2008 m. spalio-lapkričio mėn. Nr ( ) 2008 m. spalio-lapkričio mėn. Nr ( ) Jaunimo seminaras Albanijoje kelionė į kitokią tikro

Transkriptas

1 2008 m. spalio-lapkričio mėn. Nr ( ) Jaunimo seminaras Albanijoje kelionė į kitokią tikrovę Tarpreliginio dialogo tema pastaruoju metu sulaukia nemažo įvairių tarptautinių organizacijų susidomėjimo m. spalį Vilniaus akademinio ev. liuteronų jaunimo draugijos atstovai dalyvavo Pasaulio studentų krikščionių federacijos (WSCF) bei Europos musulmonų jaunimo organizacijos FEMYSO Norvegijoje surengtoje konferencijoje apie jaunimo vaidmenį plėtojant šių skirtingų bendruomenių dialogą. Tuokart konferencijos šeimininkai buvo Norvegijos studentų krikščionių draugija. Šiemet sulaukėme Ekumeninės Europos jaunimo tarybos (EYCE) kvietimo į seminarą Įveikti fundamentalizmą įveikti smurtą, kurį drauge su FEMYSO ši tarptautinė jaunimo organizacija rugsėjo d. surengė Albanijoje, kurioje daugiau nei pusė gyventojų yra musulmonai. Seminaro dalyvės įspūdžius skaitykite p. 6-7 Nauji vargonai suskambo Juodkrantėje Net keturiose LELB bažnyčiose šiemet suskambo nauji vargonai. Spalio 19 d. vargonų garsai pripildė Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią, kurios pastatu naudojasi tiek ev. liuteronų, tiek R. katalikų parapijos. Vargonus Juodkrantės ev. liuteronų bažnyčiai padovanojo Šveicarijos Dällikon-Dänikon ev. reformatų parapija. O viskas prasidėjo nuo to, kad vienoje tarptautinėje konferencijoje LEBMS vadovė Laura Matuzaitė susipažino su kantoriumi iš Šveicarijos Thomasu Rinku, aktyviai dalyvaujančiu ne tik savo parapijos, bet ir visos bažnyčios gyvenime. Tai dar vienas pavyzdys, kokia svarbi atskirų parapijos narių bei visuomeninių organizacijų iniciatyva, kuri, sulaukusi deramo parapijos bei bažnyčios vadovybės palaikymo, sustiprina visą bendruomenę. Ši šveicarų dovana turėtų dar labiau praturtinti ir kultūrinį Neringos gyvenimą. Apie naujuosius Juodkrantės vargonus skaitykite p. 9 Sudargo ir Šakių parapijų naujienas skaitykite p. 10 Katyčių parapija minėjo 440 metų jubiliejų Istoriniai šaltiniai liudija, kad pamaldos Katyčiuose (Šilutės r.) imtos laikyti 1568 m. Netrukus čia iškilo ir pirmasis kuklus bažnyčios pastatas, altorius įrengtas tik 1656 m m. bažnyčia buvo atnaujinta, pristatytas bokštas. Parapijai augant, prireikė didesnio bažnyčios pastato ir 1734 gegužės 1 d. buvo pašventinta dabartinė iš lauko akmenų bei plytų sumūryta tinkuota bažnyčia mediniu bokštu, jame įkelti du varpai, o 1756 m. pastatyti nauji vargonai m. Katyčių bažnyčioje lankėsi Prūsijos karalienė Luise, vėliau padovanojusi parapijai trečią, 600 kg svėrusį, varpą m. bažnyčia buvo dar kartą iš pagrindų renovuota. Pasienyje įsikūrę Katyčiai ne kartą buvo siaubiami kaimynų, bažnyčia ne kartą žiauriai nuniokota, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą ji beveik nenukentėjo. Sakytojų pastangomis pamaldos bažnyčioje vyko ir pokario metais, 1948 m. sovietinė valdžia buvo priversta parapiją užregistruoti, tačiau jau netrukus 18 iš 20 parapijos registracijos signatarų buvo ištremti, o pati bažnyčia 1955 m. nacionalizuota, pastatas nuniokotas. Trėmimų išvengę Katyčių ev. liuteronai į pamaldas rinkosi namuose aplinkiniuose kaimuose, 1958 m. valdžia nuniokotą bažnyčią grąžino. Parapija atgimė 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Restauruotas bažnyčios pastatas naujai pašventintas 1994 m. gegužės 28 d. Pastaruoju metu Katyčiuose kunigauja R.Moras ir R.Liachavičius, atvykstantys iš Klaipėdos. Apie parapijos jubiliejaus minėjimą skaitykite p. 11

2 Tada ir čia, ten ir dabar Šis mūsų laikraščio numeris skaitytoją pasieks rudeniui bei liturginiams metams baigiantis. Paskutinįjį bažnytinių metų sekmadienį paminėję Amžinybės šventę, įžengsime į Advento metą. Dar vieno vis anksčiau prasidedančio kalėdinių nuolaidų šurmulio supami lauksime Kalėdų Dievo Žodžio įsikūnijimo šiame pasaulyje šventės, kad dar kartą švęstume gimtadienį To, kuris ne pamokymais ar maginėmis formulėmis, o savo asmeniu mums nutiesė tiltą į amžinąjį gyvenimą. Amžinybės perspektyva ragina kitaip pažvelgti ir į šio pasaulio kasdienybę, atitinkamai rinktis savo prioritetus, gręžtis į tikrąjį gyvybės šaltinį. Bažnyčios atgimimo sąjūdžio pradžią 1517 m. spalio 31 d. kasmet minime švęsdami Reformacijos dieną. Šiemet LELB bendromis pamaldomis ją minėjo Tauragės M.Mažvydo ev. liuteronų bažnyčioje. Daugelyje parapijų ši viena didžiausių mūsų Bažnyčios švenčių, kaip įprasta, minėta artimiausią sekmadienį. Ne taip seniai šią šventę trijų Baltijos ev. liuteronų bažnyčių vadovai minėdavo drauge, sovietinės priespaudos sąlygomis tai buvo ir dar vienas regimas bendrystės ir solidarumo ženklas, ypač svarbus geležinės uždangos nuo kitų liuteronų atskirtoms bažnyčioms. Pastaruoju metu tarptautiniam bendradarbiavimui veriasi daug naujų galimybių, tačiau itin džiugu, kad Reformacijos diena pačioje Lietuvoje imama švęsti plačiau ne tik istorinėse evangeliškose bažnyčiose, bet ir vėliau susiformavusių bendruomenių, savo ištakas kildinančių iš Reformacijos sąjūdžio. Galbūt netolimoje ateityje šią šventę drauge minės daugelis evangeliškų bažnyčių, ir ne tik jos? Platesnei Lietuvos visuomenei apie Reformaciją ir jos įtaką mūsų kultūrai kasmet primena Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos Vilniuje rengiami teminiai Reformacijos dienos minėjimai. Šiemet spalio 30 d. miesto visuomenė buvo pakviesta į šventinį vakarą bei prof. habil. dr. Arnoldo Piročkino paskaitą apie žymų Lietuvos spaustuvininką, ev. reformatų knygų leidėją Merkelį Petkevičių, nuo kurio mirties sukako 400 metų. Šešiolika metų gyvuojanti Reformacijos draugija nekonfesinė visuomeninė organizacija yra surengusi daugybę paskaitų, Lietuvos Reformacijos istorijai svarbių datų minėjimų, paskatinusi ne vieno straipsnio bei knygos atsiradimą. Istorinės atminties gaivinimas ir kultūros sklaida labai svarbu, tačiau norėtųsi tikėtis, kad prisimindama didžiuosius reformatorius ir kitas istorines asmenybes, mūsų visuomenė prisimins ir jų skelbtas idėjas bei tikrąjį jų pamatą amžinąją uolą. Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo <...> panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas, sako Jėzus (Lk 6, 47-48). Garsiąsias 95-ias tezes Martynas Liuteris paskelbė Visų Šventųjų dienos išvakarėse, pastaroji šventė mūsų Bažnyčioje dabar dažnokai lieka Reformacijos dienos šešėlyje. Tačiau, nors ir ne taip skambiai, Visų Šventųjų (o Biblija šventaisiais įvardija visus krikščionis) diena prisimenama ir liuteronų bažnyčiose tai dar vienas tikėjimo išpažinime minimo šventųjų bendravimo priminimas, nurodantis į čia žemiškąją kelionę tęsiančių ir jau iškeliavusių amžinybėn krikščionių bendrystę. O tuo pačiu ir priminimas bei paraginimas atsigręžti į esantį greta čia ir dabar, kad šioje šventėjimo kelionėje būtume vieni kitiems padrąsinimas ir pastiprinimas. Prasmingos kelionės atkarpos su dar vienu Lietuvos evangelikų kelio numeriu. Klausantis politikų, stebint tai, kas pasirodo žiniasklaidoje, susidaro vaizdas, kad pas mus galioja tik vienas principas: tu šiandien padaryk paslaugą man, ir aš kada nors tau atsidėkosiu. Taip įteisinama žemės nuosavybė, be eilės sutvarkomi visi reikiami dokumentai, uždaromos ar vilkinamos bylos ir t.t. Dar blogiau: susidaro vaizdas, kad pas mus niekas už nieką neatsakingas Jei dėl aplaidumo, korupcijos, iššvaistymo kilus pasipiktinimui, atleistų iš pareigų kokį apsukrų valdininką, jokia bėda! Draugai jau laiko paruošę šiltą vietelę: paslauga už paslaugą Na ir kas, jei koks rėksnių būrelis kurį laiką rėkaus, paskui jie susikraus lagaminus ir neapsikentę paliks tėvynę. Juk lieka dar kokie du ar trys milijonai!.. Vargas mums, jei panašiai imtume tvarkyti ir bažnyčios reikalus Kodėl? Nes apie šią moderniųjų laikų rykštę nedviprasmiškai yra kalbama Biblijoje. Kristus pačiais griežčiausiais žodžiais perspėja savo mokinius saugotis tokio fariziejiško raugo. Ši problema iškeliama pasakojime apie suktą prievaizdą (Lk 16,1-8). Žinodamas, kad bus atleistas už šeimininko turto išeikvojimą, jis nebesistengia slėpti savo klastos, bet pradeda atvirai švaistyti šeimininko turtą. (Ar tai neprimena dabartinės politinės situacijos ir akivaizdaus nesiskaitymo su kitų nuomone?) Šeimininkas, matyt, piktinosi, pyko, viešai plūdo savo prievaizdą, bet prie keturių akių jį pagyrė už apsukrumą. Man tai ženklas, kad ir šio žmogaus dideli turtai buvo sukrauti ir išlaikomi per apgaulę ir panašų apsukrumą. Ką čia pridursi?!.. Jėzus tik replikuoja: Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai. Tarp dviejų pasaulių Savo mokiniams ironiškai jis kalba: Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes (Lk 16,9). Kitais žodžiais sakant: ar jūsų draugai priims jus į amžinąsias padangtes? Dievas nepriims, nes savo suktumu, akiplėšiškumu, jūs atskyrėte save nuo Dievo!.. Stiprūs žodžiai. Verčiantys susimąstyti. Žmogiška, kad nuodėmes norisi skirstyti į dideles ir mažas pagal padarytą žalą. Ar galima laikyti dideliu nusikaltimu tokius dalykus, kuriais aš nepakenkiau niekieno gyvybei ar sveikatai? Tai vis mūsų bandymai pasiteisinti savo sąžinei, bet Jėzus moko kiekvieną nuodėmę laikyti dideliu nusikaltimu Dievui: Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose (Lk 16,10). Neįtikino? O kaip šie, dar stipresni žodžiai: Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt 6,24; Lk 16,13) (Mamona pinigų, Kęstutis Pulokas Nedoras prievaizdas (Lk 16,1-13). Mother Stories from the New Testament, 1906 galios ir valdžios dievas). Esame įstrigę tarp dviejų pasaulių. Esame plėšomi į gabalus iš vidaus ir iš išorės. Esame gundomi plaukti pasroviui. Nusiviliame. Piktinamės: visur kaukės, kaukės, kaukės Vieną akimirką lyg ir panašu į komediją (nors mirk iš juoko), o kitą labiau į tragediją (nors apsiverk ir susikrauk lagaminus amžinajai kelionei). Viską geriau apmąstę, vėl suprantame. Kad ir ką darytum (šauktum, piktintumeisi, rėktumei, melstumeisi, eitumei į politiką ), rezultatas vis vien tas pats Esame įstrigę tarp dviejų pasaulių. Esame dviejų pasaulių žmonės. Dar daugiau esame pasienio žmonės, kurie nematomomis sienomis ir žmonių įstatymais buvo atskirti nuo brangiausiųjų dalykų. Kas lieka? Laukti ir tikėtis geresnių laikų. Prisiminti, kad savo kryžiaus mirtimi Jėzus sugriovė nuo Dievo mus skiriančias nuodėmės sienas. Čia esame gavę tik laikiną prigimtinę ar įgytą pilietybę kelioms dešimtims metų, o ten per krikštą ir tikėjimą amžiams. Kun. Remigijus Šemeklis

3 Martynas Liuteris apie tikrą tikėjimą Spalio 31-ąją visas evangeliškas pasaulis švenčia Reformacijos dieną 1517 m. Martyno Liuterio Vitenberge paskelbtų garsiųjų 95-ių tezių data laikoma galingo Bažnyčios atgimimo sąjūdžio pradžia. Minėdami keturi šimtai devyniasdešimt pirmąsias Reformacijos metines, skaitytojams pateikiame ištrauką iš 2004 m. Apyaušrio leidykloje išleistos knygelės Kelias, tiesa ir gyvenimas. Iš M.Liuterio raštų parengė teologijos ir filosofijos daktaras Uuras Saarnivaara ( ), vienas žinomiausių XX a. Suomijos teologų. Tikėjimas, jei tai tikras tikėjimas, yra toks, kai pasitikima ne savim ar savo tikėjimu, bet remiamasi Kristumi ir užsidengiama Jo teisumu. Jis leidžia šiam teisumui būti skydu ir apsauga, lygiai kaip viščiukas nesikliauja savo gyvybe ir pastangomis, o glaudžiasi po vištos kūnu ir sparnais... Ak, privalome pasilikti Kristuje, Juo remtis ir Jam paklusti, ir niekada nenuklysti nuo mūsų motinos vištos, kitaip viską prarasime. Šventas Petras sako savo pirmajame laiške: teisusis vos ne vos išsigelbės (1Pt 4,18); taip tad sunku ištūnoti po ta višta. Nes daugybė įvairiausių pagundų žemiškų ir dvasinių mus plėšia nuo jos. Paulius apie Kristų sako (Rom 3,25): Dievas Jį paskyrė permaldavimo auka, Jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Tai ne šiaip tikėjimas, o tikėjimas Jo krauju. Šiuo krauju Jis suteikė visišką nuteisinimą ir tapo mums malonės sostu. Gauname nuodėmių atleidimą ir malonę be jokio savo užmokesčio ar darbo, tačiau ne be Kristaus užmokesčio ir darbo. Tad privalome glaustis po Jo sparnais (Mt 23,37) ir nenutolti, kliaudamiesi savo tikėjimo apsauga, nes greitai mus pasičiups vanagas. Mūsų išganymas remiasi ne mūsų teisumu, bet Kristaus teisumu, kuris yra išskleisti sparnai, padangtė mums prisiglausti. Tad sergėkis klaidingų skelbėjų ir klaidingo tikėjimo. Skubėk pas Kristų; būk po Jo sparnais; pasilik Jo prieglobstyje. Leisk Jo, o ne savo teisumui ir malonei būti tavo priebėga... Kristaus žaizdose siela apsaugoma. Įsidėmėk, - tikras krikščioniškas tikėjimas neieško prieglobsčio savyje, bet bėga pas Kristų ir būna apsaugomas Jo ir Jame (WA 10, I,1, )*. Tikėjimas yra Dievo veikimas mumyse. Jis mus keičia ir verčia atgimti iš Dievo (Jn 1); jis sunaikina senąjį Adomą ir sukuria visiškai kitokios širdies, dvasios, proto ir galių žmones bei su savimi atneša Šventąją Dvasią. O, Jis yra gyvybingas, paveikus, galingas dalykas tasai tikėjimas; taigi, yra neįmanoma, kad jis nepaliaujamai nedarytų gerų darbų. Jis neklausia, ar čia esama kokių gerų darbų, kuriuos galėtų nuveikti, bet dar iki kylant tokiam klausimui, jis juos jau būna nuveikęs, ir visą laiką juos daro. Tas, kuris tokių darbų nedaro, yra žmogus be tikėjimo... Tikėjimas yra gyvas drąsus pasitikėjimas Dievo malone, toks tikras ir tvirtas, kad žmogus tūkstančius kartų jam patiki savo gyvenimą. Šis pasitikėjimas Dievo malone ir jos pažinimas žmogų daro džiugų, drąsų ir laimingą santykyje su Dievu ir su visais Jo kūriniais, o tai yra Šventosios Dvasios veikimas tikėjime. Dėl jo žmogus pasirengęs džiugiai, be jokios prievartos, visiems daryti gera, visiems tarnauti, viską iškęsti, mylėdamas ir liaupsindamas Dievą, kuris jam parodė šią malonę; ir todėl neįmanoma atskirti darbus nuo tikėjimo, taip kaip neįmanoma atskirti karštį ir šviesą nuo ugnies... Nes per tikėjimą žmogus tampa laisvas nuo nuodėmės ir su malonumu vykdo Dievo įsakymus; šitaip jis duoda Dievui Jam priklausančią garbę ir sumoka, ką Jam yra skolingas; tačiau taip pat toks žmogus noriai tarnauja žmonėms viskuo, kuo tik sugeba, ir šitaip visiems įvykdo savo p r i e d e r m e s. Nei prigimtis, nei laisva valia, nei visos mūsų galios negali atnešti tokio teisumo (WA, DB 7,11-12). Šventoji Dvasia... apvalo mūsų širdį per tikėjimą (Apd 15,9) ir veikia Dievo baimę, meilę, skaistumą ir kitas krikščioniškas dorybes. Ji teikia galios kūnui sutramdyti ir pasaulio teisumui bei išminčiai atmesti... Po to vyksta kūno narių ir viso kūno jutimų persimainymas. Nes širdžiai priėmus naują šviesą, naują sprendimą ir naujus jausmus per Evangeliją, vidiniai jutimai taip pat atnaujinami ausys nori girdėti Dievo žodį, o ne žmonių tradicijas Vartburgo pilis, kurioje Saksonijos kurfiursto Frydricho globojamas M.Liuteris į vokiečių kalbą vertė Bibliją ir įsivaizdavimus. Burna... nebesigiria savo darbais, teisumu ir taisyklėmis, o skelbia Dievo gailestingumą, mums teikiamą per Kristų. Tos permainos nėra [paprasčiausi] žodžiai, tačiau yra paveikūs ir neša naują dvasią, naują valią, naujus jutimus ir naujus kūno poelgius taip, kad akys, ausys, burna ir liežuvis ne tik nebemato, nebegirdi ir nebekalba taip, kaip seniau, tačiau ir protas taip pat pritaria visai kitokiems dalykams, nei anksčiau, juos myli ir jų laikosi. Nes anksčiau, apakintas... klaidų ir tamsos, jis vaizdavosi Dievą esant pirkliu, kuris pardavinėja mums savo malonę už mūsų darbus ir nuopelnus; tačiau dabar, Evangelijos šviesoje, jis užtikrina mus, kad esame laikomi teisūs tikėjimu Kristuje. Todėl dabar jis atmeta visus pačių sumanytus darbus ir dirba meilės darbus iš pašaukimo, kaip nurodyta Dievo. Jis liaupsina ir giria Dievą; jis džiūgauja ir šlovina Dievo gailestingumą per Jėzų Kristų. Jei jam tenka kęsti rūpesčius ir skausmą, jis ištveria linksmai ir su džiaugsmu, nors kūnas tuo skundžiasi ir pyksta (WA 40, II,178f). Šie darbai yra tikras tikėjimo ženklas, kuriuo Kristuje dovanojamos nuodėmės ir nugalima mirtis. Nes neįmanoma, kad tas, kuris tiki Kristų esant teisiuoju Išganytoju, nemylėtų ir nedarytų gera. Jei toks žmogus nedaro gera ir nemyli, yra aišku, kad jame nėra tikėjimo. Todėl žmogus žino, kad medis pažįstamas iš jo vaisių, o meile ir darbais įrodoma, ar Kristus yra žmoguje ir ar šis tiki Kristų. Kaip šventas Petras sako (2 Pt 1,10): Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami jūs niekada neapsigausite. Tai reiškia jei narsiai darysite gerus darbus, būsite tikri ir neabejosite, kad Dievas jus pašaukė ir išrinko. Šitaip tikėjimas sunaikina nuodėmę kitokiu būdu negu meilė. Tikėjimas nuodėmę pats sunaikina, tuo tarpu meilė ar geri darbai įrodo ir parodo, kad tikėjimas nuodėmę jau yra sunaikinęs, ir kad jis [tikėjimas] yra. Kaip šventas Paulius sako: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Kodėl?...nes ten, kur nėra tikėjimo, ten nėra meilės; jų nebūna vieno be kito (WA 10,I,2,44). Sąnariuose ir kūne glūdi nuodėmė, kuri kariauja su dvasia; tačiau kadangi dvasia kariauja su nuodėme ir jai nepaklūsta, nuodėmė nepakenkia. Dievas teisia [krikščionį] žmogų ne pagal nuodėmę, kuri jį puola kūne, tačiau pagal tai, kaip dvasia kariauja su nuodėme ir šitaip sutinka su Dievo valia, kuri nuodėmės nekenčia ir su ja kovoja. Taigi viena yra sakyti, kad nuodėmės atleistos, o kas kita, kad nuodėmės nėra. Po krikšto ir atgailos visos nuodėmės atleistos, tačiau nuodėmė vis tiek egzistuoja iki mirties, nors dėl nuodėmių atleidimo ji neužkerta kelio išganymui, jei su ja kovojame ir jai nepaklūstame. Nuodėmė pasilieka, tačiau nebeprimeta kaltės; taip yra dėl dviejų priežasčių...: pirma, kadangi tikime Kristų, kuris per tikėjimą tampa mūsų užtarėju ir uždengia mūsų nuodėmę savo nekaltumu; antra, kadangi mes nepaliaujamai grumiamės su nuodėme ir siekiame ją įveikti. Ten, kur šių dviejų priežasčių nėra, nuodėmė priskaitoma kaip kaltė; tada ji nėra atleista ir pasmerkia amžinai (WA 7,375). Jaunuolis pasiskundė atsiskyrėliui, kad jį dažnai apima mintys apie juslinius malonumus ir kitas nuodėmes. Senolis atsakė: Negali sutrukdyti paukščiams skraidyti tau apie galvą, bet... negalima jiems leisti sukti lizdų... sau ant galvos. Mintys telieka mintimis, bet lai jos netampa sprendiniais [kurie būtų įgyvendinti] (WA 44,99). Vienas dalykas, kai esi gundomas kūno, tačiau žengi su Dvasia ir kūnui priešiniesi; visai kitas dalykas leisti kūnui [kūniškoms aistroms] įgyvendinti jo nuodėmingus troškimus, juose pasilikti, o vis tiek dėtis pamaldžiu... Tiems, kurie nusideda dėl savo silpnumo, netgi jei dažnai nusideda, atleidimas nėra užgintas, jei tik jie pakyla iš savo nuodėmių ir jose nepasilieka. Siaubingiausias dalykas yra pasilikti nuodėmėse (WA 40, II,100f). Nauja Dvasia ir malonė, suteikta pradžioje, kovoja su pasilikusia nuodėme. Jis [tikintysis] norėtų būti vientisas ir visiškai teisus, tačiau to negali pasiekti dėl kūno priešinimosi. Tie, kurie nėra nuteisinti, nekovoja su nuodėme, dėl jos nesiskundžia ir nesimeldžia, kad būtų iš jos išvaduoti. Jie nejaučia jokio prieštaravimo ir nerūpestingai paklūsta savo kūno valiai... [Paulius] Laiško romiečiams šeštame perskyrime moko: tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams (WA 7,329). Iš: Uuras Saarnivara. The Way, the Truth, the Life. vertė Kęstutis Pulokas * Ši ir kitos čia pateikiamos citatos iš M. Liuterio raštų Veimaro leidimo - Weimar Ausgabe.

