PARENGTA LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS LIETUVOS APELIACINIO TEISMO TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Transkriptas

1 2019 m. gruodis 1

2 PARENGTA LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS IR LIETUVOS APELIACINIO TEISMO TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais. Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje curia.europa.eu. 2

3 TURINYS I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS... 4 DĖL TEISĖS Į VEIKSMINGĄ TEISMINĘ GYNYBĄ m. gruodžio 5 d. sprendimas Centraal Justitieel Incassobureau, Ministerie van Veiligheid en Justitie (CJIB) (C-671/18)... 4 DĖL EUROPOS AREŠTO ORDERIO, IŠDUOTO VALSTYBĖS NARĖS PROKURATŪROS BAUDŽIAMOJO PERSEKIOJIMO VYKDYMO TIKSLAIS m. gruodžio 12 d. sprendimas sujungtose bylose JR ir YC (C-566/19 PPU, C-626/19 PPU) m. gruodžio 12 d. sprendimas XD (C-625/19 PPU)... 7 DĖL EUROPOS AREŠTO ORDERIO, IŠDUOTO VALSTYBĖS NARĖS PROKURATŪROS BAUSMĖS VYKDYMO TIKSLU m. gruodžio 12 d. sprendimas ZB (C-627/19 PPU)... 9 II. ORO KELEIVIŲ TEISIŲ APSAUGA m. gruodžio 19 d. sprendimas Niki Luftfahrt (C-532/18) III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA m. gruodžio 17 d. nutartis B & L Elektrogeräte (C-465/19) m. gruodžio 19 d. sprendimas Home Credit Slovakia (C-290/19) m. gruodžio 5 d. sprendimas sujungtose bylose EVN Bulgaria Toplofikatsia (C-708/17 ir C-725/17) IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA m. gruodžio 11 d. sprendimas Asociaţia de Proprietari bloc M5A-ScaraA (C-708/18) V. CIVILINIS PROCESAS m. gruodžio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Bondora (C-453/18 ir C-494/18) m. gruodžio 4 d. sprendimas Tiger ir kt. (C-493/18)

4 I. BAUDŽIAMOJI TEISĖ IR BAUDŽIAMASIS PROCESAS DĖL TEISĖS Į VEIKSMINGĄ TEISMINĘ GYNYBĄ 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas Centraal Justitieel Incassobureau, Ministerie van Veiligheid en Justitie (CJIB) (C-671/18) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė Teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Tarpusavio pripažinimas Finansinės baudos Nepripažinimo ir nevykdymo pagrindai Pamatinis sprendimas 2005/214/TVR Sprendimas, priimtas valstybės narės institucijos, remiantis transporto priemonės registracijos duomenimis Suinteresuotojo asmens susipažinimas su skirtomis baudomis ir galimybės apskųsti Teisė į veiksmingą teisminę gynybą 2017 m. lapkričio 9 d. Centrinė baudų išieškojimo tarnyba Nyderlandų Karalystės saugumo ir teisingumo ministerijos padalinys, iš esmės atsakingas už baudų, skirtų už kelių eismo taisyklių pažeidimus, išieškojimą, priėmė sprendimą, kuriuo Z. P. skyrė 232 Eur baudą už Kelių eismo kodekso pažeidimą, padarytą Lenkijoje jo vardu įregistruotos transporto priemonės vairuotojo. Vadovaujantis Kelių eismo kodekso 5 straipsniu, jei neįrodyta kitaip, atsakomybė tenka asmeniui, kurio vardu transporto priemonė buvo įregistruota. Sprendimas skirti baudą įteiktas, jį įmetus į Z. P. pašto dėžutę; šiame sprendime nurodyta, jog Z. P. turi teisę pateikti skundą vėliausiai iki tų pačių metų gruodžio 21 d. Skundo pateikimo terminas pradėtas skaičiuoti ne nuo šio sprendimo gavimo, bet nuo jo priėmimo dienos. Sprendimas įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 21 d m. gegužės 24 d. Centrinė baudų išieškojimo tarnyba kreipėsi į Kulmo apylinkės teismą, prašydama pripažinti ir vykdyti 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimą. Teisme Z. P. tvirtino, kad ginčijamo pažeidimo dieną jis buvo pardavęs transporto priemonę ir apie tai informavęs savo draudiką; apie tai transporto priemonės registravimo institucijos neinformavo; sprendimo siuntimo forma ir turinys jam buvo nesuprantami ir jis nežinojo, jog įteiktas dokumentas buvo oficialus. Kadangi Z. P. taip pat nurodė, kad nežinojo, kada 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas jam buvo įteiktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė Centrinės baudų išieškojimo tarnybos jam nurodyti šią datą, tačiau minėta institucija tokios informacijos neturėjo. Teismui kilo klausimų, ar 2005 m. vasario 24 d. Tarybos pamatinis sprendimas 2005/214/TVR dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms, iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, suteikia galimybę taikyti skirtingą požiūrį į nubaustus asmenis, atsižvelgiant į tai, ar baudos skiriamos už administracinius pažeidimus, baudžiamuosius nusižengimus arba nusikaltimus; taip pat ar bauda, skirta remiantis transporto priemonės registracijos numeriu ir informacija, gauta pagal tarpvalstybinę keitimosi transporto priemonių registracijos duomenimis sistemą, atitinka principą, pagal kurį Lenkijos teisėje pripažįstama tik asmeninė baudžiamoji atsakomybė. Teisingumo Teismas sprendė, ar pagal Pamatinį sprendimą 2005/214/TVR teismui suteikiama teisė atsisakyti vykdyti priėmusios valstybės institucijos, kuri nėra teismas, sprendimą nustačius, kad jis buvo įteiktas pažeidžiant šalies teisę į veiksmingą teisminę gynybą, taip pat ar atsisakymas vykdyti sprendimą gali būti grindžiamas tuo, kad, nors ir buvo laikomasi sprendimą priėmusioje valstybėje galiojančių procedūrų, susijusių su įteikimu ir terminais, numatytais siekiant apskųsti sprendimą, nurodytą Pamatinio sprendimo 1 straipsnio a punkto II ir III papunkčiuose, sprendimo vykdymo valstybėje gyvenančiai šaliai per procedūrą, vykusią iki bylos nagrinėjimo teisme, nebuvo užtikrinta reali ir veiksminga galimybė apginti savo teises, nesant pakankamai laiko tinkamai sureaguoti į įteiktą sprendimą, kuriuo skiriama bauda. Taip pat ar pagal Pamatinio sprendimo 3 straipsnio nuostatas asmenims, kuriems skiriama bauda, suteikiamos teisinės gynybos apimtis gali priklausyti nuo to, ar bauda skiriama už administracinį pažeidimą, baudžiamąjį nusižengimą ar nusikaltimą. Ar atsižvelgiant į tikslus ir principus, nustatytus Pamatiniame sprendime, įskaitant jo 3 straipsnį, turi būti vykdomi neteisminių institucijų sprendimai, priimti remiantis sprendimą priėmusios valstybės teisės aktų nuostatomis, pagal kurias atsakomybė už kelių eismo taisyklių pažeidimą tenka 4

