MERKIO BASEINO VANDENS TURIZMO GALIMYBIŲ ANALIZĖ

Transkriptas

1 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS BENDROSIOS GEOGRAFIJOS KATEDRA Daiva Petkauskienė Geografijos magistrantūros studijų programos, 2 kurso studentė MERKIO BASEINO VANDENS TURIZMO GALIMYBIŲ ANALIZĖ Magistrinis darbas Darbo vadovai: doc. dr. K. Švedas doc. dr. J. Taminskas VILNIUS

2 TURINYS Įvadas 3 1. Metodinė dalis Darbo naujumas.ir aktualumas Tikslas ir uždaviniai Darbo metodika Literatūros ir informacininių šaltinių apžvalga 5 2. Merkio baseino geografinis apibūdinimas Baseino geografinė padėtis Gamtinių geografinių komponentų apžvalga Reljefas ir jo kilmė Klimato ypatumai Hidrografinis tinklas Dirvožemis Augalija Saugomos teritorijos Visuomeninių objektų apžvalga Svarbiausios gyvenvietės Kelių tinklas ir kita infrastruktūra Kultūrinis paveldas Upių hidrologinio režimo ypatumai Upių mityba Vandens temperatūros ir ledo reiškiniai Morfometrinių charakteristikų kitimas nuo aukštupio iki žemupio Upių nuotėkis Vandens turizmo galimybių analizė Esamų turistinių vandens maršrutų apžvalga Perspektyvūs vandens turizmui maršrutai Turistinių vandens maršrutų analizė Rekomendacijos ir apibendrinimas 69 Išvados 71 Literatūra 73 Summary 75 Priedai 77 2

3 ĮVADAS Daug upių, upelių ir upokšnių vingiuoja per Lietuvą. Vienos iš jų ilgesnės, kitos trumpesnės, bet visos labai puošia mūsų kraštovaizdį. Senovėje upės buvo pagrindinėmis susisiekimo arterijomis, vėliau upių vanduo buvo naudojamas energetikoje, pramonėje, žemės ūkyje. Tačiau upės taip pat yra ir neatsiejama rekreacijos dalis. Rekreaciniu požiūriu yra svarbus upių pakrančių grožis, žvejybai bei vandens turizmui tinkamos upių atkarpos. Populiarėjantis turizmas Lietuvoje, didesnės galimybės keliauti paskatino pasigilinti ir paanalizuoti vieną iš aktyvaus turizmo rūšių vandens turizmą. Pagrindinis šio turizmo privalumaskelionės pažintinių tikslų derinimas su sportu, kūno kultūra. O tai ypač svarbu mūsų ribotos fizinės veiklos amžiuje. Turistiniai žygiai vandeniu labai grūdina organizmą, ugdo fizinę ištvermę. Vandens maršrutai dažnai atveda į atokiausius gamtos kampelius, sunkiau pasiekiamus objektus. Keliauti galima pavieniui ar grupėmis, šeimomis. Tinka įvairios transporto priemonės: baidarės, valtys, plaustai, katamaranai. Tačiau dėl didesnio greičio, transportavimo patogumo dažniausiai naudojamos baidarės. Kelionėms pasirenkami įvairūs maršrutai: vieni keliauja tykiomis gimtojo krašto upėmis, kiti renkasi sraunesnius upelius su kliūtimis, rėvomis; treti keliauja ežerais. Dėl įspūdingo kraštovaizdžio, gausaus kultūrinio paveldo, upių mitybos ypatumų - vienas tinkamiausių vandens turizmui ir jo plėtotei yra Merkio upės baseinas. Merkys ir jo intakai Šalčia, Visinčia, Ūla, Varėnė, Grūda vienos gražiausių ir švariausių Lietuvos upių. Gražios apylinkės, pušynai, skardžiai, vingiai, rėvos, švari vaga, gilios sietuvos, smėlėtos pakrantės ir daugybė gerai įrengtų stovyklaviečių daro Merkį patrauklų vandens turistams. Merkio baseinas yra viena seniausių Lietuvos gyvenamų vietų, siekianti ankstyvąjį akmens amžių paleolitą, todėl čia gausu akmens amžiaus stovyklaviečių, istorine praeitimi garsūs piliakalniai, dzūkų kaimuose išlikusi tradicinė kaimų struktūra, žemėnauda, verslai. Tad yra kur pasižvalgyti, praplėsti savo akiratį, pailsėti tyliame gamtos prieglobstyje. Šiame darbe pateikiama Merkio baseino geografinė analizė, apžvelgiamas teritorijos kultūrinis potencialas, nurodomi vandens turizmui tinkami maršrutai. Gal būt skaitytoją sudomins krištolinės Merkio versmės ir kils noras pakeliauti po žilą senovę menančią Dainavos šalį... Esu dėkinga darbo vadovams doc. K. Švedui ir doc. J. Taminskui už vertingus patarimus ir pastabas bei konsultavusiems įvairiais klausimais, rašant šį darbą. 3

4 1. METODINĖ DALIS 1.1. DARBO NAUJUMAS IR AKTUALUMAS Turizmas Lietuvoje tampa vis labiau populiarus. Tai lemia gamtos įvairovė, ekonominės, socialinės ir kitos priežastys. Nemažas dėmesys skiriamas ir vienai aktyvaus turizmo rūšių vandens turizmui. Lietuva upių ir ežerų kraštas. Nedidele turistine valtele arba baidare galima apiplaukti visą mūsų šalį. Hidrologai Lietuvoje priskaičiuoja apie 30 tūkstančių upių ir upelių, ilgesnių kaip 0,25 km. Daug ežerų protakomis bei upėmis susisiekia vienas su kitu. Taigi, keliauti tikrai yra kur. Tačiau keliautojui dažnai iškyla klausimas, kokį maršrutą pasirinkti, kokia upe plaukti, kur gauti informacijos apie pasirinktą maršrutą. Literatūros, kurioje būtų aprašyti vandens maršrutai, nėra daug, o esama yra pasenusi. Informacijos apie siūlomas keliones galima gauti baidarių nuomos punktuose, turizmo agentūrose, Turizmo Informacijos centruose. Bet paanalizavus siūlomas maršrutus, matosi, kad visi paslaugų teikėjai siūlo tas pačias, populiarias upes. Pasiūla nėra gausi ir įvairi. Vasarą populiariausi maršrutai Šventosios, Žeimenos, Ūlos, Dubysos, Minijos upėmis, Aukštaitijos nacionalinio parko ežerais. Tuo tarpu yra daugybė upių ir upelių, tinkančių vandens turizmui, kurie yra primiršti. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą turi būti įdiegtas visiškai naujas vandens telkinių valdymo principas jie bus tvarkomi ir saugomi atsižvelgiant ne į administracines, bet į upių baseinų ribas. Vadovaujantis šiuo principu, šiame darbe atliekama Merkio upės baseino išsami hidrologinė analizė, pateikiamos tinkamos vandens turizmui upių atkarpos, aprašyti lankytini objektai. Plėtojantis turizmui Lietuvoje, didėja kaimo turizmo sodybų, motelių, kempingų skaičius, todėl darbe apžvelgta jų sklaida tiriamoje teritorijoje. Sukaupta medžiaga pateikiama kartografiškai TIKSLAS IR UŽDAVINIAI Atsižvelgdama į darbo aktualumą ir reikalingumą, ėmiausi šio darbo, kurio tikslas išanalizuoti Merkio baseino hidrografinius ypatumus, gamtinį ir kultūrinį potencialą, bei nustatyti vandens turizmui tinkamas upes ar jų atkarpas ir įvertinti vandens turizmo vystymo galimybes. Tikslui įgyvendinti buvo iškelti šie uždaviniai: 1. Atlikti Merkio baseino gamtinių geografinių komponentų apžvalgą; 2. Išanalizuoti šio baseino kultūrinį potencialą; 3. Apibendrinti ir pateikti vandens turizmui aktualias žinias apie upių nuotekio svarbiausias charakteristikas, pagal hidrologijos stočių duomenis; 4. Nustatyti tinkamas vandens turizmui Merkio baseino upes ar jų atkarpas; 5. Įvertinti vandens turizmo galimybes. 4

5 1.3. DARBO METODIKA Šio magistrinio darbo tikslo siekimas ir uždavinių įgyvendinimas pareikalavo įvairių darbo metodų. Norint atlikti išsamią Merkio baseino hidrografinę analizę ir įvertinti vandens turizmo galimybes, reikėjo ne tik kruopščiai išstudijuoti Lietuvos upių kadastro duomenis, perskaityti nemažai literatūros šia tema, bet ir atlikti turistinius žygius įvairiomis Merkio baseino upėmis. Tam reikėjo turėti baidarę, skaitmeninį fotoaparatą, o taip pat entuziazmo, kūrybiškumo, žingeidumo. Kad darbas vyktų nuosekliai ir sklandžiai, jis buvo suskirstytas į keletą etapų. Pirmasis etapas informacijos rinkimas ir sisteminimas. Šiuo etapu buvo skaitoma įvairi su magistrinio darbo tema susijusi literatūra, informacijos ieškoma Varėnos, Šalčininkų savivaldybėse, Dzūkijos Nacionalinio parko informacijos centre. Žinios tikslinamos internete, naudojamasi kartografinė medžiaga. Naudoti literatūros šaltinių analizės, statistinės analizės, sintezės, aprašomasis metodai. Antrajame etape atliekama baseino hidrografinė analizė, naudojantis hidrologijos stočių duomenimis. Šiame etape taip pat nustatomos tinkamos vandens turizmui upės ar jų atkarpos, pateikiami konkretūs maršrutai. Naudojami matematiniai, statistinės analizės, kompiuterinės grafikos metodai. Sudarant žemėlapius, schemas, panoramines nuotraukas, matematinius skaičiavimus naudotos Akis M 2, Corel Draw 11, Adobe Photoshop CS3, Microsoft Office Excel 2003, Microsoft Office Word 2003 kompiuterinės programos. Trečiasis etapas baseino vandens turizmo galimybių analizė. Atliekant Merkio baseino turistinių vandens maršrutų analizę, atsižvelgiama į šiuos kriterijus: Upės ilgį, L kuris apsprendžia vandens trasos ilgį; vandens debitą, Q - kuris laiko atžvilgiu kinta priklausomai nuo kritulių kiekio upės baseine ir sniego tirpsmo intensyvumo ir lemia vandens lygio svyravimus; kritimą (nuolydį) H kuris įtakoja upės srovę ir jos galingumą. Darbe išanalizuoti populiariausi turistiniai vandens maršrutai ir mažai panaudojamos vandens turizmui Merkio baseino upės ir jų atkarpos. Remiantis atlikta hidrologine analize, įvertinamos vandens turizmo galimybės, suformuotos pagrindinės išvados, pateikti pagrįsti pasiūlymai turizmo situacijai gerinti. Šiame etape naudoti analizės, sintezės, apibendrinimo metodai LITERATŪROS ŠALTINIŲ APŽVALGA Kiekvienas rašomas darbas turi būti tikslingas ir naudingas, todėl norėdama įvykdyti numatytus šiame darbe uždavinius ir pasiekti tikslą, ėmiausi literatūros šaltinių analizės. 5

6 Norint išanalizuoti vandens turizmo galimybes, pirmiausia reikėjo apžvelgti tiriamos teritorijos ežerų ir upių įvairovę, pagrindinius veiksnius, formuojančius hidrografinį tinklą. Šiais klausimais radau nemažai informacijos monografijose I. Baltrušaitienės, J. Jablonskio, M. Lasinsko Pietryčių Lietuvos hidrografija. Upės. ; A. Basalyko Lietuvos upės, Lietuvos TSR fizinė geografija 2 t.; K. Gaigalio, J. Jablonskio Pietryčių Lietuvos hidrografija. Ežerai.. Surinktą informaciją reikėjo išanalizuoti, susisteminti. Ieškodama informacijos apie upių ilgius, jų baseinų plotus, pirmiausia rėmiausi pirminiais šaltiniais: Lietuvos upių kadastro, Hidrologijos metraščių duomenimis. Kadangi laikui bėgant dėl melioravimo darbų, statomų užtvankų ir kitokios žmonių veiklos vyko hidrografinio tinklo pokyčių, surinktą medžiagą reikėjo patikslinti, papildyti. Norėdama charakterizuoti teritorijos gamtinius geografinius komponentus, rėmiausi knygomis Č. Kudabos Lietuvos aukštumos, Č. Kudabos ir R. Krupicko sudaryta knyga Apie Lietuvos žemę. Taip pat buvo analizuojama Lietuvos TSRS fizinė geografija I ir II tomų medžiaga. Naudojausi Lietuvos TSR atlaso tekstine medžiaga ir žemėlapiais. Šiuose leidiniuose pateikiama svarbiausia informacija apie Lietuvos geologinę raidą, hidrologines ir klimato ypatybes, dirvožemių, augalijos ir gyvūnijos rūšinę sudėtį ir paplitimą, įvairių komponentų sąveikoje susidariusius gamtinius kompleksus. Siekiant išanalizuoti kultūrinį teritorijos potencialą, rėmiausi Kultūros paveldo centro internetiniu tinklapiu kuriame radau kultūros paveldo objektų sąrašus, ir kitą reikiamą informaciją. Norėdama nustatyti jų vietą teritorijoje, vadovavausi K. Vaškelio sudarytu Turisto atlasu, Lietuvos Geologijos tarnybos interaktyviu žemėlapiu Renkantis vandens turizmo maršrutus svarbu žinoti upės vandeningumą, sezoninį ir mėnesinį jo pasiskirstymą, potvynių ar poplūdžių charakteristikas. Taip pat svarbios vandens turizmui upių vandens temperatūros, ledo reiškiniai, kurie smarkiai įtakoja vandens turizmo sezoną. Upių nuotėkio rėžimas analizuojamas nuo 1959 iki 2005 metų, remiantis Hidrologijos metraščiuose pateikta medžiaga. Ten pat informacijos ieškota ir siekiant įvertinti vandens temperatūras metų bėgyje, ledo reiškinius. Daug svarbios medžiagos apie upių išilginius profilius, svarbiausius morfometrinius rodiklius radau B. Gailiušio, J. Jablonskio, M. Kovalenkovienės monografijoje Lietuvos upės. Hidrografija ir nuotėkis. Knygoje taip pat aprašomi hidrografinių duomenų analizės metodai, upių nuotėkio charakteristikų apskaičiavimo būdai. Apie siūlomus turistinius vandens maršrutus, infrastruktūrą, poilsio, maitinimo įstaigas informacją rinkau internete skelbiamuose baidarių nuomos punktuose, Varėnos rajono turizmo ir verslo informacijos centro internetiniame tinklapyje Dzūkijos nacionalinio parko internetiniame tinklapyje Šalčininkų rajono savivaldybės turizmo ir informacijos tarnyboje 6

7 2. MERKIO BASEINO GEOGRAFINIS APIBŪDINIMAS 2.1. BASEINO GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR TERITORIJA Į Nemuno vidurupio atkarpą, tekančią daugiausia per aukštumas, įteka nedaug intakų. Iš jų didžiausias Merkys, Lietuvos teritorijoje turintis 3780,7 km 2 baseino plotą, o kita dalis 635 km 2 Baltarusijoje, kuriai priklauso Merkio ir jo intakų Šalčios, Versekos, Ūlos aukštupiai. Merkio baseinas yra pietrytinėje Lietuvos dalyje (1 pav.). Tiriama teritorija vakaruose ribojasi su Nemuno vidurupio dešiniųjų intakų MERKIO BASEINAS 1 pav. Lietuvos upių baseinai. (Pietų Lietuvos..., 2003) baseinais, šiaurėje - Neries mažųjų intakų Ašmenos, Vokės baseinais, rytuose ir pietryčiuose ribojasi su Ašmenos, Gaujos, Ditvos baseinais. Merkio baseinas apima Pietryčių lygumos pietinę dalį, Ašmenos aukštumos vakarinį pakraštį bei rytinę Dzūkų ežeruotosios aukštumos dalį. Jo takoskyra eina tiek aukštumomis, tiek ir žemumomis, kuriose ne retai ją sunku ir atsekti. Tokiose neryškiose vietose takoskyros arba pačios keičiasi kintant sąlygoms, arba jas performuoja žmogus. Pavyzdžiui, metais iškasus kanalą ties Žagarine iš Merkio į Papio ežerą, Merkio sausmečio nuotakis buvo nukreiptas į Vokę; Merkio intako Ūlos ir Nemuno intako Katros aukštupių takoskyra visiškai neryški (Baltrušaitienė ir kt., 1975). Didžioji dalis Merkio baseino teritorijos plyti Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, tik keleto kairiųjų intakų pradžia Trakų rajone. Merkys gauna pradžią pietiniuose Ašmenos moreninio gūbrio šlaituose, Želvų pelkėje, apie 18 km į pietvakarius nuo Ašmenos. Iš karto teka šiaurės kryptimi. Įtekėjus pirmajam, kiek žymesniam, intakui, Bienei, ties Tabariškėmis Merkys suka į pietvakarius. Šią tekėjimo kryptį jis išlaiko beveik iki pat žiočių. Tiktai nuo Skroblaus, likus 11 km iki Nemuno, daro staigų posūkį į šiaurės vakarus ir ties Merkine įteka į Nemuną. 7

8 2.2. GAMTINIŲ GEOGRAFINIŲ KOMPONENTŲ APŽVALGA Upių tinklas formuojasi, paviršiaus vandenims ir jų nešmenims veikiant dirvos paviršių, ir priklauso nuo klimato bei reljefo pobūdžio, dirvos laidumo vandeniui, kitų gamtinių geografinių faktorių. Pastaruoju metu upių tinklą labai dažnai performuoja žmogus. Jo veikla pasireiškia melioruojant žemes ištiesinant upelių vagas, įrengiant tvenkinius, nukreipiant dalį arba visą upės nuotekį į kitą baseiną ir kt. Trumpai apžvelgsime šiuos pagrindinius faktorius, turinčius įtakos hidrografinio tinklo formavimuisi RELJEFAS IR JO KILMĖ Šioje Lietuvos dalyje reljefas susijęs su prekvartero, apatinio, vidurinio ir viršutinio pleistoceno moreniniais paviršiais. Jo bruožai atspindi priešpaskutinio bei paskutinio ledynų deglaciacijos sąlygas ir dinamiką, prieledyninių baseinų išplitimo ir drenažo ypatumus, morfoklimatinių ciklų bei tektoninių procesų kaitą vėlyvajame ledynmetyje bei poledynmetyje. Dabartinis Merkio hidrografinis tinklas į vieną geosistemą jungia amžiumi, litologija, genetika bei struktūra besiskiriančius paviršiaus plotus (Basalykas, 1965). Lietuvos pietuose ir rytuose yra išsidėsčiusios Baltijos aukštumos, vadinamos Baltiškuoju kalvynu, kurios Nemuno ir Neries upių yra suskaidytos į Sūduvos, Dzūkų ir Aukštaičių aukštumas. Būtent Dzūkų aukštuma apima visą šiaurvakarinę Merkio baseino dalį. Tačiau didžiausią baseino teritoriją apima D a i n a v o s Baseino ribos 2 pav. Merkio baseinas. 8

