302.pmd

Transkriptas

1 KRIKÐÈIONIØ BENDRIJOS TIKËJIMO ÞODIS DVISAVAITINIS LAIKRAÐTIS Iðeina du kartus per mënesá, ðeðtadieniais. Leidþiamas nuo 1997 m. sausio 9 d. Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Kaina 3,30 Lt Ðiame numeryje: Holger Lahayne Perspektyviausia profesija...9 p. Dainius Martynas Èiþas Tëve mûsø, kuris esi danguje...10 p. Jason Gardner Paðaukimas ir mokinystë: sunki pradþia...11 p. Mikelandþelas. Paskutinis teismas. Fragmentas. GIEDRIUS SAULYTIS Krizë, kaip Dievo teismas Vienas daþniausiai skambanèiø þodþiø ðiomis dienomis yra krizë. Apie jà ðneka visi pradedant politikais bei ekonomistais ir baigiant taksi vairuotojais. Ar turi apie jà kalbëti dvasininkai? Pastarøjø þodis ðiuo klausimu priimamas kaip subjektyvios religinës sàmonës pretenzija, verta nebent paðaipos. Dievas yra iðstumtas ið vieðojo diskurso. Laikyèiausi nuomonës, jog valstybë ir baþnyèia turi bûti atskirtos, bet visuomenë ir moralë ne. Dievystës transcendencija nëra tolimo Dievo prielaida. Ðventasis Raðtas apreiðkia Dievà, esantá netoli tiek nuo atskirø individø, tiek nuo bendruomeniø bei tautø (Apd 17, 26-28). Biblinë pasaulëþiûra prieðinga ne tik ateizmui, neigianèiam pasaulio Kûrëjà, bet ir deizmui, draudþianèiam Dievui valdyti pasaulá, kurá Jis sukûrë. Dievas, apie kurá mums kalba Biblijos autoriai, dalyvauja Nukelta á 2 p. Priedo tema ðventumas Jerry Bridges Evangelijos ákvëptas ðventëjimas...5 p. Gordon McDonald Kam skiri savo laikà?...6 p. ANÞELIKA KRIKÐTAPONIENË Kas trukdo girdëti? Ðiuolaikinis þmogus gyvena garsø prisotintame pasaulyje. Visà dienà, nuo pat ryto lig vëlyvo vakaro, mus lydi ávairiausi garsai. Vienus garsus mes patys pasirenkame ir jø klausome, kaip antai televizijos, radijo ar grotuvo, kiti garsai ateina nekviesti á mûsø gyvenimà ið aplinkos. Kalba mûsø artimieji, ávairius garsinius signalus skleidþia buitinë technika, trata kaimyno gràþtas, ûþia automobiliai gatvëje, vaikai krykðtauja namo kieme... Iðmokome atsirinkti. Informatyvius garsus, tiesiogiai lieèianèius mus, priimame ir reaguojame á juos, paðalinius garsus blokuojame savy, stengiamës atsiriboti. Garsø atranka yra bûtina. Tai kasdienë mûsø kova uþ ramybæ ir didelis menas yra iðgirsti tai, kas gyvybiðkai mums reikalinga: iðgirsti slapèiausiàjá savàjá að, ásiklausyti á artimo poreiká, iðgirsti ir suvokti Dievo valià. Beribëje garsø informacijos jûroje iðlieka visiems aktualûs klausimai: kaip, ko ir kodël turëtume klausyti. Þymus JAV edukologas Howardas Hendrickas pastebi: Klausytis yra didesnis menas ir svarbesnis uþ kalbëjimà. Deja, ne taip daþnai mokome þmones klausytis ir patys nerodome jiems sektino pavyzdþio. <...> Beveik kiekvienoje kolegijoje tenka mokytis kalbëjimo kurso, taèiau në vienas neverèia mokytis klausyti. Iðkalbos meno mokau jau daugelá metø ir galiu pasakyti, jog iðmokyti þmogø kalbëti yra gana lengva. Taèiau pabandykite iðmokyti já klausyti! ( Keiskime gyvenimus mokydami, psl.). Klausymas stipriai veikia mûsø gyvenimà. Mums net sunku ásivaizduoti kaip! Mes màstome, elgiamës, renkamës tai, kà neseniai arba kaþkada esame girdëjæ, kas ákrito á mûsø ðirdá, pasiekë supratimà. Kai kurie iðgirsti þodþiai mus iðlaiko visà gyvenimà. Pamenu savo tëvo þodþius, iðtartus man svarbiu pasirinkimo laikotarpiu: Anþelika, geriau bûk gera pastorë nei bloga dailininkë. Aiðkiai iðgirdau padràsinimo, palaikymo þodþius, kreipianèius paðaukimo linkme. Ásidëjau juos giliai á ðirdá. Jie ir ðiandien stiprina mane tarnystëje, ypaè sunkesnæ paðaukimo valandà. Suprasti þodþiai turi didelæ motyvacinæ galià bei materializuojasi mûsø gyvenime. Todël mûsø gyvenimas tampa ákûnytas girdëtø þodþiø paveikslas. Geri þodþiai statydina gyvenimà, pikti já griauna. Þodis tampa kûnu ir gyvena tarp mûsø. Taèiau ne visus þodþius mes girdime. Ar jums teko kada nors kalbëtis su þmogumi, kuris jûsø negirdi, arba paèiam klausyti þodþiø, bet jø neiðgirsti? Man atrodo, visi esame patyræ ir viena, ir kita. Antai, paðnekovas þvelgia á veidà, taèiau jo mintys klaidþioja... Arba mes patys pritarianèiai linkèiojame galva, bet visiðkai nesiklausome, kà kitas sako... Kodël mes negirdime vieni kitø? Galbût esame prislëgti, gal nesuprantame þinios, gali bûti, kad nenorime girdëti tai, kas sakoma, o gal tiesiog skubame, esame nedëmesingi, iðsiblaðkæ ir nesusidomëjæ? Komunikacijos problemà puikiai iliustruoja viena istorija, kurios inscenizacijà maèiau humoristinëje televizijos laidoje. Susitiko kurmis ir kurtinys. Kurmis suðuko: Að tavæs nematau! O kurtinys atsakë: Að tavæs negirdþiu! Tada kurmis nuliûdæs pasakë: Að tavæs niekada Nukelta á 3 p.

2 2 Dvasia ir þodis Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Atkelta ið 1 p. Krizë, kaip Dievo teismas ne tik religinëje þmogaus veikloje, bet ir apskritai visame gyvenime. Prieðingai garsiajam Nietzsche s teiginiui, Dievas nemiræs, o þmonija ne naðlaitë, palikta nenuspëjamo likimo valiai. Nors þmogaus valia dalyvauja istoriniame procese, jis pasibaigs, kaip Dievo sumanyta, amþinybës teismu. Dievo Kûrëjo paveikslas suponuoja tvarkos pergalæ prieð chaosà, Dievo Atpirkëjo teisumo prieð nedorybæ, o Dievo Teisëjo tiesos prieð melà. Þmogaus egzistencijai turiná ir prasmæ suteikia dieviðka kûryba, iðganymas ir teismai. Krizë sugriovë socialistinæ sovietø imperijà, taèiau ðiandien jauèiame kaip kliba kapitalistinës ekonominës santvarkos pamatai. Neþmoniðki komunistø nusikaltimai buvo akivaizdûs. Ekonominiai ðiø dienø padariniai leidþia daryti prielaidà, jog kapitalistø nuodëmës taip pat nemaþos. Sutikèiau su Samuelio Greggo teiginiais, jog gilus Vakarø demokratijos moralinis nuopuolis kaip reikiant prisidëjo prie dabartinës krizës. Ekonomistø siûlomos reformos gali bûti paveikios tik tuo atveju, jei bus sprendþiamos kur kas gilesnës, dorovinës, problemos. Metafizinio dëmens ignoravimas, nuodëmës pateisinimas vardan naudos ir lengvo pelno veda tik á didesnes krizes ateityje. Teologine refleksija ðiame straipsnyje pabandysiu pagrásti, jog krizës, kaip Dievo teismo, prieþastys visuomet glûdi moralinëje þmogiðkos veiklos plotmëje. Krizës etimologija Krizë (gr. kri,sij krisis) yra biblinë kategorija, reiðkianti teismà. Antikinëje kultûroje krize buvo laikoma nuomonë ar sprendimas, ávardijantis gërá ir blogá, tiesà ir neteisybæ, nekaltumà ir kaltæ. Louw-Nida leksikonas ðá terminà apibûdina kaip teisiná sprendimà, kuriuo nustatoma tai, kas teisinga ir kas ne, apibrëþiamas tyrumas arba kaltë ir skiriamas atitinkamas atlygis arba bausmë. Paprastai tariant, þmogø ar tautà krizë iðtikdavo akistatoje su teisingumu, o jos baigtis priklausë nuo to, ar tam tikri poelgiai bus pripaþinti dori, ar ne. Ir ðiandien krizë neretai apibûdinama kaip kritinis lûþio taðkas, apsprendþiantis gyvenimà arba mirtá, pavyzdþiui, ligos atveju. Kalbant apie visuomenæ, krizë daþniau suvokiama kaip tam tikras sutrikimas ekonominis, socialinis ar politinis, o kalbant apie individà, daþniausiai turimos omeny psichologinës problemos, kaip tapatybës krizë ir pan. Taèiau dorovinis aspektas, kurá suponuoja krisis termino etimologija, rodos, visai pamirðtamas. Krizës prieþastys Ðventasis Raðtas kalba apie Dievo teismus, iðtinkanèius þmones ir tautas uþ jø nedorybes. Adomas ir Ieva prarado teisæ maitintis gyvenimo medþio vaisiais. Nedorus Nojaus amþininkus nuplovë tvano vandenys. Egiptà iðtiko Dievo rykðtës ávairios stichinës ir ekologinës nelaimës, kurias Septuaginta ávardina kaip krizes: Iðlaisvinsiu ið vergystës ir iðgelbësiu jus savo iðtiesta ranka ir dideliais teismais [gr. kri,sei mega,lh krisei megalei didelëje krizëje] (Ið 6, 6). Taèiau ne tik nedoros pagoniðkos valstybës susilaukdavo atpildo ið aukðtybiø. Dievo tauta taip pat nebuvo apsaugota nuo teismø. Pranaðø knygose apstu áspëjimø apie artëjanèias krizes, iðtiksianèias Izraelá dël Dekalogo lauþymo bei iðpuikusios ir atgailos nepaþástanèios ðirdies. Saliamono malda (2 Krn 6 sk.) atskleidþia, jog ko ne visos nelaimës, karai, tremtys, badmeèiai ir ligos karas, badas, maras daþnai sutinkama biblinë krizës formuluotë (þr., pvz., 2 Krn 20, 9; Ez 7, 15) ateina dël nedorybiø bei nusikaltimø. Ypatingai smerkiama korumpuota ástatymø leidyba (pvz. Iz 10, 1-2), kyðininkavimas, korupcija (Iz 1, 21-23), silpnøjø visuomenës nariø naðliø, naðlaièiø ir imigrantø iðnaudojimas ir pataikavimas turtingiesiems (Job 24, 2-11; Jer 5, 26-31; Ps 82, 2-4), godus pelno siekimas (Ez 22, 25-27), stabmeldystë (pvz., Ez 16 sk., Oz 4 sk.), nekalto kraujo praliejimas (Jer 2, 34-35). Pasmerkimas krinta ir ant kunigø bei pranaðø, kurie, uþuot raginæ atgailauti ir mokæ Dievo þodþio, patys susitepa ðiomis nedorybëmis (pvz., Jer 23 sk., Ez 22, 24-31; Mch 3, 11-12). Dieviðko teismo procesas Jau Abraomas Dievà suvokë kaip teisingà teisëjà. Melsdamas, kad Dievas pasigailëtø Sodomos miesto, Izraelio patriarchas primena Vieðpaèiui: Tai nëra Tavo bûdas nuþudyti teisøjá su nusikaltëliu, kad teisusis gautø tà patá kaip piktadarys! Ar visos þemës Teisëjas pasielgs neteisingai? (Pr 18, 25) Teisingumas reikalauja skirtingo atpildo nekaltajam ir nusikaltëliui. Visas miestas iðvengtø sunaikinimo, jeigu jame atsirastø bent deðimt dorø þmoniø (Pr 18, 32). Senojo Testamento ðventieji tikëjo, jog Dievo teisingumas apsprendþia skirtingà socialinæ padëtá, sëkmæ ir bëdas: Galingøjø lankas sulauþomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jëga. Sotieji parsisamdë uþ maistà, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdë septynetà, o turinèioji daug vaikø nusilpo. Vieðpats numarina ir atgaivina, nuveda á mirusiøjø buveinæ ir vël iðlaisvina. Vieðpats padaro beturtá ir turtingà. Jis paþemina ir iðaukðtina. Jis pakelia ið dulkiø vargdiená, ið sàðlavø duobës iðkelia vargðà; juos pasodina greta kunigaikðèiø ir leidþia paveldëti jiems ðlovës sostà. <...> Vieðpats teis þemës kraðtus (1 Sam 2, 4-10). Panaðiai teisingumo Sergëtojà apdainuoja ir psalmininkas: Iðaukðtinimas neateina nei ið rytø, nei ið vakarø, nei ið pietø. Dievas yra teisëjas: vienà Jis paþemina, o kità iðaukðtina (Ps 75, 6-7). Kai Izraelio kunigaikðèiai ir teisëjai nesiimdavo ginti prispaustøjø teisiø, silpnuosius ir maþutëlius imdavo ginti pats Vieðpats (Ps 146, 7-9). Dievas pristatomas kaip naðlaièiø Tëvas, naðliø globëjas, parûpinantis benamiams namus (Ps 10, 14-18; 68, 5-6). Senasis Testamentas neidealizuoja gyvenimo ir autoriai neredukuoja dieviðko teismo proceso. Gyvenime, kaip pastebëjo iðminèius koheletas, neretai atsitinka prieðingai nei to reikalauja teisingumas <...> þemëje kartais teisusis gauna, kà nedorëlis yra nusipelnæs, o nedorëlis gauna, kà yra nusipelnæs teisusis (Ekl 8, 14). Biblijos autoriai nebëga nuo skaudaus realizmo: Að maèiau po saule: teismo vietoje nedorybë, teisingumo vietoje neteisybë (Ekl 3, 16). Regëdami, kaip paminamas teisingumas, net patys dievoèiausi susvyruoja: <...> mano kojos vos nepasviro, vos nepaslydo mano þingsniai. Að pavydëjau kvailiams, matydamas nedorëliø pasisekimà. Jie nepatiria kentëjimø mirdami, yra kupini jëgø. Jie nevargsta kaip kiti þmonës, jø nepalieèia bëdos. Iðdidumu ir smurtu jie rengiasi lyg drabuþiu. Ið riebaus kûno þiûri jø akys, jie turi daugiau, negu geidþia ðirdis. <...> Ar veltui saugojau tyrà ðirdá ir nekaltume ploviau rankas? (Ps 73, 2-13). Aukðèiausiojo teisëjo tyla nedorybës akivaizdoje glumina pamaldþiuosius. Kontempliuodami, kodël visos þemës Teisëjas leidþia blogiui egzistuoti, jie formuoja biblines teodicëjas. Jei Dievo nëra, viskas leistina, teigia F. Dostojevskis Broliuose Karamazavuose. Senojo Testamento iðmintis ðià maksimà dar labiau prapleèia: Kadangi nuosprendis uþ piktus darbus ne tuojau ávykdomas, todël þmoniø ðirdys yra visiðkai atsidavæ daryti pikta. <...> Tariau savo ðirdyje: Dievas teis teisøjá ir nedorëlá, nes Jis paskyrë laikà kiekvienam ávykiui ir darbui (Ekl 8, 11, 17). Ið tiesø viskas leistina, taèiau iki laiko. Iki teismo dienos. Dieviðko teismo procese labai svarbus laikas. Kai ateis mano skirtas laikas, teisiu teisingai, kalba Vieðpats Asafo lûpomis (Ps 75, 2). Iki teismo dienos teisingumas slepia savo veidà. Nusikaltimas nebaudþiamas, o teisumas neapdovanojamas. Dël to dorai gyventi yra sunku, o pasiduoti neteisybei nebaugu. Atrodo, jog dievotumas tuðèias, o nedorybë naudinga. Kas ið to, kad laikëmës Jo nuostatø ir vaikðèiojome nuleidæ galvas Vieðpaties akivaizdoje? Dabar mes vadiname laimingais iðdidþiuosius. Jiems sekasi, nors jie elgiasi nedorai. Jie gundo Dievà, bet nebaudþiami (Mal 3, 14-15). Taèiau viskas keièiasi teismo dienà: Tada jûs matysite skirtumà tarp teisiojo ir nedorëlio, tarp to, kuris tarnauja Dievui, ir to, kuris Jam netarnauja (Mal 3, 18). Tikëjimas neleidþia gyventi tik dabar. Tikintieji gyvena tarp dabar ir tada. Atpildo diena, nors ir uþdelsia, bûtinai ateina. O iki jos, anot pranaðo, Dievo akivaizdoje raðoma atminimo knyga apie tuos, kurie bijo Vieðpaties ir gerbia Jo vardà (Mal 3, 16). Dieviðko teismo vizija sukelia Dievo baimæ esminæ iðminties savybæ. Senojo Testamento iðminèius laukia Dievo teismo, gyvendamas Dievo baimëje ir vengdamas pikto (Pat 8, 13; 16, 6). Taip iðmintis ágauna eschatologiná atspalvá. Kadangi Dievo teisingumas ðiame gyvenime iki galo neatsiskleidþia, Biblijos autoriai palaipsniui formuoja eschatologinæ paskutinio, arba amþinybës, teismo idëjà (Ekl 12, 13-14; Hbr 6, 2). Teismo perkëlimo anapus logikà padeda suprasti eschatologinë Augustino refleksija: Jeigu atpildas uþ kiekvienà nuodëmæ ateitø ið karto, neliktø ko teisti paskutinio teismo metu; kita vertus, jeigu nei viena nuodëmë nesusilauktø dieviðko teismo dabar, padarytume iðvadà, kad apskritai nëra Dievo apvaizdos. Panaðiai ir su gerais dalykais ðiame gyvenime: jei Dievas dosniai ir vieðai nesuteiktø jø tiems, kurie praðo, mes sakytume, kad tai, kas gera, nëra Dievui pavaldu. Taèiau, jeigu Jis duotø tai visiems, kurie jø ieðko, manytume, kad tik tokiu bûdu Dievas atlygina Jam tarnaujantiems. O tokia tarnystë mus padarytø ne pamaldþius, o pavydþius. Taigi, kai tos paèios kanèios iðtinka tiek gerus, tiek blogus þmones, neturëtume manyti, kad nëra skirtumo tarp þmoniø, kadangi nëra skirtumo tarp kanèios. Nors kanèia panaði, taèiau kenèiantys ne. Sielvartas atskleidþia skirtumà tarp gërio ir nedorybës. Kaip auksas ugnyje skaisèiai spindi, o pelai rûksta, kaip tas pats spragilas sulauþo ðiaudus, bet iðkulia grûdus, kaip nuosëdos aliejuje neiðtirpsta, nors jos, kaip ir aliejus, spaudþiamos tame paèiame kubile, taip ir kanèios siautulys iðmëgina, iðbando ir apvalo gerus, bet pasmerkia, praþudo ir iðnaikina nedorëlius. Kentëdami tas paèias kanèias nedorieji pradeda bjaurëtis Dievu ir piktþodþiauja, tuo tarpu teisieji meldþiasi ir ðlovina. Taigi skirtumas yra ne kanèiose, kurios uþklumpa, bet þmonëse, kurie uþklumpami. Taip pat supurtytas indas atliekø paskleidþia smarvæ, o brangaus tepalo malonø kvapà. Þemiðkos krizës yra tik amþinybës teismo atðvaitai. Iki amþinybës teismo mes dar galime atgailauti, pasimokyti, pasikeisti. Anapus jau bus vëlu, kaip moko ir Jëzaus pasakojimas apie turtuolá bei elgetà Lozoriø (Lk 16, 19-31). Dieviðko teismo prigimties ir proceso tikriausiai niekas nëra aiðkiau apraðæs uþ apaðtalà Pauliø: Deja, savo uþkietëjimu bei neatgailaujanèia ðirdimi tu pats sau kaupi rûstybæ Dievo rûstybës ir Jo teisingo teismo apsireiðkimo dienai. Jis kiekvienam atmokës pagal jo darbus: tiems, kurie, iðtvermingai darydami gera, ieðko ðlovës, garbingumo ir nemirtingumo, amþinuoju gyvenimu, o iðpuikëliams, kurie nepaklûsta tiesai, bet yra pasidavæ neteisumui, pykèiu ir rûstybe. Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno þmogaus, kuris daro bloga, pirma þydo, paskui graiko. Ir ðlovë, pagarba bei ramybë kiekvienam, kuris daro gera, pirma þydui, paskui graikui. Juk Dievas nëra ðaliðkas. <...> Anà dienà Dievas per Jëzø Kristø teis þmoniø slëpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija (Rom 2, 5-16). Soteriologinës krizës Naujasis Testamentas eschatologiniam teismo paveikslui suteikia naujø spalvø, vaizduodamas Jëzø Kristø kaip þmonijos Teisëjà. Dievas Tëvas visà teismà pavedë Sûnui (Jn 5, 22). Jëzus Kristus yra Dievo paskirtasis gyvøjø ir mirusiøjø teisëjas (Apd 10, 42). Laisva valia kentëjæs bausmæ uþ visø nuodëmes, Jëzus yra tinkamas

3 Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Dvasia ir þodis 3 Atkelta ið 1 p. bûti ir neðaliðku visø teisëju. Todël apokaliptiniuose regëjimuose Avinëlis vadinamas liûtu, o kryþius virsta karaliðku teisëjo skeptru (Apr 5 sk.; Hbr 1, 8). Sunku ásivaizduoti teisëjà, kuris, perskaitæs bausmës verdiktà nuteistajam, pats já prisiimtø. Bet bûtent taip Kristuje elgiasi Dievas. Regëdamas, jog paskutinio teismo metu visi bûtø pasmerkti dël polinkio á blogá, Dievas teisia nekaltà Sûnø. Tokiu bûdu suteikiama galimybë kiekvienam iðvengti amþino pasmerkimo. Iðgëræs iki dugno Dievo rûstybës tauræ mano Tëve, jei ði taurë negali praeiti mano negerta, tebûnie Tavo valia (Mt 26, 42) Kristus mums jau siûlo iðganymo tauræ, tereikia iðpaþinti Já savo Iðganytoju: Kuo gi Vieðpaèiui atsilyginsiu uþ visas Jo geradarystes? Að paimsiu iðgelbëjimo tauræ, Vieðpaties vardo ðauksiuosi (Ps 116, 12-13). Kristaus kryþiaus krizë, átikëta ir iðpaþinta, laiduoja iðteisinimà ir amþinàjá gyvenimà paskutinio teismo krizës metu: Ið tiesø, ið tiesø sakau jums: kas mano þodþiø klauso ir mane atsiuntusá tiki, tas turi amþinàjá gyvenimà ir nepateks á teismà [gr. kri,sin krisin krizæ], nes ið mirties yra perëjæs á gyvenimà (Jn 5, 24). Po Kristaus mirties ant Golgotos kryþiaus nebeámanoma kvestionuoti Dievo teisingumo. Juk Teisëjas pirma atidavë gyvybæ uþ teisiamuosius. Eschatologinis teismas apreikð dieviðko teisingumo tobulybæ. Ðiø soteriologiniø kriziø Kristaus kryþiaus ir amþinybës teismo ðviesoje nesunku suprasti, koks gyvenimas vertas amþinybës. Juo labiau panaðëjame á Kristø dabar, tuo daugiau pasitikëjimo turësime anuomet: Tuo meilë pasiekia mumyse tobulumà, kad galime turëti dràsø pasitikëjimà teismo [gr. kri,sewj, kriseos] dienà, nes koks Jis yra, tokie ir mes esame ðiame pasaulyje. Meilëje nëra baimës, nes tobula meilë iðveja baimæ (1 Jn 4, 17-18). Dvasinë piligrimystë prasideda kryþiumi, atverianèiu Kristaus meilës saikà, taèiau kelionës pabaigoje jau bus pasvertas paties piligrimo meilës saikas. Tai meilë veda mus ið mirties á gyvenimà (1 Jn 3, 14). Tik meilë padeda nugalëti ir artëjanèio teismo krizës baimæ. O beribis Dievo Teisëjo gailestingumas ápareigoja bûti gailestingais. Teismas [gr. kri,sij krisis] negailestingas neparodþiusiam gailestingumo, gailestingumas triumfuoja prieð teismà [gr. kri,sewj kriseos] (Jok 2, 13). Kryþius yra vienintelis prieðnuodis amþinam pasmerkimui. Kryþiaus neðimas vienintelis kelias. Kas trukdo girdëti? nepamatysiu, o kurtinys agonijoje ðûktelëjo: Að tavæs niekada neiðgirsiu! Tai akivaizdi komunikavimo, nesusikalbëjimo problema, kai vienas kito nei mato, nei girdi. Sakyèiau, kad þmoniø komunikacija 50% procentø priklauso nuo kalbëtojo ir 50 % nuo klausytojo. Kà apie girdëjimà pasakë Jëzus? Jëzus palieèia girdëjimo ir negirdëjimo temà savo palyginime apie sëjëjà Mato 13, Susirinkusiai miniai Jis kalbëjo apie sëjëjà, iðëjusá sëti sëklos. Sëjami grûdai krito á skirtingas dirvas, ið kuriø trys pakelë, uolëta dirva ir erðkëèiai buvo nevaisingos, o ketvirtoji gera, neðanti trisdeðimteriopà, ðeðiasdeðimteriopà ir ðimteriopà derliø. Baigdamas palyginimà, Jëzus paragino bûti dëmesingais klausytojais: Kas turi ausis klausyti teklauso! Po to su mokiniais kalbëjosi apie pasakytø þodþiø reikðmæ, atvërë palyginimo prasmæ: Jums duota suprasti dangaus karalystës paslaptis, o jiems neduota. Mat, kas turi, tam bus duota, ir turës su pertekliumi, o ið neturinèio bus atimta ir tai, kà jis turi. Að jiems kalbu palyginimais todël, kad jie þiûrëdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranaðystës þodþiai: Girdëti girdësite, bet nesuprasite, þiûrëti þiûrësite, bet nematysite. Ðitø þmoniø ðirdys aptuko. Jie prastai girdëjo ausimis ir uþmerkë akis, kad nepamatytø akimis, neiðgirstø ausimis, nesuprastø ðirdimi ir neatsiverstø, ir Að jø nepagydyèiau. Bet palaimintos jûsø akys, nes mato, ir jûsø ausys, nes girdi (10 16 eil.). Jëzus ðiuo palyginimu ir pokalbiu su mokiniais atvërë, kodël kartais negirdime þodþiø, kurie galëtø pakeisti gyvenimà. Be to, Jis pabrëþë girdëjimo palaimà. Pasirodo, tiems kurie girdi Dievo þodþius ir juos supranta, atsiveria Jo karalystës paslaptys, dvasinis ir amþinas gyvenimas, o tie, kurie nesiklauso, uþmerkia akis, kad nematytø, apiplëðia save. Todël neiðvengiame paradoksø: ið baþnyèios po to paèio pamokslo vieni gali iðeiti praturtëjæ, o kiti dar labiau nuskurdæ. Atrodo, visi sëdëjo ir klausë tø paèiø þodþiø, bet rezultatas skirtingas. Viskas priklauso nuo to, ar jie iðgirdo gyvenimo þodþius, ar ne. Gal tiesiog stebëjo aplinkinius, apþiûrinëjo jø apdarus, apkalbinëjo kaimynus ir teisë kitus. Klausytis nëra jau taip paprasta, tai didelis darbas ir didelis menas. Klausyti svarbu mokytis kaip ir kalbëti, raðyti ar groti. Tik jautrus klausytojas bus ir geras Þodþio vykdytojas. Prieþastys, kurios trukdo girdëti Remdamasi Jëzaus pamokymu, pabandþiau apibrëþti vidinio kurtumo prieþastis ir jas priskirti trims sferoms: mintims, ðirdþiai ir elgesiui. Mintys. Mûsø mintys tai iðtisas pasaulis, kuris niekuomet nebûna tuðèias. Galvoje nuolat verda gyvenimas. Mintys gali bûti tvarkingos, sustyguotos, susistemintos, apðviestos arba chaotiðkos, netvarkingos, tamsios, slegianèios. Manau, geriausiai galime iðgirsti kità, Dievà ir save, kai mintys yra ramybës bûsenoje. Tai tarsi pasivaikðèiojimas tyliame miðke. Tada iðgirstame ávairius tolimus ir artimus garsus: kaþkur gegutë kukuoja, genys kala, èiulba ávairûs paukðèiai, upelis èiurlena, lapai ðlama. Tylu... Tik skamba paslaptinga ir kerinti miðko simfonija. Miðko garsai vienas kito nestelbia, bet dera. Taèiau jei atvyksime á gamtà su trankia muzika arba su traktoriumi dirbti miðke, nieko negirdësime. Mes ateiname su savo garsø pasauliu, kuris nustelbia nuostabià miðko muzikà, jo þinià. Visa tai, kà gali duoti gamta, kaip mat dings. Panaðiai vyksta ir baþnyèioje, kai klausome pamokslø. Kodël kartais jø negirdime? Gal prote virë audra, mintys blaðkësi ir vidiniai ûþesiai trikdë pamokslo þinios supratimà? Daþniausiai po savaitës darbø ir rûpesèiø mûsø galvoje siauèia minèiø chaosas, triukðmas, ávairûs savaitës ûþesiai. Jëzus juos vadina erðkëèiais: Pasëlis tarp erðkëèiø tai tas, kuris klauso þodþio, bet ðio pasaulio rûpesèiai ir turtø apgaulë nustelbia þodá, ir jis lieka nevaisingas (22 eil.). Erðkëèiai tai rûpesèiai ir problemos; visa tai, ko negalime savyje kontroliuoti. Kaþkas per savaitæ patyrë átampà moksle ar darbe, kaþkas turi nemaloniø buitiniø problemø, kaþkieno artimas sunkiai susirgo, kaþkà slegia vaikø auklëjimo nesëkmës ir t.t. Jei þodis kris á rûpesèius, kuriuos minëjome, liks neiðgirstas, nustelbtas visø tø minèiø. Ðtai kodël mes iðgirstame tiek nedaug. Ávairios nerimastingos mintys apraizgo pamokslaujamà þinià. Kà daryti? Kaip tà triukðmà numaldyti? Galvodami apie pamokslininkà, suprantame, kad jis neturi kito pasirinkimo, privalo nugalëti vidinius triukðmus, blogà nuotaikà, átarimus, pyktá, valdyti konfliktinæ situacijà su artimais, susitaikyti, atleisti ir galiausiai patarnauti klausytojui. O kaip su klausytoju? Klausytojui taip pat svarbu pakilti virð kasdienybës ir savo mintis kreipti link Vieðpaties. Geriausia tai daryti maldoje. Maldoje pavesti savo rûpesèius Vieðpaèiui. Niekuo nesirûpinkite, bet visuose reikaluose malda ir praðymu su padëka jûsø troðkimai tesidaro þinomi Dievui. Ir Dievo ramybë, pranokstanti visoká supratimà, saugos jûsø ðirdis ir mintis Kristuje Jëzuje. Pagaliau, broliai, màstykite apie tai, kas tikra, garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, apie visa, kas dora ir ðlovinga ( Fil 4, 6 8). Paulius ragina rûpintis proto ramybe, minèiø darna ir kreipti jas á Vieðpatá. Juk nieko nepeðime, jei klausydami pamokslo rûpinsimës aibe ávairiø dalykø. Taip galime ir praleisti þodá, kuris guodþia, nukreipia ir statydina. Tad savo mintis paruoðti turi ne tik pamokslininkas, bet ir klausytojas, kad þodis neliktø bergþdþias. Jei stengsimës, Vieðpats padës. Ðirdis. Senojo ir Naujojo Testamento sampratoje ðirdis yra þmogaus esybës centras. Ðirdis tai ne tik mûsø emocijos, kaip daugeliui ðiandien áprasta manyti. Tai mûsø esybë, tikrasis að siela ir dvasia, intelektas, emocijos, valia. Ðventasis Raðtas moko, kad mûsø ðirdies bûsena gali kisti ir bûti ávairi, ir tai atsiliepia mûsø girdëjimui. Biblijoje apibûdinamos ávairios ðirdies bûsenos. Ðirdis gali bûti: Sveika arba suþeista. Sveika ðirdis kûno gyvybë, o pavydas pûdo kaulus (Pat 14, 30). Gera arba pikta. Geras þmogus ið gero savo ðirdies lobyno iðkelia gera, o blogas ið blogo savo ðirdies lobyno iðkelia bloga (Lk 6, 45). Plaèiai atvira arba ankðta ðirdis. O korintieèiai! Mûsø lûpos atvirai jums prabilo, mûsø ðirdis plaèiai atverta. Ne mumyse jums ankðta; ankðta jûsø paèiø ðirdyse (2 Kor 6, 11, 12). Kai nepriimame asmens á savo ðirdá, atmetame ir jo skelbiamà þinià. Linksma arba liûdna ðirdis. Linksma ðirdis atsispindi veide, ðirdies skausmas slegia dvasià (Pat 15, 13). Linksma ðirdis gydo kaip vaistai; prislëgta dvasia dþiovina kaulus (Pat 17, 22). Vidinë ðirdgëla, prislëgta dvasia slegia visà asmenybæ. Kieta, aptukusi arba minkðta, jautri, tikinti ðirdis. Jëzus, kalbëdamas apie dirvas, pamini pakelæ kietà dirvà, kietà ðirdá. Pas kiekvienà, kuris girdi karalystës þodá ir nesupranta, ateina piktasis ir iðplëðia, kas buvo pasëta jo ðirdyje. Tai yra pasëlis prie kelio (Mt 13, 19). Tai þmonës, kurie netikëjo, kà Jëzus sakë, ir nepriëmë Jo þodþiø rimtai. Jëzus, cituodamas pranaðà Izaijà, juos dar vadina nutukusios ðirdies þmonëmis. Ðirdies nutukimas nebuvo naujas dalykas Izraelio tautai. Jie nuolat patekdavo á tokià padëtá, kai tapdavo nejautrûs dvasiniam gyvenimui ir tiesai, jos nenorëjo suprasti, netikëjo tuo, kà Dievas kalbëjo, ir likdavo bevaisiai Dievo akyse. Tokia ðirdies bûsena gali prisiðaukti Dievo teismà. Jûs gaðliai gyvenote þemëje ir mëgavotës; jûs nupenëjote savo ðirdis tarsi skerdimo dienai (Jok 5, 5). Arba Izaijas skelbia: Vieðpats, kareivijø Dievas uþleis sunkias ligas ant jo riebiøjø ir jo garbæ sunaikins lyg ugnimi (Iz 10, 16). Pranaðas Ezechielis atveria Dievo palankumà Izraelio maþutëliams, o stipriesiems ir negailestingiesiems teismà: Paklydusiø ieðkosiu, iðsklaidytas surinksiu, suþeistas aptvarstysiu, ligotas pastiprinsiu. Bet riebiàsias ir stipriàsias sunaikinsiu ir ganysiu teisingai (Ez 34, 16). Iðtirkime, kokia ðirdimi mes klausome Vieðpaties þodþiø. Elgesys. Bûkite þodþio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinëjantys patys save (Jok 1, 22). Jei mes klausomës nenusiteikæ paklusti, ádiegti þodá savo gyvenime, tai pamokslininko triûsas bus tuðèias, o þodis bevaisis. Þinia gali tuokart paliesti mûsø jausmus, mes bûsime pakylëti, patenkinti ir dþiaugsmingi, taèiau þodis neásiðaknys, jei juo negyvensime tai uolëta dirva, nepastovus þmogus be ðaknø (Mt 13, 5 6; 20 21). Jei nepritaikome þodþio, jo nesodiname giliau savo gyvenime, sunkesniu laiku jis pavagiamas. Jokios naudos girdëti paraginimà melstis ir nesimelsti, arba girdëti, koks nuostabus Dievo þodis, bet jo neskaityti, girdëti apie meilæ ir nemylëti, girdëti apie atleidimà ir neatleisti. Tai panaðu á sugautà ir uþdarytà narve paukðtelá. Nevykdydami þodþio, já sukaustome ir neleidþiame jam veikti, keisti mus ir pasaulá. Taigi klausyti tai didelis darbas ir menas, girdëti þodþius mintyse, suprasti ðirdimi ir pritaikyti juos elgesiu. Klausymas visø minëtø dalykø darna. Tokia yra vaisinga dirva.