4 LITURGIJA SU VAIKAIS Liturgija tai teologijos karalienė, tokiais žodžiais 2007 m. Baltijos šalių liuteronų bažnyčių liturginės konferencijos dalyvius pasveikino Rygos ir visos Latvijos arkivyskupas Jānis Vanags. Tenka girdėti pasakymą: pamaldos be liturgijos. Be liturgijos? Liturgija (gr.) viešas darbas, liaudies tarnyba, tarnavimas liaudžiai, viešas Dievo garbinimas, Evangelijos skelbimas, veikli meilė. Liuteronai Žodžio liturgiją su Šventuoju Altoriaus Viešpaties Vakarienės Sakramentu Eucharistija taip pat vadina Šv. Mišiomis. O švedai liuteronai vadina net Aukos Sakramentu. Pas mus Mišios laikomos tinkamai, kaip jos Bažnyčioje ir seniau buvo praktikuojamos. Mišių ceremonijoje nedaryta jokių žymesnių pakeitimų (Augsburgo Išpažinimas XXIV). Kunigas Adolfas Grušas rašė: Liturgija suprantama kaip vieno ar kito tikėjimo apeigų visuma. Nors dabar tikintieji vis labiau įtraukiami į liturgiją, jiems reikia mokytis teisingai suvokti konkrečius liturginius ženklus: žodžius ir tylą, gestus ir vaizdus, giesmes ir garsus, šviesos ir tamsos kalbą. Liturgija dabar suvokiama kaip joje dalyvaujančio žmogaus laikysena, vidinis nusiteikimas, jautrumas ritualinėms apeigoms, o tai reiškia gebėjimą liturgijai. Apeigos tai ne krikščioniškojo gyvenimo priedėlis, bet paties tikėjimo liudijimas, nes regimu būdu leidžia išgyventi pirmąjį Dievo įsakymą. Kai regima gyvenimo simbolika persunkiama krikščioniškąja dvasia, galima kalbėti apie visapusišką krikščionybę. Bažnyčia, sekdama savo Viešpaties, kuris apkabindamas vaikus juos laimino, pavyzdžiu, ėmė svarstyti, kaip vaikams palengvinti dalyvavimą liturgijoje. Tai lėmė šių laikų nepalankios vaikų dvasinei pažangai sąlygos ir tai, kad liturgijos šventimas negali vaikams iki galo atskleisti savo savaiminės pedagoginės galios, o taip pat, jog baiminamės, kad vaikams gali dvasiškai pakenkti ilgalaikė pakartotinė beveik nesuprantamų dalykų patirtis. Kunigas Antanas Saulaitis SJ išvardija daugybę Katalikų (t.y. Visuotinės Bažnyčios) patarimų, taikomų suaugusiųjų liturgijoje, kuriose dalyvauja vaikai. Čia tik dalis jų: trumpinti ar praleisti kai kuriuos dalykus, ir geriau parinkti pamaldų tekstus, kūdikiai atneštini į pamaldų pabaigą, jeigu su jais užsiimta pamaldų metu atskirai, atkreipti dėmesį į vaikus, tiesiai jiems kalbant liturgijos pradžioje ir pabaigoje bei per pamokslą, skaityti, atsiliepti pamokslo metu, kalbėti visuotinę maldą ir pan., kunigas atsakingas už šventišką, bičiulišką ir apmąstomą liturgiją, rūpinamasi kilniu, aiškiu ir paprastu pamaldų šventimo būdu, vengiant vaikiškumo, laisvai pasinaudojama progomis paaiškinti, bet ne kaip per pamoką, kunigas kartais savais žodžiais įveda, pvz., į maldas, Tėve mūsų, ramybės palinkėjimą ir Komuniją, jeigu kunigas sunkiai prisitaiko prie vaikų galvosenos, kitas suaugęs žmogus gali jiems pakalbėti tuoj po Evangelijos, vaikai turėtų laisvai elgtis pagal jų amžiui tinkamą gyvąją liturgiją, ir jei bažnyčia tam netinka, parinkti kitą pagarbią vietą, vaikų pamaldų laikas turėtų atitikti jų gyvenimo sąlygas, kada jie yra atviriausi girdėti Dievo žodį ir švęsti Eucharistiją - Dėkojimą, kartais geriau turėti bendrą maldą su vaikų sukurtais žodžiais ar Žodžio liturgija, skirtingo amžiaus vaikai kviestini pamaldoms skirtingais šiokiadieniais, vaikai rūpestingai parengiami savo atliksimai daliai, Garbė Dievui aukštybėse, Tikėjimo išpažinimas, Šventas ir Dievo Avinėli gali būti pakeisti panašaus turinio giesmelėmis, skaitytinas bent vienas Šventojo Rašto skaitymas, sunkiau suprantamos dalys praleidžiamos, Psalmių eilutės rūpestingai atrenkamos, tarp skaitomų eilučių giedama Aleliuja, arba būna susimąstymo tyla, pamaldose tinka įvadas skaitiniams, pamokslas (homilija) gali būti dialogas su vaikais, kunigas gali pritaikyti maldas vaikams suprantamu būdu, vengdamas moralizavimo ar vaikiškumo, labai svarbus kelių žodžių įvadas į palaiminimą pamaldų pabaigoje, padedantis susieti liturgiją su gyvenimu. Liturgijoje su vaikais turėtų būti suprantamesniais žodžiais kalbamos maldos, pvz., Mes žinome, kad esi geras... ir mūsų labui darai didžius dalykus, Jėzus apkabino vaikus ir juos laimino, Jėzus mus atveda pas tave priimk mus taip, kaip jį priimi, Prisimink visus, kurie kenčia skausmą ir liūdesį, Jėzus mums parodė, kaip galime tave, Tėve, mylėti, mylėdami kitus žmones, Jėzus atvėrė mūsų akis ir mūsų širdis suprasti, kad esame broliai ir seserys ir kad tu mūsų visų Tėvas, Parsivesk mirusius namo, kad jie amžinai su tavimi gyventų, Pripildyk visus krikščionis velykiniu džiaugsmu... Giedojimui pamaldose turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Liturgijoje su vaikais turėtų skambėti įvairi muzika, nuo grigališko choralo iki gospelo. Ne vien vaikams greitai atsibostų priimti tikrąją liturgijos dvasią. Bažnyčios istorijoje visuomet susidurdavo tai, kas sena, su tuo, kas nauja. Iš seno auga nauja, o naujovėse labiau išryškėja seni dalykai. Liturgija tai nuolat atsinaujinanti tradicija. Liturgijos bendruomeninė paskirtis sumenkinama, jei joje tik vadovaujama įvairiausiais pranešimais, komentarais, paskatinimais ir giesmėmis, tačiau trūksta vietos tylai, kurioje apčiuopiamas Dievo buvimas. Egzistuoja nuomonė, jog liturgija tai krikščioniškumo termometras. Kuo giliau bendruomenė suvokia krikščionybę, tuo daugiau reikšmės ji teikia vaikams vesti Žodžio liturgiją atskirai netoli bendrų pamaldų vietos ir juos įvesti į suaugusių bendruomenę po Žodžio liturgijos, vaikams pavesti užduotis, pvz., giedoti kai kurias liturgijos dalis, kai vaikų daug, pamaldos orientuojamos labiau vaikams ir pamokslas sakomas atsižvelgiant į juos, liturgija taip pritaikytina vaikams, kad nebūtų visai skirtinga nuo paprastų pamaldų, bet nereikalautina, kad jos būtų visiškai vienodos, kuo daugiau vaikų įtrauktina į liturgiją, pvz., jiems pavedama paruošti vietą ir altorių, vesti giedojimą, giedoti chore, groti muzikos instrumentu, muzikos instrumentai labai padeda, ypač jei patys vaikai jais groja, išreikšti šventišką džiaugsmą ir Dievo šlovę, judesiai pagal vaikų amžių, krašto paprotį, liturgija turėtų atrodyti ne sausa ir grynai protinė, o spalvinga ir įvairi, panaudojant liturginius puošmenis, paveikslai bei piešiniai gali paaiškinti pamokslą, iliustruoti visuotinę maldą ar skatinti susimąstyti, tyla labai svarbi, pvz., susitelkti po pamokslo ir Komunijos, labiau, negu suaugusiųjų pamaldose, tekstai turi būti tariami aiškiai ir neskubant, paįvairinti įžangines apeigas, mokykloje, jei per istorijos pamokas mokytojas kalbėtų tik apie vieną savo mėgstamą istorijos etapą, užmiršdamas visą turtingą istoriją. Taip yra ir su bažnytine muzika. Dr. Martynas Liuteris mėgo pasaulietinėms liaudies melodijoms pritaikyti krikščioniškus tekstus ir kartą kritikų paklaustas, ar taip dera, reformatorius atsakė: gražios melodijos priklauso ne vien velniui. Būdami liuteronai reformuoti katalikai, be fariziejiško nusistatymo priimkime gerus krikščioniškus patarimus ir pavyzdžius. Teologijos karalienė liturgija tai nuolat atsinaujinanti tradicija! Kun. Valdas Žielys-Jelis

5 Malda Reformacijos šventė Tauragėje Šiemet viena svarbiausių evangelikų liuteronų bažnyčios švenčių Reformacijos diena buvo minima didžiausioje Lietuvos parapijoje Tauragėje. Pamaldose dalyvavo vysk. Mindaugas Sabutis, 12 kunigų iš įvairių parapijų ir gausus būrys tikinčiųjų Tauragės parapijos narių bei svečių. Vyskupas pamoksle akcentavo kertinį bažnyčios akmenį Jėzų Kristų. Juk ir Šventajame Rašte sakoma: Niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus (1 Kor 3,11). Taip pat Vyskupas kalbėjo apie Reformacijos kovas, sunkumus ir pasipriešinimus, su kuriais susidūrėme ne tik 1517 m. spalio 31-ąją, M.Liuteriui paskelbus žymiąsias tezes, bet susiduriame ir dabar, kiekvieną dieną stengdamiesi sąžiningai atlikti savo, krikščionių, pareigą. Ši diena Tauragės parapijai svarbi dar ir tuo, kad buvo oficialiai pristatytas naujas M.Liuterio Mažojo katekizmo leidimas, už kurį esame dėkingi kun. M.Dikšaičiui, Tauragės rajono merui R.Piečiai ir, žinoma, visai parapijai. Pasidžiaugėme, kad prireikė vėl išleisti šią knygutę vadinasi, senasis leidimas susidėvėjo, nes buvo skaitomas. Smagu, kad Dievo žodis skaitomas, kad bažnyčia prisipildo žmonių, kurių širdys degte dega meile. Gabrielė Marija Butkutė , Tauragė Turbūt mažai yra dalykų, taip skirtingai ir unikaliai išsakomų, kaip malda. Jei tik žmogus nori melstis, kiekvieną kartą tai daro vis kitaip. Žinoma, tik tuomet, kai malda yra nuoširdi, natūrali, kylanti iš širdies, iš noro bendrauti su Dievu. Kai malda nėra tik išmoktos kelios eilutės, mintinai iškalti žodžiai, kuriuos tariame. Išties, kiekvieną kartą malda skirtinga, nes kasdien keičiasi žmogaus nuotaika ir gyvenimo situacijos. Štai vieną dieną jautiesi laimingas ir viskas atrodo taip lengva, kitą dieną galbūt jau esi suirzęs, piktas ar nuliūdęs, prislėgtas kasdienybės ar nelaimės. Taigi ir maldoje išsakomi visiškai skirtingi dalykai: skundas, prašymas ar padėka. Kartais žmonėms dar atrodo, kad daug kas priklausys nuo to, kaip jie mokės gražiai melstis. Džiaugiasi, kai atranda daug malonių žodžių, poetiškai sugeba juos pateikti. Mano, kad tai Dievui turėtų patikti. O kai nepavyksta sugalvoti nieko naujo ir įmantraus, ateina nusivylimas. Tačiau taip atsitinka ne tik paviršutiniškai į tikėjimą žvelgiantiems žmonėms. Abejonių kyla visiems. Ateina laikas, kai kyla klausimų. Kam aš meldžiuosi? Ar tinkamai meldžiuosi? Ar mano malda ką duoda, jei gyvenime nepastebiu apčiuopiamo rezultato? Pradėkime nuo pirmo klausimo: Kam meldžiuosi? Manau, išgirdę tokį klausimą, nustebtume. Argi galima melstis kam nors kitam nei Dievui? Tačiau neskubėkime. Daugelis žmonių pasaulyje randa kam melstis, bet tai nėra Tikrasis, Vienintelis ir Gyvasis Dievas. Daug lengviau ir paprasčiau, atrodo, atsakymų ieškoti ten, kur jie, regis, ranka pasiekiami. Tokiam žmogaus troškimui tarnauja be galo daug stabų: burtai, aiškiaregystės ir, nesuklysime pasakę, jog labiausiai banknotų šlamesys (ne mažiau gundantis ir varantis į pražūtį, nei izraelitų nuliedintas aukso veršis, kuriam jie meldėsi). Ir štai priešais visą šį stabų patrauklumą ir spindesį pastatomas Dievo Žodis, kuris liudija, kam turi būti skirtos mūsų maldos. Kas tai? Šv. Raštas mums sako: Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus (1 Tim 2, 5-6a). Tačiau šį teisingą kelią atranda nedaugelis ir labai sunkiai. Ypač, kai kviečiami Viešpaties nenori atsisakyti to, kas yra sena. Vienas kunigas ligoninės koplyčioje gavo labai pamokomą patyrimą, kai pas jį atėjo vienas labai prislėgtas turtingas žmogus. Jo sūnus sunkiai sirgo. Žmogus atėjo, ieškodamas vilties. Atsiklaupęs priešais kunigą, išsiėmė piniginę, atvėrė ją ir tarė: Imk, kiek nori, tik padaryk, kad mano sūnus gyventų. Kunigas, patylėjęs pasakė, kad užtenka tik ačiū ir pakvietė kartu pasimelsti. Ką mums sako ši istorija? Žmogus ieško maldos, ieško Dievo, nes visa, ką padarė, nepadėjo. Tačiau jo ieškojimas prasideda klaidingai, nes galvoja, kad gali nusipirkti maldą, nusipirkti gyvenimą Tai klaida. Ši istorija primena, kad esama daug taip manančių žmonių. Kitas klausimas: Ar tinkamai meldžiuosi? Išties, maldai nėra būtina mokėti kalbėti rafinuotai, nes tai nėra poezija, nėra joks oficialus kreipimasis. Malda tai noras, kylantis iš širdies, noras būti Dievo artume. Šis noras yra sukeliamas Dievo, nes visų pirmiausia ne mes, o Viešpats ieško mūsų ir kviečia mus. Malda tai atsakas į šią malonę ir kvietimą. Tam užtenka tiek paprastutės ir nuoširdžios vaikiškos maldelės, tiek ir giliai išgyventos, subrandintos maldos, į kurią įdedame visą širdį, jausmus ir mintis. Svarbiausia, kad melsdamiesi nepaklystume smulkmenose, ir kad maldoje prašytume to, kas svarbiausia kad Viešpats mums duotų tai, ko reikia, o ne tai, ko mes užsigeidžiame. Nes Viešpats geriausiai žino ir ko mums reikia, ir kada reikia. Pats Kristus yra priminęs, kad pirmiausia ieškotume Dievo Karalystės, o visa kita bus pridėta. Tad tinkamai melstis, tai maldoje visiškai atsiduoti Viešpačiui ir Juo pasikliauti. Dar vienas klausimas: Ką duoda malda? Viskas priklauso nuo to, kuo mes norime būti: ar fariziejumi, kuris norėjo girtis prieš Dievą, ar muitininku, kuris suvokia savo kaltę ir nuolankiai atgailauja Viešpaties akivaizdoje? Jei norime tik pasirodyti ir tuščiažodžiaujame, tuomet mūsų pastangos nevaisingos. Bet jei meldžiame atleidimo, o tik po to daugelio kitų dalykų, tokia malda yra patinkanti Dievui ir Jis ją išklauso. Kad malda išklausoma ir veiksminga, akivaizdžiai atsako Senojo Testamento istorija, kai Mozė meldė Viešpatį pasigailėti Izraelio tautos už tai, kad ši meldžiasi stabui. Ir Dievas ją išklausė. Iš tiesų, didi yra teisiojo malda. Teisus yra tas, kuris išpažįsta savo kaltę, gailisi ir meldžia atleidimo. Tuomet Dievas išklauso maldą ir įvykdo tai, ko prašome. Ir ne tik Mozės atveju matome maldos veiksmingumą. Tai galime patirti kiekvieną dieną, asmeniškai, iš daugelio kitų pavyzdžių bei patyrimų. Tereikia stabtelėti ir pamatyti, kiek daug stebuklų vyksta dėl maldos. Čia svarbiausia kantrybė. Nenorėkime, kad viskas įvyktų staiga. Viskam ateina laikas, kurį Viešpats yra numatęs. Broliai ir seserys Kristuje. Kai kyla visi šie klausimai, atsakymo ieškokime Dievo Žodyje ir maldoje Viešpačiui, nes Kristus mus ragina taip daryti, ir, svarbiausia, atminkime, kad prašome per vienintelį mūsų Tarpininką ir Užtarėją, per Kristų, kuris mūsų Išganytojas. Malda tik per Jį, per tikrąjį Kelią pasiekia dangiškąjį Tėvą. Prašykite ir melskite nieko nebijodami, nes Kristus sako: Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį! diak. Juozas Mišeikis

6 Kelionė į kitokią tikrovę Kaip įveikti fundamentalizmą? Tarpreliginio dialogo seminaras Albanijoje Kodėl Albanija? Kodėl seminaras apie fundamentalizmą vyksta būtent šioje šalyje? Atsakymas paprastas. Albanija religinių konfliktų lopšys, čia 60% musulmonų, 40% krikščionių (dauguma jų ortodoksai, yra Romos katalikų, liuteronų, baptistų). Kažkada Albanijos būta krikščioniškos šalies, tačiau 500 metų kraštą valdžius turkams, daug kas pasikeitė, gyventojai perėmė islamo tikėjimą bei daugelį tradicijų, genetiškai albanai taip pat susigiminiavo su turkais, jų išvaizda šiandien labai panaši. Jie tamsūs, kumpomis nosimis, temperamentingi ir apsukrūs. Prieš 23 metus miręs Albanijos diktatorius Enveras Hodža (Enver Hoxha) šalį valdė nuo Antrojo pasaulinio karo. E.Hodža įvedė šalyje stalininę diktatūrą, visiškai uždraudė bet kokią religiją ir nutraukė ryšius net su Sovietų Sąjunga, šitaip valstybę visiškai izoliuodamas nuo išorinio pasaulio. Šiuo metu šalį siaubia ypač galingos nusikalstamos grupuotės, įsiskverbusios ir į Serbijos valdytą albanų gyvenamą Kosovo provinciją, be abejo, baugindamos ir taip vargiai gyvenančius Albanijos piliečius, o ir mus, užsieniečius. Na bet apie viską iš pradžių. šviesoforų neveikia, vairuotojai nepraleidžia ne tik mamų su mažais vaikais vežimėliuose, bet ir grupės žmonių. Taisyklė tokia kuo smarkiau spaudi mašinos signalą, tuo greičiau važiuoji. Gariūnų tipo parduotuvėlės-kioskai ir čia pat gatvėje sukrautos vynuogių kekės, alyvuogės, riešutai ir dar šis bei tas. Norėjau nusipirkti kekę albaniškų vynuogių, bet teko pirkti visą kilogramą vis tie žvitrieji pardavėjai. Stengiuosi išsisukti nuo įdėmių ir erzinančių praeivių žvilgsnių, nors ir šilta, bet dėviu juodą megztuką ir kelnes, stengiuosi neišsiskirti, bet mane, matyt, išduoda mano riesta nosis. Fotografuoju retai, nes pamatę fotoaparatą, gatvės vaikai puola prašyti išmaldos. Nei penkiolikos neturinti mergina ant šaligatvio pasiguldžiusi kelių mėnesių vaikelį, praeiviai beveik lipa per jį. Kioskeliai, cigaretės, labai daug dulkių, valkataujančios šunų gaujos, be perstojo spaudžiami mašinų signalai ir įkyrūs žvilgsniai tokius įspūdžius palieka man saulėtoji Tirana. Kuo greičiau grįžtu į savo kambarį. Ramu. Tik iš vidaus graužia purvinų, alkanų vaikų vaizdai. Stringa gerklėje sumuštinis... Siaurais kalnų keliukais važiuojame Septynios valandos laukimo Vienoje, keliolika kartų apžiūrėtos oro uosto parduotuvės, keliolika kartų pasikartotas pranešimas, keliolika kartų vaikščiota pirmyn atgal. Žioplinėjantys veidai ieškantys savo skrydžio švieslentėje. Vieni skuba, kiti snaudžia, treti neramiai murma panosėje. Jau vėlu. Švieslentėje Bankokas, Jerevanas, Tirana liko tik keli skrydžiai. Prie vartų stoviniuoja keliautojai. Ir kodėl jų kaktose matosi sovietiniai įspaudai? Kodėl matau kažką, kas mus vis dar sieja? Rytas. Tirana. Iš apžvalgos bokšto ji puikiai matosi. Apsupta kalnų ir nutvieksta rugsėjo saulės. Mėlyni, geltoni, žali daugiabučiai ir virš jų tvyrantis smogas, susidaręs nuo senų automobilių išmetamų dujų. Komunistinės diktatūros laikais automobilių čia beveik visai nebuvo. Vairavimo kultūra įdomi: pereiti gatvę tikrai nelengva, daugelis į Pogradeco kurortinį miestelį ant Ohrido ežero kranto, kitoje ežero pusėje jau Makedonija, mylimiausia Albanijos kaimynė. Vietiniai lig šiol didžiuojasi, jog čia, Pogradece, mėgo atostogauti buvęs diktatorius. Miestelis gražus, tačiau skurdus. Nuo 10 iki 17 val. dingsta elektra. Turtingesnieji turi ypač garsiai burzgiančius elektros generatorius. Daug apleistų namų, nebaigtų statybų. Ypač į akis krinta nieko neveikiantys, gatvėse stoviniuojantys darbingo amžiaus vyrai. Jie tiesiog neturi ką veikti. Jei vienas pardavinėja kukurūzus, kokie penki kiti stoviniuoja šalia, matyt, palaiko pardavėją morališkai. Čia ir prasideda mūsų seminaras, kurį kartu organizavo Ekumeninė Europos jaunimo taryba (EYCE) ir Europos musulmonų jaunimo ir studentų organizacijų forumas (FEMYSO). Kalbame apie fundamentalizmą, jo formas. Aiškinamės fundamentalizmo apibrėžimus. Štai vienas iš jų: Fundamentalizmas (lot. Fundamentum, pagrindas ) kokios nors tiesos supratimas, griežtai paremtas jos fundamentinėmis idėjomis, ir bekompromisis jų laikymasis bei taikymas. Pasireiškia religijoje, politikoje ir kitose srityse. Fundamentalistai savo religinį tekstą dažniausiai priima pažodžiui, kaip absoliučią tiesą ir stengiasi gyventi pagal savo tikėjimo knygą. Žodis fundamentalizmas ypač dažnai suskambo po ųjų Rugsėjo 11-osios. Nuo tada jis tapatinamas su musulmonų ekstremistais ir teroristais. Tačiau iš tiesų religinio fundamentalizmo šaknys ne islame, o juo pasižymi daugelis didžiųjų pasaulio religijų. Krikščionys fundamentalistai taip pat smurtauja. Taigi kalbėti apie fundamentalizmą būtina, juk gyvename Europoje, daugiakultūrėje ir religiškai nevienalytėje pasaulio dalyje. Mes, lietuviai, taip pat turime suprasti ir susitaikyti su tuo, kad krišnaitas, in-

7 Valstybė tai mes duistas ar musulmonas gyvens greta mūsų. Ir, deja, jis, musulmonas, neperims mūsų tradicijų ir juolab religijos, kad ir kaip to ir norėtume, o pasistatys mečetę ir garbins Dievą savuoju būdu. Bet bijoti ir sielvartauti tikrai nereikia, nes tas pats musulmonas gali būti doras Lietuvos pilietis, gerbiantis lietuviškas tradicijas ir tikėjimą, o galbūt net taps geriausiu tavo draugu. Galbūt būtent jis išties tau pagalbos ranką, kaip tas gerasis Samarietis, kai kiti nusisuks... Ekskursija į Korčą. Tai miestas į pietus, link Graikijos. 50 km mūsų net pačiais blogiausiais keliais atrodytų juokai, jei palygintumėte su šiuo: duobės ant duobių, o ant tų duobių duobės ir mažos duobelės. Mūsų autobusiuko greitis 10 km per valandą, lyja, purvas, vairuotojai laviruoja, kartais net pasikeičia linijomis. Krato, drasko, tampo, galiausiai darosi bloga, bet pagaliau Korča. Aplankome ortodoksų bažnyčią, joje gražu ir didinga. Kitas vizitas turėjo būti į meno muziejų, bet perbridus purvo upes ir perstriksėjus šimtmečių senumo akmeninėmis gatvėmis, paaiškėjo, kad muziejus nedirba, mat ten penkių valandų pietų pertrauka. Traukiam į mečetę vargingame turgaus rajone. Apspinta purvinais veidukais, sergantys ir apdriskę albanų vaikai. Vos ūgtelėję neša mažuosius: senjora senjora leke,- taip prašo pinigų. Jų tėvai neturi darbo, geria, tokių vaikų labai daug šiame mieste,- paaiškina mums vyriausiasis mečetės dvasininkas. Košmariškai gaila. Nunarinę galvas vėl brendame purvinomis, šiukšlinomis gatvėmis. Nei kelio, nei takelio. Žvilgterim į turgų: kalnai skudurų, skvarbūs žvilgsniai, šūksniai įkandin ir tas pats purvas. Sprunkam. Ir štai paskutinė seminaro diena. Paskutinį kartą išeinu pasivaikščioti po Pogradecą. Staiga matau už kampo stoviniuojantį mūsų pagrindinį organizatorių Danielį. Jis išbalęs ir neramus. Ar viskas gerai? - klausiu. Deja, ne,- atsako jis. Po truputį aš suprantu, kas vyksta. Paskutinė diena tai atsiskaitymo diena. Artėja akistata su... mafija. Seminaro organizatoriai sužinojo, kad vietiniai organizatoriai albanai, parūpinę mums nakvynę, konferencijų salę bei maistą, priklauso galingai mafijos šeimai. Jie sudarė tokias sutartis, pvz., su moteliu, kuriame apsistojome, kad vargšeliams savininkams priklauso tik 20% viso užmokesčio, likusią dalį šeima norėjo pasiimti sau. Skolos suma susidarė, matyt, visai nemaža, nes organizatoriai įžvelgė grėsmę mums, dalyviams. Buvome tučtuojau susodinti į autobusą ir išvežti atgal į Tiraną. Tiranoje turėjome nakvoti viešbutyje, tačiau išaiškėjus, kad viešbutis priklauso tai pačiai mafijai, buvome pristatyti tiesiog į oro uostą. Būčiau pasijuokus, jei nebūčiau rimtai išsigandus... Štai tokia ta skurdžiausia Europos šalis Albanija. Karolina Diliautė Sako, moterims patinka vyrai, kurie jomis rūpinasi ar bent jau dedasi rūpestingais, vienokiu ar kitokiu būdu rodydami savo dėmesį. Tačiau psichologai pastebi, kad sparčiai daugėja ir tokių vyrų. Ne rūpestingų ir dėmesingų, o norinčių, kad jais kas nors pasirūpintų. Pavyzdžiui, žmonos arba draugės. Gali būti net mamos. Arba visa valstybė. O kodėl gi ne? Visi šokinėja aplink tave kaip apie kokį princą ir tenkina tavo užgaidas... Kaip pasakoje. Todėl paskutinėmis vasaros dienomis gatvėse išvydęs rožinius plakatus su ne mažiau rožiniu šūkiu Už valstybės rūpestį žmonėmis!, per daug nenustebau. Nustebčiau, jei neatsirastų norinčių, kad kas nors jais pasirūpintų. Kad didintų atlyginimus ir pensijas, o kainas mažintų, kad gerintų gyvenimo sąlygas, aprūpintų lengvatomis ir garantijomis, o ir privilegijos būtų neprošal. Todėl partijos ir žada. Ir duonos, ir žaidimų, ir net aukštesnį laimės indeksą. Jei yra paklausa, turi būti ir pasiūla. O kadaise gyveno karalius, vadinamas Saule, kuris pareiškė: Valstybė tai aš. Dar ir po šiai dienai prisimenam tą garsiąją frazę. Žinoma, ir jos autorių, kuris neretai pavaizduojamas kaip labai blogas žmogus, despotas, demokratijos ir pilietiškumo priešas. Juk uzurpavo valdžią. Jau vien šūkis jo herbe, Nec pluribus impar, viską pasako. Tiesa, jo žodžius apie valstybę galima suprasti dviprasmiškai. Lygiai taip pat dviprasmiškai galima vertinti ir jo indėlį Prancūzijos istorijoje. Viena vertus, lyg ir per gerai apie save manė, save sutapatindamas su visa šalimi. Antra vertus, o kodėl gi ne? Juk valstybė tai ne kažkokia mistinė institucija, o jos piliečiai. Tiesa, ano karaliaus laikais apie piliečius tikriausiai niekas nė nekalbėjo, o jei ir būtų kalbėję, tai kokie nors valstiečiai į ją vargu ar būtų galėję pretenduoti. Tačiau, praėjus keliems amžiams, šią Liudviko XIV frazę būtų labai pravartu prisiminti. Tik labai įdomu, kaip sureaguotų tauta, rinkimams artėjant išvydusi plakatą su šūkiu,,valstybė tai tu!. Ir dar viena citata. Taip pat susijusi su valstybe. 21 ways to serve America ( 21 būdas tarnauti Amerikai ). Tokia antrašte prieš kurį laiką žurnale Time pasirodė senatorių Edvardo M. Kenedžio ir Orino Hatčo straipsnis, kuriuo jie supažindina su Senatui pateiktu įstatymo projektu Serve America. Siūlomas priimti įstatymas pagrįstas elementariausia logika: eilinis valstybės pilietis prie jos gerovės gali prisidėti ne mažiau negu oficialūs, ją reprezentuojantys asmenys. Todėl senatoriai siūlo sudaryti reikiamas sąlygas, kad kiekvienas amerikietis savanoriškai bent vienus metus galėtų kuo našiau pasidarbuoti valstybės labui. Žinoma, projektai lieka projektais, įstatymai įstatymais. Ar toks jau didelis skirtumas, kur jie svarstomi, priimami, vykdomi Amerikoje, Azijoje ar Europoje, senate, seime ar rūmuose? Argi valstybei negalima pasitarnauti, kol to nereglamentuoja įstatymas? Taigi, kad galima. Esmė ne įstatymuose ir įvairiuose biurokratiniuose formalumuose, o požiūryje. Į valstybę ir į save. Kas yra valstybė? Tikriausiai vienas iš populiaresnių atsakymų būtų valdžia. Prezidentas su seimo ir vyriausybės nariais. Trumpai tariant, valstybės aparato tarnautojai. Bent jau buvom taip įpratę. Partija tarybinio žmogaus protas, garbė ir sąžinė. Partija buvo valdžia. Partija reprezentavo valstybę, nes jeigu neturi valdžios valstybėje esi niekas. Partijų dabar, tiesa, ne viena, bet kol mumyse gajus toks požiūris į valstybę, tol politinis pliuralizmas, demokratinė santvarka ir kitkas ne kažin ką keičia. Kol valstybė tai kiti. Kol esam pašaliniai stebėtojai. Tai kas, kad ir labai kritiškai nusiteikę jos atžvilgiu. Kol pasitenkinam tariamai saugiu nulio vaidmeniu. Kaip tas anų laikų animacinio filmo personažas, greitakalbe kartojęs: Aš ne raudonasis, aš ne baltasis, aš niekam nepriklausau, aš nieko nežinau. Kol esam įsitikinę, kad valstybė, tai yra, tie,,kiti mesijai po vienokia ar kitokia politine vėliava turi mumis pasirūpinti. Todėl apie tarnavimą valstybei nėra nė ką kalbėti. Juk čia ne Amerika... Kun. Arvydas Malinauskas

