qxd

Transkriptas

1 qxd :11 Page 1 BALANDIS

2 qxd :11 Page 2 TURINYS ARVYDAS JUOZAITIS. Apie amþinàjá gráþimà 3 SIGITAS GEDA. Eilëraðèiai 7 PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno. Romano fragmentas 13 STASË LYGUTAITË-BUCEVIÈIENË. Laikas nekaltas yra. Eilëraðèiai 43 LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje, arba Að Vytautas Þala 48 OSTAP SLYVYNSKI. Eilëraðèiai. Vertë V. Dekðnys 76 KJELL ASKILDSEN. Mintis, kuri ima ir iðvaduoja. Novelë. Vertë A. Loèerytë 80 LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA ERNESTA JUKNYTË. Mirties pavidalai Henriko Nagio kûryboje 89 SVARSTYMAI Raðymo meno optimistai øjø knygos. Jûratë SPRINDYTË, Donata MITAITË, Valdemaras KUKULAS 99 APIE KÛRYBÀ IR SAVE Nematau prieþasties niurzgëti. Raðytojas Herkus KUNÈIUS atsako á Danieliaus MUÐINSKO klausimus 109 IÐ PRAEITIES ZIGMAS TOLIUÐIS. Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai (Pabaiga) 120 PATIRTYS TOMAS REKYS. Amerika (Tæsinys) 130 RECENZIJOS, ANOTACIJOS JÛRATË SPRINDYTË. Neprisitaikymo iððûkis ar prisitaikymo drama? (V. Jasukaitytës Kai mes buvome vilkai ) * VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS. Mirties fabrikas Eldorade (J. Survilaitës Vila Edelveisas ) * FELIKSAS MAÈIANS- KAS. Romanas lavonais nuklotas (R. Juodvalkio Þûkloniø kaimo lobiai ) * MANFREDAS ÞVIRGÞDAS. Tai pati audringoji vienatvë... (E. Vaitkevièiûtës Þinomas neþinomas Juozapas Albinas Herbaèiauskas ) 137 TËVYNËS VARPAI GINTARË ADOMAITYTË. Nieko madinga toks mano ðûkis 152 Antrajame virðelyje: SOFIJA VEIVERYTË. Jurga Ivanauskaitë, 1995 Treèiajame virðelyje: STASYS JUSIONIS. Kazimierinës, 1980 Pasirašyta spausdinti 2008.IV.1. Tiražas 1250 egz. Formatas 70x108 1 / 16 Ofsetas. 10 sp. l. Kaina 5 Lt. Spaudė AB Spauda, Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius. M e t u s r e m i a : KULTÛROS RËMIMO FONDAS

3 qxd :11 Page 3 ARVYDAS JUOZAITIS 3 Apie amþinàjá gráþimà Ðviesusis atminties kalnelis Antakalnio kapinëse pasipuoðë dar vienu kauburëliu. Tà sunkià liûdesio akimirkà pakilo á kalvà tûkstanèiai þmoniø, susirinko ir nusilenkë kauburëliui. Vyrui nusilenkë ir patys sau savam laikui. Vytautas Kernagis, paþymëtas Tautos formuotojo þenklu, yra ir liks epochø sandûros þmogumi. Lietuviu par excellence, lûþio laikotarpio þmogumi par excellence. O ðiaip ir be jokiø ekscelencijø bus tiesiog Kernagis. Tiesa, ði pavardë dar aðtuntojo deðimtmeèio pradþioje skambëjo ne jo, o kito Aleksandro Kernagio dëka. Vaikams pasakas jis skaitë ir dar kaip! Sëjo lietuviðkà þodá á kairæ ir á deðinæ! Bet kai pasirodë jaunasis Kernagis, Vytautas, nebuvo kokia staigmena: iðdygo þmogus ið tø pasakø. Jaunuolis áþengë su daina ir gitara á dar paplëkusá ano meto orà. Aðtuntojo deðimtmeèio pradþios epocha, brandaus socializmo metai... Vytautas Kernagis Lietuvos uþkulisiuose pasirodë su jaunatviðku kaifu. Jo scena nebuvo itin didelë, taèiau gerai lankoma: prirûkytos virtuvës, kultûrnamiai, nedràsiø ðokiø aikðtelës. Anokia naujiena daug kas taip darë. Dainuojamosios poezijos garsai skambëjo visur. Todël nebuvo Kernagio dainos þenklo, tik vilties, nemenkos. Jis prabilo balsu, áraðytu á magnetofono juostà, vëliau á plokðtelæ. 45-enkiukæ taip, regis, vadinome tas juodas plokðteles. Vytautas pagavo permainø dvasià, pagriebë uþ skvernø lietuviðkà melodijà ir elegantiðku konferansjë þingsniu þengë toliau á Kabaretà tarp girnø. Scenoje þmogus orkestras, gyvenime tarybinis ir ne visai tarybinis artistas. Daugiaveidis. Duokdie daugiau tokiø... Nors daugiau tokiø në nereikia. Kas bûtø ëmæsis gaivinti D. Dolskio melodijas, niekas geriau uþ Kernagá to nepadarë. Vytauto balsu suskambo prieðkario kaunietiðka Lietuva ir dar kaip! Nutiko visa tai dar istorinio materializmo epochoje. Dar Leonidui Breþnevui klumpiø nenusimetus.

4 qxd :11 Page 4 4 Tuo metu Vytautas Kernagis nuolat kaþkà parodijavo, ið kaþko ðaipësi ir norëjo bûti á tà kaþkà panaðus. Blizgantis kaip nauja kapeika jaunuolis priminë net Rusijos tëvelá imperatoriø Nikolajø II! Barzda ir ûsai oho! Artistas. Kad ir kaip þvelgtum, Vytautas Kernagis epochø sankirtos þenklas. Pats to nenumanydamas, jis pademonstravo kultûros galybæ, parodë, kaip ji áveikia mirtá. Kaip ji, kultûra, kuriama ir formuojama vieniðiø, nelaimingø ir nesuprastø menininkø, tampa objektyvia bûtimi. Arba kolektyviniu buvimu. Vytautui Kernagiui iðëjus, LTV nusikratë keliø ðou laidø maro ir iðkëlë tautinës atminties vëliavà. Buvo parodytas filmas Maþoji iðpaþintis. Istorinio materializmo laikø Lietuvos kino studijos kûrinys iki kaulø smegenø tarybinis daiktas. Taèiau ar dabar apie tai galvoji? Kas to filmo nebuvo matæs ir jo iðsigando tam nepadës në didelës iðpaþintys. Juk filmas net atðipusio lieþuvio ir tuðèiø akiø Vakaruose prisiganiusiam jaunimui gali atverti akis ir parodyti, kaip kolektyvinis buvimas mokë mus iðgyventi bei iðlikti svetimo pasaulio orbitoje. Kaip mes mokëjome paversti tà pasaulá savu. Tai juk nuostabu. Tuo metu kuriamas lietuviðkø vaizdø bei garsø pasaulis buvo tikrai profesionalus, sumanus. Daug gilesnis uþ dabartinius judanèios kameros ir meilës istorijëliø filmus. Ir nors Vytauto Kernagio herojus, primenantis neapsiplunksnavusá viðèiukà, ne kaþin koks artistas, taèiau jis sugeba subràzginti gitara dainà Álipo dvi silkës á obelá... Ak, kaip visa tai anuomet varë ið proto! Varë ir kita melodija, kita daina, dainuojama tuo paèiu balsu tik ne tame filme: Pelësiais ir kerpe apaugus aukðtai / Trakø ðtai garbinga pilis... Maþojoje iðpaþintyje gyvena geriausia visø laikø lietuviø aktorë Monika Mironaitë pasiþiûrëkime á jà, ji to verta. Ðiame ástabiame filme gyvena ir mokyklos dvasia, prabylanti mokyklinëmis uniformomis. Dar buvo gyva mokykla. Gyva mokykla... Mokykla ðiandien suparalyþiuota. Seimas, partijos ir komitetai, taip pat Vyriausybë mato, kad desperatiðki mokytojø streikai ne juokas. Abi rimèiausios profsàjungos pasirengusios gintis iki galo. Mokytojai gina visus. Jie gina ir tuos mokytojais netapsianèius jaunuolius, kurie, matydami atlyginimø politikà ir gyvenimo pusbadþiu perspektyvas, traukia indø á airijas plauti. Mokytojai neatsisako istorinio vedlio vaidmens, nors europietiðki ástatymai juos pavertë paslaugø teikëjais. Mokytojui dera vesti, uþdegti sielas ðviesa, áþiebti akis, bet ne tiekti ar teikti paslaugas. Lietuviðkas þodis, kitados Kazimiero Bûgos uþraðytas ant Dusetø kalneliø, reikalauja mokymo atsakomybës. Ne atlyginimà jis reiðkia, o dangaus manà. Juk aiðku, kad mokytojas ne ðios dienos paukðtis ir ne politika jam rûpi. Jis ateities ðauklys, jis praeities þynys, jis dabarties þidinys. Na kaip ðito nesuprasti? Nebus moky-

5 qxd :11 Page 5 tojo nebus amþinybës ðauksmo ir amþinai atsikartojanèios Lietuvos. Nebus jokios politikos ir net paties gyvenimo. Taèiau labai keista: daugiau nei deðimt metø buvo kuriama tokia mokykla ir formuojama tokia atlyginimø politika, kad lietuvis mokytojas dingtø nuo Lietuvos veido lyg koks actu nudegintas apgamas. Laikas atsipeikëti. Bent jau dabar, kai paskutiniai mohikanai ðaukia: Mokytojas mirs stovëdamas. Mirti mokytojai spës, taèiau jau dabar verta juos gelbëti. Gal tikrai reikëtø nestatyti nacionalinio stadiono, kuriam vien Vyriausybë pasirengusi skirti kelis ðimtus milijonø litø. Jei neliks lietuviø mokytojø nebebus tame stadione ir jokiø nacionaliniø þaidimø. Dar labiau suveðës komercija, sulaukëjusios roko þvaigþdës dar garsiau plëðys dangø virð Gedimino pilies, o svetimðaliai legionieriai gins nacionalinës komandos garbæ. Ir kà tuomet ðauks tûkstantinë minia? Hey-hooo! Ir okei! Kol stadionas virs... Prisimename, kuo nacionalinis stadionas virto Èilëje, puèo metu, 1973-iøjø rudená... Reikia suprasti: Lietuvos Vyriausybë ir Seimas dar neágavo istorinës valdþios bruoþø. Viskas Lietuvoje dar gerokai atsitiktina. Viskas pernelyg greitai ávyko per greitai atkûrëme valstybæ. Todël ir taip greitai jos suvereniteto atsisakëme. Europos Sàjungos emisarai, atstovaudami komisarams (keista, kitados komisaro vardas tiko tik raudoniesiems komisarams ), jau aiðkina, kokias imigrantø kvotas turime priimti. Planas: ið pradþiø iðvalysime Lietuvà nuo jaunimo, kelis ðimtus tûkstanèiø ið Lietuvos iðgyvendindami, o tada jau ir svetimðalius vidun. Tegul kas nori sako, kad tai globalizacija. Ðis þodis tik istorinei klastai pridengti. Kad tokiø kaip mes nebeliktø. Neseniai Prancûzijoje mirë paskutinis Pirmojo pasaulinio karo karys. Vyras, kuris, tikëkime tuo, 1918-øjø lapkrièio 11 d. braukë aðarà karo baigties proga. Tardamas, kad tokio karo þemëje negali bûti. Buvo Antrasis pasaulinis. Kai 1944 m. vienà rugpjûèio naktá Karaliðkoji Britanijos aviacija uþvertë Karaliauèiaus centrà napalmo bombomis, sudegë viskas. Ir lietuviø statytas bei kurtas Albertinos universitetas. Sudegë pasakiðkas karaliø miesto centras, o priemiesèiø gyventojams teliko ðaukti ið siaubo, kad to negali bûti! Buvo. Ir napalmas Vietname. Ir t. t. Pasaulyje viskas gali pasikartoti. Nes istorija þmoniø, bet ne technikos ir þiniø istorija ákûnija labai paprastà dësná, kurio vardas amþinasis gráþimas. Mes mëgdþiojame vieni kitus, mëgdþiojame geresnius uþ save ir prastesnius. Þmogus linksta á þmogø. Net norëdamas já pavergti ar nuþudyti linksta. Mëgdþiojame, kol liaujamës buvæ þmonëmis. Mokytojai saugo þmogiðkumà, dar primena mums, kas yra þmo- ARVYDAS JUOZAITIS. Apie amþinàjá gráþimà 5

6 qxd :11 Page 6 6 gus, ir kad þmogus turi bûti þmogui þmogus. Toks darbas didþiausia pareiga tautai ir þmonijai. Kolektyviniam buvimui. Tai neturi nieko bendra su paslaugø teikimu. Genijus Friedrichas Nietzsche ir talentas Milanas Kundera ákando ðià ne itin baisià paslaptá amþinojo gráþimo dësná. Ir þaidë jo karoliukais savo raðtuose. Galime paþaisti ir mes, taèiau turime suprasti, kas vyksta rimèiau. Vos tik mes iðtariame, kad viskas negráþtamai þuvo ir nutariame, jog á tà patá vandená dukart neábrisi, nebandyk viskas bemat pasikartoja. Mes krintame kaip vaikai, darome tas paèias klaidas. Kodël? Nes siekiame tos paèios nepasiekiamos laimës. Genijai ir talentai ne visuomet geri mokytojai. Daugelio kûriniai iðmoko neigiamos patirties. Kûrëjai eina per minø laukus, sekti jais nepatartina. Kà sakë Mozartas Saljeriui? Maþdaug taip: Brolau, jeigu visi kaip ir mudu gyventø siekdami aukðtosios harmonijos, nebûtø kam pasirûpinti duonele kasdiene. Mokytojas vienintelis istorinis personaþas, kuris saugo istorinës valdþios raktus. O dabar apie visiðkà kasdienybæ. Klaipëdoje á þemæ susmego Dramos teatro pamatai, teatras uþdarytas. Muzikinio teatro reformatorë atstatydinta. Kas belieka Miestui? Barono Miunhauzeno bûdu traukiant save uþ plaukø iðlipti ið Klaipëdos klampios pëdos. Nes tik Klaipëdoje rasi Tautos vienybës arkà. Arûnas Sakalauskas, klaipëdietis arkos autorius prieð kelerius metus Karaliauèiuje pastatë didingà paminklà Liudvikui Rëzai; dabar Vilniuje jis renèia paminklà Vincui Kudirkai. Màsto apie paminklà Jurgiui Zauerveinui, patrakëliui, kuris buvo pasiðovæs net patá daktarà Jonà Basanavièiø á Norvegijà nuvilioti. Nepaprasta, sakë, ten gamta. Laimë, J. Basanavièius liko su mûsø gamta. Jeigu tø ðimtø tûkstanèiø jaunuoliø, kurie iðneðë ið Lietuvos savo ðiltus kûnus ir karðtas sielas á Vakarus, bent treèdalis parvyks, o Amerika, atvërusi lietuvaièiams bevizá reþimà, nesusiurbs paskutiniø mûsø jëgø mes iðliksime. Taèiau kam? Paskutiniai mohikanai dar ðûktels amþinojo gráþimo ðûká: Paskutinieji mirðta stovëdami kaip Lietuvos mokytojai... Karaliauèius Klaipëda, 2008 m. kovas

7 qxd :11 Page 7 SIGITAS GEDA 7 Improvizacija ið Salzburgo paskui balsai tie susidvejino, jø aidas O kas jums rûpi? Mano bûvio temos, kurios nebent varlëms akis apdumt galëtø daug iðneðiotø klumpiø, daug tapetø gëlëtø bei þmoniø iðmësinëtø Ið anatomijos, ið gatvës, ið paveikslø, anatema ir amfora, spalvota, prieð deðimt tûkstantmeèiø sugalvota supilti vandeniui, mazgoti kojas, tos kojos skeèiasi ir vartaliojas Kiek daug melsvø apmuðalø danguos! Ir niekur, niekur jau nëra þmogaus, vien kûno dalys, akys arba kojos, dabar jau ramios, jau nesivarto, nieko negalvoja. Apie kûnà, gëles ir sienø iðgriuvimà, gimimà, amþinatilsá, mirimà, smaugimà, staugsmà, sàstingius, apëmus paveikslus, raumenis ir rëmenis, ir rëmus, sutemus, auðtant, bet geriau sutemus Sudievu jau, sudievu, sudievuèio! Pirmadienis tai buvo

8 qxd :11 Page 8 8 pirmapradis, ir að, jau savo savastá praradæs, daug nesubrendusiø pigmëjø susiradæs, daug dykinëjanèiø pasaulyje pilieèiø. Pirmiausia: anglø, nencø, korëjieèiø, kazachø, rusø, aiðku, ið bordelio! Paskui ir vël jau gatvës ir bordiûrai, kur moterys iðnuogintos gulëjo Ar gersim dar, ar ðiaip sau pastovësim? O jis stovës? Ðirdele, jei gulësi 1964 metø reportaþas ið Raudonosios aikðtës Artëjant Ðventoms Kalëdoms, prisiminiau, kad ir að, ir að stovëjau ilgoje eilëje prie mauzoliejaus, o pakliuvæs á já, turëjau progà bent probëga, bent probëga paþvelgti á sudþiûvusià, dþiovintà mumijà Kasmet po bolðevikà, po vadà, po draugà Leninà, kasmet maþytë bestija atðliauþia á Betliejø, tà patá paþadà ir daug vilèiø iðlieja! CHORAS: O Jëzus neateina, Jëzus neateina Numirsim ir susmirsim, O kur Jëzulis? Ko jis neateina? AIDAI (banguojantys ir nesibaigiantys): Tokia yra tikëjimo, tokia gyvybës kaina. Sovietiniai kailiniai kai migdolas praþysta, o þiogas vos bepasivelka Ekleziasto 12, 5 DIDYSIS KLAUSIMAS (ið ryto): Tai mano kailiniai? Tie kailinaièiai Ta dublionkë? Nejaugi mano? Negi að neðiojau? Taip, snieguotà þiemà ëjom á Raudonà kryþiø. Lankyt Jokûbo. Kà? Mirë Jokûbëlis? Taip, visai sugrudo mano kailinaièiai.

9 qxd :11 Page 9 Jis buvo senas, lengvas, tai vëjas já pakëlë, paneðë ir trenkë. Ant sàðlavø krûvos, sulûþo jo subinkaulis. Kada tai buvo? Gal jisai dar gyvas? Nejaugi neatsimeni? Aplankëm, dar nuneðëm jam ðeðiasdeðimt litø, koridoriaus gale gulëjo, Raudono kryþiaus daktaras, kilimo Simno þydas, dar sesuo Ade la ida Ak, Ada Ar gyva? Að neþinau, atsakë mano kailinaièiai, sena dublionkë, tokias neðiodavo CK, partiniø kursai Ið sendaikèiø pirkai mane ir dþiaukis! nusiðiepë gyvos avies akim, nubraiþtos rankovës, be sagø, daug maèiusi dublionkë XII. 5 Labai paprastos tiesos Knygos turëtø bûti raðomos tam, kad þmogui bûtø lengviau gyvent. Ne pasipuikavimui, ne tam, kad apstulbintø, þavëtø, kerëtø. Ne tam, kad talentas visu groþiu atsiskleistø Knygos raðomos todël, kad þmogaus gyvenimas pernelyg sunkus yra. Paimkite vienà kryþelá! Vieðpaties paðlovinimas Kanados snieguose (kalëdinës giesmës) Oj, oj, berneli Jëzau, gulintis prakartëlëj, gerai, kad atëjai, bet mes neatpaþinom, atleisk, neatpaþinom, kad tu èionai esi, taèiau visai ne tu Ðëtonas buvo ásibrovæs pro atviras duris, primëtë, visko krûvos! Iðmëþk dabar suvis Ðëtonas pro duris mûs pradarytos sielos, ir langas buvo kiauras, ir sielos kiauros, sienos Bet atëjai, oj, oj, dabar paëmæs ðluotà SIGITAS GEDA. Eilëraðèiai

10 qxd :11 Page tu nepalik në ðapo! Prapulk, galva kudlota! Þmonës juodi ir balti, antai ið toli atvaþiuoja ðventos Evangelijos traukinys, bëkit pirkt bilietø, tiktai nepavëluokit, þiûrëkite, kad neapgautø, þiûrëkit savo vietø, suspësime visi, sutilpsime visi (èia vienas þodis skiemuo tæsiamas taip, kad pavirstø á sakiná ) Tik nepaleiskit Vieðpaties rankos, ásikibkit gerai, tada bus nebaisus joks ðaltis, joks sniegas, jerubës (Tetrastes bonasia) lekia toli, bet mes dar toliau nuvaþiuosim. (antifona, plonas balselis prieð visà chorà) FINALE Pagaliau! Uþeigoj nër laisvos vietos, po Kalëdø miðiø daugybë vyrø ir moterø kelia taures, tuðtina vieni á kitø sveikatà, visi ðlovina Jëzø, vos gimusá 2004 Gëliø kalba (spektakliukas) SESIABROLIS (ðlamuèiui): Sausas tu, brolau, kaþi koks susisukæs, lietaus gal lauki nepaliaudamas ðlamëti? ÐLAMUTIS (skundþiasi laukø lelijai): Tasai geruolis, tas kraujomaiðos graþuolis Kada paliaus mane per dantá traukt, áþeidinëti? LELIJA (tikra puikuolë): Ar tu mane taipogi ðniukðtinëji? SESIABROLIS: O tu manæs nedomini visai! LELIJA (pasimaivydama): O kartà, nesigink, praðei, atsimeni, praðei? SESIABROLIS (suka akis): Prisiekinëji amþinàjà meilæ valkatoms ið Belmonto! (jiedu vos nepradeda pliektis) ÐLAMUTIS (persigandæs): Þiûrëkit, varnos parskrenda! Ið Lomþos

11 qxd :11 Page 11 Ið testamentø 11 Ir viskas pildos: þemë jau neðildo, viena zylutë atneðë man paðtà, kiekvienas velkam savo vargo naðtà O kam dabar jinai bus nuneðta? Janka Kupala, ar þinojai tà? Palaidokit mane senoj gudø ðaly, kur pumpuruoja skroblai dideli. Janka Kupala ( ) þymus baltarusiø poetas ir dramaturgas m. atsidûrë bolðevikø kalëjime, ten bandë persipjaut pilvà nulauþtu ðaukðtu Nepavykus apgydytas, gyveno pasiligojæs iki 1942-øjø. Garsaus eilëraðèio apie baltarusiø velkamà naðtà autorius. Atsipraðymas mirðtanèio J. J. Tu buvai jaunutis, garbanotas, ið plaukø sakytum, ðiaurës liûtas, tu buvai vaikigalis, poetas, pernelyg revoliucingas Bûtum. Dievasþin kas bûtø ið tavæs iðëjæ: þvaigþdës, Baudelaire, patriotiðkø eiliø raðëjas ir skelbëjas? Neþinau, nenoriu to þinoti, bet dabar atsipraðyti noriu, nes þinau, tik tu iðtart galëjai, jaunas vaikis, nemirtingas liûtas, kaip romënas ðiaurëje, po visko: AVE, VITA, MORITURUS TE SALUTAT! Galvà, kûnà, plaukus sau palei avietûgius ant gelþkelio padëjæs. SIGITAS GEDA. Eilëraðèiai

12 qxd :11 Page P. S. Dar nenuplautas nuo suodþiø veidas buvo ramus. Akiø blakstienos uþmerktos. Lûpos suèiauptos. Veido iðraiðkoje nesimatë nei skausmo, nei didelës tragiðkos mirties baimës. Tik þaizda ant didelës jo kaktos ir vos besilaikanti prie kûno galva rodë tragiðkà mirtá. (Eugenija Tautkaitë, nuvaþiavusi á Carskoje Selo susitarti dël Juliaus Janonio laidotuviø 1917-aisiais uþraðë ) Ið praëjusiø rudenø Vandeniu plaukia uþgimæs ruduo Kai pareidavau andai prietemoj ið Pilaitës, ið Buivydiðkiø, Zujûnø, kareiviðku buðlatu apsigobæs per lietø, ðviesdavo rusvu auksu sulytas ðuns kailis. Pliaupia dabar, plauna jo kaulus ir kaukolæ Nelaikiau að jo pririðto, nepaþino grandinës, tai jis mane buvo susiejæs, riðo su visa gamta, su piliakalniu ir panemunëm, su Nerim ir þuvim, þolëmis ir su bebrais. Ið senoviniø epitafijø Ziegfrydo G. Guliu dabar Nemuno ir Neries santakoj, maurais, dumblu apkibæs O þadëjai, þadëjai parveþt perlamutrinius marðkinius ið Sicilijos ir Paryþiaus! 2007

13 qxd :11 Page 13 PETRAS VENCLOVAS 13 Kartybiø taurë iki dugno Romano fragmentas Vienuoliktoji giesmë Paryèiais Mykolui Paliûnui pakilo karðtis, jis vis praðë gerti, lûpos sukepë, burna dþiûvo, skausmas tvinkèiodamas vaikðèiojo nuo delno iki peties. Kad tik nebûtø kraujo uþkrëtimo, nerimavo Simonas. Galop Juozapas ëmë klejoti: jam atrodë, kad yra toks maþas vaikas, jog tëvas gali ásidëti já á kiðenæ ir neðiotis; raudonas, prakaito iðmuðtas Morkaus veidas storomis lûpomis ir arkliðkais dantimis juokiasi ir ðvokðèia Mykolui Paliûnui tiesiai á ausá: Kai pagalvoji apie mergas, tai ir smertis ðûdas, o kai pagalvoji apie smertá, tai ir mergos ðûdas! Akimirkà jie abu praranda svorá ir kyla aukðtyn, paskui ákrenta á verdanèio, kunkuliuojanèio kraujo jûrà, ir bangos nuneða juos á skirtingas puses... Neþinia, kada ið tamsos ataidëjo þodþiai, priartëjo lempa, o jos ðeðëliuotoje ðviesoje jis iðvydo Nijolæ. Negalëjo patikëti, nes tai turëjo bûti dar vienas koðmaras, skausmo, karðèio ir tamsos gniutulas, sunkus, nenustumiamas á ðalá, slegiantis krûtinæ, neleidþiantis ákvëpti oro. Bet vis dëlto tai buvo Radauskaitë, jauna studentë, savo dëdës klebono svetainëje pilanti jam ant rankø vësià arbatà. Argi dabar laikas tuoktis? pyko klebonas. Liksi be rankø ir kojø kaip gyvens mano dukterëèia? Pabudo nuo balsø. Kaþkas tamsoje kalbëjosi. Bet tai buvo vyriški balsai. Leitenantas niekaip neatsigauna. Jam vis blogyn ir blogyn, sakë vienas. Atsigaus. Svarbu, kad nebûtø kraujo uþkrëtimo. Þaizda nepavojinga, atitarë kitas.

14 qxd :11 Page Po valandëlës Juozapas suprato, kad ðnekasi du gyvi likæ partizanai. Vyrai, sugergþdë jis, dabar rytas ar vakaras? Rytas. Mes tuoj lempà uþdegsime, apsidþiaugë, atrodo, Simonas. Sakiau, kad atsigaus! Ar Nijolë tikrai buvo? Mokytoja... po valandëlës pratarë leitenantas. Bent du kartus, atsiliepë Lukas. O aš maniau, kad tai košmaras... Klebono ðeimininkë jà pakvietë, nes pati nebeþinojo, kà daryti, neskubëdamas dëstë Simonas. Gavo binto ir vaistø, girdë visokiom arbatom, kalbino, bet tu tik mykei. Taip ir supratome, kad nepaþásti, burbleni nei ðá, nei tà. Ranka ið tiesø buvo tvarkingai aptvarstyta, marlë be kraujo dëmiø, tik, regis, aplieta arbata, atsiduodanèia karboliu. Juozapas uþsnûsdavo ir vël pabusdavo. Taèiau koðmarai jau buvo pasitraukæ. Iðgirdæs stuksenimà á dangtá, kilstelëjo galvà ir ádëmiai stebëjo laiptelius. Tai ið tiesø buvo Nijolë, o ne kaþin kokia Emilija Kuèiauskaitë. Mergina, kurià tiek metø myli. Kuri eina link jo ir ðypsosi matydama, kad jis jau atsigavæs. Pasilenkia ir buèiuoja á apðepusá skruostà. Nuo jos dvelkia gaiviu ðalèiu. Jeigu manæs èia nebûtø buvæ? Kas tada? klausia ji. Tu visàlaik buvai su manimi, Nijole. Net ir tada, kai bûdavai toli. Mykolui Paliûnui pasirodo, kad mokytojos akys sudrëksta. Ji atsisëda ðalia ir suspaudþia jo sveikàjà rankà. Atnešiau šiltos sriubos. Viðtienos sultinys! Ar atsimeni, kada já valgei? Pas tavo dëdæ. Kai jis pasakë, kad mudviem neverta susiþieduoti. Juozapas bijo, kad nepradëtø jo pykinti. Atrodo, sultinys burnoje stingsta ir nenori bëgti þemyn á skrandá. Gana, galop pasakë vadas. Duok vyrams: jie alkanesni. Artëjo Kalëdos. Mykolas Paliûnas jau pavaikðèiodavo po rûsá, bet dar nesiryþdavo kopti á virðø ir iðslinkti á þiemos kapines. Þaizda pamaþu traukësi, taèiau blogiausia buvo, kad leitenantas pirðtus galëjo sulenkti ir iðtiesti tik per jëgà. Po velniø, niurzgëdavo Juozapas, nusisukæs nuo vyrø ir lankstydamas pirðtus. Að jau invalidas, niekam nebetinkamas... Ankstyvà Kalëdø rytà baþnyèioje iðkilmingai griaudëjo vargonai, ðvietë gausybë þvakiø, giedojo þmonës, jø veiduose turëjo bûti ðiek tiek vilties, nes gimë Kristus, kuris mus iðganys, paguos, suteiks dvasios tvirtybës. Kas daugiau lieka þmogui, uþspeistam á kampà, gniuþdomam, niekinamam, þeminamam, tarsi gyvuliui pririðtam trumpu lenciûgu prie gardo, spardomam kerziniais èebatais, smaugiamam kolchozo pavalkø, supanèiotam nelaisve ir baime? Simonas klausësi susikaupæs, nugrimzdæs á muzikà, rodës, apgaubusià visà pasaulá. Kad jûs þinotumëte, kaip pasiilgau vargonø, tarë jis. Kai buvau klierikas, eidavome á pamaldas Kauno katedroje, net nepajusdavau, kai pasibaigdavo miðios. Man vargonø muzika tai nelyg dangaus ir þemës pokalbis, kai uþsiveria tuðtybë, tvyranti tarp þmoniø, kai siela ima giedoti amþinà groþá, o nematoma ranka paglosto gleþnà þolæ ir suvirpina apynio spurgà... Po Naujøjø metø jau buvo galima laukti pavasario. Bet kà jis galëjo atneðti vyrams, tûnantiems poþemyje, tamsoje, prieðø apsuptyje?

15 qxd :11 Page 15 Vienà naktá Mykolas Paliûnas, pabudæs nuo skausmo, ilgai nebegalëjo uþmigti. Ûmai jam pasivaideno, kad virð galvos girdi þingsnius. Kas ten galëtø vaikðèioti? Po vidurnakèio, tamsioje tuðèioje baþnyèioje? Þmogus, vaiduoklis, prisikëlæs mirusysis? O gal jø likimas, mëtantis kauliukus ir sprendþiantis, kurio dabar eilë pasitraukti? Po keliø dienø Lukas ir Simonas ániko diskutuoti. Kodël Dievas abejingai þiûri á mûsø kanèias? negalëjo suprasti Lukas. Dievas yra dangaus ir þemës kûrëjas, tad jis neturi iðankstinio nusiteikimo, samprotavo buvæs klierikas. Jis neskirsto þmoniø á geruosius ir bloguosius: jam visi esame lygûs. Ir aukos, ir budeliai? negalëjo patikëti Lukas. Nejaugi þmogþudys gali bûti teisus, o uþmuðtasis kaltas? Nejaugi tas, kuris siekia laisvës ir kuria, gali bûti pasmerktas, o tas, kuris þudo ir griauna, pagirtas? Nejaugi meilë ir neapykanta niekuo nesiskiria? Nesikarðèiuok! ramino já Simonas. Dievas, kaip sako evangelistas Matas, yra toks pat visuotinis kaip saulë, kuri ðvieèia tiek geriems, tiek ir blogiems, arba kaip lietus, kuris lyja tiek ant teisiøjø, tiek ant nusikaltëliø ir teikia gyvybæ visai kûrinijai. Tada að pradedu abejoti Dievu, nes negaliu priimti tokio pasaulio. Jeigu Dievas yra geras, kodël egzistuoja visas ðis blogis? Ðito þmonës jau nuo senø senovës klausinëja. Viena vertus, atrodytø, kad ir pats Dievas nevengia blogybiø: jis nusigræþë nuo savo sûnaus Jëzaus, kai ðis kentëjo ant kryþiaus; jis kankino teisuolá Jobà, bandydamas jo kantrybæ; antra vertus, kaip sako evangelistas Jonas, Dievas taip pamilo pasaulá, / jog atidavë savo viengimá Sûnø, / kad kiekvienas, kuris já tiki, nepraþûtø, / bet turëtø amþinàjá gyvenimà *. O uþ kà visokiausiomis bausmëmis kankino vargðà Jobà? nenorëjo sutikti buvæs gimnazistas. Jei gerai prisimenu, tai buvo laþybos su ðëtonu? Dievas norëjo ásitikinti, ar þmogus nëra lengvatikis, ar jis neskubës atsisakyti tikëjimo, ar neims keikti likimo ir ar nenusigræð nuo savo kûrëjo. Tavo nuomone, ðásyk Dievas pasirinko Lietuvà, susilaþino su ðëtono ásikûnijimu þemëje Stalinu ir þiûri, kà ji darys? Bet juk prie nuolatiniø kentëjimø þmogus pripranta, tampa abejingas, pradeda nebeskirti gërio nuo blogio, teisybës nuo netiesos. Ar to nori Dievas? Ar nori Dievas, kad Lietuvà uþvaldytø ateistai, kurie neigia Jo paties egzistavimà? Kol Simonas tylëjo, nesumodamas, kà atsakyti ásikarðèiavusiam Lukui, á jø pokalbá ásiterpë iki ðiol tylëjæs Mykolas Paliûnas: Að irgi pradedu nesuprasti, kodël Lietuvoje viskas atvirkðèiai vyksta. Juk tas pats evangelistas Jonas sakë, kad nusikaltëliai bijo ðviesos ir slepiasi tamsoje, o tiesos skleidëjai ir jos vykdytojai eina á ðviesà, kad visi pamatytø, jog jie yra palaiminti Dievo. Juk mes slepiamës baþnyèios poþemio tamsoje, kai visokie iðsigimëliai ir atmatos ryðkiausioje ðviesoje ðoka pergalës ðoká. O kai pagalvoji, kad po mirties galvaþudþiams ir nusikaltëliams bus atleista, antrino jam Lukas, nes Kristus, mirdamas ant kryþiaus, ir juos atpirko, tiesiog pasiutimas ima. Nejaugi mes ten, Dievo karalystëje, visi bûsi- * Jn 3, 16. PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 15

16 qxd :11 Page me lygûs, nesvarbu, kà esame èia padaræ? Þudæ ar nekaltai þuvæ, kankinæ ar kentëjæ, neigæ Dievà ar nuoðirdþiai tikëjæ? Visi susiëmæ uþ rankuèiø apsikabinsime meilës glëbyje? Buvæs klierikas sumiðo, nes turbût nesitikëjo tokio puolimo. Að neþinau, vyrai, prisipaþino Simonas. Ðitiek amþiø baþnyèios tëvai, protingos galvos, teologai dël to ginèijosi, árodinëjo ir vienaip, ir kitaip, o jûs norite, kad að vienas du ir pasakyèiau jums visà teisybæ. Kas bus veikiama Paskutinio teismo dienà? dar paklausë Juozapas. Gal jo apskritai nebus, jeigu ið anksto nuspræstas mûsø pomirtinis likimas? Jeigu Dievui mes visi vienodi, tiek gerieji, tiek ir blogieji, vis dar nenurimo Lukas, tai gal jis panaðus á þmogø, þiûrintá á skruzdëlynà? Kaip atskirti, kurios skruzdëlës puola, kurios ginasi? Ar labai þmogui rûpi skruzdëliø laisvë, nepriklausomybë, tiesa ir teisingumas? Tàsyk diskusija tuo ir baigësi, bet po keliø dienø Simonas ëmë kalbëti apie tai, kad kovotojø uþ Lietuvà kraujas nenueis perniek, kad já galima lyginti su Kristaus krauju, kad verta aukotis, nes tik ðitaip ásivieðpataus meilës karalystë, ir Lietuva bus atpirkta laisvei, gal dar ir ne tuoj, bet kada nors ateityje. Taèiau kà Lietuva bloga padarë, ið kur atsirado jos prigimtinë nuodëmë? vël nenorëjo sutikti Lukas. Kà mes þinome, kas kada vyko arba vyksta mûsø tautieèiø sielose ir ðirdyse? retoriðkai paklausë Simonas. Juk visko bûta istorijos vingiuose: lietuviai buvo paskutiniai pagonys Europoje, jie plëðë ir þudë, grobë ir engë svetimus kraðtus, buvo sukûræ milþiniðkà imperijà nuo jûrø iki jûrø. Ar neþinoti, kad yra krikðèioniðkas Dievas nuodëmë? neiðkentæs paklausë Juozapas. Lietuviai þinojo, bet jie nenorëjo atsisakyti savo pagoniðkø dievø, bandë aiðkinti buvæs klierikas. Bet jei prisiminsime, kad tas Dievas mums buvo neðamas su kalaviju ir ugnimi, nenorëjo nusileisti Mykolas Paliûnas. Nejaugi Dievas toks kerðtingas? nusistebëjo Lukas. Galbût dieviðka logika nëra tokia pat kaip ir þmogiðka, jos neámanoma taikyti þmogiðkø santykiø plotmëje, nieko aiðkaus negalëjo atsakyti ir Simonas. Man tai visà laikà irgi, tiesà sakant, buvo neaiðku. Jeigu bûtum iðsiaiðkinæs, bûtum tapæs kunigu? ðyptelëjo leitenantas. Galbût, neprieðtaravo Simonas. Taèiau neabejoju, kad mûsø tikëjimas, jog Lietuva nebus sunaikinta ir nuðluota nuo þemës pavirðiaus, neprieðtarauja Dievo valiai... Mums nieko daugiau ir nelieka, beveik pats sau sumurmëjo Mykolas Paliûnas, tiktai tikëti... Tikëjimas tikëjimu, taèiau argi nuo mûsø paèiø niekas nepriklauso? vël panoro ginèytis Lukas. Darome, kà galime, pasakë Simonas. Neprotingai þûti tai joks nuopelnas nei þmoniø, nei Dievo akyse. Sëdint prie blësèiojanèios þibalinës lempos drëgname baþnyèios poþemyje, kai nieko negali nuveikti ir niekas nepriklauso nuo tavo þodþiø bei norø, ginèas anksèiau ar vëliau uþgesdavo, palikdavo kovotojø ðirdyse tik karèias nuosëdas...

17 qxd :11 Page 17 Kuprënø klebonas baþnyèios poþemio gyventojus ne itin lepino maistu. Ið tiesø ir jie patys nereikalaudavo kokiø nors kulinariniø ámantrybiø: duona, sviestas, kiauðiniai, retkarèiais mësa, kokia nors koðë, katilëlis sriubos. Ðá tà gardesnio ið savo kuklios mokytojos algos nupirkdavo Emilija Kuèiauskaitë. Bet, þinoma, skaniausius kàsnelius atiduodavo Mykolui Paliûnui, nes jo sveikata jai këlë didelá rûpestá: kartais net pavadindavo já kaulø vyniotiniu. Vadas ið tiesø sumenko, daþnai kosèiodavo, akyse jam imdavo mirguliuoti, svaigdavo galva, niekaip nenorëjo uþgyti þaizda. Ilgi partizanavimo metai, þaizdos, nuolatinë átampa, psichologinë sumaiðtis smarkiai já iðsekino. Pykteldavo sutikæs gailias, uþjauèianèias Nijolës akis. Poþemio drëgmë ir tamsa tave pribaigs, tarsteldavo puse lûpø mokytoja. Taèiau apie pasitraukimà ið pogrindþio nedrásdavo uþsiminti, nes gerai ásidëmëjo, kà anà naktá Piliakiemyje Mykolas pasakë apie okupantø siûlomà amnestijà. Siauèiant vasario pûgoms, Simonas ir Lukas susirengë á aplinkinius kaimus, kaip jie sakydavo, paduoneliauti. Bûkite labai atsargûs, perspëjo vadas. Juk þinote, kad dabar bent pusðimtis kareiviø ir visokiø parsidavëliø ðniukðtinëja, ieðko vieno partizano. Keliai buvo uþpustyti, judëjimas menkas, tad teko þingsniuoti pësèiomis. Tik prieð pat Miegoniø kaimà juos rogëmis paveþëjo ûsuotas valstietis. Jis guodësi vis sunkëjanèiu gyvenimu, kolchozo pirmininko savivale laiko juos tiesiog baudþiauninkais. Kur matyta, kad, norëdamas savo arkliu kur nors pavaþiuoti, turiu gauti brigadieriaus raðtelá arklininkui? iðlaipinæs miðkinius ties Miegoniø kaimu, pasakë jis. Karvës fermoje gaiðta ið bado, nupuolë nuo kojø, tai jas riða virvëmis prie balkiø, kad nors kiek pastovëtø. Gi paþiûrëkit, koks ðitas kuinas. Juk jam tik penkeri metai. Koks buvo arklys! Kai atidaviau kolchozui, ið jo tik ðeðëlis liko: skûra ir uodega. Buvæs klierikas praëjo vienà, antrà sodybà, á treèià nusprendë uþsukti. Tiesà sakant, jis nelabai pasitikëjo tvarkingais ûkininkais, kaþkodël manë, kad vargingesni þmonës turëtø bûti nuoðirdesni ir gal net dosnesni. Juk tas, kuris turi maþiau, visada labiau linkæs dalytis, o pasiturintis daþniau geidþia, kad jam bûtø pridëta. Be abejonës, Simonas tai buvo perskaitæs Biblijoje. Nedidelis kiemas buvo uþneðtas sniegu, durys pakrypusios, langai maþi. Taèiau já maloniai pasitiko dar gana jauna ðeimininkë. Viduje tvyrojo prietema, nes langai buvo pusiau uþdrëbti sniegu. Pamatæs keturis nedidelius vaikus, turbût pametinukus, Simonas pasigailëjo perþengæs ðios skurdþios trobos slenkstá: kaip galima praðyti, kai ir jiems patiems striuka. Vyras iðvaþiavo á girià, aimanavo moteris. Kà ten daryti? Nei lauþo uþsikursi, nei sugrubusiø rankø pasiðildysi. Bet niekas prasto þmogaus neklausia: reikia vaþiuok. Ar nebûsite koks valdþios þmogus? Nematytas... Kur jau ten, numojo ranka Simonas. Netvarkau jokiø valdiðkø reikalø. Vis tiek sëskit, kvietë ðeimininkë. Ðiaip þmonës be niekur nieko nevaikðto. Ir dar tokiu oru. Tik sniego prineðiu, patrepsëjæs prie slenksèio, sveèias prisëdo ant PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 17

18 qxd :11 Page suolo galo. Va einu ið kaimo á kaimà, su þmonëmis pasikalbu, jeigu kas kà duoda, á terbà ásidedu. Bet kad tamsta nepanaðus á ubagà, ásiþiûrëjo moteriðkë. Greièiau á mokytà þmogø. Anoks èia mano mokslas, kuklinosi vyriðkis. Jei valdþia nebûtø pasikeitusi, gal bûèiau kunigas... Kunigas? pliaukðtelëjo rankomis ðeimininkë. Ale kodël nenorëjai bûti kunigas? Taip jau iðëjo, numykë sveèias, kuriam ëmë nepatikti moters smalsumas. Visi keturi vaikai irgi iðpûtæ akis á já dëbèiojo. Marð uþ peèiaus! subarë juos ðeimininkë. Per jus þmogus á vidø negali uþeiti. Kad jau ðitaip, vël maloniai atsisuko á buvusá klierikà, nors barðèiø paðildysiu. Nusirenkit, pailsëkit. Juk niekur neskubat? Jûs taip nesirûpinkite, negalëjo atsistebëti moters svetingumu Simonas. Ne, ne! Turiu tamstà pavaiðinti. Ne kiekvienà dienà toks sveèias apsilanko, paskubom skaldydama prakuras ir kurdama krosná kalbëjo ðeimininkë. Rasis ir duonos abiðalë, ir koks deðrigalis. Argi gaila geram þmogui? Vis dëlto kaþkas netikra buvo ðios malonios kaimietës elgesyje. Gal turi kas ateiti? spëliojo Simonas. Gal jos vyras stribas? O gal jau spëjo kam nors praneðti apie mane? Bet, atrodo, net ið trobos nebuvo iðëjusi. Netrukus ant stalo garavo barðèiø dubenëlis, atsirado duonos riekë. Duonelë mûsø prasta kolchozinë. Nepyk, tamsta, kà turiu, tuo ir vaiðinu. Barðèiø skonis buvo neáprastas, taèiau sveèias pamanë, kad seniai bevalgë tokios sriubos. Juk kiekviena ðeimininkë vis kitaip iðverda. Ar skanu, dëde? paklausë ið uþ uþkrosnio kyðtelëjæs galvà maþiausias bamblys. Skanu. Gal ir tu nori? Noriu. Imk ðaukðtà ir kartu srëbkim, pasiûlë Simonas. Kur tai matyta! netikëtai piktai ðûktelëjo moteris. Lásti prie sveèio! Marð á uþpeèká! Buvæs klierikas, uþkàsdamas aðakine duona, iðsrëbë barðèius ir padëkojæs maloniajai ðeimininkei jau rengësi keliauti toliau, kai ûmai já suëmë stiprus, nenugalimas miegas. Èia dabar? nustebo jis. Mëgino atsistoti, pakilti nuo stalo, bet nebeturëjo jëgø, kojos nebeklausë. Temstanèia sàmone iðgirdo, kaip moteris pasakë: Mat kaip þmogø pradëjo marinti miegas. Viskas gerai, tamsta. Gulkis á lovà ir pasnausk. Tai buvo paskutiniai þodþiai, kuriuos tarsi per miglas prisiminë Simonas. Temstant, apie ketvirtà, á kryþkelæ atþingsniavo Lukas. Ðá kartà nieko dora jam nepasisekë prisiduoneliauti, uþtat buvo piktas. Vienoje sodyboje dar susiginèijo su pagyvenusiu ûkininku, kuris sakë, kad ðiais laikais tik veltëdþiai ir tinginiai, taikydamiesi kà nors iðkaulyti ið þmoniø arba tiesiog nugvelbti, slankioja po kaimus. Simono vis nesimatë. Kur jis taip ilgai? Buvæs gimnazistas nusprendë pusvalandá patrypèioti sutartoje vietoje, o

19 qxd :11 Page 19 jei bendraþygis per tà laikà nepasirodys, vienas kûbrins atgal á Kuprënus. Neátikëtina, bet turbût prasilenkë. Ðitokia pûga! Þvarbus vëjas su sniegu ánirtingai kerta á veidà, lenda po drabuþiais... Simonas pabudo tamsoje. Ásivaizdavo esàs baþnyèios poþemyje. Panoro apsiversti ant kito ðono, bet nustebo miglota sàmone suvokæs, kad jo rankos suriðtos. Po galais, kokie èia pokðtai! suirzo vyriðkis. Tikriausiai Luko pramanai. Taèiau tuoj pat pajuto, kad já smarkiai pykina. Neiðtvëræs ëmë vemti ant grindø. Atvirtæs aukðtielninkas, palengva pradëjo atsigosti: barðèiai, apsimestinai malonus kaimietës veidas, vaikø vijimas ðalin... Kuo ji mane uþðërë ir kur dabar esu? Rodos, paguldë á lovà, nutraukë batus... paskui kaþkas neðë, sniego gûsiai á veidà, rogiø èiuoþimas... Simonà supurtë bloga nuojauta. Kad ir suriðtomis rankomis paèiupinëjo vienà, paskui kità kiðenæ pistoleto nebebuvo. Ir svetimas medinis gultas, be jokio paklojimo. Nejaugi jis areðtinëje? Ta geroji boba já apnuodijo ir iðkvietë stribus arba èekistus? Dabar jis saugumo kameroje? Negali bûti! Vyriðkis piktai ðûktelëjo: Ei! Niekas neatsiliepë. Tada ëmë kojomis spardyti sienà ir rëkaloti. Staiga virð galvos uþsidegë blausi elektros lemputë, þvangtelëjo durys. Nu èevo? pasigirdo balsas. Oènulsia? Poleþi spokojno do utra*. Miðkinis, netikëdamas savo akimis, spoksojo á plaèiaveidá kareivá, laikantá rankoje ðautuvà. Azijietis pasibjaurëdamas nuþvelgë vëmalus ir vël uþtrenkë duris, uþgesino ðviesà. Neliko jokiø abejoniø: jis saugumo rûsyje. Tik neþinia kuriame mieste. Sàmonë vël ëmë temti, ir eksklierikas nugrimzdo á dvigubà tamsà. Ðá kartà já paþadino rusiðki keiksmaþodþiai uþ durø: tikriausiai keitësi sargyba. Vël ásiþiebë ðviesa, kaþkas kyðtelëjo á vidø nosá ir valandþiukæ stebëjo já. Popalsia, golubèik!** ciniðkai nusijuokë. O lietuviðkai pridûrë: Gausi gerti, kad greièiau iðsiblaivytum. Ir pastatë ant grindø àsotá. Atriškite rankas, pareikalavo Simonas. Rankas? abejojo sargybinis, dar jaunas vyras rusiðka kareiviðka uniforma. Ne, rankø atriðti negalima. Ne prikazano***. Gerk, aš palaikysiu. Areštantas godþiai gërë kaþkokià arbatà, kuri liejosi per kaklà ir krûtinæ. Po kurio laiko galvos skausmas aprimo, jis vël galëjo màstyti. Neprisipaþinsiu. Kà jie apie mane þino? Ogi pistoletas! atsigodo kalinys. Eidami á kaimus, juodu su Luku kitokiø ginklø neimdavo, tik po pistoletà. Juo nelabai apsiginsi, bet viena kulka bûdavo skirta paèiam sau... Þinojo, kad, iðauðus rytui, já tardys. Pusrûsyje visà laikà tvyrojo tamsa, nes maþytis grotuotas langelis palubëje tikriausiai buvo uþverstas sniegu. Taèiau, ko gero, jau buvo rytas, kai èia rusiðkai, èia lietuviðkai kalbantis sargybinis vedë já koridoriumi, paskui ástûmë á kabinetà, kuriame ryðkià ðviesà skleidë elektrinio ðviestuvo burbulas. Uþ stalo sëdëjo tamsaus gymio vyriðkis rusø pulkininko uniforma, ðalia * Na ko? Atsigavai? Pagulëk ramiai iki ryto (rus.). ** Pakliuvai, balandëli! (Rus.) *** Neásakyta (rus.). PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 19

20 qxd :11 Page jo stoviniavo civiliniais drabuþiais apsirengæs þmogënas, matyt, vertëjas. Simonas ið karto suprato, kad pakliuvo ne pas koká valsèiaus èekistà, bet pas aukðto rango saugumietá, tikriausiai paèiame Kupiðkyje Aukðtaitijos tardymo punkte. Pulkininkas pirðtu parodë á valterá PPK, gulintá ant stalo, ir padþiûvusio veido vertëjas lietuviðkai paklausë: Tavo pistoletas? Mano, linktelëjo galvà Simonas. Tada prabilo ir pulkininkas. Jo þodþius bei kaltinamojo atsakymus gana sparèiai persakydavo dþiûsna vertëjas. Eksklierikas, skaitydamas Dostojevská ir Buninà, buvo ðiek tiek mokæsis rusø kalbos, tad ið pradþiø atidþiai klausësi, kad jo atsakymai nebûtø iðkraipyti, bet paskui suprato, kad tai nieko nelemia. Taèiau kol vertëjas sàþiningai dirbo savo darbà, Simonas spëdavo ðá tà sugalvoti, pasirengti galimam klausimui. Vadinasi, esi banditas, rûsèiai þiûrëdamas á kaliná pasakë stambaus kûno sudëjimo pulkininkas. Kaip tai suprasti? apsimetë smarkiai nustebæs Simonas. Esi ginkluotas tarybø valdþios prieðas, burþuazinis nacionalistas! Ne! energingai pasiprieðino kaltinamasis. Nepaþástu jokiø liaudies prieðø nei burþuaziniø nacionalistø. O ginklas ið kur? regis, vis dar katæ su pele þaidë tardytojas. Pirkau Birþø turguje. Toks valstietis pardavë. Sakë, dar nuo karo laikø uþsilikæs. Ir kam tau reikalingas pistoletas? kreivai ðypsodamasis pasidomëjo pulkininkas. Matote, að klaidþioju po kaimus, kuo nekalèiau dëstë Simonas, neþinai þmogus, kas kada gali uþpulti. O ko valkiojiesi po kaimus? Taip sakant, elgetauju. Elgetauji? Šitoks vyras! Su ginklu rankose. Simonas gûþtelëjo peèiais, neva nesuprasdamas, kodël tardytojas stebisi. Gana! Gana sekti pasakas! trinktelëjo kumðèiu á stalà saugumietis. Sakyk, kas ið tikrøjø esi! Pavardë, vardas, uþsiëmimas, gimimo vieta. Be abejo, jis nei savo vardo, nei pavardës neketino pasakyti. Ir tada ðovë mintis apsimesti buvusiu realiu þmogumi. Edvardas Biluckis, ið Vijoliðkio kaimo, Piliakiemio valsèiaus. Prisiminæs, kad Miegoniø kaime tai bjauriai moteriai prisipaþino buvæs klierikas, pridûrë: Karo metu mokiausi kunigø seminarijoje Kaune, paskui studijavau inþinerijos mokslus universitete. Ir ðitoks mokytas þmogus tapo elgeta! Neátikëtina! piktdþiugiðkai prisimerkë tardytojas. Simonas suprato, kad nepavyks iðsisukti vien tik meluojant, kad reikia sakyti ir truputá teisybës. Bet, þinoma, ne ið savo gyvenimo. Matote, drauge pulkininke, ne viskas taip paprasta. Keturiasdeðimt devintøjø metø pavasará mane su tëvais iðtrëmë á Sibirà. Pulkininkas, atrodo, sukluso. Gal patikës? ðmëstelëjo areðtantui mintis. Bet, pravaþiavus Uralà, man pasisekë iðsipirkti, tæsë kalinys. Vienas

21 qxd :11 Page 21 kareivëlis uþ auksiná þiedà paleido. Þinodamas, kad manæs ieðkos Lietuvoje, ypaè gimtosiose apylinkëse, ilgai dirbau Latvijoje pas ûkininkus. Bet ir ten atëjo kolchozai... Þinai, kas gresia uþ toká pabëgimà? Þinau, linktelëjo galvà kaltinamasis. Bet labai norëjau gyventi Lietuvoje. Kad ir elgetaudamas. Pulkininkas susiþvalgë su vertëju. Nepatikëjau në vienu tavo þodþiu, paðaipiai pasakë tardytojas. Tu esi gudriai uþsimaskavæs banditas. Bet mes tave demaskuosime. Manau, kad kalëjimu ir tremtimi neapsieisi. Liaudies prieðams esame negailestingi! Ypaè tiems, kurie mëgina vedþioti mus,,uþ nosies. Jis paðaukë sargybiná, kuris nuvedë Simonà atgal á pusrûsá. Nejaugi pavyko atremti pirmàjà atakà? pagalvojo miðkinis, bet tuojau pat suniekino save: èekistus ne taip lengva apvynioti apie pirðtà. Jei ðitas nei muðë, nei keikë, nei spardë, tai nereiðkia, jog kiti to nedarys. Gal jo laipsnis ir ðiokia tokia savigarba neleidþia to daryti? Jis, þinoma, nepatikëjo manimi. Netgi niekuo neátariamus þmones jie sugeba taip pakankinti, kad tik tvirèiausi iðtveria neprisiëmæ jiems metamø kaltinimø. O að? Ið tikrøjø iki ðiol nesu patyræs didelio fizinio skausmo... Vakare Simonas pradëjo dauþyti duris. Ko? pro plyðá paklausë sargybinis, bet jau kitas, stambus, slaviðko veido, dvokiàs machorka. Gerti ir valgyti. Pulkininkas ásakë neduoti tau nei gerti, nei valgyti, rusiðkai atrëþë kareivis. Kad greièiau prisimintum, kas ið tikrøjø esi. Rytà á pulkininko kabinetà já vël vedë vakarykðtis sargybinis, mokantis ir lietuviðkai, ir rusiðkai. Karininkas ir vertëjas jo jau laukë. Pamatæs ant stalo grafinà vandens, Simonas prisikliukino stiklinæ ir paskubom uþsivertë. Vertëjas priðoko ir norëjo stiklinæ atimti, bet tardytojas tik mostelëjo ranka. Po keliø minuèiø á kabinetà tas pats sargybinis ávedë moterá, apsisiautusià vilnone skara. Akistata, suprato þaliukas. Ar paþásti ðá vyrà? paklausë moters pulkininkas, iðpûsdamas á pastalæ papiroso dûmus. Pirmàjà akimirkà Simonas pagalvojo, kad ta moteris ið Miegoniø kaimo, ta pati, kuri maloniai vaiðino já barðèiais. Bet ði buvo þymiai vyresnë, rudø akiø, raukðlëto veido, susirûpinusi ir nedraugiðka. Ne! papurtë galvà. Pirmà kartà matau. Gerai ásiþiûrëk: ar ðis vyras Edvardas Biluckis? Ne, pakartojo moteriðkë. Edvardà Bilucká gerai paþástu. Ið kur? pasidomëjo saugumo pulkininkas. Ilgus metus dirbau tarnaite Vijoliðkio dvare. Gerai paþinojau ir daktarà Vaclovà Bilucká, ir jo þmonà Monikà, ir jø sûnø. Bet èia ne jis. Miðkinis suprato, kad á já dëbso Danguolës motina Petrulienë. Ar Biluckiai, jûsø ponai, iðkeldinti á Rusijos gilumà? Taip, jie ištremti, patvirtino Laima Petrulienë. Pernai þiemà, prieð Kalëdas, Edvardas buvo parsiradæs á namus, bet paskui vël kaþkur dingo. Viskas aiðku, plojo á stalà delnu èekistas. Miða, iðvesk moterá. Sargybinis pagriebë Petrulienæ uþ peties, ði dar kartà dëbtelëjo á Simonà, PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 21

22 qxd :11 Page turbût pati nesuprasdama, koká ðëtoniðkà darbà padarë. Þinoma, jai paèiai rûpëjo kuo greièiau ið èia iðtrûkti. Matau, kad nenori su manimi bendrauti, rûgðèiai nusiðypsojo pulkininkas. Meluoji, seki pasakas, apsimeti pabëgusiu tremtiniu. Maniau, jog esi inteligentas ir mudu protingai pasikalbësime, bet, pasirodo, tu tikras banditas. Miða, vesk já pas leitenantà Matulá. Sargybinis nuvarë Simonà á kità kabinetà, ðis kaþkodël buvo grotuotais dvigubais langais. Èia sëdëjo du vyriðkiai, abu kalbëjo lietuviðkai. Aukðtas prakaulaus veido leitenantas ið karto pareiðkë: Pakliuvai, bandite! Nenori sakyti teisybës? Tuoj viskà iðklosi! Nagi, Girdvaini, stuktelk jam! Nieko nesakæs, iðpurtusio veido þmogënas, dvokiantis naminës raugu, þengtelëjo artyn ir tvojo á sprandà. Areðtantas mëgino gintis, tad gavo dar. Smetonos laikais burþujai pûdë mane kalëjimuose, bet dabar atëjo mûsø valdþia. Supratai? Kas prieð liaudies valdþià, tas gauna á snuká, paaiðkino Benediktas Matulis. Sovietø valdþia neleidþia muðti suimtøjø, piktai atkirto Simonas. Að skøsiuos. Abu vyrai tik pasijuokë ið suimtojo naivumo. Matai, Joðke, jis mus moko ástatymø ir dar gàsdina, suðnypðtë per nosá leitenantas. Koks áþûlumas! Supratau! iðsiviepë storulis. Jis iðsitraukë gumbuotà guminæ lazdà ir ja kelissyk tvojo miðkiniui per nugarà. Partizanas susvirduliavo, jam apsvaigo galva. Girdvainis patëðkë já ant këdës. Pavardë, vardas, gimimo vieta! neva ketindamas rašyti, pareikalavo Matulis. Jûs sadistai! Aš su jumis nekalbësiu, pabrëþtinai aiðkiai pasakë suimtasis. Nekalbësi? lyg ir nustebo leitenantas. Ðiame kabinete visi kalba, net ir nebyliai. Girdvaini, pamokyk ðità kontrà! Po dviejø smûgiø á sprandà kalinys nugriuvo ant grindø. Priðokæ tardytojai puolë já spardyti á nugarà, krûtinæ, papilvæ. Ak, niekðas! Ðunsnukis! Jis mums juokus krës, ðitas juodaskvernis! Kaip per iðpaþintá viskà iðklosi! Simonas atsigaiveliojo kameros tamsoje. Skaudëjo visà kûnà, galvoje ûþë ir ðniokðtë. Jis buvo apipiltas vandeniu, bet, matyt, kankinamas neatsigavo. Nuo drëgnø cementiniø grindø purtë ðaltis. Ðiaip taip uþsiropðtë ant gulto. Kità rytà Miða vël já nuvedë pas Matulá ir Girdvainá. Pamatæ, kaip jis atrodo, tuodu piktdþiugiðkai iðsiviepë. Kalbësi? þaisdamas su pistoletu, paklausë leitenantas. Ne! tvirtai atðovë buvæs klierikas. Nieko nelaukdamas Matulis pistoleto rankena tvojo tardomajam á galvà. Per veidà pasipylë kraujas. Èia tik pradþia, suðvokðtë Girdvainis. Tu neþinai, kà mes galim! Jis sugriebë Simonà uþ plaukø, partrenkë ant þemës ir vël ëmë spardyti kerziniais batais. Buoþe, burþujau, kontra! Mes padarysime ið tavæs ðûdà! Tu dar ðliauþiosi prieð mus ant keliø!

