dirbo garsūs kūrėjai: Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Kajetonas Sklėrius, Adomas Varnas, Petras Kalpokas, Juozas Janulis ir kiti. Taigi teko palikti Panevėžį m. Zikarų šeima persikėlė į Kauną, į puikią vietą, nuo kurios matyti visas senamiestis ir numylėtoji Vytauto bažnyčia. A. Zikarienė greitai įsiliejo į visuomeninį Kauno gyvenimą, aktyviai dalyvavo moterų organizacijų veikloje, rūpinosi savišvieta. Dukters akimis, mama labai kruopščiai ruošdavosi Moterų draugijos susirinkimams, rinkdavo medžiagą pranešimams: Likus trims penkioms dienoms iki susirinkimo mama uždarydavo abejas savo kambario duris, ant staliuko susikraudavo krūvas popierių ir mes vaikai nei šūkauti, nei lakstyti tomis dienomis po namus negalėdavome... Užtat tėtei ant galvos buvo leidžiama lipti. 36 A. Zikaraitė pasakojo, kad svetainėje susėsdavo puošnios rimtos damos, pirmiausia aptardavo reikalus ir tada jau Mama sublizgėdavo savo piterišku pyragu ir kava iš porcelianinių puodelių. 37 Duktė Alytė prisimena motiną: <...> Zikarienė buvo aukšta, graži, juodom ilgom kasom, mėlynomis akimis, gražios figūros moteris. Ji buvo J. Zika J. Zikaro rankraštis, Zikaro namų archyvas R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie J. Zikaro žmoną A. Tūbelytę -Zikarienę. 37 Ten pat. 52

11 rui pagrindinė pozuotoja moters figūrai. Charakteriu buvo priešinga Zikarui. Griežta, išdidi, žinojo savo vertę, kad ji yra žinomo skulptoriaus žmona. Mėgo visuomeninį darbą. Kai susikūrė prie Lietuvos moterų tarybos veiklių moterų draugija Moterų seklyčia, A. Zikarienė dalyvavo tų organizacijų komitetuose. Ši moterų organizacija skelbė lygybę tarp vyrų ir moterų. Ir šeimoje A. Zikarienė auklėjo vaikus, kad nėra moteriškų darbų, o visi turi šeimyniškais darbais pasidalinti. Nemėgo kino, bet užtat labai mėgo teatrą, ypatingai operą ir baletą. <...> A. Zikarienė norėjo išauginti vaikus visapusiškai išsilavinusius. <...> Buvo nupirktas pianinas, pasamdyta muzikos mokytoja <...> Mama taip pat mokėsi ir kalbų, ir skambinti pianinu. Taip pat mane, savo dukrą, vesdavo pas prancūzų kalbos mokytoją <...> Buvo griežta. <...> Apsirengti mėgdavo gražiai. <...> Mėgdavo skaityti knygas. <...> Mėgdavo eiti į svečius ir pas save priiminėti. <...> 38 Svarbu pažymėti, kad Zikarų šeimoje pasireiškė modernus vaikų auklėjimas bei vakarietiškas požiūris į tėvų ir vaikų santykius. Motina buvo įsitikinusi, kad vyras turi vaikams skirti dėmesio ne mažiau negu ji. Dukteriai dažnai pabrėždavo, kad tik išsilavinusi moteris gali įkvėpti vyrą aukštiems idealams. A. Zikarienės nuomone, moterys turėtų prisidėti ir prie šalies valdymo. Dukters prisiminimuose mama buvusi griežta ir nenuolaidi vaikams, bet išlikę du lapeliai su gyvulėlių piešinėliais ir A. Zikarienės prierašu: Jurgutytės piešta prieš mirtį, 39 bei užrašų knygelėje išsaugotos visų vaikelių pirmosios plaukų sruogelės rodo Anelę buvus mylinčia motina, jautria moterimi, tik nuo vaikystės išmokyta nerodyti savo jausmų. Vaikus ji auklėjo būti atsparius, aktyvius ir teisingus, dukteriai sakydavo, kad gyvenimas sunkus visiems, bet geras tik tvirtiems ir pasiryžusiems. 