Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos

Transkriptas

1 Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos

2 Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos

3 Turinys Dėkojame Vygintui Steponaičiui už suteiktą teisę.. Projekto vadovas Vilma Žukauskienė Rėmėjai: Vytauto Steponaičio sudaryto leidinio Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos reikšmė ir ypatybės. Dalia Urbonavičienė 8 Pratarmė 13 UAB Raidynėlis Visos teisės saugomos. Nė viena šios knygos dalis negali būti publikuojama, laikoma elektroninėse laikmenose ar kitu būdu dauginama be raštiško leidėjo sutikimo Redaktorė Vida Bėkštienė Teksto redaktorė Dalia Urbanavičienė Viršelio ir vidinių puslapių dizainas, Diana Tomkuvienė Vilniaus etninės kultūros centras UAB Raidynėlis, 2018 Išleido leidykla Raidynėlis, Lietuva Spausdino Lietuvoje Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB) ISBN I Vaikai čerška 1. Sūpuoklėlės Zuikučiai Avys, vilkas ir piemuo Kiškelis Slapstymasis Šarkelė Vilkas ir žąsys Vanagėlis Avinėliai Varna Šokinėjimas Lankas Aguonėlė Priegalvėlis Žilvitis Jurgelis Taiklumo bandymas Jautelis Šokinėjimas kupstais Katė ir pelė Košelę verda Kepalušo vėlimas Ridiko rovimas Rekežio nuvertimas Langeliai Kvinta Meškeriotojas Būrimai 48 II Žaliojoj lankelėj 29. Ei, žirgeli, bėk greičiau! 30. Ripka 31. Kiaulikė 32. Aitvarai 33. Tepliukai 34. Šokdynės 35. Snaudalis 36. Akmenėliai 37. Trauktynės 38. Duonos kepimas 39. Mėtymai 40. Krivulė 41. Diržo nešimas 42. Juoda-balta 43. Trečias bėga 44. Meškos šovimas 45. Tabalas 46. Humoristinės varžybos 47. Stirnų medžioklė 48. Lapių lenktynės 49. Kirvelis 50. Oželis 51. Žvejai 52. Lindimas pro lanką 53. Keistas žingsniavimas 54. Stovėjimai žemyn galva 55. Surink kankorėžius! 56. Taikinys ant žemės 5

4 Katilas Gyvas lankas Katinas lipa prie lašinių Persivertimai Kojūkai Šeško gaudymas Milžino žingsniai Stipruoliai Imtynės Išstūmimas iš rato Kojų jėgos bandymas Fechtavimas lazdomis Paštą veža Lokio uodegos traukimas Pavojinga švytuoklė Lenktynės Dviračiai Sviedinio gaudymas Gegutė Atsistojimas su svoriu Žiužio gaudymas Kėlimas už kojų Avinėlių grumtynės Kurapkų gaudymas Lentų pjovimas Muštukas Krenglis Šaudymas iš lanko Vėžys eina prie varlės Palendra Vilko šovimas Čyžas Kiaules iš braškių Katinai Imtynės kojomis Palšasis arklys Botagas Karveliai ir vanagai Kūliavirstis Raičiojimasis nuo kalnelių Šuoliai per šiaudą Kerėpla Bluselės Vadovavimas žaidimui Irklavimas Raitelių imtynės Atimk sviedinį! Kas toliau numes akmenį Nepastovus stiebas Plaukymas III Lietučiui dulkiant Žiedo dalijimas Vaidybiniai žaidimai Bitelės Belaisvio išsivadavimas Avižų pirkimas Žiedo išlaisvinimas Reketukas Advokatas Žąsys skraido Poros atrinkimai Linksmasis Vincukas Paslėptas daiktas Žaidimas su riešutais Gudrus kalvis Stiklinė vandens Vestuvės Butelio kėlimas Sunki kelionė Numeriai Žirgų perkėlimas Žirgelis Vilkelis Mįslės Minklės Kilpa Mįslės Žaisleliai Mįslės Laivų medžioklė Avys ir žąsys Kelionė į Alytų Dalybos Keistos lenktynės Statinė su vandeniu Klaidžiojimas Dalybos Greita kalbės Suskaičiuok! Fantų vadavimas Kibiras prie stalo IV Vyžkit vyžos, plyškit plyšos 6 7

5 Dalia Urbanavičienė Vytautas Steponaitis gimė 1893 m. Sintautuose (Šakių r.), jį nuo mažens supo šeimoje įsitvirtinęs didžiulis dėmesys knygoms, istorijai ir kultūrai. Įdomu, kad būdamas vos 20 metų Vytautas parašė sociologinę Šakių krašto Lukšių parapijos studiją (1913 m.). Nors V. Steponaičio profesinis išsilavinimas buvo Vytauto Steponaičio sudaryto leidinio Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos reikšmė ir ypatybės Vytauto Steponaičio sudaryto ir 1956 m. paskelbto lietuvių liaudies žaidimų rinkinio Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos reikšmė keliais žodžiais sunkiai nusakoma. Bene svarbiausia yra tai, kad šis rinkinys sovietmečiu pirmasis tarsi pratęsė lietuviškų žaidimų rinkinių leidybos tradiciją, kuri buvo nutrūkusi prasidėjus okupacijai, o seniau išleisti žaidimų rinkiniai tapo retenybe. Pirmuosius specialiai lietuvių liaudies žaidimams skirtus rinkinius išleido mokytojas ir žymus XX a. pradžios kultūros veikėjas Matas Grigonis 1, o tarpukariu, kai Nepriklausoma Lietuva ėmėsi aktyvaus tokių žaidimų populiarinimo, pasirodė ir kitų autorių sudaryti žaidimų rinkiniai 2, tačiau prasidėjus sovietmečiui ši veikla buvo pristabdyta. V. Steponaičio sudarytą lietuviškų žaidimų rinkinį galima būtų palyginti su šiek tiek jį aplenkusiu J. Lingio sudarytu rinkiniu Lietuvių liaudies žaidimai (1955), tačiau pastarasis buvo visiškai kitokio pobūdžio jame sudėtos stilizuotos dainuojamųjų žaidimų autorinės kompozicijos, skirtos dainų ir šokių ansamblių sceniniams pasirodymams. Tuo metu būtent tokia stilizuota liaudies kūryba valdžios buvo labiausiai palaikoma, o nesceniniai žaidimai likdavo tarsi užribyje. V. Steponaitis nebuvo nei stilizuotų liaudies žaidimų kūrėjas, nei tautosakininkas. Jo asmenybė mažai kam žinoma, nors šio itin darbštaus žmogaus veiklos, darbų ir gebėjimų įvairiapusiškumu belieka tik stebėtis. 