I. Smėlio liežuvių žmonės Ar dar yra kitur tokia nuostabi vieta, kurią norėtumei pavadinti Šiaurės Sachara? Tai nepakartojamas kūrinys, gamtos stichijos prieš daugelį tūkstančių metų besitraukiančio ledynmečio sukurtas dabartinės Baltijos jūros pakrantėje. Tirpstančio ledo, sąnašų, atšiaurių jūros bangų ir vėjų suformuoti du ilgi smėlio liežuviai, perrėžti Sembos pusiasalio, tarytum Afrikos Sacharos dvyniai, aukštai supustytomis slenkančiomis smėlio keteromis savo pražūtingame kelyje naikinantys viską, kas gyva. Maža to, šie siauri smėlio liežuviai, įsirėžę į Baltijos jūros vandenis, atkirto juos ir laikui bėgant suformavo du didžiulius žuvingus ežerus marias. Vienos iš jų senovės prūsų, ankstyvųjų šio krašto gyventojų baltų, buvo vadinamos Aistmarėmis. Šis gėlas 838 km 2 ploto, 91 km ilgio ir 6 25 km pločio ežeras, tyvuliuojantis priešais Dancigo įlanką, iš rytų remiasi į Sembos pusiasalio pašonę kaip koks pasiligojęs, besiruošiantis poilsio žvėris (gal miškų elnias, gal dar kitoks gyvūnas). Vėliau, nukariavus prūsus ir Baltijos jūros pakrantėje įsikūrus germanų fryzų genčiai Friese, šis vandens telkinys gavo germanišką pavadinimą Frisches Haff, o siauras nuo 1,3 iki 3 km plačiausioje vietoje 60 km ilgio smėlio liežuvis buvo pavadintas Frische Nehrung1. Čia pat, už keliolikos kilometrų, Aistmarių pašonėje, Priegliaus žemupyje, stūkso Prūsijos karalių miestas Karaliaučius Rytų Europos gražuolis. Iš čia, tiesiai per marių vandenis ir atsivėrusį smėlio liežuvio plyšį, pro Piliavos uostą, gali išplaukti į Baltijos jūrą. Šiame 60 km ilgio siaurame sausumos kūne, Aistmarių pakrantėje, išsibarstę nedideli, turintys vos po kelis šimtus gyventojų, Kalbergo, Noi Krugo, Alten Tyfo, Piliavos ir Laukstyčių žvejų kaimeliai, žinomi dar nuo keturiolikto amžiaus. Pro čia iš vakarų į rytus, per pačią šiauriausią Sembos pusiasalio dalį, Baltijos jūros pakrante ėjo trumpiausias prekybos ir pašto kelias. Kitas, beveik dukart didesnis, 1584 km 2 ploto ir vietomis iki 46,5 km pločio, ežeras Kuršių marios2 su įtekančiu į jas Nemunu iš vakarų, savo plačiausia dalimi įsirėmęs į Sembos pusiasalį ir atmatavęs daugiau nei 107 km ilgio kelią iki Baltijos jūros, pasiekia Klaipėdos Mėmelio uostą. Ilgus šimtmečius čia gyvenę kuršiai plaukiojo mariomis didelėmis plokščiadugnėmis burinėmis valtimis kurėnais, jautėsi esą galingi ir vieninteliai krašto šeimininkai. Jie ne kartą žiaurioje kovoje susirėmė su čia atsibastančiais atėjūnais skandinavais vikingais. Vėliau kuršiai buvo nukariauti kitų atėjūnų kryžiuočių. Kuršiai asimiliavosi, perėmė vokiečių kalbą ir naują religiją ir tapo ištikimais Prūsijos valstybės piliečiais. Didesniajame, 98 km ilgio, smėlio liežuvyje Kuršių nerijoje3 virte virė neįprastas ir