40 Palankiai apie ją atsiliepia ir B. Stasiūnienė: Žmona buvo vyro tikra draugė ir pagalbininkė jo darbuose. Visada džiaugdavosi jo pagimdytais meno kūriniais. Ji buvo ideali žmona, motina kantriai nešusi šeimos naštą vaikų auginimą. 41 A. Zikarienė augino keturis vaikus, rūpinosi visa šeimos buitimi, bet kaip ir dauguma veiklių bei susipratusių to meto inteligenčių priklausė Moterų draugijai, rūpinosi našlaičių ir našlių padėtimi Lietuvoje. Kita vertus, taupi žmona gana ilgai ginčydavosi su vyru, kuriam rūpėjo paremti, pamaitinti, apnakvindinti skurstančius savo mokinius, per Kūčias ar kitas šventes pasikviesti į svečius, mat jis, pats nemažai skurdo iškentęs, buvo ypač jautrus kitų nepritekliui ir nesėkmėms. Atsitikdavo ir taip, kad Meno mokykloje gavęs atlyginimą skulptorius didžiąją jo dalį išdalydavo vargstantiems studentams A. Zikaraitė, Skulptoriaus Juozo Zikaro žmona Anelė Zikarienė, 1994, sausio 28, mašinraštis, Zikaro namų archyvas. 39 Anelė Zikarienė, 1932, rankraštis, Zikaro namų archyvas R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie mamą A. Zikarienę. 41 Br. Stasiūnienė (A. Zikaraitės krikštamotė), 1990, liepos 26, mašinraštis, Zikaro namų archyvas. 42 Gydomosios fizkultūros specialistas Dineika prisimena apie Juozą Zikarą, užrašė A. Zikaraitė, 1976, Zikaro namų archyvas. 53

12 Straipsniai A. Zikarienė žinojo ir kitą vyro aistrą lošimo automatus, kurie taip pat nutraukdavo dalį šeimai reikalingų lėšų. J. Zikaro namų archyvo dokumentai liudija šeimoje buvus nemažai ginčų dėl pinigų. Pragmatiškajai Anelei dažnai nepavykdavo nuginčyti kilnių vyro poelgių svarbos ir pasitelkus taupumą kas kartą tekdavo suktis iš padėties iki kito atlyginimo. Tačiau savo vyro asmenyje matydama didį kūrėją, A. Zikarienė galėjo daug ką jam atleisti. Dar daugiau, ji žavėjosi puikiais vyro kūriniais ir pati jautėsi bent iš dalies, neformaliai, prie jų prisidėjusi. Ypač svarbi buvo jos parama dukters Alytės siekiams surinkti po Lietuvą išblaškytus tėvo kūrinius ir namuose įrengti memorialinį muziejų. Alytė Zikaraitė tėvo J. Zikaro kūrybos puoselėtoja Alytė Zikaraitė gimė kartu su dvyniu broliu Vainučiu 1925 m. vasario 20 d. Panevėžyje. Tai buvo vienas laimingiausių Zikarų gyvenimo laikotarpių: 1924 m. šeima įsikūrė naujuose namuose, J. Zikaras sukūrė reikšmingiausius kūrinius ir gavo keletą svarbių valstybinių užsakymų. Skulptūra Laisvė (1921) išgarsino menininką visoje Lietuvoje, netrūko ir privačių asmenų užsakymų: sukurti portretinius reljefus, nulipdyti biustus. Alytė prisimena daug džiaugsmingų vaikystės dienų, Marytės Nemeikšaitės vaikų darželį, kurį lankė su broliu. A. Zikarienė buvo linkusi auginti savarankiškus vaikus, prižiūrėjo mažuosius jiems to nepastebint. 