1 Mato Grigonio išleisti žaidimų rinkiniai: 200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, melodijomis, paveikslėliais ir fantų vadavimais: jaunuomenei dovanėlė (1911 m., kiti leidimai 1914 m. ir 1988 m.); Šeimyniškiems vakarėliams pramogėlė (1913 m., kiti leidimai: 1918 m. ir 1920 m.); 20 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, gaidomis ir paveikslėliais (1912 m. 20 žaidimų); Smagūs žaidimai (1914 m. 40 žaidimų); Žaidimų vainikas savybės vakarėliams ir gegužinėms nupintas (1919 m. 102 žaidimai); Vaikų žaidimai (1966 m.). Be to, M. Grigonis drauge su ir K. Dineika išleido rinkinį Keli tautiški žaidimai (1923). 2 K. Dineikos sudaryti rinkiniai Keli tautiški žaidimai (1923) ir Vilniaus ripka (1926); K. Dineikos ir B. Montvilos sudaryti rinkiniai Žaisk (1934), Skautiški žaidimai (1934); J. Klusio rinkinys Pedagoginiai žaidimai (1928), V Saudargienės-Simniškaitės Žaidimai ir mankštos pratimai (1942) ir kt. 8 9 daugiau susijęs su prekyba, ekonomika ir teise 3, jis nuo pat jaunumės ėmė rašyti įvairius straipsnius periodikoje, tapo nuolatiniu periodikos apžvalgininku ir kritiku, o galiausiai bibliografu. Šviesdamasis ir skaitydamas, populiarindamas knygas, jis aktyviai bendradarbiavo su Mykolu ir Vaclovu Biržiškomis, Feliksu Bugailiškiu, Baliu Sruoga, Antanu Sugintu ir kitais žymiais veikėjais. Vienas iš svarbesnių V. Steponaičio nuopelnų šioje srityje kartu su Marija Mašiotaite- Urbšiene 1930 m. Kaune įsteigta XXVII knygos mėgėjų draugija, kuri skatino visuomenės pomėgį grožinei literatūrai, leido knygas ir savo metraščius, palaikė ryšius su užsienio bibliofilų organizacijomis. V. Steponaičio darbams didžiulę įtaką darė ir sąsajos su kariuomene, tarnavimas joje didžiąją gyvenimo dalį: 1916 m. pašauktas į carinę kariuomenę, jis baigė Odesos karininkų mokyklą, o grįžęs į Lietuvą m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, joje buvo paskirtas į štabo Spaudos ir švietimo skyrių ( m. jam vadovavo). V. Steponaitis m. redagavo periodinį leidinį Kariškių žodis (vėliau pavadintą Kariu ), nuo 1921 m. tapo karybos ir istorijos žurnalo Mūsų žinynas redaktoriumi, o m. tęstinio žurnalo Karo archyvas redaktoriumi, be to, m. vadovavo Lietuviškosios enciklopedijos skyriaus karo tematika parengimui. Šia tematika buvo išleisti ir atskiri V. Steponaičio darbai: Amerikos lietuvių karinės aspiracijos XIX a. pabaigoje (1927 m.), Karininkai spaudos darbo srityje (1931 m.). Prasidėjus 1940 m. Lietuvos okupacijai, V. Steponaitis buvo paimtas į Raudonąją armiją, bet joje išbuvo tik mėnesį, nes dėl sveikatos sutrikimų išėjo į atsargą, likdamas be jokio darbo ir pensijos. Jam grėsė sovietų valdžios represijos, nes Lietuvos kariuomenėje jis turėjo pulkininko leitenanto laipsnį, o ir kultūrinė jo veikla sovietinei valdžiai buvo nepriimta, todėl buvo įtrauktas į 1941 m. birželio trėmimo sąrašus, bet, prasidėjus karui, V. Steponaičiui represijų pavyko išvengti. Vokiečių okupacijos metais V. Steponaitis įsidarbino Centrinėje bibliotekoje (dab. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vyriausiuoju bibliografu, paskui tapo Bibliografijos skyriaus vedėju, o m. dėstė bibliografiją Kauno mokytojų seminarijos Bibliotekininkystės skyriuje. Bibliotekininko-bibliografo veiklą V. Steponaitis tęsė iki pat mirties 1957 m. Dirbdamas bibliotekoje, jiss rengdavo mokslo darbuotojams išsamius literatūros sąrašus, susijusius su Lietuvos istorija, ekonomika ir kultūra, įsitraukė į retų leidinių bei įdomios literatūros paieškas ir ilgainiui tapo aistringu unikalių radinių kolekcininku. Po mirties bibliotekai buvo perduota V. Steponaičio sukaupta didžiulė įvairių spaudinių kolekcija (tarp jų ir devynios XVII-XVIII a. knygos, 3 V. Steponaitis, baigęs Kauno prekybos mokyklą, nuo 1914 metų komercines ir ekonomines žinias gilino tiek Kauno universitete, tiek Maskvos komercijos institute.

