ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GALIMYBĖS KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE

Transkriptas

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDRA IEVA VESTERTIENĖ ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GALIMYBĖS KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE Magistro baigiamasis darbas Darbo vadovas: Prof. dr. Algirdas Januškevičius KAUNAS, 2017

2 DARBAS ATLIKTAS GYVŪNŲ VEISIMO IR MITYBOS KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas: ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GAGIMYBĖS KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE Yra atliktas mano paties: 1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje: 2. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą. Ieva Vestertienė (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Ieva Vestertienė (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO Darbe pateikiami atskirų rūšių gyvūnų šalutinių produktų cheminės sudėties rodikliai, jų vertė panaudojant kompanijos gyvūnų šėrime. Darbas parašytas savarankiškai, panaudoti tyrimų metu gauti rezultatai. Darbą siūlau viešam gynimui. Algirdas Januškevičius (data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE Vida Juozaitienė (aprobacijos data) (katedros vedėjo/jos vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS Magistro baigiamojo darbo recenzentas (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) parašas) (vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data) (gynimo komisijos sekretorės (-riaus) vardas, pavardė) (parašas) 2

3 TURINYS SANTRAUKA.5 SUMMARY..7 ĮVADAS LITERATŪROS APŽVALGA Šuo - mėsėdis gyvūnas Šuns virškinamojo trakto ypatumai Šunų šėrimo ypatumai Šalutiniai gyvūniniai produktai šunų ėdaluose TYRIMO METODIKA IR METODAI Tyrimų atlikimo laikas ir vieta Tyrimų metodikos Bandymo schema REZULTATAI Šalutinių gyvūninių produktų tyrimas Atskirų gyvulių rūšių ir paukščių šalutinių produktų maistinė ir energinė vertė Biologiškai aktyvios medžiagos šalutiniuose gyvūniniuose produktuose Mineralinių medžiagų kiekiai šalutiniuose gyvūniniuose produktuose Dehidratuoti šalutiniai gyvūniniai produktai Šalutinių gyvūninių produktų panaudojimas šuniukų ir jaunų šunų šėrimui

4 Šuniukų šėrimas po atjunkymo iki brandos amžiaus Šalutinių gyvūninių produktų įtaka šuniukų augimo spartai Šuniukų ir jaunų šunų kraujo biocheminių tyrimų rezultatai REZULTATŲ APTARIMAS...49 IŠVADOS...52 LITERATŪROS SĄRAŠAS

5 SANTRAUKA ŠALUTINIAI GYVŪNINIAI PRODUKTAI IR PANAUDOJIMO GALIMYBĖS KOMPANIJOS GYVŪNŲ RACIONUOSE Ieva Vestertienė Magistro baigiamasis darbas. Magistro baigiamasis darbas Darbo vadovas: prof. dr. Algirdas Januškevičius Lietuvos veterinarijos akademija, Veterinarijos fakultetas Gyvūnų veisimo ir mitybos katedra Darbo apimtis ir struktūra: darbas parašytas lietuvių kalba, apimtis 62 puslapių, struktūra: įvadas, literatūros apžvalga, tyrimo metodika ir metodai, rezultatai, rezultatų aptarimas, išvados, literatūros sąraše 96 šaltiniai, 19 lentelių. Šalutiniai gyvūniniai produktai kartais vadinami antrarūšiais. Iš tikrųjų daugelio jų maistinė vertė nenusileidžia mėsai. Apie kepenų gerąsias savybes yra žinoma dar nuo gilios senovės. Veterinarijos gydytojas tikrai patars vartoti kepenis, jeigu jūsų augintinio hemoglobinas yra žemas. Įrodyta, kad kepenys pagal lengvai pasisavinamos geležies kiekį yra vertos čempionės vardo. Jose randama būtino kraujo gamybai vitamino B12 bei kitų B grupės vitaminų, taip pat vitamino A, vertingų mineralinių medžiagų. Kepenys turtingos heparino medžiagos, mažinančios kraujo krešamumą, todėl naudingos trombozės profilaktikai. Darbo tikslas - įvertinti atskirų šalutinių gyvūninių produktų maistinę ir energinę vertę, jų panaudojimo galimybes kampanijos gyvūnų šėrimui. Darbo uždaviniai: 1. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų cheminę sudėtį; 2. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų energinę vertę; 3. įvertinti šalutinių gyvūninių produktų poveikį Šuniukų ir šunų augimo spartai, sveikatos būklei. Ištirta gyvūninių šalutinių produktų: kaulėtųjų, minkštųjų, gleivėtųjų, plaukuotųjų ir dehidratuotų maistinė ir energinė vertė. Ištirta 36 šalutinių gyvūninių produktų mėginiai, taip pat 3 dehidratuoti mėsos kaulų miltų ir vienas žuvų miltų mėginys. 5

6 Atjunkyti šuniukai per visą bandomąjį laikotarpį buvo šeriami sausu visaverčiu ėdalu Platinum Adult Lamb & Rice, kurio sudėtyje buvo dehidratuota ėriena, sudaranti minimaliai 70 proc. ir sausu visaverčiu ėdalu Platinum Puppy Chicken, kurio sudėtyje vyravo dehidratuota vištiena, skirtiems jauniems šunims šerti. Dviejų mėnesių amžiaus šuniukų svoris grupėse skyrėsi nežymiai. Didesnis svorio skirtumas pastebėtas šuniukus pasvėrus 4 mėn. amžiuje: I grupės šuniukai svėrė 18,24 kg, II - 19,88 kg, arba 8,25 proc. daugiau (p<0,05). I grupės šuniukų svoris buvo 22,00 kg, II - 23,60 kg, arba 1,60 kg didesnis (p<0,01). Didesnis šuniukų svorių skirtumas tarp grupių nustatytas, kada gyvūnai buvo 8 mėn. amžiuje: I grupės jauni šunys svėrė 28,98 kg, II - 31,62 kg, arba 8,35 proc. didesnis (p<0,01). 9 mėn. amžiaus I grupės jaunų šunų svoris - 29,32 kg, arba 12,74 proc. mažesnis (p<0,001), 10 mėn. - 31,64 kg, arba 7,54 proc. mažesnis (p<0,001), 11 mėn. - 32,12 kg, arba 9,83 proc. mažesnis (p<0,001) palyginti su šunų svoriais šiais periodais, kurie buvo šeriami Platinum Puppy Chicken dieta. Tyrimo pabaigoje II grupės jauni vokiečių aviganių veislės šunys svėrė 36,75 kg; jų svoris 10,21 proc. didesnis (p<0,001) palyginti su šunų svoriu, kurių dietoje buvo vartotas šalutinis gyvūninės kilmės produktas - ėrienos mėsos kaulų miltai. 3 mėn. amžiaus, kurie buvo šeriami dieta Platinum Adult Lamb & Rice, šuniukų kraujyje nustatyta 60,50 g L -1 bendrų baltymų, Platinum Puppy Chicken dieta šeriamų šuniukų - 61,34 g L -1, arba 1,4 proc. daugiau (p<0,001), gliukozės atitinkamai 6,82 mmol L -1 ir 6,68 mmol L -1, arba 2,1 proc. mažiau. Kitų kraujo sudedamųjų dalių kiekiai grupėse skyrėsi neženkliai. Platinum Puppy Chicken dietos teigiamas poveikis bendrų baltymų kiekiui išliko ir jaunų šunų kraujo sudėtyje. Jų kraujyje nustatytas 64,04 g L -1 bendrų baltymų, arba 2,8 daugiau (p<0,001) palyginti su šertų Platinum Adult Lamb & Rice dieta šunų kraujo sudėtimi. Platinum Puppy Chicken dieta šertų šunų kraujyje nustatytas gliukozės kiekis - 7,42 mmol L -1, arba 22,8 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su šertų dieta Platinum Adult Lamb & Rice rezultatu, šios grupės šunų kraujyje nustatytas cholesterolio kiekis - 7,01 mmol L -1, arba 9,6 proc. mažesnis (p<0,001), bendras bilirubinas buvo 13,86 µmol L -1, arba 1,7 proc. didesnis palyginti su šertų Platinum Adult Lamb & Rice dieta. Raktažodžiai: šalutinis gyvūninis produktas, šuo, dieta, augimo sparta, kraujas 6

