VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Aleksandra Liachovič

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Aleksandra Liachovič"

Transkriptas

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS Aleksandra Liachovič AR EGZISTUOJA PAREIGA JURIDINIAM ASMENIUI ATLYGINTI ŽALĄ KITAI VALSTYBEI, KAI DĖL FORCE MAJEURE APLINKYBIŲ RADIOAKTYVIOMIS BRANDUOLINĖMIS MEDŽIAGOMIS UŽTERŠIAMI KITOS VALSTYBĖS IŠORINIAI TERITORINIAI VANDENYS BEI VANDENYNAI? Magistro baigiamasis darbas Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 60101S103 Vadovas (-ė) Silvija Gervienė (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta _Doc. dr. Tomas Berkmanas (Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data) Kaunas, 2014

2 TURINYS SANTRAUKA... 3 SUMMARY... 4 ĮVADAS... 7 I. Žmogaus teisė į švarią aplinką branduolinės taršos poveikis aplinkai Žmogaus teisė į švarią aplinką Branduolinės taršos atsiradimas II. Disponavimo branduolinėmis medžiagomis teisinis reguliavimas ir branduolinė tarša Disponavimo branduolinėmis medžiagomis priežiūra tarptautinėje teisėje Disponavimo branduolinėmis medžiagomis teisinio reguliavimo raida Europoje III. Branduolinės žalos ir jūros aplinkos teršimo sąvokų santykis Branduolinės žalos teisinis reguliavimas teritorinių vandenų užteršimo ribose Branduolinės žalos samprata disponavimą branduolinėmis medžiagomis reguliuojančiuose tarptautiniuose dokumentuose IV. Žalos atlyginimo prielaidos įvykus teritorinių vandenų ir vandenynų branduolinei taršai dėl force majeure aplinkybių Civilinės atsakomybės ypatumai tarptautinėje teisėje Kompensacija valstybėms branduolinės žalos (force majeure sąlygomis) atveju pagal JTO Jūrų teisės konvenciją Branduolinės žalos atlyginimas nacionaliniu mastu: Lietuvos Respublikos pavyzdys. 32 IŠVADOS LITERATŪROS SĄRAŠAS PRIEDAI

3 SANTRAUKA Įvykus branduolinei katastrofai, kaip pavyzdžiui visai neseniai Japoniją sudrebinus itin stipriam žemės drebėjimui bei po to sekusiai aukštai cunamio bangai, buvo padaryta neįtikėtinai didelė žala gamtai ir aplinkai dėl stichijos nelaimių ryšiui su branduoline tarša. Didelė dalis radioaktyviųjų medžiagų pateko į jūrinę gamtos aplinką bei pasklido plačiu spektru į vandenynus. Ši nelaimė paskatino peržiūrėti ir gilintis į branduolinės taršos teisės aktus, taip pat juos tobulinti bei modifikuoti. Darbe siekiama nustatyti, ar egzistuoja pareiga juridiniam asmeniui atlyginti žalą kitai valstybei, kai dėl force majeure aplinkybių radioaktyviomis branduolinėmis medžiagomis užteršiami kitos valstybės išoriniai teritoriniai vandenys bei vandenynai. Šiuo klausimu tyrinėjami pagrindiniai tarptautiniai teisės aktai, apibrėžiantys branduolinės taršos ribas aplinkos bei jūrinėje terpėje. Tai bus Jungtinių Tautų Organizacijos Jūrų teisės konvencija, Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą. Šie teisės aktais tarpusavyje lyginami bei ieškoma ar branduolinės žalos sąvoka apibrėžia ir jūrinės bei tarptautinių vandenų aplinkos branduolinę taršą, o iš to sekant ar galima kompensacija už branduolinės taršos atveju patirtus nuostolius jūrinei bei tarptautinių vandenų aplinkai. Taip pat, analizuojama žmogaus teisė į švarią aplinką tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų prasme, lyginami atitinkami teisės aktai žmogaus teisės į švarią aplinką aspektu. Tyrinėjami įvairių branduolinių medžiagų taršos ypatumai tarptautinėje teisėje, išaiškinamos pagrindiniai organizacijos bei, tarptautiniai teisės aktai įtvirtinantys aplinkos teršimo teisinį reguliavimą. Pagrinde dėmesys kreiptinas į radioaktyviųjų medžiagų plitimą globaliu mastu. Taip pat, šioje srityje nagrinėjamas teisinis reguliavimas branduolinių medžiagų disponavimo atžvilgiu. Aptariamos šio reguliavimo ribos ir rėmai, tyrinėjama tarptautinės viešosios teisės galimumas išeiti iš branduolinių medžiagų teisinio reguliavimo ribų. Darbe be abejo analizuojamas žalos atlyginimo institutas tarptautinėje viešojoje teisėje, o kadangi objektas yra ganėtinai platus, apsiribojama tyrinėti konkrečiai tik valstybių patirtos žalos dėl įvairaus branduolinio užterštumo teisinį reguliavimą. Prie to paties, nagrinėjama valstybės teisė į žalos atlyginimą dėl branduolinės taršos nuostolių. Šiuo atveju analizuojami civilinės atsakomybės ypatumai tarptautinėje teisėje. 3

4 SUMMARY Recently, the number of cases is rising because of the various hazardous materials contamination around the nature. Most often this occurs because of unexpected natural disasters. For example, due to a strong earthquake that triggered the tsunami, a huge disaster in Japan occurred (Fukushima nuclear power plant case). At that time, a large part of radioactive nuclear materials spread in the open ocean and this breakthrough that is widespread even now still cannot be stopped. It applies not only to the pollution of the ocean, but to all other different countries within outside territorial waters. The question is: Are the affected State has the right to compensation in this case? Then who should pay for damages? What is the legal regulation for such situations? International environmental law is mainly expressed in treaties and other international legal instruments, but it cannot be applied for the marine pollution with nuclear materials because there is no legal regulation in this field. Hereinafter, the problem of deficiency of legal regulation will be examined specifically in the area of oceans, sea borders, and territorial waters pollution by radioactive materials. And finally, there will be explored the issues to whether there is an obligation for a legal entity to compensate the damage to another state when according to the force majeure circumstances the radioactive nuclear materials spread and contaminate other state's outside territorial waters and ocean? The main goal of this thesis is to determine whether there is an obligation of a legal person to compensate the damages to another state within force majeure conditions radioactive nuclear materials contaminate other states outside territorial waters and the seas. Main tasks: First, analysis of the human right to a clean environment in international law, and also nuclear pollution consequences; Then there is, revelation of nuclear pollution features of international law, while reviewing the disposition of nuclear material aspects in the international and national levels; Thirdly, analysis of the relation of nuclear damage and pollution of the marine environment concepts; Fourthly, examination of civil liability in Public International Law; Fifthly, clearing out the responsible person in the event of contamination of territorial waters and oceans. 4

5 The main hypothesis - there is no obligation for a legal entity to compensate the damage to another state when according to the force majeure circumstances the radioactive nuclear materials spread and contaminate other state's outside territorial waters and ocean. The human right to a clean environment in international and national laws in the analysis showed that according to the national level - the Lithuanian Constitution in Article 53, establishes environmental and public security for human health conditions and herein is determined by a person's right to breathe clean and fresh air, use uncontaminated natural resources. When examining the Universal Declaration of Human Rights, during 1972 United Nations conference held and various sources of scientific publications that are reasonably arguing that the right to a clean environment needs to be fully legally regulated for living a healthy life and a being in a healthy environment of necessity, because the occurrence of nuclear pollution is in danger to human health, their well-being in a contaminated environment. Herein will be also analyzed the specific features of the disposition of nuclear materials in international law, it became clear that each country determines its own legal regulation related to radioactive materials of their national legislation and hereinafter international law for the same problem is based on the relation with other countries and international cooperation in law infringement. It was found that the IAEA (International Atomic Energy Agency) is the world's center of cooperation in the field of nuclear energy and its possession taken major legislation. It was found that the main issues dealing with marine pollution legislation are adopted by the United Nations Convention of the Law of The Sea. There is a lot of issues about environment and its conservation defined in this Convention, but it does not specify the marine radioactive pollution. According to the marine environment and radioactive pollutions concepts observed, there has been shown that the concept of nuclear marine pollution does not apply anywhere. Under the Vienna Convention on Civil Liability for Nuclear Damage, the concept of nuclear damage is defined better, it is obvious that only the direct damage to human life and property is being stated here. What is more, the question of civil liability associated with environmental pollution losses is still a problem due to the lack of a legal regulation in this field. In Vienna Convention establishes an absolute liability of the operator for nuclear damage, but if the exemptions in this case like force majeure, civil liability does not apply to nuclear contamination of the operator. In the view of the land-based sources, the Convention of the Law of The Sea requires to establish pollution prevention measures including the internationally approved rules, standards and recommended practices and procedures. It was found in Vienna Convention that the operator shall 5

6 not be liable for nuclear damage caused by a nuclear incident, except when the States, who is responsible for damage, laws may provide the contrary prediction - the operator shall not be liable for nuclear damage caused by a nuclear incident directly due to severe natural disasters. "Operator", in relation to a nuclear installation, means the person designated or recognized by the Installation State as the operator of that installation. Hence, the force majeure conditions resulting in nuclear contamination do not require a legal entity to compensate the losses and damages to another state. 6

7 ĮVADAS Pastaruoju metu daugėja atvejų, kai įvairiomis kenksmingomis medžiagomis nepataisomai yra užteršiama gamta. Dažniausiai tai nutinka dėl netikėtų stichinių nelaimių. Pavyzdžiui, dėl stipraus žemės drebėjimo, kuris iššaukė cunamį, įvyko didžiulė katastrofa Japonijoje (Fukušimos atominės jėgainės atvejis). Tuo metu į atvirą vandenyną ištekėjo bei plačiai išplito labai didelė dalis radioaktyvių branduolinių medžiagų, kurių proveržio iki dabar dar neįmanoma sustabdyti. Taip yra užteršiamas ne tik visas vandenynas, bet ir skirtingoms valstybėms priklausantys išoriniai teritoriniai vandenys. Kyla klausimas: Ar nukentėjusios valstybės turi teisę į žalos atlyginimą tokiu atveju? Tuomet kas turėtų atlyginti žalą? Koks yra tokių situacijų teisinis reguliavimas? Šiame darbe bus nagrinėjama konkrečiai vandenynų, jūrų besiribojančių su vandenynais taršos radioaktyviomis medžiagomis teisinio reguliavimo trūkumo problema ir nagrinėtini klausimai: ar juridinis asmuo (valstybės valdoma įmonė) turi pareigą kitai valstybei atlyginti žalą jai priklausančių išorinių teritorinių vandenų užteršimo cheminėmis medžiagomis atveju? Darbo aktualumas ir naujumas: Branduolinė tarša visai neseniai tapo opia problema. Energijos vartojimas pasaulyje auga, nes didėja gyventojų skaičius, vystosi ir plečiasi pramonė, prekyba, transportas, gerėja žmonių gyvenimo sąlygos. 1 Per pastaruosius dešimt metų elektros energijos suvartojimas vidutiniškai išaugo 2,3%. 2 Branduolinė energija nėra pats populiariausias energijos šaltinis, todėl ir buvo neskubama su šios srities teisiniu reguliavimu, tačiau besikeičiantis klimatas bei jo išdaigos privertė susimastyti apie branduolinės energijos tiekimo elementus ir radioaktyviąją taršą pasauliniu mastu. Darbo aktualumą bei naujumą lemia ir tai, kad kiti autoriai rašantys šia tema, pavyzdžiui, Judith A. Perritano International liability for nuclear pollution ; Patrick Blanchard Responsibility for Environmental Damage under Nuclear and Environmental Instruments: a Legal Benchmarking ir kt, apžvelgia tik didėjantį branduolinės taršos teisinio reguliavimo būtinumą ir šios taršos pasekmes, tačiau nepakankamai ištirtos žalos atlyginimo instituto taikymo galimybės įvykus branduolinei taršai dėl stichinių nelaimių. Kol kas tėra diskutuojama, kad branduolinės taršos žala aplinkai yra neišvengiama, todėl svarbu nuodugniai išanalizuoti ir apibrėžti kaip ir kokie subjektai privalės ar ne atlyginti šią žalą. Darbo objektas: 1 Gediminas A. Adlius, Diana Adlienė, Branduolinė ir alternatyvi energetika (Kaunas: Technologija, 2007), p Enerdata, Global Energy Statistical Yearbook 2013 ( ); < [aplankyta ]. 7