6 apie 770 senų maldaknygių), siekianti daugiau kaip 8 tūkst. pavadinimų, beveik 740 ekslibrisų, per 2,6 tūkst. atvirukų ir religinio turinio paveikslėlių, 140 senų žemėlapių, 270 senų teatro afišų, žymių asmenų (V. Biržiškos, A. Dambrausko- Jakšto, S. Dariaus, V. Kudirkos, J. Šliūpo ir kt.) laiškų, rankraščių, autografų ir kt. Stebėtina, tačiau įvairiose V. Steponaičio gyvenimo ir veiklos apžvalgose beveik neužsimenama apie jo išleistą lietuvių liaudies žaidimų rinkinį, taip pat apie tai, kad jis gilinosi į sportinės terminijos problematiką. Gali būti, kad ši veikla, išryškėjusi tik V. Steponaičio gyvenimo pabaigoje, minėtų apžvalgų autoriams pasirodė šiek tiek menkesnė už jo viso gyvenimo pagrindines veiklas ir nuopelnus. Rinkinys Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos (1956 m.) buvo išleistas likus metams iki V. Steponaičio mirties, o jo sudarytas Sportinių terminų žodynas (1959 m.) jau po autoriaus mirties. Matyt, V. Steponaitis pats liaudies žaidimų neužrašinėjo, nes čia aptariamo rinkinio prakalboje nurodė, kad žaidimus surinko iš įvairių archyvų, knygų ir kitų tautosakos rinkinių. Akivaizdu, kad žaidimų rinkinio sudarytojas puikiai žinojo ne tik Adomo Liudviko Jucevičiaus, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, brolių Antano ir Jono Juškų, Adolfo Sabaliausko, Povilo Višinskio, Ambraziejaus Kašarausko ir kitų XIX a. XX a. pradžios autorių paskelbtus tautosakos rinkinius bei kraštotyrinius veikalus, bet taip pat ir XVII a. Mato Pretorijaus, IX a. keliautojo Vulfstano paminėtus žaidimus. Kai kuriuos žaidimų aprašus V. Steponaitis rado Respublikinės bibliotekos (dab. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos) rankraštyne, tačiau, tuo neapsiribodamas, taip pat peržiūrėjo tuometinio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (dab. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) tautosakos rankraštyno ir Kauno kūno kultūros instituto (dab. Lietuvos sporto universiteto) rankraštinę medžiagą. Gaila, kad V. Steponaičio paskelbtame rinkinyje nėra nurodyti duomenys, koks žaidimas iš kur konkrečiai paimtas, tačiau jis, matyt, vadovavosi ankstesnių autorių sudarytų žaidimų rinkinių (M. Grigonio, K. Dineikos ir kt.) pavyzdžiu, kuriuose taip pat trūksta tokių duomenų. J. Čiurlionytės sudaryto rinkinio Lietuvių liaudies melodijos (1935 m.), kuriame šalia dainų buvo paskelbti ir keli žaidimai su konkrečiomis metrikomis, V. Steponaitis arba nežinojo, arba šis pavyzdys jam nepasirodė sektinas. Kita vertus, sudarydamas rinkinį, V. Steponaitis žaidimų aprašus šiek tiek pakeitė, nes rinkinio prakalboje užsiminė, kad dauguma lietuvių liaudies žaidimų aprašymų yra sunkiai suprantami, paviršutiniški ir dėl to juos sunku panaudoti fizinio auklėjimo praktikai, todėl jis kai kuriuos žaidimus apibendrino ir pritaikė šių dienų jaunimui. Tai, matyt, buvo dar viena priežastis, kodėl nebuvo autentiškų žaidimų metrikos. Be to, V. Steponaitis užsiminė, kad tarp kambario žaidimų įsiterpė ir kai kurie naujesni iš kaimyninių tautų perimti žaidimai. Šis V. Steponaičio sudarytas lietuviškų žaidimų rinkinys pasirodė net 12 metų anksčiau, negu tautosakininkų sudarytas Lietuvių tautosakos V tomas Smulkioji tautosaka. Šokiai ir žaidimai (1968 m.), kuriame buvo paskelbta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tautosakos rankraštyno archyvinė lietuviškų žaidimų medžiaga, nurodant visas kiekvieno žaidimo metrikas. Pastarasis rinkinys apsiribojo kuklesniu žaidimų skaičiumi (92, o su rateliais 129), negu paskelbta V. Steponaičio rinkinyje iš viso net 190 žaidimų (neskaitant skaičiuočių, mįslių, būrimų, fantų išpirkimo būdų). Rinkinį Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos sudaro V. Steponaičio prakalba, penki skyriai ir abėcėlinė žaidimų ir pramogų rodyklė. Rinkinio prakalba yra puikus pavyzdys, kaip sovietmečiu autoriai, siekdami pateikti vertingas žinias apie liaudies papročius, buvo priversti į savo tekstą įterpti sovietinę ideologiją šlovinančius, ponų valdžią peikiančius ir klasių kovą pabrėžiančius sakinius, cituoti A. M. Gorkį ir kitus sovietinius ideologus. Nepaisant to, šioje prakalboje V. Steponaitis atskleidė, kad puikiai pažinojo liaudies žaidimų ir šokių papročius ne tik iš knygų, bet ir iš savo