5 8 KLASIŲ MOKINIŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS IR SAVIVERTĖS YPATUMAI IR SĄSAJOS SU PAŽANGUMU Magistro baigiamasis darbas

Transkriptas

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS TEORINĖS PSICHOLOGIJOS KATEDRA Diana Baltrušaitienė 5 8 KLASIŲ MOKINIŲ PSICHOLOGINĖS SAVIJAUTOS IR SAVIVERTĖS YPATUMAI IR SĄSAJOS SU PAŽANGUMU Magistro baigiamasis darbas Mokyklinės psichologijos studijų programa, valstybinis kodas 62406S107 Psichologijos studijų kryptis Vadovė: Doc. dr. Bronislava Grigaitė (Mokslinis laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data) Apginta: (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) (Parašas) (Data) Kaunas,

2 TURINYS Santrauka... 2 Summary... 3 Įvadas... 4 Sąvokų paaiškinimas... 6 I. Paauglystės raidos tarpsnis mokslinėje literatūroje Paauglystės raidos krizės Paauglystės ribos Pagrindiniai paauglystės raidos teoriniai požiūriai Paauglių psichologinė savijauta mokykloje Paauglių savęs vertinimas Paauglių mokymosi rezultatai Pažangumo samprata Sumažėjęs pažangumas Vertinimo problematiškumas Akademiniai sugebėjimai II.Tyrimo metodikos, eiga ir tiriamieji Tyrimo hipotezės, uždaviniai Tyrimo metodikos Tyrimo eiga ir tiriamieji III.Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas Psichologinės savijautos mokykloje ypatumų analizė Savivertės ypatumų analizė Akademinių pasiekimų arba pažangumo rodiklių analizė Psichologinės savijautos mokykloje, savivertės ir pažangumo sąsajos IV. Tyrimo rezultatų apibendrinimas V. Išvados Rekomendacijos LITERATŪROS SĄRAŠAS Priedai

3 SANTRAUKA Diana Baltrušaitienė. 5 8 klasių mokinių psichologinės savijautos mokykloje ir savivertės sąsajos su pažangumu: Mokyklinės psichologijos magistro darbas / mokslinis vadovas doc. dr. Bronislava Grigaitė. Vytauto Didžiojo universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Teorinės psichologijos katedra. Kaunas, p. [Rankraštis]. Saugoms VDU bibliotekoje. Tyrimo tikslas nustatyti metų (5-8 klasių) mokinių psichologinės savijautos ir savivertės ypatumus bei sąsajas su pažangumu. Šiuo darbu siekiama nustatyti penktų - aštuntų klasių mokinių psichologinės savijautos mokykloje ypatumus, taip pat penktųjų - aštuntų klasių mokinių savivertės ypatumus. Darbe bus bandoma išmatuoti pažangumo lygį bei mokymosi rezultatus. Taip pat ieškoma mokinių psichologinės savijautos mokykloje ir savivertės sąsajų su pažangumu arba mokymosi rezultatais. Duomenų rinkimui tyrime buvo naudojami dviejų tipų tyrimo metodai. Pirmajame - McClellan D., Katz L., Vaikų socialinio vystymosi vertinimo skalės trečioji klausimų dalis Socialiniai Įgūdžiai ir savijauta mokykloje (tiriamųjų psichologinės savijautos mokykloje ypatumams nustatyti) ir Rosenberg savęs vertinimo skalė (tiriamųjų savivertės ypatumams nustatyti). Antrajame duomenys apie mokinių pažangumą buvo renkami analizuojant dokumentus, t.y., 5 8 klasių mokinių žurnalus ir metinę pažangumo suvestinę-ataskaitą. Tyrimas buvo atliekamas metais m. balandžio mėn. tyrime dalyvavo visi vienos Elektrėnų vidurinės mokyklos penktųjų klasių mokiniai, iš viso 137 moksleiviai metų kovo mėn. buvo atliekamas pakartotinis tyrimas visose tos pačios Elektrėnų vidurinės mokyklos aštuntose klasėse. Antrame tyrimo etape dalyvavo 113 aštuntųjų klasių moksleivių. Sulyginus gautas anketas, atrinkti 99 tiriamieji - 60 mergaičių ir 39 berniukai. Tyrimas atskleidė, kad nėra statistiškai reikšmingų skirtumų tarp penktų ir aštuntų klasių mokinių psichologinės savijautos mokykloje.taip pat teiginys, jog berniukai mokykloje jaučiasi geriau nei mergaitės nėra teisingas. Gauti rezultatai parodė, jog nėra skirtumų tarp berniukų ir mergaičių psichologinės savijautos mokykloje. Tyrimo rezultatai parodė, kad nėra reikšmingų skirtumų tarp mergaičių ir berniukų savęs vertinimo. Iš tyrimo rezultatų matyti, jog psichologinė mokinių savijauta mokykloje yra susijusi su jų saviverte, bei psichologinė moksleivių savijauta mokykloje yra susijusi su jų mokymosi pažangumu. Taip pat mokinių savivertė yra susijusi su jų mokymosi pažangumu. 3

4 SUMMARY Diana Baltrušaitienė, Correlation of psychological well-being at school, self-esteem and academic achievements of 5-8 secondary school grades, Master Thesis in School Psychology; Scientific Supervisor Dr. Doc. Of Social Sciences B. Grigaitė, Vytautas Magnus University, Department of Theoretical Psychology, Kaunas, 2010 P. 62. Typescript is kept at the library of Vytautas Magnus University. Objective of research is to define the correlation of psychological well-being and selfesteem and academic achievements of the high school years students (5-8 grades). This work is aimed to identify the fifth - eighth grade students psychological well-being of school characteristics, as well as the fifth - eighth grade students self-esteem characteristics. The paper will attempt to measure the achievement levels and learning outcomes. It also sought students psychological well-being at school and correlation with self-esteem or achievement of learning outcomes. The research was made by applying two types of tests. The first - McClellan D., L. Katz, Social Development; on the scale of the third question group; well-being and social skills at school (test of psychological well-being of the characteristics of the school) and the Rosenberg Self- Assessment Scale (self-assessment test to determine the characteristics). The second - the data on student excellence were collected by analyzing documents, 5-8 grade students achievement records and annual summaries The study was carried out in In 2007 April the study included all Elektrėnų one fifth of secondary school classes, a total of 137 students. In 2010 March Re-examination was performed in all of the same high school Elektrėnų eighth grades. In the second stage of the investigation involved 113 eighth graders. Overall, the questionnaires received, a selection of 99 subjects - 60 boys and 39 girls The study revealed that there was no statistically significant differences between the fifth and eighth grade students psychological well-being at school. The claim that the boys feel better at school than girls is not correct. The results showed that there was no difference between boys and girls psychological well-being at school. The results showed that there were no significant differences between girls and boys self-esteem. The study results show that psychological well-being of pupils at school is correlated with their self-esteem. and students psychological well-being at school is correlated with their educational achievements. Also students self-esteem is correlated to their educational achievements. 4