8 Europos evangeliškų bažnyčių muzikų konferencija Latvijoje Rugsėjo d. Rygoje (Latvijoje) vyko Europos evangeliškų bažnyčių muzikų konferencija (EKEK). Šiai B. Skirsgilas, L. Matuzaitė, U.Otte, R. Moraitė konferencijai priklauso 43 bažnytinės muzikos organizacijos visoje Europoje. Konferencija Rygoje sulaukė 65 dalyvių (vargonininkų, chorų vadovų, bažnytinės muzikos mėgėjų) iš Austrijos, Čekijos, Danijos, Italijos, Latvijos, Lietuvos, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Vengrijos ir Vokietijos. Lietuvai atstovavo Lietuvos Evangeliškos Bažnytinės Muzikos Sandraugos (LEBMS) valdybos pirmininkė Laura Matuzaitė-Kairienė, valdybos sekretorė Renata Moraitė ir ilgametis sandraugos narys Bronislovas Skirsgilas. Konferencijos tikslas susipažinti su Latvijos bažnytine muzika m. duomenimis Latvijoje ev. liuteronų bažnyčiai priklauso nariai, Romos katalikų bažnyčiai nariai, rusų ortodoksų bažnyčiai ir t.t. Latvijoje veikia 296 ev. liuteronų parapijos (plg. Lietuvoje 54). Pirmąjį vakarą šv. Jono bažnyčioje visus dalyvius pasveikino Latvijos ELB arkivyskupas Jānis Vanags ir Europos evangeliškos bažnytinės muzikos konferencijos prezidentas Reinoud G.Egberts, po to šiuolaikinio latvių kompozitoriaus R.Dubros, rašančio daug religinės, chorinės ir vargonų muzikos, koncertas. Giedojo mišrus parapijos ir muzikos mokyklos vaikų chorai, vargonais solo grojo A.Reinis ir I.Reine. Antrąją dieną išklausėme 3 referatus, tačiau laikas nė kiek neprailgo, nes susipažinti su mūsų kaimyninės valstybės Latvijos bažnytinės muzikos gyvenimu buvo labai įdomu. Pirmasis pranešėjas, vokalinio ansamblio Schola Cantora vadovas G.Pranis, supažindino su Latvijos bažnytinės muzikos istorija ir tradicijomis nuo pat jos atsiradimo iki šių dienų, apimant Vokalinis ansamblis Schola Cantora Riga, trečias iš kairės ansamblio vadovas G. Pranis liuteronų, Romos katalikų ir baptistų bažnytinę muziką. V.Kolms, vadovaujantis Latvijos ELB muzikos ir liturgijos komitetui, supažindino su Latvijos ELB seniausiais giesmynais, kurie buvo svarbūs ne tik Latvijai, bet ir visai protestantiškosios kultūros istorijai. Su Latvijos vargonų istorija, žymiausiais vargonų meistrais supažindino Latvijos J. Vitolio muzikos akademijos profesorė I.Grauzdina. Tą pačią dieną laukė dar du koncertai. Anglikonų Išganytojo bažnyčioje koncertavo Liuterio Akademijos (1997 m. ją įkūrė Latvijos ELB, joje rengiami kunigai, mokytojai, vargonininkai ir kiti bažnyčios darbuotojai) bažnytinės muzikos studentai ir dėstytojai, o vakare vyko vienas įspūdingiausių koncertų Rygos katedroje, giedojo Latvijos valstybinis akademinis choras Latvija (vad. M.Sirmais), 1884 m. E. F.Walcker & Co pastatytais 124 registrų, 4 manualų su pedalais vargonais grojo V. Kalnciema. Vargonininkė puikiai pademonstravo savo virtuoziškumą ir šio didingo instrumento galimybes ir subtilybes, atlikdama A.Kalninio, A.Kalējo, bei T.Keninio kūrinius. Choras pristatė Baltijos šalių kompozitorių kūrybą, tarp kurių ir lietuvių kompozitoriaus Vytauto Miškinio Pater Noster. Trečiąjį rytą visi rinkomės rytinei maldai šv. Petro bažnyčioje bei kartu su vokaliniu ansambliu Schola Cantora (vad. G.Pranis) giedojome grigališkąjį choralą. Po to vyko EKEK delegatų susirinkimas. Po pietų dar vienas koncertas Šv. Gertrūdos bažnyčioje paties sukurtas kompozicijas atliko vargonininkas A.Stepinis, bei solistai A.Gaga (saksofonas) ir E.Stepinis (mušamieji). Vakare pasivaikščiojome etnografiniame muziejuje, kuriame laukė dar vienas, šį kartą senovinės latvių, muzikos koncertas. Europos evangeliškos bažnytinės muzikos konferencijos prezidentas Reinoud G.Egberts Paskutiniąją konferencijos dieną, sekmadienį, dalyvavome pamaldose Liuterio bažnyčioje. Džiugino gausiai susirinkusi parapija, kurioje didelė dalis jaunų bei vidutinio amžiaus žmonių. Pamaldose giedojo trijų parapijų jungtinis choras. Šios dienos Rygoje buvo kultūros dienos, jos praplėtė mūsų akiratį, tenka pripažinti, kad mūsų kaimynų latvių bažnytinis muzikinis gyvenimas yra daug aktyvesnis, profesionalesnis, nei Lietuvoje. Tačiau nė kiek nenusimename, turime ko siekti. Todėl ir mūsų bažnyčiose dirbantiems vargonininkams, chorų vadovams linkiu su meile siekti kuo geresnės kokybės bažnytinės muzikos darbų, bei artimesnių ryšių ir bendradarbiavimo su kunigais, puoselėjant evangelišką muziką. Renata Moraitė Po Vilniaus bažnyčios skliautais nauji vargonai Rugsėjo 27 d., šeštadienio vakarą, Vilniaus ev. liuteronų bažnyčioje sugaudė naujų vargonų garsai. Iškilmingos pamaldos, kurias laikė vysk. Mindaugas Sabutis, antrasis parapijos kunigas Ričardas Dokšas bei iš Suvalkijos atvykę kunigai Virginijus Kelertas ir Vaidas Klesevičius, pradėtos skambant seniesiems vargonams. Vasaros pradžioje pradėjus naujų vargonų montavimo darbus, nuo restauruotos bažnyčios pašventinimo 1995 m. parapijai tarnavę Šiaurės Elbės bažnyčios dovanoti vieno manualo vargonai iš balkono bažnyčios gale nusileido prie altoriaus. Vyskupui pašventinus naujuosius, specialiai mūsų bažnyčiai statytus koncertinius vargonus, bažnyčios skliautus pripildė galingi naujojo instrumento garsai. Naujuosius dviejų manualų, Naujųjų vargonų pašventinimas Vargonų statytojo Laimučio Pikučio žodis dvidešimt devynių registrų vargonus projektavo ir statė Orgelbau Klais Bonn (Vokietija) ir Laimučio Pikučio vargonų firma (Lietuva). Vargonų gamyba truko dvejus metus. Lėšos šiam projektui Lietuvoje ir užsienyje kauptos daugiau nei dešimtmetį, itin dosnia auka vargonų statymą parėmė agentūros Status vadovas Vladas Bieliauskas ( ), lapkričio pabaigoje bažnyčioje jam numatoma atidengti atminimo lentą. Iš karto po vargonų pašventinimo pamaldų parapijiečiams bei iš toli ir iš arti susirinkusiems parapijos bičiuliams surengtas pirmasis naujųjų vargonų koncertas: naujaisiais vargonais grojo Asta Saldukienė, Jūratė Landsbergytė bei svečiai iš Vokietijos Jörg-Peter Schulz ir Johannes Geffert. Ypač ryškiai naujųjų vargonų galimybes atskleidė prof. J.Gefferto pasirinktas dramatinės fantazijos kūrinys Konzert am See, unterbrochen von einem Donnerwetter. Kitą dieną, po sekmadienio pamaldų, parapijiečiai jau galėjo įsigyti pirmojo koncerto kompaktinę plokštelę. Šventinį vakarą pratęsė pobūvis Vilniaus Sandoros salėje. Orgelbau Klais Bonn firmos savininkas prisiminė ryšių su Lietuva ir pažinties su būsimuoju kolega Lietuvoje L.Pikučiu pirmuosius žingsnius, ryšiais su LELB bei Vilniaus parapija pasidžiaugė ir kiti svečiai iš Vokietijos, tarp kurių išvydome ne pirmą kartą su žmona Lietuvoje viešėjusį seseriškos Lėnyno (Lehnin) parapijos atstovą superintendentą emeritą kun. Jürgeną Lorenzą. Sveikinimo žodį lietuviškai tarė buvęs Norvegijos Karalystės ambasadorius Lietuvoje Kåre Hauge, aktyviai dalyvavęs Vilniaus parapijos anglakalbių bendruomenės veikloje. Susirinkusieji linkėjo, kad naujasis instrumentas giesmei ir maldai kviestų ne vieną tikinčiųjų kartą. Naujų vargonų statyba reikšmingas įvykis, svarbus ne tik LELB. Tikimasi, kad dabar Vilniaus ev. liuteronų bažnyčia taps dar didesniu vilniečių bei miesto svečių kultūrinės traukos centru. Spalio 26 d. pirmuoju naujųjų vargonų koncertu visuomenei miestą pasveikino parapijiečiai Jūratė Landsbergytė ir Parapijos vargonininkė Asta Saldukienė fleitininkas Vytautas Oškinis. Vilniaus ev. liuteronų bažnyčioje koncertai rengiami keletą kartų per mėnesį. Kęstutis Pulokas Nuotraukos autoriaus

9 VARGONAI ATRANDA ANTRUS NAMUS Studijuodama bažnytinę muziką Vokietijoje, dalyvavau Europos Bažnyčios Muzikų Konferencijoje (EKEK) Strasbūre, kur susipažinau su labai įdomiu ir aktyviu kantoriumi iš Šveicarijos Thomasu Rinku. Kantorius labai susidomėjo Lietuvoje veikiančia mažyte organizacija LEBMS, kuri jungia visas bažnytinės muzikos sritis nuo chorinio giedojimo iki rūpinimosi vargonais bei kitais parapijų instrumentais. Taip ėmėme b e n d r a d a r b i a u t i keistis informacija, poreikiais m. kantorius su šeima nusprendė atvykti atostogų į Lietuvą bei iš arčiau susipažinti su mūsų kraštu Juodkrantės ev. liuteronų bažnyčia bei Bažnyčia. Čia jis pamatė realią labai skurdžią mūsų bažnyčių būklę. Matydamas mūsų pačių nenuilstamą norą padėti savo Bažnyčiai atgimti ne tik pastatuose bet ir žmonėse per muziką, Thomas ėmėsi iniciatyvos, kiek įmanoma greičiau gerinti esamą padėtį. Per 2007 m. jis surado Šveicarijoje parapiją, kuri senuosius savo vargonus ketino pakeisti naujesniais bei geresniais, ir įkalbėjo parapijos tarybą vargonus ne išardyti ir dalimis išdalinti žmonėms kaip prisiminimą, tačiau suteikti jiems naują gyvenimą Lietuvoje, bažnyčioje už 2300 km, kuri pamaldų metu skendi elektrinių vargonėlių garsuose. Mes turėjome tikrai labai daug žmonių, kurie norėjo gauti dovanai nors po vieną vargonų detalę,- pasakojo Dällikon- Dänikon parapijos atstovas Jürg Zwahlen, - būtų buvę tikrai labai sunku detales visiems padalinti po lygiai, todėl buvo nuspręsta instrumento neardyti, o dovanoti visą. Dällikon-Dänikon ev. reformatų bažnyčia 2008 m. balandžio mėnesį į Lietuvą atvyko Dällikon parapijos atstovas Jürg Zwahlen su žmona apžiūrėti bažnyčios Juodkrantėje, kurioje buvo numatoma sustatyti jų vargonus. Atvykę šveicarai susipažino su vietos kunigu Jonu Lioranču bei vargonininke Dalia Kiseliūnaite, susipažino ir su parapijiečiais bei tuoj pat sudarėme visas reikiamas sutartis, kaip vargonai bus pervežami bei naudojami parapijoje ateityje. Tuo pat metu apklausę keletą vargonų dirbtuvių Lietuvoje bei Vokietijoje, apsisprendėme kviesti jau pažįstamą vargonų meistrą Jörgą Nassą iš Vokietijos, kuris imtųsi vargonų išmontavimo darbų Šveicarijoje bei sustatymo darbų Juodkrantėje. Vargonų meistras taip pat mielai atvyko į bendrą mūsų susitikimą, sudarėme detalų ardymo, parvežimo bei sustatymo darbų planą. Beliko surasti rėmėjų, kurie padėtų šį kilnų tikslą įgyvendinti. Dällikono verslininkas Hans Aeschlimann, aštuntus metus priklausantis parapijos tarybai, puikiai žinojo ir vargonų istoriją: Aš labai nusivyliau sužinojęs, kad instrumentą, kurį dar galima puikiai naudoti, žadama išardyti ir išdalinti žmonėms po detalę. Todėl jis įkalbėjo savo kolegas Fredį Leuenbergerį iš Dänikono ir Christianą Zimmermanną iš Schöfflisdorfo finansiškai prisidėti prie šio kilnaus darbo, kad šie Dänikono vargonai galėtų sėkmingai pakliūti į Lietuvą ir ten suskambėti iš naujo. Rėmėjai surinko frankų visam išardymo ir pervežimo darbų projektui. Liepos pabaigoje pats verslininkas H.Aeschlimann su pakrautu brangiu kroviniu išvyko į Lietuvą. Į mikroautobusą pakrovėme 2,5 tonų svorio krovinį, apie 270 rūpestingai supakuotų vargonų vamzdžių, per 4 dienas pirmyn ir atgal nuvažiavau apie 4500 km, - pasakojo verslininkas. Lietuvoje vargonus iškrauti padėjo karinio jūrų laivyno tarnyba. Vyrukai puikiai ir per stebėtinai trumpą laiką sunešė vargonų detales į bažnyčios balkoną. Vargonų meistras Jörg Nass, atvykęs į Lietuvą, turėjo sutvarkyti vargonus Vilkyškiuose, o tada iš karto ėmėsi darbuotis Juodkrantėje. Darbuotis teko daugiau nei dvi savaites, ne viskas ėjosi taip sklandžiai, kaip norėjosi, dažnai pritrūkdavo kokios detalės juk reikėjo iš naujo surinkti visiškai išardytus vargonus, pritaikyti juos prie esančio balkono, o Juodkrantėje nerasi Senukų, kur galėtum kokią reikiamą vinį ar veržlę nusipirkti, tekdavo keltis į Klaipėdą, o čia, žiūrėk, ir susigaišta visa diena. Tačiau užbaigtu darbu bei subtiliai bažnyčioje derančiais vargonų garsais galiausiai džiaugėsi ir pats vargonų meistras. Trumpas vargonų pristatymas Juodkrantės evangelikų liuteronų bei Romos katalikų parapijoms įvyko š. m. spalio 19 d. 13val. Susirinkusiuosius pasveikino ir trumpai apie vargonų atsiradimą Juodkrantėje papasakojo ev. liuteronų kunigas Jonas Liorančas, sveikinimus perdavė R. Katalikų klebonas Rimvydas Adomavičius. Su didžiuliu malonumu, visai bažnyčiai giedant, grojau atidarymo giesmę Viešpatį liaupsink bei pasveikinimo kūrinį. Į vargonų atidarymo iškilmes suvažiavo daug įtakingų žmonių iš Nidos bei Juodkrantės bei apylinkių, jie neslėpė savo didelio džiaugsmo. Po pamaldų netilo sveikinimai vargonų meistrui Jörgui Nassui, neblėso noras apžiūrėti, paliesti bei pagroti naujaisiais vargonais. Šie vargonai turi labai unikalų ir mūsų šaltose bažnyčiose ypač praktišką dalyką: vargonų suolą su apačioje įmontuotu elektriniu šildytuvu, vieną šildantį įtaisą turi ir virš natų pulto esantis šviestuvas. Taigi grojant šilta ir kojoms, ir rankoms ar ne malonumas groti? Už vargonų sustatymo darbus Juodkrantės ev. liuteronų bažnyčioje esame dėkingi Neringos savivaldybei, skyrusiai Lt, bei privatiems aukotojams. Dėl geros akustikos bažnyčia yra tinkama koncertuoti įvairių kamerinių žanrų atlikėjams. Neringoje esantis regioninis parkas kasmet gausiai sutraukia turistų bei lankytojų iš užsienio bei Lietuvos. Juodkrantės bažnyčioje jau daugelį metų organizuojami Sakralines muzikos festivaliai, koncertiniai ciklai m. birželio 6 d. Liudviko Rėzos kultūros centro kuratoriumas, kartu su Lietuvos Evangeliškos Bažnytinės Muzikos Sandrauga numatė dar vieną renginį, galintį tapti tradiciniu liuteroniškų giesmių šventę per Sekmines. Giesmių šventė reflektuotų gilias Klaipėdos krašto ir kuršininkų dvasinio gyvenimo tradicijas. Kitais metais numatomas ir oficialus ekumeninis vargonų pristatymas visuomenei, laukiame atvykstant Dällikon parapijos tarybos atstovų bei parapijiečių, norinčių pamatyti, kur ir kaip skamba antrą gyvenimą bei namus atradę jų vargonai. Tikimės, kad bažnyčioje įrengti vargonai taps miestelio bei viso regiono kultūrinio gyvenimo traukos centru. Laura Matuzaitė-Kairienė

10 ,,Kitokios spalvos...jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum (Ps 91,11-12). Nesvarbu, kas tu esi. Kas mane myli, tą gelbėsiu,- sako Viešpats. Spalio mėnesį miesto bibliotekoje gėrėjomės žmonių su proto negalia darbelių paroda. Kitokios spalvos... Daugybėje jų paveikslų medžiai. Žali, lapoti, žydintys. Įvairiausiomis ir šviesiausiomis spalvomis. Ne vienas sau galime prisipažinti, kad manėme tas spalvas esant kitokias. Nes ir sukūrusieji tuos darbelius mums tarsi kitokie. Ir išsakę šią tiesą sau neklysime. Tik ne jie, o mes kitokie. Besipuikuojantys, šaltai žvelgiantys į kitus, dažnai pikti, pasiruošę vieni kitus užmėtyti akmenimis ir jokiu būdu to net sau neprisipažįstantys. Kur jau ten mums lėtas tempas, virvelių pynimas ar kriauklių klijavimas. Kur jau ten rasos lašas, pakibęs ant žolės stiebo, ar boružės ropojimas... Bridimas mišku, panardinus kojas į auksinių lapų kilimą. Delno krustelėjimas, sušildymas šypsena. Taip ir nubėgam. Spalvas palikę. Net angelai su mumis nespėtų. Daiva Kalinauskaitė Seseriškoje Brünlos parapijoje 175 metų bažnyčios pašventinimo jubiliejus Brünlos parapijos istorija siekia dar ikireformacinius laikus. Jubiliejus, kurį šiemet paminėjo Adoremus po pamaldų parapija tai 1835 m. lapkričio dienomis įvykęs bažnyčios tokios, kokia ji atrodo šiandieną, pašventinimas. Pati Vysk. Mindaugas Sabutis ir kun. Virginijus Kelertas Brünlos parapijai dovanoja Lietuvos fotomenininko darbą Brünlos parapija nėra didelė. Ji vienija apie 400 tikinčiųjų. Ryšiai su Brünlos parapija buvo užmegzti 1995 metais, kunigui Virginijui Kelertui lankantis Vokietijoje, kur jį pasiekė žinia, kad Brünlos parapija turi tris nenaudojamus varpus, skambėjusius bažnyčioje nuo 1921 metų. Šie varpai buvo per sunkūs bažnyčios bokšto konstrukcijai, tad parapija išsiliedino naujus. Kunigui paprašius, parapija mielai sutiko senuosius varpus padovanoti. Didžiausias varpas atkeliavo į naujai statomą Jurbarko bažnyčią, vidurinysis suskambo Šakių bažnyčioje, o mažiausiasis varpas savo gaudesiu kviečia tikinčiuosius į Vištyčio bažnyčią. Ši varpų istorija nupynė glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo gijas tarp Šakių bei Sudargo ir Brünlos parapijų. Įvyko ne viena tikinčiųjų kelionė iš Šakių į Brünlos ir iš Brünlos į Šakius. Tapome viena šeima, nepaisant mus skiriančio tūkstančio kilometrų atstumo, tuo metu buvusių valstybių sienų ir kalbos barjero. Kai Brünlos parapijos tikintieji į Šakius atvyko pirmą kartą, Šakių parapijos gyvenimas atrodė apgailėtinai. Tuo metu Šakiuose nebuvo kur gyventi kunigui, Bažnyčia dar nebuvo pradėta remontuoti, jos randai priminė skaudžius sovietų okupacijos laikus, o buvusi klebonija atrodė niekados neprisikelsianti... Brünlos parapijos tikintieji neliko abejingi Šakių parapijos vargui. Jų apsilankymas 1996 m. buvo pirmas, bet ne paskutinis. Brünlos parapijos tikinčiųjų dėka buvo sudarytos sąlygos kunigui gyventi Šakiuose, įrengti vaikų globos namai buvusioje klebonijoje, remontuojamas bažnyčios priestatas. Dešimtis kartų parapijos tikintieji, palaiminti kunigės Steffi Stark ir vadovaujami Johannes Kunze, išnaudodami sunkiu darbu užtarnautų atostogų laiką ir negaudami jokio atlygio, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro liedami savo prakaitą, žadino mirtimi paženklintas parapijos mūrų sienas naujam gyvenimui. Džiaugėmės 2008 m. lapkričio 2 d. galėdami dalyvauti 175-ojo bažnyčios pašventinimo jubiliejaus pamaldose. Jose dalyvavo ir Vilniaus parapijos ansamblis Adoremus, vadovaujamas Renatos Moraitės. Sveikinimo žodį tarė ir susirinkusiuosius palaimino LELB vyskupas Mindaugas Sabutis. Kunigas V.Kelertas jubiliejaus proga padovanojo iš Lietuvos atvežtą buko sodinuką, kuris po pamaldų pasodintas bažnyčios šventoriuje, simboliškai paliudijant krikščionių pašaukimą nors į akis žvelgia nežinomybės žiema, grasinanti mirtimi, turėdami gyvybės pavasario viltį, pasitikėdami Dievo malone, Po pamaldų prie bažnyčios pasodintas iš Lietuvos atvežtas medelis. Iš kairės: vysk. M. Sabutis, kun. S. Stark ir kun. V. Kelertas Brünlos parapijos bažnyčia mes sodiname medį. Sveikiname Brünlos parapiją ir linkime jos tikintiesiems, kad Dievas, apgaubęs savo meile, lankytų jų gyvenimą taip, kaip jie savo meile keitė ir keičia mūsų gyvenimą. Puslapio leidybą remia E.v. Hilfe für Sudargas