9 Pietryčių lygumos pietinė dalis, vadinama Dainavos lyguma. Pietrytinėje baseino dalyje plyti Eišiškių plynaukštė ir Medininkų aukštuma, kurioje yra aukščiausia baseino vieta (297 m), jau Baltarusijos teritoroijoje (2 pav.). Maždaug 47% šios upės baseino plyti 9% 16% 47% 28% Dainavos lyguma Lydos plynaukštė Dzūkų aukštuma Medininkų aukštuma 3 pav. Baseino orografinis pasiskirstymas. Dainavos lygumoje. Lydos plynaukštėje yra 27,7% Merkio baseino, Dzūkų aukštumoje - 16%, o Medininkų aukštumoje - apie 9,3% Gerulaitis, (3 pav.). Kadangi Merkio baseinas ištįsęs iš šiaurryčių į pietvakarius ir yra nelabai simetriškas, siauresnė, dešinioji, baseino dalis užima ir žemesnę hipsometrinę padėtį. Čia vyrauja m abs. a. paviršiai. Tuo tarpu didesnioji kairiosios baseino pusės dalis plyti m aukštyje (Baltrušaitienė ir kt, 1975). Skirtingos morfogenezės baseino dalys išsiskiria savitais paviršiaus bruožais. Šiaurrytinę Merkio baseino dalį užima stambiai lėkštai kalvotas slėniuotas ir kalvotas gūbriuotas raguvotas reljefas (Basalykas, 1965). Šios, seniausiai susiformavusios, Merkio baseino dalies paviršius pakilęs iki m abs. a., su tankiu slėnių tinklu, kurio tik nedidele dalimi teka dabartinės upės. Medininkų aukštuma, skirianti Neries ir Nemuno aukštupius, dideliais upių slėniais nepasižymi. Slėniai yra daugiausia struktūrinio pobūdžio ir formuoja lygiagrečių upių tinklą (Merkio aukštupys, Verža, Bienė, Mažoji Kena), kadangi užima tirpsmo vandenų išplautus submeridianinės krypties tarpugūbrinius klonius. Šių klonių paplatėjusiose dalyse dažnai plyti plokščios, užpelkėjusios lygumos, tarpusavyje besijungiančios trumpomis erozinėmis atkarpomis (Basalykas, 1956). Kitokiomis morfogenetinėmis savybėmis pasižymi Lydos plynaukštė. Jos pagrindą sudaro priešpaskutinio apledėjimo Medininkų stadijos glacigeninės akumuliacijos suformuotos lėkštos, mišrios struktūros, žvyringos, gargždingos ir priemolingos pakraštinių darinių pakilumos, prie kurių prišlieti paskutinio apledėjimo Grūdos stadijos smėlingi ir žvirgždingi pakraštiniai dariniai. Jų paviršiui būdingas stambiai lėkštai banguotas periglacialinis reljefas, iškylantis iki m abs. a. bei suskaidytas senojo atmosferinės kilmės vandenų nuotėkio suformuotų periglacialinių klonių, kuriais teka dabartinės upės (Šalčios aukštupys, Šalčytė, Visinčios aukštupys ir kt.). Šie tarpugūbriniuose pažemėjimuose susiformavę kloniai yra platūs, dažniausiai pelkėti, lėkštų šlaitų (Basalykas 1956). Didžiausią tiriamosios teritorijos dalį užima Dainavos lyguma. Šiaurinę Dainavos lygumos dalį užima zandrai, kurie siaurėjančia juosta tęsiasi išilgai Dzūkų aukštumos pietinio pakraščio. Čia fliuvioglacialinės kilmės smėlio, žvirgždo, gargždo nuogulos dengia moreninius gūbrius, 9

10 suformuodamos banguotą paviršių. Kitas Dainavos lygumos bruožas yra kontinentinių kopų masyvai, išsidėstę kairiajame Merkio krante 130 m abs. a. Merkio vidurupio glaciodepresijoje ir 126 m abs. a. Ūlos glaciodepresijoje. Kadangi pietrytinę Dainavos lygumos dalį užima limnoglacialinių smėlių dengiami plotai, kuriuose gruntinis vanduo yra aukštai, be to, mažas požeminio ir paviršinio drenažo poveikis, aeracijos sluoksnis čia yra plonas, o kai kur jo išvis nėra. Gruntinį vandenį labai drenuoja Merkys ir jo intakai. Slėnių link gruntinio vandens lygis žemėja ir aeracijos sluoksnis storėja. Čia plokščios lygumos, seklesnės daubos, artėjant prie upių slėnių, sausėja, o gruntinis vanduo prie paviršiaus priartėja tik gilesniuose slėniuose ir daubose (Basalykas, 1956). Šiaurvakarinė Merkio baseino dalis plyti Dzūkų aukštumoje. Merkio baseinas užima žemesniąją šios aukštumos dalį vadinamą Alytaus aukštuma, kurios aukščiausiomis vietomis eina Merkio baseino šiaurvakarinė vandenskyra. Į pietus nuo Alytaus aukštumos plyti dideli plokščiadugniai, limnoglacialinių smėlingų nuogulų pilni ežeringi duburiai, kuriuos drenuoja dešinieji Merkio intakai (Kudaba, 1983). Šios Merkio baseino dalies paviršiaus bruožai ryškiai atsispindi hidrografiniame tinkle. Dauguma upių teka ledo tirpsmo vandenų išplautais kloniais, susiformavusiais priešinga ledyno liežuvinių duburių nuolydžiui kryptimi. Palyginti tankų šios Merkio baseino dalies upių tinklą papildo gausūs ežerai ir pelkės. Taigi įvairiose Merkio baseino dalyse dėl hidrografinių bei morfolitogeninių skirtumų susiformavo didele įvairove pasižymintys gamtinių išteklių kompleksai KLIMATO YPATUMAI Mažoje teritorijoje, kokia yra Lietuva, oro cirkuliacija keičiasi nežymiai, tačiau ir čia yra savų klimato ypatumų. Dėl dažnai iš Atlanto užklystančių ciklonų, mūsų respublikai būdingi šaltesni orai vasarą ir dažnoki atlydžiai žiemą. Tie atlydžiai veikia upių nuotakį, terminį jo režimą, pasiskirstymą. Vietiniai faktoriai bendrą orų eigą kiek iškreipia, todėl atskiruose rajonuose, pasižyminčiuose specifinėmis fizinėmis geografinėmis savybėmis, formuojasi kiek skirtingas klimatas. Pietryčių Lietuvoje dėl didesnio nuotolio nuo jūros klimatas yra kontinentalesnis, o dėl didelių čia plytinčių smėlingų plotų, kurių imlumas šilumai skirtingas, užregistruotas didelis temperatūrų svyravimas aukščiausios temperatūros vasarą ir žemiausios žiemą pasitaiko kaip tik šiame rajone. Čia daugiau esti ir šalnų (Baltrušaitienė ir kt., 1975). Šioje teritorijoje gaunama Saulės radiacija sudaro apie 84 kcal/cm 2 per metus. Radiacinis balansas lygus kcal/cm 2. Teigiamas radiacinis balansas trunka apie aštuonis mėnesius; lapkričio vasario mėnesiais šiluminis balansas esti neigiamas. 10

11 Vidutinė metinė temperatūra svyruoja nuo 6,6 C pietinėje dalyje iki 5,4 C šiaurinėje dalyje. Metinės temperatūros svyravimas žymus vidutinių mėnesinių temperatūrų amplitudė tarp šalčiausio ir šilčiausio metų mėnesio siekia 23,9 C. Šalčiausias metų mėnuo yra sausis; temperatūros minimumas siekė -43 C, šilčiausias mėnuo yra liepa, vidutinė yemperatūra šį mėnesį apie 23 C, temperatūros maksimumas 37 C užfiksuotas 1959 metais (1 lentelė). Įšalimo gylis Pietryčių Lietuvoje įvairuoja, nes, kaip ir visur, priklauso nuo vietos mikroklimatinių sąlygų, sniego dangos storio, dirvos drėgnumo rudenį, litologinės sudėties. Sniego danga susidaro gruodžio mėnesį, rečiau sausį, o išnyksta kovo mėnesį (Baltrušaitienė ir kt., 1975). 1 lentelė. Metinė oro temperatūros kaita (pagal Varėnos meteorologinės stoties duomenis). Rodiklis Met ai Vidutinė maksimali oro temperatūra o C -2,8-1,7 3,1 11,3 18,2 22,0 23,0 22,2 17,6 10,7 4,1-0,1 10,6 Absoliutus oro temperatūros maks. o C Absoliučių maks.oro t. vidurkis o C Vidutinė minimali oro temperatūra o C Absoliutus oro temperatūros min. o C Absoliučių min.oro t. vidurkis o C Vidutinė mėnesių oro temperatūra C ,0-9,0-5,5 0,9 5,8 9,7 11,7 11,0 7,3 2,8-0,5-5,6 1, ,8-5,2-1,4 6,0 12,0 15,9 17,2 16,3 12,0 6,4 1,6-2,6 6, Kritulių iškrinta vidutiniškai apie 700 mm per metus, tačiau atskirais metais jų kiekis būna nevienodas: vandeningais metais iškrenta iki 840 mm, o sausais vos 322 mm. Didesnė kritulių dalis apie 60-70% iškrinta šiltuoju metų laiku, nuo balandžio iki spalio mėnesio, mažiausiai kritulių sausio, vasario mėnesiais. Upių vagų ir slėnių formavimuisi didelę reikšmę turi gausūs krituliai, iškritę per palyginti trumpą laiką. Tokiais laikomi krituliai, kurių per parą iškrinta daugiau negu 30 mm. Tiriamoje teritorijoje gausių kritulių paitaiko vidutiniškai kartą per metus. Garavimas iš dirvos paviršiaus yra didelis ir siekia iki 65% sumarinio kritulių kiekio. Atskirais metais jis esti nevienodas Metinio garavimo sumų variacijos koeficientas C v vidutiniškai lygus 0,12. 11

12 Merkio baseine klimatui vertinti yra Varėnos meteorologinė stotis ir keli hidrometeorologiniai postai. Įvertinus klimato rodiklius, vandens turizmo sezonas galėtų prasidėti kovo balandžio mėnesį, o baigtis lapkritį HIDROGRAFINIS TINKLAS Merkio upių Didžiausios Merkio baseino upės sistemą sudaro 810 įvairaus ,8 didumo upių ir upelių, kurių bendras ilgis siekia 2413 km ,6 52,8 47,7 40 Ilgesnių kaip 10 km jų 28, ,621,7 25,9 17,3 20 priskaičiuojama arti 40 ( ,1 19,8 15,1 lentelė). Ilgiausios Merkio 0 baseino upės yra Šalčia, Verseka, Ūla Pelesa, Varėnė ir kt. (4 pav.). 4 pav. Ilgiausios baseino upės. 2 lentelė. Ilgiausios Merkio baseino upės (>10 km). (Baltrušaitienė ir kt., 1975) Upė Ilgis, km Vyresnioji upė Baseino plotas, km 2 km Lukna Nočia Abista Skroblus Šalčia Spengla Verseka Duobupis Ūla Pelesa 84,4 Merkio 752,9 Šalčia 75,8 Merkio 748,9 Visinčia 52,8 Šalčios 227,0 Varėnė 47,7 Merkio 410,8 Verseka 47,6 Merkio 384,4 Grūda 36,2 Merkio 248,4 Lukna 28,9 Merkio 184,9 Spengla 25,9 Merkio 148,3 Nočia 24,6 Ūla - Pelesa 122,7 Abista 21,7 Varėnė 79,9 Uosupis 19,8 Ūla - Pelesa 77,8 Šalčykščia 19,1 Šalčios 117,9 Vinkšnynė 18,6 Amarnia 52,6 Duobupis 18,0 Merkio 53,4 Musė 17,4 Varėnė 54,1 Skroblus 17,3 Merkio 76,1 Dusena 17,1 Varėnė 48,6 Nizelė 16,9 Katra 62,6 Amarnia 15,1 Merkio 144,0 Kaniavėlė 14,9 Ūla - Pelesa 38,7 Cirvija 14,6 Merkio 81,2 Geluža 14,4 Merkio 55,9 Visinčia Varėnė Šalčykščia Uosupis Amarnia Ūla Pelesa 84,4 Grūda 36,2 12

13 Juodupė 13,8 Verseka 24,7 Derežna 13,4 Merkio 32,9 Lučka 13,3 Ūla - Pelesa 53,7 Žvirgždė 12,1 Luknos 41,1 Musteika 11,3 Grūda 55,8 Mazupis 11,2 Ūla - Pelesa 20,6 Duobupis 11,1 Merkio 33,0 Derežnyčia 11,1 Merkio 43,0 Kamena 11,1 Visinčios 43,1 Prūdelis 11,0 Verseka 35,4 Beržė 10,9 Šalčios 55,4 Mažoji Kena 10,4 Merkio 50,8 Bienė 10,4 Merkio 37,7 Verža 10,3 Merkio 39,7 Maltupis 10,3 Šalčios 35,9 Graužupis 10,1 Merkio 52,9 Merkio baseinas nusidriekęs iš šiaurės rytų į pietvakarius, nelabai simetriškas, nes kairieji intakai užima 64,8% viso baseino ploto, o dešinieji tik 35,2%. Merkio baseino asimetrijos koeficientas lygus 0,297 (Baltrušaitienė ir kt, 1975). Baseine yra 330 Didžiausi upių baseinai elementarių (I kategorijos ,9 752,9 upelių, kurių vidutinis ilgis ,8 km, o drenuojamas 500 plotas net 12,4 km 2 410,8 384,4. Iš šių ,4 227 upokšnių susidarę net , , ,7 117,9 79,976,1 77, ,4 aukštesnės (II) kategorijos 0 upeliai; III ir IV kategorijos upių yra atitinkamai 11 ir 4, o pats Merkys yra V 5 pav. Upės turinčios didžiausius baseinus. kategorijos upė (Kilkus, 1998). Didžiausi yra Ūlos Pelesos, Šalčios, Varėnės, Versekos upių baseinai (5 pav.). Dėl melioravimo darbų 26,3% šios upių sistemos vagų kanalizuotos, o 49 upelių vagos sureguliuotos nuo ištakų iki žiočių. Tarp jų dauguma - maži upeliai, kurių ilgis neviršija 3 km. Vidutinis upių tankumas Merkio baseine - 0,55 km/km 2, tačiau kai kurių jo intakų baseinų upių tankumo rodiklis gerokai skiriasi nuo tiriamojo baseino vidurkio. Tuo tarpu visų jų baseinuose upių tinklo tankumas mažesnis už respublikos vidurkį (Baltrušaitienė ir kt., 1975). Spenglos, Šalčios baseinuose upių tinklo tankumas artimas Merkio upyno vidurkiui, tuo tarpu Varėnės baseine upių tinklo tankumas už j į gerokai didesni s ir siekia 0,79 km/km 2. Ūlos ir Grūdos baseinuose upių tinklo tankumas mažesnis už vidutinį ir yra atitinkamai 0,46 ir 0,30 km/km 2 (Baltrušaitienė ir kt., 1975). kv.km Lukna Nočia Abista Skroblus Šalčia Spengla Verseka Duobupis Visinčia Varėnė Šalčykščia Uosupis Amarnia Ūla Pelesa Grūda 13

14 Kita Merkio baseino hidrografinio tinklo ypatybė yra labai netolygus ežerų pasiskirstymas. Merkio baseine yra 175 įvairaus didumo ežerai, kurie užima 39,7 km 2 (Gaigalis, 1976). Didžiausi Merkio baseino ežerai: Daugų (9,54 km 2 ) Nedzingis (3,16 km 2 ) Didžiulis (1,92 km 2 ) Lavysas (1,62 km 2 ) Glėbas (1,36 km 2 ) Lielukas (1,14 km 2 ) Suvingis (1,09 km 2 ) Vidutinis Merkio baseino ežeringumas yra 0,89%, tačiau įvairių baseino dalių ežeringumas nevienodas. Dešiniosios Merkio baseino dalies ežeringumas beveik 10 kartų didesnis už kairiosios dalies ežeringumą. Ežeringiausias Merkio intakas yra Varėnė-4,8% (Gaigalis, Jablonskis, 1976). Ežeringi Duobupio bei Nedzingės baseinai. Tai dešinieji Merkio intakai. Tuo tarpu kairioji Merkio baseino dalis ne tokia ežeringa. Daugumos kairiųjų Merkio intakų baseinuose ežerų išvis nėra arba jų ežeringumas neviršija 0,1%; Grūdos baseino ežeringumas yra 0,5%, Ūlos baseino - 0,2% (Gaigalis, 1976). Didžiausias (1099 ha.) ir giliausias (42,5 m gylio) Merkio baseine - Didžiulio (Daugų) ežeras (6 pav.). Ežeras susidarė ledynams tirpstant ir ilgainiui įgavo labai įdomią konfigūraciją: iš abiejų galų į jį įsiterpia didžiuliai pusiasaliai, kurie jam teikia raidės H formą. Dar šio šimtmečio pradžioje Daugų miestelis buvo saloje. Tik supylus kelius paežerėje ir per šlapias pievas, Daugai pasidarė pasiekiama sausuma. Didžiulis pusiasalis į pietvakarius nuo Daugų ir dabar vadinamas Sala. Ežero pietryčiuose yra 6 pav. Daugų ežeras. Papiškio pusiasalis; kitas pusiasalis yra prie Daugų miestelio. Į ežerą įteka Nevengla, o išteka Abista, taip pat čia teka Žižma, Varėnė ir Virkšnina. 14

15 Nedzingio ežeras priklausantis Daugų ežerynui, telkšo baseino šiaurvakarinėje dalyje, apie 9 km į šiaurės vakarus nuo Perlojos šalia Nedingės. Didžiausias ištekantis upelis vadinamas tuo pačiu vardu Nedingė. Į ežerą įteka keli upeliai: Lydekinė, Karšis (Rimėnų upelis), Karmė. Pastaroji jungiasi su Suvingio ežeru, o tarp Suvingio bei Didžiulio (Daugų) ežerų praeina vandens takoskyra, nes pastarasis jau priklauso Varėnės baseinui. Nedzingio ežeras, telkšantis 3,16 km 2 plote veikiausiai buvo suformuotas - išgulėtas ledo luisto. Dugnas lygus, pamažu gilėjantis vidurio link. Atabradas platus, o kranto linija mažai vingiuota, pakrantės drėgnos ir apaugusios meldais bei kitokia vandens augalija. Lavysas (7 pav.) ežeras baseino vakarinėje dalyje, apie 5 km į pietus nuo Perlojos. Šalia ežero yra trys stovyklavietės, poilsio namai Keružė. Tai termokarstinės kilmės ežeras, susidarė ištirpus užsilikusiam ledo luistui. Ežeras žuvingas, smėlėtais krantais, atabradas platus tad yra kus ir pasimaudyti ir pažvejoti. Vidutinis ežero gylis 5,3 m, bet yra vietų, kur gylis siekia iki 10 m. 7 pav. Lavyso ežeras. Glūko ežeras yra Varėnos seniūnijoje, 4 km į šiaurės rytus nuo Senosios Varėnos, 800 m nuo kelio Varėna Alytus. Glūko ežeras ypatingas skaidriu vandeniu, dideliais gyliais iki 37 m, stačiais, sausais ir mišku apaugusiais krantais. Iš Glūko ežero išteka upeliukas, už kelių šimtų metrų įtekantis į Varėnio ežerą. Vakariniame ežero krante įsikūręs Glūko kaimas. Ežeras labai traukia žvejus, nes garsėja stambiais ešeriais, karšiais, lydekomis. Ant ežero pakrantės pastatytas motelis Glūko smuklė. Čia galima pernakvoti ir papietauti. Didelę reikšmę Merkio baseino hidrografiniam tinklui turi dirbtiniai vandens telkiniai. Merkio baseine yra 36 įvairaus didumo tvenkiniai, kurių bendras plotas - 12,3 km 2. Didžiausi Merkio baseino tvenkiniai: Šalčininkų (275 ha) Daugų (192 ha) Eišiškių (120 ha) Varėnos (11 ha) 15

16 Net 68,8% visų Merkio baseino tvenkinių yra kairiojoje baseino pusėje, tačiau jie sudaro tik 50,3% visų tvenkinių ploto. Tuo tarpu dešiniojoje baseino pusėje tvenkinių įrengta mažiau, bet jie yra didesni. Labiausiai tokiu būdu sureguliuotos Žižmos, Karužės, Versekos upės. Tinkamiausia ir populiariausia poilsio prie jų forma - mėgėjiška žūklė. Merkio baseinas išsiskiria šaltinių gausa ir įvairove, ypač jų daug Skroblaus upelio slėnyje. Skroblaus aukštupio ir Ūlos akies verdenėse (virduokliuose) nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis. Šaltinis Ūlos akis yra Ūlos upės kairiojo kranto terasoje, Varėnos rajono Marcinkonių seniūnijoje netoli Mančiagirės (8 pav.) m. versmė paskelbta hidrogeologiniu gamtos paminklu. Šaltinis yra sufoziniame 4,4 m ilgio ir 3,4 m pločio duburyje. Virš upės lygio jis yra 4 m. Jo gylis 1,2 m. Šaltinio debitas yra apie 140 m 3 /d. Vanduo kyla iš giluminių tarpmorerinių vandeningų sluoksnių ir turi nemažą spūdį. Jame nuolat kunkuliuoja stipraus vandens srauto keliamas smėlis arba, anot vietinių, šalcinis alma. Šaltinio vanduo yra kalcio magnio hidrokarbonatinis. Apie jį sako, kad skaidrus kaip ašara. Jame 8 pav. Šaltinis Ūlos akis. ( ) yra apie 120 mg/l ištirpusių mineralinių medžiagų. Vanduo gėlas, minkštas, bekvapis, tačiau turi silpną geležies prieskonį. Jame 1,3 karto daugiau mangano ir dukart geležies, lyginant su geriamo vandens standartu. Vanduo iš šaltinio mažu 67 m ilgio upeliu kiek pavingiuoja lygiagrečiai Ūlos upei, tada pasukęs į vakarus, nučiurlena į upę. Vietiniai gyventojai šaltinio vandenį naudoja gėrimui, o taip pat mano, kad padeda nuo visų ligų ypač pasemtas ką tik nusileidus saulei ( ). Labai savitas ir "Bobos daržo" šaltinis Skroblaus ištakose kur vanduo srūva iš giliai į požemius vedančių urvų. Versminio ežeras tarp Marcinkonių ir Kašėtų savo pavadinimą gavo nuo galingų povandeninių šaltinių, trykštančių iš ežero dugno. Šaltinių gausu ir Grūdos, Merkio pakrantėse, o Merkinės apylinkėse versmių gausa išsiskiria Kempės upelio slėnis, įspūdingi ir prie Mikalauciškės ežerėlio esantys šaltiniai. Skirtingos Merkio baseino dalys pasižymi savitu hidrografiniu tinklu. Sudėtingiausias hidrografinis tinklas yra Dzūkų aukštumoje plytinčioje baseino dalyje, kur didelę reikšmę turi 16