4 4 Naujienos Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. RÛTA TUMULIENË Ðiauliø kraðto konferencija Naujojoje Akmenëje Dar uoliau stenkitës sutvirtinti savàjá paðaukimà (2Pt 1,10) tokiais apaðtalo Petro þodþiais birþelio d. Naujosios Akmenës baþnyèia Tiesos þodis Ðiauliø kraðto tikinèiuosius sukvietë á Ðiauliø kraðto konferencijà. Ji prasidëjo kûrybos vakaru birþelio 27 - àjà Naujosios Akmenës bendruomenës patalpose. Vakaro programa buvo gan gausi ir ávairi: Rûta ið Ðiauliø atliko dvi giesmes skambindama kanklëmis, pora jaunuoliø ið Radviliðkio ðoko ðoká Hard Jump, Ilona, Svajûnas ið Ðiauliø ir Vitalius ið Kurðënø atliko savo kûrybos dainas, kûno lankstumà demonstravo gimnastë Odeta ið Radviliðkio. Þilvinas ið Vilniaus pasakojo apie savo tamsià gyvenimo praeitá ir Dievo ðviesos aplankymà, atvykus á Naujosios Akmenës rajono reabilitacijos centrà Prieglobstis (jo ákûrëja N. Akmenës baþnyèia Tiesos þodis ), Sigitas ið Naujosios Akmenës grojo fleita, Sidonija skaitë savo eiles, pamàstymus, o Naujosios Akmenës baþnyèios teatro trupë parodë Daivos Palionienës reþisuotà spektaklá Improvizacijos Ekleziasto tema. Vakarà baigëme Vytauto ið Naujosios Akmenës sukurtø giesmiø giedojimu. Antràjà konferencijos dienà tikintieji ðlovino, meldësi ir klausësi pamokslaujamo þodþio. Pamokslavo Ðiauliø baþnyèios Tiesos þodis pastorë Anþelika Krikðtaponienë, Kurðënø baþnyèios Tiesos þodis pastorius Romas Tuominis, Radviliðkio baþnyèios Tiesos þodis pastorius Nerijus Verdingas ir Naujosios Akmenës baþnyèios Tiesos þodis pastorius Mindaugas Palionis. Pastorë Anþelika Krikðtaponienë iðskyrë kai kuriuos paðaukimo ypatumus: tai pomëgis, potraukis kaþkokiam darbui; Ignacas Antiochietis paðaukimà yra apibûdinæs taip: Paðaukimas tai Dievo melodija þmoguje. Mums skirta atrasti savàjá paðaukimà ir leisti jam, tarsi muzikai, mûsø gyvenime suskambëti ; tai dovanos ir talentai tam tikram darbui atlikti; apaðtalas Paulius Laiðke romieèiams susieja abi sàvokas paðaukimà ir dovanas : Juk Dievo dovanos ir paðaukimas neatðaukiami (Rom 11, 29). Dievas ðaukia tam tikriems darbams ir suteikia dovanas tiems darbams nuveikti; tai atsakomybë uþ prisiimtas dovanas; Jonas Bretkûnas yra pasakæs: Paðaukimas tai Dievo valios realizavimas, tam tikra pareiga. Tai Dievo skirta talento naðtelë. Ðià naðtelæ þmogus savo noru uþsideda ant peèiø. Dievas nori, kad kiekvienas þmogus savo noru pagal savo luomà ir paðaukimà uþsidëtø naðtà, kurià Jis paskyrë jam, ir kad laikytø pareiga jà uþsidëti visø pirma dieviðkai garbei, o paskui artimo patarnavimui ; tai kaþkas, kas yra nulemta mums nuo motinos ásèiø; Dievas tarë Jeremijui: Paþinau tave prieð tau gimstant, paðventinau tave ir paskyriau pranaðu tautoms (Jer 1, 5). Tokia buvo Dievo valia Jeremijui, kurià jis iðgirdo, priëmë ir ja gyveno. A. Maceina yra raðæs: Surasti savo paðaukimà, reiðkia paþinti savo esmæ. Dievas kiekvienam turi numatæs tikslà ir paðaukimà. Ieðkant savo paðaukimo reikia vidinio ásiklausymo; ið pradþiø paðaukimas pasireiðkia kaip potraukis, pomëgis kaþkam, ir þingsnis po þingsnio einant ta linkme vaizdas iðryðkëja lyg dëliojant dëlionæ. Kurðënø baþnyèios Tiesos þodis pastorius Romas Tuominis kalbëjo apie bendrà tikinèiøjø paðaukimà parodyti þmonëms kelià á iðsigelbëjimà. Baþnyèia paðaukta ðviesti Kelkis ir ðviesk, Jeruzale, nes tavo ðviesa ateina ir Vieðpaties ðlovë tau ðvieèia. Ðtai tamsa padengs þemæ ir tautas, bet Vieðpats pakils virð tavæs ir Jo ðlovë bus matoma tavyje. Tautos ir karaliai ateis prie tavo ðviesos spindesio (Iz 60,1-3). Radviliðkio baþnyèios Tiesos þodis pastorius Nerijus Verdingas savo pamoksle pabrëþë, jog Dievas trokðta, kad mes tikëjimo kelyje pasiektume finiðà, ir mokë, kaip neiðklysti ið tikëjimo kelio. Naujosios Akmenës baþnyèios Tiesos þodis pastorius Mindaugas Palionis paðaukimà ávardijo ðia Biblijos eilute: Mes esame Jo kûrinys, sukurti Kristuje Jëzuje geriems darbams, kuriuos Dievas ið anksto Nuotraukos Gintauto Tumulio paskyrë mums atlikti (Ef 2,10). Didelë laimë yra paþinti savo paðaukimà, todël apaðtalas Paulius meldþiasi uþ ðventuosius, gyvenanèius Efeze ir iðtikimuosius Kristuje Jëzuje: <...> ir apðviestø jûsø ðirdies akis, kad paþintumëte, kokia yra Jo paðaukimo viltis, kokie Jo palikimo turtai ðventuosiuose (Ef 1,18). Pastorius Mindaugas ragino vertinti paðaukimà kaip brangenybæ ir saugotis visko, kas atitolina krikðèioná nuo Dievo paðaukimo. Baigdamas pastorius Mindaugas Palionis padëkojo visiems, kurie prisidëjo savo maldomis, aukomis, visokeriopu patarnavimu organizuojant konferencijà ir pakvietë visus papietauti ir pabendrauti. Konferencija subûrë Ðiauliø kraðto tikinèiuosius á vienà vietà. Aplankæ Naujosios Akmenës bendruomenæ sveèiai ið kitø miestø, miesteliø artimiau susipaþino su broliais ir sesëmis ir sustiprino vienas kità tikëjimu. Nuotr. Dariaus Pranskaus ELENA KAMINSKIENË Dievas parûpina benamiams namus Birþelio 28 d. sekmadienio susirinkimas Vilniaus baþnyèioje Tikëjimo þodis buvo ypatingas, nes birþelio mënesá bendruomenë visiðkai iðsimokëjo uþ 2005 m. ásigytà baþnyèios pastatà Pilaitës mikrorajone. Pastorius Giedrius Saulytis ðia proga pasveikino tikëjimo namiðkius juk dabar esame pastato ðeimininkai, kurie nebeturi skolø. Per pamokslà pastorius svarstë apie ðá Dievo palai- minimà remdamasis Ps 146, 5 10, kalbëjo apie Dievo planus ir þmogaus planus (Pt 16, 9; Pt 19, 21; Pt 20, 24, Jer 10, 23), dalijosi mintimis apie vieno ið Biblijos herojø Dovydo troðkimà pastatyti Vieðpaèiui namus bei mokë apie Vieðpaties korekcijas. Pastorius Giedrius priminë baþnyèios nueità kelià, kaip Vieðpats vedë mus visà tà laikà ir kokius iððûkius padëjo áveikti. Galbût ne visi lûkesèiai iðsipildë, taèiau 1999 m. pradëtas projektas Statybos partneriai kaupti lëðoms nuosavam bendruomenës pastatui ásigyti (2005 m. pervadintas projektu Ákurkime Vieðpaties namus ) sëkmingai uþbaigtas! Ðia proga buvo iðkeptas didelis 30 kg tortas, ant kurio puikavosi uþraðas: Dievas parûpina benamiams namus (Ps 68, 6). Po tarnavimo broliai ir sesës dþiugia ðirdimi vaiðinosi ir bendravo.