8 Darbo objektas - civilinė atsakomybė už išorinių ir teritorinių vandenų taršą branduolinėmis medžiagomis įvykus force majeure taršai. Darbo tikslas: Pagrindinis darbo tikslas nustatyti, ar egzistuoja pareiga juridiniam asmeniui atlyginti žalą kitai valstybei, kai dėl force majeure aplinkybių radioaktyviomis branduolinėmis medžiagomis užteršiami kitos valstybės išoriniai teritoriniai vandenys bei vandenynai. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti žmogaus teisę į švarią aplinką tarptautinėje teisėje, branduolinės taršos atsiradimo pasekmes; 2. Atskleisti disponavimo branduolinėmis medžiagomis priežiūros ypatumus tarptautinėje teisėje, tuo pačiu apžvelgiant branduolinių medžiagų disponavimo aspektus tarptautiniu ir nacionaliniu lygmeniu; 3. Išanalizuoti branduolinės žalos ir jūros aplinkos teršimo sąvokų santykį; 4. Išnagrinėti žalos atlyginimo institutą tarptautinėje viešojoje teisėje; 5. Nustatyti atsakingus subjektus įvykus teritorinių vandenų ir vandenynų branduolinei taršai. Pagrindinė hipotezė: Juridinis asmuo neprivalo atlyginti žalą kitai valstybei, kai dėl force majeure aplinkybių radioaktyviomis branduolinėmis medžiagomis užteršiami tos valstybės išoriniai teritoriniai vandenys bei vandenynai. Tyrimo metodai: Šiame darbe taikomi keli metodai. Siekiant atskleisti branduolinės jūrinės ir teritorinių vandenų taršos bei aplinko taršos santykio sampratą taikomi tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų, akademinių bei kitų šaltinių analizės bei lyginamasis analitinis metodai. Darbe daromiems apibendrinimams bei išvadoms taikomi loginio, sisteminio analizės bei apibendrinamojo metodai. Darbo struktūra: Pirmojoje darbo dalyje supažindinama ir analizuojama žmogaus teisė į švarią aplinką. Remiamasi tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais, moksliniais straipsniais, lyginami atitinkami teisės aktai žmogaus teisės į švarią aplinką aspektu. Taip pat apibendrinama branduolinės taršos atsiradimo tema. Antrojoje darbo dalyje tyrinėjami įvairių branduolinių medžiagų taršos ypatumai tarptautinėje teisėje, išaiškinamos pagrindiniai organizacijos bei, tarptautiniai teisės aktai įtvirtinantys aplinkos teršimo teisinį reguliavimą. Pagrinde dėmesys kreiptinas į radioaktyviųjų medžiagų plitimą globaliu 8

9 mastu. Taip pat, šioje srityje nagrinėjamas teisinis reguliavimas branduolinių medžiagų disponavimo atžvilgiu. Aptariamos šio reguliavimo ribos ir rėmai, tyrinėjama tarptautinės viešosios teisės galimumą išeiti iš branduolinių medžiagų teisinio reguliavimo ribų. Trečiojoje darbo dalyje analizuojamas žalos atlyginimo institutas tarptautinėje viešojoje teisėje. Kadangi objektas yra ganėtinai platus, apsiribojama tyrinėti konkrečiai valstybių patirtos žalos dėl įvairaus branduolinio užterštumo teisinį reguliavimą. Ketvirtojoje darbo dalyje aiškinamasi valstybės teisė į žalos atlyginimą dėl branduolinės taršos nuostolių. Šiuo atveju nagrinėjami civilinės atsakomybės ypatumai tarptautinėje teisėje. 9

10 I. Žmogaus teisė į švarią aplinką branduolinės taršos poveikis aplinkai. 1.1 Žmogaus teisė į švarią aplinką Teisė į švarią aplinką kaip viena iš visuotinai pripažįstamų žmogaus teisių nėra pakankamai įtvirtinta tarptautiniu lygmeniu, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad atskiros valstybės tokią teisę pripažįsta. Pavyzdžiui Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtintos aplinkos apsaugos bei valstybės rūpinimosi žmogaus sveikata sąlygos. Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. 3, taip pat Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių Daugelyje kitų šalių konstitucijų yra pripažįstama žmogaus teisė į švarią aplinką, tarp jų visos Europos, Pietų Amerikos, Afrikos, didelė dauguma Azijos šalių ir kitos. 5 Visas šalis, kurios pripažįsta šią žmogaus teisę, galima matyti priede Nr Vis dėlto įvairaus pobūdžio tarša ir dėl šios taršos atsiradusi žala dažnai peržengia atskiros valstybės teritoriją ir David Smith pažymi, kad šiame kontekste būtini tarptautinio pobūdžio mechanizmai. Viena iš tokių priemonių būtų teisės į švarią aplinką kaip tarptautiniu lygmeniu saugotinos žmogaus teisės pripažinimas. 7 Jei giliau paieškojus ištakų tarptautiniuose dokumentuose ar įstatymuose apie žmogaus teisę į švarią aplinką, tai tokius pradmenis galima rasti 1948 m. Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios 25 straipsnis nustato, kad [k]iekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant maistą, drabužius, būstą ir sveikatos priežiūrą bei būtinas socialines paslaugas, ir teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio. 8 atkreiptinas dėmesys į pačius pirmuosius šio straipsnio žodžius, kur teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį. Žodžiai pakankamas gyvenimo lygis kiekvienai valstybei turi savo reikšmę, kadangi ši deklaracija yra rekomendacinio pobūdžio, o 3 Lietuvos Respublikos Konstitucija ( , Nr ), 53 str. 4 Ten pat. 5 Autoriaus versta iš David R. Boyd The Constitutional Right to a Healthy Environment < [aplankyta ]. 6 Šio priedo Nr. 1 žemėlapyje matome, kad ne visos šalys pripažįsta žmogaus teisę į švarią aplinką, nors ir atsitikus branduolinei katastrofai šių šalių piliečiai taip pat nukenčia sveikatos požiūriu. Bet kokiu atveju šio darbo tikslas labiau susijęs su jūrine tarša, todėl stipriai nebus gilinamasi į valstybių įstatymų sritį, kuri apima žmogaus teisę į švarią aplinką. Paminėsiu tik tai, kad didžia dalimi šiame žemėlapyje yra nurodytos valstybės, kurios pripažįsta arba ne, žmogaus teisę į švarią aplinką konstitucijose, kituose įstatymuose arba tarptautinėse sutartyse iki 2012 m. 7 David Smith, Clean Air and a Clean Environment as Fundamental Human Rights, 11 Colo. J. Int'lEnvtl. L. & Pol'y , p Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė ir paskelbė 1948 m. gruodžio 10 d., Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, ( , Nr ). Čia

11 tai savo ruožtu reiškia, kad kiekviena valstybė pati nusprendžia ar vadovautis ja, ar ne, jei atitinkama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos norma dar nėra tapusi paprotine tarptautinės viešosios teisės norma. Pažymėtina, kad mokslinėje literatūroje sutinkama pozicija, jog teisė į švarią aplinką išplaukia iš tokios fundamentalios ir šiai dienai visuotinai pripažįstamos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įvardintos žmogaus teisės kaip teisė į gyvybę, kadangi aplinkos tarša daro tiesioginę įtaką žmogaus sveikatai ir tuo pačiu jo gyvybei. 9 Vis dėlto pažymėtina, kad minėtame tarptautiniame dokumente nėra aiškiai įtvirtinta teisė į švarią aplinką kaip žmogaus teisė, todėl jos, kaip žmogaus teisės egzistavimas tarptautiniu lygmeniu, kelia plačias diskusijas jurisprudencijoje. Kitas reikšmingas įvykis apibrėžiant teisę į švarią aplinką kaip tarptautiniu lygmeniu saugomą žmogaus teisę buvo 1972 m. įvykusi Jungtinių Tautų konferencija Stokholme, kuri buvo skirta aptarti tarptautines aplinkos apsaugos problemas. 10 Pažymėta, kad skirtingų šalių jurisdikcijai, o konkrečiai - Vyriausybėms tenka didžiausia atsakomybė dėl aplinkos apsaugos politikos ir veiksmų. Tarptautinis bendradarbiavimas yra būtinas šioje srityje siekiant padidinti išteklius, remti besivystančias šalis, vykdančias savo įsipareigojimus saugant gamtą, švarią aplinką ir pan. 11 Labai svarbu paminėti, kad šioje Stokholmo konferencijoje buvo pabrėžta asmens teisė į švarią aplinką, kurią turi garantuoti valstybės bei pats žmogus [ž]mogus turi pagrindinę teisę į laisvę, lygybę ir tinkamas gyvenimo sąlygas kokybiškoje aplinkoje, kurioje būtų galimas orus ir kupinas gerovės gyvenimas, todėl jam kyla atsakomybė iškilmingai saugoti ir gerinti aplinką dabarties ir ateities kartoms. 12. Vis dėlto kaip pažymi Noralee Gibson, atlikus šios konferencijos metu priimtos deklaracijos analizę, pastebėtina, kad deklaracijoje teisė į švarią aplinka nėra išskiriama kaip žmogaus teisė, tačiau šią teisę apibrėžia žmogaus teisėms būdinga terminologija. Šios autorės nuomone teisei į švarią aplinką būti pripažintai kaip žmogaus teisei trūksta tiek Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos, kaip tarptautinę bendruomenę atstovaujančio organo, pozicijos, jog teisė į švarią aplinką yra žmogaus teisė, tiek ir visos tarptautinės bendruomenės pripažinimo, kad atsiradau nauja žmogaus teisė į švarią aplinką arba esamos žmogaus teisės galėtų būti interpretuojamos tokiame kontekste Pvz. žr. David Smith, Clean Air and a Clean Environment as Fundamental Human Rights, 11 Colo. J. Int'l Envtl. L. & Pol'y ; Sarah Baker, Environmental Protection at the Intersection of International Human Rights and International Environmental Law, 7 Asia Pac. J. Envtl. L. 51, (2002). 10 Autoriaus versta iš United Nations Environment Programme Declaration of the United Nations Conference on the Human Environment < [aplankyta ]. 11 Ten pat. 12 Ten pat. 13 Noralee Gibson, The Right To A Clean Environment, 54 Sask. L. Rev. 5 (1990), p

12 Taip pat svarbu pažymėti, kad teisė į švarią aplinką yra ganėtinai neapibrėžta ir sunku vienareikšmiškai pateikti jos turinį, kadangi aplinką sudaro daugybė komponentų, t.y. oras, vanduo, dirvožemis, kurie gali būti teršiami įvairiais teršalais, sukeliančiais skirtingas pasekmes tiek gamtai, tiek žmogui. Bridget Lewis išskiria dar vieną tarptautinį dokumentą svarbų teisės į švarią aplinką sampratai -tai specialios komisijos, įsteigtos prie JT pakomisės mažumų diskriminacijos prevencijai ir apsaugai, parengtas žmogaus teisių ir aplinkos apsaugos principų deklaracijos projektas. 14 Šiame projekte nurodoma, kad žmogaus teisių apsauga, švari aplinka ir darnus vystymasis bei taikos palaikymas yra tarpusavyje susiję ir neatskiriami dalykai. Teisė į švaria aplinką apibrėžiama kaip teisė į: apsaugą nuo taršos ir bet kurios veiklos, kuri neigiamai veikia aplinką, sukeldama grėsmę gyvybei, sveikatai, pakankamai gyvenimo lygiui ir darniam vystymuisi tiek valstybės viduje, tiek už atskiros valstybės ribų, oro, dirvožemio, vandens, ledynų, floros ir faunos bei kitų svarbių gamtinių procesų, būtinų išsaugant egzistuojančias ekosistemas ir biologinę įvairovę, apsaugą. 15. Taigi galima pastebėti, kad šiame dokumente teisė į švarią aplinką suvokiama ne tik aplinkos per tiesioginį poveikį žmogui, bet ir būtinybę užtikrinti egzistuojančios aplinkos apsaugą išsaugant susiformavusią ekosistemą. Vis dėlto kaip nurodo Bridget Lewis, tai nėra privalomo pobūdžio tarptautinis dokumentas. Tam tikri bandymai įvesti šią teisę į teisiškai įpareigojančius mechanizmus, pastebėtini tokiuose regioniniuose žmogaus teisių dokumentuose kaip papildomas protokolas prie Amerikos žmogaus teisių ekonominėje, socialinėje ir kultūrinėje srityje konvencijos bei Afrikos Žmogaus ir žmonių teisių chartijoje, vis dėlto todėl šios teisės realus įgyvendinimas priklauso nuo atskirų valstybių praktikos, o teisė į švarią aplinką tarptautiniu lygmeniu neturi privalomo pobūdžio įgyvendinimo priemonių. 16 Apibendrinti būtų galima pasiremiant Bridget Lewis išdėstyta pozicija, kad kokybiškas žmogaus teisių įgyvendinimas glaudžiai siejasi su švaria ir saugia aplinka ir tą patvirtina įvairūs tarptautiniai, regioniniai ir atskirų valstybių rekomendaciniai ir privalomo pobūdžio dokumentai. Vis dėlto pastebėtina, kad teisės į švarią aplinką samprata labai plati ir ji labiau apibrėžtina per tam tikrą siektiną standartą nei konkrečius ribojimus. Dėl šios priežasties nėra aišku, ar teisė į švarią aplinką turėtų egzistuoti kaip savarankiška žmogaus teisė, nes Bridget Lewis nuomone, šią teisę 14 Bridget Lewis, Environmental Rights Or A Right To The Environment? Exploring The Nexus Between Human Rights And Environmental Protection, 8 Macquarie J. Int'l & Comp. Envtl. L. 36 (2012), p Draft Principles On Human Rights And The Environment, E/CN.4/Sub.2/1994/9, Annex I (1994) < [aplankyta ]. 16 Žr. išnašą 14, p

