VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Aleksandra Ivanauskaitė. Bakalauro baigiamasis darbas

Transkriptas

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS LITUANISTIKOS KATEDRA Aleksandra Ivanauskaitė NETEIKTINŲ IR VENGTINŲ SKOLINIŲ VARTOSENA DABARTINĖJE LIETUVIŲ KALBOJE Bakalauro baigiamasis darbas Lietuvių filologijos ir leidybos studijų programa, valstybinis kodas 612U10016 Lietuvių filologijos studijų kryptis Vadovė doc. dr. Erika Rimkutė Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė (parašas) (data) (parašas) (data) Kaunas, 2020

2 TURINYS Neteiktinų ir vengtinų skolinių vartosena dabartinėje lietuvių kalboje (santrauka)... 3 The Usage of Non-Normative and Avoided Loanwords in Contemporary Lithuanian Language (summary) Įvadas Pagrindiniai kalbos politikos, skolinių klasifikacijos ir norminimo aspektai Kalbų kontaktai, bendrinės kalbos ir kalbos politikos samprata Kalbos politika Lietuvoje Pagrindiniai skolinių klasifikavimo ir norminimo principai Skolinių norminimo problemos Skolinių iš leidinio Kalbos patarimai Leksikos skolinių sąrašo analizė Darbo eiga Skolinių paieška tekstyne Kiekybinė apklausa apie skolinių vartojimą Vengtinų skolinių analizė DELFI.lt tekstyne Neteiktinų skolinių analizė tekstyne ir kiekybinės apklausos rezultatai Išvados Šaltiniai ir literatūra Priedai

3 Neteiktinų ir vengtinų skolinių vartosena dabartinėje lietuvių kalboje Santrauka Lietuvių kalbos politika yra gana plačiai visuomenėje aptarinėjamas reiškinys. Ypač dažnai kritikuojama tai, kad skolinių norminimas prasilenkia su realia vartosena, parenkami netinkami lietuviški atitikmenys. Leidinys Kalbos patarimai. Leksika: Skolinių vartojimas (2005, 2013) yra vienas pagrindinių orientyrų kalbos vartotojams skolinių vartojimo klausimais. Darbo tikslas ištirti šiame leidinyje pateiktų neteiktinų ir vengtinų skolinių vartojimą DELFI.lt tekstyne ir studentų kalboje. Tyrimo objektu pasirinkti aktualūs, viešojoje kalboje vartojami, paplitę leksikos skoliniai (Kalbos patarimai 4 (1) 2013, p. 5), tačiau darbe analizuojama problema: ar iš tikrųjų Leksikos skolinių sąraše pateikiami, kaip nurodoma, aktualiausi skoliniai. Keliama hipotezė, kad dabartinėje vartosenoje aktualiausi yra iš anglų kalbos atėję skoliniai, o slaviški beveik nebevartojami. Darbe naudojami tekstynų lingvistikos, kiekybinės analizės, aprašomasis metodai. Tyrimo metu buvo tekstyne buvo patikrinti 926 neteiktini ir vengtini leksikos skoliniai. Paaiškėjo, kad didžioji dalis Leksikos skolinių sąraše pateiktų žodžių tekstyne nebuvo pavartoti nė karto, todėl gali būti, kad yra nebeaktualūs. Kursiniame darbe Naujųjų skolinių vartosena DELFI.lt tekstyne (2019) buvo analizuoti 59 tekstyne pavartoti vengtini skoliniai. Šiame darbe analizė tęsiama su 30 dažniausiai tekstyne pavartotų neteiktinų skolinių. Paaiškėjo, kad dauguma tirtų skolinių ir jų lietuviškų atitikmenų vartotojams atrodo tapatūs, tačiau daug skolinių vis tiek yra vartojami. Didelė dalis skolinių yra adaptuoti arba linkę prisitaikyti prie kalbos sistemos, o neadaptuotus skolinius vartotojai dažniau suvokia esant netaisyklingus. Vis dėlto neretai vartotojai nežino, kad skoliniai yra neteiktini, ir vartoja juos nemotyvuotai, nežinodami, kad daro klaidą. Išanalizavus skolinių vartojimą paaiškėjo, kad šių reiškinių priežastys gali būti atitikmenų neekonomiškumas, nevienodas skolinių vertinimas skirtinguose norminamuosiuose leidiniuose, neaiškiai nurodomas kai kurių reikšmių santykis su kalbos normomis arba informacijos apie skolinių vertinimą ir galimus atitikmenis trūkumas. Kaip ir manyta, daugiausia analizuotų skolinių yra germanizmai, taip pat paaiškėjo, kad didelę dalį sudaro iš lotynų kalbų atėję skoliniai. Slavizmų tarp analizuotų skolinių mažuma. Reikšminiai žodžiai: kalbos politika, Kalbos patarimai, leksika, neteiktini skoliniai, svetimžodžiai, vengtini skoliniai. 3

4 The Usage of Non-Normative and Avoided Loanwords in Contemporary Lithuanian Language Summary Lithuanian language policy is quite widely discussed among society particularly, the standardisation of loanwords and its mismatch with real usage as well as incorrect Lithuanian equivalents are often criticized. The publication Kalbos patarimai. Leksika: Skolinių vartojimas ( Language Advice. Lexicon: the Usage of Loanwords ) (2005, 2013) is one of the main guidance tools in the usage of loanwords. The aim of this thesis is to analyse the usage of non-normative and avoided loanwords of this very publication in DELFI.lt corpus and language of university students. The object of this research is loanwords, which are relevant, used and common in public usage (Kalbos patarimai 4 (1) 2013, p. 5), but this thesis analyses the problem whether these loanwords are the relevant, just as stated. The hypothesis is that the English loanwords are the most relevant in the contemporary Lithuanian language and the Slavic loanwords are almost no longer used. Methods used in this thesis are corpus linguistics, quantitative and descriptive analysis. During the research 926 non-normative and avoided loanwords were analysed in the corpus. It appeared that the majority weren t found in corpus at least once therefore it might have ceased to be relevant. In course work The Usage of the New Loanwords in DELFI.lt Corpus (2019) 59 avoided loanwords used in this corpus were examined. In this thesis, the analysis is continued with 30 most common non-normative loanwords in corpus. It appeared that most analysed loanwords and their Lithuanian equivalents seem identical for the majority of the users. However, many of them are still being used. A considerable part of loanwords is adapted or tends to adapt to the language system. Users recognise non-adapted loanwords as non-normative ones more often. However, the loanwords are often of unsubstantiated usage as users themselves are unaware of making errors. During the research it appeared that the reasons might be the inefficiency of the Lithuanian equivalents, uneven assessment of loanwords in different prescriptive publications, unclear ratio with language norms of some of word meanings or lack of information about the loanwords or its equivalents. As expected, the most of analysed loanwords are English, but a big part consists of Latin loanwords, as well. Slavic loanwords are a minority. Keywords: language policy, Language Advice, lexicon, non-normative loanwords, loanwords, avoided loanwords. 4