5 Ganytojas Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Savo krikðèioniðko gyvenimo pradþioje iðgirdau posaká: Biblija skirta ne tam, kad daugiau þinotum. Ji yra elgesio vadovas. Vëliau pradëjau suprasti, kad ði mintis teisinga tik ið dalies, nes Biblija tikrai yra þymiai daugiau nei tik elgesio taisykliø rinkinys. Pirminë jos þinia yra apie gelbstinèià Dievo malonæ, kuri pasiekia þmogø per Jëzø Kristø. Visas Raðtas iki Kristaus kryþiaus kalbëjo apie atperkamà Dievo darbà, ir bûtent á ðá darbà remiasi viskas po Kryþiaus (áskaitant ir mûsø ðventëjimà). Kaip jau minëjau, mintis ið dalies yra teisinga, ir Ðventoji Dvasia ið tiesø padeda man suvokti, jog Biblijà reikia skaityti ne tik siekiant þiniø. Svarbu paklusti tam, kà perskaitei, ir praktiðkai pritaikyti savo gyvenime, kaip Jokûbas ir sako: Bûkite þodþio vykdytojai, o ne tik klausytojai, apgaudinëjantys patys save (Jok 1, 22). Tai supratæs meldþiau Vieðpaties, kad man skaitant Biblijà Jis nukreiptø mane savo keliu, o pats kruopðèiai siekiau paklusti tam, kà perskaitau. Anksèiau nebuvau girdëjæs frazës siekite ðventumo, bet dabar ji tapo vienu ið pagrindiniø mano gyvenimo tikslø. Deja, að padariau dvi klaidas: að þiûrëjau á Biblijà kaip á elgesio vadovà, galvojau, jog reikia tik suþinoti, kà ji sako, ir tai daryti. Að visiðkai nieko neþinojau apie tai, jog reikia paklusti Ðventosios Dvasios vedimui, kad Ji ágalina ávykdyti Dievo þodá. Antano K. nuotrauka JERRY BRIDGES Dar blogiau, að maniau, jog Dievas priima ir laimina mane, tik jei að gerai elgiuosi. Þinojau, kad esu iðgelbëtas malone per tikëjimà Kristumi, o ne dël savo darbø, turëjau uþtikrintumà, kad esu iðgelbëtas, ir vyliausi po mirties patekti á dangø, bet maniau, kad kasdieniame gyvenime Dievo palaiminimai priklauso nuo to, kaip laikausi tam tikrø dvasiniø disciplinø, pavyzdþiui, ar nenusidedu, ar skiriu laiko Dievui vienumoje. Ne pats að tai sugalvojau, bet nesàmoningai priëmiau tai kaip krikðèioniðkos kultûros, su kuria að susidûriau, dalá, ir tai nulëmë mano poþiûrá á krikðèioniðkà gyvenimà. Darbais grásta mokinystë? Beveik visi evangelikai ðiomis dienomis galvoja, kad Evangelija yra skirta tik netikintiems. Jei kartà mes áþengëme pro Karalystës vartus, mums Evangelija reikalinga tik tiek, kad mes skelbtume jà kitiems, esantiems anapus Karalystës vartø. Taèiau mes, tikintieji, turime iðgirsti þinià apie mokinystæ. Mums reikia iðmokti, kà reiðkia gyventi krikðèioniðkai ir priimti ðá iððûká. Ðtai kuo að tikiu ir kà praktikuoju gyvenime bei tarnavime jau kurá laikà. Man atrodo, kad krikðèionybë ðiandien yra darbais grindþiama kultûra. Kuo labiau mes pasiryþtame sekti Jëzø, tuo giliau ásiðaknija ðis poþiûris. Mes galvojame, jog galime uþsidirbti Dievo palaiminimà arba netekti jo, ir tai priklauso nuo to, kaip mes gyvensime. Daug krikðèioniø turi susidaræ tinkamø, priimtinø veiksmø ir darbø sàraðà, pagal kurá vertina, kiek jie patys ir kiti yra priimtini Dievui. Dauguma á ðá sàraðà átraukia reguliarø baþnyèios lankymà, raginimà vengti pagrindiniø nuodëmiø. Tokie krikðèionys daþnai pasiþymi didesniu ar maþesniu teisuoliðkumu, taèiau jie ið tiesø vengia nuodëmiø. Tokie krikðèionys nemano, kad jiems patiems reikalinga Evangelija. Jie sako, jog Evangelija skirta tik nusidëjëliams. Atsidavæ Dievui krikðèionys kartelæ iðkëlæ dar aukðèiau: jiems svarbu reguliariai praktikuoti dvasines disciplinas, paklusti Dievo þodþiui, ásitraukti á tarnavimà. Jei sutelksime savo dëmesá tik á iðoriná elgesá, matysime pakankamai gerus rezultatus, taèiau tokie krikðèionys dar labiau linkæ á teisuoliðkumà, nes jie gali uþriesti nosá ir ið aukðto þiûrëti ne tik á nuodëmingà juos supanèià visuomenæ, bet ir á kitus krikðèionis, kurie nëra taip atsidavæ Dievui kaip jie. Tokiems krikðèionims taip pat nereikia Evangelijos. Krikðèionio augimà jie supranta tik kaip labiau disciplinuotà gyvenimà. Yra ir treèia krikðèioniø grupë, kuriems rûpi ne tik iðorinis elgesys ar darbai, paklusnumas ir tarnavimas. Jie pripaþásta, jog nepaprastai svarbu savo ðirdyje kovoti ir su tokiomis nuodëmëmis kaip ÐVENTUMAS Evangelijos ákvëptas ðventëjimas Mes visi buvome paklydæ kaip avys, kiekvienas ëjome savo keliu. Bet Vieðpats uþdëjo ant Jo visus mûsø nusikaltimus (Iz 53, 6) kritikos dvasia, iðdidumas, savanaudiðkumas, pavydas, pasipiktinimas ir ásiþeidimai, rûpesèiai. Jie suvokia, jog jiems ne itin sekasi nuolat rasti laiko pabûti vienumoje su Dievu, liudyti kiekviena proga ir daþnai jiems nepavyksta atsispirti nuodëmei. Ðià grupæ krikðèioniø daþnai vargina kaltës jausmas, nes jie nepateisina savo ir kitø lûkesèiø. Kadangi ir jie màsto, kad Dievas priima juos dël darbø, jie negali dþiaugtis ir mëgautis krikðèioniðku gyvenimu. Jiems gyvenimas yra tarsi rutina, á kurià jie grimzta vis giliau ir giliau. Ðiai grupei krikðèioniø reikalinga Evangelija, bet jie to nesuvokia. Þinau tai, nes pats tai grupei priklausiau. Evangelija skirta ir tikintiesiems Palaipsniui, atsirandant vis didesniam poreikiui, að supratau, jog Evangelija skirta ir tikintiesiems. Tai suvokæs, kiekvienà rytà pradëjau melstis, pasiremdamas eilute ið Izaijo pranaðystës: Mes visi buvome paklydæ kaip avys, kiekvienas ëjome savo keliu. Bet Vieðpats uþdëjo ant Jo visus mûsø nusikaltimus (Iz 53, 6). O po to sakau: Vieðpatie, að nuklydau. Pasukau savo keliu, bet Tu uþdëjai visas mano nuodëmes ant Kristaus. Ðtai kodël að kreipiuosi á Tave ir tikiu, kad Tu mane priimi. Að supratau, jog apaðtalo Pauliaus teiginys laiðke Galatams Dabar, gyvendamas kûne, gyvenu tikëjimu á Dievo Sûnø, kuris pamilo mane ir paaukojo save uþ mane (Gal 2, 20) buvo pasakytas kalbant apie iðteisinimà (þr. Gal 2, 15-21). Atkreipkite dëmesá, jog Paulius èia kalba esamuoju laiku: Dabar <...> gyvenu... Þvelgdamas á kontekstà suprantu, kad èia Paulius kalba ne apie paðventinimà, bet apie iðteisinimà. Iðteisinimas (tai, kad esi teisus prieð Dievà dël Kristaus teisumo) Pauliui buvo ne tik praeityje patirtas iðgyvenimas, bet ir ðiø dienø realybë. Kiekvienà dienà Paulius gyveno pasitikëdamas Kristaus pralietu krauju ir Jo teisumu. Kiekvienà dienà jis þvelgë á Kristø, nes tik per Kristø jis galëjo artëti prie Dievo ir bûti priimtas. Jis, kaip ir Petras (1 Pt 2, 4-5), tikëjo, jog net patys geriausi mûsø darbai, mûsø dvasinës aukos yra priimtinos Dievui tik per Jëzø Kristø. priedas 5 Turbût në vienas þmogus be Jëzaus negalëtø bûti toks gyvenime ir tarnavime atsidavæs mokinys kaip apaðtalas Paulius. Taèiau jis þvelgë ne á savo darbus, bet á Kristaus atliktà darbà tik jo dëka jis gali patikti Dievui. Taigi að suvokiau, kad krikðèionims svarbu girdëti Evangelijà visà gyvenimà, nes bûtent Evangelija vël ir vël primena mums, kad esame priimtini Dievui ne dël to, kà mes dël Dievo padarëme, bet dël to, kà Kristus padarë dël mûsø teisiai gyvendamas ir mirdamas, prisiëmæs ir atpirkæs visas nuodëmes. Suvokiau, jog ðiandien stoviu prieð Dievà visiðkai teisus, koks bûsiu ir danguje, nes Jis aprengë mus savo Sûnaus teisumu. Todël man nereikia nieko daryti, kad Dievas mane priimtø. Dabar að esu laisvas paklusti ir tarnauti Jam, nes Kristuje að esu priimtinas (Rom 8, 1). Dabar mane ákvepia ne kaltë, bet dëkingumas. Net supratæ, kad esame priimtini Dievui dël to, kà atliko Kristus, mes, þmonës, esame linkæ sureikðminti savo darbus. Ðtai kodël svarbu kasdien gráþti prie Evangelijos. Dþeko Milerio þodþiais tariant, mes turime kasdien sau pamokslauti Evangelijà. Man tai reiðkia, jog nuolatos turiu prisiminti tokias Ðventojo Raðto eilutes, kaip: Mes visi buvome paklydæ kaip avys, kiekvienas ëjome savo keliu. Bet Vieðpats uþdëjo ant jo visus mûsø nusikaltimus (Iz 53, 6); Esu nukryþiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne að gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kûne, gyvenu tikëjimu á Dievo Sûnø, kuris pamilo mane ir paaukojo save uþ mane (Gal 2, 20); Taigi dabar nebëra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jëzuje, kurie gyvena ne pagal kûnà, bet pagal Dvasià (Rom 8, 1). Daþnai kartoju ir vienos senos giesmës þodþius: Mano viltis remiasi Jëzaus krauju ir Jo teisumu, o ne kuo nors kitu. Ne pavirðutiniðkam tikëjimui Ar ði idëja, kad Dievas priima mus tik dël to, kà Kristus padarë dël mûsø, o ne dël mûsø darbø, neveda prie lengvabûdiðko, pavirðutiniðko tikëjimo, kai sakoma: Kadangi að papraðiau Kristaus bûti mano Gelbëtoju, nesvarbu, kaip gyvensiu, að vis tiek esu pakeliui á dangø. Visai nesvarbu, ar að ir toliau nuodëmingai gyvensiu. Dievas myli ir bet kuriuo atveju mane priims? Nukelta á 8 pl.

6 6 priedas ÐVENTUMAS Ganytojas Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. GORDON MCDONALD Kam skiri savo laikà? Apie 1880-uosius metus Viljamas Longstafas paraðë eilëraðtá Skirk laiko, kad taptum ðventas, kuris vëliau tapo giesme. Mes buvome pratæ daþnai baþnyèioje giedoti ðià giesmæ. Kol dar buvau vaikas, laikiau tà giesmæ neákvepianèia (atleiskite, pone Longstafai) ir dûsaudavau, kai tik ðlovinimo vedantysis pradëdavo jà giedoti. Ðiandien, praëjus keliems deðimtmeèiams, að naujai paþvelgiau á ðià giesmæ ir permàsèiau ankstesnius savo vertinimus. Ji tikrai yra svarbi ir vertinga. Skirk laiko, kad bûtum ðventas, Daþnai kalbëkis su Vieðpaèiu. Pasilik Jame visados Ir maitinkis Jo þodþiu. Dievo vaikai tebus tau draugai; Silpniesiems padëk Ir niekada nepamirðk Visur ir visada ieðkoti Jo palaiminimo. Yra dar trys ðio Longstafo eilëraðèio posmeliai, ir antràjá taip pat verta pacituoti: Skirk laiko, kad bûtum ðventas, Pasaulis vis skuba ir skuba; Praleisk daug laiko slaptoje, Su Jëzumi pabûk kartu. Ásiþiûrëdamas á Jëzø Vis labiau panaðësi á Já, Draugai, matydami tavo elgesá, Jo atvaizdà matys. Kiekviena ðio posmelio eilutë kaþkur viduje sukelia prieðtaravimà, bet vis geriau suprantu, kodël ðventø þmoniø tiek nedaug. Nueikite á turgavietæ. Pasiduokite kasdieniams iðbandymams, skepticizmui, netikëjimui, ir paþiûrësime, ar jûs liksite ðventas. Skirk laiko... bet að neturiu laiko. Pasaulis vis skuba... ir að skubu su juo. Praleisk daug laiko slaptoje... slaptoje? Að taip mëgstu pasigirti, kà darau su Jëzumi ir dël Jo. Su Jëzumi pabûk kartu... hmm... Iðjungti savo grotuvà ir liautis telefonu raðius þinutes? Vis panaðësi á Já... að geriau mëgdþiosiu Bilà, Rikà ar Endæ... Draugai, matydami tavo elgesá, Jo atvaizdà matys... nesitikëkite, kad að bûsiu toks pavyzdys. Nors ði giesmë paraðyta Viktorijos epochos anglø kalbos stiliumi, ji taikliai ávardija esminius dalykus, kuriø reikia, kad taptum ðventas. Tapti ðventu þmogumi yra sàmoningas apsisprendimas. To reikia siekti. Dievo raginimas, skirtas Izraeliui: Pasiðvæskite, dabar skamba ir mums. Kitaip tariant, bet kokia kaina siekite tapti ðventu vyru, ðventa moterimi, ðventa tauta. Ðventas kas tai? Að nelaikiau savæs ðventu þmogumi, nors ir troðkau toks bûti. Kartais teisindavausi, kad mano charakteris ne toks ar kad nesugebu susikaupti tokio lygio dvasiniam taurumui. Bûdavo momentø, kai, nors ir troðkau bûti ðventas, jauèiau, kad taip stipriai prasilenkiu su Dievu, jog net buvau gundomas susitaikyti su tarno, o ne sûnaus padëtimi Jo namuose. Þodá ðventas vartoju ta prasme, kaip jis pavartotas ir sakinyje: Bûkite ðventi, nes Að esu ðventas (1 Pt 1, 16), kur apaðtalas kvieèia naujà krikðèioniø kartà gyventi kitaip, prieðpastatydamas jø gyvenimo bûdà pagoniðkai kultûrai. Tie, kurie priims ðá iððûká, iðkart suþinos, kad buvo paðaukti kaþkam ypatingam. Ðventas visø pirma yra Dievo charakterio apibûdinimas. Ir krikðèionys raginami tvarkyti savo gyvenimà pagal tai, kà jie þino apie Dievo prigimtá. Þodis ðventas gali reikðti ir panaðumà á Kristø, ir Ðventosios Dvasios vaisius, iðvardintus laiðke Galatams. Tai rodo á gyvenimo kokybæ, kurios krikðèionys turëtø siekti. Liûdna, bet þodþiu ðventas ðiais laikais labai ðvaistomasi. Vieni á ðá þodá þiûri labai rimtai, kiti klaidingai sieja já su pasipûtimu, apsimetinëjimu, kuriuo, rodos, labiau siekiama padaryti áspûdá þmonëms (bent kai kuriems), o ne Dievui. Vaikystëje esu susidûræs su tikëjimo srove, kuri man atrodë nenatûrali. Tie þmonës vartojo tam tikrus posakius, tam tikru bûdu meldësi, buvo draudþiamas tam tikras elgesys, jie ðalinosi aplinkinio pasaulio. Man atrodë, kad taip gyvendami tie þmonës kitus teisia ir yra pasipûtæ, nors ir vaidina nuolankius. Bet kokiu atveju, að nenorëjau bûti tokiu ðventu þmogumi. Pasirinkau ðià temà, nes noriu þinoti, ar noras bûti ðventam ðiomis dienomis uþleidþia pozicijas, ypaè tarp þmoniø, uþimanèiø tam tikrà padëtá ir galinèiø daryti átakà baþnyèiai. Ar mes netyèia neprarandame suinteresuotumo bûti ðventi (paèia geriausia ðio þodþio prasme) ir neeikvojame savo jëgø siekdami problemø sprendimo, sëkmës, trokðdami realizuoti save ir vengdami bet ko, kas kvepia kanèia? Skaitydamas apie knygø autorius ar ávairius konferencijø pamokslininkus, klausydamasis prisistatymø ir ávairiausiø istorijø apie ðiuolaikinius krikðèionis, retai iðgirstu, kad kuris ið jø bûtø ðventas. Daþniausiai girdþiu, kokie jie yra sëkmingi. Kiek þinau, dauguma tø ðviesuliø tikrai yra ðventi ir gyvena taip, kaip pataria Viljamo Longstafo keturiø posmeliø eilëraðtis. Galbût jie skiria laiko pabûti su Dievu ir neuþmirðta papasakoti savo draugams apie Jëzø, bet jei tai tiesa, norëèiau girdëti apie tai daugiau. Tai padràsintø mus visus. Deja, krikðèionys lyderiai daþnai mums pristatomi kaip geri pamokslininkai, puikûs ir kûrybingi màstytojai, sàmojingi artistai ir linksmintojai, sumanûs organizatoriai, bet retai kaip ðventi þmonës. Galbût tai nykstanti rûðis? Kada paskutiná kartà jus kvietë susitikti su þmogumi todël, kad jis ar ji yra ðventas þmogus, turintis þodá ið Dievo? Ar buvai kada sutikæs ðventà þmogø? Ruoðdamas ðá straipsná að surizikavau paklausiau savæs, kas, mano krikðèionybës supratimu, ið tø þmoniø, kuriuos paþástu ar apie kuriuos þinau, gali bûti