patirties. Rinkinyje pateikiamus žaidimus sudarytojas sugrupavo į poetiškai pavadintus skyrius, kurių dauguma skirti skirtingiems metų laikams: pavasariui skyrius Vaikai čerška (I) 4 ; vasarai skyrius Žaliojoj lankelėj (II); rudeniui skyrius Lietučiui dulkiant (III); žiemai skyrius Kartu su snieguolėmis (V). Dar vienas skyrius (IV), pavadintas Vyžkit vyžos, plyškit plyšos skirtas jaunimo pasilinksminimams. Kiekvienas skyrius pradedamas V. Steponaičio gyvai surašyta trumpa įžanga, kuri grindžiama jo prisiminimais, įspūdžiais ir nuotaikomis, taip nuteikiant skaitytoją susidomėti toliau pateikiamais žaidimais. Taip pat gyvai, panaudojant jaustukus, V. Steponaitis aprašė ir kai kuriuos žaidimus bei pramogas, neretai įterpdamas savo nuomonę apie jų pobūdį, kokio amžiaus vaikams ar jaunimui jie tinkami, taip pat kitus pastebėjimus. Kartais skyriaus ar žaidimo aprašo pradžioje panaudojamos liaudies dainų ar Donelaičio citatos, kurių poezija dar daugiau šilumos ir grožio suteikia aprašomų papročių patrauklumui. Nemažai žaidimų iliustruoti piešiniais, kai kurie schemomis (pvz., Katė ir pelė p. 40). Meniškomis užsklandėlėmis su tautodailės motyvais papuošti ir skyrių pavadinimai bei skyrių pabaigos. Šiame rinkinyje galima rasti pačių įvairiausių liaudies žaidimų ir pramogų aprašų: žaidimus užrištomis akimis, daiktų slėpimo, dialoginius žaidimus, vikrumo žaidimus su įvairiais bėgiojimais, šokinėjimais, gaudymais, slapstymusi, jėgos ir taiklumo žaidimus, taip pat žaidimus akmenėliais, riešutais, su balanėlėmis, lentelėmis, virvelėmis, lankais, kamuoliais, lazdomis ir kitomis priemonėmis, varžybinius ir komandinius žaidimus, gimnastikos pratimus primenančius žaidimus, taip pat žaidimus su fantais, persirengėlių vaidybinius žaidimus, skaičiuotes, netgi visiškai mažų vaikų žaidinimus, stalo žaidimus, galvosūkius, minkles ir mįsles. Čia taip pat galima rasti aprašymus apie aitvarų leidimą, 4 Rinkinyje šie skyriai nėra sunumeruoti, todėl dėl aiškumo čia naujai pridedama skyrių numeracija, pažymint romėniškais skaitmenimis skliaustuose

7 vaikščiojimą ant kojūkų, raičiojimąsi nuo kalnelių, sniego tvirtovių statymą, važiavimą rogutėmis, slidinėjimą, čiužinėjimą, irklavimą, plaukymą, grūdinimąsi, pateikta įdomių duomenų apie sūpimosi bei rungtynių žirgais papročius. Rinkinyje yra nemažai žaidimų, kurie žaidžiami dainuojant, tačiau V. Steponaitis apsiribojo tik dainos teksto paskelbimu ir nenurodė nė vienos melodijos. Tai yra didžiausias šio rinkinio trūkumas, kurį galima būtų ištaisyti papildant tokius žaidimus to paties žaidimo ar labai artimo varianto melodijomis, kurias galima rasti archyvuose ar kituose leidiniuose. Dar vienas šio rinkinio trūkumas trūksta numeracijos ne tik skyriams, bet ir atskiriems žaidimams, tačiau šis trūkumas dar lengviau ištaisomas. Pratarmė 12 13

8 aidimas yra veiksminga auklėjimo priemonė. Tinkamai organizuoti žaidimai padeda išugdyti jaunąją kartą sveiką, stiprią, kupiną gyvenimo džiaugsmo. Kiekvieną sykį žasdamas žmogus siekia kokio nors tikslo. Kaip ir bet kuris sėkmingai užbaigtas darbas, taip ir laimėtas žaidimas sukelia pasitenkinimą ir skatina toliau dar atkakliau dirbti. Žaidimai kartu ugdo fizinius ir dvasinius sugebėjimus. Mūsų šalyje žaidimai yra labai paplitę: žaidžia ne tik vaikai mokyklose, bet ir kaimo jaunimas pirkiose-skaityklose, darbininkai klubuose ir aikštelėse. Lietuvoje dar ir dabar, kartu su sportiniais žaidimais, jaunimas mėgsta judriuosius žaidimus ir senovines liaudies pramogas bei fizinius pratimus. Žaidimas, atsiradęs iš darbo proceso visuomenės kūrimosi eigoje ir visą laiką buvęs pagrindine lietuvių liaudies fizine kultūros forma, dabar, išaugus kultūros lygiui, išlaikė savo charakterį ir yra svarbi priemonė, padedanti ruoštis darbui ir Tėvynės gynybai. Norint suprasti žaidimus, reikia pažinti jų nuostabųjį kūrėją liaudį ir žinoti tas buitines sąlygas, kuriose jie gimė ir vystėsi. Lietuvių tautos bei jos kultūros vystymesi didelį vaidmenį vaidino liaudies kūryba. Visose epochose įvairiausios liaudies kūrybos formos atspindėjo nesutaikomą liaudies masių kovą prieš svetimšalių jungą, už savo tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Gyvas pasakos žodis, skambi dainos melodija, turtingas, judrus žaidimas lietuviui