13 labai sunku atriboti nuo kitų žmogaus teisių, kadangi dažnu atveju ji glaudžiai siejasi su kitomis žmogaus teisėmis ir todėl būtina egzistuojančias žmogaus teises interpretuoti teisės į švarią aplinka kontekste. 17 Vis dėlto pastebėtina, kad toks teisės į švarią aplinką statuso neapibrėžtumas gali trukdyti realiems šios teisės užtikrinimo mechanizmams tarptautiniu lygmeniu įtvirtinti, kadangi dažnu atveju tarša peržengia atskiros valstybės sienas ir teisės į švarią aplinką užtikrinimas nacionaliniu lygmeniu gali būti nepakankamas. Šiame kontekste taip pat svarbu išanalizuoti, kokį poveikį aplinkai daro disponavimas branduolinėmis medžiagomis ir ar netinkamas disponavimas pažeidžia teisę į švarią aplinką taip, kaip ji apibrėžiama žmogaus teisių ir aplinkos apsaugos principų deklaracijos projekte Branduolinės taršos atsiradimas. Pradedant kalbėti apie branduolinę taršą, pirmiausiai reikėtų įterpti bent dalelę istorijos, nuo ko gi prasidėjo atominės energetikos era. Pasaulyje radioaktyviųjų cheminių elementų padaugėjo žymiai išaugus elektros energijos paklausai. Branduolinė energetika pasaulyje plėtojama jau daugiau kaip pusšimtį metų. Jos pradžią galima laikyti 1942 m., kuomet italų fizikas E.Fermis (Enrique Fermi) Čikagoje (JAV) suvaldė grandininę branduolių dalijimosi reakciją. 18. Tačiau ši cheminė reakcija ne iš karto buvo paversta elektros energija, gerokai vėliau mokslininkai pradėjo mastyti kaip iš reakcijos išsiskyrusią energiją nukreipti elektros tiekimui. 19. Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, dėmesys buvo nukreiptas į taikią ir tiesiogiai naudingą branduolinės energijos paraišką. 20. Kadangi antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo daug domėtasi ir ruošiamos atominės bombos, jau pasibaigus karui branduolinės chemijos išradimai buvo nukreipti kita linkme elektros išgavimui. 21. Kiek iš istorijos žinoma pirmąjį pasaulyje reaktorių, teikiantį elektrą 1951 m. pastatė Amerika. 22 Iki tol, pagrindinis elektros gavimas vyko iš akmens anglių ir kitų iškasenų, tačiau, kai buvo atrasta branduolinė energija, viskas pasikeitė. Imta plėsti būtent šios srities elektros energijos gavimą, kadangi pastebėta, kad elektros energijos išgavimas šiuo būdu yra pigesnis. Dar viena iš priežasčių buvo ta, kad skylant angliai, į aplinką patenka be galo daug teršalų, o naudojantis branduoline energija to galima išvengti, tačiau tik po kurio laiko buvo pamatyta, kad veikiant 17 Žr. išnašą 14, p Visagino atominės elektrinės projektas, Lietuvos energija Vilnius, < [aplankyta ]. 19 Autoriaus versta iš World Nuclear Assotiation, 2014 registered in England and Wales < [aplankyta ]. 20 Ten pat. 21 Ten pat. 22 Ten pat. 13

14 branduolinei energijai, tarša taip pat yra neišvengiama, tačiau tinkamai sureguliavus šią sritį, galima taršą optimaliai sumažinti. Kaip profesorius Bernard L. Cohen yra pabrėžęs, Branduolinės energijos technologijos gamina tokias medžiagas, kurios aktyviai išsiskiria radiacijos metu ir yra todėl pavadintos "radioaktyviomis". 23. Pagrinde šios medžiagos gali sukontaktuoti su žmonėmis tuomet, kai atominė elektrinė yra paleista ir dėl pastovaus jos veikimo išsiskiria nedidelis kiekis radioaktyviųjų medžiagų, taip pat per nelaimingus atsitikimus atominėse elektrinėse ar radioaktyviųjų medžiagų transportavimo metu bei tuomet, kai tokių medžiagų atliekos patenka į aplinką iš jų izoliavimo sistemų. 24. Dėl šių priežasčių atsiranda branduolinė tarša, kuri padaro katastrofišką žalą visai gamtai ir žmonijai, o būtent radioaktyviųjų spindulių savybės, prasiskverbusios pro bet kuriuos objektus, ypatingai pro žmogaus organizmą, jame atsiranda įvairių biologinių pokyčių, kurie sukelia sunkias ligas ir susirgimus (širdies ritmo pakitimai, priepuoliai, įvairūs vėžiniai susirgimai, vidaus organų irimas ir kt.). 25 Be to, šis radioaktyviųjų spindulių poveikis turi ir genetinių padarinių. Visa tai aišku priklauso nuo daug skirtingų faktorių, kadangi yra skirtingų rūšių radioaktyviųjų spindulių, taip pat didelės įtakos turi ir šių spindulių kiekiai, t.y. labai svarbu kokia radioaktyviųjų spindulių dozė pažeidžia gyvą organizmą, kadangi tai viena iš itin sunkių ligų priežasčių. 26 Kaip pavyzdį galima pateikti mums visiems gerai žinomos 1986 m. avarijos incidentą Černobylio atominėje jėgainėje. Remiantis PSO statistika, nuo m. trijose pagrindinio užterštumo zonos valstybėse (Rusija, Baltarusija ir Ukraina) užregistruota daugiau nei 4000 skydliaukės vėžiu susirgimo atvejų vaikų ir paauglių tarpe. 27 Be galo svarbu paminėti ne tik radioaktyviosios spinduliuotės žalą gyviems organizmams, bet ir po branduolinių nelaimių ore pasklidusias radioaktyviąsias daleles, kurios nusėda ant įvairių paviršių, tame tarpe ir vandens. Pastaruoju metu visame pasaulyje didelis dėmesys skiriamas jūrinei aplinkos apsaugai. Į jūrinę aplinką radioaktyvieji teršalai patenka su branduolinių ginklų atmosferinių bandymų iškritomis, ČAE avarijos ar kitų branduolinių objektų atsitiktiniais 23 Professor at the University of Pittsburgh Bernard L. Cohen, Sc.D., RISKS OF NUCLEAR POWER, (The Health Physics Society, The University of Michigan: 2005), paimta iš internetinio puslapio < [aplankyta ]. 24 Ten pat. 25 Atomicarchive.com, Radiation Effects on Humans ( ), p.15, < [aplankyta ]. 26 Ten pat. 27 Autoriaus versta iš World Health Organisation, Report of the UN Chernobyl forum, Expert group Health, Editors: Burton Bennett, Michael Repacholi, Zhanat Carr Health effects of the Chernobyl accident and special health care programmes (Geneva 2006), p

15 išmetimais, dėl radioaktyviųjų atliekų laidojimo ir kt. 28 Pavyzdžiui, m. Lietuvos jūrinėje ekonominėje zonoje atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad praėjus daugiau kaip 10 metų po ČAE avarijos, vis dar stebimi aukšti radioaktyviųjų medžiagų kiekiai. 29 Vadinasi, radioaktyvios medžiagos plisdamos oru užkrečia vandenį, aplinką, žaloja gyvųjų organizmų sveikatą ir aktyvios išlieka ilgą laiką m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio atominės elektrinės (toliau ČAE) avarija iš esmės pakeitė viso pasaulio požiūrį į atominės energetikos saugą. Po šio incidento buvo peržvelgti tarptautiniai radiacijos standartai, atominės saugos tobulinimo strategija, avarinio reagavimo bei padarinių šalinimo procedūros. 30 Kaip ir jau minėta, šios avarijos pasekmės atsispindi gamtoje jau kurį laiką. Po avarijos praėjo daugiau kaip 25 metai, tačiau Pripetės miestas esantis tik 3 km atstumu nuo ČAE yra visiškai apleistas ir negyvenamas. Tai rodo, kad avarijos metu pasklidusios radioaktyviosios dalelės (radionuklidai) gali išlikti aktyvios labai ilgą laiką. Žala padaryta gamtai, o ypatingai žmonėms yra vis dar tiriama ir skaičiuojama. Pasak Branduolinės energijos agentūros šaltinių 31, atsitikus nelaimei ore pasklidusių radioaktyviųjų medžiagų debesis buvo pastebėtas virš Sovietų Sąjungos ir kai kurių Sovietų Sąjungai priklaususių dabartinių Europos valstybių. Vėjas išsklaidė šias medžiagas šiaurės vakarų kryptimi, todėl žalos buvo padaryta Nyderlanduose, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. Vėliau debesis nuslinko į pietų pusę, labiau į centrinės Europos dalį. Kiek tiksliai žalos buvo padaryta nėra aišku, tačiau aišku, jog žalos dydis priklausė ir nuo iškritusių kritulių, pavyzdžiui lyjant. 32 Radioaktyvaus debesies sklaidą galima matyti priede Nr. 2. Kitas branduolinės nelaimės ir taršos įvykis nutiko 2011 m. kovo 11 d., kai Japoniją sudrebino itin stiprus, net 9 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas bei po to sekusi neįtikėtinai aukšta cunamio banga. Šios gamtos jėgos pridarė daug žalos šaliai, ypač tada, kai cunamio banga išjungė elektros energijos tiekimą bei 3 reaktorių aušinimo sistemas, dėl ko į aplinką pateko didelis kiekis radioaktyviosios taršos. Pasak Suffolk o Universiteto Teisės fakulteto dėstytojo James Gardner Long III Radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo centre, dvidešimties kilometrų spinduliu nuo Fukušimos atominės jėgainės reaktorių gyveno apie žmonių, kurie buvo priversti išsikelti dėl 28 Rasa Morkūnienė Radioaktyvioji tarša ir jos pokyčių ypatumai Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilnius: Technika 2000), p Žr. išnašą 28, p Autoriaus versta iš World Health Organisation Health effects of the Chernobyl accident, < [aplankyta ]. 31 Autoriaus versta iš Nuclear Energy Agency, Chernobyl: Assessment of Radiological and Health Impact 2002 Update of Chernobyl: Ten Years On, (2002); < [aplankyta ]. 32 Ten pat. 15