23 qxd :11 Page 23 Pabandykim, Joðke, durimis, prikiðæs pistoletà prie smilkinio, pasakë leitenantas. O gal ið karto tave nudëti? Nudëk! su krauju iðkvëpë buvæs klierikas. Ne, sukrizeno Benediktas Matulis. Mirtis neturi bûti per greita. Tu dar pats jos ðauksies. Girdvainis pritempë Simonà prie durø staktos, ágrûdo jo pirðtus á tarpà, o Matulis neskubëdamas ëmë duris spausti. Kalbësi? Klausiu, ar kalbësi? Atsakyk, ðunsnuki! Kalinys papurtë galvà. Pirðtai trakðtelëjo. Siaubingas skausmas muðë á smegenis. Kas banditø vadas? Gal tu pats? stumdamas duris klausinëjo leitenantas. Kas pernai Kuprënuose ðokdino nuogus aktyvistus? Kas nuðovë apylinkës pirmininkà Kleiná? Simonas suprato, kad saugumieèiai ðá bei tà þino apie bûrio veiklà. Ir kankina ne vien savo malonumui. Sakyk, po velniø! riktelëjo Matulis ir spûstelëjo duris. Partizanui pasirodë, kad ne pirðtai sutraðkëjo, bet sprandas lûþo arba skilo kiauðas, ir ugnis, ðoktelëjusi á smegenis, uþgesino sàmonæ. Kità dienà Benediktas Matulis ir Josifas Girdvainis peiliu badë papades ir klausinëjo, kur miðkiniø bunkeris, kas juos remia, kas jiems duoda valgyti? Kalinys vis silpo, krauju apteko jo kûnas, pamëlynavo, pajuodavo iðtinusios rankos ir kojos. Nebuvo tokios vietos, kurios neskaudëtø. Kartais kelias paras kankindavo alkiu ir troðkuliu, neduodavo në laðo vandens. Simonas sutrûkinëjusiu lieþuviu laiþë drëgnas rûsio sienas ir grindis. Jam viskas susimaiðë, jis nebeþinojo, në kiek laiko kalinamas; kartais prarasdavo net orientacijà, manydavo, kad suþeistas guli kokiame nors bunkeryje. Ir tik pamatæs savo kankintojus, neaiðkiai tikrovæ pradëdavo prisiminti. Labiausiai bijojo iðprotëti ir kà nors pasakyti apie dar gyvus partizanus. Vienà kartà, kai Miða tempë Simonà laiptais á pirmà aukðtà, buvæs klierikas jam á ausá suðvokðtë: Nuðauk mane! Bûk þmogus. Pasakyk, kad bandþiau pabëgti... Pabëgti? nusijuokë sargybinis. Tu tik ðliauþti gali. Jei tave nuðausiu, jie árodys, kad mane uþverbavo banditai, ir nudës. Tà kartà saugumieèiai adatomis badë panages, durimis sutraiðkë kairæ plaðtakà, kerziniais batais spardë blauzdikaulius ir trypë basø kojø pirðtus. Bet Simonas aptemusia sàmone skausmo beveik nejuto, jis tik surikdavo, apsipildavo prakaitu, veidas ir raumenys imdavo trûkèioti, paskui paslikas iðsitiesdavo ant grindø. Nei á keiksmus ir spardymus, nei á vandená nebereaguodavo. Ir kaip jis nenugaiðta? raugëdamas broga stebëdavosi Girdvainis. Simonas nesuprato, ar tai buvo sapnas, kliedesys, ar netyèia atklydæs prisiminimas: seminarijos auditorijoje jis ginèijosi su draugais ir rektoriumi, aukðtu pliktelëjusiu vyru, blyksinèiu paauksuotais akiniø rëmais. Jie niekaip nesutarë, kas yra Ðventoji Trejybë. Tai Dievas Tëvas, Dievas Sûnus ir Dievas Ðventoji dvasia, aiðkino rektorius. Vienas Dievas trijuose asmenyse. Ar Dievas Dvasia tai taip pat kaip ir þmoniø dvasia? paklausë kaþkuris klierikas. Rektorius papurtë galvà. Ar visas Dvasios darbas tik apvaisinti Dievo sëkla panelæ Marijà? regis, visiðkai nekaltai pasidomëjo PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 23

24 qxd :11 Page riestanosis, tuklaus veido klierikas. Rektoriaus akys iðsprogo, jis neþinia kodël kumðèiu tvojo Simonui á sprandà. Ið tiesø, kam reikalinga Dvasia? Simonas ëmë karðèiuotis. Kà ji simbolizuoja? Dvasingumà? Að suprantu: buvo Dievas, buvo jo sûnus Jëzus Kristus, o treèias ingredientas turëtø bûti þmogus. Tada að suvokèiau dieviðkumo esmæ, einanèià pakopomis nuo Dievo Tëvo iki Dievo Sûnaus, paskui iki paprasto, eilinio þmogaus. Jeigu þmogus neturi në krislo dieviðkumo, jis suardo pasaulio vienovæ, kûrinys nutolsta nuo kûrëjo, jø niekas nebesieja. Ir tada þmogus iðdrásta neigti Dievo egzistavimà, kaip, tarkim, daro Nyèë arba Dostojevskio veikëjas Ivanas Karamazovas... Bet, nespëjæs iðgirsti atsakymo, Simonas staiga atsidûrë Berlyne, kaukë sirenos, amerikieèiø bomba, nukritusi prie pat poþeminiø traukiniø stotelës, iðtaðkë gabalais jo brolá Povilà. O dabar já, antrà brolá dvyná, pjausto, mësinëja, lauþo, lupa jo nagus ir odà, traukia ið pilvo kepenis, retina dantis, rauna plaukus kaþkoks juodas storas pabaisa, kurio jis niekaip nemoka pavadinti, todël sako: lietuviø kraujo priputæs okupantas. Kai rûsio langelá dengæs sniegas nutirpo, Simonui atëjo mintis, kaip jis gali iðsivaduoti ið kankinimø. Vis tiek ið jo jau nëra þmogaus: sulauþytas, sudauþytas, kraujas varva per abu galus, viduriai dega, krûtinë gargaliuoja, pro uþtinusias akis vos áþiûri šviesà. Ir jis ëmë juostomis plëðyti savo drobinius marðkinius. Kairë ranka nekà galëjo, tad audiná ásikàsdavo dantimis ir deðine tempdavo. Marðkiniai buvo suneðioti, plyðo nesunkiai. Paskui tas juostas reikëjo sumazgyti. Retkarèiais jos nutrûkdavo. Planas buvo paprastas: vienà galà pririðti prie grotø, ið kito pasidaryti kilpà. Ðiaip ne taip, remdamasis á sienà, Simonas atsistojo ir vargais negalais uþnarpliojo mazgà. Bet kai uþsidëjo ant kaklo kilpà, iðvydo rûstø tikro ar ásivaizduoto Dievo veidà: Saviþudybë didelë nuodëmë! Nedrásk! Tavo siela pasiklys begalybëje ir niekada neras tako á dangø. Vieðpatie, patark, kà man daryti? suðvepleno Simonas. Jeigu esi krikðèionis, turi viskà iðtverti. Prisimink mano sûnø Jëzø Kristø. Mirties negalima skubinti. Su Kristaus vardu lûpose kalinys atsigodo ir nusitraukë kilpà nuo kaklo. Jeigu tokia mano lemtis, suðnibþdëjo, kentësiu iki galo... Atleisk man, Vieðpatie, uþ silpnumà... Juk esu tik þmogus. Klystantis, burnojantis prieð Tave, nesuprantantis Tavo planø ir logikos. Dangaus Karaliau, ar vis dar esu þmogus, o gal jau tik mësos ir kaulø kratinys? Leisk man iðtverti iki pabaigos, iðkentëti visas kanèias, kad bûtø paniekinta ðëtono puikybë... Matuliui ir Girdvainiui nebedaug reikëdavo miðkiná kankinti: kelissyk trenkdavo á sprandà, uþtvodavo gumine lazda, dþiûgaudami paspardydavo nugarà, papilvæ, ir Simonas krioguodamas prarasdavo sàmonæ. Visi kankinimo bûdai buvo iðmëginti, taèiau kalinys vis tiek nieko nepasakë, tad dabar teliko ið jo tyèiotis ir kaip nors já pribaigti. Ákiðk jo kiauðinius tarp durø, vienà kartà sukomandavo leitenantas. Parankinis Girdvainis skubiai ávykdë ásakymà. Matulis spyrë á duris, Simonas sukriokë ið neiðtveriamo skausmo ir nunërë á tamsà. Susiplojo kaip blynai! nusiþvengë á giltinæ panaðus tardytojas. Anksèiau ar vëliau gangrenuos, ir jis nusikapanos. Tokio ðlykðtaus uþsispyrusio burþujaus dar neteko matyti, pasakë Girdvainis. Mes juos turime iðnaikinti kaip blakes, kad niekada nebeatgimtø, tar-

25 qxd :11 Page 25 si lozungà paskelbë buvæs pogrindininkas komunistas. Smetonos laikais mûsø, þinoma, neglostë, bet jiems stigo dràsos mus likviduoti, nes turëjome galingà uþtarëjà Sovietø Sàjungà. Uþtat ir iðlikome. O jie niekam nerûpi! Ðiukðlës, atmatos, mëðlas ant kelio, vedanèio á ðviesø komunistiná rytojø. Degantá tarsi ugnyje Simonà rûsio tamsoje iðtiko vizija: jis vaikðèiojo po senà apleistà lapkrièio sodà, po kojomis ðiuðëjo ðimtà metø negrëbti nukritæ lapai, nuo tvenkinio kilo tirðtas rûkas, tolëliau dunksojo apgriuvusi pilis, joje ðvilpavo vëjas, dvelkë vilkø irðtvom, pelkiø þolëmis ir klojëjimais linais. Ûmai ið griuvësiø, sakytum, dvasia iðkilo þmogus ir lëtai þingsniavo artyn. Taèiau jis buvo skaidrus, permatomas it stiklas su keliomis pelësiø dëmëmis, kurias lengvai galëjai nuvalyti drëgnu skuduru. Jis þengë tyliai, lyg nesiekdamas þemës, jo veidas buvo dvasingas ir iðblyðkæs. Mon sang est de la pluie en un creux de ténèbres *, tarë jam Simonas. Vyriðkis linktelëjo galvà ir sustojo. Jo akis temdë melancholija. Le sang de mes enfants dans les sillons noyés / Courait comme une chaude pluie; et je voyais / L espérance et la mort fuir sur les blancs visages... ** toliau tæsë partizanas. Jø þvilgsniai susidûrë, ir vyriðkis pritardamas dusliu balsu prakalbo: La peste au noir visage apparut dans les villes; / La famina souffla sur les plaines fertiles; / Hennissant, écumeux, secouant frein et mors, / La crinière nouée aux ceintures des morts, / Eclaboussé de bave, enivré d épouvante / Le fleuve charria dans sa vague vivanta / Vers le champ de repos des océans sacrés / Les victimis du viol et leurs fils massacrés ***. Staiga Oskaras Milaðius lietuviðkai prabilo: Petrai Simonai, tavo kraujas, tavo broliø bei seserø ir vaikø kraujas nebus pralietas beprasmiðkai: Lietuva iðliks, jos niekas nepalauð. Ateis laikas, ir ji suklestës. O didþioji imperija þlugs, ji bus mindoma ir draskoma, purtoma ir skaldoma. Ir jà apgaubs uþmarðtis, nusës nuodingos dulkës, ji ðauksis pasigailëjimo ir nebus iðgirsta. Tatai taræs, skaidrus it stiklas vyriðkis apsisuko ir lëtai nuþingsniavo á ûkanø gaubiamà lapkrièio sodà. Tà akimirkà netikëtai blykstelëjo saulës spindulys, perrëþë rûkà, apðvietë medþius ir krûmus, tvenkiná ir griuvësius, nukritusius lapus ir tarsi patvirtino iðkilmingai pasakytus pranaðaujanèio poeto þodþius. Simonas prabudo dþiaugsmingai plakanèia ðirdimi. Dabar ir jis galëjo kalbëti bei byloti teisybæ kankintojams á akis. Tad kità dienà tardytojai buvo smarkiai nustebinti, kai ákalintasis, paklaustas, ar kalbës, linktelëjo galvà. Jie neatkreipë dëmesio, kad jo veide ðmësèioja pikta, paniekinanti ðypsena. Matulis atsisëdo uþ stalo ir prisitraukë artyn popierius, neva ið tikrøjø ketindamas raðyti. Pavardë, vardas, gimimo ir gyvenamoji vieta, sakë þodþius, kuriais paprastai pradedama apklausa. Að jums pasakysiu kà kita, ið reto uþkimusiu balsu tarë Simonas. * Mano kraujas lietus tamsos ertmëje (pranc.). (Èia ir toliau Oskaro Milaðiaus poezijà proza vertë Valdas Petrauskas.). ** Vagose nuskendusiø mano vaikø kraujas / Liejosi kaip ðiltas lietus; ir maèiau / Viltá ir mirtá bëgant iðbalusiais veidais (pranc.). *** Miestuose pasirodë juodaveidis maras; / Á derlingas lygumas siûbtelëjo badas; / Þvengdama, apsiputojusi, kramtydama þàslus, / Karèiais apsivijusi apie mirusiøjø liemenis, / Apsitaðkiusi seilëmis, apsvaigusi ið siaubo, / Plukdë upë ant gyvos bangos / Á ðventø vandenynø atilsio laukà / Smurto aukas ir jø iðþudytus sûnus (pranc.). PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 25

26 qxd :11 Page Jûs tarnaujate þemiðkajam ðëtonui. Praeis dveji metai, ir ðis þmogëdra pakratys kojas. Jûs keliausite kartu su juo á pragarà. Jûsø imperija bus trinte trinama, purtyte purtoma ir greitai ið jos liks tik dvokianti mëðlo krûva. O ið mûsø kraujo bei kanèiø iðdygs roþës ir lelijos. Tardytojai nustebæ klausësi jiems nesuprantamø þodþiø. Pirmasis, rodos, atsigodo buvæs komunistinio pogrindþio veikëjas Matulis. Ar girdi, kà jis ðneka? Kaip vadina draugà Stalinà? Nudëk já vietoje kaip ðuná! raugtelëjo Girdvainis. Ne, atsistodamas ið uþ stalo suðvokðtë leitenantas. Tokiam kulkos gaila. Su ðituo banditu puskunigiu mes padarysime taip, kaip jø inkvizicija viduramþiais darë su eretikais. Dabar jam á snuká, bjaurybei! Kad visam laikui nurytø lieþuvá ir iðspjautø dantis! Ir abu puolë kumðèiais tvatinti kaliná, paskui spardë parkritusá ant grindø, kol pailso ir pritrûko rusiðkø keiksmaþodþiø. Naktá sargybinis Miða, pasiklausæs uþ durø, niekaip negalëjo suprasti, kà areðtinëje nesuprantama kalba burba jau seniai galà turëjæs gauti kalinys. Simonas uþsikirsdamas ir springdamas krauju vis kartojo ir kartojo: L esprit, la chair, / Le mal et le bien, / La tristesse et la joie,/ Le grand et le petit, oh! comme tout était humain / En moi! * Kità rytà Simonà nutempë á saugumo pastato kiemà ir vielomis pririðo prie medþio. Jo akys buvo uþmerktos, galva nusvirusi ant peties, kûnà dengë skarmalai, pro kuriuos buvo matyti þaizdos. Basas, subadytomis papadëmis, nulupinëtais pirðtø nagais, sutraiðkytomis ir iðsukiotomis rankomis, krauju permirkusia papilve, pajuodavusiu veidu, bedantis, iðtinusiomis lûpomis, sukneþinta nosimi, siaurais akiø plyðeliais, pusiau nuplëðtomis ausimis ir kuokðtais nurautais plaukais jis kybojo spygliuotomis vielomis pririðtas prie medþio. Taèiau jo kûne gyvybë dar plazdëjo. Sargybiniai krovë po jo kojomis malkas. Pro langà þiûrëjo tamsaus gymio stambus pulkininkas, vilkintis tvarkingà uniformà tviskanèiais antpeèiais. I chuj s nim, galvojo jis, tegu litovcai tvarko savo banditus. Ko man kiðtis á jø suðiktus reikalus? Að nusiplaunu rankas. Maniau, kad jis protingas vyras, priðnekinsime dirbti mûsø valdybai, bet jis, matai, koks padlecas! Josifas Girdvainis atsineðë kanistrà þibalo ir aplaistë malkas. Ilgà komunisto staþà turintis Benediktas Matulis metë degantá degtukà. Liepsna ðoktelëjo á virðø, lipo malkomis aukðtyn, pasiekë Simonà Petrà. Jis krûptelëjo ið vis dar jauèiamo skausmo, kilstelëjo galvà ir gana aiðkiai pasakë: L Amour n est point le fils de l espace et du temps! / L éternelle beauté sur toute autre l emporte! ** Þinoma, tø jo þodþiø niekas nesuprato, kankintojai laukë, kol jis ims rëkti nesavu balsu ir raitytis tarsi sliekas. Kaþkokia moteriðkë anapus gatvës persiþegnojo, bet, pamaèiusi, kad á jà dëbèioja saugumieèiai, uþsitraukë ant akiø skarà ir paspartino þingsná. Ugnis palaiþë pranaðo kojas, pagavo skarmalus ir ëmë ðliauþti aukðtyn. Menkai kûne besilaikanti siela pakilo ir nupleveno virð medþiø. Galbût Simonas, taip mëgæs O. V. de L. Miùosz-Milaðiaus poezijà, þinojo, kad lygiai * Dvasia, kûnas, / Gëris ir blogis, / Liûdesys ir dþiaugsmas, / Didu ir menka, ak! kaip viskas buvo þmogiðka / Manyje! (Pranc.) ** Meilë anaiptol ne erdvës dukra! / Amþinas groþis pranoksta bet kurá kità! (Pranc.)

27 qxd :11 Page 27 prieð dvylika metø, kovo antràjà, ðis áþymus prancûzø poetas, laikæs save lietuviu, mirë netoli Paryþiaus, savo kambaryje, gaudydamas ið narvelio pasprukusià kanarëlæ. Dvylika metø prieð amþinybæ tik akimirka, tad galbût jø sielos susitiko pakeliui á dangø ir galëjo viena kitai papasakoti apie stebuklingai praëjusá laikà, auksinæ paskrudusià duonà bei senà langà, atvertà bitëms. Taip pat apie begalybæ, kurios dalis mes visi esame. Ir apie Lietuvà, vis labiau grimztanèià á dvokianèias kraujo spalvos pelkiø miglas, kurios kaskart tirðtëja, ir neaiðku, ar kada nors iðsisklaidys Dvyliktoji giesmë Tà vasario dienà, siauèiant pûgai, á baþnyèios poþemá parsiradusá Lukà sutiko nustebusios vado akys. Kodël vienas? Pasimetëme. Simonas neatëjo á sutartà vietà. Maniau, kad jau sugráþæs... Laukë iki vidurnakèio. Lukas gulëjo ir niûriai þvilgèiojo á þibalinæ lempà, prie kurios Juozapas skaitinëjo Ðventàjá Raðtà. Ar gali bûti, kad Simonas mus paliko? paklausë vaikinas. Ne, neketino, sumurmëjo leitenantas. Jis ne toks þmogus, kuris, nieko nepasakæs, paliktø draugus. Be to, tikrai bûtø pasiëmæs Biblijà ir Milaðiaus eiliø tomelá. Tai lyg jo talismanai. Tie talismanai gali atitekti jums... Nekranksëk! Tu visada pilnas blogø nuojautø. Simonas atsargus, nepatiklus, visada apdairiai veikia. Mykolas Paliûnas nerimavo nemaþiau nei Lukas, taèiau nenorëjo iðsiduoti. Per tiek metø buvo spëjæs ásitikinti, kad niekad neþinai þmogus, kame sutiksi savo kulkà. Kiekvienas iðëjimas ið baþnyèios poþemio yra pavojingas netgi pasivaikðèiojimas po kapines arba iki geltonai daþyto namelio, kur nuomoja kambará Nijolë. Kità vakarà Juozapas, susitikæs su mokytoja Emilija, papraðë pasidomëti, ar niekas nieko negirdëjo apie pradingusá Simonà. Gal kà ðneka vaikai ið Miegoniø kaimo? Gal sklinda kokie gandai? Juk negalëjo miðkinis prapulti, lyg á vandená ákristi. Po keliø dienø neliko abejoniø, kad Simonas nebegráð: jis arba nukautas, arba gyvas pakliuvo á èekistø pasalà. Susiðaudymo tame kaime nebûta, vadinasi, tikresnis antras variantas. Sunerimo net klebonas, naktá atslinkæs pasikalbëti su likusiais þaliukais. Ar jûsø draugas neiðduos mûsø visø? klausë jis. Leitenantas sakë, kad Simonas pasirinks greièiau mirtá nei iðdavystæ. Bet ar buvo tikras savo þodþiais? Kartais ribinëse situacijose þmogus neatpaþástamai pasikeièia. Net savimi negali iki galo pasitikëti. Nors ðtai Lukas sako, kad jo gyvo prieðai niekada nepaims. Taèiau kas þino, kaip ið tikrøjø gali bûti. Vis dëlto miðkiniai nutarë nekeisti buvimo vietos, nors klebonas, be abejonës, bûtø apsidþiaugæs tokiu jø sprendimu. Gal buvo kalta ir Juozapo sveikata? Lukas, aiðku, màstë, kad vadà sulaiko mokytoja Emilija, kuri dabar daþniau atneðdavo maisto nei klebono gaspadinë. PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno

28 qxd :11 Page Sulauksime pavasario, tada þiûrësime, tvirtino vienas kitam. Bet kaþin, ar abu vienodai ásivaizdavo netolimà ateitá. Tik daugmaþ po trijø savaièiø mokytoja Emilija Kuèiauskaitë atneðë ðiurpià þinià: Kupiðkyje, ant medþio, auganèio emgëbistø kieme, jau kelinta diena kabo smarkiai apdegæs þmogaus skeletas. Èekistai já laiko norëdami ábauginti þmones. Vienas jø, gerdamas miesto uþkandinëje, pasigyrë, kad ðitaip bus visiems banditams. Girdi, ðauni boba ið Miegoniø kaimo smarkiai padëjo saugumieèiams, pavaiðindama liaudies prieðà barðèiais, á kuriuos primaiðë migdomøjø Neptûno vaistø. Uþ tai gaus dvylika tûkstanèiø rubliø ir gyvens kaip tikra Tarybø Lietuvos patriotë. Valdþia gal jai dar ir medalá iðrûpins... Valandëlæ visi sëdëjo nuleidæ galvas, taip pagerbdami Simono-Petro Venckaièio atminimà. Niekas kitas, tik Venckaitis tapo godumo auka. Ne veltui kalbëjo, kad partizanø kraujas gali atpirkti Lietuvos nuodëmes. Kad jø kraujas krinta á ateitá, kuri privalo kada nors nuskaidrëti. Lietuva atsities, sakë jis. Ar jis kentëjo ir uþ tà godþià bobà, kuri susiþërë tûkstanèius? paklausë Lukas. Taip, ir uþ jà, linktelëjo galvà Mykolas Paliûnas. Ar pameni? Simonas kalbëjo, kad Naujajame Testamente paraðyta, jog Dievas yra tarsi saulë, ðvieèianti visiems, ir yra tarsi lietus, kuris lyja ant visø. Taip ir mûsø kanèios bei kraujas, mûsø mirtys bei sopuliai yra aukojami visiems Lietuvos þmonëms, netgi tiems, kurie nekenèia mûsø, kurie keikia ir iðduoda, kad, atëjus valandai, iðsiþadëtø savo þodþiø ir meile nuskaidrintø savo sielas. Vade, að netikiu jûsø graþiais þodþiais, në pats nepajuto, kaip ëmë prieðtarauti Lukas. Taip nebus: kas nekenèia mûsø, tas ir kojas pakratys mus keikdamas; kas iðduoda, tas ir gaiðdamas didþiuosis savo iðdavyste; kas veidmainiauja, tas ir paskutinæ valandà kalbës netiesà ir apgaulæ! Taèiau, nepaisant visko, mes turime tikëti metafiziniu gëriu, glûdinèiu þmoniø ðirdyse, iðkilmingai baigë Juozapas. O að labiau linkæs tikëti metafiziniu blogiu, kurio niekam nepavyksta áveikti, jau tarsi tik sau pasakë buvæs gimnazistas. Mokytoja Nijolë Emilija þvilgèiojo á vyrus, taèiau nesikiðo á jø kalbà. Jai buvo gaila visø: tiek þuvusiø ir nukankintø, tiek savanoriðkai ásikalinusiø bunkeriuose, rûsiuose, poþemiuose, praradusiø savo gyvenimus, atsiskyrusiø nuo artimøjø, taèiau në per nago juodymà nenorinèiø keisti ásitikinimø, kurie pradeda nebeatitikti sparèiai besimainanèios tikrovës. Kai Juozapas lydëjo mokytojà per kapines, atsisveikindama ji vis dëlto iðdráso paklausti: Kà nuveiksite likæ dviese? Neþinau, burbtelëjo leitenantas. Stengiuosi apie tai negalvoti... Emilija Kuèiauskaitë nustebo: Mykolas pirmà kartà nepuolë jai priekaiðtauti. O jei pagalvotum? Juozapas, spausdamas merginos rankà savo dar sveika kairiàja, valandëlæ tylëjo. Ûmai Nijolë pajuto, kaip mëðlungiðkai ëmë trûkèioti jo pirðtai. Tiesà pasakius, jau antri metai, net neleisdamas sau apie tai galvoti, vis dëlto galvoju, niûriai pasakë leitenantas. Man regis, priëjome ribà, kurià

29 qxd :11 Page 29 galime perþengti tik þûdami. Arba turime atsitraukti. Mes stovime prieð sienà ir bandome jà pramuðti kakta. Gal geriau palaukti, kol ta siena pati pradës irti? viltingai virptelëjusiu balsu tarë Emilija. Bijau, mes nesulauksime to laiko. Jeigu ne mes, gal mûsø vaikai? Mûsø nepagimdyti vaikai, Nijole... Mokytoja prisiglaudë prie jo peties ir pravirko. Neraudok, mano meile. Toks mûsø likimas. To norëjo mûsø tëvynë. Jos norai ðventi... Kodël mes? Kodël mums? kûkèiojo Nijolë Radauskaitë. Kodël kiti gali dþiûgauti ir juoktis, o mes?.. Ne mes, bet mus pasirinko laikas, glostydamas jos ðvelnius plaukus kalbëjo leitenantas. Mes gimëme laisvei, taèiau jà ið mûsø ðiurkðèiai iðplëðë... Kità dienà Mykolas Paliûnas paklausë Luko to paties, ko jo klausë mokytoja: Kà veiksime likæ dviese? Mûsø bûrio nebëra. Juk mes dviese, vade! Turime ginklø, ðaudmenø, kelias granatas. Kovosime! Prieð kà, Lukai? Galime nuðauti kolûkio ar valsèiaus pirmininkà. Bet á jo vietà pastatys kità. Gal tas kitas netgi laukia tokios progos? Negi taip sëdësime rankas sudëjæ? Argi neturime atkerðyti uþ savo draugø mirtis? Kerštas nieko gera neduoda, niûriai pratarë leitenantas, galbût prisiminæs nepavykusá antpuolá prieð èekistø vadà. Dabar vienà partizanà, kaip sakiau, persekioja bent pusðimtis kareiviø, stribø bei kitokiø atmatø. Visø neiððaudysime. Be to, tai bûtø beprasmiðkas kraujo liejimas. Ðitiek metø, Lukai, mes laikëme uþ gerklës sovietinæ bestijà, sriaubianèià mûsø kraujà ir vis nepaspringstanèià, visiðkai rimtai kalbëjo leitenantas. Bolðevikai sukûrë sistemà, kuri ðiurpina visà pasaulá. Didþioji demokratija priversta jai nuolaidþiauti. Istorija padarë keistà vingá... Ir jûs manote, kad tai ilgai truks? Neþinau, negaliu pranaðauti, Mykolo Paliûno veidas skausmingai persikreipë. Krikðèionys jau pirmame mûsø eros amþiuje pradëjo laukti antro Kristaus atëjimo. Kaip matai, dar ir dabar jo laukia... Vade, jûs mane stebinate! ðûktelëjo Lukas. Negi teigiate, kad nebëra vilties kà nors pakeisti? Juk anksèiau ne taip kalbëjote? Ne vienas taip kalbëjau, kimiai atsakë leitenantas. Visi pogrindþio kovotojai ir beveik visa Lietuva taip màstë. Ir, þinoma, tikëjo. Turëjo praeiti septyneri metai, kad suprastume, jog skaudþiai klydome. Valandëlæ jaunuolis sëdëjo net nekrusteldamas. Galiausiai pabrëþtinai lëtai paklausë: Vadinasi, vade, mes pralaimëjome? Taip, Lukai, mes pralaimëjome, lediniu balsu patvirtino Mykolas Paliûnas. Ir turime tai pripaþinti. Að nepripaþástu! Ir nepripaþinsiu! kilstelëjæs galvà, iðdidþiai pareiðkë PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 29

30 qxd :11 Page vaikinas. Tai mane þemina ir kaip þmogø, ir kaip kovotojà. Kol esu gyvas, niekaip negaliu to pripaþinti! Praslinko kelios savaitës, kol jie vël gráþo prie tos paèios temos. Bet per tà laikà Lukas retkarèiais klausiamai þvilgteldavo á leitenantà, tarsi tikëdamas, kad ðis paneigs savo þodþius. Taèiau Juozapas, rodos, atvirkðèiai, vis labiau klimpo á melancholijà. Ðiek tiek praðviesëdavo tik susitikæs su mokytoja Nijole Emilija. Darësi vis nekalbesnis. Bet kaip tik tàsyk pirmasis pradëjo ðnekà. Matau, nerimsti, vis dar tikiesi, jog apsigalvosiu. Ne, to nebus. Tai buvo procesas, nelengvas, ið tiesø skausmingas, kartkartëm sustodavau, suabejodavau, netgi imdavau kaltinti save. Bet atgal gráþti nebeámanoma... Apie kà jûs, vade? apsimetë nesuprantàs buvæs gimnazistas. Apie pralaimëjimà. Mûsø visø pralaimëjimà, karèiai pasakë leitenantas. Suprask, Lukai, yra dalykø, kuriø neámanoma pakeisti, atðaukti, uþkalbëti. Tarkim, visi þinome, kad anksèiau ar vëliau turësime mirti. Toks gamtos dësnis. Maiðtaujame, nesutinkame, prieðtaraujame, piktinamës, neigiame já. Bet ar kas nuo to pasikeièia? Galiausiai vis tiek privalome susitaikyti su ta mintimi, prisijaukinti jà, padaryti neskausmingà. Kad ir kokia absurdiðka ji mums atrodytø. Galime rëkti, keiktis, kumðèiais dauþyti sienà, melstis, maldauti arba koneveikti Dievà ir gamtà, kaltinti visà pasaulá ir spjaudyti ant jo, atsisakyti galvoti apie tai, pamirðti, átikinti save bei kitus, kad taip nëra ir negali bûti, taèiau viskas lieka kaip buvæ. Kaip ir mûsø pralaimëjimas. Leitenantas pavaikðèiojo po rûsá ir vël atsisëdo uþ stalo. Pirma prieþastis: að jau ne kovotojas mano sveikata menksta, esu paliegæs, suþeisti plauèiai glemba be sveiko oro, reumatas suka sànarius, nebevaldau deðinës rankos pirðtø. Antra prieþastis: mûsø liko tik saujelë, þmonës nusigræþë nuo mûsø, jie nebetiki, kad gali kas nors pasikeisti bent jau artimiausiu metu, mes jiems nebereikalingi. Galiu net skaudþiau pasakyti: Lietuvai mes nebereikalingi, ji nusisuko nuo mûsø, pradëjo kitoká gyvenimà, kuriame mums nebëra vietos. Dauguma þmoniø kitaip planuoja savo ateitá, neberiða jos su laisve, nepriklausomybe, savo valstybës vizija. Ar tai reiðkia ir visos Lietuvos pralaimëjimà bei þûtá? Nebûtinai, Lukai. Ðiuo metu mûsø tauta pralaimëjo. Bet tauta ne þmogus. Ji iðlieka, ji turi vilties atgimti, kaip pavasará ið naujo sudygsta þolë, kaip nulauþtas medelis, leidþiantis metûgius ið ðaknø, ið gilumos, kurioje pasislepia, apmirðta, bet iðsaugo gyvybæ, kad, atëjus laikui, vël galëtø sulapoti, suveðëti ir galop galingai suoðti. Tautai duotas laikas nepalyginamai ilgesnis. Tauta turi laiko ir metafiziniø galiø atgimti, transformuotis, pamirðti ir paneigti pralaimëjimus. Mes negalime tapatintis su tauta, nes esame tik nedidelë, vienkartinë jos dalelë. Todël negalime teigti, kad pralaimime ar laimime visiems laikams. Jaunuolis ilgokai tylëjo. Galëjai nuspëti, kad jo ðirdyje ir galvoje grumiasi prieðtaringiausi jausmai bei mintys. Pagaliau jis paklausë: O priesaika? Mes negalime jos iðsiþadëti. Juk prisiekëme kovoti iki mirties arba kol Lietuva atgaus laisvæ ir nepriklausomybæ. Priesaika yra priesaika, atsakë leitenantas. Jos negalima lauþyti ar atsiþadëti. Mes pralaimëjome, bet tatai nereiðkia, kad priesaika tapo niekinë.

31 qxd :11 Page 31 Vadinasi, mes turime ir toliau kovoti? labiau tvirtindamas nei klausdamas pasakë Lukas. Kovoti galima ne vien tik ginklu. Mes ir toliau liksime iðtikimi priesaikai, jeigu neatsisakysime savo idealø, mylësime Tëvynæ, visada darysime tai, ko jai labiausiai reikia. Svarbiausia neiðduoti jos, nesusidëti su jos prieðais ir, kaip sakë Kudirka, nesusiþavëti trupiniu aukso, gardaus valgio ðaukðtu. Kas þino, gal mes dar bûsime paðaukti? Jeigu ne dabar, tai gal vëliau... Paklusdamas, o vëliau nusiþemindamas þmogus pasidaro maþas, galø gale pavirsta vabalu, ðliuþu. Að niekada nepripaþinsiu tokios alternatyvos! kietai pasakë vaikinas. Net jeigu nuo mûsø nusisuko Tëvynë! Tikras þmogus neturi teisës iðsiþadëti savo ásitikinimø. Jis stovi ten, kur privalo stovëti. Juolab negali trauktis, gûþtis, þemintis! Leitenantas suprato, kad jam nepasiseks átikinti jaunuolio, nepavyks pakeisti jo galvosenos. Gal jis ir teisus? ðmëstelëjo mintis. Gal jis tvirtesnis uþ mane? Ásismarkavo pavasario lietûs. Pro ventiliacijos angà partizanai iðgirsdavo, kaip nuo stogø kliokia vanduo, pajusdavo dvelkiant drëgnà orà. Kartkartëmis imdavo kaitinti saulë, taèiau þaliukai galëdavo jà tik ásivaizduoti, nes buvo poþemio gyventojai, pasak Luko, tikri kurmiai, vis labiau apankantys, prarandantys realybës jausmà. Vienà popietæ vaikinas iðsirengë maistauti. Mykolas Paliûnas mëgino já atkalbëti, árodinëdamas, kad visiðkai pakanka to, kà jie gauna ið Nijolës ir klebono ðeimininkës. Be to, oras netinkamas, lyja, trankosi perkûnija. Pasiilgau pavasario lietaus, atkirto Lukas, jau baigiu supelyti. Jaunuolis ásigrûdo á kiðenæ pistoletà ir, uþkopæs laiptais, ëmë palengva kelti dangtá. Jo ryþtingumas nieko gera neþadëjo, bet leitenantas suprato, kad jaunuolis nepaklus net grieþtam draudimui: geriau bus, jeigu neplykstels jo atviras prieðiðkumas. Lukas gráþo vakare, perlytas iki paskutinio siûlo, niûrus, piktas, klaidþiojanèiu þvilgsniu. Kaip tik tuo metu Juozapas prie þibalinës lempos skaitë Evangelijà pagal Jonà : Kas vaikðèioja dienà, tas nesuklumpa, / nes mato ðio pasaulio ðviesà. / O kas vaikšèioja naktá, suklumpa, / nes jam trûksta ðviesos *. Na ir kà laimëjai? paklausë Mykolas Paliûnas. Nuo ðio vakaro pasaulyje bus ðiek tiek daugiau teisybës, máslingai atsakë eksgimnazistas. Bet tavo terba tuðèia, ðyptelëjo Juozapas. Að ir nëjau duonos ar laðiniø, niûriai atðovë vaikinas. Ëjau teisingumo. Tik naktá leitenantas pagalvojo, kad vienintelis likæs ginklo draugas máslingai kalbëjo apie teisybæ ir teisingumà. Kà tai galëtø reikðti? bloga nuojauta dunkstelëjo á ðirdá. Ir kodël jo veidas, nusëtas lietaus laðø, buvo pablyðkæs? Lukas per miegus kaþkà ðûkavo, kartais imdavo verkðlenti nelyg vaikas. Kità naktá Mykolas Paliûnas ilgai vaikðèiojo su Nijole Emilija po kapines. Dienos bûta saulëtos, ðiluma ir naktá dar sklido nuo antkapiø ir ákaitusios þemës, gamta alsavo pavasariu bei gyvybe, netgi tamsoje niûrios kapinës. * Jn 11, PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 31

32 qxd :11 Page Kada gi iðsidanginsime ið ðio miestelio? ne pirmà kartà paklausë mokytoja. Jau sakiau: kai tau baigsis mokslo metai, atsakë Juozapas. Kad niekas per daug tavæs neátartø... Iðvaþiuosi atostogauti ir nebegráði. Vadinasi, dar dvi savaitës, atsiduso Nijolë Radauskaitë. Paskui galësime matytis ir dienà, saulës ðviesoje? Juk pati þinai. Bandysime bûti kaip visi þmonës, niekam nekrintantys á akis. Tik dar neaiðku, koká darbà galësiu dirbti. Gal pirma reikës pasigydyti. Ta mano ranka... Taèiau kai jie atsisveikindami apsikabino, Juozapas pajuto, kad mergina nenori jo paleisti ið glëbio. Dar ne viskà pasakiau, Mikai, pasikeitusiu balsu prabilo mokytoja. Bijojau, kad tuoj pat apsisuksi ir lëksi atgal á rûsá. Kas atsitiko, Nijole? krustelëjo leitenantas, prisiminæs slogià nakties nuojautà. Visoje apylinkëje ta bloga þinia skamba. Manau, mes smarkiai rizikuojame netgi kapinëse susitikdami... Kareiviai ir stribai zuja po kaimus. Juozapas stumtelëjo nuo savæs mokytojà, mëgino tamsoje ásiþiûrëti á jos veidà. Ko jie ieðko? Mûsø? Gal ir jûsø... nutæsë Nijolë Emilija. Miegoniø kaime ávyko tragedija: nuðauti keturi maþameèiai vaikai ir jø motina. Kada? skubiai paklausë leitenantas. Vakar? Tikriausiai. Kaimynas, per lietø iðgirdæs kaþkà panaðaus á ðûvius, uþëjo paþiûrëti ir... rado pilnà trobà kraujo. Vaikai ir motina buvo suguldyti ant grindø. Niekas neabejoja, kad tai banditø darbas... Tik prieð mënesá tos moters vyrà uþmuðë girioje griûdamas medis, o dabar... Baisumai pranoko niaurià Mykolo Paliûno nuojautà: keturi vaikai ir jø motina. Lukas! Niekas kitas, tik jis! Ðtai kokia jo teisybë! Juozapas paskubom nusileido á baþnyèios poþemá. Lempa vos blësèiojo, ant sienø krûpèiojo niûriausi ðeðëliai. Lukas miegojo arba apsimetë miegàs. Leitenantas sugriebë já uþ krûtinës kaire ranka ir kilstelëjæs trenkë atgal á patalà. Tu? Taip, aš! pašokdamas iš lovos suriko Lukas. Jis, be abejo, ið karto suprato, ko klausia vadas. Atkerðijau uþ Simonà. Turëjau atkerðyti! Juk nebuvo kam to daugiau padaryti! O kà sakiau apie kerðtà! gniauþdamas kumðèius suðuko leitenantas. Po velniø, tai tikras banditizmas! Nuðauti moterá ir jos vaikus! Visas kaimas þino, kà ji padarë, piktai atrëþë vaikinas. Kai paklausiau pirmo sutiktojo, kas gavo ið rusø didelæ premijà, nedvejodamas parodë tos bobos sodybà. Ji ir mane dþiaugsmingai sutiko, norëjo pavaiðinti uþnuodytais kopûstais. Mykolas Paliûnas prisëdo prie stalo. Átûþis plëðë já, bet kà galëjo padaryti? Surengti karo lauko teismà? Vienas nuteis vienà? Ne... Bûrio nebëra, ir jis joks vadas. Toks pat eilinis kovotojas kaip ir Lukas. Moteris iðdavikë. Bet uþ kà vaikus?

