VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS FILOSOFIJOS KATEDRA

Transkriptas

1 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS FILOSOFIJOS KATEDRA Lina Jurkaitė Filosofijos specialybės Dieninio skyriaus II kurso magistrantė Mirties problema E. Levino ir A. Lingio fenomenologijoje The problem of the death in E. Levinas' and A. Lingis' phenomenology (baigiamasis magistrinis darbas) Lina Jurkaitė (parašas) Darbo vadovas doc. dr. D. Jonkus (parašas) Recenzentas prof. J. Baranova (parašas) Leidžiama ginti: SMF Dekanas Doc. V. Senkus (parašas) Darbo įteikimo data: Registracijos numeris: Vilnius, 2007

2 Turinys Įvadas...2 E. Levino mirties genealogija...7 A. Lingio mirties bendrija...13 Netikra užuojauta...18 Pirmapradė akistata...27 Laikas ir mirtis...33 Asmens tapatumas ir mirtis...37 E. Levino ir A. Lingio interpretacija literatūroje...41 Išvados...45 Literatūros sąrašas...47 Santrauka...49 Summary...50 Priedai

3 Įvadas Tyrimo problema. Mirtis individo gyvenimo pabaiga. Ypatingas yra santykis žmogaus su kitų žmonių ir savo paties būsimos mirties žinojimu. Mirtis suvokiama kaip kraštutinė gyvenimo prieštara, bet kartu kaip neišvengiama jo apibrėžtis, kai iš pat pradžių einama mirties link. Todėl ji yra tai, kas gyvenimui tolimiausia ir svetimiausia. Joje, kaip vandens laše, matyti išorinis ir vidinis žmogaus egzistencijos šiame pasaulyje pažeidžiamumas: išorinis sužeidimo, nužudymo galimybė, vidinis ligos, kančios, senėjimas, taip pat gyvenimo kelio nepakartojamumas ir visų daiktų laikinumas. Kita vertus, mirtis gali būti suvokiama kaip gyvenimo naštos nusimetimas ir išsivadavimas iš kančių. Mirties prasmės ir reikšmės klausimas dėl jos dvilypumo yra neatskiriamas nuo gyvenimo ir pasaulio vyksmo apskritai prasmės. Ypač religijose mirtis labai įvairiai aiškinama (ėjimas į nirvaną, perėjimas į kitą būties būdą, sielų persikėlimas, tikėjimas prisikėlimu ir nauju kūriniu). Filosofinis mirties aiškinimas: ikisokratikai aiškina, kad mirtis elementų (Empendoklis) arba atomų (Demokritas) išsisklaidymas (panašiai kaip gimimas esąs elementų arba atomų susijungimas). Sokratui bei Platonui mirtis irgi yra nemirtingos sielos atsiskyrimas nuo aistringo kūno ir perėjimas į tikrąjį gyvenimo tiesos (idėjų) karalystėje. Todėl gyvenimas, kaip filosofavimas, yra mokymasis mirti. Kūniško veiksmų kupino gyvenimo nykimas ir veržimasis į begeismį ir beaistrį, dvasinį ir amžiną gyvenimą. Krikščioniškasis viduramžių mąstymas, ypač Tomas Akvinietis, perima iš Aristotelio sielos, kaip kūnui gyvybę teikiančios formos sąvoką (pasak Aristotelio, siela nemirštanti kartu su kūnu), tačiau jai pripažįsta substanciolumą, nors tam, kad žmogus būtų tikra asmenybė, reikalingas sielos, kaip esmės formos susijungimas su kūnu. Nuo patristikos (Augustino) laikų iš Platono perimtas sielos atsiskyrimo nuo kūno įvaizdis išlieka, taip pat ir (labiausiai mistikoje) mirties ir gyvenimo dialektika (mistinė mirtis tai laipsniškas vienijimasis su palaimingu Dievo gyvenimu). Naujaisiais laikais įvairių dvasios ir sąmonės metafizikos srovių dėmesio centre yra sielos nemirtingumo problema: Leibnizui mirtis yra tik kiekvienos sielos (monados) pavidalo pasikeitimas. Kantui natūralus mechaniškas kūno procesas, tačiau etikos požiūriu privalu pripažinti sielos nemirtingumą. Vokiečių idealizmui mirtis tai individualybės pabaiga ir dvasinės visuotinybės pradžia (Hegel). Schopenhaueris mirtį traktuoja kaip individuacijos klaidingo žingsnio padarinį ir kaip išsivadavimą su ja susijusių kančių. Pasak Kierkegaard, žinant apie mirtį atsiranda dorovinio ir religinio 3

4 apsisprendimo rimtumas. J.-P. Sartre tiesiogiai neadvokatauja mirčiai. Mirtis tiesiog skatina naujai permąstyti mūsų santykį su savo egzistencijos pagrindais. Mirties negalima laukti. Mirtis absurdas. Ką apie mirtį mano fenomenologijos atstovai: A. Lingis ir E. Levinas? Tyrimo tikslai: Kokiu būdu Levinas ir Lingis apibrėžia mirtį? Orumas ar tai ir yra noras mirti oriai? Ar tikrai kenčiame matydami kito merdėjimą? Ar kito kančią galiu tapatinti su savąja kančia? Kas toji pirmapradė akistata mirties fenomeno problematikoje? Ar tikrai žmogaus laikas nėra mirties laikas, o mirties laikas nėra žmogaus laikas? Ar tik ekstremaliomis gyvenimo situacijomis galime susidurti su asmens tapatumo problema? Ar įmanoma Levino ir Lingio mirties fenomeną interpretuoti literatūroje? Šaltinių apžvalga. Pagrindiniai tyrimo šaltiniai yra Levino ir Lingio veikalai. Originalūs Lingio darbai anglų kalba: Deathbound subjectivity (1989), Our uncertain compassion (2006), The last hours (2000), Violations (2005), On phenomenological explanation (1980), The visible and the vision (1984). Lietuvių kalba: Nieko bendra neturinčiųjų bendrija (1997), Pavojingos emocijos (2002), Asmens tapatumo problema (2002). Levino originalo kalba prancūzų kalba: Ethique comme philosophie première (1989). Anglų kalba: Otherwise than Being or Beyond (1981), Totality and infinity (1969), The Trace of the Other (1986), Collected philosophical papers (1987) (išvertė Lingis), Alterity and Transcendence (1999). Lietuvių kalba nagrinėjau Etika ir begalybė (1994), Apie Dievą, ateinantį į mąstymą (1992). Tyrinėjimų apžvalga. Nagrinėjamą temą apžvelgiau lietuvių, anglų ir prancūzų literatūroje. Prancūzų ir anglų literatūroje gausu Levino tyrinėjimų. Lingio randama mažiau tyrinėjimų šia tema. Prancūzų kalba: Baraon Vieillard La philosophie française, Chalier La trace de l infini Emmanuel Levinas et la sour ce hébraïque, Guibal Approches d Emmanuel Levinas l inspiration d une ècriture, Lavelle Les puissances du moi, Perer D une sensibilité à l autre dans la pensée d Emmanuel Lévinas. Ce n est pas moi, c est l autre. Anglų kalba: Keinan Death and responsibility. The work of Levinas, Moyn Origins of the other: Emmanuel Levinas between revelation and ethics, Morra, Robson, Smith The limits of death: between philosophy and psychanalysis. 4

5 Lietuviškos literatūros apžvalga. Deja, reikia pabrėžti, kad nagrinėjami autoriai nėra gerai pažįstami lietuvių skaitytojui. Lingio galime rasti tik dvi knygas ( Pavojingos emocijos, Nieko bendra neturinčiųjų bendrija) išverstas į lietuvių kalbą. Levino taip pat randame tik pora knygų ( Etika ir begalybė bei Apie Dievą, ateinantį į mąstymą ). Ir kur ne kur abiejų mąstytojų galime rasti paskirų straipsnių ar fragmentų. Lingio filosofijos tyrinėjimai lietuviškoje literatūroje nėra gausūs, galime rasti Rubavičiaus Žmogaus artumo ištiktu žvilgsniu straipsnį, taip pat Aleksandravičiaus Tapatybė ir skirtumas A. Lingio individualumo sampratoje. Levino tyrinėjimai taip pat nėra gausūs. Galime rasti Sverdiolo darbuose minimą Leviną. Daugiausiai kol kas Levino mąstymo tyrinėjimuose nuveikė šio autoriaus vertėja, komentatorė N. Keršytė. Taip pat paminėtini straipsniai D. Jonkaus Miego ir mirties paralelė Levino fenomenologijoje, A. Kaminska Begalinė vilties akimirka arba apie mirtį Levino filosofijoje, taip galime rasti ir J. Baranovos knygoje Etika: filosofija kaip praktika skyrelį Mirtis kaip siaubas ir kaip paslaptis:f. Rosenzweigas. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, septynios dalys, išvados, šaltinių bei literatūros sąrašas, santrauka, summary ir priedai. Įvade yra pagrindžiama tiriamoji tema, apžvelgiami šaltiniai ir tyrinėjimai, formuojami darbo tikslai. E. Levino mirties genealogija aptariama Levino atspirties taškas nagrinėjant mirties fenomenologinę problematiką. Išryškinamas mirties fenomenas. Kad mirtis yra visiškas kitybės išsiveržimas. Pabrėžiamas Levino darbų artumas Heideggeriui. A. Lingio mirties bendrija šioje dalyje nagrinėju Lingio požiūrį į mirtį kaip nieko bendra neturinčiųjų bendriją. Lingis mąsto apie tuos, kurie visa palieka, apie tuos kurie miršta. Lingis teigia, kad per savo mirtingumą pažįstame save. Netikra užuojauta šioje dalyje nagrinėju kančią, skausmą ir užuojautą remdamasi Lingio ir Levino įžvalgomis. Kančia egzistuoja pati sau. Pirmapradė akistata šioje dalyje nagrinėsiu kaip Lingis supranta komunikaciją, ir kaip ji susijusi su mirtimi. Kalba kaip racionalios kultūros diskurso atstovas. Laikas ir mirtis šioje dalyje nagrinėju, kad mirties būsenoje būnant su kitu mes susiduriame su laiku, kuris mums yra patiriamas yra atsijęs nuo mūsų pasaulio. Kito žmogaus mirtis mums yra vienintelis būdas prieiti ir suprasti savo mirtį. Asmens tapatumas ir mirtis Lingis teigia, kad savo tapatybę suprantame, kai susiduriame su mirtimi, o tai įvyksta ekstremaliomis sąlygomis. 5

6 E. Levino ir A. Lingio interpretacija literatūroje aptariu Levino ir Lingio pagrindinius mirties fenomeno problematikos akcentus, kuriuos galima įžvelgti literatūriniuose tekstuose (Besson Jo brolis, Tolstojus Ivano Iljičiaus mirtis. 6

7 Mirties problema E. Levino ir A. Lingio fenomenologijoje Pav. 1. 7

8 E. Levino Mirties genealogija Levinas analizuodamas įvairias problemas remiasi konkrečių fenomenų aprašymu. Levinas kvestionuoja fenomenologijos ribas apmąstydamas ir tokius fenomenus, kurie nėra fenomenai tiesiogine prasme. Jie nėra akivaizdžiai suvokiami. Šiame darbe aptarsiu mirties fenomeną, kuris persmelkia Levino fenomenologiją ir yra aptariamas daugelyje jo darbų. Levino mirties darbų tematika artima Heideggerio darbų keliui. Levinas retai užsimina apie mirtį neprisimindamas Heideggerio mirties analizės Būtis ir Laikas. Levinas dažnai skaito Būtį ir Laiką, kaip paprasčiausią galimybę. Laikas ir Kiti Levinas rašo: Heidegeriui buvimas link mirties aukščiausias autentiško egzistavimo šviesumas. Didžiausia egzistavimo galimybė, kuri tiksliai padaro galimomis visas kitas galimybes. Padaro galimybę aktyvia ir laisva 1. Heideggeriui būtis link mirties autentiška egzistencija. Pagal Leviną, aukščiausias gyvybingumas besotė galimybė egzistuojančios jėgos. Arba mirtis Heideggeriui nėra tai, ką Jean Walh vadina neįmanomybe įmanomybėje, kaip įmanomumą neįmanomybėje 2. Levinas mini keletą Heideggerio darbų, savo mirties aprašyme. Laikas ir Kiti tarsi skaitymas Heideggerio Būtis ir Laikas. Pavyzdžiui, Walho knygoje trumpos istorijos apie egzistencializmą, pastiebiama, kad Levinas rašo, autentišką Buvimą link mirties. Heideggerio Būtyje ir Laikas yra išryškinama įmanomas neįmanome ir neįmanomas įmanome. Frazė neįmanomas įmanome artikuliuotas pagal Leviną, mirties faktas neįmanomas besotėje 1 Keinan D. K. Death and Responsibility. The work of Levinas. Suny Press, p Ten pat, p. 46. Pav. 2 8

9 galimybėje. Kas yra reikšminga prisiartinant neabejotinam mirties momentui, kuris nėra galintis? Subjektas pameta subjekto meistriškumą 3. Žingsnis anapus autentiškumo negirdintis autentiškumo, laiduojančio gyvybingumą objekto ir fundamentalų ontologinį nutraukimą. Ypatingas subjekto momentas pasiekiamas meistriškumu. Jos arba jo bejėgiškumo. Levinas sugrįžta prie vienatvės ir visuomeniškumo santykio problemos. Jo analizė įsitraukia į ataką su Heideggerio koncepcija būtis link mirties. Heideggeris yra Levino stebėjimų laukas. Mirtis niekio patyrimas. Tačiau mirtis vienintelė priemonė niekiui 4. Levinas ginčijasi, su Heideggeriu, mirtis visada ateitis, atidėta, abejotinam laiko pasirinkimui, jos galutiniam atvykimui. Tai nėra apybraiža suteikianti autentišką išnikimo naštą, tačiau tai yra laiko sustabdytas įvykis. Mirtis yra negailestinga 5. Vienintelis abejonių nekeliantis faktas, tačiau ar tikrai negailestinga? Visa ramybė nustatyta negailestingo mirties laiko. Negailestinga, pačiam sau ir jutimai visi išsigąsta. Kas ateina, ir ką mes galime apimti? Mintis, kuri juda tarp tarpusavyje susijusių supratimų, tarsi mirties kiaurymė panaikinanti visą totalumą. Jūs einate link mirties, jūs einate į paskutinį kraštutinumą. Tačiau paskutinis ketvirtis valandos, valanda arba paskutinės sekundės yra mirties taškas, kelionė arti pabaigos, ir nuostaba. Levinas pabrėžia, mirties faktas nuopelnas kiekvieno dabartyje tai, kas neišvengiama mirtyje. Paskutinės laukiančios valandos tarsi mirties žymė, subjekto pabaiga. Levinas pabrėžia, Mirtis neįmanomas projektas 6. Mirties prisiartinimas parodo mūsų santykį kažkam visiškai kitam 7. Mūsų egzistavimas keičias. Mano vienuma nepatvirtina mirties. Levinas per vienatvės trajektorijos intersubjektyvumą parodo suvokiančios klaidos visuomeninį bendravimą. Kitas nėra paprasčiausiai nežinoma, nesuvaldoma šviesa. Kito pamatymas nėra kelias: Kitas dalyvauja mūsų egzistencijoje 8. Mirtis nėra priešingybė mirtis priemonė nebūčiai faktas, kad yra neįmanomas mirčiai? Levinas ginčijasi, toliau, mirtis visada ateityje, atidėta nežinomam laiko pasirinkimui, galutiniam 3 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Moyn S. Origins of the other: Emmanuel Levinas between revelation and ethics. Manchester University Press, p Ten pat, p Ten pat, p

