ieną kartą, ne taip seniai (šiais metais) ir ne taip toli (nei pakrašty, nei vidury), už devynių posūkių ir devynių kūdrų Užkūdrės miestelyje gyveno P

Transkriptas

1 ieną kartą, ne taip seniai (šiais metais) ir ne taip toli (nei pakrašty, nei vidury), už devynių posūkių ir devynių kūdrų Užkūdrės miestelyje gyveno Petrų šeima: tėtis Petras, mama Petrienė, sūnaitėlis Petriukas ir močiutė Pronė (visi iš P raidės). Dar jie turėjo kačiuką, paprastą lietuvišką rainiuką: ne tik labai mielą ir pūkuotą, bet ir gudrų, išradingą, sumanų (tiesiog išmanųjį ). Katinėlio ir akys buvo ypatingos: viena žalia, kita geltona naktį pakreipta galva atrodydavo kaip šviesoforas... Tik be draudžiamosios raudonos... Jos, tos katinėlio akys, iš toli žibėdavo kaip du dideli spalvoti taškai, todėl jį pavadino Pikseliu (iš P raidės kaip visų šeimos vardų). Nors Petriukas turėjo daug draugų, tačiau geriausias katinėlis Pikselis. Jie buvo neišskiriami kartu karstydavosi po medžius, lakstydavo po pievas ir miškus, maudydavosi ežere, važinėdavo dviračiu (pedalus mindavo ir vairą laikydavo Petriukas, o Pikselis stengdavosi nenukristi). Dažnai kartu eidavo ir į mokyklą; tiesa, katinėlis pamokas praleisdavo Petriuko kuprinėje kad nepamatytų mokytoja. Bet kiek daug visko išmoko! Gal net daugiau negu Petriukas... 5

2 6 Šiaip viskas klostėsi gerai ir laimingai, bet, pasibaigus mokslo metams, Petriukas su klase susiruošė vykti į ekskursiją. Katinėlio Pikselio širdutė ėmė neramiai dunksėti. Jis žinojo, kad draugas ir jį pasiimtų, tačiau, matyt, tikrai tikrai negali... Anksti ryte, susimetęs kelis sumuštinius, obuolį ir fotoaparačiuką, Petriukas skubiai atsisveikino su Pikseliu ir įšoko į autobusiuką, jau laukiantį prie mokyklos su mokytojais ir mokiniais. Autobusiukas suburzgė ir išnyko dulkių debesyje. Petriuko tėvai išskubėjo į darbus, o katinėlis liko su močiute Prone. Norėdama tik gero, ji liepė Pikseliui valgyti manų košę ir neleido išdykauti su siūlų kamuoliu. Tai čia, sakykite, gyvenimas? Praėjus dviem ilgiems pusvalandžiams, katulis ėmė nerimauti kurgi Petriukas? Kaip jam sekasi? Ar viskas gerai? Kaipgi jis be draugo? Tad netrukus Pikselis apsisprendė palakęs pieno, letenėle nusiprausęs snukutį, prasikrapštęs ausis ir dvispalves akis, patraukė į tą pusę, kur nurūko mokyklos autobusiukas. Vengdamas žmonių ir mašinų, sėlindamas nuo namo kampo iki krūmo, nuo krūmo iki šiukšlių dėžės (kad niekas nepagautų ir negrąžintų namo), Pikseliukas atėjo prie miestelio parduotuvės.

3 Šalia stovėjo didelis vilkikas su priekaba. Katinėlis apsidairė, įsikerėplino į automobilio krovinių skyrių ir pasislėpė už dėžių. Netrukus sunkvežimis suriaumojo kaip alkanas žvėris ir pajudėjo. Ne taip ir trumpai riedėjo vilkikas... Pikselis spėjo ir nusnausti, ir prisiminti mokykloje matytas ir skaitytas kelionių nuotykių knygas (jam teko pabūti ir bibliotekoje, tik, žinoma, Petriuko portfelyje): Aplink Žemę per 80 dienų, Robinzonas Kruzas, mylių po vandeniu ir net Kelionė į Mėnulį. Vairuotojui stabtelėjus, išgirdęs šurmuliuojančius žmones ir supratęs esantis kažkokiame mieste, kačiukas tyliai sumiaukė Bus kaip bus ir iššoko iš priekabos. Švietė ryški saulė, dangumi plaukė pūkų debesys... Didžiule sankryža be paliovos į visas keturias puses zujo mašinos (bet nė vieno traktoriaus ar kombaino!) ir skubėjo minios žmonių. Visi keistai apsitaisę. Iš kur jų tiek? O namų didumas! Tokių Užkūdrėje niekas nėra matęs! Nematyta negirdėta... Bet k u r g i P e t r i u k a s? 7