33 qxd :11 Page 33 Jie tokie pat gyvaèiukai. Iðdavikø ir skundikø padermæ reikia kirsti ið paðaknø. Kad metø metus þmonës prisimintø. Tà moterá Dievas ir taip jau buvo nubaudæs: prieð mënesá jos vyrà sutraiðkë griûvantis medis. Lukas kilstelëjo petá. Juozapui pasirodë, kad jo veide ðmëstelëjo piktdþiuga. Bûèiau ir jo nepasigailëjæs. Jeigu Dievas baudþia aklai, apgraibomis, kodël man negalima apgalvotai? Mykolas Paliûnas norëjo atkirsti, jog lygintis su Dievu didelë nuodëmë, taèiau, supratæs, kokia tai paikystë, pasakë kà kita: Joks kunigas neduos tau išrišimo. Að ir nepraðysiu. Prisiekiau atkerðyti uþ Simonà ir atkerðijau. Dievo vardu prisiekiau. Manai, kad tai nekrikðèioniðka? Tik iðtiþëliai gali atsisakyti savo priesaikos. Ne, nepavyks jo átikinti, jog mes pralaimëjome, pagalvojo Juozapas, jokie argumentai jo nepaveiks. Gal jis mano, kad pralaimëjæs þmogus turi teisæ þudyti? Ar ne èia ir prasideda nuþmogëjimas? Ar ne taip sugráþtame á Senojo Testamento laikus, kai tebegaliojo principas: Akis uþ aká, dantis uþ dantá? O gal Lukas perëmë subarbarëjusiø prieðø áproèius? Nuo tos nakties Mykolas Paliûnas ir Lukas liovësi bendrauti. Prasilenkdavo tarsi ðeðëlis su ðeðëliu. Lyg du padarai, uþdaryti á vienà narvà. Vienas vis dar nirðtantis, nepasiduodantis, grësmingai ðiepiantis dantis ir pasirengæs stverti aukà uþ gerklës. Antras susitaikæs su pralaimëjimu, suvokiantis kovos beprasmiðkumà, taèiau dar tikintis, jog kada nors gali bûti paðauktas. Nors abu stovëjo toje paèioje barikadø pusëje, bet jau nebebuvo bendraminèiai. Tà geguþës pabaigos naktá Mykolas Paliûnas rankiojo daiktus ir grûdo á kuprinæ. Nei ginklø, nei ðoviniø neëmë jø jam nebeprireiks. Apsispræsti buvo nelengva, nors tam turëjo kelis mënesius. Lukas niûriai dëbèiojo á buvusá vadà. Kai Juozapas priëjo prie jo ketindamas apkabinti ir tarti kelis atsisveikinimo þodþius, kurie galbût praskaidrintø nejaukià atmosferà, jaunuolis piktai kirto: Sësk! Reikia rimtai pasikalbëti. Jis pirmàsyk buvo toks ðiurkðtus Mykolui Paliûnui ir gal net jautësi virðesnis uþ buvusá vadà. Juozapas galëjo nepaklusti jaunesnio kovotojo ásakymui, taèiau, turbût jausdamas tariamà savo kaltæ, neprieðtaravo Lukui. Dabar jie sëdëjo vienas prieðais kità, tarp jø, ant siauro stalo, spingsojo þibalinë lempa. Palieki mane vienui vienà? Þinojai, kad taip bus. Siûliau ir tau pasitraukti, bet tu nenori. Vado pareiga likti paskutiniam. Jis negali iðeiti anksèiau uþ kitus. Juk sutarëme, Lukai, kad að nebe vadas. Abu esame lygûs. Ir abu turime teisæ rinktis pasitraukti ar pasilikti. Tu renkiesi vienà kelià, að kità. Valandëlæ buvæs gimnazistas tylëjo. Kai kilstelëjo akis, jos buvo kupinos átûþio. Tu niekada nebuvai tikras mûsø vadas! Nebuvai pranaðas, skelbiàs PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 33

34 qxd :11 Page laisvæ ir nepriklausomybæ. Tu tik apsimetei esàs pranaðu, o ið tiesø buvai ir esi bailus niekingas iðdavikas. Judas ðtai kas tu! Tu niekuo ne geresnis uþ Edvardà Bilucká, kuris pakëlë rankà prieð kovos draugà! Tu iðsiþadëjai mûsø idealø, bet svarbiausia iðduodi mus, net ir mirusiuosius: Simonà, Pilypà, Matà, Jokûbà, Baltramiejø, Tadà, Tomà, Pauliø, Morkø, Andriø, Jonà... Lukai, ar iðprotëjai! Að juos visus mylëjau, jie buvo man artimiausi þmonës. Mes visi buvome miðko broliai, prisiekæ mirti vienas uþ kità. Að ir tave mylëjau bei gerbiau. Bet tu nusikaltai mûsø moralës kodeksui. Nepaklusai mano, vyresnio amþiumi ir laipsniu, ásakymui. Pasielgei kaip tikras banditas ir dar drásti mane kaltinti. Atrodë, vyrai ið rimtøjø susikibs. Ir kovà pralaimës Mykolas Paliûnas, nes dabar jis silpnesnis. Supratæs situacijos sudëtingumà, Juozapas uþgniauþë pyktá ir ramiu balsu tarë: Lukai, patariu vadovautis ne jausmais, bet protu. Mes, jeigu pradësime vienas kità ðmeiþti arba net naikinti, visiðkai diskredituosime partizaniná judëjimà. Mûsø bûryje nebuvo iðdavikø, todël taip ilgai iðsilaikëme. Mesk ið galvos tà kvailà mintá. Juozapas uþsivertë ant peèiø kuprinæ ir patraukë laiptø link. Taèiau vaikinas suskubo buvusiam vadui uþ akiø, uþstojo angà ir neketino pasitraukti. Nepasitikiu tavimi, Juozapai. Tu mane išduosi. Turëk proto, Lukai! Nors mûsø keliai skiriasi, mes nesame prieðai. Pasitrauk á ðalá. Jaunuolis në nekrustelëjo. Iðdidþiai atstatæs krûtinæ, paniekinamai þvelgë á Mykolà Paliûnà. Að buvau ir esu karininkas, ið lëto lediniu tonu pasakë leitenantas, ir niekas man nesutrukdys pasielgti taip, kaip nusprendþiau. Praðau praleisti! Lukas, neatlaikæs buvusio vado þvilgsnio, þengtelëjo á ðonà. Jo veidà iðkreipë pasibjaurëjimas ir neapykanta: tas vyras stipresnis uþ mane, nors galëèiau já sumurkdyti keliais smûgiais. Juozapas, iðëjæs ið zakristijos, giliai ákvëpë oro. Buvo jau po pusiaunakèio. Ar tatai galima pavadinti laisve? pamàstë. Tamsa, medþiø ðlamëjimas, rasotos þolës kvapas, kryþiai, protëviø dvasios ir neþinia... Leitenantas jau ëjo pro baltàjá angelà iðkeltais apdauþytais sparnais, kai staiga iðgirdo kaþkà paknopstomis bëgant. Stok! riktelëjo buvæs gimnazistas. Gráþk atgal! Rankoje jis laikë pistoletà. Lukai, liaukis kvailiojæs: ginklas ne þaislas, virptelëjusiu balsu atkirto Juozapas. Gráþk atgal! dar kartà pareikalavo vaikinas. Jei ne ðausiu! Buvæs vadas në neketino paklusti, tad jaunuolis paleido ðûvá jam virð galvos. Apeliuoti á jo protà nebuvo prasmës, tad Juozapas ðoktelëjo uþ angelo. Kita kulka nuskëlë gabalëlá baltojo marmuro. Treèia ásmigo leitenantui á smilkiná. Koks absurdas! dar spëjo pagalvoti Mykolas Paliûnas. Mes vienas kità, tarsi didþiausi prieðai... Jis kabinosi uþ angelo, taèiau rankos slydo bejausmiu ðaltu marmuru, kol galiausiai vyriðkis susmuko ant þemës. Aha, Judai, nepavyko pasprukti, ðvokðtë átûþæs Lukas. Kulka grei-

35 qxd :11 Page 35 tesnë uþ tave. Devintajame pragaro rate tave kankins pats ðëtonas. Kaip ir visus iðdavikus. Bet pajuto, kad ëmë virpëti. Ne, ne ið pykèio dël pradëjusios kankinti abejonës. Nukauti vadà, kuris ugdë jo vyriðkumà, stiprino dvasià, mokë iðtvermës, skatino neprarasti blaivaus proto?.. Taèiau jis pats iðsiþadëjo savo siekiø, teisinosi Lukas. Nusikaltai, Juozapai, nors skelbeisi esàs vyriausiasis ið pranaðø. Anksèiau ar vëliau paaiðkëja, kas yra tikrasis pranaðas... Tà naktá niekas negalëjo pasakyti, kad lygiai prieð septyniasdeðimt ketverius metus, geguþës dvideðimt aðtuntàjà, ðá pasaulá iðvydo lietuviø kilmës prancûzø poetas Oskaras Vladislovas Milašius. Lukà, sëdintá ant tvorelës baltojo angelo papëdëje, uþtiko Nijolë Radauskaitë. Nesulaukusi Mykolo Paliûno, ëjo pasiþvalgyti ir vos neatsitrenkë á sumarmurëjusá miðkiná. Iðsigandusi ðoktelëjo atgal. Kur Mykolas? Nematei? Lukas lëtai pakëlë galvà: Ðtai jis, moterie. Að já nukoviau... Jis norëjo iðduoti mane... iðduoti mus visus... Mokytoja, iðkëlusi á virðø rankas, puolë Lukà ir ëmë já kulti kumðèiais. Miðkinis ið pradþiø net nesigynë, bet paskui Nijolæ Emilijà, praradusià savitvardà, atstûmë, árëmë jai á krûtinæ pistoletà. Pasitrauk geruoju, suniurzgë, o jei ne... Mergina, parklupusi prie Mykolo Paliûno ir apsikabinusi já, ëmë garsiai rypuoti. Tu išgama! Tu nevisprotis, Lukai! Tau protas pasimaiðë! Kaip tu iðdrásai? Þmogþudy! Tau nieko kito neliko, tik apraudoti já. Iðdavikà, dvasios invalidà, sumurmëjo vaikinas ir nusliûkino per kapines á zakristijà. Nijolë Emilija iðsiverkë, iðsikûkèiojo, pamaþu atgavo nuovokà. Pradëjo auðti rytas. Kaþkas jai turi padëti. Gal ðeimininkas? Keturiasdeðimtmetis tamsiaveidis vyriðkis, kà tik pakilæs ið lovos, skutosi virtuvëje prieð nuskilusiu kampu veidrodá, kai atsivërë durys, taèiau mokytoja neperþengë slenksèio. Ðeimininkas atsigræþë ir iðpûtæs akis þiûrëjo á jà: uþsiverkusià, susivëlusià, þemëtu, iðtrûkusiomis sagomis lietpalèiu. Padëkite man... Nebeþinau, kà daryti... Kas atsitiko? rankoje laikydamas skustuvà sustingo vyras. Jis buvo pratæs matyti mokytojà visada þvalià, orià, pasitempusià. Mano suþadëtiná... mano vyrà nuðovë... kapinëse... Áeikite, ðeimininkas padëjo skustuvà. Nereikia þadinti visø namø. Tuo metu á virtuvæ ið kambario áslinko uþsimiegojusi ðeimininkë. Mokytojos vyrà nuðovë, á jos nebylø klausimà atsakë ðeimininkas. O Dieve! Koká vyrà? Ar jûs turëjote vyrà? Nesvarbu, sumurmëjo vyriðkis. Sako, kad èia pat, kapinëse... Jis ten negali gulëti, tarë Nijolë Radauskaitë. Já reikia parneðti ir kaip þmogø... Èia parneðti? kilstelëjo aukðtyn rankas ðeimininkë ir staiga ëmë protestuoti: Ne, ne! Èia negalima! Vaikus iðgàsdinsim, tuoj visas miestelis þinos, stribai uþgrius... Reikia proto turëti... Ðeimininkai uþjauèiamai, taèiau bejëgiðkai þvelgë á nuomininkæ. PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 35

36 qxd :11 Page Kà man daryti? kandþiojo lûpas Nijolë Emilija. Bûkit þmonës... Vyriðkis suko akis á ðalá. Jam, be abejo, buvo gëda, kad jis, tvirtas vyras ir ðiø namø ðeimininkas, niekuo negali mokytojai padëti. Gal tavo dëdë, galiausiai pratarë moteris. Gerai sakai, atkuto þmogus. Pas já nuoðalu, jis greièiau susitartø su kunigu... Að nueisiu ir pasikalbësiu, o jûs èia kaip nors... ir suskubo rengtis. Po geros valandos, jau ðvintant, prie namo sustojo veþimas. Per tà laikà Emilija Kuèiauskaitë spëjo nusiprausti, susiðukuoti ir persivilkti drabuþius. Iðblyðkusi, taèiau pasitikëdama savo jëgom ji iðëjo á kiemà. Kai vyrai ákëlë á ratus ir apkreikë ðiaudais Mykolà Paliûnà, ji vël pravirko, bet tuojau susitvardë, nes pagyvenæs þilstelëjæs vyriðkis priekaiðtingai krenkðtelëjo. Juodu susëdo priekyje, ir þmogus paragino arklá. Gerai bûtø, kad nieko nesutiktume. Uþ miestelio prasidëjo laukai. Veþimas krypavo prastu, duobëtu þvyrkeliu. Nijolë po ðiaudais laikë suspaudusi ðaltà sustingusià Miko rankà. Jau visiðkai praðvito. Miðkas, þemë ir dangus atgavo áprastas ryto spalvas. Jis buvo þaliukas? paklausë vyriðkis. Paskutinis ðiø apylinkiø partizanas, patvirtino mergina. O kas jûs, gerasai þmogau? Miestelio varpininkas, atsisuko vadeliotojas. Kaimietiðkame aðtriø bruoþø veide galëjai áþvelgti gyvenimiðkà patirtá ir iðmintá. Varpo dûþiais palydþiu mirusiuosius á jø karalystæ. Jûsø vyrui, jeigu jis buvo miðkinis, negalësiu skambinti. Kada nors vëliau po dienos kitos. O palaidosime já ðiànakt, su visom krikðèioniðkom apeigom. Papraðysiu klebonëlá... Að jums atsilyginsiu... Kiek galësiu, atsilyginsiu. Suprantama, linktelëjo galvà þmogus, nes reikës kokio rublio duobkasiams ir tam paèiam klebonui... Mes biedni, tik kapeikas skaièiuojame. Pamiðkës sodyboje ásuko á kiemà. Juos pasitiko nedidukë þvitriø akiø moterëlë. Ryðëjo juodà skarelæ, tarsi ir jai bûtø gedulas. Surasiu ir jums, mokytoja, supratusi, apie kà pagalvojo Nijolë Emilija, pasakë moteris. Turiu bent kelias nuo motinos laidotuviø. Paskui atsisuko á vyrà: Viskà paruoðiau kamarytëje. Tik grabà nuo gryèios reikia nukelti. Ir karstà turite? nustebo mokytoja. Tëvulis dar nuo vokietmeèio laiko pasidëjæs. Jam meistrai kità sukals. Kai Mykolà Paliûnà iðkëlë ið veþimo, já reikëjo numazgoti. Kas numazgos? Að, sukandusi dantis tarë Nijolë. Ne, papurtë galvà vyriðkis, jums nedera: paskui naktimis sapnuosis. Geriau savo nuogà þmogø prisiminti gyvà ir sveikà. Að já priemenëje numazgosiu, o jûs galësit aprengti. Motin, paðildyk vandens ir paieðkok geresnio muilo. Emilija Kuèiauskaitë liko kieme þvalgytis, kad niekas netikëtai neuþeitø. Kai reikëjo apvilkti, pamatë, jog vargani drabuþiai sudûlëjæ, iðskydæ, suplyðæ. Paimtume tëvulio, svarstë varpininkas, bet bus per maþi. Teks savo atiduoti að dar nesiruošiu mirti. Nijolë pagalvojo, kad Mykolas norëtø atgulti á kapà vilkëdamas karinin-

37 qxd :11 Page 37 ko uniformà, taèiau nieko nesakë gerajam þmogui. Tikriausiai uniforminiai drabuþiai liko baþnyèios rûsyje ið ten jø nepaimsi... Aulinius batus, pasislëpusi uþ tvarto, ne tiek trynë tepalu, kiek laistë aðaromis. Kai paguldë á karstà, padëjo ant krûtinës Ðventàjá Raðtà, ant jo sukryþiavo rankas; Oskaro Milaðiaus eiliø tomelá pakiðo po galva: tikriausiai knygos buvo ne jo, bet jeigu neðësi kuprinëje, vadinasi, paveldëjo ið labai artimo þmogaus. Po pietø mokytoja nuslinko á pievà, priskynë lauko gëliø ir nupynë vainikà. Sutemus Mykolà Paliûnà duobëtu þvyrkeliu iðlydëjo á paskutinæ kelionæ. Kapinëse viskas vyko taip, kaip buvo sakæs varpininkas: kunigas paðventino duobæ, sukalbëjo lotyniðkà maldà, du vyrai nuleido karstà. Prieð uþkasant Nijolë Emilija numetë ant karsto lauko gëliø vainikà, neuþmirðtuoliø puokðtelæ ir suklupo. Duobkasiai kastuvais paskubomis bërë á duobæ smëlá, kol iðkilo kapo kauburëlis. Tada vienas jø kastuvo kotu áspaudë smëlyje kryþiaus þenklà. Á nuomojamà kampà Radauskaitë gráþo prieð rytà. Sëdëjo ant lovos nenusirengusi. Galvojo, kad visam laikui liks ðiame miestelyje, nes jame turi mylimojo kapà, prie kurio retkarèiais nueis, mokys vaikus, pasitaikius progai, puse lûpø uþsimins jiems apie Tëvynæ, kaip nors gyvens, sulauks gilios senmergystës, vëliau ir senatvës. Visa, kas jos gyvenime galëjo bûti, jau buvo... Èia bus jos namai, kuriø neteko prasidëjus okupacijoms, laikinieji namai... Greitai jos mintys perðoko prie Luko. Duobkasiams þeriant smëlá, nakties tamsoje ji iðvydo siluetà þmogaus, kuris slapstësi uþ antkapiø. Niekas kitas ten negalëjo bûti tik Lukas. Tik tas, kuris mano esàs teisesnis, doresnis, labiau uþ visus tikintis. Ið puikybës puolæs á neapykantà ir ðiai davæs valià. 37 Tryliktoji giesmë Senbernis miestelio paðto virðininkas Juozas Gudënas, tarpduryje pamatæs mokytojà Emilijà Kuèiauskaitæ, maloniai pasisveikino. Sujunkite mane su Piliakiemio MGB, papraðë mergina. Panele mokytoja, kam jums tie èekistai? negalëjo patikëti Juozas Gudënas. Gal apsirikote... nemaniau, kad jûs... Praðau sujungti su Piliakiemio MGB bûstine, jau oficialiai pakartojo Nijolë Emilija. Pašto viršininkas pasuko aparato rankenëlæ, atsiliepusios telefonistës papraðë Piliakiemio MGB, tada perdavë ragelá nekantraujanèiai Emilijai Kuèiauskaitei. Norëèiau kalbëti su pulkininku leitenantu Vitalijumi Krinickiu, rusiðkai pasakë mokytoja. Kas nori su juo kalbëti? ataidëjo vyriðkas balsas. Turiu jam labai svarbiø þiniø, átemptu balsu tarë mergina. Laukdama atsiliepiant Vitalijaus Krinickio, nusisuko nuo suglumusio ir pasipiktinusio Juozo Gudëno þvilgsnio. Drauge pulkininke leitenante, iðgirdusi Vitalijaus Krinickio balsà, kimiai paþemëjusiu balsu prabilo Emilija Kuèiauskaitë, turiu jums praneðti, kad Kuprënø baþnyèios rûsyje slapstosi banditas, pravarde Lukas. PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno

38 qxd :11 Page Norëèiau þinoti, su kuo kalbu? pasiteiravo papulkininkis. Jeigu jûsø þinia pasitvirtins, gausite didelæ premijà. Man nereikia jokios premijos, ryþtingai atkirto mergina. Nereikia deðimties tûkstanèiø rubliø? nusistebëjo emgëbistas ir, regis, tuo pat metu atsigodo: Tai jûs, Emilija Juljevna! Að jus paþinau. Po poros valandø á trikampæ Kuprënø aikðtæ atburzgë du dengti sunkveþimiai, ið kuriø pasipylë automatais ir kulkosvaidþiais ginkluoti kareiviai. Jie tuoj pat sugarmëjo á ðventoriø, apsiautë baþnyèià, kelis kulkosvaidþius nukreipë á kapines. Papulkininkis Vitalijus Krinickis ir keli palydovai nulëkë á klebonijà. Tuo metu klebonas skaitë apaðtalo Pauliaus Laiðkà efezieèiams : Tebûna toli nuo jûsø visokie ðiurkðtumai, piktumai, rûstybës, riksmai ir piktþodþiavimai su visomis piktybëmis. Verèiau bûkite malonûs, gailestingi, atlaidûs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus *. Uþvertæs Naujàjá Testamentà, þvilgtelëjo pro langà. Mus kaþkas iðdavë, pasakë ðeimininkei Irenai, ápuolusiai á kambará. Niekam nieko nesakyk. Apsimesk nieko nemaèiusi ir negirdëjusi. O dabar bëk á virtuvæ. Koridoriuje sutrinksëjo þingsniai, prasivërë durys, pagal rusiðkà paprotá jaunas kareiviûkðtis kyðtelëjo á vidø pilote pridengtà galvà ir paklausë: Moþno?** Klebonas vël atsivertë Naujàjá Testamentà, pamaldþiai nuleido akis ir, nuduodamas, kad atsako á pasveikinimà, tarë: In seacula saeculorum***. Amen. Á kambará susibruko keturi kariðkiai. Norime apþiûrëti baþnyèià, pareiðkë Vitalijus Krinickis. Kas jus domintø? kilstelëjo þvilgsná klebonas. Ðiuo metu Dievo namai tuðti ir uþrakinti. Atrakinsite, vyptelëjo karininkas. Turime þiniø, kad baþnyèioje slapstosi banditas. Pirmà kartà girdþiu, gûþtelëjo peèiais dvasininkas, taèiau nukabino nuo kablio raktus. Dievas mato, negaliu prieðintis ginkluotiems þmonëms. Kareiviai, atstatæ automatus, sulëkë á baþnyèià ir ëmë visur ðniukðtinëti. Þvalgësi po klauptais, álindo á klausyklà, trynësi apie altoriø, vienas uþkopë á sakyklà. Vieðpatie, apsaugok savo namus nuo vandalø, suðnibþdëjo klebonas, taèiau garsiai pasakë: Vade, tegu jûsø kareiviai nieko nelieèia. Vitalijus Krinickis tik nusiðaipë. Katalikø baþnyèia jam visada sukeldavo blogø jausmø. Ataidëdavo kaþkas ið protëviø, kurie galbût po baþnyèias jodinëdavo ant arkliø ir kazokiðkais kardais kapodavo maldai suklupusius þmones. Kur rûsys? galiausiai paklausë. Parodykit. Koks rûsys? pasimuistë klebonas. Kokio rûsio jums reikia? Kur yra ðios baþnyèios rûsys? grësmingai þengtelëjo prie jo papulkininkis. * Ef 4, * Galima? (Rus.) ** Per amþiø amþius (lot.).

39 qxd :11 Page 39 Dvasininkas valandëlæ tylëjo. Jie kaþkà þino, màstë jis, bet tik apytikriai. Ten nëra nieko, kas jus domintø, pasakë. Ten palaidoti ðios baþnyèios fundatoriai ir anksèiau dirbæ klebonai. Niekas neturi teisës drumsti jø ramybës. Vitalijaus Krinickio akys susiaurëjo. Jis demonstratyviai iðsitraukë ið dëklo pistoletà ir nukreipë á parapijos valdytojà. Kur áëjimas á rûsá? Að nejuokauju, kunige. Jûs ten slepiate bandità! Dievas jus nubaus, sumurmëjo klebonas, bet tarsi apsigalvojæs mostelëjo ranka. Ten, po altoriumi. Karininkas tuoj davë komandà pastumti altoriø. Kai pamatë dangtá, Krinickio veidas piktdþiugiðkai nuðvito. Vyriðkis treptelëjo koja ir aiðkiai iðgirdo apaèioje esant tuðtumà. Du kareiviai uþ grandþiø vos pakëlë sunkø àþuoliná dangtá. Ið poþemio padvelkë drëgme, trûnësiais, sustingusio laiko tvaiku. Kunige, lipkite pirmas, pamatæs kopëèias, ásakë Vitalijus Krinickis. Jums reikia, jûs ir lipkite, staiga uþsispyrë dvasininkas. Að nedarysiu tokios nuodëmës. Èia mane tik negyvà karste nuleis. Tuoj bûsite negyvas, vël atstatë pistoletà papulkininkis. Greièiau nei gaidþiai uþgiedos. Ar kaip ten sakoma jûsø talmude? Klebonas, ðiek tiek pasvyravæs, nuleido ant kopëèiø vienà kojà, paskui antrà. Bet, jam dar nepasiekus vidurio, pakopa lûþo, ir dvasininkas vos nenugarmëjo á rûsá. Spëjo abiem rankom uþsikabinti uþ virðutinio skersinio. Kol, nerasdamas atramos, taip kabojo, priðokæs Vitalijus Krinickis trenkë bato uþkulniu jam per pirðtus. Parapijos ganytojas þnegtelëjo ant aslos. Dievas jus nubaus, parmazonai!* ataidëjo ið gilumos. Ðëtonas jus èia atsiuntë! Karininkas neteko kantrybës ir rankos mostu ásakë kareiviams ðokti á rûsá. Po akimirkos jau keli siauraakiai, ðvysèiodami proþektoriais, ðmiþinëjo po baþnyèios poþemá. Èia nieko nëra, tik grabai, pripuolæs prie angos suðvokðtë vienas. Patikrinti grabus! sukomandavo Vitalijus Krinickis. Ten gali slëptis banditas. Kareiviai ðoko plëðti karstø dangèius. Pamatæ apmusojusius kryþius, þiedus, traukë juos nuo numirëliø kaklø, lauþë þieduotus pirðtus ir grûdo á kiðenes. Paskui, turbût suþvërëjæ nuo mirties vaizdo bei tvaiko, nuvertë nuo stovø karstus ir ëmë spardyti. Kaukolës maiðësi su kaukolëmis, vyriðkø drabuþiø, sutanø skutai su moteriðkø drabuþiø skutais. Keiksmaþodþiai, burnojimas prieð Dievà ir mirtá. Klebonas þiûrëjo á visa tai praradæs amà, nevalingai þegnodamasis. Svieto pabaiga, galop pavyko jam sumurmëti. Tegu jus perkûnas trenkia! Ko ten tûnai, juodaskverni? suriko Vitalijus Krinickis. Lipk greièiau á virðø. Gal labiau patinka numirëliø kompanija? Uþtrenksim dangtá ir drybsok su jais! Parapijos valdytojas bejëgiðkai dairësi poþemio prieblandoje. Paskui ëmë dëlioti á krûvà iðspardytus mirusiøjø kaulus. Garbingi, taurûs þmonës, bet ðtai ko susilaukë po mirties... Atëjûnus net mirtis siutina. Tarsi juos ne moti- * Bedieviai (baþn. barb.). PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 39

40 qxd :11 Page nos su Ðventosios Dvasios palaiminimu bûtø pagimdþiusios. Gal jie ið tikrøjø iðsirito ið ðëtono kiauðiniø? Ne veltui Senajame Testamente pasakyta, kad gyvieji pavydës mirusiesiems. Tik granata pagrasintas klebonas, sunkiai dûsaudamas, iðsiropðtë á virðø. Rodyk kità rûsá, pareikalavo Krinickis. Kito rûsio nëra, susigûþë kunigas. Jûs sutrypëte mirusiuosius, iðniekinote baþnyèià... Argi nebijote prakeikimo: juk ðita nuodëmë jums kris ant galvø... Jis dar mums grasina! Vyrai, pamokykit ðità sijonuotà bobvyrá! Po keliø smûgiø klebonui ið nosies pasipylë kraujas, kairæ aká ëmë traukti tamsa, deðinë ausis apkurto. Jis gulëjo aukðtielninkas ant grindø ir sveikàja akimi þvelgë á baþnyèios skliautà, kur freskoje Dievas pirðto prisilietimu ákvepia gyvybæ Adomui. Liaukis vaidinti ðventàjá, spyrë jam á ðonà èekistas. Rodyk bandito rûsá. Kæsdamas skausmus ir paniekinimà, ne apie Lukà galvojo parapijos valdytojas. Anksti rytà jis jau buvo nuëjæs pas já ir liepæs palikti baþnyèios poþemá, nes tas, kuris pakelia ginklà prieð savo vadà ir draugà, susilaukia Dievo rûstybës ir nebegali tikëtis jo pagalbos. Tavo ðirdis apako ir tavo siela sukietëjo puikybëje, sakë buvusiam gimnazistui klebonas, todël tavo vieta ne ðventoje baþnyèioje, o tarp laukiniø þvëriø. Iðeik ið èia, pasitrauk á vienatvæ ir atgailauk, kol dar laikas. Taèiau Lukas ðiepë dantis, tartum á kampà uþspeistas ðuo, kaþkà murmëjo apie priesaikà bei pareigà, galiausiai pagrasino susprogdinsiàs baþnyèià ir desperatiðkai ëmë ðvaistytis pistoletu. Kai kunigas prarado sàmonæ, já apipylë vandeniu ir ðiek tiek atsigavusá vël spardë. Taèiau kruvinos lûpos neprasivërë, uþmerktos akys slëpë paniekà. Šitas idiotas, muþikiðkas kaimo popas nugaið nieko nepasakæs, pagalvojo Vitalijus Krinickis, ir mums nebus jokios naudos. O savieji já dar paskelbs kankiniu. Að negaliu prieð já pralaimëti, pasirodyti esàs silpnesnis. Tada jo mintyse ðmëstelëjo paprastas planas. Tikriausiai ne visos lietuviø moterys tokios uþsispyrusios kaip fizikos ir chemijos mokytoja Kuèiauskaitë, ciniðkai nusiðypsojo emgëbistø vadas. Turëtø bûti ir gailestingø, sukalbamø, pasiduodanèiø bei atsiduodanèiø. Atveskite èia klebono gaspadinæ, ásakë Vitalijus Krinickis. Jai turëtø labai patikti ðis vaizdas... Dvasininkas, iðgirdæs karininko þodþius, neramiai krustelëjo. Nejaugi kankins ir jà? Niekuo dëtà moterá? Irena tikriausiai neiðtvers... Ðeimininkë, pamaèiusi ant baþnyèios grindø kraujuose gulintá klebonà, parklupo ant keliø, apsikabino já ir pradëjo rypuoti: Adolfëli, Adolfëli! Kà jie tau padarë?! Tylëk! stumdamas jà nuo savæs ðvokðtë dvasininkas. Þvërys! Gyvuliai palaido tvarto! Vitalijui Krinickiui ðito ir reikëjo. Jis piktai nusiðypsojo ir tarë: Parodyk, kur slepiasi banditas, ir mes paleisime klebonà. Neþinau, atsipeikëjo Irena. Nemaèiau jokio bandito. Jûs patys kaip banditai. Vade, priðoko vienas èekistas, ar girdit, kaip ji kalba? Girdþiu, vyptelëjo Vitalijus Krinickis.

41 qxd :11 Page 41 Jis þengtelëjo prie dvasininko, árëmë pistoletà jam á smilkiná. Kalbëk arba nuðausiu! grësmingai suðuko. Ne... pasimuistë moteris. Að nieko neþinau Po velniø! Mano kantrybë baigiasi, tikrai nuðausiu! karininkas uþdëjo pirðtà ant gaiduko. Atrodë, kad po akimirkos iðties pasigirs ðûvis. Irena aiktelëjo, sukando dantimis pirðtus. Kaþkà norëjai pasakyti? gráþtelëjo á jà Krinickis. Ðeimininkë tylomis papurtë galvà. Kalbëk, durne! riktelëjo èekistas. Ir mes paleisime tavo Adolfëlá. Jei ne... Tà valandëlæ moteris palûþo nusuko akis á ðalá, tarsi mëðlungio sutraukta suðvebeldþiavo: Parodysiu, tik paleiskit já. Èia kita ðneka, iðsiðiepë papulkininkis. Rodyk! Bûriu nusekë paskui susigûþusià, átraukusià á peèius galvà ir bemat pasenusià ðeimininkæ. Zakristijoje atsirëmusi á durø staktà, ji pirðtu parodë á pastalæ: Ten. Neþinia, kodël kareiviai nebuvo áþiûrëjæ maþytës, dailiai áleistos á lentà, grandies. Jà truktelëjus, dangtis pasikëlë. Luktelkit, tarë Vitalijus Krinickis. Atveskite èia klebonà. Gana jam drybsoti. Irena keliais prie èekisto priðliauþë: Sakët, paleisit, nebekankinsit jo... Tegu padaro paskutiná gerà darbà, nusiðaipë karininkas. Prikalbins bandità pasiduoti, ir viskas. Kareiviai atitempë dvasininkà á zakristijà uþ paþastø. Jis vos laikësi ant kojø. Blogai padarei, Irena, sumurmëjo jis. Dabar mums abiem lageris. O jam... Átikink, kad jis pasiduotø. Kad nesiprieðintø, ásakë Vitalijus Krinickis. Nebebuvo prasmës apsimesti neva poþemis tuðèias. Jis ðaus ir á mane, kvëptelëjo kunigas. Banditas bandito nelieèia, nekantravo èekistas. Lipk á apaèià ir pasakyk. Kareiviai, laikæ dvasininkà uþ paþastø, já paleido, ir ðis sukniubo. Ið ðalies vaizdas galëjo atrodyti komiðkai: apie papulkininká keliais ðliauþiojanti moteris, siekianti iðbuèiuoti jam rankas; dvi deðimtys gerai ginkluotø, taèiau vis dëlto nerimaujanèiø, kareiviø; ant grindø patelþtas parapijos ganytojas, bandantis nusivolioti tolyn nuo angos. Galiausiai kantrybæ praradæs emgëbistø vadas vël ëmë já spardyti, tad klebonas, pasiramsèiuodamas alkûnëmis, priðliauþë prie angos, tarsi á ðulinio gilumà nuleido galvà, ið pradþiø ûktelëjo, paskui pradëjo jaunuolá kalbinti. Lukai, a, Lukai, pasiduok... prieðintis beprasmiðka... jø pilna baþnyèia ir zakristija. Pasakyk, sufleravo papulkininkis, kad niekas jo në pirðtu nepalies, já teis tarybinis teismas, bet jei prieðinsis, tik padidins savo kaltæ. PETRAS VENCLOVAS. Kartybiø taurë iki dugno 41

42 qxd :11 Page Dvasininkas, sunkiai pûtaudamas, ðiuos þodþius kartojo. Buvæs gimnazistas tylëjo, tarsi jo poþemy visai nebûtø. Galop neiðtvëræs nirðiu balsu riktelëjo: Eik po velniø, prakeiktas iðdavike! Tu tarnauji ne Dievui, o ðëtonui! Lukai, að tavæs neiðdaviau, teisinosi dvasininkas. Jie mane privertë. Pasiduok! Bus geriau ir tau, ir man... Vaikinas tik ðlykðèiai nusikeikë ir nusijuokë ðiurpiu balsu, kurá poþemy atkartojo aidas. Lukai, kam tau þûti? ðvokðtë parapijos ganytojas. Padëk ginklus ir iðeik. Ir mes liksime gyvi. Dievas palaimins tavo geradarystæ. Prieð mirtá að dar noriu keliø okupantø gyvybiø, atsklido balsas ið rûsio gilumos. Kunige, að nieko nepasigailësiu! Vitalijus Krinickis, nervingai þirgliojæs po zakristijà, galiausiai dviem kareiviams ásakë kunigà kaip gyvà priedangà pamaþu stumti á rûsá. Dvasininkas prieðinosi, suprasdamas, kad Lukas ávykdys savo ketinimà: jeigu nuðovë vadà, kà jam reiðkia kunigas, kurá átaria iðdavyste. Du stambesni kareiviai tempë já uþ paþastø laiptais þemyn. Stok! riktelëjo þaliukas. Ðausiu! ir sutarškino automatu. Kareiviai akimirksniu stabtelëjo, bet, paraginti papulkininkio, vël pajudëjo á prieká. Ir tada sutratëjo automatas. Kulkos suvarpë klebono krûtinæ. Kareiviai pametë suglebusá kûnà ant laiptø ir ðoko á virðø. Idiotas! suðnypðtë Vitalijus Krinickis. Granatos! Kitaip mes jo nepaimsime. Á rûsá ëmë kristi granatos. Jø sprogimai drebino baþnyèià. Regis, Dievo namai svyravo á ðonus ir galëjo sugriûti. Paniðkai blaðkydamosi virð kapiniø medþiø krankë varnos. Prieð valandà skaisèiai ðvietusi saulë pasislëpë uþ juodø debesø, kurie kamuoliuodamiesi grûdosi miestelio link. Kareiviai keikësi ir trypë kraujo ðliûþæ, kurià paliko kankinamas klebonas. Buvæs gimnazistas, atsiðliejæs á rûsio sienà, juto, kaip viena po kitos á kûnà sminga granatø skeveldros. Dar akimirkà iðlikti gyvam, dar vienà akimirkà Jis ðliauþë palei sienà, kabinosi uþ nelygaus mûro, kol pagaliau sukniubo ant grindø. Ne, jûs nelaimësite, krauju iðvëmë vaikinas. Jam dar pakako jëgø apþioti pistoleto vamzdá ir spustelëti gaidukà. Ðûvio neiðgirdo, nes tuojau pat já uþplûdo tamsa, kuri plëtësi, didëjo, sruvo kaip jûra uþliedama visà Lietuvà. Ir tai tamsai pakluso dangus ir þemë, medþiai ir oras, paukðèiai ir þmonës. Nes tai buvo metafizinë tamsa, kurios galo niekas negalëjo nei nujausti, nei ásivaizduoti. Taèiau karas tæsësi toliau. Karas po karo. Palinko liepa šalia kelio, Pravirko motina sena. Sûneli, Tëvynë tave ðaukia, Ir vël bus laisva Lietuva

43 qxd :11 Page 43 STASË LYGUTAITË- BUCEVIÈIENË 43 Laikas nekaltas yra 1 Pavasará Ar birþelio pradþioj Laikas pakvimpa jazminais. Rudená Pûvanèiais lapais. O þiemà Spindi ir þiburiuoja Mënesienoj ant sniego Þaiþaruoja Ir niekam Nieko pikta nedaro, Nes laikas Yra nekaltas. 2 Vilniaus kovarnis Visà lapkrièio vakarà Tupëjo kaðtono virðûnëj Ir prisimerkæs þiûrëjo Á viskà, Kas dedas pasauly.

44 qxd :11 Page Juokai visa tai. Ironiðkai nusiðypsojæs Kovarnis uþusnûdo. Ir kovarnio laikas Sustojo 3 Avys pievoje. Pamaryje tinklai. Mariose þuvys. Ðulinyje vanduo. Ant stalo kavos puodelis. Krosnyje Pelenais uþberta ugnis. O aukðtybëse Ar þemës juodos gelmëse Tûno laikas. Tûno ir kreèia Nekaltø nekalèiausias eibes Avims ir þuvims Ir man, Gerianèiai kavà Ir nenujauèianèiai Nieko. 4 Prakaulios, Senatvës paþenklintos Rankos. Kaip greitai Iðbyra smëlis Ið suskirdusiø Senës delnø. Kaip greitai Jazmino ðakelë Nuvysta, Vos senës ranka Jà nusilauþia.

45 qxd :11 Page 45 Viskas puiku ir teisinga, Pats sau Pasako laikas Trumpai valandëlei Sustojau Prie tavo Vaikystës namø. Tik trumpai valandëlei. Nejudëjau Atsirëmus á berþo kamienà. Bet lapkrièio mënuo Ryðkiai apðvietë Kiekvienà mano sekundæ. 6 Vidurnaktá Laikas apsimeta Begaline tyla: Nesukrebþda kaip pelë, Uþuolaidas Plaiksto be garso. Apsimeta tamsuma, Kurioje neiðvysi Ateities nei praeities, Nei rytojaus dienos. Apsimeta kvaileliu, Kuris nieko neþino Ir nesupranta. 7 Þvërelis, Iðlindæs ið savo urvo, Nustëræs þiûrëjo Á tolá, Lyg bûtø iðvydæs ribà, Skirianèià ðá Ir anà pasaulá. STASË LYGUTAITË-BUCEVIÈIENË. Laikas nekaltas yra

46 qxd :11 Page Að nemaèiau Tos ribos. Tik rinkau èiobrelius Ilgø vakarø Arbatai. Ir klausiaus, Kaip ðnarëdamas Bëga upelis Apsiniaukusià vasaros dienà, Kaip suðlama medyje Vëjas. O laiko ðnaresio Niekur neiðgirdau. 8 Laikas nieko Sau nepasilieka. Viskà graþiai iðdalija Ugniai, Kuri uþges, Vandeniui, Kuris iðdþius. Ir man, Prie kurios, nesuprasi, Ið pasalø artëja Ar ramiausiai Nutolsta. 9 Laikas davë man Dienà ir naktá, Medþius ir paukðèius, Vëjà ir saulæ. Ir akmená Po kaklu. Ir sparnus, Kad pakilèiau Á meilës aukðtybes, Kur dþiaugsmas Perpus su beprotybe. Argi pakilsiu?

47 qxd :11 Page 47 Laiko nereikia Be reikalo klausinëti. Jis ið karto Praranda þadà Toli toli, Paèioj pasaulio pradþioj, Sena Mano vaikystës virtuvë: Platus àþuolinis stalas, Þibalinë lempelë, Prie krosnies Sunkûs variniai puodai, Ið jø kylantis garas. Svogûnø vainikas Netoli ðvento paveikslo. Mokykliniai sàsiuviniai Su algebros uþdaviniais. Kampuose Áprastiniø daiktø Tylûs ðeðëliai. Laikas pasigriebë juos, Nudangino kaþkur. O dabar Ir pats nebeþino, Kur jie. 11 Laikas buvo lengvas Kaip vasaros rûkas Virð rytmeèio pievos. Lengvas Kaip vëjo neðamas Rudenio lapas sudþiûvæs. Bet iðkart pasunkëjo, Uþgulë kaip naðta, Kai laukiau Niekada nebegalinèiø Gráþti. STASË LYGUTAITË-BUCEVIÈIENË. Laikas nekaltas yra

48 qxd :11 Page LAIMONAS TAPINAS Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje, arba Að Vytautas Þala Ir Cezariui, ir Dievui Að anksti pradëjau skaityti. Ir ne nuo pasakø, o nuo nuotykinës, detektyvinës literatûros, fantastiniø ir riteriniø romanø. Tos knygos kaitino vaizduotæ ir gal net suformavo mano skoná. Metams bëgant interesai ir skoniai keitësi, bet meilë aðtriai intrigai, netikëtiems veiksmo posûkiams iðliko, pasakos Vytautas Þalakevièius, pagaliau tai turbût ne tik ið knygø, bet ir ið vaikystës sapnø, nes nuotykinio þanro elementø nesunku atrasti beveik visuose mano filmuose. Èia jau mano temperamentas. Temperamentas, ryðkiai atsiskleidæs naujame filme Niekas nenorëjo mirti, kurio atsiradimo istorijà V. Þalakevièius prisimins po keliø deðimèiø metø kalbëdamas su filosofu A. Juozaièiu. Tai prasidëjo po dramatiðkø ávykiø, susijusiø su mano filmu Vienos dienos kronika. Nebuvau ábaugintas. Buvau vieniðas ir ieðkojau stiprybës ávaizdþiø. Gerbiau Ingmarà Bergmanà, mitø ir slapties maestro. Ðvedø kalba þiûrëjau jo filmà Ðaltinis, sakmæ apie uolingus Ðvedijos miðkus, riterio ir jo iðniekintos dukters dramà. Galbût tada ir iðkilo pagoniðko ðventojo àþuolo vizija, barzdoèiai lietuviai, Rûpintojëlis miðko kryþkelëje. Sakmë apie praeitá bemàstant virto istorija apie neseniai praëjusá laikà, kuris dël nutylëjimø ir paslapties, já goþianèios, mûsø kartos buvo ne maþiau mitologizuotas. Reik manyti, Rûpintojëlis kryþkelëje ir buvo visa ko pradþia. <...> Paprastai kûrybos procese einama nuo to, ko neþinai, prie dalykø, kuriuos paþinai kurdamas. Ar galimas ir kitoks kelias pradëti nuo to, kà þinai, ir keliauti á neþinià (praeitá)?.. Nuo galutinio rezultato á praeitá. Nonsensas? Ðiandien að manau, kad galbût ne. Rengdamasis statyti filmà Niekas nenorëjo mirti, V. Þalakevièius ið dviejø minëtø kûrybos keliø, regis, pasirinko pirmàjá eiti nuo to, ko neþinai Laimono Tapino knygà apie kino reþisieriø Vytautà Þalakevièiø rengiasi iðleisti leidykla Alma littera.

49 qxd :11 Page 49 ir kà paþinai kurdamas. Ëmë po kruopelytæ rinkti informacijà ið þmoniø, kurie arba patys buvo atsidûræ pokario ávykiuose, arba tiesiog apie juos þinojo. V. Þalakevièiø domino ne tik þmonës, tiesiogiai susijæ su partizanø kovomis, bet visi, kas ið atminties galëjo iðtraukti savo patirtà ar girdëtà istorijà, vaizdingà detalæ. O klausytojas V. Þalakevièius buvo talentingas. Net ir nedaug kà teturinèiam papasakoti þmogui Vytautas sugebëdavo sudaryti áspûdá, kad jo pasakojimas yra be galo ádomus bei vertingas. Apie tuos laikus V. Þalakevièiui nemaþai papasakojo dailininkas bei bièiulis V. Kalinauskas, operatorius J. Gricius, poetas A. Maldonis, gimæs ir iðaugæs troboje, stovinèioje vidury miðko Naujaplentëje, Alytaus rajone, kur daþnai uþklysdavo ir Lietuvos partizanai, ir saugumieèiai, ir stribai. Poetas ðiandien sako, kad, ko gero, nebuvo në vieno jø susitikimo, në vienos vakaronës, kad Vytautas neklausinëtø jo apie jaunystæ, apie pokario metø atmosferà, þmoniø nuotaikas. Taip ið visø ámanomø ðaltiniø renkant informacijà atsirado scenarijus, kurá V. Þalakevièius nusprendë pavadinti Teroras, bet tam grieþtai pasiprieðino Lietuvos kinematografijos vadai pareiðkë, kad toks pavadinimas gali iðgàsdinti Maskvà ir filmas bus uþdraustas dar jo nepradëjus. V. Þalakevièius tûþo, bet suprato, kad tuose argumentuose yra logikos. Tada prisiminë scenarijaus tekstà, kurá sako Bronius Lokys, partizanø nuðauto apylinkës pirmininko sûnus, po to ávykio tapæs stribu: Prie Rygos mane suþeidë. Vokietis stovëjo nugara á jûrà, visi manëm, kad jie kausis iki paskutinio. Bet buvo karo pabaiga, þydëjo sodai, ir niekas nenorëjo mirti. V. Þalakevièius perskaitë paskutinio sakinio pabaigà, iðmetë jungtukà ir filmà (dar gerokai pasiginèijæs su G. Kanovièiumi ir savo þmona Graþina, kuri netgi tarësi su kalbininku K. Ulvydu bei kitais dël tø niekas nenorëjo... ) pavadino Niekas nenorëjo mirti. Literatûriná filmo scenarijø tokiu pavadinimu patvirtino ir praleido gamybon tiek Vilnius, tiek Maskva. Kur kas aðtresnis konfliktas kilo dël reþisûrinio scenarijaus, pagal já turëjo bûti filmuojama juosta. Operatorius J. Gricius, tuomet su V. Þalakevièiumi kûrybiðkai bendravæs ne tik kaip operatorius, prisimena, kad pagal galutiná reþisûriná scenarijø filmas turëjo baigtis scena, kai stribø ir partizanø mûðio ákarðtyje á kaimà ávaþiuoja sunkveþimiai, pilni NKVD kareiviø, o ðie ir nulemia kovos baigtá, iððaudæ tose apylinkëse veikusá partizanø bûrá. Studijos ir komiteto vadai atmetë ðià scenà, vël naudodami tà paèià Maskvos kortà, kategoriðkai nesutiko su tokiu filmo finalu, reikalavo net neuþsiminti apie NKVD pajëgas. V. Þalakevièius siuto, bet kà nors pakeisti buvo bejëgis. Në vienas reþisierius negalëjo pradëti filmo, negavæs studijos, Kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkø palaiminimo. Vytautas matë tà filmà, jautë, koks turëtø bûti. Bet suprato, kad pradeda nuo bjauraus kompromiso. Prasidëjo aktoriø atranka ir bandymai, kuriems V. Þalakevièius niekad negailëdavo nei laiko, nei jëgø, nes buvo ásitikinæs, kad ðio filmo sëkmë ypaè priklausys nuo aktoriø, tad, skirtingai nei kitais kartais, kai aktorius daþniausiai pasirinkdavo pats, ðá syká atidþiai ásiklausë ir á savo asistentës R. Vosyliûtës, operatoriaus J. Griciaus, dailininko V. Kalinausko bei kitø kûrybinës grupës nariø nuomonæ. Niekam nekilo abejoniø dël B. Babkausko, kuriam teko Marcinkaus, ûki- LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 49

50 qxd :11 Page ninko, norëjusio ramiai gyventi, arti savo þemæ ir nesikiðti á jokià politikà, vaidmuo, nedvejojo ir dël A. Masiulio, turëjusio vaidinti inteligentiðkà Mykolà Loká, mokytojà. Uþtat dël kitø dviejø broliø Lokiø nuomonës iðsiskyrë. V. Þalakevièius norëjo, kad vyriausià brolá Broniø Loká vaidintø estø aktorius B. Oja. Vytauto kolegos prieðtaravo, kad tokiam vaidmeniui B. Oja, kaip aktorius, yra per silpnas, nes iki ðiol vaidino daugiausia sovietø armijos karininkus, kurie demonstravo tik fizinæ jëgà, mokëjimà muðtis, bëgioti, ðaudyti ir ðauniai vilkëti uniformà. V. Þalakevièius sutiko, kad toks B. Ojos amplua kine apibûdinimas yra lyg ir teisingas, bet manë, kad ten aktorius ir negalëjo nieko kita padaryti, nes tie personaþai jau scenarijuose bûdavo be gyvybës. V. Þalakevièius tvirtino, jog su ðiuo estø aktoriumi, beveik dviejø metrø milþinu, jam nemaþai teko asmeniðkai bendrauti ir jis suvokæs, kad Bruno ið esmës yra naivus, net kiek vaikiðkas, o tas kontrastas tarp jo þmogiðkøjø savybiø bei galingos aktoriaus iðorës kaip tik gali bûti labai ádomus. (Beje, Vytautas, raðydamas scenarijø, Broniaus vaidmená buvo numatæs B. Babkauskui.) Taigi Vytautas nugalëjo Broniø vaidins B. Oja. Uþtat Juozo Budraièio kelias á ðá filmà buvo kur kas sudëtingesnis metais reþisierius B. Ðreiberis Lietuvoje statë kino filmà Kai susilieja upës apie Drûkðiø hidroelektrinës statybà ir papraðë savo asistentës R. Vosyliûtës surasti jam bûrelá graþiø merginø. Regina, ilgai dirbusi aktore ir þurnaliste Þemaitijoje, nuvaþiavo á Klaipëdà ir vietos laikraðtyje iðspausdino skelbimà, kad kultûros namuose bus atrenkamos filmuotis kine norinèios merginos. Paskirtà dienà kultûros namø salë lûþo nuo bûsimøjø kino þvaigþdþiø, bet Regina pirmiausia atkreipë dëmesá á simpatiðkà aukðtà vyrukà ðviesiais eþiuku kirptais plaukais, kuris, matyt, atëjæs pasiþiûrëti á tas graþias merginas, nedràsiai mindþikavo ant slenksèio. Regina já uþkalbino, paklausë, kà veikia. A, mostelëjo vaikinas, dirbu parduotuvëje, neðioju maiðus ir dëþes. O gal norëtum kine nusifilmuoti? paklausë Regina, nes jo veidas pasirodë kaþkuo ásimenantis. Bûtø ádomu, atsakë vaikinas, bet kaþin, ar að sugebësiu? Taip vaikinas J. Budraitis atsirado filme Kai susilieja upës, kur gavo maþytá epizodiná vaidmená, bet juo liko labai patenkintas, nes uþ keliø dienø filmavimàsi jam sumokëjo apie 20 rubliø honorarà, o tai tuomet buvo nemaþi pinigai. Paskui J. Budraitis ástojo á Vilniaus universitetà studijuoti teisës, lankë V. Limanto teatro studijà, vaidino studentø spektakliuose ir buvo ásitikinæs, kad jo, kino aktoriaus, karjera jau baigësi. Bet, kaip savo laiðke man raðë V. Þalakevièiaus duktë, jei kas nors turi ávykti, tai ir ávyksta. Taip nutiko ir J. Budraièiui. Bene 1964 metais jis visiðkai atsitiktinai Vilniuje susitiko R. Vosyliûtæ, kurià dël jos gerø darbø vadino teta. Paklaususi, kaip jam sekasi, Regina iðgirdo: Nekaip, teta Regina, studijuoju teisæ, ið stipendijos negaliu nusipirkti net padoresniø kelniø... Regina èia pat Juozui pasiûlë ateiti á Lietuvos kino studijà fotobandymams. Reþisierius V. Þalakevièius ieðkàs jaunø aktoriø savo naujam filmui. Taip J. Budraitis atsidûrë kino studijos paviljone, kur, pasirodo, turëjo vykti ne foto-, o kino bandymai, bet èia savo pasakojimà turime trumpai nutrauk-

51 qxd :11 Page 51 ti ir gráþti bent porà savaièiø atgal, kai V. Þalakevièius savo asistentës R. Vosyliûtës papraðë surasti jam jaunà, simpatiðkà, kiek drovokà aktoriø, nebe paauglá, bet dar ir ne vyrà. Regina á bûsimøjø kandidatø nuotraukø krûvà ákiðo J. Budraièio fotografijà, kurià turëjo ið filmo Kai susilieja upës laikø. Syká ji stebëjo, kaip V. Þalakevièius vartë ir apþiûrinëjo tas nuotraukas. O kas èia toks? paëmæs J. Budraièio fotografijà paklausë. Toks Juozas Budraitis, Teisës fakulteto studentas, vaidina Universiteto studentø teatre. V. Þalakevièius ið karto J. Budraièio nuotraukà atidëjo á ðalá, nes organiðkai negalëjo pakæsti saviveiklininkø, jo nuomone, tie þmonës, apsimesdami aktoriais, uþsiima amoralia veikla. Dabar norëtøsi padaryti maþytá ekskursà á ateitá, kai gal po kokiø dvideðimties metø Vytautas su Juozu, jau þinomu aktoriumi, kalbësis ta nelemta teatro saviveiklininkø tema, ir Juozas lëtai iðtars: Bet, Vytautai, jeigu vaidinti yra to þmogaus svajonë. Èia jau V. Þalakevièius nutrûks: Svajonë!? Taip, taip, þinoma, svajonë! Taigi norëèiau tau pasakyti, kad að irgi turiu svajonæ: norëèiau bûti daktaru Kristijanu Barnardu ir persodinti ðirdá. Beje, aiðkiai matau, kad tu turi ðirdies problemø. Sëskis á maðinà ir vaþiuojam á ligoninæ, o að, kaip geras saviveiklininkas, kadangi daug apie tai skaièiau, konsultavausi, persodinsiu tau ðirdá. Vytautas tai iðrëkë taip átikinamai, kad J. Budraitis pasitraukë kiek tolëliau. Dël visa pikta... Niekada neþinojai, ko gali sulaukti ið Þalos, nusiðypsojæs pasakë Juozas. Tàsyk Regina, jau ðiek tiek paþinojusi V. Þalakevièiø, vël ádëjo Juozo nuotraukà á bendrà krûvà, o per filmavimo kûrybinës grupës pasitarimà ir vël iðkilo J. Budraièio kandidatûra á jauniausiojo ið broliø Lokiø Jono vaidmená. Nei R. Vosyliûtë, nei kiti grupës þmonës nesileido á ginèus su V. Þalakevièium dël saviveiklininkø, nes tuo klausimu já nuginèyti buvo beprasmiðka. Bet J. Gricius, pavartæs J. Budraièio nuotraukà, pasakë: Veidas ádomus, regis, ir fotogeniðkas, reiktø pabandyti kà mes prarasim... Ir pagaliau Juozas, kino studijoje apvilktas lininiais marðkiniais, laukë, kas bus toliau. V. Þalakevièius já kaþkaip piktai nuþvelgë ir pasakë: Skudurais já apvilkit, skudurais!.. Ne á modeliø namus atëjo... Juozui atneðë kitus suglamþytus, vietomis áplyðusius kaimietiðkus marðkinius, ir V. Þalakevièius, nieko nepasakæs, kà jam reikia daryti, tiesiog liepë J. Budraièiui atsisësti ant suolo. Juozas sëdi ir nuobodþiauja, aplinkui net suðilæ laksto þmonës, kaþkà filmuoja, o jis sëdi kaip kvailys. Paskui Juozas susikelia kojas ant suolo ir ið neturëjimo kà veikti pradeda kramtyti savo marðkiniø rankovæ. Staiga kaþkas meta Juozui ðautuvà, J. Budraitis já suèiumpa ir, uþsimetæs ant peèiø, kelias minutes stovi. Paskui prieina V. Þalakevièius ir sako: Ðiandien viskas, mes praneðim... Dabar Juozas prisimena, jog tuomet buvo tikras, kad jis suþlugo, bet po poros dienø gavo laiðkà ir perskaitæs labai nustebo, kad jis patvirtintas Jono Lokio vaidmeniui ir paskirtà dienà privalo atvykti á filmavimà. Pirmiausia Juozas pradëjo filmuotis sun- LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 51

