Evaldas Purlys. METALO IR MEDŽIO PANAUDOJIMO VILNIAUS XVII XIX a. PASTATŲ SIENŲ IR SKLIAUTŲ TVIRTINIMO KONSTRUKCIJOSE PAVYZDŽIAI

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "Evaldas Purlys. METALO IR MEDŽIO PANAUDOJIMO VILNIAUS XVII XIX a. PASTATŲ SIENŲ IR SKLIAUTŲ TVIRTINIMO KONSTRUKCIJOSE PAVYZDŽIAI"

Transkriptas

1 ISSN X Kultūros paminklai / Evaldas Purlys METALO IR MEDŽIO PANAUDOJIMO VILNIAUS XVII XIX a. PASTATŲ SIENŲ IR SKLIAUTŲ TVIRTINIMO KONSTRUKCIJOSE PAVYZDŽIAI Tikslas. Medis sienų tvirtinimui Lietuvoje naudotas iki XVII a. pradžios. XVII a. I pusėje tvirtinant sienų mūrą, neutralizuojant skliautų skėtimo jėgas imta naudoti metalą. Nuo tada metalas tokiai paskirčiai naudotas kone tris šimtmečius. Straipsniu siekiama dar kartą priminti medžio ir, ypač, metalo vaidmenį senosiose mūro konstrukcijose, atkreipti dėmesį į galimas metalinių konstrukcijų erodavimo, pertempimo pasekmes, metalinių elementų mūrinėse konstrukcijose tyrimų svarbą. Nagrinėjama tema turėtų atskleisti metalo bei medžio panaudojimo mūro konstrukcijose subtilybes, parodyti kai kurias iki šiol mažai žinotas senųjų mūrų konstrukcijų savybes. Reikšminiai žodžiai: Senųjų mūrų konstrukcija, templės, metalo juostos mūre. Vienas vilnietiškų ankstyvos vaikystės įspūdžių gausybė metalinių detalių namų fasaduose ir, ypač, ugniasienėse. Kai kurias jų sudarė metalinis kaištis įvertas į metalinę kilpą, kitas didelės X formos detalės, kažkokiu būdu įvertos į tokias pat kilpas, na o trečios pačios gražiausios, dailiai išraitytos, įmantriai supintos. Bene daugiausia buvo vadinamųjų X-ų. Kai kuriose ugniasienėse matėsi net kelios tokių X-ų juostos. Dabar šių pastatų konstrukcijos elementų, dar vadinamų inkarais, gerokai sumažėję, norint juos pamatyti jau reikia paieškoti. Didelė dalis sienų paviršiuje matytų metalinių inkarų išnyko kartu su medinėmis perdangomis ir, reikia manyti, jų vis mažės. Tik vienai jų grupei lemta funkcionuoti tiek, kiek stovės Mokslo darbai pastatas ar jo skliautai. Visų pirma, tai pastato statybos metu įmūrytos metalinės sienų sutvirtinimo juostos ir skliautų skėtimo jėgas perimančios, neutralizuojančios templės. Iš pažiūros nesudėtinga tema yra verta pristatymo atskirame straipsnyje, kadangi padeda atskleisti metalo bei medžio panaudojimo mūro konstrukcijose subtilybes ir parodo daugybę iki šiol mažai žinotų senųjų mūrų savybių. Aiškintis senąsias sienų tvirtinimo sistemas paskatino kartais architektūrinių tyrimų ir ypač restauravimo darbų metu sienų storyje atidengiamos metalinės ar medinės juostos. Suprasti jų paskirtį padėjo senųjų mūrų savybes nagrinėjusių autorių darbai. Straipsnis iliustruojamas metalo detalių pavyzdžiais Lietuvos ir užsienio šalių statiniuose, XIX a. pabaigoje XX a. parengtomis medinių ir mūrinių perdangų konstrukcijų schemomis. Kartu šiuo straipsniu norima atkreipti dėmesį į galimas metalinių konstrukcijų erodavimo, pertempimo pasekmes, metalinių elementų mūrinėse konstrukcijose tyrimų svarbą. Senųjų mūrų sutvirtinimo priemonės prailgina pastatų gyvavimą susiklosčius pastatui nepalankioms sąlygoms, tačiau, deja, jos nėra amžinos, mediniai sienų sutvirtinimo elementai seniai supuvę, pamažu eižėja, skaldo, pučia mūrus rūdijantis į sienas įmūrytas metalas. Deja, senosioms mūrų tvirtinimo priemonėms neskiria ar pernelyg mažai skiria dėmesio konstruktyvinių tyrimų autoriai. Straipsniu siekiama dar kartą priminti medžio ir, ypač, metalo vaidmenį senosiose mūro konstrukcijose. Reikia pasidžiaugti, kad net du tekstus apie senąsias pastatų konstrukcijas parengė buvęs Paminklų restauravimo instituto konstruktorius, dabar paminklotvarkos ekspertas, inžinierius-konstruktorius Jakovas Mendelevičius [1]. Apie medžio ir metalo panaudojimą tvirtinant sienų mūrus ir skliautus 2015 m. moksleiviai supažindinti profesiniam mokymui skirtame vadovėlyje [2]. Pastarojo straipsnio autorius, remdamasis ilgamete patirtimi į šią problemą pažvelgė iš architektūros 150

2 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai tyrėjo architektūros restauratoriaus pozicijos. Didelė dalis metalinių ar medinių senųjų mūrų elementų straipsnio autoriaus matyta įvairiose tvarkybos ar remonto darbų stadijose, tačiau, deja, nepateko į tyrimų ataskaitas. Asmeniniame archyve išsaugotos tik nuotraukos su medinių ir metalinių sienų tvirtinimo elementų pavyzdžiais ir pastabos pačiam sau. Kad visa tai neliktų pamiršta ir buvo didelė paskata turimą medžiagą sudėti į straipsnį. Senųjų pastatų pažinimas ir gydymas prasideda užduočių tyrimams parengimu. Kaip teigia rusų inžinierius restauratorius M. L. Volynskis darbo paminkluose turinys iš esmės skiriasi nuo naujų pastatų projektavimo. Restauracijos srityje dirbantiems inžinieriams <...> tenka psichologiškai persiorientuoti ir persikvalifikuoti jau praktinio darbo paminkluose proceso metu. Priešingai nei buvo naujų pastatų projektavime, čia inžinierius dirba su jau stovinčiu pastatu, kurio būklė dažniausiai nepatenkinama. Inžinieriaus užduotis susigaudyti jo defektuose, patikrinti statinio statiką, išsiaiškinti fizikines-mechanines konstrukcijų charakteristikas. Šio darbo rezultatas labai daug priklauso nuo inžinieriaus, kuriam patikėtas restauruojamas objektas, kvalifikacijos, bendro kultūros lygio, akiračio, neformalaus požiūrio ir atsakomybės už pavestą darbą lygio [3]. Deja, į senąsias mūrų sutvirtinimo priemones ne tiek daug, kiek rekomenduojama, šiandien tekreipiama dėmesio. Medinės ar metalinės templės skliautuotų patalpų erdvėse atkreipia dėmesį į ano meto pastatų konstruktyvines schemas, tuo tarpu tyrimų metu sienų storyje atidengti mediniai rąstai ar metalinės juostos išilginėse ir skersinėse sienose šiandien dažniausiai iššaukia tik spėliones apie šių elementų įrengimo priežastis. Po skliautais (nesvarbu kokiame aukštyje) kyšantis metalas dažnai priskiriamas ne statybos, o vėlesnių laikotarpių sutvirtinimams. Šiandien jau nedaug kas žino net apie senąsias medinių perdangų konstrukcijas ir metalines detales naudotas įrengiant medines perdangas. Nepavyko rasti senųjų statinių, kuriems būtų padaryti išsamūs statinės lygsvaros tyrimai, vargu ar yra pastatų, kurių sienose būtų ieškota paviršiuje nematomų statybos metu įmūrytų metalinių ar medinių ryšių. Nerimą kelia daugelio šiandieninių mūsų konstruktorių nekompetencija senųjų konstrukcijų srityje. Pasitaiko skandalingų atvejų, kai pasiūloma pašalinti po skliautu kyšančias metalines temples. Arba, ne kartą teko matyti virš tvirtų atstatytų plytos storio mūrinių ar esamų skliautų suprojektuotas naujas cm storio gelžbetoninės plokštes. Vyrauja požiūris, kad net ir išsiaiškinus senąsias metalinių ryšių sistemas įvertinti jų mūrines konstrukcijas tvirtinantį poveikį pernelyg sudėtinga, sunku apskaičiuoti ilgaamžį kalkinio skiedinio poveikį metalui, prieš kelis šimtmečius kalto metalo atsparumą šiandien ir kt. Kad ir nustačius pastatų sienose deformacijas, rengiant pastatų tvirtinimo projektus senosios metalinės templės dažniausia nebeįskaičiuojamos. Daugeliu atvejų medis ir metalas senosiose mūrinėse konstrukcijose tapo tik statybos technikos istorijos objektu. Tik ar visada jie to nusipelnė? Senuosiuose pastatuose metalas, žinome apie jį ar ne, tebedirba ar laukia nepalankių pastatui aplinkybių iššaukto momento, kai jo įsijungimas apsaugotų pastatą nuo avarijos. Pvz., prevencinių ano meto statybininkų panaudotų priemonių dėka iki m. restauracijos kone 300 metų laikėsi 1704 m. sudegintų, trimis parako užtaisais apgriautų Biržų pilies rūmų sienų mūrai. Apie senųjų konstrukcijų nežinojimą jau seniai kalba daug istorinių statinių tvirtinimo srityje dirbusių specialistų. Pavyzdžiui inžinierius M. L. Volynskis 1986 m. rašė, kad iš pastatų inžinerinių tyrimų organizacijų gautos techninę konstrukcijų būklę nusakančios išvados restauratoriams dažnai negali tapti patikimu išeities duomenų šaltiniu. Tokių tyrimų išvadų autoriai neturi būtiniausių žinių apie senąsias konstrukcijas ir medžiagas. Be to, restauravimo organizacijos ne visa- 151

3 ISSN X Kultūros paminklai / da jiems pakankamai kruopščiai paruošia tyrimo darbų užduotis. Sėkmingam darbui išsaugant architektūros paminklą būtinas visapusiškas ir objektyvus jo konstrukcijų ir konstrukcijų būklės žinojimas. Tokia informacija gali būti gauta tik turint specialią <...> inžinerinių tyrimų leidžiančių prognozuoti konstrukcijų patikimumą ateityje, aprūpinti projektuotojus duomenimis įgalinančiais parengti patikimus techninius architektūros paminklo tvirtinimo sprendinius sistemą... [4]. Šie tyrėjo žodžiai nepraradę aktualumo ir dabar. Manau, kad cituotoje straipsnio ištraukoje svarbiausia mintis pabrėžianti būtinumą turėti profesionaliai parengtas tyrimų užduotis ir mintis apie istorinių konstrukcijų elgesio ateityje prognozavimą. Dideliu žingsniu į priekį formuluojant tyrimų užduotis ir tikslus Lietuvoje, reikėtų laikyti neseniai pradėtus rengti ardomųjų tyrimo darbų projektus. Manau, kad vykdant konstruktyvinius tyrimus svarbu sužinoti ir apie nematomus senųjų mūrų tvirtinimo elementus metalines juostas sienų mūruose ir perdangose bei jų būklę. Medinės mūrinių sienų tvirtinimo priemonės Mūro sienų tvirtinimas medžiu turbūt toks pat senas kaip statyba. Tyrinėtojai randa iš molio, dumblo plytų ar akmens mūrytų sienų tvirtinimo medžiu pėdsakus Mesopotamijos, Senovės Egipto, Persijos ir kt. senųjų kultūrų statiniuose. Siekiant tvirtumo į iš molio pastatytas asirų tvirtovių gynybines sienas įmūrytos medinės jungtys, kartu turėjo į didesnį plotą išskaidyti taranų smūgių jėgą [5]. Žlugus Romos imperijai menas ir amatai Vakarų Europoje išliko ir sklido Bažnyčios dėka. Čia buvo išsaugotos ir statybos meno paslaptys. Vienuolynų aplinkoje žinomi ir garsiausi viduramžių statytojai. Tik XIII a. statybos organizavimas ir pati statyba pereina į pasauliečių, apsijungusių į statybininkų cechus, rankas. Przemyslawo Trzeciako žodžiais, mūrinės statybos atsiradimas protėviams Mokslo darbai padarė didesnį įspūdį nei pirmojo sputniko paleidimas XX a. viduryje [6]. Viena, matyt iš antikinės Romos perimtų mūro tvirtinimo priemonių buvo mūro tvirtinimas mediniais rąstais. Turima pavyzdžių, kai medis mūrinių sienų tvirtinimui imtas naudoti jau XII a. ir anksčiau. Tyrinėtojai tokių rąstų pėdsakus ar net liekanas randa priešromaniniame laikotarpyje m. Lenkijoje statytų pastatų liekanose, senuosiuose Kijevo Rusios cerkvių mūruose ir kt. Dažniausiai šie elementai būna išpuvę, palikę sienų mūrą silpninančias tuštumas [7]. Rąstai įmūryti horizontaliai, išilgai sienų, kampuose jie sujungti tarpusavyje. Rusų mokslininkų publikacijose rašoma, kad kartais sienose randami gan gerai išsilaikę mediniai XIV XVII a. sienų tvirtinimo elementai. Peržiūrėta literatūra atskleidė gan didelį užduočių medinėms konstrukcijoms mūrinėse sienose spektrą. Stambūs išorinėje gynybinių sienų zonoje įmūryti rąstai turėjo padidinti mūro atsparumą ano meto griovimo technikos smūgiams, medis naudotas skersines sienų mūro deformacijas pastato statybos laikotarpyje sulaikančio statybinio karkaso suformavimui. Aptikta pavyzdžių, kai mediniai rąstai panaudoti kaip išilginių sienų surišimo priemonė ir pan. Medžio panaudojimą sienų tvirtinimui lėmė statybinių medžiagų fizinės savybės, tų ar kitų mūrų savybėms keliami uždaviniai, panaudojimo tikslai ir pan. Medinių konstrukcijų sienų storyje funkcionavimo laikas priklausė nuo medienos kokybės, mūro drėgmės ir tankumo, patalpų eksploatavimo sąlygų. Sunku pasakyti kokiais keliais ir kada mūrinė statyba bei sienų tvirtinimo medžiu būdas įsitvirtino Lietuvos teritorijos statiniuose. Prisiminkime kaimynus žemgalius, kurie apie 1190 m. išgirdę apie pastatą iš akmens ir nežinodami, kad akmenys suklijuoti kalkėmis, atėjo su drūtomis laivų virvėmis ir norėjo neišmanėliai [Ykeskolos] pilį nutempti į Dauguvą [8]. Pasak S. Abramausko 152

4 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai 1 pav. Medinė armatūra Kauno antrosios pilies pietvakarių bokšte, in: Vytautas Levandauskas, Lietuvos mūro istorija, Kaunas, VDU leidykla, 2012, p. 54 XIII a. Lietuvoje jau būta tam tikros techninės mūrinės statybos patirties [9]. Sienų tvirtinimo mediniais rąstais XIV XV a. pavyzdžių turime Vilniaus, Trakų, Kauno pilių mūruose, kai kuriuose vėliau statytuose gotikos, renesanso ir net baroko laikotarpio pastatuose. Svarbiausius žinomus jų pavyzdžius aprašė architektūros istorikas Vytautas Levandauskas Lietuvos mūro istoriją iliustravęs Kauno antrosios ( m.) pilies pietvakarių bokšto medinių mūrus tvirtinusių konstrukcijų schema [10] (1 pav.). Šio Kauno pilies bokšto mūruose turime bene geriausiai išnagrinėtą mūrų tvirtinimo medžiu sistemą Lietuvoje. Aksonometrinį m. atstatytos Kauno pilies mūrų tvirtinimo medžiu sistemos vaizdą savo darbe įdėjo Stasys Abramauskas [11] (2 pav.). Panašiai komponuotos medinės konstrukcijos Vilniaus Aukštutinės pilies rūmų sienose. Čia buvusias medinių rąstų sistemas, atrodo, galima vertinti kaip skersines sienų mūro deformacijas pastato statybos laikotarpyje sulaikantį statybinį karkasą. Užbaigus statybą į sienas įmūryti sienų ryšiai įsijungdavo į atraminės sistemos darbą. Kitaip, sienos viduryje komponuota mediena, aštuoniakampio bokšto stovėjusio iki Valdovų rūmų šiaurės vakarų ir šiaurinio korpusų statybų (3 pav.). Mūrų tvirtinimo medžiu pėdsakai rasti Vilniaus Aukštutinės pilies vakarinio bokšto [12], Žemutinės pilies teritorijoje stovėjusių Vyskupų rūmų mūruose [13] ir kituose statiniuose. Aukštutinės pilies rūmų pietinėje sienoje restauracijų metu paliktos angos, kuriose matomi dviejų keturkampių rąstų buvusių vakarinėje sienoje atspaudai (4 pav.). Abu 4 pav. Vilniaus Aukštutinės pilies rūmų pietinis fasadas. Nuotraukos kairėje giliai į sienos gilumą besitęsiančios tuštumos su medinės sieną tvirtinusios konstrukcijos atspaudais. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka 2 pav. Aksonometrinis m.atstatytos Kauno pilies mūrų tvirtinimo medžiu sistemos vaizdas, in: Stasys Abramauskas, Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII XVI a., Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai, 2012, p pav. Aštuonkampio bokšto (XIV a.) Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje mūro fragmentas su medinio rąsto apie 20 x 20 cm atspaudu. Evaldo Purlio 2014 m. nuotrauka 153

5 5 pav. Vilniaus Aukštutinės pilies pietinis fasadas. Vieno iš medinių rąstų sienos storyje atspaudų fragmentas. Priekyje ir gilumoje matome išilginių ir skersinių rąstų sankirtų atspaudus. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka 6 pav. Vilniaus Žemutinė pilis, Senojo arsenalo teritorija. Medinis apie XVI a. vid. mūryto pamato pagrindas. Evaldo Purlio 2006 m. nuotrauka ISSN X Kultūros paminklai / rąstai į sieną įmūryti pastato statybos metu. Nė vieno iš šių rąstų galas fasado paviršiaus, atrodo, nesiekė. Išilginiai rąstai buvo sukabinti tarpusavy skersai sienos dėtais rąstais (5 pav.). Šių rąstų atspaudai restauracijų metu eksponuoti ir vakarinėje rūmų sienoje. Sprendžiant iš natūroje matomų rąstų sankirtų atspaudų išilginiai rąstai buvo sujungti panašiai kaip Kauno antrosios ( m.) pilies pietvakarių bokšto mūruose. Panaši konstrukcinė sistema buvo naudojama ir statant ant vandeningų gruntų, po pamatais. Toks iš rąstų įrengtas pagrindas jungė mūrą į vientisą konstrukciją, neleido jai nusėsti dėl grunto atsparumo netolygumų, atsirasti plyšiams. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje surasta nemažai apie XVI a. vidurį ant medinės konstrukcijos mūrytų sienų pavyzdžių. Apie 2003 m. montuojant keltuvą į Aukštutinę Vilniaus pilį, bent vieną XVI a. sieną teko išardyti ir taip atsidengė puikiai išlikusi medinė konstrukcija (6 pav.). Šis pavyzdys atspindi dar vieną senųjų mūrų tvirtinimo medžio konstrukcijomis Lietuvoje variantą, iliustruoja neišlikusias ar nematomas mūrų tvirtinimo konstrukcijas. Skirtingai nei konstrukcijos iliustracijoje matomi rąstai medinės jungtys Aukštutinės pilies rūmų sienoje buvo stačiakampio profilio, didesnio skerspjūvio. Medinių rąstų Mokslo darbai pėdsakų matoma vakarinėje rūmų sienoje 4 5 akmenų mūro eilėmis žemiau užfiksuotų pietiniame fasade. Atrodo, statant Aukštutinės pilies rūmus jų sienos visu perimetru maždaug kas 1,5 m buvo tvirtinamos medinėmis tarpusavy sujungtų rąstų sistemomis. Didelė dalis medienos paliktų ertmių išliko autentiškų mūrų gilumoje, dalis jų užmūryta restauracijų metu. Vienokios ar kitokios sienų tvirtinimo mediniais rąstais sistemos randamos visose iki XVI a. pab. statytose cerkvėse Rusijoje. Sienose, panašiai kaip ir mūsų šalies teritorijoje, randami kanalai su medienos atspaudais. Padaryti kai kurių iš tų pastatų su medinių konstrukcijų pėdsakais konstruktyvinių schemų tyrimai [14]. Konstrukcijų statikos skaičiavimai parodė, kad mediniai ryšiai Senosios Ladogos tvirtovei priklausiusios Šv. Georgijaus cerkvės XII a. mūruose dabar nereikalingi. Išnagrinėję medinių ryšių pėdsakus tyrėjai nustatė, kad statant Šv. Georgijaus cerkvę buvo ne tik ryšiai sienų viduje, bet ir erdviniai ryšiai. Skaičiuota įskaitant visus galimus konstruktyvinės schemos veikimo variantus nuo pastato funkcionavimo pradžios iki šių dienų. Paaiškėjo, kad masyvios sienos skerspjūvio sumažėjimas supuvus į sienas įmūrytoms medinėms konstrukcijoms sienų mūrui bent kiek reikšmingesnės įtakos neturi, o nagrinėti mediniai ryšiai mūrinėse senųjų rusų cerkvių sienose tebuvo statinę konstrukcijų lygsvarą statybos metu ir pradinėje jų funkcionavimo stadijoje užtikrinantys elementai. Užbaigus statybą nereikalingi erdviniai ryšiai buvo nupjaunami, kai kurie iš jų galėjo būti laikinai palikti atsižvelgiant į galimą sėdimo deformacijų netolygumą. Skirtingas mūro ir medinių elementų ilgaamžiškumas netapo senųjų pastatų griuvimo priežastimi. Vilniaus Aukštutinės pilies rūmų ir Rusijos cerkvių architektūra, o tuo pačiu ir konstrukcija skiriasi. Minėtos Senosios Ladogos tvirtovės Šv. Georgijaus cerkvės sienose užfiksuotos dvi medinių konstrukcijų pastato perimetro sienose juostos ir atitinkantys joms erdvinių ryšių pėdsakai 154

6 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai cerkvės stulpuose vienoje juostoje vienas rąstas. Sienos anuo metu būdavo pradedamos mūryti pavasarį, kitais metais po pamatų įrengimo, t. y., po pamatų mūro nusėdimo [15]. Apskaičiuota, kad kiekvienas naujo mūro metras išdžiūvus ir susispaudus skiediniui susispaudžia apie 3 4 mm. Viena Vilniaus Aukštutinės pilies rūmų sienų medinių sutvirtinimų užduočių buvo užtikrinti statinę konstrukcijų lygsvarą statybos metu ir pradinėje statomo (ir, greičiausia, sparčiai) gynybinio objekto funkcionavimo pradžioje, tolygiau paskirstyti sieną veikiančius krūvius. Kruopščiai sunerta tašytų rąstų sistema sutvirtinimų juostoje, nedideli atstumai tarp juostų, gynybinė objekto paskirtis leidžia manyti, kad rąstai turėjo tvirtinti sienas ne tik statybos laikotarpiu. Tvirtai suręstos rąstų sistemos, greičiausiai, turėjo padėti atsilaikyti sienoms ir galimo apšaudymo metu. Atsižvelgiant į spartų puolimo ir gynybos inžinerijos vystymąsi rąstų tvirtumo turėjo pakakti visam ano meto Aukštutinės pilies gynybinių priemonių funkcionavimo laikotarpiui. Šioje vietoje tenka įterpti pastabą apie sunkumus tiriant medines sienų mūrų tvirtinimo konstrukcijas. Medinės (o taip pat metalinės) konstrukcijos sienų storyje įrengiamos tik sienų mūrijimo metu. Dėl jų komponavimo sienų mūrų gilumoje vykdant pastatų tyrimus šie elementai dažniausiai lieka neužfiksuoti ir net nepastebėti. Norint jas surasti reikėtų gilių pastato statybos meto mūrų kapojimų. Tačiau didesnių pastatų pertvarkymų ir restauracijų metu pernelyg retai vykdomi išsamūs architektūriniai ar konstrukcijų tyrimai. Medinių konstrukcijų pėdsakai dažniausiai atsidengia apardytuose, apgriuvusiuose mūruose ar atkasus juos archeologinių tyrimų metu. Norint ištirti senąsias tebestovinčių mūrų tvirtinimo medžiu konstrukcijas, reikėtų panaudoti šiuolaikines sienų storius peržvelgiančias priemones, finansuoti medžio panaudojimo senųjų mūrų sutvirtinimui skirtas tyrimų programas. Medienos pėdsakai senuosiuose mūruose dažniausiai randami atsitiktinai įvairių pastato pertvarkymų, restauracijų metu. Gaila, tačiau labai dažnai jie net neužfiksuojami. Kelios išilginėse sienose buvusių medinių maždaug 20 x 20 cm dydžio rąstų pėdsakų atkarpos straipsnio autoriaus buvo rastos Vilniaus Sapiegų rūmuose iki Sapiegų rekonstrukcijos buvusių senųjų rūmų išilginėse sienose (7 pav.). Užčiuopti rąstai įmūryti arti antro aukšto grindų lygio (panašiame lygyje įmūrytos metalinės juostos vėliau mūrytose sienose). Tačiau duomenų, iš kurių būtų galima rekonstruoti visą senųjų rūmų tvirtinimo mediniais elementais sistemą, nepakanka. Turimos techninės priemonės neleido nustatyti ir kaip mediniai rąstai buvo tvirtinami bei jungiami pastato kampuose, o taip pat sandūrose su skersinėmis sienomis. Me- 7 pav. Sutrunijęs rąstas vidurinėje išilginėje ikisapieginių rūmų sienoje (XVI a. pab. XVII a. pr.). Evaldo Purlio 2011 m. nuotrauka 8 pav. Plieninių juostų sienų tvirtinimui išdėstymas sienose. (Viršutinė schema iš Бурак Л. Я., Рабинович Г. М. Техническая экспертиза жилых зданий старой застройки. Ленинград: Стройиздат, 1977, c. 24, apatinė schema iš Романович М. Е. Гражданская архитектура. Части зданий. Том 1, С.-Петербург, 1896, c. 208) 155

7 9 pav. Nutrūkusi metalinė juosta ikisapieginio laikotarpio rūmų sienoje prie šiaurės vakarinio kampo. Evaldo Purlio nuotrauka ISSN X Kultūros paminklai / diniai sienų tvirtinimo elementai matyt buvo skirti ir komponuojami panašiai kaip vėliau techninėje literatūroje iliustruojami metaliniai (8 pav.). Senieji mūriniai rūmai [16], kurių sienose rasti sienų tvirtinimo mediniais rąstais pėdsakai, statyti XVI a. pabaigoje ar pirmaisiais XVII a. metais. Mediniai mūrinių sienų ryšiai Mediniai rąstai sienų tvirtinimui naudoti ir vėliau statytuose namuose, kai kuriuose iš jų šie rąstai turėjo aiškiai išreikštą sienų suveržimo juostų funkciją. Vienoje skersinių namo Pilies g. 6 kiemo korpuso antro aukšto sienų viršuje, baroko laikotarpio XVII a. mūre, beveik medinės antro aukšto perdangos lygyje atsitiktinai užčiuoptas sutrūnijęs stačiakampio profilio, maždaug 15 x 15 cm skerspjūvio, rąsto fragmentas su metaliniu inkaru rąsto galo įtvirtinimui mūre [17]. Metalinis inkaras panašus kaip prie medinių perdangos sijų tvirtinami inkarai, išorinio išilginių sienų paviršių šis ir kiti inkarai nesiekia. Pastatas apie 6,3 m pločio, abi šio namo išilginės sienos yra korpuso fasadus formuojančios sienos. Pastate akivaizdžiai užčiuopta viena iš išorines sienas veržiančių, jungiančių templių. Tokios pat templės turėjo būti ir pirmo aukšto lygyje, kitose tuo pat metu mūrytose skersinėse sienose. Ano meto statybininkai žinojo gruntus po anksčiau mūrytomis pastato sienomis, matė šiose sienose atsivėrusius plyšius, tik kad jų pasirinkta sienų suveržimo medžiaga pasirodė besanti pernelyg trumpalaikė sutrūnijus medienai, plyšiai atsivėrė kone visose skersinėse korpuso antro aukšto sienose. Didžioji dalis jų stabilizuota rekonstrukcijos, vykusios XIX a. pabaigoje, metu. Panašūs elementai greičiausiai buvo įmūryti ir į išilgines šio korpuso sienas. Metalinės mūrinių sienų tvirtinimo priemonės Daug geriau išsilaikę nei medinės matomos metalinės pastatų sienų tvirtinimo priemonės. Tyrinėjant ir, ypač, tvarkant senuosius pastatus sienų mūre neretai Mokslo darbai atsidengia statybos metu išilgai sienos įmūrytos įvairaus skerspjūvio metalo juostos. Paprastai juostos ir jų galus mūre įtvirtinantys inkarai būna paslėpti mūro gilumoje ir tik kai kada apie sienų tvirtinimą metalo juostomis pasako fasadų paviršiuose išdėstyti metaliniai inkarai. Seniausias pastatas, kuriame rastos metalinės sienų tvirtinimo juostos, skirtinas XVII a. pirmai pusei metalu vienos iš ikisapieginio laikotarpio rekonstrukcijų metu buvo tvirtintas daug rūpesčių ano meto statybininkams pridaręs seniausiojo pastato Vilniuje, būsimų Sapiegų rūmų kontūruose šiaurės vakarinis kampas. Pagal tyrimų duomenis nustatyta šio pastato plano schema įdėta 2014 m. parengtame straipsnyje [18]. Aptikta metalinė juosta buvo įmūryta kiek žemiau pirmo aukšto perdangos lygio. Statant senąjį pastatą šis kampas matyt buvo išmūrytas ant netikusių gruntų tvirtinant šį kampą prie jo išmūrytas dar ir galingas kontraforsas. Deja, ir šios priemonės nepadėjo metalinė juosta nutrūko (9 pav.). Nemažai metalinių sienų tvirtinimo juostų užčiuopta vėlesniuose, jau m. Sapiegų rekonstrukcijos mūruose, įvairiuose XVII a. statytuose jėzuitų noviciato Vilniuje korpusuose, daug dėmesio sienų tvirtinimui metalo juostomis skirta statant Biržų pilies rūmus [19]. Metalu tvirtinti sienas buvo rekomenduojama ir techninėje XIX a. literatūroje [20]. Užduočių į mūrus įdedamam metalui spektras kiek kitoks, tačiau toks pat įvairus kaip ir medžiui. 156

8 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai 12 pav. Plieninių sienų tvirtinimo juostų išdėstymas sienose. Metalinių tvirtinimo juostų sujungimo detalės 1. Metalinių juostų sienoje jungtis. 2. sudvejintos metalinės juostos sienoje 3. Kampinė metalinių juostų jungtis. 4. Atvirų metalinių juostų inkaras. 5. Kampinės metalinių juostų jungties variantas. (Пашкин Е. М., Бессонов Г. Б. Диагностика деформаций памятников архитектуры. Моcква: Стройиздат, 1984, c. 58) Kaip žinoma iš istoriko S. Pinkaus atliktų tyrimų [21], statant Biržų pilies rūmus vienas Boguslavo Radvilos ir jo statybos organizatorių rūpesčių buvo metalinių templių pastato sienoms gavimas ir atvežimas. Metalo stoka kartas nuo karto pertraukdavo darbus. Archyvuose išliko daug pilies rūmų statybos laikotarpio dokumentų, kuriuose atsispindi pastangos ir nesklandumai tiekiant metalą Biržų pilies statyboms. Metalas buvo vežamas iš Rygos. Išliko daug m. laikotarpio laiškų atspindinčių tiek rūmų statybą pradėjusių, tiek darbus pratęsusių Radvilų statybininkų dėmesį rūmų sienų tvirtinimams. Boguslavas Radvila vos perėmęs iki m. karo su švedais ir Maskva Jonušo Radvilos pradėtus statyti rūmus paprašė patikrinti ar virš jau išmūryto viršutinio aukšto langų įdėtos metalinės sienų tvirtinimo juostos (ankeriai), nurodė kuo greičiau užsakyti metalą vadovaujantis anksčiau, Jonušo Radvilos architekto magistro Ulricho parengtais brėžiniais [22]. Statytojų panaudotas metalas sienų tvirtinimui labai prisidėjo sulaikant pastato sienas nuo sugriuvimo po 1704 m. sprogdinimo. Pasak istoriko Stasio Pinkaus, tik ankeriai išgelbėjo rūmų liekanas, kurios po rūmų sprogdinimo ir gaisro išsilaikė tris šimtmečius [23]. Kelios atkasant rūmų rūsius surastos metalo juostos eksponuojamos Biržų krašto muziejuje Sėla (10, 11 pav.). Metalo juostos čia kone trigubai stambesnės nei aprašytos XIX a. pab. XX a. pr. literatūroje. Tarpusavy juostos buvo jungiamos panašiai kaip 12 iliustracijoje įdėtose schemose (12 pav.). 10 ir 11 iliustracijose eksponuo- 10 pav. Metalinės juostos su juostų sujungimo kilpomis Biržų krašto muziejaus ekspozicijoje. Vyto Jarecko 2010 m. nuotrauka 11 pav. Metalinės juostos su juostų sujungimo mazgu Biržų krašto muziejaus ekspozicijoje. Vyto Jarecko 2010 m. nuotrauka. 13 pav. Biržų pilies rūmų dešiniojo rizalito sienos apie 1955 m. Priekyje nuirus vienos iš sienų mūrams atsidengusi metalinė juosta. Aukščiau, sienose, kurias jungia nuotraukoje matoma juosta, iš sienų kyšo metalinių juostų galai. Visos juostos įmūrytos kiek žemiau perdangų 157

9 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 14 pav. Metalo juosta Sapiegų rūmų trečio aukšto sienos viršuje, po m. įrengtu vainikuojančiu karnizu. Evaldo Purlio 2013 m. nuotrauka 15 pav. Metalinės juostos jungtis Sapiegų rūmų m. mūre vienos iš trečio aukšto sienų viršuje. Evaldo Purlio 2013 m. nuotrauka 16 pav. Metalinės sienų tvirtinimo juostos Sapiegų rūmų ( m.) p/v kampe. Abiejų juostų galuose atskiri inkarai. Juostos sienose įmūrytos pusės plytos gylyje, inkarai paslėpti po tinku. Atsidengė šalinant m. į fasadus įkirstą mūrinę trauką. Evaldo Purlio 2013 m. nuotrauka jamų metalo juostų plotis svyruoja nuo 50 iki 65 mm. Juostų storis apie 30 mm. Didesnis nei kituose to pat laiko pastatuose metalo skerspjūvis parinktas greičiausiai dėl to, kad rūmai statyti gynybiniame objekte. Iš autentiškų mūrų kyšančius metalo juostų galus ir net pačias juostas matome Biržų pilies rūmų m. nuotraukose (13 pav.). Juostos įkomponuotos išilgai sienų tarp langų sąramų ir perdangos, arčiau perdangos. Viename lygyje buvo įmūrijama po vieną juostą. Sprendžiant iš nuotraukų ir atminty išlikusių vaizdų juostos buvo įmūrytos visose išlikusiose sienose. Metalo ryšių autentiškose Biržų pilies rūmų sienose komponavimo sistema, kol jos fragmentai dar matėsi sienose, gaila, tačiau nebuvo tyrinėta. Vilniaus Sapiegų rūmuose į sienas ar virš skliautų įmūrytas metalas atsidengė tvarkant XIX a. išlaužas sienose, kelios metalo juostų paviršių atkarpos pasimatė palangių nišų apačioje iš rūmų antro ir trečio aukštų langų palangių pašalinus m. rekonstrukcijos mūrus. Tradicija tvirtinti sienas metalo juostomis tęsta tiek XVIII a., tiek ir XIX a. Apie tai liudija surasti pavyzdžiai bei XIX a. pabaigoje išleista techninė literatūra, kuri buvo naudinga ir rengiant šį tekstą. Pertvarkant Vilniaus Sapiegų rūmus į ligoninę, m. naujų 17 pav. Metalinis sutvirtinimas po vainikuojančio m. mūryto karnizo kampu. Tokios pat konstrukcijos, dydžio ir formos metalinės konstrukcijos rastos po visais vainikuojančio karnizo kampais. Evaldo Purlio 2013 m. nuotrauka mūrų tvirtinimui vėlgi panaudotas metalas (14, 15 pav.). Apie tai sužinota m. restauracijos metu ardant kai kuriuos XIX a. vidurio mūrus. Inkarus juostų galuose kaip ir daugelyje XVII a. mūrų nuo sienų paviršiaus skiria kelių ar keliolikos centimetrų storio mūro ar skiedinio sluoksnis. Pastebėta, kad metalo juostų sujungimo mazgai ir inkarai tokie, kokius rekomendavo XIX a. literatūra. Be to, metalo jungimo bei inkarų tvirtinimo kampuose mazgai tokie pat ar panašūs kaip vėliau, XIX a. pabaigoje ar net XX a. viduryje buvo aprašoma išleistoje techninėje literatūroje (žr. 12 pav.). Tiek XVII a., tiek XIX a. pastatų skersinėse ir išilginėse sienose juostos dažniausiai išdėstomos išorinėje sienos pusėje (16 pav.). Inžinieriai L. J. Burakas, G. M. Rabinovičius ruošdami pavaizduotas schemas, turėjo galvoje XIX a. pastatus Rusijoje, tiksliau, kažkokį konkretų pastatą. Kituose pastatuose juostos buvo išdėstomos ir ištisai, visose perimetro kraštinėse, o kai kada ir po dvi juostas po juostą abiejose sienos pusėse (žr. 8 pav.). Lietuvoje, kuri XIX a. įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, tuomet, matyt, daugiausia buvo naudotasi Rusijos inžinierių paruoštomis rekomendacijomis, o šios akivaizdžiai buvo rengiamos remiantis ilgaamže statybų patirtimi. Tai iliustruoja Vilniaus Sapiegų rūmų m. mūruose aptikta metalo panaudo- 158