4 8 Laabas! netikėtai išgirdo Pikselis ir krūptelėjęs atsisuko. Priešais tupėjo... jo nuotrauka: toks pats rainas katinėlis. Ooo! Bet ne, ne visai toks pats: abi jo akys žalios... Vadinasi, tai ne aš, geriau įsižiūrėjęs, pagalvojo Pikseliukas. Gal matei Petriuką? išdrįso paklausti savo broliuko dvynuko. Kokį Petriuką? Šitiek žmonių! O kiek jų dar atvažiuoja į ekskursijas! Velniukai... Ekskursija! Petriukas ekskursijoje! Padėk jį surasti! Matau, esi išmanus... saldžialiežuvavo Užkūdrės katinukas. Mh, na gerai... jei taip sakai! Kaip nepadėsi kopijos draugui... Beje, leiskite prisistatyti: aš vardu Vekselis, katinauju (dirbu katinu) Notarų biure Nr Jie mane šeria ir glosto... O aš murkiu. O aš Pikselis iš Užkūdrės, sumušė letenėlėmis kačiukai. Ir tapo draugais!

5 Taigi, rainiukai patraukė gatve. Bet ėjo šaligatviais, kaip pamokė miestietis Vekselis, laikydamiesi arčiau pastatų kitaip sumindys žmonės. Netrukus prieš juos atsivėrė didingas vaizdas plati aikštė, didžiulis pastatas su skulptūromis ir kolonomis, bokštasvarpinė su laikrodžiu. Kaip tik ėmė mušti valandas. Čia tai bent! nesusilaikė Pikselis. Tai Lietuvos širdis, sumurkė Vekselis, juk žinai, kad Vilnius meilės ir pasakų miestas? Vilnius? Mes Vilniuje? sukniaukė Pikselis. Tiek daug apie jį girdėjau per pamokas, bet neįsivaizdavau, kad jis... kad jis... toks! Per pamokas? Tu lankei mokyklą? baisiausiai nustebo Vekselis. Pirmą kartą girdžiu, kad katinai į mokyklą vaikšč... Ne tiek lankiau, kiek Petriuko kuprinėj tupėjau, atmurkė Pikselis, bet pradinį išsilavinimą turiu... Tada turėtum, Piksiau, žinoti, kad štai priekyje arkikatedra, už jos Valdovų rūmai, Gedimino paminklas, varpinė... Veksiau, žinau tiek, kiek per pamokas girdėjau: Vilnius Lietuvos sostinė. Vilnių įkūrė Geležinis Vilkas, vėliau jį išreklamavo Lietuvos valdovas Gediminas... Savo laiške Vokietijos miestų Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno piliečiams 1323 m. sausio 25 d. jis pirmą kartą paminėjo Vilnių, nuo tada ir skaičiuojamas miesto amžius. O pavadinimas kilo nuo Vilnios 9

6 10 (vilnis, banga) upės vardo. Nuo šio žodžio kilo ir antras Neries vardas Vilija. Oho... Neblogai, kolega, murktelėjo Vekselis, tiesa, mūsų Notarų biure apie tas legendas niekas nė mur mur... Bet, prisipažinsiu, domiuosi savo miesto istorija, kartais katėms iš periferijos (sakant lietuviškai iš kaimo) laisvalaikiu vedu ekskursijas... Ekskursijos! Nepamiršk, ieškome Petriuko... Iš kaimo? Na ir kas? Kuo miestiečiai geresni? Lapnojate mūsų ekologines peles ir pieną! Gerai, gerai, neįsižeisk! Valgome... ir pieną... Taigi, legendos: Geležinis Vilkas kartą... Leisk man papasakoti: valdovas Gediminas iš senosios sostinės Trakų traukė medžioti ir atklydo į nepaprastą vietą kalvos, slėniai, upių santaka... Nukovęs milžinišką taurą (tais senais laikais buvo toks taurus gyvūnas), pavargęs valdovas užsnūdo didelio kalno papėdėje... Tas kalnas iki šiol vadinamas Tauro kalnu. Ir susapnavo Gediminas pranašišką sapną: vilkas ne paprastas, o geležinis užšokęs ant kalvos staugė taip, kaip galėtų staugti koks tūkstantis vilkų... Na, nepasakosiu smulkiai, legendą tikrai žino kone visi. Taigi pabudęs Gediminas paprašė vyriausiojo žynio krivio krivaičio Lizdeikos sapną išaiškinti. O šis bylojo: reiksią šioje vietoje miestą, naująją Lietuvos sostinę, statyti, ir ji bus tokia žymi, kad garsas apie ją sklis kaip tūkstančių vilkų kauksmas...