17 ežerai. Tuo tarpu mažos, Medininkų aukštumoje esančios, Merkio baseino dalies hidrografinis tinklas yra daug paprastesnis. Jo pagrindą sudaro Merkio aukštupio intakai. Lydos plynaukštėje esančios Merkio baseino dalies hidrografinį tinklą sudaro upės ir tvenkiniai. Savotiška jungiamąja grandimi, jungiančia minėtas Merkio baseino dalis į vieną sistemą, yra Dainavos lyguma, pasižyminti retu hidrografiniu tinklu, kurio pagrindą sudaro Merkys DIRVOŽEMIS Dirvožemiai svarbūs ne tik upių slėnių struktūrai, jų susidarymui, erozijai, bet ir daro didžiulę įtaką upių nuotakio režimui. Merkys savo aukštupyje įsigraužęs į priešpaskutiniojo ledynmečio suformuotą paviršių, kur vyrauja lengvi moreniniai priemoliai ir priesmėliai, dirvodara čia yra specifinė. Šiame rajone vyrauja velėniniai stipriai ar vidutiniškai sujaurėję dirvožemiai, gana vienodi dideliuose plotuose (Baltrušaitienė ir kt., 1975). Merkio vidurupio ir žemupio paviršius padengtas smėliais. Čia vyrauja velėniniai jauriniai, mažai karbonatingi, labai laidūs vandeniui dirvožemiai. Pietrytinėje ir pietinėje Merkio baseino dalyje aptinkamos kontinentinės kopos (9 pav.), kurių dirvožemyje taip pat vyrauja smėliai su jauriniais šilaininiais dirvožemiais. Organinės medžiagos maža, 9 pav. Žemyninės kopos. todėl žemės nederlingos ir apaugusios miškais, pušynais. Pelkinių dirvožemių nedaug. Merkio dešinieji intakai teka per Dzūkų aukštumą. Tokiame raižytame reljefe, vyraujant lengviems smėlingiems žvyringiems dariniams, dirvožemiai yra daugiau paliesti erozijos. Randama įvairios formos, dydžio ir petrografinės sudėties riedulių, dirvos mažai humingos (Baltrušaitienė ir kt., 1975).. Nemažai yra pelkinių dirvožemių, susidariusių užpelkėjus ežerams. Pelkėms tenka apie 10% Merkio baseino ploto. Didžiausios pelkės plyti plokščiose takoskyrose, pavyzdžiui, tarp Ūlos ir Katros Čepkelių raistas (58,6 km 2 ), Merkio ir Vokės Rūdninkų pelkė (5 km 2 ), Merkio ir Visinčios Kernavės pelkė (9 km 2 ) ir kt. Itin įspūdingas Čepkelių raistas. Šios aukštapelkės durpių ištekliai vertinami 126 mln.m 3 (Kilkus, 1998). Merkio baseine gausiai išplitę vandeniui pralaidūs smėlių ir priesmėlių dirvožemiai, kurie gerai sugeria sniego tirpsmo ir lietaus vandenį, daro didelę įtaką upių hidrologiniam režimui. 17

18 Greitai infiltravęsi šie vandenys papildo požemonių vandenų atsargas, kurios palaipsniui atiduodamos upėms nuosėkio metu. Ši savybė labai padidina vandens turizmo galimybes vasarą, sausringu laiku, kai nusenka daugelis Lietuvos upių ir apsaugo upes pavasarį nuo didelių potvynių, padidindamos vandens turizmo galimybes šiuo metų laiku AUGALIJA Augalijos pobūdis priklauso nuo klimato ir dirvožemio, o kai kur, pvz., užliejamose upių slėnių pievose salpose, ir nuo upės hidrologinio režimo. Smėlingi Pietryčių Lietuvos dirvožemiai, mažai derlingi žemės ūkiui, jau nuo seno žmonių buvo naudojami daugiausia miškui auginti, todėl šis rajonas respublikoje miškingiausias (Baltrušaitienė ir kt., 1975). Bendras Lietuvos miškingumas sudaro 32,5%, o šioje teritorijoje apie 50% ir daugiau. Merkio baseinas yra vienas miškingiausių upių baseinų. Iš devynių stambių, didesnių kaip 100 km 2, Lietuvos miškų masyvų tiriamoje teritorijoje yra net trys, tame tarpe ir didžiausias Lietuvoje Dainavos giria (10 pav.). Merkio aukštupis, esantis Medininkų aukštumoje yra nemiškingas. ha Dainavos giria Labanoro - Pabradės Kazlų Rūdos Karšuvos Rūdininkų Lavoriškių - nemenčinės Gaižiūnų - Rumšiškių Kapčiamiesčio 10 pav. Didžiausi Lietuvos miškų masyvai. Ažvinčių - Minčios Rūdiškių Baseino miškuose vyrauja spygliuočiai (85-90%); iš jų pušynai užima didžiausius plotus apie 80%, lapuočių mažai, vos 10-15%. Sausuose smėlio dirvožemiuose plačiai paplitę kerpšiliai su šiure ir kerpena. Miško trakui reikia priskirti ir viržius. Šių plotai nemaži, atsiradę dažniausiai po nedidelio miško gaisro, nesunaikinusio viršutinio aukšto. Didesni eglynų plotai telkiasi upių slėnių šlaituose, reljefo pažemėjimuose, papelkiuose. Jie dažniau sutinkami apie Subartonis, Musteiką. Subartonių eglynai su ąžuolo priemaiša yra tipingi Dzūkų aukštumoms, jie pasižymi ir didesne rūšių įvairove. Juodalksnynai parke nėra dažni, didžiausius plotus užima žemapelkiniai juodalksnynai, ypač apie Musteiką. Miškingoje 11 pav. Baseino miškuose gausu grybų. 18

19 teritorijoje gausi grybų įvairovė (11 pav.). Dideli miškų plotai lemia teritorijos biologinę įvairovę, floros ir faunos savitumus. Sausose smiltpievėse ir kerpšilių aikštelėse žiedus kelia Borbašo gvazdikas, kampuotasis česnakas, čia puikiai jaučiasi smėlyninis eraičinas ir lietuvinė naktižiedė, laplandinis ir mėlynialapis karklai, pelkinė laksva, šilagėlės. Yra išlikę drevėtų pušų senosios bitininkystės reliktų, gamtos paminklais paskelbti unikalūs medžiai Lietuvio liepa, Dūbo pušis, Zervynų ąžuolas. Dūbo pušis (12 pav.) praeivių dėmesį atkreipia savo neįprasta išvaizda. Viršūnėje yra žalia kepurė sutankėjusių šakų kuokštas. Tai ne gamtos išdaiga. Tai didelė raganos šluota taip vadinamas grybinės kilmės ligos suformuotas šakų sutankėjimas. Nors pušis ligota ir jau nebežaliuoja, tik sausas šakas aukštai iškėlusi, tačiau atrodo įspūdingai, lyg po kepure pasislėpusi būtų... Kamieno apimtis: 240 cm, Medžio aukštis: 26 m Lajos aukštis: 18 m. ( 0&count=20&sort=laikas&desc=1&view=8). Natūralių ar pusiau natūralių pievų baseine nėra daug, jos telkiasi Merkio, Grūdos, Ūlos bei kitų upių salpose ir slėnių šlaituose. Didžiausia pievų bendrijų įvairove išsiskiria Merkio žemupio salpinės pievos, čia sutinkami ir labai reti stepinių 12 pav. Dūbo pušis. ( ) pievų fragmentai. Kalvotoje baseino dalyje ir upių slėniuose neretai galima rasti ir šilumamėgių pamiškių ir šlaitų pievų. Šiuose įvairiarūšiuose žolynuose auga daug vaistinių ir apyrečių augalų rūšių, geros sąlygos vabzdžiams. Dauguma baseino upių yra gana švarios, šaltavandenės ir sraunios, todėl vandens augalija nėra labai išsivysčiusi. Mažesniuose upeliuose gana dažnos siauralapės drėgmenės bendrijos, retos kitose Lietuvos upėse, taip pat kanadinės elodėjos, vandeninių vėdrynų, garbiniuotosios plūdės bendrijos. Merkio baseine gausu vaistinių augalų. Vaistažolių paruošos ir jų vartojimas Dzūkijoje buvo tradicinis verslas, perduodamas iš kartos į kartą. Vien Zervynose geresniais metais buvo superkama virš 100 t vaistažolių. Teritorijos miškuose paplitę kadagiai, sausose miško aikštelėse - čiobreliai, smiltyniniai šlamučiai, pelkėse - gailiai, viržiai. Nemažai vaistinių augalų ir paupių pievose - paprastoji vingiorykštė, valerijonas, dilgėlės. Gausu ir uoginių augalų - mėlynių 19

20 (ypač Musteikos girininkijose) ir bruknių (Musteikos, Puvočių, Merkinės, Rūdninkų, Visinčios girininkijose). Didelis teritorijos miškingumas, vyraujantys pušynai, savitos augalijų bendrijos, būdingos smėlingiems dirvožemiams, daro teritoriją patrauklia vandens turizmo plėtojimui SAUGOMOS TERITORIJOS Žmogaus veikla darosi vis įvairesnė: daugėja gyventojų, auga miestai, vis daugiau naudojama gamtinių išteklių. Kad būtų išsaugota natūrali gamta, retieji augalai ir gyvūnai, steigiamos saugomos teritorijos, kurios užima 12 % Lietuvos ploto. Saugomų teritorijų sistemoje integruota gamtos ir kultūros paveldo apsauga, joje saugomos ne tik gyvosios, bet ir negyvosios gamtos vertybės. (Lietuvos gamta, 2004). Pietrytinėje Lietuvos dalyje unikalioms etnokultūrinio regiono gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti suformuotas tankus saugomų teritorijų tinklas (13 pav.). Vienose jų saugomi negyvosios gamtos objektai, kitose augalai ir gyvūnai, kraštovaizdis, savitos gyvenvietės, istorijos ir kultūros vertybės. MERKIO BASEINO SAUGOMOS TERITORIJOS RŪDIŠKĖS BALTOJI VOKĖ JAŠIŪNAI DAUGAI VALKININKAI Pamerkiai Matuizos ŠALČININKAI MERKINĖ VARĖNA Dzūkijos Zervynos nacionalinis parkas Marcinkonys Čepkelių rezervatas EIŠIŠKĖS Baseino ribos Hidrografiniai draustiniai Telmologiniai draustiniai Kraštovaizdžio draustiniai Ichtiologiniai draustiniai Geologiniai draustiniai Geomorfologiniai draustiniai Nacionaliniai parkai Rezervatai 20

21 13 pav. Merkio baseino saugomos teritorijos. Griežčiausias apsaugos režimas yra gamtiniuose rezervatuose, kuriuose nevykdoma jokia ūkinė veikla. Merkio baseine yra 4 gamtiniai rezervatai. Didžiausias Lietuvoje Čepkelių valstybinis rezervatas (14 pav.) įsteigtas 1975 m., siekiant išsaugoti vieną seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusias žemynines kopas, 14 pav. Čepkelių rezervatas. reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės rėžimą, vertingą ir retą augaliją bei gyvūniją. Čepkeliai - tai unikalus, žmogaus veiklos mažai paliestas pelkynų kompleksas. Didžiausius plotus užima kimininė aukštapelkė, apaugusi retomis keružėmis pušaitėmis. Rytinėje pelkės dalyje susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių. Pietinėje dalyje aukštapelkė pamažu pereina į žemapelkes, čia 15 pav. Musteikos rezervatas. plyti viksvynai, nendrynai ir karklynai. Vakariniame rezervato pakraštyje šlapiuose juodalksnynuose ir viksvynuose prasideda Musteikos upelis. Apie jį susitelkę eglynai ir mišrūs, užmirkę miškai. Didesnė rezervato miškų dalis - tai sausi kerpšiliai ir brukniašiliai, augantys ant pelkynus supančių kopų. Rezervatas pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos ( Musteikos rezervatas (15 pav.) yra pietinėje baseino dalyje, tarp Musteikos kaimo ir valstybinio Čepkelių rezervato. Jis apima pelkėtą Musteikos upelio aukštupį ir jį supančius miškus. Čia Dvarno saloje kyla aukštos ir lieknos, remiančios dangų eglės, kokių nerasi kitur Lietuvoje, paupių viksvynuose peri gervės, turtinga žoline augalija išsiskiria juodalksnynai, gausu uoksinių paukščių. 21

22 Skroblaus rezervatas (16 pav.) apima Skroblaus upelio vidurupį ir žemupį tarp Kapiniškių ir Dubininko kaimų. Jo tikslas - išsaugoti unikalų pralaužtinio kanjoninio slėnio gamtinį kompleksą, Skroblaus upelio ir jo intakų hidrografinę struktūrą ir hidrologinį režimą. Tarp Kapiniškių ir Rudnios kaimų išliko senovinės geležies liejyklos pėdsakai, ties Aukštagirio vienkiemiu yra unikali saugomų augalų rūšių radimvietė, kur nedideliame plote kartu auga raudonasis garbenis, didžiažiedė 16 pav. Skroblaus rezervatas. juodgalvė, tamsialapis skiautalūpis, ( ) žalsvoji naktižiedė. Povilnio rezervatas yra į pietryčius nuo Zervynų kaimo, Ūlos kairiojo intako Povilnio upelio aukštupyje. Jame saugomos Povilnio upelio ištakos, sufoziniai cirkai, kanjoninio tipo upelio slėnis. Čia geros sąlygos vandens ir miško paukščiams, savitos šaltinių bendrijos su turtinga samanų flora, slėnio eglynuose auga svogūninė dantažolė, virgininis varpenis, širdinė dviguonė ir kitos saugomos augalų rūšys. Pietvakarinėje baseino dalyje, pačiame Merkio žemupyje plyti didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas (17 pav.) įsteigtas gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti. Pagrindiniai uždaviniai išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir 17 pav. Dzūkijos nacionalinis parkas. Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti ( ) 22

23 Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui. Tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas ha. Didžioji parko dalis yra Varėnos rajone (apie 95%), o mažesnioji Alytaus (apie 4%) ir Lazdijų (apie 1%) rajonuose. Nacionaliniame parke galima susipažinti su Dzūkijos gamtos vertybėmis, šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų buitimi, tradicijomis ir papročiais. Dzūkijos nacionalinis parkas - upių ir upelių parkas, todėl gausiai lankomas vandens turizmo mėgėjų. Labiausiai keliautojus vilioja Merkys ir viena gražiausių Lietuvos upių - Ūla. Parko lankytojams vaizdingose vietose įrengta daug poilsio aikštelių, pavėsinių, laužaviečių, lieptų ir takų prie šaltinių. Pagrindiniai keliai yra asfaltuoti ar žvyruoti. Yra kur pasižvalgyti ir pėstiesiems. Marcinkonyse nuo etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centro prasideda maršrutai Girinio (3,6 km) ir Zackagirio takais (4, 8 ar 13 km žiediniai maršrutai) vaizdingomis Marcinkonių apylinkėmis. Netoli Marcinkonių šiaurvakariniu Čepkelių rezervato pakraščiu nutiestas takas (1,5 km) supažindina su unikalia Dzūkijos kopų ir Čepkelių raisto gamta. Iš apžvalgos bokšto atsiveria raisto platybės, o norintiems pažvelgti į pelkę iš arčiau įrengtas lieptas. Tačiau šį taką lankyti galima tik su nacionalinio parko ar rezervato palydovu ( ). Draustiniai teritorijos, kuriose saugomos moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingos vietos, jose esantys gamtos ir kultūros paveldo kompleksai ir objektai (vertybės), jų kraštovaizdis, biologinė įvairovė ir genofondas. Šių teritorijų vertybių apsauga garantuojama nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Merkio baseine yra nemažai įvairios paskirties draustinių (18 pav.). Vieni jų įsteigti vertingam kraštovaizdžiui, kiti - įdomiems geologiniams objektams, retoms ir nykstančioms augalų, žvėrių, žuvų, paukščių rūšims saugoti, jų bendrijoms išlaikyti. Merkio baseino draustinių sąrašas pateiktas 1 priede. Merkio baseino draustinių struktūra Geomorfologinis Hidrografinis Telmologinis Kraštovaizdžio 6 Geologinis 3 6 Ichtiologinis Etnokultūrinis Urbanistinis 18 pav. Merkio baseino draustinių struktūra. 23

24 Patys gražiausi, įdomiausi, vertingiausi mokslui, kultūrai geografiniai objektai yra įtraukti į gamtos ir kultūros paminklų arba gamtos paveldo objektų sąrašus. Baseino teritorijoje nemažai gamtos paveldo objektų, kurių vertingiausi paskalbti gamtos paminklais, jų Merkio baseine daugiausia žemupyje ir prie žemupyje įtekančių kairiųjų intakų: Ūlos, Grūdos, Skroblaus. 19 pav. Ūlos skardžiai. ( ) Gamtos paminklai: Ūlos skardžiai tarp Zervynų ir Mančiagirės (19 pav.); Mardasavo skardis dešiniame Merkio krante tarp Mardasavo ir Puvočių; Rudnios (prie Skroblaus) cirkas bei pietinis ir šiaurinis kalvaragiai; Trakiškių kalvagūbris dešiniajame Ūlos krante; Skroblaus versmės; Šaltinis "Ūlos akis"; Lietuvio liepa Margionyse; Dūbo pušis Dūbo kaime. Drevėtos pušys Marcinkonyse, Margionyse, Čepkelių rezervate. Merkio upės baseine yra įvairios paskirties saugomų teritorijų. Jose ūkinės ir kitokios veiklos draudimo laipsnis, tvarkos griežtumas priklauso nuo to, kas saugoma, kokios paskirties ar svarbos yra saugomieji objektai. Todėl keliaujantieji Merkio baseino upėmis turėtų būti susipažinę su saugomų teritorijų pasiskirstymu baseine ir draudžiama veikla. 24

25 2.3. VISUOMENINIŲ OBJEKTŲ APŽVALGA SVARBIAUSIOS GYVENVIETĖS Miestai, kaimai, vienkiemiai ar kitokio tipo gyvenvietės yra žmonių socialinio ir ekonominio gyvenimo pagrindas. Gyvenvietės kuriamos tam tikroje teritorijoje, kuri yra palanki žmonių gyvenimui, yra pakankamų resursų materialiai gamybai. Kartu gamta, teikdama resursų visuomenei, šią tam tikru mastu organizuoja, įtakoja jos raidą ne tik socialiniu, ekonominiu bet ir teritoriniu požiūriais. Istorijos raidoje keitėsi gyvenamųjų namų ir gyvenviečių architektūra ir jų išsidėstymas nuo primityvių pirmųjų žmonių būstų iki šiuolaikinių namų iš stiklo ir metalo, nuo pirmųjų izoliuotų kaimų, pasimetusių tarp miškų ir ežerų, iki šiuolaikinių supermiestų (Vaitekūnas, 1989). Merkio baseinas, archeologų, istorikų, geografų ir kalbininkų duomenimis, yra vienas seniausių Lietuvos gyvenamų vietų, siekianti ankstyvąjį akmens amžių paleolitą. Puvočiuose prie Merkio, aptikta X-IX tūkst. prieš Kr. buvusi šiaurės elnių medžiotojų, tolimųjų mūsų protėvių, stovyklavietė. Ši teritorija nuo akmens amžiaus buvo apaugusi neįžengiamomis giriomis. Tuo metu žmonių gyventa retai. Tankiau ši teritorija buvo apgyvendinta gerokai vėliau. Merkio baseine yra sodybos, sudarančios 1693 įvairaus didumo ir struktūros gyvenvietes (20 pav.), kuriose gyvena apie gyventojų. Beveik 80% visų Merkio baseine įsikūrusių gyvenviečių yra maži kaimai, kuriuose susitelkę 28,4% visų baseine esančių sodybų. Merkio baseino 18,1% gyvenviečių yra vidutinio didumo. Jas sudaro 41,1% visų baseine įsikūrusių sodybų. Ir tik 2,6% Merkio baseine esančių gyvenviečių yra didelės. Jas sudaro 30,5% visų baseino sodybų. Ypatingą vietą tarp didelių gyvenviečių užima Šalčininkai, Eišiškės, Rūdiškės, Senoji Varėna, Varėna ir Daugai. Šiose gyvenvietėse, kurioms priklauso 7,3% Merkio baseine įsikūrusių sodybų, gyvena 33,1% šios upės baseino gyventojų (Gerulaitis, 2000). Dauguma Merkio baseino gyvenviečių yra Lydos plynaukštėje, 40,1% visų šios upės baseine įsikūrusių gyvenviečių. Dainavos lygumoje, užimančioje didžiausią Merkio baseino dalį, yra 24,6% visų šios upės baseine įsikūrusių gyvenviečių. Kiek mažiau (20,7%) Merkio baseino gyvenviečių yra Dzūkų aukštumoje. Mažiausia Merkio baseino gyvenviečių dalis tenka Medininkų aukštumai. Čia yra tik 14,6% visų Merkio baseino gyvenviečių. Vidutinis Merkio baseino sodybų tankumas yra 3,52 sod/km 2 (Gerulaitis, 2000). Nemažą poveikį Merkio baseino gyvenviečių išsidėstymui turi šios upės hidrografinis tinklas. Prie Merkio baseino upių, ežerų ir tvenkinių įsikūrusios 41,6% visų šiame baseine esančių gyvenviečių. 25