43 Alytė paveldėjo motinos ryžtingumą ir plačią tėvo širdį, meilę Tėvynei bei jos valstybingumui, didelę pagarbą žmogaus asmenybei. Ji gerai mokėsi, buvo aktyvi ir spėri visai kaip motina jaunystėje. Priklausė Jaunimo Raudonojo kryžiaus būreliui 44, Aušros gimnazijoje leido ranka rašytą ir pieštą žurnaliuką Saulėlydis. Nežinia, kiek jo numerių išėjo, bet J. Zikaro memorialinių namų archyve išsaugotas vienas egzempliorius. Saulėlydyje yra A. Zikaraitės eilėraštis, J. Zaleskytės istorija ir lyriškas Laimos Griciūtės, vėliau tapusios žymia onkologe, apsakymėlis apie Katriutę. 45 Skulptorius vertino dukters gebėjimą blaiviai logiškai mąstyti, nesiblaškyti sudėtingose situacijose. J. Zikaras buvo visiškai atviras su vaikais, neslėpdavo 43 A. Zikaraitė, Skulptoriaus Juozo Zikaro ir Anelės Tūbelytės Zikarienės vaikai ir jų santykiai, mašinraštis, p. 3, Zikaro namų archyvas. 44 Lietuvos jaunimo Raudonasis kryžius būrelio nario liudijimas Nr. 2676, išduotas Elenai Zikaraitei, gyv. Kaune, besimokančiai J. Jablonskio pradžios m-loje, Zikaro namų archyvas. 45 Žurnaliukas Saulėlydis Nr. 1, 1938-IX-1 Aušros merg. g-ja, redaktorė E. Zikaraitė, iliustravo E. Zikaraitė, Zikaro namų archyvas. 54

13 gresiančio pavojaus. Tai atsispindi viename jo laiškų: Alytė ir Lilė! Aš išėjau pas mamą, bet jūs namų vienų nepalikite. Gali įvykti nelaimė. Būtų vėlu paskui dejuoti. <...> Vakare skalbyklos duris uždarykite. Per naktį laikyti atidarų durų negalima. <...> Aš rytoj grįšiu. Jeigu negrįščia porį dienų, tai, Alyte, važiuok Kačerginėn manęs ieškoti. Man sakė Stanikas, kad pakelėj kartais apiplėšia ir nužudo. Gal netiesa, daug ko išgalvoja. Jum palieku po porį saldainių, o kitas nunešu mamai. Tėvas m. vasarą Raudonoji armija stūmė vokiečių kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Rudenį sovietų valdžia vėl įsitvirtino Lietuvoje ir pasidėjo antra sovietinio teroro banga. Tuo metu paskui frontą į Vakarus pasitraukė tūkstančiai lietuvių, nenorėjusių dar kartą patirti sovietų okupacijos. Imta persekioti iškilius nepriklausomos Lietuvos veikėjus. J. Zikarą tardė kelis kartus. Saugumą domino, kur yra dingę trys jų sūnūs. Vaidutis, Teisutis ir Vainutis buvo laikomi žuvusiais, kai artėjant frontui nacių okupantai išsivedė juos kasti apkasų, o visą mobilizuotų vaikinų grupę subombardavo sovietų aviacija. Įžygiavus išvaduotojų armijai, saugumiečiai išsikvietė J. Zikarą teigdami, kad sūnūs nežuvę, o neva partizanaują miške. Už tai grasino ištremti žmoną ir dukterį, jei neišduosiąs, kur sūnūs slapstosi, nors šeima nežinojo, kur jie ir ar dar gyvi. Terorizuojamas, psichologiškai išsekintas J. Zikaras susiranda iš draugo gydytojo V. Kuzmos 1941 m. šiaip ne taip išprašytą morfino ampulę, kad turėtų išeitį nors tokiu būdu likti Tėvynėje, jei jį trems iš Lietuvos. Trečias kvietimas į saugumą 1944 m. lapkričio 9 d. buvo lemtingas. Grįžęs namo sumuštas menininkas šeimai pranešė, kad žmoną ir dukterį kitądien ketinama išvežti, o pats išgėrė nuodų. Duktė iškvietė gydytojus, bet J. Zikaras ligoninėje mirė. Vyro mirtis, trijų sūnų netektis prislėgė A. Zikarienę. Našlė su moksleive dukterimi buvo priversta išparduoti daiktus, nuomoti kambarius. Laimė, pavyko išvengti tremties, nes dalis prie sovietų prisitaikiusių įtakingų asmenų norėjo