5 Įvadas Dar Antikoje didieji mąstytojai Platonas, Aristotelis, Lokas ir Ž.Ž. Ruso iškėlė pagrindinius klausimus apie žmogaus vystymąsi ir pateikė Įdomias hipotezes apie tai, bet stokojo mokslinių metodų Į tuos klausimus atsakyti. Ankstyvieji moksliniai Z. Freud o ir J.B. Watson o tyrimai pradėjo judėjimą per modernų tyrimais pagrįstų žmogaus vystymosi teorijų kelią. Vystymosi psichologai Siegler R., Deloache J., Eisenberg N. (1992) sako, kad yra kelios geros priežastys, kodėl reikia domėtis vaikų, o vėliau ir paauglių vystymusi. Pirmoji, tai suteikia duomenų ir informacijos, kuri padeda tėvams auginti ir sėkmingai prižiūrėti savo vaikus. Antroji, leidžia pažvelgti Į socialinės politikos problemas, susijusias su vaikais bei paaugliais ir padėti pritaikyti socialines strategijas, kurios paskatintų jų gerovę. Anot A.Suslavičiaus (1995), asmenybė tai vystymosi rezultatas, o lemiamą Įtaką jos vystymuisi daro du pagrindiniai veiksniai: genetika arba paveldėjimas ir aplinka. Autorius teigia, kad nūdienos mokslas svarbesniais laiko aplinkos veiksnius. Tarpasmeninis bendravimas tiek mikroaplinkoje, tiek makroaplinkoje visais žmogaus gyvenimo tarpsniais yra labai svarbus, nes paprastai bendravimas tenkina saugumo poreikį (Suslavičius A., 1995). Tiek asmenybė, tiek jos aplinka yra aktyvios ir sąveikauja tarpusavyje. Vaikas aktyvi ir protinga būtybė, jis labai nori suprasti, kas vyksta aplink, trokšta Įsijungti Į supantį pasaulį. (Grunelius E.M., 1999). Taigi, psichologinė-socialinė aplinka veikia besivystančią asmenybę arba tiesiogiai, arba per Įvairias institucijas, ypač mokyklą. Vienas iš prieštaringiausiai vertinamų ir daug dėmesio sulaukiančių žmogaus amžiaus tarpsnių yra paauglystė. Paauglystės amžiaus tarpsnis šiuo metu yra vienas labiausiai tyrinėjamų pasaulyje. Lietuvoje juo taip pat vis labiau domimasi. Dauguma psichologų paauglystę apibūdina kaip kritinį amžiaus tarpsnį, vadina rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas. L. Cemnlianskienė (2004) paauglystės sąvoką apibūdina kaip natūralų žmogaus raidos laikotarpį tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo pradžios. Tai laikas, kai sparčiai vyksta fizinė, emocinė, tarpasmeninė branda, jaunuolis ieško tapatybės, Įvertina savo tikslus ir vertybes. Jaunas žmogus save suvokia kaip savarankišką, subrendusį asmenį, vertina savo veiksmus. Šiuo laikotarpiu asmeniui tenka spręsti daug reikšmingų, ateitį lemiančių uždavinių. Bene pagrindinis jų priimti savo besikeičiančią išorę ir pokyčius psichikoje. Vaikystėje paprastai asmuo suvokia save tokį, koks jis yra. Apie savo bruožus ir gebėjimus vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. (Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001). Paauglystės periodo pradžią, eigą, trukmę, sąlygoja genetinės ir socialinė priežastys, todėl jo trukmė labai individuali. Pasaulinės Sveikatos Apsaugos organizacijos (PSAO) ekspertų 5

6 komitetas, atsižvelgdamas Į individualius svyravimus siūlo paauglyste laikyti laikotarpį nuo 10 iki 20m. (Navaitis G., 2001). Pastaruoju laikotarpiu paauglių savijauta mokykloje tampa vis aktualesnė šių dienų tema, nes paaugliai turi prisitaikyti prie Įvairių aplinkos reikalavimų. Gera mokinio psichologinė savijauta tai pasitikėjimas savimi, teigiamas savęs ir savo sugebėjimų vertinimas, akademiniai pasiekimai ir geras, draugiškas psichologinis klimatas klasėje. Gera psichologinė savijauta mokykloje laikoma vienu iš pagrindinių veiksnių, lemiančių moksleivio gyvenimo kokybę, ji nemaža dalimi Įtakoja jų sveikatą (Lukošiūnienė N., Bankauskienė R., 2005). Ypač dideli mokymosi krūviai, tėvų lūkesčiai, mokytojų siekis suteikti kuo daugiau žinių daro paaugliams emocinį spaudimą, baimės jausmą sąmonėje. Mokykloje vaikai vis dažniau patiria neigiamas emocijas, išgyvena menkavertiškumą, nepasitikėjimą, didėja mokinių nerimastingumas, mokyklos nelankomumas. Paauglystės amžiaus tarpsnis šiuo metu yra vienas labiausiai tyrinėjamų pasaulyje. Lietuvoje juo taip pat vis labiau domimasi, tačiau nėra atlikta daug paauglių psichologinės savijautos mokykloje tyrimų, susijusių su jų patiriamais jausmais mokykloje ir požiūriu Į mokyklą. Tyrime naudota psichologinės savijautos mokykloje vertinimo skalė nėra išversta Į lietuvių kalbą bei adaptuota Lietuvoje. Todėl šis tiriamasis darbas galėtų suteikti naudingų pradinių žinių apie paauglių psichologinę savijautą mokykloje, tiriant šia vertinimo skale, bei būti stimulu gilinimuisi ir tolesniems tyrinėjimams šioje srityje. Paauglių savivertės tyrimų tiek pasaulyje, tiek ir Lietuvoje paskutinį dešimtmetį buvo atlikta, tačiau tyrinėti ir gilintis Į šią sritį dar tikrai reikia. Taip pat susidomėjimą kelia ir paauglių pažangumas, akademiniai pasiekimai bei požiūris Į aukštų mokymosi rezultatų reikšmę ir reikalingumą ateityje. Taigi, šiame darbe bus gilinamasi Į 5 8 klasių mokinių psichologinę savijautą mokykloje, savęs vertinimą bei akademinius pasiekimus. Šiame darbe bus siekiama atsakyti Į klausimą, ar egzistuoja sąsajos tarp paauglių psichologinės savijautos, savivertės ir pažangumo. Tyrimo objektas 5 8 klasių mokinių psichologinės savijautos mokykloje ir savivertės ypatumai ir sąsajos su pažangumu. Tyrimo tikslas nustatyti metų (5-8 klasių) mokinių psichologinės savijautos ir savivertės ypatumus bei sąsajas su akademiniais pasiekimais. 6

7 Sąvokų paaiškinimas Psichologinė savijauta mokykloje (well-being at school) tai fizinė, kognityvinė ir socialinė-emocinė gerovė mokykloje. Psichologinei savijautai mokykloje vertinti buvo pasirinkti šie rodikliai: bendraamžių priėmimas ar atstūmimas, vienišumas, asmeninės laimės mokykloje vertinimas, fizinio ir psichologinio priekabiavimo jausmas (Psichologijos žodynas, 1993). Savęs vertinimas (self-esteem) tai laipsnis, kuriuo žmogus vertina save patį (Dictionary of psychology, 1995). Tai vienas iš aš koncepcijos komponentų, kuris rodo žmogaus požiūrį ir atsiliepimus apie save kaip atskirą objektą (Rosenberg M., 1965). Skirstomas dažniausiai Į aukštą ir žemą savęs vertinimą. Šiame darbe savęs vertinimas bus skirstomas remiantis savęs vertinimo skalės kūrėjo M. Rosenberg kriterijais Į tris dimensijas: žemą savęs vertinimą, vidutinį savęs vertinimą ir aukštą savęs vertinimą. Akademiniai pasiekimai (academic achievement) tai mokymosi rezultatai, pasiekimai mokykloje, išreikšti balais tam tikroje valstybės nustatytoje balų sistemoje ( Psichologijos žodynas, 1995, 2003). Lietuvoje vertinama dešimties balų sistema. Pagal galiojančią tvarką, mokinių pažangumas mokykloje skaičiuojamas du kartus per mokslo metus (semestrais), arba tris kartus per mokslo metus (trimestrais). Paauglystė (adolescence) - Tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės Į suaugusiųjų amžių, trunkantis nuo lytinio brendimo iki savarankiško gyvenimo pradžios (Bukšnytė L., 2006). Šiame darbe paaugliais vadinsime metų tyrime dalyvavusius moksleivius. 7