buvo vienintelis būdas skausmui, džiugesiui, širdgėlai ir protestui išreikšti. Liaudis dainavo, šoko ir žaidė net ir tais liūdesio metais, kada šalyje siautėjo žiaurus reakcijos jungas. Lietuvio širdyje amžiais ruseno viltis sulaukti geresnių laikų. Pirmieji šaltiniai apie lietuvių fizinę kultūrą yra archeologinės iškasenos. Senovės lietuvių kapuose randami griaučiai leidžia spręsti apie tuometinių žmonių fizines jėgas. Daug galima sužinoti tiriant kovos ir darbo įrankius. Tarp Kauno istorijos muziejaus eksponatų yra mažų vaikiškų iečių, strėlių antgalių, kirvukų ir kitų žaidimo įrankių, savo kilme siekiančių žalvario amžių. Daug rašytinių žinių apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą suteikia įvairūs keliautojai, metraštininkai, etnografai. Keliautojas Vulfstanas, metais aplankęs Lietuvą, mini žaidimus ir lenktynes žirgais per šermenis 1. Žaidimai ir šokiai vykdavo net po keletą 1 Vulfstano pasakojimą žr. leidinyje Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 1955, p. 22. Žaismas džiaugsmą teikia, Žaismas skausmą nuveikia. Liaudies patarlė mėnesių, kol lavoną sudegindavo. Tą dieną, kai mirusysis būdavo nešamas deginti ant laužo, įvykdavo žirgų lenktynės. Lenktynių nugalėtojams buvo skiriamos net premijos, jiems padalindavo likusį velionio turtą. Platesnių lietuvių liaudies žaidimų aprašymus pateikė M. Pretorijus (1688 m. 2 ). Jis galbūt pirmasis parodė, kaip lietuviai savo žaidimais, pramogomis ir fiziniais pratimais ruošiasi dirbti, medžioti ir kovoti su priešais. Be žaidimų, Pretorijus savo veikale dar mini įvairius gimnastikos pratimus, vikrumo bei jėgos bandymus, slidinėjimą ir raitųjų žaidimą. Vertingos ir įdomios medžiagos randame lietuvių rašytojo ir etnografo L. Jucevičiaus knygoje Litva 3. Nors jis rašė XIX amžiaus pradžioje, tačiau kai kurie jo paminėti žaidimai pagal savo turinį gali būti priskirti lietuvių kovų su kryžiuočiais ir ankstyvesniems laikotarpiams. Žymus rašytojas istorikas S. Daukantas dažnai mini fizinius pratimus ir žaidimus kaip senovėje kalnėnai ir žemaičiai mankštinosi, kaip mešką ar šerną ant savęs skriejant vienu smūgiu nublokšti arba karėje taip neprieteliui užsiausti, kad jis nuo vieno siūčio kėkšterėtų Apie lietuvių liaudies žaidimus ir pramogas XIX amžiaus antroje pusėje rašė M. Valančius 5, žymūs lietuvių tautosakininkai broliai Juškos 6, A. Sabaliauskas 7, P. Višinskis 8, A. Kašarauskas 9 ir kiti. Iš vėlesnės, jau XX amžiaus žaidimų bibliografijos yra pažymėtinos mokytojo Mato Grigonio trys knygutės apie žaidimus ir ratelius (1911, 1914, 1919 metais 10 ) ir K. Dineikos knygos bei straipsniai apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą ir žaidimus 11. Tačiau pats turtingiausias žinių apie lietuvių liaudies fizinę kultūrą šaltinis yra gyvas žodis ir išlikę liaudyje žaidimai. Ruošiant šį liaudies žaidimų ir pramogų rinkinį, buvo naudotasi LTSR Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos archyvo rankraštynu 12, Kauno kūno kultūros institute 13 surinktais liaudies žaidimų ir fizinių pratimų aprašymais, Respublikinės bibliotekos 14 rankraštynu ir kitais tautosakos rinkiniais. 2 Matas Pretorijus (Matthäus Prätorius, ) didžiąją dalį veikalo Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla (Deliciae Prussicae oder Praussische Schaubühne) parašė iki 1684 m., o visą rankraščio švarraštį parengė 1699 m., todėl čia pateikta V. Steponaičio data nėra tiksli. Išsamiau apie M. Pretorijų žr. I. Lukšaitė, Tai Liudviko Adomo Jucevičiaus 1846 m. Vilniuje išleistas veikalas Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai, kuris buvo perspausdintas leidinyje L. A. Jucevičius, 1959, p Šiek tiek žaidimų yra ir 1841 m. L. A. Jucevičiaus veikale Žemaičių žemės prisiminimai, žr. L. A. Jucevičius, 1959, p V. Steponaitis nurodo Simono Daukanto teiginį iš 1845 m. Peterburge išleisto S. Daukanto veikalo Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. 5 Motiejus Valančius daugiausia žaidimų paminėjo 1869 m. išleistoje apysakoje Palangos Juzė, mažiau leidinyje Žemaičių vyskupystė (1848). 6 Antanas ir Jonas Juškos daugiausia žaidimų paminėjo jų 1870 m. parengtame veliuoniečių vestuvių apraše Svotbinė rėda, įtrauktame į rinkinio Lietuviškos svotbinės dainos 2-ąjį tomą. 7 Adolfas Sabaliauskas daugiau užrašinėjo ne žaidimus, o žaidžiamąsias sutartines, kurias 1916 m. paskelbė leidinyje Lietuvių dainų ir giesmių gaidos. 