parodyti, jog intelektualinis Lietuvos elitas nėra naikinamas m. A. Zikaraitė įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Mechanikos fakultetą. Norėdama palengvinti savo ir mamos pragyvenimą, įsidarbino laborante braižomosios geometrijos katedroje. Per karą be žinios dingę trys broliai, tėvo biografija tapo rimta kliūtimi studijoms. Nors mokėsi gerai, 1948 m. pavasarį A. Zikaraitė buvo išbraukta iš studentų sąrašų. Spaudoje pasirodė straipsnis, kuriame piktintasi, esą buržujai mokosi tarybiniuose universitetuose: Kai kurie studentai, užslėpę savo dvarininkišką-kapitalistinę prigimtį, melagingai užpildę anketas, mėgino apgauti tarybinę valdžią ir įsibrovę Universitetan, studentų tarpe varyti ardomąjį darbą. Šie žmonės išlindo savo darbais, kaip svetimas elementas tarybinei mokyklai ir tarybinei liaudžiai, ir eilė jų, kaip pav.: Kabaila, Mandravickas, Zikaraitė buvo pašalinti iš mūsų Universiteto J. Zikaras, Laiškas A. Zikaraitei ir Lilei Žentelytei, 1944, vasara, Kaunas, rankraštis, Zikaro namų archyvas. 47 Komjaunimo organizacijos sekretorius A. Rasteika ir pavaduotojas J. Sabaliauskas, Tarybų Lietuva, 1948, balandžio 9. 55

14 Straipsniai Nežinia, ar būtų grįžusi mokytis, jei ne motinos ir artimos šeimos bičiulės Teofilės Vaičiūnienės vizitas pas komunistų partijos veikėją Justą Paleckį. Tais pačiais metais Alytė buvo grąžinta į universitetą m. A. Zikaraitė su pagyrimu baigė Kauno politechnikos institutą ir ilgą laiką dirbo Projektavimo institute vyriausiąja inžiniere. Tačiau troško įstoti į aspirantūrą ir tobulintis, tad įkalbėta A. Zikarienė raštu kreipėsi į J. Paleckį, prašydama padėti dukrai m. balandžio 5 d. tuometis Lietuvos KP(b) Mokslo ir Aukštųjų Mokyklų skyriaus vedėjas Lazutka atsiuntė laišką: Priėmimo klausimą sprendžia aukštosios mokyklos vadovybė, ir mūsų tarpininkavimo šiuo atveju nereikia, kadangi priėmimas priklauso nuo asmeniškų stojančiojo į aspirantūrą privalumų. 48 Šis atsakymas reiškė, kad A. Zikaraitei užkirstas kelias į mokslo aukštumas m. šeimą pasiekė gera žinia Teisutis, Vaidutis ir Vainutis Zikarai yra gyvi ir sveiki. Alytei pavyko susisiekti su broliais, kurie per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė Vokietijoje, o vėliau JAV (Vaidutis ir Vainutis) ir Australijoje (Teisutis). Keletą metų dirbę fabrikuose, broliai turėjo sukaupę lėšų, tad pasiūlė sesei pabandyti surinkti po Lietuvą išblaškytus tėvo darbus ir sukaupti juos buvusioje dirbtuvėje, pirmajame namelio aukšte. A. Zikarienė, jau silpnos sveikatos, patikino dukterį padėsianti kuo galėsianti. Bendraudama su broliais ir saugodama prisiminimus apie tėvą Alytė atsisakė galimybės toliau studijuoti, bet negalėjo išduoti tėvo atminimo. Būtent dukters pastangomis J. Zikaro kūryba išliko ir buvo populiarinama, tik jos dėka šiandien turime skulptoriaus memorialinį muziejų Kaune, įrengtą jo statytuose namuose J. Zikaro g. 3. Po menininko mirties kūriniai buvo išsklaidyti, dirbtuvėse palikta netvarka, tad muziejaus kūrimo istorija buvo ilga ir sudėtinga. A. Zikaraitė prisiminimuose rašė: Tuomet [1955 m.] tėvelio darbai buvo nesutvarkyti, daug darbų palikta plasteline (neatlietų iš gipso). Patalpos, kur buvo tėvelio dirbtuvės, buvo paliktos baisioje betvarkėje. Aš kiek galėjau tuos darbus sutvarkiau ir išdėsčiau, kad būtų galima parodyti, ką J. Zikaras yra sukūręs ir palikęs. 