11 11 Vanagų bažnyčioje šventiškai skambėjo vargonai Kitąmet savo šimtmetį švęsiančioje Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje rugsėjo 26-osios popietę vyko Europos paveldo dienoms skirtas renginys Europa, bendras paveldas. Istoriniai vargonai Lietuvoje. Ši tema šiemet pasirinkta neatsitiktinai sukako 600 metų nuo pirmųjų vargonų atsiradimo Lietuvoje. Gausiai susirinkusius klausytojus, tarp kurių nemažas būrelis aplinkinių mokyklų moksleivių, pasveikino ir su Paveldo dienų bažnytinių vargonų tema supažindino viena iš renginio organizatorių, Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Sonata Šmatauskienė. Be Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios, Klaipėdos rajone dar yra išlikę autentiški Judrėnų Šv. Antano Paduviečio bažnyčios barokiniai vargonai ir Veiviržėnų Šv. Apaštalo Mato 1890 metais meistro F. Ostromenskio sukurti vargonai. Apie Vanagų ev. liuteronų bažnyčios istoriją bei 1908-aisiais meistro P.B.Voelnerio Brombergo Vokietijoje sukurtus ir 2003 m. evangelikų liuteronų lėšomis (ypač daug prisidėjo Vokietijoje gyvenantys Hansas Karalius ir Jonas Skėrys) restauruotus pneumatinius vargonus pasakojo kunigas Remigijus Šemeklis. Pranešimą Istorinių vargonų raida Klaipėdos krašte skaitė ir vargonais grojo Laura Matuzaitė-Kairienė, o jai birbyne pritarė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto dekanas profesorius Vytautas Tetenskas. Vanagų bažnyčios vargonai, kurie iš tiesų skirti ne koncertams, o parapijiniam giedojimui, tądien sėkmingai įveikė Bacho, kitų užsienio ir Lietuvos kompozitorių sudėtingus kūrinius. Nors kunigo Remigijaus Šemeklio kalboje ir nuskambėjo liūdna gaida, kad visuomenė šiuo metu yra smarkiai praradusi ryšį su gamta, su bažnyčia o dėl to ir per š i m t m e č i u s susiformavusį vakarietiškos kultūros aspektą bei ryšį su krašto kultūra, tačiau nuostabiame gamtos prieglobstyje įsikūrusioje I.Simonaitytės raštuose aprašytoje Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje skambant nuostabiai muzikai, tądien susirinkusiųjų širdyse sužibo viltis, kad po truputį tą ryšį vėl atrandame Daiva Beliokaitė Katyčių evangelikų liuteronų parapijai 440 metų Pirmą spalio sekmadienį Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčioje vyko pamaldos, skirtos dviem labai svarbioms kiekvienam parapijiečiui datoms pažymėti Pjūties padėkos šventei ir 440 metų Katyčių evangelikų liuteronų bendruomenės įsteigimo jubiliejui. Pamaldas laikė kunigai Reincholdas Moras, Romualdas Liachavičius ir vyskupas Mindaugas Sabutis, koncertavo Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos choras. Skaudi bendruomenės istorija Kunigas R.Moras paminėjo svarbiausius parapijos faktus. Katyčių žemes 1555 metais ėmėsi valdyti Prūsija, 1568 metais čia buvo pastatyta pilis ir pirmoji evangelikų liuteronų bažnyčia. Iki XVIII amžiaus pradžios dauguma parapijiečių buvo lietuvių kilmės žmonės, tik po to, kai kraštą nusiaubė maro banga, čia atsikėlė gyventi vokiečių ūkininkai m. pirmasis bažnyčios pastatas buvo nugriautas ir permetus jos vietoje pastatyta mūrinė plytų ir lauko akmenų bažnyčia, į kurią įkelti du varpai m. Katyčių bažnyčios pamaldose dalyvavo ir su parapijiečiais bendravo Prūsijos karalienė Luise. Vėliau ji parapijai padovanojo 600 kg varinį varpą. Antro pasaulinio karo metu Katyčių bažnyčia ir parapijos bendruomenė nenukentėjo, tačiau daugiausia nuostolių patyrė po karo: buvo išplėštos durys, išnešti vertingiausi daiktai, baldai, knygos. Pokario metais sovietinė valdžia labai nenorėjo registruoti evangelikų liuteronų parapijos, kad ji negalėtų burtis į bažnyčią pamaldoms. Tačiau bendruomenės pirmininkui Martynui Endriuliui pavyko pasiekti, kad bendruomenei būtų leista atlikti apeigas. Prasidėjus tremčių metui, didžioji dauguma evangelikų liuteronų bendruomenės narių buvo ištremti, o 1955 m. bažnyčios pastatas nacionalizuotas ir paverstas Katyčių kultūros namais. Tačiau šios įstaigos katytiškiai nepamėgo, vengdavo čia organizuojamų renginių, retas kuris žiūrėjo čia rodomus filmus. vyksta pirmą ir trečią mėnesio sekmadienį. Bendruomenės pirmininkas a.a. A.Jonaitis nebespėjo organizuoti visų bažnyčios remonto darbų, tad juos pratęsė jo žmona Ella Jonaitienė. Jai talkina aktyvūs bendruomenės nariai finansininkė Kristina Vasiliauskienė, Birutė ir Rihardas Lolaičiai. Tik prieš pora mėnesių pakeistos bažnyčios medinės konstrukcijos, stogas uždengtas naujomis iš Vokietijos atvežtomis čerpėmis, perdažytos sienos ir bokštas. Daug geranoriškos pagalbos bendruomenei suteikė statybos įmonė GPI Statyba, kuriai vadovauja Linas Gedvila, o darbus organizavo Tomas Gedvila. Ši įmonė, nesiekdama pelno, daug padarė, kad parapija savo jubiliejų pasitiktų atnaujintuose bažnyčios pastatuose. Bažnyčiai perdažyti dažų paaukojo UAB Caporol Lietuva, vadovaujama Gedimino Masilionio. Kitais metais sukaks 225 metai, kai Katyčių evangelikų liuteronų bendruomenė meldžiasi šiame bažnyčios pastate. Po iškilmingų pamaldų parapijiečiai ir svečiai pakviesti prie šventinio stalo Katyčių kultūros namuose. Sigitas Grinčinaitis Šilutės naujienos Artėja dar vienas jubiliejus Dar sovietmečiu bažnyčios pastatas buvo vėl sugrąžintas parapijiečiams. Atgimimo laikais čia kunigavo Jonas Armonaitis, Darius Petkūnas, Liudas Miliauskas. Parapijos bendruomenės pirmininkas Andrius Jonaitis kartu su minėtais kunigais daug nusipelnė, kad bažnyčioje vėl susibūrė nemaža bendruomenė, buvo suburta jaunimo. Pamaldos

12 12 Bažnyčių-tvirtovių krašte Kelionės po Transilvaniją įspūdžiai Kelionės į Transilvaniją straipsnį pavadinau taip. Kas ko ieško, tas tą ir randa. Daugeliui Transilvanija iš filmų ir pasakojimų asocijuojasi su Drakula, jo pilimi. Buvau apie jį girdėjęs ir aš. Šiemet jau penktą kartą vykau į GAE (Evangelijos platinimo draugijos Gesaelschaft fuer Ausbreitung Evangelium) metinį susirinkimą į Targu Mureš miestą Rumunijoje. Vengrui pavadinti šį miestą rumunišku, ko gero, būtų įžeidimas, nors daugelį šimtmečių šiame krašte visada gyveno daugiau rumunų Kunigo namas Sigishoaros tvirtovėje-bažnyčioje nei vengrų. Tiesiog visa Transilvanija (nors pats pavadinimas yra lotyniškasrumuniškas, reiškiantis kraštą už miško, vengrai jį vadina Erdely) daugelį šimtmečių priklausė Vengrijos karalystei. Vengrai, kiek supratau, gyveno kaimuose atskirai nuo rumunų, dar kituose kaimuose gyveno vokiečiai saksai (bet apie juos vėliau), na ir visur buvo čigonų, kurie gali save vadinti bet kuo, Sigishoara jiems tie dalykai nesvarbūs. Bažnyčion jie ateina tik kai krikštijami ar kai krikštija savo vaikus. Taigi, kai vengras su ašaromis akyse pasakoja, kad tik po 1920 m., kai Transilvanija atiteko Rumunijai, vengrai savo kaime pamatė rumunus policininką ir viršaitį, teisinga tiek pat, kaip ir tai, kad rumunų gyventuose kaimuose iki tol tik viršaitis ir policininkas buvo vengras, likusieji gyventojai rumunai. Tam tikrose Transilvanijos dalyse kompaktiškai gyveno vengrai, kitose tik rumunai, kai kur, o ypač miestuose mišriai. Rumuniją pasiekti iš Lietuvos greitai ir kuo pigiau ne taip paprasta. Norėjosi taupyti organizatorių pinigus. Skridau iš Vilniaus į Prahą, ten pora valandų laukimo oro uoste ir skrydis į Budapeštą, o tada dar pora valandų laukimo ir pirmyn į Targu Mureš. Ėmiau tik rankinį bagažą, nes bijojau skrydžių nesklandumų. Grįžtant atgal, tai pasiteisino ir galėjau ramiai su savuoju bagažu pasiekti namus tą pačią dieną. Rugsėjo 10 d. Transilvanija mane pasitiko 30 laipsnių karščiu ir saule. Gražiai išreklamuotas oro uostas, kuriame per dieną nusileidžia daugiausia du lėktuvai, be jokios infrastruktūros valiutos keityklos nėra, jokio visuomeninio transporto į miestą irgi. Sorry,- sako oro uosto darbuotojas ir parodo taksi. Už dešimt eurų nuvykstu į Targu Mureš autobusų stotį. Į Rumuniją atvykau dieną anksčiau, kad nuvykčiau į Sigišoarą, žinomą pasaulinio paveldo miestą, kuris daugeliui asocijuojasi su Drakula. Bet apie jį daugiau girdėjau Lietuvoje, nei jo gimtojoj šalyje. Sigišoarą pasiekiau mikroautobusu, greit, kiek tai įmanoma kalnų krašte, ir pigiai. Apsigyvenau užsisakytame viešbutėlyje ir iš karto patraukiau apsidairyti po miestą. Nepakartojama viduramžių architektūra, tokio fantastinio miesto tikrai nebuvau regėjęs. Akmeniniai namukai, čerpių stogai, jaukūs kiemeliai ir tai, kad čia dar beveik negrįstos gatvelės, suteikia daugiau autentiškumo, o kadangi rugsėjį sausa, tai purvo nebuvo. Bažnyčia tvirtovė Dabar apie vokiečius saksus, kurie šį kraštą vadina Siebenbuergen septynių pilių kraštu. Dvyliktame amžiuje vengrų karalius pakvietė saksus apgyvendinti Transilvanijos pasienio rajonus, kad apsigintų nuo kitoje Karpatų pusėje buvusių turkų. Taip atsirado pavadinimas Siebenbuergen miestai-tvirtovės, iki šiol vadinami trimis pavadinimais vokiškai, rumuniškai ir vengriškai. Tą visi lengvai galite rasti internete. O čia tautinės gyventojų sudėties pokyčių lentelė: Metai Iš viso Vengrai Rumunai Vokiečiai ,0 % 24,9 % 11,9 % ,0 % 25,9 % 12,5 % ,0 % 27,1 % 12,5 % ,2 % 29,4 % 11,9 % ,8 % 31,6 % 10,7 % ,1 % 26,5 % 9,8 % ,3 % 25,5 % 10,6 % ,3 % 26,7 % 9,7 % ,9 % 29,5 % 9,0 % ,1 % 25,7 % 5,8 % ,5 % 25,9 % 6,0 % ,0 % 24,2 % 5,6 % ,4 % 22,6 % 4,6 % ,3 % 21,0 % 1,2 % ,7 % 19,6 % 0,7 % Dar gana daug čigonų, o iki Antro pasaulinio karo gyveno ir nemažai žydų. Be įkurtų stiprių ir didelių miestų pilių tvirtovių, kaimo vietovėse saksai įkūrė bažnyčias-tvirtoves. Ant aukšto kalno pastatoma bažnyčia, apjuosiama mūrais, viduje įrengiami sandėliai maistui, vietos nakvynei ir t.t., kaip ir priklauso tvirtovei, tik iš tolo šviečia ne pilies bokštas, o bažnyčia. Pasakojama, kad nė vienos bažnyčios-tvirtovės turkai nebuvo Reformatų kolegija Targu Mureš užėmę. Vokiška tvarka šiame krašte suformavo aukštą išsivystymo lygį: materialinį, kultūrinį ir dvasinį. Saksai buvo liuteronai, kiekvienas saksas savo namą žymėjo kryžiumi. Dar išlikę daug tokių namų. Vokiečiams masiškai palikus šį kraštą po 1990 m., į dalį griūvančių namų įsikraustė rumunai ir čigonai, tai iš dalies sustabdė griuvimą, bet tvarka jau nebe ta. Konferencija vyko Targu Mureš mieste, turinčiame gyventojų, vengrų reformatų bažnyčios diakonijos centre. Transilvanijos vengrai daugiausia reformatai, nedidelė dalis yra liuteronai, veikia ten ir unitorių bažnyčia (nepainioti su Žečpospolitos unitais ar Prūsijos unijos pavyzdžiu susivienijusiomis Vokietijos evangelikų bažnyčiomis). Pastarieji nepripažįsta Trejybės ir Kristaus dieviškumo, todėl Evangelija jiems tik etikos vadovėlis. Mūsų konferencijoje dalyvavę estai apsilankė jų pamaldose sakė nesupratę ne tik kalbos, bet daug daugiau... Rumunai, atėję į Transilvaniją po 1920 m., savo valstybingumą, kaip ir dera rytų ortodoksams, pradėjo įtvirtinti nuo miestų centruose statomų cerkvių, tai buvo pats aukščiausias ir matomiausias statinys mieste, ant kiekvienos cerkvės iki šiol visada plazda po dvi Rumunijos vėliavas. Vengrams tai buvo išties skausminga. O vietiniai vokiečiai rumunus sutiko nuolankiai ir net savo Sinode priėmė šias permainas įtvirtinantį nutarimą. Tačiau tai jiems nepadėjo išvengti

13 13 religinės ir tautinės rumunų priespaudos (tiesa, apie tai man pasakojo vengras). Didžiausią priespaudą vokiečiai čia patyrė atėjus komunistinei valdžiai, todėl po 1990 m. dauguma jų paliko šį kraštą. Skaudu žiūrėti į veik 800 metų puoselėtos kultūros nykimą. Spalio savaitgalis Hamburge Saksų palikimas Labai įdomu buvo stebėti čigonus; mačiau dirbančius, tiesa, pagalbinius darbus, mačiau turtingus, juodai apsirengusius, su plačiabrylėmis skrybėlėmis ir apsipylusius prakaitu (juk tvyrojo trisdešimties laipsnių karščiai!). Mačiau kuklius mielus čigonus senelius, kurie autobuse bendravo tarpusavyje ir su anūkėle taip tyliai ir švelniai, kad neatskirtum nuo lietuvių senelių. Čigonų daug, bet eidami gatvėmis jie nekelia tokio erzelio, kaip pas mus, nė viena čigonė man nesisiūlė išburti ar pirkti cigarečių. Keliai Rumunijoje, bent jau pagrindiniai, geri, bet siauri, tad tikėtis kur nors greitai nuvykti yra sunku. Kaip diplomatiškai pasakė vienas į konferenciją pavėlavęs lenkų kunigas: ši šalis tokia graži, kad mes tiesiog negalėjome greičiau važiuoti turėjome nuolat gėrėtis gamta. O ji išties nuostabi: neaukšti kalnai, platūs kloniai. Nors, kai vyksti į renginį, laisvo laiko neturi daug ir esi gana suvaržytas, tad ne kažin ką tepamatai. Bet net miestukų pardavėjos kalbėjo angliškai ar vokiškai, taip kad Rumunijoje jaučiasi jos įstojimo į Europos Sąjungą dvasia, nors šalis dar nepriklauso Šengeno erdvei. Reformatų kunigas Kelionę atgal į namus lydėjo netikėtumai: lėktuvas vėlavo, vos spėjau persėsti Prahoje, prasidėjus įlaipinimui, jis buvo nutrauktas, nes paaiškėjo gedimas. Bet namus pasiekiau tą pačią dieną. Dar ir dabar su malonumu prisimenu kelionę į Transilvaniją. Šį kraštą tikrai verta aplankyti tai senos Vengrijos karalystės kraštas, tai ilgai ten gyvenusių saksų unikalios kultūros kraštas, tai rumunų ir čigonų kraštas. Tai krikščioniškos kultūros kraštas. Gintaras Šiaudinis Nuotraukos autoriaus Už lango medžiai tampa vis spalvingesni, vis dažniau dangus nusidažo pilkai, o retkarčiais rytais netgi patiriame, jog naktį buvo šalna. Taip, jau ruduo, ir lieka tik geri ir šilti prisiminimai apie vasarą, apie visą krikščioniškose stovyklose, festivaliuose ir kituose renginiuose praleistą laiką. Tačiau liuteroniškas jaunimas ne tik vasarą yra aktyvus keturios lietuvaitės spalio pirmąjį savaitgalį dalyvavo Hamburge organizuotame krikščioniško jaunimo susitikime, kuris buvo renginio Be sienų dalis. Šio renginio sumanytojas ir pagrindinis organizatorius buvo Hamburgo ev. liuteronų Šv. Kotrynos (St.Katharinen) bažnyčios kunigas Frankas Engelbrechtas, daugeliui mūsų jaunimo pažįstamas iš kasmetinių tarptautinių BIEN festivalių. Pastarasis BIEN veiklą papildantis jaunimo susitikimas buvo vienas iš Vokietijos susivienijimo šventei skirtų renginių, jame dalyvavo daugiau nei dvidešimt jaunų žmonių iš Suomijos, Švedijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos (Kaliningrado ir Sankt Peterburgo) ir pačios Vokietijos visi jie aktyvūs savo parapijų nariai. O dabar viskas nuo pradžių. Spalio 3 oji yra Vokietijos susivienijimo diena, skirta prisiminti Berlyno sienos griuvimą. Šiemet ši Vokietijos nacionalinė šventė buvo organizuojama Hamburgo mieste, jos metu visas centras palei upę tapo didesnių ir mažesnių palapinių miesteliu, kuriame prisistatė Vokietijos žemės, politinės, kultūrinės, mokslinės bei visuomeninės organizacijos, vyko įvairūs koncertai, minėjimai, renginiai. Viena iš šventės dalių buvo minėtasis renginys Be sienų, kuris tęsėsi tris dienas ir kuriame mes buvome kartais dalyviai, kartais stebėtojai, o kartais ir organizatoriai. Pirmoji susitikimo diena buvo skirta aplankyti mieste vykusius renginius bei susipažinti tarpusavyje. Susipažinimas netruko ilgai, nes daugelis jau ne kartą buvo dalyvavę tarptautiniuose BIEN festivaliuose ar darbo stovyklose. O kelios mieste praleistos valandos iš tiesų buvo smagios ir informatyvios: sužinojome apie skirtingas Vokietijos žemes ir jų tradicijas, ragavome įvairių patiekalų, dalyvavome įvairiose akcijose. Vakare Šv. Kotrynos bažnyčioje rodytas filmas, derantis su renginio Be sienų tema, filmo pažiūrėti susirinko nemažai parapijiečių bei kitų vokiečių. Kadangi filmas skirtas plačiajai visuomenei ir nebuvo titruotas, tie susitikimo dalyviai, kurie, deja, nesupranta vokiškai, tuo metu turėjo progą pasigrožėti vakariniu Hamburgu. Po filmo peržiūros drauge su visais žmonėmis nešini žvakutėmis dalyvavome vakaro maldoje po atviru dangumi, istorinėje Hamburgo vietoje, kuri kažkada žymėjo miesto sieną. Antrąją dieną susitikimo dalyviai susiskirstė į keletą grupių: viena grupė statė spektaklį, kuris turėjo atspindėti renginio temą, kita rengė videoreportažą apie tai, ką žmonės galvoja apie vienybę, trečia grupė dalyvavo debatuose apie pasaulį be sienų, o ketvirtoji rengė fotoreportažą Hamburgas miestas be sienų. Kad ir kurią grupę buvo pasirinkę dalyviai, visi jie turėjo galimybę susimastyti apie vienybę ir apie tai, ką iš tiesų reiškia gyventi be sienų. Juk gyventi be sienų tai ne tik panaikinti fizines kliūtis, panaikinti muitinių patikrinimus, tai taip pat reiškia tolerantiškumą kitokiems, nei mes, mąstantiems kitaip, nei mes. O galiausiai gyventi be įsivaizduojamų sienų, kurias patys susikuriame. Šeštadienio vakaras, kaip ir ankstesnysis, baigėsi vakaro malda po atviru dangumi, skambant fleitai. Į šią maldą įsijungė kelios dešimtys Hamburgo gyventojų. Vakaras buvo vėjuotas ir vėsus, bet nė vienam neteko ilgiau likti be švieselės, nes su tais, kurių žvakeles užpūsdavo vėjas, savo liepsnelėmis pasidalindavo einantieji greta. Trečiąją dieną renginį vainikavo Bliuzo pamaldos, kurias organizuojant svariai prisidėjome ir mes, jaunimo susitikimo dalyviai. Pamaldų metu buvo rodomi mūsų parengti video ir foto reportažai, vaidinamas spektaklis. Tą sekmadienio popietę erdvi ir didelė Šv. Kotrynos bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių, susirinkusių ne tik pasiklausyti nuostabaus grožio krikščioniško bliuzo, bet ir kartu melstis bei dalintis Šventos Vakarienės sakramentu. Baigiamoji malda taip pat nebuvo tokia, kaip paprastai ji skambėjo 7 skirtingomis kalbomis, taip dar kartą dar kartą priminta renginio tema Be sienų. Gaila, bet po pamaldų daugelis dalyvių jau turėjo išvykti, kai kurie dar visą vakarą praleido Hamburge. Tačiau jei susipažinimas pirmąją susitikimo dieną truko labai trumpai, tai atsisveikinimas nepaprastai ilgai. Rodos, tik trys dienos, bet dalyvių bendravimas buvo toks šiltas ir nuoširdus, kad jį apibūdinti tikriausiai nerasčiau tinkamesnių žodžių, nei renginio tema be sienų. Galop, kas tą patį vakarą, kas kitą dieną jau buvome savo namuose. Dabar pro langą matyti vis didėjančios nukritusių lapų šūsnys, šalną rytais ne tik jaučiame, bet ir matome, tačiau tai, ką patyrėme, pamatėme ir išgyvenome, lieka mūsų mintyse. Živilė Turlaitė

14 14 Ziono parapijos vaikų darželiui Spindulėlis penkeri Rugsėjo 20 dieną Ziono lietuvių ev. liuteronų bažnyčios Oak Lawn (netoli Čikagos) parapijos salėje surengtas pobūvis, į kurį rinkosi linksmai kleganti minia vaikučiai su savo tėveliais. Čia įsikūręs lietuviškas vaikų darželis šventė penktąjį gimtadienį. Pradžioje, 2003 m. Rugsėjį, buvo tik du auklėtiniai Karolina ir Nojus, darželio įkūrėjo, parapijos klebono kun. Valdo Kun. Valdas Aušra ruošia vaišes Aušros sūnus. Su vaikais dirbo...dvi auklėtojos. Tais pačiais metais prie Kalėdų eglutės jau šoko aštuoni vaikučiai, o pavasariop pradėjo rinktis daugiau vaikų. Padedant jų tėveliams bei kitiems parapijiečiams, patalpos buvo išplėstos ir sutvarkytos, kieme įrengta žaidimų aikštelė. Šiuo metu darželį lanko apie dvidešimt vaikų, darželis veikia penkias dienas per savaitę, šiemet rugpjūtį atidaryta klasė anglų kalba, veikia popamokinio auklėjimo programa pradinių klasių moksleiviams, o vasarą kviečia dieninė Vasaros stovykla vyresniems vaikams. Šiandien su vaikais dirba kūrybingos ir kvalifikuotos mokytojos direktorė Rūta Drukteinienė, auklėtojos Snieguolė Liūnienė ir Audronė Survilienė, muzikos mokytoja Egidija Nefiodovienė ir auklėtojos padėjėja Joleta Juškienė. Visais administraciniais reikalais rūpinasi kun. Valdas Aušra. Per penkerius metus Spindulėlį jau yra lankę 106 vaikai. Šventinį gimtadienio vakarą Spindulėlio direktorė Rūta Drukteinienė pradėjo darželinukų pasirodymas jie susirinkusiesiems padainavo keletą lietuviškų dainelių. Po to pasirodė šokių studijos DanceDuo šokėjai. Po koncerto visus pasveikino darželio direktorė R.Drukteinienė, kuri papasakojo darželio istoriją, supažindino su darbuotojų kolektyvu, padėkojo tėveliams, kurie aktyviai prisideda organizuojant šventes ir tvarkant patalpas. Kun. V.Aušra padėkojo visiems susirinkusiesiems, parapijos tarybai ir jos pirmininkui Helmutui Stefanui, darželio auklėtojoms, tėvelių komitetui. Darželio pedagogėms ir aktyviausiems talkininkams kunigas įteikė neseniai išleistą knygelę, kurioje sudėti darželio vaikų piešiniai ir mintys. Čikagos lituanistinės mokyklos vardu Spindulėlį pasveikino šios mokyklos direktorė Jūratė Dovilienė. Neabejotina, kad daugelis Spindulėlio auklėtinių paaugę lankys ir lituanistinę mokyklą. Prieš šventinę vakarienę sukalbėjus maldą, vis buvo pakviesti įvertinti kulinarinius kunigo V.Aušros sugebėjimus pasivaišinti jo sugauta lašiša ir firminiu kugeliu ir kitais patiekalais. Po to laukė tortas, smagi loterija ir kitos linksmybės. Gera atmosfera, jauki aplinka, vaikų klegesys gimtadienio vakaras, persmelktas Gimtadienio tortas namų jaukumo, kur kiekvienas laukiamas, pasitinkamas, pakalbinamas. Daugiau informacijos apie Spindulėlį ieškokite internetinėje darželio svetainėje: Parengta pagal Čikagos aido, Amerikos lietuvio ir Draugo informaciją Tauragėje Gerų idėjų mugė Evangelikų liuteronų bažnyčioje gyvuoja sena kaip ir pats tikėjimas tradicija padėti vargstančiam, kenčiančiam, stokojančiam meilės ir šilumos savo artimui. Tęsiant ir puoselėjant šią gražią tradiciją, Tauragės parapijoje du kartus metuose rengiamos namudinių dirbinių mugės, kurių metu surinktos lėšos pervedamos į šalpos fondą. Ir šį rudenį mūsų diakoninės tarnybos moterų aktyvas, vadovaujamas energingos ir sumanios iniciatorės Idos Piečienės, jau aštuntą kartą Pjūties padėkos šventės proga tauragiškius pakvietė į rudeniškai papuoštą parapijos namų salę, kur galėjai ne tik akis paganyti, pabendrauti prie arbatos puodelio, bet ir įsigyti širdžiai mielą rankdarbį, mezginį ar kokį papuošalą vienetinį, unikalų, kokio Tauragės M.Mažvydo bažnyčios kunigas Mindaugas Dikšaitis gitara pritaria giesmei nerasi jokioje parduotuvėje. Kunigas Mindaugas Dikšaitis kvietė visus parapijiečius, kas tik gali, palaikyti šią gražią moterų aktyvisčių idėją, kuri yra viena iš bažnyčios tarnystės sričių ir skirta tiems, kurie negali patys apsilankyti, yra senyvo amžiaus, ligoti, silpni. Kunigas sakė, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti prie diakonijos, patarė ieškoti naujų idėjų, naujų darbo formų. Giesmės žodžiais jis ragino ieškoti Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta... Tauragės rajono savivaldybės meras, buvęs parapijos pirmininkas, Robertas Piečia pasidžiaugė gražiais darbais, padėkojo diakoninės tarnybos narėms už nuoširdų, prasmingą darbą, palinkėjo ištvermės, kantrybės, o svarbiausia tęsti ir išsaugoti šią tradiciją ateinančioms kartoms, kad jaunimas turėtų kuo sekti ir ko pasimokyti gerumo, dosnumo, atjautos.jis sakė norįs, kad žmonės suprastų šio renginio svarbiausią idėją ir pagrindinį tikslą, tai yra aukojimą, pagalbą ir paramą tiems, kam ji labiausiai reikalinga. Robertas Piečia pristatė Martyno Liuterio Mažojo katekizmo naują leidimą 2000 egzempliorių tiražu.šis leidinys, kaip mokymo priemonė, yra labai reikalingas mokykloms. Meras papuošė šį renginį ne tik savo dalyvavimu, geru žodžiu, gitaros akordais, bet buvo ir vienas pagrindinių jo rėmėjų. Šiuo gražiu pavyzdžiu pasekė parapijos tarybos pirmininkas Petras Preikšaitis ir daugelis dalyvavusiųjų. Nuoširdžiai jiems ačiū. Didelės padėkos ir pagarbos nusipelnė mūsų diakonijos Tauragės rajono savivaldybės meras Robertas Piečia dovanoja vaikams atnaujintą M.Liuterio Mažojo katekizmo knygelę darbštuolės, kurios pilnos kūrybinių sumanymų, negailėdamos nei savo laiko, nei jėgų, nereikalaudamos jokio atlyginimo, pasitelkusios fantaziją ir vaizduotę, sukūrė tikrus rankų Bendras mugės vaizdas darbo šedevrus. Tai Emilija Naujokienė, Genovaitė Šimkaitienė, Marytė Bajorienė, Elytė Preikšaitienė, Edita Bertulytė, Danguolė Bertulytė, Irena Dikšaitienė, Marija Kasiulienė, Tatjana Kalvanienė, Milita Šturmienė, Milda Kleinaitienė, Onutė Liorančienė, Lidija Peldžienė, visus vaišinusi kaimišku kugeliu su kojikėmis, Laimutė Čeliauskienė, papuošusi ponias ir šių eilučių autorę nuostabiomis segėmis, ir žinoma, Ida Piečienė, visa ko sumanytoja ir siela. Dėkojame Valerijai Mačiulienei, įamžinusiai nuotraukose įsimintinas akimirkas. O kokia gi mugė be muzikos! Prekybą ir nuotaiką pagyvino Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos sakralinės muzikos būrelis, vadovaujamas Tatjanos Kalvanienės, duetas Meda ir Austėja, M.Mažvydo ev. liuteronų bažnyčios choristės įrodė, kad jos moka ne tik giedoti, bet ir dainuoti. Seneliai, neįgalieji laukia ne tiek materialinės, kiek dvasinės pagalbos.todėl jie yra lankomi ne tik su lauknešėliais, bet ir su malda, giesme, šiltu žodžiu. Dievas sukūrė Tave ir mane geriems darbams, kad patirtum džiaugsmą, padėdamas savo artimui. Dievas skatina kiekvieną daryti šiuos darbus. Nešiokite vieni kitų naštas... (Gal 6, 2). Marija Klymantienė DT atstovė spaudai