8 I. PAAUGLYSTĖS RAIDOS TARPSNIS MOKSLINĖJE LITERATŪROJE 1.1. Paauglystės raidos krizės Vienas iš prieštaringiausiai vertinamų ir daug dėmesio sulaukiančių žmogaus amžiaus tarpsnių yra paauglystė. Paauglystės amžiaus tarpsnis šiuo metu yra vienas labiausiai tyrinėjamų pasaulyje. Lietuvoje juo taip pat vis labiau domimasi. DidelĮ indėlį paauglystės psichologijos tyrinėjimų srityje Įnešęs P. Blosas rašo, kad žodis adolescence, lietuvių kalba reiškiantis paauglystę, pradėtas vartoti dar XV a. pabaigoje, laikotarpiui tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, trunkančiam nuo 14 iki 25 metų vyrams ir nuo 12 iki 21 metų moterims pavadinti (cit. pagal Vaičiulienė A., 2004). Dauguma psichologų paauglystę apibūdina kaip kritinį amžiaus tarpsnį, vadina rizikos amžiumi, nes tada pradeda sparčiai formuotis asmenybė, aktyviai vykti jos socializacija, atitinkamų vaidmenų prisiėmimas (Vaičiulienė A., 2004, Žukauskienė R., 1998, Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001, Navaitis G., 2001). R. Pilkauskaitė (1999), remdamasi psichoanalizės teorija teigia, kad paauglystė yra neišvengiamai audringas ir konfliktiškas amžiaus tarpsnis. Tai pereinamasis laikotarpis nuo vaikystės Į suaugusiųjų amžių, trunkantis nuo lytinio brendimo iki savarankiško gyvenimo pradžios (Bukšnytė L., 2006). L. Cemnlianskienė (2004) paauglystės sąvoką apibūdina kaip natūralų žmogaus raidos laikotarpį tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus gyvenimo pradžios. Tai laikas, kai sparčiai vyksta fizinė, emocinė, tarpasmeninė branda, jaunuolis ieško tapatybės, Įvertina savo tikslus ir vertybes. Jaunas žmogus save suvokia kaip savarankišką, subrendusį asmenį, vertina savo veiksmus. Šiam amžiaus tarpsniui būdingas staigus atitolimas nuo tėvų, autoriteto ieškojimas tarp bendraamžių. Pavilonis (1974), teigia, kad paauglystės amžius savotiškas perėjimas iš vaikystės Į jaunystę pirmąją brandos pakopą. Paauglys kartu su vaikiškomis turi ir subrendusio žmogaus savybių, tačiau kita vertus, - vienodo amžiaus paaugliai iš esmės skiriasi Įvairių suaugusiems būdingų ypatybių išsivystymu. Peržengę vaikystės slenkstį, paaugliai žingsnis po žingsnio žengia keliu, kuris veda Į suaugusio žmogaus pasaulį. V. Aramavičiūtė, E. Martišauskienė (2004) teigia, jog individą, pažinti pasaulį ir save verčia: aštrėjantys prieštaravimai tarp paauglių ir suaugusiųjų pripažįstamų vertybių, stiprėjantis tapatumo jausmas ir besikeičiantis statusas visuomenėje. Paauglystė tai labai sudėtingas ir atsakingas pereinamasis laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusio žmogaus: tuo metu vaikas auga ir lytiškai bręsta, formuojasi jo socialinė savimonė. 8

9 Kūno ir psichikos pasikeitimas sukelia sumaištį augančio vaiko, kartais dėl akceleracijos apsimetančiu ankstyvu suaugusiuoju, sieloje (Pikūnas, J., Palujanskienė A, 2001). Paauglystės laikotarpiu stipriai pasikeičia paauglio gyvenimo ir veiklos samprata, jo socialinis vaidmuo. Jis turi prisiimti naują visuomeninį statusą, padėtį bendruomenėje, suaugusieji jam pradeda kelti didesnius bei rimtesnius reikalavimus (Želvys R., 2007). Tai saviraiškos laisvės ir savęs ieškojimo metas. Paaugliai bando spręsti savęs pažinimo problemą. Psichologiniu požiūriu šis amžiaus tarpsnis yra vienas sudėtingiausių, prieštaringiausių ir Įdomiausių. Be to, paauglystė yra svarbi tuo, kad joje klojami asmenybės moralinių ir socialinių nuostatų formavimosi pagrindai, numatoma bendra jų kryptis. Tad paauglystė laikoma sunkiu ir kritišku laikotarpiu. Vyksta dideli kokybiniai asmenybės vystymosi poslinkiai, kurie iš pagrindų ardo anksčiau susiklosčiusią vaiko interesų ir nuostatų sistemą (Grucė R., 1994). Šiuo laikotarpiu asmeniui tenka spręsti daug reikšmingų, ateitį lemiančių uždavinių. Bene pagrindinis jų priimti savo besikeičiančią išorę ir pokyčius psichikoje. Vaikystėje paprastai asmuo suvokia save tokį, koks jis yra. Apie savo bruožus ir gebėjimus vaikas sprendžia iš suaugusiųjų ir bendraamžių nuomonės apie jį. (Pikūnas J., Palujanskienė A., 2001). Apibendrinant, paauglystė tai gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiųjų amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiška suaugusio žmogaus socialinė padėtis Paauglystės ribos Paauglystė yra pereinamasis amžius. Ankščiau Vakarų šalių visuomenė (ir šiandien kai kurios šalys) paauglystę laikė trumpu tarpu tarp vaikystės priklausomybės ir suaugusio žmogaus atsakomybės. Pasibaigus lytiniam brendimui, žmogus buvo pripažįstamas suaugusiu ir atsakingu. Žmonėms, pradėjus geriau maitintis, lytinio brendimo pradžia paankstėjo. O kai išsilavinimas pasidarė privalomas, suaugėlis nepriklausomybę pradėjo Įgyti vėliau. Taigi tarpsnis tarp biologinės brandos ir socialinės nepriklausomybės ir yra paauglystė. Turbūt vienas sudėtingesnių raidos psichologų uždavinių nubrėžti tikslias ribas, kada paauglystė prasideda ir kada ji baigiasi. Tiek pasaulyje, mokslininkai šį laikotarpį nevienodai supranta ir brėžia skirtingas chronologines šio amžiaus ribas, tiek ir Lietuvoje dažnai nesutariama dėl paauglystės pradžios ir pabaigos amžiaus (Vaičiulienė A., 2004). Nuomonių Įvairovė turi ir objektyvų pagrindą: individo raidai paauglystės laikotarpiu, kaip jokiu kitu, būdingi labai dideli individualūs bei kultūriniai skirtumai. Fizinio, intelektinio, emocinio, socialinio subrendimo tempą lemia individualios raidos ypatumai ir aplinkos sąlygos. (B. M. Newman ir P.R. Newman, 1987). Paauglystės periodo pradžią, eigą, trukmę, sąlygoja genetinės ir socialinė priežastys, todėl jo trukmė 9