5 asmeniui, kurio vardu yra registruota transporto priemonė, taigi sprendimai, priimami remiantis vien informacija, gauta pagal tarpvalstybinę keitimosi transporto priemonių registracijos duomenimis sistemą, netaikant jokios tyrimo procedūros, įskaitant faktinio pažeidėjo nustatymo procedūrą. Teisingumo Teismas pasisakė, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Pamatinio sprendimo bendra struktūra, reiškia, kad valstybės narės privalo pripažinti pagal Pamatinio sprendimo 4 straipsnį perduotą sprendimą skirti finansinę baudą be jokių kitų formalumų ir nedelsdamos imtis visų jam įvykdyti būtinų priemonių, atsisakymo pripažinti ir vykdyti tokį sprendimą pagrindai turi būti aiškinami siaurai. Prie Centrinės baudų išieškojimo tarnybos prašymo teismui pripažinti ir vykdyti sprendimą, kuriuo Z. P. skirta bauda už kelių eismo taisyklių pažeidimą, buvo pridėtas liudijimas ir sprendimas skirti baudą. Liudijime nurodyta, kad suinteresuotas asmuo turėjo galimybę kreiptis į teismą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas, kuriuo Z. P. skirta bauda, buvo įteiktas pagal Nyderlandų teisę ir kad jame buvo informuota apie teisę jį apskųsti ir apie tai, kad skundas turi būti pateiktas vėliausiai iki tų pačių metų gruodžio 21 d. Pažymėtina, kad Pamatiniame sprendime yra nuoroda, kad valstybėms narėms yra palikta galimybė spręsti, kaip suinteresuotą asmenį informuoti apie jo teisę apskųsti sprendimą, tokio apskundimo terminą ir šio termino eigos pradžią, su sąlyga, kad sprendimas įteikiamas tinkamai ir užtikrinama teisė į gynybą. Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimas, kuriuo Z. P. skirta bauda, buvo įteiktas pagal Nyderlandų teisę ir jame buvo informacija apie teisę jį apskųsti ir apie tai, kad skundas turi būti pateiktas iki tam tikros datos. Tinkamo sprendimų gavimo užtikrinimas, t. y. jų įteikimas suinteresuotam asmeniui, taip pat pakankamo laiko apskųsti tokius sprendimus ir parengti skundą suteikimas patenka į reikalavimą paisyti teisės į veiksmingą teisminę gynybą. Nagrinėjamu atveju kyla abejonių dėl tikslios 2017 m. lapkričio 9 d. sprendimo įteikimo datos, nes sprendimas įteiktas įmetant jį į adresato pašto dėžutę, taigi ir dėl datos, nuo kurios jo adresatas galėjo pasinaudoti galimybe apskųsti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar suinteresuotasis asmuo galėjo susipažinti su sprendimu, kuriuo jam skirta bauda, turėjo pakankamai laiko pasirengti gynybai. Jeigu išnagrinėjusi turimą informaciją vykdančiosios valstybės narės kompetentinga institucija konstatuotų, kad Pamatinio sprendimo 4 straipsnyje numatytas liudijimas suteikia pagrindo manyti, kad galėjo būti pažeistos pagrindinės teisės ir pagrindiniai teisės principai, ji gali atsisakyti pripažinti ir vykdyti perduotą sprendimą. Tačiau prieš tai ji turi prašyti sprendimą priėmusios valstybės narės institucijos pateikti visą būtiną informaciją, o ši ją suteikti privalo. Iš Pamatinio sprendimo 1 straipsnio matyti, kad sprendimą skirti finansinę baudą gali priimti ne tik valstybės narės teismas dėl nusikalstamos veikos pagal šios valstybės narės teisę, bet ir kita jos institucija tiek dėl nusikalstamos veikos, tiek dėl kitų pagal sprendimą priėmusios valstybės nacionalinę teisę baudžiamų veikų, jeigu jomis pažeidžiamos teisės normos, esant sąlygai, kad abiem atvejais suinteresuotas asmuo turės galimybę kreiptis į teismą. Tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjama bauda yra administracinė, neturi jokios įtakos pareigoms, kurios tenka kompetentingoms vykdančiosios valstybės narės institucijoms. Teisingumo Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu Falk prieš Nyderlandus, kuriame buvo pripažinta, kad Nyderlandų kelių eismo kodekso 5 straipsnis atitinka nekaltumo prezumpcijos principą, nes asmuo, kuriam pagal šį straipsnį skirta bauda, gali užginčyti tokį sprendimą teisme, turinčiame neribotą jurisdikciją nagrinėti šį klausimą, ir kad vykstant tokiam procesui iš atitinkamo asmens neatimamos visos gynybos priemonės, nes jis gali pateikti argumentus, grindžiamus Kelių eismo kodekso 8 straipsniu. Nyderlandų kelių eismo kodekse numatyta atsakomybės prezumpcija gali būti nuginčijama. Taigi kompetentinga vykdančiosios valstybės narės institucija negali atsisakyti pripažinti ir vykdyti sprendimą, kuriuo skirta finansinė bauda už kelių eismo taisyklių pažeidimus, jeigu tokia bauda skirta asmeniui, kurio vardu įregistruota atitinkama transporto priemonė, remiantis sprendimą priėmusios valstybės narės nacionalinės teisės akte numatyta atsakomybės prezumpcija, esant sąlygai, kad ši prezumpcija gali būti paneigta. 5

6 Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= DĖL EUROPOS AREŠTO ORDERIO, IŠDUOTO VALSTYBĖS NARĖS PROKURATŪROS BAUDŽIAMOJO PERSEKIOJIMO VYKDYMO TIKSLAIS 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimas sujungtose bylose JR ir YC (C-566/19 PPU, C-626/19 PPU) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Europos arešto orderis Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalis Sąvoka išduodančioji teisminė institucija Kriterijai Europos arešto orderis, valstybės narės prokuratūros išduotas baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais 2019 m. balandžio 24 d. Prancūzijos Respublikos prokuroras išdavė Europos arešto orderį (toliau ir EAO) tam, kad būtų vykdomas JR, įtariamo dalyvavimu darant nusikaltimus, susijusius su nusikalstamu susivienijimu, baudžiamasis persekiojimas. Šis EAO buvo išduotas vykdant nutartį skirti suėmimą, kurią tą pačią dieną priėmė Liono apygardos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas. Remiantis EAO, 2019 m. balandžio 24 d. JR buvo suimtas Liuksemburge. Tačiau 2019 m. balandžio 25 d. Liuksemburgo apygardos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuriam JR buvo pristatytas, paleido jį, nes manė, kad faktinės aplinkybės EAO nurodytos labai glaustai ir neleidžia jam suprasti JR inkriminuojamų nusikalstamų veikų pobūdžio. Prokuroras kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad JR turi būti perduotas Prancūzijos valdžios institucijoms. Liuksemburgo apygardos teismas nutarė, kad neturi jurisdikcijos nagrinėti JR pateiktą prašymą pripažinti minėtą EAO negaliojančiu, ir patenkino prašymą perduoti jį Prancūzijos valdžios institucijoms. Dėl šios nutarties JR pateikė apeliacinį skundą tvirtindamas, kad Prancūzijoje prokurorai negali būti laikomi išduodančiąja teismine institucija, nes vykdomoji valdžia gali jiems duoti netiesioginių nurodymų. Šiomis aplinkybėmis apeliacinis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą m. kovo 27 d. Respublikos prokuroras prie Tūro apygardos teismo išdavė EAO tam, kad būtų vykdomas YC, įtariamo Prancūzijoje dalyvavus ginkluotame užpuolime, baudžiamasis persekiojimas. Orderis išduotas, vykdant nutartį skirti suėmimą, kurią tą pačią dieną priėmė apygardos teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas. YC 2019 m. balandžio 5 d. buvo suimtas Nyderlanduose. Tą pačią dieną Amsterdamo apylinkės teismui buvo pateiktas prašymas išnagrinėti EAO. Teismui kilo klausimas, ar iki tikrojo prokuratūros sprendimo išduoti EAO, teismo atliekamas galimo tokio orderio išdavimo proporcingumo vertinimas atitinka reikalavimus, nustatytus 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punkte. Teisingumo Teismas aiškinosi, ar pagal Prancūzijos teisę kompetentinga Prancūzijos prokuratūra prie ikiteisminio tyrimo ar bylą nagrinėjančio teismo gali būti laikoma EAO išduodančiąja teismine institucija, kaip tai suprantama pagal 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalį, jeigu ji, privalėdama tikrinti, ar laikomasi būtinų EAO išdavimo sąlygų, ir nagrinėti, ar toks išdavimas proporcingas atsižvelgiant į baudžiamosios bylos aplinkybes, kartu yra baudžiamąjį persekiojimą toje pačioje byloje vykdanti institucija. Taip pat Teismas išaiškino laikymosi EAO išdavimo baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais sąlygas. Teisingumo Teismas priminė, kad sąvoka išduodančioji teisminė institucija, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, gali apimti valstybės narės institucijas, kurios nebūtinai yra teisėjai ar teismai, bet dalyvauja vykdant toje valstybėje narėje baudžiamąjį teisingumą ir vykdydamos EAO išdavimo funkcijas veikia nepriklausomai; dėl šio nepriklausomumo reikalaujama, kad egzistuotų veiklos nuostatai ar organizacinio pobūdžio taisyklės, pagal kurias, priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį, išduodančiajai teisminei institucijai nekiltų jokios rizikos, kad, be kita ko, gali būti duotas konkretus vykdomosios valdžios 6

7 nurodymas. Išduodančioji teisminė institucija, kaip ji suprantama pagal minėtą nuostatą, apima už valstybinio kaltinimo palaikymą atsakingus valstybės narės prokurorus, kuriems vadovauja ir kuriuos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, jeigu jų statusas užtikrina jiems nepriklausomumą išduodant EAO. Teisingumo Teismas, remdamasis sprendime OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) pateiktais išaiškinimais, pabrėžė, kad išduodančioji teisminė institucija turi kontroliuoti, ar laikomasi būtinų išdavimo sąlygų ir, atsižvelgdama į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus, taip pat nerizikuodama, kad jai gali būti duoti nurodymai iš išorės, be kita ko, iš vykdomosios valdžios, nagrinėja, ar toks išdavimas yra proporcingas. Skundas dėl sprendimo išduoti EAO, priimto valdžios institucijos, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą ir, kaip reikalaujama, būdama nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, nėra teismas, skirtas užtikrinti, kad šio orderio išdavimo baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais reikalavimų ir, be kita ko, jo proporcingumo kontrolė atliekama laikantis procedūros, kuri atitinka su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus. Teisė pateikti atskirą skundą dėl kitos teisminės institucijos nei teismas priimto sprendimo išduoti EAO yra tik viena galimybė užtikrinti teisminės gynybos veiksmingumą. Pagal Prancūzijos teisės sistemą EAO išdavimas siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą būtinai grindžiamas teismo, paprastai ikiteisminio tyrimo teisėjo, nutartimi skirti suėmimą. Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso įstatymą, jei prašomas perduoti asmuo slapstosi arba gyvena už Prancūzijos teritorijos ribų, ikiteisminio tyrimo teisėjas, susipažinęs su Respublikos prokuroro nuomone, gali nutarti skirti jam suėmimą, jei už veiką numatyta laisvės atėmimo arba sunkesnė bausmė. Pagal Prancūzijos baudžiamojo proceso įstatymą galima paduoti skundą dėl sprendimo išduoti EAO pripažinimo negaliojančiu. Tokį skundą, kuris leidžia proceso šalims įgyvendinti savo teises, įmanoma pateikti iki ikiteisminio tyrimo pabaigos. Jei EAO išduodamas dėl asmens, kuris dar nėra proceso šalis, jis galės pateikti skundą dėl EAO pripažinimo negaliojančiu po jo faktinio perdavimo ir pristatymo pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Prokuratūros sprendimo išduoti EAO proporcingumo teisminė kontrolė gali būti atliekama iš anksto ar net beveik tuo pačiu metu, kai sprendimas priimamas, taip pat jau išdavus EAO. Tokia sistema atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą. Teisingumo Teismas sprendė, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka išduodančioji teisminė institucija, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima už valstybinio kaltinimo palaikymą atsakingus valstybės narės prokurorus, kuriems vadovauja ir kuriuos kontroliuoja jų tiesioginiai vadovai, jeigu jų statusas užtikrina jiems nepriklausomumą išduodant EAO, be kita ko, nuo vykdomosios valdžios. Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad veiksmingos teisminės gynybos, kuri turi būti garantuojama asmeniui, kurio baudžiamojo persekiojimo tikslais yra išduotas EAO, reikalavimai yra įvykdyti, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisės aktus teismas šioje valstybėje narėje kontroliuoja šio orderio išdavimo sąlygas ir, be kita ko, jo proporcingumą. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= m. gruodžio 12 d. sprendimas XD (C-625/19 PPU) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Europos arešto orderis Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalis Sąvoka išduodančioji teisminė institucija Kriterijai Europos arešto orderis, valstybės narės prokuratūros išduotas baudžiamojo persekiojimo vykdymo tikslais 7