10 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai jimo, formuojant vainikuojančių karnizų kampus, pavyzdys (17 pav.). Horizontalių skėtimo jėgų nuo arkų ar sąramų sienoje perėmimas, neutralizavimas Inžinieriai L. J. Burakas, G. M. Rabinovičius teigia: Į sieną įmūrytos juostos kartu padidina kalkiniu skiediniu rištų mūrų patvarumą. Metalinės juostos šiuo atveju įmūrijamos virš sąramų. Sienų ryšiams naudojamas 75 x 12 mm skerspjūvio juostinis metalas. Juostos įmūrijamos ant briaunos, tarpusavy sujungiamos kaiščiais. Jei pastatas 2 3 aukštų, juostos mūrijamos virš antro aukšto sąramų, jei 4 5 aukštų virš antro ir ketvirto aukštų sąramų [24]. Šią autorių pastabą ir kartu rekomendaciją akivaizdžiai lėmė ilgaamžės sienų tvirtinimo metalu patirties analizė ir apibendrinimas. Tyrimai taip pat parodė, kad jėzuitų noviciato ansamblio Vilniuje mūruose per kelis baroko laikotarpio statybų etapus įvairioms korpuso tvirtinimo sistemoms panaudota ypač daug metalo [25]. Jis naudotas sienų standumui padidinti, išilginių sienų virš skliautų suveržimui, o taip pat sienų sutvirtinimui ties statybos metu suformuotomis plačiomis, kiek netikėtose vietose įrengtomis angomis sienose m. buvo tvarkomi du Lietuvos Krašto apsaugos ministerijai priklausantys buvusio jėzuitų noviciato korpusai Vilniuje Totorių g. 25 ir 27. Vienas metalo juostų, skirtų horizontalių skėtimo jėgų nuo arkų ar sąramų 18 pav. Metalinė juosta virš langų sąramų buv. jėzuitų noviciato korpuso Vilniuje, Totorių g. 27 vakarinėje sienoje. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka sienoje perėmimui, neutralizavimui pavyzdžių atsidengė ruošiantis atstatyti išardytą baroko laikotarpio (XVIII a. pradžios) lango angos korpuse Totorių g. 27 sąramą (18 pav.). Virš mūrinės lango sąramos, maždaug plytos gylyje nuo vidinio sienos paviršiaus atsidengė apie 6 cm aukščio juosta. Nerasta duomenų, kad juostos būta ir išorinėje sienos pusėje. Čia galime padaryti nedidelį minties šuolį: spėjama, kad viena priežasčių, kodėl kone visų Vilniaus Sapiegų rūmų pirmo ir antro aukšto langų sąramų viduryje atsirado 0,5 1,5 cm pločio plyšiai galėjo būti ir tai, kad virš sąramų mūro nebuvo įdėta metalo juostų, pasikliauta juostomis perdangų lygyje ir gan sudėtingomis mūrinių sąramų sistemomis. Tačiau grįžkime prie Vilniaus jėzuitų noviciato ansamblio. XVII a. pabaigoje XVIII a. pradžioje pastatų Šv. Ignoto g. 6 ir Totorių g. 25 sienose būta dviejų plačių, pusapvalės formos arkom perdengtų angų. Vienas šių arkų galas rėmėsi į sienų, kuriose suformuota anga, mūrą, kitas leidosi prie pat išorinės sienos ar netgi į pačią išorinę sieną. Viena iš šių angų buvo apie 4,5 m pločio, kita 7 m. Virš arkų dengtas 2 3 m mūro sluoksnis. Abi arkos matyt negalėjo apsieti be papildomų sutvirtinimų, todėl sienose virš arkų statybos metu buvo įmūrytos metalinės juostos su inkarais juostų galuose. Platesniąją, Totorių g. 25 korpuse esančią angą šiandien slepia XIX a. mūrai. Atidengti šios angos nesiryžta nerimą kėlė templių metalo bei jo sujungimų būklė bei arkos atramos nepatikimumas. Juostą virš mažesniosios arkos (19 pav.) rodo inkaras korpuso Šv. Ignoto gatvės fasado plokštumoje. Nuotraukose (20, 21 pav.) matome, kad juosta virš arkos korpuse prie Totorių gatvės inkaras buvo paslėptas 5 7 cm gylyje nuo fasado paviršiaus, o pati metalo juosta įmūryta sienos storyje, plytos gylyje. Plyšys ties perrūdijusiu inkaro metalu rodo, kad pastato mūro kampas atskeltas dėl metalo tūrio padidėjimo jam perrūdijus. 19 pav. Metalinis juostos mūre inkaras buv. jėzuitų noviciato korpuso Vilniuje, Šv. Ignoto g. 6 fasade. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka 159

11 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 20 pav. Buv. jėzuitų noviciato korpusas Vilniuje, Totorių g. 25. Perrūdijęs templės virš 7 m pločio angos inkaro ir templės kilpos metalas. Išsiplėtus metalui atskilo dalis sienos paviršiaus mūro. Evaldo Purlio 2008 m. nuotrauka 21 pav. Buv. jėzuitų noviciato korpusas Vilniuje, Totorių g. 25. Perrūdijęs templės virš 7 m pločio angos inkaro ir templės kilpos metalas. Padidintas fragmentas. Evaldo Purlio 2008 m. nuotrauka Metaliniai mūrinių sienų ryšiai Nepakankamo sienų surišimo pasekmes matome ne tik pastate Pilies g. 6, bet ir buvusio jėzuitų noviciato korpuse Totorių g. 27. Šio pastato sienos akivaizdžiai buvo tvirtinamos, jungiamos metalo juostomis, tačiau, deja, nepakankamai. Pastatas panašiai kaip ir korpusas Pilies g. 6 siauras, ribojamas dviem išilginėmis, fasadinėmis sienomis. Abu jo aukštai suskaidyti į nedideles skliautuotas patalpas. Natūroje, išlikusiose skersinių sienų atkarpose nerasta ar neliko nė vienos išilgines sienas jungiančios templės. Nepakankamo išilginių ir skersinių sienų surišimo pasekmė XIX a. vid. rekonstrukcija, kurios metu išgriauti visi antro aukšto skliautai, nugriautas atikas, išardyta didžioji dalis antro aukšto skersinių sienų ir kt m. restauracijos metu pasimatė, kad išilginė siena prie gatvės iki XIX a. vidurio rekonstrukcijos antro aukšto lygyje jau buvo atplyšusi apie 16 cm. Metalo panaudojimas skliautų skėtimo jėgų neutralizavimui Arka ar skliautas perima virš jos esančius svorius ir perduoda juos į atramas, tačiau arka perduodama vertikalias spaudimo jėgas atramas veikia ir horizontaliomis skėtimo jėgomis. Dar didesnes skėtimo jėgas sukelia skliautai. Atramos turi šias jėgas neutralizuoti reikia sunkių, storų, pajėgių atlaikyti skėtimo jėgas sienų ar stulpų, tvirtų kontraforsų arba skėtimo jėgas padedančio sulaikyti metalo. Metalu buvo tvirtinamos ir sienos ir skliautai. Tais atvejais, kai mūrinės atramos nėra tiek tvirtos kad galėtų neutralizuoti skliauto skėtimo jėgas, stabilumą galima pasiekti panaudojus metalines, skersai skliauto įmontuotas juostas, kurios gali būti įmontuotos skirtinguose lygiuose. Skirtinguose lygiuose arkų pėdų atžvilgiu įrengti metaliniai arkinių, skliautinių konstrukcijų ryšiai gali turėti skirtingas paskirtis ir skirtingai formuoti vidines jėgas arkose. Atotampos dažniausiai buvo daromos iš kaltų metalinių strypų, ir kai kada iš medinių tašų ar rąstų. Medinės templės pradinėje namo funkcionavimo stadijoje galėjo būti pakankamai efektingos ne tik kaip templės, bet dėka savo standumo ir kaip spyriai. Anot E. M. Paškino ir G. B. Besonovo, templės virš skliautų pėdų perima tik dalį skaičiuojamo skėtimo jėgų spaudimo. Templės šiame lygyje negarantuoja skliautų pėdų stabilumo. Templių neperimtą skėtimo jėgų spaudimo dalį laiko mūrinės skliautų atraminės konstrukcijos (sienos, stulpai). Įmontuotos sienos viduje (papildomos) templės neleidžia slinkti į išorę šoninėms skliauto atkarpoms, o taip pat atsipalaiduoti centrinei skliauto daliai, kas atsitinka esant centralizuotai simetriškai apkrovai. Templės įrengimas esant tokio pobūdžio apkrovai ženkliai pakoreguoja lenkimo momentų skliaute ar arkoje charakterį, t. y., pakelia į viršų maksimalaus neigiamo momento zoną. Absoliutinės momentų reikšmės šiuo atveju sumažėja 2 kartus ir daugiau, atitinkamai sumažėja ekscentrisitetų reikšmės <...> Efektingiausiai atvira metalinė templė veikia įrengus ją maksimalaus neigiamo momento (apskaičiuoto esant pirminei arkos ar skliauto schemai) veikimo lygyje [26] t. y., temples geriausia komponuoti silpniausiose skliauto vietose. 160

12 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai 22a pav. Metalinė juosta skliauto skėtimo jėgų linijoje, in: Романович М. Е. Гражданская архитектура. Части зданий. Том 2, С.-Петербург, 1895, c b pav. Metalinė juosta virš skliauto, in: Романович М. Е. Гражданская архитектура. Части зданий. Том 2, С.-Петербург, 1895, c c pav. Metalinė juosta skliauto konstrukcijoje, in: Романович М. Е. Гражданская архитектура. Части зданий. Том 2, С.-Петербург, 1895, c. 146 Minėti autoriai taip pat teigia, kad templės arkų ir skliautų pėdų lygyje gali perimti visą skėtimo jėgų spaudimą, jei atraminės konstrukcijos pajėgios nešti tik vertikaliai veikiančius krūvius. Kitu atveju templės sulaiko tik tą skėtimo jėgų dalį, kurios nepajėgia perimti atraminės konstrukcijos. Tai atsitinka esant nepakankamo storio sienoms ar stulpams, plačioms skliautų dengiamoms angoms ir pan. Visais šiais atvejais templės būna pagrindiniu ar pagalbiniu elementu sulaikant arkų ir skliautų judėjimą horizontalia kryptimi, kai sėda pamatai ar atsiranda kitos vertikalių atraminių konstrukcijų deformacijos [27]. Dažniausiai pasitaiko antrasis skėtimo jėgų sulaikymo variantas. Brėžinyje (22a pav.) pavaizduotame lygyje veikia skliauto skėtimo jėgos. Kadangi toks senuose pastatuose pasitaikantis templių įkomponavimas buvo laikomas negražiu, temples imta komponuoti aukščiausiame skliauto kreivės viršutiniame lygyje ar virš skliauto (22b pav.). Įkomponuota virš skliauto templė netrukdo skliauto sėdimui skiedinio tvirtėjimo metu. Esant ypač didelėms apkrovoms horizontalios templės papildomos specialiomis atšakomis [28] (22c pav.). Juostų inkarai slepiami mūre arba komponuojami fasadų plokštumose. Kaip rodo ilgametė praktika, Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos kraštų, metalinės templės dažniausiai buvo komponuojamos skliauto kreivės viršuje ar virš skliautų daugelyje arkadų ar skliautuotų patalpų palubėse matome iš po skliautų kyšančias metalines temples. Templės komponuojamos kaip 22 pav. schemose. Net ir patalpose, po kurių skliautais nesimato templių, negalima būti tikriems, kad šių konstrukcinių elementų nėra. Čia jos gali būti įkomponuotos skliauto storyje ar virš skliauto. Daug templių tokiu būdu įrengta keturaukščiame Totorių g. 25 korpuse. Didelė dalis skliautus veržiančių templių čia kyšo iš po skliauto mūro (23 pav.). Nežiūrint kiek neigiamo požiūrio į temp lių komponavimą skliauto skėtimo jėgų lygyje estetiką, tiek Lietuvos, tiek ir kitų Europos kraštų architektūroje nemažai yra tokio metalinių juostų komponavimo tipo pavyzdžių (24 pav.). Projektuojant rene- 24 pav. Heidelberg. Vokietija. Templės skliauto skėtimo jėgų lygyje. Evaldo Purlio 2005 m. nuotrauka 23 pav. Buv. jėzuitų noviciato korpusas 3B3/P Totorių g. 25. Templės koridoriaus skliauto palubėje. Inkarai užmaskuoti mūro gilumoje 161

13 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 25 pav. Praha. Čekija. Templės karalienės Anos vasaros rūmų arkadoje. Ričardo Bytovto 2003 m. nuotrauka 27 pav. Šv. Mykolo koplyčia prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino bažnyčios Vilniuje. Vakarinis fasadas. Abipus kairiojo lango matome dviejų metalinių templių inkarus. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka sansines skliautais perdengtas grakščias arkadas su liaunomis kolonomis, išvengti atvirų metalo juostų galerijų erdvėse tiesiog neįmanoma. Čia, matant skliautų angų plotį ir kolonų liaunumą nekyla mintis pasikliauti vien skliauto masės be templių monolitiškumu. Liaunose renesansinėse ar barokinėse arkadose metalas tapo neišvengiama arkadų architektūrinio vaizdo dalimi (25 pav.). Lietuvoje analogiško tipo arkadų neturime. Visos mūsų arkados turi daugiau ar mažiau masyvius stulpus. Dėl nedidelio skliauto angos pločio kai kuriose iš jų pagalbinių metalinių ryšių gali ir nebūti. Restauruojant nugriuvusius Biržų pilies rūmų galerijų skliautus virš jų įmontuotos metalo juostos, kurių galai buvo pritvirtinti prie išlikusių statybos metu įmontuotų metalo juostų galų. Visą, ar beveik visą, skliauto skėtimo jėgų veikimą perima skliauto pėdų lygyje apie 1905 m. įrengtos templės Šv. Onos bažnyčioje Vilniuje. Laikini skliautų tvirtinimo ryšiai Dar XIX a. pabaigoje rusų inžinieriusarchitektas M. E. Romanovičius leidinyje apie pasaulietinių pastatų architektūrą rašė: dažnai po skliautais, skliauto silpnų 26 pav. Šv. Mykolo koplyčia prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino bažnyčios Vilniuje. Metalinių juostų Šv. Mykolo koplyčios sienose inkarai pastato p/v kampe. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka. taškų lygyje buvo įmūrijamos laikinos geležinės templės. Šios templės palaiko skliauto stabilumą iki to laiko kol kietėja kalkinis skiedinys. Po to jos išpjaustomos [29]. Komponuojamos silpnosiose skliauto vietose (žr. 22a pav.). Šiandien neįmanoma pasakyti kiek tokia technologija buvo paplitusi Lietuvos statybose. Vieną pavyzdžių, liudijančių kad ir mūsų kraštuose naudotos laikinos, skirtos tik laikotarpiui kol kietėja skiedinys, metalo juostos, galima įžiūrėti nagrinėjant Šv. Mykolo koplyčios prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardino bažnyčios Vilniuje metalinius sienų tvirtinimus. Koplyčia statyta XVII a. pirmoje pusėje. Nuotraukoje (26 pav.) užfiksuoti inkarai rodo išorinių sienų storyje, maždaug pusės plytos gylyje nuo fasado paviršiaus įmūrytas temples. Tokie pat inkarai matomi ir kitame išoriniame koplyčios tūrio kampe. Metalinės juostos, kurių inkarai matomi fasaduose, įmūrytos visose koplyčios sienose, virš langų sąramų, formuoja uždarą žiedą. Ypač svarbu buvo sutvirtinti pastato zonas, į kurias remiasi koplyčios erdvę dengiantys skliautai. Dvi skliauto pėdos remiasi į šonines koplyčios sienas, maždaug ties jų viduriu. Vakariniame koplyčios fasade matome tris inkarus. Abipus kairiojo lango įkomponuoti du inkarai. (27 pav.). 162

14 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai Maždaug į šią zoną viduje nusileidžia koplyčios skliauto pėda. Inkarų padėtis koplyčios pjūvyje rodo, kad abi šios templės (ypač, dešinioji) turėjo atsiverti koplyčios erdvėje (panašiai, kaip pavaizduota 22a iliustracijos schemoje). Natūroje, koplyčios erdvėje, kuri iškyla gerokai aukščiau nei langų viršus ir maždaug tame lygyje buvę juostos su fasade matomais inkarais, atvirų templių nėra. Atrodo, čia turime vieną iš pavyzdžių, kai laikotarpiui kol kietėja kalkinis skiedinys buvo įmūrytos laikinos templės, kurios sukietėjus skliauto ir sienų mūrams buvo nupjautos. Templių būsena pasibaigus pamatų, sienų ir skliautų skiedinio tvirtėjimo procesui Labai glaudžiai surištas skiediniu plytų mūras sudaro lyg ir vienalytę masę. Ši savybė leidžia formuoti labai plonus, o tuo pačiu labai lengvus skliautus. Dėl skliauto lengvumo ir jo masės vienalytiškumo, monolitiškumas sudaro priežastis dėl kurių skliautas mažai, o kai kada ir beveik visiškai neskečia atramų [30]. Be to, kaip 1915 m. rašė inžinierius P. Pokryškinas, senoviniai pastatai išlaiko stabilumą net esant pasibaisėtiniems iš pirmo žvilgsnio defektams: neatitikimai statikos dėsniams čia tėra regimybė. Į senovinį pastatą iš tvirtų akmenų ar plytų su suakmenėjusiu kalkiniu skiediniu mūre reikia žiūrėti kaip į skulptūrinį kūrinį ištašytą iš monolito; jo skliautai neskečia, todėl į juos turi būti žiūrima kaip į sijas ir kronšteinus [31]. Susižavėjimą, optimistinį požiūrį į senąsias skliautines konstrukcijas demonstruoja ir daugiau tyrinėtojų. Cituoti autoriai nedetalizuoja, kokias priemones senovės statytojai panaudojo, siekdami tokio monolitiškumo. Senieji statytojai žinojo ir galimą pamatų ir sienų mūrų sėdimo netolygumą, ne visada pakankamą konstrukcijų, į kurias remiasi skliautai ar arkos, pajėgumą perimti visą skėtimo jėgų spaudimą. Daug dėmesio skirta mūrą rišančiai medžiagai skiediniui, o XVII XIX a. ir metalui. Metalo judrumas ir deformacijos dėl temperatūrinių svyravimų, kaiščių ir kilpų korozija, neleidžia metalinių templių laikyti ilgalaike senųjų atraminių sistemų grandimi ir, tuo labiau, manyti, kad templės lemia patį pastato gyvavimą. Templės kaip skėtimo jėgų neutralizavimo priemonė intensyviai dirba statant pastatą ir kalkinio mūro skiedinio tvirtėjimo laikotarpyje. Šiuo metu sienos, stulpai, kontraforsai dar nebūna sudarę stabilaus atraminio kontūro skliautų skėtimo jėgoms. Vėliau, esant ramiai statinio statikai templių veikimas tampa pasyviu, profilaktišku. Kontroliniai įtampų templėse matavimai tokiuose pastatuose rodo minimalų arba nulinį įtempimą. Atvirų templių vaidmuo senosiose atraminėse konstrukcijose nėra svarbiausias. Sunku rasti staigios deformacijos ar objekto griuvimo pavyzdžius praradus erdvines temples ir ėmus veikti skėtimo jėgoms. Iš kitos pusės, žinoma daugybė pavyzdžių, kai pastatas ilgai be avarijų funkcionavo esant išlinkusioms, nupjautoms erdvinėms templėms. Ir visa tai pastebėta pastatuose kuriuose skliautų skėtimo jėgos nėra neutralizuotos kitomis priemonėmis. Įdomių žinių teikia, o kartu užduoda daug klausimų templių Šv. Jonų bažnyčios varpinės skliautuose nagrinėjimas. Čia sukurta viena įdomesnių arkų-skliautųtemplių sistemų. Varpinė po 1737 m. gaisro iš dalies perstatyta, paaukštinta, tačiau aukštoje varpinės vidaus erdvėje virš pirmo aukšto skliauto neatstatyta nė viena iki gaisro buvusi medinė perdanga, varpinės erdvė perdengta skliautu tik bokšto pagrindinio tūrio viršuje. Mažesnio ploto nei pagrindinis varpinės tūris viršutinis varpinės aukštas išmūrytas ne ant žemutinės dalies sienų, o ant jos skliauto, tiksliau, ant patalpos pakraščiuose suformuotų arkų. Turėjo susiformuoti galingos skėtimo jėgos. Sienų atsparumo arkų ir skliautų skėtimo jėgoms neutralizuoti, matyt, nepakako po arkomis, maždaug skliauto skėtimo jėgų lygyje įrengtos atviros metalinės templės (28, 29 pav.). 163

15 28 pav. Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Atviros laikinos metalinės juostos po pagrindinio varpinės tūrio skliautu, skliauto skėtimo jėgų veikimo lygyje. Evaldo Purlio 2008 m. nuotrauka 29 pav. Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Atviros templės po viršutinio aukšto skliautu, skliauto skėtimo jėgų veikimo lygyje. Po lango sąrama kyšo į sieną įmūrytos juostos fragmentas. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka ISSN X Kultūros paminklai / Panaudojant tą pačią skliauto-arkų sistemą ant viršutinio aukšto skliauto išmūrytas ir bokšto šalmas (30 pav.). Visas paminėtas arkas veržia metalinės statybos metu įmūrytos templės m. remonto metu rastos bent trys atsipalaidavę templės, o nesant tinkamos priežiūros iš vienos templių sandūros buvo iš viso iškritęs pleištas. Plyšių skliautuose ir sienose Mokslo darbai nėra. Bokšto statytojų profesionalumo dėka kelių templių atsipalaidavimas neiššaukė deformacijų mūrinėse konstrukcijose. Gali būti, kad visos jos buvo numatytos tik skėtimo jėgų neutralizavimui statybos ir pastato funkcionavimo pradžioje metu, o dabar skliautai ir arkos yra jau pasiekę tokį monolitiškumo lygį, kokį aprašo M. Romanovičius, P. Pokryškinas ir kt. tyrinėtojai. Pasiekti tokį sienų ir skliautų standumo bei monolitiškumo lygį galėjo padėti varpinės sienose, panašiai kaip buv. jėzuitų noviciate, įmūrytos templės. Vienas kitas langų angų viršuje kyšantis juostos ar juostos paviršiaus fragmentas rodo, kad jos buvo įmūrytos sienose, virš langų (žr. pav. 29). Gali būti, kad Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokšto skliautai ir sienos nepradėtų skėstis ir praradę laikinas metalines temples tik nežinia ar galima sau leisti tai išbandyti. Tvarkant varpinę sutvirtintos ir atsipalaidavusio templės (konstruktorius J. Mendelevičius). Kiek sienose slypi jose įmūryto metalo ir kokia jo būklė bei konstrukcija nevisai aišku. Galima tik spėti, kad metalas komponuotas panašiai kaip 22c iliustracijos schemoje. Metalines temples veikiančios jėgos Pateikiame dar keletą iškalbingų minčių iš metalo panaudojimą senuose pastatuose nagrinėjusių autorių darbų. Viena jų: Metalo ryšiai gali būti veikiami tempimo jėgų iššauktų įvairaus pobūdžio krūvių arkos ar skliauto skėtimo jėgų, atraminių konstrukcijų deformacijų (nusėdimas, pasisukimas), temperatūrinių metalo deformacijų, o taip pat pakabinus ant jų koncentruotus krūvius. Kiekvienos apkrovų rūšies dalis priklauso nuo paminklo konstrukcijos ir eksploatavimo ypatybių teigia E. Paškinas ir G. Besonovas [32]. Taip pat jie akcentuoja, kad temples gali veikti įvairios tempimą templėse didinančios jėgos arkos ar skliauto skėtimo jėgos, atraminių konstrukcijų deformacijos, temperatūrų kaita, koncentruotų krūvių pakabinimas ant templių. Ant templės pakabinus pernelyg didelį svorį templė gali nustoti dirbti 164

16 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai- kaip templė. Bene didžiausius įtempimus templėse, templių deformacijas iššaukia temperatūrų svyravimai. Nešildomose patalpose apie 6 m ilgio templės tempimui gali išnaudoti ne daugiau 30 proc. metalo galimybių, iki 70 proc. templių galios metalas praranda priešindamasis temperatūrinėms deformacijoms. <...> Staigiai padidėjus apkrovoms templių sistema gali kurį laiką laikytis dėka templių metalo plastiškumo ar inkarų paslankumo, pernelyg didelis apkrovų padidėjimas iššaukia konstrukcijos silpniausios grandies suirimą inkaro išrovimą (pajudėjimą) ar templės trūkimą. Inkaras praranda savo paskirtį iškritus ar suirus išoriniam kaiščiui, trūkus templės kilpai, dėl metalo korozijos sienos mūre atsiradus plyšiui ar pasislinkus silpnų skiedinių mūrams. Inkarų metalas koroduoja drėgnuose kalkiniu skiediniu rištuose mūruose. Inkarai ir susikertančių templių sujungimo mazgai suyra, netenka galios stipriai nusėdus arkinės atraminės sistemos stulpams. Templės trūksta tiek erdvėje, tiek mūre silpniausiose templės pjūvio vietose, pavyzdžiui, per vidines metalo kavernas ar įtrūkimus, arba labiausiai įtemptose lenkiamo metalo vietose. <...> Templės perkaitimas gaisro metu iššaukia templės pailgėjimą templė deformuojasi negrįžtamai, paprastai išsibanguoja. Templė praranda savo funkciją [33]. Atrodo, dažniausiai metalas netenka galios paveiktas korozijos. Pateiktoms citatoms iliustruoti pasitelksime jau minėtą Vilniaus jėzuitų noviciato ansamblio atvejį. Prireikus išardyti mūrą po didžiąją arką noviciato korpuse Totorių g. 25 sienoje [34], sujungti abipus arkų buvusias erdves reikėtų projektuoti naujas galimas arkų skėtimo jėgas neutralizuojančias konstrukcijas. Ypač tai akivaizdu pamačius kokia statybos metu įmūrytų templių kilpų ir kaiščių metalo būklė. Korpuse Totorių g. 25 perrūdijęs metalas atskėlė ir mūro paviršių. Remontuojant pastatą apsiribota plyšio užglaistymu. Toks problemos atidėjimas ateičiai bus neįmanomas tvarkant templės metalo atskelto mūro atkarpą vienoje iš Sapiegų rūmų sraigtinių laiptinių. Abiejuose objektuose apie metalo būklę sužinota vykdant architektūrinius tyrimus tvarkybos darbų metu. Kitų mūruose slypinčių inkarų metalo būklė gera ar nežinoma, vargu ar yra pastatų, kurių sienose būtų ieškota statybos metu įmūrytų metalinių ar medinių ryšių. Kol neprasidėjo grėsmingos deformacijos reikėtų susirūpinti gilesniais senųjų metalinių tvirtinimo sistemų konstruktyviniais tyrimais, bent viename kitame objekte metalo ieškikliais pabandyti nustatyti įmūryto metalo komponavimo pastate schemas, giluminėmis atodangomis išsiaiškinti inkarų ir templių metalo būklę ir pan. Metaliniai medinių perdangų sijų inkarai Dar ir šiandien daugelyje Vilniaus pastatų ugniasienių matosi įvairios formos metaliniai medinių perdangų sijų inkarai (31 pav.). Kai kada jie painiojami su sienų mūrų ir skliautų tvirtinimui skirtų juostų inkarais. Neretai jie būna išdėstyti keliais aukštais. Metaliniai prie perdangos sijų pritvirtinti inkarai pritvirtina sijų galus prie išilginių sienų (32 pav.), padeda suformuoti stabilią aukštų mūro sienų ir medinių perdangų konstrukciją. Vilniuje jau matėme nemažai pavyzdžių, kai neapdairiai pašalinus medines perdangų sijas ar pernelyg ilgai palaikius pastatą be stogo joms supuvus neužilgo imdavo griūti ir mūro sienos. Vilniuje išlikę medinių perdangų sijų inkarai daugiausia X formos (33 a c pav.). Atskirą metalinių inkarų grupę sudaro puošnūs, įmantriai suraityti dekoratyviniai inkarai, kurie tik retkarčiais sutampa su perdangomis (34 a c pav.). Daugelis jų panaudoti kaip fasadų puošybos elementai. Vilniuje tokių inkarų liko labai nedaug, o iš tų kai kurie inkarai skirtinguose objektuose vienodi, užsakyti vienoje gamykloje. Nuotraukose užfiksuoti keli labiausiai matomi metaliniai perdangų sijų inkarai. Bene visi jie įrengti kartu su 165

17 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 30 pav. Šv. Jonų bažnyčios varpinė. Vaizdas į varpinės šalmą laikančias arkas iš apačios. Evaldo Purlio 2008 m. nuotrauka 31 pav. Perdangos sijų inkarai vienoje iš Vilniaus namų senamiesčio ugniasienių. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka 32 pav. Sijų inkaravimo schema 33a. pav. Netaisyklingos X formos inkaras Vilniaus senamiestyje. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka XIX a. II pusės perdangomis. Ankstesnių laikotarpių perdangų ir jų sijų surišimo su sienomis sistemų (ir metalu?) nagrinėjimui reikia papildomų tyrimų. Tiek XIX a., tiek ankstesnių laikotarpių medinės perdangos labai įvairios, medinių perdangų, kaip ir stogų konstrukcijoms bei jų raidai ir variantams skirtini atskiri straipsniai. Apibendrinimas Nuo seniausių laikų iš molio ar molio plytų ir net akmenų statytų pastatų sienos buvo tvirtinamos medinėmis į sienas įmūrytomis konstrukcijomis. Lietuvoje bene dažniausiai pasitaiko konstrukcija iš dviejų išilgai sienos įmūrytų rąstų sujungtų skersiniais rąstais. Iš rąstų sunertos konstrukcijos po vandeningose vietose pastatytomis sienomis jungė mūrus į vientisą konstrukciją, neleido joms nusėsti dėl silpnesnių, nevienodo atsparumo gruntų. Į sienas įmūrytos tokios ar panašiai sunertos konstrukcijos sutvirtindavo sienas, leisdavo mūryti aukštesnę sieną nelaukiant kol sukietės ilgai tvirtėjantis kalkinis skiedinys, rąstai gynybinių statinių mūruose turėjo išskaidyti tarano smūgių jėgą į didesnį plotą. Į sienas įmūrytos konstrukcijos dažniausiai būna iš aptašytų stačiakampio profilio, po pamatais iš apvalių rąstų. Seniausi rąstų konstrukcijomis tvirtintų mūrų iš akmenų ar plytų pastatų pavyzdžiai rasti Vilniaus, Trakų pusiasalio, Kauno, Liškiavos pilyse. Medis sienų tvirtinimui Lietuvoje naudotas iki XVII a. pradžios. 33c. pav. X formos su išraitom inkaras Vilniaus senamiestyje. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka 33b. pav. Horizontalus X formos inkaras Vilniaus senamiestyje. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka 166

18 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai XVII a. I pusėje tvirtinant sienų mūrą, neutralizuojant skliautų skėtimo jėgas imta naudoti metalą. Nuo tada metalas tokiai paskirčiai naudotas kone tris šimtmečius. Naudoti metalą sienų tvirtinimui rekomenduota XIX a. pabaigos ir net XX a. pradžios techninėje literatūroje. Sienų mūras tvirtintas išilgai sienų įmūrytomis viena ar dviem metalo juostomis. Kampuose ir juostų atkarpos tarpusavy sujungiamos kaiščiais. Viena iš užduočių metalui šiuo atveju neutralizuoti arkų ir sąramų skėtimo jėgas. Juostos dažniausiai buvo montuojamos mūro tūryje tarp langų sąramų ir perdangų gan įvairiame atstume nuo sienų paviršiaus. Daugelyje pastatų inkarai matomi fasadų paviršiuje. Rasta pavyzdžių, kai XVII a. statybininkai taupydami metalą sienų surišimui panaudojo medinius tašus su metaliniais inkarais galuose. Dar vienas metalui skirtas uždavinys padėti sienų mūrams neutralizuoti skliautų ir plačių arkų sienose skėtimo jėgas. Panaudojus metalą galima mūryti plonesnes, ne tokias masyvias sienas, išvengti kontraforsų. Metalinės templės šiuo atveju rekomenduojama montuoti silpniausioje skliauto vietoje (templė kyšo patalpos erdvėje) ar skliauto viršuje. Kai kada silpnosiose skliauto vietose įmontuojamos laikinos metalinės, laikotarpiui kol kietėja skiedinys skirtos templės. Sukietėjus skiediniui jos išpjaustomos. Senųjų mūrų sutvirtinimo priemonės prailgina pastatų gyvavimą susiklosčius pastatui nepalankioms sąlygoms, tačiau, jos nėra amžinos mediniai sienų sutvirtinimo elementai seniai supuvę, pamažu eižėja, skaldo, pučia mūrus rūdijantis į sienas įmūrytas metalas. Deja, į senąsias mūrų sutvirtinimo priemones bei jų būklę ne tiek daug, kiek rekomenduojama, šiandien tekreipiame dėmesio. Vyrauja požiūris, kad net ir išsiaiškinus senąsias metalinių ryšių sistemas įvertinti jų mūrines konstrukcijas tvirtinantį poveikį pernelyg sudėtinga, sunku apskaičiuoti ilgaamžį kalkinio skiedinio poveikį metalui, prieš kelis šimtmečius kalto metalo atsparumą šiandien ir kt. Pastebėta, kad rengiant pastatų tvirtinimo projektus senosios metalinės templės dažniausia ignoruojamos. Senuosiuose pastatuose metalas, žinome apie jį ar ne, tebedirba ar laukia nepalankių pastatui aplinkybių iššaukto momento, kai jo įsijungimas apsaugotų pastatą nuo avarijos. Tik, kad jis tada dar būtų ne per daug erodavęs, dar pajėgus atlikti jam pavestą darbą. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 1. MENDELEVIČIUS JAKOVAS, Architektūros istorija konstruktorių akimis, in: Miestų archeologija (rengiama spaudai); Jakovas Mendelevičius, Architektūrinių konstrukcijų istorija, in: Architektūrinės konstrukcijos, t. I, Vilnius: VGTU leidykla (rengiama spaudai). 2. MENDELEVIČIUS JAKOVAS, ŠIMAKAUSKIENĖ ASTA, Mūro konservavimas ir restauravimas, Vilnius. UAB Arx Reklama. 2015, p. 40, a. pav. Fasado Vilniuje, Kalvarijų g. 1 fragmentas su dekoratyviniais inkarais. Evaldo Purlio 2016 m. nuotrauka 34b. pav. Dekoratyvinis inkaras namo Vilniuje, Kalvarijų g. 1 gatvės fasade. Evaldo Purlio2016 m. nuotrauka 34c. pav. Dekoratyvinis inkaras namo Vilniuje, Šv. Mykolo g. 10 gatvės fasade. Evaldo Purlio 2009 m. nuotrauka. To pat tipo inkaras panaudotas namo Vilniuje, Jakšto g. 9 gatvės fasade 167

19 ISSN X Kultūros paminklai / ВОЛЫНСКИЙ М. Л. Комплексное инженерное исследование памятников архитектуры, in: Архитектурное наследие и реставрация, Моcква, 1986, c Ten pat, p ШУАЗИ ОГЮСТ, Всеобщая история архитектуры, Москва: Эксмо, 2010, c.12, TRZECIAK PRZEMYSLAW, 1000 tajemnic architektury, Warszawa: Nasza księgarnia, 1988, p БУРАК Л. Я., РАБИНОВИЧ Г. М. Техническая экспертиза жилых зданий старой застройки. Ленинград: Стройиздат, 1977, c LATVIS HENRIKAS, VARTBERGE HERMANAS, Livonijos kronikos, Vilnius: Mokslas, 1991, p ABRAMAUSKAS STASYS, Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII XVI a., Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmai, 2012, p LEVANDAUSKAS VYTAUTAS, Lietuvos mūro istorija, Kaunas: Vytauto Didžiojo Universitetas, 2012, p ABRAMAUSKAS STASYS, Mūrinės statybos raida Lietuvoje XIII XVI a., p BUDREIKA EDUARDAS, Aukštutinė pilis, in: Lietuvos pilys, Vilnius: Vaga, 1971, p Architektūros restauratoriaus Roberto Zilinsko informacija. 14. ЗИБИРЕВА В. П. Инженерное исследование памятника архитектуры ХII века церкви Георгия в крепости Старая Ладога. in: Архитектурное наследие и реставрация, Моcква, 1986, c БУРАК Л. Я., РАБИНОВИЧ Г. М. Техническая экспертиза жилых зданий старой застройки. Ленинград: Стройиздат, 1977, c PURLYS EVALDAS, JANONIENĖ RŪTA, Nauji Sapiegų rūmų Antakalnyje interjerų tyrimų duomenys, in: Pasaulietiniai interjerai: idėja, dekoras, dizainas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, p Atliekant tyrimus apie šiuos radinius žinota, bet, deja, jie nėra užfiksuoti jokioje rašytinėje medžiagoje. 18. PURLYS EVALDAS, JANONIENĖ RŪTA, Nauji Sapiegų rūmų Antakalnyje interjerų tyrimų duomenys, p PINKUS STASYS, Biržų pilis. in: Lietuvos pilys. Vilnius: Mintis. 1971, p РОМАНОВИЧ М. Е. Гражданская архитектура. Части зданий. Том 2, С.- Петербург, PINKUS STASYS, Biržų pilis, in: Lietuvos pilys, Vilnius: Mintis. 1971, p ; Stasys Pinkus, Biržų pilis, Vilnius: Mintis PINKUS STASYS, Biržų pilis, in: Lietuvos pilys. Vilnius: Mintis. 1971, p PINKUS STASYS. Biržų pilis. Vilnius: Mintis. 1986, p БУРАК Л. Я., РАБИНОВИЧ Г. М. Mokslo darbai Техническая экспертиза жилых зданий старой застройки. Ленинград: Стройиздат, 1977, c Į sienas įmūrytų juostų inkarai matomi daugelio korpusų fasaduose, remontuojant kai kuriuos fasadų plotus buvo atsidengę keli sienų mūre paslėptų inkarų paviršių fragmentai. 26. ПАШКИН Е. М., БЕССОНОВ Г. Б. Диагностика деформаций памятников архитектуры. Моcква: Стройиздат, 1984, c Ten pat, p РОМАНОВИЧ М. Е. Гражданская архитектура. Части зданий. Том 2, С.-Петербург, 1895, c Ten pat, p Ten pat, p ЗИБИРЕВА В. П., Инженерное исследование памятника архитектуры ХII века церкви Георгия в крепости Старая Ладога, in: Архитектурное наследие и реставрация, Моcква, 1986; Покрышкин П. Краткие советы по вопросм ремонта памятников, in: Известия Императорской археологической комисии. Вып. 57, 1915, c ПАШКИН Е. М., БЕССОНОВ Г. Б. Диагностика деформаций памятников архитектуры. Моcква: Стройиздат, 1989, c Ten pat, p PURLYS EVALDAS. KAM administracinis pastatas Vilniuje, Totorių g. 25, korpusas 3B3/P Architektūriniai tyrimai restauravimo darbų metu, 2010, in: E. Purlio asmeninis archyvas, KAM statybos ir remonto tarnybos archyvas. SUMMARY Evaldas Purlys EXAMPLES OF METAL AND WOOD USAGE IN CONSOLIDATION STRUCTURES OF WALLS AND VAULTS OF THE BUILDINGS OF THE 17-19Th C. IN VILNIUS Since the oldest times walls made of clay or clay bricks and even stones, were reinforced with wooden structures, embedded into walls. In Lithuania the most usual structure is the one made of two logs, embedded along the wall and connected with cross logs. The oldest examples of the buildings of the masonry of stones or bricks, reinforced with log structures, were found in the masonry of the castles of the 14-16th c. in Vilnius, 168

