Minija Barauskaitė, 6 a kl. KAIP ATSIRADO VAIVORYKŠTĖ? Labai labai seniai vieno turtingo vyro žmona užsigeidė rankomis austos juostos. Tuomet ji nuspr

Transkriptas

1 Minija Barauskaitė, 6 a kl. KAIP ATSIRADO VAIVORYKŠTĖ? Labai labai seniai vieno turtingo vyro žmona užsigeidė rankomis austos juostos. Tuomet ji nusprendė apsilankyti pas labai seną ir talentingą audėją, kurios juostos garsėjo visoje šalyje. Dauguma manė, jog tos juostos turi stebuklingų galių. Kitą dieną moteris nuvyko pas tą audėją ir užsiprašė šių spalvų siūlų: raudonų, oranžinių, geltonų, žalių, mėlynų ir violetinių, o iš tų siūlų pareikalavo nuausti juostą. Eidama pro duris moteris pasakė, jog juostos atvažiuos kitos dienos rytą. Jeigu darbas bus padarytas, ji audėjai sumokės šimtą auksinių. Vargšė moteris visą naktį akių nesudėjo, nes plušėjo prie staklių. Ankstų rytą, dar saulei nepatekėjus, į duris pasibeldė pirkėja. Senolė atlapojo duris ir įdavė jai juostą. Turtingoji ponia apžiūrėjo audėjos darbą ir tarė: - Ši juosta neverta auksinių, kuriuos tau pažadėjau. Tai pasakiusi moteris juostą pasiėmė ir išėjo. Moteriai beeinant juosta nukrito ant žemės ir pavirto dideliu spalvotu lanku danguje. Tuomet nelaimėlė moteris ėmė dejuoti: - Vai vai vai, kur mano juosta? Žmonės išgirdo šį moters vaitojimą ir danguje atsiradusią juostą praminė vaivorykšte.

2 Gustė Stundytė, 6 a kl. KODĖL SNINGA? Kartą Dievas pasikvietė visus metų laikus ir išdalijo jiems dovanas. Pavasaris gavo sprogstančius pumpurus. Vasara - saulutės šilumą ir puikias bei kvapnias gėles, paukštelių čiulbesį. Rudeniui įbruko smarkius vėjus ir daug krintančių lapų bei sunokusį derlių. Na, o Žiemai beliko tik šaltis. Išdalijęs dovanas Dievas pasiuntė visus sukviestuosius į žemę. Pavasarį, Vasarą, net ir Rudenį visi žmonės labai mėgo. O Žiema liko atstumta. Bėgant laikui kiti metų laikai pradėjo Žiemą baisiai užgaulioti. Žiema tik liūdnai atsidusdavo, stengdamasi nepravirkti. Bet kartą nesusilaikė. Nuėjo ant kalvelės, kur stovėjo jos kuklus namukas, atsisėdo šalia jo ir pravirko. Tiek verkė, tiek sriūbavo, o jos ašaros krisdamos žemyn nuo šalčio ėmė virsti snaigėmis. Nuo Žiemos ašarų visa žemė tapo balta baltutėlė. Štai iki dabar Žiema verkia - kur tik pažvelgsi, visur balta, visur apsnigta. Retkarčiais, kai per smarkiai įsisriūbauja, žemėje žmonėms reikia bristi per didžiausias pusnis, o kartais siaučia baisi pūga.

3 Eglė Vičkačkaitė, 6 a kl. KAIP ATSIRADO YLAKIAI Kartą senų senovėje, kai Dievas kūrė pasaulį, vieną dieną buvo be galo debesuota ir miglota. Šią dieną Dievas turėjo sukurti dar vieną naują gyvenvietę Žemaitijos pakrašty. Jam jau buvo užtektinai didžiųjų miestų, tad panoro sukurti mažą kaimelį. Dievas sukūrė bažnyčią, biblioteką, parkelį, parduotuvėles. Viską sustatęs jis pastebėjo, kad vietos per maža. Dievas pradėjo mąstyti, kaip žemės plotą praplėsti. Štai ir pasirodo Velnias. - Aš žinau, kaip tau padėti. Galiu atnešti įrankį, kuris padės, - pasakė. O Velnias įrankių daug turėjo : ir kirvių, ir plaktukų, ir grąžtų įvairiausių. Kadangi buvo miglota, Velnias nepamatė, ką pasiėmė, pasirodo, ylų maišą pačiupo. Kaip žinoma, Velnio neatsakingo būta, be to, dar jo maišas nuo ylų smailumo suplyšo, tad visos ylos po gatves pabiro. Taip ir imta miestelį Ylų miestu vadinti, kol kažkoks protingas žmogus, o gal ir pats Dievas Ylakiais praminė. Dar ir dabar beeinant gatve, Velnio pamestų ylų galima rasti.