8 2019 m. gegužės 27 d. Švedijos prokuratūra išdavė Europos arešto orderį (toliau ir EAO), siekdama vykdyti XD, įtariamo kaip nusikalstamo susivienijimo narys, dalyvavęs darant teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą narkotinėmis medžiagomis, pažeidimus kelių valstybių, įskaitant Švediją, teritorijoje, baudžiamąjį persekiojimą. EAO buvo išduotas vykdant tą pačią dieną Geteborgo teismo priimtą nutartį skirti suėmimą m. gegužės 28 d. XD, remiantis EAO, buvo sulaikytas Nyderlanduose m. gegužės 29 d. prokuratūra kreipėsi į teismą Amsterdame dėl EAO nagrinėjimo. Teismui kilo klausimas, ar prokuroras, kuris dalyvauja vykdant teisingumą išduodančiojoje valstybėje narėje, atlikdamas savo su EAO išdavimu tiesiogiai susijusias užduotis, veikia nepriklausomai ir išdavė EAO, laikytinas išduodančiąja teismine institucija, kaip ji suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį, kai išduodančiosios valstybės narės teismas patikrino EAO išdavimo sąlygas, visų pirma jo proporcingumą, prieš šiam prokurorui priimant sprendimą išduoti EAO. Teisingumo Teismas, cituodamas 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C-508/18 ir C-82/19 PPU, priminė, kad EAO sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis asmeniui, kurį prašoma perduoti, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti, gynyba; prie pirmo lygio teisminės gynybos, numatytos priimant sprendimą išduoti EAO, prisideda antro lygio teisminė gynyba, kurią reikia užtikrinti išduodant EAO; tam tikromis aplinkybėmis šis orderis gali būti išduotas praėjus trumpam laikotarpiui po nacionalinio teismo sprendimo priėmimo. Jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti EAO patikėta institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus. Valstybės narės turi užtikrinti, kad jų teisės sistemose būtų veiksmingai užtikrintas Pagrindų sprendime 2002/584 reikalaujamas teisminės gynybos lygis, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, nustatydamos proceso taisykles, kurias jos įgyvendina ir kurios skirtingose sistemose gali skirtis. Teisė pateikti atskirą skundą dėl kitos teisminės institucijos nei teismas priimto sprendimo išduoti EAO yra tik viena galimybė. Pagrindų sprendimu 2002/584 valstybei narei nesudaroma kliūčių taikyti savo EAO išdavimo procedūros taisyklių tiek, kiek tai neprieštarauja šio Pagrindų sprendimo tikslui ir iš jo išplaukiantiems reikalavimams. Švedijoje pagal EAO prašomas perduoti asmuo turi teisę be jokių laiko apribojimų pateikti skundą dėl nutarties taikyti jam suėmimą, net ir po to, kai buvo išduotas EAO ir jis suimtas vykdančiojoje valstybėje narėje. Jeigu skundžiama nutartis skirti suėmimą panaikinama, EAO automatiškai pripažįstamas negaliojančiu, nes jis išduotas remiantis tokia nutartimi. Bet kuris aukštesnės instancijos teismas, kuriam pateiktas apeliacinis skundas dėl nutarties skirti suėmimą, taip pat atlieka EAO išdavimo proporcingumo vertinimą. Taigi net ir nesant atskiros teisių gynimo priemonės dėl prokuroro sprendimo išduoti EAO, dėl jo išdavimo sąlygų, be kita ko, jo proporcingumo teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje gali būti atliekama prieš jį priimant arba tuo pačiu metu, kai jis priimamas, taip pat vėliau. Tokia sistema atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą. Teisingumo Teismas sprendė, kad Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad veiksmingos teisminės gynybos, garantuojamos asmeniui, dėl kurio baudžiamojo persekiojimo tikslais išduotas EAO, reikalavimai yra įvykdyti, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisės aktus teismas šioje valstybėje narėje kontroliuoja šio orderio išdavimo sąlygas ir, be kita ko, jo proporcingumą. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu A41EE?text=&docid=221513&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&ci d=

9 DĖL EUROPOS AREŠTO ORDERIO, IŠDUOTO VALSTYBĖS NARĖS PROKURATŪROS BAUSMĖS VYKDYMO TIKSLU 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimas ZB (C-627/19 PPU) Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra Policijos ir teismų bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose Europos arešto orderis Pagrindų sprendimas 2002/584/TVR 6 straipsnio 1 dalis Sąvoka išduodančioji teisminė institucija Kriterijai Europos arešto orderis, valstybės narės prokuratūros išduotas bausmės vykdymo tikslu 2019 m. balandžio 24 d. Briuselio Karališkasis prokuroras pateikė Europos arešto orderį (toliau ir EAO) dėl ZB tam, kad būtų įvykdytas 2019 m. vasario 7 d. Briuselio pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo ZB buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Belgijos teisės aktuose, susijusiuose su EAO, nenumatyta galimybė pareikšti atskirą skundą dėl sprendimo išduoti tokį orderį m. gegužės 3 d. asmuo buvo sulaikytas Nyderlanduose, remiantis šiuo EAO; tą pačią dieną Nyderlandų prokuratūra kreipėsi į Amsterdamo teismą dėl minėto EAO išnagrinėjimo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė išsiaiškinti, ar 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR turi būti aiškinamas kaip draudžiantis valstybės narės įstatymą, pagal kurį, nors įgaliojimai išduoti EAO bausmės vykdymo tikslu suteikiami institucijai, kuri, dalyvaudama šios valstybės narės teisingumo vykdyme, nėra teismas, nenumatyta, kad dėl šios institucijos sprendimo išduoti EAO galima pateikti skundą teismui. Teisingumo Teismas priminė, kad tarpusavio pasitikėjimo principas, be kita ko, reikalauja, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išskyrus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šios teisės pripažintų pagrindinių teisių. Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 nuostatas valstybės narės gali atsisakyti vykdyti EAO tik jo 3 straipsnyje numatytais privalomo nevykdymo atvejais ir 4 bei 4 a straipsniuose numatytais neprivalomo nevykdymo atvejais. Be to, vykdančioji teisminė institucija EAO vykdymą gali susieti tik su minėto pagrindų sprendimo 5 straipsnyje nurodytomis sąlygomis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iš Belgijos valdžios institucijų pagrindinėje byloje pateiktos informacijos matyti, kad Belgijoje prokurorai atitinka reikalavimus, kylančius iš 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) (C-508/18 ir C-82/19 PPU) 51 ir 75 punktų, kad būtų kvalifikuojami kaip išduodančioji teisminė institucija, nes jie dalyvauja vykdant šios valstybės narės baudžiamąjį teisingumą ir veikia nepriklausomai, vykdydami su EAO susijusias funkcijas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, atsižvelgiant į 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) 75 punktą, ar sprendimą išduoti EAO bausmės vykdymo tikslu turi būti galima apskųsti išduodančios valstybės narės teismui. EAO sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis asmeniui, prašomam perduoti pagal EAO, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti, gynyba; prie pirmojo lygio teiminės gynybos, numatytos priimant sprendimą išduoti EAO, prisideda antrojo lygio teisminė gynyba išduodančioji teisminė institucija patikrina, ar laikomasi būtinų EAO išdavimo sąlygų, ir objektyviai, atsižvelgdama į visus įrodymus ir nerizikuodama, kad jos sprendimų priėmimo įgaliojimams būtų daroma įtaka iš išorės, be kita ko, vykdomosios valdžios, gaunant pavedimus ar nurodymus, išnagrinėja, ar toks išdavimas yra proporcingas. Jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti EAO patikėta institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus. Šiuo atveju, skirtingai nuo situacijų, dėl kurių buvo priimti 2019 m. gegužės 27 d. sprendimas OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros) ir 2019 m. gegužės 27 d. sprendimas PF (Lietuvos generalinis prokuroras), susiję su EAO, išduotais baudžiamojo persekiojimo 9