7 Teisingai! Bravo! Tik šiandien Vilniuje girdėti vien geležinių mašinų kauksmas... Katinai vis pakalba: jei bent iš Senamiesčio išvarytų mašinas liktų tik dviratukai, paspirtukai ir žirgų traukiamos karietos... Katinams nemokamai. O ar žinai, Piksiau, kas išties yra tas Geležinis Vilkas? Žinau, žinau! Legenda ir pasakos! Gyvenime taip nebūna! Kalbi, Piksiau, kaip prastas, siauro istorinio mąstymo notaro padėjėjas! Beje, jį neseniai atleido... Kiekvienoje legendoje, kiekvienoje pasakoje yra dalelė tiesos! Sakai, Geležinis Vilkas tikrai buvo? Aha. Legendos nemeluoja... O jo vaikai yra lietuvių skalikai! Geriausi skalikai pasaulyje! Tada žinau mūsų kunigaikščiai ir bajorai juos visada vesdavosi medžioti! Ir mūsų miestelyje keli yra... Ne, ne kunigaikščiai, o skalikai. Mūsų, kačiukų, jie neskriaudžia! Nes voljeruose (tai yra aptvaruose) uždaryti...

8 12 Pikseliuk, bendraudamas su manimi, pamažu įgysi ir istorinį išsilavinimą... Sereikiškių parke, prie pat Gedimino kalno, mes, vilniečiai, pastatėme skulptūrėlę skalikams Geležinio Vilko vaikams. O apie Lizdeiką istoriją-legendą girdėjai? Juk jis iš tos pačios legendos apie Vilnių... Ne visai... Jį rado medyje! Taip taip! Pasakoju kaip per pamoką: kartą, medžiodamas šimtametėje girioje, didysis kunigaikštis išgirdo vaiko verksmą... Apsižvalgė nieko. Gal pasigirdo? Bet ne aiškiai verkia... vidury didgirės! Pakėlė galvą kunigaikštis, žiū: aukščiausio ąžuolo viršūnėje erelio lizdas, o jame kūdikio kraitelė. Liepė nukelti. Ir pats kunigaikštis nulipo nuo žirgo, paėmė kūdikį į rankas. Vaikas iškart nustojo verkti, ėmė juoktis. Suskambėjo visa giria! Prašvito ir rūstus susirūpinusio kunigaikščio veidas įvykis išties nepaprastas: ąžuolas, erelio lizdas, verkiantis vaikas... Gal tai koks dangaus ženklas? Sušaukė valdovas krivių krivaičius ir liepė šį ženklą išaiškinti. Jie būrė iš vėjo, iš šventojo aukuro pelenų... iš kavos tirščių... Stop, stop! Nebuvo tais laikais kavos! užkniaukė ant visos Katedros aikštės Vekselis. Įsismaginai... su tais burtais... Tai buvo gilių kava, mėgino išsisukti Pikselis, ąžuolų girioje netrūko... Aa, gerai, pasakok toliau, tik ramiau nereikia burtų, šiurpuliukai per kailiuką bėgioja. Iki pat uodegos galiuko...

