Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 4 (472) TURINYS Prieš ketvirtį amžiaus kuriant Lietuvos k

Transkriptas

1 Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m m. Nr. 4 (472) TURINYS Prieš ketvirtį amžiaus kuriant Lietuvos kariuomenę 2 Sovietinė ir Putino imperija: propagandos mechanizmai 10 Kelionės Beniliuksas 2016 įspūdžiai 18 Ne taip atrodysit, kaip dabar Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija Adresas: Totorių g. 25, LT Vilnius; tel. (8 5) ; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt Leidėja Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami Tiražas egz., ISSN , GL-640 Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT Kauno r. I viršelyje Antano Varankos nuotr., IV viršelyje KARIO archyvo nuotr.

2 TEMA PRIEŠ KETVIRTĮ AMŽIAUS KURIANT LIETUVOS KARIUOMENĘ 1991 m. gruodžio 1 d. įkurti Greitojo reagavimo brigados Vilniaus motodesantinis batalionas (dabar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas) ir Panevėžio atskirasis batalionas (dabar Karaliaus Mindaugo husarų batalionas), tų pačių metų gruodžio 3 d. Greitojo reagavimo rinktinės Kauno batalionas (dabar Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas). Minėdami šias sukaktis, pateikiame žiupsnelį šių karinių dalinių įkūrėjų, pirmųjų vadų ir aktyviausių dalyvių prisiminimų, dalis jų paskelbta leidinyje Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas m. (Vilnius: Eugrimas, 2015, 440 p.) m. lapkričio 13 d. krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius patvirtino Greitojo reagavimo brigados etatų sąrašus, jos vadu tapo Česlovas Jezerskas m. lapkričio mėn. Greitojo reagavimo brigadą sudarė vadovybės štabas, keturios kuopos Vilniuje: 1-oji (buvę Mokomojo junginio vyrai) kuopos vadas Rimantas Baltušis; 2-oji (šauktiniai) vadas Pranas Kasteckas; 3-ioji (šauktiniai) vadas Kęstutis Bepirštis, GSK (šauktiniai) vadas Liutauras Kavaliūnas, ir dvi kuopos viena Kaune (vadas brigados vado pavaduotojas Jonas Vytautas Žukas), kita Panevėžyje (vadas brigados vado pavaduotojas Algis Vaičeliūnas), finansų, aptarnavimo ir medicinos tarnybos, komendantinis, inžinerinis ir autotransporto būriai, ryšių mazgas, orkestras m. gruodžio 1 d. Greitojo reagavimo brigados vado įsakymu Mokomojo junginio pa- 2 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

3 daliniai savo struktūra buvo prilyginti batalionams, taigi brigadą tuo metu sudarė 661 karys, iš pradžių buvo suformuoti 3 batalionai (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje). Č. Jezersko teigimu, Vilniaus motodesantinio bataliono etatus buvo pavesta įsteigti Janiui Auzinš. Tai padarius į pirmojo bataliono vado pareigas buvo paskirtas buvusio Mokomojo junginio 2-osios kuopos vadas Pranas Kasteckas. VILNIAUS MOTODESANTINIS BATALIONAS. PRADŽIA. Dabartinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas (MPB) įsikūręs Rukloje, Jonavos rajone. Aprūpintas naujausia ginkluote ir technika jis yra pasirengęs vykdyti Šiaurės Atlanto sutarties 5-ojo straipsnio reglamentuojamas operacijas Lietuvoje ir už jos ribų. Bataliono įkūrimo data laikoma 1991 m. gruodžio 1 d., kai buvo įkurtas Vilniaus motodesantinis batalionas. Iš pradžių jis buvo dislokuotas Rūdninkuose, o po 2 metų perkeltas į Ruklos karinį miestelį m. jam įteikta kovinė vėliava su šūkiu Tėvynės meilė tebus mums vadovas. Taikos palaikymo misijose batalionas dalyvauja nuo 1994 m., nuo 2010 m. bataliono kariai budi NATO greitojo reagavimo pajėgose (angl. NATO Response Force, NRF). Batalionas yra sudedamoji Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgų dalis. Algirdo MPB pagrindu suformuota I bataliono kovinė grupė. Tai pajėgos, turinčios pakankamai kovinės galios užkirsti kelią priešiškų jėgų veiksmams šalies teritorijoje taikos metu, tinkamai reaguoti į naujo pobūdžio nekonvencinio karo grėsmes. Jos buvo sukurtos, atsižvelgiant į kintančią saugumo situaciją regione. PRANAS KASTECKAS, pirmasis faktinis Vilniaus motodesantinio bataliono vadas ( m.) BATALIONO ĮKURTUVĖS RŪDNINKUOSE: IŠGYVENK, KAD GUDRUS Pirmiausia kuriant batalioną reikėjo surinkti vadus kuopų, būrių ir skyrių, kad jie galėtų pasiruoši priimti pirmojo šaukimo, kuris buvo paskelbtas 1991 m. spalio 10 d., karius. Dalis prieš tai mano vadovautos kuopos karių atėjo tarnauti į kuriamą Vilniaus batalioną. Kuopų vadais pasirinkau žmones, kurie buvo baigę sovietines karines mokyklas, pasiruošę dirbti su kariais, bet svarbiausia buvo lojalūs atkurtai Lietuvos valstybei, pasiruošę ginti jos laisvę ir nepriklausomybę, taigi jais glėjau visiškai pasitikėti. 1-osios kuopos vadu tapo Kastytis Grigoravičius, 2-osios Renatas Chrimlis, 3-iosios Danas Mockūnas, 4-osios Gintaras Šimonis, Štabo viršininku buvo paskirtas Algirdas Norkus. Buvo numatyta, kad batalione bus 4 kovinės ir Štabo aprūpinimo kuopa. Iš viso mano vadovavimo laikotarpiu Vilniaus motodesantiniame batalione tarnavo apie 600 žmonių. Vadovybė nusprendė, kad batalionas bus dislokuotas strategiškai svarbioje vietoje arčiau Baltarusijos sienos, Šalčininkų rajone, Rūdninkuose, kur anksčiau buvo įsikūręs sovietinės Vidaus reikalų ministerijos treniruočių poligonas, tuo metu perduotas Krašto apsaugos ministerijos žinion. Ten atvykę tarp miškų įsikūrusioje bazėje radome 6 mūrines kareivines. Jos buvo tuščios, nesutvarkytos, nedažytos, riogsojo tik metalinės lovos, buvo lauko tualetas, išsemiamas kibirais, dušas ir valgykla. Nors bazė buvo pritaikyta naudoti tik vasarą, joje buvo ir anglimis kūrenama katilinė, kurią artimiausią žiemą turėjome progos išbandyti ir mes. Buvo tikrai šalta, todėl papildomai dar statydavome ir įjungdavome radiatorius, bet žiemą šiaip ne taip pratraukėme. Pirmais metais viską reikėjo remontuoti ir ruoštis tarnybai. Tiesa, dalį resursų duodavo brigada, bet daug ką pagimdyti reikėjo ir patiems. Taigi reikiamus daiktus pirkdavome iš asmeninių lėšų arba prašydavome, kas galėtų padėti remontuoti pastatus, savo karių. Visi vadai gyveno Rūdninkuose. Kuopų, būrių ir skyrių vadai kareivinėse, kad 3

4 TEMA prižiūrėtų šauktinius, o turintys šeimas gyveno bendrabutėlyje, kurio kambario plotas apie 10 kvadratinių metrų, jame tilpdavo lova ir virtuvė, žmona ir vaikai. Buitinės sąlygos buvo blogos, bet nekreipėme į tai dėmesio ir darėme, kas priklausė. Kai pagalvoju, jeigu dabar reiktų vadovauti batalionui tokiomis sąlygomis, būtų kaput, o tada buvau jaunas 25-erių metų vyras ir apie jokius sunkumus net nesusimąstydavau <...> Itin svarbus klausimas buvo maitinimas. Ką gaudavome centralizuotai iš brigados buvo per mažai ir neskanu, todėl Aptarnavimo tarnybos viršininkas eidavo pas vietinius Šalčininkų ūkininkus tartis dėl produktų tiekimo, iš jų gaudavome kiaulių, jas paskersdavome. Kai reikėdavo kopūstų ir bulvių, kariai padėdavo ūkininkams nuimti jų derlių ir šitaip gaudavo dalį daržovių. Taigi Rūdninkuose valgėme labai gerai, gaudavome net po du antrus patiekalus ir desertą, maistą gamino vietinės moteriškės. Originaliai pasirūpinome ir karių laisvalaikio malonumais. Rūdninkuose buvo didžiulis poligonas, kuriame sovietmečiu iš Šiaulių atskridę lėktuvai bombarduodavo taikinius, taigi ten buvo užsilikusių duraliumininių mokomųjų bombų, lėktuvų, tankų, žodžiu, metalo apstu. Bet kol mes susizgribome, vietiniai jau buvo dalį išnešę. Taigi su aukštesnės vadovybės žinia mes organizavome sargybą, surinkome metalą, jį pardavę, nupirkome kiekvienai kuopai po televizorių, vaizdo grotuvą ir muzikinį centrą. Už likusias lėšas remontuodavome vienintelį turėtą tarnybinį žiguliuką. PIRMIEJI ŠAUKTINIAI: ENTUZIASTAI, SUPERMENAI IR ŠIAIP ŠAUNŪS VYRAI Pirmieji šauktiniai buvo motyvuoti, fiziškai stiprūs, labai entuziastingi. Tiesą sakant, jų ir šaukti nereikėjo, daugelis atėjo savo noru, daug jų liko kariuomenėje. Į tarnybą susirinko įvairių tautybių Lietuvos piliečių lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, kai kurie jų nekalbėjo lietuviškai, bet tarnaudami greitai išmoko kalbėti ir rašyti valstybine kalba, buvo mokomi mūsų šalies istorijos. Pagrindinis bataliono uždavinys buvo paruošti karius vykdyti kovines užduotis, pavestas brigados vadovybės, todėl kovinio ir fizinio rengimo treniruotės vyko labai intensyviai, be to, kuo kariai labiau užimti ir vakare fiziškai išvargę, tuo mažiau problemų gali pridaryti. Vadovaujami ir prižiūrimi vadų, šauktiniai gyveno pagal griežtą dienotvarkę: mankšta, paskui taktiniai, radijo ryšio, fizinio rengimo, šaudymo užsiėmimai pagal savaitės ir mėnesio kalendorių, vyko individualus ir kolektyvinis rengimas, per taktikos pratybas mokėme juos, kaip užimti gynybines pozicijas ir jas apginti. Į mokymų programą buvo įtrauktos ir mūšio mieste pratybos šturmuodavome pastatus, jų teritorijoje buvo nemažai, kariai mokėsi, kaip juos užimti ir išvalyti nuo priešų. Turėjome ir žvalgų būrį, į kurį patekdavo sumaniausi, ištvermingiausi ir labiausiai motyvuoti kariai, jiems vadovavo Šarūnas Užusienis m. vyko pirmosios stambesnės pratybos kartu su Panevėžio bataliono kariais, jose dalyvavome su neseniai gautais BTR ais. Kariai sportavo šalia esančiame stadione, o bėgiodavo miškuose. Be abejo, vyko ir šaudymo pratybos, visi turėjome automatus, teritorijoje buvo gana geros būklės šaudykla, bet šovinių ne visada pakankamai turėjome. Pamažu bataliono pastatus Rūdninkuose suremontavome viskas buvo sutvarkyta, išdažyta, išravėta, net iš eglių rudi spygliai išskabyti. Pas mus nuolat veždavo užsieniečių delegacijas, atvykdavo ir aukštų Lietuvos valdžios pareigūnų. Jiems ruošdavome ir demonstruodavome parodomąsias programas, jos buvo labai populiarios, karai noriai dalyvaudavo. Dažniausiai 11 žmonių skyrius rodydavo kovines teritorijos ir pastatų užėmimo operacijas, sprogdinimus, kad būtų efektingiau plikomis rankomis kariai daužydavo plytas, kartais pasirodydavo ir parašiutininkai kadangi buvome dislokuoti netoli Kyviškių aerodromo, mūsiškai šuolius, ko gero, atlikdavo kiek dažniau nei kitų brigados batalionų kariai. Taigi taip aukštiems svečiams demonstruodavome, kad Lietuvos kariai puikiai parengti fiziškai, taktiškai, psichologiškai ir moraliai <...> DIDYSIS PERSIKRAUSTYMAS Į RUKLĄ 1993 m. sužinojome, kad batalionas iš Rūdninkų bus perkeltas į Ruklą. Ir nors sąlygos 4 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

5 Šalčininkų rajone buvo prastos daug drėgmės, žiemos sunkios, gyvendami tarp pelkių ir miškų dažnai kentėme nepriteklius vis dėlto buvo gaila kraustytis iš ten. Juk buvome įdėję daug pastangų ir širdies tvarkydami infrastruktūrą, pavyzdžiui, kariai net paprastas grindų lentas išdegindavo taip, kad atrodytų, kaip parketo raštas, o jie ten jaustųsi jaukiai kaip namie. Iš Ruklos kraustantis paskutiniams desantininkams, 1993 m. gegužę kartu su štabo viršininku A. Norkumi nuvažiavome apsižvalgyti. Juos siuntė į Omską ant plyno lauko, taigi išvykdami galėjo išgriauti viską ir išsivežti kartu su savimi. Paklausėme, kokios būtų jų sąlygos, kad nieko negriautų ir paliktų pastatus mums. Jie pageidavo, kad, pvz., reikės metalo, langų ir t. t., informaciją perduodavome brigados vadovybei, o kaip toliau vyko derybos nežinau. Bet rezultatas buvo toks, kad išeidami desantininkai viską paliko tvarkingai net šiltnamio langų neišdaužė. Ten skubiai pastatėme savo sargybą, kad vietiniai nieko neišnešiotų ir neišvogtų. Rukloje prasidėjo naujas bataliono gyvavimo etapas, tačiau jam vadovauti jau buvo paskirtas kitas vadas. Labai džiugu, kad batalionas ir dabar vertinamas kaip vienas geriausių taip buvo ir iš pat pradžių. PANEVĖŽIO MOTODESANTINIS BATALIONAS. PRADŽIA. Dabartinis Karaliaus Mindaugo husarų batalionas įsikūręs Pajuostyje, Panevėžio rajone. Šio bataliono ištakos 1991 m. birželio 6 d. Mokomojo junginio sudėtyje įkurta Panevėžio mokomoji kuopa, o 1991 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu Panevėžyje įsteigtas Panevėžio atskirasis batalionas m. rugpjūčio 10 d. batalionui suteiktas Karaliaus Mindaugo vardas, 1995 m. gegužės 28 d. įteikta istorinė Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko kovinė vėliava su bataliono šūkiu Viešpatie, padėk mums, Tėvynės laisvę ir garbę ginam!, o prieš 2 metus jis pavadintas Karaliaus Mindaugo husarų batalionu. Nuo 2002 m. bataliono kariai dalyvauja taikos palaikymo misijose. Šiemet jie kartu su Latvijos ir Estijos kariais pradėjo budėjimą NATO greitojo reagavimo pajėgose Baltijos bataliono sudėtyje. ALGIS VAIČELIŪNAS, Panevėžio bataliono įkūrėjas ir pirmasis vadas ( m.) ILGO KELIO PRADŽIA 1991-ųjų balandžio pabaigoje Č. Jezerskas, Mokomojo junginio (MJ) vadas, prasitarė dėl planų stiprinti MJ rezervą. Tuo metu tai buvo Parlamento gynėjų grupė, pavadinta Mokomuoju junginiu, ir Kaune dislokuota MJ kuopa, kurios pagrindinė paskirtis buvo prireikus sustiprinti parlamento gynybą. Man, kaip MJ vado pavaduotojui, buvo pavesta užduotis pagalvoti dėl galimybės įsteigti Panevėžyje rezervinę MJ kuopą. Tai, žinoma, buvo susiję ne tik su mano pareigomis. Aš kilęs iš Panevėžio. Taigi reikėjo ne tik suplanuoti galimos kuopos dislokacijos vietą, bet ir suburti patriotiškai nusiteikusius, karinius dalykus nors šiek tiek išmanančius vyrus. Vado klausimas buvo bene aktualiausias. Jau gegužės mėnesį teko praleisti savaitę Panevėžyje. Susitikau su tuometiniu Panevėžio komendantu Romanu Kečioriumi ir savanorių rinktinės vadu Broniumi Juozaičiu. Bandėme išrinkti karį savanorį, kuris galėtų imtis kurti kuopą. Man buvo pasiūlyti du ar trys kandidatai, deja, šių vyrų asmeniškai nepažinojau. Grįžęs iš Panevėžio gana ilgai kalbėjausi su vadu Č. Jezersku. Jis pasakė, kad Krašto apsaugos departamento (KAD) direktorius A. Butkevičius pritaria idėjai steigti kuopą Panevėžyje, tam jau buvo numatytos lėšos MJ biudžete. Vis dėlto turėjome abejonių dėl galimos Panevėžio kuopos vado kandidatūros. Kadangi visada buvau ambicingas ir norėjau pirmiausia pats sau įrodyti, kad galiu sukurti ir vadovauti atskiram kariniam vienetui, pasakiau vadui, kad esu pasirengęs vykti į Panevėžį. Iš pradžių šiai idėjai nebuvo pritarta, tačiau vėliau jis paprašė kartu eiti pas KAD direktorių ir apie viską pasikalbėti. KAD direktoriaus kabinete sutarėme, kad važiuoju į Panevėžį kurti kuopos, tačiau kartu lieku ir MJ vado pavaduotoju. 5