10 vykdymo tikslu, pagrindinė byla susijusi su EAO, išduotu bausmės vykdymo tikslu. Esant tokiai situacijai, teisminė kontrolė, kuri nurodyta 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), atitinkanti būtinybę užtikrinti pagal EAO prašomam perduoti asmeniui veiksmingą teisminę gynybą, atliekama priimant vykdytiną teismo sprendimą. Ankstesnis teismo procesas, per kurį nusprendžiama dėl prašomo perduoti asmens kaltės, leidžia vykdančiajai teisminei institucijai daryti prielaidą, kad sprendimas išduoti EAO bausmės vykdymo tikslu priimtas po nacionalinio proceso, per kurį asmuo, dėl kurio priimtas vykdytinas teismo sprendimas, pasinaudojo visomis garantijomis, suteikiamomis priimant tokio pobūdžio sprendimą, be kita ko, kylančiomis iš pagrindinių teisių ir pagrindinių teisės principų, nurodytų Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 3 dalyje. Kai EAO išduodamas bausmės vykdymo tikslu, jo proporcingumas kyla iš paskelbto apkaltinamojo nuosprendžio. Teisingumo Teismas sprendė, kad Pagrindų sprendimas 2002/584 turi būti aiškinamas taip, kad jam neprieštarauja valstybės narės teisės aktas, pagal kurį, nors kompetencija išduoti EAO bausmės vykdymo tikslu suteikiama institucijai, kuri, dalyvaudama vykdant tos valstybės narės baudžiamąjį teisingumą, pati nėra teismas, nenumatyta, kad dėl šios institucijos sprendimo išduoti EAO teismui galima pateikti skundą. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= II. ORO KELEIVIŲ TEISIŲ APSAUGA 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas Niki Luftfahrt (C-532/18) Oro transportas Monrealio konvencija 17 straipsnio 1 dalis Oro vežėjų atsakomybė nelaimingų atsitikimų atveju Sąvoka nelaimingas atsitikimas Skrendantis orlaivis Ant atlenkiamo sėdynės staliuko padėto kavos puodelio turinio išsiliejimas Keleivio sužalojimas Ginčas kilo tarp GN, pagal įstatymą atstovaujamos jos tėvo HM, ir ZU, oro transporto bendrovės Niki Luftfahrt GmbH bankroto administratoriaus, dėl GN prašymo atlyginti nuostolius, kuriuos ji patyrė dėl nuplikymų, patirtų per Niki Luftfahrt vykdomą skrydį. Byloje nustatyta, kad ieškovė GN, kuriai tuo metu buvo 6 metai, skrido orlaiviu su savo tėvu HM; jie sėdėjo šalia. Šį skrydį tarp Maljorkos (Ispanija) ir Vienos (Austrija) vykdė Niki Luftfahrt. Per skrydį HM gavo karštos kavos puodelį, kuris nuslydo nuo priešais HM esančio atlenkiamo staliuko ir išsiliejo ant dešiniosios GN šlaunies ir krūtinės; dėl to GN patyrė antrojo laipsnio nudegimą. Nepavyko nustatyti, ar kavos puodelio turinys išsiliejo dėl atlenkiamo staliuko, ant kurio jis buvo padėtas, defekto, ar dėl lėktuvo vibracijos. Ieškovė, pagal įstatymą atstovaujama tėvo, pateikė vežėjui, kuriam dabar iškelta bankroto byla, 1999 m. gegužės 28 d. Monrealyje sudarytos Konvencijos dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo (toliau Monrealio konvencija) 17 straipsnio 1 dalimi grindžiamą prašymą atlyginti jai 8500 Eur žalą. ESTT sprendė ar Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka nelaimingas atsitikimas apima situaciją, kai daiktas, naudojamas teikiant keleiviams paslaugą, sužaloja keleivį, ir nereikia aiškintis, ar šį nelaimingą atsitikimą lemia skrydžiams tipiška rizika. Iš Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog tam, kad kiltų vežėjo atsakomybė, keleivio gyvybės atėmimo ar kūno sužalojimo įvykis turi būti kvalifikuojamas kaip nelaimingas atsitikimas ir jis turi įvykti orlaivyje arba vykdant įlaipinimo ar išlaipinimo veiksmus. Be to, remiantis Monrealio konvencijos preambulės trečia pastraipa valstybės, šios konvencijos šalys, suprasdamos būtinybę užtikrinti tarptautinio vežimo oru vartotojų interesų apsaugą ir teisingos kompensacijos, paremtos restitucijos principu, būtinybę, nusprendė nustatyti oro vežėjų atsakomybės be kaltės sistemą. Vis dėlto tokia atsakomybės be kaltės sistema reiškia, 10

11 kad turi būti išlaikyta reikiama interesų pusiausvyra, ypač kiek tai susiję su oro vežėjų ir keleivių interesais. Dėl šios priežasties Monrealio konvencijoje, siekiant išlaikyti tokią pusiausvyrą, tam tikrais atvejais numatytas atleidimas nuo vežėjo atsakomybės arba ribojama jam tenkanti pareiga atlyginti žalą. Iš tiesų šios konvencijos 20 straipsnyje numatyta, kad jeigu vežėjas įrodo, kad žalos priežastis buvo arba ją lėmė keleivio neatsargumas, kitas neteisėtas veikimas arba neveikimas, vežėjas visiškai ar iš dalies atleidžiamas nuo atsakomybės šio keleivio atžvilgiu. Be to, iš minėtos konvencijos 21 straipsnio 1 dalies matyti, kad oro vežėjas negali išvengti atsakomybės arba ją riboti už žalą, kuri atsirado pagal minėtos konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, jei ši žala neviršija tam tikros atlygintinos sumos. Oro vežėjas gali išvengti atsakomybės pagal šio 21 straipsnio 2 dalį, tik jei žala viršija šią sumą, ir oro vežėjas įrodo, kad žala nebuvo padaryta dėl jo kaltės arba kad ji buvo padaryta tik dėl trečiųjų asmenų kaltės. Šios ribos leidžia, kad žala keleiviams būtų atlyginta paprastai ir greitai, o kartu oro vežėjams nėra numatyta labai sunki, sunkiai nustatytina ir apskaičiuotina žalos atlyginimo našta, kuri galėtų sudaryti kliūčių ar net visiškai sustabdyti jų ekonominę veiklą. Tuo remiantis darytina išvada, kad vežėjo atsakomybės siejimas su sąlyga, kad žala turi kilti dėl skrydžiams tipiškos rizikos, arba su tuo, kad yra ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir orlaivio naudojimo ar judėjimo, neatitinka nei įprastos sąvokos nelaimingas atsitikimas, numatytos Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje, reikšmės, nei ja siekiamų tikslų. Teismas konstatavo, kad Monrealio konvencijos 17 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka nelaimingas atsitikimas, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima visas orlaivyje susiklostančias situacijas, kai daiktas teikiant keleiviams paslaugą sužaloja keleivį, ir nereikia aiškintis, ar šias situacijas lemia skrydžiams tipiška rizika. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= III. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis B & L Elektrogeräte (C-465/19) Vartotojų apsauga Direktyva 2011/83/ES 2 straipsnio 8 punkto c papunktis ir 9 punktas Ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis Sąvoka prekybai skirtos patalpos Sutartis, sudaryta prekybos mugės stende iš karto po to, kai į vartotoją, esantį bendrose mugės patalpose, kreipėsi prekiautojas Ginčas kilo tarp B & L Elektrogeräte GmbH ir GC dėl prekybos mugėje jų sudarytos garinio dulkių siurblio pirkimo pardavimo sutarties. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, GC ir jo sutuoktinė prekybos mugėje stovėjo vieno iš šios mugės paviljonų praėjime priešais B & L Elektrogeräte stendą, kai šios bendrovės darbuotojas, būdamas stende, kreipėsi į juos, siekdamas įtikinti įsigyti siurblį. Šios bendrovės darbuotojo kvietimu GC ir jo sutuoktinė nuėjo į šį stendą ir ten sudarė dulkių siurblio pirkimo pardavimo sutartį. Vėliau GC informavo B & L Elektrogeräte, kad nebepageidauja sudarytos sutarties. B & L Elektrogeräte pareiškė ieškinį, juo prašė įpareigoti GC sumokėti kainą, dėl kurios buvo susitarta sutartyje. ESTT sprendė, ar 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (toliau Direktyva 2011/83) 2 straipsnio 8 punktas, siejamas su šio straipsnio 9 punktu, turi būti aiškinamas taip, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende iš karto po to, kai į šį vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi šis prekiautojas, yra ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. 11