10 atvykimui. Tai nėra vien nesėkmės duodančios kilimą autentiškai kančiai, tai tam tikras laikinas sustabdymas. Levinui reikalinga reikšmė susirūpinimas nėra atmestas. Vietoj artėjančio netikro mirties atvykimo, Levino manymu, pereinama prie vienatvės visuomeniškumo: Mirtis kiekvieno dabartyje užtarnauta dovana. Mirtis nerangi subjekto pabaigos žymė energijoje ir didvyriškume 9. Mirties priežasties žyminio subjekto objektyvumo pasyvumo panaikinimas 10. Levino kulminacija: mirtis neįmanomo projekto turėjimas. Mirties prisiartinimas pažymi mūsų santykį su kažkuo visiškai kitu, kieno elgesys laikinai neryžtingas, nes mes galime supanašėti, tačiau keičiamės dirbtinai. Mano vienuma sulaužoma mirties 11. Kitas nėra paprasčiausiai nežinomas, nurodantis kitą, kuris nėra kitas, visų bendroje egzistencijoje 12. Blancho skaitydamas Heideggerio Butį ir Laiką mirties tematika neieško panašumų kaip Levinas. Filosofijos amžininkas įžvelgia mirties vardo nepaprastumą žmogaus galimybėje. Galimybė absoliuti žmogaus galėjime numirti, jo mirtis dar viena galimybė. Levinas pirmas, kuris ištaria išraiškos pavojų būtyje. Blancho nustato mirties artimumą Heideggerio ir Hegelio darbuose. Hegeliui reikalingas veiksmas, kalba, laivė, mirties aspektui. Judėjimas turi parodyti žmogaus konstantą ir ryžtingumą, artimumą mirtyje. Leisti jam tapti aktyvia nebūtimi, galinčia paneigti ir pakeisti natūralią tikrovę kovojančiai su buvimo istoriškumu. Ši magijos jėga: yra absoliuti negatyvi jėga, kuri pasirodo tiesos pasaulyje. Atsineša tikrovės paneigimą, beformio apibrėžimo neapibrėžtumą. Mums būtina atskirti artėjančios pabaigos ribą. Kokiu būdu Levinas apibrėžia mirtį? Levinas nenori būti panašus į Heideggerį. Jis mirtį įsivaizduoja kaip išorinę pasaulio karalystę. Mirtis kaip neįmanomas sustojimas prieš horizontą. Levinas teigia, egzistuoja pasikeitimas laike, šviesos laikinume. Kitas keičiasi absoliučiai. Mirtis mano mirtis - absoliuti ir netipiška. Mirtis, Levinui, sukelia negalimą ryžtingą padėtį prieš ją. Mirtis apsimeta Aš visiškai bejėgis ir pasyvus pats sau. Mirtis sukelia fizinę ir psichinę sąveiką. Levinas išryškina, apibrėžiamą pertraukiamumą, laikinumą pačiam sau. Mirtis - kito žmogaus buvimas, il y a (tai yra) ateinantis iš kažkur. Mirtis yra absoliutus neigimas, kai muzika baigiasi (nors apie tai nieko nežinoma), tačiau sąmyšį keliančioje tai yra patirtyje kyla įspūdis, kad visiškai neįmanoma išvengti tai yra ir sustabdyti muziką Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Levinas E. Etika ir begalybė. Blatos lankos, Kaunas, , p

11 Abu žmonės patyria mirtį, artumas sumažina vienatvę. Tačiau Levinas, tuštumos patyrimą užpildo projektavimu. Mirtis prityrusi grėsmė priešo jėgos. Mirties smurto malonumas panašus į tironiją 14. Levinas analizuoja mirtį prieš Heideggerio mirties Dasein vaizdą. Galimybę, kuri vienintelė sava sau, kuri neatnaujinama. Mirtis yra galimybė absoliučiai neįmanoma Dasein 15. Mirtis galimas Dasein neigimas pačiam sau, priklausimas Dasein yra savęs galimybė. Mirties valia Dasein žinojimas, kuris nežino kaip ateina mirtis. Dasein grasina egzistencijai susirūpinti įmanoma negalimybe - egzistavimu. Dasein susirūpinęs savo ribotumu. Heideggeris rašo: Laukimas atskleidimo Dasein prarastas jų ir atnešantis jėgas jėgas, kurios įmanomos buvime sau pačiam, pirmiausia neatremtas susirūpinimo, tačiau buvimas pačiam sau, aistringa laisvė ateinančiai mirčiai laisvė, kuri turi būti išlaisvinama iš iliuzijų 16. Levinas analizuoja mirtį atsisakydamas Heideggerio reginio. Levinas giliai izoliuoja mirtį ginčidamasis su gamtos tiesa. Levino nuomone, mirtis pati sau intersubjektyvumo sfera. Tradicinis mirties vaizdas, kurį Levinas supranta, kaip mirties perėjimą į paprastą egzistenciją. Tačiau Levinui mirtis gali būti suprantama kaip vienintelė pirmapradžio sunaikinimo fenomeno šviesa. Levinas analizuoja sunaikinimo jėgą pačiam sau. Sunaikinimas savęs neigimas. Mirties vaizdas nėra paprasčiausias išnykimas. Kitas joje išnyksta kaip empirinėje karalystėje. Mūsų mirties santykis alternatyvi išorinė pusė buvimui ir niekiui. Mes negalime prieiti reikšmingos išvados apie mirtį iš kitų patiriamos mirties. Savo mirtį aptinkame baimėje. Mes patyriame mirties grėsmę, kurią neišvengiamai pripažįstame, tai yra neišvengimas mirties prisiartinimas. Siaubas (baimė) prieš mirtį ateina kaip specifinis ateities momentas, bet tai neišpranašauja finalinio momento. Mes esame, Levino terminu neapsaugoti absoliutaus smurto, sunaikinamo naktyje. Kas Levinui kritinis taškas? Mirties vaizdas nustato svetimos jėgos valandą, kas yra priešo ir piktavališkumo išmintingumas (čia aptinkamos Levino žydiškos ištakos). Levinas visada išlaiko protą fenomenologinėje analizėje. Levinas nepaneigia jutimų, kitas negali numirti už mus, kitas patvirtina jo buvimą priešo sąmonėje, priešiškame buvime. Mirtis niekada nėra dabartis pačiam sau, kažkas kitas rodo atėjimą Bergo B. Levinas Between etihics and poltics: for the beauty that adorus the earth. New York, p Ten pat, p Ten pat, p Levinas E. The problem of ethical metaphysics edith wy schogrod. Edith wy schogrod, p

12 Mirtis individo gyvenimo pabaiga. Prie savo mirties mes artinamės, žengdami į aplinkos išorybę. Mirtis glūdi kiekviename pasaulio plyšelyje, už jo jungčių ir po jos takais veriasi praraja. Kaip tik šioji neįmanomybės praraja, žiojėjanti mums žengiant į priekį, neribotai atveria mūsų protą anapus pasiekiamų daiktų ir žemės, ant kurios stovime, mūsų stovėsenai teikia svaigulio ir mūsų egzistenciją paverčia veiksmu 18. Ypatingas žmogaus santykis su kitų žmonių ir savo paties būsimos mirties žinojimu. Mirtis suvokiama kaip kraštutinė gyvenimo prieštara, bet kartu kaip neišvengiama jo apibrėžtis, kai iš pat pradžių einama mirties link. Todėl ji yra tai kas gyvenimui tolimiausia ir svetimiausia. Joje, kaip vandens laše, matyti išorinis ir vidinis žmogaus egzistencijos šiame pasaulyje pažeidžiamumas: išorinis sužeidimo, nužudymo galimybė, vidinis ligos, kančios, senėjimas, taip pat gyvenimo kelio nepakartojamumas ir visų daiktų laikinumas; kita vertus, mirtis gali būti suvokiama kaip gyvenimo naštos nusimetimas ir išsivadavimas iš kančių. Levinas primena, kad mirtis niekada nėra dabartis. Tai nuvalkiota tiesa. Remiamasi sena patarle: jeigu esate jūs, tai nėra jos jei nėra jos, tai nėra jo 19. Neįmanoma ištrinti santykio su ateitimi. Kiekviena dabartis nėra tai, kas priklauso neišvengiamai mirčiai ir nedovanotinam nukrypimui paskutinių valandų 20. Mirtis gali būti nepažinta. Žodis mirtis kaip paslaptis. Tai paslaptis, kurios nežinomumas iškelia klausimą. Klausimą be darinio. Mirties paslaptis esanti subjekto stiprybės riba, kaip teigia Levinas, ji yra kitas. Ji veikiau esanti paslaptis, o ne pasiekimas. Levino teigimu, Heideggeriui mirtis esanti laisvės įvykis. Baranova pastebi, kad jam pačiam regis, kad joje subjektas pasiekia galimos kančios ribą. Ji tampa įkalintu, užgožtu ir tam tikra prasme pasyviu 21. Mirtis, kaip rašo Levinas, niekada nesanti dabar. Kai mirtis yra čia, manęs čia daugiau jau nebėra. Ne todėl, kad esu niekas, bet todėl, kad nesugebu jos suprasti. Mirti, kaip pabrėžia filosofas, tai sugrįžti į infantilumą, tapti drebančiu nuo verksmo kūdikiu. Mirtyje svarbu tai, kad tam tikru momentu mes daugiau nebegalime galėti. Tuomet subjektas ir praranda savo galią kaip subjektas. Pasak Levino, mirtis nepatvirtina mano vienatvės, o ją sudaro. Mirtis esanti ateitis, kuri negali būti suvokta. Kaip išvadą filosofas pabrėžią: mirtis niekada nėra teigiama, ji tiesiog ištinka. Blanchot manymu, reikia įsivaizduoti stebuklingą ir keistą dabartį, įsivaizduoti mirtį nustatytą laiko lūžio neįmanomumo. Mirties paslapties vaizdas yra gilus viską nustelbiantis. 18 Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Levinas E. The Levinas Reader. By Hand S. Oxford, p Levinas E. The Levinas Reader. By Hand S. Oxford, p Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. V., p

13 Mirties kančia neįmanomybė, kuri kaip muziko sustojimas arba pašaukimas sustojimo sambrūzdžio egzistavimo. Ir vis dar toks pat laikas, neįmanomas išvykimas kartu su juo. Mes kalbame apie kito aspektą mirtyje. Kas mirties liudytojas? Kitas asmuo niekada nežino, kas pagrįsta. Žmogus miršta ir tai yra jo arba jos išnykimas ir kraštutinybė vienatvė išnyksta. Levinas mano, kak žmogus kaip skylė savo mirtimi kitam, buvimas galbūt randa panašius dievobaimingas mintis, tačiau Aš esu įtikinantis aplink ratu mirtį, mano kaimyną (artimą), kad Aš esu pašauktas žmonijai. Levino filosofijoje svarbiausia yra žmogaus buvimas link mirties. Mąstytojo manymu, bijome ne mirties, bet bijome buvimo. Straipsnyje Miego ir mirties paralelės Levino fenomenologijoje galime pastebėti, kad negalimybės pasprukti nuo esamybės anonimiškumo yra baisiau už mirtį, nes tada negalime gimti, prasidėti kaip subjektai, būti savimi. Jonkus daro išvadą, kad problema ne mirtis, bet gimimas, o tas, kas nemirtingas negali ir negimti. Nemirtingi yra vaiduokliai, kurie egzistuoja nei gimę, nei mirę 22. Levinas teigia, kad susidūrimas su kažkuo kitu, su nežinomybe, su tuo, ko tikimės nelaukdami. Mirtis neuždaro vienišume, bet jį suardo. Mirtis tai klausimas, į kurį nebėra atsakymo. Mirtis sugrąžina prie savęs, nes išbudina atsakomybę už kitą 23. Mirtis yra toks užklausimas, kuris negalintis būti pilnai eksplikuojamas ir tematizuojamas. Pasak Levino, mirtis nėra pilnai aktualizuojama sąmonėje, bet lieka joje kaip nesąmoningumo šešėlis, kaip kito nei yra galimybė. Levinas teigia, kad mirtis ateina iš religijos, ateina su kitu. Tai kaip tam tikros karalystės, kurios ateina iš mūsų. Mirtis mums yra nežinoma. Tai galutinis išnykimas iš pasaulio. Ir tuo pačiu visiškas kalbos pradingimas. Tai tarsi tylus žodžių apvalkalas pragyventas žmoguje. Mirtis palaiko tylą. Tai esančių aplink mus išnykimas. Dilema tarp buvimo ir to ko nėra. Mirties fenomenas aprašomas laikiškume. Levinas pažymi, kad mirtis tai esančių aplink išnykimas, Lingis mus įvardija kaip mirties bendriją. 22 Jonkus D. Miego ir mirties paralelė Levino fenomenologijoje. // Žmogus ir žodis. V., 2001., Nr. IV, - p Ten pat, p

14 A. Lingio mirties bendrija Lingis kalba apie nieko bendra neturinčiųjų bendriją mirties bendriją: Esama šio to daugiau ne tik efektyvus giminystės pripažinimas visuomenės formomis, - tai brolystė individų, neturinčių ir nekuriančių nieko bendra, individų, kuriems belieka vien jų mirtingumas. Ši brolystė realizuojama ne per įžvalgų, nurodymų ir resursų mainus, bet per individų gyvybės mainus. Vienas tampa kito broliu, kai be išlygų atsistoja ton vieton, kur kitam žioji mirtis 24. Lingis mąsto apie tuos, kurie visa palieka apie tuos, kurie miršta. Mirtis kiekvienam ateina atskirai; kiekvienas miršta vienas, sakė Heideggeris. Lingis drąsiai ištaria: Per savo mirtingumą pažįstame save 25. Individas savo tapatybę įgyja ekstremaliais savo gyvenimo momentais būtent merdėdamas. Žmonės, per plauką išsigelbėję nuo mirties avarijose, dažnai pasakoja, kaip keistai ir aiškiai suvokė viską, kas vyksta, sekundė po sekundės stebėdami susidūrimo neišvengiamumą, adrenalino antplūdžiui kūne sukeliant ne paniką ar desperaciją, o veikiau tam tikrą proto skaidrumą, bemaž smalsumą 26. Tai metas, kai individas nustoja būti pakeičiamu reikšmingos komunikacijos šaltiniu, kai jis nebeturi ateities perspektyvos, į kurią galėtų kreipti savo iniciatyvų projekcijas. Atsiliepdamas į besiartinančios mirties jausmą, aš žengsiu prie galimybių, atiduodamas savo jėgas pasauliui 27. Pamatyti savo jėgas, sukaustytas formų, kurias įgyvendino tavo paties iniciatyvos, ir pasijusti 24 Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Lingis A. Pavojingos emocijos. V., p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Pav. 3 14