15 15 Klaipėdos universiteto teologijos katedros pirmakursių krikštynos Klaipėdos universitete evangeliškosios teologijos centras įsteigtas 1992 m., o 1994 m. Klaipėdos universiteto Senato sprendimu buvo įkurta Teologijos katedra. Tai vienintelė visoje Lietuvoje institucija, kuri rengia evangeliškosios teologijos specialistus (teologus). Pirmakursių krikštynos 2008 m. rugsėjo 25 dieną įvyko teologijos katedros pirmo kurso studentų krikštynos. Jose dalyvavo visi keturi teologijos kursai, dėstytojai. Krikštynos vyko kavinėje, kad visi susipažintų, susibendrautų ir vieni kitus geriau pažintų. Pirmakursių krikštynas organizavo evangeliškosios teologijos trečio kurso studentai. Krikštynų vakaras pradėtas, vedėjui tarus sveikinimo žodį susirinkusiesiems. Susėdę prie stalo, kad geriau įsimintumėme vieni kitų vardus, ant kaklo pasikabinome korteles, tai labai pravertė pirmakursiams, kurie nepažinojo kitų kursų studentų ir dėstytojų. Trečiakursiai išdalino šventinio vakaro dalyviams įvairiomis formomis iškarpytus spalvotus lapelius, kuriuose visi turėjome užrašyti pamokymus ir patarimus pirmo kurso studentams. Kai tai buvo padaryta, kiekvienas studentas turėjo prisistatyti, pasakyti savo vardą, kursą, perskaityti tai, ką užrašė lapelyje bei paaiškinti kodėl. Po to tai padarė dėstytojai. Tada visi palinkėjimai ir pamokymai buvo surinkti iš šventinio vakaro dalyvių, suklijuoti ant didelio spalvoto lapo ir pakabinti evangeliškosios teologijos katedroje, kad visi galėtų perskaityti, o pirmo kurso studentai jais pasinaudotų studijų metu ir gyvenime. Kai dalyviai susipažino vieni su kitais, buvo suteiktas žodis pirmo kurso studentams, kurie turėjo pristatyti savo kursą ir save kitiems teologijos katedros kursams bei dėstytojams. Pirmakursiai prisistatė, pasitelkę mito ir sakmės motyvus. Tai buvo išties įdomu. Tada trečio kurso studentai žodį suteikė ketvirtakursiams. Kaip ir pridera, jie turėjo pakrikštyti pirmakursius, kad šie taptų visateisiais studentais. Pirmo kurso studentai gavo vaikiškos atributikos, kurią turėjo užsidėti ant galvos, užsinerti ant kaklo. Jie taip pat gavo ir po servetėlę, kurią turėjo pasitiesti ant žemės ir ant jos atsisėsti. Iš ketvirto kurso studentų gavo atsigerti pieno. Visa tai liudijo, kad jie yra mūsų jauniausieji, pats jauniausias kursas kitaip dar vadinami pirmokai. Po to pirmo kurso studentai turėjo duoti priesaiką ir pasižadėjimus. Kai visi prisiekė ir pasižadėjo, jiems buvo įteikti krikšto liudijimai, kurie primins pirmakursiams, kad jie buvo pakrikštyti ir kad po šio krikšto jie tapo visateisiais teologijos katedros studentais. Pakrikštijus pirmą kursą, ketvirtakursiai tęsė tradiciją, kuri buvo pradėta prieš metus tada ketvirto kurso studentai buvo gavę krikšto antspaudą, be kurio krikštynos ir krikšto liudijimai negalioja. Taigi, tęsdami tradiciją, jie perdavė studentiško krikšto simbolį antspaudą trečiam kursui, kuris po metų turės krikštyti naujus pirmo kurso studentus. Taip ketvirtas kursas parodė, kad perleidžia krikšto teisę trečiam kursui, kuris kitais metais bus vyriausias katedros kursas ir turės tęsti tradiciją. Kai pirmo kurso studentai buvo pakrikštyti, žodis suteiktas dėstytojams. Jie palinkėjo, kad studentai tapo visateisiais katedros studentais, grynais teologais. Po dėstytojų sveikinimų ir linkėjimų vakaras vyko toliau, visi bendravo tarpusavyje, šoko. Šis vakaras mums visiems pralėkė labai greitai, net nepajutome. Buvome laimingi ir džiaugėmės, kad visi galime susirinkti ir pabūti kartu. Šventinio vakaro metu visi labai susibendravome vieni su kitais. Tai mums visiems labai buvo vertinga ir naudinga, nes vieni su kitais susipažinome bei tampome vieningesni, nes juk visi esam vienos specialybės teologijos studentai, kurie turi būti vieningi, būti kartu, padėti vieni kitiems. Tokie susiėjimai ir pasibuvimai labai suartina, viliamės, kad tai taps tradicija ne tik susitikti Dėstytojų sveikinimai ir linkėjimai per paskaitas teologijos katedroje, bet ir po paskaitų. Šitaip parodome, kad esame pasiruošę priimti į savo būrį visus. Šis vakaras labai visus suartino, nusprendėm ir ateityje rengti diskusijas, pasisėdėjimus prie kavos puodelio, susitikimus, kad visi matytų, jog mes, teologai, esam bendraujantys, vieningi, padedame vieni kitiems, kad esame atviri visiems ir džiaugiamės, kad visi drauge galime būti vienybėje, santarvėje ir bendrystėje. Karolis Skausmenis, Evangeliškosios teologijos IV kurso studentas Jaunimo kelionė į krikščionišką roko koncertą Atbudimas 2008 Rugsėjo 20 dieną Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios kiemelyje penktąjį kartą įvyko krikščioniško roko koncertas Atbudimas 2008, kurį organizavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Jaunimo centras, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia ir grupė Ashtrey (plačiau apie festivalį žiūr.: Kęstutis Pulokas. Festivalis Atbudimas 08 vėl kvietė į Vilnių// LEK 2008 Nr.9, p.5). Rugsėjo pradžioje Lietuvos evangelikų liuteronų parapijų jaunimo grupės iš Jaunimo centro gavo kvietimą į krikščioniško roko koncertą Atbudimas Į šį kvietimą atsiliepė ir dviejų dienų kelionėje dalyvavo 23 jauni žmonės iš Kretingos, Klaipėdos, Tauragės, Batakių, Jurbarko ev. liuteronų parapijų jaunimo grupių, todėl Jaunimo centro iniciatyva buvo užsakytas autobusas, atvežęs jaunimą į koncertą. Autobusas šeštadienį ryte pajudėjo iš Klaipėdos. Kai autobusas buvo jau pilnas, jaunimo kelionė į Vilnių neprailgo. Visi aktyviai bendravo, dalijosi įspūdžiais, nes daugelis buvo nesimatę po vasaros stovyklų, o kai kurie ir dar ilgiau, kiti susipažino su naujais žmonėmis, kurie pirmą kartą prisijungė prie jaunimo grupių ir jų bei Jaunimo centro vykdomos veiklos. Vilnių pasiekėme šeštadienį po pietų. Iš karto nuvykome į Vilniaus ev. liuteronų parapijos namus, kuriuose ir buvome apgyvendinti. Kadangi iki koncerto dar buvo laiko, pasidėję daiktus, išėjome pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, pasigrožėti miesto vaizdais. Visi kartu užsukome į Vilniaus arkikatedrą baziliką, apž i ū r ė j o m e kitas lankytinas miesto vietas. Pasivaikščioję po miestą, grįžome į Vilniaus ev. liuteronų bažnyčios kiemelį, kuriame kaip tik prasidėjo krikščioniškasis roko koncertas. Mūsų kelių parapijų jungtinė grupė viso koncerto metu šokome ir dainavome kartu su kitais koncerto dalyviais ir klausytojais. Pasibaigus koncertui, mes įsikūrėme Vilniaus Sandorai priklausančiose patalpose, kuriose buvome apgyvendinti, visi bendrai vaišinomės dideliu tortu, kuris buvo padovanotas atvykusiam jaunimui, bendravome, dainavome. Šią vasarą jaunimo giedojimo seminaro metu gimė idėja, kad vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje reikėtų surengti Lietuvos ev. liuteronų parapijų jaunimo susitikimą. Susitikimą organizuoti drauge apsiėmė Klaipėdos ir Tauragės parapijų jaunimas. Pasitarus su Jaunimo centru, buvo nuspręsta šį susitikimą surengti kartu su krikščionišku roko k o n c e r t u. K l a i p ė d o s ir Tauragės parapijų jaunimo grupių vadovai buvo atsakingi už susitikimą ir vakaro programėlę. Sulaukę Jaunimo centro valdybos pirmininkės Rūtos Šulskienės, pradėjome vakaro programėlę. Buvo skaitomi ir apmąstomi Biblijos skaitiniai, giedamos giesmės. Programėlės pabaigoje su pirmininke aptarėme artėjančius renginius, jaunimo veiklą, seminarus, vėliau bendravome tarpusavyje. Ryte buvome pakviesti drauge su Vilniaus ev. liuteronų parapijos nariais dalyvauti sekmadienio pamaldose. Po pamaldų visas susirinkęs jaunimas, tęsdami tradiciją, padovanojome Jaunimo centrui dovaną, padėkodami už kelionę ir galimybę visiems susitikti ir pabūti kartu. Įteikę dovaną visi kartu ėjome pietauti. Pavalgę sočius pietus, grįžome į parapijos namus susitvarkyti, susidėti daiktų ir ruoštis kelionei namo. Visi atsisveikinome bendrai apsikabindami, dėkodami už nuostabų kartu praleistą laiką ir kupini planų bei vilčių atsisveikinome sakydami vieni kitiems ne viso gero ar ate, tačiau iki greito pasimatymo. Dėkojame mus priėmusiai Vilniaus parapijai ir kelionę suorganizavusiam LELB Jaunimo centrui. Ši išvyka mums buvo labai naudinga. Kiekvienas iš mūsų šiek tiek išvargome kelionės metu, tačiau jautėmės stiprūs dvasiškai ir džiaugiamės, kad tiek susirinkę kartu, tiek grįžę į savo parapijų jaunimo grupes galime šlovinti Dievą giesmėmis, maldomis, savo darbais, bendra veikla. Karolis Skausmenis

16 16 VILTINGOS SUMAIŠTIES METAI (2) [1919-ieji metai] (Ištrauka iš spaudai rengiamos biografinės knygos Minjotų Donkichotas ) Astrida Petraitytė Spalio 12, sekmadienį, Klaipėdon taigi ne buvusiame lietuvybės centre Tilžėj susirinko atgijusių ir naujai įsikūrusių Jaunimo draugijų įgaliotinių suvažiavimas. Jo garbingasis prezidiumas: pirmininkas A.Bruožis, prisėdis Aušra, Minjotų, raštininkas klaipėdiškis Glažė. Ne, ne tuščios linksmybės šiam jaunimui galvoj, nors gal kam ir vaidenasi nedorybės jų teateriuose, laigavimuose, senųjų dainų dainavimuose, Joninių laužo iki paryčių kūrenimuose... Susiėjimą pradėjusiam Bruožiui teko tik gailauti: norėta dirbti kartu su surinkimininkais, bet tieji atsisakė, dargi susipratusį jaunimą kuo bjauriau nupeikė. Po šios įžangos ilgoką pranešimą apie jaunimo draugijų uždavinius padarė taigi, pons Aušra iš Minjotų! Ir jis, suprantama, ne apie pasismaginimus, o pirmiausia apie jaunimo auklenimą kalbėjo: kiekvienas pirmiausia turi pradėti nuo savęs ir siekti kultūringu žmogumi tapti. Svarbiausia mūsų lietuviško jausmo ugdymas; tačiau vien meilės neužtenka reikia šviestis ir lavintis, reikia auginti dailą lietuviškuose audiniuose, rankdarbiuose. O draugijos vadams keliami ypatingi reikalavimai, hm, jie privalą būti lyg minkomas molis ir prisitaikyti prie kitų ne, suprantama, kad ne bestuburiškumą, beidėjiškumą, neprincipingumą Aušra propaguoja; jis tik stoja į kovą prieš dogmatiškumą ir sektantizmą, prieš autoritarinį vadovavimo stilių... Po šios idėjinės prakalbos Aušra paskaito jau laikraščiuose skelbtą Įstatų projektą, paaiškindamas esminius punktus, savo pasisakymą užbaigdamas tradiciniu obalsiu: Visur vis lietuviškai, buvom esam, būsim! Rods pranešėjas tikrai bus kalbėjęs emocinio įkvėpimo pakylėtas, nes susiėjimo pirmininkas dėkavojo sakydamas: pranešimas buvęs lyg balsai senųjų Vaideliotų, kurie sergėję šventose giriose ugnį. Trumpai padiskutavus, priimamas susivienijimo vardas (matyt, kiek drovėtasi savintis šį Vydūno kūdikį, pačiam Vydūnui su jo Giedotojais, o ir Birutei, Tilžės Lietuvių Klubui, dar ne vienai jaunimo draugijai likus anapus ribos ) vis ta pati Santara. Bet iškyla problema, dėl kurios sprendimo ietys susikryžiuoja aštriau: o kas taps jaunimo sostine, kur turi būti Santaros centras? Margys pasisako kategoriškai už Tilžę (ką manai nuo seno tai istorinė Rytprūsiečių lietuvininkų kultūrinė sostinė!), o Aušra (regis, pademonstruodamas didesnį realios situacijos ir būsimų politinių perspektyvų suvokimą) siūlo Santaros veiklos centru daryti Klaipėdą, atskirus susirinkimus surengiant ir Tilžėj, ir Šilutėj... Jam pritaria Bruožis, Paura... Bet Margys vėl šoka prieš (skaudu, ak skaudu tarsi sava valia atsižadėtum Tižės, visos lietuviškosios pietnemunės...). Aušra, demonstruodamas, jog nėra kaktomušos šalininkas, siūlo diplomatišką sprendimą: tegu Santaros vieta bus ten, kur gyvens jos pirmininkas. Neaiškią Tilžės situaciją dar nesusitovėjusiame istoriniame procese primena ir Šlaža. Bet ugnis tarp tilžiškių ir klaipėdiškių vis karštesnė rodos, pirmininkui tenka liepsnas slopinti, o Brakas ištaria jau, regis, galutinį sprendimą: Santara ten, kur jos pirmininkas ir raštininkas. Taigi o kas bus pirmininkas?! Kandidatais pasiūlomi Bruožis (šis, regis, atsisako), Aušra ir Brakas; renkant iš pastarųjų dviejų, hm hm, visi balsai atitenka Brakui (gal santūrumu, ramumu Brakas nugali tų tirškalių Aušrų atstovą?) Aušrai telieka kasininko pareigos, Bruožiui sutikus būti raštininku; Paura tampa knygininku, Rogaitis prisėdžiu (nariu), o Bajoraitikė bei Petrikaitė išrinktos į revizijos komisiją. Skelbimas iš 1919 m. spaudos Ne, Aušra nesėdi lūpas papūtęs, juk visas jo tirškaliavimas dėl ideališkųjų mierių, ne dėl postų (nors tie ir paglosto savimeilę). Tad primena susirinkusiesiems šiandieninio sambūrio įkvėpėją, idėjinį ugdytoją Vydūną, pasiūlo jį priimti Garbės nariu toktai ir vienbalsiai nusiduoda. Spaudos organu nutariama laikyti Prūsų Lietuvių Balsą. Dar ne vienas skuba siūlyti savo idėją, išreikšti prieštaravimą ar tiesiog nuleisti emocinį garą Mikelis Ateivis siūlo jaunimo susiėjimą Juodkrantėje Brakas prieštaraudamas gina Joninių tradiciją Margys, kurį, matyt, vis dar graužia pradžios žodžio kartėlis, purkštauja prieš surinkiminkus mes dainuosim! (taigi, ne vien šventas giesmes giedosim), dirbsim laisvėj ir žengsim pirmyn... Aušra irgi pilnas idėjų: reikia steigti chorą, reikia įkurti Spaudos skyrių leisti raštams, rinkti rankraščiams, dainoms, patarlėms ir t.t. (šio skyriaus vadovo vaidmuo jam netrukus ir atiteks). Emociniam pakilumui estetinę kryptį suteikė Aidos choras (Bajoraičio vadovaujamas), sudainuodamas didlietuviškas dainas Kur bėga Šešupė, Prašvito aušra toli už kalnelio, ir to dar negana Margiui sušukus Valio Laisvė, valio Lietuva!, visi pritarė ir šauksmas lyg Perkūno grausmas pasikėlė ir skambė po visą išvaduotą Lietuvą. Ne, ne tuščios viltys tądien buvo išsakytos, ne svajoklių planai kurti ratas įsisuko ir riedės, gal tarpais ir kresteldamas, į šoną šasteldams, bet porą dešimtmečių.. Po to sustos, kaip žinom, ne savosios varomosios jėgos pristigęs... Taigi Jons Aušra, nors Santaroj ir ne pirmu smuiku grodamas, gali sirgti ne tik dėl paties sutvertojo Vainiko, bet ir kitų smagiai ar vangiai beatsikuriančių, besisteigiančių jaunimo sambūrių. O jau Natkiškių Varpe jis juk tikrai saviškis! Prie ką tik įsteigtosios draugijos kūrimo ir jis pirštus prikišęs, tad negi gali apleisti patyrimo stokojančius bendraparapijiečius? Tuoj po Santaros suvažiavimo įvykusiame pirmajame susiėjime po įsteigimo Jons Aušra dalyvavo kaip Santaros Valdybos vietininkas, įkvepiančiais žodžiais minėjo draugijos uždavinius, dar pacituodamas juodu ant balto surašytus Įstatus. Katytiškiai į savo pamėgtą Lion o svetainę sugužėjo sekmadienį spalio 19-ą vakarop. Ar tik ne Aušra sumanė taip gaspadoriškai draugijos veiklą pakreipti, kad net kitų metų sąmata būtų numatyta? Taigi 1920-aisiais Vainikas turėtų disponuoti 2400 markių. Renkant Valdybą, Aušra lieka raštvedžiu na, juk šis kuklus titulas tiesiog įvardija šiam tirškaliui patikimas vykdomosios valdžios priedermes. Pirmininko postas tenka Kiupeliui, iždininko bei knygininko Kesteniui, o vietininkais tampa J.Margys iš Versmininkų, katytiškis Kiošė bei L.Nauburikė iš Laugalių. Stropuolis raštininkas nepamiršta ir Prūsų Lietuvių balso apie šį renginį informuoti. O lapkričio 2-ą (galim įsivaizduot šaltą, niūrią, šlapią, trumpą rudens dieną) Plaškių Liepa surengė savo žieminę šventę. Bet suėjo sugužėjo vietinių ir svečių, ar tik ne 300 žmonių?! Ir smagiai pasibūta griežė penki muzikantai, net iš Tilžės atvykę, dainavo ir tilžiškiai ( Nemuno giedotojai), ir klaipėdiškiai ( Aida ), patys plaškiškiai deklamavo, vaidino linksmus Vydūno dalykėlius Numanė bei Kur prots, galiausiai visi bendrai pasišoko, pažaislavo kone iki paryčių... Be ne, ne dėl tuščio pramogavimo susieita, juk ir įkvepiančios, raginančios burtis vardan lietuviškumo išlaikymo prakalbos sakytos o garbingiausias kalbėtojas, po Liepos pirmininko Augustaičio į tribūną žengęs buvo Jons Aušra, kaip oficialus Santaros atstovas atkakęs. Plaškiškių šventė pavyko, taip norėjos, kad toji entuziazmo kibirkštėlė ir snaudžiančiuosius uždegtų, tad Jons Aušra, Santaros Įgaliotinis bei Valdybos Narys, pasiuntė Prūsų Lietuvių Balsui ir gražų padėkos žodelį, rengėjams palinkėdamas: Eikite taku Doros, Mokslo, Meilės ir Apšvietos. Dar visiškai neaiški nuo Vokietijos atskirtojo lietuviško kraštelio perspektyva, bet didieji patriotai savo vizijose jau regi džiaugsmingas jungtuves su Didžiąja Lietuva; ir ne tik patriotai lietuvininkai ne visai dar ant tvirtų kojų stovinčios nepriklausomos valstybės politikai bei strategai itin nesigarsindami užmeta Šiaurnemunėn vieną kitą kabliuką... O Jons Aušra, nors svaigdamas ideališkosiomis vizijomis, puikiai supranta, jog idealybės žiedeliai neužmegs vaisių, jei nebus pamaitinti žemiškųjų šaknų. Lietuva kuo skubiau į Klaipėdos kraštą meta savo ekonominius desantėlius tai bankelį, tai prekybinę bendrovėlę...; o jau vietinių patriotų reikalas ne tik patiems priimt jas kaip savas, bet ir kitus paagituoti! O Aušra agituoja iš širdies! Štai lapkričio 27-ą jau orui gan subjurus Rukuose vyko Prūsų Lietuvių Susivienijimo susiėjimas. Nors ne taip jau daug kas turėjo ūpo iš namų trenktis, bet labiau įkaitusieji, žinia, atskubėjo ir galėjo viens kitu pasidžiaugti. Dalyvavo ir Plaškių parapijos PLS pirmininkas Gailius, o didžiaisiais kalbėtojais pabuvo dėkintiškis Lekšas bei minjotiškis Aušra. Pastarasis ir agitavo už Klaipėdoje įsikūrusius Lietuvių banką bei pardavimo bendrovę Laimą. Aušra, regis, tikrai blaiviai į socialinį organizmą žvelgia per ekonominę prizmę. Jis įvertino ir Klaipėdoje kilusius darbininkų streikus, konstatuodamas: reikia siekti, kad kiekvienas žmogus įgytų nuosavybės; tuo būtų panaikinta dirva ne tik tokiems neramumams kilti, bet išvis komunizmo, bolševizmo formavimuisi. Aušra neužmiršo ir ūkininkus paraginti vienytis į bendroves, taip sakant Genossenschaft es. Į tai, matyt, gan piktai atsišaukė pons Urban.