12 Dėl sąvokos prekybai skirtos patalpos ESTT pažymėjo, kad šios direktyvos 2 straipsnio 9 punkte ji apibrėžta kaip apimanti, pirma, nekilnojamosios mažmeninės prekybos patalpas, kuriose prekiautojas nuolat vykdo savo veiklą, ir, antra, kilnojamosios mažmeninės prekybos patalpas, kuriose prekiautojas paprastai vykdo savo veiklą. Direktyvos 2011/83 21 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad vartotojui, esančiam ne prekybai skirtose prekiautojo patalpose, gali būti daromas psichologinis spaudimas arba jis gali susidurti su netikėtumais, nesvarbu, ar vartotojas prekiautoją kvietė, ar ne. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė reglamentuoti atvejus, kai asmeniškai ir tiesiogiai kreipiamasi į vartotoją ne prekybai skirtose patalpose, tačiau sutartis sudaroma iš karto po to prekybai skirtose prekiautojo patalpose arba naudojantis nuotolinio ryšio priemonėmis. Vadinasi, Sąjungos teisės aktų leidėjas vartotojo apsaugą, susijusią su ne prekybai skirtose patalpose sudarytomis sutartimis, numatė tuo atveju, kai sutarties sudarymo momentu vartotojo nėra patalpose, kuriose prekiautojas nuolat arba paprastai vykdo veiklą, būtent dėl to, kad manė, jog spontaniškai apsilankydamas tokiose patalpose šis vartotojas gali tikėtis, kad prekiautojas į jį kreipsis, todėl vėliau prireikus jis negali pagrįstai teigti, kad jam šio prekiautojo pasiūlymas buvo netikėtas. Konkrečiai dėl situacijos, kai prekiautojas vykdo savo veiklą prekybos mugėje esančiame stende, Teismas priminė, kad, kaip nurodyta Direktyvos 2011/83 22 konstatuojamojoje dalyje, turgaviečių prekystaliai ir mugių stendai turėtų būti laikomi prekybai skirtomis patalpomis, jeigu jais prekiautojas naudojasi kaip nuolatine ar įprasta prekybos vieta. Iš minėtos konstatuojamosios dalies matyti, kad vis dėlto viešai prieinamos vietos, pavyzdžiui, gatvės, prekybos centrai, paplūdimiai, sporto infrastruktūros objektai ir viešasis transportas, kuriuose šis prekiautojas išimties tvarka vykdo savo prekybos veiklą, taip pat privatūs namai ar darbo vietos neturi būti laikomos prekybai skirtomis patalpomis. Byloje nagrinėjamą sutartį GC, vartotojas, ir B & L Elektrogeräte, prekiautojas, sudarė prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende, o šį stendą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kvalifikuoja kaip prekybai skirtas patalpas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punktą. Reikia įvertinti, ar dėl aplinkybės, kad ši sutartis buvo sudaryta iš karto po to, kai į minėtą vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi minėtas prekiautojas, vis dėlto galima manyti, jog minėta sutartis yra ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punktą. ESTT pažymėjo, kad bendras praėjimas tarp įvairių stendų mugės paviljone, kuriame buvo B & L Elektrogeräte stendas, negali būti laikomas prekybai skirta patalpa, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 9 punktą, nes šiuo praėjimu buvo galima vaikščioti tarp visų šiame paviljone esančių prekiautojų stendų. Teismas konstatavo, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybai skirtose prekiautojo patalpose iš karto po to, kai į vartotoją buvo asmeniškai ir tiesiogiai kreiptasi vietoje, kuri nėra prekybai skirtos prekiautojo patalpos pavyzdžiui, bendras praėjimas tarp įvairių stendų mugės paviljone fiziškai kartu dalyvaujant prekiautojui ir vartotojui, yra ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto c papunktį. Netikėtumo elementas yra susiklosčius situacijai, kaip nagrinėjama byloje, kai vartotojas yra prekybos mugės paviljone, kurį sudaro bendra patalpa su įvairiais jame esančiais stendais, todėl šiomis aplinkybėmis tik nagrinėjamas prekiautojo stendas yra jo prekybai skirtos patalpos, taigi tokia sutartis turi būti laikoma ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartimi, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punkto c papunktį. ESTT sprendė, kad Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 8 punktas, siejamas su jos 2 straipsnio 9 punktu, turi būti aiškinamas taip, kad prekiautojo ir vartotojo sutartis, sudaryta prekybos mugėje esančiame prekiautojo stende iš karto po to, kai į šį vartotoją, stovintį bendrame praėjime tarp įvairių stendų mugės paviljone, kreipėsi šis prekiautojas, yra ne prekybai skirtose patalpose sudaryta sutartis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. 12

13 Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= m. gruodžio 19 d. sprendimas Home Credit Slovakia (C-290/19) Vartotojų apsauga Direktyva 2008/48/CE Vartojimo kredito sutartys 10 straipsnio 2 dalis Kredito sutartyse nurodytina informacija Bendros kredito kainos metinė norma Šios normos nenurodymas kaip konkretaus vieno procentinio dydžio Norma, nurodyta kaip intervalas nuo 21,5 proc. iki 22,4 proc. Ginčas kilo tarp vartotojo RN ir Home Credit dėl sudarytos vartojimo kredito sutarties, kurioje bendros kredito kainos metinė norma (toliau BKKMN) nurodyta ne kaip viena norma, bet kaip intervalas nuo 21,5 proc. iki 22,4 proc. ESTT nagrinėjo, ar 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių (toliau Direktyva 2008/48) 10 straipsnio 2 dalies g punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama vartojimo kredito sutartyje BKKMN nurodyti kaip intervalą nuo mažiausios iki didžiausios normos, o ne kaip vieną normą. ESTT visų pirma pažymėjo, kad BKKMN nurodymas kaip intervalo tarp dviejų verčių neatitinka Direktyvos 2008/48 3 ir 19 straipsnių formuluočių ir direktyvos struktūros. Iš minėtų nuostatų matyti, kad BKKMN turi būti išreikšta procentais, nurodant konkretų skaičių. Taigi pagal Direktyvos 2008/48 3 straipsnio i punktą, kuriame BKKMN apibrėžta kaip bendra kredito kaina vartotojui, išreikšta metiniu bendros kredito kainos procentu, reikalaujama nustatyti konkretų procentinį dydį. Vartotojui BKKMN yra labai svarbi kaip bendra kredito kaina, pateikiama kaip procentinis dydis, apskaičiuotas taikant vienodą matematinę formulę. Iš tikrųjų ši norma, vertinant iš ekonominės perspektyvos, leidžia vartotojui įvertinti įsipareigojimo dydį sudarius sutartį. Šiuo tikslu Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje skelbiama informavimo pareiga, pagal kurią kredito sutartyje būtina aiškiai ir glaustai nurodyti BKKMN, padeda įgyvendinti šios direktyvos siekiamus tikslus. ESTT konstatavo, kad jei būtų leidžiama kredito sutartyje BKKMN nurodyti ne kaip vieną normą, bet kaip intervalą nuo mažiausios iki didžiausios normos, nebūtų tenkinamas Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas aiškumo ir glaustumo kriterijus. Tačiau šis kriterijus yra esminis tam, kad vartotojas galėtų žinoti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš kredito sutarties. Iš tiesų, jeigu būtų nurodomas toks intervalas, būtų ne tik sudėtingiau įvertinti bendrą kredito kainą, bet taip pat būtų suklaidinamas vartotojas dėl jo įsipareigojimo tikrosios apimties. Kai kredito išmokėjimo diena nežinoma, kreditorius gali remtis papildomomis prielaidomis, be kita ko, numatytomis Direktyvos 2008/48 I priedo II dalies a c punktuose, kad tiksliai apskaičiuotų BKKMN. Be to, kai sutarties sudarymo data nežinoma, šios direktyvos I priedo II dalies f punkto ii papunktyje numatyta, kad pradinio lėšų išmokėjimo data laikoma ta data, nuo kurios gaunamas trumpiausias laikotarpis iki pirmojo mokėjimo, kurį turi atlikti vartotojas, dienos. Dėl visų šių prielaidų, kuriomis siekiama palengvinti vienodą BKKMN apskaičiavimą, negalima teigti, kad būtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga nustatyti BKKMN, išreikštą kaip viena norma. Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2008/48 10 straipsnio 2 dalies g punktas turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama vartojimo kredito sutartyje BKKMN nurodyti kaip intervalą nuo mažiausios iki didžiausios normos, o ne kaip vieną normą. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=

14 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas sujungtose bylose EVN Bulgaria Toplofikatsia (C-708/17 ir C-725/17) Vartotojų apsauga Direktyva 2011/83/ES Centralizuoto šilumos tiekimo sutartis 27 straipsnis Neužsakytų prekių ar paslaugų pardavimas Direktyva 2005/29/EB Nesąžininga įmonių komercinė veikla vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje 5 straipsnis Nesąžiningos komercinės veiklos draudimas I priedas Neužsakytų prekių tiekimas ar paslaugų teikimas Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad visi butų, esančių bendraturčiams priklausančiame pastate, kuris prijungtas prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, savininkai prisidėtų dengiant pastato bendrojo naudojimo patalpose ir vidaus įrenginyje suvartotos šilumos energijos išlaidas Direktyva 2006/32/EB 13 straipsnio 2 dalis Direktyva 2012/27/ES 10 straipsnio 1 dalis Sąskaitose pateikiama informacija Nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nustatyta, kad bendraturčiams priklausančio pastato atveju sąskaitos už vidaus įrenginio suvartotą šilumos energiją kiekvienam pastate esančio buto savininkui išrašomos proporcingai šildomam jo buto plotui Ginčai sujungtose bylose kilo tarp EVN Bulgaria Toplofikatsia EAD (toliau EVN) ir Nikolina Stefanova Dimitrova (C-708/17) bei Toplofikatsia Sofia EAD ir Mitko Simeonov Dimitrov (C-725/18) dėl sąskaitų už bendraturčiams priklausančiame pastate esančio vidaus įrenginio suvartotą šilumos energiją sumokėjimo. ESTT nagrinėjo, ar Direktyvos 2011/83 27 straipsnį, siejamą su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje (toliau Direktyva 2005/29) 5 straipsnio 1 ir 5 dalimis, reikia aiškinti taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančiame pastate, kuris prijungtas prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, esančių butų savininkai privalo prisidėti dengiant išlaidas, patirtas dėl bendrojo naudojimo patalpose ir pastato vidaus įrenginyje suvartotos šilumos energijos, nors jie asmeniškai neužsakė šio šilumos energijos tiekimo ir jos savo butuose nevartoja. Direktyvos 2011/83 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikantis direktyvoje nustatytų sąlygų ir nuostatų, ji taikoma prekiautojo ir vartotojo sudaromoms sutartims. Pagal tą pačią nuostatą ši direktyva taip pat taikoma sutartims dėl vandens, dujų, elektros energijos arba centralizuoto šilumos tiekimo, įskaitant dėl viešųjų tiekėjų atliekamo tiekimo, jei šios prekės tiekiamos pagal sutartį. Nagrinėjamu atveju matyti, kad ir byloje C-708/17, ir byloje C-725/17 yra šilumos energijos, kuria aprūpinamas bendraturčiams priklausantis pastatas, tiekimo sutartis ir kad pagal šią sutartį pastato butų savininkai yra sąskaitų už šilumos energijos suvartojimą minėto pastato vidaus įrenginiuose ir bendrojo naudojimo patalpose adresatai. Savininkai ir su butų, esančių bendraturčiams priklausančiame pastate, kuris prijungtas prie šilumos punkto ar prie jo savarankiškos atšakos, naudojimu susijusios daiktinės teisės turėtojai yra šilumos energijos tiekėjo klientai, remiantis su juo sudaryta sutartimi. Kadangi šie savininkai ar teisių turėtojai yra fiziniai asmenys, nevykdantys komercinės ar ūkinės veiklos, jie yra vartotojai, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 2 straipsnio 1 dalį. Tuo remiantis darytina išvada, kad byloje aptariamos sutartys priskirtinos prie prekiautojų ir vartotojų sudarytų sutarčių dėl centralizuoto šilumos tiekimo, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį, kategorijos. Pagal Direktyvos 2011/83 27 straipsnį vartotojas atleidžiamas nuo pareigos atlyginti, kai tiekiamos neužsakytos prekės, vanduo, dujos, elektros energija, centralizuota šiluma ar skaitmeninis turinys, arba teikiamos neužsakytos paslaugos (tai yra draudžiama pagal Direktyvos 2005/29/EB 5 straipsnio 5 dalį ir I priedo 29 punktą). Tokiu atveju, jeigu vartotojas, kuriam be užsakymo tiekiamos prekės arba teikiamos paslaugos, neatsako prekiautojui, tai nereiškia, kad jis sutinka jas pirkti. Kaip matyti iš Direktyvos 2011/83 60 konstatuojamosios dalies, ši praktika yra pagal Direktyvą 2005/29 draudžiama nesąžininga komercinė veikla. 14