6 GRĖSMĖS TEMA ANATOMIJA Ilgai nelaukdamas išvykau į Panevėžį. Prisimenu savo pirmą apsilankymą pas Panevėžio miesto savivaldybės merę Gemą Lukoševičiūtę. Įeinu į kabinetą, prisistatau. Pranešu, kad esu komandiruotas iš Vilniaus vadovauti Panevėžio kuopai, o ji į tai atsakė, kad net nežinojusi, jog Panevėžyje yra Lietuvos kariuomenės kuopa. Su šypsena atsakiau: Gerbiama mere, jūs matote priešais save sėdintį kariškį. Šiuo metu jis ir yra Panevėžio kuopa... Toliau prasidėjo kuopos kūrimo darbai. Už simbolinę kainą pavyko išsinuomoti patalpas Panevėžio vairuotojų mokyklos patalpose. Būdamas Vilniuje, pasiūliau keliems MJ kariams, kilusiems iš Panevėžio, važiuoti į gimtąjį miestą padėti kurti kuopą. Taigi, kartu su Robertu Šukiu ir dar keliais vyrais, iš viso buvo 5 kariai, pradėjome ilgą, įdomų, kūrybingą, kupiną netikėtumų, naujų įspūdžių bei iššūkių tarnybos etapą. NUO KOVINIŲ SĄLYGŲ IKI BENDRADARBIAVIMO SU NATO Nuo 1991-ųjų birželio iki rugsėjo Panevėžio kuopa buvo Lietuvos parlamente įsikūrusio Mokomojo junginio rezervas. Pradėjus steigti Panevėžio kuopą buvo svarbūs ne tik organizaciniai, infrastruktūriniai, mokymo bazės kūrimo klausimai, bet ir skubi karių savanorių atranka, jų karinis parengimas. Turėjome būti parengę apie fiziškai ir morališkai tvirtų vyrų, kurie prireikus ir gavus MJ vado Č. Jezersko nurodymą, skubiai atvyktų sustiprinti parlamento ar kitų svarbių valstybinių objektų apsaugą. Per Maskvoje vykdytą pučą mes kaip tik buvome iškviesti į parlamentą, žlugus pučui, saugojome KGB pastatą. Taigi, tuo laikotarpiu teko tarnauti sąlygomis, kurios buvo artimos kovinėms. Nuo 1991 m. rugsėjo iki gruodžio svarbiausia buvo pasirengti priimti pirmuosius Lietuvos kariuomenės šauktinius <...> Pirmaisiais metais, kol nebuvome perėmę Pajuostyje įsikūrusio Panevėžio karinio dalinio, mūsų kariai buvo apgyvendinti trijose vietose Panevėžio mieste buvusio Hidromelioracijos technikumo, Pagalbinės mokyklos ir buvusios Sporto mokyklos-internato bendrabučiuose. Kovinio rengimo pratybos paprastai vykdavo buvusiose DOSAAF (rusiškas sovietmečiu egzistavusios neva Savanoriškosios draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti trumpinys), vėliau tapusios Vairuotojų rengimo centru, patalpose. Kadangi savo poligono neturėjome, teko naudotis Žaliąja giria. Ten buvo rengiamos taktikos, topografijos, žvalgybos pratybos. Žinoma, saugumo sumetimais praktinio šaudymo atlikti girioje negalėjome. Vis dėlto aprūpinimas nebuvo blogas, turėjome uniformas, ginklus (sovietinius kalašnikovus), o transporto priemonėmis mus aprūpino Vairuotojų rengimo centras. Nuo 1992 m. sausio iki 1993 m. rugsėjo vyko sovietinės kariuomenės išvedimo procesas. Teko rūpintis ne tik karių koviniu rengimu, bet ir karinio miestelio Pajuostyje perėmimu, jo apsauga nuo bandymų plėšikauti ir vogti valstybės turtą. Galutinis Panevėžio bataliono formavimo etapas prasidėjo 1993 m rugsėjį, kai intensyviai buvo plečiama infrastruktūra ir kariams gerinamos buities sąlygos. Tais metais įvyko pirmosios nacionalinės ir tarptautinės pratybos Estijoje, jose dalyvavo po vieną Estijos, Latvijos ir Lietuvos kuopą, ten dalyvavusios Panevėžio bataliono kuopos vadas buvo ltn. Vilmantas Šatas. Prasidėjo intensyvus karinis bendradarbiavimas su NATO šalimis ir partnerėmis. Noriu pasidžiaugti, kad būdamas Panevėžio bataliono vadas, buvau pirmas ne NATO šalies atstovas, dalyvaujantis NATO pratybose Danijoje Didžiosios Britanijos karališkajame pėstininkų batalione, kuriam kažkada vadovavo seras gen. Garis Džonsonas, Lietuvoje gerai žinomas kaip Tarptautinės gynybos patarėjų tarybos vadovas. Ši taryba, trijų Baltijos valstybių ministrų prašymu, buvo įkurta 1995 metais. Jos tikslas buvo reguliari Vakarų ekspertų pagalba ir konsultacijos kuriant karines pajėgas. Atkuriant Panevėžio batalioną mums buvo svarbi Lietuvos istorija Karaliaus Mindaugo vardas buvo suteiktas, tiksliau, atkurtas, gana greitai m. rugpjūčio 10 d. vykusi ceremonija to meto bataliono gyvenime buvo ypatinga mūsų rikiuotės aikštėje susirinko Krašto apsaugos ministerijos, brigados Geležinis Vilkas vadovybė ir, ko gero, pusė Panevėžio miesto gyventojų. Tai buvo neregėtas savo dvasia renginys. 6 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

7 KAUNO MOTODESANTINIS BATALIONAS. PRADŽIA. Dabartinio Specialiųjų operacijų pajėgų Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono užuomazga Mokomojo junginio Kauno kuopa įkurta 1991 m. vasario mėnesį Mokomąjį junginį reorganizavus į Greitojo reagavimo brigadą, iš Kauno kuopos suformuotas batalionas. Oficiali bataliono įkūrimo data yra 1991 m. gruodžio 3 diena. Pirmuoju bataliono vadu buvo paskirtas mjr. Jonas Vytautas Žukas m. sausio 2 d. Greitojo reagavimo brigada buvo pavadinta Lauko kariuomenės brigada, o batalionas Kauno motodesantiniu batalionu. Tų pačių metų birželio 6 d. brigadai suteiktas Geležinio Vilko vardas m. rugpjūčio 31 d. išvedus iš Lietuvos Respublikos paskutinį Rusijos kariuomenės dalinį, batalionas persikėlė į kareivines Kaune, Vaidoto gatvėje m. spalio 22 d. krašto apsaugos ministro įsakymu Kauno motodesantiniam batalionui suteiktas Vytauto Didžiojo III pėstininkų pulko vardas ir patvirtintas pulko šūkis Tau, Tėvyne, mūsų jėgos ir gyvybė m. Kauno Vytauto Didžiojo motorizuotasis pėstininkų batalionas buvo reorganizuotas į Atskirąjį jėgerių batalioną, tiesiogiai pavaldų Lietuvos kariuomenės vadui. Kariai buvo rengiami pagal JAV specialiųjų pajėgų programą. Nuo 2004 m. sausio 1 d. Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas yra Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų junginio (vėliau pajėgų) dalis. Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas yra vartai į Specialiųjų operacijų pajėgų padalinius. VALDAS RIBAKAS, Kauno motodesantinio bataliono vienos iš kuopų vadas ( m.) AUDRINGI 1991-IEJI: PUČAS IR DEZERTYRAI SU GINKLAIS Kauno mokomoji kuopa buvo suformuota 1991 m. vasario kovo mėnesiais, į ją tarnauti atėjo tie žmonės, kurie jau 1990 m. dalyvavo žaliaraiščių ir savanorių veikloje, saugojo svarbius valstybinius objektus, palaikė tvarką Sąjūdžio mitinguose. Taip pat daug Kauno mokomosios kuopos karių buvo 1991 m. sausio 13 d. įvykių dalyviai (vieni kaip savanoriai gynė parlamento rūmus, kiti Kauno savivaldybę ir Sitkūnų radijo stotį). Nors šioje kuopoje buvo karių ir iš kitų miestų (Jonavos, Kėdainių, Marijampolės, Druskininkų) ir Kauno rajono, tačiau daugiausia buvo kauniečių. Iš pradžių Kauno mokomąją kuopą sudarė apie 50 žmonių, jai vadovauti buvo paskirtas Vitalijus Straleckas, nors tuo pačiu metu jis 7

8 GRĖSMĖS TEMA ANATOMIJA vadovavo ir Kauno savanorių rinktinei. Nuo 1991 m. liepos jį pakeitė ir laikinai vadovauti kuopai buvo paskirtas Majeris Milevičius. Jis ir dar keli jo bendražygiai (Artūras Chrapko, Saulius Valadka, Valdas Ribakas, Vaidas Bublys) tuo metu tarnavo Vilniaus mokomajame junginyje, vadinamajame Banko būryje. Junginio vadas Č. Jezerskas pasikvietė mus, kauniečius, ir pasiūlė grįžti į Kauną, perimti vadovavimą Kauno mokomajai kuopai. Pasiūlymą priėmėme. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį vadovauti Kauno mokomajai kuopai buvo paskirtas J. V. Žukas (dabartinis kariuomenės vadas). Kuopa buvo dislokuota E. Ožeškienės gatvėje, tame pačiame pastate kaip ir Kauno savanorių štabas. Antrajame pastato aukšte (Aktų salėje) buvo įkurtos kareivinės, paskirti budėtojai, sudaryti savaitiniai tvarkaraščiai, pagal kuriuos kariai gyveno. Į dienotvarkę įėjo rytinės mankštos, rikiuotės pratimai, istorijos paskaitos (jas vedė Arvydas Pociūnas iš Karo muziejaus), pratimai su ginklais (turėjome kelis karabinus ir automatinius šautuvus) ir, žinoma, fizinio rengimo bei kovinės savigynos pratybos. Iš pradžių kariai sportavo Kauno Ąžuolyne, taip pat Dariaus ir Girėno stadione, vėliau Žalgirio sporto centre. Kovinės savigynos pratybas vedė samdomas treneris Saulius Veprauskas. Atvykus J. V. Žukui, buvo įsteigta daugiau Kauno kuopos etatų ir priimami nauji žmonės <...> 1991 m. rugpjūtį prasidėjus pučui, Kauno mokomosios kuopos kariai buvo suskirstyti į penketukus (ekipažus) ir kelias dienas laukė vadovybės sprendimo, ką reikės daryti. Buvo nurodyta vykti į parlamentą. Taigi, apie 100 vyrų atvažiavome į Vilnių, kur vykdėme daug įvairių užduočių. Vieni stebėjo parlamento prieigas, kiti budėjo parlamente (postuose) ir panašiai. Kelias dienas teko pasivažinėti po Vilnių stebėjome Makutinovičiaus OMON o būstinę. Taigi, važiuodami sukome ratus ir fiksavome visas detales bei pasikeitimus. Turėjome nešiojamąsias ryšio priemones, viską, ką pastebėdavome, nedelsdami pranešdavome centrui. Vilniuje išbuvome apie savaitę ir pasibaigus pučui grįžome į Kauną. Bet neilgam. Po kelių savaičių buvome komandiruoti į Vilnių. Ten visą mėnesį kas trečią parą budėjome KGB rūmuose. Laisvu laiku sportavome ir mokėmės. Vyko pirmosios medicininės pagalbos teikimo, ginklų naudojimo pratybos <...> KAUNO BATALIONO BENAMIAI 3-IOJI KUOPA Naujieji 1992-ieji buvo įsimintini tuo, kad juos sutikome išsibarstę dviejose vietose dalis karių dar likę senoje vietoje Jonavos gatvėje, kiti jau persikėlę į Karmėlavą (buvusią Šilko poilsio bazę trys daugiaaukščiai tapo kareivinėmis, vieno aukšto pastatas štabu ir dar vienas atskiras pastatas valgykla). Naujoje vietoje žiema buvo sunki, nes patalpos ten buvo pritaikytos gyventi tik vasarą. Iš pradžių teko viską tvarkyti, šluoti, plauti, dabar jau net neprisimenu, kiek sunkvežimių šiukšlių buvo išvežta. Samdėme elektrikus, kad sutvarkytų instaliaciją. Iki pavasario susitvarkėme. Tuo metu buvau 1-osios kuopos 1-ojo būrio vadas, kuopos vadu buvo Majeris Milevičius m. ankstyvą pavasarį paaiškėjo, kad visi karai (būsimi šauktiniai) netilps esamose kareivinėse, dėl to buvo priimtas sprendimas 3-iąją kuopą perdislokuoti į Jonavą <...> Ten apsistojome vadinamosios proftechninės mokyklos bendrabutyje, gyvenimo sąlygos buvo neblogos. Labai daug dėmesio skyrėme fiziniam rengimui. Prisimenu tokį vaizdą kasryt darydavome mankštą prie pastato, kuriame mokėsi rusų kariškių vaikai, tuo metu visi jie būdavo prilipę prie langų ir žiūrėdavo į mus, o pamokos nevykdavo... Žiūrovų netrūkdavo ir pačioje Jonavoje, kai vyrai iš stuomens ir liemens iki pusės išsirengę bėgdavo į paplūdimį, kur vykdavo plaukimo ir kliūčių vandenyje įveikimo treniruotės. Ypač mus mylėjo proftechninės mokyklos, kurioje ir maitinomės, virėjos tarnaudami valgėme tikrai skaniai ir gausiai <...> 1993 m., kai prasidėjo intensyvus okupacinės kariuomenės iš Lietuvos išvedimas, Kauno motodesantinio bataliono 3-ioji kuopa pavasarį iš Jonavos buvo permesta į Kazlų Rūdos poligoną, kurį turėjo perimti mūsiškiai, ten atlikome apsaugos funkcijas saugojome teritoriją ir šiaip įdomius objektus, pvz., generolo vilą vasar- 8 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

9 namį už 5 km nuo poligono ir požeminį bunkerį 30 m gylyje valdymo centrą, kuriame karo atveju turėjo įsikurti sovietinės kariuomenės Pabaltijo karinė vadovybė <...> Gyvenome beveik lauko sąlygomis buvome apsistoję kareivinėse be vandentiekio ir elektros, naudojomės lauko tualetais. Kasdien su statine ant ratų vandenį veždavomės iš Kazlų Rūdos miestelio, maitinomės sausaisiais daviniais, tiesa, iš Kauno bataliono štabas atsiųsdavo produktų, tai patys virdavomės košę ir sriubą. Iš viso poligone tarnavo ir gyveno apie 80 kuopos karių. Kol mūsų 3-ioji kuopa lyg benamiai keliavo iš vienos vietos į kitą, Kauno motodesantinis batalionas persikėlė į galutinę dislokacijos vietą Vaidoto gatvėje esančias raudono mūro caro laikais statytas kareivines, kuriose tarpukariu buvo įsikūrusi Karo mokykla, o sovietmečiu 108-asis oro desantinis pulkas. Rudeniop grįžę iš Kazlų Rūdos radome, kad visi įsikraustę į antrąjį ir trečiąjį aukštus, o mūsų kuopai palikę pirmąjį, iš kurio pasiėmė viską, ko jiems trūko. Taigi radome patalpas be durų, be pusės langų ir pilnas šiukšlių. Kartu su šauktiniais (tarp jų buvo nemažai dažytojų, stalių, statybininkų, kurių profesiniai įgūdžiai iš tiesų pravertė, nes pinigų remontui nebuvo, viską reikėjo susitvarkyti patiems) jas susiremontavome. Entuziastų grupelė, tarp jų kpt. Gintaras Žamba, mjr. Jonas Zajenčkauskas, kpt. Algis Grochauskas, ėmėsi tvarkyti ir šalia buvusį futbolo ir lengvosios atletikos stadioną, kurį m. įrengė Lietuvos kariuomenės inžinieriai, jame tarpukariu buvo pasiekta įvairių lengvosios atletikos rekordų, vykdavo futbolo rungtynės, tarp jų ir atrankos į pasaulio čempionatą, kurių stebėti suplaukdavo, kaip minima rašytiniuose šaltiniuose, iki žmonių. Kai perėmėme kareivines, stadionas buvo visai neblogos būklės, bet reikėjo jį tvarkyti. Iš Rokų poligono vežėme žemes, parūpinome naujus vartus, nes senieji buvo nupjauti. A. a. kpt. Jono Juodžio ir tuometinio Kauno karininkų ramovės viršininko mjr. Gedimino Riauto iniciatyva (karininkų ramovė įsteigė pereinamąjį prizą) 1994 m. šiame stadione sovietinės kariuomenės išvedimo proga buvo surengtas futbolo turnyras, kuriame dalyvavo Kauno įgulos dalinių komandos, taip pat ekipos iš kitų Kauno miesto institucijų, pvz., ugniagesių, policijos. Ši graži tradicija Jėgerių batalione gyvuoja iki šiol. Iš tiesų, bataliono atkūrimo laikotarpis nebuvo lengvas. Iki 1994 m. ne visada ir atlyginimus gaudavome, neturėjome lėšų transportui, į darbą vaikščiodavome pėsčiomis, važiuodavome dviračiais, pvz., iš Šilainių mikrorajono iki dalinio į vieną pusę yra apie 10 kilometrų kelio. Bataliono vadas leisdavo namo pasiimti sausąjį davinį, kad turėtume kuo pamaitinti šeimas, bet paskui jo kainą išskaičiuodavo iš algos. Žinoma, tokiomis sąlygomis daug kas atsisijojo ir paliko kariuomenę. Tikrai nebuvo lengva, stigo žmonių, pvz., kuopos vadovybė buvo sukomplektuota tik maždaug proc., būriams vadovaudavo ne karininkai, bet seržantai, o kartais ir eiliniai. Reikėjo suvaldyti situaciją, bet mokymai vyko, o didžiausias iššūkis tuo metu, be abejo, buvo buitis. PARENGĖ KAZYS JONUŠAS IR ILONA SKUJAITĖ KARIO archyvo nuotr. 9