5 1. ĮVADAS Bet kuri gyva kalba nuolat kinta. Tai normalu ir įprasta, kalbos sistema atspindi visuomenės pokyčius, prisitaiko taip, kad galėtų geriausiai atlikti jai būdingas funkcijas, iš kurių svarbiausia informacijos perdavimo. Pirmiausia kalbos kitimą atspindi leksika, į kalbą ateinantys nauji žodžiai skoliniai. Vienose kalbose jie priimami ir vartojami kaip savi, kitos kalbos stengiasi tokių žodžių vengti, juos keisti savais, pagal tos kalbos sistemą sudarytais žodžiais. Lietuvių kalbos politikoje numatoma racionaliai, kiek įmanoma skolinių vengti, pirmenybę teikiant saviems žodžiams (Pažūsis 2014), tačiau šie siekiai ne visada sutampa su realia situacija. Daugiausia problemų kelia tai, kad kartais nepavyksta skoliniui surasti tinkamo, vartotojams patogaus ir priimtino lietuviško atitikmens, arba jis surandamas per vėlai, kai neteiktinas skolinys jau būna plačiai įsigalėjęs vartosenoje. Šiais ir kitais kalbos klausimais besirūpinanti Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) teikia visuomenei konsultacijas, įvairius sąrašus, leidinius, kuriuose nurodoma, kas vartotina, o ko bendrinėje kalboje reikėtų vengti. VLKK rėmė ir penkių Kalbos patarimų leidinių serijos rengimą bei leidybą. Ketvirtoji serijos knygelė Kalbos patarimai. Leksika: Skolinių vartojimas (2005, 2013) (toliau KP) yra skirta būtent skolinių vartojimui m. VLKK atliktos apklausos duomenimis, ji yra antras dažniausiai redaktorių naudojamas šios serijos leidinys. 1 5 Knygelėje publikuojami du sąrašai: pagrindinis Leksikos skolinių sąrašas, kuriame pateikiami aktualūs, viešojoje kalboje vartojami, paplitę leksikos skoliniai (KP 4 (1) 2013, p. 5), ir Senųjų svetimybių sąrašas, į kurį pateko rečiau pasitaikantys skoliniai. Senųjų svetimybių sąraše esantys žodžiai ir žodžių junginiai šiame darbe neanalizuoti. Abiejuose sąrašuose skoliniai pateikiami abėcėlės tvarka, šalia nurodant vertinimo laipsnį ir lietuvišką atitikmenį. Taip pat kartais šalia nurodoma ir vartojimo sritis arba nuorodos į kitus straipsnius ar KP serijos leidinius. Tikimasi, kad tokia knygelės sandara padės vartotojams patogiau naudotis leidiniu. Po to, kai Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo papunkčiai 1.1 Neteiktinos svetimybės ir jų dariniai ir 1.2 Nevartotinos naujosios svetimybės 2014 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. N-3 (152) pripažinti netekusiais galios, o 2019 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. N-1 (171) 2 ir visas Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas kaip administracinių nuobaudų taikymo priemonė buvo panaikintas, ši 1 Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2011, ( )Kalbos patarimai( ) vis dar aktualūs. Prieiga per internetą: < [žiūrėta 2020 m. gegužės 1 d.]. 2 Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2019, Nutarimas dėl didžiųjų klaidų paskelbtas negaliojančiu, bet kalbos taisyklingumo reikalavimai neatšaukti. Prieiga per internetą: < [žiūrėta 2020 m. gegužės 1 d.].

6 leidinių serija tapo vienu iš pagrindinių orientyrų redaktoriams, kalbos specialistams ir visiems bendrinės kalbos vartotojams. Nors Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo pakeitimai reiškia kalbos politikos liberalėjimą, jame pateikiami atvejai ir toliau lieka klaidomis, todėl labai svarbu, kad pagrindiniai kalbos patarimų leidiniai būtų aiškūs, nuoseklūs ir vartotojams patogūs. Noras ištirti, kaip viešojoje rašytinėje kalboje vartojami naujieji leksikos skoliniai ir ar KP Leksikos skolinių sąrašas yra patogus bei aktualus, buvo pagrindinis šio darbo temos pasirinkimo motyvas. Tiriamoji medžiaga leidinio KP (2013) pagrindiniame Leksikos skolinių sąraše esantys neteiktini bei vengtini skoliniai (926 žodžiai) ir kiekybinės studentų apklausos apie skolinių vartojimą duomenys (137 anketos). Darbo objektas aktualūs, viešojoje kalboje vartojami, paplitę leksikos skoliniai (KP 4 (1) 2013, p. 5), tačiau tyrimo eigoje aiškinamasi, ar iš tikrųjų visi sąraše pateikiami skoliniai yra, kaip nurodoma, aktualūs ir paplitę viešojoje kalboje. Taigi šio darbo tikslas ištirti KP (2013) pateiktų neteiktinų ir vengtinų skolinių vartojimą DELFI.lt tekstyne ir studentų kalboje. Šaltiniai: leidinys KP (2013), kiekybinė studentų apklausa apie naujųjų skolinių vartojimą ir DELFI.lt tekstynas (toliau DELFI.lt tekstynas arba tekstynas). Šis tekstynas pasirinktas todėl, kad yra sudarytas iš m. DELFI.lt portale publikuotų įvairios tematikos tekstų. Tekstai yra surinkti iš skirtingų DELFI.lt naujienų rubrikų: Pilietis, Mokslas, Verslas, Sportas ir kt. Skaitytojų komentarai į tekstyną neįtraukti. Tekstyno apimtis 70 mln. žodžių, jis pakankamai didelis, todėl duomenys atspindi dabartinės viešosios rašytinės kalbos vartoseną. Darbo uždaviniai: 1) aptarti svarbiausią teorinę medžiagą apie skolinius, jų vertinimą ir norminimą, kalbos politiką; 2) išanalizuoti neteiktinų skolinių vartojimą tekstyne ir studentų kalboje; 3) pateikti apibendrinimus, kiek KP (2013) pateikti skoliniai vartojami dabartinėje žiniasklaidoje, kiek jie aktualūs kalbos vartotojams. Darbe naudojami tekstynų lingvistikos, kiekybinės analizės, aprašomasis metodai. Darbo problema: ar iš tikrųjų Leksikos skolinių sąraše pateikiami, kaip nurodoma, aktualiausi skoliniai (pvz.: autolavkė, dublionka, nakleika). Keliama hipotezė, kad dabartinėje vartosenoje aktualiausi yra iš anglų kalbos atėję skoliniai, 3 o slaviški beveik nebevartojami. Terminai skoliniai ir svetimžodžiai paprastai vartojami sinonimiškai. Nors Vaicekauskienė (2007) savo darbe skoliniais vadina jau įsitvirtinusius kalbos sistemoje žodžius, o svetimžodžiais tik neseniai atėjusius į kalbą, šiame darbe minėtieji terminai traktuojami kaip įprasta, sinonimiškai, tačiau toliau darbe vartojama skolinio sąvoka, skoliniai skiriami į senuosius ir naujuosius. 3 Tokiais skoliniais darbe laikomi ir skoliniai, kilę iš lotynų kalbos, bet į lietuvių kalbą atėję per anglų kalbą. 6

7 Lietuvių kalbos skolinius, kalbos normas yra tyrę daug mokslininkų: R. Miliūnaitė, L. Vaicekauskienė, J. Girčienė ir kt. (žr. 2 skyrių). Leidinį KP, jo sandarą, žodžių atrankos principus ir vertinimą yra aptarusi jo sudarytoja D. Mikulėnienė straipsnyje Skolinių atranka ir vertinimas Kalbos patarimuose (2004). Ji nurodo, kad sudarant leidinį stengtasi atsižvelgti į šnekamosios kalbos vartoseną ir naujus šios srities tyrimus, todėl pasenę, jau senokai viešojoje kalboje nebevartojami skoliniai į KP neįtraukti. Rašoma, kad kai kuriems naujiesiems skoliniams stengtasi rasti daugiau lietuviškų pakaitų, nes jų vartosena dar nenusistovėjusi ir neaišku, kuris atitikmuo įsigalės, tačiau jei kažkuris lietuviškas atitikmuo jau paplitęs, vengiama nereikalingos atitikmenų sinonimijos ir pateikiamas tik nusistovėjęs atitikmuo. KP pateikiami ir dažniau vartojami skolinio vediniai ar išvestinės formos, taip pat kartais nurodomi visai nelietuviškai parašyti skolinio variantai, bet jie nukreipiami į adaptuotas skolinių formas. Taigi straipsnyje aptariama KP sandara, tačiau, kiek žinoma šio darbo autorei, iki šiol niekas neanalizavo KP (2013) Leksikos sąrašo neteiktinų ir vengtinų skolinių, jų santykio su vartosena, sąrašo patogumo kalbos vartotojams, todėl šis darbas yra aktualus ir reikalingas, turintis praktinę vertę kalbos redaktoriams, vertėjams, kalbos normų specialistams, leksikos tyrėjams, plačiajai visuomenei. 7