15 Remiantis aktualiomis nacionalinės teisės nuostatomis matyti, kad šilumos tiekimą bendraturčiams priklausančiame pastate lemia visų bendraturčių vardu pateiktas prašymas, laikantis konkrečių nacionalinėje teisėje, reglamentuojančioje bendrąją nuosavybę, taisyklių. Dėl aplinkybės, kad suinteresuoti bendraturčiai nedalyvavo priimant šį sprendimą arba jam prieštaravo, Teismas pažymėjo, kad kilus ginčui dėl mokėjimo pareigos, išplaukiančios iš bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimo, specialiai įtvirtinto Bulgarijos įstatyme, tapdamas ar išlikdamas pastato bendraturčiu, kiekvienas bendraturtis sutinka, kad jam bus taikomos visos akto, reglamentuojančio aptariamą bendrą nuosavybę, nuostatos ir visi minėto pastato bendraturčių visuotinio susirinkimo sprendimai. Esant šioms sąlygoms, vidaus įrenginio (taigi ir bendraturčiams priklausančio pastato bendrojo naudojimo patalpų) aprūpinimas šilumos energija šio pastato bendraturčiams priėmus sprendimą prijungti jį prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo neturi būti laikomas neužsakytu centralizuotu šilumos tiekimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/83 27 straipsnį. Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2011/83 27 straipsnis, siejamas su Direktyvos 2005/29 5 straipsnio 1 ir 5 dalimis, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančiame pastate, prijungtame prie centralizuoto šilumos tiekimo tinklo, esančių butų savininkai privalo prisidėti dengiant išlaidas, patirtas dėl bendrojo naudojimo patalpose ir pastato vidaus įrenginyje suvartotos šilumos energijos, nors jie asmeniškai neužsakė tiekti šilumos ir jos nevartoja savo butuose. ESTT taip pat nagrinėjo, ar 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/32/EB dėl energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų (toliau Direktyva 2006/32) 13 straipsnio 2 dalį ir 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/27/ES dėl energijos vartojimo efektyvumo (toliau Direktyva 2012/27) 10 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančio pastato atveju sąskaitos už vidaus įrenginio suvartotą šilumos energiją kiekvienam pastato savininkui išrašomos proporcingai šildomam jo buto plotui. Darydama išvadą, kad toks sąskaitų išrašymo metodas yra nesuderinamas su Sąjungos teise, atsakovė priminė, jog šis metodas kiekvieno bendraturčiams priklausančio pastato gyventojo atveju neleidžia nustatyti tikrojo jo bute esančio įrenginio išskirtos šilumos energijos suvartojimo. Direktyvose 2006/32 ir 2012/27 nustatyta pareiga energijos tiekėjams apmokestinti galutinį vartotoją tik už tai, ką jis iš tikrųjų suvartojo, o tai reiškia, kad negalimas apmokestinimas, taikomas proporcingai šildomam atitinkamo buto plotui. ESTT nurodė, kad į bendraturčiams priklausančių pastatų, kuriems šiluma tiekiama iš šilumos tinklo, specifiką Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė Direktyvoje 2012/27. Iš tiesų, nors šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, kad individualūs skaitikliai būtų įrengti tokiuose pastatuose ne vėliau kaip 2016 m. gruodžio 31 d., toje pačioje nuostatoje patikslinama, kad jei šilumai matuoti individualių skaitiklių naudoti neįmanoma dėl techninių priežasčių arba tai nėra ekonomiškai veiksminga, kiekviename radiatoriuje suvartotai šilumai matuoti naudojami individualūs šilumos dalikliai, išskyrus atvejus, kai atitinkama valstybė narė įrodo, kad tokių šilumos daliklių įrengimas nebūtų ekonomiškai veiksmingas. Tais atvejais gali būti numatyti kiti veiksmingi metodai išmatuoti suvartotą šilumą. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisimo Teismui pateiktą informaciją, tokiuose bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, kaip aptariami nagrinėjamoje byloje, sunku suprasti, kaip galima visiškai individualizuoti šildymo sąskaitas, ypač kiek tai susiję su vidaus įrenginiu ir bendrojo naudojimo patalpomis. Kiek tai konkrečiai susiję su vidaus įrenginiu, iš nurodytų aplinkybių matyti, kad gali būti sudėtinga ar net neįmanoma tiksliai nustatyti šio įrenginio kiekviename bute išskiriamos šilumos kiekį. Iš tiesų šis kiekis apima ne tik tam tikrame bute išskirtą šilumą vidaus įrenginio materialiais elementais, kaip antai ortakiais ir vamzdžiais, einančiais per šį butą, bet ir šilumos cirkuliaciją tarp šildomų ir nešildomų patalpų. Be to, butai bendraturčiams priklausančiuose pastatuose nėra savarankiški vieni nuo kitų šilumos požiūriu, nes šiluma cirkuliuoja tarp šildomų ar 15

16 mažiau šildomų arba iš viso nešildomų patalpų. Dėl šios priežasties techniškai sunku nustatyti tikslų individualų kiekvieno tam tikro bendraturčiams priklausančio pastato gyventojo suvartojimą, kiek tai susiję su šilumos energija, išskiriama vidaus įrenginiu. Dėl apskaičiavimo metodo, kai išrašomos sąskaitos už šilumos energijos suvartojimą bendraturčiams priklausančiuose pastatuose, Teismas priminė, kad valstybės narės turi didelę diskreciją. Iš tiesų tiek iš Direktyvos 2006/32 12 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio, tiek iš Direktyvos 2012/27 20 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio matyti, kad šiomis dviem direktyvomis siekiama valstybėms narėms nustatyti bendruosius principus, kurie joms leistų imtis priemonių, tinkamų sumažinti energijos vartojimą, kartu suteikiant joms galimybę pasirinkti įgyvendinimo būdą. Konstatuotina, kad byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos atitinka šioje nuostatoje pateiktas gaires, nes jose numatyta, kad iš sąnaudų, susijusių su šilumos suvartojimu, yra išskiriamos sąnaudos, susidariusios dėl vidaus įrenginio išskirtos šilumos, sąnaudos dėl bendrojo naudojimo patalpoms šildyti skirtos šilumos energijos ir sąnaudos, susijusios su individualioms patalpoms šildyti skirta šilumos energija. Taigi, atsižvelgiant į valstybėms narėms suteiktą didelę diskreciją, reikia konstatuoti, kad Direktyva 2006/32 ir Direktyva 2012/27 nedraudžia to, kad vidaus įrenginio išskirta šiluma būtų apskaičiuojama proporcingai šildomam kiekvieno buto plotui. Teismas konstatavo, kad Direktyvos 2006/32 13 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2012/27 10 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal jas nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad bendraturčiams priklausančio pastato atveju sąskaitos už vidaus įrenginio suvartotą šilumos energiją kiekvienam pastate esančio buto savininkui išrašomos proporcingai šildomam jo buto plotui. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid= IV. ASMENS DUOMENŲ APSAUGA 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimas Asociaţia de Proprietari bloc M5A-ScaraA (C-708/18) Fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija 7 ir 8 straipsniai Direktyva 95/46/EB 6 straipsnio 1 dalies c punktas ir 7 straipsnio f punktas Asmens duomenų tvarkymo teisėtumas Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos leidžiamas vaizdo stebėjimas, siekiant užtikrinti asmenų, turto ir vertybių saugumą ir apsaugą ir įgyvendinti teisėtus interesus, negavus duomenų subjekto sutikimo Vaizdo stebėjimo sistemos įrengimas bendrose gyvenamosios paskirties pastato erdvėse Ginčas kilo tarp TK ir Asociaţia de Proprietari bloc M5A-ScaraA (pastato M5A A laiptinė bendraturčių bendrija, Rumunija, toliau bendraturčių bendrija) dėl TK prašymo įpareigoti šią bendriją deaktyvuoti šio pastato vaizdo stebėjimo sistemą ir pašalinti kameras, įrengtas jo bendrose erdvėse. ESTT nagrinėjo, ar 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau Direktyva 95/46) 6 straipsnio 1 dalies c punktas ir 7 straipsnio f punktas, siejami su Chartijos 7 ir 8 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias leidžiama įrengti vaizdo stebėjimo sistemą gyvenamosios paskirties pastato bendrose erdvėse siekiant teisėtų interesų, t. y. užtikrinti asmenų ir turto saugumą ir apsaugą, negavus duomenų subjektų sutikimo. Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punkte numatytos trys kumuliacinės sąlygos, kad asmens duomenų tvarkymas būtų teisėtas, t. y. pirma, tvarkyti asmens duomenis reikia dėl teisėtų interesų, kurių 16