10 GRĖSMĖS ANATOMIJA SOVIETINĖ IR PUTINO IMPERIJA: PROPAGANDOS MECHANIZMAI GUSTAVAS ŠTRIMAS Šiame straipsnyje bandoma prisiminti tai, ko jauniausioji karta nežino arba jau primiršo: kai kuriuos žlugusios Sovietų Sąjungos (SSRS) propagandinius šablonus ir metodus. Taip pat bandoma lyginti juos su dabartinės Rusijos propagandine retorika. Kokios jų sąsajos ir kokie skirtumai? TIKSLINGA IR SUPLANUOTA VEIKLA Centralizuota, visaapimanti, politiškai angažuota propaganda, apeliuojanti į neklystančios pasaulėžiūros statusą kiekvieno totalitarinio Šių metų kovą Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama su Vakarų žiniasklaidos atstovais, konstatavo, kad Lietuva jau kurį laiką yra atakuojama Rusijos. Žinoma, buvo kalbama ne apie klasikines karines, o apie nekinetines operacijas. Vienas tokios veiklos metodų priešiška, destruktyvi, prieš valstybę nukreipta propaganda. diktatoriaus svajonė. Nepriklausomai nuo deklaruojamų idealų, totalitaristinė propaganda net ir skirtingų režimų rankose turi neabejotinų panašumų ir neesminių skirtumų. Jeigu, tarkime, 10 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

11 nacionalsocialistinėje Vokietijoje veikė Propagandos ministerija, tai sovietiniai ideologai nebuvo tokie tiesmuki. Paprastai viešojoje erdvėje jie vengė žodžio propaganda. Oficialia, kanceliarine kalba, tai buvo vadinama neutralesniais terminais: ideologiniu darbu, masių švietimu ir pan. Sovietinė propaganda buvo neatsiejama SSRS Komunistų partijos (SSKP) vykdomos politikos dalis, gana darniai integruota į visą totalitarinės mašinos veiklą. Ji buvo vykdoma tikslingai ir centralizuotai, vadovaujant SSKP Centro komiteto (CK) Agitacijos ir propagandos skyriui (darbine kalba Agitpropui ; vėliau jis pervardytas SSKP CK Ideologiniu skyriumi ). Tokie patys skyriai buvo ir žemesniuose partinio aparato struktūriniuose vienetuose. Agitpropas dirbo planinei ekonomikai būdinga buka nomenklatūrine kryptimi, nurodydamas kiek, kaip, kokio ideologinio produkto reikia sukurti. Kai kurios gairės, kuriomis vadovautasi šiame darbe, buvo nekeičiamos dešimtmečiais. Patyrinėkime sovietmečio propagandos specifiką. Imkime pavyzdžiu monumentaliąją dailę. Iki sovietinių paminklų demontavimo kiekvienas galėjo pastebėti į akis per daug nekrentančią, bet išimčių praktiškai neturinčią detalę: svarbiausios sovietinio panteono figūros, proletariato vado Lenino skulptūra negalėjo būti pastatyta bet kur ir bet kaip. Sostinėje, kruopščiai suformuotoje didelėje aikštėje prieš KGB pastatą, stovėjo oficialiausia ir didžiausia jos versija, respublikinio pavaldumo miestuose jos buvo mažesnės, ant mažesnių postamentų, kompaktiškesnėse erdvėse. Mažiau reikšminguose miestuose ir miesteliuose vado skulptūra buvo traktuojama ne taip formaliai (pavyzdžiui, besiilsinčio Lenino skulptūra kurortiniuose Druskininkuose), kartais pasitenkinant vien biustu ar bareljefu. Ir visa tai priklausė ne nuo skulptorių noro, juo labiau ne nuo aklo atsitiktinumo. Šį dėsningumą diktavo vadinamasis monumentaliosios propagandos planas. Tai buvo sritis, kurioje reikėjo išmanyti visą sovietinę dogmatiką, ją atvaizduojančią meninę ženklų-kodų sistemą, užimti tam tikrą vietą nomenklatūrinėje hierarchijoje ir pan. Tam tiko tik patikrinti kadrai. Šiapus geležinės uždangos visi žinojo, kad Vakarai nežmoniški ir degraduojantys. Taip tvirtino visos sovietinės informacijos priemonės. Alternatyvių informacijos šaltinių vyraujant visuotinio slaptumo nuostatai beveik nebuvo. 11

12 GRĖSMĖS ANATOMIJA Kremlius į sovietinę praeitį apeliuoja ne dėl to, kad nori ją restauruoti. SSRS korta tėra įrankis, geriausiai siejantis Rusijos valdžios elitą su imperinėmis ambicijomis, o buvusius jos piliečius su nostalgija jau minėtam periodui. Ne veltui per pirmąjį Lietuvos sovietizavimo penkmetį šalies sostinės perprojektavimu rūpinosi ne vietiniai, o Maskvos ir tuometinio Leningrado urbanistai, architektai ir skulptoriai. Beje, socialistinio realizmo baruose debiutuojantiems lietuvių skulptoriams tuomet patikėtos tik liūdnai pagarsėjusios Žaliojo tilto dekoratyvinės skulptūros. Taigi, anot menotyrininkės R. Antanavičiūtės, įvežtinė ideologija pirmaisiais pokario dešimtmečiais buvo skleidžiama pasitelkus įvežtinį meną, kurį kūrė įvežtiniai menininkai. Kiek vėliau jis buvo apaugintas pseudonacionalinėmis detalėmis, tačiau tik remiantis dogma, kad menas turi būti nacionalinis savo forma, o socialistinis savo turiniu, t. y. vadovaujantis griežtu ideologiniu nurodymu iš aukščiau. KŪRĖJAI IR VYKDYTOJAI Kita vertus, totalitarinis valdymas dažnai turi vieną bendrą specifinį bruožą: nors jis rėmėsi besąlygiška komandine-administracine sistema, vien aklu įsakymų vykdytojų darbu jis nebūtų išgyvenęs tiek ilgai. Kiek pastatyti monumentų, kiek nutapyti teminių paveikslų, kokias aktualijas nušviesti spaudoje, neužteko vien direktyvų iš viršaus. Tikroji totalitarinio režimo galia pasireiškė tuo, kad kiekvienas pavaldinys pats turėjo intuityviai suvokti, ko iš jo norima, ir laiku parodyti reikiamą iniciatyvą. Ši juslė garantavo funkcionieriams papildomas malones, o klaida dažnai reiškė karjeros smukimą, privilegijų mažėjimą arba represijas. Ši taisyklė ypač galiojo kūrybiniams darbuotojams, kurių kūrybos laisvė susivedė į gana siaurą sielų inžinieriaus darbo sritį, apribotą vienintelio leistino išraiškos būdo socialistinio realizmo. Aukštą hierarchijos grandį sudarantys kūrybiniai darbuotojai turėjo ne tik vykdyti partijos nurodymus, suteikdami komunistinėms dogmoms meninį (skulptūros, paveikslo, literatūros, muzikos kūrinio) pavidalą, bet ir patys siūlyti idėjas partiniams ideologiniams darbuotojams. Tarkim, 1949 m. balandį (iškart po to, kai buvo įkurta NATO) vienas iš oficiozinių rašytojų K. Simonovas pateikė Komunistų partijos CK sekretoriui projektą, kuriame buvo siūloma stiprinti antiamerikietišką propagandą. CK agitacijos ir propagandos skyriuje ši programa buvo apsvarstyta ir adaptuota kuriant antiamerikietiškos propagandos stiprinimo artimiausiam laikui planą. O LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo K. Preikšo (iki tol jis buvo LKP(b) propa- 12 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

13 gandos ir agitacijos sekretorius) nurodymu, buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas ir nukeltos skulptūros nuo Vilniaus arkikatedros (tuo metu ji buvo uždaryta) frontono. Atrodo, tai buvo vietinė, o ne Maskvos iniciatyva. Šio veiksmo data 1950 m. vasaros pradžia leidžia manyti, kad šis sumanymas partiniam funkcionieriui kilo ne spontaniškai, o tikslingai: jis siekė sunaikinti klerikalinį paveldą kaip tik prieš LSSR sovietų valdžios atkūrimo 10-ųjų metinių renginius. Tokie idėjiškumo pavyzdžiai gera iliustracija, kaip sovietinė ideologija dėl naudos ar tiesiog įpratimo tapdavo asmenybės įsitikinimų dalimi. TIKSLAS Sovietinės propagandos tikslas buvo marksizmo-leninizmo idėjų šviesoje atspindėti ir šitaip populiarinti vadinamąjį sovietinį gyvenimo būdą, taip pat formuoti naujo tipo žmogų, ruošiant visuomenę neva naujai formacijai komunistinei santvarkai. Tačiau toks paaiškinimas pernelyg abstraktus. Kokias funkcijas atliko visaapimanti sovietinė propaganda skulptūros skveruose, plakatai gatvėse, laikraščių antraštės, filmai, TV ir radijo laidos? Pirma, jos ženklino teritoriją. Tokie pat paminklai, tos pačios Pravdos antraštės, ta pati aplinka nuo Vladivostoko iki Klaipėdos. Žmogus bet kokiame SSRS taške rasdavo standartinį tų pačių ideologinių ženklų rinkinį. Viena vertus, tai niveliavo, kita vertus, tai turėjo įtikinti, jog jis gyvena pažangiausioje valstybėje, o už jos ribų priešiška aplinka. Antra, propaganda buvo istorijos koregavimo įrankis. Visi praeities įvykiai nuo seniausiųjų laikų turėjo būti sustyguoti pagal marksizmo klasikų visuomenės vystymosi teoriją, t. y. senasis kultūros paveldas turėjo būti arba sunaikintas ar nutylimas (tai, beje, buvo propagandos dalis), arba jam sukuriamas toks kontekstas, kuris įrodytų, kaip anksčiau buvo išnaudojami darbo Putinas-imperatorius. Daugelio dabartinių Rusijos propagandinių šablonų pretenzijos į patosą dažnai supanašėja su popkultūros vaizdiniais. 13

14 GRĖSMĖS ANATOMIJA žmonės, galų gale bent jau iliustruotų lietuvių ir rusų tautų draugystę. Angažuojant istorijos faktus ar juos tiesiog klastojant, iš esmės buvo kuriama sovietinė mitologija, visiškai atsieta nuo akademinio Vakarų istorijos suvokimo konteksto. Trečia propagandos funkcija, išplaukianti iš kitų dviejų, norimos realybės, arba sovietinės tikrovės formavimas. Žvelgiant iš egzistencinio taško, Sovietų Sąjungoje gyventi buvo daug paprasčiau nei dabar. Pirmiausia dėl to, kad sovietiniam žmogui nebuvo poreikio savarankiškai analizuoti ir įsisąmoninti jį supančios tikrovės, kuri tiek jam, tiek jį supantiems aplinkiniams egzistavo kaip vienetinis, bendras ir, be kita ko, virtualus egzempliorius, kasdien kuriamas partinės propagandos pastangomis <...> Kitaip tariant, jei netgi jūs patys pamatėte krentantį lėktuvą ar sprogstančią atominę elektrinę, šie įvykiai netampa esamos realybės dalimi iki tol, kol apie juos kruopščiai ritualizuotomis formuluotėmis nepraneša agitpropo darbuotojai, rašė B. Tumanovas savo straipsnyje, publikuotame rusiškame portale gazeta.ru. Kiekvieną vakarą visi šalies gyventojai, sėdėdami prie televizorių ekranų ir žiūrėdami naujienų laidą Vremia (kariniuose daliniuose tai buvo privaloma dienotvarkės dalis), norom nenorom sužinodavo, apie ką jie svajoja, ką smerkia, kaip turi vertinti vieną ar kitą įvykį šalyje ar užsienyje. Vyraujant visuotinio slaptumo nuostatai, alternatyvių informacijos šaltinių beveik nebuvo. Visą iš už geležinės uždangos galintį patekti informacijos srautą sovietinės tarnybos slopindavo visais įmanomais būdais. Likdavo tik nerišlios nuotrupos, iš kurių eiliniam žmogui buvo labai sunku susidaryti darnesnį pasaulio įvykių vaizdą. DABARTIS Propaganda negali būti kuriama iš nieko, jos turinį ir formą diktuoja bendras politinis ir kultūrinis kontekstas. Pradėkime nuo pirmojo politinio komponento. Nors Putino Rusija skelbiasi SSRS teisių perėmėja, tai nėra visiška tiesa. Net kai kurie pačios Rusijos politiniai apžvalgininkai, vertindami jos pasirinktą kryptį, akcentuoja, kad skirtingai nuo SSRS, dabartinė Rusija neišgali turėti tiek įtakos, kaip šaltojo karo metais, palyginus su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kurios, kaip Vakarų civilizacijos flagmanas, iki šiol globaliai dominuoja ir turi įtakos visame pasaulyje. O Rusija neturi resursų globalinei doktrinai. Kremlius nėra suformulavęs gairių, kokios linijos laikytis, tarkim, Pietų Amerikos ar Afrikos šalių atžvilgiu. Rusijos, kaip geopolitinės žemyninės valstybės, galimybė puoselėti žemyninio imperializmo vizijas, kurios pasireiškia kuriant įvairius Eurazijos projektus, o jie, beje, iki šiol Rusija gerai jaučiasi tada, kai vykdo ekspansiją. Ir iš esmės nesigėdija to pasakyti. 14 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

15 Jeigu iki Ukrainos įvykių Rusija miglotai užsimindavo apie kaimyniškumo santykiais grįstos valstybių juostos formavimą, tai dabar jos užsienio politikos prioritetas integracija postsovietinėje erdvėje. dar nesuformuluoti, kartais net prieštaringi. Kita vertus, ši situacija kuria grėsmes Europoje. Rusijos interesas ES atžvilgiu susilpninti sandraugos vienybę ir (arba) pasiekti, kad jos senbuvės taptų neutralios ar priešiškos labiau į Rytus esančioms ES narėms; užkirsti kelią tolesnei ES ir NATO plėtrai. Tačiau tai daroma diplomatinėmis ir minkštosios galios priemonėmis, neatmetant abipusės ekonominės naudos (skaityk: ekonominių sankcijų mažinimo). Tai pagrindas antrajai Rusijos interesų linijai plėsti įtaką ir vystyti sau palankius ryšius buvusiose soclagerio šalyse, faktiškai visoje po dvipolio pasaulio suirimo likusioje skeveldrų juostoje nuo Suomijos iki Balkanų. Tą matome iš nesenų įvykių, kai Kremlius ne tik rodo, kad netoleruos Suomijos galimybės tapti NATO nare, bet ir bando organizuoti perversmą Juodkalnijoje. Trečia, jau kuris laikas didžiausia grėsmė kyla artimajam Rusijos užsieniui, t. y. buvusioms sąjunginėms respublikoms, kurių atžvilgiu laikomasi kiečiausios politikos priemonių netgi karinių (Gruzijos ir Ukrainos pavyzdys). Kaip tai reiškiasi kultūrinėje plotmėje? Kultūrinis politikos aspektas jos įprasminimas menine kalba. Kokia jos specifika dabartinėje Rusijoje? R. Čepaitienė, nagrinėdama kultūrologines Rusijos aktualijas, pastebi: V. Papernyj knygoje Kultūra 2 yra išskiriamos dvi Rusijos kultūros srovės, du vienas kitą keičiantys konceptai: 1) veržlioji, aktyvioji, judrioji, į ateitį orientuota, egalitaristinė ir 2) elitistinė, stingdanti, monumentalistinė, į praeitį orientuota. Būtent jai ir atstovauja stalinizmo epocha, kuriai daugiausia dėmesio savo garsiojoje knygoje ir skiria tyrinėtojas. Remdamiesi šiuo dviejų kultūrų kaitos algoritmu galime teigti, kad V. Lenino, N. Chruščiovo ir B. Jelcino epochos priklausys kultūrai 1, o J. Stalino, L. Brežnevo ir V. Putino kultūrai 2. Kas galėjo numanyti, kad, praėjus daugeliui metų <...> stalininė architektūra vėl galėtų atgimti? Tačiau nūdienės Maskvos ir, ją mėgdžiojant, kitų stambiųjų Rusijos miestų architektūroje (vadinamajame Lužkovo stiliuje) šalia kitų, nesunkiai įžvelgtini ir totalitarizmui būdingi bruožai. Pavyzdžiui, 2006 m. Maskvoje buvo baigtas statyti šiuo metu antras pagal aukštį Europos dangoraižis Triumfo rūmai, kuris vizualiai menkai kuo tesiskiria nuo septynių asmenine Stalino iniciatyva pastatytų dangoraižių. Konstruojamas ir V. Putino asmens kultas, tik tam pasitelkiamos šiuolaikiškesnės išraiškos 15

