Juozapas Blažiūnas LDM Prano Gudyno restauravimo centras Rūdninkų g. 8, LT-01135 Vilnius Tel. (8 5) 261 7941 El. p. restauratorius@info.lt Juozapas Blažiūnas Apšvietos epocha ir tapybos restauravimo sampratos kaita. Vilniaus miesto bažnyčių ir vienuolynų paveikslų restauravimas XIX a. pradžioje Straipsnyje aptariami XIX a. pr. restauruoti Vilniaus miesto bažnyčių ir vienuolynų paveikslai, pateikiami šaltinių duomenys apie jų tvarkymo darbus, publikuotuose šaltiniuose bei mokslinėje literatūroje rasta informacija apie dailininkus restauratorius ir jų naudotus restauravimo principus. Raktiniai žodžiai: Apšvietos epocha, dailės kūriniai, restauravimas, dailininkai, Vilniaus universitetas, Pranciškus Smuglevičius, Juozapas Saundersas, Danielius Kondratavičius, Jonas Rustemas, Kanutas Ruseckas, Liudvikas Jelenskis. Vakarų Europoje plintančios Apšvietos epochos idėjos XVIII a. pradžioje pasiekė ir Abiejų Tautų Respubliką. Tai buvo matyti iš visuomenės susidomėjimo savo krašto senovės paminklais ir istorija, užsakymais dailininkams, įvairaus pobūdžio meno mecenavimu, taip pat ir meno kūrinių restauravimu. Apšvietos epochoje, įsisąmoninus kultūros paminklų autentiškumo vertę, pradėjo formuotis profesionalaus restauravimo poreikis. Apšvietos epochos idėjos buvo veiksnys, paveikęs Architektūros ir Dailės katedrų įkūrimą Vilniaus universitete. Architektūros ir Dailės katedrų Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 173
įkūrimas lėmė tai, kad architekto ir dailininko profesijų statusas Lietuvoje buvo pakeltas iš amatininko į aukštesnį intelektualinį rangą 1. Būtent Vilniaus universitete susiformavo taip vadinamoji Vilniaus meno mokykla, kuri sėkmingai gyvavo iki Universiteto uždarymo 1832 m. gegužės 13 dienos 2. XVII a. vid. radikalias Vakarų Europos Apšvietos epochos tapybos restauravimo idėjas išdėstė Prancūzijos tapybos ir skulptūros akademijos dėstytojas Čarlzas Peraultas (Charles Perrault, 1628 1703), kuris, kalbėdamas apie kūrinio senatį ir patiną, nedviprasmiškai pasisakė prieš bet kokį tapybos kūrinio pertapymą, atnaujinimą ar restauravimą, teigdamas, jog paveikslas turi mirti savo mirtimi, ir į jo būtį negalima kištis 3. Tačiau tokie teiginiai nedarė įtakos Abiejų Tautų Respublikos bažnyčiose ir vienuolynuose buvusiems religiniams paveikslams, nes tikintiesiems buvo svarbus pats materialus objektas, kaip tikėjimo atspindys ir simbolis, kuris nesensta ir išlieka nepakitęs. Nekintančią paveikslo būtį turėjo užtikrinti įvairaus profesinio pasirengimo dailininkai-restauratoriai, kurie tvarkė meno kūrinius, padėdami jiems išlikti ir prailgindami jų egzistavimo laiką. Apie tai, kad įvairūs dailės mecenatai rūpinosi paveikslų išsaugojimu ir restauravimu, 1847 m. yra užsiminęs dailininkas Vincentas Smakauskas (1797 1876), rašydamas apie dailininkus, kurių vardus iš mūsų amžinai atė mė viską naikinantis laikas 4 : Labai daug tų paveikslų, akivaizdžių mūsų protėvių nuoširdaus tikėjimo įrodymų, vienintelių tapybos paminklų, išliko nepažeisti net iki šių laikų, nes garbingi dovanotojai paprastai turėjo dorus, dievobaimingus pasekėjus, kurių tauri ranka mokėjo pasirūpinti šiais šventais paminklais ir juos apsaugoti nuo sunaikinimo negandų. 5 Nuo 1798 m. Vilniaus Vyriausiosios mokyklos Tapybos ir Piešimo katedros profesoriaus pareigoms buvo pakviestas Pranciškus Smuglevičius (Franciszek Smuglewicz, 1745 1807), kurio žinios turėjo įtakos tapybos restauravimo sampratos kaitai Lietuvoje. Apie tai, kad P. Smuglevičius restauruodavo paveikslus yra žinoma iš istorinių šaltinių. Jam sugrįžus iš mokslų Romoje į Varšuvą, apie 1784 1785 m. Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui Poniatovskiui įsakius, P. Smuglevičius atnaujino Varšuvos pranciškonų re- 174 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