17 siekia duomenų valdytojas arba trečiasis (tretieji) asmuo (-enys), kuriam (-iems) atskleidžiami duomenys, antra, asmens duomenis tvarkyti būtina siekiant įgyvendinti nustatytą teisėtą interesą, ir, trečia, asmens, kurio duomenys turi būti apsaugoti, pagrindinės teisės ir laisvės neturi būti viršesnės nei siekiami teisėti interesai. Nagrinėjamos bylos atveju tikslas, kurio iš esmės siekia duomenų valdytojas, sumontuodamas vaizdo stebėjimo sistemą t. y. apsaugoti pastato bendraturčių turtą, sveikatą ir gyvybę, gali būti laikomas teisėtu interesu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktą. Taigi, iš esmės šioje nuostatoje numatyta pirmoji sąlyga yra tenkinama. Dėl Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punkte įtvirtintos antrosios sąlygos, susijusios su būtinybe tvarkyti asmens duomenis siekiant įgyvendinti turimą teisėtą interesą, Teismas yra nurodęs, jog nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos principo ir jo apribojimai neturi viršyti to, kas yra griežtai būtina. Be to, su duomenų tvarkymo būtinumu susijusi sąlyga turi būti nagrinėjama kartu su vadinamuoju duomenų kiekio mažinimo principu, įtvirtintu Direktyvos 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punkte, pagal kurį asmens duomenys turi būti adekvatūs, susiję ir savo apimtimi neviršijantys tikslų, kuriems jie renkami ir (arba) vėliau tvarkomi. Galiausiai dėl Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punkte nurodytos trečiosios sąlygos, susijusios su asmens, kurio duomenys turi būti apsaugoti, pagrindinių teisių ir laisvių, turinčių viršenybę prieš duomenų valdytojo arba trečiojo (-iųjų) asmens (-ų), kuriam (-iems) atskleidžiami duomenys, turimą teisėtą interesą, egzistavimu, Teismas priminė, kad norint įvertinti šią sąlygą reikia palyginti atitinkamas priešingas teises ir interesus atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, ir tai atliekant atsižvelgti į duomenų subjekto teisių, kurios kyla iš Chartijos 7 ir 8 straipsnių, svarbą. Atliekant tokį palyginimą galima atsižvelgti į tai, kad duomenų subjekto pagrindinių teisių pažeidimo, kurį lemia toks tvarkymas, sunkumas gali skirtis pagal tai, ar egzistuoja prieiga prie atitinkamų duomenų visuomenei prieinamuose šaltiniuose. Skirtingai nei duomenų tvarkymas iš visuomenei prieinamų šaltinių, duomenų tvarkymas iš visuomenei neprieinamų šaltinių reiškia, kad nuo šiol informaciją apie duomenų subjekto privatų gyvenimą turės duomenų valdytojas ir atitinkamais atvejais trečiasis (tretieji) asmuo (-enys), kuriam (-iems) atskleidžiami duomenys. Į šį didesnį duomenų subjekto teisių, įtvirtintų Chartijos 7 ir 8 straipsniuose, pažeidimą turi būti atsižvelgta ir jis turi būti palygintas su duomenų valdytojo arba trečiojo (-iųjų) asmens(-ų), kuriam(- iems) atskleidžiami duomenys, turimu teisėtu interesu. Su duomenų subjekto teisių ir laisvių pažeidimo sunkumu susijęs kriterijus yra esminis elementas atliekant palyginimą arba užtikrinant suderinimą kiekvienu konkrečiu atveju, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 95/46 7 straipsnio f punktą. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti, be kita ko, į atitinkamų asmens duomenų pobūdį, ypač į galimai jautrų šių duomenų pobūdį, taip pat į tokių duomenų tvarkymo pobūdį ir konkrečią tvarką, ypač į tai, kiek asmenų turi prieigą prie tokių duomenų ir prieigos prie jų tvarką. Galiausiai ši informacija turi būti palyginta su svarba, kurią atitinkamo pastato bendraturčiams turi teisėtas interesas, kurį siekiama įgyvendinti nagrinėjamu atveju sumontavus ginčijamą vaizdo stebėjimo sistemą, kiek jis iš esmės susijęs su siekiu užtikrinti tokių bendraturčių turto, sveikatos ir gyvybės apsaugą. Teismas konstatavo, kad Direktyvos 95/46 6 straipsnio 1 dalies c punktas ir 7 straipsnio f punktas, siejami su Chartijos 7 ir 8 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad jie nedraudžia nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias leidžiama sumontuoti vaizdo stebėjimo sistemą, kuri įrengiama gyvenamosios paskirties pastato bendrose erdvėse siekiant teisėtų interesų, t. y. užtikrinti asmenų ir turto saugumą ir apsaugą, negavus duomenų subjektų sutikimo, jeigu naudojant nagrinėjamą vaizdo stebėjimo sistemą atliekamas asmens duomenų tvarkymas tenkina minėto 7 straipsnio f punkte nustatytas sąlygas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=

18 V. CIVILINIS PROCESAS 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Bondora (C-453/18 ir C-494/18) Europos mokėjimo įsakymo procedūra Reglamentas (EB) Nr. 1896/2006 Papildomų dokumentų pateikimas skoliniam reikalavimui pagrįsti Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais Direktyva 93/13/EEB Teismo, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, vykdoma kontrolė Ginčas kilo vykstant dviem Europos mokėjimo įsakymo procedūroms, kurias Bondora AS pradėjo Ispanijoje prieš Carlos V.C. ir XY, siekdama išieškoti pagal paskolos sutartis susidariusias skolas. Bondora su vartotoju V. C. sudarė sutartį dėl 755, 27 Eur dydžio paskolos m. kovo 21 d. ši bendrovė paprašė išduoti prieš V. C. nukreiptą Europos mokėjimo įsakymą. Nusprendęs, kad skolinis reikalavimas buvo grindžiamas verslininko ir vartotojo sudaryta paskolos sutartimi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad Bondora pateiktų skolinį reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, t. y. A standartinės formos 10 skiltyje nurodytus įrodymus, kaip antai paskolos sutartį ir tai, kaip nustatyta reikalaujama sumokėti suma, kad galėtų įvertinti, ar šioje sutartyje numatytos sąlygos yra nesąžiningos. Bondora atsisakė pateikti minėtus dokumentus ir nurodė, kad kai pateikiamas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, nėra būtina pateikti skolinį reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, be to, Reglamento Nr. 1896/ ir 12 straipsniuose nėra jokios nuorodos į tai, kad reikia pateikti dokumentus siekiant, kad būtų išduotas Europos mokėjimo įsakymas. ESTT nagrinėjo, ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1896/2006, nustatančio Europos mokėjimo įsakymo procedūrą (toliau Reglamentas Nr. 1896/2006) 7 straipsnio 2 dalies d ir e punktai, taip pat Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejami su Chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos teismas, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai. Teismas visų pirma pažymėjo, kad pagal Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 1 dalį jis taikomas tarptautinio pobūdžio bylose. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tarptautinio pobūdžio byla tai byla, kai bent vienos iš šalių nuolatinė ar įprasta gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei teismas, kuriam pateiktas prašymas. Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Bondora yra bendrovė su registruota buveine Estijoje. Todėl Reglamentas Nr. 1896/2006 yra taikytinas. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1896/ straipsnio, siejamo su šio reglamento 9 ir 29 konstatuojamosiomis dalimis, jo tikslas yra supaprastinti ir pagreitinti tarptautinio pobūdžio bylų dėl neginčytinų piniginių reikalavimų procesą ir sumažinti jo išlaidas nustatant Europos mokėjimo įsakymo procedūrą. Būtent siekiant šioje procedūroje užtikrinti greitumo ir vienodumo tikslo įgyvendinimą, prašymas išduoti mokėjimo įsakymą pateikiamas užpildant Reglamento Nr. 1896/2006 I priede pateiktą A standartinę formą pagal šio reglamento 7 straipsnį, kurio 2 dalyje išvardyti šiame prašyme nurodytini duomenys. Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 2 dalies d ir e punktuose konkrečiai numatyta, kad prašyme išduoti mokėjimo įsakymą nurodomas ieškinio pagrindas, įskaitant aplinkybių, kuriomis grindžiamas skolinis reikalavimas, ir, jei taikoma, reikalaujamų palūkanų aprašymą, taip pat skolinį reikalavimą pagrindžiantys įrodymai. Pagal to paties reglamento 8 straipsnį teismas, į kurį kreiptasi su prašymu išduoti mokėjimo įsakymą, kuo greičiau ir remdamasis šia A standartine forma nagrinėja, ar įvykdytos Reglamento Nr. 1896/ straipsnyje nustatytos sąlygos ir ar prašymas atrodo pagrįstas. Jei taip, jis išduoda Europos mokėjimo įsakymą pagal minėto reglamento 12 straipsnį. Jei 7 straipsnyje nustatyti reikalavimai neįvykdyti, vadovaudamasis Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 1 dalimi jis 18