49 Svarų akstiną įamžinti atminimą suteikė ir monografijos apie J. Zikarą autoriaus Stasio Budrio padrąsinimas m. A. Zikaraitė kartu su motina pradėjo tvarkyti tėvo kūrybinį palikimą, rinkti medžiagą ir prisiminimus. Šį darbą skulptoriaus duktė prisimena taip: Kadangi lėšų trūko, pati dariau remontą, tvarkiau kūrybinį palikimą, įrėminau visus grafikos darbus. Darbus iš lengvai tirpstančio plastilino atliejom iš gipso. Svajojau, kad vėliau visi darbai Atsakymas pil. Zikarienei, Lietuvos KP(b) Mokslo ir Aukštųjų Mokyklų skyriaus vedėjas Lazutka, Zikaro namų archyvas. 49 A. Zikaraitė, Kaip buvo įkurtas Juozo Zikaro muziejus, , mašinraštis, p. 1, Zikaro namų archyvas. 50 M. Banytė, V. Laukaitienė. Juozas Zikaras, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009, p

15 būtų atlieti iš bronzos. 51 Dar smulkiau aprašytas dirbtuvės remontas: Remontas vyko sunkiai:...pradėjau dažyti sienas. Tuo metu nebuvo galima gauti norimos spalvos dažų, tai aš į kalkes pyliau rašalą, lazurką, tušą ir bandžiau išgauti tinkamą pilką spalvą. Kad sienos neteptų, dėjau ūkiško muilo. <...> dažiau vėl ir vėl iš naujo. <...> pati pjausčiau, klijavau; pjausčiau stiklą, dažiau rėmus, dariau paspartus ir kabinau ant metalinių juostų. 52 Alytė visą laiką labai apgailestavo, kad sunkiu pokario laikotarpiu, kai juodvi su mama po skulptoriaus mirties liko vienos, teko parduoti nemažai vertingų J. Zikarui priklausiusių daiktų. Rinkdama prisiminimus apie tėvą, A. Zikaraitė važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius. Šiose kelionėse ją lydėjo bičiuliai Lilė ir Juozas Vaitkai, kartais vyras Jonas Misurevičius. Veikiausiai dėl pasirinktos misijos išsaugoti kūrybinį tėvo palikimą Alytė net ir ištekėjo 50 metų: Vis nebuvo kada, vis bėgau, rinkdama tėtės darbus, besirūpindama mama, beramindama ją dėl brolių, 53 kartais juokaudavo. Duktė rinko išblaškytus tėvo darbus, užrašė daugiau nei 30 žmonių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, prisiminimus apie jį. A. Zikaraitė rašė ne tik apie savo, bet ir apie kitas lietuvių inteligentų šeimas, glaudžiai bendravusias su Zikarais: apie J. Tumą-Vaižgantą, arkivyskupą K. Paltaroką ir kt. Muziejaus steigėjai teko atlaikyti ir valdžios spaudimą pertvarkyti J. Zikaro dirbtuves socialistinio realizmo linkme. Dėl tėvo kūrybinio palikimo A. Zikaraitei daugiausia teko bendrauti su Kauno Vykdomojo komiteto atstove Janina Narkevičiūte. Sovietinė valdžia stengėsi užsienio svečiams parodyti pagarbą meno įvairovei ir net buržuazinės Lietuvos menininkams, kurių kūryba nesiderino su socialistinio realizmo standartu. Prašoma iš ekspozicijos patraukti arkivyskupo biustą, A. Zikaraitė atsakydavo, kad čia yra tik Zikaro kūrinių sandėlis, gal tik sutvarkytas, kad būtų