15 prislėgtam savo paties iniciatyvų naštos tai senėjimo patirtis. Tai mirtingumo patirtis, ne aktyvi patirtis kaip jėga, save nukreipianti į tai, ką ji suvokia esant galima, - galbūt į bejėgystę, bet patirtis kaip tavo iniciatyvos galių perėjimas į pasyvumą. Tu ne tik sviedi savo jėgas, kad atsimuštų į pasaulio tęstinumus bei inerciją; tu iškrauni savo jėgas į pasaulio inerciją. Ne tik rizikuoji savo buvimu pasaulyje, - tau kelia grėsmę galimybės, pasirodančios esą žabangai ir pasalos, - bet miršti pasaulyje ir į pasaulį. Iniciatyvos laisvė save patiria per nerimą: tai ne tik būgštavimas, nujaučiąs tą neįmanomybės tuštumą, kurioje pakibusios ateities galimybės, bet taip pat ir nerimas, kuris yra angustia, įkalinimas ankštumoje, įkapėse, savo rankomis apsivyniojamose 28. Jis užsidaro sau tapataus kęsmo pilnatvėje, tverdamas nepakeliamą savo egzistencijos sunkumą. Karstas užkasamas į žemę, mes grįžtame į savo darbo vietas, kitus pakirtusi mirtis pasislepia. Tačiau tamsoje ir mirtinoje tyloje jaučiame mirties artumą: ją primena inertiški akmenys, kuriais grįsti mūsų darbo vietos takai, ir blausi grėsmė, supanti aštrias ir trapias, sunkias ar miniatiūrines priemones, kuriomis apsistatėme 29. Jis tampa nuogu imperatyvu, grynojo nykimo, pažeidžiamumo, mirtingumo paviršiumi. Savo jausmus koduoji ir seikėji taip, kad į pažadus ir grasinimus, ceremonijas ir linksmybes, į vietas ir renginius, naujienas ir apkalbas atsilieptum pasiremdamas tuo, kas jau buvo patirta ir kas gali būti patirta iš naujo. Išsisukinėji nuo begalinio džiaugsmo ar tragizmo proveržių, kai širdis pasijunta priblokšta ar paklaikusi, nuginkluota ir išsineša iš patirčių tokį randą, kad jau niekad daugiau nebepajėgtų patirti šitokio siaubo ar ašarų, arba džiaugsmo 30. Kaip toks jis užklumpa ir absoliučiai įpareigoja subjektą, atsidūrusį šalia. Mirštančiojo imperatyvas užbraukia, bet kokias kitas tavo užduotis, pareigas ir preferencijas bei tampa tavo tikrosios individuacijos išbandymu. Tuomet pradedi suvokti kitus. Pasak Lingio, nebematai savęs kituose ar kitų savyje, supranti, kad savosios mirties siena aprėžia galimybių ratą. Suvokti kitą ne tiesiog kaip objektą ar kliūtį, bet kaip tvarkingam pasauly veikiantį subjektą, - vadinasi, potencialiai atsistoti į kito arba kitos vietą. Vadinasi, suvokti kito esamybę kaip padėtį, kurią galėtum užimti tu pats, o jį arba ją supančią daiktų tvarką suvokti kaip tam tikrą įvairovę kelių, resursų, kliūčių bei žabangų, kurias galėtumei manipuliuoti, jei stovėtum tenai, kur stovi jis arba ji. Per šį lygiavertiškumą ir tarpusavio pakeičiamumą regi save kituose ir kitus savyje 31. Kito mirtingumas mus paliečia. Tavo užimama padėtis tai vieta, į kurią atsistojai, kai ją paliko laisvą kitas, tau lygiavertis ir tavimi pakeičiamas; tai vieta, kurią tu paliksi kitiems. Formos, kurias suteikei savo jėgoms, - tai 28 Ten pat, p Lingis A. Pavojingos emocijos. V., p Lingis nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p

16 konfigūracijos, surinktos iš kitų ir dar kitiems perleidžiamos 32. Pasikartojančios aplinkybės primena apie artėjančią mirtį. Apima negera nuojauta, jog neišvengiamai artėja diena, kai tavęs čia jau nebebus, ir tąsyk širdies gilumoj krusteli nerimas, kuris šnabžda, jog tavo užimamoje vietoje nėra tavęs 33. Lingis pabrėžia, kad toks nerimas mums tarsi primena, kad mūsų dienos tai buvo ne mūsų dienos, net gestai, mūsų juokas buvę ne mūsų. Šis nerimas kenčia pasauly dar negimusios būtybės vienatvę. Jis glūdi slaptose užuoglaudose, kur tūno tavo paties galios: ypatingos galios pažinti, jausti ir duoti, kurias ten gimdo tavo paties esybė, kurios dar nebuvo realizuotos ir nori būti realizuotos 34. Nerimas, kuris vis virpa ypatingu pulsavimu primena apie neišvengiamai artėjantį neįmanomybės momentą. Neišvengiamai neįmanomybei sėlinant prie mano gyvybės, aš regiu pamažu mane supantį mirties šešėlį; horizontuose, kurie yra galimybės bet kuriam, tos, man neskirtos, atiteks kitiems 35. Pasak Lingio, kad mirties šešėlis aprėpia tai, kas įmanoma ir būdinga tik man vienam. Juk mirties šešėlis laukia būtent tik manęs, nes jis tik man priklauso. Kiekvienas žmogus turime savo mirties šešėlį ir kiekvienas nuo savo mirties šešėlio nepabėgsime. Mirties šešėlis net išryškina kontūrus mano kūno, mano rankų švelnumo, mano bučinių, glamonių. Ir tik nerimas mums leidžia atpažinti mus persekiojantį mirties šešėlį. Artėjančios mirties neišvengiamybėje mes atpažįstame ne fatalizmą, bet imperatyvą. Atpažįstu imperatyvą, kreipiantį mano mintį į galimybes, esančias kiekvienam ir visiems laikams, idant atskirčiau įmanomas man vienam. Atsiliepdamas į besiartinančios mirties jausmą, aš žengsiu prie galimybių, atiduodamas savo jėgas toms, kurias pasaulis atveria tik man, mirsiu atiduodamas jėgas pasauliui 36. Išliekanti baimė mirti yra baimė neturėti pakankamai kantrybės, kurios bus pareikalauta, ir baimė neturėti pakankamai šviesaus proto ir ryžto, kad pajėgtum paklusti įsakmiai ir kviečiančiam mirties imperatyvui 37. Susimąstai kada jinai tave palies. Mirties baimė lydi visą darbo gyvenimą suvokiame, kad gyvenimas gali nutrukti pačiame veiklos įkarštyje ir neužbaigus reikalų 38. Lingis pastebi, kad žmogaus asmens orumas sugrąžina prie Kanto, orumo, kaip tikslo paties savaime. Sąvoką priskyrusio kiekvienam asmeniui. 32 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Lingis A. Pavojingos emocijos. V., p

17 Žodis orumas nėra dažnai vartojamas žodis. Oriai galima elgtis įvairiose gyvenimo situacijose. Čia apžvelgsiu orumą kaip orią mirtį. Orumas noras mirti oriai? Sunkus merdėjimo momentas yra ypatinga galimybė prabilti apie orumą, tiesiog jį pagerbti. Mirštantysis miršta; jis nesiekia orumo; orumas nėra jo tikslas. Jis neturi jokio tikslo: jam nėra kur eiti. Jis eina, niekur neeidamas. Merdėjimas užtrunka; mirštantysis tarsi kimba laike. Mirštantysis negali taip išplėsti savo laiko lauko, kaip gali gyvybingas žmogus, numatantis, kas bus ateityje, nusibrėžiantis tikslus ir suvokiantis šiapus tikslų vedančius kelius, priemones bei iškylančias kliūtis. Mirštantysis nieko nenumato, priekyje jis turi tik nebūties nuojautą. Ši merdėjimo būsena, jo gyvenimo ir aplinkos, kurią jis savo gyvenimu apšviečia, baigtis nėra tai, su kuo jis tiesiogiai susiduria. Jis neturi veidų, paviršių, neturi vietos. Jos negalima išdėstyti laiko momentų sekoje. Paskutinis mirksnis yra priekyje, jo dar nėra, tačiau jis yra neišvengiamas; kiekvienas kitas mirksnis gali būti paskutinis 39. Nesvarbu, kad mes išgyvename kito mirtį, bet per tą mirtį mes suprantame savo mirtingumą. Miršti kaip kažkas kitas, šis merdėjimas nėra tavo 40. Tą akimirką mums iškyla klausimas: kas aš esu? Kokia prasmė šiame gyvenime? Ar mane, kas atsimins? Taip ir Merleau-Ponty kalbėdamas apie kūną: Ar tai būtų kito žmogaus kūnas ar mano paties kūną pažinti galime tik jį išgyvendami, t. y. dramą, kuri jame vyksta, prisiimdami ir su ja susitapatindami 41. Juk kūną suprantame tik jį išgyvendami. Kaip ir suprasdami kito mirtį, suvokiame savo mirtingumą. Pasak Lingio, merdėjimo laikas atkerta tavo galias nuo siekių ir nuo pačių pabaigos. Mirties neišvengiamybė atkerta nuo tavęs praeitį, kurią gali susigrąžinti, išsaugoti vien sukaupdamas savo jėgas galimybėms 42. Laikas kai nebėra, ką veikti, išskyrus kentėti. Turi kentėti už kitus ir drauge su kitais. Kai kitas įveiktas, ir nebeįmanomas daugiau joks gydymas ir jokia paguoda, tada kyląs sielvartas supranta, kad turi sielvartauti 43. Troškimas mirti oriai iškyla mumyse kaip viltis, pasak Lingio, kurioje susipina mūsų gyvenimą pripildantys silpnumas ir lengvumas, baimė ir tikrovės vengimas, iliuzijos ir fantazijos. Jei oriai mirštančiojo reginys sukelia mumyse troškimą gyventi oriai, ar tai tikrai pavyko, paaiškės tik tada, kai ateis mūsų mirties valanda Lingis A. Asmens tapatumas // Problemos. 2002, nr. 61., p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Sodeika T., Baranova J. Filosofija XI-XII kl. V., p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Lingis A. Asmens tapatumas // Problemos. V., 2002, nr. 61., p

18 Įgijus tvirtybės, kankynę paverčiančios mirimo džiaugsmu, mums atsiveria visi kiti džiaugsmai: raitymasis iš juoko dėl savo pralaimėjimų ir nuoskaudų, palaima sutikti kitus aistringais išsiskyrimo bučiniais, visos meilės, dėl kurių rizikuojame 45. Šioje dalyje aptariau bendrystę, kuri mus jungia su mirštančiuoju. Prie bendrystės su mirštančiuoju galėtume priskirti: skausmą, kančią, užuojautą. 45 Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p

19 Netikra užuojauta Mes beviltiškai galime būti kažkuo, kentėti susižaloję ar ligos akimirką, taip pat galime kentėti ir gyvenime. Ypač svarbu, kad fizinė kančia tiesiog prikausto prie išgyvenamos dabarties. Kančios esmė yra ta, kad ji įtraukia mus į dabarties esamybę. Kančia tai toks būties budrumas, kuris neleidžia nei atsitraukti, nei pasislėpti. Šia prasme kančia sutampa su negalėjimu išnykti, numirti. Mirtis tai ne niekas, kuris mums pasireiškia mirties baime, bet pati nežinomybė. Mirtis tai kančių riba ir anapusybė. Mirties pažint negalime, nes pažinimas susijęs su tokia šviesos erdve, kurioje dar galima kažką padaryti. Pažinimo šviesa numato subjekto santykį su objektu ir pačią galimybę save identifikuoti kaip subjektą, tuo tarpu mirtis yra tokia tamsa, kurioje subjektas praranda savo galią, tiesiog perstoja buvęs subjektu. Mes galime gyventi beviltiškai kažkam, bet neįstengiame parodyti aplinkiniams pakankamai meilės. Ir kai aplanko mirtis mes dėl to save labai graužiame. Kad aš kaltas, kad nepasakiau kaip stipriai myliu tą žmogų, koks jis man svarbus. Mes nepagalvojame, kad kiekvienas pokalbis, kiekviena akimirka, kiekviena sekundė jau gali buti paskutinė. Kad viena diena šneki, o kita jau gali ir neišgirsti mylimo balso. Tada grauži save, kaltini. Bandai perbėgti per praeitį ir bandyti įžvelgti ką ne taip padarei. O gal viską gerai padarei? Gal nebuvai kaltas dėl kažkieno mirties. Bet tas klausimas ar tu viską padarei ar nespėjai visko padaryti, ar pasakei jam kaip jį myli ar tik norėjai pasakyti. Ta mintis kankins tave iki tavo paties paskutinių akimirkų. Laikas, kai nebėra, ką veikti, išskyrus kentėti. Laikas, kai tu atėjęs padėti, negali padaryti nieko, vien tik kentėti. Esi laikomas šiame laike anapus pasaulio vyksmo, - tave laiko skausmas 46. Pav Ten pat, p

20 Vieninteliai mes galime abejoti. Troškimas gyventi ne dėl kitų, o tik dėl savęs. Nesutinku, kad gyvename ik dėl savęs, kai matai kad netenki tau artimo žmogaus dėl jo gali viską atiduoti, viską paaukoti. Skausmo stiprumas nepriverčia tavęs susikaupti ir atremti į savo išgales bei jėgas; jis sukelia tave prieš save patį, tu negali pabėgti, nei pasitraukti iš savęs 47. Neapykanta yra nepakankama priežastis kažkieno mirčiai. Ji yra dėmesio centre, jautri ir veržli. Nepakankamai atskleidžianti unikalumą. Lingis pabrėžia, jog ji nepaprastai savarankiška. Mes apie mirtį galime galvoti, kad tai erdvė ar tam tikras blogis. Individo būsena komoje primena apie mirtį, kad mirtis ateina tvirtinti savo jėgos. Bet taip pat egzistuoja mirties kančia. Jaučiame atsipalaidavimą nuo įtampos, sustiprėja tikėjimas. Mirtis pasirodo kaip išsigelbėjimas nuo kančios. Kančia egzistuoja pati sau pati sau galinti palengvinti ir apšviesti save. Kančia kaip supratimas vienintelio egzistavimo, tarsi paminklas, kuris pastūmėja žmogų į baisias mintis 48. Ar tos baisios mintys gali žmogų pastūmėti į savižudybę? Lingis rašo, kad kančia esanti daugiau nei pasyvumas, ji yra vienintelė substancija. Kenčiantis skausmą pamiršta ne tik kitus, bet ir save patį. Tu kenti kaip kenti tu, kaip kenčia kiekvienas, kaip kenčia kūniška prigimtis 49. Skausmas vienintelis sau, kuris apsunkina mūsų egzistenciją. Kančia yra patirianti tapatumą, individualumą ir vienatvę. Skausmas ir kančia pakelia mus virš mirties. Kančioje išsipildo žmogaus vienatvė, arba jo sąsajos su pačiu savimi visas intensyvumas, jo tapatybės nepakeičiamumas. Kančia pavergia, priverčia būti, išstato būties skausmui. Levinas teigia, kad kančia reiškia patekimą į gyvenimo apsiaustį, be nebūties galimybės: kančia yra negalėjimas nebūti 50. Mirties laikas nėra žmogaus laikas, o žmogaus laikas nėra mirties laikas. Ji ateina iš kito laiko. Mirtis yra amžinai ateistiška - ji niekad nėra dabar. Dabartį nuo mirties visad skiria praraja - begalinė vilties akimirka. Heidegeriškas nerimas, kaip būtis-myriop, sykiu yra ne-būties viltis. Mirties baimėje atsiranda galimybė išsivaduoti ir pagunda nusižudyti. Pas Heideggerį nerimas tampa išvengimu, pabėgimu į tuštumą, į nebūtį, tuo tarpu pas Leviną nerimaujantis žmogus pasitraukdamas į save pagilina atsakomybę, stipresnę nei mirtis. Nerimo dugne Levinas aptinka ne nebūtį, o nemarų gėrį. Jau kančioje - kuri neramindama atveria žmogų mirties įvykiui įstumto būtino subjekto aktyvumas įgauna pasyvumo pavidalą, nepaisant to, kad ir toliau jis lieka kančios subjektu. Mirtis praneša apie savo atėjimą kančios tamsybėje - gryniausias kančios būvis yra verksmas ir 47 Ten pat, p Lingis A. Our uncertain compassion. Pennsylvania State University, p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p