52 qxd :11 Page kioje savo tëvo, senojo Lokio, buvusio apylinkës pirmininko, ðermenø scenoje. Reikëjo be þodþiø reaguoti á tëvo mirtá. Tada pirmà kartà pajutau pasiutusià Vytauto hipnotinæ átaigà, ðiandien prisimena J. Budraitis. Stovëjau pasisukæs á sienà, staiga prieina V. Þalakevièius ir sako, tiksliau, ðnibþda, darydamas keistas grimasas: Juozai, tavo tëvà nuðovë. Paskui dar porà kartø, nukàsdamas þodþiø galûnes: Juozai, tav tëv nuðov... Ir að pajutau, kad manyje vyksta kaþkas keista, darausi panaðus á sprogmenø prikimðtà statinæ. Dar priëjo Bruno Oja, uþdëjo ant peties savo sunkià rankà ir po ketvirto V. Þalakevièiaus ðnabþdesio: Tav tëv nuðov... mane apëmë kaþkokia tyli isterija, në pats nepajutau, kaip ëmë pliaupti aðaros, o V. Þalakevièius vis ðnibþda: Filmuojam, filmuojam. Kaþkaip keistai dar prasiþiojo ir iðtiesæs rankà parodë kaþkoká gestà lyg pamojo, lyg paglostë. Tas reþisieriaus gestas J. Budraièiui taps paèiu laukiamiausiu signalu, savotiðku patvirtinimu viskas gerai. O tàdien V. Þalakevièius ádëmiai, kaip jis vienas mokëjo, visus nuþvelgë ir ðûktelëjo: Nuveþkit já á vieðbutá, á vieðbutá, greitai!.. Tik vëliau J. Budraitis suþinos, kad, já iðveþus á vieðbutá, V. Þalakevièius priëjo prie J. Griciaus ir pasakë: Tam bernui reikia raðyti vaidmená... Jono Lokio vaidmuo scenarijuje, nors ir neabejotinai svarbus, buvo visai maþytis tiesiog jauniausias Lokiø sûnus, ne priekvailis, bet drovus, jautrus, nedràsiai ásitraukiantis á vyresniø broliø darbus. Tad po keliø dienø V. Þalakevièius ið esmës perraðë Jono vaidmená, iðplëtë senàsias scenas ir sukûrë naujø, sustiprino ir Lokiø ðeimoje iðaugusios Aldonos meilës linijà. Tik dar neturëjo aktoriaus, drásèiau tvirtinti, tegu ir su iðlygomis, pagrindinio personaþo Vaitkaus vaidmeniui. Buvæs partizanas (vëliau iðëjæs ið miðko ir valdþios reabilituotas) Vaitkus uþima partizanø nuðauto apylinkës pirmininko senojo Lokio vietà ir atsiduria itin dviprasmiðkoje padëtyje partizanai ir toliau juo pasitiki, laiko savu, o broliø Lokiø poþiûris vienareikðmis kaltindami Vaitkø dël tëvo mirties nori panaudoti já kaip masalà ir sutriuðkinti tose apylinkëse veikiantá partizanø bûrá. Vaitkus, jau vidutinio amþiaus vyras, ásimyli gal tikriausia savo gyvenime meile gerai uþsimaskavusio partizanø bûrio vado Aitvaro þmonà Onà, ir ta jo meilë baigiasi tragiðkai. Tai buvo sudëtingas daugiaplanis vaidmuo, apie kurio aðá daugiau ar maþiau sukosi visas filmo mechanizmas. Galiausiai V. Þalakevièius liepë perduoti scenarijø D. Banioniui, o nuvaþiavæs pas já paklausë: Koká vaidmená norëtum suvaidinti ðitame filme? D. Banionis tik pasimuistë, manë, kad klausimas yra grynai retorinis gerai paþinodamas V. Þalakevièiø, buvo tikras, kad reþisierius visus vaidmenis jau seniai yra paskirstæs. Kol D. Banionis muistësi, V. Þalakevièius pasiûlë jam pagalvoti apie Vaitkaus vaidmená. Pasakæs, kad toks vaidmuo yra didelë dovana kiekvienam aktoriui, po pauzës D. Banionis suabejojo: Að jau perkopæs penktà deðimtá, o filme tokia galinga Vaitkaus ir Onos meilës scena. Ar neatrodysiu juokingas?.. V. Þalakevièius já nuramino, sakydamas, kad tokiai meilës scenai jis pats tas. Taigi Donatas sutiko ir ðiandien sako vaidmuo jam iðkart prilipo prie dûðios, buvo suprantamas, artimas. Mano tëvas, kaip ir Vaitkus, buvo vargðas, tik ne batsiuvys, o siuvëjas, gyvenime nieko didesnio nepasiekæs,

53 qxd :11 Page 53 nors ambicijø ir turëjo, bet sugebëjo neátikti visoms valdþioms: sëdëjo kalëjime prie caro, emigravæs á Brazilijà ir susidëjæs su vietiniais lietuviais komunistëliais, vël buvo uþdarytas á cypæ, pasakos Donatas. Taip be jokiø ilgesniø svarstymø ir bandymø D. Banionis atëjo á filmavimo aikðtelæ, kur turëjo vaidinti tardymo scenà pieninëje, vietos stribø ir milicininkø paverstoje ne tik ðtabu, bet ir kankinimø kamera. Scena prasidëjo dialogu: Kodël nuëjai á miðkà? Toks laikas buvo, atsako D. Banionis. O kodël iðëjai? Pagailëjau... tëvo. Ir savæs? Ir savæs. Aktoriui paèiam sunku suvokti ir ávertinti, kaip jis suvaidino vienà ar kità scenà, bet po ðitos, lyg ir niekuo neypatingos, aikðtelëje pasigirdo plojimai. Beje, ir pats D. Banionis sako V. Þalakevièiaus paraðytame tekste áþvelgæs tokià skaudþià tiesà, kad perteikti savo bûsenà nebuvæ sunku nei ðitoje, nei kitose scenose. Pradëjus filmuotis D. Banioniui, jau buvo aiðkûs beveik visi svarbiausiø vaidmenø atlikëjai. Sakau beveik, nes dar niekas neþinojo, kas vaidins labai ryðkø ir ádomø Onos vaidmená. Ona, graþi vidutinio amþiaus moteris, nuskendus jos vyrui, atsikrausto á ðá tarp miðkø pasislëpusá Dzûkijos kaimelá, iðteka uþ vietinio Juozapo, kuris, kaip vëliau pasirodë, ir buvo stribø medþiojamas partizanø bûrio vadas Aitvaras, bet ið tiesø pamilsta èia apylinkës pirmininku paskirtà buvusá partizanà Vaitkø ir ið visø jëgø gina ðià savo didþiàjà gyvenimo meilæ. V. Þalakevièiui visuomet buvo svarbûs net ir nedideli, epizodiniai vaidmenys, taèiau kaip tikras profesionalas jis þinojo, kad filmo Niekas nenorëjo mirti sëkmë priklausys nuo Vaitkø ir Onà vaidinanèiø aktoriø. Dabar, kai Vaitkaus vaidmens atlikëjas aiðkus, liko tik surasti tà, kuri vaidins Onà. Grupëje ið pat pradþiø kalbëjo, kad ðá vaidmená V. Þalakevièius laiko savo þmonai Graþinai. Èia vëlgi norëtøsi gráþti ðiek tiek á praeitá. Po Vienos dienos kronikos Graþinai teks skausmingai atsisveikinti su RTV komitetu, kur dirbo reþisiere. Vytautas nuspræs þmona visada turi bûti ðalia, nes já erzina bet koks vyrø dëmesys Graþinai. Per Adomo filmavimà jis ásiuto dël Miltinio þodþiø: Ko tu ieðkai blondinës kitur, jeigu ji ðalia tavæs? ir uþtaisë Graþinai mini scenelæ ákyriai tardydamas: Kur tu su juo bendravai? Regis, moterø jis nelabai mëgsta. Kas èia vyksta? Filmuojant Vienos dienos kronikà oro uoste Graþina kalbësis su A. Masiuliu: Nesuprantu, sakys Algimantas, kodël Þala filmuotis nepaëmë tavæs. Juk kada nors ir tu turi pradëti. Pasakyk tai jam, tarstelës Graþina. Þalai? Su juo nesusikalbësi, kelis kartus vos nesusimuðëme. Jis tiesiog nesveikai pavydus. Namuose Vytautas duos Graþinai pylos, kam kalbëjosi su A. Masiuliu, ir uþdraus be jo leidimo rodytis aikðtelëje. Kai RTV komiteto vyr. reþisierë S. LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 53

54 qxd :11 Page Borisienë pasiûlys Graþinai dirbti diktore kartu su G. Bigelyte, V. Þalakevièius iðklausys þinià apie ðá pasiûlymà ir iðrëð: To betrûko, kad visa Lietuva kiekvienà vakarà spoksotø á mano þmonà! Pagalvok, kà darai! Kaip tai atrodo, kas vakarà skaityti þmonëms melagingus tekstus! Paskui patylës ir ágels dar skaudþiau: Be to, tu ðalia Bigelytës atrodai kaip senutë. Veide jau daug raukðliø. Kine kas kita, o televizija negailestingai parodo menkiausius trûkumus. Kai syká Graþina ims priekaiðtauti, kad jie nebesusitinka kaip du lygiaverèiai kûrybos þmonës, Vytautas pasakys: Ar filmavimas yra kûryba, tai dar labai abejotina. Bet visiðkai aiðku moterys, vaidinanèios kine, nëra menininkës... Kità syká iðgirs: Nori bûti artiste? Nieko nëra kvailiau uþ moters tuðtybæ. Toká turtà ásigijai universitete. Raðyk. Ðtai perskaièiau Petrës Èesnulevièiûtës darbø apþvalgà þurnale. Puiku! Gal ir tu gali bûti mokslininke? Taèiau dabar kalbos, kad Onà vaidins Graþina, netilo. Syká Vytautas parëjo ið studijos gerokai sutrikæs ir lyg tarp kitko iðtarë: Varèiau aktoriø nuotraukø albumus, radau ten ir tavo. Þinai, tos tavo fotografijos nelabai vykusios, tai að jas iðëmiau. Sakau tau, kad þinotum. Ir Graþina suprato, kad kalbos, jog teks vaidinti Onà, taip ir liks kalbomis, nors tokià slaptà svajonæ turëjo... Taèiau prasidëjo aktoriø bandymai, ir vienà rytà V. Þalakevièius pasakë: Nenustebk, bet ðiandien A. Varanka nufotografuos ir tave Onos vaidmeniui. Þinoma, tai nieko nereiðkia, að jau esu apsisprendæs. Graþina tylëjo lyg uþsmaugta, juoba kad Vytautas kalbëjo oficialiu, mediniu balsu. Studijos paviljone V. Þalakevièius priëjo prie Graþinos ir pasakë: Gali nesigrimuoti, veidà turi graþø, gerai atrodai. Èia tik formalumas. A. Varanka, Graþinos gerai paþástamas dar ið Nidos, kur 1957 metais buvo filmuojama juosta Kol nevëlu, pasakë: Þinai, Þala labai uþsispyræs þmogus, bet, atrodo, visgi palûþo. Tu bûsi gera Ona. Að padarysiu tokias tavo nuotraukas, kad jis negalës prisikabinti. Dieve, kaip jis mus varinëja su tomis aktorëmis! Renkasi, renkasi, o paskui nufilmuoja kà nors ið ðalies... Kelias dienas V. Þalakevièius apie tuos fotobandymus neuþsiminë në vienu þodþiu, tarsi jø iðvis nebûtø buvæ. Rodë B. Ojos nuotraukas, klausë, ar jis panaðus á lietuvá, vis græþë smegenis dël D. Baukaitës, nes, matyt, abejojo... Tik apie Onos vaidmená në þodþio. O ant Tauro kalno Graþinà su Onos vaidmeniu jau pasveikino B. Babkauskas. Pasidþiaugæs, kad ji vaidins, pasakë: Tas Vytautas tikras kipðas, kartais jis taip geria kraujà... Vis dëlto po geros savaitës pas Graþinà atëjo V. Þalakevièiaus asistentë R. Vosyliûtë, atneðë Niekas nenorëjo mirti scenarijø, perdavë V. Þalakevièiaus praðymà atidþiai perskaityti, ypaè Onos ir Vaitkaus meilës scenà darþinëje veþime ant ðiaudø. Jà filmuos pirmiausia. Pats Vytautas tylëjo, lyg nieko nebûtø ávykæ nei klausinëjo, nei patarinëjo. Graþina iðmoko tekstà, pasiruoðë kaip iðmanë vaidinti nurodytà scenà, ir saulëtà vasaros dienà studijos maðina atveþë jà á paviljonà. Èia buvo ðilta, net tvankoka, bet Graþinà krëtë nervinis drebulys, tarsi jos lauktø eðafotas, juk pirmoji filmavimo diena, nuo kurios daug kas

55 qxd :11 Page 55 priklauso. Grupës grimuotoja pareiðkë, jog Graþina taip ádegusi, kad reikës tik truputá paryðkinti bruoþus. Tada apvilko drobiniais marðkiniais ir iðvedë á paviljonà. Èia buvo tamsu. Graþina sëdëjo ir laukë. Vytautas vis nesirodë. Staiga iðniro ið tamsos, greitu þingsniu priëjo prie jos ir kaþkokiu pridususiu balsu pasakë: Ðiandien filmavimo nebus, nusivalyk grimà, vaþiuosim namo. Að lauksiu maðinoje. Netekusi þado Graþina álipo á automobilá, ten jau ásitempæs sëdëjo Vytautas ir rûkë. Ásivyravo ilga nuoþmi tyla. Namo gráþti nesinorëjo. Graþina þinojo aðaros visà dienà. V. Þalakevièius maðinà sustabdë prie Kalinausko gatvës ir abu tylëdami ëjo pësèiomis. Kai tyla tapo nepakenèiama, Graþina neiðtvërë: Kodël tu taip elgiesi su savo geriausiu draugu? Gal yra kokia nors prieþastis, kurios að neþinau? Gal tave kas nors slegia? V. Þalakevièius á jos þodþius reagavo aðtriai: Mano þmona ant ðiaudø buèiuojasi ir glamþosi su Banioniu! Negi tai sunku suprasti?.. Bet ir Graþinos reakcija á tai buvo tokia pat aðtri: Vytai, að visai nepretenduoju vaidinti tavo genialiuose filmuose, bet ðitaip mane prieð visus þeminti visgi nederëtø... Aiðku viena, dar gerokai prieð fotobandymus Graþinai iðtarti þodþiai: Að jau esu apsisprendæs, galbût ir buvo jo apsisprendimas Onos vaidmená atiduoti latviø aktorei Vijai Artmanei. Jà buvo matæs filmuose Uþ baltø kaip gulbë debesø, Savas kraujas ir kituose, kur Vija sukûrë ásimenanèius dramatiðkus stipriø ir temperamentingø moterø vaidmenis. Onos vaidmuo jam atrodë labai svarbus, tad patikëti jo nors ir labai mylimai, bet nei kine, nei teatre dar neatsiskleidusiai, moteriai jis galbût paprasèiausiai neiðdráso... Prie to sprendimo, be abejo, prisidëjo ir Vytauto, kaip vyro, ambicijos prisimenat jo pasakymà: Mano þmona niekada nebus aktorë! Juostà filmavo vasarà Dzûkijoje, Zervynø kaime. Tada dar neatrastame nei ákyriø turistø, nei ramybës besiilginèiø poilsiautojø. Dideli ir tankûs miðkai saugojo ðá kaimà nuo visø vëjø. Nemaþai kino þmoniø atvaþiavo su ðeimomis. Vytautà irgi atlydëjo visa svita Graþina, Vita ir Birutë. Smagu buvo visiems. Ypaè vaikams miðkai, Ûla, brastos. Filmavimo paslaptis atsiverianti kiekvieno akims. V. Þalakevièiaus dukros ðëlo kartu su kitais, o visø pramanams dirigavo dailininko V. Kalinausko sûnus Andrius. Atlapaðirdþiai dzûkai bièiuliðkai sutiko filmuotojus, kurie lyg margas èigonø taboras sudrumstë senojo kaimo ramybæ. Bet kai vienà sekmadiená zervyniðkiai pamatë kinininkø darbo pradþià filmuojamà dramatiðkà scenà palei tvorà suguldytus nuðautø miðkiniø kûnus, jø bièiuliðkumas iðblëso. Tylëdami pasiþiûrëjo á lavonus, á visus tuos aplink zujanèius þmones ir iðsiskirstë po namus, ásitikinæ, kad èia ásitaisë bedieviø bolðevikø kompanija... Zervyniðkiø reakcija buvo nenuspëjama: tà dienà B. Babkauskas, nuëjæs savo reikalu, gráþo sutrikæs: Vyruèiai, nagi, visos kaimo ðirdukës uþrakintos... Bet pamaþu kaimo þmonës iðsiaiðkino, kas èia vyksta, priprato prie keistø, sklindanèiø dar per mieganèias Zervynas, garsø (tai B. Babkauskas indë- LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 55

56 qxd :11 Page niðkais ðûkavimais þadindavo save), þmoniø, kurie keldavosi ketvirtà valandà ryto, kai virð Zervynø dar gulëdavo migla, o dienà miegodavo... Jie matydavo, kaip daugelis saulei kepinant pliekë kortomis, o vienas (þvalgas!) sëdëdavo medyje ir horizonto pakraðty iðvydæs kylantá nors maþiausià debesëlá surikdavo nesavu balsu tada visi puldavo rengtis filmavimui... Zervyniðkiai jau beveik iðmoko nesistebëti ðituo jiems visai nepaþástamu gyvenimu, atvirkðèiai jie ir patys noriai jame dalyvaudavo. Tik kartà, regis, kai grupës pirotechniko Mitkaus ið deganèiø dûmø uþtaiso ðaðkiø sukurta miglelë nenugulë ir ið to uþtaiso pakilæ dûmai pradëjo dvokti, kaþkuri ið zervyniðkiø moterø nebeiðlaikë stojo su ðakëmis prieð Mitkaus prajovus. Bet Mitkus kaþkaip sugebëjo ásiteikti ir, per visà filmavimà sudeginæs du vagonus ðaðkiø, padëjo operatoriui J. Griciui sukurti ástabø, migloje skæstantá, vakaro peizaþà. O V. Þalakevièius tuo metu sprendë galvosûká, kaip jam atsivilioti èionai, á Zervynas, Vijà Artmanæ. Atsivilioti bet kokia kaina. Taip ir buvo pasakyta asistentei R. Vosyliûtei. Taip bus ir padaryta. Èia norëèiau kiek uþbëgti á prieká aisiais, raðydamas knygà apie Latvijà bei iðkilius jos kultûros þmones, taip pat bet kokia kaina turëjau susitikti V. Artmanæ. Bet surasti Vijà Rygoje buvo beveik neámanoma, jos vyras, irgi aktorius, á visus mano telefono skambuèius atsakinëjo vienodai: Vija repeticijoje, Vija filmuojasi, Vija iðvaþiavo á Kuldygà susitikti su þiûrovais. Galiausiai mano bièiulis kino reþisierius I. Seleckis, vienas ið artimiausiø V. Artmanës draugø, praneðë, kad aktorë po spektaklio Elþbieta, Anglijos karalienë (pjesës autorius austrø dramaturgas F. Briukneris) lauks manæs savo grimo kambaryje J. Rainio teatre. Teatro salëje gyva tyla, paklûstanti impulsams, plûstantiems ið scenos, aistroms, kuriomis kunkuliuoja Elþbieta, Anglijos karalienë Vija Artmanë. Átampa neatslûgsta në sekundei. Scenoje ir kiti personaþai lordai, ministrai, teisëjai, bet áspûdis toks, kad Vija ten viena karalienë, sprendþianti valstybës reikalus, moteris, mylinti lordà Eseksà ir beprotiðkai norinti tikëti, kad ðis graþuolis jà myluoja ne dël jam teikiamø karaliðkø privilegijø. Salë palydi griausmingomis ovacijomis daþnà Vijos scenà, bet po vienos jø ëmiau baimintis, kad nuo þiûrovø ovacijø ir riksmø gali ágriûti teatro salës lubos. Tai buvo scena, kur átûþusi kaip tigrë Elþbieta puola savo didikus, norinèius átraukti Anglijà á karà su Pilypo II Ispanija. Kà gali mano maþoji Anglija! Kà ji gali prieð toká milþinà?! ðaukë karalienë. Mano maþoji Anglija. Mano vargðai amatininkai ir þvejai. Kiek að jø turësiu blokðti prieð karuose uþgrûdintus ir iki dantø ginkluotus ispanus! ðaukia Elþbieta, ir ið jos dideliø blizganèiø akiø ritasi aðaros. Tada atrodë, kad salë iðsikraustys ið proto þiûrovai visi kaip vienas atsistojo ir ëmë skanduoti: Vija! Vija!.. Buvo 1987-ieji, ir Latvijoj jau kilo pirmosios Atgimimo bangos... Kai V. Artmanë Elþbieta ðaukë: Ar atsilaikys mano maþoji Anglija prieð Ispanijos milþinà? salë girdëjo ar ásivaizdavo girdinti kitokius þodþius: Ar atsilaikys mûsø maþoji Latvija prieð sovietø milþinà?! Spektakliui baigiantis tyliai iðsmukau ið salës ir ásibroviau á V. Artmanës grimo kambarëlá, kurio duris Vija buvo paþadëjusi palikti neuþrakintas. Kai vël nugriaudëjo net èia girdimos ovacijos, supratau, kad spektaklis

57 qxd :11 Page 57 pasibaigë, ir netrukus áþengë Vija, visa dar pulsuojanti Elþbietos aistra bei átûþiu. Pagaliau ji nurimo ir paklausë: Tai apie kà mudu kalbësime? Norëèiau, Vija, kad jûs papasakotumët apie visà savo gyvenimà. Oho!.. ðyptelëjo ji ir kilstelëjo antakius. Suprasdama, kokio sunkaus dalyko jos praðau, bet nesileisdama á tolesnius mano praðymo komentarus, pradëjo pasakoti apie savo varganà vaikystæ, paskui ilgà ir sunkø kelià á teatrà, reþisieriø E. Smilgá, toká pat kultiná, koks Lietuvoje buvo J. Miltinis, tik gal dar didesná despotà, su krauju iðplëðdavusá ið aktoriaus norimà rezultatà. Kai Vijos pasakojimas pasiekë mûsø dienas ir artëjo á pabaigà, paklausiau: Vija, o ko jums gyvenime dar stinga? Turëjot ir turit puikius vaidmenis teatre bei kine, esat sveika ir kûrybinga, jus supa beprotiðka visos tautos meilë... V. Artmanë, tarsi laukusi ðio ne itin korektiðko klausimo, net nesusimàsèiusi atsakë: Tai, kà jûs iðvardijot, gal ir tiesa, bet per visà savo gyvenimà að taip ir nepatyriau tikros moteriðkos laimës. Jos man visad stigo ir stinga. Pagalvojæs, kaip aktorë sugeba atsiverti pirmà kartà sutiktam þmogui, prisiminæs mane kà tik pribloðkusá jos spektaklá, supratau, kad V. Þalakevièius, statydamas filmà Niekas nenorëjo mirti, fantastiðkai tiksliai pasirinko aktoræ Onos vaidmeniui. Kai Vija trumpam nutilo, pajutau, jog uþ langø Kriðjanio Barono prospekte nebegirdþiu automobiliø gausmo, þvilgtelëjau á laikrodá ir aiktelëjau jo rodyklës jau perþengë dvyliktà valandà nakties... Vija, pasakiau, að suprantu, kad begëdiðkai elgiuosi, kad jûs esat pavargusi, bet labai norëèiau, kad dar papasakotumët, kaip vaidinote Onà Þalakevièiaus filme Niekas nenorëjo mirti. Nepasiusiu, valiûkiðkai nusijuokë V. Artmanë, pailsësiu kapuose, o apie Onà galëèiau kalbëti visà parà tai mano karjeroje buvo pats mylimiausias vaidmuo, padovanojæs sëkmæ visiðkai atsitiktinai. Buvo 1965 metø vasaros pradþia, tæsë Vija, vos prieð porà savaièiø gimë Kristiana, mûsø ilgai lauktoji vieðnelë. Mes gyvenome uþ miesto, Mûrjaniuose, visi dþiaugëmës maþyle, aplinkui tvyranèia tyla, þaluma ir galimybe pabûti vieniems. Bet vienà dienà nuvaþiavau á butà Rygoje pasiimti kaþkokiø daikteliø, ir tuðèiame kambaryje staiga ðaiþiai suskambo telefonas. Skambino ið Lietuvos reþisieriaus V. Þalakevièiaus asistentë R. Vosyliûtë. Klausia, ar að skaièiau þurnale Iskusstvo kino iðspausdintà scenarijø, taèiau, net nelaukdama mano atsakymo, pasako þurnalo numerá ir sukomanduoja: Paskaitykite. Ten jums yra vaidmuo. Onos. Po savaitës paskambinsiu. Tik tiek. Ragelyje pasigirsta pypsëjimas. Po savaitës Vija, perskaièiusi scenarijø, vël atvaþiuoja á Rygà, laukia skambuèio ið Lietuvos ir galvoja, kaip puikiai tà vaidmená galëtø suvaidinti Nona Mordiukova (stambaus sudëjimo ir siautulingo temperamento rusø kino aktorë aut. past.). Telefono skambutis nutraukia jos apmàstymus. Na, kaip, perskaitëte scenarijø? Taip... Bet... bando pasiaiðkinti Vija, taèiau Regina jà be jokiø ceremonijø nutraukia. LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 57

58 qxd :11 Page Tai gerai, tai labai gerai, kalba Regina. Tada mes po savaitës atvaþiuojam. Kur jûs atvaþiuojat? klausia Vija, pamaniusi toji Regina, matyt, neþino, kad ji visai neseniai pagimdë ir gyvena ne Rygoje, o Mûrjaniuose, kad niekur negali ir nesirengia vaþiuoti, bet Regina tik kalba: viskas gerai, viskas gerai, mergaitæ bus galima pasiimti su savimi, ir, Vijai nespëjus iðtarti kategoriðko Ne!, ragelyje pasigirsta pypsëjimas. Dar po savaitës, liepos 26-àjà, Vija Mûrjaniuose su visa ðeima ðvenèia savo motinos vardines. Lauke krapnoja ákyrus lietus, tad visi sëdi jaukiuose namuose prie stalo. Staiga verandos tarpdury pasirodo nepaþástama moteris, pasisveikina ir sako: Na, ðtai að ir atvaþiavau. Lëktuvas á Vilniø iðskrenda rytoj rytà. Pas mane pailsësite, pamaitinsite vaikelá ir á filmavimo aikðtelæ, maþdaug ðimtas kilometrø nuo Vilniaus. Vija dar bandë suktis vaikelis, va visai kaip þirnis, taèiau Regina mandagiai, bet tvirtai kartojo: Dëliokimës, dëliokimës... Ir Vija lyg ne savo rankomis ëmë krauti lagaminà. O vonelæ? Ar reikia imti vonelæ? Bus, bus vonelë, nereikia, spaudë Regina. Visi namiðkiai þiûrëjo á Vijà iðplëtæ akis, manydami, kad ji iðsikraustë ið proto, tik jos vyras, jau gerokai pakauðæs, lingavo prie vaiðiø stalo ir vis kartojo myliu lietuvius, myliu Babkauskà, myliu Banioná, lietuviams reikia padëti... Taip ir iðvaþiavo jos visos trys Vija neðina maþàja Kristiana ir Regina su vaikiðku veþimëliu bei lagaminais, prigrûstais vystyklø, buteliukø ir drabuþëliø. Maþylæ pamaitino Rygoje. Paskui lëktuvu á Vilniø, ið ten dulkëtais miðko keliais á Zervynas, kur buvo ásikûrusi filmo Niekas nenorëjo mirti kûrybinë grupë. Tiesa, tik vëliau suþinojau, kad Vijos pastebëjimas dulkëtais miðko keliais buvo ne visai tikslus. Regina Vosyliûtë pasakos, kad dël tos kelionës á Zervynas ji vos nemirë ið gëdos, nes studija atsiuntë, ko gero, seniausià savo garaþo Latvijà, kuri vos vos vilkosi, kliûdama uþ kiekvienos kelio ðaknies ar akmens, be to, autobusiuke þiojëjo kumðèio didumo skylës, pro kurias verþësi dulkiø debesys. Maþoji Kristiana èiaudëjo, kosëjo, bet Vija, jau garsi kino ir teatro þvaigþdë, nerodë në maþiausio nepasitenkinimo, tik iðvaþiavus á asfaltuotà kelià susuko maþytá pieðtukà ið vatos, gerà pusvalandá Kristianai traukë iš nosytës juodus dulkiø gurvoliukus ir papraðë jas ákurdinti kiek galima arèiau filmavimo aikðtelës, kad kasdien nereikëtø vël vaþinëti tais dulkëtais keliais. Regina taip ir padarë surado jodviem netoliese ðvarià trobà, tik, deja, be elektros. Èia tai ne bëda, ðyptelëjo Vija, gyvensim prie þvakiø ir sveikiau, ir romantiðkiau... V. Þalakevièius, nuoðirdþiai dþiaugdamasis, kad atvaþiuoja V. Artmanë, surinko visà vyrø komandà ir pagrasino, jog savo rankomis prismaugs kiekvienà, kuris neatneð bent po kelis kibirus karðto vandens á aktorës trobà. Taèiau R. Adomaitis, D. Banionis, J. Budraitis, net filmo direktorius E. Þabinskas kaip tikri dþentelmenai, nelaukdami V. Þalakevièiaus raginimo, jau buvo pradëjæ tempti karðtà vandená ið netoliese esanèios valgyklos, ir kai dvi apdulkëjusios latvës ásikûrë pilkame Zervynø namelyje, èia jø laukë karðta vonia. Vija iðprausë maþylæ, iðsimaudë pati, tik neþinojo, kà daryti su vystyklais. Vakarëjant pylë kaip ið kibiro. Bet ilgai galvoti nereikëjo. Namelyje buvo uþkurta krosnis, palubëj iðtemptos virvës. Taigi iðeitis rasta. Vija buvo pri-

59 qxd :11 Page 59 blokðta èia taip ðirdingai jomis rûpinamasi... Vakare uþeis D. Banionis, pasakys, kad matë teatre jà, vaidinanèià Dþuljetà, pagirs. Ir tarp abiejø aktoriø iðkart uþsimezgs simpatija, labai pravertusi filmuojantis. Abu ne syká sëdës kambaryje, kur miegos þindomas kûdikis, aptarinës scenarijaus tekstà ieðkodami ádomiausio judviejø scenos sprendimo. V. Þalakevièius su J. Griciumi buvo sutaræ, kad dramatiðkos scenos su Vija turëtø bûti filmuojamos niûrià apsiniaukusià dienà. Kelios pirmosios dienos tokios ir buvo, bet paskui visà savaitæ plieskë saulë, ir Vytautas, sunerimæs, kad vël gali tekti savaitæ sëdëti nieko neveikiant, pasikvietë operatorius J. Griciø ir J. Tomaðevièiø tartis, kà daryti. Vytautui këlë nerimà ne filmavimo grafikas, jie jau buvo ganëtinai pasivaræ á prieká, bet tai, kad per jëgà su kûdikiu ið Rygos iðplëðta V. Artmanë turës sëdëti be darbo. Iðeitá rado J. Gricius su J. Tomaðevièiumi, pasiûlæ filmuoti ankstyvais rytais, kol saulë dar nepatekëjusi, mat jie eksponometrais nustatys toká apðvietimo reþimà, kad ekrane atrodys, jog filmuota apsiniaukusià dienà. V. Þalakevièius labai dþiaugësi operatoriø atradimais ir ypaè tuo, kad filme sutiko dirbti J. Gricius, nes galëjo bûti ir kitaip ðiø dviejø vyrø santykiai buvo gana átempti. Dar 1956 metais, kai V. Þalakevièius rengë savo diplominá darbà filmà Skenduolis, jis papraðë J. Griciø dirbti kartu. Jonas atsisakë, nes tuo metu staþavosi Lenfilme. V. Þalakevièius jam ilgai negalëjo to atleisti, ir nors atviro karo tarp ðiø vyrø nebuvo, bet ávairiuose posëdþiuose, aptarimuose ar pasitarimuose vienas neigdavo tai, kà teigdavo kitas, tad kibirkðèiø neretai bûta. Po áspûdingai nufilmuotø Gyvøjø didvyriø bei reþ. G. Kozincevo juostos Hamletas J. Gricius dirbo Kryme, kur A. Þebriûnas statë vëliau iðgarsëjusá filmà Paskutinë atostogø diena. Jonas su Vytautu, kuris ten raðë scenarijø, gyveno viename pensione ir abu retsykiais pakilnodavo stikliukà. Tuomet V. Þalakevièius ir pasiûlë J. Griciui dirbti jo naujame filme. Pastarasis pasiûlymà priëmë gana ðaltai: Þinai, Vytai, man atrodo, kad mes niekada drauge nebedirbsime. Kodël? Að planuoju statyti filmà, kur plastika bus ypaè svarbi, tad tu galësi parodyti visus savo sugebëjimus. Ir J. Gricius, nusprendæs, kad jø maþi kivirèai neturi trukdyti darbui, sutiko, beje, niekada dël to nesigailëjo. Per visà juostos Niekas nenorëjo mirti filmavimà juodu dirbo surëmæ peèius, iðkilo gal tik vienas konfliktas, dël kurio J. Gricius ðiandien kaltina save. Buvo filmuojama scena malûne, kur partizanai turëjo uþpulti valstybei grûdus iðveþanèius ûkininkus. Dirbti èia buvo labai nepatogu, tarp tø visø girnø ir maiðø buvo maþa vietos, tad J. Gricius ilgai krapðtësi apie apðvietimo lempas bei kamerà, o V. Þalakevièius nekantraudamas vis klausinëjo: Jonai, ar jau? Jonai, ar jau? Gal po penkto klausimo J. Gricius ant jo piktokai riktelëjo, V. Þalakevièiaus veidas ásitempë ir jis pasakë: Jonai, mes ne vieni. Šiandien J. Gricius sako, jog daug metø laukæs progos V. Þalakevièiui pasakyti: Vytai, mes ne vieni, bet taip ir nesulaukæs. Taèiau mes, vël uþbëgæ toli á prieká, gráþkime á filmavimo aikðtelæ, kur atëjusi V. Artmanë ruoðiasi savo pirmajai sunkiai scenai. Palikusi dukrytæ mielai jà pagloboti sutikusiai D. Banionio þmonai, Vija eina grimuotis. Ji dar nebuvo maèiusi reþisieriaus LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 59

60 qxd :11 Page V. Þalakevièiaus, bet jau þinojo, tiksliau, buvo áspëta, kad maestro itin svarbu iðraiðkingos akys. Ilgai su grimuotoja ieðkos kaip tik tokiø akiø. Paskui V. Artmanei atneðë jos lininá sijonà ir palaidinukæ. Drabuþiai buvo nepadoriai nauji, ir Vija juos suniurkë, vietom net áplëðë, paskui sulopë... Palaidinukëj vos iðsiteko stambios Vijos krûtys. Tada patraukë á aikðtelæ. Vija, susipaþinusi su reþisieriumi ir su juo bendraudama, sako, niekaip nesuvokusi, kodël jo visi taip paniðkai bijo. Vytautas jai pasirodæs ne tik kaip talentingas reþisierius, bet ir kaip subtilus, rûpestingas þmogus jis taip organizavo filmavimà, kad Vija po poros valandø darbo aikðtelëje turëtø laiko pailsëti, pabûti su maþyle. Taip bûdavo kasdien. Pagaliau turëjo filmuoti Onos meilës scenà darþinëje, ratuose ant ðieno su Vaitkumi (D. Banionis). Visi ásitempæ, D. Banionis kaþkoks atvirais nervais. Vija jauèia, jog visa tiesiog virpa. Moterys po gimdymo apskritai bûna jautresnës, o èia dar tokia subtili scena, svetima vieta, nepaþástami þmonës. Pajutæs aktoriø bûsenà, V. Þalakevièius visus, kurie nebûtini ðioje scenoje, iðpraðo ið darþinës. Jis suvokia repeticijos nereikia, net, baleto ðokëjø terminu, viena koja. Abu aktoriai jau vaidmeny. Nepraleisti ðitos bûsenos! Suzirzia J. Griciaus kamera, ir netrukus pasigirsta V. Þalakevièiaus þodþiai: Nufilmuota! Vytautas prieina prie Vijos, pabuèiuoja jà á skruostà ir pasako: Trijø dienø norma ávykdyta. Á filmavimo aikðtelæ uþsuks ir Graþina pasiþiûrëti, kokius gi stebuklus daro toji V. Artmanë. Dideliø stebuklø Graþina neiðvydo, bet matë, kaip Vytautas dþiaugiasi kiekviena jos suvaidinta scena ir to dþiaugsmo neslepia. Po 40 metø Graþina prisimins, kad tàsyk Zervynose norëjo, jog prasivertø þemë, sudegtø tas ðienas, ant kurio buèiavosi laimingi bei graþûs V. Artmanë ir D. Banionis. O pati Vija per mûsø pokalbá Rygos teatro grimo kambaryje sakë, kad, be tos meilës scenos su Banioniu, jai lyg ir pavyko kitas epizodas, kur broliai Lokiai Donatas ir Jonas (R. Adomaitis ir J. Budraitis) ima muðti Onos mylimàjá Vaitkø, versdami já pasakyti, kas ið partizanø nuðovë jø tëvà. Bet apie tà scenà ji pasiûlë man pakalbëti su abiem aktoriais, nes antraip gali atrodyti, kad ji giriasi... Taip ir padariau. Ðiandien apie tà scenà R. Adomaitis kalba taip: Vaitkus (D. Banionis), regis, gulëjo rogëse, að já pakëliau uþ plaukø ant kojø ir smogiau á paðirdþius, ir tuomet ið trobos iðbëgo Ona (V. Artmanë), apsivilkusi ilgais lininiais, ir ásiutusi kaip tigrë ðoko ginti savo didþiosios ir gal paskutinës gyvenime meilës. Vija perbëgo per kiemà, griebë ið malkø krûvos storà pagalá ir puolë prie mûsø ðaukdama: Lauk ið mano namø! Kas jûs tokie? Basurmonai! Kad kumðèiais mojuotumët po svetimu stogu! Pagonys lauk! Að þinojau, pasakoja R. Adomaitis, kad Ona turi mus uþpulti, bet tokio paðëlusio átûþio audros tikrai nesitikëjau, tad praradau þadà. Buvau tikras, kad Vija, nepaisydama scenarijaus, tuo pagaliu praskels man galvà... Pagal scenarijø ðità scenà turëjo stebëti prie trobos susëdæ kaimieèiai. V. Þalakevièius papraðë, kad R. Vosyliûtë surinktø bûrelá iðraiðkingesniø Zervynø þmoniø ir bûtinai atveþtø Vytauto pastebëtà po kaimà vaikðtinëjantá kone ðimto metø senukà. Ðis, Reginai atëjus senolio kviesti filmuotis, nesileido á kalbas: Kà tu, mergyt (nors tai mergytei Reginai buvo arti keturiasdeðimties), mano troboje ant aukðto jau karstas guli, kojas skauda, nebepasivelku kur èia man tuos kinus iðdirbinëti...

61 qxd :11 Page 61 Bet Regina neatlyþo, paþadëjo nuveþti, parveþti. Jam reikës tik deðimt minuèiø pasëdëti ant suoliuko, o uþ tai dar gaus kelis rublius. Finansinis interesas senolá priveikë, ir jis atkeliavo á aikðtelæ. Greta prisëdo V. Þalakevièius. Pakalbëjo apie bûsimà derliø, gyvenimà, moterø graþumà. Á netikëtà jo klausimà: Sakykit, tëvuk, kodël gyvenime taip yra, kad vyrai graþias moteris palieka, o gyvena su negraþiomis? senolis kaip patyræs Kazanova atsakys: Todël, kad toms negraþioms á vienà vieèiukæ pripilta medaus. Vytautas, garsiai nusijuokæs, pakðtelës senukui á rankà, o J. Griciaus vëliau papraðys tà artistà kadre parodyti stambiu planu. Dël statistø masuotëse V. Þalakevièiui maþiausiai galvà skaudëjo, kaip ir dël V. Artmanës ar D. Banionio jø reþisierius beveik nestabdë. Galvà skaudëjo dël kitø. Pirmasis suklupo neabejotinas reþisieriaus favoritas B. Babkauskas. Gavæs ðá vaidmená, Bronius buvo laimingiausias þmogus. Neþinojo, kaip jam seksis, bet vaidmuo buvo savas, prilipæs prie kûno. Ten yra tokiø... aspektëliø... kalbëjo draugams Bronius, o jo akys spindëjo. V. Þalakevièius vëliau prisimins, jog filmuojant scenà su laiðku já pribloðkë Broniaus iðvaizda. Visad elegantiðkas ir pasitempæs, vien savo spyruokliuojanèiu iðëjimu á Panevëþio teatro scenà sukeldavæs salëje plojimus, B. Babkauskas èia virto iðglebusiu, sunkiais þingsniais vaikðtanèiu kaimieèiu. Babkauskas sugebëjo ne tik persikûnyti á personaþà, bet ir neátikimu bûdu pakeisti savo fizikà, po daugelio metø kalbës V. Þalakevièius. O anuomet Zervynose B. Babkauskas, vaidinæs paprastà valstietá Marcinkø, neðinas laiðku áþengia á kambará, kur susirinkusi filme vaizduojamo kaimo valdþia partinës grupës sekretorius (akt. A. Ðurna), visi broliai Lokiai, ir persiþegnojæs sako: Garbë Jëzui Kristui. Per amþius, atsako mokytojas Mykolas Lokys (akt. A. Masiulis). Babkauskas perduoda jam laiðkà, kurá Mykolas garsiai perskaito. Iðdavike, arsi tu dar sovietams þemæ, nupilsim kaip ðuná. Paskutinis perspëjimas. Aitvaras. Hm, sako Mykolas, beveik be klaidø. Kas atneðë? klausia partorgas. Paðtaljonas, atsako B. Babkauskas. Sako, paðte rado, tik be markës ant laiðko. Tai nuo mano bobos dar rublá paëmë, sako, uþ tai, kad be markës. Tai kà man dabar daryt? Iðaiðkinkit, kad valdþia. Vaitkus dabar bus valdþia, sako Donatas Lokys (akt. R. Adomaitis). B. Babkauskas: Kà daryt, jei tau be markës tokius laiðkus siunèia? Ko tylit? Tai art man ar neart?! Bronius Lokys (akt. B. Oja): Jei gali nearti, neark. B. Babkauskas: O duonos man duosi? Bronius Lokys: Ne... B. Babkauskas: Matai... Partorgas (akt. A. Ðurna): Ðautuvà duosim. B. Babkauskas: Nusišikt man ant tamstos šautuvo, jeigu po teisybei. Partorgas: Kad daugiau nieko neturim. B. Babkauskui iðëjus ið kadro, aikðtelëje pasigirdo plojimai, ir ne tik dël to, kad Broniø èia mylëjo, bet todël, kad niekas net nesuabejojo absoliuèiu jo LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 61

62 qxd :11 Page tikrumu ðioje scenoje. Tik V. Þalakevièius, uþuot iðtiesæs savo laiminanèià rankà, paklausë: O kà, Broniau, dar turi? Jis gerai þinojo, kad ir kine, ir teatre B. Babkauskas iðeina vaidinti parengæs kelis tos scenos variantus. Pamatæs, kad B. Babkauskas jau yra pasirengæs, V. Þalakevièius sukomandavo J. Griciui ájungti kamerà. Bronius ðiek tiek pakeitë eisenà, intonacijà, savo reakcijà á broliø Lokiø replikas, bet V. Þalakevièius tik papurtë galvà. Tai pakartojo ir treèià, ketvirtà kartà, kol B. Babkauskas gailiai paklausë: Tai kà man vaidinti? Tu viskà atmeti... Kodël tu manæs klausi? aðtriai reagavo V. Þalakevièius. Tu aktorius, tu ir turi þinoti. Sutrikusio Broniaus akyse sublizgo ašaros. Motoras! netikëtai sukomandavo V. Þalakevièius ir po keliø minuèiø: Baigta! Dabar jau visi, kurie aikðtelëje tuo metu nebuvo uþimti, sukëlë B. Babkauskui tikrà ovacijø audrà. Taigi, manyèiau, kad ið B. Babkausko, vaidinanèio ðià sudëtingà, kupinà slepiamo dramatizmo, turinèià kelias potekstes ir net humoro elementø, scenà, V. Þalakevièius, reikalaudamas naujø originaliø sprendimø, rodë ne savo kaprizus. Gerai paþindamas aktoriø ir jo galimybes, laukë ið Broniaus kaþko visiðkai ypatinga. Ir sulaukë. Suklupo ir J. Budraitis, áspûdingai debiutavæs pirmojoje (tëvo Lokio ðermenø) scenoje. Suklupo, galima sakyti, lygioje vietoje. Zervynø lauke buvo pastatyta dekoracija siena ir langas, uþ kurio sëdi senasis Vaitkus, buvusio partizano, dabar apylinkës pirmininko, tëvas ir kaukði batsiuvio plaktuku. J. Budraitis Jonas Lokys turi prieiti prie lango ir paklausti: Kur sûnus? Ir daugiau nieko iðtarti tik klausimà, kuriame sunku áþvelgti kokià nors potekstæ ar paslëptà prasmæ. Tad Juozas buvo tikras, kad jis pataikys ið pirmo karto. Deja... Juozas keitë klausimo intonacijà, èia tyliai prisëlindavo, èia ðuoliu priðokdavo prie lango ir iðrëkdavo savo klausimà: Kur sûnus?!, mirtinai iðgàsdindamas senukà kurènebylá batsiuvá. Taèiau V. Þalakevièius purtë galvà, varydamas vis naujus ir naujus dublius. Gal po deðimto bandymo, jau nebegalëdamas nieko sugalvoti, Juozas matë tik susinervinusá V. Þalakevièiø, bendraujantá su aktoriais savo keistomis grimasomis. Po keturiasdeðimties metø J. Budraitis vël prisimins tà dienà, kai jis kone mirë norëdamas átikti ir patikti V. Þalakevièiui, sugauti akimis jo pritariamà rankos gestà ar þvilgsná. Ðiandien Juozas pats nesupranta, kodël taip jautësi. Na, nebûtø pavykæ, nebûtø tapæs aktoriumi baisus èia dalykas, bûtø gráþæs á universitetà ir ramiai studijavæs teisæ. Bet tada aikðtelëje jis jautësi lyg koks praðalaitis, kvailiausias, negabiausias, nieko nemokantis, ypaè ðalia V. Artmanës, B. Babkausko, D. Banionio... Turbût tas begalinis noras pasirodyti, kad jis vis dëlto nëra blogiausias, ir kaustë sàmonæ, varþë judesius, galvoja ðiandien Juozas. Laimei, V. Þalakevièius padarë trumpà poilsio pertraukëlæ. Prie J. Budraièio priëjo V. Artmanë, uþdëjo rankà ant peties ir pasakë: Tu viskà darai gerai, tik nereikia nervintis ir ásitempti. Gal Juozui tik ir trûko to nuoðirdaus garsios aktorës padràsinimo, gal já

63 qxd :11 Page 63 nuramino keliø minuèiø pertrauka, ir jis pagaliau sulaukë to palankaus V. Þalakevièiaus gesto. Kitaip, net tragikomiðkai baigësi B. Ojos irgi visiðkai paprasta scena, kurioje netgi nereikëjo iðtarti në vieno þodþio. Filmavo epizodà, kur broliai Lokiai atneða glëbá ðautuvø, norëdami juos ásiûlyti verandoje sëdintiems kaimo vyrams, kad jie drauge su Lokiais eitø prieð partizanus. V. Þalakevièius, pats kaþkodël rankoje irgi laikydamas ðautuvà, pamojo juo Ojai, vaidinusiam vyriausià Lokiø brolá: Sësk èia. Bruno savo naiviu protu iðmàstë, kad jo herojui, kare gavusiam leitenanto laipsná, nedera sësti prie verandos ant plikos þemës ir ëmë ropðtis ant ið kuolø sukaltos tvoros. Ji buvo gana aukðta, net ilgðiui B. Ojai kilo gerokai virð juosmens, ir Bruno niekaip negalëjo ant jos uþlipti. V. Þalakevièius, manydamas, kad aktorius kreèia pokðtus, keistai já nuþvelgë, bet nieko nepasakë. Bruno ðiaip taip uþsikorë ant tvoros ir atsisëdo ant kuolo. V. Þalakevièius papurtë galvà. B. Oja nulipo ir pradëjo ropðtis ið naujo. Paskui vël ir vël. O Vytautas vis tuo paèiu galvos judesiu rodo: Ne! Aplinkui sustojæ aktoriai, operatoriai, asistentai stebi ir juokiasi. Gal deðimtà kartà nuvarius nuo tvoros B. Ojà, ðis nebeiðlaiko, ir beveik dviejø metrø milþino veidu pradeda riedëti stambios aðaros. Þiûrovams darosi nebejuokinga, o kai Bruno ið nevilties pradeda kone kûkèioti, V. Þalakevièius jam taria: Ar að tau liepiau lipti ant tvoros? Að sakiau atsisësti. Bruno paprasèiausiai atsisëdo prie tvoros ant þemës, ir jo kanèios pasibaigë. Filmavimuose iðsekindavo ir mûðiø scenos, kai reikëdavo bëgti su ðautuvais, verstis kûliais, ðaudyti. Bjauriausiai aktoriai jausdavosi, kai filmavimo aikðtelëje dar bûdavo padegamos dûminës raketos. Vienoje ið tokiø scenø L. Noreika, vaidinæs partizanø vadà Aitvarà, neiðlaikæs átampos ir apsinuodijæs karèiais petardø dûmais prarado sàmonæ. V. Þalakevièius keliais ðuoliais atsidûrë prie gulinèio ant þemës ir beveik nekvëpuojanèio L. Noreikos. Amoniako, greitai amoniako! ne suriko, greièiau sustaugë Vytautas. Ir daktarà, kuo greièiau daktarà! Bet, ákvëpæs amoniako, L. Noreika atsimerkë ir á V. Þalakevièiaus klausimà Kaip jautiesi? suðnabþdëjo. Kuo puikiausiai. Labai gerai antras dublis... pasakë Vytautas. Ne lengviau buvo ir paèiam V. Þalakevièiui. Naktimis (kaip paprastai) jis perraðinëjo, tobulino scenarijø, dienomis draskësi filmavimo aikðtelëje, per jëgà plëðdamas ið aktoriø tai, kà buvo, o ir ko nebuvo numatæs. Per dienà taip pavargdavo, kad gráþdavo vos vilkdamas kojas. Syká persimainiusiu balsu Graþinai pasakë: Kartais atrodo, kad jie pradës ðaudyti á mus. Kas? nieko nesuprato Graþina. Tie tikrieji miðkiniai, buvæ partizanai, nuolat esantys filmavimo aikðtelëje ir kartais vaidinantys patys save masuotëje. Ar nemanai, kad jiems gali pasirodyti kaþkas visai ne taip?.. Taèiau jokiø ekscesø aikðtelëje neávyko, filmavimas jau perkopë ekvatoriø ir ëjo á pabaigà. Beliko kelios sudëtingos kautyniø scenos, ypaè paskutinë, kur Bronius Lokys nuðauna partizanø vadà Aitvarà. Joje skambëjo ir vëliau pagarsëjusi filmo frazë, atsiradusi gana keistomis aplinkybëmis. Ápusëjæs LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 63

64 qxd :11 Page filmo Niekas nenorëjo mirti scenarijø, V. Þalakevièius vienà vakarà kalbëjosi su Graþina apie tai, kas daugiau gyvenime kenèia vyrai ar moterys. Vytautas buvo ásitikinæs, kad vyrai daþniau serga, jie daþniau suþalojami avarijose, muðtynëse ar karuose, o ir dël savo organizmo fiziniø ypatybiø sunkiau pakelia skausmà negu moterys. Graþina netikëtai energingai paprieðtaravo: Kà tu iðmanai apie moteris! Gimdant, sakykim, tu neþinai, kaip skauda... Iðgirdæs ðià frazæ, V. Þalakevièius net paðoko nuo sofos. Amen, pagalvojo Graþina, dabar bus audra. Taèiau Vytautas, uþuot prapliupæs kandþiø replikø tirada, kuo ramiausiai atsisëdo prie savo popieriø ir paraðë vienà paskutiniøjø (bene stipriausiàjà) filmo scenà, kai, bandydamas prasiverþti pro stribø bei milicininkø þiedà, suþeistas Jono Lokio, mirðta partizanø vadas Aitvaras, apsivilkæs Lietuvos karininko uniforma. Jis be jokios neapykantos þiûri á tà, kuris ðovë, vos girdimai taria: Neþinai... neþinai, kaip skauda. Vëliau, jau filmui iðëjus á ekranus Lietuvoje, Maskvoje, ir ne tik Maskvoje, ne vienas kino kritikas, gerai ávertinæs V. Þalakevièiaus filmà, prikibs prie mûsø jau cituotos Aitvaro frazës, manydamas, kad ji yra neátikinanti ir dirbtinë. Kai suþinojau, jog man siûlomas Aitvaro vaidmuo, prisimins aktorius L. Noreika, kalbëdamas su kino kritike N. Jonuðaite, pagalvojau, kad tai bus ðabloniðka tokio personaþo schema: banditas, patologiðkas þudikas, niekðas. Pagalvojau, kad reþisierius daro klaidà, nes niekada nevaidinau neigiamo personaþo ir buvau tikras, kad nesugebëèiau. Taèiau kai pradëjom dirbti, pamaèiau, kad reþisierius ið manæs nereikalauja jokios patologijos. Kûrëme paveikslà þmogaus, kuris turi savo ásitikinimus ir uþ juos kaunasi. Dabar, kai prisimenu kai kurias ðio filmo scenas, mane stulbina reþisieriaus dràsa, talentas ir toliaregystë. Ko tikisi Aitvaras, ar jis nemato, kad kova beprasmë? viename epizode klausia Bronius Lokys, ir mano herojus atsako: Gal Aitvaras tikisi, kad apie já bus dainos dainuojamos. Kokia tiesa ðiais þodþiais pasakyta! Patvirtindamas paskutinius L. Noreikos þodþius, norëèiau tik priminti, kokia tvirta jëga ðià tiesà pasakë talentingas aktorius... Koks neáspëjamas þvilgsnis, gestas... Bet mes uþbëgame uþ akiø... Juosta dar nebaigta filmuoti, liko paskutinë nebyli ir labai sudëtinga scena su V. Artmane. Sukrësti kaimà sudrebinusiø kautyniø ir mirèiø, pasibaisëjæ savo padëtimi, tarsi ieðkodami treèio kelio, abu vienas kità mylintys þmonës Ona ir Vaitkus nusprendë drauge pabëgti ið to kaimo, naiviai tikëdamiesi, kad tuo metu Lietuvoje kur nors yra saugesnë, tokiø sukrëtimø nepatirianti vieta. Tad auðtant, vos tik nedràsiai pragydus pirmiesiems gaidþiams, jie abu jau sëdëjo brikelëje pasirengæ iðvaþiuoti. Arklys neskubëdamas patraukë gatve. Kai brikelë uþriedëjo ant kalvos, Vaitkus paëmë vadþias, sustabdë arklá ir iððoko ið brikelës ant rasoto smëlio. Ko? nustebo Ona. Að apsivogiau, pasakë Vaitkus, va, raðtinës raktai! Turiu palikti. Va, antspaudas!