10 labai individuali. Pasaulinės Sveikatos Apsaugos organizacijos (PSAO) ekspertų komitetas, atsižvelgdamas Į individualius svyravimus siūlo paauglyste laikyti laikotarpį nuo 10 iki 20m. (Navaitis G., 2001). A.Gučas (1990) pažymi, kad dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai atsiranda maždaug dviem metais anksčiau, lyginant su tuo, kaip yra buvę prieš keliasdešimt metų. Tai vadinama akceleracija. Kiekvienam paauglystės laikotarpio pradžia, trukmė, raiškos pobūdis, pabaiga pasireiškia skirtingai. Tai priklauso nuo fizinių, emocinių ir aplinkos veiksnių. Manoma, kad labiau išsivysčiusiose visuomenėse, kur geresnės ekonominės sąlygos, daugiau globos ir palaikymo, šis gyvenimo tarpsnis prasideda vėliau, tęsiasi ilgiau ir praeina ramiau (Plotnik R., 1990). Tačiau daugelis autorių sutinka, jog paauglystė prasideda pubertetu (lytiniu brendimu). Visos permainos šiuo laikotarpiu atspindi psichinį ir socialinį prisitaikymą prie puberteto. Kada paauglystė baigiasi šiuo klausimu mokslininkų nuomonės ne visada sutampa. Šiuolaikiniuose užsienio raidos vadovėliuose ir kituose šaltiniuose paauglystės laikotarpis nurodomas gana ilgas (pvz., Steinberg, 1991). Ankstyvoji paauglystė trunka nuo 12 iki 14 metų, vidurinioji nuo 15 iki 18 metų, o vėlyvoji nuo 19 iki 21 metų. Kiti nurodo dar ilgesnį paauglystės periodą: ankstyvoji paauglystė nuo 10 iki 14 metų, vidurinioji nuo 15 iki 19 metų, vėlyvoji nuo 20 iki 24 metų. (Report summary. Conference of Europian ministres responsible for family affairs, 1997). Lietuvoje, pagal 1989m. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje priimtą Vaiko teisių konvenciją, asmuo, neturintis 18 metų, laikomas vaiku ir valstybė privalo juo rūpintis (cit. pagal Vaičiulienė A., 2001). Kaip teigia Navaitis (2001), sąlyginai paauglystę galima suskirstyti Į ankstyvąją ieji metai, viduriniąją ieji metai ir vėlyvąją ieji gyvenimo metai. Ankstyvasis ir vidurinysis laikotarpiai paprastai kiek audringesni, o vėlyvasis ramesnis. Amerikiečių psichologas Brigham T.A. (1999) teigia, kad amžiaus tarpsnis nuo aštuonerių iki dešimties metų yra priešpaauglystės laikotarpis. Kitas amerikiečių psichologas R. Plotnik (1991) teigia, kad vaikystė baigiasi 10 metų, o vienuolikos prasideda organizmo persitvarkymas ir vaikas tampa lengvai pažeidžiamu paaugliu. A. Gučas (1990) rašo, jog skiriasi mergaičių ir berniukų perėjimo Į paauglystę ribos: mergaitės m.; berniukai m. Pagal tarptautinį susitarimą, paauglystė apima us žmogaus gyvenimo metus. 10

11 1.3. Pagrindiniai paauglystės raidos teoriniai požiūriai Paauglystės amžius savotiškas perėjimas iš vaikystės Į jaunystę pirmąją brandos pakopą. Tai audringo ir prieštaringo vystymosi laikotarpis, pakeičiantis palyginti gana ramų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų augimo ir jėgų kaupimo laikotarpį. Įvairios teorijos pateikia skirtingus paauglystės krizės paaiškinimus. R. Pilkauskaitė (1999) pateikia, kad pagal psichoanalizės teoriją paauglystė yra neišvengiamai audringas ir konfliktiškas amžiaus tarpsnis, kurio metu svarbu padėti paaugliui kuo kryptingiau siekti savarankiškumo ir visapusės nepriklausomybės nuo šeimos. Jeigu paauglystės krizė sprendžiama nevykusiai, paauglys neatsiskiria nuo šeimos, jis ima jausti menkavertiškumą ir kaltę. Kalpokienė V. (2005), remdamasi psichoanalitiniu požiūriu teigia, kad paauglystėje vyksta ir labai sparti Ego raida, o būtent Ego yra asmenybės darinys, kuris visų pirma atsako už sėkmingą adaptaciją ir psichinę sveikatą. Pagal E. Eriksoną, paauglystė yra svarbiausias raidos etapas formuojantis žmogaus tapatumui. Paauglys, kuriam nesiseka sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai sutrikęs, aiškiai nesupranta, kas jis yra, kuo norėtų būti ir koks yra kitų žmonių akimis. (R. Pilkauskaitė, 1999). Pagal E. Eriksono (1987) teoriją, paaugliai paprastai išbando savo skirtingus,,aš skirtingomis situacijomis galbūt vienokie būdami namie, kitokie būdami su draugais, dar kitokie mokykloje. E. Eriksonas (cit. pagal A. Petrulytę, 2003) teigia, kad svarbiausias paauglystės amžiaus tarpsnio uždavinys yra savo tapatumo kūrimas lyties, tautybės, gebėjimų, karjeros, ideologijos ir pasaulėžiūros, tikėjimo ir vertybių sistemos. Paauglys tyrinėja savo ribas ir galimybes tam, kad atrastų savo elgesio stilių. E. Eriksonas paauglystei suteikė ypatingą reikšmę, o ir pati visuomenė pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali (Kalpokienė V. 2005). Kultūrinės antropologinės krypties atstovai teikė gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių Įtakai paauglystės, kaip stresų ir audrų periodui. Jų nuomone, paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu. (R. Žukauskienė, 1998) Pagal J. Piaget, paauglystė yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai (R. Žukauskienė, 1998). Paauglystės slenkstį vaikai pereina turėdami Įvairią patirtį, Įpročius, polinkius, individualias ypatybes. Psichinių procesų mąstymo, atminties, vaizduotės vystymosi tempai skirtingų vaikų yra skirtingi. Naujas gyvenimo etapas lemia vaiko požiūrio Į mokyklą, mokymąsi pasikeitimus. Paauglystės pradžioje mokomoji veikla netenka vadovaujančios reikšmės psichiniame mokinio augime, bet tebelieka pagrindinė ir turi Įtakos intelektualinės ir motyvacinės sferų lygių plėtojimui. Vėliau, pažintinę motyvaciją keičia emocinė poreikis bendrauti. Tuomet noras mokytis stipriai sumažėja, krenta pažangumas. 11

12 Svarbiausia veikla paauglystėje tampa bendravimas. Vykstantys žymūs pažintinės intelektinės sferos pokyčiai Įtakoja socialinį emocinį asmenybės vystymąsi. Apibendrinant, vystydamasi asmenybė Įgauna vis daugiau žinių apie aplinkinį pasaulį ir apie save. Savęs Įsisąmoninimo ribos ypatingai išsiplečia paauglystėje. Šiuo laikotarpiu vyksta permainos, susijusius su individo psichosocialine, kognityvine ir fizine raida. Intensyvi psichofizinė sklaida suponuoja tam tikrus asmenybės kryptingumo, aktyvumo bei savarankiškumo pokyčius, kurie atveda paauglius Į prieštaringą padėtį: Į didėjančių aspiracijų atotrūkį nuo realių galimybių, tapatumo formavimosi sunkumus, neadekvatų savęs vertinimą (Vaičiulienė A., 2004). Pasak Tilindienės, (2006) - Tai reikšmingas paauglių socializacijos procesui amžiaus tarpsnis, kurio metu paauglys Įgyja būtinas žinias, Įgūdžių ir charakterio bruožus, kurie leidžia jam tapti efektyviu visuomenės nariu. Paauglystės laikotarpis pasižymi Įvairiomis problemomis: konfliktai mokykloje ir šeimoje, brandos netolygumas, nepasitenkinimas savo kūnu, pirmojo Įsimylėjimo išgyvenimas. Taigi, vertinant paauglį reikia atsižvelgti Į tai, kad jis praranda ankstesnius savireguliacijos būdus, tačiau Įgyja naujų. Vyksta savęs ir aplinkinių pervertinimas, ankstesnės sąvokos Įgyja naują prasmę, todėl daug kas paauglį supantis pasaulis ir žmonės - atrodo kitaip Paauglių psichologinė savijauta mokykloje Paauglystės amžius - pats sunkiausias ir sudėtingiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Tai vaikų nuo iki metų raidos laikotarpis atitinkantis bendrojo lavinimo mokyklos 5-9 klasės mokinių amžių (Grucė R., 1994). Taigi perėjimas Į paauglystės laikotarpį sutampa su perėjimu iš pradinės mokyklos grandies Į viduriniąją, t.y., Į penktąją klasę. Dėl akceleracijos šis amžiaus tarpsnis vis ankstėja, ir šiuo metu dvylikametis dažniausiai jau yra laikomas paaugliu. Keičiasi sąlygos mokykloje vaiką moko ne vienas mokytojas, kaip buvo pradinėse klasėse, bet daug. Tenka prisitaikyti prie mokytojų keliamų Įvairių reikalavimų - atsiranda galimybė lyginti. Mokomoji medžiaga sudėtingėja, skatinamas jos suvokimas (Grinienė E., 1984). Naujas gyvenimo etapas lemia vaiko požiūrio Į mokyklą, mokymąsi pasikeitimus. Paauglystės pradžioje mokomoji veikla netenka vadovaujančios reikšmės psichiniame mokinio augime, bet tebelieka pagrindinė ir turi Įtakos intelektualinės ir motyvacinės sferų lygių plėtojimui. Deja, dažnai mokykloje mokymasis neužima reikiamos vietos. Mokinių pažintinis procesas dar silpnai išvystytas, o pažymys yra svarbiausias stimulas ir mokymosi galutinis rezultatas. Vėliau, pažintinę motyvaciją keičia emocinė poreikis bendrauti. Tuomet noras mokytis stipriai sumažėja, krenta pažangumas. Svarbiausia veikla paauglystėje tampa bendravimas. Vykstantys žymūs pažintinės intelektinės sferos pokyčiai Įtakoja socialinį emocinį asmenybės vystymąsi (Žukauskienė R., 1998). 12