8 2. PAGRINDINIAI KALBOS POLITIKOS, SKOLINIŲ KLASIFIKACIJOS IR NORMINIMO ASPEKTAI Šioje darbo dalyje apžvelgiamos bendrinės kalbos ir kalbos politikos sąvokos, jų įtaka skolinių norminimui lietuvių kalboje. Pateikiami pagrindiniai skolinių norminimo principai, svarbiausi skolinių klasifikacijos ir vertinimo aspektai, su skolinių norminimu susijusios problemos Kalbų kontaktai, bendrinės kalbos ir kalbos politikos samprata Požiūris į skolinių vartoseną įvairiose kalbose yra skirtingas, jis paprastai nustatomas kalbos politikos įstatymais ir bendrinės kalbos normomis, todėl šiame poskyryje apibrėžiamos bendrinės kalbos ir kalbos politikos sąvokos, jų vaidmuo vartojant ir norminant skolinius. Šiame darbe yra nagrinėjama bendrinės, viešosios kalbos vartosena, neliečiant kitų kalbos atmainų (pvz.: dialektų, sociolektų, buitinės kalbos). Priešingai nei kiti kalbos variantai, bendrinė kalba yra dirbtinai sukurta ir nuolat sąmoningai tvarkoma, o ne susiformavusi natūraliai ir laisvai kintanti. Skirtingai nei kitos kalbos atmainos, ji funkcionuoja visoje tos kalbos vartojimo erdvėje, vienija visus jos vartotojus. Didžiausias skirtumas tarp bendrinės kalbos ir kitų atmainų yra norminimas. Bendrinė kalba yra nuolat tobulinama ir prižiūrima kalbos specialistų ir pačių vartotojų tam, kad geriausiai atliktų savo funkcijas: padėtų kalbos vartotojams suprasti vieniems kitus ir būtų tinkama oficialiajai, mokslinei vartosenai. Bendrinės kalbos reguliavimas yra vienas iš kalbos politikos tikslų. Kalbos politika, pasak A. Pupkio (2005, p. 191), yra politinės ir kalbinės pažiūros į apibrėžtoje erdvėje vartojamas kalbas, kalbos atmainas ir įvairias jos formas, į visą kalbos paveldą ir būdai bei priemonės makro- ir mikrosocilingvistinei situacijai reguliuoti ir kalbos struktūrai kreipti norima linkme. I. Smetonienė (2005) kalbos politikos ištakų randa XV a. Ispanijoje, kai A. de Nebrija parašė ispanų kalbos gramatiką Gramätica de la lengua castellana, kurioje išdėstė kalbos normas tiems, kurie nori kalbėti dvaro kalba, tvarkyti valstybės dokumentus, rašyti mokslo darbus ir kitus raštus. Toks kalbos planavimas plito ir kitose Europos šalyse Italijoje, Prancūzijoje. Labiausiai jis buvo susijęs su prestižinės kalbos etalono, tinkamo menui, mokslui, švietimui, galinčio suvienyti šalį, ieškojimu. Visiems bendras, sunormintas kalbos variantas ypač reikalingas tapo tada, kai buvo susirūpinta tautos švietimu, pradėta leisti knygas. R. Miliūnaitė (2018) teigia, kad bendrinė kalba reikalinga ne tik kaip prestižinė kalbos atmaina, bet ir dėl pagrindinės, komunikacinės, jos funkcijos. Tyrimo metu ji yra pastebėjusi, kad kalbos normų nesilaikymas, ypač rašymas be diakritinių ženklų, kartais sukelia komunikacinių trikdžių. Taigi vystantis visuomenei, jos kultūrai ir švietimui, standartizuotas, suvienodintas kalbos variantas tapo 8

9 reikalingas ir tebėra reikalingas iki šių dienų, nes visiškai nesilaikant kalbos normų taptų sunku komunikuoti. Įvairiose šalyse kalbos politika yra labai skirtinga. A. Pupkio knygoje Kalbos kultūros studijos (2005) apžvelgiami kai kurių šalių kalbos politikos principai. Vienose šalyse, paprastai tokiose, kurios yra susikūrusios tautiniu pagrindu (pvz.: Lietuvoje, Prancūzijoje), įtvirtinta viena valstybinė kalba, kitose šalyse, kur ryškiai vyrauja kelios kalbos (pvz.: Airijoje, Ispanijoje), valstybinės kalbos statusas suteikiamas dviem ar daugiau kalbų. Dar kitos (pvz.: Vokietija, JAV) įstatymiškai įteisintos valstybinės kalbos visai neturi. Buvusioje Sovietų Sąjungoje taip pat nebuvo valstybinės kalbos, bet dar iki šiol kai kurios sąjungai priklausiusios tautos jaučia agresyvaus rusų kalbos skverbimosi į visas gyvenimo sritis padarinius. Kalbų kontaktai yra natūralus reiškinys, R. Dobržinskienė (2017) svetimybes įvardija kaip kalbų draugystės pasekmę, tačiau skirtingose kalbose šis reiškinys vertinamas nevienodai, nes jo metu silpnesnė, ne tokia prestižine laikoma kalba (substratinė) perima iš kitos, daugiau įtakos turinčios (superstratinės) kalbos svetimus žodžius ar kitas kalbines struktūras. Todėl vienose šalyse skolinių plitimas nevaržomas, požiūris į skolinius deskriptyvus, liberalus; kitose šis procesas priimamas neigiamai, ribojamas, traktuojamas kaip žalingas, kalbos politika yra puristinė, preskriptyvi. Tokį skirtingą požiūrį į skolinimąsi lemia daugelis geografinių, socialinių, etninių, istorinių veiksnių. Preskriptyvus požiūris į kalbą mūsų laikais dažnai kritikuojamas, vyrauja nuomonė, kad bendrinės kalbos normos yra uždara, tik nedidelei visuomenės grupei, kalbininkams, suprantama sistema, kurią bandoma primesti visuomenei, tačiau kalbininkė R. Miliūnaitė (2018) savo monografijoje mini kalbos normų savireguliacijos reiškinį kalbos, veikiamos aplinkos pokyčių, sugebėjimą išlaikyti vidinį stabilumą. Ji atliko tyrimą, kurio metu pastebėjo, kad net tokioje, atrodytų, laisvoje terpėje kaip internetas veikia tam tikri kalbos savireguliacijos mechanizmai: komentatoriai taiso ir piktinasi straipsniuose, komentaruose padarytomis klaidomis, skolinių gausa. Pastebima, kad pačių komentarų autorių kalba nėra be klaidų, taigi darbuojasi ne kalbininkai, kaip kartais linkstama manyti, o patys žmonės be nurodymų iš viršaus. Kalbininkė teigia, kad kalbos savireguliacija yra tarsi nerašytas visuomenės susitarimas vartotojams reikia jaustis kalbiškai saugiems, o tokį saugumo jausmą suteikia stabilios kalbos normos. Kalbos politika tam tikra prasme yra socialinės elgesio konvencijos, kurios formuoja visuomenės narių suvokimą, kaip jiems elgtis patiems ir ko tikėtis iš kitų. Be tokių konvencijų neįsivaizduojamas visuomenės gyvenimas, bet joms įsitvirtinus, tai pakeisti gali būti labai sunku. (Språkriktighetsboken 2005: 13 14, cituojama iš Vaicekauskienė 2007). Panašiai yra ir su kalbine elgsena: vartotojams, įpratusiems daiktą ar reiškinį vadinti vienu vardu, sunku iš naujo išmokti jį 9