65 qxd :11 Page 65 Jis galvotrûkèiais pasileido atgal. Atbëgo á apylinkës pirmininko raðtinæ, atsisëdo uþ stalo ir ant kaþkokio dokumento paraðtës, sunkiai valdydamas pieðtukà, paraðë: Að norëjau jums bûti savas... (uþbraukë), sàþiningas (uþbraukë), tikras... Bet tuo metu ið lauko pokðtelëjo ðûvis, paskui dar vienas, ir Vaitkus sukniubo ant stalo. Partizanai, átaræ, kad buvæs jø kovø draugas, dabar apylinkës pirmininkas Vaitkus, iðdavë juos (bandþiusius malûne atimti valdþiai veþamus miltus) stribams, prieð tai ant obels pakoræ nebylá Vaitkaus tëvà, dabar nuðovë ir já patá. Ona liko ant kelio laukti sugráþtanèio mylimo þmogaus. Savo savijautà filmuojant ðià scenà be þodþiø V. Artmanë prisimins ir po daugelio metø, nes reikëjo perteikti begaliná skausmà bei neviltá moters, troðkusios mylëti ir bûti laiminga. Zervynos jau kvepëjo rudeniu, buvo vakaras, ore sklandë voratinkliai ir nematomas liûdesys. Dailininko V. Kalinausko sumanymu, vyrai ið kaþkur atitempë þaibo sudegintà medá ir ákasë já prieðais klûpanèià aktoræ. Kaþkoks keistas ir ásitempæs pirmyn atgal vaikðtinëjo Vytautas Þalakevièius. Dar yra laiko, jei norit, galit pasivaikðèioti. Vija padëkojusi atsisakë. Buvo apvilkta juodu, per dideliu paltu. Vakaro vëjas draikë jos plaukus. Aktorë klûpojo ant smëlëto kelio ir þiûrëjo á tà sudegusá medá, dar neþinodama, kad filme to medþio dël kaþkokiø prieþasèiø nebeliks... Bet tas pilkas vakaras, tos juodos suanglëjusios medþio ðakos këlë toká skaudø liûdesá, kad Vija ið tiesø pasijuto siaubingai vieniða ir nelaiminga. Stop, baigta! suðuks Vytautas, ir be jokiø dubliø baigsis Onos scenos filmavimas. Paties brangiausio vaidmens mano kinematografinëje karjeroje, sakys V. Artmanë. Baigsis filmavimasis su Banioniu aktoriumi virtuozu (tokiø profesionalø nedaug ne tik pas mus, bet ir visam kino pasauly), darbas su reþisierium Þalakevièium, reþisieriumi-artistu, uþdeganèiu, ákvepianèiu ir uþsideganèiu. Jau gerokai po vidurnakèio mûsø pokalbá grimo kambarëlyje V. Artmanë apibendrino taip: Bûsiu labai uþsiëmusi, labai blogai jausiuosi, bet jeigu mane vël pakvies Vytautas Þalakevièius, viskà mesiu ir lëksiu pas já. Neþinau kodël, prisimins D. Banionis, bet nufilmuotà medþiagà þiûrëjo pilkuoju kardinolu vadinamas CK narys, kandidatas á CK biuro narius G. Zimanas, á kurio balsà ásiklausydavo ir Maskva, o Lietuvoje prieð já nedrebëjo tik vienintelis þmogus A. Snieèkus. G. Zimanas pakëlë triukðmà: Kas èia rodoma Lietuvoje tebuvo keli banditai, gi filme jø visas bûrys! O Noreikos Aitvaras banditø vadas tiesiog simpatiðkiausias herojus. Uþdaryti! Vilnius, 1965-ieji Kinematografijos komiteto vadai, galbût jau þinojæ G. Zimano nuomonæ, filmà nusprendë parodyti ne bet kam tuometiniams Respublikos vadovams. Operatorius J. Gricius, prisimindamas perþiûros vakarà, pasakos: Uþgeso ðviesa. Santûriai grësmingos Algio Apanavièiaus muzikos lydimi, prabëgo maþosiomis raidëmis paraðyti áþanginiai titrai... Tamsokame, nepaisant visø jungtiniø tarnybø pastangø, ekrane nuðovë Vitkø (sená Loká)... Ryto prieblandoje prie smëlyne gulinèio lavono bëga vienmarðkinë Lokienë, LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 65

66 qxd :11 Page nepakeièiama visø lietuviðkø filmø motina Eugenija Ðulgaitë ir dar niekam neþinomas Juozas Budraitis, virvagaliu susijuosæs potrumpes drobines kelnes. Senio Lokio jauniausias sûnus Jonas... Salëje tyla. Dar sunku pasakyti, pritarianti ar smerkianti. V. Þalakevièius per visà kino seansà stebëjo sëdinèiøjø veidus. Juose panika. Kas galëjo jà sukelti? Maþosiomis raidëmis (?!) paraðyti titrai? Nepaprastai skausmingai kostiumø dailininkës V. Bimbaitës, antrosios reþisierës R. Vosyliûtës, asistentës D. Griciuvienës, reþisieriaus A. Kundelio... sugiedotas Vieðpaties angelas, kitos herojø maldos, mediniai rûpintojëliai? Gal dialogai, atskiros frazës ar net gestai? Keletà jø prisiminkime. Partorgas (akt. A. Ðurna): Kokie tavo santykiai su tarybø valdþia? Kodël susidëjai su Aitvaru? Vaitkus (akt. D. Banionis): Toks metas buvo. Amnestuotas. Lokys (akt. B. Oja): Bûsi mûsø apylinkës pirmininku. Vaitkus (tyli). Lokys: Susitarëm. Vaitkus: Ne! Nesugebësiu. Partorgas: Paliksim tris milicininkus. Toliau Vaitkaus gestas, kuris, V. Þalakevièiaus þodþiais, turëjo reikðti pizdec. Vaitkus: Mane paskyrë apylinkës pirmininku. Ona (juokiasi): Tave privertë. Vaitkus: Ne. Að to norëjau. Ona: Ne. Durniau tu, durniau... Atëjo prakeikti sovietai ir atëmë, sakys valstietis miðkiniui Vaitkui. Atëjo prakeikti banditai ir atëmë, iðgirs ið to paties valstieèio tas pats Vaitkus, tik jau bûdamas apylinkës pirmininku. Ar galëjo valdþia ramiai klausytis miðkinio Aitvaro (akt. L. Noreika) ásakymo likimo draugui Apuokui (akt. V. Tomkus): Ðtai þabai. Neduok ugniai uþgest! arba Onos (akt. V. Artmanë) klausimo Vaitkui: Kodël tu su Lokiais iðvien? Prakeiks tave visi. Tas prakeiks tave visi turëjo akmeniu strigti gerklëje, kaip ir Marcinkaus (akt. B. Babkauskas) atkirtis stribui, pasiûliusiam ðautuvà: Nusiðikt man ant jûsø ðautuvo, jeigu po teisybei... Taigi. Tik kelios scenelës ið filmo konteksto. Bet, kaip sakë jau gyvendamas Maskvoje pats V. Þalakevièius, kartais autoriaus pozicija, vertinimai gali slypëti ir herojø dialoguose bei atskirose frazëse. Nors daþniausiai filmavimo procese reþisierius turi ieðkoti kaþkokiø specialiø bûdø, simboliø, norëdamas savo santyká iðversti á kino kalbà. Ið valdþios þmoniø veidø po perþiûros ir to, kad filmo aptarimas vyko be jo, filmo reþisieriaus, V. Þalakevièius suprato rytoj kolegijos posëdy filmui bus iðtartas veto arba geriausiu atveju pasiûlyta já iðkastruoti. Pizdec, dabar juostos direktoriui E. Þabinskui pasakys Vytautas. Jeigu mes pirmieji filmo neparodysim Maskvoj, ðitie kinkadrebiai neleis jo demonstruoti niekam ir niekur. Ir abu ryþosi aferai uþsuko á aparatinæ, kur gulëjo jaufai dëþutës su kino juosta, pasiëmë visa tai, nesunkiai prasmuko pro kontroliná punktà paþástamas sargas nereikalavo jokio leidimo... Pavogæ filmo kopijà, jie skam-

67 qxd :11 Page 67 bins á oro uostà, bet lëktuvo á Maskvà nebus, mels geleþinkelio stoties kasininkës dviejø bilietø (bet jø irgi nebus, net ir paþadëjus visokiø gërybiø). Borisas Kriðtulas (daugelio Mosfilmo kino juostø direktorius), kuriam buvo þinoma visa ði istorija, prisimins, kad du avantiûristai susirado patá geleþinkelio stoties virðininkà, kuris paaiðkino, kad laisvø vietø nëra, o jeigu jø ir atsiras, tai jis suþinosiàs tik 40 minuèiø po traukinio iðvykimo. Bet abu vyrus iðgelbëjo atsitiktinumas. Jie stabtelëjo prie kaþkokio susinervinusio vaikinuko, trypèiojanèio ðalia vieno vagono ir beviltiðkai besidairanèio... Kai traukinio palydovë suðuko: Visi lydintieji iðlipa!, vaikinukas, net nepapraðæs pinigø, kyðtelëjo E. Þabinskui tuos du nelaimingus bilietus. Dviem vagišiams kinematografininkams jie bus laimingi, abu sëdës traukinio, vykstanèio á Maskvà, plackartiniame vagone... Rytà du lietuviai su dovanëlëmis jau bus SSRS kinematografijos komiteto vyriausiojo redaktoriaus kabinete. Puikiai suprasdamas, kad be palydimojo LTSR kinematografijos komiteto raðto, be suderinimo nieko nebus, V. Þalakevièius paseks graudþià pasakà apie tai, kaip juos traukinyje apvogë. Neliko nieko nei pinigø, nei dokumentø, nei to svarbaus palydimojo raðto, graudensis ir graudens Vytautas. Galutinai sudegindamas uþ savo nugaros visus tiltus, jis ákvëptai melavo, kad jau ðiandien, blogiausiu atveju naktá, dokumentø dublikatai bus, todël gal nereikëtø gaiðti laiko ir kino filmà perþiûrëti dabar. Paveiktas graudaus pasakojimo ir dovanëliø, vyriausiasis redaktorius paskambins SSRS kinematografijos komiteto pirmininkui A. Romanovui, kuris, kaip sakë B. Kriðtulas, gal ið meilës maþai Respublikai, o gal jau nuo pat ryto bûdamas geros nuotaikos, ásakë pasirengti perþiûrai. Deja, ðiandien niekas ið paklaustø kino þmoniø neprisimena, kà veikë kolegija Vilniuje, turëjusi tà dienà 12 val. perþiûrëti V. Þalakevièiaus Niekas nenorëjo mirti. Aiðku tik viena visais frontais jau nuo 10 val. vyko reþisieriaus paieðka. Bet jo nebuvo. Netrukus buvo aiðku ir antra: nëra ne tik reþisieriaus, bet ir jo filmo kopijos... O Lietuvos kino studijos direktoriø J. Lozoraitá pasiekë skambutis ið LTSR kinematografijos komiteto, praneðantis tik tai, kad: Jûsø Þalakevièius pavogë mûsø nepriimtos juostos kopijà! Praðom iðsiaiðkinti. Bet aiðkintis niekam nereikëjo. 11 val. Maskvoje SSRS kinematografijos komiteto pirmininkas A. Romanovas su visa savo svita pavaduotojais, redaktoriais ir kitokiais klerkais þiûrëjo filmà Niekas nenorëjo mirti. Perþiûros liudytojas buvo ir B. Krištulas. Po kino seanso A. Romanovas atsistojo, ið savo personalinës loþës iðëjo á prieká ir, kreipdamasis á V. Þalakevièiø, sugriaudëjo: Ar tu pats nors supranti, kà padarei?! Praðau visus uþeiti á mano kabinetà. Salytëje ásivyravo mirtina tyla. Niekas neþinojo, kaip á tai reaguoti. V. Þalakevièius tuo metu tapo baltesnis uþ salës ekranà. Kartu su artimiausiais savo padëjëjais jis uþlipo á pirmininko A. Romanovo kabinetà, kur visà laikà birbë vyriausybinis telefonas. A. Romanovas neskubëdamas pakëlë ragelá. O, èia tu, Vytautas, sududeno á ragelá A. Romanovas. Ir V. Þalakevièius LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 67

68 qxd :11 Page suprato, kad ið Vilniaus skambina Lietuvos kinematografijos komiteto pirmininkas V. Baniulis. Paèiu laiku, paèiu laiku. Mes kà tik baigëm þiûrëti filmà, kalbëjo A. Romanovas. Reþisieriø að jau pasveikinau, dabar ir tave sveikinu su puikiu kino filmu. Já priimame be jokiø pataisø. Dar kartà sveikinu. Vien Mosfilme pas mane dirba 150 reþisieriø, o èia vienas lietuvis visiems nuðluostë nosá. Að jo net pavardës vis dar nesugebu teisingai iðtarti, bet, manau, greitai jà iðtars visa ðalis. Klausyk, jiems traukinyje pavogë portfelá su pinigais ir tavo komiteto lydimuoju raðtu, tai tu atsiøsk tà popieriukà, neuþdelsk, o pinigus að pats jiems iðduosiu bûsimos valstybinës premijos sàskaita... Kaþkas vëliau, komentuodamas ðià situacijà, pajuokaus: Jeigu filme ðaudosi, rusams puiku. O jeigu dar lietuviai su lietuviais... Daugiau nieko ir nereikia... Pirmàjà recenzijà apie kino filmà Niekas nenorëjo mirti bene Literatûroje ir mene iðspausdino kino ir teatro kritikas Eustachijus Aukðtikalnis. Iðgyræs filmà, jame áþiûrëjo tik vienà trûkumà D. Banionis visiðkai netinka Vaitkaus vaidmeniui. Ðiandien D. Banionis, prisimindamas tà recenzijà, sakys: Nebuvau nei labai áskaudintas, nei sunervintas, bet ðirdá vis vien maudë visi aktoriai savo vaidmenims tiko, tik að vienas ne... Taèiau, ið ðalies þiûrint, visada geriau matyti, o jeigu raðydamas Aukðtikalnis turëjo galvoje mano amþiø, tai gal jis tikrai buvo teisus... Todël kai po poros mënesiø ið atsitiktinai sutikto kito kino kritiko Macaièio suþinojau, kad tarptautiniame Karlovy Varø festivalyje Èekoslovakijoje man paskyrë prizà uþ geriausià vyro vaidmená, niekaip nepatikëjau ir pasiûliau Sauliui ðitaip nejuokauti, ypaè po jo kolegos recenzijos. Macaitis pareiðkë, kad uþ Eustachijaus recenzijà jis neatsako, nors apie jà turás savo nuomonæ, o informacija apie prizà Karlovy Varuose yra absoliuèiai tikra. Taip ir buvo S. Macaièio praneðtà þinià netrukus patvirtino naujienø agentûra ELTA ir Maskvos þiniasklaida. Ðiandien D. Banionis tvirtina, jog uþ bet kurá vaidmená malonu gauti prizà ar premijà, bet tø apdovanojimø niekad nesureikðmino, nes aktoriaus ar muzikanto apdovanojimas kokiame nors konkurse visad turi atsitiktinumo ir subjektyvumo elementø tai ne medalis bëgikui ar plaukikui, kurio pergalæ varþybose galima iðmatuoti sekundës ðimtosios ar tûkstantosios dalies tikslumu. Pats V. Þalakevièius tame festivalyje nebuvo ávertintas, o tai, D. Banionio nuomone, visad yra neteisinga, nes filmo ar teatro spektaklio sëkmë pirmiausia priklauso nuo reþisieriaus darbo. Á Karlovy Varus vaþiavo D. Banionis ir V. Þalakevièius su þmona Graþina. Po iðkilmingo festivalio uþdarymo Sovietø Sàjungos ambasada Èekoslovakijoje festivalio dalyviø ir laureatø garbei surengë praðmatnø priëmimà, kuriame dalyvavo ir ten vieðëjæs kosmonautas J. Gagarinas. Priëmimas buvo surengtas tame paèiame vieðbutyje, kur gyveno festivalio dalyviai. Nustatytà valandà salë ûþë nuo sveèiø, kurie nekantraudami þvilgèiojo á vaiðëmis apkrautus stalus. Visi susirinkæ, nëra tik V. Þalakevièiaus. Galiausiai Sovietø Sàjungos ambasadorius papraðë, kad D. Banionis nueitø paþiûrëti, gal draugui V. Þalakevièiui kas nutiko. Donatas ëmë belstis

69 qxd :11 Page 69 á Vytauto ir Graþinos kambario duris, bet niekas jø neatidarë. D. Banionis portjë paklausë, ar ponai lietuviai neiðëjo ið vieðbuèio. Ne, jie abu yra savo numeryje, ðtai jo raktai, parodæs raktus, atsakë portjë. Donatas vël pabeldë á Þalakevièiø duris. Pagaliau tarpdury pasirodë V. Þalakevièiaus galva. Vytautai, eime vakarieniauti, visi jau susirinkæ, laukia tik tavæs. Eik, jeigu nori, að su tais ruskiais vodkos lakti nesiruoðiu. Taip man ir pasakyti? paklausë Donatas. Taip ir pasakyk! Vis dëlto D. Banioniui pasirodë, kad priëmimo ðeimininkui pasakyti: Ei tu, ruski, gerk pats savo vodkà, Þalakevièius tau ne kompanija! bûtø lyg ir nelabai gerai, tad lipdamas laiptais á salæ konvulsingai màstë apie rimtà prieþastá, dël ko reþisierius niekaip negali dalyvauti priëmime. Nebeprisimena, kà sugalvojo, o V. Þalakevièius, þinoma, taip ir nepasirodë. Gal ðià istorijà ðiandien kitaip papasakotø Vytautas... Kas dabar atsakys? Bet su Donatu artimesniø pokalbiø ilgai nebuvo, ir tik praëjus bene penkiolikai metø pakvietë já pagrindiniam vaidmeniui savo filme Kentaurai. Kai 1966 metø pabaigoje Vytautui buvo paskirta Lenino komjaunimo premija, jis kartu su þinomais sovietø kultûros þmonëmis bei dar keliais ðios premijos laureatais buvo átrauktas á Paryþiun vykstanèià oficialià Sovietø Sàjungos delegacijà, kuriai vadovavo, regis, ministras pirmininkas A. Kosyginas. V. Þalakevièius puikiai þinojo, kad jo átraukimas tik propagandinis sovietinës valdþios triukas (þiûrëkit, kaip Sovietø Sàjungoje gerbiamos ir maþosios respublikos), taèiau atsisakyti neturëjo ne tik dràsos, bet ir noro, o jeigu kito tokio ðanso jo gyvenime nebus? Juk, kaip sakë avangardinio kino grandas J. Mekas, niekas jau nesitikëjo, kad Lietuva kada nors bus laisva, nes visi tie didieji jau buvo atidavæ Rusijai Lietuvà. Á ðá svajoniø miestà V. Þalakevièius veþësi ir savo filmà Niekas nenorëjo mirti, jis buvo parodytas Paryþiuje prancûzø þiûrovams, kurie po filmo sukëlë audringas ovacijas. Vëliau Paryþiaus lietuviø bendruomenës valdybos pastangomis filmas buvo demonstruojamas ir atskirai lietuviams. Paryþiaus lietuviø bendruomenë surengë V. Þalakevièiui graþø priëmimà, kurio iniciatorius buvo Juozas Lanskoronskis, Nepriklausomos Lietuvos Generalinio ðtabo pulkininkas. Baigæs Petrapilio istorijos-filologijos institutà, vëliau imperatoriðkàjà Povilo karo mokyklà, uþ nuopelnus apdovanotas IV ir V laipsnio Vyèio kryþiais, prancûzø Garbës legiono II laipsnio ordinu, pulkininkas J. Lanskoronskis Paryþiaus lietuviø bendruomenëje buvo vienas ádomiausiø þmoniø. Be to, labai malonus ir ðiltas. O tai, kad jis ëmësi minëto priëmimo organizatoriaus vaidmens, nebuvo atsitiktinumas. Pulkininkas nuo 1919-øjø gerai paþinojo Vytauto tëvà, kartu kovojo prieð bolðevikus, vëliau kartu dirbo Generaliniame ðtabe, ne syká lankësi Þalakevièiø ðeimoje, dalyvavo Vytauto tëvo laidotuvëse. Toks J. Lanskoronskio gestas daugelio Paryþiaus lietuviø intelektualø nei nustebino, nei papiktino. Jø temperatûra buvo normali. Kitø gi pakilo per 40 laipsniø. LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 69

70 qxd :11 Page Jie perþiûros organizatorius iðvadino bolðevikais, komunistais ir vien dël to, kad susitikinëja su þmonëmis ið sovietø Lietuvos, prisimins P. Klimo, diplomato, Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataro, m. naciø, o po antrosios sovietø okupacijos bolðevikø koncentracijos stovyklø kankinio, sûnus P. Klimas. Ðis V. Þalakevièiaus pagerbimas Paryþiuje suskaldys miesto lietuviø bendruomenæ. Jos dalis nevienareikðmiai pasisakys prieð bendravimà su prisitaikiusiais prie sovietinës valdþios þmonëmis, kitaip tariant, susitepusiais lietuviais. Ði nuostata praðyte praðosi Nobelio premijos laureato lenkø poeto, raðytojo, eseisto Èeslovo Miloðo komentaro: Manau, kad stebuklingos lemties dëka neapsijuokiau taip, kaip kai kurie mano draugai. Bet tai, beje, nulëmë ne mano stipri valia ar moralës dësniai, visø pirma laimingos aplinkybës. Na, taip susiklostë, kad nebuvau susitepæs, nes nuo keturiasdeðimt penktø metø pabaigos visà laikà gyvenau uþsienyje. Gudriai ásitaisiau, sëdëjau uþsienyje, paskui atsidûriau emigracijoje ir nesusitepiau. Mûsø minëtø peripetijø atgarsiai V. Þalakevièiaus dar nebus pasiekæ. Jis svaigs nuo Paryþiaus gatviø, besiðypsanèiø þmoniø veidø, nuo kvapø, sklindanèiø ið kaviniø, nuo metro grojanèiø muzikantø... Suþinojæs savo mylimo dailininko Vytauto Kasiulio, gyvenanèio Paryþiuje, adresà, jis susiras Galerie Royal, kurá laikà pastovës prie respektabilaus namo. Uþ jo ðvariai nuplautø vitrinø kabëjo paveikslai. Nebuvo panaðu á tai, kà að tikëjausi pamatyti, uþraðys savo bloknote Vytautas. Bet jeigu nebûtø net paraðo, kad tai Vytauto Kasiulio darbai, að atspëèiau. Nëra tokiame samprotavime logikos, kaip nebuvo logikos mano apsilankyme pas þmogø, kurio nepaþinojau ir kuris nepaþinojo manæs. Atëjau, vedamas vaikystës vizijos, ir stovëjau prieð vitrinas, ið kuriø tryðko spalvø kaskados. Tarp juokdariø suradau paveikslà su lietuviðka gryèia, prieð kurià sëdëjo karalius, puoðnus ir vieniðas, tarsi iðëjæs ið pasakos ir pasiklydæs. O gal tai buvo jo namai? Neþinia. Að áëjau vidun. Dailininko prospérité abejoti negalima. Ir jo reprezentacinë galerija Ruajal gatvëje, ir lankytojai, ir paveikslø kainos be þodþiø ðneka, kad tragiðka kova dël egzistencijos, skausmingos klajonës svetimo tarp svetimøjø bent ðiai dienai iðsisprendë. Joks þmogus pagal savo iðgales jo galerijoje pirkdamas dvideðimties ar dvideðimt keturiø kvadratiniø decimetrø paveikslà neþino, jog perka jo skausmo dalá, jo praeities dalá. Nesugebëèiau kà nors pasakyti apie V. Kasiulio tapybà. Galima daug ðnekëti apie jo þmoniø rankas ir pirðtus, apie violetinæ spalvà, apie juokdariðkàvagabundiðkà bufonadà. Tai tik þodþiai. V. Kasiulis dailininkas. Jis iðreiðkia save ir savo sielà. Jo paveiksluose puoðnumas, badas, melancholija, aðaros, krintanèios ant svetimø rûbø, prisiminimø rûkai ir lietuviðka siela. Vëliau abu aplankys Per Laðezo kapines. V. Þalakevièius ilgai stovës prie savo jaunystës poeto Oskaro Vaildo kapo. Já prikaustys skulptoriaus Jakovo Epðteino sukurtas paminklas nuogo á prieká besiverþianèio jaunuolio skulptûra, ant kurios iðkaltas tik vardas: Oskaras.

71 qxd :11 Page 71 Þinai, daug kas raðë, kad ðis paminklas nepadorumo áamþinimas, pasakys V. Kasiulis. Taip? kilstels antakius V. Þalakevièius. Teisingai raðë. Nes að vien tik stovëdamas prie jo jauèiuosi nepadoriai taip, tarsi pasaulis ðità pavakará priklauso tik man. Paskui ðyptels ir pasakys, kad tai perfrazuota O. Vaildo citata. Bëgo metai, Lietuva atkûrë Nepriklausomybæ. Keitësi politinës realijos, gyvenimo suvokimas. Ir, be abejo, þvilgsnis á tai, kas buvo sukurta sovietinëje Lietuvoje. V. Þalakevièiaus filmo Niekas nenorëjo mirti perskaitymas sovietiniais metais eskaluojant klasiø kovos temà akivaizdus sàmoningo dvasinio neraðtingumo, kilusio ið baimës, liudijimas. Skausmingas liudijimas apie daugelio sugebëjimà matant nematyti. Kaip bus ávertintas ðis reþisieriaus filmas dabar, kai jau galima ne tik áþvelgti, bet ir garsiai pasakyti. Þinomas Lietuvoje kino specialistas S. Macaitis raðys: <...> tikruoju aktoriaus (L. Noreikos aut. past.) kinematografiniu debiutu tapo ðventasis Juozapas filme Niekas nenorëjo mirti. Èia jis pasirodo apðepæs kaip ir visi aplinkiniai, su tokia pat kaip ir kitø sodieèiø kepure, tokiais pat padëvëtais milo rûbais. Bet ið karto jauti: kaþkas ne taip. Broliai Lokiai aiðkûs ir savaip tiesmuki jø poelgiams diriguoja kerðto jausmas. D. Banionio Vaitkus gudraujantis, bet, kad gudrauja, irgi aiðku. Laimono Noreikos personaþas su savo máslinga ðypsena puse lûpø, visiðkai neiððifruojamais santykiais su Ona (latviø aktorë Vija Artmanë) atneða máslæ ir á patá filmà, duoda uþuominø, kad ne visada juo reikia ðventai tikëti <...>. Kaime ðnekama apie Aitvarà, miðko broliø vadà. Kalbëdamasis su vyriausiuoju Lokiu, bandanèiu iðsiaiðkinti vado paskatas, <...> máslingasis Laimono Noreikos herojus su baisia nostalgija, nors veidas ðypsosi, meta keistà replikà: o gal jis nori, kad apie já dainas dainuotø? Ið dalies tai lyg vël folklorinis motyvas, kuriø filme apstu, kita vertus, juk tikrai pokario Lietuvoje buvo toks partizaniniø dainø, uþslaptintø, ne kiekvienoje kompanijoje dainuojamø, þanras <...>. Negi ðventasis Juozapas numano Aitvaro praþûtá, visos kovos ðventumà ir pasmerktumà? Taip ir yra. Baigiamojo susirëmimo scenoje, kai V. Þalakevièius atveria kortas ir paaiðkëja miglotø ðventojo Juozapo bei Aitvaro tapatumas, Laimonas Noreika pasirodo energingas, grieþtas, pasitempæs, ant kurio kaip nulieta guli ikikarinës Lietuvos karininko uniforma, þinantis baigtá, bet kaip tikras vyras pasiryþæs kautis iki galo. Tie keli kadrai tarsi sovietø laikais kontrabanda pastatytas paminklas. Þinoma, ne bronzinis áslaptintas. Buvæs politinis kalinys K. Lakickas Valstieèiø laikraðtyje iðspausdintame raðinyje Norëjo, bet negalëjo numirti raðys: Filme nepaprastais didvyriais parodomi stribai Lokiai, apylinkës pirmininkas Vaitkus, liaupsinamas ðiø veikëjø dorumas, iðtikimybë komunizmo idëjoms. O Lietuvos partizanai parodyti kaip eiliniai banditai, siekiantys nuversti gerà tarybinæ santvarkà, siekiantys sugràþinti buvusià burþuazinæ valdþià, savanaudþiai, kuriems miltai labiau rûpi negu Lietuva. Toliau K. Lakickas pasakoja kelias skaudþias autentiðkas istorijas apie enkavëdistø apsuptus partizanus ir raðiná baigia taip: Tai meðkos paslauga Lietuvai. Tai gëda mums visiems, gëda Lietuvai, kad iðtraukëme ðá bolðevikiniais pelësiais atsiduodantá niekalà. Niekad ne- LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 71

72 qxd :11 Page tikëjau, kad ðá KGB uþsakymu sukurptà ðedevrà pamatysiu laisvos Nepriklausomos Lietuvos televizijos ekrane. Tai pranoksta bet kokià fantazijà. Labai norëtøsi suþinoti, kas yra tie dabartinës LDDP valdþios tipai, davæ sutikimà ir leidæ á eterá ðá filmà, kad Lietuvos þmonës dabar pasidþiaugtø kruvinais tautos genocido vaizdais taikiuose Lietuvos kaimuose. Panaðus ir tuometinio Lietuvos kraðto apsaugos viceministro E. Simonaièio tekstas, kurá iðspausdino Voruta, Tremtinys ir JAV dienraðtis Draugas : Filmas pateikia iðkreiptà melagingà vaizdà nacionalinës dramos, kurià sukëlë okupacija, aneksija ir neþmoniðkai þiaurios represijos. Filmo politinis tikslas apgauti istorijos neþinantá svetimðalá, lygiai kaip ir mûsø ðalies gyventojà, tik ið nuogirdø susidariusá supratimà apie tà þiaurøjá kovø ir represijø sunkmetá, pateikiant sunkius nusikaltimus þmonijai kaip paþangià visuomenës raidà pakeliui á ðviesøjá komunizmo rytojø. Ir, þinoma, në þodþio apie NKVD pulkus ir divizijas, kurioms talkindavo bûriai stribø, ir në þodelio apie jø siautëjimà kaimuose, apie deðimtis tûkstanèiø nuþudytø beginkliø, apie ðimtus tûkstanèiø tremtiniø, apie sudegintas sodybas, iðplëðtus ûkius. Ðis filmas iðkraipo esminius ginkluoto pasiprieðinimo okupantams bruoþus, ðmeiþia partizanus ir propaguoja okupanto poþiûrá. Neabejoju, kad abu ðie vyrai raðë nuoðirdþiai ásitikinæ savo teisumu, remdamiesi savo politiniais ásitikinimais. Bet jau ið ðiø citatø aiðku, kad kino kalba jiems visai svetima, kad abu recenzentai pamirðta realybæ, kurioje buvo kuriamas filmas, realybæ, kurioje, anot þurnalisto V. Vasiliausko, apie Lietuvos partizanus, jeigu nebuvai provokatorius ir norëjai iðlikti vieðajame gyvenime, negalëjai në prasiþioti... Ar V. Þalakevièius, pasirodþius filmà tiesiog sunaikinusiems tekstams, grauþësi ir kentëjo, liudija jo paties noru Lietuvos kinematografininkø sàjungos salëje pademonstruoti keli filmo Niekas nenorëjo mirti seansai á Lietuvà ið tremties, ið lageriø sugráþusiems politiniams kaliniams, po kuriø, kaip jis viename interviu teigë, nieko bloga ið tø þmoniø neiðgirdæs. Atvirkðèiai, prisiminë, kad jo pusbrolis Karolis, kurio skruoste ir po daugelio metø vis dar matësi randas, atsiradæs nuo tardytojo dûrio parkeriu, iðkentæs gulagà, o jo visa ðeima Sibiro tremtá, dabar paþiûrëjæs filmà pasakë: Viskas gerai, tik gal tas Noreika (aktorius L. Noreika, vaidinæs partizanø bûrio vadà Aitvarà, aut. past.) galëjo bûti kiek nuoþmesnis. Paþinimas mene ne visada sutampa su dokumentinës medþiagos paþinimu <...>, dar sovietiniais metais kalbëjo V. Þalakevièius. Kaip paradoksaliai atrodytø, bet iðryðkinti tikruosius istorijos faktus padeda ne paraidþiui á ekranà perkeltos realijos, o sàlyginiai dalykai, netgi tavo paties santykis, pulsuojantis kaþkur po oda... Á klausimà Ar gali kinas parodyti tai, kas po oda? Vytautas atsakë: Þinoma, gali. Argi jûs nematote, kaip þmogus parausta, kaip nudrimba jo veidas ar trûkèioja akiø vokai? Argi niekada nepastebëjote, kaip þmogus klausosi to, ko jau nebegali klausytis, kaip tylëdamas kalba tai, apie kà neturi galimybës pasakyti garsiai. Taip ir kine autorius nepasakë në þodþio, bet savo santyká iðreiðkë. Garsus lenkø kino kritikas J. Gazda, raðydamas apie ðià juostà, be kita ko, paþymi:

73 qxd :11 Page 73 Ðis filmas tai mitas apie Lietuvà. Lietuva V. Þalakevièiui buvo ðventa vieta, ir visas filmas yra lietuvybës, tos vietos, Lietuvos, paðventinimas, tarsi pagoniðkosios Lietuvos paðventinimas. Visas filmas tai lyg ritualas, kuris visais laikais lydëjo þmonijà kokiai nors visuomenei ásikuriant tam tikroje vietoje. Mirtis, kraujas, atnaðavimas tai labai senas paprotys. Ir èia ávyksta nuostabus paradoksas lietuviðkos erdvës ir lietuvybës paðventinimo akte dalyvauja ir priklausomieji nuo jëgos, kurios tikslas buvo sudraskyti, su ðaknimis iðrauti lietuvybæ. Negirdëtas prieðtaravimas. Tas filmas yra tarsi ið neámanomø ávykiø serijos, nes tai, kas jame vyksta fabula, asmenys, kurie kovoja uþ sovietinæ Lietuvà, yra pagrindiniai filmo herojai. Taigi, ta jo akcija, tiksliau herojø tipas, turëtø filmà pasmerkti uþmarðèiai, bet filmas yra gyvas, jame yra kaþkas... J. Gazdai pritaria ir kitas lenkø kinematografininkas, vienas garsiausiø Lenkijos reþisieriø K. Zanusis: Man V. Þalakevièius yra pirmasis Lietuvos menininkas, kurá paþinau pamatæs filmà Niekas nenorëjo mirti. Filme buvo kaþkoks ir mums, lenkams, artimas bei suprantamas nervas. Tai buvo kanèios, skriaudos, paþeminimo ir istorijos primestos nelaimës pojûtis. Að neþinau, ar V. Þalakevièius buvo prisitaikæs ar neprisitaikæs, sakë pasaulinio garso kino reþisierius J. Mekas, að galiu apie já kalbëti tik kaip apie kino menininkà. Jo Niekas nenorëjo mirti að maèiau gal prieð dvideðimt metø, bet kai kurie vaizdai yra taip ástrigæ, kad að juos matau ir dabar. Ta tiršta atmosfera... Tai tikrai tobulas filmas. Poetas V. P. Bloþë, kuris ir pats, ir jo ðeima skaudþiai nukentëjo nuo sovietø valdþios, apie kino filmà Niekas nenorëjo mirti kalbëjo taip: Mano kartai dar sunku suprasti, kà jai reiðkia filmas Niekas nenorëjo mirti. Taèiau tai buvo juk pirmasis filmas, kur su didþiausia simpatija parodyti Lietuvos partizanai. Að esu kalbëjæs Niujorke su jaunais þmonëmis, kurie matë Niekas nenorëjo mirti, ir në vienas jø nesakë, kad tai komunistinis filmas, nes V. Þalakevièiui pavyko prasibrauti, ádëti tokiø detaliø, kurios turëtø bûti suprantamos kiekvienam lietuviui. Tai kûrinys, atveriantis naujus mûsø tautos egzistencijos aspektus, raðë poetas T. Venclova. Að manau, pabrëþia þinomas rusø kino kritikas A. Plachovas, kad á ðá V. Þalakevièiaus filmà galima þiûrëti ne tik kaip á tarybiná, bet ir kaip á egzotiðkà, individualø filmà. Að studijavau I. Bergmanà. Ir atradau ne tik du geografinius brolius filme Niekas nenorëjo mirti maèiau jaunystës Bergmanà. Kitaip tariant, jeigu Bergmanas filmuotø vesternà tai bûtø Niekas nenorëjo mirti. Kaip reikëtø vertinti ðias skirtingø þmoniø nuomones apie V. Þalakevièiaus kino filmà Niekas nenorëjo mirti? Vieni buvo teisûs, o kiti ne? Ðiandien ir Lietuvos, ir tarptautinë teisë teigia, kad þmogaus negalima teisti bei bausti uþ jo nuomonæ, jeigu ji pareikðta sàþiningai, etiðkai ir neiðkraipant faktø. Pasaulinio garso reþisierius italas M. Antonionis 1975 metais tarptautiniame Maskvos kino festivalyje, kur man pavyko gauti jo interviu, mielai atsakinëdamas á visus klausimus, kategoriðkai atmetë praðymà interpretuoti savo naujà filmà Profesija reporteris, pareiðkæs: LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 73

74 qxd :11 Page Að niekad neaiðkinu ir neinterpretuoju savo filmø, nes nenoriu savo, kaip autoriaus, autoritetu paveikti þiûrovø nuomonæ, kuri gali bûti kitokia, bet visuomet teisinga. Esu ásitikinæs, kad visai teisus yra þmogus, kuris skaito Levo Tolstojaus romanà Ana Karenina tik kaip pasakojimà apie neiðtikimas þmonas ar medþioklæ su varovais. Jeigu að manau kitaip, niekad nesiimèiau uþginèyti ir tokios nuomonës. Kino operatorius J. Gricius pasakojo, kad JAV Prezidento patarëjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Bþezinskis tvirtino buvæs vienas ið nedaugelio Amerikos þmoniø, kurie þinojo, kad 1950-aisiais Lietuvos miðkuose dar vyko partizaninës kovos. Tai buvo sunkûs ir dramatiðki laikai, apie kuriuos kalbëti grieþèiausiai buvo uþdrausta, sakys J. Gricius. Todël að manau, kad visa Þalakevièiaus ekipa tais laikais padarë jei ne maksimumà, tai bent tikrai daug. Skaudþiausiai, be abejo, nuskamba V. Þalakevièiaus þodþiai, pasakyti gyvenimo pabaigoje: Nors jame atiduota duoklë Cezariui, bet Dievui ten taip pat atiduota. Dël tos nelemtos duoklës Cezariui að iðgyvenau dar filmà kurdamas, stengiausi eiti riba, skirianèia galima nuo negalimo. Kai paþiûriu ið laiko perspektyvos á tai, kaip að priimdavau Þalakevièiaus filmus dar nebûdamas istorikas, suprantu, kad pretendavau á teisëjo padëtá. O tapau istoriku ir turëjau mokëti tà paèià kainà, kalbës Vytauto klasës draugas, buvæs inþinierius, dabar garsiausias istorijos profesorius E. Gudavièius. Man irgi reikëjo pirkti savo egzistavimà. Ir galiu pasakyti esu pridergæs, þaidþiau pagal tas paèias primestas taisykles. Visa tai sakydamas, noriu pabrëþti, kad ankstesnis mano atmetimas Þalakevièiaus filmø buvo tik pretenzija. Dabar daugelis aðtriø V. Þalakevièiaus filmo Niekas nenorëjo mirti kritikø meta jam politinius kaltinimus esà juosta teigianti, kad partizanø judëjimà Lietuvoje sunaikino ne SSRS kariuomenë, o stribø ir vietinës valdþios suburti kaimo þmonës. Tik aklas ar nenorintis to matyti þiûrovas galëjo nepastebëti, jog kone visose filme rodomose kautynëse ðmëkðèioja automatais ginkluoti vyrai NKVD uniforma. Ðiandien ypaè akivaizdu, kad jie filme atsirado neatsitiktinai, nes jau ir mokinukai þino po karo Lietuvos miðkuose virë arðûs mûðiai, kur tûkstanèiø partizanø kovojo prieð keleriopai didesnæ enkavëdistø ir stribø armijà, neretai sumuðdami gausesnes laukinës divizijos ir kitø sovietiniø junginiø pajëgas. Tada, 1965-aisiais, augantis jaunimas mokyklose tratino pionieriðkais bûgneliais, segësi komjaunimo þenklelius, dalyvaudavo susitikimuose su buvusiais stribais (juos vadino liaudies gynëjais) ir klausësi jø áspûdingø prisiminimø. Didþioji dalis þmoniø, net tie, kurie tiesiogiai dalyvavo rezistenciniame judëjime ir þinojo tiesà, slëpë jà saugodami savo vaikus nuo kaimynø, draugø ar giminiø likimo: gydymo psichiatrinëse ligoninëse, KGB kamerø ar Mordovijos lageriø ðalèio... Bûtø galima, þinoma, pasakyti jeigu filme neámanoma atskleisti visos tiesos, nereikëjo jo statyti apskritai, jëga to daryti V. Þalakevièiaus niekas nevertë. Tokia interpretacija egzistuoja. Lengviausia, ko gero, tiesiog nieko nedaryti. Arba raðyti tokias knygas, kokias apie klasiø kovà skaitëme savo

75 qxd :11 Page 75 jaunystëje ir turëjome átikëti, kad Mano neapykanta stipresnë... Ir daugelis buvo átikinti, deja... Ðiandien ypaè svarbi atrodo ði V. Þalakevièiaus mintis: Filmas buvo sumanytas kaip ðiuolaikinë tragedija apie mûsø vienmeèius, apie tuos, kurie ir ðiandien galëjo gyventi ir mylëti. Filme màstoma apie ðiuolaikiná pasaulá, bet jeigu kam nors ateitø á galvà filmà vertinti kaip baladæ apie seniai þuvusiø pasakø galiûnø apraudojimà, legendà, kurioje viskas pramanyta, iðskyrus kanèià, autoriai neprieðtarautø. Þalakevièius randa labai tikslius þodþius. Be kanèios jis negalëjo gyventi. Buvo uþkoduotas kûrybai. Bet laisvës kurti nëra, yra tik taisyklës, pagal kurias turi þaisti. O toks prievartinis þaidimas yra kanèia. Didelë kanèia, sako profesorius E. Gudavièius. Gal verta pamàstyti, kodël dauguma mûðiø filme vyksta bûtent senø àþuolø giraitëse, kur, anot S. Daukanto, þmogaus nebuvo galima net vyèia paliesti, kodël dramatiðkiausiose filmo scenose nuolat pasirodo kadrai su medine Kristaus statulële... Turbût neatsitiktinai paèioje filmo pabaigoje regime scenà, kur dvejetas (?!) arkliø velka sulamdytà (?!) studebekerá sunkveþimá, kurio motoras bûdavo 60 arklio jëgø (tokiais amerikieèiai aprûpindavo sovietinæ kariuomenæ). Taigi NKVD sunkveþimis, kurio këbule guli karstai, ðalia stovi filmo herojai, vaþiuoja per kryþkelæ, kur prie ðimtameèio àþuolo prikaltas Rûpintojëlis, virð jo stogelis, o dar aukðèiau pilkas lietuviðkas dangus. Tai buvo dangus medinio kankinio, þiûrinèio á kelià neregio akimis. O krûmuose tupëjo triuðis. Iðgàsdintas kanopø dundesio, jis stryktelëjo ir nuðuoliavo takeliu, jam vienam teþinomu. Nesidairydamas. Nuleidæs ausis, taip skamba scenarijaus Niekas nenorëjo mirti pabaiga. Tai matome ir paskutinëje filmo scenoje, kelianèioje liûdnas asociacijas ne tik su Vienos dienos kronika, bet ir su mumis paèiais, iðgàsdintais, bebalsiais, suskliaudusiais ausis... Beje, filme tas suskliaudæs ausis triuðis baltas... LAIMONAS TAPINAS. Laiðkaneðys, pasiklydæs dykumoje... 75

76 qxd :11 Page OSTAP SLYVYNSKI Ið ukrainieèiø k. vertë VYTAUTAS DEKÐNYS Sjuzei Að pirmàkart nuo senø laikø apsidþiaugiau liûtimi: ji atneðë nors ðiokià tokià permainà. Uþ manæs buvo bemiegë naktis, ir að þiûrëjau, kaip vaikai þaidþia kaþkoká trumputá þaidimà, Po vienà iðbëga, surëkia keletà þodþiø á lietø ir puola atgal Po skardiniu stogeliu, ir visi juokiasi. Taip ir á mane álëkë kaþkoks juokas, lyg kamuolinis þaibas, lietus tarsi apsivertë kûliais Prieðais mane, ir að staiga ëmiau kvatoti, viskas pradëjo suktis, lyg skalbyklë, pilna Baltojo vyno, Ir atrodë, lyg bûèiau giliai po vandeniu: Ákvëpk ir tapsi mûsø karaliumi, ir að dar dvejojau, Kaip tai ámanoma vienu metu kvatotis ir abejoti, O paskui nubëgau þemyn, kur amþiais neuþaugantys klevai tarsi sukosi tarp laðø, Ir ðaukiau: duokit daugiau putø, atidarykit ðliuzus jogurtui su sultimis ir ðaukiau: Iðjunkit savo kolonëles, nes uþtrumpins, ir bus didelis fejerverkas, ir suþadëtiniai Susigës prisiminæ ðià dienà, ir þiûrëjau, kaip medþiai bando iðvengti didþiausiø Laðø ir pats taip bandþiau. Vaikai supuolë á bûrelá po savo stogeliu, ðlapi ir spalvoti, lyg vienas egzotiðkas koralas O að buvau jø karalius ir negalëjau iðkvëpti. Ostapas Slyvynskis gimë 1978 m. Lvove. Lvovo universitete studijavo bulgarø filologijà. Iðleido eilëraðèiø rinkinius Aukojimas Didþiajai Þuviai (1997), Pietø lelija (2004). Organizavo kelias menines akcijas ( Lëtas veidrodis, Keturios ðviesos pusës ). Ðiuo metu Lvovo universiteto aspirantas. Jo eilëraðèiai versti á lenkø, vokieèiø, bulgarø ir baltarusiø kalbas m. Poezijos pavasario sveèias.

77 qxd :11 Page 77 (Wenn) ganzes land schläft 77 Iðjungë elektrà visame kvartale, ir að iðëjau á kiemà, ten buvo ðviesiau Ore tvyrojo kaþkokios patyèios, kaþkuris garsiakalbis, paprastai nebylus, transliavo juokà Alkanos dvasios ir paukðèiai, visuomet gyvenæ medþiuose prieðais uþakusá eþerà Visi jie vibravo, staiga áelektrinti, visi skleidë ðviesas kalbëjosi zirzdami Kaip ið èia iðeiti, jei nepaþásti savo meilës kvapo? Labirintas, kur viskas sutinka: Kaip ið èia iðeiti, jei nepaþásti savo meilës kvapo? Kaip ið èia iðeiti, jei nepaþásti savo meilës kvapo? Labirintas, kur viskas sutinka: Kaip ið èia iðeiti, jei nepaþásti savo meilës kvapo? Pusryèiai ant þolës Ou³ es-tu passe mon Saint-Germain-des-Prés?.. Plona ðokolado plytelë, menkuèiai pusryèiai, kaþkur jau ávyko ta áraðø sesija, kurioje dalyvavo drambliai ir kaðtonai, tik kuriam dabar krante iðkraunamas garsas? Pras-pras! Galima apskritai nusileisti iki garso mëgdþiojimo, iki gestikuliavimo Upë vis tiek kiekvienàkart atplauks pas tave tarsi delfinas su savo ðvilpesiu, daina, galbût su vaiku, sëdinèiu ant nugaros ir iðmëtanèiu vëliavëles ið faneriniø lëktuvø. Dangus virð baseino. Visa, kas buvo lengviau uþ tave, seniai jau ten. Keturi ir aðtuoni, penki ir vienas ir nulis ir dar kartà nuo pat pradþiø, nuo pat inkaro pakëlimo. Christianui Lloydliui atminti Pasaulis kupinas angelø kûno pakampëse, kur susitelkia vidudienio ðviesa, tarpuose tarp vagonø, nesustojanèiø ir pralekianèiø pro stotá kalnuose, Tauerno masyve, jie diktuoja savo pradþià, jie þino, kaip prasideda eilëraðtis, kaip tamsoje pavirsta lygutëlis Daiktas, tarsi vaisius, dar neiðimtas ið roþinio. OSTAP SLYVYNSKI. Eilëraðèiai

78 qxd :11 Page Jie skanduoja nesuskaièiuojamas pradþias, laukdami paèiame laiptinës virðuje, o paskui jie patars, kaip pasitelkti tarpus tarp eiluèiø ekonomiðkam badymuisi. Að maèiau, kaip tu sëdëjai stoties perone kalnuose, Tauerno masyve, stebëdamas trumpus, taiklius viesulus, kaip jie ásuko gniuþulus vatos. Net èia, plieno ðaltinio þiotyse, nesi laisvas nuo angelø, iðpaþástanèiø per minkðtà grafità ir iðpaþintá á devynis nutviekstus plyðius. Tu atsisakysi paslaugaus vaistininko atneðtø kopëèiø, siekdamas lentynos, á kurià seniai niekas neþiûrëjo. Tu atsisakysi ámerkti rankà á marmuriná indà, stovintá prie kiekvieno áëjimo. Taip, visada yra ðimtai ðaltiniø, atsiverianèiø ore, ir nesuskaièiuojami angelø bûriai, nuo kuriø gali nutolti, tarsi greita drumzlina kometa Eilëraðtis atsiranda ið parako, nekenèiamas ir skambus, lyg nutrauktos vadelës. Tribute to Marcin Świetlicki Uþgesink visas lempas, palik tik radijo imtuvo ðviesà. Nedidukë ðviesos dykuma, kur tremiamos areðtuotos radijo stotys, þibintas, automatiðkai uþsiþiebiàs nuo menkiausio judesio kai ateina kas nors ið ten pabelsti raktu á staktà, priminti save, kai eina pro ðalá katinas su vis dar tamsuojanèiu miego hieroglifu kailyje. Pasirodo, ðalia buvo mergaitë, ji dabar pakyla ieðkoti kitos stoties, ir tu þiûri á jos didþiulá padrikusá ðeðëlá, nesuprasdamas, kurià akimirkà viskà praradai: kai ávaþiavai á naktiná kiemà ir kurá laikà laukei, neiðjungdamas ðviesø? kai iðëjai ir nusekei paskui, lyg tavyje gyventø fosforiniø þuveliø kolonijos, ir nesulauþei ðviesos, tylëjimo kaulø? Kodël upë su visomis jos ðviesomis nenusitiesë palei sodo takelá, kai mane tempë atgal pakrantës vëjelio stûmoklis, baimë, neprivalumas? Nedidukë ðviesos dykuma, joje snûduriuoju ásitvëræs vairo, kas dar verþiasi pas mane pro nutilusá vëjo gomurá, kieno raðtas blizga tarp ðakø? Ar tai tikrai raðtas?

79 qxd :11 Page 79 Kas þino, ar að neuþmigæs, ar að neiðsiøstas þemyn su raktais ir tuðèiu buteliu, ir net uþsnûsdamas vis dar girdþiu, kaip jie sunkiai vartosi lovose Oleksandras, Blaga? Kodël, klausi tu, tie, kas sustoja pusiaukelëj, nueina toliausiai? Kur nors yra atsakymø ministerija, kas nors turi uþbaigti istorijas, bet að tuojau pat gráþtu prie lango, palikæs viskà neiðklausyta ir matau tik nutviekstà plotelá, tarsi koká ðviesesná miesteliûkðtá þolëje, negalëdamas atitraukti nuo jo akiø, praþiopsau, kaip tu iðeini, praþiopsau, kaip tu ilgai stovi po lempa koridoriuje, þvangini indais, zvimbteli uþtrauktukà, kaþkas siunèia man ðità ðviesà ir tikriausiai laukia atsakymo, kad aplankyèiau, paskambinèiau. bet atgalinio adreso nëra, nebent stovëtum ir þiûrëtum á dangø arba á upæ, arba, ðviesos greitraðèiu priraðydamas eilutes, nutiltum, uþsidarytum kabinoje, uþgesintum ðviesas, tylëtum. 79 Limbas Kal ~ vos tamsoje atrodë lyg suveltas patalas, Kuriame ásipainiojæ paukðèiai. Juk atsimeni: Galima pasitikëti tik atsitiktiniais radiniais, Radau kaþkieno palto likuèius, Uþkibusius uþ irklo. Drabuþiø krûvos Turëtø priminti dëvëtø rûbø parduotuves ar Koncentracijos stovyklas, o kas èia? Didysis skalbimas, Mums ruoðiamas visà naktá tvyranèio rûko? Tarsi kas bûtø atidaræ vieðbutá virð eþero pavirðiaus Uþþiebti þibintai ðvieèiasi kiaurai vandená, Prieðgaisriniai laiptai veda á dugno smëlá. Gali nakvoti gryname ore, kad þemë Neslëgtø per miegà kartu su savo perpuvusiomis Kapinëmis, su iðtisu gumulu suþeistø Paltø, nukentëjusiø batø ir kepuriø. Reikia saugotis, kad, pavyzdþiui, neapsivilktum mirusiøjø Marðkiniø nes pakanka palikti atvirà langà, Ir áskris drugelis, neðiojàs kitos ðviesos virusà. Vieno sapno veiksmas vyko rûbinëje, Nuo kurios prasidëjo prieðais esantis pasaulis. OSTAP SLYVYNSKI. Eilëraðèiai

80 qxd :11 Page KJELL ASKILDSEN Mintis, kuri ima ir iðvaduoja Novelë Ið norvegø k. vertë ALMA LOÈERYTË GYVENU RÛSYJE; kad ir kà sakyèiau visais poþiûriais esu nusivaþiavæs. Kambaryje tik vienas langas ir tik virðutinë jo dalis aukðèiau ðaligatvio, todël iðoriná pasaulá matau ið apaèios. Tas pasaulis nëra beribis, bet daþnai jauèiu já esant gana didelá. Praeiviø, einanèiø ðaligatviu mano gatvës puse, matau tik kojas ir apatinæ kûno dalá, bet, pragyvenæs èia ketverius metus, beveik kiekvienu atveju þinau, kam kas priklauso. Taip yra dël to, kad judëjimas menkas gyvenu beveik paèiame aklagatvio gale. Kjellis Askildsenas gimë 1929-aisiais. Tai vienas ryðkiausiø Norvegijos prozininkø, visuotinio pripaþinimo sulaukë paskutiniame praëjusio amþiaus deðimtmetyje uþ minimalistiniø noveliø stiliaus meistriðkumà. Debiutavo 1953 m. noveliø rinkiniu Paskui palydësiu tave iki pat namø ( Heretter f lger jeg deg helt hjem ), 1955 m. iðleido pirmàjá romanà Ponas Leonardas Leonardas ( Herr Leonard Leonard ). Ðiø kûriniø tema iðsilaisvinimas ið priespaudos institucijø: ið tëvø, krikðèionybës ir seksualinës moralës. Nuo septintojo deðimtmeèio vidurio K. Askildseno kûryba ágavo vëlyvojo modernistinio egzistencializmo pobûdá noveliø rinkinys Kulisai ( Kulisser, 1966), romanas Aplinka ( Omgivelser, 1969). Pastaruosius du deðimtmeèius K. Askildsenas publikuoja tik noveliø knygas: Uþ niekà nieko ( Ingenting for ingenting, 1982), Paskutiniai Tomo F. uþraðai visuomenei ( Thomas F s siste nedtegnelser til almenheten, 1983), Mintis, kuri ima ir iðvaduoja ( En plutselig frigj rende tanke, 1987), Didþiulis plynas kraðtovaizdis ( Et stort de landskap, 1991), Tesalonikø ðunys ( Hundene i Tessaloniki, 1996). Novelës daþniausiai vaizduoja nutrûkstanèius þmoniø ryðius, negebëjimà bendrauti, patiriamà vienatvæ ir nusivylimà. Noveliø sintaksinës konstrukcijos nesudëtingos, raðymo maniera konstatuojanti, registruojanti. Emocinis þodþiø krûvis tikslus. Labai maþai meniniø raiðkos priemoniø. Jo minimalistiniam stiliui bûdingas pasikartojimas keliø atributø (cigaretë, vyno butelis, akiniai), nejuèiomis ágyjanèiø metoniminæ funkcijà.