21 raudojimas, kuriame žmogus įpuola į visišką vaikystę ir aukčšiausią neatsakingumą. Raudoje netarpiškas kančios prisilietimas praneša mirtį. O mirtis tad veda į pradžią; mirtis kaip vaikiškas raudojimas pasikukčiojant. Yra grįžimas į neatsakingumo būklę, keliavimas atgal, savo gimimo link: mirtis, kuri liekančiam gyventi reiškia pabaigą, negali būti tik tokia pabaiga; mirimas turi turėti kažkokią kitą kryptį nei ta, kuri veda į pabaigą kaip kažkokią netikėtą pertrūkį trukmėje tų, kurie išgyveno. Žmogaus viduje įvyksta laiko apvertimas. žmogiška būtis yra mirtinga, tačiau negalinti praeiti. Esame savo kančios subjektai, tačiau negalime būti savo mirties subjektais. Mums ji yra anapus pasaulio ir anapus pažinimo horizonto. Galiausiai ji yra nežinoma. Negalime jos apimti, pasisavinti, užvaldyti; jos akivaizdoje jau negalime nei galėti, nei būti. Ji yra vyriškumo ir heroizmo riba, jos akivaizdoje žmogusliaujasi buvęs subjektu. Jos akivaizdoje išnyksta žmogaus valia ir subjektiškumas. Lieka tik atvertis nenumatytam įvykiui, kažkam absoliučiai kitam, kas sugriaus žmogišką vienatvę, kančios sutirštintą ir užgniaužtą. Tokią tragiškai silpną matome Ivaną Iljičių, kuris: lieka vienas su ja. Akis į akį su ja, o veikti su jąja nėra ko. Tik žiūrėt į ją ir stingti 51. Levinas vaizduoja santykį su mirtimi kaip santykio su ateitimi, kitybe, o taip pat ir su kitu žmogumi prototipą ar modelį. Kitas žmogus mums yra įvykis, kurio akivaizdoje, taip pat kaip mirties įvykio akivaizdoje, esame bejėgiai priimti kitybę. Jei mirtis yra pati įvykio galimybė, tai santykis su kitybe įvyksta per kančią. Egzistavimo kančios, pasak Levino, negali įveikti jokio mėgavimosi ekstaze. Ypač svarbu, kad fizinė kančia tiesiog prikausto prie išgyvenamos dabarties. Kančios esmė yra ta, kad ji įtraukia mus į dabarties esamybę 52. Kančia, pasak Levino, tai toks būties budrumas, kuris neleidžia nei atsitraukti, nei pasislėpti. Šia prasme kančia sutampa su negalėjimu išnykti, numirti. Mirtis tai ne niekas, kuris mums pasireiškia mirties baime, bet pati nežinomybė. Mirtis tai kančių riba ir anapusybė 53. Mirties pažinti negalime. Nes pažinimas susijęs su tokia šviesos erdve, kurioje dar galima kažką padaryti. Pažinimo šviesa nenumato subjekto santykio su objektu ir pačią galimybę identifikuoja kaip subjektą, tuo tarpu mirtis yra tokia tamsa, kurioje subjektas praranda savo galią, tiesiog perstoja buvęs subjektu. Skirtingai nuo Heideggerio, kuris akcentuoja per mirties baimę pažįstame niekį, Levinas atkreipia dėmesį į mirties nežinomybę ir tamsą. Mirtis yra ne pozityvi žmogaus galimybė, bet jo negalia, visų projektų sunaikinimas Tolstojus L. Ivano Iljičiaus mirtis. // Sevaspolio apsakymai. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, p Levinas E. Alterity and transcendence. // The philosopher and death. New York, p Ten pat, p Ten pat, p

22 Vienui viena mirtis yra visiška anapusybė ir kitybė, kita vertus ji naikina mano dabartį naikindama mano projektus. Mirties paradoksalumas tas, kad būdama visiška ateitimi vis dėlto reiškiasi, jei taip galime pasakyti dabartyje. Tiesa, mirtis pasireiškia staiga ir netikėtai, tačiau ji vis dėlto pasirodo šviesoje. Levinas atrodo prieštarauja pats sau. Jis postuluoja visišką mirties anapusybę, tačiau pats pripažįsta jog mirtis veikia dabartį. Kaip mirtis veikia dabartį? Mirtis išvaduoja nuo kančių, nes kančiose mes pririšti prie esamybės. Bet mirtis yra visiška ateitis į kurią negalime patekti iš dabarties. Lingis teigia, skausmas subjektyvus jausmas, tai mūsų prigimtinis juslumas, jo sumažinimas pasyvus. Jį numalšinti gali tik įsiveržusi mirtis. Ar mirtis mums kaip vienintelis išsigelbėjimas? Visame pasaulyje yra mirtis, kaip gryna išorinė pasaulio pusė, kurios realybė ir erdvė yra laikina. Pasaulis išvalomas mirties, ji apgula visas mūsų puses. Mano sustojimas arba judėjimas yra mano mirtis. Mano mirties sėlinimas atneša man palengvėjimą. Objektas sukelia skausmą. Anot Heideggerio, figūros egzistuoja, kur aš esu šaukiantis, galiu būti apibrėžtas bedugnės skolingos mirčiai. Kiekvienas buvimas pasaulyje gali materializuoti veidą sau pačiam, atsitiktinai vienintelis apgaubimas kito veido sau pačiam tamsumas 55. Kiekvienas gyvenimas gali artikuliuoti mąstytoją, artistą, meistrą, įsimylėjėlį. Mūsų lemtis yra vienas nuosprendis mirtis mūsų lemtis tampa įtvaru lauke realizuojančiame potencialumą. Vienišas žmogus gali ją įsisąmoninti perduoti kito mirčiai 56. Tačiau kiekvienas pasirinkimas ypatinga galimybė, kuri jam duoda jo gyvenimą, iri apibrėžia kitą ypatinga galimybe jam atiduoti mirtį. Tai yra jo kelias pasaulio traukime vieninteliu bendru ar anonimišku potencialu. Mirtis tai susirūpinimas kitu. Kitas tampa susirūpinusiu dėl kito buvimo. Kantas tai numalšina darbu. Aš dieviškas, pagarbus, aktyvus darbas kaip vidinis ratas. Sumažinantis jo prigimties impulsus, kurie sukelia skausmą man 57. Lingis išryškina, Aš prisiartinu prie kito nesančio atpažinto šalia. Kitas gali būti vienintelis mano reikalavimas. Mirties patale kitas susirūpina mūsų galimybėmis išlikti, kurios padaro mus autentiškais egzistencijai. Valia suteikia galimybę mums tapti pačiais savimi. Aš esu realus atėjimas (pagalba) kitam, Aš esu stumiama jėga paimti jo naštą sau, Aš esu pavaduojantis jį kai jis miršta Lingis A. Deatbound subjectivity. USA, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

23 Mirties karalystė dalyvauja kalboje ir pilietinėje struktūroje, anot Lingio. Kiekvienas tampa absoliučiu pabaigoje sau pačiam. Mirtis neabejojantis faktas, kuris sulaiko susirūpinimą. Mirtis mus įpareigoja. Kiekvienas sau yra vienišas 59. Kiekvienas nėra pasmerktas atpažinti pabaigą. Gyvenimas yra kovos komplektas (išorinis laukas, kur susipina gyvenimas su niekiu) 60. Žmogus išsigandęs laiko prisimina Egiptą. Tačiau laikas išsigąsta piramidžių. Gyvenimas nori save palaidoti ir įsiamžinti, išsilaikyti atsargoje, statyboje ir inertiškume 61. Gyvenimas egzistuoja. Suteikia konkrečią formą ketinimų ir yra tvirtas elementas istorijos, kalbos arba idealus įsakymas sau pačiam priimtas be įrodymų ir išlaikytas. Pasak Lingio, suteikimas konkrečios formos nusavina save patį. Mirtis pasaulyje yra kaip grynas atvirumas arba išsivalymas 62. Mirtis neapibrėžta ir užbaigta. Tai yra mūsų egzistencijos užbaigimas tiesioginio vyksmo sau. Nutraukimas, bendrų stūmių jėgos nedisponuojamų, neapibrėžtų, tačiau determinuotų judesių. Šaltumo artumas nebūtyje, Lingio manymu, yra lietimas manęs. Mirtis anoniminė ir neapibrėžta ir tolygiai nepastebima. Kiti mato tik tais lavonus, inertinius būvinius, kur fiksuojamas kitas 63. Mirtis gali būti vien tik apeigos. Mirtis visada yra įmanoma, neįmanoma išvengti mirties tikslaus atėjimo, baigimosi manyje vienintelio ir nepakartojamo 64. Blancho teigia, kad mirtis visai neaiškus momentas, kuris plevena mano artume. Mirtis yra prieš mane, bet jos pozicija visai nenustatoma. Su kiekviena akimirka mirtis vis labiau artėja. Mirties akimirksnis staigus. Pagarba kitiems yra negilus kontaktas, tiesaus paviršiaus būvimas. Pavyzdžiui, mano akyse, mano girdėjime, mano prisilietimuose, kūno susijaudinime. Mano jautrumas yra tvarkingo kontakto su kitu, kur juokas ir ašaros kaupiasi ir išvaikoma svetimos energijos 65. Palietimas mirties tamsoje mano aklame glamonėjime, mano bučinių prisilietimo kančios malonume. Aš matau kūną, mano rankos arti mirties sustingimo. Draugystė su kito mirtimi yra pirmesnė nei kalba ir tyla. Jean Luc Nancy sako, ekstazė tai įsimylėjėlių prisilietimai prie vienas kito. Nevienodas rankos paspaudimas ženklas bendradarbiavimo įmonių. Kito likimas, tai lietimas kaip kitas 59 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

24 mirtingasis keičiasi, ne tik komunikacijos informacijoje, bet ir supratime 66. Taip yra perduodamas kito drebėjimas. Glamonėjimas su nuraminimu skausme artėja prie pabaigos kančių. Lingis pabrėžia, Levinas rašo: kontakte rentabilus laikas, tai susirūpinimas fiziniu skausmu, kuris yra pasmerktas mirčiai 67. Mirimas kančioje ir skausme, anot Lingio, pergudrauja pasyvumą ir išsekimą. Miršti kaip kažkas kitas, šis merdėjimas nėra tavo 68. Tai tarsi buvimas perpjautam per pusę, atsidavusiam likimo ateities jėgai ir vieninteliai praeičiai. Yra vienintelis žinojimas, kad anksčiau ar vėliau mus aplankys mirtis. Mirtis nėra galimybių rinkinys, kuriuo paimamas, užgrobiamas kūnas, tai yra mirimas visų galimybių pabaiga. Visas patyrimas ir meistriškumas mūsų įgyjamas per bejėgį mūsų elgesį. Artėjančios mirties kontūrai perpjauti pasroviui. Kentimas skausmo ir laukimas mirties. Dabartyje tik skausmas ir kančia. Kenti, slegiamas pasyvumo svorio, pasyvumo, kuris veržiasi iš vidaus, kol tavo skausmo prostraciją ir pasyvumą pranoksta merdėjimas, kurio nepaliaujamas vyksmas pranoksta save, tasai, kuris kenčia, palūžta ir pratrūksta aimanom ir raudom 69. Paskutinė akimirka nėra nustatanti atvykimą, mes nežinome nei datos nei laiko. Ne mes, bet pati mirtis pasirenka laiką ir datą. Juk negali slapstytis kiekvieną akimirką, artėjant mirties akimirkai. Mirtis ateina neabejojanti, ji neapibrėžta. Ji ateina pas mus mums nepažini. Kitai ištiesta ranka palytėja kitos pažeidžiamumą, nuovargį ir kentėjimą, ir pratęsia tave ligi ten, kur ji merdi. Ji paklūsta nepažįstamam imperatyvui. Šis merdėjimas mane liečia; esi laisvas pateisinti kito mirtį, nesi laisvas savų užduočių ir civilizacijos bendrojo darbo imperatyvais pateisinti tai, jog mirštantysis paliekamas sau pačiam ar pačiai 70. Kitam kančios rūpestis, valanda panaudota vizitui į ligoninę, pokalbis su gydytoju, ir žinojimas, kad kitam reikalinga mano užuojauta. Kitiems kančia yra riba surišta su pačiu savimi. Mes jaučiame būtinumą įsipareigojimui neįsileisti nerūpestingumo. Kančios vaizdą galime iškreipti taip kaip rankas, veido grimasą, girdėjimą, atodūsius ir dejones. Tarp siekinių ir reikmenų mane susiranda kitõs akių nuogumas; jo gestai atsigręžia į mane tuščiomis; beginklis ir nuginkluojantis jos žodžių, praeinančių be jokio pėdsako, nesubstancialumas mane išsirenka 71. Veido grimasos, atodūsiai ir dejonės yra skausmo jutimai. Jo skausmas sustingdo kančią ir taip, anot Lingio, nuaidi sava egzistencijos riba. Jo žvilgsnis, gestai ir žodžiai atkaklūs ir nesmagūs drumsčia mano veiklos srities tvarką ir mane užginčija. 66 Ten pat, p Ten pat, p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

25 Kita prisiartina skradžiai sieną, kuria mano paties mirtis aptvėrė man skirtąsias užduotis, - prisiartina, kad užginčytų mane savo mirtingumu 72. Didžiausia savaiminė iniciatyva paguoda sau pačiam ir paguoda kažkieno tau ir kitam. Kada mes aptinkame save bejėgius, kitų paguoda, sielvartas. Leidžia mums tikėti ateinančia mirtimi, ir tuo pačiu su artėjančiu išsilaisvinimu iš kančios ir nusilpimo. Mes jaučiame kito agonijos palengvėjimą, kuris egzistuoja kaip sunkus išmėginimas. Jausmai palengvina atpažinimą, kuriame mes esame laisvi ir kančiai ir kitų mirimui, mirtis pas mus sugrįžta kaip užuojauta 73. Mes įpratę galvoti, kad mirtis kankiniui ateina kaip palengvėjimas. Kančia prižiūrima mirties. Mirtis nėra kančios paleidimas, tačiau paskutinė riba kančios ir nusilpimo. Mūsų jutimai paleidžiami ir palaidojami. Skausmas suteikia atėjimą ne tik iš išorės. Skausmas ilgis nebūties, kuri išvaduotų nuo merdėjimo, nepažįstamesnio už nebūtį, sukilusio iš vidaus, kad atskirtų tave nuo būties išoriškumo. Įklimpęs savy, skausmas neturi jėgų prasiveržti pro išoriškumą, kur galėtum suvokti anapus būties atsiveriančią prarają; skausmas, užtvindytas nakties ir sugniuždytas to, kas slypi nakty anapus nakties 74. Gyvenimas pasyvus, kurio dėmesys sau pačiam. Gyvenimo ritmas yra iniciatyva, didelė banga ir jėgų paleidimas. Gyvenimas suranda save egzistuojantį, kenčiantį, patiriantį daug sunkumų. Šiandien modernioji medicina rodo perspektyvas kančios ir skausmo palengvinimui. Modernusis gyvenimas stengiasi šalinti visus mums iškylančius diskomfortus. Lingis pabrėžia, kad per kai kurias dienos valandas mes jaučiame diskomfortą, o per ilgus metus jis pavirsta skausmu ir kančia. Per kančią mes matome visą egzistuojančią kančią, kuri neleidžia ieškoti paguodos. Už skausmo lieka mirtis ir tuštuma. Mūsų daiktai stumiami anapus individualios mirties sugrįžta nebeegzistuojantys, mūsų saulė, nebeegzistuojančios visos žvaigždės. Paskutinė tamsi pasaulio era susideda iš difuzinių jūros elektronų, pozitronų, neutronų ir radianų paplitusių regionuose egzistuojančiuose šiandien 75. Jaučiamas rūpestis vien nuo pažiūrėjimo. Pajunti pažeidžiamumą ir mirtingumą per tuos malonumo virpesius, kurie rimsta, ir per skausmo nerimastį, kuri sudrumsčia paviršius. Pajunti tai tose raukšlėse, kuriomis senėjimas užrašo spaudžiančią neišvengiamą mirtį. Pajunti tatai iš nuovargio ir sąstingio, į kuriuos grimzta išraiškos, jo arba jos man adresuojamos. Pajunti net, 72 Ten pat, p Lingis A. Our uncertain compassion. Pennsylvania State University, p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Lingis A. Our uncertain compassion. Pennsylvania State University, p