16 GRĖSMĖS ANATOMIJA Kremliaus trolintojai tai dar vienos Rusijos pajėgos, o propaganda integralus hibridinio karo komponentas. formos ir priemonės. Apskritai daugelis dabartinių Rusijos propagandinių šablonų neturi stalinistinio rimtumo ir didybės, o pretenzijos į patosą dažnai supanašėja su popkultūros vaizdiniais. Skirtingai nuo SSRS, kuri vadovavosi daugmaž internacionalinio masto marksistinėmis idėjomis visos planetos darbo liaudžiai, o propagandą konstravo griežtai centralizuotai, dabartinė Rusija neturi vieningos aiškios ideologijos. Daugiau mažiau išreikštu internacionalizmo erzacu tapo vadinamojo rusiškojo pasaulio idėja. Propaganda, konstruojama jos pagrindu, apeliuoja į rusakalbę (ir rusiškai suprantančią) auditoriją. Iš čia aišku, iš kur imasi apeliacijos į sovietinę praeitį ne dėl to, kad norima ją restauruoti. SSRS korta tėra įrankis, geriausiai siejantis Rusijos valdantįjį elitą su imperinėmis ambicijomis, o buvusius jos piliečius su nostalgija jau minėtam periodui, kai gyventi buvo gera (skaityk: nebuvo poreikio daug mąstyti ir savarankiškai priimti sprendimus). Užsieniečiams, nemokantiems rusiškai ir neturintiems sąsajų su rusiškuoju mentalitetu, paprastai kuriamas kitas, atskirai jiems pritaikytas propagandinis paketas. Kalbant apie propagandos sklaidą, galima pastebėti pastarųjų metų tendenciją: vidinė propaganda po truputį izoliuojama, o Rusijos piliečiai netenka vis daugiau galimybių kontaktuoti su užsienio informaciniais šaltiniais tiek techniškai, tiek ir dėl didinamos mentalinės atskirties. Informacijos sklaida koordinuojama prezidento administracijos lygiu, o techninį-vykdomąjį darbą atlieka vyriausybė su ministerijomis, atsakingomis už kultūros, švietimo, gynybos, vidaus ir užsienio reikalų sritis. O užsienio auditorijoms sklaidos kanalai skiriasi. Jei sovietiniais laikais užsienio propagandą kuravo SSKP CK Išorės propagandos skyrius, tai V. Putino Rusijoje šie kanalai yra labiau decentralizuoti. Kaip mini dr. L. Kasčiūnas ir V. Keršanskas, tiesiogiai jie pasiekiami per sukurtas ir šiuo metu plėtojamas masinio informavimo priemones (pvz., RT, Sputnik ), taip pat subsidijuojamą produkciją, viešųjų ryšių agentūras ir užsakomuosius straipsnius. Prie propagandinės informacijos sklaidos prisideda ir Kremliaus kuriamos bei išlaikomos vietos žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos, socialinių tinklų troliai. KREMLIAUS SIEKIAI BALTIJOS ŠALYSE Iš to, kas pasakyta, galime daryti keletą išvadų, kurios padės suvokti Rusijos propagandos 16 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

17 nuostatas Baltijos šalių atžvilgiu ir padės iššifruoti jos transliuojamas žinutes. Dabartinį Kremliaus požiūrį į mus rodo pagrindiniai dokumentai Rusijos Federacijos išorės politikos koncepcija ir iš dalies Rusijos Federacijos prezidento įsakas Dėl Rusijos Federacijos išorės politikos kurso realizavimo priemonių. Tiesa, po agresijos Ukrainos atžvilgiu daugelis numatytų gairių yra moraliai pasenusios ir sunkiai įgyvendinamos. Pvz., siekis tapti autoritetinga valstybe pasaulio bendrijoje praktiškai žlugęs, o dėl sankcijų žlunga ir numatytas pastovus ir dinamiškas Rusijos Federacijos ekonomikos augimo kursas. Punktas Technologinė modernizacija ir inovatyvus vystymosi kelias kabo ore. Apie deklaruojamą teisinės valstybės, jos demokratinių institutų, žmogaus teisių stiprinimą kalbėti net nedera. Todėl natūralu, kad mus turėtų neraminti tiek šie realiai nesantys punktai, be kurių valstybė tampa neprognozuojama, tiek ir realiai Rusijos vykdoma išorės politika, apibrėžta minėtuose dokumentuose: 1. Rusijos Federacijos išorės politikos koncepcijoje deklaruojamas prioritetas Rusijos integracija postsovietinėje erdvėje (!). 2. Laikysena Baltijos šalių atžvilgiu, kuri apibūdinama kaip noras bendradarbiauti kaimyniška dvasia ir vadovaujantis abipusiais interesais, tačiau toliau išvardijamos pagrindinės principinės tokio draugiško bendradarbiavimo sąlygos: rusakabių teisių paisymas ir Kaliningrado srities aprūpinimo užtikrinimas. Pirmasis punktas rodo tikrąsias Rusijos imperines intencijas; antrasis apibrėžia jų įgyvendinimo priemonių ribas. Propagandos plotmėje tai virsta Baltijos šalių spaudimu. E. Lucasas išskiria tris pagrindinius naudojamus Rusijos naratyvus (angl. 3F failed, friendless, fascist). Rusija siekia įrodyti, jog nepaisant 25 m. trunkančios nepriklausomybės, Baltijos šalys ekonominiu ir socialiniu požiūriu tariamai nesėkmingos, pasižymi fašistinėmis tendencijomis; geopolitiškai yra izoliuotos: Vakaruose neturi užtikrintų sąjungininkų, kurie jas gintų konflikto atveju, bandoma įtvirtinti vertinimą, kad nuolatinės NATO pajėgos Baltijos šalyse tik eskaluotų įtampą regione, pradėtų ginklavimosi varžybas, o ne užtikrintų didesnį saugumą. Vystomi teiginiai, kad dėl geografinių ypatumų apginti Lietuvą, Latviją ir Estiją būtų beveik neįmanoma. Tokių žinučių pagrindinis tikslas atgrasyti NATO nuo neva strateginių Rusijos interesų pažeidimo. Paprastai tai daroma bandant įtikinti, kad sąjungininkų pajėgos tik eskaluotų įtampą regione, o ne užtikrintų didesnį saugumą. Šis signalas dažniausiai skiriamas minkštiems Europos politikams, kurie tradiciškai tiki kompromiso su Rusija galia. Vertinant kompleksiškai ir atsižvelgiant į tai, jog Rusija didina karines pajėgas savo rytiniame pasienyje, o kitų metų karinį biudžetą planuoja didinti ketvirčiu nuo esamos sumos, galima daryti prielaidą, jog šiuo metu kuriama propaganda tai vieningos strategijos, galbūt ir numatomo hibridinio karo Baltijos regione dalis (prisiminkime, kad prieš Gruzijos ir Ukrainos įvykius Rusijos propagandinė retorika jų atžvilgiu taip pat buvo stipriai sugriežtėjusi ir suaktyvėjusi). Virtualaus gąsdinimo nuvertinti negalima. Dar pernai Rusijos gynybos ministras oficialiai pareiškė, jog medijos yra dar vienos ginkluotosios pajėgos, ir, kaip matome, tai nėra vien tušti žodžiai, o visai apčiuopiama prieš mus nukreipta veikla. Tačiau, kaip pastebi D. Buinauskas ir L. Kasčiūnas, paradoksalu tai, kad Rusijos bandymai įbauginti Baltijos jūros regiono šalių atžvilgiu dažnai turi priešingą nei siekiamą poveikį gąsdinimai atsaku į nuolatinių pajėgų disklokavimą ar priešraketinio skydo įrengimą sukelia dar didesnį dėmesį skubiai gynybos pajėgumų plėtrai. Tai rodo vis dažniau organizuojami bendri sąjungininkų pajėgų mokymai ir jų metu atgabenamos vis naujos ginkluotės rūšys. Bet vis tik kliautis vien tik tradiciniais kariniais pajėgumais negalima: tik kompleksinis priemonių derinimas gali rezultatyviai neutralizuoti priešišką nekinetinę veiklą ir atgrasyti priešininką nuo tiesioginės agresijos. Pikabu.ru, propagandahistory.ru, PoPo.lt, socialmatter.net, ABCNews nuotr. 17

18 PUBLICISTIKA KELIONĖS PROF. VALDAS RAKUTIS BENILIUKSAS 2016 Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubas veiklių žmonių grupė. Jie važinėja dviračiais, plaukioja baidarėmis, rengia išgyvenimo kursus, įspūdžių vakarus, temines ekskursijas, gurmaniškas ir pažintines keliones ir kt. Vien šiemet klubo nariai aplankė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis Baltarusijoje, kopė į Monblaną, buvo Prancūzijoje, Gruzijoje, Slovakijoje, Ukrainoje. Žodžiu, artėjant Naujiesiems metams norėtume prisiminti praėjusią vasarą ir paskatinti žurnalo skaitytojus bent mintimis kartu su klubo dviratininkais ir šio rašinio autoriumi leistis į nuotaikingą kelionę aplankyti slėpiningą XVI XXI a. Europos regioną tarp Prancūzijos ir Vokietijos. ĮSPŪDŽIAI Lietuvos gyventojams Belgija dažniausiai asocijuojasi su ramybe, biurgeriškomis vertybėmis ir Europos Sąjungos liberalizmu, artimai besiribojančiu su terorizmo Europoje sostine. Tačiau dar visai neseniai, viduramžiais, XVI XX a. į šalį, kuri vadinosi keistais Flandrijos, Brabanto, Nyderlandų, Ispanijos Nyderlandų, Austrijos Nyderlandų, Prancūzijos ir galų gale Belgijos Karalystės vardais, vykdavo garsių šeimų palikuonys mokytis karo meno: lankydavo garsias tvirtoves, arsenalus, dalyvaudavo mėnesius trunkančiose apgultyse, susitikdavo su pasaulinio garso karo architektūros genijais ir negailestingais karo vadais, maloniai leidžiančiais prisiliesti prie didžiosios karybos paslapčių. Tokia galimybė pasitaikė ir Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubui. Kiekvienais metais organizuoju bent vieną, kartais didesnę, kartais mažesnę, kelionę karinėmis istorinėmis vietomis, taip suderindamas savo profesinį interesą, pomėgį dviračiams ir poilsį. Kartu kviečiu ir tuo besidominčius žmones. Jų dėka kelionė būna turiningesnė, nuotaikingesnė, prireikus jie visada 18 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

19 Visi keliautojai patyrę, kantrūs ir gerai nusiteikę. gali padėti: daugelis jų dalyvauja ne viename žygyje ir yra tikri karybos žinovai, bendraminčiai ir draugai. Kad ir kaip keistai atrodytų lietuviams, Belgija yra labiausiai militarizuota šalis Europoje istoriniu požiūriu. Čia tradiciškai ribojosi tautos, kultūros, interesai: gyveno germanai ir romėnų palikuonys, katalikai ir protestantai, dėl įtakos kovojo Prancūzija, Vokiečių imperija, Ispanija ir Nyderlandai, o krašto viduje sunkiai eina į kompromisus flamandai ir valonai. Kraštas visiškai demokratiškas, turi net kelis parlamentus, nors oficialiai Belgija karalystė. Kadangi viskas susipynę, pabandėme kiekvieną kelionės dieną skirti vis kitai temai, kad aiškiau suvoktume įvairius niuansus. Kelionė nelengva, todėl ją išdrįso pasirinkti 11 keliautojų visi patyrę, kantrūs ir gerai nusiteikę, turintys patikimus dviračius. Skridome lėktuvais, šiek tiek važiavome traukiniais ir, žinoma, dviračiais, savo mantą tempdami ant pečių. Sukorėme 711 km dviem ratais per devynias dienas. Taigi, kaip sakoma, žygis advanced, kitaip tariant, daug sudėtingesnis už kitus. Kelionė prasidėjo Eindhoveno oro uoste, Nyderlandams priklausančioje Šiaurės Brabanto provincijoje, čia ji ir turėjo pasibaigti. Taip pigiau ir paprasčiau. Pirmą dieną turėjome traukiniu pasiekti Maso (Mezo) (autentiškas pavadinimas Maas flamandiškai (olandų k. tarme), prancūziškai Meuse) upę su daugybe kanalų. Palei ją buvo numatyta didelė dalis mūsų maršruto. Pirmosios dienos tikslas buvo susipažinti su kariniu požiūriu labai svarbiu Mastrichto (autentiško pavadinimo Maastricht vertimas tiltas per Maaso upę) rajonu, per kurį eina labai svarbūs keliai iš Europos vakarų į rytus, čia savo atramos taškus turėjo romėnai, nes vietiniai buvo per Reiną persikėlusios germanų gentys. Ir šiandien Belgijoje esama jų palikuonių romėnų laikus mena prancūzakalbiai valonai, o barbarams germanams atstovauja flamandai ir vokiečiai. Savo bazę Rurmonde (autentiškas pavadinimas Roermonde, Rūro upės žiotys) buvo įsirengę net vikingai. Kaip tik nuo jos, Nyderlandų Limburgo provincijos ir pradėjome savo tikrąją dviračių kelionę. Belgija lygumų kraštas, tačiau rytinėje dalyje esama kalvų ir net Ardėnų kalnai. Kraštas tankiai apgyventas, daug gyvenviečių, o užmiestyje dominuoja į nedidelius kaimus susimetusios pavienės fermos, o jų veikla vis kitokia. Tik mėšlo kvapas visur panašus. Deja. Nors keliai asfaltuoti, daug dviračių takų, tačiau čia daug griežtesnės taisyklės nei Lietuvoje, o be navigacinės sistemos geriau nevažiuoti: keliai, net ir vietinio pobūdžio, nėra skirti dviratininkams (labai greitai į mus dėmesį atkreipė vairuotojai, 19

20 PUBLICISTIKA Daug laiko praleista prie karinio paveldo objektų. laimė, ne policininkai, ir sustoję tai mums paaiškino), galioja reikalavimas važiuoti tik savo kelio puse. Ir po du važiuoti neleidžiama (nors mes vis tiek tą darėme, kai tik galėjome, juk žmogus, anot amžinatilsį dėstytojo Arvydo Žygo socialinis gyvulys). Kartu pamažu adaptavomės prie mums neįprastų kanalų, iškilusių aukščiau namų, šliuzų, stipriai industrializuotos aplinkos ir... lietaus nenusižengdamas jūrinio klimato taisyklėms kartkartėmis jis mus ir gamtą apliedavo. Kas neturėjo tinkamų priemonių nuo lietaus, tam naudojo celofanines dviračių pakuotes. Atrodėme panašiai kaip prancūzai, grįžtantys iš Maskvos... Bet sausos kojos tikrai geriau nei estetinis Lietuvos keliautojų vaizdas. Vietiniai žmonės žingeidūs, nors visiškai nežino Lietuvos. Keista, juk Europos Sąjungoje esame jau daugiau nei dešimtmetis. Pirmosios dienos objektu buvo pasirinktas Nyderlandams priklausantis Mastrichto miestas ir jo apylinkės, siauru galu it barjeras įsiterpusios tarp Vokietijos ir Belgijos. Nors šis miestas daugiau žinomas kaip Europinės sutarties sudarymo vieta, mus jis daugiausiai domino kaip buvusi tvirtovė. Iš tikrųjų čia daug karinio paveldo: miestą supa puikiai išsaugota XV XVI a. miesto siena ir vandens griovys, yra S. Vobano (Vauban) sistemos miesto įtvirtinimų fragmentas. Radome jį slypintį už namų. Nors vieta nepritaikyta turistams, senoviniai pylimai mums buvo didelė atrakcija. Daug mačiusį Evaldą nustebino paminklas tikrajam d Artanjanui, kuris žuvo prie Mastrichto per šiuo metu mažai žinomą Prancūzijos ir Nyderlandų karą ( ). Metas papasakoti apie šiuos svarbius Nyderlandų ir Belgijos istorijos epizodus. Pasibaigus 80 metų trukmės Nyderlandų karui dėl nepriklausomybės, Belgija liko katalikiška, o ir iš Ispanijos pateko į Vokietijos imperiją, kurią tuo metu jau valdė Austrijos Habsburgai. Paprastai vadinama Austrijos Nyderlandais, ji dar buvo valdoma skirtingų kunigaikščių ir vyskupų, pavaldžių Vokietijos imperatoriams Vienoje, ir imperatoriaus vietininko, karališkos giminės atstovo iš Briuselio ar kito Austrijos Nyderlandų miesto. Žmonės save laikė ne vokiečiais, olandais ar belgais, bet kaip tam tikros teritorinės bendruomenės provincijos, Mastrichto atveju Limburgo gyventojais, bendraujančiais savo limburgiečių kalba. Įdomu, kad kalbos vartojimas nėra griežtai susijęs ne tik su valstybių, bet ir su provincijos sienomis. Štai čia ir yra visas žavesys, bet ekspedicijos dalyviams tai buvo tikra kančia ir iš pirmo karto viskas pynėsi. Kad 20 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