81 qxd :11 Page 81 Esu nekalbus þmogus, bet, pasitaiko, kalbuosi pats su savimi. Mano manymu, tada pasakau viskà, kas turëtø bûti pasakyta. Vienà dienà stovëdamas prie lango pamaèiau gatve praslenkanèià namo savininko þmonos apatinæ kûno dalá ir ûmai pasijutau toks vieniðas, kad nusprendþiau iðeiti á laukà. Apsiaviau, apsivilkau paltà ir dël visa pikta á kiðenæ ásikiðau skaitymo akinius. Paskui iðëjau. Gyvenimas rûsyje turi tà privalumà, kad aukðtyn lipi pailsëjæs, o gráþdamas pavargæs leidiesi þemyn. Tai bene vienintelis privalumas. Buvo ðilta vasaros diena. Nuëjau á skverà prie seniai apleistos gaisrinës, kur, vyliausi, man niekas netrikdys ramybës. Bet vos spëjau atsisësti, priëjo mano amþiaus senolis ir atsisëdo ðalia, nors laisvø suoliukø aplinkui buvo kiek tik nori. Ið namø iðëjau todël, kad pasijutau vieniðas, bet visai ne dël to, jog man bûtø reikëjæ su kuo nors pasikalbëti, tiesiog norëjau paávairinti laikà. Sëdëdamas ëmiau nerimauti, kad jis gali mane uþðnekinti, net pagalvojau, jog reikia atsistoti ir nueiti, bet kur galëjau eiti juk buvau nutaræs ateiti kaip tik èia. Taèiau jis nepratarë në þodþio, ir tai buvo taip malonu, jog nusiteikiau geranoriðkai. Net pamëginau vogèiomis þvilgtelëti á já. Jis tai pastebëjo, nes tarë: Atleiskite, kad sakau, bet atsisëdau èia vildamasis, jog niekas netrikdys man ramybës. Jei norite, galiu, þinoma, persësti. Sëdëkite, apstulbæs pasakiau. Pajutau jam pagarbà ir, suprantama, daugiau á já neþvilgèiojau. Tuo labiau nekalbinau. Apëmë keistas jausmas: tarsi bûèiau ne vieniðas ir tarsi paprasèiausiai bûtø savotiðkai gera. Jis dar pasëdëjo koká pusvalandá, paskui ið lëto atsistojo, pasisuko á mane ir tarë: Aèiû. Sudie. Sudie. Tada nuëjo nepaprastai dideliais þingsniais, irdamasis rankomis, lyg bûtø ëjæs per miegus. Kità dienà tuo paèiu laiku, ne, gal kiek ankstëliau, vël susiruoðiau á skverà. Ið pirmo þvilgsnio tarytum ir visai natûralu po to, kai buvau apie já tiek visko prisigalvojæs ir prisifantazavæs; na, vargu ar tai buvo, kaip sakoma, laisvas pasirinkimas. Jis atëjo, pamaèiau ið tolo, atpaþinau ið eigasties. Tà dienà irgi buvo laisvø suoliukø, ir að átemptai laukiau, ar jis atsisës ðalia manæs. Dëdamasis, kad jo nepastebiu, þvelgiau, savaime aiðku, á kità pusæ, o jam atsisëdus, apsimeèiau, kad jis man visai nerûpi. Jis taip pat dëjosi, jog nekreipia á mane dëmesio; situacija buvo maþumëlæ neáprasta: kaþkoks neplanuotas (ne)susitikimas. Turiu prisipaþinti, nebuvau tikras, ar norëjau, kad jis prabiltø, kaip ir po pusvalandþio nebuvau tikras, ar man eiti pirmam, ar laukti, kol jis nueis. Tiesà pasakius, netikrumo jausmas manæs tarsi ir nekamavo juk bet kuriuo atveju galëjau likti ant suoliuko. Bet neþinia, kodël man atëjo á galvà, kad jis lyg ir pranaðesnis uþ mane ir todël apsispræsti buvo lengva. Atsistojau ir, pirmà kartà paþvelgæs á já, tariau: Sudie. Sudie, atsakë þiûrëdamas tiesiai á akis. Tam þvilgsniui nebuvo ko prikiðti. KJELL ASKILDSEN. Mintis, kuri ima ir iðvaduoja 81

82 qxd :11 Page Nuëjau ir toldamas nesilioviau spëliojæs, kaip jis apibûdintø mano eigastá, ir iðkart pajutau, kaip sukaustë kûnà, o kojos pasidarë it medinës. Reikia prisipaþinti, jog susierzinau. Tà vakarà stovëdamas prie lango neturëjau á kà þiûrëti, tada ir sumaniau: jeigu jis ateis kità dienà, kà nors pasakysiu. Net sugalvojau, kokià padarysiu áþangà, vëliau galbût uþsimegs pokalbis. Luktelësiu apie penkiolika minuèiø ir, neþiûrëdamas á já, pasakysiu: Mums laikas pradëti kalbëtis. Tik tiek, ne daugiau. Tada jis galës atsakyti arba ne, o jei tylës, pakilsiu ir tarsiu: Man bûtø geriau, jeigu jûs ateityje sëstumëtës ant kito suoliuko. Tà vakarà prisigalvojau visokiø dalykø, kuriuos pasakyèiau, jei pokalbis uþsimegztø, bet daugelá atmeèiau kaip neádomius ir visai nereikðmingus. Kità rytà pabudau neramus ir apimtas abejoniø, net pagalvojau, ar nelikti namie. Ano vakaro sumanymo ryþtingai atsisakiau; jeigu ir nueièiau, tikrai nieko nesakyèiau. Nuëjau. Á já neþiûrëjau. Man dingtelëjo á galvà mintis, kad gana keista, jog jis visuomet pasirodo maþdaug po penkiø minuèiø, kai að ateinu, tarsi bûtø stovëjæs netoliese ir mane sekæs. Aha, pamaniau, aiðku, jis gyvena kur nors prie gaisrinës ir stebi mane pro langà. Ilgiau lauþyti galvos neprireikë, nes jis staiga prabilo. Turiu prisipaþinti, kad tai, kà iðgirdau, nuteikë nemaloniai. Atleiskite, tarë, jeigu jûs neprieðtarausite, gal mums jau laikas pradëti kalbëtis. Atsakiau, bet ne ið karto: Gal. Jeigu turëtume kà pasakyti. Neþinote, ar turite kà pasakyti? Tikriausiai esu vyresnis uþ jus. Galimas daiktas. Daugiau nieko nesakiau. Jauèiau apmaudà dël savotiðko susikeitimo vaidmenimis. Juk tai jis pradëjo pokalbá, ir po galais dar mano þodþiais, tad að atsakiau taip, kaip ásivaizdavau já atsakant. Tarytum að bûèiau jis, o jis að. Nemalonu. Norëjau eiti. Bet, priverstinai sutapatintas su juo, nenorëjau jo áskaudinti ar dar blogiau áþeisti. Praëjo gal valandëlë ir jis praðneko: Man aðtuoniasdeðimt treji. Vadinasi, mano teisybë. Praëjo dar valandëlë. Ar þaidþiat ðachmatais? paklausë jis. Tai buvo seniai. Dabar jau beveik niekas neþaidþia ðachmatais. Visi, su kuriais að esu þaidæs, miræ. Maþiausiai prieð penkiolika metø, kalbëjau toliau. Paskutinis mirë ðià þiemà. Beje, kaip tik ðis praradimas nëra jau toks didelis, mat þaidëjas nebebuvo guvaus proto. Visada laimëdavau prieð já anksèiau nei po dvideðimties ëjimø. Bet þaidimas suteikdavo jam ðiokio tokio dþiaugsmo, manau, kad tai buvo jo paskutinis dþiaugsmas. Gal jûs já ir paþinojote. Ne, skubiai tariau, nepaþinojau. Na tebûnie jûsø reikalas. Visiðkai jam pritariau ir norëjau tai pasakyti, bet mintyse jau buvau já teigiamai ávertinæs uþ nebaigtà klausimà.

83 qxd :11 Page 83 Jauèiau, kaip jis pasisuko ir ëmë á mane þiûrëti. Taip jis prasëdëjo ilgai, man pasidarë nejauku, tada ið palto kiðenës iðsiëmiau akinius ir uþsidëjau juos. Medþiai, pastatai ir suoliukai prieðprieðiais viskas iðnyko rûke. Jûs trumparegis? po valandëlës paklausë jis. Ne, atsakiau, prieðingai. Noriu pasakyti jums reikia akiniø, kad matytumëte tai, kas toli. Ne, prieðingai. Man keblu matyti tai, kas arti. Mat kaip. Daugiau nieko nesakiau. Kai pajutau, kad jis nusisuko, ásidëjau akinius á palto kiðenæ. Jis taip pat daugiau nieko nesakë, ir kai man pasirodë, jog iðbuvau èia gana ilgai, atsistojau ir mandagiai atsisveikinau: Dëkui uþ pokalbá. Iki pasimatymo. Iki pasimatymo. Tà dienà nuþingsniavau tvirèiau, bet kai gráþau namo ir atsikvëpiau, ëmiau vël fantazuoti apie bûsimà mûsø susitikimà. Vaikðèiodamas ið kampo á kampà vaizdavausi pasakysiàs jam visokiø nederamø dalykø, taip pat vienà kità ámantrybæ; nesusilaikysiu ir truputá nepasipuikavæs prieð já, bet tik todël, kad manau já esant man lygø. Tà naktá prastai miegojau. Kol buvau dar toks jaunas, jog tikëjau, kad ateitis pateiks daug netikëtumø, daþnai irgi prastai miegodavau, bet tai buvo prieð daug metø, kai dar iki galo, noriu pabrëþti, kai dar kaip reikiant nebuvo aiðku, jog mirties valandà visai nesvarbu, koká nugyvenai gyvenimà gerà ar blogà. Taigi prastas tos nakties miegas mane ir nustebino, ir sukëlë nerimà. Juk nebuvau ko nors kenksmingo suvalgæs tik kelias virtas bulves ir dëþutæ sardiniø; po tokios vakarienës daugybæ kartø esu puikiai iðsimiegojæs. Kità dienà jis vëlavo beveik penkiolika minuèiø; buvau beprarandàs viltá neáprastas jausmas: turëti viltá, kurià gali prarasti. Bet jis atëjo. Laba diena, pasisveikino. Laba diena. Paskui valandëlæ nepratarëme në þodþio. Gerai þinojau, kà pasakysiu, jei pauzë uþsitæs, bet að norëjau, kad pirmas prabiltø jis, taip ir atsitiko: Jûsø þmona ar dar ji gyva? Ne, nebëra, jau seniai, að jà, galima sakyti, pamirðau. O jûsø? Prieð dvejus metus. Ðiandien. O, iðeitø gedulo diena. Na taip. Su netektimi reikia susitaikyti. Bet að neinu prie jos kapo paþymëti tos dienos, jeigu jûs tai turëjote galvoje. Kapas kaþkokia velniava. Atleiskit. Nelabai gerai parinktas þodis. Neatsakiau. Atleiskit, jei jus áskaudinau, tarë jis. Tikrai to nenorëjau. Neáskaudinote. Puiku. Juk galbût jûs net ir religingas þmogus, kà gali þinoti. Turëjau seserá, kuri tikëjo amþinu gyvenimu. Tik pamanykit, kaip gerai apie save galvojo! Man ir vël dingtelëjo á galvà mintis, kad jis tiesiog iðsako mano replikas, ir lyg apdujæs pagalvojau, jog að viskà tik ásivaizduoju, o apskritai jo èia nëra ir ið tiesø kalbuosi pats su savimi. Matyt, dël to apdujimo að ir uþdaviau visiðkai neapgalvotà klausimà: KJELL ASKILDSEN. Mintis, kuri ima ir iðvaduoja 83

84 qxd :11 Page Kas gi jûs ið tikrøjø esate? Laimë, jis atsakë ne ið karto, ir að spëjau klausimà truputá suðvelninti: Jûs ne taip supratote. Ið tiesø kalbuosi ne su jumis. Man tiesiog kilo kaþkokia mintis. Pastebëjau, kad jis þvilgtelëjo á mane, bet ðá kartà akiniø neiðsitraukiau. Pasakiau: Beje, nenorëèiau, kad jûs manytumëte, jog turiu áprotá klausinëti tokiø dalykø, á kuriuos nëra atsakymo. Sëdëjome ir tylëjome. Ta tyla neteikë ramybës; labiausiai norëjau eiti. Po dviejø minuèiø, pagalvojau, jeigu dar per dvi minutes jis nepratars në þodþio, eisiu. Mintyse pradëjau skaièiuoti sekundes. Jis nepratarë në þodþio, ir að pakilau sekundës tikslumu. Tuo paèiu metu atsistojo ir jis. Aèiû uþ pokalbá, padëkojau. Jums taip pat. Dabar tik ir trûksta, kad panorëtumëte suþaisti ðachmatais. Vargu, ar tai suteiktø jums daug dþiaugsmo. Be to, juk jûsø varþovai turi áprotá numirti. Taip, taip, ið tiesø, atsakë, ir staiga pasirodë, kad mintimis jis ne èia, bet kaþkur kitur. Iki pasimatymo, tariau. Iki pasimatymo. Gráþæs jauèiausi labiau nei paprastai nuvargæs; turëjau prigulti. Po valandëlës garsiai iðtariau: Esu senas þmogus. O gyvenimas ilgas. Kai rytà atsibudau, lijo. Per maþa pasakyti, kad nusivyliau. Bet kai vidurdiená lietus nesiliovë, supratau, kog vis tiek eisiu á skverà. Kitaip negalëjau. Ir nebûtinai dël to, kad ir jis gali ateiti, tikrai ne dël to. Tik ðtai, jeigu jis ateitø, að noriu, að privalau ten bûti. Kai per lietø sëdëjau ant to ðlapio suoliuko, net vyliausi, kad jis neateis; sëdëdamas vienui vienas nuo lietaus paþliugusiame skvere, jauèiausi tarsi apnuogintas, praradæs bet kokià gëdà. Bet jis atëjo nagi, ar nesakiau! Atvirkðèiai nei að, jis vilkëjo juodà, beveik iki þemës lietpaltá. Atsisëdo. Prieðgyniaujate orui, tarstelëjo. Savaime suprantama, jis tik pakomentavo, bet dël minèiø, kurios sukosi mano galvoje prieð jam ateinant, man tai pasirodë ne visai korektiðka. Nieko neatsakiau. Pajutau, kaip subjuro nuotaika, gailëjausi atëjæs. Be to, mane perlijo, paltas slëgë peèius; ilgiau pasilikti bûtø buvæ kone juokinga, todël pasakiau: Iðëjau ákvëpti truputá gryno oro, bet pavargau. Esu senas þmogus. Ir kad jis neimtø per daug pûstis, pridûriau: Kiekvienas turi savo áproèius. Jis nieko neatsakë, tai buvo absurdiðka, bet mane provokavo. Manæs nesuðvelnino po ilgos pauzës iðtarta jo frazë: Jums nelabai patinka þmonës, o gal klystu? Nepatinka þmonës? atitariau. Kà jûs turite galvoje? Na, taip paprastai sakoma. Neketinau jûsø kamantinëti. Savaime aiðku, þmonës man nepatinka. Ir, savaime aiðku, patinka. Bûtumët paklausæs, ar man patinka katës ar oþkos, na kad ir drugiai, bet þmonës... Beje, að beveik nieko nepaþástu. Taip prasitaræs tuètuojau pasigailëjau, bet, laimë, jis ásidëmëjo ne tai.

85 qxd :11 Page 85 Nieko sau, tarë. Oþkos ir drugiai! Pajutau, kad jis nusiðypsojo. Turiu prisipaþinti, be reikalo aikðtijausi, todël ir pasakiau: Jeigu jûs pageidaujate apibendrinanèio atsakymo á keisto pobûdþio klausimà, tai man iðties labiau nei þmonës patinka ir oþkos, ir drugiai. Dëkui, bet að jau seniai supratau esmæ. Jei dar iðdrásiu ko nors jûsø paklausti, stengsiuosi tiksliau suformuluoti klausimà. Tai buvo iðtarta maloniai, ir në kiek neperdedu sakydamas, jog pasigailëjau prieðgyniavæs vien dël to, kad buvo apëmusi prasta nuotaika. Ir todël, kad pasigailëjau, iðtariau tai, ko tuètuojau vël pasigailëjau: Atleiskit, taèiau man beveik tik þodþiai ir likæ. Atleiskit. Na kà jûs. Kaltas að. Nereikëjo pamirðti, kas jûs. Nustërau jis þino, kas að? Ateidavo èionai dël to, kad þino, kas að? Susijaudinæs ir sutrikæs nevalingai ábrukau rankà á palto kiðenæ iðsitraukti akiniø. Kà norëjote tuo pasakyti? pratariau. Ar jûs mane paþástate? Taip. Nors vargu, ar tai paþintis. Esame anksèiau susitikæ. Kai atsisëdau èia pirmà kartà, to neþinojau. Pamaþu supratau, jog esu kaþkada jus matæs, bet iki vakardienos neprisiminiau kur. Ir ðtai jûs kaþkà pasakëte, ir staiga man paaiðkëjo, kada ir kur teko su jumis susidurti. Bet jûs manæs neatsimenate? Atsistojau. Ne. Paþiûrëjau jam á veidà. Neþinau, ar apskritai buvau já kada nors matæs. Að buvau esu buvæs jûsø teisëjas. Jûs jûs Daugiau pasakyti neturëjau ko. Bûkit malonus, atsisëskit. Esu perlytas. Ak, ðtai kaip. Jûs buvote tai buvote jûs. Ðtai kaip. Na kà gi, viso gero, man reikia eiti. Nuëjau. Atsitraukiau negarbingai, taèiau buvau sukrëstas, ëjau sparèiai, kaip nebuvau ëjæs jau daugelá metø, o gráþæs namo vargais negalais iðsinëriau ið kiaurai perlyto palto ir kritau tiesiai á lovà. Paðëlusiai dauþësi ðirdis, ir að tvirtai nusprendþiau daugiau niekada á skverà neiti. Bet po valandëlës pulsas pasidarë lygus, ramiai rikiavosi ir mintys. Susitaikiau su savo reakcija: tai, kà slëpiau, iðkilo á dienos ðviesà ir mane pribloðkë, ðtai ir viskas. Suprantama. Atsikëliau ir buvau patenkintas bent jau dël to, kad jauèiausi visiðkai atsipeikëjæs. Priëjau prie lango ir garsiai iðtariau: Jis mane vël pamatys. Kità dienà nusigiedrijo, pasidarë smagiau, o paltas, galima sakyti, buvo visai iðdþiûvæs. Nuëjau á skverà kaip visada tuo paèiu laiku: jis neturi pastebëti manyje nieko neáprasta, kad galëtø jaustis pranaðesnis. Taèiau, kai priëjau prie suoliuko, jis jau sëdëjo, vadinasi, neáprastai elgësi jis. Laba diena, pasisveikino. Laba diena, atsakiau ir, kad pagriebèiau jautá uþ ragø, nedelsdamas pridûriau: Maniau, kad jûs ðiandien neateisite. Bravo, pasakë jis, vienas nulis jûsø naudai. KJELL ASKILDSEN. Mintis, kuri ima ir iðvaduoja 85

86 qxd :11 Page Atsakymas mane tenkino. Jis buvo lygus man. Ar daþnai jausdavotës kaltas? paklausiau. Nesuprantu. Ar bûdamas teisëju daþnai jausdavote kaltæ? Juk jûsø profesija nustatyti kitø kaltæ. Mano darbas pritaikyti kaþkieno priimtà ástatymà, kuriame apibrëþiama, kas yra paþeidimas, o kas ne. Mëginate pasiteisinti? Nëra reikalo. Kaltas nesijausdavau. Bet daþnai jausdavausi bejëgis prieð sustabarëjusius ástatymus. Kaip jûsø atveju. Þinoma, juk nesate prietaringas. Kà turite galvoje? paklausë jis. Tik prietaringi þmonës mano, kad gydytojo uþduotis prailginti mirtimi paþenklintø þmoniø kanèias. Ðit kaip, suprantu. Bet ar jûs nebijote, kad, legalizavus numarinimà ið gailesèio, gali atsirasti piktnaudþiavimø? Savaime aiðku, piktnaudþiauti negalima. Antraip, numarinimas tampa numarinimu, nuþudymu. Jis neatsakë; dirstelëjau á já: vyriðkis atrodë paniuræs ir uþsisklendæs. Tikrai neþinojau, ar jis paniuro dël to, kà að pasakiau, ar jo tiesiog tokia mina to negali þinoti, juk að niekada nesu kaip reikiant á já ásiþiûrëjæs. Dabar panorau iðtaisyti ðá savo aplaidumà ir ádëmiai paþvelgti; padariau tai atvirai: atsisukau ir ásistebeilijau á jo profilá; bent tiek galëjau sau leisti matydamas þmogø, nuteisusá mane kalëti daugelá metø. Net iðsiëmiau ið palto kiðenës akinius ir uþsidëjau; jø në nereikëjo, nes ir taip gerai maèiau, bet staiga pajutau norà iðprovokuoti já. Að nepratæs taip akiplëðiðkai spoksoti á þmogø, todël akimirkà pasijutau kaip nesavas; jausmas buvo savotiðkas, bet anaiptol nebjaurus. Ir kai vienà kartà paþeidþiau savo áprastà elgesá, nustebau, kad kilo noras vël paþeisti. Pratrûkau juokais, pirmà syká po daugelio metø; tai tikriausiai atrodë bjauriai. Kaip ir buvo galima laukti, jis neþiûrëdamas á mane rëþë: Man nesvarbu, ið ko juokiatës, bet neatrodo, kad jums bûtø linksma. Nors gaila. Ðiaip jau esate protingas þmogus. Tai beregint suðvelnino mûsø santykius, be to, ir truputá mane sugëdino, tad, nukreipæs þvilgsná nuo pikto jo profilio, atsakiau: Jûsø teisybë. Tai nepanaðu á juokà. Daugiau jo pamaloninti nenorëjau. Sëdëjome tylëdami; galvojau apie savo varganà gyvenimà, ir mane apëmë melancholija. Ásivaizdavau teisëjo namus su patogiais krëslais ir daugybe knygø. Jûs tikriausiai turite namø ðeimininkæ? Taip. Kodël klausiate? Tik bandau ásivaizduoti á pensijà iðëjusio teisëjo gyvenimà. O, nëra kuo ypatingai girtis. Vargina neveiklumas, ilgos, tuðèios dienos. Taip, laikas tiesiog nejuda. O juk tik jis ir tëra likæs. Laikas, kuris prailgsta galbût dël ligø, tos já dar labiau prailgina, ir ðtai galas. Kai jis priartëja, pagalvojame: koks beprasmis gyvenimas.

87 qxd :11 Page 87 Na jau, beprasmis Beprasmis. Paskui mudu nepratarëme në þodþio. Netrukus pakilau, nors ir jauèiausi be galo vieniðas; nenorëjau su juo dalytis melancholija. Sudie, tariau. Sudie, daktare. Melancholija þadina sentimentalumà, todël be ironiðkos gaidelës iðtartas þodis daktare nuvilnijo per mano krûtinæ ðilta banga; skubiai apsisukau ir nuëjau. Dar neiðëjæs ið skvero, ten ir tada supratau, kad noriu mirti. Nenustebau; gal tik truputá nusistebëjau, jog nenustebau. Ir kaipmat melancholijos ir sentimentalumo lyg nebûta. Pristabdþiau þingsná; jauèiau vidinæ ramybæ, turëjau lëèiau viskà daryti. Gráþæs namo ir vis dar jausdamas absoliuèià ramybæ, susiradau popieriaus ir vokà. Ant voko uþraðiau: Mane nuteisusiam teisëjui. Paskui atsisëdau uþ staliuko, kur paprastai valgau, ir pradëjau raðyti ðià istorijà. Ðiandien nuëjau á skverà paskutiná kartà. Mane buvo apëmæs savotiðkas jausmas, sakytum, kaþkoks pasididþiavimas; gal dël neáprasto dþiugesio, kurá patyriau apraðæs savo ankstesnius susitikimus su teisëju; bet gal veikiau dël to, kad në akimirkà nebuvau suabejojæs savo sprendimu. Kai atëjau, jis ir ðiandien jau sëdëjo. Atrodë susikrimtæs. Pasisveikinau maloniau nei visada ir man tai iðëjo visai natûraliai. Jis nuþvelgë mane lyg ásitikindamas, ar rimtai. Na, gal ði diena jums geresnë? paklausë jis. Taip, man ji gera. O jums? Aèiû, pakenèiama. Tai galbût nebemanote, kad gyvenimas beprasmis? O ne, þinoma, visiðkai beprasmis. Hm. Niekada negalëèiau susitaikyti su tokia mintimi. Na jau. Pamirðote savisaugos instinktà, tai galingas instinktas, praþudæs daugybæ protingø sprendimø. Jis neatsakë. Neketinau ilgai sëdëti, todël po valandëlës tariau: Mes jau nebesusitiksime. Ðiandien atëjau atsisveikinti. Ðit kaip? Labai gaila. Iðvykstate? Taip. Tikiuosi, kad nepasirodysiu ákyrus sakydamas, kad man trûks ðiø susitikimø. Graþu ið jûsø pusës. Laikas prailgs. Ant daugelio kitø suoliukø sëdi irgi vieniði vyrai. O, jûs puikiai suprantate, kà norëjau pasakyti. Ar galiu paklausti, kur iðvykstate? Sakoma, kad þmogus, kuris þino, jog per dvideðimt keturias valandas mirs, nesivarþo daryti kà tik panorëjæs, bet tai netiesa; net ir tada þmogus negeba daryti to, kas prieðtarauja jo prigimèiai, savajam ego. Nors, atvirai ir nuoðirdþiai jam atsakydamas, tikrai nebûèiau elgæsis ne pagal savo prigimtá, bet ið anksto buvau nusprendæs neatskleisti jam kelionës tikslo: kodël turëèiau gàsdinti juk jis, galima sakyti, buvo mano vienintelis artimasis, kurá palieku. Taèiau kà atsakyti? Jums bus praneðta, galø gale iðtariau. KJELL ASKILDSEN. Mintis, kuri ima ir iðvaduoja 87

88 qxd :11 Page Jis nustebæs sukluso, bet nieko nepasakë. Tik ákiðo rankà á vidinæ kiðenæ ir iðsitraukë piniginæ. Kiek paieðkojæs áteikë man vizitinæ kortelæ. Aèiû, padëkojau ir jà ásidëjau á kiðenæ. Jauèiau, kad man reikia eiti. Pakilau. Atsistojo ir jis. Padavë rankà. Að jà paspaudþiau. Laimingai, tarë. Ir jums. Sudie. Sudie. Nuëjau. Man atrodë, kad jis nebeatsisëdo, bet pasiþiûrëti neatsisukau. Apie niekà ypatinga negalvodamas ramiai þingsniavau namø link. Manyje kaþkas ðypsojosi. Gráþæs á rûsá, valandëlæ pastovëjau prie lango, þiûrëjau á tuðèià gatvæ, paskui atsisëdau uþ staliuko baigti ðios istorijos. Prie voko pritvirtinsiu teisëjo vizitinæ kortelæ. Jau baigiau, tuoj sulankstysiu lapus ir ádësiu á vokà. O dabar, prieð pat iðvykstant, dabar, prieð man atliekant vienintelá neatðaukiamà veiksmà, kurá geba padaryti þmogus, galvoje sukasi viena vienintelë, viskà nustelbdama, mintis: kodël gi ðito jau seniai nepadariau? Versta ið: Kjell Askildsen. EN PLUTSELIG FRIGJØRENDE TANKE. Forlaget Oktober A. S., Oslo, 1998

89 qxd :11 Page 89 LITERATÛROS MOKSLAS IR KRITIKA 89 ERNESTA JUKNYTË Mirties pavidalai Henriko Nagio kûryboje Kai tik þmogus ateina á gyvenimà, jis jau yra pakankamai senas mirti, ðá trumpà fragmentà ið vieno viduramþiø pamokslo filosofas Martinas Heideggeris pacitavo Bûtyje ir laike, svarstydamas Dasein bûtá klausinëjanèios bûtybës baigtinumo problemà. Pastaràjà filosofas skleidë esminiame jo þiûrai laiko horizonte. Laikiðkumas suteikia bûèiai prasmæ, todël toji bûtybë Dasein savo pilnatviðkumà gali patirti tik priartëjusi prie savojo nebebuvimo èia. M. Heideggerio aktualizuotos bûties-myriop (Sein-zum-Tode) sàvokos reiðkë autentiðkà buvimà pasaulyje, gyvenimo ir mirties neperskiriamumà. Nors mirtis negali bûti iðgyventa, ji vis dëlto yra neatsiejama egzistencijos dalis: Dasein galimybë priklauso nuo Dasein negalimumo, t. y. mirties, ir tik jos atþvilgiu yra prasminga. Vieno negali bûti be kito 1. Taip apie mirtá kalbëjo ryðkiausias egzistencializmo filosofijos autorius. Jo idëjas Lietuvoje skleidæs filosofas Juozas Girnius haidegeriðkà bûties mirèiai sàvokà interpretavo teizmo akiratyje, todël gyvenimas ir mirtis jo filosofijoje, prieðingai nei M. Heideggerio, pranoksta laiko horizontà ir nusitæsia á amþinybæ. Laikiðkumas, anot J. Girniaus, atveria visà þmogiðkosios bûties beprasmybæ, ir tik amþinybës ðviesoje bûtis tampa prasminga: Tik tai gali patenkinti giløjá þmogaus sielos ilgesá, kas slepia savyje amþinybës viltá. Be amþinybës prasmë lieka neámanoma, nes amþinybë yra pats bûties sinonimas. Bûti laikinai tai tik praeiti. Mes gi trokðtame bûti, ne tik praeiti. Todël mûsasai bûties ilgesys tuo paèiu yra ir amþinybës ilgesys 2. Angaþavimasis amþinybës perspektyvai jokiu bûdu nereiðkia, jog J. Girnius nuvertino mirties faktà. Prieðingai, ðiuo poþiûriu labai aiðkiai atliepdamas savo mokytojà M. Heideggerá, filosofas mirtá ávardija kaip gelmës gyvenimui teikëjà, o jos uþmarðtis, anot jo, grasina nuslydimu gyvenimo pavirðiumi: <...> be santykio su mirtimi gyvenimas lieka be gelmës <...>. 1 Steiner G. Heideggeris. Vilnius: Aidai, P Girnius J. Amþinybës perspektyva ir laiko horizontas // Girnius J. Raštai. T. I. Vilnius: Mintis, P. 372.

90 qxd :11 Page Literatûros mokslas ir kritika Kaip mirtis priklauso gyvybei, taip memento mori priklauso gyvenimo iðminèiai <...>. Sveika mirties sàmonë þmogø kreipia ne nuo gyvenimo, o á prasmingesná gyvenimà <...>, þadindama rûpintis ir tuo, kas neapsimoka, bet yra þmogiðkai vertinga ir dël to në mirties akimirkà nepraranda savo vertës 3. Mirties, þmogiðkos egzistencijos prasmës, akivaizdoje gyvenimo ir mirties neperskiriamumo dilema poetiðkai sprendþiama ir lietuviø egzodo poeto Henriko Nagio kûryboje. Poetinis mirties apmàstymas nëra vien tik H. Nagio kûrybos privilegija. Tai visuotinë tema, realizuota ávairiose estetikos srityse, todël ieðkodami galëtume surasti daugybæ ir ávairiausiais bûdais realizuotø estetiniø mirties klausimo sprendimø. Pasvarstykime, kuo pasireiðkia H. Nagio sukurtø mirties vaizdiniø savitumas. Èia svarbi Rimvydo Ðilbajorio mintis, jog poetinio pasaulio individualumas skleidþiasi per asmeninës patirties ir jà ákûnijanèios meninës kalbos sintezæ: Poezija susideda ne ið metafiziniø ar kitokiø problemø, bet ið jø pergyvenimo, arba tikriau, ið to, kaip tas pergyvenimas iðreiðkiamas. Be to, nuo poetiðko apipavidalinimo kokybës priklauso ir pagrindiniø temø reikðmingumas skaitytojui, jø tarpusavis santykiavimas, naujos problematikos atvërimas, naujø þmogaus iðgyvenimo gelmiø suvokimas kitaip sakant, poeto originalumas, jo talento vertë. Taigi tenka atkreipti pagrindiná dëmesá á literatûrines priemones vaizdus, metaforas, emocinæ átampà á visus poetinës kalbos hieroglifus, kuriø kiekvienas þenklas yra ne tik logiðkos prasmës simbolis, bet ir langas á naujà tikrovës iðgyvenimo dimensijà 4. Ðià literatûrologo áþvalgà galëtume laikyti savojo màstymo, kokie yra H. Nagio poezijos ir joje pasirodanèiø mirties pavidalø individualumo bruoþai, iðeities taðku. Pradëdami analizuoti konkreèius tekstus, trumpai apþvelkime bendruosius H. Nagio poezijos horizontus bei poetinio mintijimo atramas, á kurias remiasi ir konkretûs, mirties semantiná laukà steigiantys, vaizdiniai. Plati H. Nagio kûrybos recepcija átvirtino nuostatà, kad poetui bûdingas ypaè intensyvus santykis su Vakarø Europos literatûrine ir filosofine tradicija. Be abejo, jos refleksija turëjo átakos H. Nagio pasaulëþiûrai, poetinei jos raiðkai, taip pat ir mirties situacijai apmàstyti. Nenuostabu, kad, gyvenant istoriniø pervartø metu, vienu svarbiausiu màstymo apie mirtá horizontu tapo egzistencializmo filosofija, kuriai bûtis yra ne grynai teorinio ar paþintinio, bet pirmiausia egzistencinio rûpesèio objektas. Egzistencialistams svarbi ne abstraktaus, taèiau pavienio þmogaus egzistencija. Kadangi mirtis esti neatskiriama bûties dalis, ji taip pat reflektuojama kaip individuali, kiekvieno þmogaus patirtis. Jau minëtasis J. Girnius asmeniná mirties rûpestá apibûdina kaip rûpestá, kylantá toje vienumoje, kurioje þmogus atsistoja prieð save patá. Visuomenë gali likti abejinga ðiam asmeniniam rûpesèiui, bet negali jam likti abejingas pats individas, nes tai bûtø lygu likti abejingam savo paties prasmei 5. H. Nagys, regis, itin gyvybingai atsiliepë á ðià filosofinæ iðtarmæ. Asmeniðkai iðgyvenamø skaudþiø istoriniø peripetijø karo bei emigracijos akivaizdoje poetas, kaip ir daugelis kitø jo kartos kûrybingø þmoniø, jautë egzistencializmo filosofijos aktualumà bei jos artimumà jø asmeninëms patirtims. Taèiau H. Nagio santykis su egzistencializmo idëjomis nebuvo epigoniðkas. Poetas sekë jø sklaidà, taèiau sekimas buvo kûrybiðkas. Jis individualiai reflektavo mirties situacijà: ji poeto kûryboje skleidþiasi skirtingais pavi- 3 Girnius J. Idealas ir laikas. Chicago: Ateitis, P Šilbajoris R. Ðviesos versmiø beieðkant: Henriko Nagio poezija // Šilbajoris R. Netekties þenklai: Lietuviø literatûra namuose ir svetur. Vilnius: Vaga, P Girnius J. Amþinybës perspektyva ir laiko horizontas // Girnius J. Raštai. T. I. P. 376.

91 qxd :11 Page 91 dalais, kurie formuojasi, savitai interpretuojant ávairius kultûrinius bei literatûrinius kontekstus ir persmelkiant juos autentiðka patirtimi. Mirties, kaip gyvenimo ribos, momentui paaiškinti poetui neabejotinai aktualus tampa ir religijos diskursas, kuriam, taip pat kaip ir filosofijai, mirtis yra vienas svarbiausiø màstymo objektø. Tad ir kelis kartus jau cituoto J. Girniaus filosofinë mintis, besiskleidþianti krikðèioniðkos pasaulëþiûros lauke, atrodo itin paranki atrama, analizuojant mirties sampratà H. Nagio kûryboje. Apibûdindamas J. Girniaus filosofines paþiûras, Arvydas Ðliogeris teigë, kad tikroji jo filosofavimo sritis esti riba, skirianti prieðingus polius teistiná ir ateistiná. Tai skirtis tarp þmogaus su Dievu ir þmogaus be Dievo: <...> þmogus su Dievu nëra monologistas: jo egzistencija nuolatinis dialogas su þmogumi be Dievo. Girniaus kaip filosofo egzistencinis rûpestis visø pirma ir nukreiptas ne á patá Dievà, net ne á tikëjimo ramybëje esantá mirtingàjá, o bûtent á tà þmogø, kuris visas pasinëræs á laikinybës sàmonæ ir praradæs amþinybës dimensijà. <...> Girnius gerai supranta, kad to þmogaus egzistencinis rûpestis galbût net gilesnis ir labiau tragiðkas negu to, kuris Dievà jau surado 6. Toks þmogaus be Dievo apibûdinimas iðreiðkia svarbiausià modernaus, XX amþiaus, þmogaus religinæ patirtá, kuri akivaizdi ir Nagio kûryboje. Ði patirtis gali bûti apibûdinta kaip nuolatinis buvimas Tarp. Tarp tikëjimo ir netikëjimo, tarp tikrumo ir abejonës, tarp vilties ir nevilties, priðaukianèios tragizmo bei nerimo jausenas ir virstanèios neávardijama metafizine baime ir siaubu. Anot vokieèiø filosofo Peterio Wusto, tai buvimas neiðnykstanèioje transcendencijos prieblandoje. Joje ir aptinkame mirties klausimà sprendþiantá H. Nagio poezijos subjektà. Ðitaip formuluodami problemà pagrindþiame savo nuostatà kalbëti apie mirties iðgyvenimà H. Nagio kûryboje, fragmentiðkai nusakant ateistinæ M. Heideggerio ir teistinæ J. Girniaus koncepcijà. H. Nagio poezijoje realizuojamos abi filosofinës paþiûros. Iðgyvenant netikrybës situacijà, tradiciðkai paveldëto tikëjimo nebeuþtenka, tad krikðèioniðkos teologijos diskurse funkcionuojanèios mirties ir jos semantiniam laukui priklausanèios Paskutinio teismo, amþinybës, naujo dangaus ir naujos þemës apibrëþtys, kuriø visuma apibûdinama bendru eschatologijos terminu, H. Nagio kûryboje veikiamos individualios tikëjimo patirties, asociatyviais ryðiais jungdamosi su kitais bibliniais vaizdiniais, dialogiðkai sàveikaudamos su filosofinëmis idëjomis, su antikine mitologija bei ávairiomis kitomis religinëmis sistemomis, transformuojasi ir kinta. Kitaip tariant, estetinëje plotmëje besireiðkianti moderni religinë sàmonë nutrina ribas tarp skirtingø diskursø. Tame paèiame, mirtá apmàstanèiame, tekste susitinka biblinës ir antikinës figûros, filosofinës ir teologinës tiesos, kurios transparentiðkai viena kità veikia, susipina viena su kita, ir visos, formuluojant mirties sampratà, esti vienodai svarbios. Kurianèioji sàmonë reiðkiasi kaip skirtybes bei prieðybes jungianèioji. Kaip tik tokius sàmonës judesius regësime stebëdami ir interpretuodami mirties pavidalø sklaidà H. Nagio kûryboje. J. Girnius antologijos Þemë ávade raðydamas apie H. Nagio poezijà teigë, kad èia itin sunku surasti koká nors iðskirtiná motyvà: viskas, apie kà poetas kalba, yra svarbu: ar bûtø þmogaus benamystës tema, ar gamtos vaizdai, tamsa ar ðviesa visa ágauna vienodà svorá. Taèiau ðiuos motyvus, temas ir figûras á visumà sujungia ta pati nakties nuotaika, kuriai spalvas pakeièia tamsos ir ðviesos þaismas. Uþtat juodi poetui ne tik ðeðëliai, bet ir sapnai, ir medþiai, ir akmenys, kaip juodas jo paties kraujas. Nepamatë jis nakties niekad ateinanèios, 6 Šliogeris A. Juozas Girnius ir egzistencinë filosofija // Girnius J. Raštai. T. II. Vilnius: Vaga, P. IX. ERNESTA JUKNYTË. Mirties pavidalai Henriko Nagio kûryboje 91

92 qxd :11 Page Literatûros mokslas ir kritika nes ji visuomet jo kambaryje jos,didþioji ir juodoji ðirdis plaka ne tik erdvëj, bet ir poeto ðirdy 7. J. Girnius nagiðkàjá bûties juodumà regi ne tiek kaip iðoriná fonà, bet kaip þmogaus vidujybæ persmelkusá. Tarsi atliepdamas filosofui, R. Ðilbajoris ðá persmelkimà vadina stovëjimu prieð nebûtá, ir tokia stovësena, anot literatûrologo, yra esminë þmogaus sàmonës patirtis: <...> nebûtis nëra tiktai fonas, kuriame matome tikrovæ; ji yra taip pat ir visø daiktø, ir gyvybës, ir paèios þmogaus sàmonës uþslëpta esminë savybë 8. Jei tamsà iðspinduliuoja þmogaus sàmonë, nenuostabu, kad vakaro ar nakties ðeðëliai, saulëlydþio metas tampa ir eilëraðèiø, kuriuose skleidþiasi mirties vaizdinys, aplinkuma. Mirties nuojauta neretai persmelkia eilëraðèio erdvæ, ir ji, peizaþams jungiantis su kraupiomis istorinio laikotarpio realijomis, ima skleistis kaip apokaliptinë vizija: < > Mënuo teka / tarp suanglëjusiø vinkðnø kamienø á vësià / ir metalinæ erdvæ tuðèios nakties. < > / Upelio klonyj giliam nustoja lalëjæ / laimingos lakðtingalos. Krenta kryþium svirties / ðeðëlis ant turgaus iðbalusios aikðtës < >. / Pajuodæ grindinio plytos. Apkartæ / vyrø þemëti veidai. Pilnaties ðviesoj belaikëj / guli ðalmai sklidini vakarykðèio ðilto lietaus 9. Skaitant tekstà galima justi, kad kiekviena kuriamo vaizdo detalë esti paliesta destrukcijos, o jos veikimas stiprinamas jungiant kontrastingas detales: nutilusiø laimingø lakðtingalø ir vakarykðèio ðilto lietaus metaforose iðkyla harmoningo praëjusio laiko nuotrupos, kurios iðryðkina pragaiðtingà dabarties laikà. Anot literatûrologës Loretos Maèianskaitës, H. Nagio poezijoje nykstanti kasdienybë yra lëta pasaulio agonija, neiðvengiamas þiemos atëjimas, Vasaros laidotuvës 10. Ið tiesø mirties prasmiø laukà H. Nagys kuria telkdamas ðalèio, stingstanèio kraujo ar juo tekanèiø nuodø, tamsos, bauginanèios gelmës bei tylos metaforas. Ðtai eilëraðtyje Saulës daina mirtis ne tik persmelkia eilëraðèio erdvëje veikianèiøjø kûnus: Dabar ðalta naktis / mums stingdo kraujà; að girdþiu, kaip tamsoje / pavargusiai ir dusliai mûsø ðirdys plaka. <...> / <...> palaukim gal naktis / ir ðaltis, ir tyla nutrauks surizgusias mintis, / ir mus apkris mirties tamsa 11, ji taip pat nutraukia ryðá su transcendencija, kuri veriasi kaip tuðèia, mirusiojo akyse atsispindinti (ar jas atspindinti) erdvë: Tik suvirpës á tuðèià dangø pirðtai iðtiesti, / ir á plaèiai atvertas, mirusias akis / þiûrës iðblyðkus pilnaties ðviesa. Ðiame tekste nakties dangus vis dar turi savàjá ðviesulá mënesienos pilnatá, kurios ðviesa turëtø perskrosti nakties tamsà, taèiau poetinë sàmonë eliminuoja ðià galimybæ, blyðkumo metafora tik dar labiau pabrëþdama tamsos visagalybæ. Ekstatiškomis vizijomis, destrukciniø jëgø ardomo pasaulio vaizdiniais, mirties ir nevilties nuojautomis H. Nagys ásilieja á moderniosios ekspresionizmo literatûros horizontà. Ekspresionizmo estetika buvo paplitusi ávairiuose Europos kraðtuose, taèiau, literatûrologës Jadvygos Bajarûnienës teigimu, klasikiná pavidalà jis ágavo vokieèiø literatûroje, todël vokieèiø ekspresionizmas pagrástai laikomas paradigminiu iðraiðkos meno modeliu 12. Tyrinëtojos nuomone, ðios meno krypties atsiradimà nulëmë giliai ásiðaknijusi idealistinës filosofijos tradicija, vokieèiø dvasiai bûdingas kriticizmas, ekonominë ir politinë Vokietijos situacija 7 Girnius J. Þmogaus prasmës þemëje poezija // Þemë. Poezijos antologija. Vilnius: Vyturys, P Šilbajoris R. Ten pat. P Nagys H. Gráþulas. Vilnius: Vaga, P Maèianskaitë L. Neviltis Algimanto Mackaus ir Henriko Nagio poezijoje // Darbai ir dienos. Kaunas: Vytauto didþiojo universitetas, Nr. 4(13). P Nagys H. Gráþulas. P Bajarûnienë J. Ekspresionizmo apibrëþtys ir tyrinëjimai XX a. vokieèiø literatûros kritikoje // Literatûra. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Nr. 46(5). P. 34.

93 qxd :11 Page 93 prieð ir per Pirmàjá pasauliná karà, tragiðka paèiø ekspresionizmo menininkø patirtis. (Galbût dar reikëtø pridurti natûralià jaunos menininkø kartos reakcijà á XX a. pradþioje ásivyravusá estetizmo, simbolizmo, neoromantizmo kultà.) 13. Ekspresionistinës estetikos ávairialypumas sunkiai pasiduoda grieþtiems jos apibrëþimams: paskiri apie jà kalbëjæ autoriai akcentuodavo skirtingus ekspresionizmo bruoþus. Taèiau, analizuojant jø áþvalgas, galima pastebëti skirtingø mintijimø susitikimà viename taðke: dauguma analizavusiøjø ekspresionistiná meno charakterá pabrëþdavo jo karðtligiðkumà, itin ryðkø iðgyvenimo intensyvumà, hiperbolizacijà ir groteskiðkà tikrovës deformavimà. Poetinëje ðiø bruoþø realizacijoje H. Nagys, kuriam vokieèiø literatûros kontekstas buvo gerai paþástamas, asmeniðkai iðgyvendamas istoriniø kataklizmø laikotarpá, norà atsiplëðti nuo ankstesnës poetinës tradicijos ir ieðkoti savito pasaulio matymo bei kalbëjimo apie já bûdo, galbût atpaþino savo paties patirtá. Mûsø prielaidà patvirtina Henrikas Radauskas. Jis vienas pirmøjø recenzuodamas Saulës laikrodþius nutiesë sàsajà tarp H. Nagio ir ekspresionizmo bei vieno ankstyvøjø jos atstovø Georgo Traklio kûrybos: Pagrindinis Nagio poezijos motyvas yra þmogaus bûties tragizmas, jo absoliuti ir nepaguodþiama vienatvë þemëje tuo jisai siejasi ne tik su Trakliu, bet ir beveik su visø vokieèiø ekspresionistø poezija, kurios antologija, iðëjusi 1920 metais, turëjo charakteringà antraðtæ Þmonijos sutemos 14. Studijoje Ekspresionizmas: teologiniai, sociologiniai ir antropologiniai literatûros aspektai literatûrologas Wolfgangas Rothe as tvirtino, kad ekspresionizmo savitumà lemia absoliutus jo radikalumas: Ekspresionistinës dvasios specifikà þenklina absoliutus negatyvumas ir absoliutus pozityvumas 15. Regime, kad H. Radauskas atpaþásta ðá radikalumà, funkcionuojantá H. Nagio tekstuose, absoliuti, nepaguodþiama vienatvë H. Radausko suvokiama kaip vieno ið daugybës radikalumo pavidalø realizacija. Ekspresionizmo estetikà, kaip vienà ið H. Nagio kûrybos akiraèiø, aktualizavo ir Alfonsas Nyka-Niliûnas, pabrëþdamas ne tiek poetinës raiðkos, kiek pasaulëþiûros bendrumà: Nagio iniciatoriais pasaulëþiûrine ir estetine prasme að laikyèiau Frydricho Nyèës (Nietzsche) filosofijà ir daugiau ar maþiau ðios filosofijos poveikio epochoje iðaugusià ponatûralistinæ vokieèiø poezijà su Hugu fon Hofmanstaliu (Hofmannstahl), Stefanu George (George) ir Raineriu Marija Rilke (Rilke) prieðaky. Taèiau visi ðie faktoriai turëjo daugiau auklëjamos reikðmës ir daugiau pasaulëþiûrinës negu formalinës átakos 16. H. Radausko nuoroda á H. Nagio poezijos sàsajas su G. Traklio kûryba pasirodë itin aktuali svarstant mirties poetines realizacijas H. Nagio tekstuose, o paraleliai skaitoma H. Nagio ir G. Traklio kûryba pagrindë A. Nykos-Niliûno teiginá: abiejø poetø kûrybos sistemas jungia bendras nakties, liûdesio, mirties nuojautos horizontas, taèiau, remiantis skirtingai iðgyventa istorinio laikotarpio patirtimi bei savitomis biblinio, antikinio ar literatûrinio diskurso interpretacijomis, jis ágauna individualiø, vienà poetà nuo kito atskirianèiø, bruoþø. Tenka pritarti H. Radauskui, teigusiam, kad H. Nagio pesimizmas yra kiek suðvelnintas, tragizmo jutimas nëra toks aðtrus kaip Traklio 17. Pradëjæ kalbëti apie nykstanèias 13 Ten pat. P Radauskas H. Henriko Nagio Saulës laikrodþiai // Henrikas Radauskas atsiminimuose ir kritikoje. Vilnius: Baltos lankos, P Wolfgang R. Der Expressionismus: theologische, soziologische und anthropologische Aspekte einer Literatur. Frankfurt am Main: Fischer Tb., P Nyka-Niliûnas A. Henrikas Nagys, arba Saulës laikrodþiai // Egzodo literatûros atðvaitai: Iðeiviø literatûros kritika Vilnius: Vaga, P Radauskas H. Henriko Nagio Saulës laikrodþiai. P. 64. ERNESTA JUKNYTË. Mirties pavidalai Henriko Nagio kûryboje 93

94 qxd :11 Page Literatûros mokslas ir kritika pasaulio formas H. Nagio kûryboje, analogiðkà situacijà jauèiame ir G. Traklio poezijoje: Vësiuos kambariuos be prasmës / dûlëja daiktai, kaulëtom rankom / Ieðko þydrynëj pasakø / Neðventoji vaikystë, / Þiurkë riebi apgrauþia duris ir skrynias, / Ðirdis sustingsta sniegø tylumoj. / Alkio keiksmai purpuriniai / Dar aidi dvokioj tamsoje, / Melo juodi kalavijai, / Lyg geleþiniai vartai aklinai uþsitrenktø 18. Tekste pasaulis dûla ir stingsta, laikà bei erdvæ naikina neaiðkios destrukcinës jëgos, kurias regime siautëjant ir apokaliptinëse H. Nagio vizijose. Vizijos erdvë yra nepaprastai svarbi ekspresionizmo estetikoje. Vienas ið ekspresionizmo teoretikø Kasimiras Edschmidas teigë, kad ðios krypties menininkas savo kûriniuose siekia atspindëti grynà ir nesuklastotà pasaulio vaizdà. Taèiau toks vaizdas glûdi tik mumyse paèiuose, todël visa menininko ekspresionisto erdvë tampa vizija 19. Per poetinius tekstus, besiskleidþianèius kaip gaivaliðkos vizijos, patiriame G. Traklio ir H. Nagio poetiná dialogà. Taèiau vizija yra tik bendresnis abiejø poetø pasaulëvokos kûrinyje segmentas. Konkreèios vizijos detalës atskleidþia poetø màstymo skirtybes. H. Nagio poezijoje vaikystës namai, gimtinës þemë pasirodo kaip harmoninga, naikinanèiø galiø nepaþeista erdvë: Visa buvo èia pat: dangus su saule ant þvilganèio þvyro, / Debesys ðilto, putoto pieno àsoèiuos sunkiuos; / <...> Visa buvo arti kada palieèiau koja basa / pirmàkart þemæ, ðiltà kaip motinos lûpos, kai naktá / jos mano vokus buèiuodavo: Mik, að uþpûsiu ðviesas! 20. Þemiðkoji ir dangiðkoji erdvës ðiame tekste maksimaliai priartëja viena prie kitos: transcendencija pasirodo lyrinio subjekto prisimintame tëvø kieme, kurá galima traktuoti kaip biblinio Rojaus sodo provaizdá. G. Traklio poezijoje net ir namai yra paliesti destrukcijos. Antropomorfizuota G. Traklio vaikystë neturi sakralaus matmens. Nykstanèiuose namuose ji pasirodo to paties nykimo paþenklintu pavidalu. Irimas apëmæs tiek fizines, tiek dvasines (sniegø tylumoj sustingusi ðirdis) namø sferas, rodos, persunkia paèià eilëraðèio kalbà. G. Traklis kuria naikinamø namø vaizdiná, pasitelkdamas negatyvumo þymená turinèià semantikà, o tokiomis metaforomis kaip dvoki tamsa, riebi þiurkë ar kitomis patenka á bjaurumo estetikos laukà. Skirtinga namø ir vaikystës traktuotë, savitos jà nusakanèios metaforos liudija individualios sàmonës raiðkà bei skleidimàsi. Tai abiejø autoriø skirties momentas. Taèiau G. Traklio kûryboje plaèiai atverta visa apimanèio nykimo problematika tampa svarbia perspektyva (ir jungtimi) tiems H. Nagio eilëraðèiams, kuriuose mirtis pasirodo kaip totali ir nepermaldaujama tikrovë. Toks mirties pavidalas iðkyla eilëraðtyje Uþdanga, kuris skirtas Algimantui Mackui ir Antanui Ðkëmai atminti. Èia mirties vaizdinys kuriamas pritraukiant ir bibliná, ir teologiná kontekstà. Visas eilëraðtis yra kaip vizija, kuri nuo pradþios iki galo persmelkta mirties ir atpildo nuojauta, kylanèia jungiant kontrastingus vaizdinius: baudþianèio Senojo Testamento Dievo ir kenèianèio Kristaus figûros nurodo apokalipsës situacijà: Dievo rûstybë sudegino / kadugio krûmà. / Iðganytojo smilkinius veria / erðkëèiø vainiko dygliai. / Dievo rykðtë padëta / ant Dievo delno 21. Eilëraðèio vyksmu tampa Paskutinio teismo spektaklis, todël jo erdvë komponuojama kaip teatro dekoracija. Tai dvimatë erdvë, jos pirmame plane, kaip teatro scenoje, rengiamasi bûsimam spektakliui, o giluminiame plane iðkyla peizaþo detalës, kurios perkeliamos ið realaus Amerikos greitkeliams bûdingo gamtovaizdþio: Rytmeèio miglà kloja ant ilgo iðbalusio greitkelio / mëlynais kom- 18 Traklis G. Eilëraðèiai. Vilnius: Vaga, P Manifeste und Dokumente zur deutschen Literatur , Expressionismus, hrsg. von Th. Anz und M. Stark. Stuttgart: J. B. Metzler, P Nagys H. Gráþulas. P Ten pat. P. 228.