13 Augant ir bręstant paaugliui mokykla tampa ypač svarbi, nes šio amžiaus tarpsnio moksleiviai tampa pajėgūs suprasti mokymosi reikšmę savo ateičiai. Mokyklai tenka svarbus vaidmuo, asmenybės ugdymo ir socializacijos procesuose. Mokykla tai vieta, kur moksleiviai praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, kurioje klesti džiaugsmas, pasismaginimas, darbas, liūdesys, rūpesčiai, gamyba, kūryba. (Dan L., Xinyin C., Kenneth H. Rubin,1997). Atlikto longitudinio tyrimo (Caprara, G.V., ir kt., 2000), duomenys patvirtino iškeltą mintį ir hipotezę, kad negatyvus elgesys mokykloje, prosocialūs elgesio Įpročiai, agresyvumas, ir apskritai prasta ar neigiama vaikų savijauta mokykloje skatina ir yra susijusi su žemais akademiniais pasiekimais. Taip pat menki akademiniai pasiekimai susijęs su žemesniu savęs vertinimu (Caprara, G.V., ir kt., 2000). Pastaruoju laikotarpiu paauglių savijauta mokykloje tampa vis aktualesnė šių dienų tema, nes paaugliai turi prisitaikyti prie Įvairių aplinkos reikalavimų. Ypač dideli mokymosi krūviai, tėvų lūkesčiai, mokytojų siekis suteikti kuo daugiau žinių, daro paaugliams emocinį spaudimą, baimės jausmą sąmonėje. Mokykloje vaikai vis dažniau patiria neigiamas emocijas, išgyvena menkavertiškumą, nepasitikėjimą, didėja mokinių nerimastingumas, mokyklos nelankomumas. Paaugliai vis dažniau Įsitraukia Į asocialias bendraamžių grupes, pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, narkotines medžiagas. Didėjantis mokslo krūvis, problemiškos situacijos kasdieniniame gyvenime neišvengiamai didina paauglių emocinę Įtampą, verčia dažniau išgyventi nerimą ir stresą, kurie vienus paauglius sustiprina, o kitus žlugdo, pastūmėja netinkamo elgesio link. L. Rupšienės (1996) duomenimis, dauguma moksleivių (95 proc) nori eiti Į pirmą klasę, bet per ketverius mokymosi pradžios mokykloje metus noras mokytis gerokai sumažėja. Ketvirtoje klasėje jau 15 proc vaikų pažymi, kad jiems negera mokykloje. Taip pat pastebėta kasmet daugėjant vaikų, kuriems vis mažiau patinka pamokos, nepamokinė veikla, mokytojai. Tam pritaria ir J. Makari ir A. Zaborskis (2000) teigdami, kad pusės vienuolikos-trylikos metų moksleivių (47,7proc berniukų ir 53,7proc mergaičių) savijautą mokykloje galima vadinti gera. Šie duomenys rodo, kad moksleivių psichologinė savijauta mokykloje blogėja pereinant Į vyresnes klases. Mokykloje paauglys patiria daug iššūkių ir sunkumų, nes šalia plataus bendraamžių, su kuriais reikia išmokti bendrauti, sutarti, kurių pripažinimą reikia gauti, rato, jam tenka sunkus išbandymas paklūsti suaugusiems mokytojams, Į kuriuos paauglys žiūri gana kritiškai, ir kurių nelabai linkęs laikyti autoritetais. Šiame laikotarpyje jau vien dėl paauglystės raidos ypatumų mokykloje kyla nemažai sunkumų ir problemų (Želvys R.2007). Vieni iš svarbiausių santykių paauglystėje santykiai su mokytojais. Tvirtinama, kad gerai moksleivių savijautai mokykloje didelę Įtaką turi mokytojų pagalba, bendraklasių pripažinimas, dalyvavimas socialiniame mokyklos gyvenime (Zaborskis, Žemaitienė, Šumskas, 13

14 Diržytė, 1996). Tyrimų duomenimis, 70 proc paauglių santykius su mokytojais apibūdina kaip Įtemptus. Sėkmingam vaikų mokymuisi didelę Įtaką daro teisingas auklėjimas, visapusis tėvų bei visuomenės rūpinimasis vaikais. Visi tėvai nori, kad jų vaikai sėkmingai mokytųsi mokykloje, daug pasiektų gyvenime, kad būtų savimi pasitikintys, patenkinti. Mokymosi motyvaciją stiprina tėvai, mokykla, glaudus tėvų, pedagogų ir mokyklos vadovų bendradarbiavimas, supratimas. Mokykla antroji vaiko bendruomenė, Į kurią vaikas patenka po šeimos, ir kurioje socializuojasi, Įgauna tam tikrus elgesio, bendravimo su bendraamžiais ir vyresniais žmonėmis Įgūdžius. Kiekvienam moksleiviui mokyklos bendruomenė dažniausiai yra artimiausia (po šeimos) socialinė aplinka, kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta socializacijos procesas. (Kvieskienė G.,2000). Nesėkmės, blogi pažymiai, nemalonūs santykiai taip pat žlugdo norą mokytis. Paauglių rezultatai turi tiesioginę Įtaką jų pasitikėjimui savimi, o suaugusiųjų ar bendraamžių palaikymas arba nepalaikymas tik pastiprina tą vidinį pasitikėjimo arba nepasitikėjimo savimi jausmą. Sėkmė ar nesėkmė moksle tiesiogiai veikia mokinių savijautą mokykloje (prieiga internete). Diskomforto mokykloje jausmas skatina ieškoti kitos aplinkos, kur būtum pripažintas. Vaikams ir jaunuoliams savo vertės jutimas, pasitikėjimas savimi ir kitais yra psichologinis imunitetas nuo daugelio gyvenimo pavojų nusikaltimų, alkoholizmo ir narkomanijos, savižudybių. ( Gailienė D., Bulotaitė L., Strulienė N., 1996). Tačiau asmeninės mokinių savybės nėra vienintelė priežastis, lemianti mokymosi ir adaptacijos mokykloje sėkmę. Labai didelę reikšmę turi bendravimas mokykloje, kuris stipriai veikia paauglio norą ar nenorą mokytis. Moksleivių savijauta mokykloje priklauso ir nuo amžiaus. Berniukų grupėje mokykloje geriausiai jaučiasi vienuolikmečiai (58,4 proc.). Trylikos ir penkiolikos metų berniukų, kurie mokykloje jautėsi gerai, procentas buvo mažesnis (42,8 proc. ir 40,4 proc.) nei vienuolikmečių, bet tarpusavyje nedaug skyrėsi. Mergaičių grupėje gerai besijaučiančiųjų skaičius mažėjo kiekviename amžiaus tarpsnyje.(salmon P., 1995) Moksleivių mokymosi pasiekimai, jų pačių vertinimu, susiję su savijauta mokykloje. Tarp moksleivių, kurių savijauta mokykloje gera, 41,1 proc. berniukų ir 56,3 proc. mergaičių manė, kad jų mokytojai juos laiko gerais arba labai gerais mokiniais. Tarp moksleivių, kurių savijauta mokykloje nėra gera, statistiškai reikšmingai mažesnis procentas berniukų (28,1 proc.) ir mergaičių (45,7 proc.) save laikė gerais mokiniais.(autorius). Gera moksleivių savijauta nemaža dalimi Įtakoja jų sveikatą. Gera savijauta mokykloje laikoma vienu iš pagrindinių veiksnių, lemiančių moksleivio gyvenimo kokybę. Šiuo požiūriu mokyklos parama gali teigiamai veikti jauno žmogaus sveikatos ir geros savijautos formavimąsi. Tačiau ištyrus moksleivių sveikatą mokyklos atžvilgiu, pagrindinis dėmesys dažniausiai skiriamas 14