20 Evaldas Purlys Metalo ir medžio panaudojimo Vilniaus XVII XIX a. pastatų sienų ir skliautų tvirtinimo konstrukcijose pavyzdžiai Trakai peninsular, Kaunas, Liškiava. The log-jointed structures under walls built in watery places joined the masonry together into a solid structure, did not allow them to settle because of weaker soils of uneven resistance. Such or similarly jointed structures, embedded into the walls, strengthened them, allowed bricking a higher wall without waiting lime mortar to harden, which usually took a long time. Since the 17th c., the wall masonry was consolidated by using one or two metal stripes embedded along the walls. The corners and the sections of stripes were inter-connected with plugs. One of the tasks of metal in this case is to neutralise thrust forces of wide arch or window lintels. In many buildings anchors can be seen on the surface of facades. There were some examples found when in the 17th c. builders used wooden beams with metal anchors at the ends for wall binding in order to save metal. One more task intended for metal is to help the wall masonry neutralising thrust forces of vaults. Usage of metal allows to build thinner, not so massive walls and buttresses are not necessary. In this case metal stringers are recommended to be mounted in the weakest place of the vault (the stringer projects in the area of the room) or on the top of the vault. Sometimes in weak parts of the vault temporary metal stringers are mounted intended only for the period till mortar hardens. After mortar hardens they are cut out. One of the examples of such decision is the belfry of Vilnius church of Sts. Johns. Here the temporary stringers have remained uncut till now. The reinforcement means of old masonry prolong the existence of buildings in case of unfavourable conditions for the building, but they are not everlasting wooden elements of wall reinforcement got rotten long time ago, they are slowly cracking, splitting and blowing masonry by the corrosive metal embedded into the walls. Unfortunately, today not so much attention is given to the means of masonry reinforcement and their state as recommended. The prevailing attitude is that even after finding out the old systems of metal connections, it is too difficult to evaluate their reinforcing effect for stone structures, it is difficult to calculate the durable effect of lime mortar on metal, the resistance of metal hammered several centuries ago, etc. Metal in old buildings, whether we know about it or not, still works or is waiting for the moment caused by unfavourable circumstances for the building, when its integration would protect the building from an accident. But only in case it is not too abraded and still able to accomplish the work assigned to it. Paminklų restauravimo institutas evaldas@pri.lt Gauta Įteikta spaudai

21 ISSN X Kultūros paminklai / Jonas Glemža PAVELDOSAUGOS RAIDOS LIETUVOJE FRAGMENTAI (Atsiminimai, tęsinys, pradžia Kultūros paminklai /19) I m. PAMINKLOSAUGOS IR PAMINKLOTVARKOS RAIDOS FRAGMENTAI Paminklosaugos sistemos kūrimas Nuo 1963 m. pradžios visų kultūros paminklų apsauga buvo sujungta ir priklausė Kultūros ministerijai. Tada buvo įkurta Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdyba, kuri buvo trečioji valdyba Kultūros ministerijoje. Valdyboje dirbo tik 10 darbuotojų. Man teko būti to sujungimo iniciatoriumi, vykdytoju ir naujos valdybos vadovu. Po to sekė svarbus paminklosaugai antrasis etapas. Man pasiūlius, Kultūros ministerijai inicijavus bei to meto Vyriausybei pritarus, įkuriamos Vilniaus, Kauno (1966 m.) bei Klaipėdos (1970 m.) kultūros paminklų apsaugos inspekcijos. Inspekcijų nuostatus tvirtino Kultūros ministerija, suderinus juos su miestų Vykdomaisiais komitetais. Šių inspekcijų įkūrimui pasinaudota Leningrado kultūros paminklų apsaugos inspekcijos patirtimi. Pastaroji egzistavo ne kaip biudžetinė, o kaip miesto ūkiskaitinė institucija, išlaikoma už jai perduotų kultūros paminklų nuomos lėšas. Vilniuje, Kaune, o vėliau ir Klaipėdoje inspekcijų įsteigimui reikėjo surasti paminklinius objektus, už kurių gaunamą nuomą būtų galima išlaikyti inspekcijas, kaip ūkiskaitines organizacijas, nenaudojant biudžetinių lėšų. Reikia paminėti, kad tuo metu į inspekcijų balansą buvo perduotos uždarytos paminklinės bažnyčios, kurios buvo naudojamos kaip sandėliai. Kultūros ministerija minėtoms inspekcijoms suteikė Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos teisių dalį. Miestų vykdomieji komitetai skyrė inspekcijų vadovus, gavę Kultūros ministerijos sutikimą. Taigi, inspekcijų vadovai buvo pavaldūs miestui ir, iš dalies, Kultūros ministerijai. Iki šiol daugelis prisimena Vilniaus paminklų apsaugos inspekcijos ilgametį vadovą architektą J. Stasiulaitį. Jam vadovaujant buvo vykdoma ne tik gera paminklosauginė veikla, bet buvo jos sisteminga kontrolė bei paminklotvarkos darbų priežiūra. Ypač įsimintina Vilniaus senamiesčio paminklosauginė stebėsena. Ši inspekcija tikrai buvo atsakinga už paminklosauginę Vilniaus senamiesčio kontrolę, kurios pasigendama šiais laikais. Dabar Vilniuje nebeturime vienos už jo senamiestį atsakingos paveldosauginės institucijos (dabar veikia net keturios: Kultūros paveldo departamentas, Vilniaus pilių rezervatas, Vilniaus miesto savivaldybės kultūros paveldo skyrius, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra). Kauno paminklų apsaugos inspekcijoje gilią paminklosauginę vagą arė architektas V. Kugevičius (nuo miesto valdžios nukentėjęs už Vytauto bažnyčios tvarkybos darbus) bei vėliau įsijungęs architektas E. Misiulis. Klaipėdos paminklų apsaugos inspekcijos veikloje ypač pasižymėjo architektas V. Zubovas, kuris 1990 m. buvo paskirtas Paminklotvarkos departamento prie Vyriausybės vadovu Paminklosaugos požiūriu, minėtos inspekcijos kontroliavo bei derino paminklotvarkos darbų projektus. Restauratoriai iki šiol prisimena J. Stasiulaičio labai atidų, kartais net priekabų, tačiau dalykišką projektų peržiūrėjimą ir derinimą Vilniaus paminklų apsaugos inspekcijoje. Visų trijų miestų paminklų apsaugos inspekcijos pasiekė gerų veiklos rezultatų, padedant restauratoriams bei jų vadovams. Ypač reikėtų paminėti R. Kaminską, R. Jalovecką, S. Pinkų Vilniuje; Kaune prisimintini A. Jakučiūną, R. Šermukšnį, K. Vaikšnorą (dar besidarbuojantis), o Klaipėdoje J. Puzoną, S. Prikocką, A. Aukštuolį m., man inicijavus, remiant Kultūros viceministrui V. Jakelaičiui ir padedant Finansų ministrui R. Sikorskiui, pavyko prie Kultūros ministerijos įsteigti biudžetinę instituciją Mokslinę metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą (dabar Kultūros paveldo centras). Ši Taryba labai daug 170

22 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai pasidarbavo rengiant kultūros paminklų sąrašus (visų rūšių respublikinės ir vietinės reikšmės), patikrinus vietose paminklinius objektus m. minėti paminklų sąrašai buvo baigti tvirtinti (vienus tvirtino vyriausybė, kitus Kultūros ministerija). Jos veiklos ryškiausias rezultatas 1973 m. išleisti visų įteisintų kultūros paminklų sąrašai (3 500 egz. tiražu), nors politinė cenzūra (Glavlitas) bandė sustabdyti jų išleidimą m. pradžioje, be minėtų trijų miestų inspekcijų, remiant Kultūros ministerijos vadovybei, valstybiniuose muziejuose buvo įsteigti 22 mokslinių bendradarbių etatai paminklosaugai m. vietoj minėtų mokslinių bendradarbių, padedant Finansų ministrui R. Sikorskiui, visuose 44 rajonuose (rajoniniuose kultūros namuose) ir Neringos mieste įvedamos vyresniųjų metodininkų pareigybės kultūros paminklų apsaugai. Kuriant paminklosaugos sistemą Lietuvoje pasinaudota gera to meto Estijos bei Latvijos paminklosaugos patirtimi. N u o 1959 m. trijų Baltijos respublikų bendradarbiavimą inicijavo jų paminklosaugininkai bei restauratoriai Tada buvo surengta jų pirmoji bendra konferencija Vilniuje, įvykusi Vilniaus dailės instituto patalpose. Vėliau kas keli metai vyko konferencijos Estijoje, Latvijoje bei Lietuvoje, o nuo 1981 m. prisijungė ir Baltarusija m. Maskvoje per vieną sąjunginę konferenciją, skirtą aptarti paminklosaugos situaciją ir jos problemas, manęs buvo paprašyta, pasiremiant mūsų paminklosaugos praktika, skubiai parengti sovietų sąjungos kultūros paminklų apsaugos sistemos naują modelį. Tai padariau per dvi paras Maskvoje ir įteikiau paminklosaugos modelį su valdymo schemomis bei funkcijomis. Tačiau po to tyla, nesulaukiau jokio atsako... Kultūros paminklų ženklinimas Dar XX a. šeštame dešimtmetyje pirmiausia pradėti ženklinti Lietuvos architektūros paminklai. Šios paminklinės lentos Lietuvoje buvo sukurtos, panaudojant klasicizmo stilistikai artimas formas. Buvo pagaminti du paminklinių lentų tipai: iš bronzos taip vadinamiems sąjunginės reikšmės paminklams (jų būta 18 objektų); lieto aliuminio lentos daugumai respublikinės ir, iš dalies, vietinės reikšmės paminklams, nurodant objekto pavadinimą, amžių ar metus. XX a. septintame aštuntame dešimtmetyje gaminamos mažesnio dydžio aliuminio lentelės su bendru įvardijimu Liaudies architektūros paminklas etnografinių gyvenviečių (Neringos mieste) ir paminklinių kaimų pastatams. Paminklinių lentų tekstų turinį apsprendė pokario sąjunginė architektūros paminklų apsaugos instrukcija. Ten buvo nurodyta formuluotė saugomas valstybės. Būtent ši formuluotė lyg nurodė, kad objektas priklauso valstybei ar valstybė yra atsakinga už jo išsaugojimą. Tai, žinoma, kėlė įvairų minėtos formuluotės interpretacijų tiek objektų šeimininkams bei valdininkams, tiek visuomenei, bei kėlė politinių abejonių vietovėse, kada paminklinė lenta buvo tvirtinama prie paminklinių bažnyčių ar dvaro rūmų. Tačiau paminklinės lentos, nors ir netiesiogiai, prisidėjo prie to meto objektų apsaugos ir informacijos apie juos. XX a. septintame dešimtmetyje pradėti ženklinti archeologijos paminklai: piliakalniai, pilkapiai. Šių paminklų ženklinimui sukurta tipinė gotikinio skydo meninė forma iš lieto aliuminio. Paminklinė lenta buvo įrengiama ant gelžbetoninio stulpelio. Lietuvoje jų pastatyta gana daug m., patvirtinus visų dailės paminklų sąrašus, Kultūros ministerijos užsakymu, pirmiausia buvo pagamintos tipinės aliuminio lentelės su tekstu Liaudies dailės paminklas, kurios buvo skirtos koplytstulpiams, kryžiams, koplytėlėms. Istorijos paminklai neturėjo tipinio ženklinimo. Šios rūšies paminklams rekomenduotas individualus, tiek teksto, tiek meninės raiškos sprendimas, atsižvelgiant į konkretų istorinį objektą, jo specifiką. Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos iniciatyva buvo sukurtas papildomas informacinis kelių ženklas, skirtas paminklų lankytojams, turistams, visuomenei. Šis ženklas vaizdavo keturias kultūros paminklų rūšis. Suderinus su Valstybine 171

23 ISSN X Kultūros paminklai / autoinspekcija bei Transporto ir kelių ministerija, buvo pradėtas ženklo statymas prie kelių rajonuose, bet vėliau tai nutrūko. Dabar Kultūros paveldo departamento patvirtintas ir naudojamas apskritimo formos bendras ženklas yra universalesnis, jis sėkmingai taikomas, ženklinant kultūros paveldo pastatus Lietuvoje. II. PRISIMENANT KAI KURIUOS PAMINKLOTVARKOS DARBUS, VYKDYTUS IKI 1990 m. Vilniuje veikiančių paminklinių bažnyčių prijungimas prie miesto šiluminių tinklų Augantis domėjimasis istorija, kultūros paminklais bei ekskursijų gausa apie 1970 m. paskatino Ekskursijų ir turizmo bei paminklosaugos institucijas siūlyti Vilniaus miesto valdžiai pagerinti vertingų paminklinių bažnyčių lankymo bei jų išsaugojimo sąlygas. Pavyko gauti sutikimą prijungti Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Šv. Onos, Šv. Rapolo, Šv. Teresės su Aušros vartais bažnyčias prie miesto šiluminių tinklų. Tada teko pasitelkti restauratorius, ieškant techninių bei estetinių šildymo sprendimų, kad nebūtų pažeisti istoriniai interjerai ir geriau išsaugomos paminklinės bažnyčios. Sandėlių iškėlimas iš Vilniaus paminklinių bažnyčių Pokario laikotarpiu, apie 1950 m., nemažai vertingos architektūros bažnyčių Vilniuje, tarp jų ir Katedra, buvo ne tik uždarytos bet ir paverstos sandėliais. Pasibaigus stalininiam laikotarpiui, 1955 m., pirmasis paminklinis objektas Vilniaus Katedra perduodamas Kultūros ministerijai, kad būtų įsteigta Dailės muziejaus Paveikslų galerija, kuri vėliau tapo ir koncertų sale. Antruoju objektu buvo Šv. Jono bažnyčia, iš kurios buvo iškeltas Tiesos laikraščio popieriaus sandėlis, o jos pastatas perduotas universitetui. Tai įvyko, kada prasidėjo Vilniaus Universiteto 400 m. sukakties pasiruošimo darbai. Sandėlio iškėlimas pavyko dėl Vilniaus universiteto rektoriaus J. Kubiliaus iniciatyvos bei Aukštojo ir specialiojo mokslo bei Kultūros ministrų paramos. Šis pavyzdys paskatino ieškoti būdų, kaip iškelti sandėlius ir iš kitų vertingų Vilniaus paminklinių bažnyčių. Tokių bažnytinių pastatus buvo siūloma perduoti muziejams. Taip Visų Šventųjų ir Šv. Kotrynos bažnyčios buvo perduotos Dailės muziejui. Po interjero tvarkybos darbų, iš dalies ir restauravimo, Visų Šventųjų bažnyčioje buvo įrengta Liaudies meno ekspozicija. Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo vykdomi tyrimai ir ruošiama projektinė dokumentacija bažnyčios ir jos interjero restauravimui. Tačiau tai ilgokai užsitęsė paminklotvarkos darbus pradėjus įgyvendinti Lenkijos restauravimo darbų firmai PKZ ir keičiantis bažnyčios naudotojams. Tik po 1990 m. Vilniaus miesto savivaldybė susitarė su Vilniaus vyskupija, bažnyčios pastatą naudoti kultūrinei-koncertinei veiklai. Bažnyčioje buvo atlikti paminklotvarkos darbai (restauravimas tik iš dalies) tačiau paminklinė bažnyčia atvėrė duris visuomenei. Uždarytos Vilniaus Šv. Kazimiero paminklinės bažnyčios gyvavimo istorija buvo kitokia. Iš jos iškėlus Glavvyno sandėlį, sovietinė valdžia joje įsteigė Ateizmo muziejų. Pagal ekspozicijos turinį tai buvo politiškai ideologizuotas religijos istorijos muziejus. Šis muziejus priklausė Kultūros ministerijai, tad jos lėšomis iš dalies buvo restauruotas interjeras: vertingas centrinis baroko altorius, sienos, kupolas, skliautas. Pirmą kartą Lietuvoje bažnyčios pastate buvo įrengtos šildomos grindys. Ši patirtis vėliau buvo pasinaudota restauruojant Šv. Jono bažnyčią. Vilniaus paminklinės Trinitorių bažnyčios (Antakalnyje) stogo ir kupolo remontas XX a. aštunto devinto dešimtmečio sandūroje buvo gauta Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijos vadovo J. Stasiulaičio žinia apie Trinitorių bažnyčios kupolo skardinį stogą, nukentėjusį nuo audros. Tuo metu pastatas buvo sovietinės karinės žinybos teritorijoje (karo mokykla) ir saugomas kariškių. 172

24 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai Mudviem su J. Stasiulaičiu pavyko gauti leidimą apžiūrėti bažnyčią, kaip architektūros paminklą iš išorės ir vidaus, nes bažnyčia buvo to meto vyriausybės patvirtintame respublikinės reikšmės paminklų sąraše. Bažnyčios pastatas iš tiesų yra unikalus, vienintelis tokiu interjeru ir erdviniu kupolu Lietuvoje. Išorėje matėsi atversti ar nuplėšti stogo skardos lakštai. Ginkluota sargyba saugojo pastato įėjimą. Bažnyčios viduje kupolo erdvėje pamatėme apie tūkstančio sanitarinių neštuvų sukrautą didžiulę piramidę. Mus lydintieji karo mokyklos atstovai prasitarė, kad būtinas bažnyčios stogo remontas galėtų vykti, jei Pabaltijo karinė apygarda, esanti Rygoje, skirtų tam lėšų. Pasinaudoję ta žinia, parengėme Kultūros ministro raštą ir išsiuntėme jį į Pabaltijo karinę apygardą. Rašte buvo pabrėžta būtinybė skubiai remontuoti avarinę respublikinės reikšmės architektūros paminklo stogo būklę. Esant bažnyčios pastatui kariškių teritorijoje ir naudojamą jų poreikiams, jo remontui reikia skirti lėšas (pateikėme kiek remontui reikėtų lėšų). Po kiek laiko mus pasiekė gera žinia prašomo objekto stogų remontui skirtos ir gautos lėšos. Po to Vilniaus restauratoriai, prižiūrint Vilniaus miesto paminklų apsaugos inspekcijai, atliko būtinus stogo remonto darbus. Kauno Vytauto bažnyčios bokšto smailės atkūrimas Kauno Vytauto bažnyčios smailės atkūrimą skatino Kauno restauratorių sėkmingas Kauno Rotušės ir jos aikštę supančių pastatų restauravimas pagal Kauno senamiesčio regeneravimo projektą. Tuo pat metu prasidėjo ir Vytauto bažnyčios restauravimo darbai. Pagal XVI a. pabaigos Kauno senamiesčio panoramos graviūrą Kauno restauratoriai siūlė atkurti Vytauto bažnyčios smailę. Kauno miesto paminklų inspekcija, jos vadovas architektas V. Kugevičius tam visiškai pritarė, nors jis asmeniškai nukentėjo nuo miesto valdžios, kad leido bažnyčios klebonui įsirengti papildomas ūkines patalpas. Miesto valdžiai lyg ir pritarė smailės atkūrimui, lyg ir abejojo: kam to reikia? Kam stiprinti bažnyčios architektūros įvaizdį? Teko vykti į Kauną, padėti aiškintis ir paremti smailės atkūrimo idėją reikšmingą istorinio miesto silueto, jo panoramos istoriniam gaivinimui. Taigi, pavyko su vietos valdžia sutarti ir smailė buvo atkurta. Klaipėdos krašto prie Lietuvos prijungimo 1923 m. paminklo restauravimas XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje Kultūros ministerijos Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos darbuotojų iniciatyva buvo parengtas 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorinio paminklo restauravimo (iš dalies) projektas. Paminklo būklė buvo bloga: obeliskas pasviręs, nukentėjęs dėl įvairių pažeidimų. Teko vykti į Klaipėdą, susitikti su to meto miesto partijos komiteto sekretoriumi A. Žaliu (vėliau jis tapo Lietuvos atkūrimo signataru) ir išsiaiškinti Klaipėdos valdžios požiūrį į galimybę atlikti to paminklo restauravimą. Jis įdėmiai mane išklausė, tada parodžiau projekto brėžinius ir išgirdęs, kad Kultūros ministerija finansuos tuos darbus, pasakė: tai gerai, darykit ir palinkėjo sėkmės. Esant sovietiniam rėžimui, paminklo granitinį obeliską aplink grandinėmis juosiančių stulpelių viršūnes pagal nuotraukas negalėjome atkurti su Gedimino stulpais. Jie buvo sukurti, kaip Neptūno šakių ir Gedimino stulpų interpretuota vizija. Po Lietuvos atgimimo klaipėdiečiai restauratoriai atliko restauravimo darbus pagal šio paminklo prieškarinį vaizdą metais, kaip architektūros paminklų apsaugos inspektorius, dalyvavau Klaipėdoje, kada buvo pristatytas ir svarstomas naujasis miesto generalinio plano projektas. Tada dalyvavo ir kiti Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto bei Architektų sąjungos atstovai. Turėdamas truputį laisvo laiko, pasivaikščiojau po Klaipėdos miesto istorinę dalį. Nustebau pamatęs, kad nemažai pastatų, kaip man atrodė, turi istorinę architektūrinę vertę, o gatvių tinklas ir gatvėvardžiai rodė tos miesto dalies istoriškumą. Kaip buvęs prof. K.Šešelgio studentas, o tuo pačiu metu kaip Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos darbuotojas, buvau susipažinęs su Vilniaus senamiesčio rekonstrukcijos projektu. 173

25 ISSN X Kultūros paminklai / Vakare Klaipėdos viešbutyje ekspromtu parengiau galimo Klaipėdos senamiesčio zonos juodraštinę schemą su gatvėmis. Grįžęs į Vilnių, įteikiau Inspekcijos vadovui A. Pilypaičiui komandiruotės ataskaitą su juodraštine Klaipėdos senamiesčio schema bei nuomone, kad būtų verta pagalvoti apie istorinį Klaipėdos senamiestį. Mintyse turėjau būsimus tyrimus bei Klaipėdos senamiesčio apsaugos ateityje galimybę. Prisiminimai apie veikusią Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugiją ( ) Sovietų sąjungoje apie 1965 m., remiantis Rusijos Federacijos paminklų apsaugos draugijos veikla, buvo priimtas Sąjunginės kompartijos CK dokumentas, pagal kurį buvo rekomenduojama kurti analogiškas visuomenines draugijas kitose sovietinėse respublikose Tuo metu Lietuvoje jau veikė Kultūros ministerijos globojama visuomeninė Kraštotyros draugija (jos pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Kultūros ministro pavaduotojas V. Jakelaitis), kuri rėmėsi dar prieškario tokios draugijos sėkminga veikla m., atsižvelgus į Kultūros ministerijos nuomonę, nebuvo kuriama nauja paminklosauginė draugija. Valdžios sprendimu Kraštotyros draugija buvo reorganizuota į Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugiją, kuri tokiu statusu veikė iki m. Vėliau draugija tapo tik Kraštotyros draugija, taip kaip buvo tarpukaryje. Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija neišvengė sovietinio ideologinio vadovavimo skiriant draugijos pirmininkus: pavyzdžiui, buvusį sovietinį partizaną, Pedagoginio instituto rektorių V. Uogintą, vėliau LTSR Akščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoją L. Diržinskaitę, dar vėliau buv. muziejininką bei partinį darbuotoją K. Račkauską. Reikėtų prisiminti, kad didesnę įtaką draugijos veikloje turėjo jos pavaduotojai: kraštotyrai ilgametis etatinis pirmininko pavaduotojas, visiems žinomas A. Stravinskas, o pavaduotoju paminklosaugai visuomeniniais pagrindais teko būti man. Draugija siekė į kraštotyrinį ir paminklosauginį judėjimą įtraukti visuomenę, moksleiviją, studentiją. Buvo organizuojami kraštotyrinio darbo bei paminklosauginės veiklos respublikiniai konkursai, ekspedicijos, parodos. Draugija įsteigė Kultūros paminklų apsaugos fondą, kuris kaupė lėšas ar priėmė kaip labdarą parengtus paminklosauginius tvarkybos projektus. Šio fondo lėšomis buvo suprojektuoti ir įrengti garsiųjų D. Poškos baublių gaubtai. Fondui padovanotas Vilniaus Kreivosios pilies šlaitų tvirtinimo projektas buvo įteiktas miesto valdžiai, kad jis būtų įgyvendintas. Fondas parėmė paminklinių kaimų pastatų apmatavimo darbus, kuriems vadovavo VISI profesorius K. Šešelgis, o darbus atliko architektūros specialybės studentai. Kraštotyrinių ekspedicijų rezultatai kaip ir paminklinių-etnografinių kaimų apmatavimai buvo paskelbti Draugijos inicijuotuose ar paremtuose leidiniuose m., draugijos žiniomis, visuomeninės paminklosaugos baruose buvo apie 50 tūkstančių dalyvių: suaugusių kraštotyrininkų, moksleivių, studentų bei kitų visuomenės atstovų. Draugija turėjo veikiančius skyrius visuose respublikiniuose miestuose bei rajonuose. Draugijos dėmesio sulaukė visuomenės kraštotyrinis ir paminklosauginis švietimas. Tam pasinaudota tuo metu veikiančio Liaudies universiteto forma, įsteigus miestuose bei daugelyje rajonų Kultūros paminklų apsaugos ir kraštotyrinio darbo fakultetus. Pavyzdžiui, Vilniuje minėtame fakultete užsiėmimai vyko 1 2 kartus per mėnesį miesto Rotušėje. Į organizuotas paskaitas, skirtas miesto istorijai, paminklams, jų tyrimams bei restauravimui, susirinkdavo pilna Rotušės didžioji salė. Ilgametis miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovas J. Stasiulaitis buvo Vilniaus fakulteto dekanas. III. PRISIMENANT PAVELDO- SAUGOS RAIDĄ IR KAI KURIUOS PAVELDOTVARKOS DARBUS, ATKŪRUS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĘ Sąjūdžio laikmetis paskatino svarstyti paveldosaugos situaciją. Tada buvo kritiškai diskutuota apie paveldosaugos 174

26 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai būklę, jos valdymą (vietoj naudoto termino paminklai pradėtas vartoti terminas paveldas ) m. rudenį paminklosaugos ir restauratorių atstovai, įtakojami Sąjūdžio, pasiūlė tuometinei LTSR Vyriausybei parengti valstybinės paveldosaugos pertvarką. To meto vicepremjeras P. Ignotas sukvietė paminklosaugos ir restauratorių atstovus bei pasiūlė sudaryti darbo grupę, kuri parengtų paveldosaugos pertvarkos projektą. Darbo grupę sudarė apie 25 nariai. Pasiūlius Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovui restauratoriui V. Karčiauskui. Man teko būti grupės vadovu ir sekretoriumi. Darbo grupė tęsė veiklą ir po kovo 11-tosios m. balandžio mėnesį, dalyvaujant atkurtos Lietuvos Respublikos vyriausybės vicepremjerui R. Ozolui, buvo priimtas, pasiūlytas darbo grupės, Lietuvos paveldosaugos pertvarkos modelis. Šį modelį sudarė dvi valstybinės paveldosaugos institucijos, kurioms buvo numatytos jų pagrindinės funkcijos. Aš, kaip darbo grupės pirmininkas ir sekretorius, namuose parengiau paskutinio posėdžio protokolą su naujuoju pateiktu Lietuvos paminklosaugos valdymo modeliu. Šį protokolą su modeliu nunešiau kaimynystėje gyvenančiam Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatui, signatarui, akademikui A. Buračui, kuris turėjo pasirūpinti tolesniu pasiūlyto modelio įgyvendinimu m. viduryje, pritarus Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai, prie jos buvo įsteigta Kultūros paveldo apsaugos inspekcija (vadovu paskirtas istorikas-archeologas N. Puteikis, iki tol dirbęs Vilniaus miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijoje). Kita paminklosaugos institucija Paminklotvarkos departamentas buvo įsteigta prie Vyriausybės (vadovu paskirtas architektas-restauratorius, paminklosaugininkas V. Zubovas. Pradžioje šių dviejų institucijų veikla buvo labai aktyvi. Bet vėliau, dėl kiek skirtingų vadovų asmeninių savybių, pozicijų ar net, atskirais atvejais, savotiškos tarpusavio konkurencijos, ryškėjo reikiamos darnos nebuvimas. Iš tiesų, tai buvo savotiškas paveldosaugos valdymo valstybinis eksperimentas, deja, parodęs tokios struktūros neperspektyvumą. Mano žiniomis, Lietuva buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri norėjo sukurti dviejų paveldosaugos valstybinių institucijų valdymo struktūrą. Gal ir būtų šis eksperimentas pasisekęs, jei būtų iš esmės prisilaikoma 1990 m. balandžio mėnesį darbo grupės numatytų funkcijų minėtoms institucijoms ir būtų buvusi tų institucijų vadovų, kaip asmenybių, darna. Deja, dar 1990 m. dalis funkcijų buvo iš dalies pakeistos Laikinuoju Kultūros paveldo apsaugos inspekcijos įstatymu. Paminklotvarkos departamento veiklos fragmentai m. buvo tikrai reikšminga Paminklotvarkos departamento veikla (pradžioje departamentas veikė prie LR Vyriausybės, vėliau prie Kultūros ministerijos, dar vėliau prie Statybos ir urbanistikos ministerijos; jo vadovas V. Zubovas). Buvo tęsiami kultūros paveldo apskaitos darbai, įtraukus į juos Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą (buv. Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos tarybos įstaiga) m. buvo išleistas Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, kuris pasipildė architektūros, dailės ir urbanistikos paminklais, tarp jų dar dviem senamiesčiais: Ukmergės ir Telšių. Taip pat šiame sąraše buvo įvardyti objektai, netekę apsaugos, t. y. išbraukti iš kultūros paminklų sąrašo. Departamentas pasirūpino, kad būtų skiriamos valstybės biudžetinės lėšos paminklotvarkos rėmimui. Valstybės biudžeto finansavimas labai padėjo paveldotvarkos darbų vykdymui. Prie Departamento įsteigiama valstybinė įmonė Paminklai (vėliau tapusi VĮ Lietuvos paminklai ; pirmasis jos vadovas A. Jocys). Ši įmonė rūpinosi valstybės finansuojamų paveldo objektų tvarkybos darbų organizavimu, jų priežiūra, prisilaikant paminklosaugos reikalavimus. VĮ Paminklai organizavo, prižiūrėjo bei vykdė finansines operacijas, pagal Departamentui skirtas valstybės biudžeto lėšas bei patvirtintus objektų sąrašus. Tarp paveldotvarkos objektų buvo Sausio 13-osios ir Medininkų pasienio posto aukų memorialo statyba Vilniaus Antakalnio kapinėse ( m.). Statant Memorialą iškilo problemos, ką daryti 175

27 ISSN X Kultūros paminklai / ir kaip spręsti tolesnę statybą, nes buvo gautas granitas su defektais. Man teko padėti tai spręsti. Vyriausybės įpareigotas (LR Vyriausybės nutarimu Dėl Vilniaus Žemutinės pilies atstatymo ) Departamentas buvo atsakingas už Vilniaus Žemutinės pilies rūmų atstatymo užsakomojo konkurso organizavimą. Šešios projektuotojų ir paveldo specialistų grupės pareiškė norą dalyvauti konkurse. Konkurso tikslas parengti projektinius pasiūlymus Vilniaus Žemutinės pilies rūmų atstatymo koncepcijai. Konkurso dalyviai turėjo pasiremti archeologinių-architektūrinių tyrimų, vykdytų nuo 1987 m., duomenimis. Konkurso žiuri, kurios narys aš taip pat buvau, pirmos vietos niekam neskyrė. Buvo skirta tik antra ir dvi paskatinamosios premijos. Vėliau visuomenė galėjo susipažinti su visų minėtų projektų maketais Architektūros muziejuje, tuo metu veikusiame Šv. Mykolo bažnyčioje. Pratęsiant konkursų temą, reikėtų prisiminti V. Zubovo bei Č. Kudabos (tuometinio Lietuvos kultūros fondo pirmininko ir signataro) inicijuotą seniausio Lietuvos architektūros paminklo Medininkų pilies donžono atstatymo projekto konkursą, kuris buvo paskelbtas PRPI restauratorių kolektyve (jame teko dalyvauti ir laimėti). Paminklotvarkos departamento iniciatyva 1990 m. buvo priimtas svarbus Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas dėl pastatų statytų iki 1940 m. Lietuvoje. Jis įpareigojo visus pastatų savininkus, norinčius griauti ar perstatyti minėtus pastatus bei kitus statinius, privalomai gauti tiems darbams Paveldosaugos institucijų sutikimą. Šiuo nutarimu buvo siekiama patikrinti objektų vertę bei nepadaryti klaidų ateities paveldosaugai. Paminklotvarkos departamentas, atsižvelgdamas į PRPI architekto R. Stulpino atliktą didelę studiją Lietuvos dvarų ir palivarkų sodybos Respublikos teritorijos apgyvendinimo sistema, pateikė LR Vyriausybei Neprivatizuotinų dvarų sodybų sąrašą, kuris buvo patvirtintas. R.Stulpinas atliko bendrą Lietuvos dvarų sodybų ir polivarkų apskaitą, kuri apėmė virš 2000 sodybų. Jis įvertinto, suklasifikavo jas bei pateikė pasiūlymus jų saugojimui. Tačiau Departamentui tik iš dalies pavyko įteisinti R. Stulpino pasiūlymus Vyriausybėje. Šiame procese dalyvavo Departamento direktoriaus pavaduotojas D. Juozėnas. Geru žodžiu minėtini ir to meto Paminklotvarkos departamento darbuotojai: R. Jaloveckas, B. Raupėnienė, L. Vyžintienė, R. Rickeviienė, V. Vinslovienė ir kiti, kurie nuoširdžiai darbavosi Departamente. V. Zubovas, dar Lietuvoje tebegaliojant sovietniam Kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymui, aktyviai dalyvavo kuriant naują paveldosaugos įstatymą. Jis buvo Paveldosaugos įtatymo rengimo grupės nariu (grupės vadovas V. Karčiauskas, nariai: V. Zubovas, S. Pinkus, N. Puteikis, J. Glemža ir kt.). Minėta grupė buvo patvirtinta Lietuvos Aukščiausiosios tarybos-atkuriamojo Seimo vadovybės. Dėl to meto teisinių ir ekonominių sąlygų, nebuvo galima parengti įstatymo kultūros paveldo objektų savininkams šeimininkams, kuris skatintų saugoti kultūros paveldo objektus. V. Zubovo idėja buvo: kas geriau saugo ir naudoja pastatą, tas turi gauti ir valstybės paramą. Šiuo atveju reikėjo sukurti Valstybinį paveldo paramos fondą. Toks modelis būtų buvęs naudingas tiek savininkams tiek ir valstybei. V. Zubovas, būdamas Paminklotvarkos departamento generaliniu direktoriumi, virš metų LR Seime stūmė Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo projektą. Tačiau šis projektas nesulaukė palankumo iš tuometinio LRS Švietimo ir kultūros komiteto pirmininko, B. Genzelio. Be to, nebuvo susikalbėjimo ir su Kultūros paveldo apsaugos inspekcija, jos vadovu N. Puteikiu. Manau, kad tai ir paskatino 1994 m. pradžioje V. Zubovą pačiam inicijuoti savo pasitraukimą iš Departamento. Aš prisimenu V. Zubovo aktyvią veiklą Klaipėdoje. Jis, kaip architektas, atvyko dirbti į Paminklų konservavimo-restauravimo instituto (PRPI) Klaipėdos skyrių. Vėliau jis buvo pakviestas vadovauti Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijai. Tada jam, kaip trečiajam šios inspekcijos vadovui, pavyko sustiprinti inspekcijos veiklą iš esmės. Be to, tuo metu V. Zubovas buvo ir Klaipėdos se- 176

28 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai namiesčio regeneravimo projekto autoriumi. Apie 1988 m. jis vėl grižo, jau kaip vadovas, į PRPI Klaipėdos skyrių m., remiant paveldosaugos ir restauratorių daugumai, jis paskiriamas naujai įsteigto Paminklotvarkos departamento prie LR Vyriausybės, generaliniu direktoriumi. Nuo Paveldosaugos moksliniometodinio informacinio centro iki VšĮ Kultūros paveldo akademija 1995 m., man esant KVAD vadovu ir VDA docentu, kilo idėja sukurti valstybinės paveldosaugos institucijos ir Aukštųjų mokyklų bendrą Paveldosaugos mokslinįmetodinį informacinį centrą. Apsitarus su VU, VGTU bei VDA vadovais, gavau jų žodinį pritarimą, parengiau tokio centro, veikiančio visuomeniniais pagrindais, nuostatų projektą. Jį pradėjau derinti su Vilniaus universiteto vadovybe, prorektoriumi S. Vengriu. Buvo sumanyta, kad toks centras veiktų prie VU. Taip pat buvo numatyta, kad šio centro steigėjais bus VU, VGTU, VDA ir KVAD. Per pusmetį pavyko šio centro nuostatus suderinti su Vilniaus universitetu, jiems pritarė ir kiti centro steigėjai. Šio centro veiklos tikslas buvo įtraukti, pagal galimybes, paveldosaugos, paveldotvarkos dalykus į aukštųjų mokyklų programas. Pasiremiant programomis, ateityje paveldotvarkos specialistai galėtų būti ugdomi aukštosiose mokyklose. Centro veiklos pradžioje buvo surinkta visa informacija apie aukštosiose mokyklose dėstomus dalykus, kurie artimi paveldosaugai-paveldotvarkai. Kartu buvo aptariama gauta informacija ir teikiami pasiūlymai. Apie m. Kultūros ministerijos sekretoriaus N. Puteikio iniciatyva, manau, minėtas centras buvo performuotas į VšĮ Kultūros paveldo akademija, kuri veikia iki šiol. Buvęs centras, tapęs viešąja įstaiga, talkino aukštųjų mokyklų praktikoms, susijusiomis su tyrimo, paveldotvarkos darbais, pavyzdžiui, archeologiniais kasinėjimais. Taip pat buvo teikiama finansinė parama pasikviesti kitų įstaigų specialistus. Pavyzdžiui, suteikta parama VDA atlyginant specialistams-dėstytojams (fizinių-cheminių technologijų, tekstilės restauravimo). Ypač paminėtina prof. A. Kuncevičiaus, kaip viešosios įstaigos vadovo, veikla. Šios įstaigos veiklą konkrečiai rėmė KVAD, jo direktorė D. Varnaitė. IIIa. PAVELDOTVARKOS DARBAI, KURIUOSE TEKO DALYVAUTI Vilniaus Arkikatedros skulptūrų atkūrimas Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, iškilo būtinybė atkurti Vilniaus Arkikatedros skulptūras. Paminklų restauravimo projektavimo institutui (tuo metu buvau jo vyriausiuoju architektu) buvo užsakytas skulptūrų dydžių nustatymas. Instituto specialistai pateikė šiam atkūrimui du pasiūlymus: 1. atkurti prisilaikant buvusių skulptūrų dydžių (nustatyta pagal prieškarines nuotraukas, taikant fotogrametrinių matavimų metodiką); 2. koreguoti skulptūrų dydžius, juos mažinant, atsižvelgiant į tarpukario menotyrininkų studijas ir pareikštą skulptūrų dydžių kritiką. Tuos pasiūlymus, man pirmininkaujant, svarstė instituto Mokslinė-metodinė specialistų taryba. Tik kelių balsų persvara Taryba pritarė pirmajam pasiūlymui. Vėliau, pagal priimtas skulptūrų dydžių sąlygas, vyko jų atkūrimas. Atkuriant Vilniaus arkikatedros skulptūras (autorius skulptorius S. Kuzma), buvo atsisakyta medžio, naudoto ankstesnėms skulptūroms. Pagal sukurtus gipsinius modelius jos buvo formuojamos tuščiavidurės, iškalimo būdu, iš vario lakštų. Vėliau varinės skulptūros buvo dažomos baltai, daugkartiniais sluoksniais, atspariais metalo dažais. Paminklotvarkos departamentas finansavo šiuos darbus. Arkikatedros klebonas, monsinjoras K. Vasiliauskas, kreipėsi į Departamentą, siūlydamas taupyti lėšas, skirtas skulptūrų atkūrimui. Deja, skulptūrų atkūrimo darbų meistrai neatsiliepė į Arkikatedros klebono geranoriškus pasiūlymus, mažinant darbų kainą. Jie iki paskutinio cento išsireikalavo sąmatoje planuoto solidaus atlyginimo už skulptūrų atkūrimą. Man teko būti šio nemalonaus posėdžio, vykusio Departamente, liudininku ir tuo metu jo vadovu. 177