7 SUMMARY USE OF ANIMAL BYPRODUCTS IN THE DIETS OF COMPANY ANIMALS Ieva Vestertienė Master thesis Work instructor: Prof. dr. Algirdas Januškevičius Lithuanian Veterinary Academy Faculty of Veterinary Department of Animal Husbandry and Nutrition Volume and structure of the final study This final study is written in Lithuanian language, containing 62 pages and includes: an introduction, literature review, mathodology and methods, results, discussion or rezults, conclusions, a list of used literature including 96 references, 19 tables. Animal by-products are sometimes referred to as second-grade products. In fact, the nutritional value of many of them is not inferior to meat. The good qualities of liver have been known since ancient times. A veterinarian will certainly advise you to use liver if your pet's haemoglobin is low. It has been shown that liver is easily digested, and is worthy of the title of champion by the content of iron. It contains vitamin B12 necessary for blood production, and other B vitamins as well as vitamin A, and valuable minerals. Liver is rich in heparin a substance that reduces blood clotting, making it beneficial for prevention of thrombosis. The aim of work is to evaluate the nutritional and energy failure of different animal by-products and their uses for feeding the company animals. Tasks of the work: 1. Identification of chemical composition of different animal by-products; 2. Identification of energy value of different animal by-products; 3. Assessment of the impact of animal by-products on the growth rate and health condition of puppies and dogs. Analysed animal by-products: nutrient and energy value of bony, soft, mucous, hairy and dehydrated products. 36 samples of animal by-products, as well as 3 dehydrated samples of meat bone meal and 1 sample of fish meal were analysed. Weaned puppies throughout the trial period were fed with dry whole feed Platinum Adult Lamb & Rice containing dehydrated lamb, representing a minimum of 70 %, and dry whole feed Platinum Puppy Chicken for young dogs containing dehydrated chicken. 7

8 The weight differences of two-month-old puppies in the groups were negligible. The higher difference in weight was observed after weighing the puppies at the age of 4 months: group I puppies weighed kg, group II kg, or 8.25 % more (p<0.05). The weight of group I dogs was kg, group II kg, or 1.60 kg more (p<0.01). Weight differences in bigger puppies between the groups was determined when the pets were 8 months old: young dogs in group I weighted kg, in group II kg, or 8.35 % more (p<0.01). The weight of young, 9 month dogs in group I was kg, or % less (p<0.001), 10 months kg, or 7.54 % less (p<0.001), 11 months kg, or 9.83 % less (p<0.001) compared with weights of dogs in these periods fed with Platinum Puppy Chicken diet. At the end of research, young German shepherds of group II weighed kg; their weight was % more (p<0.001) compared to the weight of dogs with animal by-products in their diet lamb meat bone meal. The blood of puppies of 3 months fed with Platinum Adult Lamb & Rice diet, contained g of L -1 total protein, and of puppies receiving the Platinum Puppy Chicken diet g L -1, or 1.4 % more (p<0.001); glucose levels, respectively, were 6.82 mmol L -1 and 6.68 mmol L -1, or 2.1 % less. Other blood components in the groups differed insignificantly. The positive effects of the Platinum Puppy Chicken diet on the overall protein content remained in the blood of young dogs. Their blood levels were g of L -1 general protein, or 2.8 more (p<0.001) compared with the blood of dogs that received the Platinum Adult Lamb & Rice diet. Glucose levels in the blood of dogs receiving the Platinum Puppy Chicken diet were 7.42 mmol L -1, or 22.8 % more (p<0.001) compared with the result of dogs receiving the Platinum Adult Lamb & Rice diet, cholesterol levels in this group of dogs were 7.01 mmol L -1, or 9.6 % less (p<0.001), total bilirubin was µmol L -1, or 1.7 % more, compared with the dogs fed with the Platinum Adult Lamb & Rice diet. Key words: animal by-product, dog, diet, growth rate, blood 8

9 ĮVADAS Požiūris į subproduktus yra nevienareikšmis: vieni teigia, kad tai labai naudingas raciono komponentas, kiti laiko jį kenksmingu. Kaipgi yra iš tikrųjų? Veikiausiai galima pasakyti, kad gerai viskas, kas saikinga. Specialistai šiuos produktus kartais vadina antrarūšiais. Tačiau iš tikrųjų daugelio gyvūninės kilmės šalutinių produktų maistinė vertė nenusileidžia mėsai (pvz.: kepenys). Apie kepenų gerąsias savybes egiptiečiai žinojo dar senovėje. Tačiau ir šiais laikais veterinarijos gydytojas patars vartoti kepenis, jeigu jūsų gyvūno hemoglobinas yra žemas. Kepenys turtingos heparino medžiagos, mažinančios kraujo krešamumą, o tai daro šį šalutinį produktą naudingą trombozės profilaktikai. Šalutiniai gyvūniniai produktai turi ir vieną rimtą blogybę juose gausu cholesterolio, todėl reikia riboti jų kiekius ir santykius racionuose. Vertingiausias šalutinis gyvūninis produktas - kepenys. Jose gausu geležies, fosforo, fermentų, vitaminų D, E, C, A, B6, B12. Mažesnės vertės subproduktai liežuviai, širdys, smegenys, inkstai, plaučiai, skrandžiai, širdis. Jie savo chemine sudėtimi panašūs į pačią mėsą ir turi maždaug vienodai baltymų. Liežuvyje, smegenyse ir tešmenyje yra daug riebalų. Mažiausiai vertingi subproduktai kojos, ausys, uodegos, galvos (1). Nuo 1999 metų iki 2030 metų pasaulio mastu išsivysčiusiose šalyse planuojamas mėsos suvartojimo padidėjimas nuo 25,5 kg iki 37,0 kg žmogui, turinčiose labai išvystytą pramonę - nuo 88 iki 100 kg. Pieno ir pieno produktų suvartojimas industrinėse šalyse padidės nuo 212 iki 221 kg. Numatyta didinti auginamų gyvulių ir paukščių skaičių, didinti jų produktyvumą, vykdyti produkcijos gamybą diegiant naujausias technologijas ir gerinti marketingą metais numatoma išauginti 1858 mln. galvijų, 2309 mln. avių ir ožkų, 1062 mln. kiaulių, mln. paukščių metais pasaulio mastu gaminti 300 mln. tonų mėsos (2,3). Padidėjimas auginamų gyvulių, paukščių, plečiantis gamybos procesams, padidės ir šalutinių gyvūninių produktų kiekiai, kurie bus vartojami pramoninių ėdalų kompanijos gyvūnams gamybai. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 7 mlrd. gyventojų, 2050 metais gyvens apie 9 mlrd., o 2100 metais gyventojų skaičius sieks 10 mlrd. To pasekoje, turės didėti auginamų gyvulių skaičius, didės ir šunų bei kačių skaičius pas gyventojus (4). Kiek šunų yra pasaulyje? Manoma, kad pasaulyje priskaičiuojama apie 700 mln. šunų (skaičiuojant namuose laikomus ir valkataujančius bei gyvenančius laisvėje) (5): Jungtinėse Amerikos valstijose 9