15 mokymosi pažangumo analizei, bet ne veiksniams, Įtakojantiems moksleivių savijautą mokykloje. Taigi, norint ugdyti laisvą, kūrybingą mokinio asmenybę, intelektą, psichologinį atsparumą ir plėsti jo ribas socialinėje aplinkoje, svarbu sukurti tinkamą, palankią psichologinę atmosferą mokykloje, apsaugant vaikus nuo psichologinės Įtampos, neigiamos aplinkos. (Pileckaitė-Markovienė M., Stanišauskaitė A., 2005) Paauglių savęs vertinimas Pirmoji ir svarbiausia socialinė pasieka mokykliniame amžiuje teigiama savivoka. Baigiantis vaikystei, apie dvyliktuosius metus daugumai vaikų susiformuoja savivaizdis savo asmeninės vertės bei socialinės tapatybės jausmas (Myers D.G., 2000). Daug autorių, tarp jų ir N. L. Gage ir D. C. Berliner (1994) pabrėžia, jog Aš vaizdas susidaro vaikui bendraujant su jam reikšmingais žmonėmis tėvais, mokytojais ir bendraklasiais. Yra Įrodymų, kad mokytojai gali turėti Įtakos savo mokinių Aš vaizdui. Nuo tokio paprasto savęs Įsisąmoninimo vaiko savivaizdis laipsniškai plėtojasi. A. Gučas (1990) pabrėžė, jog geras mokytojų požiūris Į vaiką pakelia jį savo paties akyse. Palankūs mokytojų vertinimai paveikia gerą, bet dar labiau blogą mokinį, nes pereina Į jo savęs vaizdą, formuoja jo savimonę. Hall E.(1991) mano, jog mokytojai gali paveikti vaiko Aš vaizdą tiesioginiu ir netiesioginiu būdu. Tiesiogiai mokytojas veikia vaiką per savo susidomėjimą juo kaip žmogumi. Apie save patį vaikas susidaro nuomonę, remdamasis tuo, kaip kiti žmonės jį vertina, ir kaip su juo elgiasi. Kitų nuomonė tarsi veidrodis, kuriame vaikas regi pats save. Šiuo atveju vaikas pamato save tokį, kokį jį mato kiti. Ši aplinkybė itin svarbi normaliam asmenybės vystymuisi (Suslavičius A., 1995). Nuo vaikų požiūrio Į save priklauso jų elgesys, ir apskritai, ateitis. Tie, kurių savivaizdis teigiamas yra labiau pasitikintys savimi, savarankiškesni optimistiški, atkaklūs bei socialūs. Savęs vertinimas - tai individo savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas (Psichologijos žodynas, 1993). Nuo savęs vertinimo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris Į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi Įtakos žmogaus valios brandumui, savikontrolei bei kitų valios savybių aktyvumui. Viena iš labai svarbių ir kartu problemiškų paauglio savybių yra savivertė. Geras savęs vertinimas savosios vertės jausmas yra naudingas. Žmonės, kurie gerai save vertina, rečiau turi opų, mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui, mažiau linkę vartoti narkotikus, atkakliau atlieka sunkias užduotis ir yra laimingesni. Savivertė labai svarbus kriterijus, lemiantis paauglių prisitaikymą visuomenėje. Jei mokyklos aplinkoje paauglys nuolat žeminamas, turi bendravimo nemalonumų, krenta jo savivertė, vaikas praranda motyvaciją ir norą 15

16 mokytis, nes čia jis nepatenkina savo poreikių, todėl ieško kitos aplinkos, kurioje galėtų tai Įgyvendinti ir pajusti savirealizaciją, pasitikėjimą, fizinį ar psichologinį saugumą. Nepasitikintys savimi paaugliai tampa abejingi neiniciatyvūs, nemoka bendrauti, nusikalsta. (Myers D. G., 2000). Savęs vertinimas yra svarbi asmenybės savimonės pusė: savo savybių, galimybių, ypatybių vertinimas. Savęs vertinimas yra kelių parametrų: jis gali būti adekvatus ir neadekvatus, atitinkamai aukštas ar žemas, pastovus ar nepastovus. Savęs vertinimui turi Įtakos dvi skirtingų krypčių tendencijos: iš vienos pusės - nori būti panašus Į draugus, iš kitos saviraiškos siekimas, noras,,turėti savo veidą. D. Beresnevičienė (2004 b) teigia, jog savęs vertinimas žmogui yra svarbus visą gyvenimą, nes jis atsispindi visose žmogaus gyvenimo srityse. Tai reakcija ne tik Į save, bet ir Į išorinį pasaulį.,,į išorės poveikius žmogus reaguoja pagal tai, kiek ji prieštarauja ar patvirtina, paaukština ar pažemina mūsų savęs vertinimą (Beresnevičienė, 2004). A. Gučas (1990) teigia, kad savęs vertinimas dalyvauja elgesio ir veiklos reguliacijoje. Jis nustato tam tikrą pusiausvyrą tarp išorinių poreikių, vidinės asmenybės būsenos bei jos elgesio formų. Savęs vertinimas formuojasi nuo kūdikystės. D. Beresnevičienė, I. Andziulytė (2004) teigia, kad žmogaus Įsivaizdavimas, kaip jį suvokia aplinkiniai turi didelę reikšmę Aš koncepcijai ir savęs vertinimui. PirmąjĮ grįžtamąjį ryšį apie asmeninį Aš, vaikas gauna iš tėvų šeimoje padedami pozityvaus savęs vertinimo pagrindai. Šeima, jos gyvenimo būdas ir bendravimas daro didžiulę Įtaką vaiko, o vėliau ir paauglio elgesiui. Savosios vertės lygis priklauso nuo šių aplinkybių (Matulienė, 2000): Atitikimas tarp aspiracijų (siekimų) ir realių laimėjimų (arba galimybių). Aspiracijų (siekimų) lygis keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinkant mūsų galimybes, ir kuriuos norime Įgyvendinti. Šis siekimų lygis gali būti realus arba nerealus. Realus aspiracijų lygis, kuomet žmogus, Įgyvendinęs sau iškeltus tikslus imasi sunkesnių uždavinių, o nepasisekus renkasi paprastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinka jo realias galimybes. Nerealus siekimų lygis gali būti per aukštas (kai žmogus, patiria nesėkmę, bet ir toliau sau kelia dar didesnius uždavinius), arba per žemas (kai sėkmingai pasiekia tikslus, bet toliau sau kelia mažesnius uždavinius). Žmogus, turintis tiek per aukštą, tiek per žemą aspiracijų lygį nesugeba realiai Įtvirtinti savo galimybių. Žmogus, turintis per aukštą aspiracijų lygį save pervertina, per žemą nepakankamai vertina. Norint išlaikyti teigiamą požiūrį Į save, reikia suderinti savo siekius su galimybėmis. Todėl pirmiausia būtina gerai išsiaiškinti, pažinti savo jėgas. 16