vadinamas tikrai ðventu þmogumi? Pirmiausia man á galvà atëjo gerai þinomi vardai: Dþonas Stotas, Bilis Greimas ir jo þmona Ruta, Dþoni Erikson Tada. Dar pridëjau Dþordþà Ververá, Dþilæ Brisko, Robertsonà Makilkenà, Dþeimsà Hiustonà ir Dalasà Vilardà. Jie, mano supratimu, yra ðventi þmonës. Á ðá sàraðà átraukiau ir daug kitø þmoniø, kuriø daugumos jûs net neþinotumëte. Daugelis, kuriuos galëèiau paminëti, ið tiesø daug padarë Karalystës labui, bet sudarydamas ðá sàraðà bandþiau surasti tai, kà að vadinu slaptu gyvenimu. Ieðkojau tø, kurie nuolatos vaikðèiojo su Dievu (prisimenate Henochà?), net ir susidurdami su maþomis ar didelëmis gyvenimo problemomis. C. S. Liuisas raðo: Nieko negali bûti labiau svetimo Raðto stiliui, nei þodþiai tø, kurie apibûdina ðventàjá kaip moralës ar dvasios genijø, taip tarsi leisdami suprasti, kad jo dvasingumas yra kûrybinis arba originalus. Jei að teisingai supratau, Naujajame Testamente nepalikta vietos kûrybingumui net perkeltine prasme. Visas mûsø likimas, atrodo, nukreiptas visiðkai prieðinga kryptimi kuo maþiau bûti savimi, skleisti Kristaus paþinimo kvapà ir tapti skaidriais veidrodþiais, atspindinèiais Jo, ne savo veidà. Prisiminiau puikø pasakojimà apie jaunà, talentingà rabinø mokyklos studentà, kuris paklausë savo mokytojo, ar gali bûti vadinamas ðventu þmogumi tiesà sakant, paèiu ðvenèiausiu þmogumi apylinkëse. Iðgirdæs klausimà, jo mokytojas susierzino ir ne ið karto sutiko atsakyti. Vëliau, kadangi jaunuolis vis neatstojo, jis atsakë: Tu esi pats dievobaimingiausias ðiø dienø þmogus. Tu studijuoji dienà ir naktá, gyveni atsiskyræs nuo pasaulio, apsuptas krûvø knygø, ðventosios skrynios ir pamaldþiø þmoniø. Tu tapai labai ðventas. Bet nueik kartu su kitais þydais á turgaus aikðtæ, padirbk jø darbà, patirk tà átampà, kurià patiria jie, jø nesëkmes. Ásiliek á pasaulá, paklausyk skepticizmo ir netikëjimo kupinø minèiø, kurias jie nuolat girdi, priimk smûgius, kuriuos jie gauna. Pasiduok áprastiems paprastø þydø iðbandymams. Tada ir paþiûrësime, ar tu vis dar bûsi ðvenèiausias ið visø þmoniø. Þmonës, kuriuos paminëjau anksèiau, tikrai buvo turgaus aikðtëje (vienaip ar kitaip) ir susidûrë su áprastais iðbandymais. Ir að laikau juos ðventais þmonëmis, nes jie visomis aplinkybëmis iðlaikë savo tikëjimà jis tapo dar gilesnis. Ðventà þmogø galima paþinti, nes kai esi ðalia jo, kaþkas ir tave pakylëja prie Dievo. Daþnai áëjæs á virtuvæ, kur mano þmona ruoðia maistà, pajuntu, kaip nesàmoningai burnoje prisirenka seiliø. Jei taip vyksta, vadinasi virëjas tikrai geras. Panaðiai vyksta, jei atsiduri ðalia ðvento þmogaus: ðirdis pradeda kitaip plakti, ir tu patiri naujà potrauká prie Dievo, kurá tas þmogus paþásta. Kartais gali atsitikti ir kitaip: ðvento þmogaus akivaizdoje gali pajusti ir staigø apkaltinimà. Prisimenu, kaip viena moteris, iðgarsëjusi itin amoraliu gyvenimo bûdu, stovëjo eilëje, norëdama susitikti su vienu ið anksèiau minëtø þmoniø. Staiga, visai netikëtai (tai turbût nustebino ne tik aplinkinius, bet ir jà paèià), paduodama jam rankà prapliupo graudþiai verkti. Patikëkite, bedieviðka ðirdis negali likti rami akivaizdoje to, kuris spinduliuoja autentiðkà ðventumà. Ðventas ir þmogiðkas XX a. pradþioje gyvenæs Iðgelbëjimo Armijos karininkas Samuelis Loganas Brenglis tobulai atitinka visus mano ásivaizdavimus apie ðventà þmogø. Beveik 40 metø Brenglis tarnavo Dievui kaip evangelistas ir pamokslininkas prabudimo susirinkimuose. Jo biografijoje yra cituojami tokie neþinomo ðaltinio þodþiai (buvo kalbama apie Iðgelbëjimo Armijà): Yra þmoniø, kuriø vardui laipsnis ir titulas prideda svorio, prestiþo, taip jie pakyla savo draugø akyse. Bet ne taip yra su Brengliu. Laipsnis nesustiprina ðio vardo, kaip laipsnio nebuvimas jo ir nesusilpnina. Visame pasaulyje þmonës Brenglio vardà sieja su ðventumu, ðvelnumu, meile, palaiminimu ir jëga. Ðtai kuo pasiþymi komisaras Brenglis. Neseniai jo gautas laipsnis paprasèiausiai yra jo reikðmës Iðgelbëjimo Armijai pripaþinimas, taèiau jis visiðkai nereikalingas, kalbant apie jo, kaip þmogaus, vertæ. Èia mûsø þvilgsnis kreipiamas á gyvenimà, kuris slepiasi po profesiniu gyvenimu, á savybes, kurios nukreipia dar toliau uþ tà þmogø á Dievà, kuriam jis paðventë savo gyvenimà. Kaip tikrai ðventas þmogus, Brenglis nekëlë savæs aukðèiau kitø ir nebandë puikuotis kokiu nors pigiu dievotumu. Jo biografas raðo: Þiûrëdami á já ið arti, þmonës matë jame tris dalykus: þmogiðkumà, nuolankumà ir... humoro jausmà. Ið ðiø savybiø pati netikëèiausia buvo humoro jausmas. Ðio þmogaus ðventumas þibëjo ir spinduliavo gerumu, jo humoras buvo ðvelnus, máslingas ir malonus. Ðypsena jo veide pasirodydavo staiga, kaip paleista raketa: ji uþgimdavo jo akyse, jos suþibëdavo, tada jo veide pasirodydavo raukðlytës, tai suvirpindavo jo kûnà ir energingai nubëgdavo jo kûnu iki pat kojø pirðtø. Þmonës troðko su juo bendrauti. Vienas jo bendradarbis, su kuriuo abu drauge triûsë Iðgelbëjimo Armijoje, sakë: Að maèiau, kaip tûkstanèius pareigø turintys vadovaujantys komisarai atidëdavo savo popierius, paleisdavo stenog-

7 Ganytojas Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. ÐVENTUMAS priedas 7 rafuotojus, uþrakindavo duris ir laukdavo amerikieèio pamokslininko. Jie norëjo bûti ðalia jo, jie jautë, kad jiems reikia to ðvento þmogaus ir visais savo veiksmais jie tarsi sakë: Tai ðventa þemë. Èia yra Brenglis. Brenglio biografijà esu perskaitæs maþiausiai tuzinà kartø. Nedaugelis mano bibliotekos knygø ákvepia mane taip kaip ði knyga, kai jauèiu, jog mano asmeniniai santykiai su Dievu silpsta (arba, Longstafo þodþiais tariant, kai að neskiriu laiko pabûti slaptoje, su Jëzumi). Màstydamas apie Brenglá, suprantu, jog tai buvo þmogus, kuris gerai paþinojo gatvës gyvenimà, bet jis þvelgë á já ið kitos perspektyvos taip pat gerai jis paþinojo ir gyvenimà Vieðpaties artume. Jo gyvenimas nukreipia mane geresne kryptimi ieðkoti gilesnio bendravimo su Tëvu. Bendros ðventumo gijos Skaitant Ðventàjá Raðtà ir baþnyèios Tëvø raðtus apie ðventumà bei didþiø dvasiniø didvyriø biografijas, stebint ir ne tokiø áþymiø þmoniø, kurie nuëjo su Jëzumi daug giliau, nei dauguma kitø, gyvenimus, aptiksime bendrø bruoþø: 1. Kartà sàmoningai pasirinkæ sekti Jëzumi, jie nekeièia savo sprendimo. Jie yra iðgyvenæ stiprø (nebûtinai áspûdingà) asmeniná atsivertimà ir noriai kvieèia kitus patirti tà patá. 2. Jie kruopðèiai paskirsto prioritetus savo gyvenime, kad daug laiko galëtø skirti asmeniniam garbinimui, Ðventojo Raðto apmàstymams ir maldai (klausytis Dievo ir sugerti viskà, kà Dievas nori, kad jie þinotø ir patirtø). 3. Jie nuolat stengiasi disciplinuoti save ir kreipti savo gyvenimà taip, kad atspindëtø Jëzø. Jie ugdo sveikà neapykantà nuodëmei ir viskam, kas griauna gyvenimà. 4. Jie ugdo sveikus tarpusavio santykius davimo ir gavimo santykius, ir brangina kiekvienà þmoniø susitikimà. Galiu pridurti, kad savo ryðá su Dievu jie daþniausiai supranta bendruomenës kontekste, ne tik kaip savarankiðko ðventojo ryðius su Dievu. 5. Jie patraukia aplinkinio pasaulio dëmesá nuolankiu nusiteikimu tarnauti ir ieðko teisingumo bei gailestingumo silpnesniø uþ save atþvilgiu. Ðias savybes að matau ir þvelgdamas á komisarà Brenglá, ir në kiek neabejoju, kad ðis þmogus bûtø daræs átakà bet kuriai krikðèionybës atðakai. Ne dël to, kad turëjo pamokslininko ir evangelisto dovanas, bet dël gilaus, slapto, ðvento gyvenimo, dël kurio þmonës, bûdami ðalia jo, jausdavosi arèiau Dievo. Klarensas Holas apraðo vienà vakarà, kai Brenglis buvo pristatytas miniai kaip didysis pulkininkas Brenglis. Dël tokio pristatymo jis buvo aiðkiai sutrikæs ir savo dienoraðtyje uþraðë: Jei að atrodau didis jø akyse, Vieðpats ið savo malonës padeda man matyti, kad be Jo að esu visiðkai niekas, ir padeda man bûti maþu savo paties akyse. Taip, Jis naudoja mane, bet að aiðkiai suprantu, kad Jis naudoja mane ne todël, kad að bûèiau ypatingas. Darbas jau atliktas. Kirvis negali didþiuotis medþiais, kuriuos jis nukirto. Jis nieko negalëtø padaryti, jei ne medkirtys jis kirvá pagalando ir juo naudojosi. Ir iðkart, kai tik kirvis numetamas á ðalá, jis tampa tik geleþies gabalu. Ach, kad tik að neprarasèiau ðio suvokimo. Turëdamas toká poþiûrá Brenglis buvo ðvelnus, ne kietas. Ðventumas nepadaro þmogaus kieto, nesimpatiðko ir neprieinamo, raðë Brenglis. Ði patirtis daro þmogø visø pirma þmogiðku. Tai iðlaisvina jo gailestingumà, pripildo já meilës visai þmonijai, uþuojautos nusidëjëliams, gerumo ir gailesèio tiems, kas Jo nepaþásta ir yra paklydæ. Ir nors dël to þmogus daþnai bûna grieþtas sau, tai daro já ðvelnø kitiems. Kanèiø þemë Komisaras Brenglis iðgyveno ir tai, ko daugelis ið mûsø norëtø iðvengti, ðis þmogus paþino kentëjimus. Paskyrus já á Bostono korpusà, prie jo prisikabino chuliganas, kuris vos ið trijø metrø atstumo metë á já ðaligatvio plytelæ. Plyta pataikë Brengliui á galvà ir jis vos nenumirë. 18 mënesiø jis buvo priverstas praleisti reabilitacijos klinikoje. Ir nuo tada jis periodiðkai kentë nepakeliamus galvos skausmus bei depresijos priepuolius. Tuo metu Brenglis paraðë ko gero geriausià savo knygà Helps to Holiness ir po to daþnai paðmaikðtaudavo: Na, jei nebûtø tos maþos plytelës, nebûtø ir ðios maþos knygelës. Biografas raðo, kad Brenglis niekada neleido sau pasiduoti fiziniam silpnumui, kol visiðkai netekdavo jëgø, ir juokësi ið visø menkø nusiskundimø kaip visiðkø menkniekiø, iðlaikydamas dþiugià dvasià, kol kokia liga tiesiog priversdavo já gultis á lovà. Jo dvasia iðtreniravo kûnà nuolatos bûti pasitempus ir optimistiðkai nusiteikus kûnà buvo galima pargriauti jëga, bet tik ne priversti pasiduoti. Brenglis sakë: Dievas nenori ið savo þmoniø padaryti prijaukintø gyvûnëliø, ypaè ið tø, kuriuos Jis patraukia ir su kuriais uþmezga artimà draugystæ, kuriuos aprûpina ir karûnuoja didþiai bei aukðtai tarnystei. Didþiausi Jo tarnai daþnai patirdavo ir didþiausiø kanèiø. Nemanau, kad Komisaras bûtø buvæs labai jau naudingas klestëjimo evangelijai ar tikëjimui, kuriame nëra kovos. Slaptasis gyvenimas Galbût mums visiems laikas permàstyti, kà reiðkia bûti ðventam, vël savæs paklausti, koks gyvenimas slepiasi po tuo metodikø, meistriðkumo ir dovanø kupinu gyvenimu, kuriam dar neseniai skyrëme tiek daug dëmesio? Padiskutuoti ðia tema verta kiekvienos baþnyèios lyderiams, kiekvienoje namø grupëje. Greièiausiai jûs taip pat neprieisite galutinio atsakymo, kà reiðkia bûti ðventam, bet jei ieðkosite atsakymo, kalbësite apie tai vël ir vël, melsitës dël to, eksperimentuosite, kiekvienà kartà vis naujai suprasite, ko Dievas nori ið þmoniø, kuriuos Jis paðaukë. Bet kuri bendruomenë, nesvarbu, kokio ji bûtø dydþio, nusipelno turëti ðventà pastoriø, kuriuo verta sekti. Paulius sakë Timotiejui: Tiktai pats bûk tikintiesiems pavyzdys þodþiu (svarbu, kaip ir apie kà tu kalbi), elgesiu (svarbus asmeninis gyvenimas), meile (kaip puoselëji sveikus tarpusavio santykius, visø pirma su sutuoktiniu ir vaikais), tikëjimu (ar matosi, kad gyveni vienybëje su Dievu) ir skaistumu (svarbi tavo moralë ir etika kasdieniame gyvenime) (1 Tik, 4, 12). Bet kuri, kad ir nedidelë grupë nusipelno ðvento mokytojo, organizacija ðvento prezidento, ðlovinimo grupë ðvento ðlovinimo lyderio, o meno pasaulis nusipelno ðventø menininkø. Maþai kas su tuo nesutiks. Taèiau faktas yra toks, kad mes bijome ðios temos. Þymiai lengviau kalbëti, kaip gilinti draugystæ, geriau studijuoti Biblijà ar kaip susidoroti su pykèiu ir nesaugumo jausmu. Kartais bijome, kad siekdami tapti ðventi, pakliûsime á apsimetinëjimo spàstus ar bus atskleistas mûsø silpnumas. Rûpestis pagrástas. Tad saugokimës to, siekime turëti pakankamai artimø draugø, kurie papraðytø mûsø pasiaiðkinti, jei iðkiltø toks poreikis. Vël gráþtu prie Viljamo Longstafo giesme virtusio eilëraðèio, kuris kadaise man atrodë toks nuobodus: galbût muzika galëtø bûti ir graþesnë, bet þodþius palikite tokius, kokie jie yra, ir daþnai juos giedokite. Jie rodo kelià, kurá mes visi turime matyti, kelià, kaip tapti ðventam. Manau, Samuelis Loganas Brenglis mëgo ðià giesmæ. Ið vertë Robertas Ðirvinskas Vidmanto Mickevièiaus nuotrauka Klusnumo gëris Þmogus girdëjo Dievà, savo Vieðpatá: Neliesk ðito medþio! Kas ðis medis? Jei jis geras, kodël negaliu liesti? Jei blogas, tai kam yra rojuje? Todël jis ir yra rojuje, kad geras, bet tu jo neliesk. Kodël neturëèiau jo liesti? Noriu tave matyti klusnø, o ne prieðtaraujantá. Tai viskas. Dievas negalëjo tobuliau parodyti klusnumo svarbos ir didumo, kaip uþdrausdamas tai, kas nebuvo bloga. Tik klusnumas uþtikrina laimëjimà, o neklusnumas bausmæ. Jis yra geras, bet neliesk. Taip Að noriu. Jis yra geras, bet klusnumas geresnis. Jei palietæs mirsi, ar tai reiðkia, kad medis blogas? Ne, tik neklusnumas tave pastumia mirèiai, nes lieti tai, kas uþdrausta. Todël ir tas medis pavadintas gera ir pikta þinojimo medþiu (plg. Pr 2, 17), nes þmogus, nepanorëjæs skirti gera nuo bloga ásakymo keliu, turëjo tai iðmokti patyrimu. Jam buvo malonumas ásakymà lauþyti, nes neturëdamas vyresnio uþ save, bûtø kaip Dievas. Ir kur jis yra dabar? Nelaimingoj nelaisvëj bûdamas ðaukia: Kas gi, o Vieðpatie, tau yra lygus? (Ps 34, 10). Augustinas, Psalmiø aiðkinimas, prie psalmës 70, 18