sunkus Kuršmarių žvejų gyvenimas. Šioje tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių įsiterpusioje žemės juostoje, kurios plačiausia vieta 3,8 km, o siauriausia tik 380 m, su iškilusiomis 50 70 m aukščio šiaurės vėjų supustytomis, nuolat slenkančiomis ir savo kelyje viską ryjančiomis kopomis, vyko žūtbūtinė žmonių kova su gamtos stichijomis. Ne kartą mediniai namai, bažnyčios, net ištisi kaimai buvo praryti nesuvaldomos smėlio jūros. Žvejai ieškodavo kitos vietos netoliese ir viską pradėdavo iš naujo. Retai užklystančiam pašaliečiui tokia įnirtinga ir beviltiška kova su nesuvaldoma gamtos stichija atrodė keista. Laisvų žemės plotų visoje Semboje buvo kiek nori. Ar tikrai būta kokios prasmės šitaip galuotis? Bet žmogus, ypač žvejys, atkaklus padaras, nepasiduoda jokiems sunkumams. Kartą pažinęs šiuos žmones, nelengvai pamiršdavai jų išvaizdą ir būdą. Dažniausiai tai dideli, stiprūs ir sveiki žmonės. Ypač stiprūs vyrai. Rūstoko, saulės ir vėjų nugairinto veido, nebijantys pačių prasčiausių orų. Moterys dailios. Ramaus veido, gilaus žvilgsnio, kuriame galėjai įžvelgti tai slaptą rūpestį, tai tylią kančią ar net aistrą ir atsidavimą. Bet tie žmonės buvo kupini ir gyvenimo džiaugsmo, svetingi ir nebaikštūs. Nuolat atkakliai priešindamiesi gamtos išdaigoms, pagaliau rado būdą ją sutramdyti. Sodino medžius, veisė naujus šiam kraštovaizdžiui pritaikytus augalus žemaūges pušaites, gerino ir kultūrino dirvožemį, kad galėtų kukliai pramisti, ir pagaliau didžiausią smėlio slinkimo pavojų sustabdė. Miškai ir apsodintos želdiniais palaukės prisipildė laukinių žvėrių, paukščių, čia buvo gausu grybų, uogų. Visame 98 km smėlio liežuvyje, Kuršių marių pakrantėje, kūrėsi žvejų kaimai gyvenvietės su nedidelėmis smuklėmis, bažnyčiomis, nakvynės namais. Tad jau devyniolikto amžiaus viduryje ir vėliau, mūsų herojų gyvenamu laiku, žvejų gyvenviečių, prasidedančių nuo rytinės Sembos pusiasalio pusės, vardai buvo gerai žinomi: Krantas, nuo jo už 11 km Šarkuva, dar 23 km toliau Rasytė, 11 km už jos Pilkopiai, čia pat už 6,5 km Nida, dar 9 km ir jau Preila, šalimais tik už 5 km Pervalka, šiek tiek tolėliau, už 13 km, jau ir Juodkrantė, dar už 12 km Alksnynė, pagaliau už 8 km paskutinė gyvenvietė Smiltynė. Visuose žvejų kaimuose, be didesnės išimties, gyveno po du penkis šimtus gyventojų, tik vienas buvo kiek mažesnis Smiltynės kaimas, neturintis nė šimto gyventojų. Vėliau kai kurios gyvenvietės Krantas, Rasytė, Nida, Juodkrantė visoje Rytų Prūsijoje pagarsėjo kaip kurortai, kuriuose labai rami aplinka ir neįprasta gamta. Viena kita šeima iš Prūsijos gilumos ar net iš pietų Vokietijos kraštų, susiviliojusi šių vietų grožiu ir žmonių gyvenimo būdu, o gal spiriama kitų aplinkybių bėgdama nuo skolų, karų ar maro pavojaus atsikraustė čia gyventi. Šitaip Kuršių marių pakrantėje, slėnyje tarp dviejų aukštų, per du kilometrus nutolusių viena nuo kitos smėlio kopų, visai netoli nuo Nidos, tik už penkių kilometrų, į Naujųjų Pilkopių žvejų kaimą apie 1785 metus iš Šarkuvos atsikėlė gyventi energingas, kupinas vilčių ir gerų norų