10 laikoma apie 70 mln. šunų, Kanadoje - 6 mln., Vakarų Europoje - 43 mln., Rytų Europoje - 12 mln., Pietų Amerikoje - 45 mln., Azijoje mln., Afrikoje mln. (6). Šalutiniai gyvūniniai produktai kai kuriose šalyse laikomi vertingais komponentais žmonių mityboje, kai kurios šalys juos vartoja, kaip pilnaverčius komponentus šunų, kačių ir kitų gyvūnų šėrimui: kraują, kepenis, plaučius, inkstus, smegenis, blužnį ir žarnas (7). Gaminant aukščiausios rūšies konservuotą ar sausą ėdalą šunims, katėms yra vartojamas atitinkamas kiekis skirtingų gyvūnų raumeninio audinio ir šalia to sunaudojami šalutiniai produktai - širdis, plaučiai, kepenys, gerklos, žarnokai (gali būti galvijų, avių, paukščių, arklių ir kitų gyvūnų - tai priklauso nuo regiono). Visa tai atitinkamai paruošiama ir panaudojamas sultinys: jautienos, vištienos, arklienos, kengūros mėsos. Darbo tikslas - įvertinti atskirų šalutinių gyvūninių produktų maistinę ir energinę vertę, jų panaudojimo galimybes kompanijos gyvūnų šėrimui. Darbo uždaviniai: 1. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų cheminę sudėtį; 2. nustatyti atskirų šalutinių gyvūninių produktų energinę vertę; 3. įvertinti šalutinių gyvūninių produktų poveikį šuniukų ir šunų augimo spartai, sveikatos būklei. 10

11 1. LITERATŪROS APŽVALGA 1.1. Šuo - mėsėdis gyvūnas Moksliniais tyrimais įrodyta, kad šunų protėviai vilkai yra tikri plėšrūnai, nors buvo įvairių nuomonė dėl šuns kilmės, bet dabar dėl šito niekas nesiginčija (8). Vis dėto dauguma giliai įsitikinę, kad jų numylėtiniai šunys taip pat yra visaėdžiai, nors jie ir yra tiesiogiai kilę iš plėšriųjų vilkų (9). Taip jau atsitiko, kad visaėdžiai žmonės pernelyg nesusimąstydami savo augintinius taip pat vertė ėsti visaėdžių maistą, netgi beveik vien augalinius patiekalus: košes, daržoves, vaisius. Kadangi šunys yra puikiai prisitaikantys gyvūnai, jie tūkstantmečiams bėgant truputėlį evoliucionavo palyginus su laukinių giminaičių, jų žarnynas kiek pailgėjęs, tačiau ar tas prisitaikymas susidoroti su didesniu kiekiu augalinio ėdalo įrodo, kad šuo gana staiga tapo visaėdžiu. Svarbu įsidėmėti tai kad ir kaip žmogus norėtų kitus matyti pagal savo paveikslą, būtų daug geriau, jei jis suvoktų, kad šuo yra plėšrūnas (10). Žinoma, šuo gali išgyventi maitinamas kaip visaėdis, tačiau tai nereiškia, kad tokia mityba jam tinkama. Niekas dar neįrodė, kad šunys yra natūralūs visaėdžiai, o štai hipotezę, kad jie plėšrūnai, pagrindžiančių faktų daug (11). Visa, kas patenka į šunų virškinamąjį traktą, galima pavadinti kuo tikriausia mėsėdiška atributika. Tarkim, labai elastingas skrandis kad šuo po medžioklės gerai prisirytų ir susitalpintų didelį kiekį mėsos, kaulų, organų. Žarnynas tokių augintinių gana paprastas ir trumpas ėdalo masės per virškinamąjį traktą praeina gana greitai (12). Ėdalo augaliniai komponentai virškinami lėtai, jiems šunų atskiri žarnyno skyriai per trumpi. Geriau maisto medžiagos bus pasisavinamos, kada bus atitinkamai paruošiami: sutarkuojami, smulkinami, sutrinami (13,14,15). Jei šuniui bus duodama šiaip morka, ji su išmatomis bus išskirta beveik tokia pati, kokia ir pateko į virškinamąjį traktą, tą patį galima patvirtinti ir tuo, stebint šunis, kurie mėgsta paskanauti žolės išmatose ji būna visiškai sveika ir neapvirškinta. Tai siejama su tuo, kad šunų seilių liaukos negamina reikiamų fermentų - amilazės, kurie padėtų skaidyti angliavandenius. Amilazės intensyvus poveikis žolėdžiams ir visaėdžiams, bet ne plėšrūnams. Jei plėšrūnas gauna daug angliavandeningo ėdalo, pernelyg didelis krūvis tenka kasai. Pernelyg įvairiu ėdalu šeriamas šuo, užuot savo kasai leidęs ramiai ir be stresų susidoroti su baltymais ar riebalais, uždeda jai papildomų krūvių. Be to, savo virškinamajame trakte šunys tikrai neturi tokių bakterijų, kurios padeda ardyti celiuliozę ar 11

12 krakmolą. Visa tai lemia, jog šuo, gausiai šeriamas augalinės kilmės komponentais, negauna ir nepasisavina visų jam reikalingų maisto medžiagų. Šuo suvirškina proc. grūdų, kuriais jis šeriamas vadinasi, daugiau negu pusė gautų grūdų gali iškeliauti iš virškinamojo trakto, neatlikusi jokios naudos (16). Be to, aktyviai propaguojant šuns šėrimą košėmis, jam būtinai reikia papildomai duoti vitaminų ir mineralų. Galima paminėti vieną mitą būtent apie vilkus ir gyvūnų skrandžius. Labai populiaru manyti, kad vilkai suryja savo aukų skrandžių turinį. Tai netgi naudojama kaip įrodymas, kad vilkai ir šunys yra visaėdžiai gyvūnai jie juk sugalvoja, iš kur susiveikti augalinės kilmės medžiagų. Deja, vilkai neryja savo aukų skrandžio turinių pirmiausia skrandį jie išpurto, o tik tada suėda (17). Vilkai noriai ėda ne tik aukos raumenis, bet ir plaučius, širdį, kepenis, kaulus, odą ir kailį, o štai skrandį noriai išpurto, nerodydami jokio intensyvesnio susidomėjimo jo turiniu. Moksliniai faktai be užuolankų skelbia, kad šuo - mėsėdis (5). Žinoma, jis gali gyventi šeriams kaip visaėdis ar net kaip vegetaras, bet tai nereiškia, kad pasirinktas šėrimo būdas jam geriausias ir kad jis natūraliai tam prisitaikęs. Mėsėdžio racionas pasižymi dideliu gyvūninių baltymų ir riebalų kiekiu, daug vitaminų ir mineralų, mažesniu angliavandenių bei skaidulinių medžiagų kiekiu. Kalbant apie šėrimą sausu ėdalu daugeliui šių ėdalų gamintojų yra pelningiau, kada gamybos proceso metu panaudojama įvairų augalinės kilmės komponentų, kurie pigesni už mėsą. Sausi ėdalai aktyviai su kuo gražiausia reklama siūlomi augintiniams šerti. Tokių ėdalų porcijos netgi neatitinka reikiamos maistinės struktūros, kurią kažkada nustatė natūrali gamta. 12