8 8 priedas ÐVENTUMAS Ganytojas Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Atkelta ið 5 psl. Evangelijos ákvëptas ðventëjimas Jei Jëzus jau viskà atliko vietoje manæs, tai kam stengtis, kentëti kovojant su nuodëme savo gyvenime? Kam vargintis disciplinuojant save? Kam eikvoti fizinæ ir emocinæ energijà tarnaujant Dievui savo gyvenimo þemëje metu, jei viskas priklauso tik nuo Kristaus? Apaðtalas Paulius tarsi uþbëga uþ akiø tokiam lengvabûdiðkam tikëjimui ir laiðke Romieèiams raðo: Kà gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodëmëje, kad gausëtø malonë? Ir kitoje eilutëje atsako: Jokiu bûdu! Miræ nuodëmei, kaipgi gyvensime joje? (Rom 6, 1-2). Paulius nepriekaiðtauja: Kaip galite bûti tokie nedëkingi ir taip màstyti? Ne, jis èia sako: Jûs nesuprantate Evangelijos. Nesuvokiate, kad mirëte nuodëmei. O jei jûs esate miræ nuodëmei, neámanoma toliau nuodëmingai gyventi (Rom 6, 3-14). Miræ nuodëmei Taigi, iðkyla svarbus klausimas: Kà Paulius turëjo omenyje, sakydamas, kad esame miræ nuodëmei? Akivaizdu, jog jis nekalbëjo apie tai, kad mes esame miræ ir daugiau nedarome jokiø nuodëmiø. Jei apaðtalas tai bûtø turëjæs galvoje, joks sàþiningas þmogus negalëtø sakyti, jog yra iðteisintas, nes mes visi kasdien vis dar nusidedame. Në vienas ið mûsø tobulai dar nemylime Vieðpaties visa savo esybe ir në vienas ið mûsø nemylime savo artimo, kaip mylime save (Mt 22, 35-40). Tai taip pat nereiðkia, jog mes daugiau nesame atsakingi uþ tai, kaip reaguojame á pagundymus nusidëti. Nes jei taip bûtø, tuomet apaðtalo Petro perspëjimas susilaikyti nuo kûno geiduliø, kurie kovoja prieð sielà (1 Pt 2, 11), bûtø beprasmis. Tai kà gi Paulius norëjo pasakyti? Kai kurie Biblijos komentatoriai mano, jog Paulius kalbëjo tik apie tai, jog esame miræ nuodëmei ir bausmë uþ nuodëmæ mums nebegalioja. Taip tai tiesa, nes jei esame susijungæ su Kristumi, o Kristus mirë bausmei uþ nuodëmæ, vadinasi, ir mes esame miræ. Ið dalies tas Pauliaus áspëjimas tai ir reiðkia, bet ne tik. Tai reiðkia, jog mes esame miræ ir nuodëmës valdþiai. Kas tai? Laiðke Romieèiams Paulius kalba apie nuodëmës vieðpatavimà (Rom 5, 21), laiðke Kolosieèiams raðo, kad Dievas iðlaisvino mus ið tamsybiø valdþios ir perkëlë á savo mylimojo Sûnaus karalystæ (Kol 1, 13). Kai Edeno sode Adomas nusidëjo, mes visi nusidëjome jame (Rom 5, 12-21). Dël savo tapatybës su Adomu mes visi kenèiame nuodëmës pasekmes: vos gimæs á ðá pasaulá þmogus patenka nuodëmës valdþion. Kà reiðkia bûti nuodëmës valdþioje? Apie tai Paulius raðo laiðke Efezieèiams (Ef 2, 1-3). Èia sakoma, kad mûsø dvasia buvo mirusi, mes ëjome pasaulio ir velnio keliais, gyvenome pasidavæ nuodëmingos prigimties aistroms ir ið prigimties buvome verti Dievo pykèio. Vergavimas nuodëmei yra bausmës uþ nuodëmæ dalis. Kai mes susitapatiname su Kristumi ir Jo mirtimi, mûsø kaltë, kurià jauèiame dël Adomo nuodëmës ir dël savo asmeniniø nuodëmiø, sunaikinama amþiams. O kartu su Kristumi miræ nuodëmës kaltinimams, mes mirðtame ir nuodëmës valdþiai, jos vadovavimui. Mûsø gyvenimas negali daugiau bûti paþenklintas nuodëme, nes nuodëmë daugiau nebegali mums vieðpatauti. Ði mirtis nuodëmës vieðpatavimui mûsø gyvenime vadinama tobulu paðventinimu. Tai reiðkia ryþtingà atskyrimà nuo nuodëmës, jos galios tikinèiojo gyvenime, sunaikinimà. Tai ávyksta akimirksniu, tuo pat metu kaip ir iðteisinimas. Tai itin svarbûs pokyèiai, ávykstantys mumyse Ðventosios Dvasios dëka (kai Ðventoji Dvasia veikia viena, be þmogaus leidimo ar jo valios dalyvavimo), kai Ji perkelia Jurgitos Lukoðevièienës nuotrauka mus ið tamsos karalystës á Kristaus karalystæ. Ðis tobulas iðvadavimas ið nuodëmës valdþios ávyksta kiekvieno, kuris patiki Kristumi kaip savo Gelbëtoju, gyvenime. Nëra iðteisinimo be tobulo paðventinimo. Ir viena, ir kita yra Kristaus darbo mumyse rezultatas. Laikykite save mirusiais nuodëmei Taigi, mes esame laisvi nuo nuodëmës kaltinimø ir nuodëmës vieðpatavimo. Taèiau kà tai reiðkia mûsø gyvenime? Kokia ið to nauda? Kaip tai gali padëti mums ágyvendinti Evangelijos raginimà siekti ðventumo? Ðtai apaðtalo Pauliaus patarimas, uþraðytas laiðke Romieèiams: Taip ir jûs laikykite save mirusiais nuodëmei, o gyvais Dievui Kristuje Jëzuje, mûsø Vieðpatyje (Rom 6, 11). Labai svarbu suprasti, kà èia Paulius sako, nes jis kvieèia mus ne kà nors daryti, bet kai kuo tikëti. Tikëkime, kad per Kristø mes esame miræ, kad bûtume iðvaduoti ið nuodëmës valdþios ir nuo bausmës uþ nuodëmæ. Nëra taip, kad tik tikëdami tuo mes galime paversti tai realybe. Tai jau yra tiesa, tai jau yra realybë mes jau esame miræ nuodëmei, nesvarbu, tikime tuo ar ne. Taèiau praktinæ to átakà matysime tik tikëdami, jog tai yra tiesa. Taip, mes esame kalti tai faktas, bet Dievas daugiau nekaltina mûsø ir nereikalauja iðpirkti kaltës, nes Kristus atliko tai kaip mûsø pakaitalas. Bausmë buvo atlikta, kaltë iðpirkta. Mes esame miræ nuodëmei tiek jos kaltei, tiek jos vieðpatavimui. Ðtai Ðventëjimo procesas tai ir sunkus darbas, ir priklausomybë nuo Kristaus. Ir tai reiðkia, jog mes vis bûsime nepatenkinti tuo, kà darome, nes auganèio krikðèionio troðkimai visuomet pranoks jo pasiekimus. kodël Paulius galëjo raðyti: Palaimintas þmogus, kuriam Vieðpats nuodëmës neáskaito (Rom 4, 8). Taèiau iðkyla klausimas: Jei að esu miræs nuodëmës valdþiai, kodël að vis dar kovoju su nuodëme savo gyvenime? Atsakymas á ðá klausimà slypi þodyje kovoju. Netikintieji nekovoja su nuodëme. Jie gali siekti nugalëti tam tikrus blogus áproèius, bet tø áproèiø jie nelaiko nuodëmëmis. Jie nesuvokia nuodëmës prieð ðventàjá Dievà esmës. Taèiau tikintieji kovoja su nuodëme. Mes pastebime savo nuodëmingus þodþius, mintis, darbus ir veiksmus, kurie Dievo akyse yra nuodëmë, ir dël to jauèiame kaltæ. Ðtai èia mes ir turime gráþti prie Evangelijos. Laikyti save mirusiais nuodëmei reiðkia tikëti Evangelija. Tai nereiðkia, jog mes tik tikime Evangelija ir patenkinti savimi toliau gyvename nuodëmingai. Visiðkai ne! Vël prisiminkime Pauliaus þodþius, uþraðytus laiðko Romieèiams 6 skyriaus pradþioje: mes mirëme nuodëmei ir jos valdþiai. Nors nuodëmë gali kovoti prieð mus, ji negali mums vieðpatauti. Tai taip pat Evangelijos dalis. Bet sëkmingos kovos prieð nuodëmæ paslaptis gilus mûsø ðirdies tikëjimas, jog nors mes ir klumpame, nors ir kovojame ir ne visada laimime, mes esame miræ nuodëmei ir ji negali mûsø kaltinti. Mes turime tikëti, jog nesvarbu, kaip daþnai klumpame, Dievas mûsø nesmerkia (Rom 8, 1). Vienas ið XVIII a. Anglijoje vykusio prabudimo lyderiø, Viljamas Romaine, raðë: Jokia nuodëmë negali bûti nukryþiuota nei ðirdyje, nei gyvenime, jei sàþinë dël jos mus kaltina... Jei nebus numarinta nuodëmës kaltë, nenugalësime ir jos jëgos. Kitais þodþiais tariant, jeigu nepatikësi, jog esi miræs nuodëmës kaltei, tu negalësi pasitikëti Kristumi, kad Jis suteiks tau jëgø áveikti jos jëgà savo gyvenime. Taigi, norint áveikti nuodëmæ savo gyvenime, visø pirma reikia patikëti Evangelija, kuri sako, kad jûs numirëte nuodëmei. Augantis ðventumas Rûpestis, nukreiptas prieð nuodëmingus áproèius, ir siekis vis labiau panaðëti á Kris- tø, ágyti Jo charakterá, paprastai yra vadinama ðventëjimu. Taèiau kadangi akimirksniu ávykæs iðlaisvinimas ið nuodëmës valdþios apibûdinamas kaip tobulas paðventinimas, tai augti ðventumu reiðkia nuolatos ðventëti. Tai kalba apie tæstiná ðventumo didëjimà bëgant laikui. Naujojo Testamento autoriai nuolatos áspëdavo tikinèiuosius ir ragindavo to siekti (1 Kor 6, 9-11; 2 Kor 7, 1; Ef 2, 19-21; Kol 2, 19; 2 Tes 1, 3; Hbr 12, 14; 2 Pt 3, 18). Tikroj krikðèionybëj nëra vietos inertiðkiems ir neveikliems, savimi patenkintiems ir savo teisuoliðkumu besididþiuojantiems krikðèionims. Siekime vis labiau panaðëti á Kristø, siekime to visà gyvenimà. Norint vis labiau ðventëti, svarbu skaityti Ðventàjá Raðtà, melstis, reguliariai bendrauti su kitais tikinèiaisiais. Taip pat svarbu marinti nuodëmingas kûno aistras (Rom 8, 13) ir ugdyti Kristaus charakterio savybes (Kol 3, 12-14). O visø svarbiausia suvokti, jog esame visiðkai priklausomi nuo Kristaus, nes tik Jis gali suteikti jëgø ir ágalinti mus tai pasiekti, nes mes patys savo pastangomis vis labiau ðventëti ir augti negalime. Taigi, ðventëjimo procesas tai ir sunkus darbas, ir priklausomybë nuo Kristaus, pasitikëjimas Juo. Ir tai reiðkia, jog mes vis bûsime nepatenkinti tuo, kà darome, nes auganèio krikðèionio troðkimai visuomet pranoks jo pasiekimus. Kas gali padëti mums áveikti tà átampà tarp troðkimø ir pasiekimø? Atsakymas Evangelija. Evangelija uþtikrina, kad mes jau esame miræ nuodëmei, ir kad mylintiems Dievà nebëra pasmerkimo Kristuje Jëzuje. Tai padës mums susidûrus ir su minëta átampa. Nepaleiskime Evangelijos ið akiø, nes paèioje ðventëjimo prigimtyje uþkoduota tai, jog vis labiau augdami Jame, mes vis labiau matysime ir savo nuodëmingumà. Taèiau tai neturëtø mûsø gàsdinti, prieðingai, tai turëtø mus paskatinti gráþti prie Evangelijos. Jei kas dienà tikësime Evangelija, ji skatins mus siekti ðventumo net ir tuomet, kai, atrodo, nematome jokios paþangos. Ðtai kodël að vartoju terminà Evangelijos ákvëptas ðventëjimas. Ir ðtai kodël mums kiekvienà dienà reikia pamokslauti sau Evangelijà. Ið Modern Reformation Magazine (Vol 12.3) Vertë Þaneta Lazauskaitë

9 Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Ðeima 9 HOLGER LAHAYNE Andriaus Grigaliûno nuotrauka Perspektyviausia profesija Pabaiga (pradþia Nr. 9 (299)). Autoritetas Dievas kaip aukðèiausias autoritetas reikalauja paklusnumo, pavyzdþiui, per deðimtá ásakymø. Ðtai ketvirtasis (arba penktasis) ið jø liepia: Gerbk savo tëvà ir motinà... Heidelbergo katekizmas (104 kl.) ðá paliepimà gerai paaiðkina: Kad að savo tëvui ir motinai bei visiems, kurie yra uþ mane atsakingi, rodyèiau pagarbà, meilæ ir iðtikimybæ, ir visoká gerà mokymà bei nuobaudà priimèiau su deramu klusnumu, taip pat bûèiau pakantus jø trûkumams, nes Dievas nori mus valdyti per jø rankas. Paaiðkinime galime pastebëti kelis svarbius dalykus: pirma, kad paklusnumas suprantamas platesniame kontekste, átraukiant ir pagarbà, meilæ bei iðtikimybæ, kitaip tariant, gerus santykius. Disciplinos ir paklusnumo reikalavimas turi bûti perpintas pasitikëjimu ir supratimu. Antras minimas dalykas bausmë. Ðiandien jau reikia dràsos pasakyti, kad auklëjimo elementai taip pat yra ir sankcijos, nuoseklios priemonës bei bausmës. Nemaþai krikðèioniø, kaip A. Saulaitis SJ, tai ignoruoja skleisdami nesàmones: Mums sako psichologai, ir jau seniai sako ir aiðkiai yra árodyta, kad bausmë ar mokykloj, ar namuose, auklëjimui niekuo nepadeda ( Piktas Dievas yra miræs ). Treèioji paaiðkinimo pastaba tëvø atsakomybë. Ásakymas nëra skirtas vien vaikams. Tëvai turi teisingai auklëti vaikus. M. Lutheris Didþiajame katekizme raðo: Elgiamës taip, tarsi Dievas mums duotø vaikø mûsø malonumui ir pramogai... Jei norime matyti stropiø, sumaniø þmoniø ir pasaulietinëje, ir dvasinëje valdþioje, ið tiesø neturime gailëti stropumo, triûso ir lëðø savo vaikams mokyti bei auklëti, idant jie galëtø Dievui ir pasauliui tarnauti, taèiau negalime galvoti vien apie tai, kaip jiems sukaupti pinigø ir turto. Tëvai privalo savo vaikus iðauklëti pirmiausia Dievo baimei ir Dievo paþinimui... Ir ketvirta, ásakyme kalbama apie pagarbà visiems autoritetams. Lutheris, Calvinas bei ypaè Vestminsterio katekizmai gerai paaiðkina, kad ásakyme átraukta ir pagarba valstybei, darbdaviui bei Baþnyèiai. Bet pirmiausiai pagarbos turi bûti mokomasi ðeimoje. Tai labai svarbu ir tikëjimui: kas nenori paklusti tëvams, kuriuos mato ðalia savæs, kaip paklus nematomam Tëvui danguje? Pagaliau bûtina pabrëþti, kad visas þmoniø autoritetas ateina ið Dievo. Dievas valdo mus per tëvø rankas, o tai reiðkia, kad Dievas tëvams uþdeda tam tikrus rëmus, nustato tvarkà, nubrëþia ribas. Todël tëvø autoritetas nors ir labai didelis, nëra beribis. Net ir fizinës bausmës, nors leistinos, taèiau net Senojo Testamento laikais Izraelyje nebuvo vykdomos taip kaip Romoje; pagal Biblijà tëvai neturëjo ir neturi teisëjo galiø (Ást 21, 18 18; þr. ir Mt 15, 4). Dievo autoritetas virðija þmogaus autoritetà ir yra jo pagrindas. Dievo autoritetas yra pavyzdys þmogiðkajam. Norëdami þinoti, kaip teisingai naudotis savo autoritetu, turime orientuotis á Dievà. O kai taip nesielgiame, tai ir kyla visos ðiandieninës minëtos problemos mums paprasèiausiai trûksta pavyzdþio. Todël ir palinkstame, kur vëjas puèia: arba á autoritetø ignoravimà, arba á autoritarizmà. Pavyzdys Kodël ðeima kaip institucija tokia svarbi? Todël, kad tai geriausia vieta mokytis. Todël, kad joje visi mokslai susijæ su gyvenimu ir su pavyzdþiu. Biblinis mokymas taip pat daþniausiai yra mokymas ið pavyzdþiø. Tie pavyzdþiai yra Dievas (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jëzus (Jn 13, 15 16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), apaðtalai (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6 7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16), vyresnieji (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 3), kitos bendruomenës (1 Tes 2, 14; 1 Tes 1, 7). Imkime ir plaèiau pakalbëkime, pavyzdþiui, apie Jëzø. Jis iðsirinko nedidelæ mokiniø grupæ (Lk 6, 13), kad su jais galëtø gyventi, intensyviai bendrauti, duoti pavyzdá (Mk 3, 14). Jo tikslas buvo, kad mokiniai pasidarytø tokie kaip mokytojas (Lk 6, 40 Mt 10, 25). Mokydamas Jëzus laikësi lygiai tø paèiø principø, kurie Mozës ástatyme duoti tëvams (pvz., Ást 6). Mokymo esmæ sudaro þiniø pateikimas (supaþindinimas su ástatymu, Evangelija) ir gyvenimo pavyzdys. Kadangi bibliniame tikëjime ðie du aspektai yra neatskiriami, tai mokymas vyksta nepertraukiamai dienà ir naktá, taigi nuolat. Ið tëvø pavyzdþio vaikai mato, kaip mokomos tiesos funkcionuoja gyvenime; kà Dievo ásakymai konkreèiai reiðkia kasdienybëje. Kà reiðkia pradþioje minëti pasakymai solidarumas, neþaloti savæs ir kitø? Ogi tà, kà vaikai nuo maþens mato savo artimiausioje aplinkoje. Jeigu tëvai verèia ðiukðles miðkelyje uþ miesto arba nerûðiuoja jø, tai darþelis ar mokykla veltui stengsis to iðmokyti. Jeigu tëvas vaþinëja neprisisegæs saugos dirþo, nuolat virðydamas greitá, tai nëra ko stebëtis, kai jo aðtuoniolikmetis sûnus tai pakartoja, tik dar labiau pasistengdamas. Jeigu vaikai nemato, kaip tëvai vienas kito atsipraðo, guodþia, pradþiugina, rodo ðvelnumà, vienas kitu rûpinasi, tai ko stebëtis, kad vaikuose to nëra. Nei darþelis, nei mokykla to neádiegs. Kad galëtum parodyti pavyzdá, reikia vietos ir laiko. Tam reikia bûti kartu su savo vaiku. Bet bûtent to ðiandien trûksta, kadangi beveik visà produktyviausià laikà suryja profesinë veikla. Ypaè tragiðka, kad vaikai per maþai mato vyriðko pavyzdþio. Ðeimose tëèiai ðalinasi, darþeliuose ir mokyklose vyrø nëra arba labai maþai. 