keturiasdešimtmetis žvejys Andrius Engeltas su savo žmona Eliza. Po kelerių metų Naujuosiuose Pilkopiuose jiems rudenį gimė sūnus, jį pavadino tėvo vardu. Krikštijant mažąjį Andrių, neapdairus bažnyčios tarnas jo pavardę į krikšto knygą įrašė ne Engeldt, o pakeitęs paskutinę raidę Engelde. Šitaip Kuršių nerijoje ilgiems dešimtmečiams įsikūrė ateityje visoje apylinkėje išgarsėsianti pasiturinti žvejų ir pirklių giminė Engeldės pavarde. Žmonės juos tiesiog vadins Angelais pagal prūsų kalbos žodžio engels prasmę. Naujieji atvykėliai greitai prakuto. Pasidirbo talpią plokščiadugnę burinę bradinę valtį kurėną, nusipirko naujus tinklus, nusisamdė porą padienių pagalbinių darbininkų žvejybai ir sugautiems unguriams bei karšiams rūkyti. Dar labiau šeimos reikalai pagerėjo, kai jaunasis Andrius į savo tėvų namus parsivedė žmoną dešimčia metų jaunesnę Pilkopių žvejo Gulbino dukterį Barborą, labai spitrią vaikus gimdyti ir darbus nudirbti. Ankstyvais vasaros ar rudens savaitgalio rytais abi moterys, marti ir anyta, pasipuošusios šventiniais drabužiais, kartu su kitomis žvejų žmonomis ar dukterimis, pasiėmusios rūkytų žuvų kaupinas pintines, sėsdavo į kurėnus ir traukdavo į Mėmelio, Šilutės ar net Tilžės žuvų turgus, kartais net kelioms paroms. Jaunojo Engeldės namus beveik kas dveji treji metai aplankydavo ilgasnapis gandras, jis atnešė jam penkis sūnus ir vieną dukterį. Tėvų mylimiausias buvo pagrandukas Frydrichas. Šis vaikis buvo sumanus ir labai guvus. Tėvai jo, kaip ir kitų savo vaikų, nelepino. Su Kuršių marių žvejybos gudrybėmis ir pavojais tėvas sūnų Frydrichą supažindino ir prie jų pratino nuo pat ankstyvos vaikystės. Tai buvo neįkainojama patirtis, kurios jam, dar paaugliui, labai greitai prireikė užgriuvus skaudžioms netikėtoms nelaimėms. Nelemtas likimo smūgis Frydrichą ištiko, kai jam buvo vos penkiolika metų. Per dvi savaites 1848 metų rugpjūtį, staiga susirgę maru, iš gyvenimo vienas po kito anapilin išėjo penkiasdešimties metų motina Barbora, šešiasdešimtmetis tėvas Andrius ir tik vienuolikos sulaukusi vienintelė sesutė Zuzana. Nelemtų 1848-ųjų gruodį mirė ir ypač artimas Frydricho širdžiai brolis Karlas, kuris neturėjo nė dvidešimties. Tais metais daugelio žvejų sodybose graudžiai aidėjo laidotuvių giesmės, tačiau reta kur giltinė taip įsisiautėjo kaip žvejo Andriaus Engeldės šeimoje. Daug kam kilo noras palikti nelemtus Pilkopius ir persikelti į Rasytę, Nidą ar dar tolėliau. Dalis žvejų netrukus taip ir padarė. Ištuštėjo Naujieji Pilkopiai. Savo sparnus galvojo pakelti ir Frydrichas. Visaip svarstė, bet vis nesiryžo palikti tėvų namų. Beveik kasdien nuo ryto iki vėlumos kartu su vyresniaisiais broliais, nevengdamas net labai vėjuoto oro, statė Kuršių mariose tinklus, tikrino juos ir traukė. Toks sunkus kasdienis darbas leido bent kiek pamiršti neseniai ištikusią tėvų, sesers ir brolio mirtį. Per tą laiką Frydrichas iš neapsiplunksnavusio jaunuolio pamaži virto tvirto sudėjimo, didokos galvos,