8 Povilas Višinskis 1897 m. užrašinėjo tautosaką Užvenčio apylinkėse, dalis žaidimų paminėti leidinyje P. Višinskis, 1964, p Ambraziejus Pranciškus Kašarauskas (Kosaževskis, ) Žemaitijoje apie 1857 m. užrašė žaidimų pavadinimus ir kai kurių poetinių tekstų fragmentus, žr. Tautosaka iš Kossarzewskio Lituanikos, 1937, p Tai Mato Grigonio sudaryti rinkiniai 200 žaidimų (1911), Smagūs žaidimai (1914), Žaidimų vainikas (1919). 11 Karolis Dineika paskelbė daug knygų, skirtų fiziniam lavinimui, tarp kurių yra keli žaidimų rinkiniai: Keli tautiniai žaidimai (1923), Vilniaus ripka (1926), Žaisk (1934, kartu su B. Mantvila), Žaidimai (2000). 12 Dabar tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas. 13 Dabar tai Lietuvos sporto universitetas. [kol nesujungė su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu] 14 Dabar tai Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

9 Šimtmečiais lietuvių liaudies kultūros vystymąsi ardė ir stabdė net keli galingi faktoriai: nuolatiniai karai su kryžiuočiais, ponų Lenkijos katalikiškoji agresija XV amžiuje ir su ja susijęs beatodairiškas senųjų liaudies kultūros pradmenų naikinimas ir niekinimas, paskiau sekusi ilgalaikė baudžiavinė vergija, vėliau carinė priespauda ir fašistinė diktatūra. Kad lietuvių liaudis, vargų ir skriaudų kamuojama, išlaikė tyrą savo tautosaką, namų dailę, šokius ir žaidimus, tai aiškiai liudija jos kultūros gilumą ir didybę. Iš pirmykščio gyvenimo liko apeiginių žaidimų su aiškiomis totemizmo liekanomis. Žaidimai Kergė ir Krenglis, aprašyti XVI amžiuje, buvo žaidžiami dar XIX amžiaus pabaigoje 15. Jie primena pagonišką paprotį dėti auką ant akmeninio aukuro ir metant peilį ją nužudyti (žaidime lazda pataikyti į taikinį). Įvairūs slapstymosi, vadinamieji kavonių [ slėpynių D. U.] ir gaudymo tipo žaidimai yra ne kas kita, kaip medžioklės ir kovos iš pasalų su priešu pavaizdavimas. Senovės lietuvių buitis ir to meto žemės darbai išryškėja iš žaidimų Linelis, Aguonėlė, Dobilėlis 16. Žaidimuose Retežėlis, Kurpius, Kepalušo vėlimas vaizduojamas kaimo amatininkų darbas. Kalbėti apie fizinės kultūros formų genealogiją nelengva. Pirmykštį gyvenimo būdą atspindintiems žaidimams didelį poveikį padarė nauji, vėlesnių istorinių epochų žaidimai, be to, nėra beveik nė vieno jų, užrašyto įvairiais laikotarpiais toje pačioje vietoje. Tačiau teutoniškųjų grobikų agresija ir klasikinis antagonizmas baudžiavos laikotarpio žaidimuose gana ryškiai atsiskleidžia. Iki XII amžiaus, iki feodalinių santykių atsiradimo pradžios, lietuvių liaudies žaidimų vyraujanti forma buvo paprastas ratelis, o vėliau atsirado dvi prieš viena kitą sustatytos žaidėjų eilės ( Čigonėlis, Simas, Audėjėlė ). Vėlesnieji žaidimai Kiaulikė, Rekežis, Ripka turi aršų rungtynių pobūdį: Kas vikresnis? Kas nugalės?. Jie pasižymi kai kuriais reikšmingais taktiniais elementais, primenančiais senovės lietuvių karių raitelių taktiką mušti, vyti niekšus kryžiuočius arba trauktis ir gudrumu įvilioti juos į spąstus, į liūnus. Viena gražiausių senovės lietuvių tradicijų buvo priėmimo į vyrus apeigos. Susirinkus visai giminei ar kaimui, kandidatas į vyrus turėjo praeiti gana sunkius fizinius bandymus. Buvo mėginama jo drąsa, vikrumas, ištvermė, užsigrūdinimas ir kitos savybės, būdingos tikram vyrui kariui. Senesniuose raštuose yra likęs įdomaus žaidimo Kirvio aprašymas 17. Mergaitė, stovėdama jaunuolių būrio viduryje, sviedžia aukštyn kirvį. Vyrai nuogomis rankomis jį gaudo. Kas pagauna, tas turi teisę pašokti su mergaite kirvio metike. Tai mūsų prosenolių kariškas žaidimas, siekiąs dar tuos laikus, kada sužeidimas ar kraujo praliejimas buvo vyriškumo požymis. Žaidimo tikslas patikrinti bernelių spraunumą ir skudrumą, nes aukštai išmestą kad ir akmeninį kirvuką nėra lengva pagauti nesusižeidžiant. 15 Išsamiausiai žaidimą, vadintą ne tik Kerge ar Krengliu, bet ir kitais pavadinimais ( Kerėplų mušimas, Kerepėta, Kerėpla, Kiveris, Pikeris, Rekežis, Vožka, Vokietuko mušimas, Gudo mušimas ir kt.) aprašė Juozas Kudirka, žr. Kudirka, 1993, p Tai plačiai paplitę žaidimai, kuriuos žaidžiant vaizduojamas augalų (linų, aguonų, dobilų) dygimas, augimas, žydėjimas ir (ar) darbai su apdainuojamais augalais (lino apdorojimas iki audeklo, šienavimas, grėbimas ir pan.). 