95 qxd :11 Page 95 binezonais aprengti iðsipildymo angelai. / Fone, tolumoj miðkai, lygumos, ûþiantis / jûros rëþis, dumblota upë 22. Lyg ið Ðventojo Jono apokaliptiniø regëjimø atklydæ angelai pradeda Didþiojo Teismo spektaklá, kurio Didþiuoju Reþisieriumi ávardijamas Dievas pasirodo tekste kaip pati mirtis: Tu esi Didysis Reþisierius. / Maestro. Dþiungliø bûgnininkas. / Ðokantis ir dainuojantis magas / dramblio kaulo ðalyj 23. Didþiojo Reþisieriaus figûra asociatyviai jungiasi su R. M. Rilke s krentanèià þmogiðkàjà bûtá prilaikanèia Ranka: Visi mes puolam. Ir ðita ranka. / Ir jø visø paþvelk, toks pat likimas. / Bet Vienas tà visuotiná kritimà / prilaiko nuostabiai ðvelnia Ranka 24. Tokios asociacijos galimybæ motyvuoja ir sustiprina faktas, kad H. Nagys yra iðvertæs ðá R. M. Rilke s eilëraðtá á lietuviø kalbà. Matome, kaip mezgasi pokalbis ir bendras màstymo horizontas tarp dviejø kûrëjø. Kiekvienas jø formuluoja savità, individualø Dievo, kaip visa valdanèios ir lemianèios Aukðèiausiosios bûties, sampratà. Ðioji samprata atveria ir dar vienà teologinæ-biblinæ perspektyvà. Biblijos knygose, ypaè psalmëse, daþnai pasikartoja visada þmogø globojanèio ir neapleidþianèio Dievo vaizdinys 25. Jis Naujajame Testamente apibrëþiamas viena Kristaus iðtarta fraze: Jûsø visi galvos plaukai yra suskaièiuoti. H. Nagio tekste ði iðtara iðpleèiama pasitelkiant minimalistines aplinkos detales, kuriø maþumas tik dar labiau iðryðkina visa nulemianèià Dievo valià: Be Tavo valios nekrinta nei plaukas. / Be Tavo valios nemirðta musë voratinklyje. / Be Tavo valios nesutirpsta snaigë, / nesutrupa smëlio kruopelë. / Be Tavo valios nesustoja laikrodþiai 26. Neatðaukiama Dievo valia eilëraðtyje iðreiðkiama viena vienintele iðtarme, po kurios nebeliko nieko / tiktai tyla. / Tik ðalto, negyvo metalo riksmas / ir po to... / tyla. Mirties siaubas kuriamas á teksto tikrovæ áraðant realius A. Mackaus ir A. Ðkëmos, kuriuos eilëraðèio subjektas vadina savo broliais, þûties aplinkybiø fragmentus, o absoliuèios tylos, sàstingio, suakmenëjimo ir tuðtumos metaforomis tekste iðryðkinamas mirties radikalumas. Mirties situacija ðiame tekste neturi jokios perspektyvos, po jos nieko nelieka. Ir ðià tiesà patvirtina deklaratyvi iðtara: Gráþo tiktai karstai ir atsiminimai / ir siaubas tø, kurie liko. / Kuriø neiðtiko Dievo rûstybë bei krikðèioniðkos liturgijos pabaigos formulës parafrazë: Ite, comoedia finita est. Mirties samprata ðiame trumpame teksto fragmente grindþiama Senojo Testamento logika: ji iðtinka kaip Dievo rûstybës pasekmë. Paskutinis eilëraðèio posmas uþsklendþia visà eilëraðtá, taip virsdamas teatro uþdanga, kuri nusileidþia, pasibaigus spektakliui. Paskutinio teismo spektaklio reþisieriui leidþiama ramiai uþmigti. Taip iðreiðkiamas visiðkas jo abejingumas tiems, kuriuos palietë mirties ðeðëlis. Abejingumo mirèiai, mirties, kaip spektaklio, tema skleidþiasi ir dar viename eilëraðtyje Antroji elegija augintiniam sûnui. Tekste, skirtame A. Mackui, susitinka tragiðkos XX a. istorinës realijos, asmeniðkai iðgyventa artimø þmoniø netekties patirtis bei literatûriniam, bibliniam ir antikiniam diskursui priklausanèios figûros ir vaizdiniai, ið A. Mackaus poezijos atëjusio augintinio sûnaus figûroje atpaþástamas ir apaðtalo Petro iðsigintojo Kristaus, ir paties A. Mackaus 22 Ten pat. P Ten pat. P Rilke R.M. Poezija. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, P psalmëje karalius Dovydas skelbia: Kurgi galëèiau pabëgti nuo tavo dvasios ar atsitolinti nuo tavo artumo? / Jei á dangø uþþengèiau, tu esi ten, / jei Ðeole pasikloèiau guolá, tu esi ten. / Jei ágyèiau auðros sparnus / ir ásikurèiau prie tolimøjø jûros pakraðèiø, / net ir ten mane vedþios tavo ranka / ir tvirtai laikys tavo deðinë. Biblija, arba Ðventasis Raðtas. Ekumeninis leidimas. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, Nagys H. Gráþulas. P ERNESTA JUKNYTË. Mirties pavidalai Henriko Nagio kûryboje 95

96 qxd :11 Page Literatûros mokslas ir kritika poezijos kitø subjektø Efua sakytojo anûko ir Jureko su Dovydo þvaigþde figûros. Visos jos susipina á vienà, nes esti paþenklintos mirties þyme. Þydø genocido ir pirmøjø krikðèioniø kankinimo reminiscencijomis brëþiama augintinio sûnaus kelionës á mirtá trajektorija: Augintini sûnau tau liko vienas takas / kuriuo nuëjo Efua sakytojo anûkas / ir Jurekas su Dovydo þvaigþde / senoj senamiesèio gatvelëj / á dujø kamerà ar po meèetës aðmenim kada / romëniðkame amfiteatre / minia dainuodama / ilgëjosi graþaus mirties spektaklio 27. Poetas mirties misterijos laukianèioje minioje regi ir Dievo bei neávardytø dievø figûras. Dievas pasirodo kaip visiðkai kurèia sûnaus augintinio balsui esybë. Nepaliaujama malda, kuri sutrupino granità ir palauþë fariziejiðkà ðirdies kietumà, nepajëgia prasiskverbti per Dievo abejingumà. Jis augintinio maldà, kuria implikuojamas ryðio su transcendencija ieðkojimas, paverèia absoliuèiai neiðsipildþiusiu ir bergþdþiu vyksmu. Tad maldos bergþdumas iðreiðkia ir santykio su Dievu prarastá: Tik tavo / malda sutrupino granità. / Tik tavo / malda parklupdë fariziejus. / Tik tavo vieno / malda beviltiðkai per amþiø amþius / vis beldësi ir beldësi / á Dievà 28. Mirties situacijà tekste nulemia aukðtesniosios jëgos, ir ji iðtinka þmogø ne kaip neiðvengiama lemtis, bet kaip dievø, trokðtanèiø naujo spektaklio, uþgaida: Tavæs vienintelio nebegalëjo iðklausyti / nei Dievas nei dievai nes lygiai / nes lygiai / iðrinktàjà valandà / mirties spektaklio naujo iðsiilgæ / jie paaukojo sûnø / augintiná / ant gatvës eðafoto. Literatûrologë Viktorija Skrupskelytë yra teigusi, kad H. Nagá galima laikyti dvi kartas þemininkus ir beþemius jungianèia figûra: Vienu savo kûrybos poliumi jis (H. Nagys E. J.) atsiremia á Þemæ, o kitu veda á vadinamàjà beþemiø, A. Mackaus ir Liûnës Sutemos, po þemininkø ëjusià, neornamentuotos kalbos generacijà, kuri poezijos ir tiesos klausimus sprendë visiðkai kitaip 29. Regis, kad mûsø analizuotas eilëraðtis, alsuote alsuojantis þmogaus tikrovei tolimo ir svetimo Dievo idëja, itin atliepia beþemiø (ypaè A. Mackaus) iðgyventà Dievo prarastá. Juk bûtent A. Mackus, tæsdamas jau þemininkø kûryboje suaðtrëjusià santykio su transcendencija linijà ir persmelkdamas jà autentiðka, neásiþeminusio egzilio patirtimi, kûrë dar kampuotesnius, skausmingesnius bei paþeistus þmogaus santykio su Dievu pavidalus, atvërë dar gilesnes su Dievu iðsiskyrusio, Jo palikto ir pamirðto þmogaus egzistencijos prarajas. Pastarøjø vërimosi motyvà kaip tik ir atpaþástame H. Nagio Antrojoje elegijoje augintiniam sûnui. Neiðvengiamos mirties motyvas ryðkëja ir eilëraðtyje Dedikacija. Deklaratyvi, bet dedikacijos þanrà nusakanti frazë Tiems, kurie buvo brëþia ribà tarp dviejø laiko dimensijø: tarp tos, kurioje esti kalbantysis, ir tos, kurioje egzistuoja dedikacijos adresatai. Kasdienybës daiktai, beveik neapèiuopiami reiðkiniai, emocinës patirtys, ðeðëliai ir siluetai suburiami á platø laukà ir tampa realiai egzistavusiø þmoniø prototipais: Tiems, kurie buvo vienatvë, skambanti senu klavesinu Vilniuj. / Jauno kareivio daina. Strëlë ir lankas. Poetø paguoda. / Tiems, kurie buvo kaip mes, kaip visi, kaip kiekvienas: / liekni siluetai ant smëlio, ant sniego, ant vandenio 30. Ið tikrøjø ðias laiko dimensijas galëtume pavadinti esamuoju ir bûtuoju laiku. Taèiau kalbantysis tø, kurie buvo, laikà nusako Niekados ir Niekad sàvokomis: Niekados liûdniausias þodis lûpose ir þodynuose. / Niekad mirties, nebûties sesuo, tuðtuma uþ þvaigþdþiø, / ðaltas siaubas, 27 Ten pat. P Ten pat. 29 Skrupskelytë V. Egzodo poezijos šuoliai // Egzodo literatûros atðvaitai: Iðeiviø literatûros kritika Vilnius: Vaga, P Nagys H. Gráþulas. P. 215.

97 qxd :11 Page 97 kreèiantis þmogø minioj <...>. / Niekados amþinybës, kurios nepaþástame, bendraveidis. Filosofinei Nieko sàvokai analogiðkomis apibrëþtimis eilëraðtyje aktualizuojamas laiko matmuo. Jei filosofinis Niekas yra vadinamas ne-bûtybe, nes jai nenumatyta jokia tapsmo ir bûties galimybë, tai nagiðkàjá Niekada, vëlgi remdamiesi analogija, suvokiame kaip ne-laikà, kuris neturi judëjimo potencijos. H. Nagio tekste Niekada esti mirties, absoliuèios, visà kosminæ erdvæ apimanèios tuðtumos ir apokaliptinio siaubo ekvivalentas. Tai tarsi sustingdytas laikas, naikinantis bet kokio santykio su mirusiaisiais tikrovæ. Ledo lango metaforà eliminuoja mirusiøjø þvilgsnio á tuos, kurie yra dabarties laike, perspektyva, o þiemos laikas tampa totalios mirties simboliu: Tiems, kurie buvo, / ðerkðno plaukais uþklojo akis ir veidus / þiema 31. Taèiau mirties vaizdinys H. Nagio kûryboje pasirodo ir kitu pavidalu. Elegijoje Algimantui eilëraðtyje, kuris taip pat skirtas A. Mackui atminti mirties tikrovë nëra tokia grësminga ir totali. Ji tekste skleidþiasi krintanèio sniego pavidalu: Dabar tiktai dabar, kai krinta / pro nuogà nulapojusá Kanados miðkà / toks tirðtas baltas lëtas pirmas sniegas / þinau / dar vieno mano draugo þingsniai / praëjo debesim pilkais / nei þemës nei dangaus neliesdami 32. Taèiau kitaip nei eilëraðèiuose Arktika, aptartoje Dedikacijoje ar kituose, kur varijuojama þiemos, sniego, ðerkðno motyvais, sniegas nëra visa uþklojantis ir naikinantis ryðio su kitais galimybæ. Tai tirpstantis sniegas, sniegas, tekantis lyrinio subjekto kûnu. Ðis, upës tekëjimà primenantis, tirpimo vyksmas lemia eilëraðèio subjekto þinojimà, kad ryðys su mirusiaisiais egzistuoja. Draugas, kurá mini ir á kurá vëliau kreipsis eilëraðèio subjektas, tiesa, nepatiria sàlyèio nei su dangiðkàja, nei su þemiðkàja erdvëmis, bet jis neatiduodamas visiðkai nebûèiai. Jo pavidalà poeto sàmonë ákurdina neapibrëþtoje dimensijoje, kuri yra tarp þemës ir dangaus. Ðià vietà galima suvokti kaip naujà H. Nagio sukurtà vizijø pasaulá, kur ámanoma susigràþinti praeities laikà, vaikystës patirtis ir kur poetas ákurdina savuosius brolius sakalus ir baltuosius aitvarus, jà taip pat galima traktuoti ir kaip krikðèioniðkos amþinybës alternatyvà. Jungtá su ðia sfera ir joje bûvanèiais galimybæ paliudija gyvos, tekanèios upës metafora: Dabar kai krinta sniegas ðiaurëje / ir tirpsta / ant lûpø ir plaukø ir veido / þinau kad mûsø upë / tebegyva 33. Eilëraðtyje Nirvana bûties ir nebûties santykio dilema sprendþiama rytietiðkame kontekste. Taèiau nirvanos (panirimo á save ir uþsimirðimo) patirtis perkuriama pagal individualios pasaulëþiûros perspektyvà. Nirvana ágauna H. Nagio poezijoje besiskleidþianèios tos paèios erdvës, kurià aptikome Elegijoje Algimantui, esanèios kaþkur tarp þemës ir dangaus, bruoþø. Mëlynos nirvanos ir svaiginanèios þydrynës metaforos motyvuoja tokios sàsajos galimybæ: <...> krisk, / krisk á atsivërusià svaiginanèià þydrynæ, / tegul vëjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina / mëlynoj nirvanoje uþsimirðimo 34. Mëlyna spalva H. Nagio kûryboje atspindi romantiná pasaulëvaizdá ir simbolizuoja harmoningo pasaulio ilgesá. Ðtai eilëraðtyje Mëlynas sniegas mëlynos spalvos persmelkta erdvë tampa to tobulybës ilgesio realizacija: Mes atradome savo þemæ ir savo dangø. / Mëlynà þemæ. Mëlynà dangø. Mëlynà sniegà / tarp kieto gruodo ir minkðtø debesø 35. Tad ir Nirvanoje nebuvimo patirtis neturi jokios neigiamos konotacijos. Tai nebuvimas bûnant toje mëlynos spalvos tobuloje erdvëje ar bûsenoje. Ne- 31 Ten pat. P Ten pat. P Ten pat. 34 Ten pat. P Ten pat. P ERNESTA JUKNYTË. Mirties pavidalai Henriko Nagio kûryboje 97

98 qxd :11 Page Literatûros mokslas ir kritika buvimo bûnant samprata, iðryðkinant imperatyvus nepasilik nieko sau, nebijok nebûti, ágauna ir krikðèioniðko savæs atsiþadëjimo situacijos bruoþø. Pagal krikðèioniðkà tradicijà suvoktas savæs iðsiþadëjimas iðgyvenamas kaip mirtis sau, kaip mirtina dieviškos Dvasios (Pneuma) prieðtara kûnui (sarx). Vienu iš sarx nusakanèiø bruoþø yra jo trapumas. Negalëtume vienareikðmiðkai teigti, kad H. Nagiui buvo þinoma tokia teologiðkai pagrásta kûno koncepcija. Ji veikiausiai kilo ið bendro asmeninio santykio su mirties faktu ir jos filosofiniø apibrëþèiø reflektavimo. Vis dëlto, sàmoningai ar nesàmoningai priartëjus prie krikðèionybës, eilëraðèio pabaigoje poetiðkai suvokiama þmogaus bûties trapumo patirtis: Kaip Tibeto uþsimûrijæs ðventasis / atsiskyrëlis kalbësiesi su visata / ir suvoksi, kad esi tiktai maþytë, nereikðminga / dulkë Paukðèiø Tako, snaigë sniegui sningant, / suledëjusios miglos kristalo atðvaita, / kuri vos pradëjusi þërët jau dingo 36. Tokios patirties refleksija neturi jokio tragiðkumo atspalvio. Nykstanti, nebûtin pasvirusi þmogaus egzistencija priimama kaip natûralus, visà visatà persmelkæs, vyksmas. Varijuojant mirties, kaip gyvenimo dalies, temà, mirtis ir gyvenimas, kai jie vertinami paþinimo matu, H. Nagio kûryboje susilygina. Viename ið neávardytø rinkinio Prisijaukinsiu sakalà eilëraðèiø mirtis, kaip neiðvengiama, nekintanti riba, ties kuria nutrûksta gyvenimo linija, atrodo labiau pasiduodanti þmogiðkajam paþinimui, nei dinamiðkas, nuolatinio judëjimo pirmyn ir atgal persmelktas gyvenimas. Ir tik teksto paskutinëse eilutëse ryðkëja, kad kaip tik per judëjimà artëjama prie tikrojo paþinimo: Manom mirtá paþástame. Tiktai gyvenimo / másliø nemokam ámint. / Tiltà po tilto sudeginæ, / nei atgal, nei pirmyn / neberandame kelio. / Einam ir gráþtame, klumpam ir keliam, / kol pagaliau apsiprantam su vienintele / ir paskutine mintim: / ir mirties nepaþástame 37. Mirties akivaizdoje kaip nuðvitimas veriasi tiesa, kad mirtis yra lygiai tokia pat nepaþini kaip ir gyvenimas. H. Nagio tekstuose, kuriuose mirtis pasirodo kaip neatskiriama gyvenimo dalis, atpaþástame poetiðkai perkurtà heidegeriðkà bûties-mirèiai (Sein-zum Tode) koncepcijà, kurià teologijos diskurse aktualizavo K. Rahneris, teigæs, kad mirtis turëtø bûti suvokiama kaip gyvenimo metu sàmoningai prisiimtas bei reiðkiamas ëjimas pabaigos, atvertos nesuvokiamam Dievui, link. Tuose tekstuose, kuriose iðkyla esamybæ pranokstanti erdvë, atpaþástame J. Girniaus akcentuotos krikðèioniðkos amþinybës vaizdiná. O eilëraðèiuose, kur mirtis reiðkiasi radikaliausiu neatðaukiamo ir totalaus vyksmo pavidalu, H. Nagys sukuria savièiausià, heidegeriðkàjá bei girniðkàjá mirties supratimà pranokstantá ir beþemiø estetikai artimà mirties pavidalà. Mirtis, beje, ir èia màstoma kaip neiðvengiamybë. Taèiau ði neiðvengiamybë neturi savyje pozityvios mirties, kaip egzistencijos dalies, reikðmës. Mirtis ðiuose tekstuose suvokiama kaip siaubà kelianti neþinia, bet kada galinèios iðtikti lemties baimë. Trumpai apþvelgta mirties pavidalø raiðka H. Nagio tekstuose parodo, kad, apmàstydamas universaløjá þmogaus egzistencijos baigties reiðkiná, poetas individualizuoja já savitomis, jo pasaulëþiûrà atspindinèiomis metaforomis ir simboliais, vaizdiniais ir figûromis, jose susipina skirtingø filosofiniø koncepcijø, krikðèioniðkos teologijos bei bibliniø tiesø, o kartais ir rytietiðkø religijø bruoþø turinèios reikðmës. Kitaip tariant, kurianèiàjà sàmonæ identifikuojanèios filosofinës ir teologinës tiesos, bibliniai ar rytietiðkà tradicijà reprezentuojantys ávaizdþiai perkeliami á poetiná diskursà transformacijos principu: jø pavidalai, prasmës akcentai moduliuojami veikiant autentiðkiems savæs ir pasaulio regësenos principams. 36 Ten pat. P Ten pat. P. 247.

99 qxd :11 Page 99 SVARSTYMAI 99 Raðymo meno optimistai 2007-øjø knygos Metø redakcija pakvietë aptarti pernai iðleistas knygas. Svarstymams pasiûlëme keletà klausimø: 1. Kokias praëjusiø metø knygas iðskirtumëte kaip labiausiai pavykusias, meniðkai brandþias? Koká likimà joms prognozuotumët? 2. Koks pernykðtës prozos, poezijos, dramos balansas? Kam ir kodël atiduotumët pirmenybæ? 3. Kaip vertinate naujas literatûros pajëgas poetus, prozininkus? Kurias jø knygas ásidëmëjote? øjø literatûros kritika gyvybinga ar apmirusi? Ko reiktø jai atnaujinti? 5. Kaip vertinate literatûrinæ spaudà? Ar ji padeda kurstyti literatûrinio gyvenimo ugná? JŪRATĖ SPRINDYTĖ 1 3. Sutinku su Dalia Staponkute, labiausiai ástrigusios knygos Lietumi prieð saulæ autore, kad lietuviai esame raðymo meno optimistai. Mat gimtàja kalba sukuriame ir iðleidþiame apie 450 knygø per vienus metus. Visi sutartinai teigia, kad meniðkumo poþiûriu tebekaraliauja poezija, nors ji maþiausiai skaitoma. Papildau nuodëmingøjø sàraðà, esu susipaþinusi tik su dviem poezijos knygom Liudviko Jakimavièiaus Elio ir Arno Aliðausko Rentgeno nuotraukø albumu. Þvairas provincijos pranaðas Elio (sàskambis su bibliniu Eliju) primena treèià pasakos brolá, paþeriantá daug paprastos iðminties, uþkabinantá ekologijos (ne tik gamtos, bet ir smegenø tarðos) temà. Autorius neva didingà lyrinio epo þanrà suðildo maþojo þmogaus familiarumu ir sveiku humoru. Toks þmogus viskà iðtveria pasaulio ir gyvenimo ne(pra)keikdamas. Analogiðkas laikysenos stoicizmas patraukia ir A. Aliðauskui rentgeno spinduliais skvarbant kasdienybës pavirðius,

100 qxd :11 Page Svarstymai kad iðvystume gilesnes dimensijas. Ta proga pacituosiu bièiulës elektroninio laiðko pastraipëlæ apie neseniai demonstruotà korëjieèio Kim Ki-duko filmà Kvëpavimas : Vis galvojau, kà vienoj ar kitoj situacijoj bûtø daræs reþisierius vakarietis visai kà kita. Pabaiga tragiðka ir visas filmas tragiðkas, o iðeini nusiteikæs filosofiðkai ir nëmaþ nesugniuþdytas. Prieðingai. Lietuviø poezija sugeba skleisti pasaulio sudëtingumà ir negniuþdyti. Prozai ðis siekinys dar tolokai spingso. Vienu tokiø negniuþdanèiø, nors tragiðku kûriniu laikyèiau Romualdo Granausko romanà Rûkas virð slëniø, pasakojantá luoðo provincijos fotografo istorijà. Tai dar vienas Gyvenimo po klevu variantas, þinoma, kitoks, bet strategija panaði tai nuosprendis sovietmeèio marazmui, ir galima numanyti, kad prieð penkiolika metø romanas bûtø sulaukæs nemenko triumfo, kaip, beje, ir neseniai pasirodæ kiti du jo romanai Duburys bei Kenotafas. Perestrojkos laikais bei dešimtojo dešimtmeèio pradþioje jie bûtø paðlovinti kaip sovietinio laiko ir anos literatûros demontaþo pavyzdþiai. R. Granausko noveliø universalumui romanai neprilygsta, bet juose pavyko atskleisti sovietmeèio vidinæ logikà, reþimo destruktyvumà, kuris sulauþo þmoniø likimus ir savimonæ (bet ne visø). Pagal ðiandienos kontekstà trys minëti romanai atrodo paradoksaliai retroaktyvûs. R. Granauskas nebijo bûti konceptualiai senamadiðkas (nuolat eksponuoja svarbiausias nykstanèias vertybes ir dël jø sielojasi), pasakoja paprastai, siuþetas vystosi nuosekliai, kuriami ásimenami charakteriai. Jauni raðytojai kritikuoja kanonà atitinkanèià prozà kaip nuobodþià ir atsilikusià (chronologiðkai dëstoma istorija mena net ikimodernistinius laikus), bet toks psichologinis realizmas atrodo klasikinis, it gerai iðlaikytas vynas. Raðytojas yra sukûræs savità pasaulá, savo Makondà kaip Gabrielis García Márquezas ar Joknapatofà kaip Williamas Faulkneris ir lokalizavæs jà maþame Þemaitijos miestelyje. Ten ðeimos rate (daþniausiai irstanèios, aplinkybiø sulauþytos) vyksta labai þmogiðkos dramos, atskleidþiami subtilûs santykiai. Lëtu ritmu vyksta tai, kas reikðminga, svarbu, esmiðka. Su archajine jausena sietinas raðytojo kuriamas negailestingas bûties modelis, kuriame fatumo galia ar istorinës aplinkybës, o ne atskiro individo proto ar valios veiksmai lemia daugiau. Bet visada iðlieka orios laikysenos galimybë. Imponuoja R. Granausko kalbinis fundamentalizmas, iðsaugantis þemaitiðkos kalbësenos statumà. Vëlyvuose kûriniuose atsisakoma vaizdingo stiliaus, raðymas vis labiau tolsta nuo simboliniø formø. Eseistë D. Staponkutë sako: reikia raðyt, kai maudþia. Èia tenka skaityt, kai maudþia, todël romanas átraukia, pririða, o trys atramos rûkas, tyla ir vienatvë asocijuojasi su patirtimi þmogaus, kuris nebeturi ko prarasti. Kûrinyje funkcionaliai ir áspûdingai plëtojami du motinos/vaiko santykio variantai. Kardinaliai skirtingai susiklosto likimai, kai motina vaikà myli ir kai motina nemyli, ðis motyvas tiesiogiai siejasi su Vandos Juknaitës kûrybos orientacija á vaikus, net, sakytum, yra baisi nemeilës iliustracija. V. Juknaitës pokalbiai su likimo paþenklintais vaikais knygoje Tariamas ið tamsos praðosi kone tylos áþadø, nes paprasti ir tyri vaikø samprotavimai ( kiekvienas ko nors neágalim, dvasia kaip vidinis balsas, kuris tave paskatina ) nelygstamai iðkalbesni uþ suaugusiøjø sofistikà. Ko gero, simptomiðka, kad vis daþniau girdþiu linksniuojant Charleso Dickenso pavardæ. Ar kad ið jo mokësi Vilniaus knygø mugës sveèias Johnas Irvingas, ar kad brandi lietuviø prozininkë iðsitarë norinti naujà romanà sukurti Dickenso maniera? Juk niekas nemano, kad bus gráþtama prie XIX a. vidurio pasakojimo standartø, matyt, Ch. Dickensas tik personifikuoja geros, normalios prozos ilgesá, logiðkai atsiradusá popostmoderniame etape. Ir kai Herkaus Kunèiaus rinkinyje Iðduoti, iðsiþadëti, apðmeiþti vël dekonstruojami mitai ir paro-

101 qxd :11 Page 101 dijuojami sakraliais laikomi kultûros þenklai, tas avangardinis aktas nebetekæs ankstesnio efekto. Geriausiame apsakyme Mavromati. Dingstis nusikalsti ekstremalus menininkas atlieka performansà miesto aikðtëje prikalamas prie kryþiaus, apsuptas reporteriø bei telekamerø þarsto interviu, kësindamasis á Jëzaus Kristaus autorines teises. Kituose apsakymuose þiauriais pavidalais iðkylantis (po)sovietinës tikrovës agresyvumas ir nukvakæ nomenklatûriniai se ~ - niai jau atrodo tarsi atklydæ ið Nepasigailëti Duðanskio paraðèiø. Kad ir kaip puikiai H. Kunèius sugeba kurti grotesko menà, visa tai jau girdëta, girdëta. Pastaraisiais metais labai suvienodëjo lietuviø prozos pasakojimo tonacija. Sakysit menkniekis? Bet ar ne tonacija pirmiausia signalizuoja apie pasakotojo (raðytojo) santyká su pasauliu? Jis mûsuose ciniðkas, nervingas, ironiðkas, pilnas pasibjaurëjimo, savinaikos, piktas, atgrasus, kerðtingas ir t. t. Toks viskuo nepatenkintas arba perdëm egzaltuotas pasakotojas sudaro áspûdá, kad jis nëra kompetentingas savo vaizduojamø dalykø atþvilgiu, neturi kûrinio koncepcijos, tik trokðta iðsilieti kone autoterapiniais tikslais ir dar savo dirglumà primeta skaitytojui. Ðveicaras Georges as Haldasas (raðantis romanus-kronikas) mëgsta kartoti, kad pasakoja savo vidiná, o ne asmeniná gyvenimà. Santykis tarp vidinioasmeninio lygmens lietuviø prozoje yra gerokai paþeistas. Pasakojimas að vardu, susitapatinimas su pagrindiniu veikëju/veikëja kliudo daryti grieþtesnæ medþiagos atrankà (Algimanto Zurbos Aritmija, Vidmantës Jasukaitytës Kai mes buvome vilkai ), kaip ir nenoras ar nemokëjimas deramai struktûruoti medþiagà, laikytis þanro sutarties. Amerikietis J. Irvingas teigia vienà romanà raðàs bent septynerius metus ir pradedàs nuo paskutinio sakinio: uþraðo tà sakiná, ásiklauso á tonacijà. Tokia iðankstinë pabaigos nuojauta tai struktûros vizija, padedanti konstruoti bûsimà pasakojimo þemëlapá (neabejoju, kad R. Granauskas ið anksto programavo paskutiná romano vaizdà ant tëvaþudystës árankio suèiulbusá paukðtukà). Viena ið prieþasèiø, kodël lietuviø esë visam deðimtmeèiui buvo nokautavusi novelæ, yra negebëjimas kûriná struktûruoti ir sukurti efektingà pabaigà puantà, kuriame paprastai slypi novelistikos vinis. Þanro ir struktûros poþiûriu amorfiðkø, mëgëjiðkø tekstø gausà skatina estetiðkumo infliacija, komerciniai leidybos tempai, tokiø kategorijø kaip talentas, stilius ignoravimas etc. O tas iðsiderinæs, kompleksuotas, disforiðkas pasakotojas gal yra tipiðkas reiðkinys visai posovietinei prozai? Apie visa tai privertë susimàstyti meistriðkai sukomponuotas serbo Milorado Paviãiaus romanas Antrasis kûnas, gràþinæs tikros literatûros pojûtá, kai pasakotojas su skaitytoju elgiasi pagarbiai, atrodo kompetentingas savo darbo meistras ir, nesureikðminæs personaliniø, kreipia mus á kultûrologines, filosofines ir metafizines problemas (tam tikrà analogijà matyèiau Donaldo Kajoko Kazaše ). Konstruktyviu pilietiðkumu iðsiskiria Gintaro Beresnevièiaus dûzgelës temiðkai margos, þmogiðkai patrauklios. Knygon Ne apie tai mano dûzgelë surinkta publicistika árodo ðio þanro bûtinumà, nes jame vyrauja vieðas reikalas, o ne privataus gyvenimo skonis (jis irgi figûruoja kaip karstelëjæs, saldþiarûgðtis akompanimentas). G. Beresnevièiui ánirtingai rûpëjo tai, apie kà raðë, ir dràsos bei erudicijos jam uþteko, ir spektras kuo plaèiausias (geopolitika, santykiai su Rytø Europos kaimynais, jaunimo interesai, neofitø sàjûdþiai ir net animaciniø filmukø lygis), todël tekstai þieþirbuoja aktualiomis injekcijomis mûsø mentalitetui. D. Staponkutë lietuviø eseistikà pagaliau gràþina prie tikrøjø þanro iðtakø filosofiniø. Jos màstanèioji esë simboliniu pavadinimu Lietumi prieð saulæ, gimusi ið dvikalbystës (graikø lietuviø) átampos, leidþia formuluoti naujoviðkà tëvynës konceptà tai vidinë bûsena, vidinis vyksmas, gyvenimas gimtojoje Raðymo meno optimistai 101

102 qxd :11 Page Svarstymai kalboje; mediumo misija vertëjaujant ir auginant dvi dukras. Reflektuodama bendràsias temas topografija ir salos fenomenas, lietuviðkas depresyvumas ar Aleksandrijos biblioteka D. Staponkutë pasitelkia reikiamus kultûros kontekstus, kad iðryðkintø lietuviðkàjà reiðkiniø specifikà, be to, sukuria ásimenanèià dràsios, savarankiðkos moters tapatybæ, nëmaþ nesiramstydama jokiomis erotinëmis aliuzijomis tai taip nauja! Regimanto Tamoðaièio domëjimasis Rytø filosofija ir kompiuteriø technologijomis suteikia jam ryðkø iðskirtinumo ðansà tarp kitø eseistø. Knygos Vitaminø pardavëjas personaþø tapatybæ apibûdina posakis kà asimiliuoji ir kiek disimiliuoji, t. y., kà sugeria, o paskui produkuoja sàmonë, ásikalinusi tarp simboliø, reikðmingø þodþiø bei ritualø. Ironizuojamas intelektualus susireikðminimas, paþinimo reliatyvumas, þaidybinës funkcijos mechanizmai, kai visas þmogaus gyvenimas iðsitenka tarp komandø enter ir game is over. Á Petro Rakðtiko knygà Genys kala tylà (dailiai iliustruotà autoriaus pieðiniais) atkreipiau dëmesá, nes mëgstu maþus daiktus. Juk jau beveik tampame skaitymo maðinomis. Gal ir raðymo maðinomis, pridûrë kolegë. Ðie kondensuoti maþosios prozos gabalëliai (anksèiau juos vadindavome miniatiûromis) kiek primena Jurgio Kunèino ðortus, bet dar labiau eiles proza. P. Rakðtikas kasdienybës krustelëjimus regi nuostabos kupinomis akimis per didinamàjá stiklà: laikraðèiu ropojanti musë þingsniais matuoja partijø reitingus, o palaistyta gëlë atmerkia baltas akis ir pasitaiso sijonà, tad pasaulis atrodo ðviesiai pilnas gyvybës krebþdesio (kaip ir Henriko Algio Èigriejaus novelëse Varna braukia aðarà ). Originaliai pasielgë Jaroslavas Melnikas, pakvietæs á ákurtuves knyga Labai keistas namas, kurios paantraðtë 88 romanai. Filosofines paraboles primenantys J. Melniko ðortai stebina lakonizmo galimybëmis ir puikiai taupo laikà, keliais sakiniais iðreikðdami ilgiausiø romanø turinius ( Gimë, darë vaikus ir karjerà, mirë ). Psichologinëmis miniatiûromis galëtume vadinti daugumà Genovaitës Bonèkutës tekstukø (knyga Laukiniai prisiminimai ) moteriðka, trapu, jautru, taèiau nëra tos debiuto jëgos, nuo kurios aikteltum ar supyktum ir debiutanto jau nebepamirðtum. Á toká debiutà taiko Aistë Vilkaitë pirmuoju romanu Nojus ir Ema, kur siuþetà iðmoningai dinamizuoja stiprûs jausmai ir nebanali ezoterika. Dauguma raðytojø, regis, raðo vienà ir tà paèià knygà, o Andrius Jakuèiûnas vis kità. Romane Tëvynë gerianèio þmogaus psichologinë ir fizinë bûklë tampa nauja paþinimo teritorija lietuviø prozoje, nes tokios visapusiðkos ðio reiðkinio vivisekcijos dar nebûta. Ar, dislokuodamas tëvynæ lovoje, A. Jakuèiûnas kësinasi á paèià ðios sàvokos ðerdá? Ið dalies taip, nes tëvynë tampa tik fizinio gimimo vieta, eliminuojant pilietiná, tautiná, kultûriná tëvynës aspektà. Gyvo nervo ir daug kultûrinës informacijos randu Vytauto Kubiliaus Dienoraðèiuose Dienoraðèio kaip þanro vertybë liudijimo atvirumas. Kai patys raðytojai neþinia kokiu mastu retuðuodami savo tekstus rengia spaudai, jø autentiðkumas tampa kvestionuotinas (Algimanto Baltakio Gimiau paèiu laiku: Ið dienoraðèiø ). Ne vienas kultûros þmogus pastebëjo, kad Ðiaurës Atënuose vasará skelbtuose Romualdo Grigo dienoraðèio fragmentuose retuðavimà iðduoda net vienas þodis blogiukai, argi kas toká vartojo 1957 metais? Kaþkas pasidþiaugë, kad Tomas Arûnas Rudokas pirmuoju lietuviø pornografiniu romanu Pornomûza uþpildo dar vienà literatûros niðà. Tik ar tokia niða kiekvienoje literatûroje bûtinai yra ir ðaukiasi uþpildoma? Ar daug prarastume, jei taip ir liktø nišuoti tuðèia, neuþpildyta buvusio kalinio pochujistiniu

103 qxd :11 Page 103 santykiu su pasauliu, tëvais ir moterimis, keiksmaþodþiais, kokèiomis sekso scenomis, vulgarybëmis? Manto Areimos Nostalgija turëtø demonstruoti patirtinës literatûros pranaðumà prieð fikcijà, bet neprofesionaliam autoriui pristigo nuovokos, kaip tekstui suteikti intrigos, todël neva romanas primena labai ilgà reportaþà apie juodadarbiø buitá Anglijoje. Kai 2003 m. iðsivertëme latvës Laimos Muktupāvelos Pievagrybiø testamentà, lietuviai dar suvis neturëjo panaðios naujosios emigracijos knygos. Dabar ir naminis kontekstas tokiai literatûrai sukurtas ypaè daug raðo svetur nutekëjusios ar su þurnalistine uþduotimi iðvykusios moterys (Janina Survilaitë Ðveicarijoje, intelektualioji vertëja Dalia Staponkutë Kipre, Anglijoje dirbanti Zita Èepë, satyriðkus reportaþus ið Londono siunèianti Paulina Pukytë ir t. t.). Nostalgija priskirtina socialinës kritikos tekstø grupei, dokumentiniam þanrui, elementariai pieðianèiam emigrantø pinigø kalimo bûvá (slogi ávairiatauèiø aplinka, sunkus fizinis laþas ir kaip atsvara iðgertuvës, narkotikai, apkalbos). Jaunuoliai kiek praturtëjæ gráþta namo ir kitus skatina. Naujoviðka didaktinës prozos atmaina? Kritikas turëtø paveikti konkretaus literatûros kûrinio suvokimà, ákurdinti naujà tekstà literatûros proceso archipelaguose. Bet kad dabar svarbu nebe suvokimas, bet pardavimas. Sumenkinta pati kritikos paskirtis. Ne vienus metus jau kalbame, kad prideramà kritikai analitiðkumà pakeitë reklaminio lankstinuko þanras, profesionalios ekspertizës priedermæ iðstumia informacinës tarnybos funkcijos, todël raðiniuose màþta intelektualumo, argumentacijos, kontekstø. Kritikos iðtarmës redukuojamos iki anotacijø, atsiliepimø, kronikø, þodeliø naujø knygø sutiktuvëse. Retenybë ilgesnis apþvalginis straipsnis, kà jau kalbëti apie probleminá. Literatûroje ir mene iðnyko apskrito stalo pokalbiai, diskusijos. Visi esame savotiðkos greitojo tempo aukos, todël gilià interpretacijà, susimàstymà ties rimta knyga keièia áspûdþiø þiupsniai. Tikram menui tiek kurti, tiek priimti reikia daug lëtojo laiko. Be to, pastaruoju metu kritikos procesui nemaþà átakà ëmë daryti leidyklos, angaþuodamos kritikus kuo palankiau atsiliepti apie savo produkcijà. Knygose ádëti giriamieji straipsneliai, o ypaè anotacijos ant ketvirtojo virðelio jau tampa dezinformacijos simboliu ( blogas þmogus, bet geras raðytojas ; Ði knyga tikras euroromano pavyzdys ). Dël minëtø prieþasèiø kritika tolsta nuo atidesnës teksto analizës, nuo verèiø kvalifikavimo ir persidislokuoja á komunikacines erdves, kai kuriais atþvilgiais tapdama vieðøjø ryðiø partnere, netekdama (gal ir nesiekdama) patikimo sprendimo galios. Deja, skaitytojø sàmonëje yra keièiamas pats knygos statusas, verèiant jà eiline preke, sumenkinant kûrinio paþintinæ, estetinæ, dvasinæ dimensijà. Nenuostabu, kad, esant tokiai situacijai, átakingi tampa vienà avangardo literatûros linkmæ palaikantys, ekscentriðki, subjektyvûs, ðmaikðèiai bei tendencingai raðantys ir dargi slapyvardþiais prisidengæ kritikai. Kaip literatûrinio gyvenimo ugná kursto spauda? Ji suteikia galimybæ draugø bûreliams ðildytis prie paskirø jaukiø lauþø, pro dûmø uþdangà regint, kaip palaukëmis prabëga reiðkinys, anot tokiø reiðkiniø þinovo R. Tamoðaièio. DONATA MITAITË Viena smagiausiai praëjusiais metais perskaitytø knygø Renatos Ðerelytës Krakatukø pievelë. Jà, Rubinaièio redaktoriaus priversta, atsiverèiau, kai Raðymo meno optimistai

104 qxd :11 Page Svarstymai viskas aplinkui atrodë labai nyku, o visi be galo nesimpatiðki. Knyga pasirodë besanti puikus antidepresantas. Paskui draugø ilgai klausinëjau, nuo ko prasideda geros manieros. Teisingai ( Reikia sveikintis ir teirautis apie orà. Ir bûtinai paklausti, kokia yra egzistencijos prasmë ) niekas neatsakë. Poezijoje, aiðku, nebûtina, daþnai net þalinga laikytis gerø manierø, tuo labiau vis klausinëti apie orà, nors kai Julius Keleras savo poezijos rinkiná pavadina Sniegas, benamis, krentantis, tikroji poezija prasideda jau nuo knygos virðelio. Humoro jausmas irgi specialiai nedemonstruotinas: á akis krinta tik prigimtinis jo trûkumas. Praëjusiais metais iðëjusiø poezijos knygø apþvalgà pradësiu nuo tø, kuriems geros manieros rûpi maþiausiai, tai yra nuo maiðtininkø, arba, Castoro ir Polluxo akimis vertinant, þvaigþdþiø. Kai iðgirdau, kad jauna poetë iðleido eilëraðèiø rinkiná, pavadintà Pirmoji lietuviðka knyga, pamaniau, kad jai penkiolika ðeðiolika metø. Dvideðimt su trupuèiu tokiam pavadinimui jau ðiek tiek per daug. Bet vertinu akivaizdø autorës þvilgsnio ðvieþumà, kalbos bei joje slypinèiø galimybiø jausmà ar nuojautà, dràsà, pagaliau humoro jausmà. Bûtent kaip humoro jausmo iðraiðkà suvokiu paskutiná Auðros Kaziliûnaitës knygos skyriø Priedas Maloniajam skaitytojui telefonø knyga, kuriame skaièiø virtinës, suraðytos strofomis, kartais rimuotomis (sprendþiu pagal paskutinius skaièiukus eilutëse, bet prisipaþástu esanti neatidi), kartais ne. Sàmojingi tø skaièiukiniø eilëraðèiø pavadinimai: Viskas apie meilæ arba Pasakojimas apie burundukus ir pan. Sàlygiðkai provokatoriø, nors kiek kitokiø nei A. Kaziliûnaitë, grupei priskirèiau ir Dainiø Gintalà, praëjusiais metais iðleidusá rinkiná Boa, neátikëtinai juodà, o ið Literatûroje ir mene iðspausdinto interviu suþinojau, kad kaip tik juodoji þmogaus pusë D. Gintalà labiausiai ir domina. Ten pat pasakojama, kad poetas planuoja ir nuotraukø ciklà, kur bus uþfiksuotos iðvietës. Pagalvojau, kad jei bus fotografuojamas ne iðvieèiø turinys, bet, tarkim, kaimø bûdelës, ciklas galëtø iðeiti visoks: ironiðkas, komiðkas, lyriðkas (sakykim, rûkas ir jame kokia pakrypus bûdelë su ðirdele), natûralistinis ir pan. Nesakyèiau, kad mane labai þavi idëja, bet kodël gi ne?.. A. Kaziliûnaitës eilëraðèiuose daugiau þaismës, D. Gintalo juodos pasàmonës. Prie ðiø dviejø knygø ðlietøsi Jono Jackevièiaus Vabalas smegeninëje, kurá gerai charakterizuoja pats rinkinio pavadinimas, Manto Gimþausko Ðamanas. Ne vienas ðiø knygø vaizdas vertë prisiminti senà Irinos Podgajeckajos straipsná apie prancûzø siurrealistus, kur ji teigë (perpasakoju ið atminties), kad poetas pasakoja istorijas, tarsi sakydamas: taip gyvenime nebûna, su realybe tai neturi nieko bendra, bet að tai sugalvojau ir galiu jums papasakoti. M. Gimþauskà paþymëjo mirtis, galbût todël perëjimui prie kitokiø poetø pasirenku ne vitaliðkàjà/erotiðkàjà jo Antigravitacinæ Vorutà, bet paskutiná knygos eilëraðtá Erare humanum ëst, kuriame lotyniðkas est virsta lietuviðku ëst : vienas kità ëst, big makà ëst, telikà ëst ir t. t., o paskui dvëst. Turbût pats A. Gimþausko likimas, ne tik ðis ar dar kuris kitas jo tekstas, mane verèia græþtis ir jo poezijà græþti á tø poetø pusæ, kuriems rûpi ne tik sàmojingas þaidimas, bet esmingesni klausimai. Kartà Josifas Brodskis elegantiðkai ir retoriðkai pasakë: Gyvenimas apskritai nelinksmas dalykas. Jûs pastebëjot, kuo jis baigiasi? Taigi dabar apie tuos, kurie akivaizdþiausiai pamatë ir poezijoje pasakë, kuo baigiasi gyvenimas, pasakë taip, kaip poetui dera eilëraðèiais. Net keturi ið mano skaitytø poezijos rinkiniø atsirado ið netekèiø; aiðku, ne tik ið jø, bet, ko gero, pirmiausia ið jø: Vytauto P. Bloþës Tu palikai mane uþmigusá, Almio Grybausko Þuvys, Inezos J. Janonës Sau pradingstu ið akiø, Liûnës Sutemos Tebûnie. Didþiausià áspûdá paliko Liûnës Sutemos rinkinys savotiðkas atsi-

105 qxd :11 Page 105 sveikinimo ciklas, kuriame pasaulio kûrimo þodþiu tebûnie susitaikoma su pasauliu, kuris mirtingas, todël atima visus, kuriuos mylëjai, ir verèia tave paèià atvirom akim þiûrëti á nebûtá. Skambioji vienatvë soledad sonora kaip ypatinga aura gaubia A. Grybausko eilëraðèiø rinkiná. Ir sakau: netiesa ir sakau: nemirtis ir veju ðalin atmintá / Atsiliepkit! ðaukiu neþinios pakraðty apsistojæs / Ir atrieda banga ir nebyliai iðsklysta prie kojø / ir iðplaukia puta ir po to visgi reikia gyventi, toks A. Grybausko maiðtas, pasibaigiantis stoiðka rezignacija. Tiek Liûnë Sutema, tiek A. Grybauskas daþnai bando kalbëti su mirusiaisiais, prisimindami jø balsus (kartais, ypaè A. Grybauskas, kalba á per ðimtmeèius nutolusià kultûros audinio gilumà), jie nenori stebinti skaitytojø ir patys narciziðkai stebëtis tuo, kokie jie sàmojingi ir iðradingi, eilëraðtis iðlaiko praeities/dabarties dimensijas, vaizdo keliabalsiðkumà ir apsistoja prie esmiø, prie kuriø, nori nenori, paþaidæs sugráþti. Viename literatûros vakare V. Sventickas jaunai kritikei uþdavë klausimà, kokiø penkiø poetø jai bûtinai reikëtø, raðant straipsná apie ðiuolaikinæ lietuviø poezijà. Tà jo klausimà prisitaikau sau: kokiø penkiø poetø man bûtinai reikëtø, jei raðyèiau straipsná apie 2007 metø lietuviø poezijà? Kraðtutiniai poliai aiðkûs: A. Kaziliûnaitë ir Liûnë Sutema, kitaip sakant, avangardinë provokacija (ji bûna visokia: linksma, þaisminga, vulgari) ir sàlygiðkai tradiciðkesnë egzistencinë poezija. Viduriuko autorius vardyèiau turbût labiau priklausydama nuo tos akimirkos nuotaikos. Tarkim: A. Aliðausko Rentgeno nuotraukø albumas, L. Jakimavièiaus Elio, Gasparo Aleksos Giedantis rupûþys. Ðiuo atveju mano mintis judëtø nuo neosentimentalizmo, kaip A. Aliðauskà, save ir, rodos, Rimvydà Stankevièiø apibûdina Aidas Marèënas, link rupaus proziðko G. Aleksos. Tiesà sakant, siuþeto, pasakojimo apie kokio nors personaþo likimà esama ir keletoje A. Aliðausko knygos eilëraðèiø, ir L. Jakimavièiaus rinkinyje, kuris apskritai brëþia Elio gyvenimo punktyrà nuo gimimo iki mirties. Kai kurie abiejø poetø tekstai liudija gyvà M. Martinaièio K. B. tradicijà. Beje, esama ryðio tarp A. Aliðausko ir jo mylimø kino klasikø (A. Tarkovskio, F. Felinio, I. Bergmano) meninës kalbos. Galimas viduriuko variantas nuo kanoniðkos formos iki laisvo vos vos nuþymëto gyvenimo vyksmo: Antanas A. Jonynas / Mikalojus Vilutis Paskutinës dienos Itakëje, J. Keleras Sniegas benamis krentantis, Viktoras Rudþianskas Nuo do iki do. A. A. Jonyno ir M. Viluèio knyga kaip daiktas man nepatiko. Sutinku, kad nedaug teiðmanau apie knygos menà, bet negalëjau atsikratyti ákyraus kièo áspûdþio, nors, atrodo, Vilniaus knygø mugëje ðis leidinys buvo net apdovanotas kaip graþiausia knyga. Poeto meistrystë (sonetø vainikas), net jei jinai ir nëra absoliuti, labai patiko. Kai þiûri á Nacionalinës M. Maþvydo bibliotekos sudarytà 2007 m. iðleistø knygø sàraðà, krinta á akis, kad kanoninës formos (pvz., sonetai, haiku) labiausiai domina poetus, leidþianèius knygas povincijoje. Tø knygø neskaièiau, nekomentuosiu. J. Kelero lyrika elegantiðka, bet nekanoniðka. Patiko ne tik eilëraðèiai, bet ir pati knyga (knygos dailininkas Arûnas Gelûnas panaudojo paties J. Kelero fotografijas). V. Rudþianskas sugeba labai konkreèiom, beveik buitinëm detalëm, bet tik detalëm, fiksuoti gyvenimo vyksmà, kad ir, tarkim, ribinæ vyro ir moters santykiø fazæ, kai viskas vyksta/ nevyksta vandenyse, kurie ne tokie ir neutralûs. Virginijus Gasiliûnas jau pastebëjo V. Rudþiansko virtinius su mëlynëmis, kurie yra vienintelis lyrinio subjekto, kaþkur skrendanèio ir lipanèio á lëktuvà (tas lyrinis subjektas gali bûti pamaskvëj, Pitery ar Tokijuje, ar dar kur), noras. Gastronominius pageidavimus Raðymo meno optimistai 105