17 17 Viena, pareiškė kalbėsiąs vokiškai (jam buvo leista), antra, tarsi pritardamas ūkininkų vienijimosi idėjai, rado progą pasityčioti iš taip visų garbinamos Lietuvos... Po to Aušra, Balse nušvietęs situaciją, nepamiršo pažymėti: Ponas A. atsiliepė, jog čionai Lietuva ir lietuvių kalbai čionai dėlto priklauso pirmininkystės. Mes su vokiečiais norime gyventi kiek galint santaikoje, bet ne su tokia jų organizacija, kuri nor ant mūsų ponavoti... Net ir tikrus lietuvininkus, branginančius savo motinos kalbą, būtent tąją tarmę, kuria nuo senų senovės gimtinėj kalbėta, ir todėl priekaištaujančius, kad Balsas nuo jos nukrypo, Aušra pamoko: laikantis vienos tarmės (matyt, reiktų suprast neįsileidus D.Lietuvos vėjų) būtų skurdinama kalba. Gruodžio 14-ą Katyčių Vainiko susiėjimui pirmininkavęs Aušra vėl drožė agitacinę kalbą: Ne vien idealistiškai bet ir turtu reikia vienyties. Klaipėdoj yra Lietuvių Bankas ir Bendrovė, tas turime remti. Bet tikrai ne materialumo matais matuoja Gyvenimą šis minjotiškis veikėjas! Lietuvybė ir jos dvasinė raiška kur kas svarbiau! Jons Aušra imasi aktyvaus rūpesčio pirmtakūnų palikimui rinkti bei saugoti! Štai jo kreipimasis gruodžio 18-os PL Balse : Lietuvos Jaunimui! Jaunimo užduotis yra auklenties visokiuose darbuose. Pirm visako reikalinga, kad jaunimas išmoktų gerai skaityti ir rašyti Lietuvių rašybą. Dabar yra geriausias laikas, ilgais žiemos vakarais kokią pasakėlę, dainelę, giesmelę, priežodžius, misles užrašyti, kol gerai eis. Kad kitas darbas Jums rodytuos ir menkas, prisiųskit man kurs esmi Santaros tam tikslui parinktas sutvarkyti visokius rankraščius, dainas, misles, pasakas, patarles. Metų gale bus puikus pluokšta susiėjęs. Liudymui vėlesnioms kartoms, kaip dirbę esam. Paaukokime tam darbeliui nors po vieną valandą vakare Pamažu ir pasiliaus pasiguodimai, kad Balsas negana Jums suprantamas Todėl dabar prie darbo! Jons Aušra (Adresas: Gallus Wilpien, p.natkischken) Ir per šventes o juk jau Kalėdos! norisi ne vien namiškių ratelyje pasilinksmint. Štai 27-ą Katyčių Vainikas jau ir sutemus (17 val.) susiėjo šventiniam vakarui. Pons Aušra jį atvėrė:, o prakalbą ne sausą, gal ir savais posmais padailintą sakė Lekšas, užbaigęs paakinimu giedoti ne svetima kalba, Joninių susiėjimas su Vydūnu ant Rambyno. Iliustracija iš Domo Kauno knygos Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai gi ir gimta yra daug gražių giesmelių. Tad, pritariant klavyrui, iš Ziono Varpelių pagiedota Tyka naktis, šventa naktis ir kitos giesmės. Laugališkei Ernai Vaškytei dar padeklamavus, susėdo visi už stalų kafijai, o po to žaisti, matyt, madingi žaidimai amerikoniškas aukcionas, laigauta. Jons Aušra patetiškai užbaigė žinutę laikraščiui: Ir šitas vakarėlis parodė, kad Lietuvių tautiškas susipratimas atbunda. Jau kitą dieną (28-ą) Jons Aušra kaip garbingas svečias pribuvo pavasarį spėjusio atsikurti Rukų Ąžuolo visuotiniame susirinkime ir pasakė tam laikui labai svarbią tautišką kalbą. Ąžuolo pirmininku išrinktas Andušis (tąjį 1936-asiais lietuviai patriotai turės progos karčiai pašiepti tapus tautos išsigimėliu aktyviu Neumanno partijos nariu. Taigi tautinis pavasarinis žydėjimas nebūtinai subrandina to paties skonio rudeninius vaisius... Gal kaip tik nuoseklumas, kai užmegztasis pumpurėlis brandinamas nepaisant visų oro permainų, darganų, speigų, labiau donkichotiškas nei gebėjimas modifikuotis?! Na taip, ir po Naujųjų įsuktasis ratas pagreičio nepraranda... Į juos įžengta džiaugsmingai pasidainuojant: pirmąjį sekmadienį, sausio 4-ą Aida Klaipėdoje surengė Lietuvių šventę ir Jons Aušra pribuvo! Po to Balse ne kaip privatus svečias išsakė savo entuziastingus įspūdžius, o dėkavojo kaip oficialus asmuo ( Santaros Valdybos narys ): Prieš Aido draugiją tur kožna kritika nutilti. Gi ir dainelės gražiai sudainuotos, ir Vydūno Mūsų laimėjimas puikiai suvaidintas (ypač Marikė Brakikė pasižymėjusi), ir Aidos pirmininko Brako prakalba buvusi įkvepianti... Tai vėl lapelis nepragaištančio gyriaus jaunimo veikime, poetinio įkvėpimo pagautas užbaigia korespondentas. O jau kitą sekmadienį, pirmajame 20-ųjų Vainiko susiėjime, tiesa, ne per gausiausiame gal ir šaltukas spigino? Jons Aušra pasidalijo iš Daukanto Istorijos ( pirmos dalies ) pasisemtomis žiniomis apie Lietuvos praeitį ir ką svetimieji apie mūsų Tautą kalbėję bei rašę yra. Matyt, jo žodžiai neatsitrenkė žirniais į sieną, tad galėjo pakiliai žadėti pratęsti pasakojimą kitame susiėjime, o jis būsiąs artimiausią šeštadienį (17 d.) katytiškio Lion o svetlyčioje. O šiame susirinkime dar nutarta, jo draugija įsigys kalbamokslių knygų bei Kudirkos raštų, tam skirdama 120 markių. Gi reikia spragą uždaryti, kurią mums, lietuviams, vokiečių mokyklos paliko, tokia priekaištingai-viltinga gaida draugijos raštvedis užbaigė žinutę Balse. O taip, jau įsibėgėja, įsisuka ne tik karo pertraukta tautinė-kultūrinė veikla, bet ir Vokietijos pralaimėjimo suteikta galimybė remtis Wilsono tautų apsisprendimo deklaracija. Prūsų Lietuvių Susivienijimas, jo atskiros grandys Parapijų tarybos turi ką veikti! Privalu ne tik susieiti, viens kitam paliudyti pasišventimą lietuvybės mieriams, bet jau bent mintyse turėti aiškų tikslą, į kurį einama. Taigi sausio 17-ą įvyko Prūsų Lietuvių susivienijimo susiėjimas Versmininkuose, o jame Jonas Aušra skaitė pranešimą apie Susivienijimo tikslus bei politinę situaciją. Kodėl nepriderinus ir kitos organizacijos renginio reikia manyti, vis tie patys aktyvistai susipratėliai buriasi į visas patriotiškąsias organizacijas; tad po to dar įvyko Vainiko draugijos susirinkimas. Nors draugai ne skaitlingai susirado, tapė komisija dėl vakaro parengimo išrinkta ir pranešimas iš Lietuvos istorijos laikytas. Na taip, Jons Aušra pratęsė savo paskaitą. Po dešimties dienų Prūsų Lietuvių Susivienijimo susiėjimas įvyko ir Natkiškiuose p. Kopp o Svetainėje. Natkiškiai šiandien Čia rinkta Parapijos Tarybos Valdyba Jons Aušra, Minjotų, pastojo jos raštininku (o juk ne vien Jons Aušrų familijoj raštingas Plaškių parapijos Susivienijime raštininkauja brolis Mikelis); pirmininku išrinktas Jurgis Enselaitis, Robkojų, kasininku Jurgis Sarapinas, Kiupelių, priesėdžiais Jurgis Oginšus ir Maksas Barštys. Žinia, Jons Aušra ne parapijos masto politikierius, visai suprantama, kad kartu su Enselaičiu išrenkamas ir atstovu į Apskrities Tarybą (taigi organizacijos struktūra ir hierarchija formuojama visu tempu!) Taip, dalis Prūsų Lietuvos atskirta nuo Vokietijos, ak, kaip gailu, kad ne visas lietuvininkų kraštas gali dabar gyventi viltingais lūkesiais ir kovingu budrumu negana atsiskirti, reikia dar susiglausti su Lietuva! Ir kaip staiga atkirsi pats savo širdyje lietuvninkišką pietnemunę, taigi su Tilže, visad buvusią idėjiniu-kultūriniu lietuvybės centru! Juk visi dar jaučiasi viena koja besiremią į šį, pietinį, Nemuno krantą. Tad sausio pabaigoje Tilžėje ir įvyko Spaudos draugijos susirinkimas, jį vedė Vydūnas, o praėjusių metų darbus apžvelgė draugijos raštvedis J.Stikliorius (ak, Vydūnas ir Stikliorius! Vienam tautiškumo idėjoje politiškumą pergalės kultūrinis misionieriškumas, o kitas pasijus privaląs asmeniniu gyvenimu paliudyti politinių sprendimų svarbą, persikels į Klaipėdą...). Pranešėjas galėjo pasidžiaugti, kad Spaudos leidžiamas Prūsų Lietuvių Balsas nuo liepos eina kasdien, išskyrus šventadienius, o dėl vokiškojo leidinio Litausche Warte pasidarė tik menk išlaidų. Kiek pakeisti Įstatai matyt, suvokus, kad tai nėra pati skaitlingiausia lietuvininkų organizacija, Valdybą, nutarta sudaryti tik iš trijų vietoj aštuonių asmenų; į ją ir išrinkti: Vydūnas, Stikliorius bei Raišukytė. O Aušra? Buvo, tikrai jis ten buvo. Juk išrinkti ir du revizoriai: Braks, Klaipėdos ir Jons Aušra, Minjotų. Regis, dar iš inercijos sausio pabaigoj sušauktas Tilžės apskrities Susivienijimo atstovų susiėjimas, dar ir Valdyba šiems, t.y iesiems išrinkta: pirmininku tapo K.Lekšas Sen., Dėkintų, jo pavaduotoju Kiupelis, Antleičių; Jons Aušra liko raštininko vietininku. Hm, bet juk kaip tik tomis dienomis laikraščiai paskelbia žinią KLAIPĖDOS KRAŠTE NAUJAS APSKRITIS: Iš atskirtųjų Tilžės ir Ragainės apskričių šiauręsp Nemuno taps Pajėgių [Pagėgių] apskritis sutvertas. Taigi daugeliui lietuvininkų, pratusių save tilžiškiais laikyti, teks pratinti liežuvį tai Pajėgiai, tai Pagėgiai tarti...

18 18 Nepasitvirtinusi sekuliarizacija Peter L. Berger Austrų kilmės amerikiečio liuterono, žinomo religijos sociologo, daugelio knygų autoriaus (lietuvių kalba 1995 m. išleista Sociologija. Humanistinis požiūris, 1999 m. Socialinis tikrovės konstravimas ), Ekonominės kultūros studijų instituto prie Bostono universiteto direktoriaus straipsnis, kuris kiek kitokia forma buvo perskaitytas 2007 metų spalio 10 dieną Niujorke Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje Williamo Phillipso atminimo paskaitoje. Praėjo daugiau nei šimtmetis nuo tada, kai Nietszche paskelbė apie Dievo mirtį. Šią pranašystę, teigiančią, kad žmonės vis labiau pradeda netikėti religijomis, plačiai pripažino ir tie, kurie džiaugėsi šiuo faktu, ir tie, kurie dėl jo apgailestavo. Tačiau besirutuliojant XX amžiui, šis tariamas faktas darėsi vis labiau abejotinas. Dar daugiau abejonių dėl jo kyla dabar XXI amžiaus pradžioje. Žmonių religingumas nemažėja. Priešingai, daugumoje pasaulio vietų randasi naujų tikėjimo proveržių. Nuo pat Apšvietos epochos pradžios įvairiausių pakraipų intelektualai buvo įsitikinę, kad neišvengiama modernybės pasekmė yra religijos sunykimas. To priežastimi buvo laikoma mokslo pažanga ir jį lydintis racionalumas, pakeičiantis religijos iracionalumą ir prietaringumą. Taip manė ne tik Nietszche, bet ir kiti kertiniai modernieji mąstytojai pavyzdžiui, Marxas (religija kaip opiumas liaudžiai) ir Freudas (religija kaip iliuzija). Taip pat manė ir du didieji klasikinės sociologijos atstovai. Émile Durkheimas aiškino religiją tiesiog kaip visuomeninės santvarkos metaforą. Maxas Weberis manė, kad vis labiau auganti mokslinės pasaulėžiūros įtaka procesas, kurį jis vadino racionalizacija sunaikins ikimodernių pažiūrų stebuklingą sodą. Reikia pažymėti, kad abu mokslininkai labai skirtingai žvelgė į šią tariamą pranašystę. Durkheimas švietėjiško sukirpimo ateistas modernųjį sekuliarumą įsivaizdavo kaip progresą. Weberiui nepatiko tokia perspektyva jis baiminosi, kad moderniam žmogui gresia įkalinimas geležiniame racionalumo narve. Tačiau, džiaugsmingai ar su nostalgija, abu sutiko, kad tai neišvengiamas procesas. Kalbant be užuolankų, jie klydo. Modernybė visai nereiškia sekuliarizacijos, išskyrus tam tikrus atvejus (vienas iš jų, kaip netrukus pamėginsiu įrodyti, yra labai būdingas sekuliarizmo fenomenui). Klaida, mano manymu, - savotiškas kategorijų supainiojimas. Modernybė nebūtinai yra sekuliarizacija, tačiau būtinai pliuralizacija, kitaip tariant, pasižymi tuo, kad toje pačioje visuomenėje daugėja tikėjimų, vertybių ir požiūrio taškų. Pliuralizacija išties kelia tam tikrą grėsmę religinėms tradicijoms religijoms tenka susitaikyti su faktu, kad yra ir visos tos kitos ir ne kažkur tolimuose kraštuose, o čia pat, kaimynystėje. Tačiau sekuliarizacijos teorija iškelia visai ne šią grėsmę. Žvelgiant globaliai, šiuo metu matome du ypač galingus religinius proveržius atsigaunantį islamą ir dinamišką evangelikalizmą. Audringi islamo judėjimai kyla visame musulmoniškame pasaulyje nuo Atlanto vandenyno iki Kinijos jūros, taip pat musulmonų diasporose Vakaruose. Evangelikalizmo išaugimą Vakarų šalių intelektualai, žiniasklaida ir visuomenė kiek mažiau pastebi iš dalies dėl to, kad šis judėjimas niekur nesiejamas su smurtu, taip pat dėl to, kad jis kur kas aštriau neatitinka nusistovėjusios elito nuomonės: žymiausias britų religijos sociologas Davidas Martinas pavadino jį revoliucija, kurios neturėjo būti. Nepaisant to, šis judėjimas išplito daug greičiau ir kur kas platesnėje geografinėje erdvėje negu atgimstantis islamas. Maža to, islamo augimas vyko daugiausia tarp tų gyventojų, kurie jau buvo musulmonai tai buvo daugiau atgimimas, o ne atsivertimas. Tuo tarpu evangelikalai skverbėsi į tas pasaulio šalis, kur anksčiau ši tikyba nebuvo žinoma, ir įsitvirtino masinių atsivertimų dėka. Neginčijamai gausiausias ir dinamiškiausias mano vadinamos evangelikalinės plėtros segmentas yra sekmininkai. Šis judėjimas prasidėjo maždaug prieš šimtą metų įvairiose Jungtinių Valstijų vietose, kai nedidelės žmonių grupės pradėjo melstis kalbomis (glosolalijomis) ir stebuklingai gydyti. Nuo pat atsiradimo sekmininkai aktyviai mėgino atversti į savo tikėjimą kitus, daugiausia Amerikoje (nors buvo ankstyvųjų sekmininkų kolonijų ir kitose šalyje, pavyzdžiui, gana netikėtai Švedijoje). Tačiau didysis sekmininkų proveržis prasidėjo šeštajame dešimtmetyje, ypač besivystančiose šalyse, ir nuo to laiko jis tik intensyvėja. Sekmininkų judėjimo ribos gana neaiškios tai daugiamatis reiškinys: yra griežtai apibrėžtų sekmininkų denominacijų, vietinių sekmininkų kongregacijų be denominacinės priklausomybės ir sekmininkiškų židinių protestantų bei katalikų bažnyčiose. Jei sujungsime visas šias grupes kaip bendrą charizmatinį sąjūdį, pagal neseniai pasirodžiusius Pew tyrimų centro duomenis, jų yra 400 milijonų. Religinis dinamiškumas būdingas ne tik islamui ir sekmininkams. Nors Romos Katalikų Bažnyčios pozicijos Europoje nėra tvirtos, tačiau besivystančiuose kraštuose jai sekasi visai neblogai. Rusijoje pastebimas Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčios atgimimas. Amerikoje ir Izraelyje sparčiai auga ortodoksinis judaizmas. Įvyko tiek induizmo, tiek budizmo atgimimai, o pastarajam pavyko surasti pasekėjų Amerikoje bei Europoje. Paprastai kalbant: modernybė pasižymi ne Dievo nebuvimu, bet daugybės dievų atsiradimu, ir šiame audringai religingame pasaulyje yra tik dvi išimtys. Viena geografinė Vakarų ir Vidurio Europa. Šio reiškinio, kurį galbūt galėtume pavadinti eurosekuliarumu, dabartinė būklė ir atsiradimo priežastys, ko gero, yra vieni iš įdomiausių šiuolaikinės religijos sociologijos klausimų. Antroji išimtis turbūt yra dar glaudžiau susijusi su sekuliarizacijos klausimu, nes ją sudaro tarptautinis kultūrinis elitas, savotiška Apšvietos idėjų paveiktos Europos inteligentijos globalizacija. Visose visuomenėse ši grupė yra mažuma, tačiau ji labai įtakinga. Tokiu būdu sekuliarizmas globaliame kontekste yra apsuptas dinamiško religingumo, o tai reiškia, kad jis susiduria su rimtais iššūkiais. Galime išskirti tris sekuliarizmo rūšis. Pirma, šis terminas gali reikšti esminio modernybės bruožo institucinės diferenciacijos pasekmių prisiėmimą. Visuomeninės veiklos, kurias ikimoderniose visuomenėse apėmė vieninga institucinė aplinka, dabar yra išskirstomos po įvairias institucijas. Pavyzdžiui, anksčiau vaikai buvo lavinami šeimoje ar gentyje, o dabar tą atlieka specialios institucijos. Mokytojai, kuriais anksčiau buvo šeimos nariai, neturintys jokio specialaus išsilavinimo, dabar privalo gauti išsilavinimą pedagogus rengiančiose institucijose, o tai, savo ruožtu, skatina kurti tolesnes institucijas, tokias kaip valstybines sertifikatus teikiančias įstaigas ir mokytojų sąjungas. Religija išgyveno nemenką diferenciacijos procesą kas anksčiau buvo visos bendruomenės veikla, dabar tapo specializuotų institucijų veiklos sritimi. Krikščioniškoji Bažnyčia dar gerokai prieš modernybės užgimimą sukūrė religijos specializacijos prototipą ciesoriaus pasaulį, atskirtą nuo Dievo pasaulio. Modernybė šią diferenciaciją tiesiog dar labiau pagilina ir išplečia. Vienas iš galimų tokios raidos būdų yra denominacinė sistema, būdinga Amerikos religijai, kai laisvos rinkos sąlygomis greta egzistuoja daug įvairių religinių institucijų. Amerikietiškasis pavyzdys rodo, kad sekuliarizmas, kaip ideologija, skelbianti religijos institucinę specializaciją, nebūtinai turi skelbti ir antireliginį priešiškumą. Toks požiūris į religiją pasireiškia nuosaikia valstybės ir bažnyčios atskyrimo samprata. Valstybė nėra priešiška religijai, tiesiog nesikiša į religijos reikalus ir pripažįsta religinių institucijų autonomiją. Antrajam sekuliarizmo tipui būdingas būtent antireliginis priešiškumas, bent jau tose srityse, kur kalbama apie religijos vaidmenį viešajame gyvenime. Prancūziškasis valstybės supratimas gimė iš antikrikščioniškų kontinentinės Apšvietos nuotaikų, o politiškai jį įteisino Prancūzijos revoliucija. Šis antrasis sekuliarizmo tipas, kuriame religija yra laikoma išskirtinai privačiu dalyku, gali būti ir palyginti geranoriškas, kaip kad šiuolaikinėje Prancūzijoje. Religiniai simboliai ir veikla yra griežtai atriboti nuo politinio gyvenimo, tačiau privatizuotą (atskirtą nuo valstybės) religiją saugo įstatymai. Tikrai ne geranoriškas yra trečiasis sekuliarizmo tipas, kaip kad Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistiniuose režimuose. Tačiau ir geranoriškoms, ir piktavališkoms laïcité atmainoms yra būdinga tai, kad religija yra pašalinama iš viešojo gyvenimo ir nustumiama į privačią erdvę. Amerikoje jaučiamos tendencijos judėti prie prancūziškosios sekuliarizmo versijos, ir jas aktyviai propaguoja tokios grupės kaip Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (APLS) arba Amerikiečių sąjunga bažnyčiai ir valstybei atskirti. APLS požiūrį galima būtų nusakyti senu žydų anekdotu: Per Atgailavimo dienas vyras nori patekti į bažnyčią. Jį sulaiko prižiūrėtojas ir sako, kad įeiti gali tik žmonės, rezervavę vietas. Bet tai gyvybės ar mirties klausimas, - sako vyras. -Man reikia pasikalbėti su ponu Šapiro, jo žmoną paguldė į ligoninę. Ką gi, - sako prižiūrėtojas, - užeik. Bet, neduokdie, aš pagausiu tave besimeldžiantį. Šis anekdotas labai taikliai nusako APLS poziciją dėl bet kokių aptarnavimo sferos paslaugų (nuo mokyklų autobusų iki medicinos priemonių) teikimo su tikėjimu susijusioms institucijoms. Visos tipologijos pernelyg supaprastina visuomenės tikrovę, tačiau mums visai naudinga išvysti ištisą spektrą sekuliarizmų. Esama nuosakiojo sekuliarizmo, būdingo amerikietiškajam požiūriui į bažnyčios ir valstybės atskyrimą. Yra radikalesnis sekuliarizmas, kuriam atstovauja prancūzų laïcité bei pastaruoju metu APLS, kuriame religija nustumta į privačią sferą, bet kartu jai suteiktos įteisintos religijos laisvės. Ir yra sovietinis modelis, kuriame sekuliarizmas ne tik išstumia religiją į privačią sferą, bet ir stengiasi ją visai užgniaužti. Pastarojo sekuliarizmo sekėjai gali būti tokie pat fanatiški, kaip ir religiniai fundamentalistai. Visi šie sekuliarizmo tipai susiduria su stipriais iššūkiais. Netgi nuosaikusis sekuliarizmas, įteisintas amerikietiškojo stiliaus valstybės ir bažnyčios atskyrime, patiria spaudimą iš šiuolaikinių religinių judėjimų, nesutinkančių su diferenciacija tarp religinių institucijų ir likusios visuomenės. Jų siūloma alternatyva religijos dominavimas visose žmogaus gyvenimo srityse. Dėl suprantamų priežasčių šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas radikaliojo islamo keliamam iššūkiui. Šiam iššūkiui atstovauja šariato valstybės idealas t. y. tokia visuomenė, kurioje visi viešojo ir asmeninio gyvenimo aspektai yra pavaldūs islamo įstatymams. Musulmonų nuomonės skiriasi, ar toks požiūris yra būtinas Korane skelbiamam tikėjimui išsaugoti, ar tai yra vėlesnė interpretacija, kuri gali būti modifikuojama. Nepaisant to, kvietimas sukurti viską apimančią islamo valstybę tarp šiuolaikinių musulmonų randa didelį atgarsį. Ir šioms idėjoms pritaria jokiu būdu ne vien džihado šalininkai, mėginantys įkurti tokią valstybę jėgos priemonėmis. Islamo valstybės idėjai pritaria ir daugelis musulmonų, kurie visiškai nėra linkę į terorizmą ar šventąjį karą. Savo ruožtu, idėjos apie valstybę, kurioje visose visuomenės srityse do-