4 Aidas Aleksonis 6b KODĖL GAIDYS RYTAIS GIEDA Dievas, sukūręs viską, kas gyva, taip pat visiems išaiškino, kad Velnio reikia saugotis, ir pasakė, kaip nelabąjį atbaidyti. Vieną dieną, vos atsibudęs, nuo daržinės stogo gaidys pamatė, jog netoliese slenka baisus, juodas, degančiomis akimis Velnias. Gaidys taip išsigando, kad neišleido nė garselio, o Velnias ėmė ir paspruko! Gaidys pasikvietė Dievą ir ėmė pasakoti, kas jam nutiko,- kad nesuprantąs, ką turėtų daryti. Dievas tik nusijuokė ir pamokė gaidį, kaip šiam elgtis sutikus Velnią. Nuo to laiko gaidys drąsiai keliasi anksčiau už visus, kad pamatytų, kada Velnias vėl ketins prasmukti pas žmones. Slinko diena po dienos, o gaidys įprato keltis labai anksti. Vieną rytą jis ir vėl kieme išvydo Velnią ir taip išsigando, kad pragydo tarsi nesavu balsu, o ant debesies krašto sėdėjęs Dievas, išgirdęs gaidį, linksmai sau nusijuokė. Nelabasis, vos tik supratęs,kad jį pastebėjo, iš baimės pasileido bėgti, kiek tik kojos nešė. Nuo to laiko gaidys gieda kiekvieną ankstyvą rytą, tarsi pranešdamas visiems, kad Velnias čia daugiau niekada nepasirodys.

5 Elzė Sinkevičiūtė 6b GYVATĖ Vieną dieną Velnias su Perkūnu ginčijosi apie tai, kam turėtų būti reikalingi gyvūnai. Perkūnas sakė, kad gyvūnai turėtų padėti žmonėms, o Velnias sakė, kad jie turėtų kenkti. Ir tada Velnias pradėjo klausinėti, kurie gyvūnai galės kenkti: -Gal stirna? -Ne -Gal genys? -Ne. -Gal zuikis? -Ne. -Gal katė? -Ne. -Gal žuvys? -Ne. -Gal šunys? -Ne. -Gal gyvatė? -Na, gerai, tegul tavo tos gyvatės kenks žmonėms, bet jos bus be kojų ir pradės šnypšti arti žmonių, kad žmonės žinotų, kad jos arti. Nuo to laiko gyvatės bando kenkti žmonėms, bet jų mieste taip lengvai nesurasi, taigi joms nedažnai pavyksta.

6 Ieva Daubarytė 6d klasė KODĖL ŠUO SU KATE PYKSTASI? Kažkada šuo su kate buvo patys geriausi draugai iki tol, kol nenusprendė pasivaržyti, kuris greitesnis. Jie pasidarė bėgimo takelį, atsistojo prie pradžios linijos ir pradėjo lenktynes. Prasidėjo viskas lygiosiomis, kol katė nepradėjo pirmauti. Šuo labai supyko ant draugės ir norėjo ją aplenkti. Jam pavyko, jis pirmas kirto finišo liniją. Labai džiaugėsi šaukdamas: -Laimėjau, laimėjau,-šūkavo jis. Bet nesuprato, kad katė ant jo labai supyko. Tada jie pradėjo ginčytis: -Aš vis tiek visada buvau greitesnis, dėl to ir laimėjau,-sakė pykdamas šuo. -Ne, aš buvau greitesnė!!! Taip jie ginčijosi labai ilgai, kol jiems į galvą šovė viena mintis: -Nueikime pas Dievą, juk jis viską žino ir jis pasakys, kas greitesnis. Taip jie ir padarė. Atidarė Dangaus vartus ir vėl pradėjo ginčytis, tik dabar Dievui matant. Klausydamas jų ginčo jis supyko ir tarė: -Kadangi negalite gražiai susitarti arba nusileisti vienas kitam ir atleisti, aš padarysiu taip, kad jūs visą savo gyvenimą nekęsite vienas kito ir galbūt suprasite, ką blogai padarėte. Taip iki dabar jie pykstasi ir vis dar nesupranta savo pamokos.