13 1.2. Šuns virškinamojo trakto ypatumai Mėsėdžių, kuriems priklauso ir šunys, virškinamasis traktas yra paprastas ir trumpas. Jis skirtas gyvulinės kilmės baltymų bei riebalų skaidymui ir pasisavinimui atitinkamu kiekiu. Jų krūminiai dantys yra skirti mėsos smulkinimui, bet ne kramtymui. Mėsėdžių žandikauliai, skirtingai nei žolėdžių ar visaėdžių gyvūnų, nejuda į šonus, bet gali prasiverti itin daug, nes tai reikalinga ryjant didelius mėsos gabalus. Mėsėdžiai geba iškart suėsti didelį kiekį ėdalo, o po ėdesio procedūros ilgą laiką ilsėtis. Šuns organizmui sudėtinga virškinti didelius augalinio pašaro, grūdų ir maistinių skaidulų kiekius. Esant trumpam virškinimo traktui fermentacijos procesai jame nevyksta (18). Maistinių skaidulų virškinimo pasekmė didelis išmatų kiekis. Trumpa šuns virškinimo sistema aukštu lygiu suskaido maisto medžiagas esančias mėsoje ir riebaliniame audinyje (19). Jeigu šuns ilgis - 0,75 m, tai jo virškinamojo trakto ilgis - 4,5 m (20,21). Ėdalas skrandyje užsibūna žymiai ilgiau nei žolėdžių ar visaėdžių skrandžiuose, kadangi skrandyje esanti vandenilio chlorido rūgštis skaido baltymus, riebalus ir naikina bakterijas (22,23). Šunų skrandžio ph yra mažesnis ar lygus 1,0, tuo tarpu žmogaus skrandžio ph siekia 4 ar 5 (24). Šuns skrandis gamina vandenilio chlorido rūgštį, galinčią ištirpinti geležį. Šunų skrandžiuose ėdalo masės išbūna nuo 4 iki 8 valandų, žemas ph bei skrandžio sultys užkerta kelią patogeniniams veiksniams. Nedidelis ėdalo kiekis vienu kartu patenka į žarnyną ir jame neužsibūna. Tokia virškinimo sistema neleidžia rūgštinėje skrandžio terpėje išlikusiom bakterijom apsigyventi žarnyne sukeliant virškinimo trakto ligas (25). Ėdalas pirmiausiai pradedamas virškinti burnoje, kuomet kramtymo metu išskiriamos seilės. Seilių sudėtis ir kiekis priklauso nuo ėdalo tipo. Paausinė liauka išskiria 0,14 1,40 ml, pažandinė 0,20 3,84 ml seilių per minutę. Seilėse yra 99,00 proc. vandens, likusią dalį sudaro gleivės, neorganinės druskos ir fermentai. Vidutinis ph yra 7,70. Labiausiai seilių ph įtakoja gaunamas ėdalas (20). Šuns organizmas geba lengvai suvirškinti žalią mėsą, kaulus bei sunaikinti kenksmingas bakterijas, kurios yra sunaikinamos skrandyje, o išgyvenusios, trumpo žarnyno dėka, yra pašalinamos iš organizmo (26). 13

14 Žinduolių virškinimo traktas yra pakankamai sudėtinga ekosistema (27). Nustatyta, kad žinduolių virškinamajame trakte yra mikroorganizmų, o tai yra iki dešimties kartų daugiau, lyginant su tuo, kiek ląstelių sudaro gyvūną. Jie veikia kaip barjeras patogeniniams mikroorganizmams, dalyvauja virškinimo procesuose, taip pat stimuliuoja imuninės sistemos vystimąsi (28,29,30). Dėka nelygaus epitelinio sluoksnio yra pakankamai didelis paviršius, o šioje vietoje vyksta mikrobiniai bei virškinimo procesai. Žarnyno mikrobinė populiacija priklauso nuo segmento, taip pat įtakos turi šėrimas, fiziologinė būklė ir genai (31). Mikrofloros rūšinė sudėtis priklauso nuo šeimininko. Ji yra pakankamai stabili visame virškinamajame trakte. Dauguma šunų ėdalo yra sukurta taip, tarsi jų virškinimo sistema atitiktų žmonių virškinimo sistemą. Žinoma, gausus angliavandenių keikis ėdale yra susijęs su šių maisto medžiagų pigumu bei tokio ėdalo galiojimo trukme. Kitaip tariant, šunų ėdalas sukurtas prekybininkų, o ne gyvūnų poreikių patenkinimui. Kadangi ėdalas mėsėdžio žarnyne neužsibūna tiek, kiek žolėdžio ar visaėdžio, šunys nesugeba perdirbti ėdalo komponentų, kurie turi būti fermentuojami ir suskaidomi. Tokiai virškinimo sistemai idealu yra mėsa bei gyvulinės kilmės riebalai. Jie perdirbami skrandyje, o žarnynu nukeliauja labai greitai. Baltymai suskaidomi į aminorūgštis, augalinės kilmės priedai iššaukia virškinimo sistemos sutrikimus, dujų kaupimąsi žarnyne, didelius išmatų kiekius. Dėl negebėjimo virškinti augalinės kilmės medžiagas šie priedai šuniui neturi jokios maistinės vertės Šunų šėrimo ypatumai Šuns organizme nuolat vyksta cheminiai ir biologiniai procesai. Dalis organizmo medžiagų sunaudojama kūno temperatūrai palaikyti, ląstelėms atsinaujinti, seilėms, skrandžio sultims gaminti, įvairių raumenų darbui judant, atliekant darbą ir t. t. Gyvūno organizmas kasdien turi gauti pakankamai baltymų, riebalų angliavandenių, mineralinių druskų, vitaminų ir vandens (32). Pažeidus šėrimo rėžimą: pasirinkimas netinkamo šėrimo būdo, šėrimas ne laiku arba su pertraukomis, nevisavertis ėdalas, nusilpsta šuns organizmas, sumažėja darbingumas ir atsparumas ligoms (33). Peršėrimas irgi kenkia sveikatai - šuo 14

15 įgauna viršsvorį, pasidaro tingus, nejudrus, mažiau atsparus ligoms (34). Apie šuns tinkamą ar neteisingą mitybą sprendžiama iš gyvūno išvaizdos, darbinių savybių. Kai šuo atrodo gerai, yra linksmas, judrus, noriai atlieka šeimininko paliepimus, galima neabejoti, kad jis šeriamas tinkamai. Taip pat negalima pamiršti, kad netinkamo šėrimo padariniai išryškėja ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laikui. Baltymai - pagrindinė ėdalo komponentų sudedamoji dalis, kurios niekas negali pakeisti. Jie padeda atsinaujinti organizmo ląstelėms. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 100 g baltymų. Daugiausia baltymų yra mėsoje, žuvyje, piene, avižose, miežiuose, kviečiuose. Naudingiausi pieno, žuvies, ypač mėsos baltymai. Riebalai - labai svarbus organizmo energijos, kai kurių vitaminų šaltinis. Per parą šuniui jų reikia vidutiniškai 25 g. Šunims šeriami gyvūniniai ir augaliniai riebalai. Augalinės kilmės riebalų rekomenduojama duoti nedideliais kiekiais (35,36,37,38,39). Angliavandeniai - svarbiausias organizmo ląstelių energijos šaltinis. Per parą šuo turi gauti vidutiniškai 350 g angliavandenių (40). Pagrindinis angliavandenių šaltinis yra vaisiai, bulvės ir daržovės. Mineralines druskas - kalcio, kalio ir kt., taip pat mikroelementus (varą, jodo, cinką ir kt.) šuns organizmas gauna su ėdalu (41,42,43). Natrio druskos reikia pridėti į ėdalą (15-20 gramų per dieną). Trūkstant mineralinių medžiagų šunys gali susirgti rachitu, pradeda lūžinėti plaukai, sutrinka jaunų šuniukų augimas, brendimo procesas ir t. t. Mikroelementų stoka sutrikdo kraujodaros ir endokrininių liaukų funkcionavimą. Svarbiausi mikroelementai: geležis, varis, kobaltas, jodas ir kt. (44,45,46). Vitaminai - biologiškai aktyvios medžiagos, labai svarbios medžiagų apykaitai ir gyvybinėms funkcijoms, jų pakeisti negali jokie kiti junginiai. Organizmui jų reikia mažai. Dėl kurio nors vitamino stokos organizmas suserga avitaminoze arba hipovitaminoze: sulėtėja šuns augimas, jis tampa tingus, blogai dirba ir negydomas gali žūti. Trūkstant vitamino A sulėtėja šuniukų augimas, sumažėja atsparumas įvairioms ligoms (47,48,49,50). Labai daug šio vitamino yra piene, žuvyje, kiaušiniuose. Karotino yra pomidoruose, morkose. Organizme karotinas virsta vitaminu A. B grupės vitaminų: B1, B2, B6, B12 poveikis ir panaudojimas skirtingas. Jų yra mėsoje, kepenyse, kiaušiniuose, javų grūduose ir daržovėse. Kai organizmui trūksta B grupės vitaminų, sulėtėja augimas, sutrinka nervų sistema, sumažėja organizmo atsparumas ligoms, sutrinka medžiagų apykaita. Vitamino C daugiausia yra daržovėse, vaisiuose, žalumynuose (salotos, dilgėlės ir kt.).trūkstant vitamino C pablogėja apetitas, jaučiamas bendras 15