19 19 minuoja religija, yra būdingos ne vien musulmonams. Šariato valstybės samprata labai primena halakha įstatymais paremtos valstybės idėją, kurią Izraelyje propaguoja kai kurios ortodoksų žydų grupuotės. Indijoje panašius siekius skelbia hindutva ideologija, o tam tikros galingos Rusijos Ortodoksų Bažnyčios grupuotės kviečia nedalomai suvienyti Bažnyčią ir valstybę (tokią frazę neseniai pasakė aukštas Maskvos patriarchato atstovas). Visais šiais atvejais galime vartoti terminą fundamentalizmas. Progresyviuose Amerikos žmonių sluoksniuose tokio pobūdžio idėjos dažnai priskiriamos evangelikalams arba Romos katalikams. Tačiau ši nuomonė nėra pagrįsta. Tik labai nedidelė evangelikalų mažuma, tiek JAV, tiek kur nors kitur, norėtų sukurti krikščionišką valstybę. Romos Katalikų Bažnyčia paskutinį kartą katalikišką valstybę siekė įkurti tada, kai Ispanijos pilietinio karo metu rėmė nacionalistų pusę. Po Antrojo Vatikano Susirinkimo tokia pozicija yra išvis neįsivaizduojama. Iš tikrųjų, kaip pabrėžė Samuelis Huntingtonas, Romos Katalikų Bažnyčia tapo svarbiu demokratizacijos veiksniu, ypač Rytų Europoje, Lotynų Amerikoje ir Filipinuose. Labai svarbu sugebėti atskirti judėjimus, kurių varomoji jėga yra tikrai religiniai motyvai, nuo judėjimų, kuriuose prie nereliginių siekių yra paprasčiausiai prilipdomi religiniai lozungai. Žinoma, neretai sunku nustatyti, kurie motyvai yra nuoširdžiai religiniai, o kurie ne. Tačiau kartais ir vieni, ir kiti yra aiškiai atpažįstami. Galima tikėti savižudžiu sprogdintoju iš Artimųjų Rytų, tvirtinančiu, kad jis taip elgiasi norėdamas pasitarnauti Dievo didybei. Socialinių mokslų atstovai (daugumos jų požiūris yra gana pasaulietiškas) įtariai vertina religinių motyvų nuoširdumą ir yra linkę manyti, kad jie naudojami pateisinti tikrosioms konflikto priežastims. Toks požiūris nesugeba suprasti religinio tikėjimo motyvuojančios galios. Lygiai taip pat kartais galima aiškiai atpažinti tuos atvejus, kai religiniai šūkiai yra prikabinami prie labai materialių interesų. Vienas tokių pavyzdžių Bosnijos konfliktas, kuriame religiniai lipdukai buvo priklijuoti prie politinių ir etninių interesų susikirtimo. Kaip pasakė satyrikas ir žurnalistas P. J. O Rourke: Bosnijos konflikte dalyvauja trys šalys. Visų trijų šalių atstovai yra panašūs ir kalba ta pačia kalba. Juos skiria tik religija, kuria nė viena iš šalių netiki. Dar vienas pavyzdys Šiaurės Airija. Šį pavyzdį taip pat puikiai galima iliustruoti anekdotu. Iš tarpdurio iššoka smogikas, įremia pistoletą praeiviui į galvą ir klausia: Tu katalikas ar protestantas? - Šiaip jau, - sako praeivis, - aš ateistas. - Ak, taip, žinoma, - atsako smogikas, - bet ar tu ateistas katalikas ar ateistas protestantas? Šiuo metu politiniu lygmeniu spaudimas sekuliarizmui stipriai jaučiamas Turkijoje. Turkijos Respubliką 1923 metais įkūrė Atatiurkas, kuris buvo ryžtingai nusiteikęs prieš islamą, o greičiausiai ir apskritai prieš bet kokią religiją. Jis norėjo Turkiją civilizuoti, o civilizacija jam reiškė pasaulietinę Europos kultūrą. Savo šalyje jis norėjo sukurti prancūziškąjį politinį modelį kad viešasis gyvenimas būtų išvalytas nuo religinių simbolių ir elgsenos. Vykdydamas tokią programą, Atatiurkas uždraudė nešioti tradicinį vyrų galvos apdangalą fesą ir pareikalavo pasidabinti europietiško stiliaus skrybėlėmis ar kepurėmis. (Beje, šis reikalavimas turėjo labai aiškią antiislamišką potekstę: dėvint galvos apdangalą su snapeliu labai sunku per musulmonišką maldą privalomo nusilenkimo metu kakta paliesti žemę). Ši pasaulietiška ideologija buvo tvirtai įdiegta plačiuose Turkijos visuomenės sluoksniuose, ypač kemalistų politiniam ir kariniam elitui. Taip pat ji dominavo tarp viduriniosios klasės miesto gyventojų. Tačiau atokesnėse Anatolijos žemėse ir toliau vyravo musulmoniškoji kultūra. Tenykščiai gyventojai apsimesdavo, kad laikosi kemalistinės ideologijos, tačiau tuo pat metu jai pasyviai priešinosi tiek šeimos, tiek visuomenės gyvenime. Pastaraisiais metais šis pasipriešinimas persikėlė ir į politinį lygmenį. Į politinę areną išėjo visas būrys prisiekusių islamistinių partijų, metančių iššūkį nusistovėjusiai kemalistinei ideologijai. Kurį laiką įsikišdavo karinės pajėgos ir neleisdavo šioms partijoms paimti valdžios. Tačiau tai padaryti darėsi vis sunkiau. Viena iš priežasčių ta, kad labai daug žmonių iš Anatolijos persikėlė gyventi į stambiuosius miestus, su savimi atsiveždami ir musulmoniškąją kultūrą. Kita, jog Turkija (iš dalies dėl elito troškimo, kad šalis būtų priimta į Europos Sąjungą) tapo labiau demokratiška ir tokiu būdu visi šie Apšvietos nepalaikantys žmonės gavo teisę balsuoti. Dar viena priežastis ta, kad dalis elito pradėjo abejoti senąja pasaulietine ideologija ir nustojo aktyviai priešintis politiniam islamui. Šiuo metu Turkijos valdžioje yra islamistų partija. Jos vadovai sako, kad neketina panaikinti pasaulietinės respublikos ar įkurti šariato valstybės. Kol kas kariuomenė nesikiša ir apsiriboja murmėdama grasinimus. Pats pastebimiausias religinės pusės reikalavimas yra islamo moterų troškimas išsikovoti teisę nešioti galvos skaras musulmoniško kuklumo simbolį. Dėvėti tokias skaras viešose institucijose kol kas vis dar uždrausta. (Stebėtina, kaip dažnai galvos apdangalai nuo vyriško feso iki hidžabo tampa sekuliarių ir pamaldžių musulmonų konflikto priežastimi). Šių Turkijos debatų išdavos gali būti svarbios toli gražu ne vien Turkijai. Pahlavių dinastijos režimas Irane sąmoningai stengėsi mėgdžioti Atatiurko pasaulietinę valstybę. Šis režimas lygiai taip pat susidūrė su stipriai religingomis liaudies masėmis ir lygiai taip pat pastarosios galiausiai užėmė valdžią. Tačiau skirtumas tarp būdų, kuriais šios jėgos atėjo į valdžią, aiškiai parodo, kokiomis skirtingomis formomis gali pasireikšti iššūkiai sekuliarizmui: Irane islamistų valstybė buvo įkurta po revoliucijos ir pasižymi despotiška diktatūra, kurioje viešpatauja šiitų dvasininkija. Turkijoje islamistų partija atėjo į valdžią per demokratinius rinkimus ir kol kas (nors kemalistai ir toliau sulaukia tamsių įtarimų) ne tik laikosi pasaulietinės valstybės įstatymų, bet netgi padarė šią valstybę demokratiškesnę. Abu atvejai turi vieną bendrą bruožą Apšvietos inteligentija visiškai nematė, kas artinasi. Vienintelį kartą Irane man teko lankytis 1976-aisiais dvejus metus prieš islamistinę revoliuciją. Visi mano sutikti intelektualai, išskyrus vieną, buvo nusiteikę priešiškai šacho atžvilgiu ir daugelis tikėjosi revoliucijos. Tačiau nė vienas iš jų nesitikėjo tokios revoliucijos, kokia įvyko, ir aš niekada negirdėjau minint ajatolos Khomeinio. Maždaug tuo pat metu mano žmona dėstė Turkijoje. Važiuodama per Stambulą ji pastebėjo ant namų ir parduotuvių fasadų plevėsuojančias žalias vėliavas (islamo simbolį). Ji paklausė savo palydovo (Apšvietos idėjas išpažįstančio universiteto profesoriaus), ar šios vėliavos reiškia islamo atgimimą. Jokiu būdu, - atsakė profesorius, - jas tiesiog kelia atsikraustėliai iš provincijų, nieko neišmanantys žmonės, kurie niekada neturės daug įtakos. Jau daug vėliau, viešėdamas Turkijoje, pamačiau vaizdą, galintį pasitarnauti religinio iššūkio sekuliarizmui metafora, ir ne vien Turkijoje, bet ir visur kitur. Pagrindinė turistų lankoma vieta Ankaroje (tiesą pasakius, ko gero, vienintelė tokia Ankaroje) yra Kemalio Atatiurko mauzoliejus. Tai įspūdingas pastatas ant kalvos, nuo kurios atsiveria miesto panorama. Mano viešnagės metu miesto centre buvo matyti tik viena didelė mečetė (visai neseniai pastatyta su Saudo Arabijos parama). Taigi, miesto centras Atatiurko sostinė tiesiogine prasme buvo viešoji vieta, išvalyta nuo religinių simbolių. Tačiau nuo trečiojo XX a. dešimtmečio Ankara nepaprastai išsiplėtė, ir dabar miesto centrą supa daugybė naujų rajonų. Kiek tik akys užmato, kiekviename iš jų stovi po mečetę. Taigi, islamas apsiaučia kemalistų sekuliarizmo sostinę ne tik politiškai, bet ir fiziškai. Dar du pavyzdžiai, kai pasaulietiškas elitas susiduria su masių remiamu religiniu spaudimu, yra Indija ir Izraelis. Kai 1947 metais Indija tapo nepriklausoma ir Nehru savo garsiojoje kalboje džiaugsmingai pranešė apie Indijos pasimatymą su likimu, naujoji valstybė atvirai ir aiškiai buvo apibūdinta kaip pasaulietinė respublika. Ši frazė neslėpė jokio priešiškumo nei induizmui, nei jokiai kitai religijai. Galų gale, Gandhis buvo (ir vis dar tebėra) laikomas nacionaliniu simboliu. Toks apibrėžimas buvo skirtas daugiausia tam, kad atskirtų Indiją nuo Pakistano, kuris tapo nepriklausomas tuo pačiu metu ir pasiskelbė musulmonų valstybe. Indija, priešingai, buvo suvokiama kaip valstybė, kurioje visos religinės bendruomenės turėjo jaustis kaip namie tiek hinduistai, tiek musulmonai, sikhai, džainistai ar krikščionys. Ir šiandien konstitucijoje Indija apibrėžiama kaip pasaulietinė valstybė ta prasme, kad yra neutrali visoms religinėms bendruomenėms. Tačiau iš tikrųjų Indija yra viena iš pačių religingiausių pasaulio šalių ir daugiau nei 80 procentų jos gyventojų yra hinduistai. Tai neišvengiamai sukelia politinių atgarsių. Pastaraisiais dešimtmečiais Kongreso partija, kuri buvo valdžioje paskelbiant naujai įsikūrusios valstybės pasimatymą, ir toliau puoselėja pasaulietines pažiūras (būtent dėl to už juos balsuoja dauguma musulmonų). Tačiau pagrindinę opoziciją dabar sudaro partija, energingai teigianti, jog induizmas yra Indijos civilizacijos esmė. Ir ši partija, pasivadinusi BJP (Indijos žmonių partija), periodiškai užima valdžią tiek kai kuriose valstijose, tiek centrinėje vyriausybėje. Pasaulietinės bei religinės varomosios jėgos labai panašios ir Izraelyje. Ši valstybė paskelbė savo nepriklausomybę praėjus metams po to, kai tai padarė Indija. Izraelis apibrėžė save kaip žydų valstybę, tačiau šis apibūdinimas jokiu būdu nereiškė, kad judaizmas Izraelyje taps valstybine religija. Kaip ir Indijoje, Izraelyje buvo paskelbta demokratija, o musulmonų ir krikščionių mažumos turėjo tapti visateisiais piliečiais. Tačiau paaiškėjo, kad egzistuoja įtampa tarp Izraelio dvilypumo kaip demokratijos ir kaip žydų valstybės. Ši įtampa ypač paaštrėjo po 1967 metų karo, kai Izraelis užgrobė palestiniečių teritorijas. Nenuostabu, jog esant tokiai įtampai Izraelio piliečiai arabai jaučiasi nejaukiai. Tačiau mūsų aptariamai temai aktualu tai, kad paaiškėjo, jog labai daug religingų žydų jaučiasi nejaukiai pasaulietinėje, religiškai neutralioje valstybėje. Ilgą laiką Izraelio politinis ir kultūrinis elitas buvo pasaulietiškas. Šioje šalyje nėra tikslaus Indijos BJP partijos atitikmens, tačiau didžiausioji opozicinė partija Likud daugiausia balsų surenka iš tų rinkėjų, kurie nemėgsta pasaulietinio elito (tiesa, dėl daugelio priežasčių, ne vien dėl pasaulietiškumo). Vėlgi nenuostabu, kad dauguma Izraelio arabų balsuoja už Darbo partiją. Dar vienas pavyzdys yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Pastaruosius 40 metų religinis spaudimas sekuliarizmui yra reikšmingas Amerikos kultūros ir politikos bruožas. Priešingai nei Turkija, Indija ir Izraelis, Amerikos respublika nebuvo sukurta remiantis sekuliarizmo lozungu. Amerikietiškoji Apšvieta labai skyrėsi nuo prancūziškosios, o respublikos įkūrėjai, nors ir ne visi dievobaimingi krikščionys, tikrai nebuvo nusiteikę prieš religiją. Pirmosios Konstitucijos pataisos tikslai taip pat nebuvo pasaulietiški, ši pataisa greičiau buvo skirta taikos išsaugojimui tarp skirtingų denominacijų tuo metu beveik vien protestantiškoje valstybėje. Ši tvarka ilgą laiką veikė labai gerai. Tolerancijos ratas sparčiai plėtėsi nuo skirtingų protestantų denominacijų iki Romos katalikų, judėjų ir beveik bet kokių religinių bendruomenių, kurios nevykdė nelegalios ar akivaizdžiai piktinančios žmones veiklos. Tačiau jau kuris laikas (spėju, nuo ketvirtojo XX a. dešimtmečio) padėtis keičiasi, ir ją galima būtų apibūdinti kaip kultūrinio elito europėjimą. Šis elitas ėmė vis labiau pasaulietiškėti, nuolatos sekuliarėjo ir jo vykdoma politika (jei norite, vyko savotiška kemalizacija). Tuo tarpu plačiosios masės ir toliau liko užsispyrusiai religingos. Elitas į religingumą, ypač evangelikališkąjį, žvelgė iš aukšto. H.L.Menckeno raštuose išreikštas paniekinamas požiūris į evangelikalus (ypač Deitono Beždžionės teismo proceso aprašymas) gerai nusako bendras elito mąstymo tendencijas, kurios išliko nepakitusios iki šių laikų. O Jungtinės Valstijos, be abejonės, išlieka religingiausia Vakarų pasaulio bendruomene. Anksčiau ar vėliau ši padėtis turėjo išvirsti į politinį susikirtimą. Kaip ir Turkijoje, Indijoje bei Izraelyje, neprogresyvios plačiosios masės turėjo pakilti prieš elitą, ir jos tai padarė, pasinaudodamos demokratijos mechanizmais. Tokį pasipriešinimą įžiebė du plataus atgarsio sulaukę įvykiai. Abu susiję su Nukelta į p.20

20 20 Atkelta iš p. 19 Aukščiausiuoju teismu mažiausiai demokratiška atšaka iš trijų aukščiausios valdžios struktūrų: 1963 metų draudimas melstis valstybinėse mokyklose ir 1973-ųjų įstatymas, legalizavęs abortus. Tokiu būdu, keistai persivertus ankstesnėms rinkėjų simpatijoms, respublikonai pelnė religinių perversmininkų palaikymą, o demokratai pradėjo atspindėti pasaulietiškas elito pažiūras. Per pastaruosius rinkimus tik pagal religinius įsitikinimus protestantas, katalikas ar žydas buvo galima geriausiai nuspėti, už ką balsuos rinkėjas. Manau, kad abiejų partijų susiejimas su būtent tokiomis idėjomis susiklostė atsitiktinai. Simpatijos galėjo pasiskirstyti ir atvirkščiai. Tačiau kai galiausiai tarp abiejų partijų įvyko ideologinis pasidalijimas, tiek sekuliaristai, tiek aršiai religingi žmonės tapo svarbiomis abiejų partijų sudedamosiomis dalimis. Juk būtent iš taip nusiteikusių sluoksnių ateina aktyvistai žmonės, kurie išrašinėja čekius, savanoriauja kampanijose, beldžiasi į duris ir rašo adresus ant vokų. Visa tai labai įdomu socialinių mokslų darbuotojams, mėginantiems suprasti šiuolaikinius kultūrinius ir politinius pokyčius. Bet ar šie dalykai turėtų rūpėti ir dar kažkam? Atsakymas būtų taip, jei kam nors rūpi demokratijos ateitis šiuolaikiniame pasaulyje. Plačiai paplitęs požiūris, kad fundamentalizmas kenkia demokratijai, nes jis užkerta kelią nuosaikumui ir norui eiti į kompromisus, o juk pastarieji yra būtinos demokratijos sąlygos. Ką gi, tai tiesa. Tačiau lygiai taip pat svarbu suprasti, kad esama pasauliečių, kurie yra labai panašūs į religinius fundamentalistus ir vieni, ir kiti yra karingi, agresyvūs, nenori kritiškai vertinti savo pažiūrų ir su panieka žvelgia į bet ką, kas yra kitoks, negu jie. H.L.Menckenas buvo ne mažesnis fundamentalistas už Williamą Jenningsą Bryaną (tiesa, Menckenas buvo sąmojingesnis). Yra tokių fundamentalistų, kurie mano, jog religinė tironija jau čia pat, jei viešoje vietoje papuošiama Kalėdų eglutė. Ir yra kitokio pobūdžio fundamentalistų, manančių, kad tauta paskęs moralinėje anarchijoje, jei iš teismo salių pranyks Dešimties Dievo įsakymų atvaizdai. Kalbant paprastai, fundamentalistai yra fanatikai. O fanatikai automatiškai turi vieną pranašumą prieš nuosaikių pažiūrų žmones: jie daugiau neturi ką veikti be savo idėjos fanatikai nemato jokio kito gyvenimo. Tuo tarpu mums rūpi ir daugybė kitų dalykų: šeima, darbas, pomėgiai, ydos. Tačiau mes taip pat privalome būti karingi, kad apgintume tam tikras kertines mūsų civilizacijos ir politinės sistemos vertybes. Mano manymu, labai svarbi užduotis mūsų laikais (ir, ko gero, bet kuriais laikais) yra karingai ginti nuosaikumą. Tai sunki užduotis, bet ji nėra neįmanoma. The First Things, 2008 vasaris vertė Gediminas Sadauskas Bernardinai.lt Naujoji tolerancija Būtų labai svarbu, kad mes, tarsi švilpikai, laikas nuo laiko išlįstume iš savo urvelio ir pasidairytume aplinkui, kad pamatytume, kas vyksta. Jei kas nors dar nepastebėjote, įžengėme į visiškai naują amžių. Modernybės amžius praėjo ir dabar gyvename postmoderniame amžiuje. Jis visiškai kitoks. Jei manai, kad viskas bus kaip buvę, teks baisiai nustebti! Esama vieno dalyko, kurio šiandien mokomi vaikai, ir tas dalykas yra tapęs vyraujančia postmodernių mokymo programų tema. Ar žinote, kokia? Tolerancija! Tolerancija yra tada, kai esi pakantus, pakeliantis ir kantrus su tais, kurių pažiūros ar gyvenimo būdas yra kitokie. Tačiau tolerancija nereiškia, kad toms kitokioms pažiūroms ar gyvenimo būdui privalai pritarti. Kiekvienas krikščionis privalėtų būti tolerantiškas teisinga istorine šio žodžio prasme. Būtent apie ją kalba Biblija himno meilei skyriuje (1 Kor 13): Ji visa pakelia. Kiekvienas krikščionis turėtų būti tolerantiškas. Tačiau jei manote, kad dabartinėse mokyklų programose kalbama būtent apie tokią toleranciją, labai klystat. Apie šį reiškinį neseniai išleistoje knygoje The New Tolerance ( Naujoji tolerancija ) kalba jos autorius Joshas McDowellas. Naujoji tolerancija reiškia štai ką: esi ne tik kantrus, pakeliantis ir pakantus tiems, kurių pažiūros, įpročiai ar gyvenimo būdas yra kitokie, nei tavo, tačiau ir pritari tokioms jų nuostatoms. Negana to, laikaisi pozicijos, kad jų gyvenimo būdas yra lygiai toks pats geras ir teisingas, kaip ir tavo. Todėl būti netolerantiškam tampa neįmanoma, nes tiesiog nebelieka nieko, ko būtų galima netoleruoti. Privalai netgi palaikyti ir skatinti tą kitą gyvenimo būdą, kadangi jis juk visiškai toks pat geras, kaip ir tavasis. Išradome netgi naują postmodernią pilietinę teisę niekam nevalia užgauti mano jausmų. Pavyzdžiui, viena panelė neseniai teismui apskundė savo vidurinę mokyklą, nes toje mokykloje buvo dainuojama patriotinė daina, kurioje būta keleto religinių žodžių. Anot moksleivės, tokie žodžiai žeidžia jos jausmus. Tolerancija yra paskutinė sugedusios visuomenės dorybė. Kai visuomenė yra tapusi tokia amorali, kad rėksmingai ir su pasididžiavimu pažeidinėja visus Dievo įsakymus, ji ima primygtinai reikalauti laikytis vienos vienintelės dorybės toleruoti jos amoralumą. Ji neleis tau smerkti jos veiksmų, laikant juos neteisingais, todėl sukūrė ištisą tikėjimo sistemą, kurioje tokie veiksmai nebėra neteisingi, tad juos darančiųjų nebegalima laikyti nusikaltėliais, niekšais ar blogais žmonėmis. Nusikaltėlis, niekšas ir blogas žmogus esi tu, jeigu juos smerki! Štai kaip ši sistema veikia. Jei apie ateizmą diskutuoji su ateistu, manai, kad tas žmogus klysta, ir kritikuoji jo pažiūras. Tačiau dabar žmogaus nebegalima atskirti nuo jo nuostatų. Jeigu manai, kad vagis yra neteisus ir smerki vagystę, reiškia, kad iš tiesų smerki patį vagį, o ne jo nedorą darbą. Tas pat pasakytina ir apie homoseksualus. Apie tai, ar homoseksualumas yra teisingas ar blogas reiškinys, nebegalima netgi racionaliai diskutuoti. Sparčiai ritamės į nuokalnę. Argi tai svarbu? Taip, svarbu nes kritikuodamas kito žmogaus įsitikinimus ar elgesį, įžeidinėji jo jausmus. Esi netolerantiškas. Demonstruoji jam savo neapykantą, o tai jau neapykantos nusikaltimas. Toks kritikavimas tau gali baigtis teismu ar kalėjimu. Pirmą kartą demokratijos istorijoje gali būti nuteistas ir pasodintas į kalėjimą už savo mintis ir įsitikinimus. Kas žino, koks bus kitas žingsnis? Metas parodyti, jog esame tvirti Jėzuje Kristuje ir turime stuburą. Kol tai padaryti dar galima! The Christian Post, 2007 V 17 vertė Kęstutis Pulokas Mirtini dūmo kerai Šiandien rūkymas visur yra įvarytas į gynybos pozicijas. Netgi tokiose šalyse kaip Prancūzija, kur dar visai neseniai bet kokie mėginimai rūkymą apriboti keldavo juoką. Niekas nebesiginčija dėl mirtinų rūkymo padarinių. Tačiau apsižvalgykite aplink dūmą traukia netgi nepilnamečiai. Kodėl? Aš pati rūkiau dėl vienintelės priežasties norėjau atrodyti kieta. Nežinau, ar iš tiesų taip atrodžiau, tačiau bent jau šitaip jaučiausi. Prisimenu pirmąjį nusipirktą rūkalų pakelį. Jaučiausi kaip nusikaltėlė. Prisidegusi ir užsitraukusi dūmą, vos nesuklupau susisukus galvai. Tai tikrai nebuvo koks netikėtas malonumas kaip, tarkim, pirmą kartą paragavus šokolado. Žinoma, aš ir norėjau jaustis kaip nusikaltėlė. Paauglystėje, kai iš visų pusių supa netikrumas, įvairios krizės ir baimės, rūkymas man buvo tarsi vėliava. Tai buvo maišto prieš valdžią pirmiausia tėvus veiksmas. Rūkymu demonstravau nebijanti rizikos, demonstravau, kad esu savarankiška, kad man nereikalinga globa. Anksčiau, kol rūkymo žala sveikatai dar nebuvo patvirtinta, vaikai rūkyti, ko gero, pradėdavo todėl, kad matė, jog taip elgiasi jų tėvai. Tai reiškė, kad rūkydamas galėjai laikyti save suaugusiuoju. Tačiau manau, kad ir tada rūkymas buvo kietumo požymis. Žinoma, rūkymas atlieka ir socialinės atramos funkciją. Kai stoviniuodavau šalia mokyklos viena, jausdavausi visiškai pažeidžiama, o traukdama cigaretę, pasitikėdavau savimi ir turėdavau ką veikti. Būta milžiniško skirtumo! Vaikinai rūkydami įrodinėja savo vyriškumą ir jėgą. Ir visai nesvarbu, kad rūkyti iš tiesų jie pradeda kaip tik todėl, nes jaučiasi per silpni, kad pajėgtų tam atsispirti. Poreikio būti kietam nederėtų sumenkinti. Elgiesi taip, nes tai būtina, norint išgyventi ir įsitvirtinti. Žinoma, bėda ta, kad savo kietumą įrodinėdamas rūkymu tampi nuo jo pavojingai priklausomas. D. James Kennedy Malindi Corbel Knygoje The Tipping Point Malcolmas Gladwellas tvirtina, jog bendraamžių kietais laikomi paaugliai labai dažnai būna rūkantys, tad kiti ima juos mėgdžioti. Kitaip tariant, tikrai kieti vaikiai kurie traukia bendraamžius ir yra populiarūs dažnai yra rūkantys. Šitokiu būdu jie tampa savotiška jungiamąja rūkymo ir kietumo grandimi. Tai mane privertė pasukti galvą: ar aš buvau kieta asmenybė, kuri rūkė, ar buvau tiesiog norinti kieta atrodyti rūkalė? Bet kuriuo atveju, šios teorijos bėda ta, kad ji visiškai nepaaiškina, kodėl tikrai kieti paaugliai pradeda rūkyti. Manyčiau, kad čia labai svarbus faktorius būtų ir tai, kad rūkymas kažkuriuo būdu siejasi su seksualumu. Kalbu tiesiog apie patį fizinį rūkymo aktą, patį jo mostą. Įtrauki ir išputi. Aplink nuspalvindami aplinką draikosi ir rangosi dūmai. Tai taip patogu. Be jokios abejonės, kuriant, skleidžiant ir propaguojant rūkymo įvaizdį, itin prisidėjo Holivudas. Nuo Humphrey Bogarto ir Džeimso Bondo iki Sharon Stone, cigaretė nuolat būdavo viena mėgstamiausių kino butaforijų. Ar draudimais rūkyti galima sumažinti rūkančių jaunuolių skaičių? Vargu bau. Šitaip gydomas simptomas, o ne priežastis. Iš tiesų, kuo labiau rūkymas bus laikomas tabu, tuo patrauklesnis jis taps. Blogi dalykai visada vilioja. Tai ir yra problema. Jei visa prieš rūkymą nukreipta kampanija apsiriboja vien nikotino žalos vaizdavimu ir rūkymo vietų ribojimu, rūkyti, ko gero, ir toliau atrodys kieta. Tikrasis uždavinys yra įtikinti vaikus o ir suaugusiuosius, kad rūkymas yra blogai. Blogai ne gėrio ir blogio sankirtos kontekste. Blogai, nes tiesiog kelia pasibjaurėjimą rūkančiuoju. Šitokio suvokimo galima pasiekti tik tada, kai rūkymas siejamas su kažkuo, kas yra itin nekieta. Man šiuo atžvilgiu labai padeda tai, kad kiekvieną dieną, skubėdama į metro, praeinu pro sankryžos kampe stovintį barą ir matau, kokie žmonės jau nuo pat ryto ten siurbia alų, įsikandę nuorūką. International Herald Tribune, 2007 VI 29 vertė Kęstutis Pulokas