26 M E R K I O B A S E I N A S Nemunas Strakiškės VILNIOS BASEINAS Aluo na Senasis Tarpupis Anglininkai VOKĖ S B A S E I N A S Ančeriškės RŪDI ŠKĖS Paluknys Senasalis Žėronys Karvio ež. La ibiškės Pivašiūnai Va ikštėnai Dumblio ež. BALTOJI VOKĖ Keidžiai Gruožninkai Klepočiai Pasiekai Turgeliai Varėnė Dusmonys Didžiulio ež. JAŠIŪNAI Tabariškės Mikalavas Bytautonys Malakonys Kalesnikai Ni eduli o ež. Ūta Kareivonys Kalviai Dainava Pirčiupiai Naujasėdžiai Kernavo ež. Ža ltūna i Žilinai Juodupė Svetaus ež. Lieluko ež. VALKININKAI DAUGAI Netečiaus ež. Gudeliai Šalčininkėliai Akmenynė Daugų ež. Užuperkasis Puodžiai Pavarėnis Valkininkų g.st. Šalčia Didž iosios Sėlos Abolai Gūdžiai Pamerkiai Čiužiakampis Padaugė Kuršiai ŠALČININKAI Maskauka Krūminiai Tetėnai Papiškės Suvingio ež. Druckūnai Kalit onys To lkūnai Matuizos Nedzingio ež. Butvydonys Pabarė Juodupė Gerviškės Tribonys Miesčionka Vinkšninė Merkys Burokaraisčio ež. MERKINĖ Bingeliai Roduka Kapiniškiai Skroblus Margionys V E R K N Ė S B A S E I N A S Grūda Nedzingė Burokaraistis Puvočiai Grūda Kašėtos Darželiai Musteika Musteika Kabeliai I Kabeliai II Žižma Perloja Ūla Dorupis Musė Dusmena Milioniškė Lavyso ež. Žiūrai Grybaulia Marcinkonys Derežna Zervynos Varėnė Mančiagirė Duobupis Beržupis Derežnyčia VARĖNA Lynežeris Uosupis Kašėtos Mazupis Ūla Graužinė Duobupis Rudnia Krokšlys Baronas Barčiai Kaniava Sienyčia Morties ež. Spengla Kaniavėlė Rakai Pasgrinda Pasgrinda Dainava Zab alotė Geluža Krukliai Kaniūkai Kalviai Dubi čiai Kriviliai Nočia Graužupis Taurupis Verseka Turė Pelesa Padeika Onupis Matuizos Didžioji Pirčiupė Raudonėlė Brasta Lučka Cirvija Kalesninkai Kijučiai Purvėnai Bartašunka Pelesa Sklepica Lukna Mažoji Pirčiupė Ciras Daugidonys Dumblė Maltupis Dainava Nedilė Naujadvaris Žvirgždė Piguičius Kubanka EIŠIŠKĖS Visinčia Balandžiai Vilkonys Upėsė Šalčykščia Jančiūnai Merkys Beržė Netačia D I TVO S B A S E I N A S Balčia Visinčia GAU J O S B A S E I N AS B A L T A R U S I J A Mažoji Kena Verža Bienė Merkys AŠMENOS BASEINAS K A T R O S B A S E I N A S LEBEDOS BASEINAS km 20 pav. Merkio baseino gyvenvietės. (sudarytas pagal Akis-M-2) Varėna - miestas Lietuvos pietryčiuose, 51 km į pietryčius nuo Alytaus; rajono centras ( 21 pav.). Pagal legendą Varėnos pavadinimas kildinamas iš pramotės deivės Varėnės vardo, kuri globojo šalia upės įsikurusius medžioklius ir žvejus. Istoriniuose šaltiniuose Varėna I minima 1413, valsčius , miestas metais. Varėnos miesto centre yra savivaldybė, kultūros namai, Varėnos žemės ūkio mokykla. Šiaurės rytiniame miesto pakraštyje gausu pramonės įmonių (meliora- 21 pav. Varėna. 26

27 cijos, gelžbetonio, pieno, konservų, transporto ir kt.). Ten ir Varėnos poliklinika bei ligoninė. Pačioje miesto šiaurėje plyti Varėnos miesto tvenkinys - vakarinė jo dalis vadinama pirmuoju tvenkiniu, rytinė - antruoju m. sausio 12 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas. Senoji Varėna - miestelis Varėnos rajone, prie Merkio ir Varėnės santakos, 4 km į šiaurę nuo Varėnos, prie kelio Vilnius-Druskininkai. Pirmąkart minima 1413 m. Yra Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Senojoje Varėnoje gimė kompozitorius ir dailininkas M. K. Čiurlionis. Jo namo vietoje šiuo metu stovi tik paminklinis akmuo. Nuo Senosios Varėnos prasideda Čiurlionio kelias - ąžuolinių stogastulpių alėja pakelėje iki pat Druskininkų miesto. Ant aukšto pakrantės šlaito ten, kur Varėnė įteka į Merkį ir prie pat kelio į Varėną, įrengtas medžio skulptūrų parkelis. Eišiškės - miestas Šalčininkų rajone, 33 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, prie sienos su Baltarusija. Eišiškės - tai sena istorinė Lietuvos gyvenvietė. Ji minima nuo XIV a. Vietovės pavadinimas sietinas su Lietuvos didiko Eikšos (Eišio) vardu, gyvenusio čia XIV a. viduryje m. Eišiškėms suteiktos miesto teisės. Mieste stovi Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia. Bažnyčioje - daug dailės paminklų. Vertingiausi XVIII-XIX a. paveikslai - kunigo R. Kalinovskio portretas, "Kristaus žengimas j dangų" ir "Marija"- respublikinės reikšmės paminklai. Netoli dabartinio miesto yra išlikę XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai. Dvi atskiros miesto dalys yra susiformavusios dar XIII a. - XIV a. pab. abipus Versekos upės. Buvusi turgaus aikštė su aplinkinėmis gatvelėmis - nuo 1969 m. Lietuvos urbanistikos paminklas. Eišiškių piliavietė yra daugiau kaip už kilometro nuo miesto bažnyčios, prie plento į Šalčininkus. Piliavietėje yra išlikusių XIX a. pirmosios pusės Peterburgo-Varšuvos optinio telegrafo pastatų liekanų. Šalčininkai - miestas Lietuvos pietryčiuose, 45 km į pietus nuo Vilniaus; Šalčininkų rajono ir seniūnijos centras (22 pav.). Vakarine miesto riba eina geležinkelis Vilnius-Lyda. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Šalčininkai minimi 1311 m m. vasario 11 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas. Šalčininkuose yra du tvenkiniai - Šalčios upės praplatėjimai: pirmasis yra arčiau centro ir mažesnis, antrasis - šiaurės rytuose ir didesnis. Mieste yra Šv. apaštalo Petro bažnyčia, paštas, rajono centrinė ligoninė, savivaldybė, 22 pav. Šalčininkai. pietryčiuose - Šalčininkų miškas. ( ) 27

28 Daugai - miestas Alytaus rajone, 20 km į rytus nuo Alytaus ir tiek pat į šiaurės vakarus nuo Varėnos. Seniūnijos centras. Daugai minimi nuo XIV amžiaus, pro juos į Trakus ir Vilnių žygiuodavo kryžiuočiai m. Aleksandro privilegijoje jau vadinami miestu, nors oficialiai miesto teises gavo 1792 m m. buvo rajono centras m. rugpjūčio 4 d. Prezidento dekretu patvirtintas miesto herbas. Šalia miesto telkšo ežeras Didžiulis. Mieste stovi Dievo Apvaizdos bažnyčia ( ). Merkio baseine taip pat nemažai etnografinių kaimų, kai kurie iš jų paskelbti upbanistikos paminklais. Marcinkonys (23 pav.) yra vienas iš didžiausių Lietuvos kaimų, kuriam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Istoriniuose šaltiniuose ji minima jau 1637 m. Ši gyvenvietė išaugo antroje XIX a. pusėje, nutiesus Varšuvos-Sankt Peterburgo geležinkelį m. Marcinkonyse buvo įsteigta nedidelė grybų džiovinimo įmonėlė. Grybai ir uogos šio krašto žmonėms visais laikai 23 pav. Marcinkonys. buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. ( ) Gražus medinės sakralinės architektūros pavyzdys yra Marcinkonių bažnyčia (23 pav.) pastatyta apie 1880 m. Šventoriuje ir bažnyčioje yra 10 dailės paminklų. Čia, Marcinkonyse, įsikūrusios Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio rezervato direkcijos, etnokultūros ir gamtosauginio švietimo centras, Parko svečių namai "Ėglis", pagrindinė mokykla, trys parduotuvės, vaistinė, ambulatorija. Taip pat du muziejai: Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos ir Čepkelių valstybinio rezervato gamtos muziejus ( ). Musteika - tai viena nuošaliausių pietryčių Lietuvos miškų gyvenviečių. Netoli kaimo plyti Čepkelių raistas, kuriame gausu retų augalų ir gyvūnų. Iš visų pusių kaimą supa miškai, daugiausia pušynai. Per kaimo žemes teka Grūdos intakas Musteika, prie kurios krantų ir stovi Musteikos sodybos. Kaimą supę miškai buvo dosnesni už dirvas ir pievas. Įvairūs miško darbai, grybų, uogų ir vaistažolių rinkimas teikdavo nuolatinių pajamų. Iki Pirmojo pasaulinio karo kaime veikė dervos varykla, kuriai žaliavą pristatydavo vietiniai gyventojai. Tačiau pagrindinis musteikiškių darbas buvo drevinė bitininkystė. Šis senas girių gyventojų verslas buvo žinomas nuo pat kaimo įsikūrimo. Apie drevinės bitininkystės laikus liūdija kaimo apylinkėse užsilikusios drevės ir dar gyvi bičių 28

29 priežiūros papročiai. Nuošali vieta, atokiai esantys kaimai, blogi keliai - tai priežastys, dėl kurių iki šių dienų išliko XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje susiklosčiusi kaimo struktūra ir tradiciniai pastatų tipai ( ). Zervynų 48 sodybų kaimas - Respublikinės reikšmės architektūros paminklas. Tai unikali miškų ūkio gyvenvietė iki šiol išlaikiusi XVIII - XIX a. susiformavusi planą ir liaudies architektūros savitumus. Kaime žinoma akmens amžiaus stovykla. Jo apylinkėse rasto kitos 24 akmens bei žalvario amžiaus stovyklos. Reformų menkai tepaliestas Zervynų kaimo planas yra vertingiausia šio architektūros paminklo dalis. Siaurame žemės ruože tarp Ūlos upės šlaitų ir klonių einanti, kampais užsisukanti gatvė yra pagrindinė kompozicinė ašis, nuo kurios į kiemų gilumas prie atsišakojusių gatvelių išsidėstę įvairaus plano sodybos. Visi pastatai Zervynose mediniai, sienos gulsčių rąstų, stogai dvišlaičiai gegniniai, dengti malkenomis (24 pav.) (dabar perdengti šiferiu). Klėčių ir tvartų pamatai daugumoje medinių trinkų. Gyvenamųjų namų langai, durys, prieangiai saikingai 24 pav. Zervynų kaimo pastatai.. papuošti. ( ) Zervynų ąžuolas ir drevėtosios pušys - gamtos ir senovinės drevinės bitininkystės paminklai. Zervynų kaimas yra prie Vilniaus - Marcinkonių geležinkelio. Pro jį praeina vandens turizmo maršrutas Ūlos upe, pėsčiųjų ir dviračių maršrutai. Kaimas gausiai lankomas šalies ir užsienio turistų ( ). Atsižvelgiant į Merkio baseino gyvenviečių didumą, struktūros bruožus ir išsidėstymo ypatumus galima teigti, kad Merkio baseinas yra mažai urbanizuotas. Dabartinė šio Lietuvos regiono gyvenviečių sistema glaudžiai susijusi su šios upės baseino hidrografiniu tinklu. Dauguma gyvenviečių įsikūrusios upių, ežerų pakrantėse (Marcinkonys, Perloja, Rūdininkai, Dusmenys ir kt.), dažnai jų santakose (Senoji Varėna, Valkininkai, Nedzingė, Daugai ir kt.). Gyvenviečių išsidėstymas upių slėniuose palankus vandens turizmui. Suformavus reikiamą infrastruktūrą, čia galėtų kurtis apgyvendinimo, maitinimo ar kitas paslaugas teikiančios kaimo turizmo sodybos, moteliai, kempingai. 29

30 KELIŲ TINKLAS IR KITA INFRASTRUKTŪRA Lietuva turi gerai išplėtotą automobilių kelių tinklą bendras jų ilgis yra apie km. Didesnę dalį sudaro keliai su kietąja danga. Tačiau dar Lietuvoje yra ir žvyrkelių, kurie dažniau pasitaiko kaimo vietovėse, nuošalesnėse vietose. Lietuvoje kelių tinklas gerai išvystytas respublikos mastu, todėl nėra didelių regioninių skirtumų. Per visą baseino teritoriją, beveik lygiagrečiai Merkio upe, eina svarbi valstybinės reikšmės magistralė Vilnius Varėna Gardinas. Rytinėje baseino dalyje, Merkio aukštupyje iš šiaurės į pietus eina kita valstybinės reikšmės magistralė Vilnius Lyda. Krašto keliai jungia rajonų centrus ir didesnius miestus: Šalčininkai Eišiškės, Pirčiupiai Eišiškės, Daugai Varėna Eišiškės, ir kt. Rajoniniai keliai jungia kaimo vietoves su artimiausiais miestais ir miesteliais (25 pav.). Nemunas Į Gardiną Į Alytų Į Alytų Margionys Į Druskininkus RŪDIŠKĖS Paluknys Senasalis Pivašiūnai Žėronys BALTOJI VOKĖ Turgeliai Gruožninkai JAŠIŪNAI Tabariškės Ūta Dainava Pirčiupiai Žaltūnai DAUGAI VALKININKAI Netečiaus ež. Akmenynė Daugų ež. Gudeliai Valkininkų g.st. Šalčia Skroblus Varėnė Nedzingio ež. Tolkūnai MERKINĖ Perloja Puvočiai Lavyso ež. Ūla Darželiai Musteika VARĖNA Zervynos Marcinkonys Kašėtos Ūla Matuizos Barčiai Krukliai Verseka Į Trakus Kalesninkai Dubičiai Pelesa Visinčia EIŠIŠKĖS Į Rodūnę VILNIUS Į Beniakonis Į Lydą Keliai ŠALČININKAI Magistralės Geležinkeliai Į Dieveniškes Į Medininkus km 25 pav. Merkio baseino kelių tinklas. (sudarytas pagal Akis-M-2) 30

31 Automobilių kelių tinklas yra ne vienintelė transporto infrastruktūra baseino teritorijoje. Geležinkelių transportas yra svarbus keleivių ir krovinių pervežimui. Pirmas Peterburgo Varšuvos geležinkelis Lietuvoje ėjo per Turmantą, Dūkštą, Švenčionėlius, Pabradę, Vilnių, Varėną. XIX amžiaus pabaigoje, atsižvelgiant į carinės Rusijos kariškių poreikius, nutiestas Polesės (kartais dar vadinamas Pagirio) geležinkelis. Dabartinės Lietuvos teritorijoje Polesės geležinkelio išliko tik 50 km ruožo atkarpa nuo Vilniaus per Jašiūnus, Šalčininkus iki Valstybės 26 pav. Pietryčių Lietuvos geležinkelių tinklas. ( sienos su Baltarusija. Šiuo metu traukiniai važiuoja maršrutais (26 pav.): Vilnius Kirtimai Stasylos (3 lentelė), Vilnius Marcinkonys (4 lentelė). 3 lentelė. Traukiniai, vykstantys maršrutu Vilnius-Kirtimai-Stasylos ( Traukinio Nr. Maršrutas Vagonų tipai Išvyksta iš pradinės stoties Atvyksta į galinę stotį D633 Vilnius - Stasylos trečios klasės 04:14 05:05 D634 Stasylos - Vilnius trečios klasės 05:20 06:20 D642 Valčiūnai - Vilnius trečios klasės 16:08 16:34 D635 Vilnius - Stasylos trečios klasės 16:53 17:54 D638 Stasylos - Vilnius trečios klasės 19:46 20:46 4 lentelė. Traukiniai, vykstantys maršrutu Vilnius-Marcinkonys ( Traukinio Nr. Maršrutas Vagonų tipai Išvyksta iš pradinės stoties Atvyksta į galinę stotį D652 Rūdiškės - Vilnius trečios klasės 05:05 06:00 D654 Varėna - Vilnius trečios klasės 05:19 06:55 D645 Vilnius - Marcinkonys trečios klasės 06:00 08:00 D646 Marcinkonys - Vilnius trečios klasės 08:20 10:20 D647 Vilnius - Marcinkonys trečios klasės 09:32 11:27 D648 Marcinkonys - Vilnius trečios klasės 12:40 14:38 D649 Vilnius - Marcinkonys trečios klasės 14:45 16:40 D651 Vilnius - Varėna trečios klasės 16:40 18:15 D650 Marcinkonys - Vilnius trečios klasės 17:07 19:07 D653 Vilnius - Varėna trečios klasės 18:26 20:01 D656 Varėna - Vilnius trečios klasės 18:31 20:07 31

32 D655 Vilnius - Rūdiškės trečios klasės 20:30 21:20 Turizmui plėtotis svarbus ne tik kelių tinklas, bet ir kita infrastruktūra: automobilių stovėjimo aikštelės, poilsiavietės, muziejai, apgyvendinimo, maitinimo įstaigos. Šiuo požiūriu Merkio baseino teritorija išvystyta nevienodai. Baseino dalyje, esančioje Šalčininkų rajone, paslaugų infrastruktūra mažai išplėtota m Šalčininkų rajono teritorijoje įregistruota viena kaimo turizmo sodyba, rajone veikė 4 apgyvendinimo įstaigos (5 lentelė), iš jų viena tik vasaros sezono metu, 8 turistų maitinimui tinkamos įstaigos (6 lentelė) Rajono savivaldybėje veikia turizmo ir informacijos tarnyba. 5 lentelė. Apgyvendinimo įstaigos Merkio baseine. ( ). Pavadinimas Adresas Pastabos Viešbutis Vilrasta Vilniaus g. 2, Šalčininkai, tel kambarių, nakvynės kaina sutartinė Motelis Selena Šalčininkėliai, tel Motelis prie Vilnius Šalčininkai plento, 5 kambariai Viešbutis Eiresta Gegužės aikštė 16, Eišiškės, tel Viešbutis Karčiama pas Ryšardą Vilniaus g. 32, Eišiškės, tel Varsta V. Krėvės g. 14, LT Varėna, mob , UAB Ekoratas Vasario 16-osios g. 5, LT Varėna, tel , , Pirčiupio LT Pirčiupių k., Valkininkų karčema sen., tel , el. p. pirciupiokarciama@erdves.lt Glūko smuklė LT Glūko k., Varėnos sen., , , el. p. glukosmukle.@varena.lt Šilas LT Burokaraisčio k., Merkinės sen., tel ; Ėglis Miškininkų g. 61, LT Marcinkonių sen., tel , UAB Ekoratas poilsiavietė LT Glūko k., Varėnos sen., tel , vietos Viešbutis miesto cente. Nakvynės paslaugos teikiamos vasarą. Nakvynės kaina lt. 5 dviviečiai kambariai, vieno kambario kaina Lt.; 3 dviviečiai kambariai, 1 kambario kaina Lt (dėl pusryčių tartis atskirai). 3 dviviečiai kambariai, vieno kambario kaina Lt be pusryčių, konferencijų salė - iki 25 žmonių, pirtis, pasivažinėjimas žirgais) 8 dviviečiai kambariai, 1 kambario kaina Lt su pusryčiais; (kainos 1 žmogui parai su pusryčiais: vienviečiame kambaryje - 80 Lt., dviviečiame kambaryje - 35 Lt., triviečiame kambaryje - 50 Lt. (4 triviečiai kambariai, kambario kaina Lt., yra mini virtuvė, 32