19 suteikia prašymą pateikusiam asmeniui galimybę papildyti prašymą arba pašalinti jo trūkumus; tam teismas naudoja II priede pateiktą B standartinę formą. Kartu reikia nustatyti, ar, vykstant tokiai Europos mokėjimo įsakymo procedūrai, teismui, į kurį kreiptasi su prašymu išduoti minėtą įsakymą, taikomi Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje, siejamose su Chartijos 38 straipsniu, numatyti reikalavimai. Šiuo klausimu Teismas pažymėjo, kad, kiek tai susiję su nacionalinėmis mokėjimo įsakymo procedūromis, Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį draudžiamos nacionalinės teisės normos, pagal kurias leidžiama išduoti mokėjimo įsakymą, kai teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, neturi įgaliojimų vertinti galimą šios sutarties sąlygų nesąžiningumą, nes teisės pareikšti prieštaravimą dėl tokio įsakymo įgyvendinimo tvarka neleidžia užtikrinti pagal šią direktyvą vartotojui suteikiamų teisių apsaugos. Taigi ESTT nusprendė, kad teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti mokėjimo įsakymą, turi nustatyti, ar nacionalinėje teisėje numatyta prieštaravimo procedūros įgyvendinimo tvarka nesukelia didelės rizikos, kad suinteresuotieji vartotojai nepateiks reikalaujamo prieštaravimo. Taigi reikia nustatyti, ar tam, kad ex officio įvertintų, ar sutarties sąlygos yra nesąžiningos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam pateiktas prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, pagal Reglamentą Nr. 1896/2006 gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sąlygas, kuriomis jis grindžia savo skolinį reikalavimą. Šiuo klausimu Teismas konstatavo, kad nors Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 2 dalyje išsamiai reglamentuotos sąlygos, kurias turi atitikti prašymas išduoti Europos mokėjimo įsakymą, vis dėlto prašymą teikiantis asmuo taip pat turi naudoti šio reglamento I priede nurodytą A standartinę formą tam, kad pateiktų tokį prašymą dėl mokėjimo įsakymo pagal minėto reglamento 7 straipsnio 1 dalį. Iš, pirma, A standartinės formos 10 skilties matyti, kad prašymą teikiantis asmuo turi galimybę nurodyti ir apibūdinti turimus įrodymus, įskaitant dokumentinius; antra, iš 11 skilties matyti, kad aiškiai pirmesnėse šios formos skiltyse reikalaujama informacija gali būti papildyta, todėl šis reglamentas leidžia pateikti papildomą informaciją apie grindžiant skolinį reikalavimą nurodytas sąlygas, be kita ko, išdėstant visą sutartį ar pateikiant jos kopiją. Be to, Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, į kurį kreiptasi su minėtu prašymu, turi teisę prašyti kreditoriaus papildyti informaciją, pateiktą pagal Reglamento Nr. 1896/ straipsnį, arba pašalinti jos trūkumus; tam jis naudoja šio reglamento II priede pateiktą B standartinę formą. Darytina išvada, kad teismas, į kurį kreiptasi, pagal Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 1 dalį ir 9 straipsnio 1 dalį turi turėti galimybę prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sąlygas, kurias nurodė grįsdamas skolinį reikalavimą, pavyzdžiui, išdėstyti visą sutartį ar pateikti jos kopiją, kad įvertintų, ar tos sąlygos yra nesąžiningos, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Teismas sprendė, kad Reglamento Nr. 1896/ straipsnio 2 dalies d ir e punktai, taip pat Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su Chartijos 38 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos teismas, kaip jis suprantamas pagal šį reglamentą, kuriame vykdoma Europos mokėjimo įsakymo procedūra, gali prašyti kreditoriaus pateikti papildomos informacijos apie sutarties sąlygas, nurodytas grindžiant nagrinėjamą skolinį reikalavimą, tam, kad galėtų ex officio įvertinti, ar šios sąlygos yra nesąžiningos, ir atitinkamai kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose pripažįstami nepriimtinais šiuo tikslu pateikti papildomi dokumentai. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=

20 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimas Tiger ir kt. (C-493/18) Nemokumo bylos Reglamentas (EB) Nr. 1346/ straipsnio 1 dalis Ieškiniai, kurie tiesiogiai kyla iš nemokumo bylos ar yra su ja glaudžiai susiję Nekilnojamojo turto pardavimas ir hipotekos registracija Bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais 25 straipsnio 1 dalis Valstybės narės, kurioje iškelta nemokumo byla, teismų išimtinė jurisdikcija Ginčas kilo tarp UB ir VA, Tiger SCI, WZ (veikiančio kaip UB bankroto administratorius) ir su Banque patrimoine et immobilier SA dėl nekilnojamojo turto, kuris iš pradžių priklausė UB, pirkimo pardavimo sandorio ir hipotekos, taip pat dėl WZ ieškinio, kuriuo siekiama pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais bankrutuojančio skolininko turto atžvilgiu. ESTT sprendė, ar 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau Reglamentas Nr. 1346/2000) 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta nemokumo byla, teismo paskirto bankroto administratoriaus ieškinys, kuriuo siekiama, kad kitoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandoris ir šio turto hipotekos registracija būtų pripažinti negaliojančiais visiems kreditoriams, yra priskiriamas prie išimtinės pirmosios valstybės narės teismų jurisdikcijos. Pagal Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalį valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių interesų vieta, teismai turi išimtinę jurisdikciją iškelti pagrindinę nemokumo bylą. Reikia nustatyti, ar ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad ši išimtinė jurisdikcija apima ir tokį ieškinį dėl minėtų sandorių, kuriais pažeidžiamos visų kreditorių teisės, pripažinimo negaliojančiais. Teismas pažymėjo, kad remdamasis Reglamento Nr. 1346/ konstatuojamąja dalimi ir siekdamas užtikrinti šio reglamento veiksmingumą Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalį valstybės narės teismams, turintiems jurisdikciją iškelti nemokumo bylą, suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti iš šios bylos tiesiogiai kylančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius. Taigi siekiant nustatyti, ar ieškinys patenka į valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta nemokumo byla, teismų tarptautinę jurisdikciją, reikia nustatyti, ar šis ieškinys atitinka šiuos du kumuliacinius kriterijus. Valstybės narės, kurioje iškelta nemokumo byla, teismo paskirto bankroto administratoriaus ieškinys, kuriuo siekiama, kad kitoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto hipotekos registracija ir šio nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandoris būtų pripažinti negaliojančiais bankrutuojančio skolininko turto atžvilgiu, tiesiogiai kyla iš šios nemokumo bylos ir yra glaudžiai su ja susijęs. Toks ieškinys priskiriamas valstybės narės, kurioje iškelta nemokumo byla, teismų išimtinei jurisdikcijai. Šis pagrindimas negali būti ginčijamas remiantis tuo, kad nagrinėjamas ieškinys pateiktas dėl nekilnojamojo turto, kuris yra kitos valstybės narės nei ta, kurioje iškelta nemokumo byla, teritorijoje. Iš tiesų Reglamente Nr. 1346/2000 nenumatyta jokios nuostatos, pagal kurią vietos, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismams būtų suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti ieškinį, kuriuo siekiama šį turtą vėl įtraukti į bankrutuojančio skolininko turtą, nustatytą iškėlus nemokumo bylą. Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta nemokumo byla, teismo paskirto bankroto administratoriaus ieškinys, kuriuo siekiama, kad kitoje valstybėje narėje esančio nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandoris ir šio turto hipotekos registracija būtų pripažinti negaliojančiais visiems kreditoriams, yra priskiriamas prie išimtinės pirmosios valstybės narės teismų jurisdikcijos. Kartu Teisingumo Teismas sprendė, ar Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sprendimas, pagal kurį valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teismas leidžia bankroto administratoriui pareikšti ieškinį kitoje valstybėje narėje, net jeigu šį ieškinį 20

21 nagrinėti yra šio teismo išimtinė jurisdikcija, lemia, jog tarptautinė jurisdikcija yra suteikiama tos kitos valstybės narės teismams. Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal šio reglamento 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su nemokumo bylos eiga ir užbaigimu, taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Minėtos 1 dalies antroje pastraipoje patikslinta, kad pirma pastraipa taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš nemokumo bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jeigu juos priima kitas teismas. Vis dėlto Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad ji leistų suabejoti, ar valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta nemokumo byla, teismų tarptautinė jurisdikcija nagrinėti ieškinius, kylančius tiesiogiai iš šios bylos ir glaudžiai su ja susijusius, yra išimtinė jurisdikcija. Šiame straipsnyje numatyta supaprastinta sprendimų iškelti bylą pripažinimo ir vykdymo sistema, o ne tarptautinės jurisdikcijos suteikimo kitam teismui nei tas, kuris turi išimtinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalį, mechanizmas. Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalies antra pastraipa susijusi tik su teismo sprendimų, kurie tiesiogiai kyla iš nemokumo bylos ir yra glaudžiai su ja susiję, nepaisant to, kad juos priėmė kitas valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta nemokumo byla, teismas, pripažinimu ir vykdymu. Taigi šia nuostata tik pripažįstama, kad egzistuoja galimybė, jog valstybės narės, kurios teritorijoje buvo iškelta nemokumo byla pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalį, teismai taip pat gali nagrinėti iš šios bylos tiesiogiai kylantį ir glaudžiai su ja susijusį ieškinį, nesvarbu, ar tai būtų teismas, kuris iškėlė bankroto bylą pagal to 3 straipsnio 1 dalį, ar kitas tos pačios valstybės narės teismas, turintis teritorinę ir dalykinę jurisdikciją. Teismas konstatavo, kad Reglamento Nr. 1346/ straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sprendimu, pagal kurį valstybės narės, kurioje iškelta nemokumo byla, teismas leidžia bankroto administratoriui pareikšti ieškinį kitoje valstybėje narėje, net jeigu jį nagrinėti yra šio teismo išimtinė jurisdikcija, tarptautinė jurisdikcija negali būti suteikiama tos kitos valstybės narės teismams. Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=

22 22