29 ISSN X Kultūros paminklai / Vilniaus Trijų kryžių paminklo atkūrimas Architektas H. Šilgalis inicijavo Vilniaus Trijų kryžių paminklo atkūrimą Lietuvos atgimimo laikotarpyje. Jis parengė atkūrimo projektą, organizavo privačias lėšas bei patį darbų atlikimą (1991 m.). Dėl Trijų kryžių atkūrimo problemų H. Šilgalis kreipėsi patarimų į paveldotvarkos specialistus-restauratorius. Sukviestame posėdyje, kurio dalyviu buvau, visi pasisakė už Trijų kryžių paminklo atkūrimą pagal archyvinį A. Vivulskio projektą. Posėdyje paaiškėjo, kad dar neatlikti net žvalgybiniai archeologiniai tyrimai. Todėl buvo pasiūlyta skubiai tai padaryti. Po savaitės, atlikus pirmus archeologinius tyrimus, buvo gauta žinia, kad 1950 m. susprogdinto paminklo vietoje, atsikastuose žemių sluoksniuose guli autentiški kryžių fragmentai. Tik tada paaiškėjo, kad kryžiai yra didesni, negu archyve esantys, 1916 m. A. Vivulskio Trijų kryžių projekte. Galima prielaida, kad pats A. Vivulskis padidino kryžius, statant paminklą. Per kitą svarstymą pasiūliau atkurti Tris kryžius pagal surastas autentiškas liekanas, o jas pačias eksponuoti atkurto paminklo papėdėje, kaip sovietmečio okupacijos žaizdą. Tas siūlymui buvo pritarta ir jis įvykdytas. Dr. J. Basanavičiaus gimtojo namo atkūrimas Per Sąjūdį be valstybės paramos buvo atkurtas Lietuvos patriarcho dr. J. Basanavičiaus gimtasis namas Ožkabaliuose, Vilkaviškio rajone. Architektė-restauratorė Ž. Mačionienė parengė jo atkūrimo projektą kaip patriotinę labdarą, dirbdama Paminklų restauravimo projektavimo institute. Kelių įmonių suteiktomis lėšomis minėtas projektas buvo sėkmingai įgyvendintas. J. Basanavičiaus namas sudegė per Antrąjį pasaulinį karą. Sodyboje buvo išlikę tik gyvenamojo ir ūkinių pastatų autentiškos akmeninių pamatų liekanos. Ž. Mačionienei pavyko surasti prieškarines gyvenamojo namo ir sodybos nuotraukas. Pagal jas buvo parengtas ir įgyvendintas gyvenamo namo atkūrimo projektas. Vėliau buvo atstatyti kiti ūkiniai pastatai. Šalia sodybos pasodintas Ąžuolynas, garsinantis Lietuvos vardą. Pažaislio ansamblio gaivinimas 1992 m. Pažaislio vienuolyno ansamblis sugrąžinamas seserims kazimierietėms. Tai buvo atgimusios Lietuvos teisinis aktas, atstatantis bažnytinę nuosavybę. Tačiau ansamblio sugrąžinimas vienuolynui kėlė tęsiamų paveldotvarkos darbų finansavimo problemų. Pradžioje Paminklotvarkos departamentas (vėliau pasikeitęs į KVAD, dar vėliau į KPD) pagal savo finansines galimybes nemažai prisidėjo tęsiant restauravimo darbus. Bet reikiamų lėšų poreikis buvo žymiai didesnis. Vystant turizmą Lietuva naudojosi ES struktūrinės paramos, skirtos Paveldui ir turizmui, lėšomis. Tokią m. programą kuravo LR Ūkio ministerija. Pagal šią programą lėšos galėjo būti skiriamos tik viešųjų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų kompleksiniam tvarkymui. Vienuolynai ir bažnyčios negalėjo pasinaudoti šios programos lėšomis. Gauti minėtos programos paramą buvo įmanoma tik steigiant viešąsias įstaigas. Man, esant Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininku bei talkinant Kauno miesto savivaldybės vicemerui Z. Kuzminskui, pavyko įtikinti Pažaislio vienuolyno seseris kazimierietes įkurti kartu su Kauno miesto savivaldybe bendrą viešąją įstaigą Pažaislio kultūros ir turizmo centrą. Ją įkūrus, Pažaisliui buvo paskirtos Europos Sąjungos paramos fondo lėšos ir sėkmingai tęsiami paveldotvarkos darbai. Liškiavos bažnyčios restauravimas m, vyko Liškiavos bažnyčios restauravimas (projekto vadovė architektė-restauratorė A. Meškauskienė). Pradėjus darbus Liškiavoje, su A. Meškauskiene nuvykome į restauravimo objektą. Balta spalva dominavo gražaus bažnyčios baroko interjere. Tačiau ši balta spalvai nesiderino su gausiomis barokinio dekoro formomis interjere. Pasiūliau, pritarus ir A. Meškauskienei, atlikti interjero dekoro polichrominius tyrimus. Juos atlikus, 178

30 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai buvo rastas turtingas interjero spalvinis dekoras, kuris padiktavo pagrįstus naujus interjero restauravimo sprendimus. Juos įgyvendinus, altoriuose atsidengė dirbtinio marmuro spalvoti frizai, kolonos, paauksuoti karnizai bei įvairių traukų elementai. Restauravus bažnyčios interjerą, ji suspindo būdingais baroko interjero atspalviais. Po šios bažnyčios interjero restauravimo ji tapo viena iš gražiausių Pietų Lietuvos barokinių bažnyčių. Vilniaus Šv. Stepono bažnyčios interjero restauravimo-atkūrimo siūlymas Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, Vilniaus vyskupija susigrąžino Šv. Stepono bažnyčią ir rūpinosi jos atgaivinimu. XXI a. pirmame dešimtmetyje Vyskupijos pastangomis buvo restauruota bažnyčios išorė. Tada atsidengė gražūs, sgrafito technika dekoruoti, išorės karnizai ir frizai, kurie buvo iš dalies restauruoti. Man kilo mintis pasiūlyti VDA magistrantūros interjero restauravimo studentei R. Kalvaitytei parengti šios bažnyčios interjero restauravimo ir atkūrimo projektą kaip akademinį baigiamąjį darbą. Bažnyčia buvo uždaryta 1944 m. ir paversta sandėliu, tad jos interjerai buvo labai suniokoti. Pasirėmus restauratorių atliktais architektūriniais ir polichrominiais tyrimais, magistrantė per du metus, man vadovaujant, parengė interjero atgaivinimo projektą. Ji siūlė restauruoti iš dalies išlikusius šoninius baroko altorius, chorą, sakyklą bei atkurti, pagal pasirinktą analogą, vargonų baroko architektūrą. Taip pat ji siūlė atkurti pagrindinį renesansinį altorių pagal analogus (pasirinktas Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios pagrindinis altorius), naudojant interpretacijos metodą. Projektas buvo parengtas 2012 m. ir sėkmingai apgintas VDA magistrinių darbų komisijoje (šio darbo, t. y. projekto, esmė paskelbta Kultūros paminkluose Nr. 17; 2013 m.). XXI a. pastebėjimai apie Kauno rotušę ir jos aikštės kitus paminklinius objektus Kauno rotušės restauravimas paskatino ir kitų Rotušės aikštės pastatų tyrimus bei jų restauravimą. Rotušė aikštės pastatų kompleksinis restauravimas ir gaivinimas yra ryškiausias XX a. septinto devinto dešimtmečio paminklotvarkos darbų pavyzdys Kaune. Kauno rotušės restauravimas XX a. septintame aštuntame dešimtmetyje buvo vienas iš sudėtingiausių paminklotvarkos darbų objektų. XXI a. pradžioje buvo pakartoti kai kurie rotušės išorės restauravimo darbai (naujomis, geresnės kokybės, čerpėmis perdengtas stogas, iš dalies perdažytas fasadas ir pan.). Atliekant anksčiau vykdytus architektūrinius tyrimus, atsidengė Rotušės pietinio gotikinio įėjimo portalo fragmentas su polichromine tapyba, vaizduojančia Gedimino stulpus. Restauratorių nuomone, tai XVI a. heraldinis ženklas. Sovietmetyje jis buvo tik konservuotas, bet ne restauruotas, kad nekeltų politinių problemų. Kas įdėmiai žiūrėjo į šį dekoro fragmentą, galėjo aiškiai matyti Gedimino stulpus. Deja, XXI a. vykdant paveldotvarkos darbus, minėtas gotikinio portalo fragmentas buvo uždažytas juoda spalva. Tai parodo ne tik dažytojo, jų vadovo bet ir darbų priežiūros vykdytojų paveldosauginį neišprusimą m., dalyvaujant R. Šermukšnio knygos Kauno rotušė, pristatyme Rotušėje, jos šeimininkams paaiškinau apie minėtą atliktų darbų klaidą, įteikdamas ankstesnių tyrimų gotikinio portalo su Gedimino stulpais nuotrauką ir paprašiau ištaisyti šią klaidą. Rotušės a. 2 4, paminklinių namų interjerai buvo sukurti XX a. aštuntame dešimtmetyje, restauravus gotikinį namą ir jį pritaikant Gildijos restoranui (pagrindinis tyrėjas ir koncepcijos autorius architektas-restauratorius Ž. Simonavičius, dabar Simonaitis). Pastato išorė, kaip gotikos paminklas, buvo sėkmingai restauruota. Interjere atkurta vėlesnio laikotarpio medinė tarpaukštinė laiptinė, antrojo aukšto medinės sijų lubos bei langai. Restauratoriai sukūrė ir romantiniai interpretuotus antro aukšto baldus, derintus su interjero istorine architektūra. Deja, 2012 m. apsilankius šiame objekte, Kauno restauratorių projektuotos interjero įrangos jau nebebuvo. Interjero 179

31 ISSN X Kultūros paminklai / sienos buvo nudažytos tamsiai pilka spalva. Antro aukšto patalpose parodyti plytų mūro fragmentai, lyg grubūs dekoratyviniai zondažai, horizontaliai juostomis numušus tinko sluoksnį. Tad dabartinis interjeras kičas, neatitinkantis kultūros paveldo objekto tikrosios vertės ir tik atspindintis restorano naują ekstravagantišką pavadinimą G-Loft (Glemža J., Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai, VDA, 2014 m., p. 425). Rotušės a. 10, buv. didikų Zabielų rūmai restauruoti 1964 m. (architektė-restauratorė D. Zareckienė). Renesansiniame name, įrengiant Medžiotojų užeigą, interjeras restauruotas tik iš dalies, sukuriant gana saikingai stilizuotą romantinį pirmojo aukšto pagrindinės svetainės su židiniu interjerą (arch. V. Parčiauskas). Prisilaikant istorinio patalpų plano, antrame aukšte interjeras papildytas to meto žinomų dailininkų tapybos meno kūriniais m., apsilankius šiame objekte, teko nustebti: visi praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje kurti interjerai 2002 m. buvo pakeisti (arch. A. Kaušpėdienė). Dabar iškyla bendra istorinių interjerų problema: kiek ir kaip juos saugoti; jei jie nevertinami, kada ir kaip juos keisti? Taigi, tokiais atvejais, pirmiausiai iškyla istorinio restauruoto ar atkurto interjero vertinimo problema, o taip pat paveldosaugos institucijų kontrolės būtinybė. Ar tai nėra restauratorių, naujųjų laikų architektų bei paveldosaugos institucijų darbuotojų kompetencijos problema? Tuo labiau, kad Rotušės aikštėje įsikūrę ir Kultūros paveldo departamento Kauno skyrius ir miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyrius... Panemunės pilies paveldotvarkos darbai 1954 m., būdamas KPI Statybos fakulteto architektūros specialybės pirmo kurso studentu, atlikau dviejų savaičių architektūrinių apmatavimų praktiką. Visa mūsų kurso grupė, vadovaujant dėstytojams S. Abramauskui, H. Zvolinskui bei penkto kurso architektūros specialybės studentui A. Pilypaičiui, dalyvavo Panemunės pilies architektūros apmatavimo darbuose. Vėliau, XXI a. pradžioje, esant Vilniaus dailės akademijai pilies šeimininku, aktyviai dalyvavau šios pilies gaivinimo procese. Atsiradus galimybei pasinaudoti ES struktūrinių fondų parama bei talkinant Jurbarko savivaldybei, padėjau VDA gauti lėšas pirmajam pilies restauravimo ir jos pritaikymo etapui. Pagal projektą buvo numatyta Panemunės pilį panaudoti VDA ir turizmo poreikiams, tuo prisidedant prie kultūrinio turizmo plėtros Lietuvoje. Ūkio ministerija kuravo Europos Sąjungos programą Paveldas ir turizmas. Tuo metu buvau Ūkio ministerijos ekspertų grupėje kaip Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas. Drauge su manim ekspertų grupėje dalyvavo Kultūros ministerijos atstovė I. Grigaitienė bei Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė. Mes vertinome gautas paraiškas dėl kultūros paveldo objektų gaivinimo, skiriant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą. Panemunės pilies restauravimo ir pritaikymo darbuose buvo numatyti trys darbų etapai m. buvo įgyvendintas pirmasis etapas: vakariniame korpuse įkurtas viešbutis su kavine, restauruota pietinio korpuso antro aukšto salė, skirta konferencijoms bei parodoms, o taip pat restauruota šio komplekso dalies išorė bei sutvarkytas pilies kiemas (darbų priežiūrą vykdė architektėrestauratorė V. Povilauskaitė). Istorinių interjerų požiūriu, pietinis pilies korpusas yra vertingiausias m. pasiūliau VDA interjero restauravimo magistrantei K. Linkevičiūtei parengti šio korpuso interjerų atkūrimo projektą ir buvau jo vadovu m. tas projektas buvo sėkmingai apgintas VDA magistrinių darbų komisijoje. Manau, kad šis akademinis darbas padėjo planuojant ir ruošiant konkretų pilies pietinio korpuso paveldotvarkos darbų projektą, kuris buvo skirtas pilies gaivinimo antrajam etapui. Ilguvos dvaro mediniai rūmai ir jų tvarkyba Ilguvos dvaro rūmai (Šakių raj.), medinės architektūros paveldo objektas, yra memorialinis paminklas. Jis byloja apie garsios Lietuvoje aklosios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės garsią šeimą. 180

32 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai Dvaras priklausė jos tetai O. Talko-Grincevičiūtei-Mlynarskienei. Jos vyras Emilis Mlynarskis buvo žinomas Lenkijos kultūros veikėjas, Varšuvos filharmonijos įkūrėjas bei Varšuvos operos teatro meno direktorius m. vyko dvaro rūmų restauravimo darbai (projekto vadovė architektė-restauratorė L. Perevičienė) finansuojami to meto Paminklotvarkos departamento. Buvo gautas signalas, kad Kultūros paveldo apsaugos inspekcija nori sustabdyti darbus. Man teko vykti į objektą ir aiškintis padėtį. Marijampolės padalinio inspektorius A. Gražulis atstovavo Inspekciją. Jis pateikė, mano manymu, labai abejotinus priekaištus darbus vykdantiems restauratoriams. Teko ne tik pasiaiškinti, bet ir padiskutuoti dėl darbų metodikos bei technologijų. Vis dėlto pavyko susitarti ir darbai buvo tęsiami: suremontuota pastato išorė, stogas ir tik iš dalies atlikti vidaus remonto darbai, tačiau vėliau jie nutrūko. Prie rūmų tolesnio restauravimo problemų prisidėjo juridinių bei fizinių dvaro komplekso pastatų savininkų aiškinimosi problema bei neaiški rūmų konkretaus panaudojimo perspektyva. Užsitęsusi tarpusavio aiškinimuisi, ilgai trūkusi pauzė įtakojo dabartinę nepatenkinamą rūmų būklę (2016 m.). Prieš keletą metų įkurtas Beatričės namų labdaros fondas stengėsi išjudinti rūmų išsaugojimą ir panaudojimą ir kreipėsi į Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas bei Šakių savivaldybę. Tačiau kol kas minėtos problemos išliko m. birželio ketvirtą dieną prie Ilguvos dvaro rūmų, B. Grincevičiūtės 105 gimtadienio proga, buvo pritvirtinta memorialinė lenta (lietuvių kalba ir Brailio rašto ženklais). Ši memorialinė marmuro lenta yra antroji, nes pirmoji, skirta žymiam lenkų kompozitoriui E. Mlynarskiui (lietuvių ir lenkų kalbomis) buvo pakabinta kiek anksčiau. Man teko dalyvauti šiame renginyje (asmeniškai pažinojau B. Grincevičiūtę). Šia proga gerai susipažinau su esama rūmų situacija, parengiau ir išsiunčiau raštus į Socialinės apsaugos ir darbo, Kultūros ministerijas bei Šakių savivaldybės merui (jis dalyvavo minėtame renginyje) ir Kultūros paveldo departamentui. Juose išdėsčiau konkrečius pasiūlymus dėl Ilguvos dvaro rūmų gaivinimo, restauruojant interjerą bei pritaikant pastatą Ilguvos socialinės globos namams. Be to, pasiūliau įrengti kelias patalpas, kuriose atsispindėtų Ilguvos dvaro rūmų istorija ir su ja susijusios asmenybės. Gauta gera žinia, patvirtinanti, kad rūmų juridinis šeimininkas tikrai yra Ilguvos socialinės globos namai. Mano siūlomas rūmų interjero projektas susidėtų iš dviejų dalių: viena dalis skirta rūmų istorinio interjero restauravimui (atskiro finansavimo galimybė) ir antra dalis rūmų pritaikymui socialinės globos namų poreikiams. Antroje projekto dalyje turėtų būti sprendžiami šildymo, vėdinimo, elektros, vandens ir nuotekų klausimai. Pasiūlyta, kad abi projekto dalys būtų rengiamos kartu. IV. ATSIMENANT KITUS PAVELDOSAUGOS RAIDOS FRAGMENTUS Lietuvos paveldosaugos sklaida bei tradicijos Tarptautinė paminklų apsaugos diena balandžio 18-oji Lietuvoje pradėta minėti metais. Pirmasis iškilmingas tos dienos minėjimas vyko Vilniaus Lėlės teatro salėje, buvusiuose didikų Oginskių rūmuose. Minėjimas buvo inicijuotas įgyvendinant ICOMOS rekomendaciją (ICOMOS pradėtą tokios dienos minėjimą jau įteisino ir UNESCO). Tarptautinės paminklų apsaugos dienos paminėjimą kasmet organizuoja Kultūros paveldo departamentas (KPD). Paminėjime dalyvauja visos Lietuvos paveldosaugininkai. Tai yra jų šventė, kurioje aptariami paveldosaugos pasiekimai ir problemos. Paminėjimai vyko ir vyksta skirtinguose Lietuvos miestuose. Ypač maloniai prisimenu paminėjimus, vykusius Birštone, Kėdainiuose, Rokiškyje, Kaune, Druskininkuose. Pagal tradiciją, tokiuose minėjimuose dalyvauja ir kitos su kultūros paveldu susijusios organizacijos. Kasmet rudenį, rugsėjo mėnesį, vyksta Europos paveldo dienos (EPD), kurios pradėtos minėti dar XX a. pabaigoje. Jos yra skirtos visuomenei supažindinti 181

33 ISSN X Kultūros paminklai / su kultūros paveldu, paveldosaugos bei paveldotvarkos pasiekimais bei problemomis. EPD renginiai buvo skiriami atskiroms paveldo ar paveldosaugos sritims: archeologiniam, sakraliniam paveldui, dvarams, istoriniams vargonams, sienų tapybai, žydų paveldui, istoriniams miestams, kultūriniam turizmui. Būtina pozityviai pažymėti, kad pagal EPD tematiką Departamentas dažnai parengia ir išleidžia tam skirtus atskirus leidinius. EPD organizatorius yra Kultūros paveldo departamentas. Ypač paminėtinas šių renginių organizatorius ilgametis KPD Registro, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vadovas A. Jomantas. Labai svarbu, kad Tarptautinė paminklų apsaugos diena bei EPD renginiai organizuojami kasmet, jie tapo gera tradicija Lietuvos paveldosaugos sklaidai ir propagavimui. Lietuvos kultūros renginiai, jų tradicijos bei sąsajos su paveldu Lietuvos kultūros paveldas atspindi valstybės istoriją ir jos raidą. Tokie objektai, kaip Gedimino, Trakų pilys, Kryžių kalnas, Saulės, Pabaisko mūšių vietos, Šv. Onos, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei Katedra Vilniuje ar Sausio 13-tosios aukų memorialas yra akivaizdūs Lietuvos simboliai. Jie, kaip ir daugelis kitų kultūros paveldo objektų, reprezentuoja mūsų šalį, kelia visuomenės pasididžiavimą savo valstybe. Anksčiau Pasaulio paveldu buvo įvardijami tik materialūs kultūros paveldo objektai bei vietovės. Dabar UNESCO Pasaulio paveldu įvardija bei vertina ir nematerialų kultūros paveldą tradicijas, jų savitumą, kitus svarbius gyvenimo reiškinius, pavyzdžiui: Baltijos valstybių Dainų šventes, Baltijos kelią, o Lietuvoje turime dar kryždirbystę, sutartines. Tarp Baltijos šalių Lietuvos dainų šventės yra jauniausios. Lietuvoje jos prasidėjo XIX a. pabaigoje, bet pirmoji valstybės organizuota dainų šventė įvyko 1924 m. Kaune. Dainų ir šokių šventės buvo tęsiamos sovietmetyje, tačiau jos turėjo politinį atspalvį. Nepaisant to, dainų ir šokių šventės, manau, iš dalies prisidėjo prie lietuvių tradicijų bei patriotiškumo palaikymo. Pozityvus minėtų švenčių vaidmuo pasireiškė tuo, kad buvo tęsiama tautinio rūbo tradicija. Tautinis rūbas buvo ir yra būtinas tautinių šokių kolektyvams, etnografiniams ansambliams bei valstybinėms šventėms m. buvau Liaudies meno draugijos vadovu ir inicijavau šios Draugijos respublikinį Tautinio rūbo kūrimo konkursą. Jį aktyviai priėmė daugelis draugijos narių, pateikę savo darbus respublikinėse liaudies meno parodose. Respublikinės liaudies meno parodos ir dabar lydi Dainų šventes. Žmonės gausiai lanko šias parodas. Kultūros paveldas ir turizmas Kultūros paveldas yra svarbi valstybės vizitinė kortelė. Paveldo objektai, kaip istorijos, architektūros, dailės, archeologijos paminklai bei istoriniai miestai su jų senamiesčiais, parodo tų šalių savitumą. Kultūros paveldo objektai padeda susipažinti su valstybės, jos regionų, krašto istorija, jos reliktais. Iš kitos pusės, kultūros paveldas, jo būklė, rodo, ką jis reiškia valstybei, kaip tas paveldas saugomas, naudojamas, vertinamas ir koks yra tos šalies bendras kultūros lygis. Turizmas padeda susipažinti su šalies kultūra. Valstybė, savivaldybės ir paveldosaugos institucijos yra suinteresuotos paveldo pristatymu bei jos objektų panaudojimu vystant kultūrinį turizmą. Pastarasis apima ne tik paveldą, bet ir muziejų bei teatrų lankymą, kultūrinius renginius. Kultūros paveldas yra svarbus tiek atvykstantiems iš užsienio, tiek ir Lietuvos gyventojams. Vietinis turizmas padeda pažintini savo krašto gamtą, istoriją, paveldą ir ugdo patriotizmą savo tėvynei. Nuo jaunystės buvau tėvo skatinamas pažinti savo kraštą bei domėtis Lietuvos istorija m. keturios draugų šeimos su savo vaikais pradėjome pėsčiųjų turizmą. Pirmoji kelionė pėsčiomis buvo nuo Klaipėdos iki Zelenogradsko (buv. Kranco, Kaliningrado srityje). Per atostogas keliaudavome su kuprinėmis, nešdami palapines bei maistą. Dvidešimt penkerius metus, kasmet, numatę pėsčiųjų kelionės maršrutą pagal žemėlapį, įveikdavome po šimtą kilometrų. Lankėme kultūros, gamtos, memorialinius paminklus, nacionalinius parkus, kapines. Po kelis kartus 182

34 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai mūsų maršrutai pėsčiomis tęsėsi po visą Lietuvą: Aukštaitiją, Dzūkiją, Žemaitiją, Suvalkiją, Klaipėdos kraštą. Mūsų vaikų pageidavimu keliauti po užsienį, pėsčiųjų žygiai buvo tęsiami Estijoje ir Latvijoje. Vėliau keliones tęsėme automobiliais, keliaudami žymiai ilgesniais maršrutais. Tačiau 1991 m. buvo dar vienas pėsčiųjų turistinis žygis, nes, dėl sovietų blokados, Lietuvoje nebuvo benzino. Labiausiai įsiminė sovietmečio laikų kelionė nuo Adutiškio iki Dubičių vienanaktis Lietuvoje, o kita Baltarusijoje. Taip dabar negalėtume keliauti m. vyko paskutinė šeimyninio turizmo kelionė po Žemaitiją ir pietinę Latviją. Vėliau šeimyninio turizmo patirtis mane paskatino vystyti Lietuvos kultūrinį turizmą. Todėl 1995 m., besidarbuojant Kultūros vertybių apsaugos departamente (KVAD), inicijavau Lietuvos kultūrinio turizmo plėtros projekto rengimą. Jo rengimui pritarė Valstybinio turizmo departamento vadovas A. Petrauskas. Toks projektas, finansuojant dviem departamentams, buvo parengtas per porą metų (projekto rengėjas UAB Urbanistika ). Nors šiam projektui taip pat pritarė Kultūros ministerija, bet vėliau abu Departamentai menkai juo vadovavosi. Tenka tik apgailestauti... Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo fragmentai paveldosaugoje 1959 m. yra Pabaltijo respublikų paminklosaugos darbuotojų ir restauratorių bendradarbiavimo pradžia. Vilniuje buvo surengta pirmoji bendra konferencija. Vėliau tokios konferencijos vyko kas keleri metai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Nuo 1980 m. prie Pabaltijo šalių vienam dešimtmečiui buvo prisijungusi Baltarusija. Tada tarprespublikinis paminklosaugos ir restauratorių bendradarbiavimas vyko organizuojant sovietinio ICOMOS komiteto Pabaltijo pakomitečiui. ICOMOS sovietinis komitetas vykdė savo veiklą per regioninius pakomitečius. Aktyviausias buvo Pabaltijo pakomitetis, kurio ICOMOS nariais buvo: iš Estijos F. Tomps, iš Latvijos M. Apinis ir Lietuvos J. Glemža (vadovas). Kiti ICOMOS sovietinio komiteto pakomitečiai Rusijos, Kaukazo, Vidurinės Azijos buvo neveiklūs m. man teko vykti į Alma Atą ir dalyvauti Vidurinės Azijos respublikų paminklosaugos darbuotojų organizacinėje konferencijoje, kurioje buvo norima įsteigti ICOMOS sovietinio komiteto pakomitetį analogišką Pabaltijo pakomitečiui. Baltijos valstybėms atgavus nepriklausomybę, negalėjome kurti nacionalinių ICOMOS komitetų, nes nebuvome UNESCO narėmis. Pagal ICOMOS statutą nacionalinius komitetus kuria tik šalys, esančios UNESCO narėmis. Tačiau, 1990 m. rugsėjo 25 d., mes trys oficialūs ICOMOS nariai, man dar esant ICOMOS viceprezidentu, sukūrėme ICOMOS Baltijos komitetą. Jo pirmasis oficialus posėdis įvyko Lozanoje ( ), vykstant ICOMOS Generalinei Asamblėjai (apie mano dalyvavimą minėtoje Asamblėjoje paskelbta Kultūros paminkluose Nr. 19 leidinyje, p.166) metais gegužės 14 d. Vilniuje ICOMOS Baltijos komitetas priėmė įstatus (rusų ir anglų kalbomis). Pagal juos Baltijos Komitetas įvedė narių-korespondentų statusą, kad galėtų į komiteto sudėtį ir veiklą įtraukti kitus paveldosaugos specialistus ir restauratorius m. Lietuvai tapus UNESCO nare inicijavau ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto įkūrimą. Kreipiausi į ICOMOS tarptautinį sekretoriatą, iš kurio buvo gauti reikiami dokumentų pavyzdžiai tokiam įsteigimui. Dirbdamas Paminklų restauravimo ir projektavimo instituto vyriausiuoju architektu, 1993 m. organizavau ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto steigiamąjį susirinkimą. Tolesnis Baltijos šalių bendradarbiavimas vyko, susitarus tų šalių paveldosaugos vadovams, kitu formatu. Bendradarbiavimo tikslas buvo keistis informacija, aptarti paveldosaugos problemas. Tokio bendradarbiavimo forma metiniai susitikimai, kurie dažniausiai vyko Rygoje. Vienas susitikimas, virtęs posėdžiu, įvyko Strasbūre, per metinį Kultūros paveldo komiteto posėdį Europos Taryboje. Metiniame susitikime Rygoje ( ) minėtas bendradarbiavimas buvo įteisintas, priėmus Baltijos komiteto statutą (pride- 183

35 ISSN X Kultūros paminklai / damaas anglų k.), ir veikė apie tris metus. Tada Baltijos komitetų susitikimams vykstant Rygoje, susitikimų vadovu buvo Juris Dambis, Latvijos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos vadovas. Prieš septynetą metų sulaukiau J. Dambio laiško. Jis atsiuntė savo disertacijos santrauką apie Latvijos paveldosaugą ir paveldotvarką bei jos problematiką, prašydamas atsiliepimo. Perskaitęs gautą disertacijos santrauką, nusiunčiau teigiamą atsiliepimą, palinkėdamas jam tolesnės sėkmės. Prisiminiau Latvijos tarpukario ir pokario paveldosaugos vadovą L. Plaucinš, su kuriuo mus siejo artimi darbo ryšiai ir pasidžiaugiau, kad jis užsiaugino puikią pamainą J. Dambį m. UNESCO Baltijos šalių, Baltarusijos bei Ukrainos nacionalinių komisijų delegacijų atstovai susitiko Rygos konferencijoje aptarti kultūros paveldo autentiškumo ir jo atkūrimo problemas. Per tris dienas buvo parengta, apsvarstyta ir delegacijų narių patvirtinta regioninė Rygos chartija Apie paveldo autentiškumą, jo istorinę rekonstrukciją saugant kultūros paveldą. Chartija apibūdino kultūros paveldo atkūrimo metodus bei ribas. Šios konferencijos iniciatorius buvo ICCROM, kurį atstovavo jo vyriausias architektas H. Stovel. Jis taip pat pakvietė šioje konferencijoje dalyvauti kitų šalių paveldo ekspertus. Vėliau, Estijos iniciatyva, Taline vyko Baltijos jūros šalių regioninė konferencija. Joje buvo svarstomos kultūros paveldo atkūrimo problemos. Konferencijoje dalyvavau su ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininke G. Miknevičiene ir M. Nemuniene. Mano pranešimas buvo apie Valdovų rūmų atkūrimą bei jo problemas. Tai buvo mums aktualu, nes architektas P. Kulikauskas (naujos architektūros atstovas) kaip Lietuvos pilietis iš Danijos, nusiuntė skundą į UNESCO dėl Vilniuje atstatomų Valdovų rūmų. Taip sutapo, kad Talino konferencijoje dalyvavo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto pirmininko pareigas einantis Suomijos paveldosaugos institucijos vadovas. Man teko papildomai jam paaiškinti rūmų atkūrimo pagrindimą bei taikomus metodus, kurie akivaizdžiai prieštaravo atsiųstam architekto P. Kulikausko skundui. Ypač įsimintas išliko 2007 m. parlamentinės Baltijos Asamblėjos posėdis, vykęs Taline (2008 ar 2009 m.). Jis buvo skirtas kultūros paveldo apsaugai. LR Seimo pasiūlytas su delegacija į jį vykau kaip Lietuvos pranešėjas. Per posėdį prie manęs priėjo buvęs Estijos parlamento Švietimo ir kultūros komiteto pirmininkas. Jis paklausė manęs apie mūsų skulptūros restauratorių K. Stepšį. (Įkūrus VDA Paminklotvarkos katedrą, aš pakviečiau šį žymų skulptūros restauratorių dėstyti skulptūros ir jos dekoro restauravimo dalykus.) Deja, tuo metu K. Stepšys jau buvo miręs. Pasirodo, kad po amnestijos jis iš lagerio parvežė prieškario Estijos Prezidento, tremtinio, atsiminimus. Mano pašnekovas teigė, kad iki šiol Estija yra labai dėkinga K. Stepšiui. Baltijos šalių restauratoriai aktyviai bendradarbiavo ir kilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimo darbuose bei Restauratorių visuomeninių organizacijų veikloje. Norėčiau dar prisiminti 2002 m. Vilniuje vykusią Baltijos šalių muziejų restauratorių konferenciją. Paveldosaugos užsienio universitetai Man visada buvo svarbu tobulėti savo profesinėje veikloje, pasisemti papildomų žinių ne tik savo, bet ir kitose šalyse, kad galėčiau augti ir bręsti, kaip paveldosaugos specialistas. Tačiau mano akademinės žinios buvo tik kaip inžinieriaus-architekto (specializacija urbanistika) m. pirmoji Pabaltijo paminklosaugos darbuotojų ir restauratorių konferencija vyko Vilniuje. Konferencijos organizatoriai buvo: iš Lietuvos A. Pilypaitis (Architektūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas) ir V. Balčiūnas (MRGD vyriausiasis architektas); iš Estijos H. Renik; iš Latvijos L. Plaucinš. Skaityti pranešimai, surengta bendra atliktų paminklotvarkos darbų nuotraukų paroda parodė vykdomų darbų įvairovę, jų sprendinių metodikas bei esamas problemas. Dalyvavimas šioje konferencijoje padarė man didelę įtaką. Po dvejų metų Estijoje suorganizuota analogiška Pabaltijo konferencija Taline ir Saremos saloje, suteikė dar daugiau paminklosaugos žinių. Visa tai nulėmė mano apsisprendimą darbuotis paveldosaugoje. 184

36 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai RYTUOSE. Tolesnis paminklosaugospaminklotvarkos dalykų mokymasis vyko, dalyvaujant TSRS Architektų sąjungos organizuotuose paminklų apsaugos seminaruose Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Poltavoje m. dalyvavau kaip pranešėjas ICOMOS tarptautinėje konferencijoje Leningrade. Vakarų ir Vidurio Europos šalių dalyvavimas konferencijoje, jų pranešimai bei bendravimas su jais suteikė man daug naujų žinių bei idėjų. Tais pat metais tapau ICOMOS sovietinio komiteto nariu. Būnant ICOMOS viceprezidentu, teko ne tik dalyvauti, bet ir būti atsakingu už Sovietu sąjungoje vykusias ICOMOS tarptautines konferencijas Kaukazo respublikose bei Karelijoje. Tose konferencijose ne tik įgijau naujų paveldosaugos žinių, bet teko net imtis diplomatinių veiksmų, kad renginiai sėkmingai vyktų. Kaukaze, pasiūlius Gruzijos ir Armėnijos paveldosaugos institucijoms, 1982 m. įvyko tarptautinė ICOMOS konferencija, skirta kultūros paveldui kalnų olose. Šią konferenciją rengė dvi respublikos. Tačiau teko spręsti atsiradusį prieštaravimą dėl prioriteto atidaryti konferenciją. Pradžioje buvo numatyta, kad atidarymas bus tik Tbilisyje. Armėnija nesutiko, tad reikėjo oficialiai atidaryti konferenciją antrą kartą Jerevane. Jeigu konferencija Gruzijoje vyko vis vėluojant, neprisilaikant oficialaus tvarkaraščio, tai Armėnijoje buvo priešingai viskas laiku ir tiksliai pagal numatytą programą. Gruzijoje iškilo ir politinė problema, nes atvykusio Italijos profesoriaus žmona buvo Izraelio pilietė. Numatyta konferencijos dalyvių išvyka į senovinius urvus buvo pasienio su Turkija zonoje. Pasienio tarnybos nesutiko Izraelio pilietės įleisti į tą zoną. Buvo rasta diplomatinė išeitis į viduramžių urvus dėl nelengvos kelionės kalnuose vyks tik konferencijos dalyviai vyrai. Jų žmonos vyks į Boržomi mineralinius vandenis. Iškilus vertėjų stokos problemai, ją padėjo išspręsti mano žmona Aldona (anglų k. docentė) sutikusi vertėjauti šiai žmonų išvykai. Tarptautinis ICOMOS simpoziumas vyko Karelijoje. Jis buvo skirtas medinės architektūros paminklotvarkos problemoms: Kižų medinės architektūros muziejaus paminklų, esančių po atviru dangumi, išsaugojimui. Pagrindinis šio muziejaus objektas centrinė, dvidešimt keturių kupolų, medinė cerkvė. Dėl pašalinto cerkvės lentų apkalimo (buvo noras parodyti sienų konstrukcijas), cerkvėje įvyko sienų sėdimas. Muziejus, norėdamas tai sustabdyti, jos viduje įrengė metalo karkasą. Ši konstrukcija tapo savotiškais ramentais, ant kurios, toliau sėsdamas, pakibo pats pastatas. Nors simpoziume kilo priešprieša tarp pačių Rusijos specialistų, bet pavyko parengti konferencijos pagrindinę išvadą ir priimti tarptautinę rekomendaciją (žiūrėti Kultūros paminklai /19; p ). VAKARUOSE m. mano dviejų mėnesių stažuotė Didžiojoje Britanijoje ypatingai praturtino paminklosaugos žinias. Ši stažuotė vyko pagal Tarptautinį dokumentą Helsinkio paktą, kuris numatė Rytų ir Vakarų Europos paminklosaugos specialistų pasikeitimą. UNESCO, pasitelkusi ICOMOS, paskelbė specialistų pasikeitimo programą Istorinių kvartalų apsauga ir regeneravimas (žr. Kultūros paminklai / 19; p ). ICOMOS išskirstė atvykusius dalyvius po atskiras šalis, o mane, drauge su Rytų Vokietijos Potsdamo vyr. konservatoriumi G. Koppingu, pasiuntė į Didžiąją Britaniją (DB). Ten, pagal DB ICOMOS nacionalinio komiteto parengtą programą, aplankėme dvylika istorinių miestų: Škotijoje Edinburgą ir jo apylinkes; Anglijoje Londoną, Česterį, Vinčesterį, Bathą, Bjulį, Solsberį, Liverpulį. Pastarajame dalyvavome Liverpulio universiteto vasaros kursuose, skirtuose paminklosaugai. Tuose miestuose susitikome su paminklosaugos specialistais, daugiausia su architektais, atsakingais už istorinio miesto apsaugą bei jo gaivinimą. Susitikimuose mus supažindindavo su turimais projektais, o kartais gaudavome net istorinių miestų gaivinimo detalias programas (Batho, Česterio). Vėliau su gautais projektais ir programomis supažindinau VDA studentus-architektus dėstant apie istorinių miestų regeneravimą. Šioje stažuotėje įgytą patirtį galėjau palyginti su tuo, kas daroma Vilniaus ar Kauno senamiesčiuose. Manau, kad mes nesame provincija, nes panašiai mąsto- 185