21 21 PASAULIO NAUJIENOS Brazilijos valdžia atsiprašo diktatūros aukų Brazilijos valdžia oficialiai atsiprašė dar keleto nukentėjusiųjų nuo m. šalyje siautėjusios diktatūros. Atsiprašymo sulaukė ir metodistų kunigas Fredas Morrisas. Dėl artimų ryšių su Romos katalikų bažnyčios arkivyskupu Domu Helderiu Câmara, griežtu Brazilijos karinės diktatūros kritiku, amerikietis žurnalistas bei metodistų misionierius Fredas Morrisas 1974 m. buvo Brazilijos kariškių pagrobtas ir 17 dienų kalinamas bei žiauriai kankinamas, o tada išvarytas iš šalies. Šių metų rugsėjį Fredas Morissas, kuriam dabar septyniasdešimt penkeri, buvo Brazilijos Teisingumo ministerijos Amnestijos komisijos oficialiai pakviestas sugrįžti. Per oficialią ceremoniją, kurioje dalyvavo Brazilijos vyriausybės atstovai bei bažnyčių vadovai, Fredo Morriso ir dar keleto diktatūros aukų buvo viešai atsiprašyta ir paprašyta atleidimo. Pasak Morriso, jį ypač sujaudino Brazilijos metodistų bažnyčios vyskupo atsiprašymas, kad 1974 m. bažnyčia neatėjo jam į pagalbą. Atsiprašiusi diktatūros aukų, Brazilijos vyriausybė išmokėjo joms gausią kompensaciją ir skyrė nuolatinę pensiją. Fredas Morrisas šiuo metu toliau tarnauja misionieriumi Lotynų Amerikoje, šį mėnesį iš Panamos jis persikrausto į Nikaragvą. Ten jis rūpinsis aplinkosaugos lavinimo mokomosios medžiagos rengimu sekmadieninių mokyklų mokiniams. The Christian Century, Rusijoje atgimsta stalinizmas Rusijoje auga susidomėjimas Stalinu. Užuot baisėjęsi sovietmečio žiaurumais, rusai bando juos pateisinti. Negailestingo vado įvaizdis itin patrauklus jaunimui. Rusijos krikščionims tai kelia nerimą. Spalio pradžioje Maskvoje surengta konferencija Apie dvasinę rezistenciją bažnyčioje ir visuomenėje, kurioje mėginta šią problemą gvildenti. Vienas pranešėjų dabartinės Rusijos padėtį palygino su Vokietija po Antro pasaulinio karo. Jis pažymėjo, kad Stalino kulto atgimimo priežastys glūdi tame, jog Rusijoje šio blogio šaknis nebuvo išrauta, rusai, skirtingai nuo karą pralaimėjusių vokiečių, dėl šio savo valstybės etapo niekada neatgailavo. Pasak kitos pranešėjos, kurios šeima nukentėjo nuo sovietinės valdžios represijų, šiandien baisiausia ne tiek didelės visuomenės dalies nostalgija sovietmečiui, o tai, kad mokykliniuose vadovėliuose Stalino nusikaltimus stengiamasi pateisinti. Kai kurie konferencijos dalyviai teigė, jog Rusijos ortodoksų bažnyčiai derėtų aktyviau spręsti šią problemą. Vis dėlto, vienas iš pranešėjų pabrėžė, kad pati Rusijos ortodoksų bažnyčia yra šios problemos dalis, nes iki šiol puoselėja tėvelio caro idėją. Pasak pranešėjo, tai dar vienas istorinės atminties praradimo ir dvasinio susipratimo trūkumo požymis. pagal WindowonEurasia Pasaulio Liuteronų Sąjunga sveikina buvusį Suomijos prezidentą M.Ahtisaarį gavus 2008 m. Nobelio Taikos premiją Norvegijos Nobelio komitetas Osle spalio 10 d. paskelbė, kad šių metų Nobelio Taikos premijos laureatas buvęs Suomijos prezidentas Marttis Ahtisaaris (g.1937 Vipuryje, dabar Vyborgas, Rusija). Tarnaudamas diplomatinėje tarnyboje, M.Ahtisaaris keletą dešimtmečių padėjo spręsti karinius konfliktus skirtinguose žemynuose, buvo Jungtinių Tautų pasiuntinys įvairiose derybose, įsteigė Krizių valdymo iniciatyvos centrą. Pasaulio Liuteronų Sąjungos generalinis sekretorius kun.dr. Ishmaelis Noko paskelbė pareiškimą, kad PLS džiaugiasi ilgus metus trunkančiais vertingais kontaktais su M.Ahtisaariu. Ypatingu laimėjimu I. Noko pavadino M.Ahtisaario indėlį, siekiant Namibijos, Kosovo bei Indonezijos Ačio provincijos nepriklausomybės. Pranešime prisiminta ir 2007 m. gegužę Lunde (Švedija) vykusi PLS tarybos konferencija, kurios pagrindiniame pranešime buvęs Suomijos prezidentas suformulavo šešis svarbiausius Europos iššūkius: vienovė įvairovėje, demokratija, ekonominiai pasiekimai, socialinės bei ekonominės nelygybės mažinimas, švietimas ir tarpreliginis susikalbėjimas. Būdamas Suomijos prezidentu Ahtisaaris įtraukė savo valstybę į aktyvų ir konstruktyvų dalyvavimą pasaulio įvykiuose... Todėl mūsų sveikinimai skirti ne tik asmeniškai M.Ahtisaariui, bet ir visai suomių tautai, konstatavo I.Noko. pagal Lutheran World Information Naujuoju Šlėzvigo-Holšteino regiono vyskupu išrinktas kun. Gerhardas Ulrichas Liepos 12 d. Šlėzvigo katedroje (Vokietija) Šiaurės Elbės Bažnyčios Sinodo delegatai išrinko naują Šlėzvigo ir Holšteino regiono vyskupą. Surinkęs 77 iš 136 balsų, vyskupu tapo57 metų kun. Gerhardas Ulrichas. Jo varžovas kun. Horstas Gorskis, Hamburgo Altonos rajono dekanas, surinko 56 balsus; trys sinodalai susilaikė. Diskusijų buvo sukėlęs pastarojo kandidato homoseksualumas, tačiau Bažnyčios vadovų vertinimu šis aspektas rinkimuose esminio vaidmens nesuvaidino. G.Ulrichas, kuris nuo 1996 m. buvo Angelno dekanas, naująją tarnystę pradėjo spalio 1-ąją, jis pakeitė kadenciją baigusį vyskupą dr. Hansą Christianą Knuthą. Naujasis vyskupas gimė 1951 m. Hamburge, 1972 m. pradėjo germanistikos, teatrologijos ir vaidybos meno studijas Hamburge m. jis pakeitė sprendimą ir ėmė studijuoti teologiją. Po egzaminų ir vikariato 1981 m. G.Ulrichas buvo ordinuotas ir iki 1986 m. kunigavo įvairiose parapijose m. jis buvo vikarų rengimo mentorius Šlėzvigo regione. Nuo 1991 m. iki 1996 m. Ulrichas ėjo direktoriaus pareigas Šiaurės Elbės Bažnyčios pamokslininkų ir studijų seminarijoje Prece. G.Ulrichas yra vedęs, turi keturis vaikus. Nuo spalio 1-osios pasikeitė Šiaurės Elbės Bažnyčios vadovavimo struktūra. Dabar vietoj trijų vyskupijų yra dvi. Vyskupas Ulrichas Šlėzvige atsakingas už Šlėzvigo ir Holšteino regioną - taigi už visą Šiaurės Elbės Bažnyčią, įskaitant federalinės žemės sostinę Kylį, o vyskupė Maria Jepsen vadovauja Hamburgo- Liubeko regionui. Šiaurės Elbės evangelikų liuteronų bažnyčia vienija narių ir nuo 1977 m. priklauso Pasaulio Liuteronų Sąjungai. pagal Lutheran World Information Tarptautinis simpoziumas Norvegijoje: bažnyčių atstovai reikalauja imtis konkrečių priemonių neturtingųjų teisėms apginti Valstybių, bažnyčių ir įvairių visuomenės organizacijų bei Jungtinių Tautų Organizacijos atstovai, juristai spalio d. Osle rinkosi į tarptautinį simpoziumą, skirtą neteisingam užsienio įsiskolinimui. Renginį organizavo Pasaulio Liuteronų Sąjunga, Švedijos Bažnyčia ir Norvegijos diakoninės pagalbos organizacija Norwegian Church Aid. Simpoziumo, kurį remia ir Norvegijos užsienio reikalų ministerija, tikslas apibrėžti tinkamus teisinius valstybės skolų ir jų padarinių žmogaus raidai principus. Tarp dalyvių buvo ir PLS prezidentas vyskupas Markas S. Hansonas, ir PLS generalinis sekretorius kun. dr. Ishmaelis Noko. Organizatoriai atkreipė dėmesį į tai, kad užsienio skolos pažeidžia milijonų žmonių teises ir orumą, ypač skurdžiose šalyse, kadangi pasaulio mastu trūksta pastangų, sprendžiant sistemos sukeltas problemas ir prieštaravimus, kylančius teikiant paskolas ir praktiškai tvarkant įsiskolinimus. Tiesa, esama ir padrąsinančių išimčių. Pirmiausia tai Norvegijos vyriausybės 2006 m. priimtas sprendimas panaikinti skolas penkioms Afrikos ir Pietų Amerikos šalims, taip pat tyrimų komisijos įkūrimas Ekvadore 2007 m. Pastaroji komisija tikrina teisinius, politinius ir socialinius faktorius, lėmusius neteisingų įsiskolinimų susikaupimą šalyje. Neturtingos šalys tikisi, kad Oslo simpoziumas praneš pasauliui apie šios paskolos naštą ir padės suprasti, kad nepakenčiamos užsienio skolos... skurdžioms šalims atima gyvybingumą, Pasaulio Liuteronų Sąjungos informacijos agentūrai paaiškino vyskupė Victoria Cortez Rodriguez, PLS viceprezidentė Lotynų Amerikos ir Karibų regionams. Nuo 2004 m. PLS priklausančios Lotynų Amerikos Bažnyčios finansuoja advokatavimo programą, kuri aiškinasi užsienio skolų Lotynų Amerikoje ir Karibuose neteisėtumą. Kaip teigė simpoziume dalyvavęs Ekvadoro ekonomikos ministras Ricardo Patiño, nuo 1976 m. iki 2006 m. šalies skolos nuo 1,175 milijardo dolerių išaugo iki 14,25 milijardo. Tyrimas parodė, kad tik 17 procentų šios sumos buvo investuota visuomenės poreikiams. Norvegijos Aplinkos apsaugos ministras Erikas Solheimas pripažino, kad diskusija apie nepakenčiamą ir neteisėtą įsiskolinimą yra svarbi ateityje užtikrinant atsakingesnę paskolų teikimo praktiką ir siekiant išvengti naujos skolų krizės. pagal Lutheran World Information Sekuliarizacija didžiulis iššūkis Danijos ev. liuteronų bažnyčiai Didelis iššūkis Danijos evangelikų liuteronų bažnyčiai, kuriai priklauso 82 proc. šalies gyventojų, yra visuomenės sekuliarizacija ir iš to kylantis religinių vertybių, tradicijų ir ritualų praradimas, teigia vyskupė Elisabeth Dons Christensen iš Jutlandijos. Greifsvalde rugsėjį vykusioje Pasaulio Liuteronų Sąjungos bažnyčių vadovų konferencijoje Dons Christensen pabrėžė, kad ir taip augantis visuomenės abejingumas bažnytiniams klausimams dar didės. Todėl labai svarbu sutikti žmogų ten, kur jis yra. Mūsų nariai ir mes turime įleisti tvirtas tikėjimo šaknis. Čia turime rasti ramybę, nes tik ramybėje gausime jėgų sutikti žmogų ten, kur jis yra, konstatavo Dons Christensen. Labai svarbus yra darbas su vaikais ir jaunimu, kad kiek galima anksčiau perduotume krikščioniškas vertybes ir religines žinias. Šiems iššūkiams atremti reikia sugebėjimo aiškiai ir paprastais žodžiais papasakoti apie krikščioniškąjį tikėjimą. Į tai turi būti atkreiptas dėmesys, mokslinant kunigus. pagal Lutheran World Information parengė Vilija Ulienė ir Kęstutis Pulokas

22 22 Kviečiame tapti LEBMS nariais Knygos apie Mažąją Lietuvą 2007 m. Versus aureus leidykla išleido Editos Barauskienės 456 psl. istorinį romaną apie pirmosios lietuviškos knygos sudarytoją ir autorių Martyną Mažvydą Žodį, nekrisk ant akmens. Kadangi duomenų apie Mažvydą iki jo įstojimo į Karaliaučiaus universitetą iki šiol nesurasta, rašytoja pasirinko romano žanrą, kuris leidžia pasinaudoti vaizdžiu žodžiu, protinga fantazija, intuicija, tautosaka, dialoguose - pietų žemaičių tarme. Drąsos rašyti apie pirmosios lietuviškos knygos autorių jai suteikė meilė gimtajam kraštui bei garsiems Lietuvos žmonėms. Taip pat pateikiama istorinių žinių apie Vilnių, kitus Lietuvos miestelius, Abraomą Kulvietį, Martyną Liuterį, marą, istorinių faktų. Visa tai apipinama gražiais lietuviškos gamtos meniniais vaizdais, liaudiškais posakiais ir patarlėmis m. pasirodė 226 psl. knyga (II papildytas ir pataisytas leid.) Prisiminimai ir kūryba. Priekulė [sudarė Edita Barauskienė, Janina Liškienė], kurioje žymaus lietuvininko Endriaus Karaliaus ( ), poeto Vytauto Karaliaus tėvo, surinkti ir užrašyti prisiminimai, legendos, apsakymai; buvusių mokinių prisiminimai apie Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinę mokyklą; buvusių ir esančių priekuliškių prozos ir poezijos dalis, katalikų kunigo Antano Šimkaus surinktos smulkiosios tautosakos žiupsnelis Eglės leidyklos Klaipėdoje išleista dvyliktoji Bernardo Aleknavičiaus knyga Adomas Brakas Vydūno dvasios pakylėtasis. 167 psl. leidinys skiriamas praėjusiai Adomo Brako ( ) gimimo 120-ies metų sukakčiai, nepretenduoja į išsamią jo biografiją ar daugiabriaunės veiklos analizę. Šitoje apybraižoje pateikiami tik jį pažinojusių asmenų prisiminimai ir trumpa jo darbų apžvalga. Pateiktoje medžiagoje išryškėjus A. Brako charakterio bruožams, jie bandyti apibendrinti. Leidinys iliustruotas jo paties kūrinių reprodukcijomis. Ši apybraiža nėra mokslinė studija, nes skiriama plačiam skaitytojų ratui. Tikėtina, kad ateityje atsiras mokslininkų, kurie dar tyrinės A. Brako gyvenimą bei jo kūrybos palikimą. Todėl ir šita knygutė pasitarnaus ateičiai m. Klaipėdos universiteto leidykla išleido 2006 m. balandžio 6 d. mokslinės konferencijos 166 psl. gausiai iliustruotą straipsnių rinkinį Klaipėdos krašto istorijos ir kultūros atodangos : Klaipėdos krašto visuomenės veikėjui dailininkui Adomui Brakui atminti [sudarytojos Kristina Jokubavičienė, Silva Pocytė]. Knygoje publikuojami moksliniai straipsniai, šaltinių tyrinėjimai, atsiminimai apie Klaipėdos krašto kultūros ir visuomenės veikėją, vienintelį profesionalų dailininką lietuvininką Adomą Braką ( ) m. pabaigoje pasirodė Kaune V. Dobrovolsko firmos Lameta išleista knygelė Martynas Purvinas. Bibliografinė rodyklė ( ). Joje pateikta autoriaus biografija ir pirmą kartą gausi spausdintų darbų bibliografija: 1. knygos; 2. moksliniai straipsniai: kraštovaizdžio analizė, liaudies architektūra, Mažosios Lietuvos kultūros paveldas, urbanistika ir architektūra; 3. enciklopedijų straipsniai; 4. mokslo populiarinimo straipsniai: Mažosios Lietuvos kultūros paveldas, liaudies architektūra, architektūra ir urbanistika, kraštovaizdžio architektūra; 5. publicistika: Mažoji Lietuva; architektūros ir urbanistikos problemos; aktualijos. Bibliografiją sudarė pats Martynas Purvinas ir Marija Purvinienė. Joje 2335 pozicijos (iš jų 5 knygos) pagal chronologiją m. Vilniuje MELI išleido 286 psl. dar vieną akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygą jo gausių kalbos tyrimų grandinėje Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą. Kaip lituanistui kalbininkui, autoriui labiausiai rūpėjo tos lietuvių kultūros sritys, kurios susijusios su kalba ir jos apraiškomis (literatūra ir kt.), apskritai su filologija bei humanitarine sfera. Pasirinktas chronologinis dėstymo būdas. Rūpimus dalykus stengtasi išryškinti per Mažosios Lietuvos istoriją, nes su šio krašto praeitimi (ir dabartimi!) mažai susipažinę ne tik paprasti Lietuvos gyventojai, bet ir daugelis išsilavinusių žmonių. Stengtasi pateikti kuo daugiau faktų, kad iš jų skaitytojas pajustų, kas yra lietuviams Mažoji Lietuva. Knyga skiriama įvairaus amžiaus bei išsilavinimo skaitytojams m. pasirodė Aldonos Balsevičienės 236 psl. knyga Juodojo Kranto žmonės, išleista Klaipėdos leidyklos Vėjasparnis. Autorė, beveik visą gyvenimą gyvenusi Juodkrantėje, savo autobiografinėje knygoje įtaigiai ir su didele meile aprašo daugelį Juodkrantės ir Kuršių nerijos žmonių, jų svajas bei mintis, likimus. Čia galima rasti linksmų ir liūdnų, žymių ir nelabai, rimtų ir nelabai rimtų Juodkrantės žmonių kasdienio gyvenimo akimirkų. Tekstuose dažnai persipina siužetinės linijos, veikėjai, nuotaikos, vertinimai. Vyrauja nepagražinta tikrovė su vaizdingomis kasdienio juodkrantiškių gyvenimo detalėmis, gausu pasikartojimų, pateikti to paties įvykio skirtingi vertinimai. A. Balsevičienė atvirai rašo ką ir kaip tuo metu jaučia ar galvoja m. rugpjūčio mėnesį pasirodė Pagėgių krašto kultūros draugijos Sandūra 86 psl. žurnalo Rambynas pirmasis numeris. Jis skirtas Martyno Jankaus 150-osioms gimimo metinėms. Žurnalas išleistas vykdant projektą Baltųjų gandrų apsauga Rambyno regioniniame parke, ugdant gyventojų aplinkosauginį sąmoningumą ir telkiant kaimo bendruomenes, kurio rėmėjai yra Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programa, LR Aplinkos ministerija ir Rambyno regioninio parko direkcija. Beje, jau antrus metus tokiu pačiu pavadinimu Rambyno regioninio parko direkcijos yra leidžiamas dukart per metus laikraštėlis Rambynas. parengė Birutė Žemaitaitytė Norime nuoširdžiai paprašyti kiekvieną iš jūsų paraginti savo parapijų muzikos mylėtojus evangeliškų bažnyčių narius stoti į Lietuvos evangeliškosios bažnytinės muzikos sandraugą. Taip padėsime vieni kitiems ir palaikysime savo mintimis, žodžiais ir darbais, suvienysime jėgas bendram tikslui Evangelijos skelbimui per muziką ir Dievo Žodį! Kodėl Jums yra naudinga tapti LEBMS nariu? Kas gali tapti LEBM Sandraugos nariais? Manau, šie klausimai yra labai svarbūs ir įdomūs kiekvienam tiek priklausančiam LEBMS, tiek ir būsimajam nariui. Visų pirma, LEBMS nariu gali tapti visi evangeliškų (ev. liuteronų, ev. reformatų, ev. baptistų) bažnyčių nariai, mylintys bažnytinę muziką (kunigai, diakonai, teol. studentai, vaikų, jaunimo, bei suaugusių chorų ir pučiamųjų orkestrų vadovai, vargonininkai, choristai bei instrumentalistai, taip pat ir kitų specialybių parapijiečiai, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų atstovai). Vis dėlto pastarųjų metų praktika rodo, kad mūsų parapijose muzikine veikla užsiima ne vien evangeliškųjų bažnyčių nariai, todėl siekdami platesnio ekumeniškumo, mielai laukiame ir kitų konfesijų atstovų, mylinčių bei aktyviai propaguojančių evangelišką bažnytinę muziką Lietuvoje. LEBMS narių privilegijos: Nuolatinė informacija apie visus LEBMS renginius ir projektus elektroniniu arba įprastu paštu. Renkama ir tikslinama bažnyčiose muzikinį darbą dirbančių žmonių duomenų bazė, iš kurios visada galite gauti informaciją apie visų ev. bažnyčių muzikinę veiklą. LEBMS metraštis visuotinio susirinkimo metu LEBMS nariams nemokamai, visiems kitiems už atitinkamą kainą. Kasmet leidžiamą bažnytinės muzikos literatūrą (choro sąsiuviniai, kt. muzikinė literatūra) LEBMS nariai gali įsigyti su didele nuolaida. Kiekvienas LEBMS narys turi galimybę vykti į LEBMS finansuojamus bažnytinės muzikos kursus, seminarus ar bažnytinės muzikos praktiką užsienyje, apie kuriuos informuojame paprastu ar elektroniniu paštu. Kandidatūra pateikiama ir svarstoma LEBMS valdyboje. Kiekvienas narys yra kviečiamas už simbolinį mokestį dalyvauti vasaros giedojimo ir vargonavimo bei pučiamųjų instrumentų seminaruose, kuriuos veda kvalifikuoti bažnytinės muzikos specialistai iš užsienio bei Lietuvos. Sandraugos nariams pagal kilometražą yra kompensuojamos kelionės išlaidos. Kiekvienas choras, kurio vadovas bei giedotojai yra LEBMS nariai, turi teisę gauti paramą kelionėms ar koncertiniams projektams, pateikus prašymą LEBMS valdybai. Kiekvienas Sandraugos narys gali siūlyti savo kūrybines paslaugas, sudarant autorinę sutartį, pvz.: natų teksto surinkimas Finale programa leidžiamam chorų sąsiuviniui, tekstų vertimas anglų,vokiečių kalbomis (giesmės, straipsniai, mokomoji medžiaga) gido darbas atvykstančioms chorų grupėms, grupių kuravimas, vertėjavimas koncertų metu. muzikinių renginių režisavimas ir jų vedimas. Kiekvienas LEBMS narys, gyvenantis Klaipėdoje ar gretimose apylinkėse, yra laukiamas LEBMS kameriniame jaunimo chore Cantate Domino, kuris reprezentuoja LEBMS veiklą Lietuvoje ir užsienyje. Kiekvienas Sandraugos narys turi teisę naudotis LEBMS bažnytinės muzikos biblioteka, kuri šiuo metu kaupiama LE- BMS biure Klaipėdos ev. liuteronų bažnyčioje (Pylimo g. 2). Norintys įsigyti giesmynus bei vargonų knygas instrumentams, galite kreiptis į LEBMS biurą. Kiekvienas Sandraugos narys turi teisę naudotis LEBMS gautais pučiamaisiais instrumentais, kurie lieka LEBMS nuosavybė. Prašymą reikia pateikti LEBMS valdybai. Kiekvienas Sandraugos narys turi teisę gauti paramą privačioms vargonų pamokoms pas kvalifikuotą vargonininką, ruošiantis studijuoti toliau bažnytinę muziką ar atlikti bažnytinės muzikos praktiką Vokietijoje. Prašymas iš anksto turi būti pateikiamas ir aptariamas LEBMS valdyboje. Iš kiekvieno Sandraugos nario laukiama straipsnių apie muzikinius renginius jų bažnyčiose. Kiekvienu jums rūpimu bažnytinės muzikos klausimu prašome kreiptis į LEBMS biuro darbuotojas, kurios visada pasiruošusios jums padėti. Visuomet laukiame jūsų pasiūlymų ir bendradarbiavimo! Stojant į Sandraugą, reikia gerai susipažinti su LEBMS įstatais, su organizacijos tikslais ir uždaviniais, įsigilinti, suprasti juos ir kartu pasiryžti bendram darbui. Stojamasis mokestis 5 Lt. Metinis mokestis studentui 20 Lt, dirbančiam asmeniui - 40 Lt. LEBMS valdybos vardu Laura Matuzaitė-Kairienė

23 23 Food for Life nauja Pasaulio Liuteronų Sąjungos kulinarijos knyga Food for Life. Recipes and Stories on the Right to Food ( Maistas gyvenimui. Receptai ir pasakojimai apie teisę į maistą ) tokiu pavadinimu 2008 m. liepą anglų kalba pasirodė Pasaulio Liuteronų Sąjungos (PLS) kulinarijos knyga. Joje yra per 100 receptų, maldų prie stalo ir istorijų iš 22 valstybių, kuriose veikia Pasaulio Liuteronų Sąjungos misijų skyriai. Skaitytojas galės sužinoti apie vietinių tautų kasdieninę kovą dėl maisto ir išgyvenimo. Daugelyje kultūrų valgymo tikslas ir prasmė toli gražu nėra tik alkiui numalšinti, energijai papildyti ir kūnui pamaitinti, - įžanginiame žodyje rašo PLS gen. Sekretorius, kunigas dr. Ishmael Noko. Patiekalai pristatyti keturiuose skyriuose, kurie orientuoti į ūkininkų metų ciklus, religines šventes, svarbius žmogaus gyvenimo įvykius ir kasdienybę. Originalūs receptai pritaikyti tarptautiniam naudojimui, nepažįstamos sudedamosios dalys išsamiai aprašytos. Šią PLS kulinarijos knygą už 15 eurų (plius pašto mokestis) galima įsigyti šiuo adresu: Lutherischer Weltbund Colette Muanda Fax: +41/ cmu@lutheranworld.org Informacija norintiems, kad jūsų vaikai ar vaikaičiai lankytų evangelikų liuteronų tikybos pamokas. Būtina žinoti: LR įstatymai tradicinėms religinėms bendruomenėms suteikia teisę bendrojo lavinimo mokyklose rinktis ir lankyti savo konfesijos tikybos pamokas. Dorovinį ugdymą mokiniui iki 14 metų parenka tėvai; sulaukęs 14 metų amžiaus mokinys dorovinį ugdymą renkasi pats savo nuožiūra tikybą arba etiką. Jei norite, kad vaikai lankytų evangelikų liuteronų tikybos pamokas, dorovinio ugdymo pasirinkimo anketoje (jei nėra įrašyta), nurodykite evangelikų liuteronų tikyba. LBSD Generalinė asamblėja Lietuvos Biblijos skaitymo draugija kviečia į kasmetinę Generalinę asamblėją! Asamblėja vyks Vilniuje gruodžio 6 d. nuo val. (Basanavičiaus g. 16/5 121). Daugiau informacijos apie LBSD ieškokite draugijos interneto svetainėje: Tinklapyje rasite kasdienį Biblijos skaitymo planelį, diskusijų forumą, informaciją apie numatomus renginius. LBSD kviečia įsijungti į šios ekumeninės draugijos veiklą! Parapijų interneto svetainės Pernai rudenį pradėjo veikti Šilutės ir Vanagų ev. liuteronų parapijų (kun. Remigijus Šemeklis) interneto svetainės: Sektinas pavyzdys ir kitoms parapijoms! Beje, kitos parapijos galėtų pasinaudoti ir tuo pačiu domenu. Nuo rugpjūčio veikia Jurbarko ev. liuteronų parapijos (kun. Mindaugas Kairys) interneto svetainė: Ketvirtus metus veikiančią Vilniaus ev. liuteronų parapijos svetainę rasite: LELB naujienų bei kitos informacijos rasti galite kun.dr. Dariaus Petkūno administruojamoje svetainėje: Ziono Evangelikų Liuteronų Bažnyčia Bažnyčios adresas: 9000 S. Menard Avenue, Oak Lawn, Illinois 60453, USA. kun. Valdas Aušra, klebonas. Telefonai: raštinės +(708) ; kunigo namų +(773) , mobilus +(773) ; faksas +(708) ; el. paštas: zionlithlutheran@aol.com. Pamaldos: kiekvieną sekmadienį: 9.30 val. ryto pamaldos anglų kalba; val. ryto pamaldos lietuvių kalba; 10:30 Biblijos studijos anglų kalba ir konfirmantų užsiėmimai (pakaičiui - vieną sekmadienį studijos, kitą konfirmantai); 13:00 Dvasinio ugdymo ir augimo grupės užsiėmimas lietuviams (parapijiečiams ir ne); Pamaldos vokiečių kalba nereguliariai, iš anksto nutarus val. ryto. Sekmadieninė mokykla: anglų kalba 9.30 val. ryto; lietuvių kalba val. ryto. Biblijos valandėlės: anglų kalba sekmadieniais, išskyrus ketvirtą mėnesio sekmadienį, 9 val. ryto; lietuvių kalba kiekvieną trečiadienį 11 val. ryto. Antrą mėnesio šeštadienį val. Rūtos moterų draugijos susirinkimas/ kavutė. Raštinės darbo laikas: nuo 9 val. ryto iki 3 val. po pietų, nuo antradienio iki penktadienio. Lietuviškas vaikų darželis Spindulėlis dirba nuo 7 val. ryto iki 6 val. vakaro darbo dienomis, tel. + (708) Išeivijos bendruomenė Vokietijoje kviečia! Mieli evangelikai Lietuvoje, dažnoje giminėje yra išeivių, gyvenančių Vokietijoje. Norėdami visus lietuviškai kalbančius evangelikus, išsibarsčiusius Vokietijoje, pakviesti į pamaldas, prašome jūsų pagalbos. Galėtumėte mums perduoti jūsų giminaičių ar pažįstamų pavardes, vardus ir adresus. Šią informaciją galite perduoti per savo kunigus arba kreipkitės tiesiogiai: Valdas Jelis Ričardas Baliulis Corbacher Str. 23 Ohlendiekskamp 9 D Hagen D Hamburg Tel.: , Tel.: El. paštas: vajelis@aol.com Dėkodamas ir sveikindamas iš Vokietijos, kun. Valdas Žielys

24 m. įkurta Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija yra pasaulietinė, nekonfesinė, nepolitinė dorovinio ir kultūrinio tobulinimosi organizacija, siekianti priminti per pastaruosius 500 metų reformacijos propaguotas humanistines švietimo, tautiškumo bei tolerancijos idėjas ir apmąstyti jų gyvybingumą bei prasmę šiandieninėje modernioje, tačiau dažnai išskirtinių materialinio komforto vertybių tesiekiančioje, susipriešinusioje visuomenėje. Draugijos naujienas bei skelbimus rasite interneto svetainėje: Kas nukals liuteronišką kryžių? Tradiciniai evangelikų liuteronų ir Romos katalikų antkapių kryžiai yra skirtingi. Pasirenkant kaltinį kryžiaus modelį, būtina, kad jis atitiktų tradicinio kryžiaus reikalavimus. Meistras negali pernelyg nukrypti nuo per šimtmečius Lietuvoje susiformavusios tradicinės ikonografijos. Evaldas Kapčius, kalvis, restauratorius, nuo 1992 m. LTS narys, rengia personalines parodas m. surengta paroda kartu su Michaelu Kinghornu Brave new world, sukurtos trys TV laidos. Suteikta nacionalinė stipendija, įvertinus nuveiktus darbus. Tel.: ; El. paštas: kapcius@takas.lt ; Tinklapis: Vyr.redaktorius - vyskupas Mindaugas Sabutis Redaktorius - Kęstutis Pulokas Redakcinė komisija: kun. Remigijus Šemeklis, kun. Mindaugas Dikšaitis, kun. Virginijus Kelertas, kun. dr. Darius Petkūnas, kun. Ričardas Dokšas. Maketuotoja: Rita Armonienė Redakcijos adresas: Vokiečių g. 20, LT Vilnius; el.paštas: lekelias@gmail.com Kelias leidžiamas ir platinamas už aukas. Leidinio rėmėjai: Pasaulio Liuteronų Sąjunga, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorija, Išeivijos ev. liuteronų parapijos Šiaurės Amerikoje. Savo aukomis leidinį galite paremti pervesdami lėšas į Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos sąskaitą SEB Vilniaus banke, Tauragės filiale, banko kodas 70440, sąskaitos Nr. LT , valiutinė sąskaita: credit to AB SEB Vilniaus bankas, branch in Tauragė, SWIFT - CBVI LT 2X, Acc. No. IBAN LT Tiražas 1000 egz.