21 Prie Het Steen tvirtovės senajame miesto centre Antverpene, Belgijoje. ir kaip būtų, XVII a. antrojoje pusėje būtent Austrijos Nyderlanduose buvo statomos įspūdingos vadinamosios naujosios Nyderlandų sistemos tvirtovės, kurių žymiausias projektuotojas buvo Menno Kehornas (Coehorn ). Jo priešininkas buvo žymiausias visų laikų karo inžinierius, Prancūzijos inžinerijos maršalas (!) Sebastianas Le Prestras de Vobanas (Vauban ). Per gyvenimą jam pavyko pastatyti 33 naujas tvirtoves, perstatyti apie 200 ir dalyvauti galybėje apgulčių. Kaip tik šio inžinieriaus sukurtos sistemos likučius ir apžiūrėjome. Reikia pažymėti, kad patiems Nyderlandų gyventojams tai neatrodo didelė vertybė, nes kovos jiems nebuvo sėkmingos, daugiau asocijavosi su prancūzų agresija. Kitas dalykas kilmingasis muškietininkų vadas ir šaunus karys kapitonas Šarlis de Kastelmorė (Charles de Batz de Castelmore), grafas d Artanjanas, žinomas Aleksandro Diuma romano veikėjo prototipas, kuris ištikrųjų žuvo 1673 m. atakuojant Mastrichto tvirtovę. Prie paminklo fotografavosi visi. Nakvojome Nyderlanduose, bet jau prie pat Belgijos sienos. Antrąją kelionės dieną persikėlėme per šalia Maso esantį karaliaus Alberto kanalą, kirtome Nyderlandų ir Belgijos sieną ir pasiekėme Valoniją prancūziškai kalbančią Belgijos Karalystės dalį, jos Lježo (Liege) provinciją. Diena buvo skirta garsiosioms Belgijos tvirtovėms Lježo, Namiuro (Namur) ir tarp jų esančiai Hiui (Huy), kurios tapo garsios per I ir II pasaulinius karus. Žymiausias Lježo tvirtovės fortas Eben-Emael yra prie pat Nyderlandų Mastrichto, nuo kurio ir pradėjome dienos karybos studijas. Fortas priklauso antrajam Lježo tvirtovės fortų žiedui, statytam tarpukariu, tačiau jo funkcijos buvo labai specifinės: fortas turėjo sunaikinti kitai valstybei priklausančio Mastrichto tiltus per upę ir kanalus pačiomis pirmomis galimo vokiečių puolimo minutėmis. Dėl savo reikšmės fortas buvo ypač stiprus, ginkluotas ne tik kazematiniais pabūklais, bet ir jo bokštai buvo šarvuoti, jis apsuptas prieštankiniu gynybiniu grioviu, pylimu ir saugomas maždaug karių įgulos. Belgai skelbiasi, kad tai buvo stipriausias fortas pasaulyje, laikomas nepaimamu. Žinoma, nepaimamų fortų nebūna. Tą vokiečiai įrodė. Specialiųjų pajėgų bataliono kuopa (per pradinį etapą 72 žmonės) sugebėjo tai padaryti kone per vieną dieną, naudodama sklandytuvus ir specialius kumuliatyvinius sprogdinimo užtaisus, juos galėjo gabenti du desantininkai. Mums pavyko patekti į forto teritoriją, o vidus taip ir 21

22 PUBLICISTIKA liko paslaptimi objektą lankyti laisvai galima vieną kartą per metus, o gidą reikia užsisakyti prieš mėnesį. Verta buvo pamatyti futuristiškai atrodančius šarvuotus bokštus ir labiau pažįstamus betoninius kazematus. Kaip tik čia puikiai galima buvo suprasti, kuo skiriasi karo mokslas nuo karo meno... Tačiau mūsų laukė tolimas kelias. Ir sunkumai. Ėmė nesisekti: pūtė priešingos krypties vėjas, žygio dalyviai, siekdami rasti Brialmonto fortus, sudariusius pirmą Lježo tvirtovės žiedą, trumpino kelią ir išsiskyrė vieni jų nuvažiavo autostrada, tuo sukeldami vietinės reikšmės aliarmą, tų fortų taip ir nerado... Pradėjo lyti. Iš pradžių nesmarkiai. Teko važiuoti specialiu dviračių keliu, o jis, gyvatė, pradėjo vingiuoti zigzagais. Iki Hiui atstumas vis nemažėjo, priešingai, ėmė ilgėti, o tada pradėjo lyti kaip iš kibiro... Vienu žodžiu, Lježo apžiūrėti nepavyko, sunkiai sekėsi pasiekti ir Hiui (ekspedicijos dalyviams jis jau asocijavosi su rusišku keiksmažodžiu). Tai buvo juodžiausia kelionės diena. Pasirodo, jūriniam klimatui būdingi lietūs. Taip ir nepamatėme Brialmono fortų (kad juos kur), tačiau netikėtai aptikome technikos mokyklą, kurioje garsusis belgų karo inžinierius mokėsi ir dirbo. Nedidelės valstybės inžinierius sukūrė fortus, kurie tapo daugumos kitų valstybių fortų prototipais ir buvo svarbūs XIX a. fortifikacijos raidai, nors pirmųjų I pasaulinio karo metų egzamino tinkamai neišlaikė. Gal todėl, kad komisiją sudarė austrų ir vokiečių 305 ir 420 mm pabūklai, vadinamieji tvirtovių žudikai, tie patys, kurie po metų sugriovė Kauno tvirtovę. Hiui susipažinome su Valonijos geležinkelių sistema. Bilietus turėjome pildyti ranka, dviračių gabenimas priminė senųjų elektrinių traukinių Kaunas Vilnius laikus, tik kainos akivaizdžiai rodė, kad esame Vakaruose. Laimė, kad atvykus į Valonijos sostinę Namiurą, situacija pradėjo kiek giedrėti, užkopę į citadelę galėjome pasigrožėti fantastiškais vaizdais. Bet Brialmono fortams, kurie supa ir Namiuro tvirtovę, tik ji skirta kovai su Prancūzija, vėl neliko laiko, nes vaizdingais Sambro upės krantais reikėjo skubėti į nakvynės vietą. Trečioji diena buvo skirta Napoleono karams ir Vaterlo mūšiui. Daug lankomų objektų pakeliui nebuvo, tad buvo nutarta vykti dviem grupėmis. Inteligentai grįžo į Namiūrą ir aplankė garsias katedras, traukiniu vyko į Briuselį ir grįžo į Vaterlo, o proletariatas mynė pagal kursą, pasiekė Valonijos Brabanto provinciją, taisė trūkusią Valdo dviračio grandinę ir su triumfu pasiekė Vaterlo mūšio vietą judėdamas prancūzų Gruši (Grouchi) korpuso keliu kartu su Prūsijos Bliucherio (Blücher) korpusu iš rytų. Vaterlo liūto ant aukšto pylimo vaizdu jau džiaugėmės visi proletariatas su inteligentais vėl buvo kartu. Į muziejų buvo nuspręsta neiti, nes bilietas į jį kainavo 17 eurų, o Liūto pylimas buvo supiltas jau po mūšio, taigi pasirinkome pasivaikščiojimą po originalų lauką, kuriame auga autentiškos bulvės iki Hiugomono (Haugoumont) fermos. Bulvės bulvėmis, tačiau laiko ženklai leido pasakotojui pademonstruoti savo žinias, o klausytojams išgirsti patrankų gausmą ir priešmirtinius kirasyrų ir jų žirgų, susidūrusių su anglų pėstininkų carre (tuščiavidurio stačiakampio formos pėstininkų rikiuotė) ugnimi, klyksmus ir paskutinio Napoleono gvardijos puolimo būgnų taktą. Autentiška ferma, kurioje didvyriškai priešinosi anglai, pagyvino bendrą bulvių foną svarbiomis detalėmis, ir galima sakyti, kad Vaterlo matėme. Kelias į Briuselį vedė daugiausiai per bukų giraitę, kuri priminė seniai skaitytas brolių Grimų pasakas. Įspūdingi medžiai, tiesūs kaip įtemptos stygos, o šaknys susiraizgę ir atrodė taip, lyg po kiekviena gyventų po elfą ar kokį nors kitą mitinį sutvėrimą. Važiuodami mišku nejučia kirtome net kelias sienas, iš Valonijos patekdami į Flamandų Brabantą, o iš jo į ypatingą statusą turintį Belgijos sostinę Briuselį. Briuselis atsiskleidė kaip paprastas miestas be jokios pompastikos. Mūsų žvilgsnius patraukdavo spalvingi išeivių iš Afrikos kostiumai ir kiek neįprastas triukšmingas jų būdas. Buvusios Belgijos kolonijos Kongo gyventojai, kurių dauguma ir sudarė šią išskirtinę briuseliečių grupę, pasižymi ypač tamsia odos spalva. Keliautojas Evaldas, jau kelerius metus dirbantis Belgijoje, daug papasakojo apie vietinius papročius, žmonių tarpusavio santykius ir vietos kultūrų ypatumus. 22 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

23 Briuselis yra ypatinga Belgijos dalis, kur užrašai dviem kalbomis ir gyventojai tarpusavyje gali susikalbėti. Iš vakaro ilgokai bendravus, ketvirtoji kelionės diena prasidėjo kiek sunkiau. Laimė, minti kurį laiką nereikėjo, nes lankėmės Briuselio karo muziejuje. Muziejus turi ir senovinę, ir modernią dalis. Jis vertas dėmesio, nors kažkodėl istorija čia prasideda tik 1805 m., kai Napoleono rūpesčiu atsirado Belgijos provincija Napoleono imperijoje. Iš karto matosi, kieno pusėje simpatijos, nors Nyderlandų ženklai ir simboliai sako ką kita. Reikia pasakyti, kad per visą kelionę taip ir nesupratau, kodėl Belgija ir Nyderlandai negali būti valdomi vieno karaliaus, kam reikėjo Belgijos, kaip atskiros valstybės. Juk būtent taip ir buvo padaryta 1815 m. Vienos kongrese. Greičiausiai buvo kaltas protestantiškas olandų aršumas, paskatinęs katalikus sukilti. Toks jų noras buvo naudingas katalikų vyskupams ir Prancūzijai, bijojusiai per daug stiprių Nyderlandų, tuo metu stipriai remiamų Didžiosios Britanijos. Kai gerai pagalvoji, net provincijos vadinasi, tarsi priklausytų vienam kraštui, o Belgija niekaip nepanaši į tautinę valstybę, sulipinta iš dviejų atskirų dalių, jungiamų tik karaliaus, kurio, atrodo, niekas nemyli. Iš muziejaus ekspozicijos darosi aišku, kad daugumai žmonių labiausiai rūpi jie patys. Tai gal kartais iš mūsų, lietuvių, taip pat per daug reikalaujama tolerancijos ir supratimo kitų atžvilgiu? Gal mes su savo tautos samprata esame... normalūs europiečiai? Būti Briuselyje ir nepamatyti senosios geležinkelio stoties nuodėmė. Įspūdingas pastatas, apžvalgos ratas, kinų kvartalas buvo Evaldo dovana žygio dalyviams. Deja, kaip geležinkelio stotis mums netiko, nors turėjome vykti geležinkeliu. Laimė, mums reikalinga stotis buvo netoli, jokių bilietų ranka pildyti jau nereikėjo, o ir vagonas buvo specialiai pritaikytas dviratininkams. Vakarų Flandrija pasitiko mus svetingai, vokiečių kalbą mokančiam žmogui užrašus jau buvo galima suprasti, o karo istorijos gerbėjai nekantravo apžiūrėti I pasaulinio karo paminklus. Tai buvo dienos tema. Kaip žinoma, Belgijai nepavyko sustabdyti puolančių vokiečių dalinių, sulaužiusių Belgijos neutralitetą nei prie Lježo Namiūro tvirtovių rytuose, nei prie nacionalinio reduto Antverpene, tačiau Didžioji Britanija 23

24 PUBLICISTIKA Prieš mus Briuselis. nepaliko Belgijos sunkią valandą. Bendromis pastangomis nedidelė dalis Belgijos teritorijos liko vokiečių neužimta ir Belgijos karalius Leopoldas I, nacionalinis herojus ir tikras karys, išsilaikė Belgijoje iki karo pabaigos uosius jis sutiko kaip nugalėtojas. Tokiu būdu vakarinis Belgijos pakraštys prie Ipro ir prie Ijzero upės, vadinamoji Vakarų Flandrija, tapo mūšio lauku m., kai įvyko daug tragedijų. Kaip žinoma, gynybinės priemonės kulkosvaidžiai, spygliuotos vielos ir kitos inžinerinės kliūtys, gilūs apkasai tapo sunkiai įveikiamomis kliūtimis pėstininkams, net ir remiamiems artilerijos. Tankai užtvindytais laukais judėti negalėjo, todėl kiekvienas didvyriškas puolimas dažniausiai nusinešdavo šešiaženklį skaičių aukų ir iš abiejų kovojančių pusių. Vienas įdomiausių šio baisaus karo simbolių Pasendale (Passchendaele) kaimas, esantis pakeliui iš Kortrijko, į kur atvykome traukiniu Ipro (Ieper) kryptimi. Šio kaimo laukuose yra bent kelios tūkstančius kanadiečių ir Naujosios Zelandijos žmonių priglaudusios kapinės. Britų kariuomenei reikėjo parodyti aktyvumą, ir 1917 m. rudenį kanadiečių korpusas gavo įsakymą užimti minėtą kaimą. Per šią operaciją, kuri yra vadinama trečiuoju Ipro mūšiu, Kanados pėstininkai po galingos artilerijos atakos pasistengė pralaužti vokiečių frontą ir perskelti vokiečių gynybą per pusę pasiekiant Nyderlandų sieną. Iš tikrųjų pasiekti esminę pergalę daug šansų nebuvo, tą suprato ir politinė britų vadovybė, ir vadovaujantys karininkai, bet iš Didžiosios Britanijos ekspedicinio korpuso vado generolo Heigo (Haig) buvo atvirai šaipomasi, kad jis nieko nedarąs, todėl reikėjo, kaip sakoma, parodyti charakterį. Kareiviai kalbėjo, kad, norint pasiekti pergalę, reikia vokiečiams perduoti... gen. Heigą, ir jų pralaimėjimas garantuotas. Kad ir kaip būtų buvę, kanadiečiams pavyko įvykdyti taktinį uždavinį, kaimas buvo užimtas, buvo atmuštos ir vokiečių kontratakos, nes nedidelėje aukštumoje, kurioje buvo kaimas, buvo patogu gintis. Tačiau šis puolimas kainavo labai daug kanadiečių gyvybių. Per visą 1917 m. vasaros rudens kampaniją britai šio kaimo apylinkėse neteko beveik 400 tūkstančių gyvybių, tarp jų daugiausiai buvo kanadiečių, Naujosios Zelandijos ir kitų britų imperijos karių. Buvome priblokšti didžiulių kapinių masyvų, sėte nusėjusių visą kelią nuo Pasendalės į Iprą. Kiekvienas masyvas, priklausantis vis kitai valstybei, tvarkomas pagal atskiras taisykles, antkapiai skirtingos formos. Tik vokiečių, kurių žuvo, kiek žinoma, gerokai mažiau, kapinių nesimato, niekas žuvusiųjų nerinko, o nedideli kapai stūkso už aukštų tvorų, nėra jokių rodyklių. Istoriją rašo nugalėtojai... Ipro miesto Meno vartuose kiekvieną die- 24 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