37 ISSN X Kultūros paminklai / me, tik dirbame pagal savo sąlygas ir galimybes. Kaip dalyvis ir pranešėjas daug žinių ir patirties įgijau ICOMOS Tarptautiniuose moksliniuose simpoziumuose (MS), kurie tradiciškai vyksta per ICOMOS Generalines Asamblėjas (GA): 1972 m., Budapešte, ICOMOS III GA MS buvo išdalytas mano pranešimas (anglų k.), bet neskaitytas; Šiuolaikinių pastatų įjungimo į istorinę aplinką klausimu [Vilniaus mieste]; vėliau jis buvo paskelbtas in: Architektūros klausimai, t. 3, 1975, p m., Dresdene-Rostoke (DDR), ICOMOS VII GA, MS Die Denkmale und ihre Rolle in der stadtischen Entwicklung der Litauishen SSR, in: Denkmale und kulturelle Identitat., Berlin, 1987, VLN 905/19/ m., Vašingtone (JAV), ICOMOS VIII GA, MS The Trends of Monument Preservation Restoration and Use in the Towns of Lithuanian SSR, USSR, in International Symposium Old Cultures in New Worlds, Washington, October 10 15, Symposium Papers, vol 1, p m., Siane (Xian), (Kinija), ICOMOS XV GA, MS, Lithuania: Urban Heritage in it s Setting Change [bendraautorė G. Miknevičienė], Scientific Symposium, October 2005, vol. 2, 2005, p Dar teko būti dalyviu ir pranešėju Tarptautinio pilių instituto IBI konferencijoje Budapešte (1974 m.) bei Tarptautinės Pasaulio istorinių miestų organizacijos konferencijoje Rodo saloje (Graikijoje; 2003 m.). ICOMOS vadovybės išvykos į Tunisą, Vengriją bei Paryžių plėtė mano, kaip paminklosaugininko, akiratį m., ICOMOS Biuro posėdyje, kuris vyko Džerbos saloje Tunise, buvo priimtas dokumentas dėl Tarptautinės paminklų apsaugos dienos paskelbimo. Prieš tą posėdį man dar pavyko aplankyti romėnų miestą Dugą, antikos archeologijos ir architektūros paminklą Šiaurės Afrikoje, kurio atkastas tik ketvirtadalis bet puikiai išlikęs. Po Biuro posėdžio buvo aplankyta istorinė Kartagina ir ten esanti Didžiosios Britanijos vykdomų kasinėjimų zona. Susipažinau su anglų archeologų atkastos finikiečių laivų statyklos (iki Romos imperijos laikų) ir romėnų uosto liekanomis. Vengrijoje (apie 1984 m.) vykau į provincijos Holloko kaimą, kurį Vengrija pasiūlė kaip kandidatą į Pasaulio paminklų sąrašą. Kaimo pastatai, tarp jų ir bažnytėlė, buvo kompleksiškai restauruoti, pritaikyti naujam gyvenimui. Šis kaimas pasipildė naujais statiniais, prisilaikant to regiono etnografinės architektūros tradicijų (pastatų tūrio, jų silueto, statybinių medžiagų). Pavyzdžiui, kaimo sodyboje pristatytas naujas statinys vaikų darželis. Tada Vengrijoje kilo rimta diskusija dėl liaudies architektūros objektų įtraukimo į UNESCO Paminklų sąrašą. Iškilo abejonių, ar Holloko kaimo įrašymas į minėtą sąrašą nebūtų žalios šviesos signalu siūlyti įtraukti Afrikos ar Azijos šalims jų kaimus į tokį sąrašą. Tokiu atveju, vertingi antikos ar viduramžių architektūros paveldo šedevrai atsidurtų nepavydėtinoje situacijoje. Diskusijoje dalyvavo ir netikėtai atvykęs ICOMOS prezidentas prancūzas M. Parent. Pritariant ICOMOS vadovybei, buvo pasiūlyta paremti Holloko kaimo įrašymą į Pasaulio paminklų sąrašą, bet tik kaip išskirtinį Europos paveldo atvejį. Nutarta ateityje daugiau nepritarti, kad tokie liaudies architektūros objektai būtų įtraukti į UNESCO paminklų sąrašą m, mums pavyko suorganizuoti Lietuvos paveldosaugininkų, restauratorių ir muziejininkų specializuotą kelionę į Lenkiją ir Čekoslovakiją. Iš anksto, susiderinus su Lenkijos kultūros ministerijos Muziejų ir paminklų apsaugos valdyba, buvo parengta atskira programa. Joje buvo numatytos išvykos į restauruotus ar restauruojamus paminklus, muziejus, apžiūrint jų fondus bei restauravimo skyrius. Panaši programa buvo sudaryta tęsiant kelionę po Čekoslovakiją ir jos paminklus. Iš tiesų, tai buvo dalykinė kelionė, praturtinusi mūsų žinias. Vėliau, apie 1970 m., tarpininkaujant Kultūros ministerijai, mūsų restauratoriai (Valdyba, Trestas) galėjo sudaryti bevaliutinio specialistų pasikeitimo sutartis su Europos rytų zonos šalių paminklų restauravimo institucijomis. 186

38 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai Pavyzdžiui su Lenkijos PKZ (Pracownia konserwaciji zabytkow) buvo pasirašyta sutartis keistis po dešimt specialistų kasmet; tuo tarpu su kitomis šalimis galėjome keistis tik po du (tarp jų ir su Jugoslavijos Zagrebo paminklosaugos institutu). Man teko laimė palaikyti labai gerus ryšius su Lenkijos paminklosaugos vadovais, Generaliniais paminklų apsaugos konservatoriais B. Rymaševskiu, K. Pavlovskiu ir ypač A. Tomaševskiu, kuris vėliau tapo ICCROM direktorium Romoje. Su pastaraisiais dviem teko bendrauti ICOMOS bendroje veikloje. Tačiau didžiausią profesinę įtaką man padarė bendravimas su prof. Stanislawu Lorentzu ir prof. Janu Zachwatowičium. Pirmoji pažintis su S. Lorentzu įvyko 1964 m. Venecijoje, vykstant UNESCO tarptautinei konferencijai m. mūsų pažintis tęsėsi Vilniuje, ICOMOS simpoziume. Vėliau dalyvavau ICOMOS Europos istorinių miestų komisijos, kuriai pirmininkavo S. Lorenzas, veikloje. Kartu posėdžiavome Torunėje, Prahoje. Profesoriui pakvietus, lankiausi jo namuose Varšuvoje. Nors buvau aukščiau minėtos komisijos nariu, bet jaučiausi profesoriaus S. Lorentzo, paminklosaugos studentu. Stengiausi maksimaliai pasisemti iš profesoriaus žinių, įsiklausyti į jo aiškinimus, nuomonę. Man ypač buvo įdomu ir svarbu, kad profesorius buvo tarpukario Vilniaus krašto paminklų apsaugos vadovas-paminklų konservatorius nuo 1929 iki 1936 m. Pažintis su profesoriumi Janu Zachwatowičiumi prasidėjo nuo ICOMOS Vilniaus simpoziumo ir tęsėsi ICOMOS Europos istorinių miestų komisijoje. Per vieną mūsų susitikimą Varšuvoje, jis įteikė man savo solidų autorinį veikalą Lenkijos architektūros istorija (prancūzų kalba) m. gavau J. Zahwatowičiaus vardo tarptautinę Lenkijos ICOMOS premiją Za wybitne osiągnięcia w dziedzinie badan i rewaloryzacji zabytkow (Už tarptautinį indėlį paveldo tyrimuose ir paminklų gaivinimą). Abi šios asmenybės didžiąja raide, yra garsiosios Venecijos chartijos bendraautoriai bei vieni iš iniciatorių įsteigti ICOMOS. Tur būt dėl to ir steigiamoji ICOMOS Asamblėja įvyko Varšuvoje, o prof. S. Lorencas, būdamas Lenkijos nacionalinio muziejaus direktoriumi buvo ir ilgametis ICOMOS Tarptautinio konsultacinio komiteto pirmininkas. Šios asmenybės buvo Varšuvos istorinio senamiesčio ir Karališkųjų rūmų atkūrimo idėjiniai iniciatoriai ir organizatoriai. V. KNYGOS, LEIDINIAI BEI STRAIPSNIAI APIE LIETUVOS PAVELDOSAUGĄ, PASKELBTI UŽSIENYJE BEI LIETUVOJE Pagal pareigas ir visuomeninę padėtį turėjau galimybę skleisti žinią apie Lietuvos kultūros paminklų apsaugą bei tvarkybą. Tai ir dariau visą gyvenimą. Atskirais atvejais, pasitelkiau architektus-restauratorius R. Jalovecką ir S. Mikulionį. Būtina paminėti, kad sovietmetyje visa spauda, o ypač siunčiama skelbimui į užsienį, buvo kontroliuojama politinės cenzūros (Glavlito), kuri aktyviai vykdė kontrolės funkciją, nors ir čia kartais pasitarnaudavo žmogiškasis faktorius (vieni praleisdavo straipsnį kaip Lietuvos, kiti tik Lietuvos SSR). Tariu ačiū savo žmonai doc. dr. Aldonai Glemžienei, kad ji vertė į anglų kalbą visus mano publikuotus straipsnius bei pranešimus. Pateikiant knygas ir straipsnius pasinaudota Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmai leidiniu Jonas Rimantas Glemža. Bibliografija m., Vilnius, 2015 m. Užsienyje m. Conservation et Restoration des Monuments en Lituanie (J. Glemža, R. Jaloveckas, S. Mikulionis), in: ICOMOS Monumentum, vol 7, Louvain (Belgija), 1971, p Protection des Monuments en Lituanie, in: ICOMOS. Colloque de Leningrad, 2 8 September, 1969, vol 3, Paris, 1971, p O pamiatkovych upravach architektonickych pamiatok v Litovskej SSR, in: Ochrana pamiatok, o. Bratislava, 1971, s m. The protection Works of Defensive Architectural Monuments in Lithuanian SSR in: Acta Technica Academiae Scientiarum 187

39 ISSN X Kultūros paminklai / Hungaricae, t. 78, 1974, fasc.1/2, p Методические направления работ по реставрации памятников каменной архитектуры Литовской ССР. Автореферат диссертации на соискания учен. cтеп. кандидата архитектуры, Москва, 1974, 27 с m. Вильнюс (соавтор Р. Яловецкас) in: Памятники архитектуры в структуре городов СССР, Москва, 1978, с Памятники архитектуры Литвы, Охрана и реставрация, Ленинград, 1978, c Реконструкция регенерация старых городов Литвы, in: Архитектура СССР, 1978, No 7, с m. Conservation in Action: the Renewal and Restoration of Part of the Old Town of Vilnius [bendraaut. R. Jaloveckas], in: ICOMOS. Monumentum, vol. 27-1, London, 1984, p m. Совершенствование охраны архитектурного наследия в регионе Прибалтики и БССР, их проблемы в Литовской ССР, in: Международный коллоквиум ИКОМОС ЭССР, 4 7 июня 1985 г в городе Таллине, Таллин, 1987, с m. The Revitalization of the Old Town of Vilnius and its Problems, in: ICOMOS Information, Italy, 1989, No 2, p m. The Problems and Realization of Methodology of Monuments Conservation and Restoration. On the Practice of Monument Protection of Lithuanian SSR, in: ARMOZ, vol. B, Grees, 1991, p [įteikta 1988 m.] m. Практика работы в интерьерах Литвы Исследование реставрация и использование интерьеров памятников архитектуры (сборник научных трудов). Научнометодический совет по охране памятников истории и культуры Министерства культуры и туризма Российской Федерации, Москва, 1992, с [įteikta 1989 m.] m. Paminklosaugos raida Lietuvoje [bendraaut. P. Jakučionis], Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 50-mečio konferencijos medžiaga, Vilnius, d. Šis straipsnis paskelbtas ir in: Statyba ir Architektūra, 2000, Nr. 9/10, p m. Nekilnojamosios kultūros vertybės (autorius J. Glemža, tačiau kaip ir visi šio valstybinio dokumento autoriai, dirbę per UAB Urbanistiką, liko neįvardyti); Lietuvos Respublikos teritorijos Bendrasis planas, LRS nutarimas Nr. IX-1154; Valstybės žinios Nr. 110, 4852; p ; I. Bendrųjų teritorinių struktūrų formavimas: 2. Kraštovaizdžio naudojimas ir apsauga) m. The regeneration of Vilnius Old Town, its Methods and Results, in: Proceedings of the 7th International Symposium of World Heritage Cities: Rhodes (Greece), September 2003, Quebec, 2003, [elektroninė laikmena] m. Lithuania: Wooden Architecture of Vilnius Historic Suburbs [bendraaut. G. Miknevičienė], in: Heritage and Risk: ICOMOS World Report 2004/2005 on Monuments and Sites in Danger, Munchen, 2005, p m. Medininkų pilis, jos išsaugojimo ir atkūrimo darbai, in: Medininkai Medininkų atstatymo fondo bibliografinis leidinys skirtas Medininkų pilies atstatymo projektui, Chicago, 2007, p m. La reconstruction du palais des grands-ducs de Lituanie, Vilnius, Lituanie [bendraaut. A. Katilius], in Monumental: revue scientifique et technique de la Sous direction des Monuments Historiques, Direction du Patrimoine, Paris, 2010 September, p Lietuvoje 1975 m. Paminklotvarkos darbų metodikos klausimu, in: Architektūros paminklai, t. 3, Vilnius, 1975, p Šiuolaikinių pastatų įjungimo į istorinę aplinką klausimu [Vilniaus mieste], in: Architektūros paminklai, t. 3, 1975, p m. Interjero paminklotvarkos metodikos klausimai, in: Architektūros paminklai, t.10, Vilnius, 1987, p m. Paminklotvarkos metodika ir problemos, in: Paminklotvarkos darbai ir problemos. Mokslinės-techninės konferencijos pranešimų tezės 1990 m. balandžio d., Vilnius, 1990, p m. Kultūros vertybių, kultūros paminklų apskaitos darbai ir jų rezultatai Lietuvoje metais in: Kultūros paminklai, 1997, Nr. 4, p m. Paminklotvarkos raida Lietuvoje, in: Kultūros paminklai, 2000, nr. 7, p m. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Paveldosaugos ir paveldotvarkos pagrindai, Vilnius, 2002, p 240. Heritage of Sacred Art and Architecture: 188

40 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai Research, Conservation and Restoration in Lithuania, in: Sacred Art Heritage: Investigations, Conservation and Restoration. 6th Triennial Meeting for Baltic States Restorers, Vilnius, November, 2002, Vilnius, 2002, p m. Paveldosauga: dabartis, problemos, perspektyvos, in: Statyba ir architektūra, 2004, Nr. 6, p m. Heritage and Cultural Tourism in Vilnius, in Urban Heritage: Research, Interpretation, Education, VGTU, Vilnius, 2007, p m. Kultūros paveldo objektų interjerai ir jų gaivinimas, in: Kultūros paminklai, 2009, Nr. 14, p m. Kultūros paveldo pritaikymo darbai ir jų problemos, in: Kultūros paminklai, 2010, Nr. 15, p Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijoms 60, in: Lietuvos kultūros paveldo restauravimo institucijų 60-mečio konferencijos medžiaga. Vilnius, , Vilnius, 2010, p m. Istoriniai Lietuvos architektūros paveldo interjerai: istorija, tvarkyba, vertinimas, VDA Vilnius, 2014, p J. Glemžos svarbesni straipsniai Lietuvos paveldosaugos raidai ir knygos (pagal Nacionalinio muziejaus, LDK valdovų rūmai, leidiniu Jonas Rimantas Glemža, Bibliografija, m., Vilnius, 2015 m., p. 63): *Kur prie straipsnių nenurodytos pavardės, jų autorius yra J. Glemža. 189

41 190 ISSN X Kultūros paminklai /

42 Jonas Glemža Paveldosaugos raidos Lietuvoje fragmentai 191

43 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai NAUJI DUOMENYS APIE KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUS 1 pav. Skulptūra Šv. Steponas. T. Kapočiaus 2011 m. nuotr. NEŽINOMAS LIETUVOS SKULPTORIUS Skulptūros Šv. Steponas, Šv. Laurynas, Šv. Kotryna ir Šv. Barbora (?). (XVII vid. II p.) 1985 m. Lietuvos dailės muziejus paruošė Liaudies meno skyriuje saugomų eksponatų, suvežtų iš įvairių vietovių, bet neįtrauktų į apskaitą, sąrašą (Lietuvos TSR dailės muziejaus nuolatiniam saugojimui eksponatų priėmimo Aktas Nr. 101 Vilnius, 1985 m. gegužės 14 d.). Į šį sąrašą pateko dvi nežinomo vietinio skulptoriaus išdrožtos šventųjų skulptūros. Darbai buvo suinventorinti, tačiau atvaizdų ikonografija liko neatskleista, nebuvo nustatytas jų sukūrimo laikas, nežinoma suradimo vieta (Lv 521; Lv 522) m. P. Gudyno restauravimo centre atlikti skulptūrų polichromijos tyrimai parodė, kad jos yra keliskart perdažytos, todėl buvo nuspręsta jas konservuoti (1, 2 pav.). Šių eilučių autorei, vartant Marijos Matušakaitės knygą apie senąją medžio skulptūrą Lietuvoje, teko pastebėti šių skulptūrų panašumą su Smilgių bažnyčios Šv. Antano Paduviečio altoriuje esančiomis nežinomų šventųjų statulomis, įsprūdų, sparnų angelų galvutėmis. Reikia atkreipti dėmesį, kad knygoje publikuotas altoriaus atvaizdas yra atvirkštinis [1]. Pirmąkart medinė Smilgių miestelio Šv. Jurgio bažnyčia paminėta 1645 m. Šeduvos seniūnijos inventoriuje. Kunigo Jurgio Jakševičiaus rūpesčiu 1690 m. bažnyčia per- 2 pav. Skulptūra Šv. Laurynas. T. Kapočiaus 2011 m. nuotr. 192

44 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 3 pav. Šv. Antano Paduviečio altorius. Smilgių bažnyčia. G. Povilionio 2009 m. nuotr. statyta [2, 3]. Šiuo laikotarpiu greičiausiai išdrožtas kairysis transepto Šv. Antano Paduviečio altorius, kuris išliko nepakitęs savo vietoje iki šių dienų m. altorius buvo įtrauktas į saugomų vietinės reikšmės paminklų sąrašą (DV 1917) (3 pav.). Šv. Antano Paduviečio altorius retabulas dviejų tarpsnių, išsiskiria pabrėžti laužti karnizai. Vyrauja aukštas pirmas tarpsnis su korintinio orderio kolonų poromis, stovinčiomis ant stačiakampių cokolių. Pagrindo dalyje įsprūdos su įkomponuotomis XVII a. II p. būdingomis sparnuotų angelų galvutėmis, kremzline ornamentika. Retabulo šonuose dideli kiaurapjūviai kremzlinio ornamento motyvais papuošti sparnai. Apie šio altoriaus dekoratyvinę drožybą M. Matušakaitė rašo: Sparnuotos galvutės įterptos ir tarp Smilgių (Panevėžio r.) bažnyčios šv. Antano Paduviečio altoriaus šoninių elementų, kur jau drąsiau derinama naujoji ornamentika. Iš suplotos voliutos išauga dinamiškos labai storos kilpos, nusėtos daugybe iškilių ovalų [1]. Retabulo antrojo tarpsnio sparnų fone ant karnizo stovi nežinomų šventųjų moterų skulptūrų pora. Altoriaus frizus puošia vaisių pynės su kaspinais, viršuje plokščiomis voliutomis ir kremzlėmis aprėmintas kartušas, kurio centre Kristaus monograma IHS. Šventųjų moterų skulptūras M. Matušakaitė apibūdina: Tačiau ir gan primityviose skulptūrose retkarčiais pastebime profesionaliosios dailės atgarsių. Tokios yra gal jau apie XVII amžiaus vidurį išdrožtos Smilgių bažnyčios šoninio altoriaus šventosios apskritaveidės, pernelyg aukštomis kaktomis, su karūnomis ant papurusių plaukų, vilkinčios platėjančiais į apačią apdarais, kurių klostės ir apačia lengvai banguoja [1]. Šventosios rankose laiko kryželius, palmės šakelę (3 pav.). Muziejuje saugomų skulptūrų nuotraukos buvo surastos KPC archyve. Skulptūros, veikiausiai stovėjo Šv. Antano Paduviečio altoriaus retabulo pirmajame tarpsnyje tarp kolonų, buvo išimtos ir nufotografuotos J. Brazausko 1966 m. Kitoje nuotraukų pusėje pažymėta jų buvimo vieta Smilgių bažnyčia (4, 5 pav.) m. altorių nufotografavo J. Gramba. Jo darytoje altoriaus nuotraukoje skulptūros neužfiksuotos (6 pav.). Galbūt, paminklosaugos specialistai, įrašydami altorių su skulptūromis į saugomų paminklų sąrašą, nusprendė jas restauruoti ir atvežė į Vilnių. Kaip primityvios plastikos kūriniai jos pateko į LDM Liaudies skyrių, kur iki 1985 m. buvo saugomos be priėmimo dokumentų. Skulptūrų veidai, puslankiais išlenktų darbužių klosčių bangavimas, primityvi formos raiška atspindi antrajame tarpsnyje stovinčių šventųjų moterų meninės kalbos bruožus. Formos byloja apie vieno ir to paties nežinomo pasimokiusio vietinio skulptoriaus plastinę manierą. Pažymėtina, kad skulptūrų drabužių klosčių linijos, įgilinimai, suapvalinti kampai primena altoriaus meninę drožybą, vienodą formos perteikimo stilių. Pastebėtas skulptūrų ir dekoratyvių sparnų, smulkesnių puošybos elementų drožybos panašumas leidžia galvoti, kad altorius yra sukurtas vieno meistro. Altoriaus ornamentinė puošyba byloja, kad šis nežinomas 4 pav. Skulptūra Šv. Steponas. J. Brazausko 1966 m. nuotr. 5 pav. Skulptūra Šv. Laurynas. J. Brazausko 1966 m. nuotr. 193

45 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 6 pav. Šv. Antano Paduviečio altorius. Smilgių bažnyčia. J. Grambos 1967 m. nuotr. menininkas buvo patyręs amatininkas medžio drožėjas, tačiau neįgudęs drožti skulptūras meistras, kuris plastinę formą traktavo neprofesionaliai, drožė primityviai, supaprastintai. Nustačius į muziejų patekusių skulptūrų sukūrimo vietą bei laiką, galime spėti pavaizduotų šventųjų siužetus. Labiausiai tikėtina, kad šventasis, vilkintis puošnų liturginį drabužį ir rankose laikantis apvalius rutuliukus yra pirmasis krikščionių kankinys diakonas šv. Steponas (1, 4 pav.). Skulptūros rankose komponuoti rutuliukai pagrindinis pirmojo kankinio atributas akmenys, kuriais jis buvo užmuštas. Vaizduojamajame mene šv. Stepono pora dažniausiai yra šv. Laurynas, rankose laikantys tradicinį atributą groteles, ant kurių buvo sudegintas, ir kankinio palmės šakelę. Mūsų aptariamoje skulptūroje šv. Laurynas vaizduojamas su degančiu, plokščiomis ugnelėmis liepsnojančiu fakelu, kuris savitai išreiškia šventojo atributą (2, 5 pav.). Lietuvos dailėje seniausi šių šventųjų atvaizdai rasti pirmosios, 1630 m. statytos, Salantų (Kretingos r.) bažnyčios klauptų atkaltės paveiksluose. Nuo 1965 m. klauptai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje, gauti iš Gargždelės kapinių koplyčios m. išdrožti klauptai papuošti paspalvinta augaline drožyba ir šešiais šventųjų atvaizdais [4]. Centre Kristus ir Švč. Mergelė Marija, dešinėje šventosios Kotryna ir Agnietė. Kairėje pusėje komponuoti šventieji Laurynas ir Steponas. Pastarasis prie liemens priglaustoje kairėje rankoje laiko kelis akmenis, dešinėje palmės šakelę. Smilgių altoriaus skulptūrose ir klauptų tapyboje šventieji vaizduojami su tonzūromis, figūrų laikysena statiška, veiduose perteiktas ramus susikaupimas, gyvumo įspūdį sukuria suapvalintais kampais krintančios tunikos, apsiaustų klostės, vyrauja XVII a. vid. II pusės LDK baroko dailei būdinga meninė raiška. Sunku nustatyti, kokios šventosios vaizduojamos Smilgių altoriaus antrajame tarpsnyje. Galime manyti, kad viena jų yra šv. Kotryna, kita šv. Barbora (3, 6 pav.). 1. MATUŠAKAITĖ M. Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 53, MISIUS K., ŠINKŪNAS R. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius: Pradai, 1993, p Lietuvos bažnyčios. Kaunas: Šviesa, 2010, p Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas. Vilnius: LNM, 2015, p Marija Kuodienė 194

46 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus ŠVENTŲJŲ KRISPINO IR KRISPINIJONO PAVEIKSLAI Paveikslas Šv. Krispinas ir šv. Krispinijonas m. Drobė, aliejus. 74 x 54,6 cm Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Senoji zakristija. Paveikslas Šv. Krispinas m. Drobė, aliejus. 82 x 83 cm Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2016 m. grąžintas Kauno arkivyskupijos muziejui. VDKM, inv. Nr. Pm Uk pav. Paveikslas Šv. Krispinas ir šv. Krispinijonas. A. Petrašiūno 2015 m. nuotr. 2 pav. Paveikslas Šv. Krispinas ir Šv. Krispinijonas. KPC archyvas Paveikslas Šv. Krispinas ir šv. Krispinijonas į Paberžę pateko tėvo Stanislovo rūpesčiu, jis saugomas senojoje klebonijoje (1 pav.). Remiantis Vilniaus Dominikonų bažnyčios archyvine nuotrauka [1], sovietmečiu šis atvaizdas buvo priglaustas Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios patalpose (2 pav.). Žinoma, kad šių retų šventųjų altorius nuo seno buvo Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje, jis tituluotas šv. Onos bei šv. Krispino ir Krispinijono vardais, buvo funduotas ir išlaikomas kurpių cecho. Šioje bažnyčioje kankinių vardo brolija įsteigta 1695 m. popiežiaus Klemenso VIII leidimu, išduotu visiems laikams [2]. XVII a. altorius stovėjo prie ketvirtojo šiaurinio pilioriaus, centre buvo šv. Onos paveikslas, iš šonų šventųjų kankinių atvaizdai [3]. Po XVIII a. vid. bažnyčios remonto batsiuvių cechas atstatė šv. Onos altorių, jis atsidūrė prie pietinio šeštojo pilioriaus [4] m. dokumente paminėtas šv. Onos titulo altoriaus antrame tarpsnyje esantis patronų šv. Krispino ir Krispinijono paveikslas [5]. Altorius minimas ir 1820 m. dokumente [6], nors daugiau nei prieš dešimtmetį (1808) batsiuvių cechui buvo paskirta Šv. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia ir ten įrengtas šv. Onos altorius [7] m. koplyčios turto apraše paminėtas nedidelis ovalinis šv. Krispino ir Krispinijono paveikslas [8]. Ar tai buvo senasis, po architekto Karolio Podčašinskio rekonstrukcijos atkeltas, ar kitas atvaizdas nežinoma [9]. Dabartinis paveikslas stačiakampis, jis apkarpytas, neaišku kokios jis buvo formos. Sovietmečiu Šv. Jonų bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, išskirstytas [10], dalį suspėta paslėpti Vilniaus Dominikonų bažnyčioje [11]. Tikėtina, kad ten atsidūręs retos ikonografijos šventųjų Krispino ir Krispinijono paveikslas kadais galėjo kaboti Šv. Jonų bažnyčios batsiuvių cecho globojamame altoriuje. Broliai dvyniai Krispinas ir Krispinijonas gimė garbingoje šeimoje Romoje, Diokletiano krikščionių persekiojimo laikais, mirė 287 metais. Nuvykę į Galiją, į Suasoną (Soissons, miestas šiaurės Prancūzijoje) jie dirbo batsiuviais, šelpė vargšus ir uoliai skelbė krikščionybę. Romėnų karvedys Maksimilianas nesėkmingai bandęs priversti brolius atsisakyti tikėjimo, perdavė juos prefektui Riktiovarui. Broliai buvo žiauriai kankinami jiems badomos panagės, apipilami išlydytu švinu, skandinami 195

47 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 3 pav. Paveikslas Šv. Krispinas. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. su girnapuse ant kaklo, verdami aliejuje, bandomi karščiu ir šalčiu. Jie visa tai ištvėrė ir stebuklingai nenukentėjo, todėl galiausiai jiems buvo nukirstos galvos [12]. Nagrinėjamo šv. Krispino ir Krispinijono paveikslo ikonografija išplėtota: pavaizduoti du vilkintys pasaulietiškais drabužiais jaunuoliai, iškėlę liepsnojančias širdis ir laikantys kalavijus (kankinystės atributus), po kojom pamynę kunigaikščių mitras (valdžios, aukštos kilmės paniekinimas) (1 pav.). Tarp jų įkomponuota kankinystės scena katilas su jame verdančiais šventaisiais. Virš jos prasivėręs dangus ir sklendžiantis angelas, laikantis du vainikus. Vaizdą papildo apačioje esantis įrašas: Imago Pict. Ad S.S. Martiru. Crispini æ Crispiniani. 17(?) Aprilis. Paveikslo koloritas išraiškingas, simboliškas vyrauja gilios melsvai ir žalsvos spalvos su skaisčios raudonos akcentais (kankinių širdys, laužo liepsna, besiplaikstantys apsiaustai). Turimais duomenimis šiuo metu Lietuvoje vienintelis žinomas išlikęs šventųjų Krispino ir Krispinijono paveikslas. Vieną iš brolių šv. Krispiną, vaizduojantis atvaizdas tarpukariu pateko į Bažnytinio meno muziejaus rinkinius (3 pav.). Paveikslo apačioje įrašas apie batsiuvių brolijos fundaciją: Kosztem Gaspo= Tovarzў: Szewce S: CRISPINUS: Ru: bra 20 Fundowany. [13]. Šventasis pavaizduotas dirbtuvėje su batsiuvio įrankiais, vilkintis darbiniais drabužiais, suklupęs prieš kryželį su knyga rankose. Pro atvirą angą miško fone matyti kankinystės atributas ant šakos pakabintas verdantis katilas. Tarp debesų angelas, teikiantis vainiką. Šis buitiškas ir naivokas šv. Krispino paveikslas atspindi religinėje dailėje pasireiškusią bydermejeriškos kultūros įtaką. 1. Paveikslo Krispinas ir Krispinijonas negatyvas. Šv. Dvasios bažnyčios byla. KPC archyvas. 2. Tuo leidimu kas ketvirtį aukojamos mišios už mirusius brolijos narius, Šv. Jono bažnyčios vizitacijos aktas, 1930 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3770, l DRĖMA V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia. Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, p Ten pat, p Ten pat, p. 179, Šv. Jono bažnyčios vizitacijos aktas, 1920 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3670, l. 246v. 7. DRĖMA V. Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, p. 179, Šv. Jono bažnyčios vizitacijos aktas, 1930 m. LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3770, l Ten pat, 179, Dailės istoriko Vladas Drėmos m. kronikos apžvalgoje šio siužeto atvaizdas neminimas, sąrašuose dažniausiai nurodytas tiktai paveikslų skaičius. 11.Vilniaus Dominikonų bažnyčioje buvo paslėpta Šv. Jonų bažnyčios švč. Mergelės Marijos skulptūra, ten pat, p SACHS H., BADSTÜBNER E., NEUMANN H. Christliche Ikonographie in Sticworten, Leipzig: Koehler &Amelang, 1988, p. 89; Crispinus_und_Crispinianus, prieiga per internetą: m. paveikslą restauravo Marija Rastenienė, Kauno aukštesnioji meno mokykla. VDKM inventorinė knyga. Atnaujinant paveikslą netiksliai iššifruotas įrašas: vietoje Szewce (batsiuvių) parašyta Szewie, vietoje Ru (trumpinys Roku) Rm. Asta Giniūnienė 196

48 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus Dominikonų vienuolio Liudviko Grincevičiaus portretas. XVIII a. 7 9 deš. Drobė, aliejus. 72 x 54 cm Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2016 m. grąžintas Kauno arkivyskupijos muziejui. 4 pav. Dominikonų vienuolio Liudviko Grincevičiaus portretas. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Tarpukariu portretas priklausė Bažnytinio meno muziejui (4 pav.). Jis lig šiol buvo žinomas kaip dominikonų vienuolio portretas. Išskaitytas įrašas, kreipinys vienuolio laikomame laiške [...] Ludovico / HRYNCEWICZ / [...] leidžia identifikuoti pavaizduotą asmenybę. Liudvikas Grincevičius (Hryncevičius, Hrincevičius, ) dominikonų vienuolis, architektas. Mokėsi Italijoje, nuo 1750 m. dirbo LDK. Suprojektavo ir pastatė augustinų vienuolyno bažnyčią Zabialuose prie Babruisko (1756), vadovavo dominikonų vienuolyno ir Šv. Dvasios bažnyčios Vilniuje atstatymui (1760), bažnyčios Virbalyje statybai (1944 m. sugriauta), rekonstravo Švč. Trejybės bažnyčią Drujoje (1763) [1]. Pagal jo projektą m. buvo rekonstruota Raseinių dominikonų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pailginta, pastatytas dvibokštis fasadas) ir pastatytas vienuolyno namas [2]. Jis buvo Raseinių dominikonų vienuolyno prioru. Tikėtina, kad pagyvenusio amžiaus L. Grincevičiaus portretas buvo nutapytas iš natūros, jame raiškiai ir gyvai perteikta vienuolio architekto asmenybė stambūs veido bruožai, vešlūs juodi antakiai, pabrinkę vokai, pridengiantys skvarbų rudų akių žvilgsnį, šelmiškai atrodo kilstelėtas lūpų kamputis. Identifikuotas žymaus dominikonų baroko architekto L. Grincevičiaus portretas, sukurtas profesionalaus vėlyvojo baroko dailininko, reikšmingai papildo iškilių Lietuvos kūrėjų galeriją. 1. Lietuvos vienuolynai. Vilnius: VDA, 1998, p. 210, 211; Liudvikas Grincevičius. Prieiga per internetą: 2. Ten pat. Raseinių dominikonų bažnyčios vizitacijos aktas, 1827 m. LVIA, F. 669, ap. 2, b. 234, l. 13v; Raseinių dominikonų bažnyčios vizitacijos aktas, 1830 m. LVIA, F. 669, ap. 2, b. 234, l. 14. PETRAS ROZALINAS (XVIII a. IV ketv. XIX a. I ketv. tapytojas) Asta Giniūnienė Paveikslas Vakarienė Emause. XVIII a. pab. XIX a. pr. Drobė, aliejus. 183, 2 x 120 cm Paberžės bažnyčia Paveikslas Vakarienė Emause pakabintas Paberžės bažnyčioje ant kairės sienos (5 pav.). Jo kilmė nežinoma, tėvas Stanislovas jį įsigijo 1986 metais [1]. Remiantis stilistika ir tapysena šis paveikslas priskirtinas XVIII a. pab. XIX a. pr. profesionaliam tapytojui Petrui Rozalinui, kūryboje jungusiam vėlyvojo baroko ir klasicizmo kūryboje raiškos priemones. Dailininkas bendradarbiavo su bernardinais, išpuošė Troškūnų 197

49 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 5 pav. P. Rozalinas. Paveikslas Vakarienė Emause. A. Petrašiūno 2015 m. nuotr. ir Tytuvėnų bažnyčias, sukūrė paveikslus Utenos, Viešintų šventovėms, tapė portretus [2]. Paberžės bažnyčios paveiksle pavaizduota evangelinė scena (Lk 24, 28 35). Po Kristaus prisikėlimo du mokiniai keliavo į Emausą, jie nepažino prie jų prisijungusio Jėzaus. Vakarienės Emause metu, Jėzui sukalbėjus palaiminimą ir ėmus laužyti duoną, jiems atsivėrė akys ir jie atpažino Viešpatį. Šis siužetas ypač populiarus Vakarų Europos dailėje Kristus dažniausiai vaizduojamas centre, iš šonų prie stalo sėdi nustebę mokiniai. Retesnis variantas, kaip P. Rozalino kompozicijoje, Išganytojas įkomponuotas šone. Paberžės bažnyčios paveikslo kompozicinė schema artima (besiskirianti tiktai rankų judesiais) flamandų tapytojo Carnelio de Vos ( ) paveikslo kompozicijai [3]. Jėzaus žvilgsnis nukreiptas aukštyn, viena ranka laiminantis, kita laikantis duoną. Mokinių nuostaba išreikšta gestais ir veidų išraiškomis. Taurumo atvaizdui suteikia rozaliniškas pilkšvai rusvų skaidrių tonų koloritas, niuansuota modeliuotė. P. Rozalinui priskirtas evangelinio siužeto kūrinys gana retas Lietuvos bažnytinėje dailėje, jis reikšmingai papildo XVIII a. pab. XIX a. pradžios religinės dailės palikimą ir šio mažai ištirto profesionalaus tapytojo kūrybinę biografiją. 1. Paberžės bažnyčios skelbimai-kronika. Nuo 1966 m. kovo 20 d. Paberžės bažnyčios archyvas [lapai nenumeruoti]. 2. Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p ; t. 2, p. 153; RAMONIENĖ D. Sakralinė tapyba, Tytuvėnų bernardinų bažnyčia ir vienuolynas. Vilnius: VDA, 2004, p ; Lietuvos dailininkų žodynas, t. 1: XVI XVIII a. Vilnius: KFMI, 2005, p ; GINIŪNIE- NĖ A. Petro (?) Rozalino ir Giandomenico Tiepolo Kryžiaus kelio paveikslai, Menotyra, 2010, Nr. 1 (17), p ; GINIŪNIENĖ A. Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II p. XIX amžiuje. Sklaida ir raiška. Vilnius: VDA, 2013, p Privati kolekcija, prieiga per internetą: supper_emmaus.html. Asta Giniūnienė P. T. PETRAŠEVIČIUS (P. T. Pietraszewicz, XIX a. II III ketv. tapytojas) Paveikslas Šv. Tomas Akvinietis m. Drobė, aliejus. 135 x 88 cm Paveikslo kitoje pusėje signatūra: Pinxit P. T. Pietraszewicz Ord. Præd / Anno Dni 1836 Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2016 m. grąžintas Kauno arkivyskupijos muziejui. VDKM, inv. Nr. Pm 6976, Uk pav. P. T. Petraševičius. Paveikslas Šv. Tomas Akvinietis. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Bažnyčios mokytojas pavaizduotas vilkintis dominikonų abitą su žvaigžde ant krūtinės, sėdintis priešais Nukryžiuotąjį prie stalo su knyga (joje įrašas: SUMMA ) (6 pav.). Jo poza ekstatiška, žvilgsnis nukreiptas aukštyn, kur sklendžia dievišką įkvėpimą simbolizuojantis balandis. Šis paveikslas atnaujintas, autentiška tapysena suniveliuota. Paveikslo signatūroje : P. T. Pietraszewicz Ord. Præd prie tapytojo pavardės trumpinys rodo, kad tapytojas priklausė dominikonų brolių pamokslininkų ordinui (lot. 198