7 Ieva Vosyliūtė 6d KODĖL ŽIRAFOS TURI ILGUS KAKLUS? Seniai, seniai gyveno mažas padarėlis žirafa, kurio kailis buvo šviesiai rudas su tamsiai rudomis dėmėmis. Taip pat turėjo uodegą ir buvo labai panaši į arkliuką. Žirafa ganydavosi po kvepiančią pievą ir rupšnodavo skanią žolę. Vieną dieną žolė sudžiūvo ir nebuvo, ką valgyti. Ji labai išsigando, nežinojo, ką daryti, tačiau staiga pamatė skrendančią pelėdą. Žirafa jos paklausė : -Pelėda, pelėda, aš noriu valgyti, gal tu žinai, kur yra maistas? -Taip, žinau, tik tau reikės nueiti ilgą kelią. Kalno viršūnėje auga saldūs ir sultingi obuoliai ant medžio. Žirafa padėkojo pelėdai už pagalbą ir nuskubėjo į kalno viršūnę. Atėjusi pamatė obuolį, kuris buvo pačioje medžio viršūnėje. Žirafa nusprendė įlipti į medį ir nuskinti obuolį. Lipo lipo ir tik keberiokšt, paslydo, užkibo galva už šakos ir ištįso kaklas. Žirafa apsidžiaugė, kad dabar galės pasiekti maistą net ir aukščiausiose medžių viršūnėse. Iki dabar žirafos ir turi ilgus kaklus.

8 Jonas Šaučiuvienas 6b ĮKAITUSI SAULĖ Kadaise čia nieko nebuvo, tik tamsa ir nejauki tuštuma. Tiesiog nieko. Ir Dievui visa tai pabodo. -Ir kodėl aš visa tai kenčiu? -Tik skraidau po nežinią ir tamsą. -Net neturiu, su kuo pasikalbėti! Tada Dievas sugalvojo sukurti pirmąją planetą. Kaip tarė, taip ir padarė. Dievas plušo kelias dienas, kol pagaliau sukūrė. Ji buvo juodai balta ir didžiulė. Pagaliau Dievas turėjo, su kuo pasikalbėti, ir nebebuvo tos klaikios tuštumos. Kai Dievas jau norėjo atsipūsti, ta planeta pradėjo jį erzinti. -Pone Dieve, prašyčiau netinginiauti. -Pone Dieve, man nuobodu. O kuo toliau, tuo buvo blogiau. Net nebegalėjo tos užčiaupti. Negalėjo net atsipūsti nei sekundėlei. Dievas taip susinervino, kad sviedė žaibą į tą planetą ir nuo jos nuskilo daug gabalėlių, iš kurių susikūrė žemė ir kitos planetos. Iš mažų baltų gabalėlių susikūrė visas žemės gėris, o iš mažų juodų gabalėlių susikūrė visas žemės blogis. O ta didžioji planeta dabar vadinama Saule, nes jinai taip užpyko ant Dievo, kad iki šiol kaista. Kitos planetos sukasi aplink ją, kad galėtų nuraminti Saulę. Bet jinai per karšta, kad planetos priartėtų prie jos.

9 Robert Molkov 6d ŽUVŲ LIKIMAS Senų senovėje, kai Dievas jau buvo sukūręs visa, kas gyva, nutiko toks atsitikimas. Tuomet visi gyvūnai gyveno sausumoje. Plėšrūnai medžiojo, žoliaėdžiai maitinosi žole, žodžiu, viskas kaip ir dabar. Tik žuvys tada gyveno sausumoje, turėjo kojas, bėgiojo greičiau už kiškius. Joms vienintelėms Dievas buvo prisakęs nesiartinti prie vandens, atsigerti jos galėjo tik rasos lašelių. Žuvys paklusniai šį nurodymą vykdė. Bet Velniui vis norėjosi Dievo tvarką suardyti. Tad jis ėmė mokyti vieną žuvį, kad ši nepaklustų Dievui. Nelabasis jai sakė, kad kūrėjas visus savo kūrinius myli, o žuvims net vandens gaili. Toji, kurį laiką padvejojusi, nulėkė prie jūros ir šoko į vandenį. Tai sužinojęs Dievas labai užsirūstino, žuvį iš vandens ištraukė ir kaip bausmę atėmė jai balsą. Jau taip būtų ir likę, bet Velnias ir vėl ėmė žuvį gundyti, kad ši į vandenį pultų, nes taip galinti atgauti balsą. Toji neištvėrė, nes labai norėjo kalbėti,ir vėl šoko į vandenį. Šį kartą Dievas nebuvo toks atlaidus ir atėmė žuviai kojas. Nuo to laiko nebylios ir bekojės žuvys vandeny gyvena.

10