16 pavojaus sveikatai. 33 Vieno iš reaktorių pastovios Ramiojo vandenyno taršos radioaktyviosiomis medžiagomis kėlė didelį gyventojų susirūpinimą, kadangi buvo teršiamas vanduo, maistas ir besąlygiškai visa aplinka, o šiuos efektus pajuto net ir Jungtinės Amerikos Valstijos. 34 Remiantis aukščiau pasakytu, aišku tiek, kad žala aplinkai bei gyviems organizmams yra padaryta, tačiau vis dar yra skaičiuojama. Kaip ir jau minėta, paplitusios radioaktyviosios medžiagos aktyvios išlieka ilgą laiką, todėl ir žalos neįmanoma apskaičiuoti iš karto po įvykusios nelaimės. Apibendrinant pažymėtina, kad netinkamas disponavimas branduolinėmis medžiagomis ir branduolinė taršą neabejotinai itin neigiamai veikia tiek aplinką, tiek žmogaus organizmą, todėl laikytina, kad minėtu atveju yra pažeidžiama teisė į švarią aplinką taip kaip ji tarptautiniu lygmeniu apibrėžiama žmogaus teisių ir aplinkos apsaugos principų deklaracijos projekte. Atsižvelgiant į tai, būtina apžvelgti teisinį reguliavimą, reglamentuojantį branduolinių medžiagų naudojimą ir įvertinti kaip efektyviai užtikrinama aplinkos apsauga nuo branduolinės taršos esamu teisiniu reguliavimu tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygiu. 33 Autoriaus versta iš James Gardner Long III Independent unaccountability: the iaea's "step backward" in regulating international nuclear reactor safety in the wake of the fukushima daiichi disaster, (Suffolk University, 2013), p Žr. išnašą 33, p

17 II. Disponavimo branduolinėmis medžiagomis teisinis reguliavimas ir branduolinė tarša Disponavimo branduolinėmis medžiagomis priežiūra tarptautinėje teisėje Jau ilgą laiką tarptautinėje teisėje priimta, jog šalys, kaip individualūs asmenys, turi teisę naudotis savo pačių ištekliais, bet su tuo ateina ir pareiga susilaikyti nuo tokio disponavimo, kuris sukeltų žalą kitiems. 35 Vadinasi, norint, be jokių neteisėtų veiksmų, tam tikrais būdais išgauti ir naudotis savo šalies gamtiniu ištekliu, privaloma ji atitinkamai saugoti. Ypatingai kalbant apie tuos gamtinius šaltinius, kurie gali stipriai pakenkti gamtai ir žmonijai. Radioaktyviosios cheminės medžiagos yra itin pavojingos, todėl jas išgaunant ir naudojant visuomenės tikslams (elektros energijai išgauti ir t.t.) svarbu žinoti kaip taisyklingai ir teisėtai su jomis elgtis. Kai branduolinė energetika plačiai išplito visame pasaulyje, atsirado būtinumas teisiškai sureguliuoti šią sritį, pavyzdžiui, kam tiksliai bus naudojami radioaktyvūs cheminiai elementai, kur ir kaip bus saugomos cheminės atliekos ir kiti svarbūs teisinio reguliavimo elementai. Dėl aukščiau minėtų branduolinių avarijų ir netinkamo disponavimo radioaktyviomis medžiagomis, atsirado poreikis peržiūrėti visą reguliavimą iš naujo, kadangi buvo padaryta nepataisoma žala žmonių populiacijai, gyvūnijai, gamtai. Valstybinio reguliavimo akiratyje kiekviena valstybė narė stengiasi išlikti suverenia bei veikti savo teritorijos ribose per tam specialiai sukurtas agentūras, kurios prižiūri ir stebi atitinkamą pramoninę sritį, net jei ši priklauso TATENA organizacijai. 36 Valstybės vidaus reguliavimo institucijos skirstomos į tris pagrindines kategorijas: nepriklausomi reguliavimo organai, kurie prižiūri privačias jėgaines; priklausomi (tarnaujantys aukštesnėms institucijoms) reguliavimo organai, kurie taip pat prižiūri privačias jėgaines, tačiau yra valdomi atominės energetikos ministerijų; ir reguliavimo organai, kurie prižiūri valstybės valdomas jėgaines. 37 Galima teigti, kad kiekviena valstybė savo teisės aktų sistemoje turi savitą teisės aktų rinkinį, skirtą reguliuoti atominei energetikai, tačiau, žinoma, šie teisės aktai turėtų neprieštarauti tarptautiniams teisės aktams, priimtiems TATENA organizacijos, tačiau, kaip ir minėta, valstybė pati sprendžia apie tarptautinių 35 Autoriaus versta iš Ted L. McDorman, Alexander J. Bolla, Douglas M. Johnston, John Duff, International Ocean Law: Materials and Commentaries, (Dunham, North Carolina: Carolina Academic Press, 2005), p Žr. išnašą 33, p Charles Perrow, Fukushima and the Inevitability of Accidents, BULLETIN OF THE ATOMIC SCIENTISTS, Nov. 2011, at 44, 45-47, mintis tekste: James Gardner Long III Independent unaccountability: the iaea's "step backward" in regulating international nuclear reactor safety in the wake of the fukushima daiichi disaster, (Suffolk University, 2013), p

18 sutarčių ar teisės aktų įgyvendinimą savo nacionalinėje teisėje. Šiame darbe bus akcentuotas dėmesys daugiau į valstybės valdomą juridinį asmenį, kuris vadovauja valstybėje esančioms jėgainėms. Pagrindinis organas tarptautiniu lygmeniu atstovaujantis atominės energetikos plėtrai TATENA. TATENA (tarptautinė atominės energetikos agentūra) yra pasaulio bendradarbiavimo centras atominės energetikos srityje. TATENA buvo įsteigta kaip pasaulinė organizacija Atomai dėl Taikos 1957 m. po Jungtinių Tautų vėliava. Agentūros tikslas: bendradarbiavimas su valstybėmis narėmis ir keliais partneriais visame pasaulyje tikslu skatinti saugų ir taikų branduolinių technologijų naudojimą. 38 Pagrinde, TATENA prižiūri bei derina valstybių narių projektus, susijusius su atomine energetika, skatina taikų šios energijos naudojimą. Nuo 1957 m. į šią organizaciją prisijungė 162 valstybės narės (iš jų ir Lietuva, įstojusi 1993 m.), tačiau 1974 m. įstojusi Šiaurės Korėja, vėliau išstojo (1994 m.). Šiaurės Korėjos išstojimo iš TATENA organizacijos priežastis buvo ta, kad ši atnaujinus savo branduolinį reaktorių Nyongbyong e, pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus kaip TATENA narė ir todėl minėtoji organizacija pasmerkė tokius Šiaurės Korėjos neapgalvotus ir nesaugius veiksmus. 39 Pastarosios organizacijos veikla sieja įvairių tarptautinių susitarimų, sutarčių bei konvencijų sudarymą, tokių kaip: Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo 40, Konvencija dėl jūros teršimo atliekomis ir kitomis medžiagomis 41, Tarptautinė konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje 42 ir kitos. Valstybės narės susitaria laikytis šių susitarimų ir jų nepažeisti. Neskaitant TATENA organizacijos, egzistuoja dar ir kitos asociacijos, kurios susijusios su atominės energetikos plėtra taikiems tikslams. Viena iš tokių branduolinės energijos agentūra, veikianti per Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (atitikmuo anglų k. OECD). Šios agentūros tikslas iš esmės yra toks pats kaip ir TATENA organizacijos, skiriasi veiklos pobūdis, o jis yra informacijos bei patirties dalinimasis, tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas forumo būdu, taip pat ši agentūra yra lyg kompetencijos centras, kuris padeda valstybėms narėms kaupti ir palaikyti techninę patirtį. 43 Ši agentūra padeda valstybėms narėms užtikrinti aukšto lygio apsaugą branduolinės energijos srityje, šiuo tikslu vykdo įvairias konsultacijas. Kaip minėta, yra ne 38 International atomic energy agency, ( ); < [aplankyta ]. 39 Ten pat, < [aplankyta ]. 40 Ten pat, < [aplankyta ]. 41 Ten pat. 42 Ten pat. 43 Autoriaus versta iš OECD Nuclear Energy Agency (Prancūzija), < [aplankyta ]. 18

19 viena atominę energetikos sritį reguliuojanti organizacija, tačiau pagal James Gardner Long III dabartinės atominės saugos standartai ir konvencijos turi trūkumų tarptautinio reguliavimo sistemoje. 44 Taip yra todėl, kad, kaip ir minėta, kiekviena valstybė narė asmeniškai sprendžia dėl tarptautinių sutarčių ar konvencijų įgyvendinimo ir reglamentavimo savo nacionalinėje teisinėje sistemoje. Kadangi yra daug ir įvairių radioaktyviųjų medžiagų naudojimą aprašančių įstatymų ir kitokių aktų, čia bus aptartas tik teisinis reguliavimas susijęs su jūrine aplinkosauga ir jos branduoline tarša. Iki XX amžiaus vidurio tarptautinė jūrų teisė iš esmės buvo paprotinė, ir tik XX amžiaus pabaigoje, galima konstatuoti, kad jūrų teisė yra viena iš labiausiai kodifikuotų tarptautinės teisės šakų. JTO iniciatyva buvo parengtos ir 1958 m. priimtos keturios Ženevos jūrų teisės konvencijos Konvencija dėl atvirosios jūros, Konvencija dėl kontinentinio šelfo, Konvencija dėl teritorinės jūros ir gretutinės zonos, Konvencija dėl žvejybos ir atvirosios jūros gyvųjų išteklių apsaugos. Ilgą laiką šios jūrų teisės konvencijos ir sudarė tarptautinės jūrų teisės pagrindą. Na, o kai 1982 m. daugiau nei 150 valstybių pasirašė JTO jūrų teisės konvenciją (universalią tarptautinės teisės sutartį) 45, ši tapo esminiu teisės aktu, kuris reguliuoja jūrų bei vandenynų režimo klausimus. Taigi, Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos 46, XII dalyje apibrėžiama jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimas, tačiau konkrečiai nėra minima radioaktyvioji tarša. Čia kalbama apie bet kokios formos jūrų vandenų teršimą. Pavyzdžiui šios Konvencijos 192 straipsnyje apibrėžiama visuotinė valstybių pareiga saugoti ir išsaugoti jūros aplinką. 47 Taip pat yra tarptautinė sutartis dėl draudimo instaliuoti masinio naikinimo branduolinius ir kitus ginklus jūrų ir vandenynų dugne ir podirvyje (Jūros dugno sutartis) 48, kuria draudžiama valstybėms narėms instaliuoti arba palikti bet kokius branduolinius ginklus ar kitų rūšių masinio naikinimo ginklus, ginklų paleidimo įrenginius, arba bet kokius kitus įrenginius, specialiai suprojektuotus laikyti, atlikti bandymus, arba juos naudoti, jūros arba vandenyno dugne, ar podirvyje, už 12 mylių teritorinės zonos. 49 Toliau galima būtų trumpai aptarti vieną iš esminių tarptautinių teisės aktų, kuris reguliuoja civilinės atsakomybės sąlygas esant branduolinei žalai m. Vienos konvencija buvo priimta 44 Žr. išnašą 33, p Saulius Katuoka, Tarptautinė jūrų teisė (Vilnius: Eugrimas, 1997), p. 7, JTO Jūrų teisės konvencija (Valstybės žinios: , Nr ). 47 Ten pat, 192 str. 48 Autoriaus versta iš United Nations General Assembly's Resolution 2660 (XXV), Treaty on the Prohibition of the Emplacement of Nuclear Weapons and Other Weapons of Mass Destruction on the Seabed and Ocean Floor and in the Subsoil Thereof (Seabed Treaty), ( ), šaltinis rastas: James Martin Center for Nonproliferation Studies at the Monterey Institute of International Studies, < [aplankyta ]. 49 Ten pat. 19