33 Žibuoklė, 444, el.p. Poilsiavietė "DAUGŲ SALA" Salos k., Daugų sala, Daugų sen., Alytaus r., tel pirtis, pobūvių salė 20 žmonių ). 6 lentelė. Maitinimo įstaigos Merkio baseine. ( ) Pavadinimas Adresas Pastabos Kavinė DK Vilniaus g. 48, Šalčininkai (Šalčininkų kultūros centre) tel Kavinė Karčiama Nepriklausomybės g. 21, Šalčininkai, tel Kavinė Pas Aso Vilniaus g, Šalčininkai (šalia autobusų stoties) Kavinė Vilrasta Vilniaus g. 2, Šalčininkai, tel Kavinė Selena Šalčininkėliai, tel (prie Vilnius Šalčininkai plento) Kavinė Ragožiškės Ragožiškių km., šalia (prie Vilnius Šalčininkai plento) Šalčininkėlių Karčiama pas Vilniaus g. 32, Eišiškės, tel Ryšardą Kavinė Eiresta Gegužės aikštė 16, Eišiškės Suvingis Vytauto g. 5, Daugai, Alytaus r., tel Vigiris Turgaus a. 3, Daugai, Alytaus r., tel IKI prekybos centras, Varėna, tel ; UAB Erstara baras Grilis, Pirčiupio karčema LT Pirčiupių k., Glūko smuklė Glūko k., Varėnos sen., tel ; A.Petrausko IĮ kavinė Šaka Vytauto g.17, LT Varėna, tel UAB Vinkesta kavinė Ieva, Pramonės g. 8, Varėna, tel ; Svečių namai Ėglis Miškininkų g. 61, LT Marcinkonių k. (konferencijų salė - iki 25 žmonių, banketų salė - iki 40 žmonių, organizuojami furšetai, išvažiuojamieji pobūviai) maitinimas organizuojamas pagal išankstinį užsakymą, tel Visiškai kita situacija Varėnos rajone esančioje baseino dalyje. Nemažai rajone apgyvendinimo įstaigų (5 lentelė), 20 kaimo turizmo sodybų : 33

34 Kaimo turizmo sodybos Merkio baseine ( ): Audriaus Ažuko sodyba, Vytauto g. 4, Senosios Varėnos k., prie Varėnės, mob , Broniaus Bižoko sodyba, Pamerkių k., prie Merkio, mob Aušros Blėdienės sodyba, Lavyso k., prie Lavyso ežero, mob Rozalijos Budreikienės sodyba, Milioniškės k., prie Merkio, mob.: / Onos Ciūnienės sodyba, Perliaus g. 12, Perlojos k., prie Merkio, tel.: (8 ~ 310) , mob Nijolės Čepienės sodyba, Mardasavo k., prie Merkio, tel. (8 ~ 310) , Linos ir Egidijus Černiauskų sodyba, Kapiniškių k., prie Skroblaus, mob Angelijos Griežienės sodyba, Žiūrų k., prie Ūlos, tel.: (8 ~ 310) , mob Adolfo Karpio sodyba, Pamerkių k., prie Merkio, mob Remigijaus Kazokevičiaus sodyba, Butvydonių k., prie Versekos, mob , Romos Lavrenovos sodyba, Margionių k., prie Skroblaus, tel.: (8 ~ 310) , mob Kosto ir Laimos Mačionių sodyba, Pamerkių k., prie Merkio, mob Danguolės Micevičienės sodyba, Kampų k., prie Ilgio ežero, mob Angelės Raulušaitienės sodyba, Trakiškių k., prie Ūlos, mob Elonos Rimkienės sodyba Aukštakalnio k., prie Pabezninkų ežero, mob , Rūtos ir Sauliaus Sakalų sodyba, Naujalių g. 15, Marcinkonių k., mob , Prano Susmaros sodyba, Milioniškės k., prie Merkio, tel.: (8 ~ 310) , mob Rūtos Šiaučiulienės sodyba, Puvočių k., prie Merkio ir Grūdos santakos, tel. (8 ~ 310) , mob.: Valentinos Učkuranienės sodyba, Burokaraistėlės k., prie Burokaraisčio ežero, tel. (8 ~ 310) Vilmos Volungevičienės sodyba, Rodukos k., prie Rodukos, mob , prie Merkio upės. "Klimkynė" Vilkiškių km., Turgelių sen., Šalčininkų r. 94,4% kaimo turizmo sodybų Varėnos rajone įrengtos netoli vandens telkinių (Pietų Lietuvos..., 2006), todėl vandens turistams patogu pasinaudoti jų siūlomomis paslaugomis. Varėnos rajone maitinimo paslaugas teikia 9 įstaigos (6 lentelė), taip pat maitinimo paslaugas galima gauti kai kuriose kaimo turizmo sodybose, 27 individualios įmonės ir fiziniai asmenys užsiima baidarių ir plaustų nuoma : 34

35 Baidarių nuoma (nuoma parai ~ Lt) Virginijus Alubauskas, Žiūrų k., Marcinkonių sen., tel , tel (darbo dienomis 30 Lt); Audrius Ažukas, Senoji Varėna, tel , Audrius Barysas, Merkinė, Kalno g.11, tel , ; Darius Bedulis, Kašėtos, tel , el. p. baidares@ula.lt, Bronius Bižokas, Pamerkių k., Matuizų sen., tel Egidijus Černiauskas, Marcinkonių k., Marcinkonių sen., mob. tel ; Birutė Česonienė, Valkininkų sen., Paklėštarės k., Gelužos g. 10, tel , , Aivaras Česnulis, Varėna, tel (darbo dienomis 30 Lt) Birutė Česonienė, Paklėštarės k., Valkininkų sen., tel , baidariuturizmas.lt UAB Dzūkijos turizmas (Danguolė Radžiūtė), tel , ; Darius Griežė, Žiūrų k., Marcinkonių sen., tel , , ; Irena Gudaitienė, Rudnios k., Kaniavos sen., tel , Adolfas Karpis, Pamerkių k., Matuizų sen., tel ; Audrius Miškinis, Varėna, tel , info@baidaresvarena.lt Virginija Mockevičiūtė, Rudnios k., Kaniavos sen., tel , Virginija Paulauskaitė, Žiūrų k., Marcinkonių sen., tel , Angelė Raulušaitienė, Trakiškių k, Marcinkonių sen., tel Mindaugas Raulušaitis, Valkininkų mstl., tel Stasys Sereičikas, Krokšlio k., Kaniavos sen., tel ; Juozas Sčesnulevičius, Varėna, tel , Pranas Susmara, Milioniškių k., Merkinės sen., tel , tel ; Artūras Svernelis, Zervynų k., Marcinkonių sen., tel ; Rūta ir Tomas Karaliai, Krūklių k., Kaniavos sen., tel , ; Vladas Gudaitis, Mardasavo k., mob. tel.: , , el.p. info@dzukijosbaidares.lt, Marius Varanauskas, Rudnios k., mob.tel.: , , Juozas Politika, Kukiškės, mob. tel ( 6 baidarės) Angelė Vaškelienė, Puvočiai, mob. tel , el.p. vaskeliene@gmail.com, (6 baidarės ir 1 kanoja). Varėnos rajone turistus kviečia aplankyti ne vienas muziejus (7 lentelė), keli lankytojų centrai, teikiantys informaciją apie lankytinas vietas, turistinio inventoriaus nuomą, nakvynę, maitinimą, teikiantys gidų paslaugas, organizuojantys ekskursijas, žygius. Varėnos rajone veikia trys turizmo informacijos centrai: Varėnos turizmo ir verslo imformacijos centras, J. Basanavičiaus g. 9, Varėna, tel , el. p. turizmas.tvic@i-net.lt., Marcinkonių lankytojų centras, Miškininkų g. 61, LT Marcinkonių k., Marcinkonių sen. Tel

36 ir Merkinės lankytojų centras, Vilniaus g. 3, LT Merkinės mstl., Merkinės sen., tel lentelė. Merkio baseine veikiantys muziejai. Pavadinimas Adresas Marcinkonių etnografijos Miškininkų g. 3., Marcinkonių k., Varėnos r. tel. muziejus , Merkinės kraštotyros muziejus Merkinė Dariaus ir Girėno a. 1 Tel.: 39136, mob. (8 689) Lietuvos Laisvės kovų ir kančių muziejus Seinų g. 12, Merkinė Tel , mob. (8 689) Vinco Krėvės Mickevičiaus Subartonių km., LT-65332, Merkinės seniūnija, memorialinis muziejus Varėnos raj. Tel. (8 310) Subartonyse Tado Ivanausko zoologijos Marcinkonių k. Varėnos raj. muziejaus padalinys Čepkelių Tel valstybiniame rezervate Senovinės bitininkystės muziejus Musteikos k., Varėnos raj. M.K. Čiurlionio atminimo Senosios Varėnos k., Varėnos raj. kambarys Perlojos muziejus istorijos-etnografijos Perlojos kaimas, Varėnos rajonas. Tel.: (8-310) (skambinti nuo val.), (8-310) (skambinti nuo val.). Vandens turistams ypač svarbi gerai išvystyta stovyklaviečių, poilsio aikštelių infrastruktūra. Šalčininkų rajono turizmo ir informacijos tarnyba apie rajone esančias stovyklavietes informacijos neturi, Varėnos turizmo ir verslo informacijos centro duomenimis 2006 metais Varėnos rajone vasaros metu turistus priima 18 stovyklaviečių (27 pav.), visos jos įrengtos Dzūkijos Nacionaliniame parke. Stovyklaviečių teritorijose trūksta tualetų, o esantys nelabai patrauklūs. Nėra apšvietimo, trūksta geriamo vandens šulinių, nėra telekomunikacijos galimybių, medicinos punktų. Kai kurių stovyklaviečių nepuošia aplūžę miško baldai. 36

37 27 pav. Stovyklaviečių išsidėstymas Varėnos rajone. (Pietų Lietuvos..., 2006) Taigi tankus kelių tinklas, dvi geležinkelio atšakos labai palankios vandens turizmui, kadangi labai patogus privažiavimas prie reikiamų objektų, o kelionę baigus tiek keliais, tiek geležinkeliu galima lengvai grįžti į reikiamą vietovę. Kita infrastruktūra nėra vienodai išvystyta visame baseine. Šiaurrytinėje baseino dalyje negausi apgyvendinimo, maitinimo įstaigų pasiūla, tuo tarpu pietvakarinėje baseino dalyje aktyviai veikia turizmo informacijos centrai, svečių laukia muziejai, poilsiavietės, kaimo turizmo sodybos, vaizdingiausiose vietovėse įrengtos regyklos, stovyklavietės KULTŪRINIS PAVELDAS Merkio baseinas, archeologų, istorikų, geografų ir kalbininkų duomenimis, yra vienas seniausių Lietuvos gyvenamų vietų, siekianti ankstyvąjį akmens amžių paleolitą. Ilgą laiką gyvendami teritorijoje žmonės sukūrė ir paliko daug materialinių ir dvasinių vertybių, kurios teikia duomenų apie visuomenės raidą, papročius, verslus. Nemažai teritorijoje išlikę pilkapių, piliakalnių, akmens amžiaus stovyklų ir gyvenviečių, kurios sudaro gausų kultūros paveldą. Pagal Lietuvos Respublikos Kultūros Paveldo centro registrą, Merkio baseine šiuo metu yra registruota 115 archeologijos vertybių (2 priedas), 35 statinių kompleksai (3 priedas), 13 įvykių vietų (4 priedas), 9 mitologiniai objektai (5 priedas), 4 monumentai (6 priedas), 3 urbanistinės vertybės (7 priedas). Pirmųjų žmonių apsigyvenimas Merkio baseine siejamas su paplitusiais svidrinės kultūros dirbiniais. Apie jų gyvenimą sužinome iš aptinkamų stovyklaviečių ir gyvenviečių bei tuomet 37

38 naudotų darbo įrankių. Didesnė svidrinės kultūros stovyklų dalis Merkio baseine rasta Merkio, Ūlos upių pakrantėse. Stovyklaviečių išsidėstymas arti vandens ir jose rastų dirbinių paskirtis rodo jog mezolito gyventojų pagrindinis užsiėmimas buvo medžioklė, žvejyba ir rankiojimas. Nemažai vėlyvojo paleolito stovyklaviečių rasta Merkinės apylinkėse: Maksimonių, Janionių, Merkinės, Česukų ir kt. Mezolito laikotarpiu žmonių parko teritorijoje gyventa žymiai gausiau, tai rodo rastų stovyklaviečių ir gyvenviečių skaičius : Apsingė, Glyno ežeras ir miškas, Maksimonys, Marcinkonys, Mardasavas, Margionys, Merkinė, Puvočiai, Zervynos, Živulčiškės (Alytaus r.) ir kt. Neolito laikotarpiu žmonių gyvenimas pasikeičia. Šalia senųjų verslų atsiranda nauji: žemdirbystė ir gyvulininkystė (vėlyvasis neolitas, žalvario amžiaus pradžia). Kai kurios senosios stovyklos yra paliekamos, nes gyventojai keliasi į žemdirbystei tinkamesnes vietas. Žmonės išmoko akmenį nugludinti, išgręžti, perpjauti. Todėl šio laikotarpio akmens dirbiniai įvairesni, tobulesni, daug gražesnės formos ir labiau pritaikyti darbams. Gaminami ir moliniai indai. Neolito stovyklos: Apsingė, Bingeliai, Glyno tarpuežeris, Janionys, Kastinio ež., Lynežeris, Maksimonys, Mančiagirė, Marcinkonys, Mardasavas, Merkio šlaitas prie Merkinės, Netiesos, Pamerkinė, Pašilingė, Paūliai, Stėgalių ež., Versminio upelis, Zervynos, Žiūrai ir kt. Žalvario amžiaus laikotarpio radinių ir gyvenviečių parko teritorijoje rasta labai nedaug. Tyrimų metu surinkti duomenys apie žalvario amžiaus gyvenvietes: Maksimų, Pamerkinės, Česukų, Janionių, Merkinės, Netiesų. Geležies amžiaus gyvenvietės: Maksimonys, Merkinė, Netiesos, Jakubiškiai, Panara, Ulčičiai. Apie žilą senovę byloja ne tik senovės gyvenvietės, bet ir piliakalniai, kurių teritorijoje nemažai. Garsiausias yra Merkinės piliakalnis (28 pav.). Ties Merkio ir Nemuno Santaka, kairiajame Stangės upelio krante, nupjauto kūgio formos 28 pav. Merkinės piliakalnis su papiliu. kalvoje stūkso piliakalnis. Kalvą iš trijų pusių juosia eritage.lt/archeologija/aerofoto/merkines_piliakalnis Nemuno ir Stangės slėniai, o iš šiaurės jį gilia dauba atskiria nuo gretimų aukštumų. Kalvos šlaitai gana statūs, nuo Nemuno pusės iki 30 m aukščio. Išlikusioje 5 x 7 m dydžio piliakalnio aikštelės dalyje (didesnė jos dalis nuslinko į Stangės slėnį) pietiniame bei rytiniame krašte yra iki 1,5 m aukščio nuo aikštelės paviršiaus pylimo liekanų. Merkinės pilis greičiausiai pastatyta XIII a. a. pusėje. XIV a. XV a. pr. tapo svarbiausiu 38

39 panemunės kariniu strateginiu centru kovose su Livonijos ordinu. Strateginis trikampis Vilnius Kaunas Merkinė tuo metu sudarė pagrindinę krašto gynybos sistemą. Nuo 1377 m. kryžiuočių kronikos pilį dažnai mini Merkenpille bei Merkenpil vardais m. lapkričio 30 d. kryžiuočiai pilį paima, o 1394 m. pilies įgula, traukdamasi pati ją sudegina. Dar kartą pilis buvo sudeginta kryžiuočių 1403 m. Eišiškių piliavietė laikoma kariniu fortifikaciniu XVII XVIII a. įtvirtinimu. Pilis, kurioje galėję sutilpti iki 1000 karių, stovėjusi prie senojo vieškelio ir buvusi keturkampio plano. Eišiškių piliavietė, vadinamasis Majakas, yra 2 km nuo Eišiškių. Piliavietę sudaro keturkampio plano, apie 110 m ilgio vakarų rytų kryptimi ir apie 85 m šiaurės pietų kryptimi 9350 m 2 ploto aikštelė. Šiaurinėje pusėje ji pakyla iki 1 m aukščio. Iš visų pusių aikštelę supa 4 m aukščio ir m pločio labai taisyklingas pylimas ir už jo esantis 4 m gylio ir 25 m pločio griovys. Tiek pylimas, tiek griovys dabar apaugę pušimis. Pylimo pietinės dalies viduryje paliktas 8 m pločio įėjimas, o prieš jį per griovį tęsiasi tokio pat pločio pylimas. Kiek siauresni įėjimai pastebimi rytų ir vakarų pylimuose, o prieš juos atrasta apskrito ar aštuoniakampio 8 m skersmens pastato (bokšto) liekanų. Pietvakariniame aikštelės kampe yra keturkampio (15X10 m) pastato - XIX a. vid. Peterburgo Varšuvos geležinkelio stoties telegrafo liekanų. Iš čia ir kilęs piliakalnio pavadinimas Majakas. Tabariškių XVIII a. bažnyčios ansamblis. Buvęs senosios regulos karmelitų vienuolynas su įspūdinga medine Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, statyta 1890 metais. Vienuolyno pastatai neišliko. Bažnyčia raiškaus silueto, bazilikinė, trijų navų, su trisiene apside ir bokšteliu. Viduje vyrauja didelė vidurinės navos ir presbiterijos erdvė, interjeras puošnus. Čia yra net 25 dailės paminklai. Tai 1774 m. sukurtas bažnyčios koliatoriaus ir fundatoriaus A.Važinskio portretas, šv. Onos su šv. Juozapu ir šv. Joakimu paveikslas. Gražus paveikslas vaizduojantis Kristų su nendre (29 pav.) (Ecce Homo). Jį dengia puošnūs aptaisai, liudijantys tikinčiųjų pagarbą šiam atvaizdui. Taip pat vertingi bažnyčioje išlikę XVIII a. savitų barokinių formų relikvijoriai, liturginiai indai, nešiojami altorėliai, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai. 29 pav. Paveikslas Kristus su nendre. 39

40 30 pav. Paminklas LDK Vytautui. Paslaptingumu dvelkia, įvairias legendas, padavimus primena mitologiniai akmenys, kurių taip pat yra Merkio baseine. Vieni įdomesnių Mergos akmuo pūpsantis Geidukonių k., Užkeikta merga Akmens geologiniame draustinyje ir kt. Baseino miestuose ir miesteliuose galima aplankyti bažnyčias, senąsias kapinaites, paminklus, primenančius apie kovas, iškilių žmonių memorialinius muziejus ir kt. Perlojiškiai didžiuojasi Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklu (30 pav.), kurį pastatė 1930 metais. Ypač didžiuojasi tuo, kad neleido paminklo nuversti tuo metu, kai sovietinei valdžiai tai labai norėjosi padaryti. Paminklas turi įdomų užrašą: "Vytaute Didysai, gyvas būsi, kol bus gyvas nors vienas lietuvis". Ilgai stovės Vytautas, nes Perlojoje gyvena lietuviai. Pirčiupiai kaimas Varėnos rajone, prie Rūdninkų girios, prie Vilniaus-Alytaus automagistralės m. birželio 3 d. kaimą ištiko didelė nelaimė. Tądien vokiečiai išplėšė kaimą, o Pirčiupių gyventojus sudegino gyvus. Žuvo 119 žmonių. Išsigelbėjo vos 13 gyventojų. Tik po savaitės, birželio 11 d., fašistai leido Valkininkų klebonui Bertašauskui palaidoti aukas. Tragedijai atminti buvo pastatyti du aukšti kryžiai, vėliau jų buvo pastatyta daugiau. Tai padarė pradžią Kryžių kalnui. Po karo kaimas atsistatė m. buvo pastatytas skulptoriaus G. Jokūbonio paminklas, liūdinti Pirčiupių motina (31 pav.), kuriam 1963 m. suteikta V. Lenino premija. 31 pav. Paminklas Pirčiupių motina. Tinkamai saugomas ir prižiūrimas kultūros paveldas padeda formuoti ne tik Dainavos krašto, bet ir Lietuvos įvaizdį, prisideda prie krašto gerovės kūrimo ir turizmo plėtojimo. Nemažai kultūros paveldo objektų išsidėstę upių slėniuose, todėl gali praturtinti vandens turizmo maršrutus kultūrine, pažintintine prasme; pritraukti keliautojus, kurie domisi mūsų protėvių palikimu. 40