25 ną vyksta unikali ceremonija. 8 valandą vakaro susirenka minia žmonių (apie 1 000), trimitininkai sutrimituoja į vakarinį patikrinimą kviečiantį signalą, dedamos gėlės, sakomos kalbos. Renginyje susirenka daug britų, daug jaunimo iš mokyklų, dalyvauja kadetai, skautai ir karo veteranai, stoviniuoja labai susikaupę kariško stoto jaunuoliai, vilkintys civilių drabužiais. Paskui po pusvalandį ar kiek ilgiau trunkančios ceremonijos visi išsivaikšto. Ir šitaip kiekvieną dieną beveik šimtą metų, nuo 1927-tųjų su kelių metų pertrauka vokiečių okupacijos metais. Mūsų keliautojams, kurie dėl vadovo noro spėti į ceremoniją turėjo pakelti garo slėgį katiluose, ceremonija didelio įspūdžio nepadarė, matyt, lietuviams karas buvo seniai ir ne mūsų... Tačiau liko įdomus kultūrinis patyrimas. Penktąją žygio dieną leidome prie Ipro. Šį kartą nusprendėme pažiūrėti, kaip atrodo pats miestas, tikėjomės apžiūrėti Flandrijos laukų muziejų. Miestą supa XVI a. pradžios mūrinė siena, apsupta upių ir kanalų vandens, joje gana reti senosios italų sistemos bastionai Ispanijos laikotarpio palikimas. Taupydami laiką (Ievos nusivylimui) į muziejų nėjome, nes svarstėme galimybę užgriebti daugiau, nei iš pradžių planavome pamatyti Diunkerką Prancūzijoje. Didelis nusivylimas mūsų laukė Fort Knokkie: nors tai turtingą istoriją turinti kelis šimtmečius egzistavusi tvirtovė Austrijos Nyderlandų vartai iš Prancūzijos pusės. Šiuo metu tvirtovės vietoje yra du kanalai, restoranas kryžkelėje ir daugiau nieko. Kelionės vadovo bandymas vaizdų trūkumą kompensuoti pasakojimais jokio rezultato nedavė. Tačiau žygis Flandrijos lygumomis tęsėsi pagal kanalus, kartkartėmis paįvairinamas paminklų ir kitų buvusių mūšių ženklų. Mat čia gynėsi belgų kariuomenė, o savuosius belgai prisimena. Ir pirmąsias cheminio ginklo atakas, ir žuvusius brolius. Netikėtai įvažiavome į Prancūzijos Karalystės teritorinį-administracinį vienetą Flandrijos departamentą. Įdomu, kad tautiniu požiūriu flamandai yra labai artimi Nyderlandų gyventojams, kuriuos mes vadiname olandais, jie patys Dutch, tačiau politiškai jie atskirti ne tik valstybių sienų, bet ir religijos. Dabar Europos Sąjungoje tai pasidarė nelabai svarbu. Diunkerko prieigose išvydome Kopų fortą, pritaikytą lankytojams. Sužinojome daug naujo: kaip atrodo Prancūzijos fortai, statyti iš karto po Prancūzijos ir Prūsijos karo, kaip forte buvo laikomi prancūzų belaisviai po II pasaulinio karo, kaip pakrantė buvo pritaikyta puolimui prieš Britaniją. Diunkerkas yra žinomas kaip piratų bazė, nukreipta prieš Britanijos ir Nyderlandų laivybą, ispanų atsakas garsiesiems jūrų gezams. Jame jau minėtas prancūzų inžinierius S. Vobanas iki 1678 m. pastatė vieną didžiausių ir geriausiai fortifikuotų karinių jūrinių bazių, iš kurios buvo išvestas visą kilometrą išsikišęs mūro sienomis ir trimis fortais apsaugotas kanalas per smėlio seklumas (tokio reikėtų mūsų Šventajai). Tačiau visa fortifikacija pagal 1713 m. Utreechto taikos sutartį buvo nukasta. Net nevažiavom. Mus persekiojo Fort Knokkie šešėlis. Vietoj to, dideliam įgulos džiaugsmui, pasukome link Šiaurės jūros, kur buvo galima įmerkti mynimo nuvargintas kojas. Šioje jūroje labai žymūs potvyniai ir atoslūgiai, todėl jūra vaikšto kelis šimtus metrų pirmyn ir atgal. Vargas potvynio metu palikusiems savo daiktus prie kranto, jau po kelių minučių ta vieta gali virsti sala, o daiktai laivais. Pakėlus akis nuo savojo turto buvo galima pamatyti riogsančius betoninius monstrus garsiojo Atlanto pylimo palikimą. Tai tokia ambicinga sistema, kurią pastatė vokiečiai gynybai iš Britanijos pusės nuo šiaurinės Norvegijos iki Ispanijos sienos. Pakrantėje buvo statomi valdymo blokai, baterijos, kazematinės kareivinės, kurioms buvo pritaikyta ir prancūzų statyta baterija, visai netoli mūsų aplankyto Kopų forto. Pasirodo, vokiečiai Diunkerke išsilaikė iki pat II pasaulinio karo pabaigos, laidydami garsiąsias raketas Fau. Gal kad vietovę gynė vokiečių laivynas, išlaikęs kovinę dvasią iki pat karo pabaigos ir mažiausiai susiteršęs nekaltų žmonių žudymu. Kažkodėl apie tai mažai kalbama. Pasikarstę po betoninius monstrus pasukome atgal į Belgiją. Niuporte (Nieuwpoort), garsiojo 1600 m. Kopų mūšio vietoje, kur Moricas von Nassau pirmą kartą panaudojo senąją romėnų rikiuotę, sudarytą iš pėstininkų manipulų (apie 250 žmonių), išrikiuotų trimis 25

26 PUBLICISTIKA linijomis, prieš didžiąsias ispanų tercijas, sudarytas iš karių, mūsų laukė nakvynė ant paprasčiausio smėlio kempinge prie jūros. Nuotaikos pasitaisė, prasidėjo kurortinis etapas. Anot kai kurių keliautojų, tai buvo geriausia diena, maršruto papildymas užskaitytas. Šeštoji žygio diena buvo pusiau poilsinė. Vėlyvas kėlimasis, nedaug kilometrų, važiavimas pakrante kas gali būti geriau. O čia, Ostendėje, Atlanto pylimo muziejus, kuriame buvo galima išsamiai susipažinti su visu tuo, ką Diunkerke iš pasakojimų tik įsivaizdavome. Įdomu, kad įtvirtinimai buvo naudoti tiek vokiečių I pasaulinio karo metais, tiek belgų tarpukariu, tiek vėl vokiečių II pasaulinio karo metais. Geras muziejus, verta užsukti. Pati Ostendė yra žymus uostas. Nyderlandų karo dėl nepriklausomybės metais čia vyko pasaulinio garso įvykiai: norėdami atitraukti ispanų dėmesį nuo pačių Jungtinių provincijų, olandai užėmė tvirtovę pačioje jų pašonėje, ir ispanai ištisus tris metus ją visokiais būdais atakavo. Ir nors galų gale, vadovaujant garsiam generolui iš Genujos Ambrozijui Spinolai, naudojant mokslo ir taktikos meno pasiekimus, pavyko palaužti olandų pasipriešinimą, strateginis tikslas buvo pasiektas Nyderlandai atstatė savo įtvirtinimus ir galėjo toliau ginti savo nepriklausomybę, o ispanai galėjo džiaugtis tik beviltiškais griuvėsiais, kurie vadinosi Ostende. Tačiau keliauninkai iš Lietuvos mažai jaudinosi pasiekė kempingą ir atsidavė jūros teikiamiems džiaugsmams, tik kelionės vadovas aplankė garsų ir labai fortifikacijos pažiūriu įdomų Napoleono fortą, vokiečių bunkerius prie uosto prieigų. Kiekvienam savo, kaip sakoma. Poilsis buvo tikrai laiku. Septintą kelionės dieną planavome skirti seniesiems Flandrijos miestams Briugei ir Gentui, be to, pasiekti kadaise didžiausią pasaulyje uostą Antverpeną. Atstumas 130 km, 50 km atkarpą tarp pirmųjų miestų planavome įveikti traukiniu, tačiau palankus vėjas ir gera nuotaika paskatino mus imtis avantiūros ir visą atstumą įveikti dviračiais. Tai buvo rekordinė diena. Flandrijos miestai buvo tokioje geroje vietoje, kad pinigai patys ėjo jiems į rankas. Kanalais sujungus svarbiausias Europos upes buvo galima vandeniu pasiekti ir Šiaurės, ir Viduržemio jūras, o išvystytas žemės ūkis galėjo išlaikyti didesnius miestus, todėl jau XVI a. miestiečiai krašte kiekiu pralenkė kaimo žmones. Palyginimui galima pasakyti, kad toks pasikeitimas Lietuvoje įvyko tik 1968 metais. Miestai nepakartojami: puikios rinkos aikštės, gatvelės, kanalai, miesto fortifikacijos ir reprezentaciniai rūmai, o kur dar bažnyčios! Nors daug laiko miestams apžiūrėti neturėjome, tačiau kadaise klestėjusių ir vis dar gerai atrodančių miestų didybę pajutome. Supratome, kad esame pačiame senosios Europos centre. Kaip tik tarp Briugės ir Gento kirtome Rytų Flandrijos sieną įvažiavome į dar vieną Belgijos provinciją, kurios sostinė Gentas. Tos dienos kelionės tikslą Antverpeną, kuris yra to paties pavadinimo provincijos sostinė, pasiekėme jau gerokai vakare. Teko koreguoti maršrutą, lankymui atvirą Antverpeno fortą keičiant kitu. Kaip ir reikėjo tikėtis, fortą prie Šeldės naudoja kariuomenė, ir mūsų niekas neįleido. Įveikti kilometrai virto nuovargiu, pradėjo tarpusavyje kibirkščiuoti iki šiol puikiai sutarę dviratininkai. Kaip sakoma, gerai, kad taip toli nuvažiavome, bet geriau to nedaryti. Kiek pailsėjus, Andrius surado tunelį po Šelde ir aplankė Antverpeno centrą, kiti tenkinosi pasivaikščiojimu intensyviai laivuojamos upės pakrante ar paprasčiausiai ilsėjosi. Aštuntoji kelionės diena buvo skirta Antverpenui, kadaise didžiausiam pasaulyje uostui, garsiam fortifikacija, saugojusia tiek turtais garsėjantį miestą, tiek XIX a. pabaigoje visą Belgiją, kaip vidinis valstybės įtvirtinimas nacionalinis redutas. Apžiūrėję miestą, keliavome palei Šeldės upę, matėme daugybę pramonės įmonių, didžiulį miesto dydžio uostą. Važiuojant per šio uosto įplaukas pakeliamieji tiltai tiesiogiai koregavo mūsų maršrutą. Supratome, kaip čia gerbiami dviratininkai: privažiavus draudžiančius eismą ženklus mums užsidegė žalia šviesoforo šviesa. Apsidžiaugę, kad nereikės grįžti, privažiavome didžiulį pakeliamąjį tiltą. Mus užkalbino jo prižiūrėtojas, nes, pasirodo, jis per kamerą pastebėjo mūsų surūgusius veidus ir specialiai dėl mūsų, nesilaikydamas grafiko, nuleido tiltą, šitaip išgelbėdamas mus nuo labai nemalonaus 26 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472) Kpt. Andriaus Sakalausko nuotr.

27 grįžimo. Dėmesys žmogui Belgijoje, juo labiau dviratininkui, labai didžiulis. Nors vaizdai nebuvo labai nuobodūs, civilizacija vargina, todėl privažiavę prie Šeldės esantį XVII a. fortą labai apsidžiaugėme. Ir ne tik todėl, kad tokio dar nebuvome matę, bet ir todėl, kad čia buvo galima už gerą kainą įsigyti pusę litro gero alaus. Belgai paprastai geria iš nedidelių stiklinaičių. Nors Rolandas paaiškino, kad skaniausi yra pirmieji trys gurkšniai, taigi 200 g visiškai užtenka, mes godžiai išgėrėme visą pusę litro ir pasukom į rytus, būdami įsitikinę, kad bent jau alaus kokybe šis kraštas yra nepralenkiamas. Nakvynė netoli Turno (Turnhout), gaila, bet buvo jau priešpaskutinė. Nors sąlygos buvo puikios ir galėjome išsimaudyti, vanduo nė iš tolo negalėjo prilygti ežeriukui, kuriame išsimaudėme prieš kelias dienas ten vanduo buvo skaidrus kaip Lietuvoje. Paskutinės kelionės dienos maršrutas buvo sąmoningai trumpesnis, nes nesinorėjo kartoti klaidų rekordų. Nutarėme pamatyti valstybinę anomaliją. Tai Nyderlandų teritorijoje, Šiaurės Brabante, esantys Belgijos anklavai arba salos. Norint pažymėti sienos kirtimus, buvo pučiama žygio dūda, ir jos nebuvo kada slėpti krepšyje, reikėjo nuolat laikyti rankoje. Regiono centre Baarle Hertog atskirą valstybę sudaro atskiri kvartalai ar net pusė pastato. Apie žmonių pilietybę galima spręsti tik iš vėliavėlės prie namo numerio ir piešinių ant asfalto. Užėjus į barą, reikia dėl viso pikto paklausti, kur iš tiesų esi. Toks margumynas atsirado keliems privatiems asmenims perdavus savo žemę kitai valstybei. Atrodo kaip žaidimas, bet tai vienas iš daugelio Europos kompromisų, sudarančių šio kontinento žavesį. Kai pagalvoji, kas vyksta Donbase... Likus keliems kilometrams iki netoli Eindhoveno aerouosto įsikūrusio kempingo, įvyko didžiausia kelionės avarija vairais susikabino Andrius ir Anelė. Nors griūta rimtai, nuostoliai nebuvo tragiški. Supratome, kokie artimi esame, kokia puiki mūsų grupė. Vakarą leidome valgydami Evaldo žmonos pagamintą troškinį ir aptardami kelionę. Važiuojant per Nyderlandus ir Belgiją, daugiausiai dėmesio kreipėme į karo meną bjaurų, kruviną, vis dėlto labai svarbų žmonijos gebėjimą, kuris savo laiku iškėlė Europą viešpataujančia pasauline jėga, valdžiusią nuo XI XII a. ir XX a. vidurio, kai pasaulio valdymo svertai nusikėlė į Vakarus (JAV) ir Rytus (Sovietų Sąjunga). Šiuo metu vyksta kova tarp kažkada į šalį nustumtų civilizacijų, tikėjimų, kultūrų, ir visa tai vyksta protingų žmonių sukurtoje laisvės, lygybės ir pagarbos žmogui aplinkoje. Didžiausia vertybė taiki ir protinga problemų sprendimo sistema, kompromisai, pagarba istorijai, kur šimtmečiais siautėję karai nebeturi jokios prasmės, nes dviračiu gali be vargo kirsti bet kurią sieną, taigi svarbesnis ne politinis, o fizinis krašto žemėlapis. O jei prisimeni sienos su Baltarusija kirtimo džiaugsmus... Kelionė buvo sunki, bet įdomi, visos dienos savaip turiningos. Be to, pasimokėme, ko daugiau nedaryti. Matyt, tai ne paskutinė kelionė po Beniliukso šalis. Planuojama kelionė Beniliuksas 2017, šį kartą po pietinę Belgiją, Liuksemburgą ir šiaurinę Prancūziją. Kviečiame prisijungti. 27

28 PRAEITIS ATEIČIAI NE TAIP ATRODYSIT, KAIP DABAR... Prieš 80 metų, pasitinkant 1937-uosius, KAR- DAS labai iškilmingai paminėjo ketvirtosios Karo mokyklos laidos 15 metų sukaktį (1936 m. KARDO Nr. 24). Pats renginys dabar įdomus nebent tuo, kad priminė Nepriklausomybės kovas, tiksliau 1920 m., kai po Želigovskio avantiūros ir Vilniaus užgrobimo sujudo visa Lietuva. Į Karo mokyklą neraginami pradėjo plaukti savanoriai. To meto laikraščiuose didelėmis raidėmis spausdinti maždaug tokie šūkiai: Jaunime, mesk knygą į šalį! Ne laikas mokytis, kada tėvynė pavojuje. Stok Karo mokyklon būsi karininkas! Kai atsiimsime Vilnių, galėsi vėl ramiai mokslą tęsti! Iš daugybės kariuomenėje jau tarnavusių fronto dalyvių ir moksleivių savanorių buvo priimti 362 kandidatai ir nuo 1920 m. lapkričio 15 d. jie pradėjo mokytis Karo mokykloje, t. y. trijuose senuose namuose prie Gedimino ir K. Donelaičio gatvių kampo. Tokiam dideliam kandidatų būriui trūko ir patalynės, ir maisto. Kartais tekdavo visą dieną tenkintis vienu kotletu ir juodos duonos riekele. Šioje laidoje, paskirstytoje į 2 kuopas (po 3 būrius) buvo rengiami fronto karininkai. Ne visi ištvėrė, iš 362 priimtųjų mokyklą baigė tik 209. Gerokai įdomesnė kita to paties KARDO numerio publikacija anuometinio Karo mokyklos mokinio dienoraščio ištrauka. Manytume, bent jau dabartiniams Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnams išties pravartu prisiminti savo pirmtakus, jų mintis ir potyrius. Šio dienoraščio (jo kalba tik minimaliai taisyta, kad būtų suprantamesnė dabartiniams skaitytojams) autorius majoras Justinas Juozas Mašiotas ( ), gimęs Vaitiškių kaime, mokėsi Kybartų ir Marijampolės gimnazijose, 1921 m. baigė Karo mokyklą, 1924 m. Kūno kultūros kursus, 1928 m. Aukštuosius karo technikos kursus. Dėstė karinio rengimo ir kūno kultūros dalykus Marijampolės realinėje gimnazijoje, Kvietiškio žemės ūkio mokykloje, Marijampolės marijonų gimnazijoje ir Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, tarnavo technikos dalyse, buvo karinių dalinių laikraštėlių Žaibas, Perkūnas ir Vytenietis redaktorius. Nuo 1918 m. rašė straipsnius, eilėraščius, feljetonus, juos publikavo moksleivių laikraščiuose, vėliau bendradarbiavo su Pavasario, Kario, Kardo redakcijomis ir kt. Pasirašydavo slapyvardžiu Justas Tyla m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1950 m. iki mirties gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 28 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472) Karo mokyklos centriniai rūmai prie buvusios K. Donelaičio ir Gedimino gatvių sankryžos Kaune. Šiame pastate mokėsi ir ketvirtoji Karo mokyklos laida m. Kardas Nr. 24.