10 suvokti ir vadinti kitaip. Taigi vartosenoje įsitvirtinus tam tikriems žodžiams, juos pakeisti gali būti labai sudėtinga, dėl to norminant kalbą svarbu atsižvelgti į vartoseną. Pastaruoju metu daugelis kalbų, pvz.: rusų, ispanų, japonų, indų, patiria didelę anglų kalbos įtaką, ji tampa viso pasaulio lingua franca. Natūralu, kad dėl globalizacijos žmonės nori būti suprasti ir suprasti vieni kitus visame pasaulyje. Dėl globalizacijos į mūsų šalį ateina naujų reiškinių, valgių pavadinimai, technikos, informatikos, muzikos terminai. Dėl tos pačios priežasties ir vis didėjančio anglų kalbos prestižo, norėdamos išpopuliarėti užsienio rinkoje, siekdamos didesnės sėkmės pasaulyje, angliškais pavadinimais nori vadintis įmonės, muzikos grupės. L. Grumadienė (2004) pabrėžia, kad anglų kalba ne tik veikia kitas kalbas, bet ir pati labai intensyviai skolinasi, tačiau svetimžodžių nesistengia keisti savais naujadarais, skolinius traktuoja kaip savus žodžius, o jų atėjimą į kalbą kaip žodyno turtinimą ir netgi parengė dvitomį Didžiojo Oksfordo žodyno papildymą su iš viso 6000 naujus tikrovės reiškinius įvardijančiais žodžiais. VLKK taip pat stengiasi atsižvelgti į kalbos pokyčius ir nuo 2011 iki šių metų yra parengusi keletą protokolinių nutarimų Dėl svetimžodžių atitikmenų sąrašo. 4 Vis dėlto pateikiama gana nedaug žodžių, be to, jie nėra aiškiai surašyti viename leidinyje, vienoje vietoje, dėl to vartotojai, nežinantys apie šiuos nutarimus, gali pamanyti, kad nereaguojama į naujas realijas, neieškoma joms atitikmenų. Kalbų politika, požiūris į kalbą, kitų kalbų elementus yra labai skirtingas. Vienur kalbai leidžiama vystytis savarankiškai, per daug neribojant į ją ateinančių svetimų kalbos elementų, kitur stengiamasi kalbą tvarkyti ir norminti, vengti svetimos kalbos elementų. Kitame poskyryje bus aptariama kalbos politika Lietuvoje, bendrinės kalbos formavimasis, jos statusas, taip pat požiūris į skolinius lietuvių kalboje Kalbos politika Lietuvoje Lietuvoje bendrinės kalbos poreikis atsirado XIX a. pabaigoje, kai prasidėjo tautinis atgimimas, pradėta leisti lietuviška spauda. Visiems bendrą kalbos atmainą pavyko sukurti iš valstiečių kilusiai inteligentijai: V. Kudirkai, J. Basanavičiui, J. Jablonskiui ir kt. Jos pagrindu tapo pietinių vakarų aukštaičių kauniškių patarmė. Pagrindiniu lietuvių bendrinės kalbos kodifikavimo leidiniu yra laikoma 1901 m. Tilžėje pasirodžiusi J. Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatika (Bielinskienė et al. 2014). 4 Paskutinis nutarimas: Protokolinis nutarimas dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2010 m. spalio 28 d. protokolinio nutarimo nr. PN-6 Dėl svetimžodžių atitikmenų sąrašo papildymo. Prieiga per internetą: < [žiūrėta 2020 m. gegužės 25 d.]. 10

11 Pasak Vaicekauskienės (2007), pirmieji teoriniai lietuvių kalbos skolinių norminimo principai pateikiami 1706 m. Mažojoje Lietuvoje išleistame kunigo M. Mörlino traktate Principium primarium in lingua Lithvanica. Jame teigiama, kad svetimi žodžiai paprastiems lietuviams yra sunkiai suprantami, dėl šios priežasties kalba turėtų būti gryna, reikėtų ieškoti svetimiems žodžiams atitikmenų tarmėse arba kurti naujadarus, bet tik kraštutiniu atveju. Amžiaus pabaigoje tą patį pakartoja giesmynų rengėjai K. G. Milkus ir G. Ostermejeris. Jie taip pat priduria, kad savi naujadarai yra ne visada aiškūs ir gerai suprantami. Tačiau skolinių pakaitai lietuvių kalboje vis tiek labai dažnai kuriami, nepaisant šios K. G. Mikaus ir G. Ostermejerio prieš daugiau nei 300 metų iškeltos problemos. Naujažodžius kūrė ir S. Daukantas, J. Jablonskis. Vėliau taip pat Aušra ir Varpas užsiėmė kalbos gryninimo veikla ir neretai kraštutiniu purizmu. Kalbant apie svetimybes, labai svarbus buvo K. Būgos darbas. Jis tyrinėjo ir rūpinosi skolinių norminimu, išreiškė nuomonę, kad jie gali būti vartojami stilistiniais sumetimais ir įvardijant naujas sąvokas. Mūsų šalies kalbos politiką apibrėžia 14 Konstitucijos straipsnis, valstybine skelbiantis lietuvių kalbą. Jos vartojimą, apsaugą ir kontrolę nustato 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas ir 2003 m. numatytos Valstybinės kalbos politikos gairės. Kalbos norminimu rūpinasi 1961 m. įsteigta Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Jos suformuotuose Bendrinės kalbos tvarkybos principuose, kodifikacijos kriterijuose ir jų taikyme (VLKK nutarimai 1997) numatoma, kad valstybinė kalba yra privaloma visose viešojo gyvenimo srityse: žiniasklaidoje, švietime, teisėje, paslaugų ir viešojo administravimo sektoriuose. Viešoji kalba yra kontroliuojama, ir prižiūrima, jai taikomi taisyklingumo reikalavimai. Nutarime sakoma, jog tam, kad bendrinė kalba geriausiai atliktų savo paskirtį ji turi būti sistemiška, pastovi bei funkciškai diferencijuota, ekonomiška. O tam jai ir reikia kalbos politikos numatytos priežiūros ir kontrolės. L. Vaicekauskienė (2008a) teigia, kad lietuvių kalbos skolinių norminimo politika yra palyginti konservatyvi. Ji nėra kraštutinai puristinė, nes klasikinių kalbų skoliniai lengvai pripažįstami tarptautiniais žodžiais, tačiau kitų kalbų elementai įsileidžiami sunkiau, tik prireikus užpildyti žodyno spragą, bet tam, kad skolinys būtų įteisintas, jis turi būti taisyklingas, t. y. neprieštarauti bendrinės kalbos sistemai, atitikti grynumo kriterijų, nes teigiama, kad svetimybių perkrauta kalba praranda dalį sistemiškumo, darosi nevienalytė, vis mažiau bepanaudoja savo vidines, ypač darybos, išgales, netenka tautinio prestižo. (VLKK nutarimai 1997) Skolinį leidžiama vartoti tada, kai nėra ar neįmanoma padaryti jam atitikmens. Taip norima parodyti, kad lietuvių kalba yra dari ir pajėgi atlikti visas šiuolaikinei visuomenei reikalingas funkcijas. L. Vaicekauskienė (2008a) tokius lietuvių kalbos norminimo ypatumus aiškina istorine mūsų tautos patirtimi, savisaugos instinktu, prie kurio susiformavimo, be abejo, daug prisidėjo sovietinė okupacija. 11