41 3. UPIŲ HIDROLOGINIO REŽIMO YPATUMAI Vandens ištekliai yra svarbus šalies gamtos turtas, kuris skirtingai nuo kitų išteklių kasmet pastoviai pasipildo ir atsinaujina. Daug vandens sunaudojama pramonei, žemės ūkiui, taip pat pripildant vandeniu įvairios paskirties tvenkinius. Upės be to dar yra naudojamos vandens transportui ir rekreacijai. Vandens išteklių naudojimas ir apsauga neįmanomi be jų apskaitos ir įvertinimo, o tam būtina turėti daug upės hidrologinių rodiklių. Hidrometrinė informacija yra svarbi norint gauti vidutines daugiametes hidrologines charakteristikas, daryti teorines išvadas ir apibendrinimus, taip pat yra reikalinga tiesioginiams vandens naudotojams (vandens tiekėjams, energetikams, laivybai ir t.t.). Hidrometrinės informacijos didžiąją dalį sudaro vandens lygių matavimo duomenys, taip pat vandens bei nešmenų debitų matavimai, ledo reiškinių, temperatūros, vandens skaidrumo, cheminės sudėties ir kiti duomenys. Renkantis vandens turizmo maršrutus svarbu žinoti upės vandeningumą, sezoninį ir mėnesinį jo pasiskirstymą, potvynių ar poplūdžių charakteristikas. Upės nuosėkio metu, pasirinktas maršrutas gali būti nepraplaukiamas, o potvynio metu, gali net kilti grėsmė keliautojų gyvybei ir saugumui. Taip pat svarbios vandens turizmui upių vandens temperatūros, ledo reiškiniai, kurie įtakoja vandens turizmo sezoną. Šiame skyriuje analizuojamos vandens turizmui svarbios upių hidrologinės charakteristikos UPIŲ MITYBA Nors Lietuvos teritorija yra palyginti nedidelė, tačiau dėl nuotėkį formuojančių ir jį perskirstančių veiksnių įvairovės, čia tekančių upių maitinimo pobūdis gana skirtingas, o nuo to priklauso ir jų hidrologinis režimas. Upių maitinimo tipai nustatomi, palyginus įvairių nuotėkio fazių pavasario potvynio, poplūdžių bei nuosėkio nuotėkio tūrius. Pagal vyraujantį maitinimo šaltinį apibūdinamas upės maitinimo tipas. Pavasario potvynio nuotėkis susidaro iš sniego tirpsmo vandens, kurio dalis per dirvožemius papildo dar ir gruntinius vandenis. Upės nuosėkio metu intensyvūs trumpi arba ilgai trunkantys lietūs upėse sukelia poplūdžius. Pakankamai giliai įsigraužusios upės ištisus metus turi požeminį maitinimą. Pietryčių Lietuvos upių, kurių didžioji dalis priklauso Merkio baseinui, mitybą galima nustatyti bei palyginti su kitų Lietuvos hidrologinių sričių upių mityba, remiantis 8 lentele. 41

42 8 lentelė. Skirtingos kilmės vidutiniai nuotėkio dydžiai % Lietuvos upėse (Gailiušis, 2001). Maitinimo šaltinis Hidrologinė sritis Gruntinis Sniegas Lietus maitinimas Vakarų Lietuvos Vidurio Lietuvos Pietryčių Lietuvos Taigi, Pietryčių Lietuvos upėse vyrauja požeminis maitinimas. Čia labai paplitę smėlingi gruntai, pasižymintys dideliu poringumu ir pralaidumu vandeniui. Lietaus ir sniego tirpsmo vanduo greitai susigeria, šis vanduo per požeminį maitinimą upėms atiduodamas nuosėkio metu. Todėl Pietryčių Lietuvos upės turi labiausiai išlygintą nuotėkio režimą (32 pav.), kas yra svarbu vandens turizmui Q m/s m m m mėn. 32 pav. Merkio upės ties Puvočiais 1960, 1980 ir 2000 metų hidrogramos. Požeminis maitinimas čia sudaro % metų nuotėkio. Šiame rajone metų nuotekio kaita yra mažiausia respublikoje, variacijos koeficientai tesiekia 0,15 0,27. pavasario potvynis šio rajono upėse prasideda vidutiniškai kovo d. Ežeringose upėse potvyniai ilgi, vidutiniškai d. Pavasario potvynio nuotėkis sudaro apie 25-35% metų nuotėkio. Poplūdžiai upėse retesni, vidutiniškai 1 2 per metus, jų maksimalūs debitai retai didesni už pavasarinius. Pietryčių Lietuvos upės pasižymi palyginti dideliu ir pastoviu nuosėkio laikotarpio nuotėkiu, kas labai naudinga vandens turizmui. Merkio baseine yra aukščiausias Respublikoje šiltojo laikotarpio minimalus nuotėkis 4 5 l s -1 km 2 (Gailiušis ir kt., 2001). Nuotėkiui išlyginti didelės įtakos turi ir ežerai, kurių nemažai Merkio dešiniųjų intakų baseinuose. Ši Merkio baseino upių savybė palanki vandens turizmui, nes kai nuosėkio metu tampa nepraplaukiamos daugelis Lietuvos upių, šioje Lietuvos dalyje išlieka puikios galimybės vandens turizmui. 42

43 3.2. VANDENS TEMPERATŪRA IR LEDO REIŠKINIAI Vandens temperatūra glaudžiai susieta su oro temperatūra. Oras įšyla nuo vandens paviršiaus vykstant konvekciniams šilumos mainams tarp tų paviršių. Vandens telkiniai skirtingai geba akumuliuoti šilumą, kurią spinduliuoja Saulė. Palyginus oro ir vandens telkinių temperatūras, matosi, kad giliuose vandens telkiniuose dar gegužės mėnesį vandens temperatūra esti žemesnė nei oro, o negiliuose ir sekliuose ji jau porą laipsnių aukštesnė už oro temperatūrą. Pavasarį giliuose vandens telkiniuose vandens paviršiaus ir oro temperatūros susilygina esant maždaug 12 C, vidutinio gilumo 10 C ir negiliuose, kaip greičiausiai įšylančiuose, - 7 C. Visi vandens telkiniai visiškai įšyla liepos mėnesį. Tuomet ji esti apie 3 C aukštesnė už oro temperatūrą. Vandens vėsimo intensyvumas taip pat skirtingas. Giliuose vandens telkiniuose tas 3 C vandens ir oro skirtumas išlieka iki lapkričio mėnesio. Tuo tarpu iki to paties laikotarpio negilių ir seklių vandens telkinių paviršiaus ir oro temperatūros susilygina (Gailiušis ir kt., 2001). Vandens temperatūros kaitos duomenys Merkio ir Ūlos upėse pateikti 8 ir 9 prieduose. Merkio baseine vidutinė šilčiausio mėnesio vandens temperatūra siekia apie18-19 C liepos mėnesį, ypač šaltiniuotų intakų vidutinė mėnesio vandens temperatūra kiek žemesnė, tepasiekia 17 C. Apie 0 C ir net truputį mažiau (iki -0,2 C) vidutinės mėnesio vandens temperatūros Merkio baseino upėse būna gruodžio kovo mėnesiais, tačiau kai kuriais metais, vandens temperatūra nenukrinta iki nulio ir ištisus metus upės neužšąla. Merkio baseino upėms, kaip ir daugeliui Lietuvos upių, būdinga nepastovi ledo danga. Prieš susidarant pastoviai ledo dangai upėse stebimi ledo reiškiniai: priekrantės ledas, ledėsiai, ižas, ledo danga su properšomis. Tačiau dėl gausių požeminių šaltinių, dauguma baseino upių iš viso neužšąla. Įvertinus vandens temperatūrų pokyčius per metus, galima teigti jog tinkamiausias laikas vandens žygiams yra balandžio spalio mėnesiai, tačiau vandens kelionių entuziastai kai kuriomis baseino upėmis galėtų plaukti ištisus metus, nes ledo danga jose nesusidaro. 43

44 3.3. MORFOMETRINIŲ CHARAKTERISTIKŲ KITIMAS NUO AUKŠTUPIO IKI ŽEMUPIO Vandens turizmui svarbūs upės vagą apibūdinantys tokie morfometriniai rodikliai, kaip altitudės tarp versmių ir žiočių, upės vagos ilgis, plotis, gylis, nuolydis, vingiuotumas, upių tinklo struktūra ir kt. Šie morfometriniai dydžiai priklauso ir kinta nuo upės vandeningumo ir vandens kiekio (debito), nuolydžio ir vandens greičio, grunto sudėties ir kitų kraštovaizdžio sąlygų. Todėl upės vagos pobūdis ir morfometriniai rodikliai labiausiai kinta išilgai upės pasroviui, didėjant vandens kiekiui upėje ir mažėjant nuolydžiui. Viena informatyviausių upių hidrografinių charakteristikų yra išilginiai profiliai. Upės išilginis profilis tai upės vandens paviršiaus ar dugno kitimą nuo aukštupio iki žiočių vaizduojanti kreivė. Šios kreivės taškų koordinatės yra atstumas nuo žiočių (km) ir aukštis (altitudė) nuo jūros lygio (m). Upės pradžios ir pabaigos altitudžių skirtumas yra tos upės vandens lygio kritimas H, o jo santykis su upės ilgiu L yra upės nuolydis S. 33 pav. Merkio morfometrinių rodiklių kitimas nuo aukštupio iki žemupio: A baseino plotas, H upės išilginis profilis, V vingiuotumo koeficientas, A e baseino ežeringumas, S baseino asimetrijos koeficientas. (pagal Gailiušis, 2001). Upių išilginiai profiliai pagal formą gali būti trijų tipų: įgaubtas, tiesialinijinis ir išgaubtas. Merkio baseine galima sutikti visų trijų tipų upių išilginių profilių. 44

45 Merkio ir dalies jo intakų išilginis profilis yra tiesialinijinis (33pav.), o Šalčios (34 pav), Visinčios, Graužupio, Beržės įgaubtos formos. Šis profilis būdingas upei, ištekančiai iš aukštumų, aukštupyje turinčiai didelį nuolydį, kuris žemupio link mažėja. Tai vadinamosios senos upės. Jaunų upių, kurių vagoje vis dar vyksta aktyvi erozija, išilginis profilis paprastai esti išgaubtos formos; aukštupyje jų nuolydis nežymus ir vis didėja žemupio link. Tokių upių Merkio baseine taip pat yra nemažai. Tai Spengla, 34 pav. Ūlos Pelesos ir Šalčios morfometrinių rodiklių kitimas nuo Musė, Derežna, Ūla Pelesa aukštupio iki žemupio: A baseino plotas, H upės išilginis profilis, V vingiuotumo koeficientas, A (34 pav.), Grūda. Ypač e baseino ežeringumas, S baseino asimetrijos koeficientas (pagal Baltrušaitienė, 1975) Būdingos šiuo atžvilgiu dvi pastarosios. Kai kurių upelių išilginis profilis yra sudėtingos formos vieni ruožai vienokios, kiti ruožai kitokios formos. Šiam tipui priklauso Varėnės intakai Armania, Avista. Upės vingiuotumas tai upės vagos kreivumas plane, pasireiškiantis dešiniųjų ir kairiųjų posūkių kaita. Jis priklauso nuo tėkmės dinamikos, kuri konkrečiomis sąlygomis sukuria sau palankiausią vagos formą, sudarančia mažiausią pasipriešinimą vandens masės judėjimui (Baltrušaitienė ir kt., 1975). Vertinant upės tinkamumą vandens turizmui, upių vingiuotumas svarbus keliais aspektais: smarkiai vingiuotų upelių žymiai vaizdingesnis, gražesnis kraštovaizdis, ne tokia monotoniška tampa kelionė. Kita vertus, dėl didelio upių vingiuotumo, sudėtingiau tiksliai apskaičiuoti nuplauktą kilometražą ir laikytis suplanuoto kelionės tvarkaraščio, nes mažesnis plaukimo greitis. Merkio baseine upių vingiuotumas labai įvairus, tiek turint galvoje visą upę, tiek jos atskirus ruožus. Labai vingiuotų ruožų yra Šalčioje, Versekoje, Ūloje Pelesoje, Amarnioje, 45

46 Visinčioje. Pačiose gražiausiose, vaizdingiausiose atkarpose įsteigti hidrografiniai Šalčios, Visinčios, Spenglos, Grūdos draustiniai. Papildomos informacijos apie upės tėkmės pobūdį, vandens greitį, vandeningumą galima gauti įvertinus upės nuolydį. Upės nuolydis vandens paviršiaus aukščių skirtumas, tenkantis vienam upės ilgio vienetui. Jį galima apskaičiuoti N = H/ L, kur H mus dominančios upės pradžios ir pabaigos aukščių skirtumas, o L upės ilgis. Kuo didesnis upės nuolydis, tuo seklesnė bus upė, kai debitas yra toks pats. Todėl renkantis vandens žygiams upelius kurių debitas yra artimas 1 2 m 3 /s ir didesniais nuolydžiais kaip 1m/km 2 kelionei gali tikti tik labai lietingu arba pavasario polaidžio metu UPIŲ NUOTĖKIS Upių nuotėkis yra viena svarbiausių vandens apytakos gamtoje grandžių ir jo dydis priklauso nuo daugelio veiksnių, nulemiančių upių hidrologinį režimą kritulių, požeminio nuotėkio, garavimo, reljefo, geologinės struktūros, ežerų, miškų, pelkių, antropogeninės veiklos, upių baseinų ploto, upių tinklo tankumo ir kt. Metų nuotėkis yra pagrindinė charakteristika, rodanti tiriamos upės baseino bendrą vandeningumą ir potencialius vandens išteklius. Ji yra hidrologinis etalonas, pagal kurį nustatomos kitos hidrologinio režimo charakteristikos, jų kaita. Hidrologiniuose skaičiavimuose dažniausiai naudojama charakteristika yra vandens debitas, kuris nustatomas pagal hidrologijos stočių matavimų duomenis, panaudojant vandens lygių ir išmatuotų debitų ryšius. Debitas Q m 3 /s vandens kiekis, pratekantis upės skerspjūviu per sekundę. Priklausomai nuo poreikių skaičiuojama ir naudojama paros, mėnesio, metų vidutinė debito reikšmė per daugiametį laikotarpį. Tai kintamas dydis tiek laiko, tiek upės ilgio atžvilgiu. Vidutinis upės debitas didėja nuo upės ištakų iki žiogių, proporcingai upės baseino ploto didėjimui. Laiko atžvilgiu debitas kinta priklausomai nuo kritulių kiekio upės baseine, ypač nuo sniego tirpsmo intensyvumo. Upių hidrologiniam režimui stebėti steigiami vandens matavimo arba hidrologiniai postai. Kuo tankesnis tokių postų tinklas ir kuo ilgesnė stebėjimo metų eilė, apimanti įvairius vandeningumo laikotarpius, tuo tikslesnį vaizdą galime susidaryti apie upių hidrologinį režimą. Merkio baseine pirmosios hidrologijos stotys buvo įsteigtos pokaryje. Dabar baseine veikia tik keturios: prie Merkio Puvočių HS, įsteigta 1946 m. (baseino plotas 4220 km 2 ), taip pat stotys prie Šalčios, Ūlos ir Skroblaus upių. Pagal perspektyvinį HMT planą, dar turėtų būti įsteigtos stotys prie Gelužos ir Luknos upelių, bei Glėbo ežero. Kita vertus, baseino hidrologinis ištirtumas yra neblogas, nes praeityje prie Merkio veikė Jašiūnų (A = 334 km 2 ), Rūdninkų (A = 418 km 2 ), 46

47 Žagarinės (A = 435 km 2 ), Valkininkų (A = 906 km 2 ), Biekšių (A = 2310 km 2 ), Varėnos (A = 2830 km 2 ) ir Jablonavo (A = 4420 km 2 ) hidrologijos stotys. Būta jų ir prie intakų Varėnės, Gelužos, Musteikos, Ūlos (35 pav.). 35 pav. Vandens matavimo stotys Merkio baseine. (pagal Gailiušis, 2001). M E R K I O B A S E I N A S Miesčionka V E R K N Ė S B A S E I N A S Niedulio ež. Žižma DAUGAI Daugų ež. Musė Lieluko ež. Spengla 59 Valkininkų g.st. Geluža RŪDIŠKĖS Cirvija Lukna Karvio ež. Mažoji Pirčiupė Pirčiupiai VOKĖ S B A S E I N A S 54 BALTOJI VOKĖ Visinčia Kernavo ež. Beržė JAŠIŪNAI VILNIOS BASEINAS Mažoji Kena Visinčia ŠALČININKAI Verža Bienė Merkys AŠMENOS BASEINAS Nemunas Vinkšninė MERKINĖ 63 Skroblus Nedzingio ež. Nedzingė Grūda 57 Perloja Ūla 61 Zervynos Varėnė VARĖNA Uosupis Mazupis Nočia Verseka Turė Maltupis Nedilė EIŠIŠKĖS D I T V OS BA S EI NA S B A L T A R U S I J A GAUJOS BASEINAS Grūda Pelesa K A T R O S B A S E I N A S km LEBEDOS BASEINAS Šiame darbe analizuojami dviejų hidrologijos stočių: Merkio upėje Puvočių ir Ūlos upėje Zervynų debitai nuo 1959 iki 2005 metų (10, 11 priedai). Merkio baseine vidutiniškai per metus iškrinta mm kritulių. Apie 450 mm jų išgaruoja, taigi nuotėkio koeficientas yra apie 0,40 (Kilkus, 1998). Kadangi baseine vyrauja vandeniui laidūs gruntai, sąlygos paviršiniam nuotėkiui susidaryti yra nepalankios: daug kritulių sunkiasi gilyn ir papildo gruntinio vandens išteklius. Merkio ties Puvočiais metų nuotėkyje šis vanduo sudaro 63 %. Nuotėkis pasiskirsto gana tolygiai: per tris pavasario mėnesius nuteka 35 %, vasarą ir rudenį 42 %, žiemą 23 % metų nuotėkio (Kilkus, 1998). Panašiai pasiskirsto ir Merkio intakų Varėnės, Gelužos, Ūlos nuotėkis. 47

48 Aukštupyje, ties Jašiūnais, Merkio vidutinis metų debitas siekia jau 3,34 m 3 /s (modulis M = 10 l s -1 km 2 ), tačiau beveik visas vanduo nuplaukia kanalu į Vokę (vidutiniškai per metus 3,08 m 3 /s), ir žemiau Žagarinės esti tik 0,70 m 3 /s (M = 1,6 l s -1 km 2 ). Įsiliejus iš Rūdninkų girios atbėgantiems upeliams Luknai, Cirvijai, Gelužai, Spenglai Merkys šiek tiek sustiprėja (vidutinis metų debitas ties Valkininkais siekia 5,25 m 3 /s, M = 5,8 l s -1 km 2 ), o surinkęs Šalčios, Versekos, Varėnės, Ūlos ir kitų intakų vandenis, atplukdo į Nemuną jau 36 m 3 /s debitą. Santykinai itin vandeningi intakai yra Geluža ir Skroblus (metų vandens nuotėkio moduliai yra atitinkamai 12,5 ir 12 l s -1 km 2, be to, pastarųjų upelių nuotėkis yra labai stabilus) (Kilkus, 1998). Nuotėkį metų bėgyje reguliuoja dideli smėlingų dirvožemių plotai, gausūs ežerai ir didelis baseino miškingumas. Šie faktoriai daro įtaką ir nuotėkio svyravimui metai iš metų. Iš lentelių duomenų (10, 11 priedai) matome, kad atskirais metais labiau svyruoja žiemos ir pavasario vandeningumas, o vasarą ir rudenį jis kiek pastovesnis. Pavasario potvyniai Merkyje palyginti nedideli, pavyzdžiui, ties Puvočiais didžiausias debitas siekia vidutiniškai 160 m 3 /s, tačiau per rekordinį 1958 m. potvynį jis buvo apie 500 m 3 /s. Vagoje kartais susidaro ledo kamščių, ir tąsyk vandens lygis upėje gali staiga pakilti 0,5 m (Puvočiai, 1959 m.). Šiaip vandens lygis Merkyje ties Varėna per metus svyruoja apie 5 m, Varėnėje ties Varėna 1,5 m, Ūloje ties Zervynomis 1,4 m (Kilkus, 1998). Merkio baseine itin detaliai tirtas minimalaus nuotėkio pasiskirstymas m. per vasaros nuosėkį V. Januškio iniciatyva buvo atliktos keturios hidrometrinės nuotraukos. Vietomis aptikta anomališkai padidėjęs nuotėkis, kurį lemia paviršinės ir požeminės takoskyrų nesutapimas: pačiame Merkyje aukščiau Žagarinės, taip pat atkarpose tarp Šalčios ir Versekos, Duobupio ir Beržupio. Gerokai mažesnis minimalus nuotėkis upelių, drenuojančių sunkesnės mechaninės sudėties gruntų dengiamus baseinus, pavyzdžiui, 50 % garantijos minimalaus paros nuotėkio modulis Veržėje yra 1,40, Mažojoje Kenoje 0,80, Šalčytėje 1,48, Uosupyje 1,42, Dusmenoje 1,55, Abistoje 1,66 l s -1 km 2. Luknos, Gelužos, Spenglos, Derežnos, Skroblaus upeliuose priešingai, to paties rodiklio reikšmės yra itin didelės M 50% =5,85 9,57 l s -1 km 2 ), ir tai gali būti paaiškinta tik paviršinės ir požeminės takoskyrų nesutapimu ( papildomu požeminiu baseinu). Merkio minimalus 30 parų nuotėkis žiemą yra 19 % didesnis nei vasarą (Ūlos apie 23 %, Varėnės 32 %), didesnė ir to laikotarpio nuotėkio kaita (Merkio ties Puvočiais žiemą C V = 0,28 ir vasarą C V = 0,21) (Kilkus, 1998). Kad atitinkama upės atkarpa tiktų turizmui (aišku, sąlygiškai), vidutinis metinis debitas Q turi būti ne mažesnis, kaip 1 m 3 /s. Iš to buvo apskaičiuotos tinkamos vandens turizmui upių atkarpos. Jeigu Merkio ties Puvočiais Q vid. = 31,4 m 3 /s, o baseino plotas A= 4300 km 2, tai Merkys bus tinkamas vandens turizmui A tur. = A/ Q vid.. Tokiu pačiu būdu buvo apskaičiuotos ir kitų 48