26 kaip kitas, stojęs priešais tave reikmenų bei resursų lauke, atiduodamas savo jėgas tarpasmeniam sumanymų maršrutui, grimzta į tvermės ir kančios laiką 76. Mes jaučiame gilų skausmą. Mūsų gyvenimas yra vien tik kentėjimas. Matyti, kas yra skausmas vadinasi turėti žinojimo skausmą. Kančia sukelia pasibjaurėjimo jausmą, veidą perkreipia skausmas. Kito kančia nesąmoningas skausmas, kuris pabūdina savo paties kentėjimo skausmą. Užuojauta nėra paprastai verta užuojautos per kito kančią. Užuojauta ilgas kentėjimas, kentėjimas, kuris dėl kito sukelia skausmą, kuris yra svetimas skausmas. Paguodos prisilietimas, sujungiantis su kenčiančiuoju, nėra praktinė jėga, kuri prasiveržia pro kliūtis, kad įkūnytų tam tikrą tikslą 77. Reikalingas sužalojimas pačiam sau, žaizda sau pačiam, kad suprastum, kas yra skausmas. Lingis pastebi, kad tarp papuasų moterys kapojasi sau pirštus, kuomet praranda savo mylimus vaikus. Guodžiančiai prisiliesti ne vaistas ar apsaugos priemonė; tai globa, kuri nė nenutuokia, ką jai daryti ar kaip išsisukti 78. Pasitenkinimas užuojauta klastingas sielvarto gundymas, kuris lieka ištikimas savo paties kančiai. Gundymo žinojimas sunkių išmėginimų, nežmoniška bedugnė, paskutinė drama, kurią patiria jis. Kančios jėga jėga iškęsti, išlaikyti skausmą. Visos jėgos reaguoja į skausmą, pasisuka prieš jį, skausmas aštrina keršijimą, kerštingumą. Kančia gali priekaištauti pačiam sau, kaltinti save patį, kaltinti save ir jausti kaltės jausmą. Skausmo smurtas, tai smogimas kūnui, prieš sąmonę. Sveiki impulsai aktyvi gyvenimo jėga, gydytojai ir medicinos sesuo, sukelia pasibjaurėjimą, infekcijos kančią, pasyvumą ir išsekimą, prislegia ir silpnina užuojautą. Kodėl užuojauta silpnina? Užuojauta aktyvi. Užuojauta kančioje parodo išsekimą. Užuojauta tampa žinojimu kito, žinojimas, kad kitam viskas gerai, paskendęs pats savyje, įklimpęs savo skausme, kito negalėjime ilgai matyti. Guodžiantis prisilietimas yra draugė, kai vienas mirtingas ir nuo kančios neapsaugotas lydi kitą, šiam grimztant į laiką, kuris neina niekur, netgi į nebūtį. Guodžiantis prisilietimas tvermės ir kančios laike atveria kelią į merdėjimo draugę ir atranda brolystę su kita ar kitu, priėjusiu paskutiniąją savo vargo ribą 79. Užjaučiančios jėgos vienintelės gali ateiti kaip kančios pagalba, kančios jėgų mišinys pačiame iškentime. Užuojauta, kuri krypsta į kitą, būgštauja, jog kitas, įklimpęs į skausmą, galbūt negebės paklusti jam adresuojamam įsakmiam kvietimui. Tavo prisilietimą kitas patiria kaip iš kitur ateinančią jėgą, kuri ištraukia jį iš skausmo, į save įklimpusio, ir įtraukia į 76 Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Ten pat, p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p

27 kentėjimą, nuasmeninantį ir nebesantį jo vieno, jau nebesanti jo 80. Užuojautos jėga gali reaguoti į skausmo jėgą, kerštingumas yra kančios jėga. Vadovavimas vienai mirčiai tai yra tai, ką myli mirtis. Tačiau trūkumas tas, kad kažkieno mirimas, gali būti netvirtas ir abejojantis, jėgos gali svyruoti. Paskutinė akimirka yra ateityje, bet ji artėjanti, kita akimirka gali būti paskutinė akimirka. Kad išgyventume paskutinę akimirką, ištvertume paskutines akimirkas, pasakytume paskutiniuosius žodžius mums reikalingas kitas ir komunikacija su juo. 80 Ten pat, p

28 Pirmapradė akistata Mes atsigręžiame vienas į kitą, teigia Lingis, kad siųstume signalus, kurie gali būti priimami, atpažįstami ir pakartojami, juk aplink mus driekiasi murmantis ir dūzgiantis pasaulis. Bendruomenė, gimstanti komunikuojant, yra pašnekovų sąjunga, - pašnekovų, kurie visi yra šiapus, kurie vienas kitam nėra kitas, bet visi to paties variantai, draugėn vienijami bendro siekio atremti teršiančio triukšmo potvynį 81 Kas yra toji komunikacija? Komunikuoti vadinasi, suprasti, jog skleidžiamas signalas kalbėtojui ir klausytojui reiškia tą patį 82. Komunikacija yra tik pasekmė logos, kuris mąstymui suteikia impulsą ar gyvybė. Komunikacija įmanoma tuomet, kai logos nutraukia ryšį su mąstančiojo savitumu bei patirtimi ir tokiu būdų pasieki universalumą 83. Komunikuoti tai kalbėti, bendrauti, būti su kitu būti pirmapradėje akistatoje. Kalba žmonių šneka. Kalbos neatskirsi nuo žmogaus, ji lydi jį visur, ką tasai beveiktų. Kalba yra instrumentas, kuriuo žmogus formuoja mintį ir jausmą, nuotaiką, norą, valią ir veiklą, instrumentas, kuriuo žmogus paveikia kitus žmones, o kiti paveikia jį. Tai tiesiog būtiniausias distancijos pamatas. Keisdamiesi su kitais prane6imais bei resursais, mes komunikuojame bendrame laike, kuriame kiekvieno individo įžvalgos formuluojamas kaip bendrasis diskursas, o su kiekvienu gimstančias jėgas absorbuoja sumanymų ir darbų anonimiškumas, - anonimiškumas sumanymų ir darbų, kurie išlieka arba suyra dėl pasaulio materialumo 84. Tuo metu pajuntamas tas laikas, kurį mums atveria baigties nuojauta. Svarbiausia būtinoji žmogaus asmenybės atrama, žmogaus prieglobstis Pav Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Levinas 1998 m. p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p

29 vienatvės valandomis, kai protas stoja į kovą su gyvenimu. Kalba kaip racionaliosios kultūros bendrijos diskurso atstovas. Ir tu iškviestas būti su kitu, kuris yra prie ribos gyvenimo vertybių, galių ribos ir jų ištakų, - pasijunti esąs prie kalbos galių ribos 85. Slaugės sako: Aš taip džiaugiuosi, kad jūs atėjote. Mat žino, kad tu gali privalai padayti kažką, kojos nebegali pasakyti ką nors mirštančiajam. Ką gali pasakyti? Kad ir ką sakytum viskas tavo lūpose skamba absurdiškai ir ir tuščiai. Tau atrodo, jog vargas ne čia, kad tu tiesiog nemoki reikiamai kalbėti niekaip nesugalvoji tinkamo dalyko pasakyti, nes neturi tokių situacijų patirties, bet ir pati kalba reikiamų galių neturi. Žodyne ir kombinacinių galimybių arsenale nėra galios pasakyti tai, kas turi būti pasakyta. Ir vis dėlto tu privalai čia būti ir turi kažką pasakyti. Dar niekad tau nebuvo taip aišku. Esama ir tų, kurie neina prie mirštančiojo patalo, sugniuždyti klaikaus kalbos bejėgiškumo. Jiems regisi, jog būdami bežadžiai, drauge su kitu jau yra nešami mirties ir tylos karalijon. Bet jeigu sukaupi drąsa nueiti, jau nebekyla jokių abejonių dėl to, kad privalai čia būti ir turi kažką pasakyti. Imperatyvu yra tai, kad čionai būtumei ir kalbėtumei; o ką pasakysi galų gale vargu ar besvarbu. Galop pasakai bet ką: Viskas bus gerai, Mama, - nors žinai, jog tai kvailystė ir net įžeidžia jos protą; ji žino, kad miršta, ir yra už tave drąsesnė. Ji nepriekaištauja tau dėl to, ką pasakei; pagaliau tai nesvarbu, imperatyvu buvo tik tai, kad tu ką nors pasakytum, - bet ką. Kad tavo ranka ir balsas pasiektų ją ir palydėtų į niekur, kurlink ji jau nešama, kad ją aplankytų tavo balso šiluma ir tonas, jos pačios alsavimui slopstant, ir kad tavo akių šviesa sutiktų jos žvilgsnį, nukreiptą ten, kur jau nieko nepamatysi 86. Lingis sako, vis dėlto akivaizdžios yra pastangos suvokti save, savąjį gyvenimo kelią, parodyti, kaip veikia mąstymo ir iškalbėjimo instrumentai. Taip asmeniška, kad jau filosofiška. Kalbama apie potyrius suvokiant, jog potyriai iš esmės negalimi išsakyti. Kalba, kalbėjimo aktas remiasi socialiniais kodais, naikinančiais išgyvenimo (arba gyvenimo) unikalumą ir intensyvumą. Vis dėlto nėra beprasmės pastangos perteikti tylos klyksmą, palaikantį autentišką egzistencinę ištarą. Ribinė situacija kai vienas bendruomenės narys traukiasi iš mūsų tarpo, kai kažkas pasiekia savo gyvenimo galą, - tai tokia situacija, kai mes, einą prie jo būti, mes turį, prie jo būti, pasijuntame priėję kalbos ribą. Tai ne tas momentas, kai kalba tylomis tampa nebereikalinga, bet tas, kai jau nebėra esminga tai, kas turi būt pasakyta, o sakymas ir sakantysis nesvarbu: priešingai, dabar suvoki turįs čia būti ir turįs kalbėti. Turi kažką pasakyti kažką, ko negali pasakyti kalba, ko nerasi bendrojo diskurso resursuose, pasakyti kažką, kas pagaliau yra neesminga Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

30 Merleau-Ponty komunikacijos akte, siūlo savas interpretacijos perspektyvas. Jis išryškina gestą. Pavyzdys su kūdikiu, kuris nusišypso pamatęs mamos veidą arba jausdamas prisilietimo šilumą atskleidžia, anot Merleau-Ponty, kad suvokdami išraiškos prasmę, neinterpretuojame, nebandome atsekti, ką ši išraiška ženklina, bet suvokiame išraiškos reikšmę betarpiškai. Todėl ji teigia, kad Mums reikia atmesti išankstinę nuomonę, kuri meilę, neapykantą ar pyktį padaro vidine tikrove, kuri prieinama tik vieninteliam liudininkui, tai yra, tam kas ją patiria. Pyktis, gėda, neapykanta, meilė, nėra nuo kito sąmonės gilumoje paslėpti įvykiai, tai elgesio tipai ar elgsenos stiliai, kurie matomi iš išorės. Jie yra veide ar geste, o nepaslėpti už jų 88. Kitaip sakant ženklas ir tai, ką jis ženklina, žmogiškoje išraiškoje sutampa. Šitoks ženklo ir to, ką jis ženklina sutapimas žmogaus kūniškoje išraiškoje, nebeleidžia suprasti kūno tik kaip proto tarpininko bendraujant su kitais žmonėmis, nes būtent pačiame kūno geste ir yra mūsų santykio su Kitu ir pasauliu išraiškos reikšmė. Žmonėms, kurie suvokia niekada nepatirsią kito žmogaus artumo. Esminis prieštaringumas visi išgyvenimai, visos prasmės bei reikšmės komunikacijos akte virsta virpesiais, kuriuose niekaip neaptiksi jokios sielos, jokio subjekto, jokio vidinio Aš ir jokių prasmių. Tai paskutinis momentas, kai visa, ką mes turėjome vienas kitam pasakyti, tylomis pasibaigia, mirštant vienam iš mūsų, ir be žado kūkčiojant atėjusiam kalbėti. Tai sykiu yra ir pradžia, komunikacijos pradžia 89. Daugiausia ko gali tikėtis tai prisitaikyti iki gramatinės bendraties, diskurso subendrinto bendravimo, ištirpstančio fono triukšme. Nei kalba, nei pranešimas čia nieko negali padėti joks pranešimas neprielaida įvykio. Ir vis dėlto tai susitikimas, kurio geidžia žmogus, apie tokį susitikimą su kitu, kuris yra egzistencinis įvykis, naikinantis savivaizdžio ir sąvokų įtvirtinamas ribas. Pasak Lingio, susitikimas, mirtis, įvykis, ištinkantis žmogų nušvitimas tos sąvokos ir metaforų geluonys yra tam tikros diskurso vietos, reikalaujančios sąmyšio, padedančio išeiti iš savojo kiauto ir pasijusti su tais, su kuriais niekas neturi nieko bendra: su mistikais, su teroristais ir laukiniais, klaidžiojančiais plytinčiose dykrose anapus civilizacijos įteisintos tiesos 90. Tačiau tie neturintys nieko bendra nėra marginalai, liumpenai ar autsaideriai, - tai žmonės, kurie sugeba pakelti ne tik negailestingą įteisintų tiesų pjudymą, kankinimus, bet ir apšviečiantį gyvenimo myriop siaubą. Mirties siaubas yra esminis išgyvenimas, teikiantis žmogui galimybę patirti save kaip mitą, kaip esantį anapus, kaip nebeesantį čia ir dabar, kaip peržengusį rasės ir kultūros įtvirtintas nejaučiamas iki tol ribas. Šitai ištinka žmogų netikėtai: mintis išneria iš ištaros, apibrėžtumai subyra, kūnas nebesieja su buvusiu ir būsimu Aš. Patirdamas save kaip 88 Merleau-Ponty. Sens et non - sens. Paris p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p

31 kitą žmogus ir gali esmiškai susitikti su kitu žmogumi, įveikdamas ir kalbinės komunikacijos kodus ir sykiu visatos triukšmą, kurio elementas jis ir yra. Žmogus suvokia save per kitą asmenį. Tik būdamas su kitu, gali atrasti ir save. Kai akis į akį susiduriame su kitu, mums svarbus jo arba jos kitoniškumas, - štai, kas mus jaudina ir meta mums iššūkį. Kiekvienas pokalbio partneris virsta tapačiu kitam: Klausytojas tampa kalbėtoju, sakančiu tai, ką girdėjo, o gavėjas to, ką priėmė, šaltiniu 91. Žmogus nėra esmiškai apibrėžtas, kartą ir visiems laikams kažkieno patvirtintas Aš, kad jis nėra tam tikra stabili dvasios struktūra, kurią užpildo ir išskleidžia patyrimas, derina su etiniu atsakingumu. Žmogus yra tam tikras būdas nepertraukiamai ir negailestingai produkuoti save. Lingis laikosi prancūzų fenomenologinės etikos tradicijos, gvildenančios autentišką individo pasirinkimą kitų individų pasaulyje. Autentiškumo svarba prancūziškąja fenomenologijos tėkmę natūraliai susieja su Heideggerio aiškinta autentiška ir neautentiška egzistencija, mirties kaip galutinio, žmogaus gyvenimą įprasminančio rėžio samprata. Mirties įprasta vengti, elgiamasi taip, lyg ji neliestų konkretaus tavęs. Viešojo gyvenimo struktūros nuslepia ir nukenksmina mirties siaubą jis pakeičiamas užuojauta, gailesčiu, iškilmingumu, ritualais, nebeturinčiais psichinės gyvasties. Per kitą supranti savo tapatybę, kuri pasireiškia per mirtį. Sykiu nuslepiama ir autentiškos būties galimybė. Tik pajautus mirtį kaip žmogiškosios būties išsipildymą, veriasi autentiškos egzistencijos prošvaistė: žmogaus būčiai lemta būti vienai pačiai, jai niekas negali padėti, ja niekas negali pasirūpinti, jos esmė yra laisvė būti myriop, išsigydžius nuo kaip visi bendrijos iliuzijų. Kiekvienas džiaugimasis yra mirtis: tai tokia mirtis, kurią pažįstame kitaip, negu ją pažįstame Heideggerio baimė kaip nublokšti iš būties į nieką, ir kitaip, negu ją pažįsta skausmas, - kaip įklampinančią savin, įvarančią savin pakeliui pasyvumą; ši mirtis ištirpina nei pradžios, nei pabaigos neturinčioje, neaprėpiamoje pirmapradės terpės pilnybėje 92. Mirtimi negalima pasidalinti, kaip tik ir įmanoma pasijusti ištiktam bendrumo, susitikimo su kitu: Vienas tampa kito broliu, kai be išlygų atsistoja ton vieton, kur kitam žioji mirtis 93. Kaip išsakyti išlikimo būseną, savąjį susitikimą su kitu, kada jau aiškiai suvokta, jog diskurso prasmės siejasi į lengvai išsisklaidančius miražus. Kaip kalbėti, kad vėl po kojų pajustum dirvą? Kitas atsigręžia į mane ir prabyla; jis arba ji kažko, klausia. Jos žodžiai, kuriuos suprantu, nes jie yra mano paties kalbos žodžiai - prašo informacijos ir nurodymų 94. Neįmanoma išsiaiškinti, kodėl baigiasi noras ir prasideda ištarmė, ir niekada nebaigsi aiškintis, ką iš tikrųjų norėjai 91 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