12 Ilgą laiką svarbiu šaltiniu norintiems pasitikrinti bendrinės kalbos normas, taip pat ir skolinių taisyklingumą, buvo Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, kurio, kaip jau minėta, 2019 m. atsisakyta. Sąrašo panaikinimas nebuvo netikėtas ar skubotas sprendimas, nes jau ilgą laiką kalbininkai ir visuomenė diskutavo apie jo efektyvumą ir reikalingumą. G. Subačius (2013) straipsnyje Kalbos klaidų didybė svarsto, ar į tą sąrašą buvo įtraukti tinkami žodžiai, gal geriau būtų teiktinus ir neteiktinus kalbos reiškinius įvardyti, o ne drausti. Panaikinus Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, pagrindiniais orientaciniais leidiniais kalbos taisyklingumo klausimais tapo KP knygelės, VLKK konsultacijos ir protokoliniai nutarimai. VLKK interneto tinklalapyje numatoma pagal galimybes ir poreikius šias knygas persvarstyti kas 5 8 metus. VLKK vartosenos tyrimų duomenimis, skolintos leksikos klausimai sudaro daugiau nei pusę visų leksikos klausimų (VLKK naujienos 2011), todėl tinkamas, patogus norminamasis leidinys skolinių klausimais yra būtinas. R. Miliūnaitė (2003, 2018) rašo, kad kalbos vartotojai pastaruoju metu nebesitenkina kalbininkų atsakymu, ką galima vartoti, o ko ne, jie reikalauja paaiškinimų, prašo logiškumo, sistemiškumo, vienodo reiškinių vertinimo skirtinguose norminamuosiuose leidiniuose. Ji mano, Lietuvoje stinga paprasto, geranoriško visuomenės ir kalbos specialistų dialogo kalbos klausimais. Jei kalbos normos būtų daugiau aiškinamos ir pagrindžiamos, visuomenei jos taptų priimtinesnės. Teigiama, kad leidinyje KP skolintos leksikos normos pateiktos įvertinus vartosenos polinkius ir poreikius, tačiau L. Vaicekauskienė (2008b, p. 66) teigia, kad šiam leidiniui dar trūksta sistemingumo ir vientisos koncepcijos. Ji džiaugiasi, kad skirtingai nei daugumoje norminamųjų leidinių šiose knygelėse pateikiama ne tik neigiama kodifikacija, bet ir šalutiniai, ir lygiaverčiai normos variantai. Taigi kalbos politika, taip pat skolinių norminimas Lietuvoje kelia daug diskusijų. Problemų kelia bendrinės kalbos normų prasilenkimas su vartosena, nevienodas kalbos reiškinių vertinimas skirtinguose norminamuosiuose leidiniuose. Kitame poskyryje pristatomi svarbiausi skolinių klasifikacijos ir norminimo principai Pagrindiniai skolinių klasifikavimo ir norminimo principai Skoliniai iš kitos kalbos pasiskolinti kalbos elementai yra skirstomi į grupes įvairiais aspektais. Toliau minimos šiame darbe svarbiausios skolinių klasifikacijos. Kilmės atžvilgiu skoliniai skirstomi pagal kalbą, iš kurios atėjo. Šis kriterijus ne visada sutampa su žodžio etimologija, nes gali būti skolinamasi nebūtinai tiesiogiai, o per kitą kalbą. Dažniausios lietuvių kalboje skolinių grupės yra (Bielinskienė et al. 2014): a) slavizmai žodžiai atėję iš slavų, dažniausiai rusų, kalbų, pvz.: grybas, knyga, vynas; 12

13 b) germanizmai kalbos elementai, atėję iš germanų, dažniausiai anglų, vokiečių, kalbų, pvz.: pinigas, kunigas, printeris, blogeris; c) lotynizmai žodžiai iš lotynų ir iš jos kilusių kalbų (italų, prancūzų), pvz.: administracija, sopranas, bulvaras; d) skoliniai iš graikų kalbos, pvz.: alfabetas, leksika, psichologija. Šie skoliniai, atėję iš klasikinių lotynų ar graikų kalbų dažniausia įsileidžiami ir ribojami tik tada, kai pradeda keisti tos pačios reikšmės lietuvišką žodį. Skoliniai skirstomi ir pagal skolinimosi laiką: a) senieji skoliniai, kurių svetimumas kalbos vartotojams nejaučiamas, jie yra vieninteliai įvardijamų dalykų pavadinimai, pvz.: agurkas, cukrus, stiklas; b) naujieji skoliniai, kuriais tradiciškai laikomi po 1990 m. į kalbą atėję skoliniai, pvz.: imidžas, popkornai, leiblas. Naujieji skoliniai skiriasi nuo lietuvių kalbos sistemos savo daryba, grafine raiška (rašyba, garsų deriniais, nebūdingomis galūnėmis), taip pat dažnai turi kelis skirtingus rašybos, tarimo variantus. J. Girčienė (2006) naujuosius skolinius skiria į tokias grupes: i. pavadinantys naujus reiškinius (tokių skolinių mūsų kalboje yra daugiausia, kadangi dauguma naujovių atsiranda užsienyje, o kartu su jais į mūsų kalbą ateina ir naujų pavadinimų); ii. nepavadinantys naujų reiškinių, o tik esantys savų žodžių sinonimai, turintys kitokį stilistinį atspalvį ar konotaciją, pvz., šopas (= parduotuvė, krautuvė). Skoliniai, kaip ir visi kalbos reiškiniai, normos požiūriu yra vertinami pagal skirtingus vertinimo laipsnius (KP 4 (1) 2013, p. 7): 1. a b abu variantai yra lygiaverčiai. Tarp jų kartais gali būti stilistinių skirtumų. Pvz., siurprizas staigmena. 2. a b a šalutinis normos variantas, b pagrindinis. A variantas gali būti vartojamas bendrinėje kalboje, bet pirmenybė teiktina b. Pvz., reitingas įvertis. 3. a b a vengtinas, šalutinis normos variantas, b bendrinės kalbos norma. Pvz., rozetė kištukinis lizdas. 4. a = b a neteiktinas normos variantas, kalbos klaida, b bendrinės kalbos norma. Pvz., e-šopas = elektroninė parduotuvė. VLKK interneto tinklalapyje pateikiami bendrieji naujųjų skolinių norminimo principai, juose rašoma, kad [n]ormintinais naujaisiais skoliniais laikomi svetimos kilmės autentiškos ar sulietuvintos formos žodžiai, pastovios reikšmės žodžių junginiai ar žodžiais virtusios raidinės santrumpos, kurie pastaraisiais dešimtmečiais yra atėję ir dabar ateina į lietuvių kalbą dėl poreikio įvardyti nežinomą, naują realiją ar sąvoką ir kuriems skolinimosi metu lietuvių kalboje nėra 13