16 silpnumas, patinsta sąnariai, suserga skorbutu. Vitaminas D apsaugo organizmą nuo rachito. Daugiausia jo yra žuvų taukuose, piene, svieste, kepenyse, kiaušinio trynyje. Vitaminas E nulemia šuns vislumą, vitaminas K - kraujodaros vitaminas. Trūkstant šio vitamino, kalės nesusikergia arba atveda silpnus šuniukus, o patinams sutrinka lytinė galia, pablogėja spermos kokybė. Pagrindinis šio vitamino šaltinis - įvairios daržovės, žalumynai, pienas, kiaušiniai (51,52). Vanduo nėra maisto medžiaga, bet jis būtinas organizmo funkcionavimui. Endogeninis vanduo į organizmą patenka su ėdalu (pienu, daržovėmis, žalumynais), tačiau šuo kasdien suvartoja atitinkamą kiekį švaraus geriamo vandens. Daugiausia vandens šunys išgeria karštu metų laiku, po sunkaus darbo, aktyvios treniruotės Šalutiniai gyvūniniai produktai šunų ėdaluose Mėsa ir mėsos produktai - pagrindiniai baltymų šaltiniai, kur randamos visos nepakeičiamos aminorūgštys tam tikru kiekiu ir santykiu. Mėsos, kai kurių gyvūninės kilmės šalutinių produktų (kepenų, inkstų) biologinė vertė yra aukšta. Aukštu pasisavinamumo lygiu pasižymi veršienos, jautienos baltymai, veršelių, jaučių kepenys ir inkstai (53). Svarbūs yra šalutiniai produktai, kurie apdorojami pagal tinkamas technologijas. Gyvūninės kilmės šalutiniai gali būti suskirstyti pagal kategorijas: I ir II. Pirmos kategorijos šalutiniai produktai: liežuvis, kepenys, smegenys, inkstai, širdis po atitinkamo perdirbimo gali būti vartojami žmonių mitybai, gali būti suvartojami šeriant gyvūnus. Gyvūninės kilmės šalutiniuose produktuose pirminio apdorojimo metu gali būti 9-21 proc. žalių baltymų (54). 16

17 1 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (54) Šalutiniai gyvūniniai produktai Maisto medžiaga, proc. Galvijų smegenys Kiaulių smegenys Galvijų kepenys Kiaulių kepenys Drėgnis 77,3 77,9 71,7 71,3 Baltymai 11,2 10,9 17,9 18,8 Riebalai 9,6 9,1 3,7 3,8 Angliavandeniai 0,7 0,8 5,3 4,7 Mineralinės medžiagos 1,2 1,3 1,4 1,4 Apykaitos energija, 561,0 538,8 531,7 456,3 kj 100 g Šunų šėrimui kepenys yra vartojamos platesniu spektru. Jose yra didesnis kiekis baltymų, mažiau riebalinio audinio; galvijų kepenys vartojamos plačiau - gaminant konservuotus ėdalus, šeriant natūraliais racionais. Daugelis mokslininkų išskiria dvi pagrindines šalutinių gyvūninių produktų kategorijas. I kategorijos produktams priskiriama: kepenys, liežuvis, smegenys, širdis, diafragma, uodega, karvių tešmuo, II - didysis prieskrandis, kiaukių skrandis, virškinamojo trakto mėsingos dalys, kiaulių uodegos, kojos, ausys, galvijų šliužas, ausys, lūpos, galva be liežuvio ir smegenų, knygenos, sėklidės. Kai kurie pateikia sekančias grupes: a) minkštieji (smegenys, plaučiai, kepenys, inkstai, tešmenys), b) kaulėtieji (galvijų galvos ir uodegos), c) plaukuotieji (kiaulių ir avių galvos, kojos, ausys, lūpos, čiurnos), d) gleivėtieji (didysis prieskrandis, tinklainė, šliužas, knygenos, kiaulių skrandis) (7,55). Šalutiniai gyvūniniai produktai sudaro 10 proc. skerdžiamo gyvulio svorio. Jie - greitai gendantys, todėl turi būti apdorojami arba suvartojami tuojau pat po skerdimo. Vienas iš apdorojimo būdų - mėsos kaulų miltų gamyba. Mėsos kaulų miltai gaminami iš tinkamų komponentų, kurie kruopščiai atrenkami, džiovinami ir sumalami. Jų gamybai vartojami galvijų, avių, kiaulių ir kitų gyvūnų komponentai. Gali būti vienos gyvulio rūšies mėsos kaulų miltai, gali būti ir mišrūs. Mėsos kaulų miltų gamybai nėra vartojami 17

18 plaukai, vilna, kailis, kraujas. Mėsos kaulų miltų pagaminami kiekiai dalinai leidžia išspręsti mėsiškų produktų reikiamų kiekių panaudojimą mėsėdžių šėrimui. Bendra mėsos gamybos apimtis 2007 m. sudarė 267,1 mln. tonų, netinkamų žmonių mitybai atliekų susidaro iki 89,7 mln. tonų (56). Mėsos kaulų miltai vartojami kaip baltymų šaltinis, juose gausu nepakeičiamų aminorūgščių, ypač lizino ir treonino, mineralinių medžiagų, B grupės vitaminų. Yra įmonių, kurios pagamina mėsos kaulų miltus, kurių sudėtyje yra proc. baltymų, proc. pelenų (57,58). Iš autorių pateiktų duomenų galima vertinti, kad didžiausia skerdienos išeiga yra kiaulių - 77,5, avių - 62,5 proc. Iš gyvūninės kilmės šalutinių produktų galvijų virškinamasis traktas sudaro didžiausią dalį - 16,0 proc. Kraujas gali sudaryti 2,4-8,0 proc. gyvulio gyvo svorio. Kiaulių, galvijų ir avių kraujas sudaro atitinkamai - 3,0-4,0, 3,0-4,0 ir 3,5-4,0 proc. Iš kraujo gaminami kraujo miltai, kurie plačiai vartojami kaip baltyminis papildas (11). Vertingiausia kraujo sudedamoji dalis - plazma, kurios sudėtyje yra 4,0-5,0 proc. baltymų. Kraujo plazma vartojama daugeliui tikslų (59). Dauguma kraujo komponentų: fibrinogenas, fibrinolozinas, serotoninas, imunoglobulinas vartojami cheminiais ir medicininiais tikslais (60). Gyvulių kailis gali sudaryti 4,0-11,0 proc. (nuo bendro gyvulio svorio): galvijų 5,1-8,5 proc., avių - 11,0-11,7 proc., kiaulių - 3,0-8,0 proc. Kai kurių gyvūnų kailis ir oda yra labai vertingi šalutiniai gyvūniniai produktai (61). Plačiai ėdalų gamybai vartojama ir želatina, kuri gaunama iš odos ir kaulų (62). Suvartojami ir kiti šalutiniai gyvūniniai produktai - liaukos, širdis, plaučiai (63,64). N. Bhasker su bendraautoriais (65) gyvulių žarnas priskiria prie komponentų mėsos miltų gamybai, lajaus gamybai arba kaip organinė trąša. Plaučiai - pati didžiausia gyvulių liauka - galvijų plaučiai sveria apie 5 kg, kiaulių - 1,4 kg. 18