50 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 7 pav. P. T. Petraševičius. Paveikslas Šv. Jonas Kantietis. J. Grambos 1976 m. nuotr. Ordo Praedicatorum). Paveikslas Šv. Tomas Akvinietis į Bažnytinio meno muziejaus rinkinį pateko iš Raseinių dominikonų bažnyčios. Kitas žinomas P. T. Petraševičiaus šv. Jono Kantiečio (DV 3632) paveikslas, nutapytas 1941 metais, yra Anykščių r. Raguvėlės bažnyčioje [1]. Tai akademiška lenkų tapytojo Tado Kuncės ( ) paveikslo Šv. Jono Kantiečio stebuklas (1765, Varšuvos Nacionalinis muziejus) kopija (7 pav.). XIX a. I p. šį paveikslą kopijavo ir kiti tapytojai [2]. Raguvėlės bažnyčios paveikslo Šv. Jono Kantiečio stebuklas kitoje paveikslo pusėje parašas beveik toks pat: Pinxit P. T. Pietraszewicz Ord. Præd. Anno Dm 1841 [3]. Net ir tikslioje kopijoje pasireiškė šiam tapytojui būdingas tapybos būdas: tanki, vienodoka skulptūriška klosčių modeliuotė, gilūs šešėliai, lanksti rankų linija. Šiuos bruožus galima matyti ir kituose XIX a. vid. Raguvėlės bažnyčios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uk 20147, DV 3631), Šv. Juozapo (Uk 8730, DV 732; Uk 20145, DV 3629), Šv. Teklės (Uk 8731, DV 733) paveiksluose. Lietuvos dailininkų žodyne, remiantis Kultūros paminklų sąrašu, įrašytas tiktai tapytojas B. Petrasevičius (Petrasiewiz B.) ir nurodytas jo sukurtas Nemakščių koplyčios (Raseinių r.) paveikslas Švč. Dievo Motina su Kūdikėliu Jėzumi (1855) [4]. Ekspedicijos metu dailėtyrininkai, šifruodami sunkiai įskaitomą įrašą, galėjo suklysti [5]. Jis taip pat atvežtas iš Raseinių bažnyčios [6], todėl tikėtina, kad tai galėjo būti P. T. Petraševičiaus kūrinys. Dominikonų vienuolis veikiausiai nutapė kur kas daugiau paveikslų bažnyčioms, todėl reikalingas išsamus jo kūrybos ištyrimas. 8 pav. T. Butkevičius. Paveikslas Šv. arkangelas Mykolas. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 1. Apskaitos kortelė (DV 3632). KPC KOPA; Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1998, p Lietuvoje yra žinomos kelios šio žymaus paveikslo kopijos (Tverečiaus, Vilniaus Visų šventųjų bažnyčiose), bet jų tapysena skiriasi, todėl negalima jų priskirti tam pačiam dailininkui. 3. Apskaitos kortelė (DV 3632). KPC KOPA. 4. Ten pat. 5.Lietuvos TSR Kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973, p. 729; Lietuvos dailininkų žodynas: , t. 2, p Kultūros paminklų enciklopedija, t. 2, p Dienoraštyje nurašytas įrašas lenkų kalba: 1855 Ten obraz malował (B). (Peter) etroszewicz, Ekspedicijos dienynas, 1966, l. 116 [mašinraštis]. KPC KOPA. 6. Ten pat. Asta Giniūnienė T. BUTKEVIČIUS (XIX a. II pusės tapytojas) Paveikslas Šv. arkangelas Mykolas m. Drobė, aliejus 142 x 91 cm Paveikslo vaizdo pusėje apačioje dešinėje yra signatūra: 1885 /6/29 Odessa / ButkJEwicz. Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia Pievėnų bažnyčios Šv. arkangelo Mykolo altoriaus titulinis paveikslas tradicinės ikonografijos (8 pav.). XIX a. populiarių Gvido Reni ar Rafaelio šio pavadinimo atvaizdų kartočių kontekste jis išsiskiria kiek 199

51 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 9 pav. T. Butkevičius. Paveikslas Šv. Juozapas. A. Petrašiūno 1916 m. nuotr. kitokia arkangelo traktuote poza statiškesnė, jis pavaizduotas smeigiantis slibiną viena ranka, o kitoje laikantis skydą. Vaizdas sukaustytas ir dekoratyvus, neįprastas aitrių spalvų kontrastu žaižaruojanti ugninė raudona ir gelsva bei žydra. Paveiksle Šv. arkangelas Mykolas yra dailininko Butkevičiaus parašas. Lietuvos bažnyčiose, daugiausia buvusioje Vilniaus vyskupijos teritorijoje, žinomi signuoti T. Butkevičiaus XIX a. 8 9 deš. tapyti paveikslai. Jo sukurtas Šešuolių bažnyčios didžiojo altoriaus nuleidžiamas paveikslas Šv. Juozapas [1] kitoks, palyginus su arkangelo atvaizdu, jis akademiškesnis, koloritas ir tapysena imituojanti oleografinio provaizdžio išvaizdą (9 pav.). Pagal tą patį pavyzdį kito dailininko sukurtas Šv. Juozapo paveikslas saugomas Lietuvos dailės muziejuje (Inv. Nr. T-934) [2] m. T. Butkevičius nutapė Inturkės, Kernavės bažnyčių Kryžiaus kelio stotis [3]. Šie ciklai nutapyti pagal tą patį pirmavaizdį kaip ir nežinomo tapytojo Pievėnų bažnyčios Kryžiaus kelio stotys. Vis dėlto žemaitiškas ciklas negali būti priskirtas tam pačiam autoriui, nes labai skiriasi tapysena (neįtikėtina, kad vaizdą šitaip iškreipė vėlesni taisymai) [4]. Gi Pievėnų bažnyčios Šv. arkangelo Mykolo paveiksle yra panašumų su Inturkės bažnyčios Kryžiaus kelio paveikslais antai fonas su žydrais debesėliais, kai kuriose stotyse toks pat raudonas ugninis dangus ir pan. Lietuvoje žinomi kito dailininko Kryžiaus kelio paveikslai (1877) priskirti, remiantis signatūra, J. Butkevičiui [5]. Manoma, kad jų autorius yra XIX a. 8 9 deš. dirbęs tapytojas Juozapas Kazimieras Butkevičius, turėjęs profesionalų išsilavinimą, studijavęs Peterburgo Dailės akademijoje, 1873 m. įgijęs trečiojo laipsnio dailininko vardą [6]. Sugrįžęs iš kelionių po Europą, 1875 m. dirbo Varšuvoje. Nėra pakankamai istorinių duomenų, kad būtų galima išsamiau panagrinėti šių bendrapavardžių tapytojų ryšius [7]. Pievėnų bažnyčios Šv. arkangelo Mykolo paveikslas su įrašu, kuriame nurodyta ir sukūrimo vieta Odessa, papildo skurdžias žinias apie bažnyčioms dirbusį tapytoją T. Butkevičių. 1. Šv. Juozapo paveikslo signatūra: apačioje rankraštiniu šriftu įrašas: 1889 TButkiewicz ( T ir B raidės sujungtos). 2. Paveikslas Šv. Juozapas su Kūdikiu. Prieiga internetu: vbspi/bidetails.do?birecordid= Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, sud. Svetlana Poligienė. Vilnius: Savastis, 2006, p. 223, 224; Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva, t. 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 102; GINIŪNIENĖ A. Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. II pusėje XX a. pradžioje. Sklaida ir raiška. Vilnius: VDA, 2013, p. 369, GINIŪNIENĖ A. Kryžiaus kelias, p Viena stotis signuota: AD J. Butkiewicz. Vilniaus aukcionai XXXIV, XLII, internetinė prieiga: Privati kolekcija. Už nuorodą dėkoju Remigijui Grėbliūnui. Tapytojui J. Butkevičiui galima būtų priskirti ir kitus tos pačios ikonografijos bei tapysenos Semeliškių, kai kuriuos Šiaulėnų ir kt. bažnyčių stočių paveikslus, GINIŪNIENĖ A. Kryžiaus kelias, p J. Butkevičius, Budkevičius (Jόzef Kazimierz Budkiewicz, 1841 po 1877), Lietuvos dailininkų žodynas: , t. 2. Vilnius: KFMI, 2012, p Dailininkų žodyne nurodyta prielaida apie galimą tapatybę su Vlado Drėmos minimu tapytoju Konstantinu Budkevičiumi (Butkevičiumi,1841 ar 1842, mirusiu 1875 m.), ten pat. Asta Giniūnienė 200

52 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus APIE ROZALIMO ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS BAŽNYČIOS DAILĖS PAVELDO OBJEKTUS M. CIŠKEVIČIUS (M. Ciszkiewicz; XIX a. vidurio Žemaitijos (?) tapytojas) 1 pav. Paveikslas Šv. Arkangelas Gabrielius. Stačiūnų bažnyčia. M. Sakalausko 1964 m. nuotr., KPC KOPA Apie XIX a. viduryje Žemaičių vyskupijoje dirbusį dailininką M. Ciškevičių iki šiol beveik nieko nebuvo žinoma: Vincentas Juzumas savo Žemaičių vyskupijos aprašyme jį vien pavarde įrašė kaip Josvainių bažnyčią 1850 m. išdažiusį (dekoravusį) vietos tapytoją. Čia pradedamas sudarinėti šio tapytojo kūrinių sąrašas, nes iki šiol jo paveikslai neteisingai buvo priskirti dailininkui M. Liškevičiui (kūryba nežinoma) ir, tiesa, abejojant, dailininkei Michalinai Ceškevičiūtei (Cieszkiewiczówna, žinomi XIX a. 8 9 deš. darbai). M. Liškevičius Lietuvos TSR kultūros paminklų sąraše įvardytas kaip dviejų 1847 m. nutapytų paveikslų autorius. Vienas jų toliau pristatomas Rozalimo bažnyčioje saugomas kunigo Jono Alseikos portretas, kitas paveikslas Angelas su lelija (Arkangelo Gabrieliaus pusfigūrė) iš Stačiūnų bažnyčios (1 pav.). Remiantis šiuo sąrašu, M. Liškevičius kaip šių paveikslų autorius ir tapo pristatytas Lietuvos dailininkų žodyno II tome. Tačiau 1967 m. Kultūros ministerijos dailėtyrininkų ekspedicijos dienoraščio įraše užfiksuota Stačiūnų bažnyčios Arkangelo paveikslo antroje pusėje įrašyta signatūra: 1847 w(r)ze(sz)nia (17?) d. Przez M. Ciszkiewicza (rašytinė raidė C gali būti suprasta ir kaip mažoji raidė l ). Pastarajam paveikslui LR Kultūros paveldo registre suteiktas Uk 4874 (kitas kodas DR 782) (KPC kartotekos duomenimis, 1996 m. kovo mėnesį yra dingęs iš bažnyčios). Šie ir žemiau esančiame portreto apraše pateikti duomenys leidžia koreguoti Lietuvos dailininkų žodyno II tome paskelbtus duomenis apie M. Liškevičių ir pataisyti duomenis apie M. Ceškevičiūtę. Su ja siejamus žodyne minimus M. Ciszkewicz signuotus 1845 m. R. Navickos portretus iš Šiaulių Aušros muziejaus reikėtų priskirti žodyną papildyti turinčiam jos bendrapavardžiui, o gal ir giminaičiui M. Ciškevičiui. Preliminariai galima teigti, kad M. Ceškevičius stokojo gero akademinio išsilavinimo, nes kopijuodamas jautėsi laisvesnis, o tapydamas portretus gana suvaržytas. Tą liudija kun. J. Alseikos portreto palyginimas su geriau nupieštu ir laisviau nutapytu Arkangelo paveikslu nežinomo (prancūziško?) ampyro laikotarpio paveikslo (jo arba jo fragmento graviūros?) kopija (drobė, aliejus, 75,5 75,5 cm), iš Stačiūnų bažnyčios. 201

53 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai Rozalimo klebono Jono Alseikos portretas Žemaitija m. Drobė, aliejus. 73,5 62,3 cm (matuota iš antrosios pusės) Uk 9834, DV 1836 Signatūra ir įrašas: antroje portreto pusėje, kiek žemiau skersinės ašies, yra kaligrafiška signatūra: R u (18)47. / M. Ciszkiewicz (du pirmus numanomus datos skaičius slepia lopas). Drobės viršuje apie portretuojamąjį informuojantis paprastesnio braižo įrašas: X: (Jan Olsejko (?) rod)ziłsia bra 22: dnia. N(a) kaplana Wyswieco- / ny 1824 lipca (... dnia.) altarystą Rozalinskim został 1832 jan: 10 / plebaniem Ro(zalinsk)im 1849 Januarij 28 dnia. (kiekvienos eilutės fragmentą dengia lopas, bet didumas paslėptojo teksto nuspėjamas). 2 pav. Rozalimo klebono Jono Alseikos portretas. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 3 pav. Dailininko signatūra antroje portreto pusėje. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Nuo 1828 m. Rozalime dirbusio kunigo, nuo 1832 m. altaristos, vėliau ilgamečio ( ) šios parapijos klebono Jono Alseikos ( (?)) portretui dailės paminklo statusas suteiktas jau 1972 metais. Apnykęs ir skylėtas kūrinys po 1985 m. ne itin profesionaliai restauruotas: iš antros drobės pusės užlopytos 5 skylės ir ilgas kampinis įplėšimas, užtapyti portreto apačioje buvę tapybos praradimai, drobė įtverta į naujus medinius ąžuolinius rėmus. Paprastos kompozicijos portrete sutaną dėvintis kunigas vaizduojamas neutraliame fone, iki pusės, bet neparodant plaštakų. Tapyta ramia, kruopščia, didesnio meistriškumo stokojančia realistine maniera. Juoda sutanos apykaklė ir glotni tamsrudė šukuosena įrėmina, o balta koloratė išryškina šviesiais šiltais tonais išskirtą pailgą veidą. Atsargus piešinys fiksuoja individualiuosius jo bruožus, tačiau psichologinė portretuojamojo būsena ryškiau neapibrėžta. Š: m. dailės ekspedicijos dienoraštis, p. 99. KPC DS KOP. 2. STANKEVIČIENĖ R. DR 782: Paveikslas Arkangelas Gabrielius, mašinraštis, \1985 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvas, b. DR VAIŠVILAITĖ I. DV 1836: Kunigo Jono Alseikos portretas, mašinraštis, 1985 m. Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvas, b. DV L: 1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973, p. 509, Ceškevičiūtė Michalina, Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: , Vilnius: LKTI, 2012, p. 85; Liškevičius M., ten pat, p JUZUMAS V. Žemaičių vyskupijos aprašymas [1899], par. M. Paknys, Varniai: Žemaičių vyskupystės muziejus, 2013, p PAKNYS M. Žemaitijos bažnyčių dailė ir architektūra Vincento Juzumo Žemaičių vyskupijos aprašyme, LKMA metraštis, t. 37: Bažnyčios istorijos studijos, t. 7, Vilnius: LKMA, 2014, p Regimanta Stankevičienė 202

54 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus TOMAS PODHAISKIS ( ) [1] JONAS DANAUSKAS (1861(?) 1939) Kryžius-pacifikalas su Nukryžiuotojo skulptūrėle Nukryžiuotojo skulptūrėlė Tomas Podhaiskis (?). Lietuva, Žemaitija. XVIII a. pab. XIX a. pr. Medis: drožyba, auksavimas. 25,5 17 3,5 cm Kryžius-pacifikalas Jonas Danauskas. Lietuva, Rozalimas m. Ąžuolas: staliaus darbai, lakavimas. Visas h 81 cm, cokolis ,2 cm, kryžius 54 19,5 cm Įrašai: kryžiaus cokolio dugne juodais dažais užrašyta meistro pavardė J. Danauskas, o cokolio užnugaryje išskobta kontrreljefinė data: A.D. / Kryželio titulo vėliavėlėje išskobtas kontreljefinis titulas: I. N. / R. I. 4 pav. Kryžius-pacifikalas su Nukryžiuotojo skulptūrėle. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 5 pav. Parašas kryžiaus-pacifikalo cokolio dugne. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Pastatomasis ąžuolinis kryžius, kaip rodo jo įrašai ir Rozalimo krašto dievdirbiui, bažnytinės įrangos, baldų, reikmenų, tapybos ir skulptūros kūrinių autoriui Jonui Danauskui būdingos formos ir apdailos būdai, 1899 m. padarytas šio meistro. Tačiau jam panaudota bene šimtmečiu senesnė labai nedidelė, tačiau meistriškai iki detalių išdrožta Nukryžiuotojo skulptūrėlė, veikiausiai perimta iš senesnio ant altoriaus statyti skirto kryžiaus. Jos tipažas, stilistika ir ikonografija leidžia ją susieti su Tomo Podhaiskio kūryba arba itin ryškia jos įtaka. [2] Kryžiaus cokolio priekyje išskobtoje įstiklintoje raudonu ripsu išmuštoje, metalizuotų siūlų juostele apvedžiotoje įduboje yra relikvijų komplektas iš Šventosios žemės: iš skiedrų surištas kryželis, po juo pritaisyta marmuro (?) ar kitos uolienos atskala; kairėje balto audinio maišelis, ant kurio priklijuota popierinė etiketė su spausdintu įrašu St. Jean, dešinėje rusvo atlaso maišelis (su žeme (?) iš Nazareto) ir popierinė etikete De loco Incarnationis. Tai veikiausiai antrinės su Viešpaties Įsikūnijimo, Krikšto (?), Nukryžiavimo ir Kapo (?) vietomis susijusios relikvijos. 1. T. Podhaiskio gimimo datas patikslino Alfonsas Vaišvila: VAIŠVILA A. Šiluvos regiono dvarai ir jų vidaus teisė, t. 1. Vilnius: Mes, 2013, p STANKEVIČIENĖ R. Skulptūros Nukryžiuotasis (I) ir Prisikėlęs Kristus, Lietuvos sakralinė dailė, t. 2: Šiaulių vyskupija, d. 2: Joniškio dekanatas, kn. 3: Skaistgirys Žukančiai, Vilnius: LKTI, 2015, p pav. Kryžiaus-pacifikalo Nukryžiuotojo skulptūrėlė. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Regimanta Stankevičienė 203

55 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai BERAS VILKOMIRSKIS (?) (Бер Вилкомирский; XIX a. pab. Kauno auksakalys) Apie šį meistrą žinoma nedaug. Išaiškinta, kad jis 1890 m. buvo Kauno auksakalių cecho pameistriu, 1891 m. buvo išbrauktas iš meistrų sąrašo, bet 1892 m. jam leista dirbti. Jo vardinis ženklas nepublikuotas. Votas-plokštelė Koja Lietuva, Kaunas. XIX a. pab. Sidabras (?): liejimas. 9 3,7 cm Įrašai ir ženklai: antrapus, ant pritvirtinto skersinuko įkaltas ženklų komplektas, iš kairės: Rusijos imperijos XIX a. II p. XX a. pr. sidabro prabos skaitmuo 84 kvadrate, kuris suglaustas su vertikaliu stačiakampiu Kauno m. ženklu obelisku; meistro vardinis ženklas su inicialais kirilica БВ. 7 pav. Berui Vilkomirskiui priskiriamas votas-plokštelė Koja. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 8 pav. Voto detalė su ženklais. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Šoniniame Rozalimo Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios altoriuje esančios rengiamosios Jėzaus Nazariečio statulos pristatomas kontūrinis votas vertas išskirti, nes tai su mažai žinomu XIX a. pab. Kaune dirbusiu auksakaliu ir jo naudotais žymenimis siejamas dirbinys. Iš tipiškų ir dažnai standartinių to paties laikotarpio antropomorfinių formų votų išsiskiria tuo, kad yra ne iškirptas iš skardos, o sumontuotas iš trijų išlietų detalių: blauzdos, pėdos ir antrapus pritaisyto tiltelio, kuriame ir įkalti ženklai. VITKAUSKIENĖ B. R., LAUCEVIČIUS E. Lietuvos auksakalystė. XV XIX amžius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p Regimanta Stankevičienė APIE SIESIKŲ ŠV. BALTRAMIEJAUS BAŽNYČIOS DAILĖS VERTYBES Paveikslas Aušros vartų Švč. Mergelė Marija Lietuva, Vilnius m. Drobė, aliejus cm, autentiško rėmo atkarpos plotis 16 cm 9 pav. Paveikslas Aušros vartų Švč. Mergelė Marija. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Paveikslas, kuris 1849 m. dar neminimas tarp bažnyčioje buvusių tapybos kūrinių, 1850 m. [1] ir vėliau minimas kaip titulinis naujo šoninio presbiterijos altoriaus kūrinys. Dabar puošia presbiterijos sieną. Paveikslo būklė prastoka: apačioje drobė pabangavusi, paviršius prisigėręs nešvarumų, lakas parudavęs. Kūrinys vertintinas kaip tiksliai datuota Aušros vartų Marijos paveikslo kopija, atspindinti šio Švč. Mergelės atvaizdo kulto plėtrą XIX a. viduryje. Siesikų bažnyčios vizitacijos aktas, 1850 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 272, l

56 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus BRONISLOVA KAMINSKA (KAMENSKYTĖ, KAMIEŃSKA) (XIX a. pab. XX a. pr. Vilniaus tapytoja, restauratorė ir pedagogė) 10 pav. Paveikslas Švč. Jėzaus Širdis. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 11 pav. Paveikslas Švč. Mergelė Marija Škaplierinė. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje ir Varšuvoje pas dail. Kazimierą Alchimavičių. Daugiausia tapė paveikslus Lietuvos bažnyčioms ir joms restauravo senuosius tapinius. Žinomi m. B. Kaminskos darbai. Žemiau publikuojami du paveikslai papildo jos kūrinių sąrašą. Nors tai gali būti tik sutapimas, tikrintina, ar ši dailininkė kokiais nors giminystės ryšiais nebuvo susijusi su vietos bajorais Kaminskais (Kamieńskie). Siesikų bažnyčioje memorialinėmis lentomis yra pagerbti: 1830 m. miręs Ukmergės teisėjas Konstantas Kaminskas (lentą įrengė broliai Dominykas, Ignacas, Jonas ir Raimundas) ir 1831 m. mirusi jo žmona Marijana Kosakovskytė-Kaminska. Paveikslai Švč. Jėzaus Širdis ir Švč. Mergelė Marija Škaplierinė Lietuva, Vilnius. XX a. pr. Drobė, aliejus Paveikslas Švč. Jėzaus Širdis cm Signatūra: raudonais dažais, kursyvu įrašyta apatiniame kairiajame kampe: B. K 1908 Švč. Jėzaus Širdies paveikslas Bronislavai Kaminskai priskiriamas pagal signatūrą, o Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės paveikslas pagal tapačią stilistiką ir tapybos manierą. Publikuojami kaip B. Kaminskos kūrybos, XX a. pr. bažnytinės dailės ir tam laikotarpiui būdingos Jėzaus ir Marijos atvaizdų ikonografijos pavyzdžiai. Tapyti antepedijai (I III) Lietuva. XX a. pr. Drobė, aliejus I antepedijaus aukštis 77 cm, plotis 206 cm, rėmo atkarpos plotis 3,5 cm; II antepedijaus aukštis 73 cm, plotis 203 cm, rėmo atkarpos plotis 3,5 cm; III antepedijaus aukštis 68 cm, plotis 135 cm, rėmo atkarpos plotis 2,5 cm Įrašai: III antepedijuje yra iš dalies tematomas uždažytas pomirtinis įrašas lenkų kalba kreipinys į Šv. Antaną: Swięty Antoni / uproś nam szczęsliwa smierc (Šventas Antanai, išprašyk mums laimingą mirtį). Kiti antepedijai taip pat veikiausiai turėjo užtapytus įrašus (I antepedijaus matyti jo žymės). 12 pav. Marijos altoriaus antepedijus. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 13 pav. Šv. Baltramiejaus altoriaus antepedijus. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Bažnyčioje išliko 3 vieno autoriaus tapyti antepedija Pirmasis iš jų dengia kairiosios navos Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos altoriaus mensos priekį, antrasis dešiniosios navos Šv. Baltramiejaus altoriaus mensos priekį, o trečiasis Šv. Antano Paduviečio altoriaus (prie pirmo nuo presbiterijos kairiojo pilioriaus) mensos priekį. Visi įtverti į profiliuotus medinius paauksuotus rėmus, jų būklė palyginti gera, nors drobė atsilaisvinusi ir banguota, užtapyti buvę įrašai. Antepedijams būdinga dekoratyvi, secesijos stilistikai artima maniera ir prasmingai kiekvienam iš altorių parinkti motyvai: Nekaltojo Prasidėjimo 205

57 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai Švč. Mergelės Marijos altoriaus antepedijus ištapytas baltų lelijų šakomis, Šv. Baltramiejaus altoriaus mensos priekio skydui parinkta šio šventojo kankinystę ir tvirtą tikėjimą atspindinti laurų ir kryžiaus kompozicija. Šv. Antano altoriaus antepedijuje be parapijiečių maldavimo išprašyti laimingą mirtį, nutapytos žmogaus gyvenimą ir mirtį simbolizuojančios erškėtrožės visose vegetavimo fazėse: su pumpurais, visai išsiskleidusiais ir žiedlapius bebarstančiais žiedais ir nudžiūvusiais stagarais. Tapytų antepedijų Lietuvos bažnyčiose nedaug, su simboliniais motyvais ir datuojamų XX a. pradžia dar mažiau. Galima prielaida, kad šiuos antepedijus nutapė XX a. pr. Pabaisko bažnyčiai du altorinius paveikslus sukūrusi Bronislova Kaminska (Kamenskytė) (žr. aukščiau), tačiau tai gali būti ir kito autoriaus, tik to paties laikotarpio tapiniai. Kamenskytė Bronislova, Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: , Vilnius: LKTI, 2012, p pav. Šv. Antano altoriaus antepedijus. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Regimanta Stankevičienė PRANCIŠKUS ANDRIOLIS (1794 po 1861) Italų kilmės dailininkas m. jau dirbo kaip skulptorius, 1832 m. iš Vilniaus universiteto gavo tapytojo ir dekoratoriaus liudijimą, o 1839 m. Peterburgo Dailės akademija jam suteikė piešimo mokytojo vardą. Daugiausiai gyveno Vilniuje, bendradarbiavo su Kazimieru Jelskiu ir kitais dailininkais. Sukūrė drožinių, skulptūrų ir lipdinių pasaulietiniams interjero elementams, Vilniaus ir kitų vietovių bažnyčioms ir cerkvėms. Jo indėlis puošiant Siesikų bažnyčią nebuvo žinomas. Siesikų Šv. Baltramiejaus bažnyčios tabernakulis Lietuva, Vilnius (?) m. Medis: staliaus darbai, drožyba / žalvario skarda (puskupolio danga) Tabernakulis cm, pakopų aukštis 65 cm, ilgis kartu su tabernakuliu 390 cm, gylis 70 cm Tabernakulis, kuris 1849 m. bažnyčios turto apraše dar neminimas, pirmą kartą plačiai apibūdintas 1850 m. bažnyčios vizitacijos akte. Jame nurodoma, kad tai stalių darbo įrenginys, kuris nudažytas baltais blizgiais 206

58 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus (aliejiniais) dažais ir papuoštas paauksuotais Andriolio ( Andreolego ) drožiniais ir kitomis paauksuotomis detalėmis. Nurodoma, kad vidurinę dalį (Sanctuarium) sudaro du tarpsniai: apatinis rakinamas, viduje žydrai dažytas, o viršutinis su sukamu mechanizmu ir trimis skyriais, kurių vienas išmuštas pasidabruota žalvario skarda. Šios dalies priekyje 4 kolonos, o viršuje antablementas su puošmenimis ir vario skarda apkaltas kupolas, kuris užbaigtas rutuliu su kryželiu. Be to, tabernakulio įrenginio pailgo korpuso šonuose 16 piliastrų su paauksuotais kapiteliais, tarp kurių tiek pat paauksuotų stačiakampių, virš kurių visos mensos pločio paauksuotas platus auksuotų rėmų karnizas, t. y. toks pat, kaip centrinės dalies, antablementas. Įrenginio užnugaryje dvi durelėmis uždaromos vidinės spintelės [Š]. Šis aprašymas leidžia daryti išvadą, kad išliko ne visas pirminis įrenginys. Prarastos šonuose buvusios kolonados (jos galėjo būti paremtos dviem planais dėstytomis arba sudvigubintomis atramomis). Šių kolonadų telikusi apatinė cokolinė dalis, dar tarnavusi ir tebetarnaujanti pakopa žvakidėms sustatyti. Be to, įrenginys (ne kartą?) perdažytas. Gali būti, kad Pranciškus Andriolis sukūrė tik tabernakulio drožinius, tačiau, sprendžiant pagal kitus jo darbus, jis gali būti ir viso įrenginio projekto autorius. 15 pav. Tabernakulio fragmentas. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 16 pav. Tabernakulio drožiniai. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Š: Siesikų bažnyčios vizitacijos aktas, 1850 m. LVIA, f. 669, ap. 2, b. 272, l. 69v 70. L: Andriolis Pranciškus, Lietuvos dailininkų žodynas, t. 2: , Vilnius: LKTI, 2012, p pav. Siesikų bažnyčios didžiojo altoriaus tabernakulis. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Regimanta Stankevičienė 207

59 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai KELETAS NAUJŲ FAKTŲ APIE VADINAMUOSIUS CEZARIO ŠTEINBERGO ALTORĖLIUS Procesijų altorėlis su paveikslais Rožinio Švč. Mergelė Marija ir Šv. Kazimieras Lietuva, Vilnius m. Procesijų altorėlis medis: staliaus darbai / vario lydinio skarda: kalimas, kalstymas, štampavimas, karpymas; auksavimas, sidabravimas / paveikslai vario skarda, aliejus. Retabulas 97 cm (be karūnos) x 82,5 cm, karūnos aukštis 16 cm; stalelis: 48,5 x 96 x 46. Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia Uk 7297, DR 47 Publikuojama pirmą kartą Procesijų altorėlis su paveikslais Rožinio Švč. Mergelė Marija ir Švč. Jėzaus Vardas Lietuva, Vilnius m. Procesijų altorėlis medis: staliaus darbai / vario lydinio skarda: kalimas, kalstymas, štampavimas, karpymas; auksavimas, sidabravimas / paveikslai vario skarda, aliejus Retabulas 97 cm (be karūnos) x 87 cm, karūnos aukštis 16 cm; stalelis: 47 x 91 x 16. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčia Procesijų altorėlis su paveikslais Šv. Angelas Sargas ir Šv. Kotryna Aleksandrietė Lietuva, Vilnius. XIX a. 2 4 deš. Procesijų altorėlis medis: staliaus darbai / vario lydinio skarda: kalimas, kalstymas, štampavimas, karpymas; auksavimas, sidabravimas / paveikslai drobė, aliejus. Visas aukštis 150 cm; stalelis: 44 x 94 x 16, paveikslai: 60 x 44. Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčia Uk 20338, DV pav. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios procesijų altorėlis. A. Petrašiūno 2013 m. nuotr. 2 pav. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios procesijų altorėlis. A. Petrašiūno 2013 m. nuotr. Varkalio Cezario Šteinbergo (Cesar Steinberg) darbui priskiriami sidabruota skarda dengti procesijų altorėliai turi išskirtinį meninį vaizdą, savitą stilistiką ir todėl lengvai atpažįstami dailėtyrininkų ir paveldosaugininkų. Dailės istorikės Marijos Matušakaitės knygoje Procesijų altorėliai Lietuvoje toks altorėlis iš Vilniaus dominikonų Šventosios Dvasios bažnyčios priskiriamas varkalio C. Šteinbergo darbui ir datuojamas XIX a. III ketv. [1]. Tokiu pat laikotarpiu jį datuoja ir menotyrininkė Dalia Vasiliūnienė. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje nuo XVII a. veikė Rožinio brolija, išlaikiusi du šios šventovės altorius [2]. C. Šteinbergui priskiriamame altorėlyje įtaisyti du ankstesni ant skardos tapyti paveikslai Rožinio Švč. Mergelė Marija ir Švč. Jėzaus Vardas. Ant vieno jų įrašyta, kad paveikslas 1771 m. spalio 1 d. įgytas prioro Marcelijaus 208

60 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 3 pav. Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios procesijų altorėlis. KPC KOPA nuotr. 4 pav. Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios procesijų altorėlio fragmentas. A. Petrašiūno 2015 m. nuotr. Gumbovskio rūpesčiu [3] (pav. 1 2). Šis bronzinis sidabruotas ir auksuotas procesijų altorėlis su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu pradėtas minėti 1830 m. prie Šv. Dvasios bažnyčioje veikusios Rožinio brolijos inventoriaus [4]. Tuo metu brolijai priklausė ir antrasis medinis drožėjų darbo procesijų altorėlis, kurio drožiniai buvo auksuoti, o retabule buvo įtvirtintas paveikslas Švč. Jėzaus Vardas [5]. Pastarasis kūrinys veikiausiai ir buvo perkeltas į vėlesnįjį bronzinį reikmenį. Taigi Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios procesijų altorėlis yra gerokai ankstesnis, nei manyta iki šiol, ir datuoti jį reiktų m. [6]. Antrasis iš pažiūros C. Šteinbergui priskirtinas altorėlis būtų taip pat dominikonų vienuolijai priklausiusios Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios iki šiol saugomas metalinis procesijų reikmuo m., Napoleono armijos invazijos metu, Verkių vienuolynas ir bažnyčia labai nukentėjo, buvo visiškai nusiaubti (po okropnym spustoszeniu). Išgrobstytas nuo fundacijos pradžios kauptas bažnytinis sidabras, auksas, variniai ir alaviniai liturginiai reikmenys, taip pat liturginiai rūbai. Išblaškytas, sunaikintas ir vienuolyno archyvas: senieji inventoriai, metrikų, pajamų ir išlaidų knygos, taip pat ilgus metus kaupta biblioteka. Bažnyčia ir vienuolynas apie du mėnesius buvo paversti prancūzų armijos arklidėmis. Vienuoliai tuo metu buvo išvaryti iš vienuolyno, gyvenamajame pastate buvo įsikūrę kareiviai, laikomi arkliai. Po nuniokojimo kai kurie dokumentai ir knygos buvo atgauti, bažnyčia ir vienuolynas maždaug iki 1817 m. buvo remontuojami savomis lėšomis, po truputį įgyjami nauji liturginiai reikmenys m. dokumente įrašyta, kad bažnyčia tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės buvo visiškai suremontuota 1817 m., tik stogai virš koplyčių liko neperdengti. Atstatant suniokotą bažnyčios turtą daug nusipelnė ilgametis vienuolyno prioras Motiejus Magnuševskis į šias pareigas paskirtas apie 1798 m., ir dar sykį išrinktas 1810 m. jas ėjęs iki mirties 1839 m. [7]. Vilniaus Kalvarijų Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčioje saugomas altorėlis pirmą kartą dokumentuose paminėtas 1820 m. vizitacijos akte prie vario dirbinių (pav. 3 4), taigi jis buvo sukurtas tarp 1817 ir 1820 metų. Minėtame vizitacijos akte aprašytas bronzinis brolijos altorėlis, daugelyje vietų paauksuotas ir su paauksuota karūna. Vizitatorius paminėjo, kad ant jo pritvirtinti keturi angeliukai, laikantys žvakes [8]. Vėliau šis procesijų reikmuo aprašytas 1828 m. bažnyčios vizitacijos akte, nurodant, kad tai Rožinio brolijos altorėlis [9]. Procesijų altorėlis trumpai paminėtas ir vėlesniuose bažnyčios dokumentuose [10]. Taigi aprašomas kūrinys priklausė Rožinio brolijai, kuri prižiūrėjo ir altorių, stovėjusį netoli sakyklos ir buvo pašvęstas Rožinio Švč. Mergelei Marijai. Antrajame jo tarpsnyje buvo pavaizduotas Švč. Mergelės Marijos Vardas [11] m. procesijų altorėlis taisytas, jis naujai pasidabruotas ir paauksuotas [12]. Šiuo metu šio dirbinio būklė yra avarinė: nuo skardos praktiškai visiškai nubyrėję dažai, o ir pats retabulas reikalauja restauracijos. Taigi trumpai galime apibendrinti, kad du dominikonams priklausę dirbiniai yra sukurti XIX a. 2 3 deš. Abu juos vienija tapati vingraus silueto retabulo forma, stambių rožių ir lacentiškų lapų ornamentas simetriškai komponuotas abipus karoliukų girliandos. Iš esmės šiuos karoliukų vėrinių galime traktuoti kaip rožinį: Šventosios Dvasios 209

61 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 5 pav. Pakalnių bažnyčios procesijų altorėlis. Iš kn.: M. Matušakaitė, op. cit., il pav. Vyžuonų bažnyčios procesijų altorėlis. K. Dudonio 1973 m. nuotr.. KPCA, f. 41, ap. 3, Nr bažnyčios altorėlio vienoje retabulo pusės apačioje įkomponuotas metalinis kryželis su Nukryžiuotojo figūra, o kitoje Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos medalikėlis. Kalvarijų šventovės dirbinyje apačioje taip pat įtvirtintas Sopulingosios Švč. Mergelės Marijos medalikėlis, o antroje pusėje buvęs elementas neišlikęs, tačiau tikėtina, jog ten būta metalinio kryželio su Nukryžiuotojo figūra. Procesijų altorėlių stalelių karnizėliai puošti auksuotu klasicistiniu ornamentu, kuris sukomponuotas iš tapačių fragmentų (gvazdikų, smaltos žiedų, akanto riesčių), bet kiek skirtingos elementų kompozicijos. Šių karnizėlių apačioje sukomponuota lambrekeno juosta, kurios kiekviename segmente įtvirtintas metalinis stilizuotas gėlės (smaltos) žiedas. Šventos Dvasios bažnyčios altorėlio stalelio apačioje prikabinti varpeliai, o Kalvarijų bažnyčios dirbinyje jų veikiausiai nebūta. Taigi galime daryti išvadą, kad šie du procesijų reikmenys negalėtų būti Vilniaus varkalio C. Šteinbergo darbai, nes buvo sukurti gerokai anksčiau nei žinomi šio meistro darbai, įkalais ar signatūromis datuoti XIX a. 7 9 deš. ( m.). Dar vienas analogiškas ir, galima sakyti, tapačios kompozicijos altorėlis saugomas Pakalnių bažnyčioje (pav. 5). Su aukščiau aptartais dirbiniais jį vienija tapati retabulo forma ir identiškas ornamentas. Stalelio karnizėlio puošyba identiška Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios procesijų reikmeniui. Visų trijų karnizėlių puošybinės kompozicijos centre panaudotas palmetės motyvas. Tik Pakalnių altorėlyje neišlikę anksčiau paminėti metaliniai medalikėliai, o lamb rekeno juostos matomi keli fragmentai. Todėl remiantis ankstesnių dviejų procesijų reikmenų datavimu, paremtu rašytiniais šaltiniais, ir Pakalnių altorėlį reiktų datuoti XIX a. 2 3 deš. arba ne vėlesniu laikotarpiu nei XIX a. II ketv. Varkalio C. Šteinbergo autorystė šiems procesijų reikmenims tiek minėtos knygos apie procesijų altorėlius, tiek kitų autorių (Marija Matušakaitė, Dalia Vasiliūnienė, Regimanta Stankevičienė) buvo priskirta remiantis analogu iš Vyžuonų bažnyčios [13]. Šio procesijų altorėlio retabule įkomponuoti ant drobės tapyti paveikslai Šv. Kotryna ir Šv. Jurgis (pav. 6). Dar 1973 m. ekspedicijos dailės paminklams tirti dalyviai užfiksavo du įrašus: vienoje pusėje meistro signatūra Maister Cezary Sztainberg w Wilnie (meistras Cezaris Šteinbergas [dirbo] Vilniuje), o kitoje OFIARA KATARZYNY ZAWADSKIEJ KOS: WIZUNY 1861 ROKU (Kotrynos Zavadskos auka Vyžuonų bažnyčiai 1861 m.) [14]. Tai bene vienintelė iki šiol rasta šio autoriaus signatūra ant variu apkaltų procesijų altorėlių retabulų ir stalelių, suklaidinusi Lietuvos menotyrininkus [15]. Regimanta Stankevičienė, remdamasi ankstesnėmis publikacijomis, tam pačiam varkaliui priskyrė Molėtų bažnyčios šoninio altoriaus paveikslą su rėmu, kuris perdarytas iš procesijų altorėlio, ir Videniškių procesijų reikmenį [16]. Molėtų bažnyčios Šv. Kazimiero paveikslo ir jo aptaisų sukūrimą ir aukotoją ji sieja su procesijų altorėlio užsakymu ir padarymu. Įrašas dabartiniame paveikslo rėme buvusiame procesijų altorėlio retabule nurodo, kad altorėlis su paveikslu 1858 m. aukotas Kazimiero Bartlamavičiaus (ar Baltramavičiaus) 210