20 siekiant tinkamai ir teisingai atlyginti žalą branduolinių avarijų aukoms. Joje nustatyta speciali civilinės atsakomybės sistema branduolinės energetikos srityje remiantis šiais principais: a) visiška atsakomybė, t. y. atsakomybė nesant kaltės; b) išimtinė branduolinio įrenginio operatoriaus atsakomybė; c) atsakomybės dydžio apribojimas ir (arba) atsakomybės apdraudimo draudimu ar kita finansine garantija apribojimas; d) atsakomybės trukmės apribojimas. 50 Tačiau svarbu pažymėti tai, kad prie šios konvencijos yra prisijungusios, t.y. ją ratifikavusios savo nacionalinėje teisėje, devynios Europos Sąjungos valstybės narės: Bulgarija, Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Slovakija, Lenkija ir Rumunija. 51. Jungtinė Karalystė ir Ispanija [k]onvenciją pasirašė, bet neratifikavo. 52 Vadinasi, ši konvencija yra skirta civilinės atsakomybės už branduolinę žalą reglamentavimui tik daliai Europos Sąjungos valstybių narių. Taip pat yra ir kitų valstybių nacionalinių įstatymų, poįstatyminių teisės aktų apibrėžiančių disponavimą radioaktyviosiomis medžiagomis, civilinės atsakomybės ypatumus už branduolinę žalą nustatančių įstatymų. Vis dėlto, kalbant apie tarptautinių vandenų bei vandenynų taršos atvejį, pagrindas būtent šioje srityje apibrėžtas Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijoje, kadangi ši konvencija iš esmės sureguliavo pagrindinius pasaulio vandenyno erdvių režimo klausimus Disponavimo branduolinėmis medžiagomis teisinio reguliavimo raida Europoje Kiekviena valstybė narė Europos Sąjungoje yra nusistačiusi savitas vidaus branduolinio reguliavimo institucijas, taip pat kaip ir minėta anksčiau, turi savitą nacionalinę radioaktyviųjų medžiagų teisinę reguliavimo sritį. Kaip pavyzdį galima panagrinėti Lietuvos atvejį. Lietuvoje [p]agrindiniai teisės aktai, susiję su branduolinės energijos naudojimu taikiems tikslams, yra Branduolinės energijos įstatymas, Branduolinės saugos įstatymas, Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo įstatymas ir Radiacinės saugos įstatymas. Vadovaudamasi šiais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir, jos įgaliotos institucijos rengia šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus, VATESI(Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija) yra atsakinga už branduolinės saugos, fizinės saugos, radiacinės saugos verčiantis branduolinės energetikos srities 50 Europos Komisijos Tarybos sprendimas, kuriuo valstybės narės, kurios yra 1963 m. gegužės 21 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (Vienos konvencija) susitariančiosios šalys, įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų ratifikuoti protokolą, kuriuo iš dalies keičiama konvencija, arba prie jo prisijungti, Briuselis , Com. (2012) 550 final, Nr. 2012/0262 (NLE)), p Ten pat. 52 Ten pat. 53 Žr. išnašą 45, p

21 veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais bei branduolinių medžiagų apskaitos ir kontrolės teisės normų nustatymą. 54 Be to, Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie kai kurių tarptautinių sutarčių, nustatančių civilinę atsakomybę už branduolinę žalą. Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Vienos konvenciją dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, 1963 m. (Vienna Convention on Civil Liability for Nuclear Damage, 1963) (Žin., 1993, Nr ) ir Bendrą Protokolą dėl Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą bei Paryžiaus konvencijos dėl atsakomybės pieš trečią šalį atominės energijos srityje, 1988 m. (Joint Protocol relating to the Vienna Conventionon Civil Liability for Nuclear Damage and the Paris Convention on Third part Liability in the Field of Nuclear Power, 1988) (Žin. 1993, Nr ). 55 Šias tarptautines sutartis Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. lapkričio 30 d. įstatymu Dėl 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir bendro protokolo dėl Vienos konvencijos bei Paryžiaus konvencijos taikymo įsigaliojimo paskelbė turinčias įstatymo galią Lietuvoje m. Lietuvos Respublika pasirašė 1963 m. gegužės 21 d. Papildomos kompensacijos už branduolinę žalą konvenciją ir Vienos konvencijos protokolą, pakeičiantį Vienos konvenciją, tačiau jų nėra ratifikavusi. 56 Kadangi šis darbas akcentuotas į branduolinę žalą, tai būtina paanalizuoti kokia apimtimi Lietuvos Respublikoje nacionaliniai teisės aktai apibrėžia civilinę atsakomybę esant branduolinei žalai, o tame tarpe ir kokie teisės aktai užsimena apie teritorinių vandenų radioaktyviąją taršą. Branduolinės energijos įstatyme, aštuntame skirsnyje apibrėžti civilinės atsakomybės pagrindai branduolinės energetikos srityje. 57 Šio įstatymo 41 straipsnyje nurodyta, kad atsakomybę už branduolinę žalą turi licencijos turėtojas atsako už veiklos, kuriai išduota licencija, ar su ta veikla susijusios veiklos metu padarytą branduolinę žalą. 58 Šiuo atveju licencijos turėtojas čia: asmuo, kuriam teisės aktuose nustatyta tvarka išduota licencija tam tikros rūšies veiklai vykdyti ir kuris atsako už branduolinės energetikos objektą, branduolines medžiagas ir (ar) branduolinio kuro ciklo medžiagas, kaip nurodyta licencijoje. 59. Lietuvoje, vykdyti veiklą, keliančią jonizuojančiosios spinduliuotės riziką, turi teisę VAE (Visagino atominė elektrinė, šiuo metu energijos išgavimo veikla pilnai sustabdyta), o ji priklauso valstybės reguliuojamam juridiniam asmeniui UAB 54 Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, < [aplankyta ]. 55 Ten pat, < [aplankyta ]. 56 Žr. išnašą LR Branduolinės energijos įstatymas ( , Nr. I-1613). 58 Ten pat, 41 str. 59 Ten pat. 21

22 Lietuvos energija. Na, o kalbant apie jūrų taršą ir šios problemos identifikavimą teisės aktuose, galima drąsiai teigti, kad tokios srities teisinio reguliavimo, kuris saugotų jūrinę aplinką, Lietuvoje nėra. Galioja bendras teisinis reguliavimas branduolinės taršos atveju, t.y. remiamasi Europos Sąjungos teisės aktais, tarptautinėmis sutartimis ir nacionaliniais aktais, įtvirtinančiais bendrai branduolinę taršą. Grįžtant prie to, kad valstybės turi savo nacionalinį teisinį branduolinių medžiagų reglamentavimą, svarbu paminėti, kad Europoje2007 m. ES įsteigė Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupė (en. ENSREG), siekiant užtikrinti branduolinę saugą, atliekų tvarkymą. Po ENSREG įkūrimo, ši reguliuojanti institucija sukūrė teisiškai įpareigojantį dokumentą, ir 2009 m., ENSREG ir Europos Parlamentas patvirtino Branduolinės saugos direktyvą. Nors valstybės narės gali įgyvendinti griežtesnius reikalavimus, ENSREG reikalauja, kad visos ES valstybės narės laikytųsi šios institucijos nustatytų reikalavimų bei, žinoma, TATENA branduolinės saugos konvencijos. Nepaisant plačių Europos Sąjungos reikalavimų, ENSREG suteikia gana nedaug konsultacijų ES valstybėms narėms, ir negana to, daugelis iš šių konvencijų suteikia gana silpną struktūrą valstybių narių teisiniam reglamentavimui, susijusiam su branduoline tarša. 60 Kadangi esamas branduolinio saugumo teisinis reglamentavimas nėra itin plačiai bei aiškiai apibrėžtas, išlieka dalis teisinio reguliavimo spragų dėl valstybių saugumo branduolinės žalos atveju, kadangi atsitikus branduolinei katastrofai ir neišvengiamam radioaktyviajam užterštumui, kiltų sąmyšis dėl žalos atlyginimo sąlygų nebuvimo. 60 Žr. išnašą 33, p

23 III. Branduolinės žalos ir jūros aplinkos teršimo sąvokų santykis 3.1. Branduolinės žalos teisinis reguliavimas teritorinių vandenų užteršimo ribose Kaip teisingai pastebi Pierce, Davis & Perritano, LLP teisininkė Judith A. Perritano, iki pat šios dienos nėra egzistuojančios tarptautinės sutarties, kuri idealiai ir visapusiškai būtų sureguliavusi civilinę atsakomybę tarpvalstybinės taršos atveju 61. Esant branduolinės taršos atvejui, valstybės, neturinčios teisinio branduolinės taršos reguliavimo, turi ieškoti išeities paprotinėje tarptautinėje teisėje 62. Tarptautiniai principai reguliuojantys oro, vandens ir jūrinę taršą yra analogiški branduolinės radiacijos reguliavimo idėjai 63, tačiau, esama vandens užterštumo problema lieka neišspręsta iki galo teisine prasme. Taigi, būtina paanalizuoti esminius šiuo metu galiojančius tarptautinius teisės aktus, įtvirtinančius jūrinę ir teritorinių vandenų taršą bei išsiaiškinti ar šiuose teisės aktuose išspręstas branduolinės taršos klausimas tuo pačiu jūrinės bei teritorinių vandenų taršos atveju. Pagal JTO Jūrų teisės konvenciją, kaip ir jau minėta aukščiau, jūros taršos šaltiniai nėra konkrečiai įvardinti, nes kalbama apie jūros aplinkos teršimą iš bet kokio šaltinio 64. Šios konvencijos 194 straipsnyje trečioje dalyje plačiau apibrėžiama iš kokių šaltinių gali būti jūros aplinkos tarša: 3. Pagal šią XII dalį taikomos priemonės apima visus jūros aplinkos teršimo šaltinius. Tokiomis priemonėmis inter alia siekiama sumažinti iki įmanomai mažiausio lygio: a) toksinių, kenksmingų ar nuodingųjų medžiagų, ypač patvarių, išmetimą iš sausumoje esančių šaltinių, iš arba per atmosferą, arba laidojant; b) teršimą iš laivų, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą, užkerta kelią tyčiniam ir netyčiniam teršalų išmetimui bei reglamentuoja laivų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir įgulos komplektavimą; c) teršimą iš įrenginių ar įrengimų, kurie yra naudojami jūros dugno arba jo gelmių gamtos turtų tyrimui bei eksploatavimui, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra 61 Autoriaus versta iš Pierce, Davis & Perritano, LLP, Judith A. Perritano International liability for nuclear pollution,vol. XI Suffolk Transnational Law Journal (1987), p Ten pat. 63 Ten pat, p Žr. išnašą 46, 1 str. 23

24 taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą bei reglamentuoja tokių įrenginių ar įrengimų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir darbuotojų komplektavimą; d) teršimą iš kitų įrenginių ar įrengimų, eksploatuojamų jūros aplinkoje, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą bei reglamentuoja tokių įrenginių ar įrengimų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir darbuotojų komplektavimą 65. Taigi, čia matome, kad šiame straipsnyje nurodomi visi jūros aplinkos teršimo šaltiniai, iš kurių nėra nei vieno bent užsimenančio apie branduolinę taršą, t.y. kalbančio apie tam tikrą radioaktyvų cheminį elementą (radionuklidus). Todėl kyla klausimas ar į JTO Jūrų teisės konvencijoje apibrėžtą visus jūros aplinkos teršimo šaltinius nuostatą įeina sąvoka branduolinė žala? Be to, tarp šioje konvekcijoje pateikiamų sąvokų sąrašo nėra minima branduolinė taršą, o tik bendrai jūros aplinkos tarša: jūros aplinkos teršimas žmogaus veikla, kurios metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskleidžiamos medžiagos ar energija jūros aplinkoje, įskaitant upės žiotis, ir kuri sukelia arba gali sukelti žalingas pasekmes, tokias kaip: žala gyviesiems ištekliams ir jūros gyvūnams, pavojus žmonių sveikatai, kliūtys veiklai jūroje, įskaitant žvejybą ir kitą teisėtą jūros panaudojimą, taip pat naudojamo jūros vandens kokybės ir poilsio sąlygų pablogėjimas. 66 Čia kyla kitas klausimas ar branduolinė tarša yra priskiriama prie jūros aplinkos teršimo sąvokos šios konvencijos prasme? Iš to peršasi loginė išvada, kad JTO Jūrų teisės konvencija neapima jokio branduolinės taršos teisinio reguliavimo, o tai savaime gali reikšti, kad branduolinės taršos atvejis tarptautinėje teisėje sukeltų dideles diskusijas teisėtvarkos tobulinimo srityje. Iš kitos pusės, JTO Jūrų teisės konvencijos 207 straipsnyje įtvirtinta, kad [v]alstybės priima įstatymus bei kitus teisės aktus, skirtus išvengti jūros aplinkos teršimo iš sausumos šaltinių, jį sumažinti ir kontroliuoti, įskaitant upes, upių žiotis, vamzdynus bei vandens nuotėkų įrenginius, atsižvelgdamos į pripažintas tarptautines normas ir standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras. 2. Valstybės, siekdamos išvengti tokio teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti, imasi kitų reikalingų priemonių. 3. Valstybės tinkamu regioniniu mastu stengiasi suderinti savo politiką šiais klausimais. 4. Valstybės, veikdamos pirmiausia per kompetentingas tarptautines organizacijas arba diplomatinių konferencijų metu, stengiasi nustatyti pasaulines bei regionines normas ir standartus 65 Žr. išnašą 46, 194 str. 66 Ten pat, 1 str. 24