32 pasakyti. Žmogus yra vieta, kur pasaulio gaudesys virsta trumpalaike prasme. Galima visai puikiai gyventi jos įsikibus, tačiau galima pasistengti ir išgirsti tą prasmę nešantį, žadą užimantį gausmą. Per smelkiantį nerimą pajusti gyvybės karštį ir pulsavimą, gyvybės, kuri yra mano vieno, ir įsikibti į ją kaip į galią, kuri nori būti, - vadinasi, pajusti atramą žemės, vis dar tebeesančios man po kojomis, ir pajusti ją palaikant galimybes, skirtas man vienam 95. Pasak Lingio, kito veidas tai paviršius, kuriame mums atveriamos jo laikysenų ašys bei kryptys ir jo judesių intencijos. Tas kito veidas mums parodo, kaip jis supranta mus. Kitos veidas tai kančios paviršius, kuris man atveria jos jautrumą ir imlumą, jos pažeidžiamumą ir mirtingumą 96. Kitas ieško, kas prisiliestų ir palydėtų. Kitų mirimas iškelia mums tą įstabų būties fenomeną. Žinia apie kitų mirtį skatina galvoti: o kaip tai susiję su manimi? Kitų mirtis tai įvykis tarp gausybės kitų pasaulio įvykių, kitų mirtis suardo pasaulio tvarką. Kiti juk negalės už mane numirti. Kito žmogaus mirties niekas negali atimti. Kito kančią atpažįsta mano rankų, mano balso ir akių jautrumas, - jie pasijunta trikdomi jau nebe mano imperatyvo, bet to, kad kitas apleistas ir pažeidžiamas 97. Kito prisiartinimas prie mūsų reikalauja, jo supratimo, į tai mus pastumia mūsų jautrumas, ištiktas jo kančios. Kaip šis kūniškas subjektas egzistuoja pasaulyje, t.y. aptarus patį subjektą, reikia nustatyti koks yra šio subjekto santykis su jį supančiu pasauliu ir kitais žmonėmis. Ir tuomet, pasak Lingio, pradedi suvokti kitus. Tu jau nebematai savęs kituose ar kitų savyje. Imi matyti kitą kitoje vietoje ir laike. Suvokti jį ar ją kaip kitą gausybėje lygiaverčių ir tarpusavy pakeičiamų kelių, resursų, kliūčių ir žabangų, - tai matyti save, ribojamą savo paties vietos ir užduočių. Tai tavosios mirties siena aprėžia ratą galimybių, galimų tau, ir atskiria jas nuo tų, kurios skirtos kitiems. Kita mirtis aprėžia ratą galimybių, galimų kitam. Savo mirties tolumu, palyginti su tavąja, kitas arba kita yra skirtingas 98. Ar paliečia mane kito mirtingumas? Lingis atsako, kad kito mirtingumas mane paliečia. Paliečia ne tiktai tuo, kad jo mirtingumo jausmas verčia mane matyti jį kaip skirtingą, skirtą užduotims, aprėžtoms būtent jo ateinančios mirties 99. Pasak Heideggerio, geriausia ką galiu padaryti dėl kito, tai palikti jį laisvą su jo mirtimi. Aš juk gimstu, teigia Lingis, ton vieton, kurią paliko laisvą kitas, ir esu tarsi pasiunčiamas eiti toliau keliais, kuriais jau žengė kiti. Pasaulis man iš pat pradžių yra galimybių, kurias suvokė ir suprato kiti, - galimybių kitiems, - laukas. Tos galimybės, kurias 95 Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p

33 atrandu sau, yra man paliktos kitų 100. Ir net galima įžvelgti paliktoje vietoje ir paliktuose daiktuose kito įsistovėjusią tvarką. Gimęs kažkieno kito paliktoje vietoje jau, įsakmiai pašauktas mirties, kuri yra mano, suvokdamas man vienam atviras išskirtines galimybes, aš atrandu kitus su jų kitoniškumu, užimančius savo vietas ir turinčius savo atviras galimybes. Kiti, atsidedantys savo ypatingoms galioms, taip pat aptinka galimybes, kurių jie negali aktualizuoti ir kurias palieka man 101. Tuo metu, kai mes sėdime prie mirštančiojo, laikas bėga nesustabdomai. Kiekviena minutė mūsų artimajam gali būti paskutinė. 100 Ten pat, p Ten pat, p

34 Laikas ir mirtis Būnant drauge su kitu, kuriam tenka kentėti, ir ateinat kentėti drauge su juo, mirštančiu, patiriamas laikas, atsijęs nuo pasaulinio. Merdėjimas užtrunka; tatai tęsiasi keistą laiką, kuris griauna tavo numatytąjį, tęsiasi laiką be ateities, be galimybių, laiką, kai nebėra ką daryti, vien tverti laiko esamybę 102. Anot Lingio, merdėjimo laikas atkerta galias nuo siekių ir jų pabaigos. Mirties neišvengiamybė esą atkerta nuo mūsų praeitį, kurią gali sugrąžinti, išsaugoti vien sukaupdamas savo jėgas galimybėms. Tu nužengi toli, kur laukia paskutinė valanda; tu pasijunti pakibęs tokiame laike, kuris yra plūduriavimas, kuriame, niekur neidamas, esi suvaržytas žengti toliau 103. Mirštame tokioje laiko atkarpoje, kuri, pasak Lingio, nepaliaujamai ir neatmenamai ateina iš niekur ir nueina į niekur. Būdama absoliučiai išoriška asmeninės ar tarpasmeninės istorijos laikui 104. Kaminska nagrinėdama Leviną rašo, kad žmogaus gyvenimas turintis savo laiką. Esą savas laikas atskiriantis žmogų nuo savo mirties. Laikas kaip tik ir yra faktas, kad visa atiduota prievartai mirtingos būtybės egzistencija nėra būtis myriop, bet tas dar ne, kuris reiškia būdą būti nepaisant mirties pačioje jos nepermaldaujamoje artumoje 105. Valia apibrėžianti žmogų Pav Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Ten pat, p Kaminksa A. Begalinė vilties akimirka, arba apie mirtį Levino filosofijoje. // Logos Nr. 40., p

35 kaip laikišką būtį. Pasak Kaminskos, mirtingos būtybės laisvė vis dėlto yra mirtinga, pasirodanti tik atidėtu laike mirties būtinumu. Kito žmogaus mirties patirtis yra vienintelis mums prieinamas būdas išgyventi ją subjektyviai, nes niekas, kas pats miršta, neišgyvena mirties. Kiekviena mirtis yra smėlio smiltis, įkrentanti į gyvenimą, kuris pasileidžia Levino manymu, savo pačių mirties vis dėlto nededukuojame pagal analogiją su kitų žmonių mirtimi. Savo pačių mirtį atrandame kentėdami ir nerimaudami, bijodami dėl savo būties, nujausdami pavojų. Mirtį pajaučiame visa savo esybe. Mirties nenumatomumą sudaro tai, kad ji nėra duota jokiame horizonte 106. Baimė, ištinkanti žmogų jo paskutinio žudiko akivaizdoje, yra būtis myriop: mirtis gresia man iš už šio pasaulio [...] priartėja bijant kažko ir viliantis kažkuo. Levinas parodo mirties užklupimą kaip prievartą, kaip svetimos valios tironiją. Mirtis ateina iš žmogiškos negalios laiko, iš svetimos valios erdvės. Sąmonė, negalėdama peržengti paskutinio nuotolio iki jos, lieka šiapus. Žmogus gyvena tol, kol dar mato priešais save nuotolio erdvę; tačiau sienos, tarp kurių jis yra uždarytas, nepaliaujamai artėja, kol ribą peržengia ji - plaukianti prieš žmogiško laiko tėkmę, kad sutraiškytų mus savąją valia. Mirtis jau nebėra laisvės patirtis. Mūsų laisvė nepatiria mirties, priešingai, tai mirtis išbando laisvę.todėl, Levino manymu, grėsmingiausia žmogiškos valios liga yra ne mirtis, o kančia. Mirties ir laiko analogijos pagalba, Levinas laiką supranta jau ne kaip užlaikymą ir pratęsimą, bet kaip monadiškai į atskiras akimirkas suskaidytą laiką. Tiktai išsivaduodamas nuo dabartyje besitęsiančios praeities subjektas gali tapti subjektu. Dabarties tęstinumas Levino manymu prilygsta nemigos ir nemirtingumo esaties amžinybei, kurioje negalimas joks pertrūkis, jokia pradžia. Tiktai gimdamas ir prabusdamas subjektas įgyvendina savo pašaukimą, kurį jis gauna iš nepažįstamo Kito. Šia prasme mirtis simbolizuoja ne pabaigą ir niekį, bet prasidėjimą pakilime iš anonimiškos esaties, kuri įveikiama laiko akimirksnių skirtyse. Ką Levinas pasiekia atmesdamas išgyvenamo, intencionalaus laiko struktūras ir apeliuodamas į monadišką, skirtingų ir nepakartojamų akimirkų laiką? Viena vertus jis atrodytų vėl sugrįžta prie empirinio ir objektyvaus laiko suvokimo paradoksų: pirma, pripažįstama, jog laikas yra nereflektuojamas akimirksnių blyksėjimas, nes kiekvienas akimirksnis naikina prieš tai buvusį, antra, teigiama, kad laikas yra nuo subjekto išgyvenimų nepriklausoma laiko linija sudaryta iš vienas kito atžvilgiu indiferentiškų momentų. Kita vertus Levinas siekia parodyti, jog subjekto gimimas, prasidėjimas yra galimas tik absoliučiai laisvą akimirksnį, kuris nepriklauso nei nuo praeities, nei nuo ateities. Be to, šis metafiziškai autonomiškas subjektas, kuris atgauna galimybę disponuoti savo egzistavimu, pasirodo esąs priklausomas nuo Kito. Šita priklausomybė nuo Kito yra jau kito lygmens nei istorinis ir kultūrinis intersubjektyvumas. Kultūroje, kurios 106 Ten pat, p

36 aprašymais remiasi fenomenologija, santykiai tarp subjektų yra abipusiai. Aš suvokiu ne tik savo priklausomybę nuo kito, bet ir kito priklausomybę nuo manęs. Tuo tarpu Levinas pabrėžia metafizinę etikos pirmenybę istorijos ir kultūros atžvilgiu. Todėl santykį su absoliučia kitokybe jis tvirtina esant nesimetrišką. Kitas yra pirmesnis ir svarbesnis nei aš. Levinas remdamasis Šekspyro Hamletu alternatyvai būties ir nebūties, iškelia klausimą Būti ar Nebūti? Tai tarsi mirties ir gyvenimo kalbėjimo neatidėliotini klausimai. Būti ar Nebūti nėra paskutinė alternatyva, juk kiekvienas atvejis turi tam tikrus klausimus. Tačiau gyvenimo ir mirties pora redukuojama buvimo ir nebuvimo. Tai nėra metafora. Mes privalome gauti atgal konkretų mirties apsvarstymą. Pora neišardoma. Gyvenimas gali manyti mirtis neegzistuoja, tačiau priešingai žmonių gyvenimas, tiksliai tiek kiek yra žmonės iškelia klausimus visur apie žmonių mirtį, kuri nėra mirtis teisinga, bet kam 107. Kas yra mirtis? Mirties meilė, kuri neabejotinai daugiau buvimas. Meilė arba ne meilė tikrai daugiau gilus klausimas. Būti ar Nebūti? Mes žinome mirtis pabaiga, tačiau mes žinome, kad taip pat nėra pradžia. Kada mirtis ateina ten, mes neesame ilgai ten. Tai yra pabaiga ar pradžia? Leidžia mums prisipažinti, kad niekas yra visur. Galbūt mes vis dar įsisąmoniname, kas apima visą nežinomybę. Idėja išskiria vidurio dalį iš nežinomybės ir paslaptingumo teritorijos 108. Mirties klausimas teisingas. Aš darau užuominą mirtis gyvenimo metafora. Mes vartojame du žodžius nuolat į priekį, mūsų ištvermingumo buvimas. Žmogaus pašaukimas nesuinteresuotas, tai yra išsilavinimas, kuris pagarbus mūsų buvimui ir rūpinasi mūsų ar kito buvimu. Be to, Aš visada mėginu įvesti paslapties idėją neišvengiamą aprašymą ir mirties terminologiją. Mes privalome matyti kito veidą smurte, kuris skleidžia mirtį tiksliai kadangi nėra įmanoma, ne kas nors. Tačiau anksčiau mirtis kito, mūsų kaimyno mirtis paslaptingai pasirodo man, koks nors pavyzdys, aplink vienišumą link kurio Aš galiu būti abejingas. Mes pabudiname kitą 109. Heideggeris daro išvadą, kad visos suvokiamos reikšmės nuostatos yra žmogaus ėjimas link mirties. Jis mano, kad pabaiga nustatyta jutimais. Jis nešioja jo mintis tai yra paskutinis padarinys, ir mano mirtis man niekas, tačiau paskutinės pačiam sau. Aš nustembu tai yra faktas, artėjant mano pabaigai - paskutinėms akimirkoms. Tai nėra būdas mąstymo einančio anapus mano mirties, mirties kito žmogaus, ir neegzistaujančio žmogaus tikslus mąstymas anapus vienintelės mirties. Aš neturiu noro parodyti kažką kilnaus, sielos patvirtinančio. Kad Aš norintis, mirti kitas gali sudaryti centrinį patyrimą man, bet kurie ištekliai atkaklumo mūsų savas buvimas gali būti egzistavimas. Kaip pavyzdį Levinas pateikia Holokausto įvykius tai tarsi distiliavimo neišsenkama reikšmė. Tačiau kieno nors mirtis, kuri mums yra dabartis ir Aš 107 Levinas E. Alterity and transcendence. // The philosopher and death. New York, p Ten pat, p Ten pat, p