užsodintos ant plačių pečių, vidutinio ūgio vyru. Eidamas jis šiek tiek krypavo į šalis. Ilgi, ant pečių krintantys, saulės išdeginti vešlūs lininiai plaukai, tiesi stamboka nosis ir didelės, linksmai žaižaruojančios, žydros lyg Kuršių nerijos padangės mėlynė akys jis buvo ne vienos Pilkopių ar Nidos žvejų dukters svajonė. Iš tikrųjų Frydrichas gražuolis nebuvo. Buvo patrauklus, stiprus ir lipšnus. Jo sugebėjimas su visais bendrauti, kiekvieną prakalbinti, užjausti bėdoje buvo gerai žinomas aplinkiniams nidiškiams. Kartą per Velykas, būdamas Rasytėje, Frydrichas, užsukęs į kavinę, pamatė prie stalo sėdinčią krūtiningą, gero dailaus veido, tvirtai nuaugusią iki tol čia nematytą merginą. Atsisėdo prie artimiausio staliuko ir, užsisakęs butelį alaus, neatitraukdamas akių ėmė spoksoti į nepažįstamąją. Mergina su šalia sėdinčiomis draugėmis kažką linksmai vokiškai aptarinėjo, retsykiais per visą kavinę skambiai nusikvatodama ir vylingai dirstelėdama į sėdinčius prie staliukų vietinius išsipusčiusius jaunuolius. Kuo toliau, tuo labiau ši nepažįstama mergina Frydrichui ėmė patikti. Tik kaip čia sulaukti progos su ja susipažinti?.. Tokia proga pasitaikė. Nepažįstamajai pakilus nuo stalo ir einant pro Frydricho staliuką lyg netyčia iš rankų išslydo spalvingai išsiuvinėta nosinaitė. Frydrichas puolė prie nosinaitės ir pakėlęs ją nuo grindų visas švytėdamas padavė merginai, vokiškai pridurdamas: Ich bin so glücklich, dass ich Ihnen helfen kann. Ich freue mich Sie kennengelernt zu haben.4 Mergina, šelmiškai žiūrėdama Frydrichui į akis, plačiai šypsodamasi, lyg nustebusi dėl to, kas nutiko, atsakė: Och!.. Ich danke Ihnen. Verzeihung... Aber wir kennen uns noch nicht...5 Frydrichas, tai išgirdęs, visas išraudo ir puolė atsiprašinėti dėl šio nesusipratimo. Mergina, nieko nelaukdama, ištiesė ranką ir prisistatė: Vilhelmina Zandler iš Knopelsdorfo. Šios kavinės savininkas mano dėdė, kartu su tėvais esu pakviesta į šventę. Dar pabūsime kokias dvi tris dienas. Tas dvi tris dienas Frydrichas, metęs visus darbus, nieko broliams nesakęs, nuo ankstaus ryto iki išnaktų leido Rasytėje. Nuklydę toliau nuo žmonių akių, susikibę rankomis, jiedu su Vilhelmina klaidžiodavo kopų viršūnėmis, miškais, buvo nusigavę net iki pat Baltijos jūros. Čia pirmą kartą pasibučiavo ir prisiekė vienas kitam amžiną draugystę. Vakarui atėjus, atsisveikinęs su Vilhelmina, Frydrichas laimingas traukdavo namo. Vienuolika kilometrų nuo Rasytės iki Naujųjų Pilkopių it skriste parskrisdavo, kad ankstų kitos dienos rytą tuo pačiu keliu vėl nusigautų pas mylimąją. Tie susitikimai, nors vėliau gerokai suretėję, per porą nenutrūkstamos draugystės
metų subrandino Vilhelminos ir Frydricho Engeldės vestuves. Jaunoji pora netrukus po vestuvių tvirtai nutarė palikti Naujuosius Pilkopius ir keltis į gretimą, kiek didėlesnį Nidos žvejų kaimą. 1 Frische Nehrung (vok.) Aistmarių nerija. 2 Kurische Haff (vok.). 3 Kurische Nehrung (vok.). 4 Esu laimingas, galėdamas jums patarnauti. Džiaugiuosi su jumis susipažinęs. (Vok.) 5 Ak!.. Aš dėkinga jums. Atsiprašau... Bet mes dar nepažįstami... (Vok.)