62 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 7 pav. Molėtų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos altoriaus fragmentas. A. Petrašiūno 2003 m. nuotr. 8 pav. Videniškių bažnyčios procesijų altorėlis. A. Petrašiūno 2014 m. nuotr. (pav. 7) [17]. Šis aukotojas įrašytas į Molėtų bažnyčios Švč. Mergelės Marijos brolijos narių sąrašą [18], o pats altorėlis dar matomas XX a. I pusės Molėtų bažnyčios interjero nuotraukoje, stovintis šalia Šv. Antano altoriaus [19], todėl čia turėtume paneigti hipotezę, kad šis kūrinys po karo atkeltas iš nežinomos bažnyčios, nors jis ir neminimas XIX a. šventovės dokumentuose [20]. Ir čia turėtume pastebėti, kad Vyžuonų, Molėtų ir dar vienas Videniškių (pav. 8) procesijų altorėliai tarsi sudaro antrą grupę kūrinių, kurie skiriasi nuo pirmosios (Vilniaus Šventosios Dvasios, Kalvarijų ir Pakalnių bažnyčių dirbinių) ornamento stilistika, pobūdžiu ir traktuote. Visus šešis kūrinius vienija identiška altorėlio retabulo forma ir siluetas. Ant Vyžuonų ir Videniškių procesijų reikmenų išlikę bažnyčių altorių puošyboje naudojamų vazas su gėlėmis imituojančios metalinių gėlių puokštelės, kurios tikėtina buvo ir kituose dirbiniuose. Tačiau ši antroji grupė kūrinių skiriasi retabulo ornamentu. Jų puošyboje fragmentiškai panaudoti ankstesniuose dirbiniuose gausiai komponuoti stambių rožių žiedų motyvai, tačiau kiek mažesnio dydžio ir šioje antrojoje grupėje jie tampa antraeiliu elementu. Rožių žiedai ir lapai naudojami apatinės retabulo dalies puošyboje, girliandai kylant į viršų rožių ornamentas perauga į kitą XIX a. II pusėje mėgto augalo girliandą. Praktiškai visą viršutinę retabulo metalinės plokštės dalį dengia metalinės lelijos (žiedkočiai, lapai, žiedai), kurių stilistika itin artima XIX a. II pusės religinėje tapyboje taip traktuotam šv. Juozapo, šv. Kazimiero ir kt. atributams. Rožių ir lelijų deriniai labai mėgti liturginės tekstilės puošyboje. Šių augalų motyvai viename paramente derinami nuo XIX a. vid., tačiau didžiausias paplitimo laikas buvo XIX a. III ketv. Taigi šių altorėlių puošyba ir ornamentika yra simptomatiška ir būdinga XIX a. III ketv. istoristinei stilistikai, tačiau skirtingai nei pirmojoje grupėje retabulo apačioje kompozicija užbaigiama ne rožinio karoliukais ar medalikėliais, o kaspino motyvu, o viršuje komponuojamas lotyniškas kryžius (Vyžuonos, Molėtai) arba Jėzaus ir Marijos vardų monogramos (Videniškės). Altorėlių stalelių karnizėlyje naudojamas visiškai kitas istoristinis ornamentas (Vyžuonos, Molėtai). Ir nors jis užbaigiamas panašia lambrekeno juosta, tačiau segmentuose įtvirtintų gėlių motyvai skirtingi: jie išilginti, ovalo formos, daugialapiai ir smailialapiai. Taigi atsižvelgus į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyžuonų, Molėtų ir Videniškių procesijų altorėliai kurti vėliau XIX a. III ketv., galbūt naudojant iš ankstesnio varkalio ar kito meistro paveldėtas formas ir naudojant pusiau pramoniniu būdu gamintus dekoro elementus. Reikia pripažinti, kad plačiau C. Šteinbergo biografija ir kūryba nežinoma. Jo signatūra rasta ant Daugų bažnyčios procesijų skydo (1886 m.) [21]. Kiti liturginiai reikmenys priskiriami pagal stilistiką [22], tačiau tikslesnių duomenų vis dar stokojama. Šiame tekste pateikti istoriniai šaltiniai suteikia galimybę patikslinti trijų procesijų altorėlių datą (XIX a. 2 4 deš.), kurie skiriasi nuo kitų trijų naudojamu ornamentu ir puošybos motyvų komponavimo būdu, todėl darome išvadą, kad tai ne C. Šteinbergo dirbiniai. Vėliau Vilniuje dirbo Šteinbergo sūnus, todėl tikėtina, kad ir Cezaris buvo amatininkų dinastijos tęsėjas. Šiuo tyrimo etapu klausimas, kodėl ir kaip šie ankstyvieji dirbiniai susiję su Vilniaus dominikonais, lieka neatsakytas, nors dvem jų bažnyčioms dešimties metų skirtumu buvo sukurti identiški procesijų reikmenys. 211

63 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 1. MATUŠAKAITĖ M. Procesijų altorėliai Lietuvoje, Vilnius: Ardor, 1998, p. 46, il VASILIŪNIENĖ D. Procesijų reikmenys, Jėga ir grožis Jo šventovėje: Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje, sud. Dalia Vasilūnienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p Ten pat. 4. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vizitacijos aktas, 1830 m. vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b l. 152v. 5. Ten pat m. bažnyčios inventoriuje bronzinis procesijų altorėlis dar neminimas, m. Rožinio brolijos ir apskritai visos bažnyčios procesijų reikmenys visai neminimi, o 1830 m. jis pirmą kartą paminėtas bažnyčios vizitacijos akte. Žr m. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l. 2 3; 1819 m. Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3662, l ; Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios 1820 m. vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3671, l v; Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vizitacijos aktas, 1830 m. vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3777, l. 152v. 7. VASILIŪNIENĖ D., SURDOKAITĖ G. Verkių Kalvarijos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios sienų tapybos istoriniaimenotyriniai tyrimai, Vilnius, 2010, p. 8 [mašinraštis]. Verkių bažnyčios 1820 m. inventorius, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3670, l. 698v; Verkių bažnyčios 1817 m. vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3662, l. 121, 123; Verkių bažnyčios 1820 m. inventorius, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3670, l. 706v, 708v; Verkių bažnyčios 1817 m. vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3662, l. 120; Verkių bažnyčios 1820 m. inventorius, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3670, l. 698v. 8. Verkių bažnyčios 1820 m. vizitacijos aktas, LVIA f. 694, ap. 1, b. 3546,l Verkių bažnyčios 1828 m. vizitacijos aktas, LVIA f. 604, ap. 3, b. 1640, l Verkių bažnyčios 1830 m. vizitacijos aktas, LVIA f. 694, ap. 1, b. 3776, l. 269; Verkių bažnyčios 1907 m. inventorius, LVIA f. 694, ap. 1, b. 2865, l. 3; Verkių bažnyčios 1915 m. vizitacijos aktas, LVIA f. 604, ap. 1, b. 9104, l. 7 ir t.t. 11. Šiuo metu altoriaus pirmame tarpsnyje stovi Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o antrajame išlikusi senoji stiuko glorija su Švč. Mergelės Marijos vardo monograma centre. Verkių bažnyčios 1783 m. vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3989, l Verkių bažnyčios 1845 m. naujai įgytų daiktų ir padarytų darbų sąrašas, LVIA f. 604, ap. 1, b. 6718, l Matušakaitė Marija, op. cit., p. 46, il Dalia Vasiliūnienė, op. cit., p. 354; KPC KOPA, b. Regimanta Stankevičienė, Dailės kūrinio aprašas Paveikslas Šv. Kazimieras su aptaisais ir rėmu-apvadu [Molėtų bažnyčia], 2001 m. 14. KPC KOPA, b m. dailės ekspedicijų dienynas, p Altorėlis yra Kultūros vertybių registre (Uk 20070, kitas kodas DR1281; Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas (tęsinys), d. 2. Vilnius: Mokslinė-metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba, 1977, p. 38). 16. KPC KOPA, b. Regimanta Stankevičienė, Dailės kūrinio aprašas Paveikslas Šv. Kazimieras su aptaisais ir rėmu-apvadu [Molėtų bažnyčia], 2001 m.; KPC KOPA, b. Regimanta Stankevičienė, Registruojamos kultūros vertybių registre kilnojamosios kultūros vertybės duomenys, Procesijų altorėlis su paveikslais Šv. Angelas Sargas ir Nežinomas šventasis [Videniškių bažnyčia] (Uk 38741), 2014 m. 17. KPC KOPA, b. Regimanta Stankevičienė, Dailės kūrinio aprašas Paveikslas Šv. Kazimieras su aptaisais ir rėmu-apvadu [Molėtų bažnyčia], 2001 m. 18. Molėtų bažnyčios brolijos knyga, m., l. 2, Bažnytinių archyvų informacinė sistema (BARIS), Molėtų bažnyčios nuotraukos ir kt. dokumentai, Bažnytinių archyvų informacinė sistema (BARIS), Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, sud. Svetlana Poligienė. Vilnius: Savastis, 2006, p. 249; KPC KOPA, b. Regimanta Stankevičienė, Dailės kūrinio aprašas Paveikslas Šv. Kazimieras su aptaisais ir rėmu-apvadu [Molėtų bažnyčia], 2001 m. 21. Ant procesijų skydo pusmėnulio įrašas: OFIARA PARAFIAN / KOSCIOLA DAWGOSKIEGO MARCA 1886 R[OKU] (Daugų bažnyčios parapijiečių dovana, 1886 m.); ant stiebo virš raktų: Sporządzo- / na zabyt- / nośćią / K: Leop[olda] / Waskie- / wicza ( Parūpinta kunigo Leopoldo Vaškevičiaus ) po raktais: (Robił w / Wilnie / Cezarij / Steinberg ( Pagamino Vilniuje Cezaris Šteinbergas ). Žr. Rūta Vitkauskienė, III. 23. Procesijų skydas, Lietuvos sakralinė dailė, XI XX a. pradžia: Lietuvos tūkstantmečio programos ir Jubiliejinių 2000 metų parodos Krikščionybė Lietuvos mene katalogas: paroda skirta Kristaus gimimo jubiliejui bei Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto (1251) ir karūnavimo (1253) 750 metų sukakčiai, t. 3, kn. 2: Auksakalystė, d. 2: Pavieniai dirbiniai, sud. Jolita Liškevičienė, Vilnius: LDM, 2007, p Pavyzdžiui, 1877 m. Dubingių bažnyčios šv. Pijaus X relikvijorius, m. Kalvių bažnyčios šv. Kazimiero ir šv. Stanislovo relikvijorius. Žr. Gintautas Žalėnas, I. V. Šv. Baltramiejaus relikvijorius, Lietuvos sakralinė dailė, XI XX a. pradžia: Lietuvos tūkstantmečio programos ir Jubiliejinių 2000 metų parodos Krikščionybė Lietuvos mene katalogas: paroda skirta Kristaus gimimo jubiliejui bei Lietuvos karaliaus Mindaugo krikšto (1251) ir karūnavimo (1253) 750 metų sukakčiai, t. 3, kn. 2: Auksakalystė, d. 2: Pavieniai dirbiniai, sud. Jolita Liškevičienė. Vilnius: LDM, 2007, p Gabija Surdokaitė-Vitienė 212

64 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus NAUJI DUOMENYS APIE KULTŪROS PAVELDO OBJEKTUS 1. Komuninė m. Lietuva. Vario lydinys: kalimas, liejimas, kalstymas, raižymas, puncavimas; sidabravimas; auksavimas Aukštis su dangteliu 35,2 cm, kaušelio skersmuo 10,2 cm, pėdos skersmuo 14 cm Įrašas pėdos pakraštėlyje: *Cura[vit]: A[dmodum]: R[everendi]: D[omini]: Georgii: Karpacz: M[ansionarius]: Lackowiensis: Anno: D[omi]ni 1790: Die 4 M Martii:* ( 1790 Viešpaties metų kovo 4 dieną paaukojo didžiai garbingas ponas Leckavos (bažnyčios) mansionarijus (?) Jurgis Karpačius ) Leckavos Šv. Lauryno bažnyčia 1 pav. Komuninė. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Remiantis ant pėdos atlanko iškalstytu aukojimo įrašu lotynų kalba, komuninę naujai, 1785 m. pastatytai Leckavos bažnyčiai dovanojo mansionarijus (kuratas) Jurgis Karpačius. Indo pėda kelių pakopų, paapvalinta su reljefine juostele viršutinėje pėdos dalyje. Pasidabruotame pėdos fone banguoja paauksuota lauro vainikų pynė su mažutėmis rozetėmis ir lancetiškais lapeliais. Šis klasicizmui būdingas ornamentas atkartotas ir ant komuninės dangtelio. Kojelę sudaro vėlyvajam barokui būdingas apverstos kriaušės pavidalo nodusas pereinantis į lambrekeną su užapvalintais lapeliais. Iš po lambrekeno ant pėdos įvorės leidžiasi išraižyti lapai užapvalintais galais. Komuninės kaušelis kresnas, ištisai auksuotas. Dangtelis su atlanku, užbaigtas kryželiu su trilapiais galais. Leckavos komuninė su kukliu, bet darniu ir retai pasitaikančiu dekoru papildo Lietuvos klasicizmo laikotarpio auksakalystės panoramą. Alantė Valtaitė-Gagač 2. Žvakidžių pora. XVIII a. III ketv. Lietuva, Žemaitija. Vario lydinys: kalimas, kalstymas; sidabravimas Aukštis 42 cm, pėdos perimetras 13,5x13,5x13,5 cm Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčia 2 3 pav. Žvakidė. Žvakidės pėda. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Dvi žvakidės šiuo metu nenaudojamos, tačiau seniau tarnavo kaip altorinės. Žvakidės sudarytos iš trisienio pagrindo su kojelėmis, profiliuoto stiebo ir vaškinės su smaigu. Stiebą formuojantys tuščiaviduriai diskeliai ir baliustros, suapvalintų ir gana nelanksčių formų, leidžia dirbinį priskirti vietiniam, Žemaitijoje dirbusiam meistrui. Beveik visos 213

65 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai žvakidės dalys, įskaitant vaškinę, kalstinėtos rokoko stiliui būdingais ornamentais: riestėmis, liepsnelėmis, trilapiais lapeliais. Iš vėlyvojo baroko laikotarpio Lietuvoje daugiausia turime išlikusių lietų alavinių žvakidžių, o Laižuvos bažnyčios kalstyto metalo nedidelės žvakidės rečiau aptinkamas pavyzdys. Alantė Valtaitė-Gagač 3. Sietynas. XX a. 1 4 deš. Gustavo Roškovskio bronzos, bažnytinių ir plakiruotų dirbinių fabrikas (Fabryka Wyrobów Bronzowych, Kościelnych i Platerowanych G. Roszkowskiego, ) Lenkija, Varšuva. Metalas: liejimas, cizeliavimas; stiklas: liejimas; krištolas: šlifavimas Aukštis apie 90 cm, skersmuo apie 50 cm Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia Pievėnų bažnyčios sietynas pramoninis istorizmo stiliaus dirbinys. Metalinis šviestuvo kamienas lietas, greičiausiai seniau buvo auksuotas, dabar padengtas bronzos pudros dažais. Sietynas turi 9 šakas, kurios išdėstytos dviem lygiais: apatiniame vainike 6, viršutiniame 3 šakos. Jos puoštos skirtingiems laikotarpiams būdingais krištoliniais šlifuotais lapo ir lašo formos kabučiais, lietais stiklo lašeliais ir vėriniais. Iš stiklo lietos ir kitos sietyno detalės stiebe įmontuota vaza, burbulas bei vaškinės. Kai kurios iš jų sunykusios ir pakeistos metalinėmis. Sietynas priskirtas G. Roškovskio fabrikui remiantis panašiu atvaizdu 1928 metų kataloge [1] (5 pav.). Šios bendrovės sietynų Lietuvoje nėra daug, todėl tai saugotinas pramoninės gamybos dirbinys. Š.: Fabryka wyrobów bronzowych kościelnych i platerowanych G. Roszkowski, Warszawa, 1928, in: Biblioteka Narodowa w Warszawie, czytelnia dokumentów życia społecznego, XIV A3. Alantė Valtaitė-Gagač 4 pav. Sietynas. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. 5 pav. Sietynas Nr. 70. G. Roškovskio bronzos, bažnytinių ir plakiruotų dirbinių fabriko 1928 m. katalogas 214

66 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus 1. Monstrancija. XVII a. 9 deš. (iki 1684 m.) Lietuva, Vilnius Barokas Sidabras: kalimas, kalstymas, karpymas, liejimas, puncavimas; auksavimas / glorijos elementai metalas: karpymas, liejimas; auksavimas (?). Aukštis 61,5 cm; glorijos plotis 26,6 cm; pėda 23 x 16 cm Aukotojas Starodubo seniūnas Petras Rudamina Dusetiškis Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčia 1 pav. Monstrancija. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr.. Brandžiojo baroko stilistikos, tradicinės sandaros, glorijos tipo monstrancijos (1 pav.) dekoro pobūdis leidžia datuoti dirbinį XVII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, o archyviniai dokumentai šią prielaidą patvirtina. Ankstyvuosiuose 1684 ir 1688 m. Kriaunų bažnyčios inventoriuose paminėta ir glaustai apibūdinta sidabrinė paauksuota monstrancija, sverianti devynias grivinas [1]. Platesnį aprašymą, leidžiantį identifikuoti kūrinį, pateikia vėlesnis šaltinis 1718 m. inventorius: Monstrancija. Sidabrinė paauksuota puikaus darbo, su vynuogėmis, sverianti devynias grivinas. Viena (Monstrancia. Srebrna pozłocista piękney roboty z winogronami, waząnca Dziewięc grzywien Jedna) [2]. Banguoto kontūro ovalo formos monstrancijos pėda dekoruota minkšto ir plastiško reljefo augaliniais motyvais, sparnuotomis angeliukų galvutėmis ir viršutinėje pėdos pakopoje įkomponuotais Kristaus Kančios įrankiais (Arma Christi). Virš kriaušės formos noduso iškylanti lieta Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos figūrėlė atstoja dirbinio kojelę. Ažūrinis glorijos vainikas, sukomponuotas iš plastiškai besivejančių vynuogienojų, gaubia spindulių įrėmintą širdies formos rezervakulį. Gloriją vainikuoja uždaro tipo karūna ir virš jos kryželis su Nukryžiuotuoju. Išraiškingo silueto, puošni Kriaunų bažnyčios monstrancija chrestomatinis XVII a. paskutiniojo ketvirčio auksakalystės dirbinio pavyzdys, reprezentuojantis auksakalystės amato meistrystę ir praturtinantis šio laikotarpio Lietuvos katalikų šventovėse išlikusių dirbinių lobyną. Nepakitusi pirminė saugojimo vieta ir aiški dirbinio kilmė (monstranciją Kriaunų bažnyčiai paaukojo Starodubo seniūnas Petras Rudamina Dusetiškis) neabejotinai svarbūs bažnyčios ir parapijos istorijai. 1. Kriaunų bažnyčios inventorius, 1684 m. Kriaunų bažnyčios archyvas. Įvairūs Kriaunų bažnyčios raštai , l. 9; Kriaunų bažnyčios inventorius, 1688 m. Kriaunų bažnyčios archyvas. Įvairūs Kriaunų bažnyčios raštai , l Kriaunų bažnyčios inventorius, 1718 m. Kriaunų bažnyčios archyvas. Įvairūs Kriaunų bažnyčios raštai , l. 17. Svetlana Poligienė 215

67 ISSN X Kultūros paminklai / Mokslo darbai 2. Monstrancija. Apie 1910 m. Brolių Hempelių fabrikas (Fabryka Platerów i Sreber Bracia Hempel, ) Lenkija, Varšuva Sidabras: liejimas, raižymas; auksavimas / dėklas medis: staliaus darbai, beicavimas / geležis Bendras H 74 cm; pėda 24,3 x 19 cm / dėklas 23,2 x 82,7 x 34 cm Monstrancijos pėdoje yra žymenys: gamintojo signatūra didžiosiomis raidėmis B R HEMPEL ir gulsčias ovalas su galvutės dešiniuoju profiliu ir skaičiumi 84. Pėdos dugne, atbrailoje aukotojo (?) inicialai K. O. ir data 1910 m.. Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčia Retabulo tipo, dekoratyvi, puikaus atlikimo neogotikinė monstrancija (2 pav.), pagaminta Varšuvoje veikusiame brolių Hempelių sidabro dirbinių fabrike (3 pav.). Įdomu tai, kad pastarojo gamintojo dirbinių Lietuvos bažnyčiose Kultūros paveldo centro specialistai iki šiol neužfiksavo. 2 pav. Monstrancija. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Svetlana Poligienė 3 pav. Brolių Hempelių fabriko atspaudas monstrancijos dėkle. A. Petrašiūno 2016 m. nuotr. Arnotas. XIX a. I pusė Šonų audinys Lietuva (?). Šilkinis aksomas Kolonų audinys Vid. Azija, šilkinis atlasas, marginimas ( laukinis šilkas ) 99,3 x 66,7 cm Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia Raudonos liturginės spalvos arnotas (6 pav.) sukomponuotas iš dvejopų audinių. Šonai sukirpti iš vienspalvio aksomo. Kolonoms panaudotas margintas šilkinis atlasas. Šio tipo audiniai, dar kitaip vadinami laukiniu šilku, atpažįstami dėl savo išskirtinio dekoro, įtakoto technologinių ypatybių specifinio šilkinių verpalų, iš kurių vėliau audžiamas audinys, dažymo. Taip išgaunamas prašmatnus šviesoje raibuliuojantis audinio paviršiaus mirgėjimas, primenantis brangakmenių žėrėjimą. Laukinio šilko gamyba itin suklestėjo XIX a. pradžioje ir nunyko XX a. 2 3 deš. 4 pav. Arnotas. S. Poligienės 2015 m. nuotr. Svetlana Poligienė 216

68 Nauji duomenys apie kultūros paveldo objektus Skulptūra Šv. evangelistas Jonas. XVII a. II ketv. (iki 1637 m.) Lietuva Medis: drožyba; polichromijos likučiai. Aukštis 115 cm Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia Tradicinės ikonografijos šv. Jono skulptūra (4, 5 pav.) išlikusi iš senosios Semeliškių bažnyčios m. dokumente minima Nukryžiavimo grupė, kabojusi viename iš dviejų bažnyčioje įrengtų altorių [1]. Vėlesni šaltiniai taip pat mini po niokojančių XVII antrosios pusės gaisrų atstatytos šventovės didžiajame altoriuje buvus skulptūrinį nukryžiuoto Išganytojo atvaizdą, vainikuotą auksuota sidabro karūna, su abipus Sopulingosios Dievo Motinos ir šv. Jono skulptūromis [2]. Dar kartą bažnyčios didžiajame altoriuje stovinti šv. Jono skulptūra paminėta 1740 m. dokumente [3]. Skulptūros autoriaus būta patyrusio ir įgudusio drožėjo, gebėjusio perteikti LDK ankstyvojo baroko kūriniams būdingus stilistinius ypatumus. Mūsų dienas skulptūra pasiekė gerokai apnykusi ir neišsaugojusi autentiškos polichromijos. 5 pav. Skulptūra Šv. evangelistas Jonas. S. Poligienės 2016 m. nuotr. Š. 1. Semeliškių bažnyčios inventorius, 1637 m. VUB RS, f. 57, Б , l. 2. Semeliškių bažnyčios vizitacijos aktas, 1721 m. VUB RS, f. 57, Б , l. 2v, 5v. 3. Semeliškių bažnyčios vizitacijos aktas, 1740 m. VUB RS, f. 57, Б , l. 2v. L. Svetlana Poligienė. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia, Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas, Vilnius, 2006, p Svetlana Poligienė 6 pav. Skulptūros Šv. evangelistas Jonas fragmentas. A. Petrašiūno 2000 m. nuotr. 217

Rockwool LIETUVA Grindų šiltinimas Tarpauštinių perdangų ir grindų ant grunto šilumos ir garso izoliacija

Rockwool LIETUVA Grindų šiltinimas Tarpauštinių perdangų ir grindų ant grunto šilumos ir garso izoliacija Rockwool LIETUVA Grindų šiltinimas Tarpauštinių perdangų ir grindų ant grunto šilumos ir garso izoliacija Garso izoliavimas SMŪGIO GARSO IZOLIAVIMAS Smūgio garso izoliavimo rodiklis nusako tarpaukštinės

Detaliau

Tyrimu projektas

Tyrimu projektas Birutė Lisauskaitė (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Jono Nepomuko g. Nr. 132, Trakai, te. 8 620 12404, e-paštas elearai@takas.lt Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (adresas pašto korespondencijai

Detaliau

Dokumento Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Vandens telkinių apsauga APR- VTA 10 4 priedas VANDENS APSAUG

Dokumento Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Vandens telkinių apsauga APR- VTA 10 4 priedas VANDENS APSAUG Dokumento Aplinkosauginių priemonių projektavimo, įdiegimo ir priežiūros rekomendacijos. Vandens telkinių apsauga APR- VTA 10 4 priedas VANDENS APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO REKOMENDACIJOS 1 lentelė. Apsaugos

Detaliau

Linas Kvizikevičius (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g , Vilnius. Tel. nr , Kultūros paveldo departamen

Linas Kvizikevičius (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g , Vilnius. Tel. nr , Kultūros paveldo departamen Linas Kvizikevičius (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g. 31-18, Vilnius. Tel. nr. 865912955, kulturosvertybes@gmail.com Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (adresas pašto korespondencijai

Detaliau

Tyrėjas: Eglė Marcinkevičiūtė Mob. Tel El. p.: KPD atestato Nr III kat. Patvirtinta: Užsakovas: Jonavos rajono

Tyrėjas: Eglė Marcinkevičiūtė Mob. Tel El. p.: KPD atestato Nr III kat. Patvirtinta: Užsakovas: Jonavos rajono Tyrėjas: Eglė Marcinkevičiūtė Mob. Tel. 8 688 94125 El. p.: archeologe@gmail.com KPD atestato Nr. 1338 III kat. Patvirtinta: Užsakovas: Jonavos rajono savivaldybės administracija, Žeimių g. 13, LT-55158

Detaliau

Vitalija Veževičienė (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g , Vilnius. Tel. nr , (adresas pašto koresponden

Vitalija Veževičienė (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g , Vilnius. Tel. nr , (adresas pašto koresponden Vitalija Veževičienė (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g. 31-18, Vilnius. Tel. nr. 865558235, kulturosvertybes@gmail.com (adresas pašto korespondencijai siųsti, telefonas, el. pašto adresas) Kultūros

Detaliau

Detalus Aprašymas MC =16542 Spausdinti Pastatas Unikalus objekto kodas: Pilnas pavadinimas: Pastatas Adresas: Vilniaus m. sav., Vilni

Detalus Aprašymas MC =16542 Spausdinti Pastatas Unikalus objekto kodas: Pilnas pavadinimas: Pastatas Adresas: Vilniaus m. sav., Vilni 2016-11-24 Detalus Aprašymas MC =16542 Spausdinti Pastatas Unikalus objekto kodas: 16542 Pilnas pavadinimas: Pastatas Adresas: Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Žygimantų g. 1/T. Vrublevskio g. Pastatas.

Detaliau

BASEINO OCTO+ 460, 540, 640 IR 840 MODELIO, AIKŠTELĖS PARUOŠIMAS IR MEDINIO KARKASO SURINKIMAS + LENTJUOSTES MONTAVIMAS + PATIESALO MONTAVIMAS Atlikit

BASEINO OCTO+ 460, 540, 640 IR 840 MODELIO, AIKŠTELĖS PARUOŠIMAS IR MEDINIO KARKASO SURINKIMAS + LENTJUOSTES MONTAVIMAS + PATIESALO MONTAVIMAS Atlikit BASEINO OCTO+ 460, 540, 640 IR 840 MODELIO, AIKŠTELĖS PARUOŠIMAS IR MEDINIO KARKASO SURINKIMAS + LENTJUOSTES MONTAVIMAS + PATIESALO MONTAVIMAS Atlikite aikštelės nuţymėjimą po baseinu, pašalinkite augalus,

Detaliau

Leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarkos aprašo 2 priedas Andrius Milius (tyrėjo vardas, pavardė) (adresas pa

Leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarkos aprašo 2 priedas Andrius Milius (tyrėjo vardas, pavardė) (adresas pa Leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarkos aprašo 2 priedas Andrius Milius (tyrėjo vardas, pavardė) starchprojektai@gmail.com (adresas pašto korespondencijai siųsti, telefonas, el. pašto adresas)

Detaliau

Rekomendacijos vietinės reikšmės kelių su žvyro danga taisymui

Rekomendacijos vietinės reikšmės kelių su žvyro danga taisymui Rekomendacijos vietinės reikšmės kelių su žvyro danga taisymui LAKD TNT skyriaus vedėjas Evaldas Petrikas Reglamentavimas Automobilių kelių standartizuotų dangų konstrukcijų projektavimo taisyklės KPT

Detaliau

Funkcionalumo išsaugojimas, statybinė

Funkcionalumo išsaugojimas, statybinė Funkcionalumo išsaugojimas, statybinė medžiaga mediena Kabelių sistemos pagal DIN 4102 12 dalį Building Connections funkcionalumo išsaugojimas Statybinė medžiaga mediena Kilus gaisrui daugelyje pastatų,

Detaliau

Microsoft Word - XIII SKYRIUS Kulturos pav ter.doc

Microsoft Word - XIII SKYRIUS Kulturos pav ter.doc TURINYS I SKYRIUS. BENDROSIOS NUOSTATOS...2 II SKYRIUS. NUORODOS...2 III SKYRIUS. SANTRUMPOS... 3 IV SKYRIUS. ŽINIOS APIE BENDROVĘ...4 V SKYR1US. KOKYBĖS VALDYMO SISTEMA... 4 I SKIRSNIS. KOKYBĖS VALDYMO

Detaliau

Microsoft Word - Fasadiniai_pastoliai_SL70_naudojimo_instrukcija_LT.doc

Microsoft Word - Fasadiniai_pastoliai_SL70_naudojimo_instrukcija_LT.doc prie leidimo pažymos Z-8.1-29 1 psl. 1. Bendroji dalis 1.1 Universalieji pastoliai SL70 yra iš gatavų konstrukcijų surenkami plieno karkaso pastoliai, kurių sisteminis plotis yra 0,74 m. Sekcijų ilgiai

Detaliau

Paveldas Pirmasis mūrinis namas Žvėryne ir pirmoji akmenimis grįsta gatvė - Birutės 18. Autentiškas Vilniaus istorinis paveldas 1860 m. Trikotažo fabr

Paveldas Pirmasis mūrinis namas Žvėryne ir pirmoji akmenimis grįsta gatvė - Birutės 18. Autentiškas Vilniaus istorinis paveldas 1860 m. Trikotažo fabr Paveldas Pirmasis mūrinis namas Žvėryne ir pirmoji akmenimis grįsta gatvė - Birutės 18. Autentiškas Vilniaus istorinis paveldas 1860 m. Trikotažo fabrikas Triumf. 1910 m. Spynų ir metalo dirbinių fabrikas

Detaliau

UAB Studija 33, Įm. kodas: PVM kodas: LT A.s. LT AB SEB Vilniaus bankas Adresas: Danės g. 43, Klaipėda Tel

UAB Studija 33, Įm. kodas: PVM kodas: LT A.s. LT AB SEB Vilniaus bankas Adresas: Danės g. 43, Klaipėda Tel UAB Studija 33, Įm. kodas: 30024086 PVM kodas: LT000079663 A.s. LT86 7044 0600 0496 3883 AB SEB Vilniaus bankas Adresas: Danės g. 43, Klaipėda Tel.: (8-46) 30063 Faks.: (8-46) 30062 www.s33.lt ; info@s33.lt

Detaliau

Robert Bosch GmbH Dviračių garažas Bikeport Apsauga nuo vėjo ir lietaus. Dviračių garažas Bikeport Jums nusibodo tampyti Jūsų dviratį į rūsį ir atgali

Robert Bosch GmbH Dviračių garažas Bikeport Apsauga nuo vėjo ir lietaus. Dviračių garažas Bikeport Jums nusibodo tampyti Jūsų dviratį į rūsį ir atgali Dviračių garažas Bikeport Apsauga nuo vėjo ir lietaus. Dviračių garažas Bikeport Jums nusibodo tampyti Jūsų dviratį į rūsį ir atgalios? Jums pagelbės ši pačių pagaminta dviračių stoginė be to, ji puikiai

Detaliau

Brošiūra - Oleopator P

Brošiūra - Oleopator P ACO plastikiniai atskirtuvai Polietileniniai ACO Oleopator P ir Oleopass P serijos naftos produktų atskirtuvai Oleopator P I klasė I klasės Oleopator P naftos produktų atskirtuvai yra pritaikyti montuoti

Detaliau

MEDINĖS GRINDYS [Medis kuria namus]

MEDINĖS GRINDYS [Medis kuria namus] MEDINĖS GRINDYS [Medis kuria namus] MEDINĖS GRINDYS (MEDŽIO MASYVAS) Šis lankstukas yra apie medinių (pušinių ar eglinių) grindų klojimą. Vienoje grindlentės briaunoje yra išdrožos, kitoje - įlaidai. Kai

Detaliau

Atestato Nr. Projektavimo stadija Komplekso Nr. Statinys PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI, (PP) ACON-2018-MN KULTŪROS IR VERSLO CENTRAS JUOZAPAVIČIAUS IR RINKT

Atestato Nr. Projektavimo stadija Komplekso Nr. Statinys PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI, (PP) ACON-2018-MN KULTŪROS IR VERSLO CENTRAS JUOZAPAVIČIAUS IR RINKT Atestato Nr. Projektavimo stadija Komplekso Nr. Statinys PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI, (PP) ACON28MN YPATINGAS STATINYS. Statytojas VŠĮ Maskvos kultūros ir verslo centras Maskvos namai Vilniuje", įm.k. 36439

Detaliau

Microsoft Word - Misionieriu sodai AISKINAMASIS.doc

Microsoft Word - Misionieriu sodai AISKINAMASIS.doc 322626 Misionierių sodai gyvenamosios paskirties pastatas su požemine automobilių stovėjimo aikštele Subačiaus g. 26, 28, Vilniuje AIŠKINAMASIS RAŠTAS Konkursinis projektas parengtas vadovaujantis LAS,

Detaliau

(Microsoft Word - PRODUKT\330 KATALOGAS InoWood LT docx)

(Microsoft Word - PRODUKT\330 KATALOGAS InoWood LT docx) PRODUKTŲ KATALOGAS ------------ Būk modernus, šiuolaikiškas, stilingas --------- Medžio-plastiko kompozito (WPC angl. wood-plastic composite) gaminiai - tai šiuolaikiškas bei stilingas sprendimas Jūsų

Detaliau

OBJEKTAS: GYVENAMO NAMO REKONSTRUKCIJA

OBJEKTAS: GYVENAMO NAMO REKONSTRUKCIJA UAB ŠARŪNO KIAUNĖS PROJEKTAVIMO STUDIJA ALEKSOTO G. -2, KAUNAS Direktorius Šarūnas Kiaunė kiaunes@yahoo.com 8 687 52 29-2 OBJEKTAS: STATYBOS VIETA: BYLA: TOMAS: STADIJA: KATEGORIJA: STATYTOJAS: PROJEKTO

Detaliau

VESPERE 1-2 A be partnerių.pub

VESPERE 1-2 A be partnerių.pub 2 80 V 48 300 A+ K E S S. N Š P V R I" G : 80.00 2 P& ' 3 2 9 8 4 5 1 6 7 P& ' N. P P, 2 1 Prieškambaris 3.30 2 Koridorius 5.40 3 Svetainė 21.5 4 Virtuvė 6.40 5 Katilinė 2.70 6 Vonios kambarys 5.20 7 Vaiko

Detaliau

Lietuvoje aktyviai siekiama įgyvendinti energijos beveik nevartojančių pastatų idėją, todėl tokie būstai kaimynystėje anksčiau ar vėliau taps kasdieny

Lietuvoje aktyviai siekiama įgyvendinti energijos beveik nevartojančių pastatų idėją, todėl tokie būstai kaimynystėje anksčiau ar vėliau taps kasdieny Lietuvoje aktyviai siekiama įgyvendinti energijos beveik nevartojančių pastatų idėją, todėl tokie būstai kaimynystėje anksčiau ar vėliau taps kasdienybe. Jau parengtame statybos techniniame reglamente

Detaliau

SAMAT

SAMAT s ą m a t a N r. S165 119 Darbų kiekių žiniaraštis N r. S001 Sudaryta 2013.10 kainų lygiu. Kompleksas: Objektas: Žiniaraštis: Pamiškės g. 35, Švepelių k., Klaipėdos r. sav. Gamybos ir pramonės paskirties

Detaliau

OBJEKTAS: ADMINISTRACINIŲ PATALPŲ ĮRENGIMAS SANDĖLIO PASKIRTIES PASTATE, ATLIEKANT KAPITALINIO REMONTO DARBUS, ŠILUTĖS PL. 107, KLAIPĖDOJE, PROJEKTINI

OBJEKTAS: ADMINISTRACINIŲ PATALPŲ ĮRENGIMAS SANDĖLIO PASKIRTIES PASTATE, ATLIEKANT KAPITALINIO REMONTO DARBUS, ŠILUTĖS PL. 107, KLAIPĖDOJE, PROJEKTINI OBJEKTAS: ADMINISTRACINIŲ PATALPŲ ĮRENGIMAS SANDĖLIO PASKIRTIES PASTATE, ATLIEKANT KAPITALINIO REMONTO DARBUS, ŠILUTĖS PL. 107, KLAIPĖDOJE, PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI ADRESAS: KLAIPĖDOS M., ŠILUTĖS PL. 107

Detaliau

A D M I N I S T R A C I N I S P A S T A T A S S Ė L I Ų G. 4 8, V I L N I U J E A I Š K I N A M A S I S R A Š T A S

A D M I N I S T R A C I N I S P A S T A T A S S Ė L I Ų G. 4 8, V I L N I U J E A I Š K I N A M A S I S R A Š T A S A D M I N I S T R A C I N I S P A S T A T A S S Ė L I Ų G. 4 8, V I L N I U J E A I Š K I N A M A S I S R A Š T A S PASTATO IR SKLYPO BENDRIEJI RODIKLIAI SKLYPO PLOTAS 0,1253 ha UŽSTATYMO PLOTAS 744.19

Detaliau

Privalomai pasirenkamas istorijos modulis istorija aplink mus I dalis _suredaguotas_

Privalomai pasirenkamas istorijos modulis istorija aplink mus I dalis  _suredaguotas_ P R O J E K T A S VP1-2.2-ŠMM-04-V-01-001 MOKYMOSI KRYPTIES PASIRINKIMO GALIMYBIŲ DIDINIMAS 14-19 METŲ MOKINIAMS, II ETAPAS: GILESNIS MOKYMOSI DIFERENCIJAVIMAS IR INDIVIDUALIZAVIMAS, SIEKIANT UGDYMO KOKYBĖS,