37 vienodai sakau kieno nors prisiartinimas mirtingo žmogaus, aidas nepaprastas, nežinomas galėjimas klausytis. Mes sulaikome nenugalimumą, netikėtumą, kur mirtis kito žmogaus. Kito mirtis, kurį mes mylime negalime pripažinti prie mirties visa drama intensyvi kadangi gyvenimas kito - džiugi šypsena į priekį visas intensyvumo. Tai nėra vienintelė mintis kito; atrodo mylinti mirtis, kuri kitą paima sotų jo egzistavimą ir gyvenimą ir tapatingumą minimaliai kitam 110. Mums mūsų mirtis praneša, kad mes prarandame vienintelį save, pasakymą ėjimo, mes įeiname į artimą draugo santykį kur mirtis, yra kiek daug tai yra įpynimas į mūsų gyvenimą. Tai nėra intensyvumas. Aš turiu protą ir mano analizė artima sugrįžimui mano mirtyje. Kalbant apie Holokaustą tai vienintelis mirties palietimas paties per atsakingą žmogų. Aš turiu, klausti pats, o veidas kito žmogaus priemonė. Aš turiu leisti pats pasakyti, pirmiausia pavyzdį. Tiesumo ir sugrąžinimo: buvimo veidas veidui, tiksliai jei jis yra pažeidžiamas kažkuo grasinantis dalykas, tuščia sritis, yra visur nešiojama sutrumpintą atstumą tarp dviejų taškų tai nėra originali linija pagal, kurią veidas Aš netikėtai susitinku pažeidžiamą mirties 111. Turbūt mūsų mirties kelias nustebęs mano veidu, tačiau Aš nematau savo mirties. Pirmiausiai akivaizdus dalykas kito veidas atviras buvimui ir gynybai. Žmonių buvimas jo veide daugiau atviras atvirumui pačiam buvimo. Vienišam jo stovėjimui priešais smurtą, mirties įvertinimą. Levinas teigia, kad pats banaliausias faktas nėra visai banalus, kad aš galiu numirti už kitą. Kada mes pajaučiame mirtį? Ar galime per savo asmenybės tapatumą kalbėti apie mirties problemą? 110 Ten pat, p Ten pat, p

38 Asmens tapatumas ir mirtis Mirties fenomeno problemą Lingis formuluoja remdamasis fenomenologijos įžvalgomis. Čia jis randa daugiausiai atsakymų į savo keliamus klausimus. Bet daugiausiai atsakymų jis aptinka sekdamas Merleau-Ponty ir E. Levino fenomenologine patyrimo samprata. Neveltui šiame darbe nagrinėdama mirties problemą fenomenologijoje ir remiuosi A. Lingio ir E. Levino įžvalgomis. Į Lingio mirties fenomeno problemą pažvelgsiu per asmens tapatumo prizmę, nes Lingis pabrėžia, jog asmens tapatumo problema mums iškyla tik ekstremaliomis mūsų gyvenimo situacijomis. Tik ekstremalią gyvenimo akimirką mes susiduriame su mirtimi ir tik tada mums iškyla klausimas kas gi yra toji mirtis? Ir kodėl apie ją susimąstome tik pažvelgią jai į akis. Išryškinti, kad individas savo tapatybę įgyja ekstremaliais savo gyvenimo momentais būtent merdėdamas. Kad per savo mirtingumą pažįstame save. Lingis tvirtina norįs į mirtį žiūrėti kaip į pokštą. Esu keletą kartų buvęs netoli mirties. Didžiausias mano noras pasijuokti prieš mirštant. Netikiu siela 112. Lingis asmens tapatumo sampratą apriboja žmogiškojo gyvūno racionalumu, kai pastarasis nėra vartojamas jokiu praktiniu ar kultūriniu aspektu. Nagrinėdamas asmenybės tapatumą remiasi prancūzų filosofu Merleau-Ponty. Kas aš esu? Atsakymą į tai grindžia fenomenologine Merleau-Ponty patyrimo samprata. Iš ko susideda tas asmens tapatumas? Nagrinėjant Lingio Asmenybės tapatumas, galime teigti, kad tai: aš veiksme, momentinis tapatumas, pilnatvė ir asmeninis tapatumas, veikiantis Pav Antropologas, filosofas Alphosas Lingis gyvenantis JAV. // Respublika. V., 2001, gegužės 1 d., antradienis. p

39 aš, garbės žodis, charakteris, savitas charakteris ir orumas. Tapatumas, kas jis tai asmenybės galia ir substancija? Pasak Lingio, mano veiksmai yra praeinantys ir nutrūkstantys. Taip pat epizodiškas ir trumpalaikis yra ir mano asmeninio tapatumo jausmas 113. Merleau-Ponty, asmeninio tapatumo problemą nagrinėja per kūną. Merleau-Ponty pirmasis kūną pradėjo traktuoti ne kaip įrankį ar objektą, mąstančio subjekto atžvilgiu, bet kaip patį subjektą. Laidotuvėse, sako Merleau-Ponty, aš sutelkiu dėmesį į karstą, mintis ir jausmus į velionį, mano kūnas atsiduoda gailesčio jausmui 114. Savo tapatumą suvokiame per savo kūną. Mirties akimirką, žvelgdamas į velionio kūną džiaugiesi, kad čia dar ne aš. Asmeninio tapatumo momentas yra intencionalus lankas sutelkiantis individo percepcijas, intencijas ir emocines galias, maksimaliai suaktyvinantis įgūdžius 115. Artėjantis grėsmingumas gali bijančio ir nepaveikti, gali ją aplenkti. Tačiau dėl to baimės, nemažėja. Kai šis nors dar ne, tačiau bet kuriuo momentu staiga įsiveržia į čia būtį, baimė tampa išgąsčiu. Išsigąstama to, kas pažįstama ir sava. Tačiau jei tai, kas artėja, lieka visiškai nepažinta, baimė tampa klaikuma. Kai tai, kas artėja įgauna klaikumos pavidalą, be to, dar ir netikėto susidūrimo su tuo galimybės modusu, - baimė tampa siaubu 116. Pasak M. Heideggerio, būties mirčiai esmė siaubas. Heideggeris parodo, kad integruojant mūsų galias, įgūdžius, percepciją, supratimą ir sprendimus, dabartyje sutelkiama praeitis ir ateitis 117. Padaryk tai! Padaryk taip, tarsi nuo to priklausytų visas tavo gyvenimas! sakome balerinai, pasiryžusiai tapti pagrindinio vaidmens atlikėja. Atlik taip, tarsi tai nulemtų tavo gyvenimą! mąsto chirurgas eidamas į operacinę 118. Žvelgdamas iš šios perspektyvos, Merleau-Ponty teigia, kad tame pirmajame santykyje su aplinka aptinku save: kaip kūną angažuotą bendražmogiškame pasaulyje 119. Tokioje nereflektuotoje patirtyje nepatiriu savęs kaip dviejų substancijų junginio. Pavyzdžiu gali būti paprasčiausia įsipjovimo į pirštą patirtis, kai tai įvyksta mes sakome - man skauda, o ne - aš manau, kad mano kūnui skauda. Taip pat, mes negalime pakeisti žvilgsnio į savo kūną perspektyvos, mes negalime pakeisti savo vietos erdvėje kūno atžvilgiu ir t.t. Visi šie savęs suvokimo išskirtinumo pavyzdžiai, anot Merleau-Ponty, tik dar kartą įrodo, kad kūnas nėra tik 113 Lingis A. Asmens tapatumas // Problemos. 2002, nr. 61., p Ten pat, p Ten pat, p Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. V., p Lingis A. Asmens tapatumas // Problemos. 2002, nr. 61., p Ten pat, p Merleau-Ponty M. Le corps, Enveloppe vivante de nos actions // Hrusmou D., Malfray M. A. Les pages les plus célèbres de la philosophie occidenta le de Socrate à nos jours. France, p

40 daiktas tarp kitų daiktų, todėl jis teigia, kad aš nesu prieš savo kūną, o esu savame kūne, ar tiksliau aš esu manasis kūnas 120. Tad pasak Merleau-Ponty, aš pats sau esu mano kūnas, bent jau tuo mąstau, kuriuo savo nuosavybę vadinu sava ir atvirkščiai mano kūnas, kaip mano būties visumos projektas, yra toks pat natūralus subjektas kaip ir visa kita 121. Merleau-Ponty teigia, kad jis yra manasis kūnas. Ką apie tai mano mąstytojas Lingis. Ar galime per kūno sampratą įžvelgti mūsų asmenybės tapatumą? Lingio nuomone, tai toks diskursas, kuris paremtas kūno pojūčiais, jis registruoja tai, ką matė ir girdėjo individai, ką gali laiduoti jų kūno galios. Laukinis esą apnuogintas kūnas, pilnas ryžto ir didžiavimosi jėga, kurios kupinas jis žengia į tropinį mišką ar savaną. Kitų kūnai regimi tiesiog kaip jų stiprybė ir greitumas, jautrumas ir aiškiaregystė, narsa ir ištvermė individualios ypatybės, kurios nėra stebimos ir registruojamos tik bendromis kategorijomis, bet patiriamos ir patikrinamos dėl priešpriešos su jomis 122. Kalbėdamas apie kūno sampratą, filosofas išskiria kankintoją ir auką. Anot Lingio, kankintojas stengiasi suniokoti aukos kūną ir įrodyti jam, kad pastarasis teroristas, o tai, kuo jis tiki, yra iškraipyta tiesa ir apgaulė. Iš savo aukos, kai jos kūnas niokojamas iš skausmo ir žaizdų masę, kankintojas reikalauja kažką pasakyti: prisipažinti. Aukos kūnas, pasmerktas pūti, vis dėlto yra vieta, kur kažkas priešinasi. Kai kankinimo auka pasijunta besipriešinanti netgi įvaryta į degradavimo būklę ji supranta, kad priešinasi ne iš charakterio ar valios 123. Lingis pabrėžia, privalau valdyti savo gyvenimą. Kuo aš galiu valdyti savo gyvenimą? Pačiu savimi. Net jei mano savasties jausmas yra susijęs su tuo, ką darau, galiu padaryti ar esu padaręs: Aš vis dar nėra tik paprasta šių veiksmų suma, nors jie sutelkia visą mano perceptyvumą, žinias ir įgūdžius 124. Kas esu Aš? Aš viskas: Aš sakau, Aš darau, Aš einu, Aš miegu, Aš galvoju, Aš myliu Aš mirštu ir taip toliau. Visus šiuos veiksmus atlieku Aš pats. Juk niekas kitas už mane numirti negali. Šiais veiksmais pabrėžiu savo tapatybę. Parodau, kad Aš esu. Ar girdyte mane? Aš šūktelsiu, kad mane išgirstų. Žodis Aš tiesiog yra įsipareigojamas gerbti šiuos žodžius. Savyje įtvirtintas žodis išlieka mūsų jautrume, nervų sistemoje, biologinių ritmų impulsuose ir 120 Ten pat, p Sodeika T., Baranova J. Filosofija XI-XII kl. V., p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., p Ten pat, p Lingis A. Asmens tapatumas // Problemos. 2002, nr. 61., p

41 tempe 125. Pasakymas Aš atskiria nuo kitų, nuo minios, institucijos, sistemos. Šiuo žodžiu atsiskiriama nuo jų praeities ir ateities 126. Taip atskiriu save nuo kitų, nuo diskurso su jais. Aš kiekviena kartą esu savitas. Aš tiesiog išreiškia mano asmenybę, mano unikalumą. Tai, ką vadiname asmeniniu tapatumu, nėra nei tiesiog mūsų atliekami veiksmai, nei motyvacijų kompleksai, atskleidžiantys vidines šių veiksmų priežastis, nei mūsų įsipareigojimai tam, ką mes vertiname 127. Lingis remdamasis B. Williamsu teigia, kad asmeniniam tapatumui substanciją suteikią mūsų charakteris. Asmeninio tapatumo žodis kyla iš žodžio Aš Mes jaučiame kitų asmeninį tapatumą, ir kiti jaučia mūsų asmeninį tapatumą, mums pripažįstant jų veiksmuose ir charakteriuose tuos bruožus, kurie kartu yra aprašantys ir vertinantys ir kuriuos mes apibūdiname tankiomis sąvokomis Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p Ten pat, p

42 E. Levino ir A. Lingio mirties interpretacija literatūroje Šiame skyrelyje noriu panagrinėti pagrindines Levino ir Lingio mirties fenomeno problemas. Kurias galime įžvelgti praktikoje. Besiruošiant rašyti magistrinį darbą perskaičiau prancūzų rašytojo P. Besson veikalą Jo brolis. Knygą apie vieno jaunuolio ligą ir mirtį. Skaitant jaučiau jo artimumą Levino ir Lingio filosofijai. Skaitant knygą tarsi įžvelgi filosofų minimą kančią, skausmą, kitą, mirtį. Knygos autorius rašo: Mes nesame pasirengę netekčiai, artimo žmogaus mirčiai. Šito negalima išmokti. Prie mirties negalima priprasti. Kito žmogaus mirtis užklumpa netikėtai, nuginkluoja, sutrikdo, net jei ir būna numatyta aiškiausiai iš visų įvykusių. Ji yra absoliučiai tikras, bet vis tiek praktiškai nesuvokiamas dalykas, nuo kurio keistai apkvaištame 129. Ši Besson romano citata, tarsi praktika Levino ir Lingio teorijos. Mirtis mus gazdina ir mes niekada nesame pasiruošę ją priimti. Kaip ir Levinas pabrėžia, nežinome laiko kada ji pasibels į mūsų duris. Dažniausiai kaip pripažįsta Lingis ji mus užklumpa netikėčiausiu metu. Taip ir knygos herojus gyvena įprastą gyvenimą. Ir vieną dieną netikėtai sužino, kad jis serga mirtina liga. Ir tada supranti, kad ta akmirka su kiekviena sekunde pas tave artėja. Ne tik mirštantysis, bet ir mes aplinkiniai, Aš nežinau kaip reaguoti į nemalonią, skausmingą žinią. Prancūzų rašytojas rašo: Mes mokame ją įvardinti, apie ją kalbėti, o kai ji ateina, kai ji jau čia, kai pakerta artimą žmogų, kai atima draugą, brolį, ar kitą artimą žmogų įpuolame į juodą neviltį, nežinome ko griebtis, ką sakyti, būname pritrenkti visai kaip boksininkas, kuris matė gausiąs smūgį, tačiau nustebo dėl jo stiprumo, Pav Besson P. Jo brolis. V., Žara, , p

43 susvyravo ir griuvo, nepajėgdamas prieš jį atsilaikyti 130. Tačiau kita atsigręžia į mane, tuščiomis, iš už anos mirties sienos. Ji šaukiasi mano rankų igūdžių bei galių. Tą rūpestį, kad as savo įgūdžiais pavaduoju jo įgūdžius ir apsiimu sau jo užduotis, Heideggeris vadina neautentišku, autentiškumo nepridedančiu. Tai, ko prašo kitas ar kita, yra n palengvinti naštą, jo užduotis perkelti kažkam kitam. Ji prašo, kad mano rankos nubrėžtų schemą operacijų, kurias siekia atliktii jos rankos, ji kviečiasi į pagalbą mano jėgas, jei prsitigtų savųjų 131 To kritimo negalima išvengti 132. Anot Lingio čia prasideda mūsų komunikacijos pradžia ir pabaiga. Tarsi turime daug ką pasakyti, bet tuo pačiu ir nežinome, ką pasakyti ne tai, kad nenorime pasakyti, bet tiesiog užsiblokuoja mūsų kalbos blokai ir mes tampame bežadžiais. Skausmas kerta ten, kur jo nesitikime, kai jo nelaukiame. Jis grynas kaip kai kurie deimantai, ryškus, be jokios dėmelės. Mes liekame vienui vieni su tuo grynumu, su tuo nepakeliamu skausmo baltumu. Nusigręžiame, užsimerkiame, tyliai liejame ašaras net ir tada, kai aplinkui tvyro didžiausia sumaištis. Mes skendime patirto skausmo vienatvėje, užsisklendžiame nesutramdomų ašarų nebylystėje 133. Mes užsidarome tarsi nenorėdami, kad aplinkiniai matytų mūsų skausmą. Egzistencinėje baimės analizėje Heideggeris skiria baimę ir siaubą. Baimė esanti būties pasaulyje egzistencinė galimybė. J. Baranovos knygoje Etika: filosofija kaip praktika teigia: pasak, Heideggrio, egzistencinis baimės išgyvenimo modusas išeiškimas posakiu: Gali, bet galiausiai vis dar ne. Šiuo modusu išreiškiama įtampa turi stiprėti. Grėsmė turi artėti. Tada mes sakome, kad mums baisu. Artėjantis grėsmingumas gali bijančio ir nepaveikti, gali jį aplenkti. Kai šis nors dar ne, tačiau, bet kuriuo metu staiga įsiveržia į čia būtį, baimė tampa išgasčiu. Jau minėtojo Ivano Iljičiaus akimis, jis negali sušukti: miršta tik kiti. Mirštansysis lieka pats su savimi. Mirtis tampa vis akivaizdesnė. Išsigąstama to, kas pažįstama ar sava. Tačiau tai, kas artėja lieka visiškai nepažinta, baimė tampa klaikuma. Jonkus nagrinėdamas Leviną rašo: Visų nuotaikų karalius yra baugulys. Tai ne konkreti baimė, bet neapibrėžtas siaubas susidūrus su niekiu. Niekis atsiveria per mirties baugulį, per kurį žmogus įprasmina savo savo paties egzistavimą. Per baugulį atsiveriantis niekis nurodo į būtį. Niekis atveria pasaulio visumą, bet kartu uždaro individą jo vienišume. Kiekvienas esti tik su savo mirtimi 134. Taip ir Besson herojus su kiekvienais kraujo tyrimais jaučia kaip artėja jo mirtis. Ir kas svarbiausia žinai, kad 130 Ten pat, p Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. - V., p Ten pat, p Ten pat, p Jonkus D. Miego ir mirties paralelės Levino fenomenologijoje. // Žmogus ir žodis. V., 2001, Nr. IV., p