90 proc. pedagogø yra moterys. Kà daryti vaikams? Kur ieðkotis tø pavyzdþiø? Tai ir tampa jais visokie ðapranauskai ir saulënai... Valstybë negali bûti gera auklëtoja, nes negali duoti pavyzdþio. Kiekviena kolektyvinio auklëjimo forma turi vienà didelá trûkumà: mokytojas daug gali pasakoti apie aplinkos apsaugà, bet jis to negali parodyti savo gyvenime. Vaikai neþino ir negali patikrinti, ar jis tikrai pats laikosi to, ko moko. Savarankiðkumas Vaikai yra daugiau ar maþiau priklausomi nuo tëvø bei pavaldûs jø autoritetui. O auklëjimo tikslas yra iðmokyti juos savarankiðkumo. Kûdikystëje priklausomybë yra labai didelë, net visiðka; bëgant metams ji maþëja, kol pagaliau vaikø paklusnumo tëvams ásipareigojimas visiðkai iðnyksta ir jie gali patys savarankiðkai priimti sprendimus bei atsakomybæ. Tëvø valdþios jiems jau nebereikia, nes moka susivaldyti patys. Suvaldyti save yra ir pagrindinë Naujojo Testamento graikiðko þodþio egkrateia reikðmë. Daþniausiai vartojami vertimai susivaldymas (Gal 5, 23; 2 Pt 1, 6) susitvardymas, susitvardyti (Tit 1, 8). Suaugusios, brandþios asmenybës nevaldo nuotaikø kaita, nes asmenybë geba suvaldyti savo nuotaikas. Turi ásitikinimus ir jø laikosi, turi tvirtà charakterá ir gali priimti iðmintingus sprendimus. Ef 4, 14 Paulius perspëja, kad nebûtume maþi vaikai, siûbuojami ir neðiojami bet kokio mokymo vëjelio, þmoniø apgaulës, jø gudrumo, vedanèio á klystkelius. Visose nurodytose Naujojo Testamento vietose kalbama visø pirma ne apie vaikus. Juk ir ne vien tik vaikai mokosi. Mokomës ir mes, suaugæ. Ir suaugusiøjø mokymosi tikslas toks pat savarankiðkumas. Mokiniai, suaugæ vyrai, keletà metø vaikðèiojo kartu su Jëzumi, kad ið Jo pavyzdþio ir patarimø iðmoktø savarankiðkai skelbti Evangelijà. Todël ir mokymo baþnyèiose siekis toks pat kaip ir ðeimose, kad þmonës bûtø savarankiðki ir susivaldantys pagal Dievà ir Jo ástatymà. Savarankiðki ne kaip kitaip, o pagal Dievà, Jo pavaldume. Savarankiðkumas nëra autonomija. Vaikai (kaip ir suaugusieji) turi gebëti savarankiðkai mylëti Dievà, bet bûti Jam paklusnûs; turi iðmokti gyventi Dievo nustatytose ribose. Vaikai (be abejo, pagal amþiø ir gabumus) turi mokëti suprasti Dievo ásakymus (Ást 4, 9 10; 6, 4 9; 11, 18 21; 31, 12 13; 32, 7), þinoti, kaip juos praktiðkai pritaikyti. Ðitoká savarankiðkumo lygá Biblija vadina iðmintimi (Pat 4, 5). Konkretus pavyzdys: vaikø apsiëjimas su pinigais. Nuo maþens vaikai turi bûti pratinami naudotis pinigais, mokomi suvokti jø vertæ, taupyti, skolinti ar paaukoti. Tik ðitaip vëliau jie galës daryti atsakingus ir iðmintingus finansinius sprendimus. Nepaisant pavyzdþio svarbos, vaikai neturëtø bûti verèiami aklai kopijuoti savo tëvø ir auklëtojø, bet pratinami formuotis savo nuomonæ, stiliø, kad vëliau taptø pajëgûs kurtis savità ðeimos kultûrà. Auklëjimo tikslu neturëtø bûti siekis perteikti viskà lygiai taip, kaip yra tëvø namuose. Tikslas turëtø bûti, kad vaikas iðmoktø visko, kas yra gera ir naudinga, kad paskui bûtø pasirengæs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 17). Dievas mums nustatë ribas ir tarp jø leidþia veikti visiðkoje laisvëje. Todël auklëjimo tikslas yra vaikø parengimas paleisti juos á laisvæ á laisvæ nepriklausyti nuo tëvø, bet priklausyti nuo Dievo. Ávairovë Viena ið dideliø auklëjimo klaidø yra vaikø skirtingumo nepaisymas ir neávertinimas. Net broliai ir seserys, turintys gana panaðius genus ir visiðkai vienodà augimo aplinkà, yra ir vystosi kai kuriais atþvilgiais labai skirtingai. Tai ne þemuogës, dailiai sumautos ant smilgos. Be abejo, nei ðeimoje, nei juo labiau darþelyje ar mokykloje visko neiðskirstysi. Bus ir turi bûti tam tikrø vienodø dalykø, galiojanèiø visiems. Bet geriausiø auklëjimo rezultatø pasiekiama tuomet, kai kuo daugiau dëmesio skiriama kiekvienam. Nukelta á 12 psl.

10 10 Dvasingumas Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. DAINIUS MARTYNAS ÈIÞAS Tëve mûsø, kuris esi danguje Kai mokiniai papraðë Jëzaus pamokyti juos melstis, jis davë jiems maldos Tëve mûsø pavyzdá. Tad ðioje maldoje, tikëtina, yra maldos bei maldingumo pagrindai tai, kà Vieðpats laikë svarbiausia apreikðti savo mokytiniams. Luko evangelijoje ði malda pateikiama trumpesniu pavidalu, o Mato taip, kaip perëmë ir iki ðiol meldþiasi Baþnyèia. Taèiau, pasak prel. Antano Rubðio, nors Luko forma nebuvo paplitusi pamaldose, bet turbût yra artimesnë Jëzaus þodþiams negu Mato 1. Tëve mûsø Mato evangelijoje yra áterpta Kalno pamoksle. Ávadinës mintys Svarbu paminëti ir ávadines Jëzaus mintis ðiai maldai, kurios yra lyg rëmai kiekvienai maldai. Tikroji malda neturi bûti parodomoji, ji yra ðirdies kalba, todël dera slaptoje. Kaip tai prieðinga anø ir ðiø laikø fariziejø maldoms ir kaip tai paþástama mums patiems, tyrinëjant savo ðirdies slaptumas. Juk mes ne kà geresni uþ fariziejus: kaip malonu melstis aukðtai iðkëlus rankas sekmadienio susirinkime. Taèiau tik savas kambarëlis parodo tikresnius dalykus kiek ir kaip iðliejame savo ðirdá bûtent èia. Vëlgi esame greiti iðlieti savo ðirdá prislëgus rûpesèiui, taèiau tikrieji garbintojai ieðko savojo Dievo dvasioje ir tiesoje bet kuriuo metu. Ir èia kiekvienas galime tikrinti savo ðirdá ir mesti á save akmená. Tad tikroji malda yra nuoðirdi, neveidmainiðka, neieðko savo naudos ir visas viltis sudëjusi Dieve. Antrasis aspektas siejasi su pastaruoju, nes, jei sakome, kad tikroji malda yra ðirdies malda, tuomet þodþiø gausumas nëra jos kokybës rodiklis. Netgi atvirkðèiai, prasminga malda nëra daugiaþodiðka malda. Ji gali bûti labai santûri, bet labai intensyvi. Visi gerai prisimename Samuelio motinos Onos beþodæ maldà. Tiek joje bûta skausmo, kad netgi neliko þodþiø. Tik pats skausmas. Net pranaðas nesuprato jos, palaikë jà prisigërusia. Johnas Stottas taikliai pastebi, kad veidmainystë ne vienintelë per maldà vengtina nuodëmë, dar viena tuðèias kartojimas, arba beprasmis, mechaniðkas iðpyðkinimas. Pirmoji fariziejø kvailystë, antroji 1 Naujasis Testamentas, Katalikø pasaulio leidiniai, Vilnius 2006, 54 psl. pagoniø. Veidmainystë tai neteisingas maldos tikslo panaudojimas (nuo Dievo garbës nukreipiant jà á savo garbæ); daugiaþodþiavimas paèios maldos prigimties iðkreipimas (kai tikras ir asmeniðkas bendravimas su Dievu nusmukdomas iki paprasto þodþiø kartojimo) 2. Tad melsdamiesi nedaugiaþodþiaukite kaip pagonys; jie tariasi bûsià iðklausyti dël þodþiø gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar nepraðius, jûsø Tëvas þino, ko jums reikia (Mt 6, 7-8) arba Izaijo lûpose skaitome: Prieð jiems ðaukiant, Að atsakysiu; jiems dar tebekalbant, Að iðgirsiu ( Iz 65, 24). Malda sudaryta ið dviejø daliø: pirmosios, lieèianèios Dievà, ir antrosios, lieèianèios mûsø reikmes. Prancûzø reformatorius Þanas Kalvinas iðkëlë prielaidà, kad èia esama paralelës su deðimèia Dievo ásakymø: pirmoji plokðtë atskleidþia mûsø pareigà Dievui, o antroji mûsø pareigà savo artimui. 3 Tëve mûsø, kuris esi danguje Tëve mûsø kupini paguodos brangiausi þodþiai, atskleidþiantys mûsø ásûnystæ per Jëzø Kristø. Juk, pasak Jono, mes ne tik vadinamës Dievo vaikais, bet ir esame (1Jn 3,1). Kalbant apie dieviðkà tëvystæ, iðkyla Kristaus þodþiai, brëþiantys paralelæ tarp þemiðkø ir dangiðkø tëvø: Jei tad jûs, bûdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerø dalykø, tai juo labiau jûsø Tëvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Já praðo (Mt 7,11). Taip pat ir apaðtalo Pauliaus þodþiai: Dël to að klaupiuosi prieð Tëvà, nuo kurio kiekviena tëvystë danguje ir þemëje turi vardà (Ef 3,14-15). Tad èia turime reikalà su visø tëvø Tëvu, t.y. paèiu tëvystës idëjos iniciatoriumi. Juo galime pasitikëti dar labiau nei savo þemiðkais tëvais, kurie irgi rûpinasi mumis. Þodis tëvas suðildo ir suasmenina Dievà, priartina prie mûsø, teikia pasitikëjimà, saugumà, rûpestá, o þodþiai esantis danguje atitolina, taèiau parodo Jo kitoniðkumà, pranaðumà, prakilnumà, visa apimanèià jëgà ir tuo paèiu dieviðkumà, nekintamumà, ir vëlgi, patikimumà. Nes juk skaitome: Kiek dangûs yra aukðèiau uþ þemæ, tiek mano keliai aukðtesni uþ jûsø kelius ir mano mintys uþ jûsø mintis (Iz 55, 9). Þodis danguje rodo ne tiek Jo buveinës vietà, kiek Jo, kaip Kûrëjo ir visa ko Valdovo, turimà autoritetà ir valdþià. Taigi Jis suderina tëviðkà meilæ su dangiðka valdþia, ir tai, kà liepia Jo meilë, Jo valdþia gali ávykdyti. 4 Teesie ðventas tavo vardas 2 John Stott, Kalno pamokslo þinia, LKSB, Kaunas 2004, 136 psl. 3 John Stott, 140 psl. 4 John Stott, 139 psl. Dievo vardas visuomet buvo ir yra ðventas, taèiau ðiais þodþiais, manau, norima pasakyti tebûnie garbinamas tavo vardas. Arba tebûnie jam teikiama derama pagarba. Þinome, kad ðis vardas gali bûti naudojamas neðventai. Pavyzdþiui: Kurie kartà jau buvo apðviesti, paragavo dangiðkos dovanos, tapo Ðventosios Dvasios dalininkais, paragavo gerojo Dievo þodþio bei ateinanèio amþiaus jëgø ir atpuolë, tø nebeámanoma vël gràþinti naujai atgailai, nes jie kryþiuoja sau Dievo Sûnø ir iðstato Já vieðai paniekai (Hbr 6, 4-6). Martynas Liuteris taip traktuoja ðià vietà: Taigi matai, jog ðioje dalyje mes praðome kaip tik to, ko Dievas reikalauja antrame ásakyme, kad Jo vardas nebûtø piktnaudojamas priesaikoms, keiksmams, melui, apgavystei ir t.t., bet kad bûtø deramai naudojamas Dievo ðlovei ir garbei. <...> Taigi ði dalis lengva ir aiðki, jei tik supranti pasakymà, kad ðventinti reiðkia tà pat, kà ir mûsiðkai kalbant, girti, ðlovinti bei garbinti ir þodþiais, ir darbais. 5 Iðëjimo 20,7 skaitome: Nenaudosi piktam Vieðpaties, savo Dievo vardo. Teateinie tavo Karalystë Ðie þodþiai slëpiningi ta prasme, kad, kaip þinome ið Jëzaus þodþiø, Dievo karalystë jau yra tarp mûsø. Tad, viena vertus, èia iðsakytas lûkestis bûsimosios Karalystës, kai ji ásitvirtins visa savo pilnatve. Taèiau tuo paèiu tai tas pats sustiprinimas prieð tai buvusiø þodþiø teesie ðventas tavo vardas, iðreiðkianèiø lûkestá Dievo veikimo átvirtinimo ir plëtojimosi tiek mûsø viduje, tiek ir ðalia mûsø. Tad èia malda ir dël mûsø artimøjø, kad karalystë skintøsi kelià tarp mûsø giminiø, draugø, paþástamø, mûsø tautoje ir galiausiai visoje þemëje. Visi trys praðymai: Teesie ðventas tavo vardas, teateinie tavo karalystë, teesie tavo valia iðreiðkia mûsø teisingà pozicijà Dievo atþvilgiu, t.y. nuolankø santyká. Kartu jie padeda nuolankiai nuteikti ðirdá ir tuo atveju, jei ji stokoja nuolankumo. Jûs visø pirma ieðkokite Dievo karalystës, o visa kita bus jums pridëta, skaitome Mato evangelijoje. Tad þodþiais Teateinie tavo karalystë mes kaip tik ir iðreiðkiame ðá teisingà motyvà. Teesie tavo valia kaip danguje, taip ir þemëje Kaip þinia, Dievo valia yra gera, tinkama ir tobula. Vëlgi matome, kad meldþiamasi to, kas ir taip yra átvirtinta danguje ir þemëje, nes be Jo valios nevyksta nieko nei þemëje, nei danguje. Tad pirmiausia ðiais þodþiais norima suderinti savo ðirdá su ðia valia. Tarytum sakoma: Tebûna Dieve taip, kaip tu nusprendei. Að tam nesiprieðinu. Þinoma, èia iðkart iðkyla Marijos þodþiai: Ðtai að Vieðpaties tarnaitë, tebûnie man pagal tavo þodá (Lk 1, 38). Taip pat èia girdime ir Vieðpaties maldos Alyvø kalne aidà: Mano Tëve, jeigu ámanoma, teaplenkia mane ði taurë. Taèiau ne kaip Að noriu, bet kaip Tu! <...> Mano Tëve, jei ði taurë negali praeiti mano negerta, tebûnie Tavo valia! (Mt 26, 39-42) Taip pat: Aukø ir atnaðø 5 Martynas Liuteris, Katekizmas, 107 psl. Tu nebenori, bet paruoðei man kûnà. <...> Tuomet að tariau: ðtai ateinu, kaip knygos rietime apie mane paraðyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios! (Ps 40, 6-9) Kasdienës mûsø duonos duok mums ðiandien Èia prisimename Vieðpaties þodþius, kad jei þemiðki tëvai geba mums duoti duonos, tai juo labiau dangiðkasis duos mums jos apsèiai, jei tik praðysime. Per daug nesirûpinkite savo gyvybe, kà valgysite, skaitome Mato evangelijoje. Ðiais þodþiais mes iðreiðkiame maldà patenkinti kasdienes mûsø reikmes. Tad vël pasakomas teisingas santykis á Dievà parodoma mûsø priklausomybë nuo Jo. Ði priklausomybë puikiai iliustruota Izraelio kelionëje per dykumà, kai jie buvo priklausomi nuo Dievo rinkdami dykumoje manà. Þinome ir kitus Jëzaus þodþius, kad þmogus gyvas ne viena duona, bet kiekvienu þodþiu, iðeinanèiu ið Dievo burnos. Tad kai kurie ankstyvieji komentatoriai ir kasdienæ duonà traktavo dvasine prasme. Ir atleisk mums mûsø kaltes, kaip ir mes atleidþiame savo kaltininkams Ðioje frazëje visø pirma matyti mûsø nuolatinis nuodëmingumas. Kaip teigia Liuteris Esame nusidëjëliai gelbstimi malone. Antra, matome mûsø kalèiø atleidimo ryðá su mûsø atlaidumu. Iðkart iðkyla evangelinis Jëzaus pasakojimas apie þmogø, kuriam buvo dovanotos skolos, taèiau jis neatleido nuo skolos to, kuris jam paèiam buvo skolingas. Neatlaidþiøjø laukia rûstus teismas. Tad neteiskime nieko prieð laikà. Patikëkime teismà Dievui, teisingajam Teisëjui. Jis paskutiniàjà dienà visiems teisingai atlygins. Ir nevesk mûsø á pagundà, bet gelbëk mus nuo pikto Dievas negali bûti gundomas á pikta ir pats nieko negundo, skaitome Jokûbo laiðke. Pasak Liuterio, praðymas nevesti á pagundà reiðkia, kad Dievas duoda mums jëgos ir stiprybës atsilaikyti, bet neatima ir nepanaikina paèiø iðbandymø 6. Taèiau èia vël pakiða kojà tas pats Jokûbas, teigiantis, kad laikytume tikru dþiaugsmu, kai pakliûvame á visokius iðmëginimus. Átikinamiau ði Raðto vieta skambëtø taip: Neleisk mûsø gundyti, bet gelbëk mus nuo pikto. 6 Martynas Liuteris, Katekizmas, 120 psl.