Detaliau

Microsoft Word - ALYTAUS namo 10kV kiekiai.doc

Microsoft Word - ALYTAUS namo 10kV kiekiai.doc Poz., eil. Nr. TS Pavadinimas ir techninės charakteristikos Žymuo Mato vnt. Kiekis Papildomi duomenys 1 2 3 4 5 6 7 TS1 1. MT ĮRENGINIAI Tranzitinė modulinė transformatorinė pastotis MT-10/0,4 su vienu

Detaliau

Žirm n g , Vilnius Tel.: (8~5) ; Faks.: (8~5) Statytojas (užsakovas) Statinio projekto pavadinimas Statinio kategorija

Žirm n g , Vilnius Tel.: (8~5) ; Faks.: (8~5) Statytojas (užsakovas) Statinio projekto pavadinimas Statinio kategorija Žirm n g.9 -, 9 Vilnius Tel.: (8~5) 7 8 ; Faks.: (8~5) 8 Statytojas (užsakovas) Statinio projekto pavadinimas Statinio kategorija Statinio grup UAB ARGINTA INVESTMENT DIDMENIN S PREKYBOS PASTATO, NALŠIOS

Detaliau

Patvirtinta užsakovo: Klaipėdos m. istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu (22012), Klaipėdos m. saviv., mažo slėgio dujotiekio Pievų Tako g. a

Patvirtinta užsakovo: Klaipėdos m. istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu (22012), Klaipėdos m. saviv., mažo slėgio dujotiekio Pievų Tako g. a Patvirtinta užsakovo: 2018-03-07 Klaipėdos m. istorinės dalies, vad. Naujamiesčiu (22012), Klaipėdos m. saviv., mažo slėgio dujotiekio Pievų Tako g. archeologinių žvalgymų 2018 m. projektas Tyrėjas: 862148617

Detaliau

_SGD_SPRENDINIAI TARYBAI_AR SANTRAUKA_12005

_SGD_SPRENDINIAI TARYBAI_AR SANTRAUKA_12005 1. ĮVADAS Suskystintųjų gamtinių dujų (toliau SkGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo teritorijų planavimo dokumentas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos

Detaliau

MODENA MODENA midi MODENA mini Techninės charakteristikos ir instrukcijos 2018

MODENA MODENA midi MODENA mini Techninės charakteristikos ir instrukcijos 2018 MODENA MODENA midi MODENA mini Techninės charakteristikos ir instrukcijos 08 Turinys MODENA Sistemos MODENA, MODENA HIDE charakteristikos Sistemos MODENA, MODENA HIDE sudedamosios dalys MODENA HIDE sistemos

Detaliau

Kritinio mąstymo užduotys Bažnytinio meno paskirtis Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtą Naujieną, reikia meno, nes jai privalu padary

Kritinio mąstymo užduotys Bažnytinio meno paskirtis Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtą Naujieną, reikia meno, nes jai privalu padary Bažnytinio meno paskirtis Bažnyčiai, norinčiai perteikti Kristaus jai patikėtą Naujieną, reikia meno, nes jai privalu padaryti dvasios, neregimybės, Dievo pasaulį jusliškai suvokiamą, negana to, kiek įmanoma

Detaliau

15762 ACO Vario batu valymas LT.indd

15762 ACO Vario batu valymas LT.indd ACO Vario grotelės ACO statybiniai elementai Tokiu būdu purvas lieka lauke ACO batų valymosi įranga pastato išorei ir vidui Purvas turi likti lauke Pirmas įspūdis būna lemiamas. Namo įėjimas veikia kaip

Detaliau

STATYTOJAS A. Zakaro firma IĮ STATINIO PROJEKTO PAVADINIMAS Inţinerinių statinių Klaipėdos m., Minijos g. 44 B rekonstravimo ir statybos projektas STA

STATYTOJAS A. Zakaro firma IĮ STATINIO PROJEKTO PAVADINIMAS Inţinerinių statinių Klaipėdos m., Minijos g. 44 B rekonstravimo ir statybos projektas STA STATYTOJAS A. Zakaro firma IĮ STATINIO PROJEKTO PAVADINIMAS Inţinerinių statinių Klaipėdos m., Minijos g. 44 B rekonstravimo ir statybos projektas STATYBOS RŪŠIS Statinio rekonstravimas STATINIO KATEGORIJA

Detaliau

Slide 1

Slide 1 STUDIJOS RENGIMO PAGRINDAS informacija Galimybių studija rengiama vadovaujantis užsakovo pateikta užduotimi. Klaipėdos miesto Atgimimo aikštės ir gretimybių raidos galimybių studijos dalys: visuomenė nuomonė

Detaliau

Mykolo_12_2011_AKTAS.cdr

Mykolo_12_2011_AKTAS.cdr Kultūros paveldo objekto būklės tikrinimo taisyklių priedas (Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo akto forma) Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra (dokumento sudarytojo pavadinimas) KULTŪROS

Detaliau

ANDRIUS ŠLEŽAS (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g , Vilnius; mob. tel (adresas pašto korespondencijai

ANDRIUS ŠLEŽAS (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g , Vilnius; mob. tel (adresas pašto korespondencijai ANDRIUS ŠLEŽAS (tyrėjo vardas, pavardė) Šv. Stepono g. 31-18, Vilnius; mob. tel. 860434978 kulturosvertybes@gmail.com, (adresas pašto korespondencijai siųsti, telefonas, el. pašto adresas) Kultūros paveldo

Detaliau

Kaip gražu! Tavo rankos auksinės! Greitai, lygiai, šiltai! Grindys 10/2010 Aš pats galiu išlyginti grindis! Knauf FE 50 ir Knauf Nivello Išsilyginanty

Kaip gražu! Tavo rankos auksinės! Greitai, lygiai, šiltai! Grindys 10/2010 Aš pats galiu išlyginti grindis! Knauf FE 50 ir Knauf Nivello Išsilyginanty Kaip gražu! Tavo rankos auksinės! Greitai, lygiai, šiltai! Grindys 10/2010 Aš pats galiu išlyginti grindis! Knauf FE 50 ir Knauf Nivello Išsilyginantys grindų mišiniai Grindys labai svarbus bet kurios

Detaliau

Standartinių gamybinių operacijų brėžiniai, sutartiniai žymėjimai 1

Standartinių gamybinių operacijų brėžiniai, sutartiniai žymėjimai 1 Standartinių gamybinių operacijų brėžiniai, sutartiniai žymėjimai 1 TURINYS 1. Gręžimas lankstams: 1.1 2-iejų skylių gręžimas durelėms 80mm atstumu...3 1.2 2-iejų skylių gręžimas durelėms 100mm atstumu...5

Detaliau

Microsoft Word - 0a AISKINAMASIS

Microsoft Word - 0a AISKINAMASIS KITOS PASKIRTIES ( GYVENAMOSIOS TERITORIJOS, MAŽAAUKŠČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ STATYBOS ) SKLYPO, KADASTRINIS NR. 8840/0002:382 PAGRYNIŲ K., ŠILUTĖS SEN., ŠILUTĖS R. SAV. DETALUSIS PLANAS AIŠKINAMASIS RAŠTAS

Detaliau

MB JVPI Projekto pavadinimas Statytojas PREKYBOS PASKIRTIES PASTATAS. ZUJŪNŲ G. 1, VILNIUS. STATYBOS PROJEKTAS UAB RIVONA Statybos adresas ZUJŪNŲ G. 1

MB JVPI Projekto pavadinimas Statytojas PREKYBOS PASKIRTIES PASTATAS. ZUJŪNŲ G. 1, VILNIUS. STATYBOS PROJEKTAS UAB RIVONA Statybos adresas ZUJŪNŲ G. 1 Projekto pavadinimas Statytojas PRKYBOS PSKIRIS PSS. ZUJŪNŲ., ILNIUS. UB RION Statybos adresas ZUJŪNŲ., ILNIUS. Statybos rūšis NUJ SYB Naudojimo paskirtis PRKYBOS Statinio kategorija YPINS Projekto etapas

Detaliau

Microsoft Word - TDP_Virselis

Microsoft Word - TDP_Virselis Projektavimo stadija TECHNINIS PROJEKTAS Kompleksas ALYTAUS PUTINŲ GIMNAZIJOS SPORTO AIKŠTYNO ĮRENGIMAS IR REKONSTRAVIMAS PRITAIKANT ALYTAUS MIESTO BENDRUOMENĖS POREIKIAMS Projekto pavadinimas PUTINŲ GIMNAZIJOS

Detaliau

Microsoft PowerPoint - PREZENTACIJA 05-04_KAUET [Compatibility Mode]

Microsoft PowerPoint - PREZENTACIJA 05-04_KAUET [Compatibility Mode] Daugiaaukštės lengvųjų automobilių saugyklos Sukilėlių pr. 19 b projektiniai pasiūlymai Bendri duomenys Uždaroji akcinė bendrovė EKSPLOIT Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikos

Detaliau

Microsoft Word - A.doc

Microsoft Word - A.doc GYVENAMOJO NAMO (UNIKALUS NR...)... G.,... K.,... R.SAV., STOGO DANGOS KEITIMO PAPRASTOJO REMONTO APRAŠAS PROJEKTO RENGIMO PAGRINDAS: Lietuvos kaimo plėtros 2007 2013 metų programos priemonės Kaimo atnaujinimas

Detaliau

Microsoft Word - TDP_Virselis

Microsoft Word - TDP_Virselis Projektavimo stadija TECHNINIS PROJEKTAS Kompleksas ALYTAUS PANEMUNĖS PAGRINDINĖS MOKYKLOS SPORTO AIKŠTYNO ĮRENGIMAS IR REKONSTRAVIMAS PRITAIKANT ALYTAUS MIESTO BENDRUOMENĖS POREIKIAMS Projekto pavadinimas

Detaliau

Transformatorių pastočių (skirstomųjų punktų) 10 kV linijiniai narveliai

Transformatorių pastočių (skirstomųjų punktų) 10 kV linijiniai narveliai Eil. Nr. PATVIRTINTA AB LESTO 2011 m. rugpjūčio 26 d. Elektros tinklo tarnybos direktoriaus-generalinio direktoriaus pavaduotojo nurodymu Nr. 365 TRANSFORMATORIŲ PASTOČIŲ (SKIRSTOMŲJŲ PUNKTŲ) 10 kv SEMI

Detaliau

DĖL APLINKOS IR SVEIKATOS MOKSLO KOMITETO ĮSTEIGIMO

DĖL APLINKOS IR SVEIKATOS MOKSLO KOMITETO ĮSTEIGIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS ĮSAKYMAS DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRO 011 M. KOVO D. ĮSAKYMO NR. V-199 DĖL LIETUVOS HIGIENOS NORMOS HN 80:011 ELEKTROMAGNETINIS

Detaliau

UAB “Reimpex Kaunas”, Gedimino 43, 3000 Kaunas

UAB “Reimpex Kaunas”, Gedimino 43, 3000 Kaunas Klijai stiklo paketo įklijavimui varčioje blaugelb RC Panaudojimo sritys: Naudojant šiuos klijus įklijuoti stiklo paketui į profilį, pasiekiama RC2 ir RC3 priešįsilaužiminė klasė; Ženkliai pagerina varčios

Detaliau

TECEbox_2017.indd

TECEbox_2017.indd Potinkinės sistemos ĮMŪRIJAMI MODULIAI KAINYNAS 2017 ĮMŪRIJAMI MODULIAI SU SURINKTU IR PILNAI IŠBANDYTU VANDENS BAKELIU puikus sprendimas esant mūrinėms sienoms. Bakelis montuojamas nišoje. Tvirtas, patikimas,

Detaliau

Paslaugų paskirties pastato Subačiaus g. 77, Vilniaus m. rekonstravimo projektas Projektiniai pasiūlymai TURINYS 1. Titulinis lapas 1 psl. 2. Turinys

Paslaugų paskirties pastato Subačiaus g. 77, Vilniaus m. rekonstravimo projektas Projektiniai pasiūlymai TURINYS 1. Titulinis lapas 1 psl. 2. Turinys Paslaugų paskirties pastato Subačiaus g. 77, Vilniaus m. rekonstravimo projektas Projektiniai pasiūlymai TURINYS 1. Titulinis lapas 1 psl. 2. Turinys 2 psl. 3. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų

Detaliau

Įmonės atestato Nr.3305 Turgaus g.5, Šilutė; tel./faks , tel , SKLYPO, ŠILUTĖS R.SAV., ŠILUTĖS

Įmonės atestato Nr.3305 Turgaus g.5, Šilutė; tel./faks , tel , SKLYPO, ŠILUTĖS R.SAV., ŠILUTĖS Įmonės atestato Nr.3305 Turgaus g.5, Šilutė; tel./faks. 8 441 51443, tel. 8 441 61644, 61645 deltosprojektai@siltec.lt SKLYPO, ŠILUTĖS R.SAV., ŠILUTĖS M., M.JANKAUS G.3 DETALUSIS PLANAS Planavimo organizatorius:

Detaliau

LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 204 STRAIPSNIO IR XIX SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 204 STRAIPSNIO IR XIX SKYRIAUS PAKEITIMO ĮSTATYMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTRO Į S A K Y M A S DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTRO 2008 M. BALANDŽIO 24 D. ĮSAKYMO NR. 1V-148 DĖL REGIONINIŲ CENTRŲ KOMPLEKSINĖS PLĖTROS INVESTICINIŲ

Detaliau

MONETA Lietuvos banko kompleksas Žirmūnų g. 151, Vilniuje Aiškinamasis raštas

MONETA Lietuvos banko kompleksas Žirmūnų g. 151, Vilniuje Aiškinamasis raštas MONETA Lietuvos banko kompleksas Žirmūnų g. 151, Vilniuje Aiškinamasis raštas Turinys Įvadas... 3 Urbanistinė idėja... 3 Architektūrinė idėja... 4 Pastato funkcinis suplanavimas... 5 Pastato medžiagiškumas...

Detaliau

VIRSELIS_119.odt

VIRSELIS_119.odt KOMPLEKSAS VILNIAUS MIESTO ISTORINĖ DALIS, VADINAMA NAUJAMIESČIU (KODAS 33653) VILNIAUS SENAMIESTIS (APSAUGOS POZONIS KODAS 16073) VILNIAUS SENOJO MIESTO VIETA SU PRIEMIESČIAIS (KODAS 25504) OBJEKTAS DAUGIABUTIS

Detaliau

PRIEŠGAISRINIS SANDARINIMAS Europos techninį įvertinimą (ETA) gavę ir CE ženklu paženklinti produktai

PRIEŠGAISRINIS SANDARINIMAS Europos techninį įvertinimą (ETA) gavę ir CE ženklu paženklinti produktai PRIEŠGAISRINIS SANDARINIMAS Europos techninį įvertinimą (ETA) gavę ir CE ženklu paženklinti produktai Europos techninis įvertinimas (ETA) ir CE ženklinimas 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojus Europos Sąjungos

Detaliau

PRIEINAMAS TURIZMAS-TURIZMAS VISIEMS UNIVERSALUS DIZAINAS: TEORIJA IR PRAKTIKA

PRIEINAMAS TURIZMAS-TURIZMAS VISIEMS  UNIVERSALUS DIZAINAS: TEORIJA IR PRAKTIKA PRIEINAMAS TURIZMAS-TURIZMAS VISIEMS UNIVERSALUS DIZAINAS: TEORIJA IR PRAKTIKA RAMUNĖ STAŠEVIČIŪTĖ ARCHITEKTĖ KU DOCENTĖ 2018.10.18, KLAIPĖDA UNIVERSALUS DIZAINAS TAI TOKS GAMINIŲ IR APLINKOS KŪRIMAS (PROJEKTAVIMAS),

Detaliau

Kompl. Nr Daugiabučio gyvenamojo namo (6.3) Taikos g. 157B (skl.kad.nr.0101/0028:0050), Vilniuje, Lapas Lapų PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI DOKUMENTŲ I

Kompl. Nr Daugiabučio gyvenamojo namo (6.3) Taikos g. 157B (skl.kad.nr.0101/0028:0050), Vilniuje, Lapas Lapų PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI DOKUMENTŲ I Kompl. Nr.8-0 Daugiabučio gyvenamojo namo (6.) Taikos g. 7B (skl.kad.nr.00/008:000), Vilniuje, Lapas Lapų PROJEKTINIAI PASIŪLYMAI DOKUMENTŲ IR BRĖŽINIŲ SUDĖTIES ŽINIARAŠTIS Eilės Brėžinio žymuo nr. Projekto

Detaliau

Kodas Nuotrauka Schema/ Nuotrauka Aprašymas M-ST1-LMDP Darbo stalas, 1400 x 700 x 740, su LMDP (laminuotos medžio drožlių plokštės) kojomis. Stalvirši

Kodas Nuotrauka Schema/ Nuotrauka Aprašymas M-ST1-LMDP Darbo stalas, 1400 x 700 x 740, su LMDP (laminuotos medžio drožlių plokštės) kojomis. Stalvirši Kodas Nuotrauka Schema/ Nuotrauka Aprašymas M-ST1-LMDP Darbo stalas, 1400 x 700 x 740, su LMDP (laminuotos medžio drožlių plokštės) kojomis. Stalviršis ir kojos 25 mm storio, briauna 2 mm PVC. Kaina 109

Detaliau

Potinkinės sistemos TECEbox Uni TECEbox Uni Kainynas 2019/2020

Potinkinės sistemos TECEbox Uni TECEbox Uni Kainynas 2019/2020 Potinkinės sistemos Kainynas 09/00 5 METŲ atsarginių dalių atsargų garantija* TECEbox MODULIS SU UNI VANDENS BAKELIU Laiko patikrintus modulius su Uni vandens bakeliais galima montuoti prie vientisos sienos,

Detaliau

virselis temperaturiiai

virselis temperaturiiai Deformaciniai profiliai GRINDŲ PROFILIAI TEMPERATŪRINĖMS SIŪLĖMS 490/AL nuo sutrūkinėjimo betonui plečiantis. Tinkamas betoninėms, plytelių, akmens ir t.t. Metalinė profilio konstrukcija, siūlių kraštų

Detaliau

Microsoft Word - BX.doc

Microsoft Word - BX.doc STUMDOMŲ KIEMO VARTŲ AUTOMATIKA 1. Automatika (BX-A / BX-B); 2. Valdymo blokas; 3. Imtuvas; 4. Galinių išjung jų atramos 5. Dantytas b gis; 6. Raktas išjung jas; 7. Lempa; 8. Antena 9. Fotoelementai 10.

Detaliau

Paroc akmens vatos gaminių kainynas

Paroc akmens vatos gaminių kainynas PAROC AKMENS VATOS GAMINIŲ KAINYNAS 2015 Statybinė izoliacija Kiekis je s Lt/ Lt/ Eur/ Eur/ Universalios 8537274 8539435 PAROC extra 50 1220 610 14 10,42 24 250,08 4,83 5,85 1,40 1,69 8537286 8539512 75

Detaliau

CETRIS plokščių naudojimas EN standartus atitinkančiai 9 apsaugai nuo ugnies Net ir geriausių medžiagų naudojimas negarantuoja sistemos tobulumo. Štai

CETRIS plokščių naudojimas EN standartus atitinkančiai 9 apsaugai nuo ugnies Net ir geriausių medžiagų naudojimas negarantuoja sistemos tobulumo. Štai Net ir geriausių medžiagų naudojimas negarantuoja sistemos tobulumo. Štai kodėl objektų rangovams, statybų įmonėms ir ypač statybininkams labai svarbu užtikrinti, kad darbas būtų atliekamas tinkamai ir

Detaliau

Šypsokitės lyjant lietui Stoglatakių ir lietvamzdžių sistema Galeco PVC

Šypsokitės lyjant lietui Stoglatakių ir lietvamzdžių sistema Galeco PVC Šypsokitės lyjant lietui Stoglatakių ir lietvamzdžių sistema Galeco PVC www.galeco.info Stoglatakių ir lietvamzdžių sistema Galeco PVC Naujos kokybės stoglatakiai ir lietvamzdžiai, kuriems gaminti taikoma

Detaliau

TECHNINIAI DUOMENYS Pramoniniai vartai

TECHNINIAI DUOMENYS Pramoniniai vartai TECHNINIAI DUOMENYS Pramoniniai vartai TURINYS 4 BĖGIAI 5...STD 6...LHR-FM 7...LHR-RM 8...STD-RM 9...HL-TM 10...VL-TM 11...HL-MM1 su konsole žemiau montuojamoms spyruoklėms 12...HL-MM2 su konsole žemiau

Detaliau

8 klasė Istorijos standartizuotas testas

8 klasė Istorijos standartizuotas testas 1. Kam viduramžiais valstiečiai turėdavo duoti dešimtinę? A Amatininkams. B Bažnyčiai C Pirkliams. D Miestiečiams. 2. Kaip vadinama liga, kuri viduramžiais buvo išplitusi Europoje? 3. Laikotarpius išdėstykite

Detaliau

UAB VIA PROJECTA Lukiškių g , Vilnius, Lietuva Tel.: ; El. paštas: Statytojas (užsakovas) VILNIAUS MIESTO SAVIVALDY

UAB VIA PROJECTA Lukiškių g , Vilnius, Lietuva Tel.: ; El. paštas: Statytojas (užsakovas) VILNIAUS MIESTO SAVIVALDY UAB VIA PROJECTA Lukiškių g. 3-409, Vilnius, Lietuva Tel.: 865565992; El. paštas: info@viaprojecta.lt Statytojas (užsakovas) VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖ Statytojo (užsakovo) adresas Projekto pavadinimas

Detaliau

RR-GSM_IM_LT_110125

RR-GSM_IM_LT_110125 Retransliatorius RR-GSM Įrengimo instrukcija Draugystės g. 17, LT-51229 Kaunas El. p.: info@trikdis.lt www.trikdis.lt Retransliatorius RR-GSM perduoda priimtus pranešimus į centralizuoto stebėjimo pultą

Detaliau

LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVAS

LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVAS LIETUVOS LITERATŪROS IR MENO ARCHYVAS FONDAS NR. 772 F E L I K S A S V I T A S KŪRYBOS IR VEIKLOS BYLŲ APYRAŠAS NR. 1 CHRONOLOGINĖS RIBOS 1942 1999 M. FELIKSO VITO FONDO NR. 772 KŪRYBOS IR VEIKLOS BYLŲ

Detaliau

PIRKĖJO GIDAS BETYDLIG/RÄCKA/HUGAD Tvirtinimo prie sienų ar lubų detalės ir užuolaidų karnizas DALYS Tvirtinimo prie sienos ar lubų detalė Užuolaidų k

PIRKĖJO GIDAS BETYDLIG/RÄCKA/HUGAD Tvirtinimo prie sienų ar lubų detalės ir užuolaidų karnizas DALYS Tvirtinimo prie sienos ar lubų detalė Užuolaidų k PIRKĖJO GIDAS BETYDLIG/RÄCKA/HUGAD Tvirtinimo prie sienų ar lubų detalės ir užuolaidų karnizas DALYS Tvirtinimo prie sienos ar lubų detalė Užuolaidų karnizo laikiklis Užuolaidų karnizas Antgalis Kampinis

Detaliau

Det_pl_ir_jo_spr

Det_pl_ir_jo_spr 8.1. AIŠKINAMASIS RAŠTAS 8.1.1. ĮVADAS Detaliojo plano organizatorius: Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius, Dariaus ir Girėno g. 1, LT-99133 Šilutė, tel. 8-44179201, faks. 8-44151517.

Detaliau

A108 DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ PASTATŲ (6.3) BOKŠTO G. 21A, VILNIUS, STATYBOS IR REKONSTRUKCIJOS PROJEKTAS ADRESAS: Bokšo g. 21A, Vilnius (kad. Nr. 0101/

A108 DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ PASTATŲ (6.3) BOKŠTO G. 21A, VILNIUS, STATYBOS IR REKONSTRUKCIJOS PROJEKTAS ADRESAS: Bokšo g. 21A, Vilnius (kad. Nr. 0101/ A108 DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ PASTATŲ (6.3) BOKŠTO G. 21A, VILNIUS, STATYBOS IR REKONSTRUKCIJOS PROJEKTAS ADRESAS: Bokšo g. 21A, Vilnius (kad. Nr. 0101/0058:229) STATYBOS RŪŠIS: Rekonstrukcija ir nauja statyba

Detaliau

VERSLO IR VADYBOS TECHNOLOGIJŲ PROGRAMA

VERSLO IR VADYBOS TECHNOLOGIJŲ PROGRAMA PATVIRTINTA Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. ISAK-1790 VERSLO IR VADYBOS TECHNOLOGIJŲ BENDROJI PROGRAMA MOKINIAMS, BESIMOKANTIEMS PAGAL VIDURINIO UGDYMO

Detaliau

Gyvenamųjų namų kvartalo S. Lozoraičio g. 17, Vilniuje projekto konkursas Aiškinamasis raštas

Gyvenamųjų namų kvartalo S. Lozoraičio g. 17, Vilniuje projekto konkursas Aiškinamasis raštas 008800 Gyvenamųjų namų kvartalo S. Lozoraičio g. 17, Vilniuje projekto konkursas Aiškinamasis raštas 00. TURINYS 01 - Idėja 02 - Urbanistiniai sprendiniai 03 - Teritorijos sutvarkymas 04 - Architektūra

Detaliau

1 k. BUTAS Vilniaus m. sav., Šnipiškės, Žalgirio g. Tadas Dapkus tel

1 k. BUTAS Vilniaus m. sav., Šnipiškės, Žalgirio g. Tadas Dapkus tel 1 k. BUTAS Vilniaus m. sav., Šnipiškės, Žalgirio g. Tadas Dapkus tel. +370 650 41 890 Dapkus@vilniaus-turtas.lt Objekto informacija Objektas BUTAS Adresas Vilniaus m. sav., Šnipiškės, Žalgirio g. Plotas

Detaliau

KOMPLEKSAS STADIJA TOMAS METAI U PP I 2016 OBJEKTAS: ALYTAUS NAUJOSIOS G. REKONSTRAVIMAS NUO NAUJOSIOS IR PUTINŲ G. SANKRYŽOS IKI GELEŽINKELIO

KOMPLEKSAS STADIJA TOMAS METAI U PP I 2016 OBJEKTAS: ALYTAUS NAUJOSIOS G. REKONSTRAVIMAS NUO NAUJOSIOS IR PUTINŲ G. SANKRYŽOS IKI GELEŽINKELIO KOMPLEKSAS STADIJA TOMAS METAI U-1270-1 PP I 2016 OBJEKTAS: ALYTAUS NAUJOSIOS G. REKONSTRAVIMAS NUO NAUJOSIOS IR PUTINŲ G. SANKRYŽOS IKI GELEŽINKELIO VIADUKO STATYTOJAS: ALYTAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJA

Detaliau

32 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 13/11 t L EUROPOS BENDRIJŲ OFICIALUSIS LEIDINYS L 366/17 KOMISIJOS DIREKTYVA 1991 m.

32 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 13/11 t L EUROPOS BENDRIJŲ OFICIALUSIS LEIDINYS L 366/17 KOMISIJOS DIREKTYVA 1991 m. 32 LT Europos Sąjungos oficialusis leidinys 13/11 t. 31991L0663 1991 12 31 EUROPOS BENDRIJŲ OFICIALUSIS LEIDINYS L 366/17 KOMISIJOS DIREKTYVA 1991 m. gruodžio 10 d. derinanti su technikos pažanga Tarybos

Detaliau

Kauno menų darželis Etiudas Mgr. Virginija Bielskienė, direktorės pavaduotoja ugdymui, II vad. kategorija, auklėtoja metodininkė Žaidimas pagrindinė i

Kauno menų darželis Etiudas Mgr. Virginija Bielskienė, direktorės pavaduotoja ugdymui, II vad. kategorija, auklėtoja metodininkė Žaidimas pagrindinė i Kauno menų darželis Etiudas Mgr. Virginija Bielskienė, direktorės pavaduotoja ugdymui, II vad. kategorija, auklėtoja metodininkė Žaidimas pagrindinė ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus ir jaunesnio

Detaliau

OBJEKTAS ADRESAS ŽEMĖS SKLYPO KADASTRO NUMERIS UŽSAKOVAS / STATYTOJAS STADIJA STATINIO STATYBOS RŪŠIS STATINIO KATEGORIJA DALYS VIENBUČIO GYVENAMOJO N

OBJEKTAS ADRESAS ŽEMĖS SKLYPO KADASTRO NUMERIS UŽSAKOVAS / STATYTOJAS STADIJA STATINIO STATYBOS RŪŠIS STATINIO KATEGORIJA DALYS VIENBUČIO GYVENAMOJO N OBJEKTAS ADRESAS ŽEMĖS SKLYPO KADASTRO NUMERIS UŽSAKOVAS / STATYTOJAS STADIJA STATINIO STATYBOS RŪŠIS STATINIO KATEGORIJA DALYS VIENBUČIO GYVENAMOJO NAMO, KAUNO R. SAV., KARMĖLAVOS SEN., NAUJASODŽIO K.,

Detaliau

JŪSŲ SAUGUMUI IR RAMYBEI KATALOGAS 2014

JŪSŲ SAUGUMUI IR RAMYBEI KATALOGAS 2014 JŪSŲ SAUGUMUI IR RAMYBEI KATALOGAS 2014 TURINYS Apie MUs VIDAUS DURYS LAUKO DURYS DURYS PAGAL KLIENTO PROJEKTĄ spec. PASKIRTIES DURYS DURŲ GALERIJA DURŲ MODELIAI techninė informacija papildomos detalės

Detaliau

PowerPoint Presentation

PowerPoint Presentation Sisteminės kontrolės priemonės moderniam šilumos tiekimui Vytautas Deksnys KTU multisensorinių sistemų laboratorija Tel. 8698 48828, 0037037 300541 Vytautas.Deksnys@ktu.lt Paskirtis Priemonės yra skirtos

Detaliau

LIETUVOS ARCHEOLOGIJA T. 28, p ISSN MEDININKŲ PILIES ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJIMAI METAIS KAROLIS MEKAS, ALGIRDAS ŽA

LIETUVOS ARCHEOLOGIJA T. 28, p ISSN MEDININKŲ PILIES ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJIMAI METAIS KAROLIS MEKAS, ALGIRDAS ŽA LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2005. T. 28, p. 133-162. ISSN 0207-8694 MEDININKŲ PILIES ARCHEOLOGINIAI TYRINĖJIMAI 1961-1963 METAIS KAROLIS MEKAS, ALGIRDAS ŽALNIERIUS Parašyti šį straipsnį paskatino kelios priežastys.

Detaliau

ATV/UTV GERVĖ INSTRUKCIJA LDH3000lbs LDF3000lbs

ATV/UTV GERVĖ INSTRUKCIJA LDH3000lbs LDF3000lbs ATV/UTV GERVĖ INSTRUKCIJA LDH3000lbs LDF3000lbs Skaitydami šias instrukcijas, pamatysite Įspėjimus ir atsargumo reikalavimus. Kiekvienas pranešimas turi konkretų tikslą. Įspėjimai ir pavojaus nustatymai.

Detaliau

Microsoft Word - montavimo rekomendacijos SIENOS doc

Microsoft Word - montavimo rekomendacijos SIENOS doc 1. Bendroji dalis Įmonėje gaminamos kelių tipų gelžbetoninės sieninės plokštės. Jos skirstomos pagal keletą skirtingų požymių: išorinės ir vidinės sienos, trisluoksnės su termoizoliaciniu sluoksniu viduje,

Detaliau

OBJEKTAS ADRESAS ŽEMĖS SKLYPO KADASTRO NUMERIS UŽSAKOVAS / STATYTOJAS STADIJA STATINIO STATYBOS RŪŠIS STATINIO KATEGORIJA DALYS VIENBUČIŲ GYVENAMŲJŲ N

OBJEKTAS ADRESAS ŽEMĖS SKLYPO KADASTRO NUMERIS UŽSAKOVAS / STATYTOJAS STADIJA STATINIO STATYBOS RŪŠIS STATINIO KATEGORIJA DALYS VIENBUČIŲ GYVENAMŲJŲ N OBJEKTAS ADRESAS ŽEMĖS SKLYPO KADASTRO NUMERIS UŽSAKOVAS / STATYTOJAS STADIJA STATINIO STATYBOS RŪŠIS STATINIO KATEGORIJA DALYS VIENBUČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ KVARTALAS TARP ARIMŲ, TOLMINKIEMIO IR VĖLUVOS GATVĖS

Detaliau

CIVILINĖS AVIACIJOS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIUS Į S A K Y M A S DĖL MĖGĖJIŠKOS KONSTRUKCIJOS ORLAIVIŲ GAMYBOS, JŲ TINKAMUMO SKRAIDYTI NUSTATYMO IR NAU

CIVILINĖS AVIACIJOS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIUS Į S A K Y M A S DĖL MĖGĖJIŠKOS KONSTRUKCIJOS ORLAIVIŲ GAMYBOS, JŲ TINKAMUMO SKRAIDYTI NUSTATYMO IR NAU CIVILINĖS AVIACIJOS ADMINISTRACIJOS DIREKTORIUS Į S A K Y M A S DĖL MĖGĖJIŠKOS KONSTRUKCIJOS ORLAIVIŲ GAMYBOS, JŲ TINKAMUMO SKRAIDYTI NUSTATYMO IR NAUDOJIMO TAISYKLIŲ 2001 m. gruodžio 27 d. Nr. 109 Vilnius

Detaliau

GYVENAMŲJŲ PATALPŲ GARANTIJOS SĄLYGOS QUICK-STEP PARKETO GRINDYS APŽVALGA Gaminys Gyvenamųjų patalpų garantija * ir Click sistema Edge Protect + Surfa

GYVENAMŲJŲ PATALPŲ GARANTIJOS SĄLYGOS QUICK-STEP PARKETO GRINDYS APŽVALGA Gaminys Gyvenamųjų patalpų garantija * ir Click sistema Edge Protect + Surfa GYVENAMŲJŲ PATALPŲ GARANTIJOS SĄLYGOS QUICK-STEP PARKETO GRINDYS APŽVALGA Gaminys Gyvenamųjų patalpų garantija * ir Click sistema Edge Protect + Surface Protect + Komercinės paskirties Massimo Imperio

Detaliau

UAB Archestra, įm.k , Švitrigailos g. 11K-208, LT-03228, Vilnius, tel.nr.: Vizualizacija: Statinio projekto p

UAB Archestra, įm.k , Švitrigailos g. 11K-208, LT-03228, Vilnius, tel.nr.: Vizualizacija: Statinio projekto p U rchestra, įm.k. 300726445, Švitrigailos g. 11K-208, LT-03228, Vilnius, info@archestra.lt, tel.nr.: 8 612 16476 Vizualizacija: Statinio projekto pavadinimas: Statytojas: Statinio kategorija: Statybos

Detaliau

Mercedes-Benz Actros MP PRIEKINIS ŽIBINTAS DB ACTROS(9/96-9/03) (BE POSŪKIO, BE HALOGENO) D.P. PRIEKINIS ŽIBINTAS DB

Mercedes-Benz Actros MP PRIEKINIS ŽIBINTAS DB ACTROS(9/96-9/03) (BE POSŪKIO, BE HALOGENO) D.P. PRIEKINIS ŽIBINTAS DB Mercedes-Benz Actros MP1 5000648 5001089 5003111 5003112 PRIEKINIS ŽIBINTAS DB ACTROS(9/96-9/03) (BE POSŪKIO, BE HALOGENO) D.P. PRIEKINIS ŽIBINTAS DB ACTROS(9/96-9/03) (BE POSŪKIO, BE HALOGENŲ) K.P. PRIEKINIS

Detaliau

Projekto pavadinimas ADMINISTRACINĖS PASKIRTIES PASTATAS PANERIŲ G. 49, VILNIUJE. II ETAPAS Statytojas UAB STAMECHA Statinio adresas Statybos rūšis PA

Projekto pavadinimas ADMINISTRACINĖS PASKIRTIES PASTATAS PANERIŲ G. 49, VILNIUJE. II ETAPAS Statytojas UAB STAMECHA Statinio adresas Statybos rūšis PA rojekto pavadinimas ADMINISTRAINĖS ASKIRTIES ASTATAS ANERIŲ G. 49, VILNIUJE. II ETAAS Statytojas UA STAMEHA Statinio adresas Statybos rūšis ANERIŲ G. 49, VILNIUS (Žemės skl. Kad.Nr. 11/55:91 Vilniaus m.

Detaliau

Microsoft Word - PP_Viršelis

Microsoft Word - PP_Viršelis Įmonės kodas 135900576, Gedimino g. 47-311, 44242 Kaunas, tel.+370 37 206356, faks.+370 37 201070, www.svbcentras.lt, el. paštas: infosvb@takas.lt PROJEKTO PAVADINIMAS: Prieauglio tvarto ir skysto mėšlo

Detaliau

priedai ir pasirenkami prietaisai medienos smulkintuvams designed manufac tur ed denmar k Reliable Chipping

priedai ir pasirenkami prietaisai medienos smulkintuvams designed manufac tur ed denmar k Reliable Chipping priedai ir pasirenkami prietaisai medienos smulkintuvams designed manufac tur ed denmar k Reliable Chipping pritaikykite savo tp medienos smulkintuvą tam darbui, kurį ketinate atlikti Linddana skiria labai

Detaliau

Nexa serija Stūmokliniai ir hidrauliniai dozavimo siurbliai su dviguba diafragma UAB Elega, Žalgirio , Vilnius, LT 08217, Lietuva, Tel:

Nexa serija Stūmokliniai ir hidrauliniai dozavimo siurbliai su dviguba diafragma UAB Elega, Žalgirio , Vilnius, LT 08217, Lietuva, Tel: Nexa serija Stūmokliniai ir hidrauliniai dozavimo siurbliai su dviguba diafragma UAB Elega, Žalgirio 131-211, Vilnius, LT 08217, Lietuva, Tel: +370 5 2 715444; tel./faksas: +370 5 2 715445; mob. tel.:

Detaliau

Aiškinamasis raštas

Aiškinamasis raštas 419749 Aiškinamasis raštas IDĖJA: Neringa ypatingas kraštas, pasižymintis unikaliu natūraliu ir dirbtiniu kraštovaizdžiu. Čia kaip niekur kitur jaučiamas žmogaus ir gamtos suartėjimas. Nidos turizmo ir

Detaliau

ISSN ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS X KULTŪRINIAI SAITAI ABIPUS NEMUNO: MAŽOSIOS LIETUVOS REIKŠMĖ DIDŽIAJAI LIETUVAI SPAUDOS DRAU

ISSN ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS X KULTŪRINIAI SAITAI ABIPUS NEMUNO: MAŽOSIOS LIETUVOS REIKŠMĖ DIDŽIAJAI LIETUVAI SPAUDOS DRAU ISSN 1392-4095 ACTA HISTORICA UNIVERSITATIS KLAIPEDENSIS X KULTŪRINIAI SAITAI ABIPUS NEMUNO: MAŽOSIOS LIETUVOS REIKŠMĖ DIDŽIAJAI LIETUVAI SPAUDOS DRAUDIMO METAIS (1864-1904) KLAIPĖDOS UNIVERSITETO BALTIJOS

Detaliau

Microsoft Word - Ak noretum grizti v04.docx

Microsoft Word - Ak noretum grizti v04.docx Laimutės Kisielienės choreografija Jūratės Baltramiejūnaitės muzika, Bernardo Brazdžionio žodžiai PAKEITIMAI 2015/08/09 Originalas išdalintas šokių kursuose 2015/09/01 Pakeitimai padaryti po šokių kursų

Detaliau