17 Kirvis tai L. A. Jucevičiaus paskelbtas žaidimas, žr. L. A. Jucevičius, 1959, p Įdomus turiniu yra žaidimas Muštinė 18. Susiėmę už rankų, žaidėjai sukdamiesi dainuoja: Šokinėjo velnias, Tas iš Rygos melnias, Bjaurus vanags vokietėlis Mūsų žemės neprietelis. Hop! Hop! Ho! Ho! Huntai! Balabai! Neprietelis! Mes tą vokietėlį, Mes tą neprietelį Sujudinsim subrušinsim, Tikru moliu padarysim. Hop! Hop! Ho! Ho! Tikru moliu padarysim. Žaidimo turinyje minimi kovų su kalavijuočiais prie Rygos laikai (XIII XV amžius). Jame atsispindi kovingumas ir neapykanta priešui. Daug lietuvių liaudies žaidimų baigiasi pralaimėjusio žaidėjo nubaudimu. Originalus nubaudimo būdas žaidime Kiaulikė 19. Pralaimėjusysis buvo guldomas ant žaidimo įrankių keinių lazdų ir mušamas su pirštine, kurioje įdėta kiaulikė kiaušinio dydžio akmuo. Švelnesnis nubaudimo būdas kambario žaidimuose buvo fantų ėmimas. Visa tai primena senovės lietuvių karo paprotį nubausti nugalėtą priešą už jo padarytas niekšybes. Yra žaidimų, kuriuose vaizduojama pono kova su bernu, rekrūtų gaudymas, sukaustytų kalinių varymas, perbėgimas iš pragaro į rojų, kunigų išjuokimas. Pačiose primityviausiose žaismo dainose dar nėra prasmingų žodžių ir ryškesnės minties. Žaidimuose dominuoja tik pojūtinės ir emocinės energijos šėlimas, palenktas visagalei ritmo jėgai. Tačiau vėlesnėse epochose žaidimo turinys vaidino aktyvų vaidmenį. Žaidimais liaudis, išjuokdama ponus, valstiečių širdyse puoselėjo neapykantą valdančiajai klasei ir ugdė meilę gimtajai žemei. Vienoje linksmoje pašaipinėje žaismo dainoje sakoma: Kas ten ūžia, kas ten mala, Kas ten talatuoja? Kas ten neša mūsų poną, Kojos maskatuoja? Meška ūžia, meška mala, Meška talatuoja, Vilkas neša mūsų poną, Kojos maskatuoja. 18 Muštinė tai irgi L. A. Jucevičiaus paskelbtas žaidimas, žr. L. A. Jucevičius, 1959, p Tai komandinis žaidimas, panašus į žolės riedulį, tačiau kiaulikę (kiaušinio dydžio medžio gabalėlį ar akmenį) siekiama įvaryti į dvaru vadinamą duobutę, o ne į vartus. Įvairius Kiaulikės variantus išsamiau žr. Kudirka, 1993, p

10 Powered by TCPDF ( Žaidimai kai kada tapdavo žiaurūs, su šiurkščiais pokštais, ištepliojimais, mušimais, stumdymais. Būdavo žaidimų su aiškiu muštynių atspalviu (kapojimasis botagais, imtynės susiėmus už ausų). Seniau žaidimai ir fiziniai pratimai buvo giliai įėję į valstiečių buitį. Kiekvienas jausmas, kiekvienas žymesnis gyvenimo įvykis buvo ataustas žodžių posmu, šokiu ar žaidimu. Nepraeidavo nė vienų vestuvių, pabaigtuvių, kūlės, kur nebūtų žaidžiama ir šokama. Net ir laidotuvės, kaip buvo minėta, neapsieidavo be šokių, žaidimų ir fizinių pratimų. Visi stengdavosi neverkti, nes, girdi, nuo ašarų rūdiją mirusiųjų ginklai, ir jie nespėją jų šveisti. Šermenų dalyviai dažnai maudydavosi pirtyje ir su ceremonijomis kviesdavo ten mirusiojo vėlę... Dr. J. Basanavičius savo atsiminimuose pasakoja, kad žaidimai per šermenis vykdavo dar ir XIX amžiaus antroje pusėje. Jį labai nustebino, kad žaidimuose dalyvauja velionio dukterys. Dukterys jam atsakiusios: Nėra ko gedėt mirusiojo. Jis laimingas. Reikėtų gedėt kūdikiui užgimus, nes jis užgimsta vargą vargti ir mūsų vargą padidinti Liaudies išmintis yra nepaprastai plastiška. Jos formos yra nuostabiai įvairios: pilna gudrybių pasaka, įdomi mįslė, taiklus priežodis, gilios minties patarlė, plačiai paplitusi liaudyje. Tačiau liaudis atrenka tik tai, kas yra brangiausia. Stiprus, aukštas, raumeningas, plačiapetis, tvirto stoto, vikrus žaidime, spartus darbe vyras buvo visų mėgstamas, statomas pavyzdžiu ir gerbiamas. Tikras vyras iš stuomens ir iš liemens, sakydavo žmonės. Kur tik dėsi ar prie darbo, ar prie žaidimo visur tinka. Vyras kaip ąžuolas nei pasieksi, nei palenksi. Kas greitesnis ant žirgelio, tam ir mergužėlės širdelė. Buvo taip pat ir naudingų prietarų: Jeigu nori patikti berneliui reikia kovo mėnesį su šviežiu sniegu praustis veidą, rankas ir kojas. Jeigu nori patikti mergelei reikia rytais bėgioti po rasas nešioti javų maišą apie jaują. Jeigu vaikas mėgsta žaisti, jis bus geras ir nepiktas žmogus. Žmonės, kurie vengdavo fizinių pratimų bei žaidimų, būdavo