galima parodyti žmonėms 54. Alytė buvo drąsi ir principinga. Gūdžiais sovietiniais laikais 1959 m. lapkričio 18 d., per tėvo gimtadienį namų dirbtuvėse ji slapta parengė parodą, kurioje buvo eksponuojama skulptoriaus branginta Lietuvos trispalvė ir gautas svarbus valstybės apdovanojimas Gedimino ordinas m. A. Zikaraitė pradėjo rūpintis J. Zikaro memorialinio muziejaus statuso įteisinimu, siūlė Vyriausybei padovanoti visas meno vertybes, tačiau valdžia nesusidomėjo m. testamentu visus tėvo kūrinius, asmeninius ir buities daiktus, archyvinę medžiagą, nuotraukas, knygas, autentiškus baldus ir namą paliko Lietuvos dailės muziejui bei įpareigojo šiame pastate įrengti J. Zikaro memorialinį muziejų m. pakeitė testamentą ir namą bei visą 51 Ten pat, p A. Zikaraitė, Kaip buvo įkurtas Juozo Zikaro muziejus, 1994, rugpjūčio 26, mašinraštis, p. 3, Zikaro namų archyvas R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie jos veiklą. 54 A. Zikaraitė, Kaip buvo įkurtas Juozo Zikaro muziejus, 1994, rugpjūčio 26, mašinraštis, p. 17, Zikaro namų archyvas. 57

16 Straipsniai skulptoriaus palikimą atidavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio muziejui, su sąlyga po jos ir sutuoktinio J. Misurevičiaus mirties šiame name įrengti skulptoriaus J. Zikaro memorialinį muziejų 55. Kad nesunyktų su tokia meile ir tikėjimu statyti namai, kad žmonės galėtų pamatyti, pažinti ir pajausti, kokioje aplinkoje gyveno viena paprasta, savo Tėvynę ir artimuosius labai mylėjusi šeima. J. Zikaro memorialiniame muziejuje saugoma jo dukters sukaupta archyvinė medžiaga, asmeniniai laiškai, dokumentai, užsakymai kūriniams sukurti, kiti eksponatai, lankytojams ir tyrinėtojams pristatantys įžymų skulptorių ir pedagogą. Išsipildė A. Zikaraitės svajonė: Kai Lietuva švęs 1000-metį, tėtės muziejus 50-metį. 56 Šiandien skulptoriaus J. Zikaro kūriniai yra neatsiejama lietuviškumo dalis. Ištikimiausi gyvenimo bendražygiai padarė neabejotiną įtaką jo kūrybai. Jeigu ne Anelės Tūbelytės moralinė parama ir tvirtas užsispyrimas matyti šalia iškilų menininką, dabinsiantį Lietuvą savo kūriniais, J. Zikaras gal net būtų metęs pasirinktą kelią, nebaigęs mokslų. Jeigu ne dukters užsispyrimas ir kietas charakteris, daugelis J. Zikaro kūrinių būtų pražuvę amžiams ir Kaune, veikiausiai, neturėtume Juozo Zikaro memorialinio muziejaus. Išvados Šis straipsnis pirmasis bandymas analizuoti Anelės Zikarienės ir Alytės Zikaraitės vaidmenį skulptoriaus Juozo Zikaro gyvenime, kūryboje ir įamžinant kūrybinį palikimą. Tyrimas atskleidė, kad J. Zikaro kūrybiškumą įvairiais gyvenimo etapais labiausiai skatino žmona Anelė. Ji buvo ne tik svarbiausias jo kūrinių modelis, bet ir dvasinės stiprybės šaltinis, ji rūpinosi ir kūrėjo buitimi, ir kūryba. Vienas gražiausių pirmųjų profesionalių J. Zikaro kūrinių diplominis darbas Motina atsirado, iš dalies, tik žmonos dėka. Nors ji buvo reiklaus, nenuolaidaus charakterio, bet visada teisinga, ištikima J. Zikaro gyvenimo ir kūrybos palydovė, mokėjo suteikti jam moralinių jėgų ir vilties, kai