17 Aplinkinių žmonių Įvertinimas. Žmogaus Aš vaizdas formuojasi ir yra Įtvirtinamas bendraujant su kitais žmonėmis, atsižvelgiant Į jų požiūrį Į mus. Įvairiais amžiaus tarpsniais kitų žmonių Įvertinimas skirtingai veikia mūsų požiūrį Į save. Su amžiumi ši Įtaka dažniausiai mažėja, nes keičiasi žmonių grupės, kurių nuomonė veikia mūsų savigarbą. Ankstyvojoje vaikystėje svarbiausias suaugusiųjų šeimos narių Įvertinimas. Kai vaikas pradeda eiti Į mokyklą, jam tampa labai svarbu, kaip su juo elgiamasi, ar jį pripažįsta nepažįstami suaugę žmonės. Šiame amžiuje vaiko savęs vertinimui tampa svarbus mokytojo požiūris Į jį. Paauglystėje svarbiausias bendraamžių vertinimas. Vėliau, tikslinant požiūrį Į save, labiau orientuojamasi Į individualiai reikšmingų žmonių vertinimus. Savęs lyginimas su kitais. Savęs vertinimo lygis tikslinamas lyginant save su kitais. Tačiau eksperimentai rodo, kad žmonės nesąmoningai koreguoja savąją vertę, lygindami save su kitais. Mūsų auklėjimas vaikystėje. Auklėjimas šeimoje. Požiūris Į save taip pat priklauso ir nuo tėvų elgesio su mumis vaikystėje. Yra išskiriama keletas netinkamo auklėjimo stilių: perdėta vaiko globa, perdėtas žavėjimasis vaiku,,,pavyzdingo vaiko auklėjimas, pernelyg griežtas auklėjimas. Anot A. Vaičiulienės (2000), vystydamasi asmenybė Įgauna vis daugiau žinių apie aplinkinį pasaulį ir apie save. Savęs Įsisąmoninimo ribos ypatingai išsiplečia paauglystėje. Šiuo laikotarpiu vyksta permainos, susijusius su individo psichosocialine, kognityvine ir fizine raida. Intensyvi psichofizinė sklaida suponuoja tam tikrus asmenybės kryptingumo, aktyvumo bei savarankiškumo pokyčius, kurie atveda paauglius Į prieštaringą padėtį: Į didėjančių aspiracijų atotrūkį nuo realių galimybių, tapatumo formavimosi sunkumus, neadekvatų savęs vertinimą. Savęs pažinimas vyksta skirtingai, priklausomai nuo aplinkos, nuo amžiaus, nuo to, ar sveikas žmogus, ar jis serga, išgyveno pasisekimą ar nesėkmę, laimingai pamilo ar nelaimingai myli. Žmogaus savivertės realumas su amžiumi didėja. Rubino, Joe (2006) teigia, jog suaugusių žmonių požiūris Į save yra kur kas realesnis ir objektyvesnis nei jaunuolių, o jaunuolių tikroviškesnis nei paauglių. Didelę reikšmę paauglių savivertės formavimuisi turi mokykla. Judėjimas už savivertę prasidėjo prieš keletą dešimtmečių kaip protestas prieš bausmę, kuri tuo metu buvo Įprasta.,,Tada buvo priimtina ir visuotinai pateisinama,,pamokyti vaikus žeminant, ir visa tai buvo daroma,,jų pačių labui (Friel, John C., Friel, Linda D. 2003). Uždėti vaikui nepažangaus mokinio kepurę ir priversti jį kitų pajuokai sėdėti prieš klasę žiaurus ir priešiškas vaiko atžvilgiu poelgis. Kalbant apie mokinių elgesio ir mokymosi problemas, daugiausia susiduriama su neadekvačiu mokinių savęs vertinimu nepakankamu ar pernelyg geru. Neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę, sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir apsunkina normalią psichinę raidą. Per gerai save vertinantis mokinys niekada nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes, o dėl klaidų kaltina kitus.,,ko gero, dažniau mokiniai linkę save 17

18 nuvertinti. Tokie mokiniai nepasitiki savimi, labai jautriai reaguoja Į kritiką, išgyvena dėl nesėkmių, todėl nekelia sau didelių tikslų, netiki sėkme (Gailienė, Bulotaitė, Sturlienė, 1996). O. Drobnickis (1998) savęs vertinimą apibūdina kaip refleksyvų žmogaus požiūrį Į save, kuriame jo Aš pasireiškia kartu ir kaip savianalizės subjektas, ir kaip objektas.,,tokio požiūrio Į save būdai yra labai Įvairūs: moralinėje sąmonėje jie reiškiami daugeliu sąvokų gėdos ir pasididžiavimo, garbingumo, asmeninio orumo, sąžinės, - kurios savo struktūroje fiksuoja progresuojantį žmogaus sugebėjimą spręsti apie save visuomenės požiūriu (Drobnickis, 1998). Savęs vertinimas pirmiausia formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Ypač tai akivaizdu ankstyvesniuose amžiaus tarpsniuose.,,vaikai suaugusiųjų vertinimams teikia didelę reikšmę, negali jų nuomonės Įvertinti kritiškai. Todėl vaikų savęs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų - tėvų ir mokytojų vertinimų atspindys. Paauglystėje vis didesnę reikšmę ima Įgyti bendraamžių vertinimai (Gailienė, Bulotaitė, Sturlienė, 1996). Į mokyklą vaikai ateina jau turėdami nuomonę apie save, savo sugebėjimus, tačiau mokytojai ir mokykla turi didelę Įtaką moksleivio savajam,,aš formuotis. Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas klasėje jaustųsi saugus ir mylimas, kad mokytojas skatintų jo savarankiškumą ir individualumą. G. Stunžienė (1998) teigia, kad didelę neigiamą Įtaką vaiko savęs vertinimo formavimuisi turi negatyvūs kitų žmonių vertinimai, ugdantys vaiko nepasitikėjimą savimi. Nors nuolat aptinkama paauglių savivertės skirtumų pagal lytį, vis dažniau pabrėžiama, kad vaikų ir merginų savivertės skirtumas yra nedidelis (Bootzin R.R. et al. 1990) Tačiau visgi teigiama, kad merginų savivertė yra aukštesnė nei vaikinų (Charbol, 1988, Yarschesshi and Mahon, 2000). Tačiau tokie darbai dažniausiai remiasi jaunesniųjų paauglių imtimi (cit. pagal Malinauskienė O., Žukauskienė R., 2004). Pagrindiniu savęs vertinimo kriterijumi paauglystėje gali būti ir sėkmė moksle (džiaugsmas būti ir jaustis pirmūnu) arba kitose veiklos srityse. Sėkmė iškelia paauglį virš vidutinybės, leidžia paaugliui pajausti, kad ir jis yra šio to vertas, kad gali kažką pasiekti ateityje jau nepriklausomai nuo to, ką apie jį mano kiti žmonės (Grucė R., 1994). Suprasti save, savo pažiūras, teisingai save vertinti nelengvas uždavinys. Paauglystėje dažni savęs vertinimo nuostoliai. Vienam pasireiškia bereikalingas pažeidžiamumas, nepasitikėjimas savimi (Guay F., Boivin M., Hodges V.E., 1999). Kitam atvirkščiai per didelis pasitikėjimas savimi, pasipūtimas. Trečiasis tampa prisitaikėlis. Paauglys kartais susikuria pramanytą savęs vaizdą ir taip kuria psichologinės savigynos sistemą. 18