19 2 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų svoriai: kiaulių, galvijų, avių (7) Gyvūninės kilmės šalutinis produktas Kiaulių Galvijų Avių proc. kg proc. kg proc. kg Svoris prieš skerdimą Skerdenos svoris 77,5 77,5 63,0 378,0 62,5 37,5 Kraujas 3,0 3,0 18,0 4,0 2,4 4,0 Riebalinis audinys 3,0 3,0 4,0 24,0 3,0 1,8 Oda 6,0 6,0 6,0 36,0 15,0 9,0 Virškinamasis traktas 7,0 7,0 16,0 96,0 10,0 6,0 Širdis 5,9 5, Vidaus organai (plaučiai, skrandis) 10,0 10,0 16,0 96,0 11,0 6,6 Kojos 2,0 2,0 2,0 12,0 2,0 1,2 Uodega 0,1 0,1 0,1 6,0 - - Smegenys 0,1 0,1 0,1 6,0 2,6 0,156 Nemažas kiekis bendrame kontekste šalutinių gyvūninių produktų gaunamas iš paukščių skerdyklų. Tai taukai, kaulai, kraujas, plunksnos, inkubatorių atliekos (neapvaisinti kiaušiniai, negyvi embrionai), kritę paukščiai. Iš paukštininkystės šakos atliekų gamybos proceso metu gaminami taukai, mėsos ir šalutinių produktų miltai, plunksnų miltai, kraujo miltai, hidrolizuoti pūkai (7). Kai kurie šalutiniai paukščių skerdimo produktai turtingi baltymais ir jų sudedamosiomis dalimis - aminorūgštimis. Šie produktai gali būti suvartojami kiaulių, kompanijos gyvūnų šėrimo tikslais, gali būti panaudojami kaip biokuras. D. Okanović su kitais mokslininkais (66) nurodo, kad paukščių šalutiniai produktai gali būti panaudoti net neapdorojus, bet reikia atsižvelgti į tai, kad skerdimui būtų imami tik sveiki gyvūnai. Perdirbant paukščių šalutinius produktus būtina stebėti, kad gautas apdorotas produktas būtų tik geros kokybės, atitiktų keliamiems reikalavimams (67). 19

20 3 lentelė. Paukščių šalutinių produktų cheminė sudėtis, proc. (66) Maisto medžiaga Šalutinis produktas Drėgnis Baltymai Riebalai Pelenai Neazotinės ekstraktinės medžiagos Koaguliuotas kraujas 80,75 15,93 0,26 0,93 2,13 Plunksnos (drėgnos) 72,43 24,61 0,85 0,36 1,75 Minkštieji audiniai (žarnos) 66,75 12,86 15,78 1,44 3,17 Galvos ir kojos 66,45 16,09 7,16 5,26 5,04 Įvairūs šalutiniai produktai 62,78 13,75 16,94 3,86 2,67 Alternatyvūs baltymų šaltiniai gali būti paukščių šalutiniai produktai, kurie gali užtikrinti spartų šunų augimą, pasiekiant suaugusio svorį atitinkamame amžiuje (68). Gali būti pagaminami paukštienos šalutinių produktų miltai, kurių sudėtyje bus apie 923 g kg -1 sausosios medžiagos, 602 g kg -1 proteinų, 106 g kg -1 pelenų, miltų energinė vertė - 24,4 MJ kg -1. Šunų racionuose yra vartojami skirtingi gyvūninės kilmės šalutinių produktų miltai. 20

21 4 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų, vartojamų šunų dietose, cheminė sudėtis (69) Miltai, faršas Maisto medžiagos, g kg -1 Jautienos Jautienos Paukštienos Paukščių Paukščių mėsos kaulų mėsos šalutinių kaklų ir vidaus produktų nugarų organų Sausoji medžiaga Organinės medžiagos (SM) Žali baltymai (SM) Žali riebalai Žali pelenai Kalcis Fosforas Žuvų atliekos laikomos mineralinių medžiagų, baltymų ir riebalų šaltiniu (70,71). Iš jų gaminamas žuvų silosas, žuvų sultinys (72,73). 21

22 2. TYRIMO METODIKA IR METODAI 2.1. Tyrimų atlikimo laikas ir vieta Magistro darbas atliktas metų laikotarpiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje. Moksliniai tyrimai atlikti Gyvūnų veisimo ir mitybos katedroje Nutriciologijos laboratorijoje, smulkių gyvūnų gydymo klinikose. Gyvūninės kilmės šalutinių produktų mėginiai surinkti skirtingose gyvūnų skerdyklose, mėsos perdirbimo įmonėse; mėginių sudėtis tirta Rizikos veiksnių vertinimo laboratorijoje Kauno skyriuje, UAB Mars Lietuva tyrimų laboratorijoje. Tyrimus atlikome vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės, apsaugos ir panaudojimo reikalavimais (Nr. XI-2271), pagal 2010 m. rugsėjo 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2010/63/ES dėl mokslo tikslais naudojamų gyvūnų apsaugos (OL 2010 L 276, p. 33) ir pagal Europos konvenciją dėl eksperimentiniais ir kitais mokslo tikslais naudojamų stuburinių gyvūnų apsaugos (Žin., 2007, Nr , Nr ). Pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymą Dėl mokslo ir mokymo tikslais naudojamų gyvūnų laikymo ir naudojimo reikalavimų patvirtinimo (Nr. B ). Bandymas su vokiečių aviganių veislės šunimis atliktas privačiame veislyne. Analogų principu parinkti 24 šunys. Sudarytos dvi analoginės grupės - po 12 šunų kiekvienoje. Vienos grupės šunų šėrimas buvo vykdomas dieta, kurios sudėtyje buvo ėrienos mėsos kaulų miltai, o kitos grupės šunims šerti panaudota dieta su paukštienos mėsos kaulų miltais. 22

23 2.2. Tyrimų metodikos Tyrimams buvo imti šalutinių gyvūninių produktų mėginiai, kurių svoris - 0,5-1,0 kilogramas. Mėginiai tyrimams laboratorijoje buvo ruošiami prisilaikant reikalavimų (74). Mėginiuose nustatytos maisto medžiagos pagal priimtinas metodikas (74): bendras drėgnis nustatytas - išgarinta pirminė, o po to higroskopinė drėgmė; džiovinimas buvo vykdomas džiovinimo krosnyje Binder FD 115. Pirminė drėgmė tai vandens kiekis, kuris išgarinamas per keletą valandų termostate C temperatūroje. Pirminei drėgmei buvo paimtas laboratorinis mėginys, jis buvo susmulkinamas; techninėmis svarstyklėmis pasveriama paruošta ir sunumeruota porcelianinė lėkštelė. Užrašomas jos svoris. Į lėkštelę pridedama tyrimui paruošto mėginio, pasveriama ir džiovinama termostate iki pastovaus svorio C temperatūroje. Po džiovinimo lėkštelė su mėginiu paliekama laboratorijoje 24 valandoms; atlikus pirminės drėgmės nustatymą toliau yra atliekamas higroskopinės drėgmės nustatymas. Pirmiausiai yra sunumeruojami biuksai, dedami į termostatą 1 val. ir džiovinami C temperatūroje. Po džiovinimo biuksai yra išimami iš termostato žnyplėmis ir min. aušinami eksikatoriuje, po to susveriami analitinėmis svarstyklėmis (Kern ABJ 220-4M, 220g/0,1 mg), svėrimas vykdomas 0,0001 g tikslumu. Į biuksus pridedama po 2 3 g orasausio tiriamojo mėginio ir pasveriama analitinėmis svarstyklėmis 0,0001 g tikslumu. Biuksai su mėginiu yra dedami į termostatą ir džiovinami C temperatūroje 4-6 val. Po džiovinimo iki pastovaus svorio biuksai yra išimami iš termostato ir ataušinami eksikatoriuje. Atvėsinti biuksai sveriami analitinėmis svarstyklėmis 0,0001 g tikslumu; bendroji drėgmė (drėgnis) yra paskaičiuojama: pirminė drėgmė sudedama su higroskopine drėgme natūralaus drėgnumo mėginyje; žalių pelenų kiekio nustatymas buvo atliktas mėginius deginant sausu būdu mufelinėje krosnyje su termoreguliatoriumi Snol 6,7/1300L. Sunumeruoti tigliai sudedami į mufelinę krosnį ir deginami C temperatūroje 0,5 1,0 val. Išdeginti tigliai yra ataušinami eksikatoriuje (tigliai iš krosnies išimami praėjus kelioms valandoms). Po aušinimo tigliai yra pasveriami analitinėmis svarstyklėmis 0,0001 g tikslumu. Užrašomas tiglio numeris ir svoris. Į paruoštą tiglį pridedama 2 5 g tiriamojo mėginio ir tiglis su mėginiu vėl pasveriamas ir užrašomas svoris. Tiglio turinys ant elektrinės plytelės apanglinamas, po to yra statomas į mufelinę krosnį ir deginama C temperatūroje, kol spalva tampa nuo baltos iki šviesiai 23