29 TRYLIKA RUGIAPJŪTĖS MĖNESIŲ JUSTAS TYLA (Ištrauka iš Karo mokyklos IV laidos mokinio dienoraščio) 1920 M. LAPKRIČIO 4 D. PIRMASIS ĮSPŪDIS. Pas komendantą atvykome keturi. Čia buvome maloniai priimti. Komendantas liepė parašyti karo mokyklos viršininkui prašymus, davė kariams keliauti geležinkeliais liudijimus, paskyrė pastotę nuvežti mus į geležinkelio stotį. XI. 3 d. atvykome į Kauną. Iš stoties iki įgulos bažnyčios važiavome konke. Ties įgulos bažnyčia sutikome vieną pažįstamą, kuris sakėsi irgi vykstąs į karo mokyklą. Jis mus palydėjo iki mokyklos patalpų. Ilgai vaikščiojome aplink nedrįsdami peržengti mokyklos slenksčio. Pro vieną langą buvo matyt toks pat kaip ir mes gimnazistas su šautuvu rankoj stovįs prie pinigų dėžės. Pro kitą langą pamatėme keletą civilinių pastatytų po šautuvu. Pamatęs šį vaizdą, mūsų palydovas irgi savanoris kažkur dingo. Pagaliau mes, likusieji, nedrąsiai pasibeldėme į budinčio karininko duris. Budintis karininkas gražus linksmas leitenantas mums visiems padavė ranką, paklausinėjo iš kur atvykome, paėmė mūsų dokumentus ir paskyrė į laikinąją antrą kuopą. Paskui pašaukė einantį viršilos pareigas puskarininkį ir atidavė į jo rankas. Čia mūsų nuotaika tuoj pakilo. Koks puikus leitenantas. Jei taip su mumis visi elgsis, tai gyvensime kaip pas Dievą už pečiaus, galvojome kiekvienas sau. Puskarininkis nebuvo toks švelnus, kaip budintis karininkas. Jis pagrąsino duosiąs kiekvienam ausų, kas išdrįs išeiti iš kareivinių. Atvedęs mus į namą, esantį Duonelaičio g-vėj, parodė mums patalpą, kurioj jau buvo 16 žmonių. Tai buvo kambariukas kokių 20 kv. metrų ploto. Ten buvusieji kolegos sutiko mus nepalankiai. Jie pradėjo mus traukyti per dantis ir patarė apsigyventi koridoriuje: ten esą daug daugiau vietos. Vos tik spėjome padėti lagaminus, kaip mūsų kuopai liepė išsirikiuoti koridoriuje. Atvykę iš fronto puskarininkiai ir eiliniai tokie pat kandidatai, kaip ir mes darė tvarką. Ei, tu ten su apykakle iki ausų būsi šiandie kuopos budėtojas titulavo mane vie nas puskarininkis, kaip vėliau sužinojau, mano skyrininkas. O kokios bus mano pareigos? paklausiau savo viršininką. Skyrininkas priėjo prie manęs, kyštelėjo po nosimi paraku ir prakaitu pakvipusią kumštį ir išvertęs baltas akis pro rudą barzdą iškošė: Tylėk, rrr...p!.. Tavo pareigos bus štai kokios. Supranti?! Nieko nepadarysi, turėjau suprasti, nes susipažinti su kumštimi nebuvo jokio noro. Nuėjau pas senąjį kuopos budėtoją. Šis man parodė apie 10 šautuvų, kuriuos man reikėsią saugoti. Be to, liepė kas valanda užlipti į antrą aukštą ir pažiūrėti, kas ten darosi. Paskui pademonstravo savo išradimą lengvai nusileisti nuo antrojo aukšto: atsisėdo ant laiptų turėklio ir gražiai nučiuožė žemyn. Patarė ir man taip daryti, nes, girdi, vaikščioti nusibosią. Bebandydamas čiuožti nuo pusės laiptų nugriuvau, tai sukėlė gimnazijos mokytojo juoką. Matyt, kad esi naujokas, tarė jis. Kai pabūsi tiek, kiek aš, tai visa ko išmoksi. O tamsta ar senai karo mokykloj? paklausiau. Aš dar Vilniuje įstojau. Per visą laiką stovėjau du kartu sargyboje, esu dabar antrąkart kuopos budėtoju. Traukiantis iš Vilniaus teko man su kitais kandidatais pagauti, papjauti, nusvilinti ir išdarinėti kiaulę. Štai ir visi darbai, kuriuos esu dirbęs. O šiaip stumdomės iš kampo į kampą ir tiek. Dabar, sako, pradės dažniau į rikiuotę varyti M. LAPKRIČIO 5 14 D. KANDIDATŲ DIENOS. Baigęs budėti, turėjau teisę ilsėtis. Lovas su šiokia tokia patalyne turėjo tik senesnieji kandidatai. Vienas pažįstamas pasiūlė man savo lovą. Aš mielu noru pasiūlymą priėmiau, išsitiesiau ir užmigau. Mane iš miego pažadino nemalonus kutenimas. Padaręs baltinių reviziją, radau daugybę neprašytų viešnių. Padėkojęs draugui už nakvynę, daugiau pas jį nėjau, bet nakvojau savo kambaryje ant plikų grindų. Čia visi nakvoti nesutilpo, tai gulėdavom dviem pamainom. Bet šaltis ir budinčios 29

30 PRAEITIS ATEIČIAI pamainos triukšmas užmigti neduodavo. Tik penktąją naktį nučiupome truputį šiaudų ir malkų, taigi galėjome šiek tiek užmigti. Apie 10 lapkričio dalį mūs iškėlė į erdvesnį kambarį, kur gavome geležines lovas, bet be patalynės. Pabandę atsigulti, tuoj turėjome keltis, nes spygliuota viela išpintas dugnas lindo į kūną iki kraujo. Gulime dauguma po lovomis. O kas turi kantrybės, aplaužęs spyglius gulėti lovoj, tai po tokio kariškos išvaizdos taisymo, rytojaus dieną jaučiasi kaip sumuštas. Prausiamės prie apšalusio ir apšarmojusio šulinio. Kad būtų šilčiau, išsirengiame iki pusei nuogi ir nusiplovę apledėjusiu vandeniu, pasigimnastikuojame. Tokį išradimą padarė vienas Amerikos lietuvis, kaip vėliau sužinojau Darius. Valgyti pradėjau gauti nuo 5 dienos lapkričio. Pirmąsias 2 dienas neturėjau jokio indo, už tai, vietoj valgio, gavau nuo virtuvės budėtojo boksą į pašonę, o virėjas buvo užsimojęs samčiu. Vienas pažįstamas man skolino bliūdelį ir puoduką kavai. Bet šaukšto nebuvo. Taigi sriubą teko, kaip ir daugeliui kitų lakte lakti. Su skysčiais būdavo pusė bėdos, bet tirštimus reikėdavo rankomis ar pagaliukais išgraibyti. Tik apie 10 d., sauvaliai pasišalinęs, įsigijau visus reikalingus indus. Kas neturėjo indų, tai išgalvojo juos pasidaryti: išpjauna duonos kepalėlio minkštimą, o į plutą pildavo sriubą. Nuo pat pirmosios dienos mus kasdien veda į rikiuotės pratimus Vytauto kalne. Išsirikiuoja marga minia. Šalia gimnazisto stovi gimnazijos mokytojas, buvęs apskrities viršininkas, policijos vadas, karo valdininkas, puskarininkis, eilinis. Aną dieną vienas kandidatas, buvęs apskrities viršininkas, leitenantui reikalaujant, taip aukštai kėlė koją, kad jo kaliošas nusimovė nuo bato ir lėkdamas numušė mano kepurę. Man ją beimant, prilėkė leitenantas ir paklausė: Kaip tamstos pavardė? Tai buvo tas pats malonusis budintis karininkas, su kuriuo susipažinome pirmąją dieną. Dabar jis buvo taip įniršęs, kad atrodė pasiryžęs gyvą praryti. Ir suprask tu žmogus tą karišką tarnybą M. LAPKRIČIO 16 D. MALONIOJI NAKTIS. Po ilgų skirstymų, klausinėjimų, egzaminų ir komisijų pagaliau iš kandidatų patekome į karo mokyklos mokinių skaičių. Galutiniam išsijojimui mus išrikiavo aikštėje, atėjo mokyklos viršininkas. Kiekvienas tu rėjo prie jo kariškai prieiti ir pasakyti savo pavardę. Jis, uždavęs vieną kitą klausimą, liepė stoti į dešinę ar į kairę pusę. Aš patekau į dešiniųjų skaičių, bet dar nežinojau, ar tinku, ar ne. Pabaigus skirstymą, tuos, kurie stovėjo kairėje, surašė, nuvedė ir daugiau mes jų nematėme. O mus paskirstė į dvi kuopas. Paskui kuopų vadai suskirstė į būrius ir skyrius, paskirdami iš kareivių skyrininkus, būrininkus ir viršilas. Priimtiesiems nukirpo plaukus, išmaudė pirtyje ir išdavė patalynę ir baltinius. Kitus kariškus rūbus ne visi gavome. Tą pat dieną pakūrė krosnis. Taip prasidėjo tikras karo mokyklos gyvenimas. Pirmosios nakties, miegotos minkštoj ir šiltoj lovoj, neužmiršiu visą gyvenimą. Vos tik spėjome sugulti, tuoj visi sumigo. Ryte pažadino graudūs trimito garsai. Jis priminė angelo trimitą, šaukiantį į paskutinį teismą. O mes jautėmės taip, kaip nusidėjėliai laukdami savo pasmerkimo, nes nežinojome, ką ta diena mums žada. Iš tikrųjų ji nebuvo tokia baisi, pasakysiu, net maloni. Prausėmės gerose prausyklose. Išsiuntus kandidatų perteklių, nebebuvo tokio susigrūdimo. Paskui rytinis patikrinimas, pasivaikščiojimas, pusryčiai, kuriuos valgėme jau valgykloje, kaip dideli ponai. Skirtumas tik tas, kad valgykloj nebuvo galima kalbėtis ir viskas buvo daroma pagal komandą. Taigi beveik po dviejų kandidatavimo savaičių, nuo 15 lapkričio pasidarėme mokiniais. Ar ilgai mus laikys? Ar daug vaikys? Visa tai mums buvo nesvarbu, nes po kandidatavimo nemigos ir vargo naktų jautėme, kad mūsų laukia tyli, šventa, duodanti poilsį naktis M. LAPKRIČIO GALAS. SU ŠAUTUVAIS. Nr su įskilusia buože tai mano šautuvas. Jis buvo malonus, kada stovėjo piramidėje, bet nemaniau, kad bus toks sunkus žygiuojant prieš kalną. Po komandos ant peties pasijutau 30 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

31 Ketvirtosios laidos kariūnai valo šautuvus, 1921 m. Kpt. Franko nuotr. tartum šautuvų miške. Nuėjau tik iki vartų, jau rankos nejaučiau, o kiek gatve paėjęs, jau nejaučiau galvos ant pečių. Rodos, šimtas pūdų traukte traukė atgal. Nieko daugiau nemaniau, kaip tik apie sunkųjį šautuvą ir vargšę ranką. Jau antrą dieną savo šautuvų veiksmais išvedėme vyr. būrio karininką iš kantrybės: dėl to visas būrys gavo 1 val. stovėti su šautuvu. Be to, dar kelis kartus teko bėgti prieš kalną ir trypti vietoj. Vakare visi ruošėmės stovėti su šautuvais. Visi kažką dirbo, bet nieko vienas su kitu nekalbėjo. Tik atstovėję, pradėjo girtis, kaip kas laikė šautuvą: vienas įkalė į buožę adatą, kitas pastatė buožės padą ant šovininės ir t. t. Ir aš visai lengvai tą valandą atstovėjau, nes šautuvas net ir be rankos pridėjimo puikiai laikėsi ant atleisto diržo M. SAUSIO 1 D. NAUJI METAI. Naujuosius metus sutikau prie ginklų sandėlio, kur jau yra daugelis sutikęs ir palydėjęs panašias šventes. Naktis buvo tamsi, bet tyli ir nepaprastai graži. Po šarvuotais batais girgždėjo sniegas ir kėlė nepaprastą triukšmą, kurs šioj paslaptingoj vietoj priminė kažkokį paradą. Atrodė, kad su manim žingsniuoja visi tie, kurie kadaise čia naujus metus sutiko. Ši vieta iš tikrųjų daro šiurpų įspūdį. Sako, kad dėl tos vietos paslaptingumo dar rusų lai kais yra nusišovęs ne vienas sargybinis. Užsisvajojau. Mintimis nuskridau ten, kur grojo orkestrai, ten, kur yra pasiilgusios sielos. Iš svajonių sapno pabudino triukšmas. Suspaudžiau tvirčiau šautuvą. Tai buvo vedėjo žingsniai, kurie kaip patrankų šūviai kaskart artėjo M. VASARIO 7 D. KARO MOKYKLOS SUKAKTIS. Šiandien šventėme karo mokyklos įsteigimo dvejų metų sukaktį. Įgulos bažnyčioje buvo pamaldos. Po pamaldų praėjome dainuodami pro krašto apsaugos ministerį. Paskui buvo iškilmingi pietūs, kurie užsitęsė kelias valandas. Į pietus buvo atsilankęs Respublikos Prezidentas p. Stulginskis, krašto apsaugos ministeris Žukas, ministeris pirmininkas p. Šleževičius, gen. št. viršininkas ir kt. Buvo pasakytos kelios kalbos, nušviečiančios karo mokyklos tikslą ir ateities uždavinius M. VASARIO 13 D. VIRTUVĖJE. Šiandien aš virtuvės budėtojas. Teko daug kariauti tiek su padavėjomis, tiek su mokiniais. Padavėjos savo simpatijomis stengėsi geresnį kąsnį 31

32 PRAEITIS ATEIČIAI Ketvirtoji Karo mokyklos laida Palangoje ant Birutės kalno m. kovo 31 diena. pakišti, o budėtojui teko žiūrėti lygybės. Kaip bežiūrėjau, vistiek atėjo keletas su skundais, kad jie liko nevalgę, kad jiems porcija buvusi per maža. Nekreipk dėmesio, tai nuolatiniai virtuvės klientai: jie visuomet lieka alkani, tarė man virtuvės šeimininkė. Šeimininkė čia tikras diktatorius. Sėdi viduryje virtuvės paaukštintoj vietoj, skaito laikraštį ir komanduoja. Padavėjos prieš ją stovi beveik ramiai. Rytais ji daro padavėjų ir tarnaičių rytinį patikrinimą. Čia, žinoma, aš nedalyvavau. Visos padavėjos nieko sau, apetito negadina. Baigiant budėti, viena jų jos vardas, rodos, Kazė ketino mano stalui (mat aš buvau stalo vyresnysis) parūpinti geresnes porcijas. Man toks jos simpatijos pareiškimas nelabai patiko, nors gera porcija irgi neblogas dalykas, nes atsikeldami nuo stalo kiekvienas galėjome drąsiai dar kita tiek suvalgyti M. VASARIO 16 D. PARADAS. Jau nuo pat ryto buvo girdimi miesto orkestro garsai. Pro mokyklos vartus traukė kareivių voros. Vakar gautais šalmais papuošėme galvas ir abi kuopos nutraukėme į Žaliąjį Kalną. Buvo šalta, o laukti teko ilgai, taigi visi straksėjome vietoje. Pagaliau atvyko Respublikos Prezidentas su krašto apsaugos ministeriu. Pasisveikino, sakė prakalbas, šaukėme valio, gerbėme šautuvais. Ore burzgė lėktuvai, mėtė atsišaukimus ir aidėjo patrankų saliutai. Paskui paradas. Po parado ėjome namo per miesto centrą. Liepė dainuoti ir laikyti koją. Bet nesisekė. Slidinėjome, nes buvo pašalę. Daina irgi neišėjo. Parėjus namo, pranešė, kad už tokį žingsnį ir dainą nė vienas neleidžiamas į miestą. 7 val. sumirgėjo mieste iliuminacijos, pasipylė ore rakietos. O mes, iškėlę galvas, vaikščiojame po kiemą ir... šventėme Tautos šventę M. KOVO 7 D. SKIEPAI. Šiandien mus skiepijo nuo choleros. Pasiskiepijau ir aš, nors buvau kuopos budėtojas. Po skiepijimo dauguma mokinių susirgo. Visų nervai taip pairo, kad dėl kokio nors menkniekio pradėjo ašaroti. Šitaip mano tvarkininkai liedami ašaras prašėsi, kad leisčiau atsigulti. Pagaliau likau tik vienas. Atėjo budintis karininkas. Ir tas nepaprastai sentimentalus, ir tas skiepytas... Nakčia atsisėdau prie krosnies ir kovojau su kylančia temperatūra. Žiūriu ateina mokyklos viršininkas. Aš staiga pašokau ir ėjau su raportu, bet jis, vietoj priėmęs raportą, trenkė man į žandą. Aš atsikėliau, apsidairiau aukštos temperatūros padarinys. Aš ėjau raportuoti kitoj pusėj esančiai krosniai ir trenkiau į ją kakta taip, kad apsipyliau kraujais. Ryte tikrai atėjo mokyklos viršininkas, paklausė, kas atsitiko su kakta. Man pasiaiškinus, jis nieko nesakė, tik liepė iki pietų kuopos nekelti. 32 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