25 bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras, skirtus išvengti, sumažinti ir kontroliuoti jūros aplinkos teršimą iš sausumos šaltinių, atsižvelgiant į tam regionui būdingus bruožus, besivystančių valstybių ekonominius pajėgumus bei jų ekonominės plėtros poreikį. Minėtos normos ir standartai bei rekomenduojama praktika ir procedūros prireikus peržiūrimi. 5. Įstatymai, kiti teisės aktai, priemonės, normos, standartai bei rekomenduojama praktika ir procedūros, nurodyti šio straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse, skirti, kiek įmanoma, sumažinti toksinių, kenksmingų ar nuodingųjų medžiagų, ypač patvarių, išmetimą į jūros aplinką. 67 Maki Tanaka interpretuodamas šį JTO Jūrų konvencijos straipsnį pabrėžia, kad jame nustatytas reikalavimas garantuoti jūros taršos iš sausumos šaltinių prevenciją atsižvelgiant į pripažintas tarptautines normas ir standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras reiškia, kad prevencinių priemonių įgyvendinimas priklauso nuo kiekvienos valstybės apsisprendimo ir regioninio bendradarbiavimo siekiant šio straipsnio tikslų, kas reikalauja papildomų regioninio pobūdžio dokumentų priėmimo. To pasekoje buvo priimta. 68 Kadangi ši konvencija neįtraukia branduolinės taršos teritorinių vandenų ir jūrų atžvilgiu į jūros aplinkos teršimo sąvoką, galima teigti, kad ir jūrinis bei teritorinių vandenų branduolinis užteršimas bei iš to kylanti žala nepatenka į JTO Jūrų teisės konvencijos sritį. Todėl būtina nustatyti kiek atsakomybę už tinkamą disponavimą branduolinėmis medžiagomis reguliuojantys tarptautiniai dokumentai gali būti panaudoti taikant atsakomybę už branduolinę taršą Branduolinės žalos samprata disponavimą branduolinėmis medžiagomis reguliuojančiuose tarptautiniuose dokumentuose Pasaulį sukrėtę branduoliniai incidentai atskleidė, kad branduolinę žalą dažnu atveju sudaro žala, padaryta aplinkai, prevencinės priemonės apsisaugoti nuo tolimesnio branduolinių medžiagų sklidimo, ekonominiai ir netiesioginiai nuostoliai. 69 Tačiau, šie nuostoliai, ir netgi jų įskaitymo galimybė branduolinės žalos taikymo srityje, buvo palikta nacionalinių teismų diskrecijoje, interpretuojant branduolines konvencijas nacionalinės teisės ribose Žr. išnašą 46, 207 str. 68 Maki Tanaka, Lessons from the protracted MOX Plant dispute: A proposed protocol on marine environmental impact assesment to the United Nations Convention on the law of the sea, 25 Mich. J. Int'l L. 337 ( ), p Patrick Blanchard, Responsibility for Environmental Damage under Nuclear and Environmental Instruments: a Legal Benchmarking, 18 J. Energy & Nat. Resources L. 233 (2000), p Ten pat. 25

26 Atsižvelgiant į konkrečiai Europoje galiojančius teisės aktus, susijusius su branduoline tarša, būtina išanalizuoti 1963 m. Vienos konvenciją dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, kuri jau turi apibrėžtą sąvoka Branduolinė žala, o ši reiškia - i) mirtį, bet kokį kūno sužalojimą arba bet kokį turto praradimą, arba bet kokią žalą turtui, kuri atsiranda arba yra radioaktyvių savybių rezultatas, arba radioaktyvių savybių kombinacijų su toksinėmis, sprogiomis arba kitomis pavojingomis branduolinio kuro savybėmis pasekmė, arba radioaktyvių produktų ar atliekų branduoliniame įrenginyje, arba branduolinės medžiagos, pateiktos iš branduolinio įrenginio, pagaminto jame arba nukreipto į branduolinį įrenginį pasekmė; ii) bet kokį kitą praradimą arba žalą, kurie atsiranda tokiu būdu arba yra to rezultatas, jeigu tai numatyta kompetentingo teismo įstatymo, ir iii) jeigu tai numatyta atsakingos už įrenginį valstybės įstatymuose, mirtis, bet koks kūno sužalojimas arba bet koks turto praradimas arba bet kokia žala turtui, kurie atsiranda arba yra rezultatas kito jonizuojančio spinduliavimo, skleidžiamo bet kokio kito spinduliavimo šaltinio branduolinio įrenginio viduje. 71 Tačiau pagal šią sąvoką nėra aišku ar teritorinių vandenų užteršimas bus laikomas branduoline žala šios konvencijos prasme. Kaip Dr. Patrick Blanchard teigia, pagal Vienos konvenciją, žala padaryta aplinkai nėra apibrėžta itin plačiai, o kompetentingo teismo vaidmuo yra padidėjęs todėl, kad kompensacijų dydis gali įtraukti visus kitus nuostolius bei žalos pobūdžius, na o tai apsprendžia kompetentingas teismas, remiantis taikytina teise. 72 Anot Dr. Patrick Blanchard, šia Konvencija nebuvo siekiama suteikti vienodas teisės taisykles, o atsižvelgiant į tą faktą, kad teisės gynybos priemonės priklauso nuo kiekvienos valstybės nacionalinės teisės, teismų praktikos bei tokios srities sukurtų teisės mechanizmų veikimo. 73 Europos Komisijos Taryba sprendime 74 pažymėjo, kad Vienos konvencija buvo priimta siekiant tinkamai ir teisingai atlyginti žalą branduolinių avarijų aukoms. 75. Iš aukščiau nurodytos sąvokos bei Europos Komisijos Tarybos sprendimo galima daryti išvadą, kad šioje konvencijoje kalbama tik apie tiesioginę žalą žmogus gyvybei bei turtui, t.y. radioaktyviosios spinduliuotės žalingą poveikį žmogaus sveikatai, gyvybei bei turtui. Pagal Europos Komisijos Tarybos sprendimą 76 branduolinės žalos sąvoka pakeista taip: Branduolinė žala tai i) mirtis (gyvybės praradimas) arba kūno sužalojimas; 71 Žr. išnašą 46, 1 str. 1 d. k punktas. 72 Žr. išnašą 69, p Ten pat. 74 Žr. išnašą 50, p Ten pat. 76 Ten pat, p

27 ii) turto praradimas arba žala turtui; ir bet kuris iš toliau išvardytų dalykų tiek, kiek nustatoma pagal kompetentingo teismo šalies teisę: iii) ekonominiai nuostoliai, patirti dėl i arba ii papunkčiuose nurodyto praradimo arba žalos, tiek kiek jiems tie papunkčiai netaikomi, jei juos patyrė asmuo, turintis teisę reikalauti tokio praradimo arba žalos atlyginimo; iv) išlaidos, susijusios su aplinkos, kuriai pakenkta, atkūrimo priemonėmis (išskyrus atvejus, kai pakenkta nežymiai), jei tokių priemonių iš tikrųjų imtasi ar ketinama imtis, ir tiek, kiek joms netaikomas ii papunktis; v) pajamų, kurios gaunamos iš naudojimosi ar mėgavimosi aplinka, praradimas dėl to, kad smarkiai pakenkiama tai aplinkai ir tiek, kiek joms netaikomas ii papunktis; vi) išlaidos, susijusios su prevencinėms priemonėms, ir dėl tokių priemonių patirtu tolesniu praradimu ar žala; vii) bet kokie ekonominiai nuostoliai, išskyrus patirtus dėl pakenkimo aplinkai, jeigu leidžiama pagal bendrąsias kompetentingo teismo šalies teisės nuostatas dėl civilinės atsakomybės 77. Pagal Europos Komisijos Tarybos sprendimo praplėstą branduolinės žalos sąvoką, matome, kad atsirado aplinkos taršos nuostata, kai yra pakenkta aplinkai ir su tuo susijusios išlaidos, taip pat gaunamomis pajamomis naudojantis šia aplinka ir t.t. Apibendrinus šios sąvokos pateikimą Vienos konvencijoje ir jos pakeitime pagal Europos Komisijos Tarybos minėtą sprendimą, į branduolinės žalos koncepciją patenka išlaidos skirtos priemonėms atkurti pažeistai aplinkai, jei jų imtasi ar bus imamasi, nebent toks pažeidimo pobūdis bus nereikšmingas. 78 Vadinasi, tam tikra žala aplinkai per se tampa netiesiogiai atlygintina: atitinkamos negautos pajamos, susidarančios iš žymaus aplinkos teršimo, nuostoliai dėl prevencinių priemonių ir kiti nuostoliai bei žala, padaryta tokiomis aplinkybėmis. 79 Kaip teigia Dr. Patrick Blanchard, ši branduolinės žalos sąvoka be abejo padidins situacijų kiekį, pagal ką bus galima reikalauti kompensacijos, o tai savo ruožtu turės įtakos kompensacijų dydžiams kiekvienam padarytam žalos tipui tiesioginė žala žmonėms ir turtui, lyginant su žala aplinkai. 80 Vis dėlto pažymėtina, kad ši branduolinės žalos samprata neturi plataus pripažinimo, kadangi šį 1997 m. Protokolą, iš dalies pakeičiatį galiojančią Vienos konvenciją dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, pripažino ir ratifikavo tik 10 valstybių narių (ir ne visos 77 Žr. išnašą 50, p Žr. išnašą 69, p Ten pat. 80 Ten pat. 27

28 iš jų gamina bei naudoja branduolinę energiją). 81 Analizuojant tarptautinius teisės aktus, publikacijas plačiausiai galiojantis branduolinės taršos apibūdinimas yra Vienos konvencijoje, kuris kaip išsiaiškinome neapima jūros bei tarptautinių vandenų taršos. Taigi tarptautiniu lygmeniu išlieka ribota branduolinės žalos samprata, kuri glaudžiai remiasi į nacionalinę teisę. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje galiojančiame branduolinės energijos įstatyme branduolinė žala apibrėžiama kaip jonizuojančiosios spinduliuotės, atsiradusios dėl branduolinės energetikos objekto veiklos, branduolinės ar radiologinės avarijos, sukelta žmogaus mirtis ar pakenkimas sveikatai, turto netektis ar sugadinimas, nepalankūs padariniai gamtinei aplinkai. 82 Lyginant su Vienos konvencija šis apibrėžimas yra pažangesnis ir apima žalą aplinkai, tačiau kaip minėta, tai yra tik Lietuvos teritorijoje galiojantis apibrėžimas, kuris neišsprendžia branduolinės taršos problemos tarptautiniu lygmeniu. 81 Stephen G. Burns, Global nuclear energy law and regulation symposium the fukushima daiichi accident: the international community responds, Washington University Global Studies Law Review, Vol. 11 No. 4 (2012), p LR Branduolinės energijos įstatymas ( , Nr. I-1613), 2 str. 7 d. 28