14 atitikmens. (VLKK nutarimai 2007) Pabrėžiama, kad [n]eadaptuoti naujieji skoliniai laikomi nenorminiais. Nurodoma, kokiais būdais yra norminami skoliniai: adaptuojant (skolinys, neturintis tinkamo lietuviško atitikmens, pritaikomas prie lietuvių kalbos rašybos ir gramatikos sistemos, t. y. adaptuojamas, jei su tokiu skoliniu ima konkuruoti atsiradęs lietuviškas atitikmuo, pirmenybė teikiama pastarajam); keičiant atitikmenimis (jais gali būti žodžiai arba sudėtiniai pavadinimai, pvz.: flosas dantisiūlis, dantų siūlas; hakeris programišius, programavimo aistruolis, jų gali būti ieškoma lietuvių kalbos leksikos fonde arba kuriami naujadarai). Kuriant lietuvišką atitikmenį, būtina atsižvelgti į šiuos kriterijus: a. sistemiškumą (atitikmuo turi neprieštarauti bendrinės kalbos darybos ir semantikos sistemai, pvz., skolinių brauzeris, draiveris atitikmenys naršyklė ir tvarkyklė); b. reikšmės motyvacijos aiškumą (struktūrinės žodžio ar žodžių junginio dalys turi rodyti esminį atitikmeniu pavadinamo dalyko požymį, pvz., skolinio puzlis atitikmuo dėlionė sudarytas su priesaga -onė iš veiksmažodžio dėlioti, pavadinančio svarbiausią šio žaidimo veiksmą); c. darumą (atitikmuo turi būti lankstus, tinkamas naujiems dariniams kurti, pvz., skolinio menedžmentas atitikmuo vadyba, menedžeris vadybininkas); d. reikšmės adekvatumą, jos apimties abiejose kalbose tapatumą (jei skolinio ir atitikmens reikšmės skirtumai akivaizdūs, atitikmuo nėra tinkamas, pvz., tiras yra tik tam tikros rūšies šaudykla, varžytynės nėra tikslus daiktavardžio aukcionas atitikmuo, nes ne kiekvienos varžytynės yra aukcionas); e. emocinį ir stilistinį neutralumą (atitikmuo neturėtų būti klaidinamai asociatyvus, su ryškiu tarminiu ar stilistiniu atspalviu, pvz., skolinių displėjus ir laptopas atitikmenys vaizduoklis ir skreitinukas tokie nėra); f. ekonomiškumą (pageidautini trumpesni, kalbos vartotojams patogesni skolinių atitikmenys, pvz., skolinio hamburgeris atitikmuo mėsainis yra daug ekonomiškesnis nei mėsos suvožtinis, suvožtinis su mėsa) (VLKK nutarimai 2007). Norminant skolinius svarbu atsižvelgti ne tik į šių kriterijų visumą, bet ir į vartoseną. J. Girčienė (2007) teigia, kad svarbios ir skolinimosi priežastys, t. y. svarbu suprasti, ar skolinys kalboje atsiranda motyvuotai, ar ne. Daug skolinių ateina iš įvairių mokslo, ekonomikos, technologijų sričių, pvz.: internetas, modemas (komp.); lobizmas, reitingas (polit.); pica, sušis (kul.). Tokius skolinius galima vadinti būtinaisiais, taigi siūloma juos tinkamai adaptavus įsileisti į kalbą. Dažnai norminant skolinius vienam skoliniui pasiūlomas ne vienas atitikmuo, todėl vartosenoje kurį laiką vyrauja keli ar net keliolika to paties dalyko pavadinimų, o tekstuose šalia 14

15 atitikmens dėl aiškumo dažnai pateikiamas ir skolinys, pvz., baneris (banner is, banner) reklamjuostė, reklaminė juosta reklaminis skydelis, reklaminis paveikslėlis, reklaminė antraštė, reklaminė užsklanda, kaičioji reklama ir kt. Vartosenai nusistovėti reikia laiko. Jei kažkuris atitikmuo įsitvirtina, skolinys išnyksta iš vartosenos, pvz.: mėsainis išstūmė hamburgerį, elektroninis paštas . Lietuviškų atitikmenų pakeisti skoliniai viešojoje rašytinėje vartosenoje kartais atsiranda dėl ekspresinių, stilistinių priežasčių; jie yra stilistiškai motyvuoti, jais norima pagyvinti tekstą, parodyti tam tikrą vartotojo socialinę tapatybę. Tokie atvejai normos požiūriu nevertinami, be to, dėl tokių priežasčių kalboje atsiranda mažai, tik penktadalis skolinių. J. Girčienė (2006) teigia, kad tai yra savotiška skolinių, kurie tam tikromis sąlygomis galėtų veikti mūsų kalbos sistemą ir sistemai praktiškai nepavojingų žodžių takoskyra. L. Vaicekauskienė (2013) pastebėjo, kad neadaptuojamų skolinių palyginti nedaug, o formalesnėje vartosenoje dažnai tokius skolinius linkstama išskirti grafiškai kursyvu arba kabutėmis. Taigi skolinių atžvilgiu lietuvių kalbos politika yra gana preskriptyvi. Kad būtų pripažintas norminiu, skolinys turi atitikti daugybę kriterijų, nevengiama keisti skolinių savais pakaitais. Kitame poskyryje apžvelgiamos pagrindinės problemos, kurias kelia skolinių norminimas Skolinių norminimo problemos Norminant skolinius kyla sunkumų, dėl kurių normos sėkmingai neįsitvirtina vartosenoje. Šiame poskyryje apžvelgiamos šios problemos ir paaiškinta, dėl kokių priežasčių jų kyla. Kai kurie mokslininkai mano, kad skolinimasis, ypač dabartinė anglų kalbos įtaka, sudaro sąlygas kalbai nykti, dėl to lietuvių kalbos politikoje daug dėmesio skiriama skoliniams (Grumadienė 2004). Tam, kad skolinimasis būtų racionalus ir motyvuotas, būtų užkertamas kelias tiek perdėtam purizmui, tiek nereikalingiems, nemotyvuotiems skoliniams, būtina atsižvelgti į vartoseną. L. Vaicekauskienė (2008a) gana atvirai kritikuoja dabartinės lietuvių kalbos norminimą ir normintojus, kurie, esą, nori apsaugoti kalbą nuo vartotojo, teigia, kad kalbą turėtų kurti kalbinė visuomenė, o kalbininkai tik patarti, padėti, bet atrodo, kad taip nėra. Ji džiaugiasi, kad galbūt lietuvių kalbos politika suformavo pasąmoninį jausmą, jog geriau rinktis lietuvišką variantą laisva valia, tačiau kritikuoja draudimus ir primygtinį normų piršimą. Vis dėlto ji neneigia, kad kai kuriais atvejais preskriptyvumas yra teigiamas reiškinys, kadangi nebūtinai viskas, kas paplitę vartosenoje, yra gerai, kalbininkai iš tikrųjų gali rekomenduoti geresnių alternatyvų. Pasak jos, vartotojai linkę priimti teikiamas normas, jei jos pernelyg neprasilenkia su vartosena, o jei kodifikuota norma nesulaukia socialinio pritarimo, vadinasi, ji nebuvo funkcionali. Dėl to geriausias yra proskriptyvinis požiūris, kai kalba norminama atsižvelgiant į jos vartoseną. 15