9 Kaip buvo, taip ir pasakoju! Beveik pats mačiau, kone supyko Užkūdrės katinėlis. Taigi, kriviai liepė, tai yra rekomendavo, tą vaiką į kunigaikščio rūmus nugabenti, sakė, pravers... Jis esąs Dievo ženklas. Patikėk, Vekseli jis, tas vaikis, kunigaikščio neapvylė užaugęs tapo vyriausiuoju žyniu. Taaaip, o tą vietovę pavadino Verkiais, kad vaikis verkė, o jį patį Lizdeika kad lizde rado. Lietuvos metraštyje yra rašoma (jį dažnai paskaitinėju), kad iš to Lizdeikos kilo labai žymios giminės Narbutai, Radvilos ir kitos... Tataigi, ir Barbora Radvilaitė! Rai rai! Valdovas Žygimantas Augustas ją taip įsimylėjo, kad... kad ji tapo Lenkijos-Lietuvos valstybės karaliene? Ar tai Lizdeikos burtai? Nežinau dėl burtų, bet Žygimantas Augustas Vilnių pavertė miestu perlu. Prisikvietė italų architektų, vokiečių statybininkų, mokslininkų humanistų. Renesanso (Atgimimo) stiliaus Valdovų rūmai buvo gražiausi beveik visame pasaulyje... Prabanga ir elegancija. Meno dirbinių kolekcijos, didžiulė biblioteka, gobelenai, prabangūs paveikslai, auksas, brangakmeniai, papuošalai. Ir pats Vilnius išaugo ir išgražėjo. Tai žino daugelis, brangus Pikseli, bet ar esi girdėjęs apie Vilniaus basiliską? Ne, mokytoja nieko nepasakojo... Bazilikas... Prieskonis? Savo šiltnamyje tokio neauginame... Krap... ai, mėtos, čiobre... liai... 13

10 Ak, tiesa, tu iš kaimo, tai tau visur tik žemės gėrybės vaidenasi! Basiliskas drakonas siaubūnas, ne prieskonis! O Užkūdrė miestelis, ne kaimas!.. Gerai, atidžiai klausyk, miesteli mielas: po rusų kazokų antpuolių gražusis mūsų miestas buvo apgriautas ir degė net septyniolika dienų. Gyventojai išžudyti, turtai išplėšti. Po karo netvarkingi miestiečiai šiukšles ir pamazgas ėmė pilti kur pakliuvo. Miestas pradėjo dvokti. Nebeliko nei prabangos, nei elegancijos... Vienoje tokioje šiukšlių ir pamazgų krūvoje, įsikišus juodosioms jėgoms, iš gaidžio kiaušinio išsirito pabaisa slibinas, gaidžio ir driežo hibridas. Ką, ką? Čia jau tikrai pasakas miauki, net močiutė Pronė tokios nęsamonės nesugalvotų... Nori tikėk, nori netikėk, bet tas baisa pabaisa apsigyveno bastėjos griuvėsių požemiuose. Jis buvo kelių metrų ilgio, alsavo ugnimi, o aukas žudydavo žvilgsniu pasižiūri kreivai, ir nelaimėlis iškart krinta negyvas. Basiliskas jį tuoj nusitempia į požemius... Tik smarvė neapsakoma lieka... Siaubas, sakau tau! Rai rai, kažką girdėjau apie tokį žvilgsnį... Petriukas prieš matematikos kontrolinį tą patį apie mokytoją sakydavo... Ir dar apie dūsavimą... telefone. Juokis, juokis, netikėk! O Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas tikėjo: jam taip įgriso gyventojų skundai, kad liepė

11 drąsiausiems šalies medžiotojams įsibrauti į požemius ir pabaisai mėtyti nuodų ryšulėlius su džiovintomis rūtomis jų net ir genetiškai mutavę slibinai bijo labiausiai. Bet svarbiausia niekas tikrai nežino, ar žuvo tas pabaisa, ar vėl laukia kokio karo ar netvarkos. O Vilniaus studentai fizikai......basiliską įrašė į Raudonąją knygą? Jie kiekvieną pavasarį su Dinu Zauru, kuris vaizduoja basiliską, iš Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto, esančio Saulėtekyje, per visą miestą keliauja į Senamiestį norėdami pagąsdinti lituanistes lietuvių kalbos specialistes... Oi, kiek tų legendų... Iš tikrųjų miestas legendomis apipintas. Tai čia tik pradžia! Dažnai katėms ekskursantėms dar pasakoju apie Perkūno žinyčią, apie Šventaragio slėnį, apie magą Tvardauską, Barboros šmėklą, apie... Palauk, palauk, man jau galva supasi... Reikia pertraukėlės... Ir Petriuko niekur nematau, nuliūdo Pikselis, net ūsai jam nulinko. Rasime tą tavo Petriuką, kur jis gali dingti. Štai žiūrėk, iš dailios kuprinytės Vekselis išsitraukė ritinėlį žemėlapių, čia sužymėjau įdomiausias ir dažniausiai lankomas Vilniaus vietas. Apibėgame jas, Petriuką neabejotinai rasime...