29 IV. Žalos atlyginimo prielaidos įvykus teritorinių vandenų ir vandenynų branduolinei taršai dėl force majeure aplinkybių 4.1. Civilinės atsakomybės ypatumai tarptautinėje teisėje Atsakomybės klausimai tarptautinėje teisėje labai sudėtinga problema pirmiausia dėl tarptautinės teisės ypatybių (subjektų lygiateisiškumo, institucinių mechanizmų), antra dėl menko šios tarptautinės teisės srities, dažnai stringančios politinėmis prasmėmis, kodifikavimo. Iki šiol daugumą tarptautinės teisinės atsakomybės klausimų reguliuoja papročiai, taip pat tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimai. 83 Tad bendrai tarptautinę teisinę atsakomybę galime apibrėžti kaip specifinį teisinį santykį, kylantį tarp subjekto, padariusio tarptautinės teisės pažeidimą bei subjekto, viena ar kita forma nukentėjusio nuo tokio pažeidimo, kuris turi teisę pareikalauti pažeidėjo atsakomybės, o pažeidėjas turi pareigą atlyginti padarytą žalą 84. Kalbant apie tarptautinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą mokslinėje literatūroje minima Trail Smelter Arbitration byla, kurioje ginčas kilo tarp Kanados ir JAV, kai iš Kanados teritorijoje netoli JAV sienos esančios metalo lydyklos einantys garai padarė žalą JAV Vašingtono valstijai. Šioje tarptautinio arbitražo byloje buvo pripažinta, kad viena valstybė privalo užtikrinti tokį savo teritorijos naudojimą, kad nebūtų pakenkta kaimyninei valstybei. 85 Kaip nurodo Linda A. Malone remiantis šia byla buvo suformuoti tarptautinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą principai, pagal kuriuos nukentėjusi valstybė gali gauti žalos atlyginimą tik tada, jeigu įrodo, kad padarytas pakenkimas yra tikrai reikšmingas ir pažeidžiantis valstybės suverenitetą. Kitas principas valstybė atsako net ir tuo atveju, jei tokio pobūdžio žalą sukelia privatus asmuo. 86 Taigi suformuotas principas, kad už žalą gamtai atsako ne tik teršėjas, bet ir valstybė, kurios teritorijoje pastarasis vykdo veiklą. Atsakomybės už branduolinę žalą, taip pat ir branduolinės avarijos padarinių likvidavimo klausimus reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai m. Vienos konvencija dėl civilines atsakomybės už branduolinę žalą vienas jų. 87 Visos valstybės narės (tame tarpe ir Lietuva), kurios yra ratifikavusios šią konvenciją, privalo vadovautis jos nuostatomis tiek, kiek jos neprieštarauja 83 Žr. išnašą 50, autoriaus perfrazuota mintis. 84 Autoriaus versta ir mintis iš Thomas A. Clinghan, Jr. Austin & Winfield, The Law of The Sea Ocean law and policy (New York: Publishers Lanham oxford, 1994). P Žr. išnašą 61, p Linda A. Malone The Chernobyl Accident: A Case Study in International Law Regulating State Responsibility for Transboundary Nuclear Pollution, 12 Colum. J. Envtl. L. 203 (1987), p VAE info centras, < [aplankyta ]. 29

30 nacionaliniams teisės aktams. Minėta konvencija nustato absoliučią operatoriaus atsakomybę už branduolinę žalą, kurią jis pagal tarptautines konvencijas privalo apdrausti arba kitais būdais užtikrinti šias lėšas. Tuo tikslu, tiek tarptautiniai, tiek nacionaliniai teisės aktai numato operatoriaus pareigą apdrausti branduolinės energetikos objektą arba kitais būdais užtikrinti šias lėšas. 88 Tam, kad išsiaiškintumėme kaip tiksliai veikia civilinė atsakomybė branduolinės žalos atveju, būtina atsižvelgti į tam tikslui specialiai parengtus teisės aktus. Kaip jau minėta, [š]iuo metu tarptautinė branduolinė atsakomybė 89 yra pirmiausia reglamentuojama dviem priemonėmis: Vienos konvencija su pakeitimais, padarytais 1997 m. protokolu, ir 1960 m. Paryžiaus konvencija dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės energijos srityje, iš dalies pakeista keliais protokolais ir papildyta 1963 m. sausio 31 d. Briuselio konvencija (toliau Briuselio konvencija). Abiejose konvencijose nustatyti panašūs pagrindiniai principai. 90 Pagal Vienos konvenciją, atsakomybė už branduolinę žalą yra absoliuti 91, o kaip Dr. Patrick Blanchard teigia, tiek Vienos konvencija, tiek ir Paryžiaus konvencija nustato griežtą atsakomybę, nukreiptą į branduolinio įrenginio operatorių, tuo įrodymu, kad žala buvo padaryta būtent branduolinio incidento metu ryšium su šiuo įrenginiu. 92 Neabejotinai, šios sąlygos, gerai prisitaikiusios prie asmeninės žalos, neatliepia atitinkamos išskirtinės aplinkai padarytos žalos, ypatingai susijusios su žala, kuri negali būti priskiriama vienam teršiančiajam subjektui. 93 Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad branduolinės taršos atveju valstybė, kurios teritorijoje veikia branduolinio įrenginio operatorius nėra laikoma atsakinga už branduolinę žalą, atsakomybės klausimus išimtinai perkeliant tik branduolinio įrenginio operatoriui. 94 Remiantis Vienos konvencija, trečiame straipsnyje nurodyta, kad [p]agal šią Konvenciją operatorius 95 nėra atsakingas už branduolinę žalą, kuri padaroma branduolinio incidento, įvykusio tiesiogiai dėl ginkluoto konflikto, karo veiksmų, pilietinio karo ar sukilimo, metu. Minėtame straipsnyje taip pat nustatyta, kad išskyrus atvejus, kada atsakingos už įrenginį valstybės įstatymai gali numatyti priešingai, šis operatorius nėra atsakingas už branduolinę žalą, 88 Žr. išnašą Europos ir kai kurių kitų valstybių tarpe, kadangi ne visos pasaulio valstybės yra ratifikavusios Vienos bei Paryžiaus konvencijas branduolinės žalos klausimais. 90 Žr. išnašą m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ( , Nr ), 4 str. 1 d. 92 Žr. išnašą 69, p Ten pat. 94 Duncan E. J. Currie, The Problems And Gaps In The Nuclear Liability Conventions And An Analysis Of How An Actual Claim Would Be Brought Under The Current Existing Treaty Regime In The Event Of A Nuclear Accident, 35 DENVER J. INT'L L. & POL'Y 85 (2008), p Pagal Vienos konvenciją Operatorius branduolinio įrenginio atžvilgiu reiškia asmenį, valstybės paskirtą to įrenginio operatoriumi ar pripažintą atsakingu už jį. 30

31 kurią padaro branduolinis incidentas, kilęs tiesiogiai dėl nepaprastai sunkios stichinės nelaimės 96. Remiantis šiuo straipsnio b dalimi, aišku, kad operatorius nėra atsakingas už branduolinę žalą, kai ji yra padaroma stichinės nelaimės incidento metu, tačiau kaip įstatymas numato, atsakingos už įrenginį valstybės įstatymai gali numatyti ir priešingai. Paryžiaus konvencija numato tą pačią išimtį. 97 Vadinasi, tai priklauso nuo valstybių nacionalinių teisės aktų, t.y. kaip kiekvienos valstybės teisės aktai veikia būtent branduolinės taršos srityje. Tačiau, šie force majeure atvejai palieka atvirą klausimą, kas yra išimtinai ir visapusiškai atsakingas už tokią žalą. 98 Kadangi šiose konvencijose nėra numatytas žalos atlyginimas išimtinai už teritorinių vandenų bei jūrų taršą, tai nėra aišku ir ar egzistuoja civilinė atsakomybė tokiu atveju. Kaip ir minėta, pagal Vienos konvenciją, operatorius atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės esant žalai dėl branduolinio incidento 99. Žala apibrėžta šioje Konvencijoje, padaro operatorių atsakingą tik dvejiems žalos atlyginimo tipams: mirties ir žalos atveju gyvybei bei turtui Kompensacija valstybėms branduolinės žalos (force majeure sąlygomis) atveju pagal JTO Jūrų teisės konvenciją Kaip jau minėta, JTO Jūrų teisės konvencijoje apie branduolinės žalos sąlygas nėra minima, tačiau minima atsakomybė už žalą, padarytą jūros aplinkos apsaugai ir jos išsaugojimui. Šios konvencijos aštuntame skyriuje, 235 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės atsako už tarptautinių įsipareigojimų dėl jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo vykdymą. Jos atsako pagal tarptautinę teisę 101. Taip pat, [v]alstybės užtikrina, kad pagal jų teisines sistemas būtų galimybė kreiptis dėl greitos ir adekvačios kompensacijos ar kitokio atlygimo dėl jų jurisdikcijai priklausančių fizinių ar juridinių asmenų teršimo jūros aplinkai padarytos žalos 102, bei trečioje šio straipsnio dalyje pažymėta, kad [s]iekiant užtikrinti greitą ir adekvatų kompensavimą dėl visos jūros aplinkai padarytos žalos, valstybės bendradarbiauja įgyvendindamos galiojančias tarptautinės teisės normas ir toliau plėtodamos tarptautinę teisę, reglamentuojančią atsakomybę, taip pat klausimais, susijusiais su žalos įvertinimu ir atlyginimu, bei kilusių ginčų sprendimu, o prireikus nustatant 96 Žr. išnašą 91, 3 str. 97 Žr. išnašą 69, p Ten pat. 99 Ten pat, p Ten pat. 101 Žr. išnašą 46, 235 str. 102 Ten pat. 31

32 adekvataus žalos atlyginimo kriterijus ir procedūras, tokias kaip privalomasis draudimas ar kompensavimo fondai 103. Anot Gunther Doeker ir Tomas Gehring, nežiūrint į tai, kad daugėja teisinių ginčų (bylų teismuose) tarptautiniais aplinkos taršos klausimais, kompensacijos priteisiamos itin retai. 104 Be to, atlyginimas paprastai paremtas ne paprotine tarptautine teise, bet režimais, skirtais tam tikrai tarptautinės taršos specifinei sričiai, įtvirtintai atsakomybių konvencijomis arba atlyginimas yra mokamas ex gratia, t.y. savanoriškai, nesant pareigos atlyginti. 105 Atsižvelgiant į sausumoje esančius šaltinius, JTO Jūrų teisės konvencija reikalauja įtvirtinti taršos prevencijos priemones įskaitant tarptautiniu lygmeniu patvirtintas taisykles, standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūrą. Kai kurie nacionaliniai standartai gali būti žemesni už tarptautinius standartus, nes šis dalykas tiesiogiai patenka į teritorinį kiekvienos valstybės suverenumą. Tam, kad užpildyti spragą, JTO Jūrų teisės konvencija reikalauja valstybių stengtis harmonizuoti jų taršos prevencines priemones regioniniu lygiu, ir skatinti bendradarbiavimą regioniniu ir globaliu lygmeniu jūrinei aplinkos apsaugai Branduolinės žalos atlyginimas nacionaliniu mastu: Lietuvos Respublikos pavyzdys Branduolinės energijos įstatymo 42 straipsnyje apibrėžiamos žalos nustatymo sąlygos: Nustatant branduolinės žalos dydį, vadovaujamasi Civiliniu kodeksu ir 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (toliau Vienos konvencija) bei jos pagrindu priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu Dėl 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ir bendro protokolo dėl Vienos konvencijos bei Paryžiaus konvencijos taikymo įsigaliojimo. 107 Vadinasi žalos dydis Lietuvos Respublikos atveju, atsiradus branduolinei žalai, nustatomas esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, bei remiantis Vienos konvencija. Iki šios dienos, dar nėra precedentinio atvejo, kai Lietuvos Respublika patirtų ar sukeltų branduolinę žalą teritorinių vandenų atžvilgiu, todėl jei ir nutiktų toks įvykis, greičiausiai kiltų dar daug klausimų dėl tikslaus žalos atlyginimo, kadangi, pavyzdžiui Vienos konvencijai priklauso ne visos pasaulio šalys, na o jei branduolinės žalos šaltinis yra valstybėje, kuri nepriklauso Vienos konvencijai, kiltų klausimas ar ši privalėtų kompensuoti Lietuvos Respublikos patirtą žalą? 103 Ten pat. 104 Giinther Doeker and Thomas Gehring, Private or international liability for transnational environmental damage the precedent of conventional liability regimes, Journal of Environmental Law Vol 2 No. 1 (Oxford University press, (1990), p Ten pat. 106 Žr. išnašą 68, p Žr. išnašą 57, 42 str. 32

33 Bet kokiu atveju, šiai akimirkai Lietuvai reikėtų vadovautis jos nacionaliniuose teisės aktuose, numatytomis teisės gynybos priemonėmis, o tai yra: pirmiausiai Lietuvos nacionalinių teisės aktų visetas apibrėžiantis branduolinę saugą bei kiti susiję teisės aktai, antra pagrindinės tarptautinės konvencijos JTO Jūrų teisės konvencija, Vienos Konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, Paryžiaus konvencija dėl atsakomybės prieš trečią šalį atominės energijos srityje. 33