16 R. Miliūnaitė (2006) taip pat teigia, kad kalbos normų atsilikimas nuo vartosenos kelia poreikį nuolat peržiūrėti kodifikaciją. Didelis normų ir vartosenos atotrūkis kuria vartotojų nepasitenkinimą ir trukdo normaliai funkcionuoti bendrinei kalbai, skatina žiūrėti į ją kaip į svetimą kalbą, kurią taisyklingai vartoti gali tik specialistai. Dar viena didele problema ji įvardija nevienodą kalbos reiškinių vertinimą. Pavyzdžiui, KP (2005) būdvardis aršus, -i vertinamas kaip vengtinas, o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (toliau DLKŽ) pateikiamas kaip norminis. Kitas pavyzdys kantas DLKŽ nurodomas kaip vartotinas reikšme lygintuvu daroma kelnių briauna, o KP (2005) rašoma, kad kantas nevartotinas jokia reikšme. Taigi labai svarbi kalbininkų ir normintojų užduotis suvienodinti normas, mažinti vartosenos ir normų atotrūkį. L. Vaicekauskienė (2007) atkreipia dėmesį, kad ne visada paprasta nustatyti skolinio atsiradimo kalboje laiką. Savo tyrime senaisiais skoliniais ji laiko į Tarptautinių žodžių žodyną (1969 m. ir 1985 m.) įtrauktus žodžius, taip pat tokius žodžius kaip fanas, ružas, vodka, kurie KP pateikiami kaip aktualūs skoliniai. Kai kurių tokių slaviškų skolinių jaunesnės kartos vartotojai net nėra girdėję, todėl jų aktualumas abejotinas. Todėl norint parengti tinkamą, aktualų leidinį reikia sekti skolinimosi procesą ir stebėti skolinių vartoseną, plitimą, aktualumą. L. Grumadienė (2004) teigia, kad skolinimasis visada yra motyvuotas, todėl jį paveikti yra labai sudėtinga ir norint tai padaryti neužtenka kalbėti apie kalbos išsaugojimą, motyvuoti turimais savais kalbos ištekliais, bet reikia ir tyrinėti tų žodžių vartoseną, funkcijas, skolinimosi motyvaciją. L. Vaicekauskienė (2007) pritaria, kad skolinių plitimas susijęs su skolinimosi priežastimis, o būtent jos padeda atskirti skolinius, kurie gali neigiamai veikti mūsų kalbos sistemą, nes užima lietuviškų žodžių vietą, nuo nepavojingų žodžių, kurie tiesiog užpildo mūsų žodyno spragas. Skolinimosi priežastys yra ne tik lingvistinės, bet ir socialinės, psichologinės, kultūrinės: poreikis įvardyti naujus reiškinius (vartoti jau esamą žodį daug lengviau nei sugalvoti naują, tai yra pagrindinė skolinimosi priežastis, lemianti tai, kad daugiausia skolinių yra daiktavardžiai); reta savų žodžių vartosena (gerai mokant kitą kalbą tos kalbos žodis į galvą ateina pirmiau nei lietuviškas, nes pastarasis kalboje yra vartojamas retai, o skolinys plačiai įsigalėjęs); sinonimų, emocinių, ekspresinių žodžių poreikis (skolinys yra skirtas ne informacijai perteikti, bet padaryti tam tikrą įspūdį, pagyvinti kalbą, parodyti tam tikros socialinės grupės identitetą arba neigiamas, ironiškas nuostatas prieš ją); socialinė, prestižinė kalbos vertė, demonstruojamas išmanymas; psichologiniai veiksniai, per neapsižiūrėjimą, nuovargį įterpiami žodžiai. Dar viena problema kyla dėl to, kad siūlomi atitikmenys dažnai turi papildomą konotaciją, semantiškai ne visiškai atitinka skolinį, t. y. atitikmuo turi artimą, bet ne visiškai identišką reikšmę, 16

17 pvz., dažnai ginčijamasi dėl terminų marketingas ir rinkodara, prekyba. Taip pat kartais priimtinesnis atrodo svetimas žodis, nes norima išlaikyti jį terminologizuotą ar išvengti homonimijos. Teigiama, kad neefektyvūs yra lietuviški nusakomieji žodžių junginiai (pvz., cheerleeders šokėjos, palaikančios komandą ir užimančios žiūrovus rungtynių pertraukų metu), nes nusakyti iš principo galima bet ką, bet kai terminai nėra vienažodžiai, vartosenoje jie pritampa labai sunkiai. Dėl išvardytų priežasčių skoliniai vyrauja bendrinėje kalboje. Apibendrinus galima teigti, kad daugiausia skolinių vartojama tam, kad būtų užpildytos žodyno spragos. Kiti vartojami norint pasakyti kitaip, išreikšti socialinį identitetą (dažnai tai neadaptuoti žodžiai). Vis dar per mažai atsižvelgiama į skolinių funkcijas ir skolinimosi priežastis. Kitoje darbo dalyje bus analizuojama skolinių iš KP (2013) Leksikos skolinių sąrašo vartosena tekstyne ir studentų kalboje. 17

18 3. SKOLINIŲ IŠ LEIDINIO KALBOS PATARIMAI LEKSIKOS SKOLINIŲ SĄRAŠO ANALIZĖ 3.1. Darbo eiga Skolinių paieška tekstyne Tiriamojo darbo metu visų KP (2013) Leksikos skolinių sąraše esančių neteiktinų ir vengtinų skolinių buvo ieškoma tekstyne. 5 Numatytasis žodžio kontekstas tekstyne 10 žodžių prieš ir po ieškomo žodžio neskaitant skyrybos ženklų. Žodžių skaičių galima padidinti iki 20 ar 50 žodžių iš kairės ir iš dešinės. Šia funkcija buvo pasinaudojama tais atvejais, kai būdavo sunku suprasti žodžio reikšmę ar jo vartojimo motyvaciją. Šiame tekstyne vedant skirtingas raidžių ir simbolių kombinacijas galima ieškoti skirtingų kalbos elementų: žodžių formų, lemų, žodžių junginių, kalbos dalių, gramatinių kategorijų. Tyrimo metu dauguma žodžių buvo ieškoti pagal lemas, t. y. paieškos laukelyje rašoma [lemma= žodis ] ir spaudžiama Pateikti užklausą. Taip gaunamos visos ieškomo žodžio gramatinės formos (žr. paveikslą). Kai kuriems žodžiams taikyti kiti paieškos metodai: 1) kai žodis yra nelietuviškos rašybos, taikyta žodžių paieška [word= demo ]; 2) kai ieškomi du žodžiai, einantys vienas po kito, arba žodis, sudarytas iš dviejų dėmenų, rašomų su brūkšneliu, taikyta žodžių kombinacijų paieška [lemma= gruzdintos ] [lemma= bulvytės ]; 3) kai žodis vartojamas keliomis kalbos dalimis, ieškota konkrečios gramatinės kategorijos [lemma= kitas &pos= NOUN.*NOM.* ]. P a v e i k s l a s. Paieška tekstyne 5 DELFI.lt tekstynas. Prieiga per internetą: < 18

19 Tyrimo metu sudaryti keturi skolinių sąrašai: tekstyne pavartotų neteiktinų skolinių (žr. 1 priedą); tekstyne nepavartotų neteiktinų skolinių (žr. 2 priedą); tekstyne pavartotų vengtinų skolinių (žr. 1 lentelę); tekstyne nepavartotų vengtinų skolinių (žr. 3 priedą). Žodžiai juose išvardyti taip, kaip ir KP: moteriškoji ir vyriškoji giminės, vienaskaita ir daugiskaita paprastai nurodomi ir skaičiuojami kartu, nebent nurodoma ne giminė ar skaičius, o skirtingi rašybos variantai, pvz., džiakuzi, jacuzzi. Skliausteliuose rašomi kiti skolinių vartojimo ar rašybos variantai, kurių nėra sąraše, bet kuriuos intuityviai nuspręsta patikrinti, pvz., prie backvokalas, papildomai patikrinti ir backai, nes manyta, kad toks variantas gali būti vartojamas dažniau. Pastebėta, kad neretai tarp rezultatų pasitaikydavo pasikartojimų, identiškų sakinių, tačiau ne visada iš eilės vienas po kito, todėl dėl rizikos vienus jų pastebėti, o kitų ne, tokie atvejai nebuvo išskaičiuojami iš bendro rezultatų kiekio. Kursiniame darbe išsamiai išanalizuoti vengtini skoliniai, šiame darbe tęsiant tyrimą nagrinėjami neteiktini leksikos skoliniai. Iš tekstyne pavartotų neteiktinų skolinių sąrašo atrinkti 30 dažniausiai tekstyne pavartotų skolinių ir išsamiai analizuojamas jų vartojimas tekstyne daugiausia dėmesio kreipiant į tai, kokia reikšme, kokiame kontekste, kokiose rubrikose pavartotas žodis, ar tai daroma motyvuotai, ar ne, ar žodis išskiriamas kabutėmis, skliausteliais, vartojamas su žodžiu vadinamasis; lyginamas skolinio ir jo lietuviškų atitikmenų pavartojimo atvejų skaičius. Kitame poskyryje aprašoma tyrimo metu vykdyta kiekybinė studentų apklausa apie skolinių vartojimą. Tekstyno analizė kartu su apklausos rezultatais pateikiama 3.3. poskyryje. Kad analizė būtų išsamesnė ir informatyvesnė, nuspręsta tekstyno duomenis ir apklausos rezultatus sujungti. Šie du analizės aspektai vienas kitą papildo, leidžia įsigilinti tiek į viešosios rašytinės kalbos polinkius, tiek į vartotojų požiūrį ir žinias apie skolinius Kiekybinė apklausa apie skolinių vartojimą Pirmajame tyrimo etape vykdyta bandomoji apklausa. Iš neteiktinų skolinių buvo atrinkta 30 dažniausiai tekstyne vartojamų skolinių: rolė, čili, express / ekspres, holdingas, štanga, laimas, isteblišmentas / istablišmentas, pusfabrikatis, mikseris, racija, transakcija, maršrutizatorius, ofšorinis, -ė, marketingas, kastingas, bonusas, smala, rulonas, nonsensas, roletai, opcija, demo, toneris, portfolio, distribucija, fri, ofisas, vorkšopas / workšopas / workshop, dedlainas / deadline, trimeris. Šie skoliniai pasirinkti, nes manoma, kad jų dažnumas tekstyne (žr poskyrį) iš dalies yra susijęs su aktualumu ir vartosenos polinkiais. 19