24 pilkos ar rausvos. Baigus deginti tigliai yra aušinami eksikatoriuje, o ataušus yra pasveriami ir užrašomas svoris; žali baltymai nustatyti Kjeldalio metodu: buvo atlikta mineralizacija (deginimo blokas Foss Digestor 8Basic): į porcelianinę lėkštelę įpilama 0,5 1,0 g tiriamojo mėginio, pasveriama analitinėmis svarstyklėmis ir supilama į Kjeldalio deginimo kolbą (Digestion Tubes Straight 250 ml 8/pkg). Į Kjeldalio kolbą įpilama ml koncentruotos sieros rūgšties, atsargiai sumaišoma, pridedama 0,5 1,0 g vario sulfato, 3 5 g natrio sulfato ir statoma pusiau pasvirusioje padėtyje ant deginimo bloko traukos spintoje deginti. Deginama, kol jis virs bespalviu skaidriu amonio sulfato tirpalu. Bespalvis kolbos turinys praskiedžiamas distiliuotu vandeniu iki 100 ml; atlikus mineralizavimą yra atliekas amoniako distiliavimas. Į Erlenmejerio kolbutę atmatuojama 25 ml 0,1 n sieros rūgšties ir įlašinami 2 3 lašai indikatoriaus metiloraudonojo. Erlenmejerio kolbutė sujungiama su distiliavimo aparato šaldytuvu, į distiliacinę kolbą įdedama pemzos gabalėlių, supilamas praskiestas amonio sulfato tirpalas, įpilama 3 kartus daugiau, negu buvo paimta koncentruotos sieros rūgšties, 33 proc. kalio šarmo. Kolba yra sujungiama su distiliacine aparatūra, ir yra įjungiamas kaitinimo elementas. Distiliacijos pabaiga nustatoma stebint rožinio lakmuso popierėlio pasikeitimą. Jei yra amoniako, lakmuso popierėlis pamėlynuoja, jei jo nėra spalva nepakinta; po distiliavimo atliekamas titravimas, tirpalas titruojamas 0,1 n NaOH iki spalvos pasikeitimo: Erlenmejerio kolbutės turinys iš rožinės spalvos keičiasi į oranžinę, gelsvai rausvą, o vėliau į geltoną; žali riebalai nustatyti Soksleto aparato pagalba. Pirmiausiai sulankstomas paketėlis iš filtrinio popieriaus, kuris yra dedamas į biuksą ir džiovinamas 2 val. termostate C temperatūroje, po džiovinimo atvėsinamas eksikatoriuje ir pasveriamas analitinėmis svarstyklėmis. Įdėjus į paketėlį apie 1 g tiriamosios medžiagos, paketėlis dedamas į biuksą ir pasveriamas. Biuksas su paketėliu, pradengus dangtelį, dedamas džiovinti į termostatą C temperatūroje. Džiovinama iki pastovaus svorio. Sudedama į eksikatorių ataušinti ir po to pasveriama. Paketėlis yra išimamas iš biukso ir dedamas į Soksleto aparatą. Sudėti paketėliai užpildomi organiniu tirpikliu etilo eteriu. Eksrahavimas trunka 6-8 val. Ekstarhavimas yra baigtas, kai ant paketėlių susirenka bespalvis organinis tirpiklis. Po ekstahavimo paketėlis su mėginiu dedamas į tą patį biuksą, šis paliekamas traukos spintoje, kad išgaruotų organinis tirpiklis, o po to statomas į termostatą ir džiovinamas iki pastovaus svorio C temperatūroje. Po džiovinimo paketėliai su biuksu pasveriami; žalios ląstelienos kiekio nustatymas atliktas pagal Kiuršnerį. Į konusinę kolbutę buvo įdėta 1 g susmulkinto tiriamojo mėginio. Į kolbutę įpilama 25 ml azoto ir acto rūgščių mišinio. Kolbutės traukos 24

25 spintoje yra statomos ant elektrinės viryklės šildomos iki užvirimo. Po to virinamos min. Karštas konusinės kolbutės turinys filtruojamas pro filtrą, praplaunant jį karštu išgrynintu vandeniu, kol išnyksta acto rūgšties kvapas. Iš konusinės kolbutės pernešamos visos mėginio dalelės ant filtro. Filtras ir ant jo likusios liekanos suvilgomos 2 ml spirito, o pastarajam nutekėjus iki filtro kraštų pripilama etilo eterio. Pasibaigus filtravimui, filtras su likusia mėginio dalimi pernešamos į biuksą ir yra džiovinamas termostate iki pastovaus svorio C temperatūroje. Išdžiovintas biuksas su ląsteliena išimamas iš termostato, ataušinamas eksikatoriuje ir pasveriamas; neazotinės ekstraktinės medžiagos (NEM) paskaičiuojamos iš 100 atimant drėgnio, pelenų, baltymų, ląstelienos ir riebalų kiekių procentines išraiškas; energinė vertė buvo paskaičiuota pagal maisto medžiagų kaloringumą: 1 g žalių riebalų - 39,8 kj, 1 g žalių baltymų - 23,9 kj, 1 g žalios ląstelienos - 20,1 kj, 1 g neazotinių ekstraktinių medžiagų (krakmolo ir cukraus) - 17,5 kj; vitaminas A nustatytas - mėginys hidrolizuotas etanoliniu kalio hidroksilo tirpalu, ekstrahuotas petroleteriu. Tirpiklis pašalintas nugarinant, likutis tirpintas metanolyje ir, jei reikia, skiedžiamas iki reikiamos koncentracijos. Vitamino A kiekis nustatytas atvirkštinių fazių efektyviaja skysčių chromatografija su UV arba fluorescenciniu detektoriumi. Parinktos tokios chromotografavimo sąlygos, kurioms esant neįvyktų trans - vitamino A alkoholio ir jo cis izomerų atskyrimas; mineraliniai elementai buvo nustatyti atomoadsorbciniu metodu. Kraujas imtas iš priekinės galūnės poodinės venos (venus cephalica) į mėgintuvėlus be konservantų. Kraujo mėginiai į laboratoriją tyrimams buvo pristatomi valandos bėgyje. Kraujo biocheminiai rodikliai nustatyti automatiniu biocheminiu analizatoriumi DIALAB Autolyzer 20010D 2009 (JAV). Šunų svėrimas atliktas techninėmis svarstyklėmis 4011 (iki 40 kg). Gauti rezultatai statistikai apdoroti pagal Stjudentą: paskaičiuotas aritmetinis vidurkis, aritmetinio vidurkio paklaida, patikimumo kriterijus ir nustatytas patikimumo laipsnis (75). 25

26 2.3. Bandymų schema Mokslinis tiriamasis darbas atliktas dviem etapais: šalutinių gyvūninių produktų maistinės ir energinės vertės nustatymas; šalutinių gyvūninių produktų poveikis šunų augimo intensyvumui ir bendram gyvūnų sveikatos stoviui. 5 lentelė. Šalutinių gyvūninių produktų pagrindinės grupės Grupė I II Kaulėtieji: galvijų ir kiaulių uodegos Šalutiniai gyvūniniai produktai Minkštieji: galvijų kepenys, inkstai, širdis, liežuvis, plaučiai, smegenys, tešmuo; kiaulių kepenys, inkstai, širdis, liežuvis, plaučiai, smegenys; avių: kepenys, inkstai, širdis, liežuvis, plaučiai, smegenys; viščiukų broilerių: kepenys, širdis; vištų: kepenys, širdis III IV V Gleivėtieji: galvijų ir avių didysis prieskrandis, viščiukų broilerių ir vištų raumeninis skilvis Plaukuotieji: galvijų ir kiaulių ausys, kiaulių kojos Dehidratuoti: mėsos kaulų miltai, paukštienos mėsos kaulų miltai, ėrienos mėsos kaulų miltai, žuvų miltai Šalutinių produktų mėginiai paimti prisilaikant reikalavimų- švarūs, atitinkamas svoris, talpinti į specialią tarą ir laiku pristatyti į laboratoriją tyrimams. Kiekvieno šalutinio mėginio maistinės ir energinės vertės nustatymui buvo imama po tris mėginius, kad būtų galima įvertinti aritmetinio vidurkio paklaidą. Daugiausiai buvo paimta minkštųjų šalutinių gyvūninių produktų mėginių - 23, tyrimams sudarytas mėginių skaičius sudarė 69, nes kiekvieno šalutinio produkto tyrimui buvo imama po tris lygiagrečius 26