34 IŠVADOS Atlikus tyrimą nustatyta, kad hipotezė, jog juridinis asmuo neprivalo atlyginti žalą kitai valstybei, kai dėl force majeure aplinkybių radioaktyviomis branduolinėmis medžiagomis užteršiami tos valstybės išoriniai teritoriniai vandenys bei vandenynai pasitvirtino: 1. Žmogaus teisės į švarios aplinkos tarptautinių ir nacionaliniu teisės aktų aspektu analizė parodė, kad nacionaliniu lygmeniu - Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtintos aplinkos apsaugos bei valstybės rūpinimosi žmogaus sveikata sąlygos apsprendžia žmogaus teisę kvėpuoti švariu ir grynu oru, naudotis neužterštais gamtos ištekliais. Tuo tarpu tarptautiniu lygmeniu teisė į švarią aplinką nėra aiškiai įsitvirtinusi. Nagrinėta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija rodo, kad nėra tiesiogiai pripažįstamos teisės į švarią aplinką, tuo tarpu kiti tarptautiniai dokumentai, pripažįstantys tokią teisę, nėra privalomo pobūdžio. Atlikta branduolinių incidentų analizė parodė, kad netinkamas disponavimas branduolinėmis medžiagomis ir branduolinė taršą neabejotinai itin neigiamai veikia tiek aplinką, tiek žmogaus organizmą, todėl, teisė į švarią aplinką turi būti pilnai teisiškai sureguliuota dėl sveiko gyvenimo ir sveikos aplinkos būtinumo, kadangi atsiradus branduolinei taršai iškilo pavojus žmonių sveikatai, jų gerovei gyvenant užterštoje aplinkoje. 2. Išanalizavus branduolinių medžiagų disponavimo ypatumus tarptautinėje teisėje, paaiškėjo, kad kiekviena valstybė šioje srityje pirmiausiai individualiai nusistato teisinį reguliavimą savo nacionaliniuose teisės aktuose, o tarptautiniais teisės aktais remiasi ryšium su kitų valstybių bendradarbiavimu bei tarptautinių teisės aktų nepažeidimu. Nustatyta, kad TATENA (tarptautinė atominės energetikos agentūra) yra pasaulio bendradarbiavimo centras atominės energetikos srityje ir jos žinioje priimami esminiai teisės aktais (Konvencijos, tarptautinės sutartys it kt.), susiję su branduolinių medžiagų disponavimu, branduolinės taršos problematika ir panašiais klausimais. Taip pat egzistuoja tam tikri disponavimo branduolinėmis medžiagomis mechanizmai ir regioninių lygmeniu, esamų institucijų, kaip pvz. Europos Sąjunga, rėmuose, tačiau pagrindinę funkciją reguliuojant disponavimą branduolinėmis medžiagomis atlieka TATENA ir atskira branduolinę energetiką vystanti valstybė. 3. Nustatyta, kad pagrindinis jūrų taršos klausimus sprendžiantis teisės aktas Jungtinių Tautų Organizacijos priimta Jūrų teisės konvencija. Būtent šioje konvencijoje apibrėžiama jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimas, tačiau konkrečiai nėra minima jūrų radioaktyvioji tarša. Labai daug branduolinės taršos klausimų išsprendžia Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, kadangi plačiau aptaria branduolinės žalos sąvokas, objektus ir subjektus, tačiau 34

35 kalbant apie tarptautinių vandenų bei vandenynų taršos atvejį, pagrindas būtent šioje srityje apibrėžtas Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencijoje, kadangi ši konvencija iš esmės sureguliavo pagrindinius pasaulio vandenyno erdvių režimo klausimus..išsiaiškinus jūros aplinkos teršimo ir branduolinės žalos sąvokas, pastebėta, kad šios sąvokos jūrinės branduolinės taršos kaip, specialaus objekto netalpina. Kadangi Jūrų teisės konvencija neįtraukia branduolinės taršos teritorinių vandenų ir jūrų atžvilgiu į jūros aplinkos teršimo sąvoką, teigiama, kad ir jūrinis bei teritorinių vandenų branduolinis užteršimas bei iš to kylanti žala nepatenka į JTO Jūrų teisės konvencijos sritį. Pagal Vienos konvencijoje dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą apibrėžtą branduolinės žalos sąvoką, išsiaiškinta, kad kalbama tik apie tiesioginę žalą žmogus gyvybei bei turtui, t.y. radioaktyviosios spinduliuotės žalingą poveikį žmogaus sveikatai, gyvybei bei turtui. 4. Tarptautinėje teisėje civilinės atsakomybės klausimas, siejamas su aplinkos užteršimo nuostoliais, iki šiol išlieka problema dėl nepakankamo teisinio sureguliavimo. Nors tarptautinė atsakomybė už gamtai padarytą žalą siejama ir su valstybe, kurios teritorijoje veikią žalą gamtai padaręs juridinis asmuo, tačiau išanalizavus tarptautiniuose dokumentuose esantį teisinį reguliavimą atsakomybės už branduolinę žalą srityje, akivaizdu, kad atsakingu subjektu branduolinės žalos atveju pripažįstamas tik branduolinio įrenginio operatorius m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą nustato absoliučią operatoriaus atsakomybę už branduolinę žalą, tačiau esant išimtims. kaip viena tokių išimčių laikomos stichinės nelaimės, o šiuo atveju force majeure, kada griežta civilinė atsakomybė netaikoma branduolinės taršos objekto valdytojui. To pasekoje žala, padaryta dėl stichinės nelaimės sukeltos branduolinės taršos, lieka neatlyginta. 5. Atsižvelgiant į sausumoje esančius šaltinius, JTO Jūrų teisės konvencija reikalauja įtvirtinti taršos prevencijos priemones įskaitant tarptautiniu lygmeniu patvirtintas taisykles, standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūrą. Nustatyta, kad remiantis Vienos konvencija, operatorius nėra atsakingas už branduolinę žalą, kuri padaroma branduolinio incidento metu, išskyrus atvejus, kada atsakingos už įrenginį valstybės įstatymai gali numatyti priešingai, šis operatorius nėra atsakingas už branduolinę žalą, kurią padaro branduolinis incidentas, kilęs tiesiogiai dėl nepaprastai sunkios stichinės nelaimės. Operatorius branduolinio įrenginio atžvilgiu reiškia asmenį, valstybės paskirtą to įrenginio operatoriumi ar pripažintą atsakingu už jį. Taigi, force majeure sąlygomis atsiradusi branduolinė tarša neįpareigoja tam tikro subjekto kompensuoti patirtus nuostolius bei žalą. 35

36 LITERATŪROS SĄRAŠAS KNYGOS 1. Saulius Katuoka, Tarptautinė jūrų teisė (Vilnius: Eugrimas, 1997); 2. Rasa Morkūnienė Radioaktyvioji tarša ir jos pokyčių ypatumai Baltijos jūros Lietuvos ekonominėje zonoje, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (Vilnius: Technika 2000); 3. Ted L. McDorman, Alexander J. Bolla, Douglas M. Johnston, John Duff, International Ocean Law: Materials and Commentaries, (Dunham, North Carolina: Carolina Academic Press, 2005); 4. Thomas A. Clinghan, Jr. Austin & Winfield, The Law of The Sea Ocean law and policy (New York: Publishers Lanham oxford, 1994). PUBLIKACIJOS 1. David Smith, Clean Air and a Clean Environment as Fundamental Human Rights, 11 Colo. J. Int'lEnvtl. L. & Pol'y 149 (2000); 2. Noralee Gibson, The Right To A Clean Environment, 54 Sask. L. Rev. 5 (1990); 3. Bridget Lewis, Environmental Rights Or A Right To The Environment? Exploring The Nexus Between Human Rights And Environmental Protection, 8 Macquarie J. Int'l & Comp. Envtl. L. 36 (2012); 4. World Health Organisation, Report of the UN Chernobyl forum, Expert group Health, Editors: Burton Bennett, Michael Repacholi, Zhanat Carr Health effects of the Chernobyl accident and special health care programmes (Geneva 2006); 5. Gardner Long III Independent unaccountability: the iaea's "step backward" in regulating international nuclear reactor safety in the wake of the fukushima daiichi disaster, Suffolk University, Suffolk transnational law review Vol. 36:1, (2013); 6. Pierce, Davis & Perritano, LLP, Judith A. Perritano International liability for nuclear pollution,vol. XI Suffolk Transnational Law Journal (1987); 7. Patrick Blanchard, Responsibility for Environmental Damage under Nuclear and Environmental Instruments: a Legal Benchmarking, 18 J. Energy & Nat. Resources L. 233 (2000); 36

37 8. Stephen G. Burns, Global nuclear energy law and regulation symposium the fukushima daiichi accident: the international community responds, Washington University Global Studies Law Review, Vol. 11 No. 4 (2012); 9. Giinther Doeker and Thomas Gehring, Private or international liability for transnational environmental damage the precedent of conventional liability regimes, Journal of Environmental Law Vol 2 No. 1 Oxford University press, (1990); 10. Maki Tanaka, Lessons from the protracted MOX Plant dispute: A proposed protocol on marine environmental impact assesment to the United Nations Convention on the law of the sea, 25 Mich. J. Int'l L. 337 ( ); 11. Linda A. Malone The Chernobyl Accident: A Case Study in International Law Regulating State Responsibility for Transboundary Nuclear Pollution, 12 Colum. J. Envtl. L. 203 (1987); 12. Duncan E. J. Currie, The Problems And Gaps In The Nuclear Liability Conventions And An Analysis Of How An Actual Claim Would Be Brought Under The Current Existing Treaty Regime In The Event Of A Nuclear Accident, 35 DENVER J. INT'L L. & POL'Y 85 (2008). TEISĖS AKTAI 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija ( , Nr ); 2. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė ir paskelbė 1948 m. gruodžio 10 d., Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, ( , Nr ); JTO Jūrų teisės konvencija (Valstybės žinios: , Nr ); 4. Europos Komisijos Tarybos sprendimas, kuriuo valstybės narės, kurios yra 1963 m. gegužės 21 m. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (Vienos konvencija) susitariančiosios šalys, įgaliojamos dėl Europos Sąjungos interesų ratifikuoti protokolą, kuriuo iš dalies keičiama konvencija, arba prie jo prisijungti, Briuselis , Com. (2012) 550 final, Nr. 2012/0262 (NLE)); 5. LR Branduolinės energijos įstatymas ( , Nr. I-1613); m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą ( , Nr ). INTERNETINIAI ŠALTINIAI 37

38 1. Enerdata, Global Energy Statistical Yearbook 2013 ( ); < [aplankyta ]; 2. Autoriaus versta iš David R. Boyd The Constitutional Right to a Healthy Environment < August%202012/constitutional-rights-full.html> [aplankyta ]; 3. United Nations Environment Programme Declaration of the United Nations Conference on the Human Environment < > [aplankyta ]; 4. Draft Principles On Human Rights And The Environment, E/CN.4/Sub.2/1994/9, Annex I (1994) < [aplankyta ]; 5. Visagino atominės elektrinės projektas, Lietuvos energija Vilnius, < [aplankyta ]; 1 Autoriaus versta iš World Nuclear Assotiation, 2014 registered in England and Wales < Nuclear-Energy/> [aplankyta ]; 6. Professor at the University of Pittsburgh Bernard L. Cohen, Sc.D., RISKS OF NUCLEAR POWER, (The Health Physics Society, The University of Michigan: 2005), paimta iš internetinio puslapio < [aplankyta ]; 7. Atomicarchive.com, Radiation Effects on Humans ( ), < [aplankyta ]; 8. Autoriaus versta iš World Health Organisation Health effects of the Chernobyl accident, < [aplankyta ]; 9. Autoriaus versta iš Nuclear Energy Agency, Chernobyl: Assessment of Radiological and Health Impact 2002 Update of Chernobyl: Ten Years On, (2002); < [aplankyta ]; 10. International atomic energy agency, ( ); < [aplankyta ]. 11. Ten pat, < [aplankyta ]; 38

39 12. Ten pat, < [aplankyta ]; 13. Autoriaus versta iš OECD Nuclear Energy Agency (Prancūzija), < [aplankyta ]; 14. United Nations General Assembly's Resolution 2660 (XXV), Treaty on the Prohibition of the Emplacement of Nuclear Weapons and Other Weapons of Mass Destruction on the Seabed and Ocean Floor and in the Subsoil Thereof (Seabed Treaty), ( ), šaltinis rastas: James Martin Center for Nonproliferation Studies at the Monterey Institute of International Studies, < [aplankyta ]; 15. Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, < [aplankyta ]; 16. Ten pat, < [aplankyta ]; 17. VAE info centras, < [aplankyta ]. 39

40 PRIEDAI Priedas Nr. 1 40

41 Priedas Nr. 2 41