Nežinomas Lietuvos dailininkas. Švč. Mergelė Marija Škaplierinė. XVIII a. pr. Kauno šv. Kryžiaus bažnyčia. Kūrinį XVIII a. pab. restauravo Pranciškus Smuglevičius formatų šv. Antano Paduviečio bažnyčios 6 paveikslą Žygimantas III, suteikiantis privilegijas reformatams, kuris kabėjo kairės navos antroje nišoje 7. Nors 1841 m. spaudoje buvo teigiama, kad paveikslą nutapė P. Smuglevičius, tačiau tai klaida, nes jis yra nežinomo italų dailininko kūrinys 8. Tikėtina, kad P. Smuglevičiaus atliktas paveikslo restauravimas buvo labai sėkmingas, jei šis darbas buvo prilygintas paveikslo sukūrimui. Geras pavyzdys, kaip keitėsi požiūris į meno kūrinių restauravimą, gali būti Mykolo Homolickio (Michał Homolicki, 1791 1861) paminėtas atvejis, kai P. Smuglevičiui, apie 1785 m. baigusiam tapyti paveikslus 9 Vilniaus Švč. Trejybės cerkvėje ir bazilijonų vienuolyne, buvo pasiūlyta pertapyti XVI a. sukurtą ikoną Dievo Motina Odigitrija. Tada P. Smuglevičius vienuolyno patikėtinį smarkiai išbaręs už tokį nevykusį pasiūlymą 10. Toks požiūris ir tokios moralinės nuostatos būdingos išsilavinusioms ir Apšvietos epochos idėjų subrandintoms asmenybėms, kurių požiūriu, meno kūriniams svarbus ir autentiškumas, atskleidžiantis praėjusių laikų dvasią. XVIII a. pab., karmelitams užsakius, P. Smuglevičius Kauno šv. Kryžiaus bažnyčiai nutapė Šv. Teresės vizija 11 paveikslą 12. Tuo pačiu metu jis restauravo ir dabar Kauno šv. Kryžiaus bažnyčioje saugomą XVIII a. pr. sukurtą paveikslą Švč. Mergelė Marija Škaplierinė su sidabro aptaisu, taip pat ir paveikslus Šv. Juozapas 13, Šv. Elijas ir Šv. Simonas Stokas 14. Kur ir kada P. Smuglevičius išmoko restauruoti paveikslus, iki dabar nėra žinoma. Šiame kontekste verta paminėti Italijos šv. Luko akademiją Ro- Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 175
moje, kurioje P. Smuglevičius studijavo 1765 1783 metais. Daug ką pasako tas faktas, kad tą pačią akademiją baigę lenkų 15 ir lietuvių kilmės dailininkai restauruodavo paveikslus įvairiose Lenkijos ir Lietuvos bažnyčiose, taip pat ir privačių kolekcijų eksponatus. Didelės įtakos senųjų dailės kūrinių vertės supratimui turėjo ir kitas Vilniaus universiteto dailės katedrų dėstytojas Juozapas Saundersas (Joseph Saunders, 1773 1845), pakviestas čia dirbti Čartoriskių giminės iniciatyva 16. 1810 1821 m. (su pertraukomis) J. Saundersas buvo Vilniaus universiteto Raižybos katedros profesorius. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo sistemingai dėstyti meno istoriją. J. Saundersas, kaip ir nemažai kitų to meto dailininkų (tarp jų Martynas Januševičius bei Jonas Rustemas), priklausė Uoliojo lietuvio masonų ložei 17. J. Saundersas domėjosi Vilniaus dailės praeitimi ir rašė apie Simono Čechavičiaus kūrybą 18, kurio paveikslus surado ir identifikavo Vilniaus šv. Rapolo, šv. Jokūbo ir Pilypo bei kitose bažnyčiose. Žinoma, kad jis iš Vilniaus magistrato buvo gavęs leidimą restauruoti išaiškintus S. Čechavičiaus paveikslus 19. Ar tai buvo įgyvendinta, informacijos neturima, tačiau yra žinoma, kad 1896 m. Vincentas Slendzinskis (Wincenty Slendzinski, 1837 1909) nutapė paveikslą Šv. Antano vizija, kuris turėjo uždengti Šv. Rapolo bažnyčios šoniniame altoriuje buvusį labai nemokšiškai restauruotą S. Čechavičiui priskiriamą paveikslą. 20 Tikėtina, kad V. Smuglevičius, nuo 1798 m. dirbęs Vilniaus vyriausiosios mokyklos tapybos ir piešimo katedros profesoriumi, studentus supažindindavo ir su restauravimo metodika, nes dalis jo mokinių yra žinomi kaip buvę puikūs restauratoriai. Paminėtinas V. Smuglevičiaus mokinys Danielius Kondratavičius (Daniel Kondratowicz, 1765 1844), kuris po trumpų mokslų Vilniuje nuo 1786 m. mokėsi Varšuvoje V. Smuglevičiaus dirbtuvėse. D. Kondratavičius buvo žinomas kaip V. Smuglevičiaus mokinys ir garsėjo portretų, mitologinių, istorinių ir alegorinių paveikslų tapyba bei piešimo ir tapybos mokymu. Yra žinoma, kad D. Kondratavičius 1823 m. restauravo S. Čechavičiaus (1689 1775) paveikslus Karmelitų bažnyčioje Lešne 21 ir nežinomus paveikslus Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Varšuvoje 22. Po V. Smuglevičiaus mirties (1807), Vilniaus universiteto tapybos ir piešimo katedros vedėju buvo J. Rustemas (1762 1835), kuris toliau pratęsė jau P. Smuglevičiaus suformuotus dėstymo metodus. Iš Lietuvoje dirbusių P. Smuglevičiaus ir J. Rustemo mokinių paminėtinas Martynas Januševičius 23, kuris 1804 1816 m. studijavo Vilniaus univer- 176 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