49 upių, tinkamų vandens turizmui, atkarpos. Tinkamos vandens turizmui Merkio baseino upių atkarpos pateiktos 9 lentelėje. 9 lentelė. Tinkančios vandens turizmui upių atkarpos. Upė Vyresnioji upė Baseino Ilgis (L), Nuolydis, Ilgis L tur. ), plotas (A), km m/km km km 2 Merkys Nemuną 203,0 0, ,7 190 Ūla Merkį 84,4 0,52 752,9 70 Šalčia Merkį 75,8 0,92 748,9 54 Visinčia Šalčią 52,8 1,17 227,0 30 Varėnė Merkį 47,7 1,52 410,8 28 Verseka Merkį 47,6 1,11 384,4 30 Grūda Merkį 36,2 0,95 248,4 30 Spengla Merkį 25,9 1,08 148,3 10 Amarnia (Nedzingė) Merkį 15,1 0,49 144,0 4 Lukna Merkį 28,9 0,86 184,9 8 49

50 AŠMENOS BASEINAS M E R K I O B A S E I N A S VOKĖ S B A S E I N A S VILNIOS BASEINAS Lukna V E R K N Ė S B A S E I N A S Žvirgždė Miesčionka D I T V O S B A S E I N A S G A U J O S B A S E I N A S Nemunas Suvingio ež. Burokaraisčio ež. Varėnė Daugų ež. Tolkūnai Nedzingio ež. Didžiulio ež. Dumblio ež. Merkys Geluža Graužinė Vinkšnin ė Nedzingė Uosupis Ūla B A L T A R U S I J A Mazupis Žižma Dusmena Nieduli o ež. Spengla Grūda Mažoji Pirčiupė Merkys Sienyčia Dorupis Kaniavėlė Skroblus Ūla Nočia Morties ež. Bartašunka Pelesa Pelesa Musteika Grūda Sklepica Padeika Musė DAUG AI Svetaus ež. Netečiaus ež. Duobupis Piguičius Duobupis Varėnė Upėsė Baronas Beržupis Milioniškė Lavyso ež. Derežna Derežnyčia VARĖNA Li elu ko ež. Užuperkasis Šalčia Brasta Ciras Mažoji Kena RŪDI ŠKĖS Bienė Maltupis Taurupis Juodupė Karvio ež. Cirvija Onupis Verža Merkys Nedilė Beržė Verseka Kubanka Šalčykščia Balčia Pasgrinda Netačia Turė EIŠIŠKĖS BALTOJI VOKĖ Kernavo ež. JAŠIŪNAI Naujasėdžiai Juodupė Graužupis Kalesnikai Didžioji Pirčiupė Raudonėlė VALKININKAI Visinčia Visinčia Čiužiakampis ŠALČININKAI Dumblė MERKINĖ Bingeliai Roduka Kapiniškiai Burokaraistis Margionys Puvočiai Kašėtos Zabalotė Musteika Kabeliai I Kabeliai II Mikalavas Darželiai Pivašiūnai Perloja Žiūrai G ūdž iai Padaugė Grybaulia Druck ū nai Zervynos Marcinkonys Ūta Mančiagirė Dusmonys Pavarėnis Maskauka Kašėtos Lynežeris Kareivonys Puodžiai Va lkininkų g.st. Rudnia Krokšlys Gruožninkai Bytautonys Žilinai Matuizos Kaniava Pamerkiai Bar č iai Dainava Krukliai Rakai Kalviai Va ikštėnai Krūminiai Pasgrinda Kaniūkai Dubi č iai Klepočiai Kijučiai Kriviliai Kalviai Žėronys Butvydonys Matuizos Aluona Kuršiai Kalesninkai Purvėnai Daugidonys Anglininkai Tetėnai Strakiškės Paluknys Pirčiupiai Dainava Naujadvaris Senasis Tarpupis Pabarė Ba landžia i Papiškės Kalitonys Vilkonys Jančiūnai Gerviškės Gudeliai Dainava Did ž iosios S ėlos Keidžiai Šalčininkėliai Tribonys Pasiekai Abolai Ančeriškės Malakonys Akmenynė Senasalis Laibiškės Turgeliai Žaltūna i Tabariškės Lučka K A T R O S B A S E I N A S LEBEDOS BASEINAS km 36 pav. Tinkančios vandens turizmuo upių atkarpos. 50

51 4. VANDENS TURIZMO GALIMYBIŲ ANALIZĖ 4.1. ESAMŲ VANDENS TURISTINIŲ MARŠRUTŲ APŽVALGA Populiarėjant Lietuvoje vietiniam turizmui, didelį patrauklumą įgyja ir nemažą turistų srautą pritraukia ežerų ir upių vandens turizmas. Vandens kelionių maršrutų skaičius kiekvienais metais vis didėja. Didėja jų įvairovė, kelionės trukmės laikas, taip pat turistų srautas. Tačiau Merkio baseine siūlomų turistinių vandens maršrutų įvairovė nėra didelė ir ne visos upės, tinkančios vandens turizmui, yra maksimaliai išnaudotos. Esamų vandens turizmo maršrutų apžvalga atlikta remiantis esama vandens turizmo literatūra, turizmo informacijos centrų pateikta medžiaga, baidarių nuomos punktų siūlomais maršrutais, bei internete esančia informacija. Maršrutas Merkio upe (nuo Tabariškių iki Merkinės) Trasos ilgis km, trukmė - 7d Vagos plotis aukštupyje yra m, žemupyje m. Gylis aukštupyje - 0,2-0,6-1,5 m., žemupyje - 0,8-3,0 m., rėvose - 0,5-1,0 m. Nuolydis, H - 0,67 m. Debitas, Q: Tabariškėse 1,7 m 3 /s, prieš Papio kanalą - 3,5 m 3 /s, žemiau kanalo - 0,7 m 3 /s, Valkininkuose - 5,0 m 3 /s, Varėnoje - 22,6 m 3 /s. Merkį maitina gausūs šaltiniai, todėl jo vanduo žymiai šaltesnis, o nuotėkis per metus svyruoja mažiau nei kitų Lietuvos upių. Merkys svarbiausia Dzūkijos upė. Pakrančių grožiu, šaltu, skaidriu ir neužterštu vandeniu Merkys pranoksta kitas Lietuvos upes. Lietuvos teritorija ši upė teka apie 185 km. Kelionę galima pradėti žemiau buvusio Tabariškės malūno tvenkinio. Tabariškės kaimas Šalčininkų rajono šiaurės rytuose, prie pat sienos su Baltarusija. Tai Vilniaus vyskupo Matiejaus Taboro ( ) gimtinė. Jo sūnus Vaitiekus pastatė pirmąją medinę bažnyčią (1507 m.) m. pastatyta nauja didelė medinė parapijos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia tikras kultūros paminklų lobynas. Plaukiant Merkiu nuo Tabariškių, priplaukiami Turgeliai, Kacėnai, Merkinė, Jašiūnai. Jašiūnai - didžiausia gyvenvietė Merkio aukštupyje. Rrašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1402 m m. iškilo vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai (37 pav.), suprojektuoti Karolio Podčašinskio, užsodintas puikus landšaftinio (angliško) tipo parkas. Netoli rūmų išliko mūrinė oficina, tarnų gyvenamosios patalpos, kalvė. Už tilto per Merkį, kitame upės krante, yra dar vienas architektūros ir istorijos paminklas. Tai vadinamosios Profesorių kapinaitės. Čia palaidoti Sniadeckių ir Balinskių šeimų nariai: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir 51

52 matematikos profesorius Janas Sniadeckis ( ), istorikas Mykolas Balinskis ( ), Peterbugro Karo akademijos profesorius, psichiatras Jonas Balinskis. Jašiūnuose upė baigia leistis nuo Ašmenos-Medininkų aukštumos, toliau priplaukiami Rūdininkai, Žagarinė. Ties Žagarine Merkys užtvenktas ir sujungtas kanalu su Papio ežeru, iš kurio išteka Vokė. Be Žagarinės užtvankos, Merkyje yra ir daugiau dirbtinių kliūčių: HE ir 2 malūnų apgriautos užtvankos, nemaža rėvų, didelių akmenų, seklių brastų (aukštupyje). Toliau upė teka nevaržoma, vingiuodama, pro senovinį Valkininkų XIV a. kaimą. Valkininkai - vienas ryškiausių lietuvių liaudies medinės architektūros paminklinių 37 urbanistikos pav. Jašiūnų dvaras kompleksų. Tai itin raiškaus radialinio plano miestelis. Didžiausias jo urbanistinis architektūrinis savitumas - plano forma ir aikštės kompozicija. Keturios pagrindinės gatvės sudaro sankryžą - beveik trikampę, netaisyklingo piltuvo pavidalo, ilga aikštę. Yra Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (pastatyta 1837 m.) Šiek tiek už Valkininkų Merkys (88 km likus iki žiočių) priima vieną didžiausią savo intakų Šalčią ir gerokai pagilėja bei praplatėja. Jei iki Merkio turistams patogu vykti traukiniu, rekomenduojama kelionę pradėti nuo Pamerkių kaimo, kur stoja Vilniaus Varėnos krypties dyzeliniai traukiniai. Plaukiant žemyn upe, pakrantėse galima grožėtis atsiveriančiomis atodangomis praplaukiama Senoji Varėna, Perloja. Perloja įsikūrusi prie Merkio, tarp Senosios Varėnos ir Merkinės. Legendos mini garsų kunigaikštį Perlių, o istoriniai šaltiniai teigia Perloją buvus bent jau XIV amžiaus pabaigoje. Tada ir bažnyčia pastatyta (viena iš pirmųjų Lietuvoje). Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais padėtis buvo neaiški ir miglota. Valstybės struktūros, tik kūrėsi, kariuomenės nebuvo. Tuomet ir sukūrė perlojiškiai vietinės savivaldos organą - parapijos komitetą. Įsteigė savo teismą, miliciją ir netgi kalėjimą, svarbiausia - suorganizavo savo kariuomenę iš 300 ginkluotų vyrų. Tai buvo rimta karinė jėga,sugebėjusi atremti ne vieną svetimųjų, ypač lenkų, puolimą. Perlojiškiai didžiuojasi Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklu, kurį pastatė 1930 metais. Ypač didžiuojasi tuo, kad neleido paminklo nuversti tuo metu, kai sovietinei valdžiai tai labai norėjosi padaryti. Gana plačiu slėniu Merkys įteka į Nemuną 417,8 km nuo pastarojo žemupio ties Merkine. Maršrutas Šalčios upe (nuo Kaniūkų kaimo iki Valkininkų) Trasos ilgis - 51 km, trukmė - 2 d. 52

53 Šalčia yra didžiausias Merkio intakas, prasidedantis už 4 km į šiaurę nuo Šalčininkų. Iš pradžių 9 km teka Lietuvos teritorija į pietus, paskui pasuka į vakarus ir 11 km teka Lietuvos- Baltarusijos pasieniu, toliau vėl teka Lietuvos teritorija. Palyginti su kitomis Lietuvos upėmis, Šalčia yra gana srauni, negilaus slėnio, neaukštų krantų, labai vingiuota; jos vanduo šaltas, labai švarus, dėl to joje veisiasi upėtakiai, kiršliai, šlakiai. Maršrutas skiriamas trumpų išvykų mėgėjams. Plaukti rekomenduojama pradėti nuo Kaniūkų kaimo (51 km lieka iki žiočių). Toliau upė vingiuoja per Pačiabatus, Gerviškes, Rudnia, Papiškės. Maždaug už 2 km į pietus nuo šio kaimo yra Navakonių geologinis draustinis, įsteigtas apsaugoti neaukštą moreninį labai akmenuotą gūbrį. Įtekėjus Visinčiai, Šalčios vaga pailgėja iki 2 m. Iki Žygmantiškių tęsiasi Šalčios hidrografinis draustinis. Ties Zygmantiškėmis iki 30 m aukščio iškyla kontinentinės kopos. Atvira smėlyno plynė, suformuota nuo pastoviai mėtomų bombų, sukeltų gaisrų - yra unikalus kontinentinių smėlynų darinys. Už Eišiškės Vilnius kelio tilto upė teka 13 km mišku, kairiajame krante stovyklavietė. Šalčia įteka į Merkį ties Valkininkų kaimu 87,8 km nuo jo žemupio. Maršrutas Visinčios upe (nuo Gudelių kaimo iki Zygmantiškių) Trasos ilgis - 29 km, trukmė - 2d. Visinčia yra didžiausias Šalčios intakas, kuris prasideda Mikantonių apylinkėse, už 7 km į rytus nuo Šalčininkų. Teka Rūdninkų giria: aukštupyje į šiaurės vakarus, toliau į pietvakarius. Upė apaugusi juodalksniais, o slėnio natūralios pievos vertingos visam regionui. Čia plyti ne tiek retomis augalų rūšimis, kiek retomis jų bendrijomis 38 pav. išsiskiriantys Visinčios upėje plotai. daug kliūčių. Už Gudelių kaimo prasideda Visinčios hidrografinis draustinis ir tęsiasi iki Kernavės upelio. Labai saviti platūs Visinčios senvagių dariniai prasideda už Kernavės upelio ir tęsiasi santakos su Šalčia link. Šiame ruože plauksite Visinčios kraštovaizdžio draustinio teritorija. Turistinė atkarpa trumpa (29 km), bet įdomi, nes tenka plaukti pačiu Rūdninkų girios viduriu. Rūdninkų girios plotas siekia ha. Pušynai sudaro 67 %, juodalksnynai 12 %, eglynai ir beržynai - po 10 %, drebulynai ir uosynai 1 %. Medynu vidutinis amžius - 50 metų. Senesniuose pušynuose, ypač prie kelių ir miško aikštelėse, auga kalninė arnika ir vėjalandė šilagėlė. Eglių, beržų 53

54 medynai auga nedideliuose plotuose, drėgnose žemumose. Dauguma brandaus amžiaus medynų yra iškirsta ir jų augimvietės vėl užsodintos pušimis. Tam, kad išsaugoti Rūdninkų girios biologinę įvairovę 2004 m. buvo įsteigtas Rūdninkų girios biosferos poligonas, kurio plotas yra 20080,5 ha. Upėje sutinkamos kliūtys - nuvirtę medžiai, kurių vagoje nemažai (38 pav.) ir keletas žemų nepraplaukiamų lieptų bei tiltelių. Tinka plaukti mažais, nesunkiais laiveliais. Maršrutas skiriamas savaitgalio išvykoms, žvejams mėgėjams. Upės pakrantėse išsimėtę vieniši girių kaimeliai. Visinčia įteka į Šalčią 25,8 km nuo šios žemupio. Šiek tiek nuplaukus Šalčia, kelionę galima baigti ties Zigmantiškėmis prie Kelio Baltoji Vokė Eišiškės, arba plaukti iki Valkininkų. Maršrutai Ūlos upe Vienos dienos maršrutas: Rudnia - Zervynos. Trukmė 5 val. Zervynos - Trakiškiai. Trukmė 6 val.mančiagirė - Puvočiai. Trukmė 6 val. Dviejų dienų maršrutas: Zervynos - Puvočiai. Trukmė 8 val. Rudnia - Puvočiai. Trukmė 13 val. Krokšlys - Trakiškiai. Trukmė 13 val. Trijų dienų maršrutas: Krokšlys - Rudnia - Kašėtos - Pauosupė - Zervynos - Mančiagirė - Žiūrai - Trakiškiai - Paūliai - (Mardasavas - Puvočiai - Merkinė) Ūla kairysis Merkio intakas. Upė atplaukia iš Baltarusijos, tačiau jos pradžią sunku nustatyti dėl didelių melioracijos plotų, kalnų ir balų reljefo. (Upės ilgis apie 84 kilometrai). Tad nors vandens turizmo kelias trumpas, tačiau labai įspūdingas. Jos vanduo nuo gausių šaltinių šaltokas, tačiau kokia jos srovės jėga ir veržlumas, kilpų ir vingių gausumas. Plaukti ja gana įdomu ir sudėtinga: srauni tėkme, pilna posūkių, daugybė išvirtusių medžių. Upės pakrantės beveik neapgyvendintos, gražūs miškai, puikios vietos poilsiavietėms. Keliose vietose pasitaiko išgriuvusių medžių, yra kelios seklumos. Toliau Ūla teka per Dzūkijos Nacionalinį Parką. Svarbu žinoti, kad abipus Ūlos upės tęsiasi kraštovaizdžio draustinis, todėl plaukimas šia upe ribojamas. Ūla leidžiama plaukti nuo gegužės 1d. iki spalio 1 d. ir per dieną ne daugiau kaip 100 baidarių. Todėl Dzūkijos nacionalinio parko direkcija yra nustačiusi Ūlos vandens turistinio maršruto įrangos paslaugos mokestį. Į šį mokestį įeina prie Ūlos upės esančių Mančiagirės, Trakiškių, Mardasavo ir Puvočių stovyklaviečių įrangos paslauga. Mokestį galima sumokėti Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centre. 54

55 Kelionę galima pradėti prie Dubičių kaimo tilto (57,8 upės kilometre) (39 pav.). Vakaruose matoma tamsi Dainavos girios juosta. Dubičiuose yra apie 400 gyventojų. Prie kelio į Rakus stovi metalinis kryžius, 1933 metais pastatytas 1863 m. sukilimui atminti. Iki artimiausio tilto upė teka gilia vaga, dažnai matomumas ribotas. Iš kairės įteka Katros upelis, vedantis link pelkių platybių, iš kurių priešinga kryptimi upė plukdo vandenis į Nemuną. Už tilto (54,9 km) gamtovaizdis keičiasi, pievos užleidžia vietą miškams. Iš dešinės pusės Ūla jungiasi su Kaniavėlės upeliu (52,8 km). 39 pav. Maršrutas Ūlos upe. ( ) Aplink auga mišrūs miškai, kur ne kur galima pamatyti kapčius, apaugusius žole, ir pavienius krūmokšnius. Ūla patenka į Dzūkijos Nacionalinio Parko glėbį (Ūlos kraštovaizdžio draustinio rezervatą). Netrukus upė prateka po Krokšlio kaimo tiltu (47,5 km). Krokšlys kaimas, įsikūręs abiejuose Ūlos upės krantuose. Kaime auga du ąžuolai, kuriuos kaimo žmonės pasodino S. Dariaus ir S. Girėno žūties dieną. Vėliau Lietuvos didvyrių skrydžiui atminti iš ąžuolo pastatytas baublys. Keli šimtai metrų nuo tilto į pietvakarius pasiekiamas rytinis pelkių kraštas, apsuptas Čepkelių rezervato. Prie tilto už kaimo patogu pradėti plaukimą (galima privažiuoti mašina). Dešinėje gera vieta poilsiavietei. Toliau upė teka tarp aukštų, stačių ir miškais apaugusių krantų. Aplenkdama puikius miškų plotelius, posūkiuose upė yra stačiais ir smėlingais šlaitais. Vietomis reikia prasibrauti tarp kelmų ir šakų. Iš kairės į Ūlą įteka Lynupis (43,0 km), papildydamas vandeniu Lyno ežerą. Upė pasiekia Ūlos ežerą (40,7 km). Vakarinėje ežero pusėje yra poilsiavietė. Iš poilsiavietės galima išsiruošti į statų kalną, apie 4 km nuo Lyno ežero, iki Lynežerio kaimo. 55