19 1.6. Paauglių mokymosi rezultatai Daugelis mokytojų, vertindami mokinių elgesį ir mokymąsi, didesnį dėmesį skiria jų klaidoms, nesėkmėms. Kuo moksleiviui sunkiau sekasi mokykloje, tuo daugiau neigiamų vertinimų ir kritikos jis susilaukia. Tokie, neigiami vertinimai formuoja žemą vaiko savęs vertinimą. Kiekvieną dieną gaudamas tik neigiamus vertinimus, vaikas pradeda tikėti, kad jis yra negabus, kad nieko pakeisti nebegalima ir reikia su tuo susitaikyti. Dažniausiai mokytojai vertina ne mokymąsi, ne konkrečios užduoties neatlikimą ar konkrečias klaidas, o kritikuoja vaiko asmenybę, charakterį. Tokie neigiami vertinimai nulemia ne tik mokinių požiūrį Į mokymąsi ar konkrečius sugebėjimus, jie Įgauna platesnę prasmę žlugdo pasitikėjimą savimi. Ir atvirkščiai, D. Gailienės, L. Bulotaitės, N. Sturlienės, (1996), teigimu pagyrimai ir padrąsinimai būtini kiekvienam žmogui, nes jie skatina veikti, tobulėti ir siekti rezultatų. Išankstinis nusiteikimas sėkmei ir pasitikėjimas savimi turi didelę reikšmę mokymosi rezultatams. Todėl siekiant, kad mokinys dirbtų nenuleisdamas rankų, kartais galima sąmoningai padidinti rezultatus. Nesėkmės, blogi pažymiai, nemalonūs santykiai taip pat žlugdo norą mokytis. Paauglių rezultatai turi tiesioginę Įtaką jų pasitikėjimui savimi, o suaugusiųjų ar bendraamžių palaikymas arba nepalaikymas tik pastiprina tą vidinį pasitikėjimo arba nepasitikėjimo savimi jausmą. Sėkmė ar nesėkme moksle tiesiogiai veikia mokinių savijautą mokykloje (Delfos, Martine F., 2001). Psichologai pabrėžia, jog dešimties-vienuolikos metų vaikas jau gali dirbti nesiblaškydamas ir be klaidų (Grinienė, Lindišienė, Maračinskienė, Vaitkevičius, 1990). Pagal J. Piaget - tai konkrečių operacijų stadija (7-11 m.). susiformuoja gebėjimas samprotauti logiškai. Vaikas operuoja konkrečiomis buitinėmis sąvokomis. Operacijos atvirkštinės. Nustatyta, kad mokinių darbingumas priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo lyties, mokyklinės brandos, individualių mokinio savybių. Pagal J. Piaget, paauglystė yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. (R. Žukauskienė, 1998) Paauglystės slenkstį vaikai pereina turėdami Įvairią patirtį, Įpročius, polinkius, individualias ypatybes. Psichinių procesų mąstymo, atminties, vaizduotės vystymosi tempai skirtingų vaikų yra skirtingi. PerėjusĮ iš pradinės mokyklos Į pagrindinę mokyklą, mokinį veikia mokytojai ir vienmečiai. Patekus Į didesnę referentinę grupę, vaiko elgsena ir atskiri poelgiai pradedami objektyviau vertinti. L. Šiaučiukėnienės (1997) nuomone (cit. pagal Montvydienė I., 2009), šiuo perėjimo iš ketvirtosios klasės Į penktąją laikotarpiu mokiniai išgyvena Įvairius sunkumus, kuriuos 19

20 sukelia naujas mokymo turinys, padidėjusi jo apimtis, lygis, nauji mokymo metodai, kontrolė ir atsiskaitymo formos ir, žinoma, skirtingi pedagogų reikalavimai. Dešimties metų vaikas neturi objektyvaus mato, kuriuo galėtų Įvertinti savo protingumą, dailumą, švelnumą. Dabar vienmečių grupė (klasė) yra tas etalonas, pagal kurį gali vertinti save. Kuo didesnė ta grupė, su kuria vaikas bendrauja arba nuolat susiduria, tuo didesnė tikimybė, kad jis kukliau vertins savo vietą tarp kitų (Černius V., 1997). Vaiko ypatumai, lemiantys jo vietą tarp kitų vienmečių, objektyviai imant, reliatyvus dalykas: priklauso nuo aplinkybių ir vaiko socialinės aplinkos, nuo kitų vaikų, su kuriais jis lyginamas, sugebėjimų ir kt. Jaunesniame mokykliniame amžiuje formuojasi ir prakstiniai jausmai, kuriuos sukelia mokymosi veiklos pobūdis, veiklos sėkmė ar nesėkmė (Zambacevičienė E.P., 2006). Naujas gyvenimo etapas lemia vaiko požiūrio Į mokyklą, mokymąsi, pasikeitimus. Paauglystės pradžioje mokomoji veikla netenka vadovaujančios reikšmės psichiniame mokinio augime, bet tebelieka pagrindinė ir turi Įtakos intelektualinės ir motyvacinės sferų lygių plėtojimui. Deja, dažnai mokykloje mokymasis neužima reikiamos vietos, mokinių pažintinis procesas dar silpnai išvystytas, o pažymys yra svarbiausias stimulas ir mokymosi galutinis rezultatas. Vėliau, pažintinę motyvaciją keičia emocinė poreikis bendrauti. Tuomet noras mokytis stipriai sumažėja, krenta pažangumas. Svarbiausia veikla paauglystėje tampa bendravimas. Vykstantys žymūs pažintinės intelektinės sferos pokyčiai Įtakoja socialinį emocinį asmenybės vystymąsi. Šiandien nekelia abejonės, kad moksleivių mokymosi rezultatai (pasiekimo, pamokų lankomumo, elgesio) geresni tose mokyklose, kuriose mokinių kontaktai su mokytojais ir mokiniais yra geresni, vyrauja saugi ir teigiama psichologinė, Į mokslą orientuota aplinka (Montvydienė I., 2009). Kiekvienas mokinys nori gerų rezultatų, bet mokymosi esmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Vieni mokosi, kad gautų geresnį pažymį, kiti nori būti vyresniųjų pagirti, treti siekia Įgyti autoritetą bendraamžių grupėje, ir tik palyginti nedidelę dalį moksleivių mokytis skatina noras daugiau žinoti. Protinė paauglio veikla pasižymi analize ir sinteze. Šiuolaikinio vaiko protiniai sugebėjimai yra didesni, mąstymas ne toks paviršutiniškas negu ankščiau Grucė R., 1994). Tai priklauso ir nuo vaiko praktinio bei intelektinio patyrimo, jo sugebėjimų ir motyvacijos. PraktinĮ ir intelektinį patyrimą sudaro Įgytų žinių taikymas praktiniams bei intelektualiniams uždaviniams spręsti, gebėjimas pritaikyti tas žinias naujose situacijose. (A. Gučas, 1990). Protinis vystymasis paauglystės amžiuje glaudžiai susijęs su charakterio ir veiklos formų pasikeitimais. Rimta ir Įvairiapusė darbinė veikla, padidėjęs proto smalsumas reikalauja aukštesnės ir labiau organizuotos protinės veiklos. Paauglys darosi pajėgus suprasti sudėtingesnes daiktų ir reiškinių sąvokas. Stebėjimai, kaip kryptingas ir organizuotas pasaulio suvokimas užima vis daugiau vietos protinėje paauglio vietoje. Mokomųjų dalykų turinys ir logika, žinių Įsisavinimo 20