33 1921 M. KOVO 31 D. ŽYGIS I PALANGĄ. Š. m. 30 d. grįžau iš Velykų atostogų. Jau Kauno geležinkelių stotyje mums pranešė, kad yra įsakymas mums skubiai vykti į karo mokyklą. Sukilimas? Žygis į Vilnių? klausinėjame vienas kitą. Vos tik spėjome įkelti koją mokyklon, tuoj gavome įsakymą išgauti sausus maisto davinius ir rikiuotis. Man teko išdavinėti visam būriui bulkas. Bet jų niekas neėmė nebuvo laiko, taigi taip ir palikau jų visą kalną mūsų skyriaus kambaryje. Tik išvykdami sužinojome, kad važiuojame į Palangą, kur bus iškilmės. Apie 20 val. traukinys jau dundėjo šiaurės link. Buvo nuobodu, nes norėjosi pažiūrėti pro langus, o lauke buvo visai tamsu. Kiekvienoj stotyje radome nemažą žmonių susibūrimą, kurie budėjo ir laukė. Kėdainiuose buvo pastatytos smalinės lempos visu perono pakraščiu. Ypač mums patiko Mažeikiai, ne tik dėl savo didelės stoties, kiek dėl to, kad važiavome per visą naktį ir vis dar esame Lietuvoje. Švintant įvažiavome į Latvijos teritoriją, čia jau kas kita. Vainodės ir Priekulės stotyse matėme tik vieną kitą užmiegotom akim rūstų veidą. Kretingos stotyje mus pasitiko vietinės organizacijos ir didžiulė žmonių minia. Visų veiduose buvo jaučiamas didelis nuoširdumas. Vienas žemaitis pasisiūlė visos kuopos šautuvus nuvežti į Palangą, kad tik nereikėtų mums jų nešti. Netrukus pėsti, raiti, važiuoti automobiliais ir arkliais traukė Palangos link. Kelias buvo taip užkimštas, kad į jį teko alkūnėmis prasistumti. Žygiuodami dainavome ir nešėme šautuvus ramiai iki pat buvusios Lietuvos Latvijos sienos. Čia mus ties garbės vartais pasitiko savivaldybės atstovai. Palangoj buvo didžiausia kamšatis. Moterėlės mus vadino Lietuvos žalnieriais. Daugelio akyse buvo matomos džiaugsmo ašaros. Po pamaldų parapijos bažnyčioj nuvykome į paradą ties Birutės kalnu. Čia buvo prakalbos, saliutai, paradas. Iš minosvaidžių buvo taip pasaliutuota, kad skeveldros ne vienam atsimušė į šalmą. Po parado savivaldybė mus pavaišino alum, kiaušiniais ir kt. Paskui ėjome apžiūrėti uosto ir pliažo, nors kojos mažai rėmė. Vakare įsitaisėme buv. vidurinės mokyklos patalpoj nakvynei, čia buvo langai išdaužyti, kambariai be durų. Tai buvo latvių kareivių palikimas. Su vienu draugu atsigulėme ant jo iš kažkur atgabentų durų, nes grindys buvo labai nešvarios. Nespėjome nei užmigti, kai pasigirdo graudus trimitas. Ir vėl liepė rikiuotis, vėl buvo paduota komanda žengte marš. Kretingoj jau buvome tiek pavargę, kad įsibrovėme į pirmą pasitaikiusį vagoną. Kritome ir užmigome. Pabudau tik Vainodėj. Jau buvo šviesu. Vagone gulėjome vienas kitu užsikloję M. LIEPOS 28 D. PUOLIMAS. Šiandien mes Kaune, taktikos pratimai ištisą dieną. Pavalgę pusryčius, įsidėję priešpiečiams kotletą su riekute juodos duonos, įsipylę į baklagę kas vandens, kas kavos, žygiavome prieš kalną dainuodami: Per Kalnicą ėjau, Kotletą turėjau... Įsukus į Ukmergės plentą, priekyje einančiai kuopai užėjo noras bėgti. Nors jų šautuvai buvo pakabinti, o mes nešėme juos ramiai, vis dėlto mes juos pavijome. Ties Dovolgonių dvaru buvo aiškinamas uždavinys. Paskui prasidėjo artėjimas ir puolimas. Artėjimas buvo malonus. Paeini kelis žingsnius ir blumt ant šono. Prasidėjus puolimui, visi pasidarėme putoti. Puolimas baigtas. Mums teko sustoti saulės atokaitoje, prieš krūmus, kuriuose yra labai daug uogų girtuoklių. Sukomandavus į uogas, visi šaute nušovėme į krūmus. Krūmuose reikėjo atsargiai uogauti, nes buvo gyvačių, kurių kelias mokiniai užmušė. Ženklas rikiuotis. Karštis neapsakomas. Gailės, kurių buvo krūmuose, apsuko ne vienam galvą. Nors galva braškėjo, bet ėjau. Paėję keletą žingsnių, radome vieną mokinį susirietusį griovyje, o toliau dar keli. O į Kauną dar 9 kilometrai. Pievelėje davė pailsėti. Kaip malonu ilsėtis ir kaip nemalonu keltis. Ties Vytauto kalnu vėl 33

34 PRAEITIS ATEIČIAI sustojome. Čia prieky ėjusios kuopos mokinys parvirtęs spardėsi ir dūsavo. Nuotaikai palaikyti užtraukėme linksmą dainą. Ir iš tikrųjų iki mokyklos nė vienas daugiau neišėjo iš ri kiuotės. Tik išrikiavus patikrinti, kiek yra atsilikusių, du mokiniai čia pat nugriuvo. Mūsų būryje buvo gera nuotaika. Nugriuvo tik vienas mokinys ir tas pats būrininkas. Ši diena man atrodė kažkaip iškilminga, primenanti kautynių aplinkybes. Šio atsitikimo priežastys aiškinamos M. LIEPOS 29 D. HORIZONTALIŲ MEDŽIOKLĖ. Ir vėl pratimai ištisą dieną, bet jau lengvesni be šautuvų ir kuprinių topografijos pratimai. Saulė kepina, nėra kur pasidėti. O blogiausiai su tomis horizontalėmis. Paieškodamas horizontalių, skardyje netoli Eigulių palivarko užtikau uogą. Uogauti man daug geriau sekėsi, negu žymėti reljefą. Bet čia mus kelis sučiupo topografijos mokytojas staiga krūmai praretėjo. Tik mudu dviese pakliuvom. Ką čia veikiat? paklausė mokytojas. Horizontales vedame, atsakiau. Liepė parodyti darbus. Pas mane rado dirbtuvę, krašte Neries pastatytą, o draugo neaiškios kilmės kleckų pristatyta. Išsirikiavome eiti namo, bet trūko dar dviejų mokinių. Pagaliau ir juodu atėjo šniokšdami ir uždusę. Kur judu buvot? paklausė mokytojas. Aš ieškojau pamestos baklagės, atsakė vienas. Aš skautas, mano kapitone, atsakė antras, ištempęs rudą, kaip plytą nuogą krūtinę ir laikydamas rankoj nespėtus apsivilkti rūbus. Skautas, neskautas, stok laiku rikiuotėn; jei tamsta skautas, turėtum būti dar punktualesnis, švelniai pabarė mokytojas. Mokinių veidai ištįso nuo šypsenos. Mat tas mokinys norėjo pasakyti kaltas, bet tardamas vietoje l pasakė u kautas, tad ir išėjo aš skautas. Buvo paklaustas, kas rado baklagę, bet tokių nebuvo. Čia pat pro šalį bėgo vaikas. Mokiniai paklausė, ar jis kartais nerado baklagės, bet šis atsakė nierazumiem. Tada pats mokytojas paklausė: Chlopčyku, čy neznaliazlaš baklaški? Nie, atsakė vaikas. Linksmai žygiavome namo ir stebėjomės, kaip pigiai kaštavo baklagė ir skautas. Dėl to tuodu mokiniu praminėme vieną Baklaške, kitą Skautu M. LAPKRIČIO M. MANEVRAI. Teko dalyvauti rudens manevruose Ukmergės rajone. Mus priskyrė prie veikiančių kuopų žiūrovais. Ukmergės kuopos vadas pasklausė, kas turi peilius; didesnė kuopos dalis pakėlė rankas. Nuskust po dešimt bulvių, tarė vadas, rodydamas į maišą. Bet aš, kai nuskutau šešias bulves, maišas jau buvo tuščias. Po manevrų vėl visus surinko ir apnakvino Deltuvos klebono kloune. Nakčia išgirdome trimitą ir turėjome greičiausiai rikiuotis. Buvo daug strioko. Kur čia žmogus šiene viską surasi. Kai kas išbėgo iš kluono basas. Pažygiavome keletą kilometrų, kol prašvito. Eidami pastebėjome, kad vienas mokinys ypač slidinėja. Kažkas pastebėjo, kad jis apsiavęs batais ne tą koją; jo batų galai rodė vienas į šiaurę, kitas į pietus. Dėl šio įvykio visų nuotaika pakilo. Apskritai mūsų rūbai yra ne per geriausi. Kasdieniniai pusbačiai šarvuoti, dideli, tinka ant bet katros kojos, blauzdos tvarsčiais apvyniotos; mundurai ir milinės angliškos. Turime ir išeiginius rūbus. Nors jie ir dešimtį kartų mieruoti, bet atrodo, kaip ant kuolo užmauti. Jau kareiviai žymiai geriau atrodo aprengti M. GRUODŽIO 3 D. PASKUTINĖS DIENOS. Šiandien sueina lygiai trylika mėnesių nuo atvykimo į karo mokyklą. Iki išleistuvių dar li ko 2 savaitės. Kuprinė jau keletą mėnesių guli neliesta. Šautuvą irgi retai tenka nešioti. O jei kada ir tenka, tai jis visai nesunkus atrodo. Paskutiniu laiku buvo beveik tik protinis darbas. Dabar jau ir tas pasibaigė. Egzaminai jau įpusėti, pažymiai žinomi, išleidimo klausimas 34 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)

35 tuoj bus išspręstas. Drausmės taryba nuspręs, ką išleisti, ką ne. Manau, kad man kliūčių neturėtu būti. Buvau baustas, bet daugiausia už svetimas nuodėmes; pvz., už tai, kad valdiniai neišvalė šautuvų, už neišauklėjimą savo valdinio, kurs laike pamokos darė nosies operaciją ir t. t. Fiziniu atžvilgiu dabar visai lengva. Bet dvasią slegia tas begalinis troškimas sulaukti gruodžio 18 d. Susirinkę skaičiuojame ne tik dienas, bet valandas ir minutes. Skaičiuojame, kiek kas išgers kavos puodukų, kiek suvalgys duonos, kiek išsineš neatstovėtų valandų ir t. t. O valandų teks daug kam išsinešti ne tik dešimtimis, bet ir šimtais, nes jos biro kaip iš gausybės rago. Rūbai jau daugumos pasiūti. Betaikydami juos prie savo figūrų, turime progos būti nors kelias minutes leitenantai M. GRUODŽIO 18 D. IŠLEISTUVĖS. Atėjo lauktoji diena. Dangus apsiniaukęs, lietus lyja, sniegas tirpdamas krinta. Rikiuojamės sargybos uniformoj su šalmais. Nesinori tikėti, kad tai darome paskutinį kartą. Nuėjome pamaldoms į įgulos bažnyčią. Žmonių buvo daug. Buvo sakomas išleistuvėms pritaikytas pamokslas, bet aš maža ką supratau: vis galvojau, kur dabar eisime. Po pamaldų išsirikiavome prieš bažnyčią. Pučia baisiausias vėjas, minkštas sniegas užlipina akis, žiopsotojai žiūri drebėdami. Kuopos vadas pats sukomandavo ir nuvedė mus į Žaliąjį Kalną. Ten buvo išsirikiavusios ir kitos Kauno įgulos dalys, nes šiandien švenčiama kariuomenės sukaktis. Ilgai mums teko laukti stovint kai kam iki pusės blauzdų vandenyje. Pusbačiai ir tvarsčiai permirko, šlapdriba skverbėsi į apykakles ir rankoves. Atvykus Respublikos Prezidentui ir krašto apsaugos ministeriui, buvo skaitomas Kariuomenei Įsakymas Nr. 292, kuriuo mes pakeliami į leitenanto laipsnį. Kol perskaitė 209 pavardes, reikėjo šautuvu gerbti. Po jo buvo kalbos, linkėjimai tvirtai žengti pirmąjį karininko žingsnį. Na ir žengėme taip, kad balos džiūvo. Po iškilmių maršo ėjome namo, paskui mus sekė surinktoji V laida. Taktikos pratimai smėlio dėžėje. 35

36 PRAEITIS ATEIČIAI Didvyrių dvasioje. Ši nuotrauka Fotomėgėjų sąjungos III parodoje įvertinta Karininkų ramovės premija. Jaunesnieji karininkai dar vis senu įpročiu darė pastabas: Leitenantas X, tūtą aukščiau, ltn. Y, tvirčiau koją. Parėję tuoj persirengėme naujais rūbais. Iš karto pajutome didžiausią permainą. Ta pati ranka, kuri yra užkrovus šimtus valandų, dabar į tave tiesiama ir tave sveikina. Sunku buvo įsivaizduoti, kad jau dabar esi laisvas, kad gali eiti į miestą be leidžiamojo raštelio. Išėjau i miestą. Nejauku. Seniau sutikęs kareivį nekreipdavai į jį jokio dėmesio, o dabar reikia sveikintis. Kad išvengčiau šios ceremonijos, drožiu viduriu Laisvės Alėjos. Užsukau į krautuvę. Ten, kur seniau jokio dėmesio nekreipė, dabar tuoj tau siūlo be eilės savo patarnavimą. Vakare buvo bendra iškilminga vakarienė. Sėdėjome su savo viršininkais prie vieno stalo. Mūsų būrio vadas gerai nusiteikęs. Man giliai įsmigo širdin jo žodžiai: Vyrai, po keliolikos metų ne taip atrodysit, kaip dabar. Iš jūsų tarpo bus pulkininkų, bus ir leitenantų; kai kas jau bus miręs, o kai kas galbūt sėdės ir kalėjime. Aukso mintys. Po vakarienės buvo šokiai M. GRUODŽIO 21 D. SUDIE! Šiandien užėjau paskutinį kartą į karo mokyklą. Apėjau patalpas, kuriose teko gyventi ir dirbti. Jos buvo tuščios. Tik vienas kitas draugas vaikštinėjo tokiais pat tikslais kaip ir aš. Kiekvienas kampelis vis šį tą priminė. Užsukau į mūsų būrio klubą prausyklą, kur mes susirinkdavome ir dalindavomės mintimis. Prie to klubo yra garsioji baterija, kur simuliantai slėpdavosi nuo pratimų. Žvilgterėjau ir ten visur buvo tuščia, tik sauja šiaudų liudijo, kad čia kažkieno gulėta. Kieme sutikau savo būrio vadą. Laimingos tarnybos linkiu, tarė jis, susitiksime kada nors. Ačiū, mano vade, tariau jam atsisveikindamas ir taip suspaudė skausmas širdį, kad vos sulaikiau ašaras. Nepriėjęs įgulos bažnyčios, dar kartą žvilgtelėjau Donelaičio gatvės kryptimi: karo mokyklos tarpduryje pasirodė V laidos žaliūkas. Sudie, brangioji Karo Mokykla!.. PARENGĖ KAZYS JONUŠAS 36 KARDAS 2016 m. Nr.4 (472)