vadinami donelaitiškų slunkių ir pelėdų vardais ir juokiamasi iš jų: Sugniužęs lyg pelų maišas. Žirglioja it bitis šakume nešdamas. Knakso it kumelė snausdama. Kur jam žaidimas, jeigu jis nė per šiaudą neperlipa. Į žaidimų turinį neretai įsibraudavo svetimų liaudžiai elementų. Liaudžiai buvo brukamos tokios knygos, kaip Balsas širdies arba Broma atverta ing viečnastį, kur buvo reikalaujama varginti, kankinti savo kūną ir atsisakyti paprasčiausių higienos reikalavimų dažno prausimosi ir muilo. Reakcingoji dvasininkija ir dvarininkai drausdavo žaisti ir užsiiminėti fiziniais pratimais metais Sambijos vyskupas Mykolas Jungė uždraudė pramogas ir žaidimus, vadindamas tai velnio išmonėmis. Jėzuitai savo prisakymuose taip pat dažnai drausdavo šokius ir žaidimus metais Salantų kunigas savo pamoksluose rodydavo pasipiktinimą žaidimais ir išvardindavo visas peklos mūkas, kurios tariamai laukiančios jų atlikėjų 21. Pakruojo klebonas XIX a. pabaigoje buvo sugalvojęs gana naivią žaidimų draudimo priežastį ir sakydavo, kad Kristaus kankintojai taip pat žaidę kauliukais, o suptis, girdi, nesą galima todėl, kad Judošius taip pat supęsis kartuvėse... Tačiau nei draudimai, nei grasinimai nepajėgė užslopinti liaudies meilės savo žaidimams ir fiziniams pratimams ji liko ištikima senosioms pramogų tradicijoms. Greta gausių ratelių, vaidybinių bei vaizduojamųjų žaidimų liaudyje buvo mėgstami ir sportinio pobūdžio žaidimai: lenktynės, šokinėjimai, mėtymai, plaukymas, slidinėjimas, jodinėjimas, gimnastikos pratimai atrakcionai, imtynės. Pirmykštėje kultūroje šių žaidimų bei fizinių pratimų lavinamoji reikšmė buvo ypač didelė. Net ir dabar žaidimai, kuriuose vyrauja rungtyninis elementas, neabejotinai yra naudingiausi. Todėl jiems knygoje skiriama daugiausia vietos. Prie paprastų rungčių, kurioms nereikia specialių įrankių, galima pirmiausia priskirti imtynes, sunkumų kilnojimą, trauktynes, grumtynes kumščiais, lazdomis. Čia vyrauja jėgos išbandymas. Prie vikrumo žaidimų priklauso įvairūs šokinėjimai per kliūtis, lenktynės maišuose, pasirišus vieną koją ir pan. Jiems artimi yra ištvermės bandymai: bėginėjimai, sukimasis, laipiojimai. Kituose žaidimuose lavinama greita orientacija, staigumas, taiklumas. Žaidimai naudojant įrankius atsirado tikriausiai kartu su elementariausiais pirmykščio žmogaus darbo įrankiais, medžioklės bei kovos ginklais. Pagrindinis lietuvių liaudies žaidimų įrankis buvo lazda. Susipažinus su mūsų tėvynės istorija, šis bruožas darosi suprantamas. Senovės lietuviai kovose naudodavo sunkias lazdas, ragotines, kuokas arba net jaunus ąžuolėlius, kuriuos čia pat kovos lauke išsiraudavo ir tvodavo jais priešui. Lazda buvo artimas didžiojo žaidimų sumanytojo piemenėlio pagalbininkas. Dabartiniuose žaidimuose vartojamo pripučiamo sviedinio pirmtakas buvo veltinis arba drobe apsiūtų kailių kamuolys, susuktas rankšluostis žiužis, vainikėlis, žolės ar šieno gniūžtė. Senovėje lietuvių liaudies žaidimai turėjo kitą formą, bet ilgainiui jie keitėsi. Lietuvių tautosakoje beveik nėra tikslių ir išsamių lietuvių liaudies žaidimų aprašymų. Etnografai dažniausiai tik paminėdavo žaidimų pavadinimus. Žaidimų aprašymai dažniausiai būdavo paviršutiniški, sunkiai suprantami, ir fizinio auklėjimo praktikoje juos buvo sunku panaudoti. Ruošiant šį rinkinį, reikėjo kai kuriuos žaidimus apibendrinti, pritaikyti šių dienų jaunimui. Reikėjo taip pat įdėti keletą naujesnių, kurie atsirado pas mus žymiai vėliau, bendradarbiaujant su kaimyninėmis tautomis. Tokių žaidimų yra kambario pramogų skyriuje. Lietuvių liaudies žaidimai mums yra artimi ir mieli. Jie paprasti ir visiems prieinami: nereikalauja sudėtingų įrankių bei prietaisų, didžiulių aikščių, juos dažniausiai gali žaisti neribotas žaidėjų skaičius. Aršus rungtyninis jų pobūdis gali patenkinti net ir aistringiausią varžybų mėgėją. Gausiame lietuvių liaudies žaidimų lobyne kiekvienas ras sau įdomių pramogų. 20 Čia apytiksliai cituojamas Jono Basanavičiaus pasakojimas veikale Apie vėles ir nekrokultą senovės lietuvių, žr. J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, 1998, p Greičiausiai turėta omenyje Salantų kunigo Jurgio Pabrėžos 1822 m. sakytas pamokslas, kuriame aptarta nemažai liaudies žaidimų, išsamiau žr. Poškaitis, 1992, p