menininkas jautėsi žlugdomas. A. Zikarienės ūkiškumas, taupumas padėjo šeimai išlaikyti ekonominį stabilumą, ypač m. pradėjus karjerą Lietuvoje. Anelė Zikarienė buvo ne tik keturių vaikų motina, bet ir aktyvi visuomenininkė. Ji priklausė Lietuvos moterų tarybai, rūpinosi našlaičių ir našlių padėtimi Lietuvoje, padėjo vyrui rūpintis nepasiturinčiais studentais. Alytė Elena Zikaraitė ( ) paveldėjo motinos ryžtą ir tėvo gerumą, meilę Tėvynei bei jos valstybingumui, pagarbą žmogui. Jos gyvenimo misija tapo išsaugoti tėvo kūrybinį palikimą, įsteigti memorialinį muziejų. 55 M. Banytė, V. Laukaitienė, Juozas Zikaras, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2009, p R. Ruibienės interviu su A. Zikaraite apie J. Zikaro muziejų. 58

17 A. Zikaraitė surinko po Lietuvą išblaškytus jo darbus, dokumentus, prisiminimus apie jį. Visą J. Zikaro kūrybinį palikimą 1995 m. testamentu padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. The Most Important Women of Sculptor Juozas Zikaras: his Wife Anelė Zikarienė and his Daughter Alytė Zikaraitė Summary The creation of prominent Lithuanian sculptor Juozas Zikaras was influenced by his wife Anelė Zikarienė ( ). She was the main model of his scultures. We can see A. Zikarienė s face in his first professional work Mother (1916), and the famous sculpture in Kaunas The Independance (1921). Even though Anelė Zikarienė was an educated and strict lady, she was a right partner who cared about the professional career of her husband. She was a very good economist, and despite very unstable Zikaras s income, she managed the family budget well. Anelė Zikarienė had six children, two of which died at a very young age. In addition to house keeping and caring about the children, Anelė Zikarienė was a very active member at the Lithuanian Women s Council. After the death of Juozas Zikaras, Anelė Zikarienė encouraged their daughter Alytė Zikaraitė ( ) to gather all works of art of Juozas Zikaras and establish a memorial museum at his studio. Alytė Zikaraitė devoted her life for the establishment of Zikaras memorial museum. In 1955, she started travelling around Lithuania gathering her father s pieces of art, wrote memoirs about Zikaras, and made archives of personal documents. In 1995, she wrote a testament, according to which Zikaras s memorial museum was donated to M. K. Čiurlionis National Museum of Art. Keywords: Anelė Zikarienė, Alytė Zikaraitė, Juozas Zikaras, Kaunas. 59

18 Straipsniai Priedas 1 pav. Anelė Tubelytė (dešinėje), jos sesuo ir brolis Petrapilyje. Apie 1910 m. (ZN archyvas). 60

19 2 pav. J. Zikaro ir A. Tubelytės tuoktuvės. Petrapilis, (LLMA). 61

20 Straipsniai 3 pav. J. Zikaras ir A. Zikarienė su vyresniaisiais sūnumis Vaidučiu ir Teisučiu. Apie 1926 m. Panevėžys (ZN archyvas). 62

21 4 pav. A. Zikarienė su dvynukais Alyte ir Vainučiu. Apie 1937 m., Kaunas (ZN archyvas). 63

22 Straipsniai 5 pav. A. Zikarienė su Alyte Zikaraite ir Vainučiu Zikaru. Apie 1938 m. (ZN archyvas). 6 pav. Zikarų šeima miesto sode m., Kaunas (ZN archyvas). 64