Pranciškus Smuglevičius. Šv. apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimas. 1800 m. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kūrinį 1830 m. restauravo Martynas Januševičius Pranciškus Smuglevičius. Šv. Petras kalėjime stebuklingai iš grindų trykštančiu vandeniu krikštija kareivį. Vilniaus arkikatedra bazilika. Kūrinį 1837 m. restauravo Martynas Januševičius sitete. Tikėtina, kad M. Janu ševičius lankė ir J. Saunderso pa skaitas. Dailininkas V. Smakaus kas 1847 m. taip rašė apie M. Januševičių: Geras buvo senų pažeistų paveikslų restauratorius, nes, turėdamas kopijuotojo kantrybę, galėjo kruopščiai parinkti reikiamus tonus 24. J. Rustemas 1815 m. yra nurodęs, kad studentas M. Januševičius tobulinasi aliejinės tapybos srityje, labai preciziškai kopijuoja žymiausių meistrų paveikslus, atkartoja spalvas ir kiekvieno dailininko potėpius 25. 1828 m. Vilniaus universitete M. Januševičiui buvo suteiktas meno kandidato laipsnis 26. 1827 1828 m. M. Januševičius Vilniaus šv. Jono bažnyčios centriniam altoriui nutapė paveikslus Šv. Jonas Krikštytojas ir Šv. Jonas Evangelistas 27, taip pat ir dar vieną nežinomą paveikslą toje pačioje bažnyčioje buvusiai kop lyčiai. Tais pačiais 1827 1828 m., kai buvo nutapyti paveikslai Vilniaus Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 177
Simonas Čechavičius. Nukryžiavimas. Kūrinį 1837 m. restauravo Martynas Januševičius Simonas Čechavičius. Šv. Ignaco Lojolos regėjimas. Kūrinį 1837 m. restauravo Martynas Januševičius šv. Jonų bažnyčios centriniam altoriui, M. Januševičius restauravo 21-ą 28 neįvardintą tos pačios bažnyčios paveikslą 29. 1830 m. M. Januševičius restauravo P. Smuglevičiaus sukurtą Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslą Šv. apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimas 30. Dailininkas sugebėjo atkurti sugadintas vietas ir tik dėl šio savalaikio profesionalaus restauravimo paveikslas išliko 31. 1837 m. M. Januševičius restauravo 32 Vilniaus katedroje buvusius šiuos paveikslus: P. Smuglevičiaus Šv. Petras kalėjime stebuklingai iš grindų trykštan čiu vandeniu krikštija kareivį 33, S. Čechavičiaus Nukryžiavimas 34 ir Šv. Ignaco Lojolos regėjimas 35. Pastaroji drobė prieš 1837 m. restauravimą buvo labai sunykusi, pažeista perkeliant ją iš vienos bažnyčios į kitą. M. Januševičius atlikta restauracija padėjo vertingam S. Čechavičiaus paveikslui išlikti. Žinoma, kad 1837 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus kapitula M. Januševi- 178 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina. Kūrinį 1837 m. restauravo Martynas Januševičius čiui sumokėjo 15 rublių už portreto Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina 36 restauravimą ir už portreto Kunigas Abraomas Vaina kopiją 37. Tais pačiais 1837 m., Vilniaus vyskupo Jeronimo Stroinovskio paragintas, M. Januševičius restauravo 38 Vilniaus katedros Vainų giminės koplyčioje buvusį nedidelį paveikslą Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ir šv. Jonu 39, kurio autorystė buvo priskiriama žymiam italų dailininkui Antonio da Correggio (1489 1534), tačiau M. Januševičius, restauravęs šį paveikslą, tokią galimą autorystę paneigė. 40 Apie 1838 m. M. Januševičius restauravo Vilniaus benediktinių šv. Kotrynos bažnyčios centrinio altoriaus S. Čechavičiaus paveikslą Šv. Kotrynos sužieduotuvės. Apie tai 1838 m. yra rašęs M. Homolickis: Nuostabioje Benediktinių bažnyčioje centriniame altoriuje yra puikus Čechavičiaus nutapytas Šv. Kotrynos paveikslas, kuris vienoje vietoje, globėjos [Šv. Kotrynos] drabužio draperijoje, praplėštas arba pradegintas žvakės, o apie 1838 metus paveikslas pataisytas ir atnaujintas gero dailininko (žinovai ir patys dailininkai pripažįsta garsaus senų ir sugadintų paveikslų restauratoriaus P. Januševičiaus darbą). 41 Iš truputį vėlesnės Vilniaus meno mokyklos auklėtinių kartos pažymėtinas J. Rustemo mokinys Kanutas Ruseckas (1800 1860), kuris 1818 1821 m. studijavo Vilniaus universiteto piešimo ir tapybos katedrose. Gavęs stipendiją, jis 1821 1822 m. studijavo Paryžiuje pas dailininką Guilaumą Letjerą (Guillaume Guillon Lethière, 1760 1832), o nuo 1822 1831 m., kaip ir P. Smuglevičius, Italijoje (Šv. Luko akademijoje Romoje) pas Vincentą Kamučinį (Vincenzo Camuccini, 1771 1844), Bertelį Torvaldseną (Karl Albert) Bertel Thorvaldsen, 1770 1844) ir Prancūzų akademijoje Romoje (Académie Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 179