20 Renkantis žodžius analizei daugiausia buvo atsižvelgiama į jų dažnumą tekstyne, taip pat vengta rinktis žodžius, kurie yra homonimiški (turi kelias reikšmes, iš kurių ne visos yra nevartotinos) ar galėtų būti respondentui neaiškūs (pvz.: kitas = stat. glaistas, pasas = sport. perdavimas, panelė = 1. stat. plokštė; 2. stat. skydas, skydelis; 3. tech. (prietaisų) skydelis). Stengtasi atrinkti žodžius iš įvairių vartojimo sričių (tiek būdingesnius buitinei vartosenai, tiek specializuotoms sritims). Žodžių pasirinkimą taip pat lėmė kalbos jausmas, nes pastebėta, kad kai kurie iš šių žodžių plačiai vartojami greičiausiai nežinant, kad yra neteiktini. Apklausoje apsiribota 30 žodžių, kad respondentai nesugaištų per daug laiko ir galėtų susikoncentravę atsakyti į klausimus. Buvo sudaryta apklausa iš keturių klausimų (žr. 4 priedą): 1. Ar vartojate šiuos skolinius? (Taip / ne / nežinau, ką reiškia.) 2. Kur vartojate šiuos skolinius? (Oficialioje / neoficialioje aplinkoje. Leista rinktis abu atsakymo variantus.) 3. Kaip manote, ar šie skoliniai yra taisyklingi? (Taisyklingas / netaisyklingas / netaisyklingas, bet norėčiau, kad būtų vartotinas / nežinau, neturiu nuomonės.) 4. Ar manote, kad šie žodžiai yra tapatūs? (Pateikti skoliniai ir jų lietuviški atitikmenys. Taip / ne / nežinau.) Apklausoje dalyvavo 35 Vytauto Didžiojo universiteto studentai iš Lietuvių filologijos ir leidybos programos III ir IV kurso. Išanalizavus bandomosios apklausos rezultatus nuspręsta, kad tikslinga pakartoti apklausą su didesniu respondentų skaičiumi, bet išlaikyti panašią tikslinę auditoriją, studentus, kadangi respondentų amžius gali turėti įtakos apklausos rezultatams, o įvairesnei respondentų imčiai ištirti gali reikėti platesnio ir kitokio pobūdžio tyrimo. Antrajame apklausos etape atsisakyta klausimo apie skolinių vartojimo aplinką. Nuspręsta, kad šis klausimas yra neesminis ir darbe bus koncentruojamasi į tai, ar žodis vartojamas apskritai ir koks yra vartotojų požiūris į pateiktus skolinius. Be to, iš dalies pats žodis gali nulemti vartojimo aplinką, todėl tam taip pat reikėtų išsamesnio, kitokio pobūdžio tyrimo. Taip pat nuspręsta žodžių, kurie vartosenoje vyrauja keliais skirtingais rašybos variantais, pirmiau rašyti sulietuvintos rašybos formas, kad tai nedarytų įtakos respondentų požiūriui ir pasirinkimui (pvz., ne workshop / workšopas / vorkšopas, o vorkšopas / workšopas / workshop). Ši apklausa buvo paskelbta tinklalapyje apklausa.lt. Ji platinta tikslinei auditorijai socialinio tinklo Facebook grupėse Kas vyksta VDU (OFFICIAL) ir Studentai. Nuo 2020 m. sausio 28 d. iki vasario 29 d. buvo surinkta 137 apklausos anketos (apklausos rezultatus žr poskyryje). 20

21 3.2. Vengtinų skolinių analizė DELFI.lt tekstyne Šio darbo autorės kursiniame darbe Naujųjų skolinių vartosena DELFI.lt tekstyne (2019) buvo analizuojamas KP (2013) pateiktų neteiktinų ir vengtinų skolinių vartojimas tekstyne. Tyrimo metu visi KP (2013) Leksikos skolinių sąraše esantys neteiktini ir vengtini skoliniai buvo patikrinti DELFI.lt tekstyne. Šis tekstynas pasirinktas, nes yra manoma, kad dėl pakankamai didelės apimties jis atspindi dabartinės rašytinės kalbos vartoseną. Jo apimtis 70 mln. žodžių, jis yra sudarytas iš m. DELFI.lt portale publikuotų įvairios tematikos tekstų, surinktų iš skirtingų DELFI.lt naujienų rubrikų: Pilietis, Mokslas, Verslas, Sportas ir kt. Skaitytojų komentarai į tekstyną neįtraukti. Patikrinus 926 leksikos skolinius paaiškėjo, kad 330 iš jų (35,64 %) buvo pavartoti tekstyne, vadinasi, 596 (64,36 %) sąraše pateiktų skolinių dabartinėje viešojoje rašytinėje vartosenoje yra nevartojami arba vartojami retai, todėl tikriausia nebeaktualūs. Tekstyne rastas 271 iš 822 (32,97 %) bendrinėje kalboje neteiktinas ir 59 iš 106 (55,66 %) vengtini skoliniai. Taigi net 551 (67,03 %) neteiktinas skolinys ir 47 vengtini skoliniai (44,34 %) tekstyne nepavartoti nė karto ir dabartinėje viešojoje rašytinėje vartosenoje turbūt yra nebeaktualūs. Darbe išsamiau analizuoti tik tekstyne pavartoti vengtini skoliniai, nes buvo svarbu pasirinkti tinkamą analizės metodiką. Aptariant juos daugiausia dėmesio kreipta į pavartojimo atvejų skaičių, kokiame kontekste pavartotas žodis, ar tai daroma motyvuotai, ar ne, t. y. suvokiant, kad tai klaida, tačiau vartojant žodį dėl stilistinių sumetimų, ar nežinant, kad tai nevartotinas kalbos elementas (Rimkutė 2014). P. Rudzevičius (2005) motyvuotais laiko tokius vartosenos atvejus: 1. ne dabartinės bendrinės vartosenos (tautosakos, senosios literatūros, tarminių tekstų) intarpus; 2. aktualizuotas svetimybes, kai stilistiniais sumetimais perdaromi ir į kontekstą įterpiami senesnių laikų vartosenos elementai; 3. dabartinės nenorminės kalbos citatas, vartojamas siekiant išlaikyti kalbos autentiškumą: kabutėse rašomus pavienius žodžius, citatas, dialogus, kaip emocinę-ekspresinę stiliaus priemonę pavartotas svetimybes. Iš viso išsamiau išanalizuoti 59 vengtini skoliniai (žr. 1 lentelę), nurodyta, kiek iš viso pavartojimo atvejų buvo rasta tekstyne, kiek iš jų vengtinomis reikšmėmis (atmetamos kitos, 21