56 Senosios sodybos tai XIX ir XX a. vertybės, taip pat galima pamatyti įspūdingų dydžių liepą ir ąžuolą. 2 km nuo ežero (38,2 km) dešiniajame krante, pievoje, galima įsikurti stovyklą. Nuo aukštumos matomas puikus upės vaizdas. Galima privažiuoti su mašina. Netrukus upė pasiekia tiltą ir užtvanką prie Rudnios kaimo, kur parduotuvėlėje galima papildyti maisto atsargas. Rudnios kaimas unikalus tuo, kad prieš keletą šimtmečių jame lydyta balų rūda. Rudnia tai vienintelis bažnytkaimis Ūlos pakrantėje, nuo Rudnios prasideda žemesni krantai. Už tilto pasirodo malūno liekanos. Po tiltu užtvanka, tad baidares reikia persinešti krantu apie 30 metrų (priėjimas prie vandens nėra blogas). Paliekant Rudnios kaimą Ūla teka tarp aukštų, stačių krantų, apaugusių pušynais ir beržynais. Po ilgesnio laiko priplaukiamas medinis Kašėtų kaimo tiltas (29,9 km). Dešiniajame krante yra pliažas. Už kaimo upė nekeičia charakterio, bet vaga siaurėja. Ūla iki pat Merkio plaukia tarp miškų ir kalnelių. Keletą kilometrų žemiau iš dešinės įteka Uosupio upelis (28,2 km). Toliau matomas Pauosupio kaimas, kur galima rasti kaimo turizmo sodybą ir gerą vietą poilsiavietei. Verta aplankyti už 300 metrų esančią A.Matučio, lietuvių rašytojo, eilėraščių ir pasakų vaikams autoriaus namą drevę. Žemiau Pauosupės beveik visą Ūlos slėnio plotą užima durpėta salpa, su slėnio pakraščiuose trykštančiais šaltiniais. Apie tai, kad Ūla įteka į Dzūkijos Nacionalinio Parko teritoriją informuoja dešiniajame upės krante pastatyta lenta (25,2 km). Eiliniai keli šimtai metrų tai trumpas miškingas ruožas, kuriame upės vaga staigiai siaurėja, o kartais baidares reikia pernešti per sugriuvusius medžius. Prie tiltelio (20,1 km) pasirodo Zervynų kaimo pastatai. Zervynos vienas gražiausių Dzūkijos kaimų, garsėjantis savo medine architektūra. Zervynose verta apžiūrėti senovines sodybas, senovines kapines ir medinius jų aptvarus, seną storą pušį. Zervynų ąžuolas ir drevėtosios pušys - gamtos ir senovinės drevinės bitininkystės paminklai, Zervynų kryžiai - kultūros paveldo objektai. Apylinkėse yra keletas vietovių, kurios primena akmens amžiaus laikus. Dešiniajame krante yra nurodytos vietos poilsiavietei. Iki artimiausio tilto per kelią upė primena kalnų upę. Nuo Zervynų Ūla kerta kopų ruožą ir iki Mančiagirės teka siauru slėniu su aukštais, nuolat yrančiais skardžiais. Statūs krantai, keičiantys savo aukštį, išplauti vandens srovės, tarp moreninių sąnašų vaga darosi sekli. Už staigaus posūkio į kairę pasiekiama poilsio vieta, o vėliau kelio tiltas (14,4 km). Kairėje prieš tiltą yra puiki vieta statyti palapinėms, bet priėjimas prie vandens nėra geras. Srovė lėtėja, bet vietomis parodo kalnų upės charakterį. Praplaukus Mančiagirės kaimo tiltą (13,5 km), maždaug po 4 kilometrų šaltinis Ūlos akis. Po keleto kilometrų (7,5 km) Žiūrų kaimo tiltas. Iš čia galima galima nukeliauti (apie 3 km) iki Lavyso ežero. Čia yra parduotuvė ir kavinė. Prieš Trakiškių tiltą dešiniajame krante yra kaimo turizmo sodyba, o už jos, kairiajame upės krante, poilsiavietės (dažniausiai privačios). 4 km žemiau ant dešiniojo kranto matosi Paūlių kaimo vienkiemiai. Už kaimo upės vaga trumpoje atkarpoje yra gana gili (24 m) ir siaura. Netoli tos vietos, kur Ūla įteka į Merkį, kairiajame krante 56

57 galima išsimaudyti ir truputį žemiau pastatyti palapines. Kelionę toliau galima tęsti Merkiu. ( ) PERSPEKTYVŪS VANDENS TURIZMUI MARŠRUTAI Esamų turistinių vandens maršrutų apžvalga rodo, kad ne visos potencialios upių atkarpos, tinkančios vandens turizmui, yra maksimaliai išnaudotos. Vandens priemonių nuomos punktai ir turizmo informacijos centrai siūlo nusistovėjusius maršrutus. Tačiau atlikus vandens telkinių Merkio baseine analizę, galima surasti ir išbandyti keletą mažai naudojamų, bet įdomių turistinių vandens maršrutų. Maršrutas Grūdos upe (nuo Darželių kaimo iki Puvočių) (11 priedas) Upės ilgis 45,4 km Baseino plotas 294 km 2, Vidutinis metinis debitas 1,88m 3 /s, Vidutinis upės nuolydis 0,97 m/km. Teka pro Kabelių, Darželių, Marcinkonių kaimus. Puvočiuose įteka į Merkį. Grūda kairysis Merkio intakas, savo kelią pradedantis Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, Gudų girioje telkšančiame ežere, vadinamame tuo pačiu Grūdos vardu. Tai lygumų upė, ramiai kilpuojanti ir neskubriai nešanti savo vandenis per Dainavos lygumą. Dėl smėlėto grunto ir augančių miškų šio rajono upės pasižymi vandens skaidrumu ir vėsumu. Kadangi jos daugiausia maitinamos požeminių šaltinių, todėl ne kiekviena žiema pajėgi sukaustyti jas ledu. O ir dažną sausą vasarą jos išlieka gana vandeningos ir praplaukiamos. Grūda nepasižymi labai aukštais ar staigiais potvyniais. Didžiausi potvyniai būna pavasarį, bet jie jokiu būdu negali lygintis su Žemaitijos aukštumų upių potvyniais. Ties Kabeliais II palikusi ežerą, Grūda numelioruotu grioviu ramiai sruvena per kažkada buvusias pelkes, o dabar nusausintas kultūrines pievas. Naujų jėgų upė įgauna Eidukiškių miške susitikusi vandeningą Musteikos upelį (33,7 km), savo vandenis atnešantį iš pat Čepkelių raisto. Musteikos žiotyse Grūdos debitas išauga iki 1,08 m 3 /s. Už kelių kilometrų, netoli Grybaulios kaimo, tarybiniais laikais upė buvo patvenkta siekiant aprūpinti žuvininkystės ūkio tvenkinius vandeniu. Šiuo metu šio ūkio nebėra, o tvenkinius išsipirko vietiniai gyventojai, už tam tikrą mokestį leidžiantys juose žvejoti. Žemiau užtvankos Grūda teka 2 3 m pločio vaga, po melioratorių veiklos labiau primenančia griovį. Dešinėje slenka tvenkiniai, iš kurių kanalu ateinantis vanduo papildo upę. Netoliese, iš dešinės, įsilieja ir dar pora upelių. Žemiau prasideda Darželių kaimas. Nuo čia patogiausia pradėti kelionę, atvažiavus plentu iš Marcinkonių. Čia pagrindinės kliūtys įvairaus dydžio lieptai ir liepteliai, rąstai ir rąsteliai, permesti per upę, po kuriais tenka nuolat landžioti ar kiloti laivelius per juos. Reikia saugotis vinių, prikalinėtų į šiuos improvizuotus 57

58 tiltus, ir pasitaikančios spygliuotos vielos. Ir žemiau kaimo upė teka ištiesinta, neįdomia 2 3 m pločio vaga, daug kur apaugusia beveik žmogaus ūgio žolynais. Galiausiai likus keletui kilometrų iki Marcinkonių upė ima sruventi jau natūralia savo vaga. Prasideda kitas kraštutinumas. Iki šiol tekėjusi vos ne "autostrada" dabar upė suka kilpą po kilpos, vingiuoja nuo vieno slėnio krašto prie kito. Krantuose aukštos, svyrančios į upę žolės, tarpais suspaudžiančios upę iki 1,5 m pločio. Greitai ir medinis tiltas (22 km), per kurį eina vieškelis, jungiantis Rudnios kaimą su plačiai išsimėčiusiu, pagal užimamą plotą didžiausiu Lietuvoje Marcinkonių kaimu. Šalia tilto įrengta stovyklavietė, kurioje galima pernakvoti ir tuo pačiu, paėjus pora kilometrų, apžiūrėti Marcinkonių kaimą, pabuvoti Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos arba Čepkelių rezervato muziejuose, užkopti į Gaidžių kopą (40 pav.). 40 pav. Gaidžių kopa. Plaukiant toliau upės vaizdas ypatingai nesikeičia. Vanduo ramiai sruvena gana siauru slėniu, raitydamas kilpą po kilpos. Kai kur dideles kilpas teskiria tik siauri žemės ruoželiai, tiesa, nuo vandens juos sunku pamatyti. Pagrindinės kliūtys vėlgi suvirtę juodalksniai. Viename iš vingių, kur upė priartėja prie pat kelio, trykšta skaidrus šaltinis (17 km). Tokį pat šaltinį rasite dešinėje, kelio Marcinkonys Puvočiai, tilto, po kuriuo palenda Grūda, pusėje. Čia įrengta ir puiki stovyklavietė su pavėsine. Pralindusi po tiltu upė dar kurį laiką teka ramiai, raitydama kilpą po kilpos (41 pav.), tačiau nebeilgai. Ties Kašėtų kaimu Grūda po truputį pradeda lįsti į vis gilėjantį 41 pav. Grūdos vingiai. 58

59 slėnį. Kašėtose tenka pavargti su daugybe įvairiausių formų ir paskirties lieptelių, tačiau praplaukus didelį medinį kaimo tiltą prasideda įdomiausias ruožas Grūdos kritimas link Merkio. Šioje 7,5 km atkarpoje upė nukrenta net 21,6 m beveik tris metrus (2,88 m) per kilometrą. Šiame ruože upė garma tarp stačių šlaitų, šniokšdama per akmenis ir risdamasi per įvairias rėvas. Reikia saugotis nuvirtusių medžių, ypač pasišiaušusių smailiomis šakomis eglių. Jau visai netoli Puvočių tilto srovė kiek pristabdoma iš akmenų sukrautos pusmetrinės užtvankėlės. Tačiau peršokusi šią nedidelę kliūtį ir pralindusi po mediniu tiltu Grūda su triukšmu įgarma į Merkį, iki jo žiočių likus 15 km. Merkio pakrantėje pamatysite puikią stovyklavietę, kur galima pabaigti kelionę arba toliau plaukti Merkiu ir po poros valandų pasieksite Nemuno ir Merkio santakoje įsikūrusią, Krėvės apdainuotą, Merkinę. Merkinė viena iš didžiausių XIV-XVIII a. Dainavos krašto gyvenviečių. Čia stovėjo viena svarbiausių lietuvių kovose prieš kryžiuočius Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilių, rankraščiuose minima nuo 1359 m. Miestas sunyko po 1665 m. karo su Rusija. Iki šių dienų Merkinėje išliko du miesto ribas žymintys stulpai. Senoji miesto dalis - urbanistikos paminklas, kuriame yra saugomas gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo elementai. Merkinės Šv. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčia pastatyta gotikinė, XV a. po perstatymo įgijo ankstyvojo baroko bruožų. Bažnyčia architektūros paminklas. Joje yra 11 dailės kūrinių. Miestelio centre ant rotušės pamatų pastatyta cerkvė, kurioje įsikūręs Merkinės kraštotyros muziejus. Merkinės Kryžių kalnelis - paminklas pokario metų rezistencijos aukoms atminti. Pirmasis kryžius pastatytas 1989 m. Merkinės miestelis paskelbtas urbanistiniu draustiniu. Maršrutas Nedzingio ežeru ir upe Ilgis 15,1 km, Baseino plotas 144 km 2, Vidutinis metinis debitas 1,06m 3 /s, Vidutinis upės nuolydis 2,21 m/km. Trasos ilgis ~12 km. Žygio trukmė ~1,5 d. Upelis praplaukiamas pavasarį ir lietingą rudenį. Versmės - Nedzingio ežeras, toliau vingiuoja pro Nedzingės kaimą, pralenda po Vilniaus - Merkinės keliu ir žemiau Perlojos pasiekia Merkį, likus 30,3 km iki pastarojo žiočių. Upelis įvairiuose žemėlapiuose ir žinynuose vadinamas bent keletu vardų: Nedzingiu, Nedingiu, Amarnia. Nedzingio ežeras priklauso Daugų ežerynui, išsimėčiusiame Dzūkų aukštumoje, turi keletą intakų: Lydekinė, Nedzingėlė-Surglodė, Karšis (Rimėnų upelis), 42 pav. Nedzingis ties Nedzingės kaimu. 59

60 Karmė. Nedzingio ežeras, telkšantis 3,16 km 2 plote veikiausiai buvo suformuotas - išgulėtas ledo luisto. Dugnas lygus, pamažu gilėjantis vidurio link. Atabradas platus, o kranto linija mažai vingiuota, pakrantės drėgnos ir apaugusios meldais bei kitokia vandens augalija. Nedzingio upelį, nepastebimai prasiskverbusį tarp meldų, išduoda krentantis nuo betoninės, reguliuojančios ežero lygį, pralaidos vandens ošimas (15,1 km iki žiočių). Įveikęs šią dirbtinę kliūtį vanduo patenka į melioratorių "pataisytą", 2-3 m pločio griovį, kuris pasibaigia žemiau Nedzingio kaimo, ir tik nuo čia upė teka savo vaga. Griovys pakankamai platus bet kokiam turistiniam laiveliui ir vandens jame užtektinai, tačiau visiškai užaugęs žolėmis. Iki santakos su Vinkšnine (12,2 km) - dešiniuoju intaku, Nedzingis teka pievomis, pralysdamas bent per ketvertą betoninių vamzdžių, surinkdamas dar poros griovių vandenis ir nušokdamas per bebrų užtvanką. Beveik visų vamzdžių diametras leidžia praplaukti laiveliais. Už santakos su Vinkšnine jau vandens kur kas daugiau. Priplaukiamas abipus upelio išsimėtęs Nedzingės kaimelis minimas 1670 m., nors spėjama, kad tai labai sena gyvenvietė, atsiradusi XI-XII a. Kalbininkų nuomone vietovė gavo vardą nuo netoliese esančio ežero m. čionai iš Žilinų atsikėlė Žilinskai, ilgą laiką valdę dvarą. Ši data, iškalta akmenyje gulinčiame už kelio į ŠV nuo bažnyčios, ir laikoma kaimelio gyvavimo pradžia. Centrinis kaimelio pastatas - Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta m. pagal Vilniaus universiteto auklėtinio architekto Karolio Gregotovičiaus projektą. Bažnyčios fasadas klasicistinis, akcentuotas keturių kolonų portiku. Išsiskiria to paties architekto projektuota varpinė, kurios pirmas aukštas, kaip ir šventorių juosianti tvora, sumūrytas iš akmenų, antras - nutinkuotų plytų. Žemiau kaimo, pamažu per pievas tekantis upelis, lenda į mišką (42 pav.). Kairėje, aukštame krante, matosi sodyba. Čia prasideda pirmosios užvartos, tačiau netrūksta ir visa gožiančių žolių. Pasiekus mišką vaizdas pasikeičia: žolės dingsta, srovė padidėja, vanduo sruvena smėlėtu ar žvirgždėtu dugnu, gurga per akmenis... Persikelus per pusmetrio aukščio iš akmenų sukrautą užtvankėlę (potvynio metu čia smagiai turėtų verstis vanduo) upelis keletą metrų čiurlena tarp išsibarsčiusių nemažų akmenų. Vagos plotis 2-4 m. Upė po truputį krypsta į vakarus ir nors aplinkui ošia miškas, dešiniajame krante vingiuoja keliukas atlydintis iki pat upės kilpoje įsikūrusios sodybos. Pakrantėje stovi pirtis. Šalia, per upę, permestas lieptas. Kiek toliau akmenuota brąsta, o už posūkio žemas tiltas Nuolydis didėja, akmenis keičia žvirgždas, pastarąjį didesnės ar mažesnės užvartos, pora sąnašinių salelių. Iš dešinės, palikęs Burokaraisčio ežerą, atiteka Perkasas (3,3 km). Už kilometro priplaukiame aukštai iškilusį Vilniaus - Merkinės kelio pylimą. Vykstatnt pokario rezistencijos kovoms ši vieta buvo nepaprastai pamėgta Lietuvos partizanų, kovojančių prieš sovietinius okupantus. Menant rezistencijos kovas šalia kelio yra pastatytas paminklas pokario partizanams atminti. Pralindęs betoniniais vamzdžiais, kurį laiką pavingiavęs mišku, upelis pora kilometrų žemiau Perlojos, pasiekia Merkį. 60

61 Šioje vietoje plaukimą galima ir pabaigti, miško keliuku nesunkiai pasieksite Vilniaus - Merkinės kelią, kur šalia įvažiavimo į Perloją įrengta autobusų stotelė. Jeigu yra noro ir laiko, žygį galima tęsti Merkiu ir po kokių 5 valandų plaukimo pasiekus Nemuną pabaigsite kelionę Merkinėje, iš kur taip pat važiuoja autobusai. Kelionės pabaigoje vertėtų apsilankyti pačiame Perlojos miestelyje išsiskiriančiame savo istorija ir apipintame legendomis. Maršrutas Versekos upe (nuo Versekos kaimo iki Pamerkių) Upės ilgis 47,6 km Baseino plotas 384 km 2, Vidutinis metinis debitas 12,6 m 3 /s, Vidutinis upės nuolydis 1,11 m/km. Verseka kairysis Merkio intakas. Teka Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, prateka per du tvenkinius, vietomis gamtovaizdžiu primena Ūlos upę, tačiau dėl gausių medžių išvartų, seklumų Verseka praplaukiama gerokai sunkiau. Rekomenduojame šią upę rinktis išbandymų nebijantiems turistams, arba kaip Merkio maršruto sudėtinę atkarpą. Kelionę galima pradėti nuo pirmojo Versekos kaimo (prie pat Naujadvario). Netoli antrojo Versekos kaimo susidaręs 124 ha tvenkinys, ištįsę net 7 km., turintis didelę atšaką. Iki pirmojo tvenkinio upė reguliuota ir labiau 43 pav. Verseka už Matuizų kaimo. panaši į didelį melioracijos griovį nei į upę. Melioracijos griovys vis platėja, mat į jį netrukus įsilieja keli vandeningi kanaliukai. Šiame ruože upės krantai žemi, užpelkėję, kur ne kur pasirodo vienišos sodybos. Upė praplatėja, prasideda tvenkinys, besiręsiantis net 7 km. Matuizų kaime pasirodo užtvanka. Tenka persinešti baidarę žemyn stačiu pylimu. Apačioje ūžia nedidukė hidroelektrinė. Verseka pasidaro panaši į gražią miškų upę. Čia pasirodo pirmosios užvartos. O juo toliau tuo daugiau. Upės gylis kaitaliojasi, vietomis baidarės beveik čiuožia smėliu. Vienoje kitoje vietoje pūpso didoki akmenys, kai kur jų visas ruožas. Upė nė kiek nepanaši į prieš tai buvusį melioracijos griovį ar tvenkinį, tarsi pakeitusi savo veidą. 61

62 Toliau Verseka parodo dar vieną veidą: pakrantėse gražūs skardžiai, kažkuo primenantys miniatiūrinę Ūlą. Butvydonyse upė pradeda platėti. Dar vienas tvenkinys, šįsyk, mažesnis. Dešinėje Krūminių užtvankos pusėje įspūdingai atrodo prie pat upės-tvenkinio stūksąs Krūminių piliakalnis (44pav.). Priplaukus užtvanką, matosi buvusio tilto liekanos. Plaukiant toliau, keliose vietose dėl užvartų baidares reikia persinešti krantu. Priplaukus miškelį, 44 pav. Krūminių piliakalnis. Verseka labai įsivingiuoja, toliau vėl atkarpa be rimtesnių kliūčių. Žemupyje padaugėja seklumų, jų ne visada pavyksta išvengti. Artėja Merkys. Plaukti Merkiu iki Pamerkių kaimo nesudėtinga, upė rami, vaga plati, pakrantėse atsiveria atodangos (45 pav.). Patogu žygį baigti, paplaukus 6 km Merkiu, Pamerkiuose, kur yra patogi sustojimui vieta, taip pat netoli yra geležinkelio stotelė Išsilaipinti patogu po Pamerkių geležinkelio tiltu. Susipakavus daiktus į Vilnių patogu grįžti traukiniu. 45 pav. Merkio atodangos TURISTINIŲ VANDENS MARŠRUTŲ ANALIZĖ Atliekant Merkio baseino turistinių vandens maršrutų analizę, atsižvelgiama į šiuos upių hidrologinius parametrus: Upės ilgį, L atstumas nuo upės atkarpos pradžios iki pabaigos, kuris apsprendžia vandens trasos ilgį; 62