Švč. Mergelė Marija (Vilniaus Aušros vartų koplyčios paveikslas). Kūrinį 1834 m. restauravo Kanutas Ruseckas Simonas Čechavičius. Šv. Kotrynos sužieduotuvės. Kūrinį 1838 m. restauravo Martynas Januševičius de France à Rome) pas Antuaną Žaną Grosą (Antoine Jean Gros, 1771 1835). 1831 m. sugrįžo į Vilnių, kur nuo 1843 m. iki pat mirties mokė piešimo ir tapybos bajorų institute, taip pat vertėsi ir privačiomis pamokomis. 1856 m. kartu su tapytoju Vincentu Dmachausku (1805 (1807?) 1862) ir skulptoriumi Kazimieru Jelskiu (1782 1867) Vilniuje bandė įkurti meno mokyklą. 42 Yra žinoma, kad 1833 m. pradėjus restauruoti Vilniaus šv. Teresės bažnyčią, šios bažnyčios klebonas karmelitas Mauricijus Pčickis, buvęs K. Rusecko bendramokslis (kartu mokėsi Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedroje) pasikvietė K. Rusecką restauruoti freskų ir paveikslų. Apie tai 1838 m. rašė M. Homolickis: Pačiam tėvui Mauricijui vadovaujant, kaip žinovui ir dailės mėgėjui, ir padedant gabiam dailininkui p. Ruseckui, sena spalvota ir pilka sienų tapyba ir skliautų paveikslai nuvalyti [...]. Aliejiniai paveikslai kruopščiai nuva- 180 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
Nežinomas XVIII a. pab. Lietuvos dailininkas. Juozapo Jelenskio portretas. Kūrinį 1855 m. restauravo Liudvikas Jelenskis lyti ir atnaujinti [...]. Pagaliau p. Ruseckas nutapė (Šv. Teresės bažnyčiai) tris puikius šoninių altorių paveikslus: Šv. Jono, Šv. Mykolo ir Šv. Petro apaštalo, kurie pakeitė senuosius. Ir taip ši, kadaise niūri ir apleista bažnyčia, tapo šviesi ir puošni. 43 1834 m. K. Ruseckas restauravo Vilniaus Aušros vartų koplyčios paveikslą Švč. Mergelė Marija 44. Jurgis Remeris (Jerzy Remer, 1888 1979), 1927 m. aprašydamas minėtąjį paveikslą ir aptardamas ankstesnius atnaujinimus ir restauravimus, pažymi, kad K. Ruseckas, 1834 m. atnaujindamas paveikslą, labai nesėkmingai restauravo rankas 45. 1849 m. K. Ruseckas laiške savo sūnui Boleslovui Ruseckui užsimena apie tai, kad restauravo Volskių giminės rinkiniuose esančius senus bažnytinius paveikslus 46. 1855 m. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčią ir benediktinių vienuolyną priskyrus prie etatinių, finansavimą iš valstybės gaunančių bažnyčių, gautos lėšos buvo panaudotos bažnyčios vidui tvarkyti ir paveikslams atnaujinti: Šventovės vidus atnaujintas, kartu su visais paveikslais, kuriuos tvarkė paprašytas dailininkas Mirskis. 47 Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 181
Greičiausiai tai buvo Vilniaus dailininkas Stanislovas Mirskis, kuris 1841 m. nukopijavo K. Rusecko aštuoniolikos istorinių kostiumo piešinių, sukurtų 1823 m. Romoje. 48 1855 m. Vilniaus šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčioje buvusį 49 apie 20 Jelenskių giminės portretų rinkinį, sukurtą XVII a. pab. XIX a. pr., atnaujino 50 Liudvikas Jelenskis (Ludwik Jeleński). Apie šį restauratorių kol kas daugiau informacijos publikacijos autoriui nėra pavykę rasti. Tikėtina, kad būdamas paminėtos Jelenskių giminės atstovas, jis sutvarkė portretų rinkinį, norėdamas atminti gerus giminės darbus (apie tai tarsi liudija įrašas paveikslo nugarinėje pusėje, kurio paskutinis žodis yra skorbuciony ir gali būti verčiamas į lietuvių kalbą kaip su pagarbiu nuolankumu ). Atnaujinimo metu daugelis paveikslų yra dubliuoti ant naujos drobės, vaizdinėje pusėje nuvalyti nešvarumai ir patamsėjęs lakas, autorinio dažų sluoksnio ir grunto netekimo vietos gruntuotos restauraciniu gruntu, retušuota aliejiniais dažais. Įdomu tai, kad dubliuotų paveikslų nugarinėje pusėje yra perkelti įrašai nuo originalios nugarinės pusės, o tai restauravimo praktikoje retai pasitaikantis reiškinys (XIX a. dubliuotų paveikslų įrašai nebūdavo perkeliami). Tikėtina, kad būdamas tos pačios Jelenskių giminės atstovas, Liudvikas Jelenskis, perkeldamas įrašus, tarsi iš naujo perrašė savo garbingos giminės istoriją. Atsižvelgiant į atnaujinant portretus panaudotus restauravimo metodus ir medžiagas, taip pat palyginus šį darbą su kitais panašaus laikotarpio kitų restauratorių atliktais restauravimo darbais ir medžiagomis, galima teigti, kad Liudvikas