27 mėginius. Kaulėtųjų šalutinių gyvūninių produktų paimti 2 mėginai, tirta - 6, gleivėtųjų - 4, tirta 12, plaukuotųjų - 3, tirta - 9, dehidratuotų - 4, ištirta 12 mėginių. Cheminė analizė ir energinė vertė atlikta 102 mėginių, nustatyta drėgnio kiekis, sausosios medžiagos sudedamosios dalys, energinė vertė. Vitamino A kiekis nustatytas 5 kepenų mėginiuose su pakartojimu tris kartus: galvijų, kiaulių, avių kepenyse, viščiukų broilerių ir vištų kepenėlėse. Kalcio ir fosforo kiekiai nustatyti galvijų, kiaulių, avių, viščiukų broilerių ir vištų kepenyse ir širdyje mėginiai su pakartojimu tris kartus - 15 mėginių). Paskaičiuotas kalcio santykis su fosforu. Antrame tyrimo etape atliktas šėrimo bandymas. Šunų šėrimui panaudotos dvi skirtingos dietos - su jautienos mėsos kaulų miltais ir su paukštienos mėsos kaulų miltais. Bandymo schema pateikiama 6 lentelėje. 6 lentelė. Šėrimo bandymo atlikimo schema Grupė Atliekama procedūra I n=12 II n=12 Šėrimo dieta Su ėrienos mėsos kaulų miltais Su paukštienos mėsos kaulų miltais Šėrimo dažnis Svėrimas Kraujo paėmimas Kraujo pristatymas į laboratoriją Du kartus dienoje: ryte 7 val. ir vakare 18 val. Tyrimo pradžioje, atskirais auginimo laikotarpiais ir pabaigoje Paimtas iš venus cephalica 3 ir 12 mėn. amžiuje 1,5-2,0 val. po paėmimo Šuniukai šėrimo tyrimui buvo iš 4 vadų, kiekvienoje vadoje buvo po 6 šuniukus. Kalių amžius metai. I grupės 12 šuniukų pasibaigus neonataliniam laikotarpiui buvo šeriami dieta, kurios sudėtyje buvo ėrienos mėsos kaulų miltai, II - vištienos miltai. Šėrimo tyrimas atliktas individualiuose veislynuose. Laikymo, priežiūros sąlygos buvo vienodos, atitiko zoohigieninius-sanitarinius reikalavimus. Prieš pradedant šėrimo bandymą, šuniukus apžiūrėjo veterinarijos gydytojas. Šuniukai buvo paruošti vakcinavimui ir po atjunkymo suvakcinuoti. 27

28 3. REZULTATAI 3.1. Šalutinių gyvūninių produktų tyrimas Atskirų gyvulių rūšių ir paukščių šalutinių produktų maistinė ir energinė vertė Iš skirtingų gyvulių ir paukščių skerdyklų, mėsos perdirbimo įmonių paimti šalutinių gyvūninių produktų mėginiai suskirstyti į keturias grupes: 1. kaulėtieji; 2. minkštieji; 3. gleivėtieji; 4. plaukuotieji. Kaulėtųjų ištirti du mėginiai: galvijų ir kiaulių uodegos. Tyrimams atlikti imta po tris lygiagrečius kiekvieno šalutinio produkto mėginius. Kaulėtųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė pateikiama 7 lentelėje. Galvijų uodegų mėginiuose nustatytas drėgnis sudarė 72,4 proc., arba 29,6 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kiaulių uodegose nustatytu drėgnio kiekiu. Galvijų uodegų sudėtyje didžiausią dalį sudaro žali baltymai - 19,8 proc., arba 3,2 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su kiaulių uodegų sudėtyje esančiu baltymų kiekiu. Didžiausią dalį organinės medžiagos kiaulių uodegų mėginių sudėtyje sudarė žali riebalai - 39,7 g 100 g -1, arba 33,4 proc. daugiau (p<0,001) palyginti su šios organinės medžiagos kiekiu nustatytu galvijų uodegose. Kalorimetru buvo nustatyta uodegų mėginių energinė vertė. Galvijų uodegų energinė vertė buvo 7,379 MJ kg -1, kiaulių uodegų energinė vertė 2,68 karto aukštesnė. Minkštųjų šalutinių produktų imti mėginiai: galvijų 7 šalutinių produktų mėginiai, atlikta po tris lygiagrečius tyrimus. Viso atliktas 21 mėginio maisto medžiagų nustatymas ir 7 - energinės vertės nustatymo mėginiai; kiaulių buvo paimti 6 šalutinių produktų mėginiai, tirta po tris lygiagrečius mėginius, nustatyta energinė vertė 6 mėginių; avių paimti 6 šalutinių produktų mėginių su trim pakartojimais, nustatyta 6 mėginių energinė vertė; viščiukų broilerių ir vištų imta po du mėginius su trim pakartojimais, nustatyta 4 mėginių energinė vertė. 28

29 7 lentelė. Kaulėtųjų šalutinių gyvūninių produktų maistinė ir energinė vertė (g 100 g -1 ) Uodegos n=3 Rodikliai Galvijų Kiaulių Drėgnis 72,4±0,12 42,8±0,16*** Organinė medžiaga 26,9±0,14 56,6±0,10*** Žali baltymai 19,8±0,10 16,6±0,11*** Žali riebalai 6,3±0,18 39,7±0,20*** Žali pelenai 0,7±0,08 0,6±0,08 Neazotinės ekstraktinės medžiagos 0,8±0,04 0,3±0,01*** Apykaitos energija, kj 100 g ,9 1976,7 ***p<0,001 Galvijų kepenyse nustatyta 71,9 proc. drėgnio, liežuvyje - 68,7 proc., arba 3,2 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su drėgnio kiekiu kepenyse. Inkstų, širdies, plaučių, smegenų sudėtyje drėgnio kiekis buvo 5,4-7,0 proc. didesnis (p<0,001), lyginant su drėgnio kiekiu kepenyse. Drėgnio kiekis kepenų ir tešmens mėginiuose skyrėsi labai neženkliai. Žaliais baltymais turtingiausias šios grupės šalutinis produktas - kepenys. Jų sudėtyje nustatytas 17,7 g 100 g -1 žalių baltymų kiekis. Inkstuose nustatyta 15,0 g 100 g -1, arba 2,7 proc. mažiau (p<0,001), širdyje - 15,8 g 100 g -1, arba 1,9 proc. mažiau (p<0,001), liežuvyje - 15,9 g 100 g -1, arba 1,8 proc. mažiau (p<0,001), plaučiuose - 15,1 g 100 g -1, arba 2,6 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su kepenimis, smegenyse nustatytas mažiausias kiekis - 11,8 g 100 g -1. Tešmens sudėtyje nustatytas didžiausias žalių riebalų kiekis - 13,8 g 100 g -1, arba 10,0 g daugiau (p<0,001) palyginti su žalių riebalų kiekiu kepenyse. Mažiausias kiekis riebalų rastas inkstuose - 2,8 proc., arba 1,0 proc. mažiau (p<0,001) palyginti su kepenimis. 29