44 nieko pakeisti negali. Nei pats nei tavo artimas žmogus nieko negali padaryti.egzistencinis mirties fenomeno redukavimas į baimę dėl savo mirties išryškina seną meatafizinę schemą, pastebi Jonkus. Levinas teigia, kad galiu patirti baimę dėl savo paties mirties, nes ito mirtis man neprieinama kaip sava. Baimė dėl kito asmens, baimė dėl artimo mirties yra mano baimė, bet anaiptol nėra baimė dėl savęs. Tad ji aiškiai skiriasi nuo puikiosios jausenų fenomenologinės analizės, kurią pasiūlo Sein und Zeit Baimė dėl kito žmogaus nevirsta bauguliu dėl mano mirties. Ji pranoksta Heideggerio Dasein ontologiją 135. Labai gražiai parodo kaip brolis bijo susitikti savo jaunėlį brolį, nes žino, kad reiks kažką pasakyti, bet ką pasakyti? Jis nieko nenori sakyti, nes pritruksta žodžių kuriuos norėtų ištarti. Be to jis bijo nes nežino kaip jo brolis į tai sureguos. Ir jei nieko nesakome, tai tik todėl, kad nežinome ką pasakyti, nemokame kalbėti apie mirtį.vis dėlto kai kada galiausiai prašnekame, vartojame klinikinius terminus, medicininius posakius arba dėstome tikrus faktus, kaip policijos protokole, nurodome tikslų laiką, vietą, aplinkybes, visa tai darome mechaniškai, nes kalbėti daug geriau negu nieko neveikti, nieko nesakyti, tylėti, taip stengiamės norėdami nuvyti širdgėlą, valandėlę ją užmiršti, truputį nuo jos nutolti, neprisileisti artyn, bet kalbėti apie mirtį nereiškia apie ją papasakoti 136. Ar greitai jis pagaliau atsilaisvins vietą, išlaisvins gyvuosius iš nesmagumo, kurį sukelia jo buvimas, ir pats išsilaisvins iš savo kančių 137. Niekas mirštančiojo nesigaili taip kaip jis to trokšta. Bet kaip, Lingis pastebi, prie mirštančiojo užsiblokuoja visi kalbos klodai. Jis apverkė savo bejėgiškumą savo siaubingą vienatvę, žmonių žiaurumą, Dievo žiaurumą ir Dievo nebuvimą 138. Mirštantieji pamatę artimą žmogų, nori, kad kuo greičiau juos palankytų mirtis. Nes ne tik jei jaučia kančią žvelgdami į mirštantįjį, bet ir mirštančiajam dar padidinama kančia žvelgiant į mus. Juk neveltui Levinas pabrėžia atsakomybė už kito mirtį tiek, kiek ji susijusi su mano paties mirtimi. Papasakoti apie mirtį neįmanoma. Papasakoti mes galime tik apie savo ar kitų gyvenimą. Juk mes drąsiai ir garsiai galime sušukti visiems girdint Kaip gera būti gyvam!!!. Mes nemokame papasakoti, kas tai yra, ką jaučiame, kas nutinka, kas mus graužia. Neverta net mėginti. Toks mėginimas, pasmerktas nesėkmei, tai tragiška iliuzija 139. Levinas teigia, mirtis yra nepažini. Mirtis santykis su kitybë, kuriame nėra pasipriešinimo tarp savasties ir kitybės. Kitas visada 135 Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą. Aidai, p Ten pat, p Tolstojus L. Ivano Iljičiaus mirtis. // Sevaspolio apsakymai. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, p Ten pat, p Besson P. Jo brolis. V., Žara, , p

45 manyje. Mirtis išryškėje intersubjektyviuose santykiuose. Pabrėžiamas nežmogaus egzistencijos baigtinumas, o santykis su begalybe. Mirtis kaip kelias į gimimą. 45

46 Išvados Apibendrinant galima pasakyti, kad Levino ir Lingio mirties problematikos tyrinėjimas fenomenologijoje yra tarsi viena šerdis, bet tuo pačiu jos visiškai skirtingos. Levino darbai susiję su mirties problematika artimi Heideggerio filosofijai. Jis žavėjosi Heideggeriu. Bet nagrinėdamas mirties problemą Levinas stengiasi prieštarauti Heideggeriui. Levinas pripažįsta, kad mirtis mums yra nežinoma. Tai yra galutinis išnykimas iš pasaulio. Mirtis esanti negailestinga. Mirtis yra individo gyvenimo pabaiga, ir kad ji niekada nesanti dabar. Mirtis visada ateitis, atidėta nežinomam laiko pasirinkimui, galutiniam atvykimui. Mirtis, kito žmogaus buvimas, il y a (tai yra) ateinantis iš kažkur. Mirties prisiartinimas pažymi mūsų santykį su kažkuo visiškai kitu, kažkuo visiškai kitu. Kitas nėra paprasčiausiai nežinomas, tiksliai nurodantis kitą, kuris nėra kitas sau, dalyvaujantis, kur visų bendra egzistencija. Mirtyje svarbu tai, kad tam tikru momentu mes daugiau nebegalime galėti. Tuomet subjektas ir praranda savo galią kaip subjektas. Pasak Levino, mirtis nepatvirtina mano vienatvės, o ją sudaro. Mirtis esanti ateitis, kuri negali būti suvokta. Kaip išvadą filosofas pabrėžią: mirtis niekada nėra teigiama, ji tiesiog ištinka. Lingis mirties problematiką ne tik per fenomenologinę prizmę nagrinėja, bet galima įžvelgti, kad remiasi ir antropologiniais stebėjimais. Pagrindinė Lingio tezė, kad mes visi priklausome tam tikrai bendruomenei. Ir tą bendruomenę jis įvardija kaip nieko bendrą neturinčiųjų bendriją mirties bendriją. Jis labai daug mąsto apie tuos, kurie mus palieka. Lingis pabrėžia, kad per savo mirtingumą pažįstame save. O pažinti save galime tik ekstremaliomis sąlygomis būdami arti mirties. Čia ir išryškėja vienas iš didžiųjų skirtumų tarp Levino ir Lingio. Lingis kalba, kad per mirtingumą pažįstame save. O, Levino manymu, mirtis mums yra nepažini. Mirštančiojo imperatyvas užbraukia, bet kokias kitas tavo užduotis, pareigas ir preferencijas bei tampa tavo tikrosios individuacijos išbandymu. Tik tada pradedi suvokti kitus. Pasak Lingio, nebematai savęs kituose ar kitų savyje, supranti, kad savosios mirties siena aprėžia galimybių ratą. Supranti, kad bet kada gali užimti jo arba jos vietą. Kad vieta, kuriai dabar priklausai, prieš tai priklausė kažkam kitam. Ir kai pradedi suprasti, kad tavo vieta kažkam priklausė prieš tave. Tuomet individą pradeda kankinti nuojauta, kad ir tau artėja diena, kai kažkada išeisi iš darbo ar namų ir daugiau nebegrįši į namus. Nerimas primena neįmanomybės momentą. Pasak Lingio, mirties artumą jaučiame ne tik pajautę nerimą, bet taip pat ir tyloje ir tamsoje. Ir toji baimė mus persiokiaja visą gyvenimą. Kančia tai toks būties budrumas, kuris neleidžia nei atsitraukti, nei pasislėpti. Šia prasme kančia sutampa su negalėjimu išnykti, numirti. Mirtis tai ne niekas, kuris 46

47 mums pasireiškia mirties baime, bet pati nežinomybė. Mirtis tai kančių riba ir anapusybė. Lingis rašo, kad kančia esanti daugiau nei pasyvumas, ji yra vienintelė substancija. Kenčiantis skausmą pamiršta ne tik kitus, bet ir save patį. Tu esi kenčiantis, kaip kenčiantis tu, kaip kenčia kiekvienas, kaip kenčia kūniška prigimtis. Skausmas vienintelis sau, kuris apsunkina mūsų egzistenciją. Kančia yra patirianti tapatumą, individualumą ir vienatvę. Skausmas ir kančia pakelia mus virš mirties. Mes atsigręžiame vienas į kitą, teigia Lingis, kad siųstume signalus, kurie gali būti priimami, atpažįstami ir pakartojami, juk aplink mus driekiasi murmantis ir dūzgiantis pasaulis. Kitų mirimas iškelia mums tą įstabų būties fenomeną. Žinia apie kitų mirtį skatina galvoti: o kaip tai susiję su manimi? Mirštama tokioje aplinkoje, kuri ateina iš niekur ir dingsta niekur. Pasak Levino, žmogaus gyvenimas turintis savo laiką. Esą savas laikas atskiriantis žmogų nuo savo mirties. Laikas esantis faktas, kuris visa atiduota prievartai mirtingos būtybės egzistencija nėra būtis myriop, bet tas dar ne, kuris reiškia būdą būti nepaisant mirties pačioje jos nepermaldaujamoje artumoje. Lingis pabrėžia, kad asmens tapatumas mums pasireiškia ekstremaliais atvejais. Tik merdėjimo būsenoje žmogus supranta, kas jis yra. 47

48 Literatūros sąrašas Baraon Vieillard J. L. La philosophie française. Paris, Besson P. Jo brolis. V., Žara, Chalier C. La trace de l infini Emmanuel Levinas et la sour ce hébraïque. Paris, Čepulis N. Etika kaip pirmoji filosofija: Dunsas Škotas ir E. Levinas. Kaunas, Guibal F. Approches d Emmanuel Levinas l inspiration d une ècriture. Paris, Jonkus D. Miego ir mirties paralelė Levino fenomenologijoje. // Žmogus ir žodis. V., 2001, Nr. IV. Kamińska A. Begalinė vilties akimirka arba apie mirtį Levino filosofijoje. // Logos. V., 2005, Nr. 40. Keinan D. K. Death and responsibility. The work of Levinas. Suny Press, Lavelle L. Les puissances du moi. Paris, Levinas E. Alterity and transcendence. // The philosopher and death. - Columbia University Press, New York, Levinas E. Apie Dievą, ateinantį į mąstymą. Aidai, Levinas E. Collected philosophical papers. Tr. By A. Lingis, - The Hogue: Martinus, Levinas E. Etika ir begalybė. Baltos lankos Levinas E. Existence and existents. Transled by A. Lingis. The Hague, Levinas E. The problem of etihical metaphysics. - Edith Wy Schogrod, Levinas E. The Levinas Reader. Edited by Hand S. Oxford, Levinas E. Totality and Infinity. Translated by A. Lingis. Pittsburgh, Duquesne University, Lingis A. Asmenybės tapatumo problema. // Problemos. V., 2002., Nr. 61. Lingis A. Deatbound subjectivity. USA, Lingis A. Nieko bendra neturinčiųjų bendrija. V., Lingis A. On phenomenological explanation. // Journal of British Society for Phenomenology, Vol. 11., No. 1., January1980. Lingis A. Pavojingos emocijos. V., Lingis A. The difficulties of a phenomelogical investigaton of language. // The Modern Schoolman. Notes and discussion Patrick Riley Alphonso Lingis. Reprinted from Vol. LVII, number 1., November Lingis A. The sensitive flesh. // J.C. Sallis, G. Moneta and J. Taminiaux (eds.), The Collegium Phenomenologicum, // Kluwer Academic Publishers. 48

49 Lingis A. The visible and the vision. // journal of the British Society for Phenomenology, Vol. 15., No. 2., May Lingis A. The world as a whole. // B. E. Babich (ed.), From Phenomenology to Thought, Errancy, and Desire. Kluwer Academic Publishers. Printed in the Netherlands., Mickūnas A., Stewart D. Fenomenologinė filosofija. V., Moyn S. Origins of the other: Emmanuel Levinas between revelation and ethics. Manchester University Press, Morra J., Robson M., Smith M. The limits of death: between philosophy and psychanalysis. Manchester University, Perer F. D une sensibilité à l autre dans la pensée d Emmanuel Lévinas. Ce n est pas moi, c est l autre. // Lévinas E. La mort intersubjective. - L Hartmattan, 2001., p. 55. Rubavičius V. Žmogaus artumo ištiktu žvilgsniu. // Kultūros barai. V., 1998., Nr. 1. Tolstojus L. Ivano Iljičiaus mirtis. // Sevaspolio apsakymai. Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Žukauskaitė A. Subjektyvumo metafizikos krizė: M. Heideggeris, E. Levinas, J. Derrida. - Vilnius

50 Santrauka Mirties fenomenas telkia daug laukų Levino ir Lingio filosofijoje. Mirtis tai visiškas kitybės išsiveržimas. Levinas klausia ar mirtis paskelbta kito yra dar mano mirtis? Agonijos metu negali apie savo mirtį kalbėti kaip apie kito mirtį. Mirtis kaip įmanomybės neįmanomybė. Levino atsakomybės fenomenu pereinama prie kito. Atsakomybė už kito mirtį tiek, kiek ji susijusi su mano paties mirtimi. Levino mirties fenomenas naikina savastingumą. Lingis mąsto apie tuos, kurie visa palieka, apie tuos, kurie miršta. Jis išryškina, kad mirtis tai ne niekas, kuris pasireiškia mums mirties baime, bet pati nežinomybė. Mirtis kančių riba ir anapusybė. Kančioje, pagal Lingį, išsipildo žmogaus vienatvė, arba jo sąsajos su pačiu savimi, visas intensyvumas, jo tapatybės nepakeičiamumas. Pasikartojančios aplinkybės primena, kad artėja mirtis. Išryškina komunikacijos aspektus mirties fenomene. RAKTAŽODŽIAI. Mirtis, kančia, skausmas, vienatvė, baimė, kitas, komunikacija. 50

51 Summary The phenomena of the death involves lost of fields in the philosophy of Levinas and Lingis. Death is an absoliute apearence of change. Levinas asks it the death anounced by another person is my daeth? During the periodo f the agony you can not talk about your awn death like about. Death of another person. Death is like possibility of impossibility. According to Levinas phenomena of responsibility we reach another phenomena. Each person is responsible for the death of another persona s much as it is connected with his death. The conception of Levinas death destroys moral aspects of personality. Lingis thinks about those who are leaving everyhing and about those who die. See emphasizes that death is nothing, which reveals itself by our fear of the death. But really it is something. That coeed not be explained. Death is a limits of sufferings and it is something beyond us according to Lingis lonliness of a human beingo r his connections with himself, all intensivity, unchanging of conception of yourself are revealed in suffering. Repeatedby occuring activities remind us that the death is approuching. Also Lingis emphasizes communicative aspects in the phenomena of death. KEY WORDS: death, suffering, pain, lonliness, fear, another, communication. 51

52 pav. 9 52