Jelenskis tik rai buvo mokęsis kurioje nors dailės mokykloje, nes jo žinios, taip pat panaudoti restauravimo metodai ir medžiagos yra artimos to laikotarpio įvairių dailės mokyklų studentų ir dėstytojų naudotiems restauravimo metodams ir medžiagoms. Išvados Iki XVIII a. vid. Lietuvos teritorijoje vyravusi tapybos kūrinių restauravimo metodika įvardijama kaip tapybos kūrinių atnaujinimas, dažnai pasireiškęs autorinio dažų sluoksnio pažeidimais valymo metu, taip pat visu arba daliniu paveikslo vaizdinės pusės užtapymu pakeičiant autorinę idėją arba kompoziciją ir sukuriant paveikslo atnaujinimo įspūdį, XVIII a. pab. pasikeitė. Tuo laikotarpiu akivaizdžiai pastebimas naujas kokybinis restauravimas, kuriam būdingas požiūris, kad seni paveikslai yra vertingi savo au- 182 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
tentiškumu, istorija, siužetu, autoryste ir garbinimu, todėl juos reikia išsaugoti ir restauruoti, o restauravimo metu būtina atidengti tai, kas paslėpta ankstesnių atnaujinimų ar laiko pažeidimų. Tokia restauravimo koncepcija buvo suformuluota Apšvietos epochos idėjų, jai buvo palanki ir romantizmo pasaulėjauta, skatinusi domėjimąsi krašto praeitimi, senovės paminklų kaupimą ir saugojimą. Yra pastebimos akivaizdžios restauravimo sampratos pokyčių sąsajos su Vilniaus universitete įsteigtomis Architektūros ir Dailės katedromis, kurių dėstytojai ir studentai įvairiose Vilniaus miesto bažnyčiose ir vienuolynuose restauravo nykstančius meno kūrinius. Vėliau, uždarius Vilniaus universitetą, įvairių Europos ir Rusijos meno mokyklų lietuvių kilmės auklėtiniai sėkmingai tęsė meno kūrinių restauravimo darbus. Ir tik tokių atliktų restauravimo darbų dėka yra išsaugota nemažai tikintiesiems ir pasauliečiams brangių meno kūrinių, kurie ir dabar puošia Vilniaus miesto bažnyčias arba yra saugomi įvairiuose muziejuose. Peržiūrėjus turimą surinktą informaciją, galima daryti išvadą, kad tuo laikotarpiu atlikti paveikslų restauravimo darbai buvo neišvengiami ir lėmė bent dalies Vilniaus bažnyčių paveikslų išlikimą. Palyginus tai, kas buvo daroma Lietuvoje, su to meto restauravimo darbų pobūdžiu ir naudotomis medžiagomis Europoje ir Rusijoje, nagrinėjamojo laikotarpio restauravimo darbai Lietuvoje atitinka tuo metu vyravusias etines ir estetines restauravimo sampratas, o panaudoti metodai užtikrino vertingų paveikslų išlikimą. Kai kurie minėtiems paveikslams restauruoti taikyti darbo metodai ir panaudotos medžiagos pažeidė autorinį pagrindą, dažų ir grunto sluoksnį, bet šie pažeidimai yra minimalūs. Pažymėtina, kad po Vilniaus universiteto uždarymo 1832 m. gegužės 13 d., ilgą laiką Lietuvoje nebebuvo rengiami profesionalūs tapytojai, kurie anksčiau studijų metais, matyt, buvo supažindinami ir su meno kūrinių restauravimo pagrindais. Apie XIX a. vidurį paveikslams restauruoti naudojami metodai ir medžiagos palaipsniui perėjo daugiau į savamokslį eksperimentinį lygį. Tuo laikotarpiu restauravimo darbus dažnai atlikdavo tapytojai, kurie neturėjo reikiamų žinių apie restauravimo metodus ir medžiagas. Išnašos 1. Kulakauskas A., Dailės katedrų įkūrimo Vilniaus universitete istorinės aplinkybės, Acta academiae artium Vilnensis, sud. V. Jankauskas, Vilnius: VDA leidykla, 1997, t. 11: Pranciškus Smuglevičius ir jo epocha, p. 5. 2. Ten pat, p. 7 8. Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 183
3. Perrault Ch., Paraleles des Anciens et Modernes, Paris, 1688; Ważbiński Z., O rozpoznawaniu i wartościowaniu obrazów. Pogądy siedemnastowiecznych pisarzy i amatorów sztuki, Toruń, 1975. 4. Smokowski W., Do wspomnień o szkole malarskiej wileńskiej, Adama Szemesza, Athenaeum, Wilno, 1847, t. 1, p. 171. 5. Ten pat, p. 171 172. 6. Šios bažnyčios koridoriuje yra išlikusi Pranciškaus Smuglevičiaus epitafija. 7. Rastawiecki E., Słownik malarzów polskich, Warszawa, 1851, t. 2, p. 170 196 (190). 8. Kurjer Warszawski, 1841, Nr. 148. 9. Salvator Mundi, Apaštalai Petras ir Povilas, Šv. Bazilijus, Šv. Mikalojus, Šv. Makrina, Šv. Pafnucijus ir Švč. Mergelės Marijos sužieduotuvės paveikslai. 10. Drėma V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius: Vaga, 1973, p. 214. 11. Šiuo metu paveikslas yra Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios Šv. Marijos Magdalenos de Paci koplyčioje. 