11 Nr. 13 (302) 2009 m. liepos 4 d. Komentarai 11 JASON GARDNER Paðaukimas ir mokinystë: sunki pradþia Baltieji ir geltonodþiai. Medus ir bitës. Dþoli ir Pitas (tikëkimës). Kvailys ir jo pinigai. Misija ir mokinystë. Ar jie tinka vienas kitam á porà? Taip, jûs teisus, Biblijos þinove, Patarlëse raðoma, kad kvailys greit iðsiskirs su savo pinigais. Taèiau, rodos, kad kiti iðvardintieji nesiruoðia iðsiskirti, netgi paðaukimas ir mokinystë. Yra galybë prieþasèiø, kodël paðaukimo vykdymas ir mintys apie já tvirtai susijæ su tuo, kaip mes kasdien mokome greta mûsø esanèius jaunus þmones. Bet prieð pradëdamas, papasakosiu trumpà sakmæ. Ásivaizduokime, kad mûsø ðalis kà tik paskelbë karà kokiai nors kitai ásivaizduojamai ðaliai (galime pavadinti jà Ispanija). Karas toks smarkus, kad visi vyrai ir moterys (nuo 16 iki 50 metø amþiaus) ðaukiami karo tarnybon. Gavæ ðaukimà, einate á vietos autobusø parkà kartu su marga minia ið visø kaimyniniø gatviø, lipate á kariná autobusà ir ruoðiatës vaþiuoti á apmokymus. Serþantas instruktorius perskaito pavardes ir autobusas pajuda á prieká. Po to, kai su ðalia sëdinèiuoju pasidalinote baimëmis ir rûpesèiais, pradedate snausti. Atsibundate ir pailsëjusia galva áþvelgiate kaþkà keisto. Regis, kad visi uþraðai mieste, per kurá vaþiuojate, ispaniðki. Negi jau pasiekëme Ispanijà? Prasispraudþiate pro kitus á prieká ir klausiate serþanto: Serþante, jei akys manæs neapgauna, atrodo, mes esame Ispanijoje? Jûs labai pastabus ir visiðkai teisus. O mûsø pasirengimas? Ar mes neturëtume nors ðiek tiek suþinoti apie tai, kaip valyti ðautuvus ir skusti bulves, ar neturëtume iðklausyti nors trumpo apmokymø kurso? Jûs pramiegojote informacijà. Dabar nauja taktika. Karo metu karius apmokome ne barakuose, o fronte. Fronte? Kaip tai fronte? Bet mes tikrai neiðgyvensime! Tada serþantas ðypteli: Jûs turite visas galimybes iðgyventi, nes jums pasirengti padës geriausias kariuomenës mokytojas, kapitonas Baumontas. Jis neprarado në vieno naujoko, vykdþiusio jo ásakymus, ir nuolat nugali prieðus. Be to, ten, kur jis pasirodo, daugelis prieðø dezertyruoja ir pereina á mûsø pusæ. Neátikëtina. Ar ne panaðioje situacijoje buvo Kristus, paðaukæs pirmuosius mokinius? Mes matome ðià situacijà evangelijos pagal Morkø pradþioje: Atëjo metas, kalbëjo Jis. Prisiartino Dievo karalystë. Atgailaukite ir tikëkite Evangelija! (Mk 1, 15). Ir po to, Jëzaus krikðto metu, kai dangaus trimitas paskelbë, kad Jo trejus metus truksianti misija prasidëjo, Jëzus pasitraukia á dykumà 40 dienø truksianèiam pasirengimui, kurio metu vyksta tiesioginis susirëmimas su velniu. Tai jau brëþia gaires artëjanèiam mûðiui prie kryþiaus, nuo kurio ðëtono pajëgos pabëgs gëdingai pralaimëjusios. Taigi Kristus keliavo ið miesto á miestà ir skelbë Dievo karalystës atëjimà. Jo vieðas tarnavimas labiau priminë ne pamokslavimà, bet karo kampanijà: jis rinko rekrutus ir apmokydavo juos visur, kur tik nueidavo. Jis skelbë pergalæ prieð tamsybiø valdþià (Kol 1, 13) ir neðë á þemæ ðviesos karalystës galià: gydë ligonius, teikë pilnatvæ ( ðalom ) tiems, kuriems reikëjo atleidimo, viltá beturèiams bei iðvydavo demoniðkas jëgas. Kristus atëjo turëdamas aiðkià misijà: skelbti Dievo karalystæ ir uþtikrinti, kad Dievo valia bus ávykdyta kaip þemëje, taip ir danguje. Ir jis atëjo tiksliai þinodamas, kaip parengs savo mokinius tai atlikti, nors aplink juos vyks vis stiprëjantis karas. Jis kvietë gyvenanèius ðeðëliø slënyje jungtis á Jo pajëgas, atsiversti, atgailauti ir patirti gyvenimo pilnatvæ Jo valdomoje karalystëje. Kristus verbavo þmones, stengdamasis iðplësti savo valdþià ir átakà. Ðio karo kontekste Jëzus ruoðë savo mokinius: Jam reikëjo paramos, nes Jis kovojo sunkià kovà, ir taip pat ieðkojo tø, kurie padës Jam skelbdami ateinanèià karalystæ, neðdami ramybæ ir nugalëdami ðëtonà. Morkus pateikia daugiau detaliø, negu jø yra kitose evangelijose, kodël Jëzus iðsirinko dvylika apaðtalø. Treèiame evangelijos pagal Morkø skyriuje skaitome: Jis paskyrë dvylika (pavadinæs juos apaðtalais), kad jie bûtø kartu su Juo ir kad galëtø siøsti juos pamokslauti ir jie turëtø valdþià gydyti ligas ir iðvarinëti demonus (Mk 3, 14 15). Jëzaus tarnavimà paaiðkina Jo paðaukimas, kurio Jis niekad nepamirðdavo. Jis skubëjo atlikti savo misijà nukreipæs veidà á Jeruzalæ bet taip pat rûpinosi pasiøsti savo pasekëjus, paskelbæs jiems didájá pavedimà, kuris uþraðytas Mato 28 ir Apaðtalø darbø 1 skyriuose. Dievo karalystë visada juda pirmyn, ji nuolat kvieèia skendinèius gyvenimo tamsoje dezertyruoti ir pereiti á kità pusæ. Tarnyba nelaukia ir Kristus apmoko mus, jau atliekanèius darbà. Ir nors retkarèiais Kristus leidþia savo mokiniams atsitraukti á uþnugará, Jis neabejoja, kad jie þino, kaip elgtis karo metu, kaip ir Jis nugalëdavo besiprieðinanèius, nesvarbu, ar tai bûdavo Ástatymo þinovai ar demoniðkos jëgos. Esame apmokomi fronto linijoje. Kai Petras paklausë, ar septyni tinkamas skaièius, rodantis, kiek kartø reikia atleisti broliui, Kristus atsakë: Ne, septyniasdeðimt septynis kartus (Mt 18). Kitais þodþiais tariant, visada atleiskite nes jei tai darote, jûsø gyvenimo bûdas ir poþiûris yra toks, kaip tø, kurie regi ateinanèià Dievo karalystæ, nuþengianèià ramybæ ir nugalëtas tamsos jëgas. Ðis mokinystës ávaizdis apmokymai karo lauke bûdingas Naujajam Testamentui. Laiðke efezieèiams matome krikðèioná kará, pasirengusá nugalëti ðëtonà ir atpaþinti nuodëmæ, kuri puola Dievo karalystæ (Ef 6 sk.). Ir kai mes pasiprieðiname nuodëmei dvasios jëga, tampame labiau uþgrûdinti mûðyje, labiau patyræ ir pasirengæ iðspirti ðëtonui atramà ið po kojø panaðiai, kaip tai padarë Kristus dykumoje. Mûðis prieð nuodëmæ ir tamsà apraðomas bûtent kaip mûðis, nes jis toks ir yra, o Laiðko hebrajams autorius paþymi: Jums dar neteko prieðintis iki kraujø, kovojant su nuodëme (Hbr 12, 4). Kai Kristus matë, kad mokiniai jau pakankamai parengti Eugene Burnand. Mokiniai Petras ir Jonas bëga prie kapo pamokslauti, Jis jiems pasakë: Ðtai Að siunèiu jus kaip avis tarp vilkø. Todël bûkite gudrûs kaip þalèiai ir neklastingi kaip balandþiai ; o <...> jei kas jûsø nepriimtø ir neklausytø jûsø þodþiø, tai, iðëjæ ið tokiø namø ar tokio miesto, nusikratykite ir dulkes nuo kojø (Mt 10, 16, 14). Mato 10 skyriuje toliau skaitome, kad Jëzus nevengia pasiøsti savo pasekëjø á pavojingas situacijas Jis duoda jiems suprasti, kad bus ðiltai priimanèiø mokinius, bet bus ir tø, kurie prieðinsis. Rodos, kad nëra neutralios padëties esame mes ir tie, kuriuos stengiamës pasiekti prieðo pusëje: jie arba prieðinasi Kristaus valdymui arba kapituliuoja prieð Já. Kaip Jëzus ir sakë: Kas ne prieð mus, tas uþ mus (Mk 9, 40). Bobas Dylanas, tuomet, kai aðtuntajame XX a. deðimtmetyje dainavo gospelus, labai aiðkiai atskleidë tai dainoje Jûs kaþkam tarnaujate : Galite lyg apsëstas ant scenos ðokti rokenrolà, Galite valdyti narkotikus ar moteris. Galite bûti garbingas pilietis, o gal patyræs vagis, Jus gali vadinti daktaru ar bosu Kaþkam tarnaujate. Galite bûti gvardietis ar musulmonas, Galite vadovauti televizijos tinklui, Galite bûti turtingas ar vargðas, o gal aklas ar luoðas, Galite vadintis kitu vardu ir gyventi kitoje ðalyje, Bet Jûs kaþkam tarnaujate, be abejonës, Kaþkam tarnaujate. Tai gali bûti ðëtonas arba Vieðpats. Mûsø gyvenimo sprendimai parodo, kuriai pusei esame iðtikimi. Kristus atëjo turëdamas aiðkià misijà: skelbti Dievo karalystæ ir uþtikrinti, kad Dievo valia bus ávykdyta kaip þemëje, taip ir danguje. Ir jis atëjo tiksliai þinodamas, kaip parengs savo mokinius tai atlikti, nors aplink juos vyks vis stiprëjantis karas. Mûsø misija tokia pati. O ar aiðkûs mûsø metodai? Ar mûsø tikëjimo bendruomenës aktyviai skelbia artëjanèià Dievo karalystæ? Ar prieðinamës neteisybei? Ar neðame viltá skurstantiems, silpniesiems ir stokojantiems? Mes trokðtame matyti stebuklus, bet sunkiai tikime, kad jie gali ávykti. Jëzus kalbëjo, kad Jo karalystæ tarp mûsø lydës þenklai ir stebuklai, suteikiantys þmonëms pilnatvæ ligoniai pasveiks, mirusieji kelsis ir demonai iðeis. Bet kur kas svarbiau yra tai, kaip mes mokome savo vaikus, jaunuolius elgtis fronto linijoje. Mûsø pareiga nëra pridengti ar apsaugoti juos turime ieðkoti Dievo valios, kad tinkamai parengtume juos iððûkiams, kurie supa mus kasdien: darbe, mokykloje, namuose ar gatvëse. Kristus þinojo, kokius didelius iðbandymus patirs mokiniai, todël Jis leido juos á sunkumø mokyklà. Jis siekë, kad þmonës visada þinotø, kokià aukðtà kainà reikia mokëti sekant Juo. Jëzus þinojo, kad tai nëra tik Jo vieno kova, bet ir kiekvieno, neðiojanèio Jo vardà. Jei mes patys nesuvoksime, kiek daug yra ðiø iððûkiø ir kokie jie ávairûs, tinkamai neparengsime ir jaunuoliø. Ðiame amþiuje, kuris ðaiposi ið amþinosios kovos tarp tamsos ir ðviesos idëjø, mes turime suvokti, kad tik þemiðkoji Kristaus misija atneða á mus supanèià realybæ tikràjà ðviesà. Ir mûsø neturi nustebinti, jog norëdami keliauti kartu su jaunuoliais per visus jiems tenkanèius iðbandymus ir pergales, turësimi ir kovoti. Tai mûsø iðeities taðkas rengti mokinystei jaunàjà kartà, o jie patys turi sustiprëti Dievo jëga, kurià Jis suteikia. Tuomet jie galës ávykdyti misijà, kuriai Kristus mus yra paðaukæs. Baigdamas prisiminsiu scenà ið neseniai pradëto rodyti animacinio filmo Þvaigþdþiø karai: klonø karai. Karðtakoðis, bet narsus dþedajus Anakinas Skywalkeris veda savo pajëgas á kovà prieð kur kas gausesnes droidø jëgas. Serþantas jo klausia: Kokia mûsø strategija, pone? Anakinas atsigræþæs á já su ðypsena sako: Sek paskui mane. Ir stoja á mûðá. Vertë Dalia Januðaitienë