12. Račiūnaitė T., Vizijos ir atvaizdai. Basųjų karmelitų palikimas, Vilnius: VDA leidykla, 2003, p. 206. 13. Ten pat, p. 183. 14. Kauno architektūra, sud. A. Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1991, p. 97. 15. Pvz., dailininkas Aleksandras Kokuliaras (Aleksandre Kokular, 1793 1846) nuo 1814 m. mokėsi Vienos menų akademijoje. 1817 1818 m. ir 1824 1826 m. mokėsi Šv. Luko menų akademijoje Romoje. Greičiausiai buvo pažįstamas su Kanutu Rusecku, kuris mokėsi ten pat 1822 1831 m. pas tuos pačius dėstytojus (Vincenz Camuccini ir Bertel Thorwaldsen). 1844 1846 m. restauravo Pranciškaus Smuglevičiaus Šv. Trejybė, Angelas rodo vengrų karaliaus Stepono sūnui Emerikui, kur statyti benediktinų vienuolyną, Šv. Juozapo mirtis, Šv. Benediktas ir Šv. Scholastika, Konstantino motina Šv. Elena bando švento kryžiaus stebuklingumą su ligoniu, Šv. Benedikto mirtis ir Švč. Mergelė Marija nekalto prasidėjimo paveikslus benediktinų vienuolyno Šv. Kryžiaus bažnyčioje Lysa Gura (Łysa Góra) Lenkijoje. Apie 1830 m. Aleksandro Potockio kvietimu dirbo senų paveikslų restauratoriumi įsteigtoje meno galerijoje Vilanovo (Wilanów) rūmuose netoli Varšuvos. Literatūra: Słownik artystów polskich i obcych w Polsce działających. Malarze, rzeźbiarze, graficy, t. 4: Kl-La. Wrocław: Ossolineum, 1986, p. 58 61. 16. Vilniaus Klasicizmas, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 335. 17. Ten pat, p. 335. 18. Wiadomość o życiu i dziełach Szymona Czechowicza, Dziennik Wileńnski, 1815, t. 2, p. 624 640. 19. Venclova T., Vilniaus vardai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006, p. 134. 20. Przegląd Katolicki, 1896-08-25 / 08-06. 21. Leszno, Lenkija. 22. Słownik artystów polskich i obcych w Polsce działających. Malarze, rzeźbiarze, graficy, Wrocław: Ossolineum, 1986, t. 4: Kl-La., p. 80. 23. Marcin Januszewicz, Januszkiewicz, 1780? m. 24. Smokowski W., Do wspomnień o szkole malarskiej wileńskiej, Adama Szemesza, Athenaeum, Wilno, 1847, t. 1, p. 163. 184 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
25. Janonienė R., Jonas Rustemas, Vilnius: VDA leidykla, 1999, p. 74. 26. Ten pat, p. 92. 27. Šiuo metu šie paveikslai yra Vilniaus šv. Jonų bažnyčios centriniame altoriuje. 28. Drėma V., Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, p. 185. 29. Słownik artystów polskich i obcych w Polsce działających. Malarze, rzeźbiarze, graficy, Wrocław: Ossolineum, 1979, t. 3: H-Ki. p. 230 231. 30. 1800 m. Vilniaus reguliarieji kanauninkai, remontuodami bažnyčią, pardavė seną drožinėtą juodojo ąžuolo altorių ir vietoje jo P. Smuglevičiui užsakė nutapyti paveikslą, vaizduojantį apaštalų Petro ir Povilo atsisveikinimą. Šis paveikslas amžininkų (V. Smakauskas, M. Homolickis) buvo vertinamas kaip bene pats geriausias P. Smuglevičiaus darbas iš visų bažnytinių jo tapytų kompozicijų, tačiau apie 1830 m. valant paveikslas buvo stipriai apdraskytas ir sugadintas, pažeistas autorinis dažų sluoksnis ir dėl to ypač nukentėjo šio paveikslo koloritas. 31. Drėma V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius: Vaga, 1973, p. 227. 32. 1837 m. M. Januševičius Simono Čechavičiaus Šv. Ignaco Lojolos regėjimas paveikslo restauravimo metu pašalino autorines užlankas, autorinę drobę dubliavo ant naujos drobės miltų kleisteriu, autorinio dažų ir grunto sluoksnių netekimo vietas gruntavo restauraciniu gruntu (restauracinis gruntas uždengė dalį autorinio dažų sluoksnio), retušavo aliejiniais dažais (retušas uždengė dalį autorinio dažų sluoksnio), paveikslo vaizdinę pusę padengė lako sluoksniu. LDM Prano Gudyno restauravimo centras, kilnojamo kultūros paminklo restauravimo pasas, Rest. Nr. 17/7647, restauratorius Algis Vaineikis. Simono Čechavičiaus paveikslas Nukryžiavimas 1837 m. M. Januševičiaus buvo...sutvarkytas, nuvalytas ir laku padengtas, į naujus paauksuotus rėmus įrėmintas... Šaltinis: Wizerunki i Roztrząsania Naukowe, Wilno: Józef Zawadski własnym nakładem, 1838, t. 1, p. 25. Simono Čechavičiaus paveikslo Nukryžiavimas restauravimas analogiškas Simono Čechavičiaus Šv. Ignaco Lojolos regėjimas paveikslo restauravimui. LDM Prano Gudyno restauravimo centras, tapybos restauruojamų darbų registracijos knyga Nr. 6, 1983 1988 m., Rest. Nr. 17/4774. 33. Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas Šv. Petras kalėjime stebuklingai iš grindų trykštančiu vandeniu krikštija kareivį nutapytas 1802 m. kanauninko Sulistrovičiaus užsakymu Vilniaus katedros Vainų koplyčiai. Literatūra: Drėma V., Pranciškus Smuglevičius, Vilnius: Vaga, 1973, p. 378. Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas Šv. Petras kalėjime stebuklingai iš grindų trykštančiu vandeniu krikštija kareivį 1837 m. M. Januševičiaus buvo...atnaujintas ir laku padengtas... Šaltinis: Wizerunki i Roztrząsania Naukowe, Wilno: Józef Zawadski własnym nakładem, t. 1, 1838, p. 41. 34. Simono Čechavičiaus paveikslas Nukryžiavimas yra perkeltas iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios centrinio altoriaus. Šaltinis: Wizerunki i Roztrząsania Naukowe, Wilno: Józef Zawadski własnym nakładem, 1838, t. 1, p. 25. Simono Čechavičiaus paveikslas Nukryžiavimas iki 1991 m. buvo Vilniaus arkikatedroje. 1991 1992 m. restauruotas LDM Prano Gudyno restauravimo centre. LDM RC tapybos restauravimo protokolas 70/6220. Dabar yra Vilniaus šv. Myko- Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 185
lo bažnyčioje įsikūrusio Bažnytinio meno muziejuje ir eksponuojamas centriniame altoriuje. Nors paveikslas įvardijamas kaip nežinomo autoriaus kūrinys, tačiau, remiantis Jono Kazimiero Vilčinskio (1806 1885) išleistu Vilniaus albumo IV serijos Nr. 8 plieno raižiniu, kuriame vaizduojamas Simono Čechavičiaus paveikslas Nukryžiavimas, galima teigti, kad tai yra vienas ir tas pats kūrinys. 35. Simono Čechavičiaus paveikslas Šv. Ignaco Lojolos regėjimas nutapytas apie 1757 m. ir iki 1798 m. buvęs Vilniaus Jėzuitų šv. Ignoto bažnyčios didžiajame altoriuje, 1798 m. perkeltas į Vilniaus Katedros Manvydų koplyčią ir pagal tą paveikslą koplyčią imta vadinti šv. Ignoto vardu. LDM Inv. Nr. Ap 625, drobė, aliejinė tapyba, 255 472 cm. 2001 2002 m. restauruotas LDM Prano Gudyno restauravimo centre. 2004 m. grąžintas į Šv. Ignoto bažnyčios centrinę dalį. 36. Vilniaus vyskupo (1600-07-31 1615-10-22) Benedikto Vainos portretas, LDM Inv. Nr. Ap 2569, drobė, aliejinė tapyba, 70 95 cm. 1985 m. restauruotas LDM Prano Gudyno restauravimo centre, tapybos restauruojamų darbų registracijos knyga Nr. 6, 1983 1988 m., Rest. Nr. 73/4473, restauratorė Teresė Blažiūnienė. Paveikslo būklės prieš restauravimą aprašyme yra paminėta, kad autorinė paveikslo drobė dubliuota ant kitos drobės miltų kleisteriu, autorinės tapybos aliejinių dažų retušas patamsėjęs (retušas uždengė dalį autorinio dažų sluoksnio), lako sluoksnis storas. 37. Słownik artystów polskich i obcych w Polsce działających. Malarze, rzeźbiarze, graficy, Wrocław: Ossolineum, 1979, t. 3: H-Ki, p. 230 231. 38. Restauravimo metu paveikslas nuvalytas ir retušuotas. 39. Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Jėzumi ir Šv. Jonu paveikslas stovėjo ant altoriaus Vilniaus katedros Vainų koplyčioje po P. Smuglevičiaus Šv. Petras kalėjime stebuklingai iš grindų trykštančiu vandeniu krikštija kareivį paveikslu. 40. Wizerunki i Roztrząsania Naukowe, Wilno: Józef Zawadski własnym nakładem, 1838, t. 1, p. 81. 41. Ten pat, p. 76 77. 42. Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos: parodos katalogas, Torun: Uniwersytet Mikolaja Kopernika w Toruniu, 1996, p. 290 291. 43. Wizerunki i Roztrząsania Naukowe, Wilno: Józef Zawadski własnym nakładem, 1838, t. 1, p. 77. 44. Drėma V., Vilniaus bažnyčios, Vilnius: Versus Aureus, 2008, p. 46. 45. Ten pat, p. 46. 46. Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius: VDA leidykla, 1996, p. 181. 47. Dominik Cezary Chodźko, Kościół i klasztor Panien Benedyktynek w Wilnie, Pamiętnik Religijno-Moralny, Warszawa, 1858, t. 5, p. 481 514. 48. Drėma V., Kanutas Ruseckas, Vilnius: VDA leidykla, 1996, p. 72. 49. Į Vilniaus šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčią paveikslai greičiausiai perkelti iš 1844 m. caro įsakymu uždarytos Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo vardo bažnyčios ir šaričių (misionierių) vienuolyno, nes šioje bažnyčioje buvo Jelenskių giminės mauzoliejus. Nors 1859 m. vienuolių misionierių pastangomis bažnyčia grąžinta tikintiesiems, tačiau nėra žinoma, ar buvo grąžinti ir Jelenskių giminės portretai. Tikėtina, kad paveikslai vėl buvo atsidūrę senoje vietoje, bet, sovietų 186 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas
valdžiai uždarius bažnyčią, paveikslai vėl buvo perkelti į Šv. Dvasios (dominikonų) bažnyčią, iš kurios 1973 m. perduoti saugoti Lietuvos dailės muziejui. 50. Juozapo Jelenskio portretas (LDM Inv. Nr. 9) paveikslo nugarinėje pusėje yra įrašas: odnowil Ludwik Jeleński/1855 R: Lutego 12:/Skorbuciony. Šaltinis: 1973 m. LTSR Dailės muziejaus (dabar Lietuvos dailės muziejus) Tapybos skyriaus restauruotų darbų protokolai, fondo Nr. 1, apyrašo Nr. 4, bylos Nr. 107, p. 89a. The Enlightenment and Change of the Concept of Restoration of Paintings. Restoration of Pictures of Vilnius City Churches and Monasteries in the Early XIX Century Juozapas Blažiūnas The publication discusses the most famous pictures of Vilnius city churches and monasteries restored in the early XIX century, provides data from various sources on their restoration, information on restoration artists and restoration principles used by them discovered in published sources and scientific literature. It is pointed out that the painting restoration method called the renovation of paintings that prevailed in Lithuania up until the middle of the XVIII century, which often resulted in damage to the author s paint layer during cleaning as well as painting on the whole or part of the visual side of a picture, changing the author s idea or composition and creating an impression of renovation of the picture. At the end of the XVIII century, however, if changed. There emerged new qualitative restoration characterised by an attitude that old pictures are valuable for their authenticity, history, plot, authorship and adoration and must therefore be preserved and restored, and restoration must expose things hidden during previous renovation or damage done by time. Such a concept of restoration was formulated by the ideas of the Enlightenment. It was also supported by a romantic world-view, which promoted interest in the past of the region, collection and storage of ancient monuments. Changes in the concept of restoration are obviously related with the Departments of Architecture and Fine Arts established by Vilnius University whose lecturers and students restored vanishing works of art in various churches and monasteries of Vilnius. Later, after Vilnius University was closed, Lithuanianborn students of various European and Russian art schools successfully continued the restoration of works of art. Owing to such restoration work, a number of works of art precious to the faithful and the laity have been preserved and currently adorn Vilnius city churches or are stored at various museums. The available information leads to the conclusion that the picture restoration work carried out at that time was inevitable and determined the survival of at least Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas / 187
part of paintings of Vilnius churches. Comparing the work carried out in Lithuania with the nature of restoration work and materials used in Europe and Russia at that time, the restoration work of the period in question in Lithuania corresponded to the ethical and aesthetic concepts of restoration that prevailed at that time, and the methods used ensured the survival of valuable paintings. Some of the working methods and materials used in the restoration of said paintings affected the basis, paint and primer coat put by the author, but this damage was minimal. It should be pointed out that following the closure of Vilnius University on 13 May 1832 when no professional painters, who had obviously been taught the basics of restoration of works of art, were trained in Lithuania for a long time, in around the middle of the XIX century, the methods and materials used for the restoration of paintings gradually shifted to a more self-taught experimental level. In that period, restoration work was often performed by painters who did not have the necessary knowledge of restoration techniques and materials. 188 / Muziejinių vertybių tyrimai ir restauravimas