106 qxd :11 Page ðiuolaikiniai poetai iðsako atvirai. Tas pats V. Gasiliûnas nurodë ir broliø Mekø bulvinius blynus, o að tuoj pat dar suþinojau, kad Benediktui Januðevièiui neþmoniðkai norisi viðtos / o gal tiktai ðimto gramø. Jeigu jau uþsiminiau apie B. Januðevièiø, turëèiau pasakyti ir jo knygos pavadinimà Raugintu krauju, ir paþymëti, kad áspûdingiausias joje man pasirodë eilëraðtis Metas gráþti niekur gráþti neámanoma iðplëtota metafora. Prisiminusi V. Rudþianskà dar pasakyèiau, kad viena mano kolegë priekaiðtavo poetui dël sentimentalumo, taèiau man jis atrodo tiesiog tikrovæ vertinantis pojûèiais: pirðtø galiukais jauèiantis citrinos þievelës struktûrà, mylimosios spenelá, skonio receptoriais labai daug kà. Ðiaip ar taip, á klausimà, kokiø penkiø poetø bûtinai reikia, kai kalbi apie praëjusiø metø knygas, atsakyti nelabai sunku. Ypaè kai niekas neliepia apsiriboti tik penkiais arba kad tavo penki sutaptø su kieno nors kito. Poezijos knygø, be jau minëtø, praëjusiais metais buvo visokiø: pseudofilosofiniø (Nijolës Simonos Pukinskaitës Okeanija ; vienas ið nedaugelio atvejø, kai sutinku su negailestingu Castoro ir Polluxo vertinimu), beviltiðkø (Albino Deguèio Caksi gyvenimo laikrodis ), tokio formato, kad skaitytojui bûtø kuo nepatogiau paimti á rankas (Birutës Mar Cinamonu kvepiantys namai. Beje, ðiame rinkinyje ne tik poezija, bet ir kelioniø po Rytø kraðtus áspûdþiai) ir t. t. Kultûrinëje periodikoje akivaizdus tikrosios kritikos trûkumas. Gerokai slegia didelës literatûrologiniø, kartais ir pseudoliteratûrologiniø recenzijø (ar pseudorecenzijø, nes kokio nors vertinimo ten daþniausiai nebûna) paklodës, o patinka Aleksandros Fominos puslapis Literatûroje ir mene. Kartais su ja, kaip kiek anksèiau su Kæstuèiu Navaku ar dar trumpesnius tekstukus apie knygas raðiusiu Marium Buroku, nesutinku, bet þavi greitas, kritiðkas bei tikslus knygø pristatymas. Deja, geros manieros ðiuo atveju reikalauja ne reikðti nepasitenkinimà dël kitø paklodiniø tekstø, bet pirmiausia sau pasakyti: Tai imk ir raðyk kitaip neburbëjus. Bet pasakyti visada lengviau nei padaryti. VALDEMARAS KUKULAS Svarstymai 1. Treèiame Metø numeryje perskaièiau trumputá R. Sadausko eseistikos fragmentà, ir, regis, ten viskas pasakyta, daugiau man burnos auðinti nereikia. Ðtai tas fragmentas: Vienas po kito ið ðio pasaulio iðeina raðytojai, kurie sudarë mûsø literatûros gyvuoná. Tiesiog jauste jauti, kaip tas gyvuonis silpsta, literatûra nepaliaujamai liegsta. Nevardysiu èia pavardþiø, kuriø ðiandien literatûrinëje apyvartoje jau nëra, tepasakysiu tik tiek, kad ið 72 praëjusiais metais iðleistø knygø bibliografijos lapø ant savojo teiðsiraðiau aðtuoniolika pavardþiø. Kadangi esu klausiamas ne kaip kritikas, bet kaip asmuo, galiu pasakyti, kad ðis skurdus sàraðas dar dviem treèdaliais sumaþëja. Ir negelbsti èia niekas. Daugiausia abejoniø kelia perkamiausiø knygø sàraðai knygynuose ir skaitomiausiø knygø deðimtukai, kuriuos skelbia M. Maþvydo biblioteka ir LRT. Paþiûrëkime LATGA-A biuletená ir ásitikinsime, kà ðiandien labiausiai skaito lietuviai. Þurnalas Knygø aidai visà šiø metø pirmà numerá paskyrë nominuotoms, populiariausioms anø metø knygoms, ir kà gi net dviejose nominacijose pelniusi laurus, R. Ðerelytë susilaukia dviejø gana nuosaikiø, jei ne atvirai kritiðkø, recenzijø. Kritikø bei platintojø nuomonës skiriasi, ir átariu kuo toliau, tuo labiau viena nuo kitos tols. Taip yra visame pasaulyje, nes kapitalizmas, kad ir kaip þiûrëtume, labai apsukriai manipuliuoja þmogaus sàmone: kuo þmogus

107 qxd :11 Page 107 bukesnis, tuo lengviau já valdyti. Reklama priklauso verslo industrijai, vadinasi, ji turi tarnauti verslui ir bukinti þmogø. Nemaniau, kad Lietuvà ðitai taip greit pasieks. Ásivaizdavau, kad tam prireiks bent jau dvideðimties metø. Pasirodo, pinigai greitesni ir uþ skvarbiausià mintá. Ir vis dëlto dþiaugiuosi, kad pasirodë A. Jakuèiûno Tëvynë, D. Jazukevièiûtës Anarchistës iðpaþintis, D. Kajoko Kazaðas (ypaè), H. A. Èigriejaus apsakymai, G. Bleizgio, A. Mikutos, V. Rudþiansko (gal dël to, kad ankstesniu rinkiniu buvau nusivylæs) eilëraðèiø rinkiniai. Bet apskritai liûdna: ið keliø ðimtø bibliografiniø pozicijø atmintyje iðlieka vienetai. Ar tik nebus taip, kad metai, kuriuos dabar dþiaugsmingai gyvename ir ðvenèiame, ilgainiui bus iðbraukti ið kultûros, literatûros istorijos? Ne tik su visais grafomanais, kuriø visada netrûko, bet ir su visais jos klasikais? Gyvename epochoje be idëjø ir idealø, tad kas gi kitas maitina kultûrà? Kaip ir visais laikais, net ir visø prakeiktu sovietmeèiu, poezija lieka stipriausia, autentiðkiausia ir net sociologiðkai iðkalbingiausia. Prieþastis netiesiogiai jau lyg ir nusakiau: ðiandien nëra tikrovës (ne tik socialinës, bet ir dvasinës), kuri maitintø, stimuliuotø prozà, todël proza taip lengvai virsta eseistika, o joje jau kaip poezijoje gali tvarkytis su savo didybës ir nevisavertiðkumo kompleksais; beje, niekaip nesuprantu, kodël tokià prozà skaitytojai iðkelia á deðimtukø virðûnes? Taèiau poezija, bent jau klasikinë (dël postpostmodernizmo kiek tai poezija, kiek ne spræsime jau ne mes, o mûsø vaikaièiai), visada kuria antrinæ tikrovæ, ji yra savotiðka religija, þmogui siûlanti pasaulá, kurio jis nepatirs nei buityje, bei kasdienëje bûtyje. Ir todël þmonës, turintys antràjá màstymo matmená, kreipiasi bûtent á poezijà, ir todël poezijos skaitytojø niekada nebuvo ir nebus daug. Nes poezijos skaitymas tai màstymas maþiausiai trimis lygmenimis. Ðiandieninë konjunktûra formuoja, per jëgà bruka vienaplaná, plokðèià màstymà, ir ar mes kalti, jei taip màstydami þmonës jauèiasi laimingi. O visa kita... Viskas á temà. D. Jazukevièiûtës romano tikrovë yra poetinë ir tik poetinë tikrovë (jau vien á intonacijà ásiklausykite). A. Jakuèiûno romane vyrauja màstymo ir savistabos tikrovë. Tikros tikrovës ten në þenklo. Lygiai tas pats ir dramaturgijoje, bet èia reikia pasakyti nuostabà á ðalá : Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla vël ëmësi leisti pjeses, kurios nëra ir niekad nebus paklausios, todël jø kratësi net anuometinë Vaga. Jei reiktø rinktis ið G. Grajausko ir M. Valiuko pjesiø knygø, rinkèiausi antrojo rinktinæ. Fantasmagorija, psichodelika, bet ádomu. G. Grajauskà papjauna bandymas bûti rimtam (uþtat tokia patraukli niekam neápareigojanti pirmoji jo knygos pjesë). 3. Dar toli iki pirmosios knygos ásidëmëjau A. Kaziliûnaitës pavardæ. Ir ðtai dabar turiu jos Pirmàjà lietuviðkà knygà. Iðkart pasakau, kad ne tokios jos knygos tikëjausi, bet taip pat þinau, kad ji jau ðiuo metu gali iðleisti penkias skirtingas pirmàsias knygas (vëliau Nemune perskaièiau, kad taip ir yra: tiek pirmøjø knygø ji iðties turi). Tad ðià knygà vertinèiau gal labiau kaip duoklæ konjunktûrai, postmodernizmui ir laukèiau kitø jos amþinai pirmøjø knygø. Nenutolstant nuo temos: labai laukiu G. Kazlauskaitës eilëraðèiø rinkinio. Ten, mano galva, turëtø bûti nepriekaiðtingai suderintas intelektas ir temperamento ðëlas. O ðiaip... Reikëtø, jei bûtø laiko, raðyti didelá straipsná apie tai, kaip kinta ðiandien grafomanijos sàvoka, jos turinys, kaip sunku ðiandien atpaþinti tylø talentà tarp triukðmaujanèiø grafomanø, kurie savo estetines programas juk taip pat turi teisæ skelbti... Bendras raðanèiøjø lygis yra aukðtas, bet nebëra poetø. Liûdnai parafrazuoju D. Kajokà, kuris uþ ðià áþvalgà savo jau atsiëmë, tad gal tuo paèiu skuduru nebeteks man? Raðymo meno optimistai

108 qxd :12 Page Literatûros kritikos atsinaujinimui reikëtø naujø kritikø, bet supraskime kol þmogus jaunas ir jis tik mokosi tyrinëjimø metodologijø, jis tas metodologijas ir demonstruos. Literatûrinë spauda ðiandien pilna apraðomøjø, analizuojanèiø, anotuojanèiø recenzijø, bet kol kritikas nepasijus lygiavertis literatûros proceso dalyvis, jis nedrás remtis s a v o nuomone, jis ramstysis studijø metø autoritetais, liûdnai blaðkysis tarp iðmoktø metodologijø. Tad svarbiausia pasitikëjimas savimi. O to suteikia tik patirtis. Kai einama be ramentø, savo kojomis. Dabar to neturime. Neturime V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus, dar turime V. Daujotytæ, J. Sprindytæ, bet ir jas jau revizuoja postmodernistai. Jei pastarieji ðià kovà laimës, mes turësime apraðomàjà, interpretuojanèià kritikà, kur á vienà gretà stos K. Morkûnas ir Maironis. Ir dar vienas dalykas kritikui kaip ir kûrëjui reikalingas temperamentas. Nekalbu apie gyvenimà (skaitykite V. Kubiliaus Dienoraðèius ), kalbu apie stiliø. Paimkite maþiausià V. Daujotytës, V. Kubiliaus, A. Zalatoriaus teksto gabalëlá ir jo su niekuo nesumaiðysite. Nes tai raðë asmenybës, turinèios savo màstymà, kalbëjimà. O dabar suplakite ðimtà jaunø merginø pastraipø ir pabandykite atspëti: kas tai? Kieno tai? Nors garantuoju, kad jos paèios atskirtø, kur ir kà raðë G. Bachelard as, kur ir kà M. Bachtinas ir t. t. Bet joms paèioms stiliaus svarbiausiosios asmenybës þymës nereikia. Na, nereikia, ir tegu Ne pirmà kartà sakau: literatûrinës periodikos ðiandien pas mus per daug. Prieð kaimynus didþiuojamës, kad iðlaikëme toká savaitraðèiø skaièiø, bet uþmirðtame, kad nebëra kas á juos raðo. Visà kultûrinæ spaudà priraðo tie patys þmonës, ir jei jie ið to galëtø iðgyventi, bala nematë. Bet jie dar turi ir duonà uþsidirbti. Bûtent ðitai Tyto alba ir Respublika á kapus nuvarë R. Gavelá. Átariu, kad ir daugiau kà. Reikëtø perþiûrëti honorarø politikà (juk Paryþiuje þmonës ið kûrybos gyvena), bet tai, þinoma, ne kûrybiniø sàjungø reikalas. Kol valstybei vadovaus ðiandieninio mentaliteto asmenys (atrodo, kad kità kadencijà bus dar smagiau), nieko gero laukti neverta. Kol kas dþiaugiuosi tik tuo, kad kultûrinë spauda iðsidiferencijavo. Vieni skirti vieniems. Kiti kitiems. Tik iki ðiol nesuprantu, kam skirtas Literatûra ir menas. Svarstymai

109 qxd :12 Page 109 APIE KÛRYBÀ IR SAVE 109 Nematau prieþasties niurzgëti Rašytojas Herkus KUNÈIUS atsako á Danieliaus MUÐINSKO klausimus Mielas Herkau, diena dienon gyveni savo vienintelá gyvenimà kaip já apibûdintum: prasmingas, geras, graþus? Klausimas, þinoma, giliai filosofinis, taèiau kalbant apie iðorines aplinkybes galiu pasakyti, kad gyvenu prasmingiau nei prieð dvideðimt metø. Lemtingas lûþis, o vëliau ir teigiamas poslinkis mano gyvenime ávyko øjø rugpjûèio 22 dienà, þlugus puèui Maskvoje. Tà pavakará Vilniuje, kai dabartinëje Lukiðkiø aikðtëje buvo demontuojamas (raunamas) paminklas Leninui, galbût vienintelá kartà iðgyvenavau veik metafizinæ euforijà, kupinà paèiø pozityviausiø jausmø. Bûdamas nekà maþiau emociðkai pakylëtoje minioje ir stebëdamas totalitarinës sistemos bei jos stabo krachà, suvokiau, kad pasaulis ir mano gyvenimas nuo ðios akimirkos pasikeitë pagaliau þlugo atrodþiusi amþina imperija, kurios okupuotame pakraðtyje man buvo lemta gimti. Buvau neátikëtino fakto liudytojas ir dalyvis. Viskas tà dienà rodësi graþu. Staiga nutilo ir eterio nebeterðë sovietø propagandiniai kliedesiai. Iðnyko ðizofrenijos simptomai, baudæsi peraugti á nepagydomà ligà. Atbudo deðimtmeèiais hipnotizuota sàmonë, rëkte iðrëkusi nepaneigiamà faktà, kad nebesu prievarta grástos sistemos sraigtelis, bet laisvas þmogus. Tai buvo ypaè svarbu, sugráþo prasmë bûti èia. Tad nuo 1991-øjø rugpjûèio 22 dienos pradëjau ið naujo konstruoti savo gyvenimà atradinëti tai, kas laisviems þmonëms savaime suprantama, taèiau man kaþkodël ilgus metus buvo draudþiama þinoti, matyti ar patirti. Ðio istorinio ávykio fone atsivërë iki tol neþinomos geografinës ir dvasinës erdvës. Aðchabadas ir Kurilø salynas, iki tol rodæsi ranka pasiekiami, pagaliau nutolo. Paaiðkëjo, kad Berlynas ir Amsterdamas yra daug arèiau veik ranka pasiekiami. Ir að, iki tol tik teoriðkai paþinæs ðiuos miestus, galiu po keliø valandø juose atsidurti ir, neátikëtina, gerai jaustis, susikalbëti bei bûti iðgirstas. Galima buvo jau ne tik sau, bet ir atvirai pripaþinti, kad Vilniaus baþnyèios man yra artimesnës ðirdþiai nei Pskovo cerkvës. Be to, ilgaamþë Vakarø Europos kultûra ir jos menas èia gyvenanèiam yra svarbesni, nei Novgorodo ikonos ar avangardinës XX amþiaus antrojo treèiojo deðimtmeèio VCHUTEMAS o, vëliau VCHUTEIN o idëjos. Tà patá galiu pasakyti apie Zola ir Gorká, kompozitoriø grupes Six ir Moguèaja kuèka, Armstrongà ir Utiosovà, Sinatrà ir Kobzonà, Led Zeppelin ir Samocvety etc.

110 qxd :12 Page Iðtrûkæs ið socsiurrealistiniø vertybiø pasaulio ir nebegirdëdamas jo transliuojamø abrakadabrø ( ekonomika turi bûti ekonomiðka, XXV suvaþiavimo nutarimus á gyvenimà!, socializmas þmogiðku veidu etc.), vël sugráþau á protu suvokiamà civilizacijà, jos kultûrà, ið kurios visais ámanomais bûdais bandyta iðstumti ne tik mane, bet ir iðtisas tautas. Tad nebesijauèiau tiek akustiðkai, tiek dvasiðkai prievartaujamas, svetimas ar kitoks átartinas labusas-bybisas, kaip kad mus, lietuvius, sovietø kariuomenëje vadindavo. Štai tada prabilau lietuviškai sàmoningai, apsisprendæs kuo greièiau atsikratyti sovietinës puskalbës, dar vakar komunistinio Kremliaus ideologø numatytos pakeisti gimtàsias kalbas 1/6 pasaulio daly. Tad iðsivadavusioje ir atkûrusioje Nepriklausomybæ savo ðalyje, galëdamas be apribojimø vartoti lietuviø kalbà, bûti jos pilietis, pasijutau iðties komfortabiliai, ëmiau raðyti. Nekà maþiau patogiai, beje, jauèiuosi ir dabar, kantriai svetur aiðkindamas paklaidintiems kitakalbiams skaitytojams, kad ne tik kalbu, raðau, bet ir màstau ne kaip kitaip, o tik lietuviškai. Susigràþinus kalbà, kartu ir tapatybæ, pasijutau ne tik laisvu, bet ir pilnaverèiu þmogumi nebijanèiu klysti, nebesislapstanèiu, galinèiu naudotis visomis sàþinës laisvës ir Vakarø demokratijos teikiamomis malonëmis. Man tai buvo, yra ir, ástikinæs, visada bus itin svarbu. Be ðiø dalykø jau nebeásivaizduoju savæs, ateities, todël nebegalëèiau kitur ir kitaip gyventi. Beje, dëlei teisybës tenka pripaþinti, kad laiko neðami pokyèiai vis pakoreguoja, pavadinkim, prasmingà buvimà. Taèiau fundamentaliai pozityviø permainø fone tai tik detalës. Romanas Ir dugnas visada priglaus (1996) tavo pirma publikacija Metø þurnale. Kokie tekstai ið tikrøjø yra pirmieji? Kodël ëmeisi raðymo? Rodos, 1991 metais buvau staèiai paniræs á Marcelio Prousto Prarasto laiko beieðkant. Svano pusëje. Beje, atsakydamas á ðá klausimà, savo bibliotekoje susiradau minëtà knygà ir ðtai koká anø laikø dokumentà joje aptikau: d. Ind Pil. Konèiui Gerkui, Aniceto Gyv. Vilnius, Antakalnio Praneðame Jûsø þiniai, kad dël Jûsø raðyto pareiðkimo d. Vilniaus m. VPK 5-asis komisariatas baudþiamàjà bylà atsisako kelti, vadovaujantis LR BK 8 str. 2d. bei BPK 131 str. (dël ávykio maþareikðmiðkumo). Apie tai raðtu praneðta Vilniaus m. vyriausiajam prokurorui. Vykd. KP vyr. insp. V. Smirnov Vilniaus m. VPK 5-ojo policijos komisariato Tarn. tel policijos komisaras (parašas) G. Mikšta Apie kûrybà ir save Uþmuðkit, dabar neprisimenu maþareikðmio ávykio. O ðtai Prarasto laiko beieðkant. Svano pusëje skaitymo metu patirtà bûsenà pamenu. Tad vis giliau smigdamas á M. Prousto tekstà susivokiau, kad man kaþko stinga, norëjosi iki begalybës pratæsti svaigius iðgyvenimus, kitaip tariant teksto malonumà. Uþvertæs paskutiná puslapá supratau, kad M. Proustas paliko mane ant ledo veikiausiai patingëjo apraðyti Janà Vermeerá, kuriam Svanas, be jausmø Odetei, skyrë nemenkà laiko dalá. Tad iki visiðkos pilnatvës stigo tik dalies apie J. Vermeerá, tiksliau, jo kûrybai skirtos monografijos. Tuo metu turëjau puikø italø

111 qxd :12 Page 111 leistà J. Vermeerio reprodukcijø albumà (vëliau, pristigæs pinigø, já iðkeièiau á 20 rb antikvariate). Teliko padaryti tai, ko nei M. Proustas, nei Svanas nepajëgë ágyvendinti. Tad prisidengæs Svano vardu ëmiausi monografijos apie J. Vermeerá. Pasirinkau ne akademinæ, o eseistinæ formà, leidþianèià apsëstam Svanui vis nukrypti nuo J. Vermeerio paveikslø ir gráþti prie Odetës, nebevaldomai ásikûnijanèios J. Vermeerio drobëse. Toks buvo ðios monografijos generalinis sumanymas. Paraðiau apie 120 maðinraðèiø. Baigæs pavadinau Swann. Jan Vermeer von Delft. Ir padëjau á ðalá; tekstas saugiai tebeguli mano archyve. Toks buvo mano pirmasis literatûrinis darbas. Taip per M. Prousto ir jo Svano malonæ uþsikrëèiau raðymo bacila. Kitø metø pavasará atsitiktinai pakliuvau á ðiuolaikiniø pjesiø festivalá Vroclave. Vykau á ðiuolaikinio meno forumà, taèiau mane siuntæ þmonës, neásigilinæ á lenkø kalbos niuansus, lemtingai apsiriko: supainiojo sztuka menà su sztuka pjese. Tad patekau ten, kur visai neketinau atsidurti. Festivalis truko ne vienà savaitæ, galëjau nuo ryto iki vëlumos lankyti spektaklius, bet svarbiausia pagaliau susipaþinti ir pabendrauti su metrais, kuriuos iki tol paþinojau tik ið knygø ar per TV: Tadeuszu Roýewicziu, Szajna, Bulatu Okudþava etc. Trindamasis neformalioje aplinkoje ëmiau uþsiraðinëti áspûdþius, vëliau Vilniuje sugulusius á vis dar nepublikuotà Ávadà á uþraðus ; tai buvo antrasis mano didelës apimties (per 100 maðinraðèiø) literatûrinis tekstas. Kaip tik viename Vroclavo knygyne nusipirkau senokai geistà Henry Millerio Vëþio atogràþà. Skaièiau naktimis vieðbutyje, vis giliau ásitikindamas, kad atradau autoriø, kuris man bus ne epizodiðkai svarbus. Sugriuvus vienam pasauliui ir besikuriant kitam, apsëdo smalsumas norëjosi kuo greièiau viskà iðbandyti ar patikrinti: politines idëjas, moralinius imperatyvus, estetines doktrinas, þanrus. Tad ðalia dailës kritikos straipsniø, performansø, akcijø, parodø bei prozos atsirado dramaturgija. Ið pradþiø negalvojau apie pastatymus teatre. Ëmiausi pjesiø, norëdamas pailsëti nuo prozos; tai buvo iðties gera terapija. Neordinarios istorinës asmenybës, anekdotinës situacijos, paradoksalûs meno pasaulio ávykiai ðaukte ðaukësi atsidurti jei ne scenoje, tai nors mano popieriuje. Apie 1993 metus, baigæs raðyti Franko Zappos dienoraðtá (jo tariamas autorius buvo Kurtas Vonnegutas, o tekstas veik iðtisus metus sekmadieniais buvo mano skaitomas Kentauro þolelës laidoje per Vilniaus varpo radijà), sugalvojau trilogijà apie dailininkus: Prieð apsipjaustant (apie Vincento van Gogh o ir Paulio Gauguino savanoriðkà tremtá Arlyje), Genijaus dirbtuvæ (apie Auguste o Rodino, Sergejaus Diagilevo, Isadoros Duncan, Reinerio Maria Rilke s & Co santykiø peripetijas Paryþiuje) bei Iðsilaisvinæ (apie Paulio Eluard o, Galos Eluard ir Pablo Picasso vieðnagæ pas Salvadorà Dali Ispanijoje). Tai buvo pirmieji dramaturginiai darbai, ið kuriø antràjá Genijaus dirbtuvë 1998 m. reþisierius Audrius Nakas pastatë dabartiniame Nacionaliniame dramos teatre. Tad ið tikrøjø ðie tekstai pirmieji. Þinau, esi kilæs ið menininkø ðeimos. Gal galëtum praskleisti savo kilmës dokumentus, vienà kità vaikystës paslaptá?.. Mano tëvai Aldona Mikðytë ir Anicetas Kunèius dainininkai, Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai. Tad vaikystæ praleidau ne gatvëje ar sodþiuje, bet teatre, kuris vis dar nepajëgë pamirðti Nepriklausomybës laikø Vals- Nematau prieþasties niurzgëti 111

112 qxd :12 Page Apie kûrybà ir save tybës teatro tradicijø. Per repeticijas tûnodavau kokioje nors atokesnëje loþëje (tik ne Centrinëje su kaþkada Kipro Petrausko sumedþiotø vanagø iðkamðomis; ji bûdavo rakinama) ir patyliukais stebëdavau, kaip kuriamas spektaklis. Tad teatras ir jo neretai ne paèius maloniausius aromatus skleidþianti virtuvë man niekada nebuvo paslaptis terra incognita. Þinojau mintinai veik visø repertuare esanèiø spektakliø tekstus, net subtiliausias replikas ar mizanscenas. Reikalui esant, stovëdamas kulisuose, galëjau bet kuriam uþuomarðai pasufleruoti. Nurausdavau ir iðpraikaituodavau, jei spektaklio metu artistas pavëluodavo á scenà, pagaudavo vadinamàjá gaidá, pamirðdavo tekstà ar nusidainuodavo á ðalá. Tada jausdavausi itin nepatogiai. Nesmagu bûdavo, jei spektaklis strigdavo ar vykdavo ne taip, kaip reþisieriaus repeticijø metu sumanyta. Iðgyvendavau dël to, manydamas, kad jei að bûèiau scenoje, to niekada nebûtø atsitikæ. Gan anksti susipaþinau su teatriniø muzikiniø kûriniø þanrais: operete, opera, miuziklu ar burleska. Kai kuriuose spektakliuose ir pats dalyvaudavau kaip statistas. Uþ ðiuos vaikiðkus vaidmenis gaudavau po 1 rb 60 kp, toks tais laikais buvo ne tik vaikø, bet ir ðunø honoraras øjø geguþës sekmadiená, vykstant rytiniam vaikiðkam spektakliui, kuriame ir að buvau uþimtas, teatre pasklido þinia, kad Miesto sode, esanèiame prieðais teatrà, dega þmogus. Su visais kitais iðbëgau á laukà ir að pasiþiûrëti. Pamaèiau ant brezentiniø gaisrininkø neðtuvø neðamà apdegusá nuogà vyriðká, vienas jo kojos kelis buvo iðkeltas, veido nespëjau pamatyti. Netrukus suþinojau, kad tai buvo Romas Kalanta; prasidëjo vadinamieji Kauno ávykiai, kuriuos su Modrio Tenisono pantomimos trupës ilgaplaukiais stebëjau pro teatro antro aukðto langus. Vëliau Komjaunimo vidurinës mokyklos (dabartinë Auðros gimnazija) tualete vaikai vis padainuodavo: Ne, ne, laisvës nëra, Ji praþuvo pernai Kaune... Taèiau daþniausiai, vykstant spektakliams, vakarus leisdavau pas apðvietëjus ar butaforus, tarp jø turëjau nemaþai draugø. (Tik vëliau supratau, kodël kai kurie jø man buvo ypaè lipðnûs.) Šalia scenos esanti keliø aukðtø teatro butaforinë buvo it rojus þemëje. Èia vienas sau þaisdavau su ávairiausiø formø pistoletais, kalavijais, skydais, cariniais pinigais, naudotais Giuseppe`s Verdi pirmame Traviatos veiksme. Beje, tuo metu butaforinëje buvo nemaþai antikvariniø daiktø, iðlikusiø nuo Valstybës teatro laikø: kriðtoliniø tauriø, secesiniø padëklø, XIX a. ðaltøjø ginklø, monetø ir nespëtos iðvogti biþuterijos. Tad maþiau ádomaus spektaklio metu turëdavau kà veikti niekada nenuobodþiaudavau. Visada apsidþiaugdavau, kai gastroliø ið Estijos SSR á Kaunà atvaþiuodavo Georgas Otsas. Në motais bûdavo, kokios formos ir kaip visasàjunginë superstar vakare sudainuos savo Rigoleto partijà G. Verdi Rigolete, svarbiausia, kad ir vël atveð kramtomosios gumos, dël kurios anuomet vaikai buvo staèiai pamiðæ. Ir atidusis dëdë Otsas, þinoma, niekada nenuvildavo: visada Wrigleys. Spermint. Negana to, grimerinëje parodydavo fokusø, kuriuos iðmokæs ir pats dabar kartais pademonstruoju savo dukrai. Tomis dienomis bûdavau itin pakylëtas. Besitrinant teatre, susirasdavau draugø bei draugiø tarp choristø, gembininkiø, aprengëjø, baleto artistø, pastarieji iðmokë mane þaisti ne tik kortomis, bet ir nartais. Baleto trupë buvo internacionalinë, taèiau kitakalbiai gan greit

113 qxd :12 Page 113 pramokdavo lietuviðkai. Tad nebuvo kliûèiø bendrauti su Saða Safronovu ar Borisu Moisejevu. Kai pastaràjá, jau sulaukæs pilnametystës, atsitiktinai sutikau kaþkuriame klube Maskvoje ir, priminæs senà paþintá, uþkalbinau lietuviðkai, po neprailgusios pauzës išgirdau geidulingà: Herkus?.. Dieve, koks tu graþus... Po to, þinoma, buvau pakviestas vakarop uþsukti á sveèius. Tà kartà pristigo ryþto ir að trumparegiðkai nepasinaudojau populiarëjanèio artisto svetingumu. Ypaè laukdavau premjerø ir, kaip deramo atlygio, viso to, kas po jø bûdavo tradicinës, jau nusleidus uþdangai, spektaklio dalyviø nuotraukos scenoje, uþstalës teatro bufete bei neiðvengiamo pratæsimo. Popremjeriniai pratæsimai neretai vykdavo mûsø namuose Laisvës alëjoje, vos keli þingsniai nuo teatro. Èia turëdavau priedermæ virti sveèiams kavà. Uoliai, neretai iki paryèiø, ðià pereigà vykdydavau virtuvëje, mat þinojau, kad kità dienà man bus leista neiti á mokyklà. Kartà, po W. A. Mozarto Don Þuano premjeros, mane namø virtuvëje prie sienos prirëmë apðilæs Rimtautas Gibavièius (spektaklio scenografas) ir primygtinai ëmë kvosti: Kuo tu nori bûti? Ne, tu man atsakyk: kuo tu nori bûti? Bandþiau ðypsotis, neturëjau atsakymo. Taèiau kità dienà susimàsèiau iðties, kuo? Paauglystëje plëðiausi á dvi dalis tarp dziudo (á sambo kaunieèiai eidavo reèiau, turbût dël pasàmoninio principo) ir dailës. Po pamokø eidavau á Dinamo sporto salæ Griunvaldo gatvëje, po to á Dailës mokyklà Þaliakalnyje. Kai kurie mano treniruoèiø partneriai vëliau tapo ne paskutiniai Kauno banditai, beje, kaip ir kai kurie treneriai. Tad per daug nesigailiu nelikæs sporte ir kovø ant tatamio neiðkeitæs á gangsterio gyvenimà. O ðtai Dailës mokykloje, be visø kitø dalykø, tapybos ir kompozicijos mokiausi pas tapytojà Antanà Martinaitá, nedraudusá siautëti kompozicijose, taèiau reikalavusá veik pedantiðkos tvarkos ir disciplinos gyvenime. Ðio priesako uoliai laikausi, todël daug kà galiu pateisinti tekste, bet tik ne uþ jo ribø. 113 Paryþius, Henry Milleris, Vladimiras Nabokovas Atrodo, su ðiuo, nelietuviðku, pasauliu susidûrei anksti, jis daþnai figûruoja ir tavo kûriniuose. Ar ið tikrøjø jam atiduotum pirmenybæ? Su nelietuviðku pasauliu pirmiausia supaþindino seneliai. Mamos tëtis Vladas Mikðys buvo vargonininkas, sovietø laikais muzikos mokytojas. Gimæs ir augæs Sankt Peterburge, vëliau gyvenæs Vilniuje, mano praðomas vis papasakodavo apie to meto margaspalvæ imperijos sostinæ. Ið jo suþinojau apie Kronðtatà ir Helsinká, menðevikus ir eserus, kontrrevoliucinæ suirutæ ir raudonuosius komisarus bei vaikystës draugus suomius, su kuriais jis þaisdavo Lesnerio fabriko paðonëje. Kitas senelis, Kazimieras Kunèius, absoliutus kaunietis, gyvenimà nugyvenæs Vytauto prospekte ir Laisvës alëjoje, turëjo mieste begalybæ bièiuliø. Tad manæs nestebino, jei per mûsø pasivaikðèiojimà Laisvës alëja stabteldavo ir, prisëdæs ant suoliuko, ðnekteldavo su paþástamu jidið. Beje, praëjusio amþiaus septintojo deðimtmeèio pabaigos ir aðtuntojo pradþios Laisvës alëjà prisimenu veikiau kaip þydiðkà, o ne lietuviðkà gatvæ. Tiek po karo iðgyvenæ vietiniai, tiek suvaþiavæ ið Sovietø Sàjungos gilumos þydai, nusëdæ Laisvës alëjos suoliukus, kantriai laukdavo valdþios leidimo iðvykti á Izraelá. Kaþkurià dienà visi staiga dingo, jidið Kaune daugiau nebesigirdëjo. Tëvø namuose buvo gan nebloga biblioteka, tad tëvo (kurá laikà Vilniaus universitete studijavusio bibliotekininkystæ) buvau visaip skatinamas skaityti Nematau prieþasties niurzgëti

114 qxd :12 Page Vakarø literatûrà. Pradëjau nuo Henrio Perruchot, tada perëjau prie XIX a. prancûzø literatûros V. Hugo, H. Balzaco, G. Flaubert o, G. Sand, E. Zola. Vëliau, vis sunkiau su manim susikalbant, primygtinai rekomenduotino W. Goldingo Musiø valdovo bei W. Faulknerio Kai að gulëjau mirties patale. Kai studijavau Dailës institute Vilniuje, savaitgaliais vaþiuodavau á Maskvà ar Leningradà. Su studento paþymëjimu galima buvo nemokamai lankytis Ermitaþe, A. S. Puðkino dailës ar kituose muziejuose. Naudojausi galimybe pamatyti impresionistø, postimpresionistø, fovistø originalus, tuo metu ne itin sistemos toleruotus. Tokios buvo pirmosios paþintys su Vakarø Europos kultûriniu palikimu. Beje, per eilinæ iðvykà á Maskvà antikvariate Лавка писателей aptikau puikiai iðsilaikiusià 1912 m. Sankt Peterburge N. I. Butkovskos iðleistà M. K. Èiurlionio monografijà su spalvotomis ir juodai baltomis reprodukcijomis, B. A. Lemano tekstu bei Vladimiro Solovjovo eilëraðèiu ávade: Милый друг, иль ты не видишь Что все видимое нами Только отблеск, только тeни От незримого очами. Милый друг, иль ты не слышишь, Что житейский шум трескучий Только отзвук искаженный Торжествующих созвучий. Apie kûrybà ir save Nusipirkau uþ 15 rubliø astronominæ man tuo metu kainà. Parsiveþiau á Vilniø, saugau iki ðiol. Devintojo praëjusio amþiaus deðimtmeèio pradþioje, it lapams krentant ligotiems gensekams, galimybës kaþkà daugiau pamatyti, suþinoti buvo ribotos. Vienintelis langas á Europà Lenkija. Kai kurias ten leistas knygas kartais nusipirkdavau antikvariatuose ar Draugystës knygyne Vilniuje. Taèiau, þinoma, norëjosi daugiau ne tik á lenkø kalbà versto C. G. Jungo, E. Frommo, K. Vonneguto ar ypaè tuomet gausiai leidþiamo V. Nabokovo, norëjosi laisvesniø uþ save þmoniø, jauèiausi pribrendæs su jais sutikti aisiais, pavasará, gráþæs ið sovietø kariuomenës susiveikiau oficialø iðkvietimà ir, susitvarkæs formalumus, atsidûriau vis dar karinæ padëtá iðgyvenanèioje Varðuvoje. Mokëdamas lenkø kalbà, nesunkiai susiradau gan solidþiø bendraminèiø, laikiusiø pareiga mane pagloboti. Jie nukreipë á Foksal galerijà, esanèià to paties pavadinimo gatvëje. Galerijos archyve buvo saugoma ðeðtojo septintojo deðimtmeèio lenkø ir (ne tik), su iðlygomis pavadinkim, avangardo dokumentacija. Tad sëdëdamas ðiame archyve galëjau susipaþinti su Fluxus, kitomis konceptualaus meno srovëmis ir tekstais. Galerijos Foksal archyve pamaèiau ir Tadeuszo Kantoro septintojo deðimtmeèio fotografuotus performansus. Jo darbø uþhipnotizuotas atsidûriau Krokuvoje. Uþsikrëèiau Stanysùawu Ignacu Witkiewiczium jo fantasmagorinëmis dramomis, siurrealistiniais romanais, narkotikø stimuliuota tapyba. Neordinari asmenybë, kûrusi treèiajame ketvirtajame praëjusio amþiaus deðimtmetyje Krokuvoje, masino dar ir tuo, kad buvo, kaip ir Jozefas Pilsudskis, þemaièiø bajorø kilmës. Tad S. I. Witkiewiczius man tapo labai svarbus, uþsibrëþiau tikslà perskaityti viskà, kà jis paraðæs.

115 qxd :12 Page 115 Eiliná kartà lankydamasis Krokuvoje, susibièiuliavau su gerokai vyresniais Arturu Tajberiu, Maciejum Madeju, Wladysùawu Kazmierczaku performansø grupës Konger nariais, kitaip nei lietuviø menininkai, jau senokai plaukiojanèiais tarptautiniuose vandenyse. Jø dëka iðspausdinau keletà tekstø Kvebeko provincijoje leidþiamame þurnale, vëliau Paryþiuje leidþiamame Actuell ; tuo metu tai itin glostë savimeilæ. Negana to, po kurio laiko surengus lietuviø menininkø parodà galerijoje Pryzmat, buvau priimtas á tarptautinæ menininkø nomadø bendruomenæ gavau Nomado pilietybæ ir Kanadoje atspausdintà pasà su nuotrauka. Jo, deja, taip niekada ir neiðdrásau pakiðti sovietø pasienieèiui. Su legendiniu amerikieèiø raðytoju, leidëju arba þmogumi-orkestru Jimu Haynesu, jam keliaujant po Baltijos ðalis, susipaþinau Vilniuje. Kai prasitariau, kad þaviuosi H. Milleriu Sexus, Nexus, Plexus ir t. t., o Vëþio atogràþa yra mano stalo knyga pakvietë atvaþiuoti pas já á Paryþiø, prasitaræs esàs Perigo mieste ásikûrusios tarptautinës Henry Millerio draugijos narys iøjø vasarà jau sëdëjau jo namuose Rue de la Tombe Issoire, kaþkada Henriui Matisse ui priklausiusioje studijoje. Visai ðalia buvo miniatiûrinë Villa Seurat gatvelë, ketvirtajame XX a. deðimtmetyje jos viename ið namø glaudësi H. Milleris. Tad pagaliau atsidûriau visai greta geistø iðtakø knygose, ilgà laikà audrinusiø vaizduotæ, apraðytø ávykiø ir vietoviø epicentre. Èia, Monparnase, buvo ðiek tiek kitaip nei Vilniuje. Tuomet tikëjau savo susikurta mitologija, be to, dar nebuvau praradæs savybës nuoðirdþiai nustebti ir aiktelti. Daug kas rodësi graþiau ir prasmingiau, nei buvo iðties. Ne vienus metus vis sugráþdamas á Paryþiø ir apsistodamas pas Jimà, pradëjau ádëmiau stebëti jo sekmadieninio restorano sveèius. Pamaþu ëmë erzinti vis tos paèios ir neiðvengiamai pavirðutiniðkos kalbos, átartinu optimizmu paþenklinti veidai, ieðkantys tariamai naudingø paþinèiø, nevalingai prasiverþianti prancûzø imperinë arogancija, pagardinta globëjiðku tonu. Pasijutau svetimas, ne savo terpëje. Naujieji paþástami bei draugai taip pat ëmë atrodyti nekà geriau. Ëmiau abejoti, ar man visa tai ádomu? Vis nuoþmiau iðkildavo klausimas, ar ámanoma ásiprasminti kitoje kalbinëje aplinkoje? Kas vis dëlto man yra svarbiau Prancûzijos revoliucija ar Þeèpospolitos padalijimai, Peteris Handke ar Alvydas Ðlepikas? Neskubëjau atsakyti á ðiuos klausimus, gerokai vëliau vertybës sugráþo á savo vietas. Vienà vakarà pas Jimà susidûriau su Janu Kaczmareku kompozitoriumi. Apsiðaudæ keliomis frazëmis, atradome bendrø paþástamø, tad vienas kito atþvilgiu galëjome daugiau sau leisti. Kauðtelëjæs Janas prisipaþino, kad tik Lenkijoje kûræs prasmingà muzikà, bet jos niekam nereikëjo. Dabar gyvena Los Andþele, uþdarbiauja Holivude, kurdamas muzikà kino filmams. Ëmiau taip þemai puolusá konceptualistà gëdinti. Jis neprieðtravo. Taèiau netrukus pakeièiau nuomonæ ir ëmiau girti, atseit pasuko teisingiausiu keliu parsidavë Holivudui, o tai, anot manæs, tikrasis menininko kelias iðtrûkti ið Tëvynës ir nusësti Holivude. Pakikenome. Iðsiskyrëme. Kurá laikà susiraðinëjome. Prieð kelerius metus per TV iðgirdau, kad lenkø kilmës kompozitorius J. Kaczmarekas gavo Oscarà uþ muzikà kino filmui Svajotojas. Štai taip. Esi vienas produktyviausiø lietuviø prozininkø (kiek knygø? kiek romanø?). Sulauki ávairiø kûrybos vertinimø. Ar galëtum pats apibûdinti savo prozà? Kûrybinëje mano biografijoje netrûksta painiavos. Veik visos devynios kny- Nematau prieþasties niurzgëti 115

116 qxd :12 Page Apie kûrybà ir save gos yra paraðytos keleriais metais anksèiau, nei buvo iðleistos. Ðtai pirmasis romanas Bûtasis daþninis kartas, Tyto albos iðleistas 1998-aisiais, buvo raðytas , o 2007 metais Lietuvos raðytojø sàjungos leidyklos iðleistas apsakymø ir noveliø rinkinys Iðduoti, iðsiþadëti, apðmeiþti paraðytas iaisiais ir t. t. Á knygø devintukà (be verstø á lenkø, rusø, vokieèiø, ðvedø kalbas) átraukiu ir 2003 metais Ariel leidyklos Ðvedijoje leistà eseistinës prozos knygà De försvrunna texterna ( Dingæ tekstai ). Beje, dël Dingusiø tekstø. Atsitiko taip, kad prieð deðimtmetá á leidyklà Ariel atsiøsti ir pagaliau iðversti á ðvedø kalbà tekstai vertëjams tapo nebereikalingi, todël atsidûrë ðiukðliadëþëje. O lietuviðkus originalus, dar niekur nepublikuotus ir Vilniuje laikytus kompiuterio laikmenoje, uþneðtas virusas negráþtamai sunaikino. Tad knyga De försvrunna texterna atsirado ir egzistuoja tik ðvediðkai. Reikalui iðkilus, tekstus tektø vël atversti á lietuviø kalbà. Be šiø devyniø knygø, keletas kuklesnës apimties romanø yra spausdinti Metø þurnale. Tad, viskà susumavus, bûtø per tuzinà pozicijø, neskaitant ávairiuose teatruose pastatytø dramø, radijo pjesiø bei operø ir opereèiø libretø. Tokia buhalterija. Bet palikime skaièius Pitagorui, ne juose laimë øjø þiemà, kai leidykla Балтрус iðleido rusø kalba Bûtàjá daþniná kartà, Maskvoje vël susitikau su Stokholme gyvenanèiu Jevgenijum Gluchariovu, iðvertusiu ðá romanà. Po pristatymo Jurgio Baltruðaièio namuose, kur, be viso kito, teko maskviðkei publikai priminti, kad raðau ne rusiðkai, o lietuviðkai, bei ilgokai teisintis, kodël estai perkëlë paminklà sovietø kareiviui á kapines, atsidûrëme intymesnëje aplinkoje. Netrukus, pavaiðintas Trejomis devyneriomis, Jevgenijus ëmë priekaiðtauti ir gëdinti, kodël að neberaðàs knygø, panaðiø á jo verstà. Teko pasiaiškinti. Atsakiau, kad man bûtø nuobodu paraðyti kaþkà panaðaus á Bûtàjá daþniná kartà. Be to, nesmagiai jausèiausi kepdamas tekstus pagal atpaþástamas ir patikrintas kliðes, kaip kad gamina juos ypaè moterø mylimas Milanas Kundera Nepakeliamos bûties lengvybës konstruktorius. Todël, eidamas ne minios gale ir ne priekyje, taèiau ðalia jos, iðgirstu ar susikuriu sau vis naujus iððûkius. Vengiu literatûroje dešimtmeèiams uþsiciklinti ties viena tema, kad ir kokia bendraþmogiðka bei svarbi ji vakar man ar kitiems atrodë. Neretai laiko diktuojamos aplinkybës nevalingai nustumia á ðalá tai, kas dar neseniai rodësi aktualu ir verta apmàstyti. Vienus stabus keièia kiti, simpatijos virsta antipatijomis ir atvirkðèiai gyvename nuolatinëje save gimdanèiø ir naikinanèiø vertybiniø sistemø kaitoje. Nesuvokæ to, staiga nustembame, kaip ima ir atgimsta pamirðtos grësmës, atrodæ galutinai áveikti kompleksai, baimës ar prietarai. Ir visa tai kaþkurià akimirkà tampa egzistenciðkai svarbiais dalykais, nebegalime jø nepastebëti, su jais taikstytis, lyg niekur nieko toliau gyventi. Tad, kaip ir kiti homo sapiens, neiðvengiamai esu epochø kaitos, XX XXI a. lûþio, bei nuolat besikeièianèiø Lietuvoje aplinkybiø ákaitas, nors ir labai norëdamas, nepajëgiantis màstyti ir kurti remdamasis Ispanijos Karaliðkojo dvaro, nenuspëjamos rytdienos ar, tarkim, antrosios XX a. pusës avangardo stiliø estetika. Todël sàmoningai nebevengiu prozoje tariamai ydingo lietuviðkumo, kaip man kaþkada atrodë, skausmingai eliminuojanèio galimybes bûti tinkamai suprastam kitos ðalies ir kultûros skaitytojo. Atvirkðèiai, raðau apie tai, kas man èia buvo ar yra ádomu. Ðiuo poþiûriu nebekvarðinu galvos apie euroromanà ar teks-

117 qxd :12 Page 117 to universalumà. Tuðèias dalykas ir tai, kaip galiu bûti pavadintas, sugrupuotas ir á kokià lentynà ádëtas; visa ði dëlionë, kad ir turint kilniausiø intencijø, tebus sàlygiðka, subjektyvi ir, kaip rodo istorija, itin netvari. Beribës pasiûlos ir intelektiniø produktø pertekliaus laike nesiekiu bûti iðgirstas (urbi et orbi) jogo ar derviðo, suprastas papuaso, geiðos ar tiesiog beraðèio. Èia, ne Vašingtone ir Kalkutoje, ne islame ar vudu, ðiuo metu atrandu dëkingiausià savo kûriniams medþiagà: nevienareikðmius istorinius ir dabarties ávykius, neretai patologinius þmoniø santykius, kliedesius, burtus, magijà ir kas ketveri metai pasikartojanèius proto uþtemimus. Tokiame kontekste sunku bûtø iðtverti be humoro, ironijos. Ið ðiø bei kitø ingredientø ir susiplaka kokteilis, virstantis mano apsakymu ar romanu. 117 Naujausios tavo knygos ( Nepagailëti Duðanskio, Iðduoti, iðsiþadëti, apðmeiþti ) socialiai aðtrios, angaþuotos, sarkastiðkos. Ar taip reiðkiasi prozininko humanisto amþinas noras taisyti, gerinti visuomenës gyvenimà, þmoniø paproèius? Konfliktuojant civilizacijoms, paðonëje atgimus autoritazimui, vis aiðkiau girdint ðûkius, kvieèianèius pagaliau atkurti neseniai subyrëjusià imperijà, tenka apsispræsti bûti infantiliam ir apsimesti, kad nieko nepastebi, tavæs nejaudina rytdiena, ar uþimti pilietinæ pozicijà nelikti abejingam gresianèioms antipozityvioms permainoms. Nenoriu prieð savo valià bûti vël nuo kaþkieno malonës priklausomas, sugraþintas á totalitarinæ praeitá, todël minëtose knygose bandþiau priminti, kokioje antiþmogiðkoje terpëje dar taip neseniai gyvenome, kokiomis idëjomis buvome ðeriami, iki kurios padalos, sunaikinus atmintá, mums buvo skirta nuþmogëti. Tikëta, kad ateityje tai daugiau nebepasikartos. Deja, karai Èeèënijoje ir buvusioje Jugoslavijoje sufleruoja kitas iðvadas. Neseniai naivuoliø manyta, kad tokie dalykai kaip etninis valymas ar iðtisø tautø genocidas ðiuolaikinëje Europoje yra nebeámanomi anachronizmai. Deja, realybë árodë prieðingai. Þmonijai taip ir nepavyko ir kaþin ar pavyks iðmokti istorijos pamokas. Kità kartà pats savimi stebiuosi, abejingai iðklausæs, kad per eiliná sprogimà Irake ar Pakistane þuvo 52 ar 64 þmonës. Ápratau prie panaðios informacijos, ðio turinio statistika nebepajëgia sukrësti. Atrodytø, visa tai mûsø, gyvenanèiø saugiame Europos paribyje, niekada nepalies, kaip kad prieð kelerius metus palietë Londonà ar Madridà. Panaðai kai kuriø Lietuvos inteligentø buvo manyta, neva antrojoje XX a. pusëje, dar neatsitokëjus po Pirmojo pasaulinio karo, staèiai neámanomi pogromai, trëmimai, þudynës, pagaliau holokaustas. Atsitiko atvirkðèiai. Ir èia að matau tariamai suklaidintø romantikø kaltës, kurie nerado reikalo patylëti, bet klaidinamai viliojo ðviesesne ateitimi. Panašius balsus, tik subtiliau iðlavintus, iðgirstu ir dabar Lietuvoje: Nebuvo taip baisu. Pasitaikydavo ir gerø dalykø. Nuþudytø, iðtremtø, þuvusiø skaièiai yra iðpûsti, todël ne galutiniai. Negana to, antai kaimyninëje ðalyje, kitaip nei èia, klesti kultûra ir mokslas, neregëtais mastais puoselëjamas dvasingumas. O atseit be pagrindo demonizuojamos valstybës vadovas, kad ir kaip yra uþimtas, atranda laiko ir nepasididþiuoja uþkabinti ordinà lietuviui artistui ar Sovremenniko teatre apsilankyti su þmona A. Gribojedovo Vargas dël proto spektaklyje. Po to reþisieriui ið Lietuvos turi taikliø pastabø, maloniai paðnekina. Ir iðties galima tik pasvajoti, kad G. W. Bushas Amerikoje bûtø toks atidus mûsø menininkams. Ðie ir panaðûs dalykai verèia susimàstyti. Nenoromis iðkyla istorinë paralelë: Nematau prieþasties niurzgëti

118 qxd :12 Page Apie kûrybà ir save Ten (Tarybø Rusijoje) teatras neatsilieka nuo gyvenimo ir tikrai yra kultûrinio gyvenimo vadovas. Juk ten kiekviename ðiek didesniame fabrike yra salë, estrada, kur ruoðiami vaidinimai ir koncertai. Pasëka ið to aiðki: darbininkas, uþuot girtavæs, visai kultûringai praleidþia vakarà. Tokie buvo ketvirtojo XX a. deðimtmeèio viduryje ið Maskvos parsiveþti á Lietuvà kûrybinio inteligento áspûdþiai. Nedaug kuo jie skiriasi nuo ðiomis dienomis vis daþniau pasigirstanèiø. Tad negaliu nepastebëti, kaip dël tariamo dëmesio ir atpaþástamos propagandos þmoniø galvose vël apsigyvena siurrealistiniai mitai susisuka galvos. Agresyvios, sàmoningai klaidinanèios informacijos apsiaustyje norisi iðlaikyti blaivø protà detales atmesti, palikti esmæ ir, jà iðgryninus, tekstø pavidalais siøsti perspëjanèius signalus skaitanèiøjø bendruomenei, nelaukiant, anot senovës Kinijos iðminèiø, kol puðis pati nulinks. Tokià matau prasmæ, naiviai vildamasis nors kiek pakeisti jau ne vienà ðimtmetá Lietuvoje besikartojantá siuþetà. Ádomu, ko dar tikiesi ið savo kartos keturiasdeðimtmeèiø prozininkø, poetø, dramaturgø? Kà galëtum minëti kaip jau pasiektas tikràsias aukðtumas? Skirstymas kartomis man visada atrodë abejotinas uþsiëmimas; remiantis ðia koordinaèiø sistema, nenuspëjamas Dmitrijus Medvedevas bûtø taip pat priskirtinas mano kartai, kaip ir nebesanèios DDR pasididþiavimas Katarina Witt ar Davidas Gahanas ið Depeshe Mode. Per daug skirtingos bendraamþiø (ir ne tik) patirtys, paþiûros, estetinës simpatijos bei antipatijos. Ðioje maiðalynëje bergþdþias reikalas ieðkoti bendro vardiklio ar nubrëþti kryptá, kuria juda panaðiu metu gimæ. Tarkim, vadinamajai ðeðiasdeðimtininkø kartai, gyvenusiai atðilusioje SSSR, buvo kitaip. Juos siejo utopistinë vizija, kad socializmo sàlygomis, vadovaujant nuo stalinizmo apsivaliusiai komunistø partijai, galima bus ne tik pakenèiamai gyvventi, bet ir nevarþomai kurti. Naudodamiesi tariama kûrybine laisve, jie galëjo lenktyniauti vienas su kitu, kuris pasakys dràsiau ar grakðèiau sprigtels per tabu ir liks nenubaustas. Dabar mûsuose taip nëra. Kiekvienas eina paties iðsikertama proskyna, neretai á prieðingas puses. Tad lenktynëmis, kopiant á ásivaizduojamà ir vienintelæ Parnaso virðukalnæ, sunku tai pavadinti. Á kultûros, meno sklaidà neþiûriu kaip á varþybas ar olimpiadà, neásivaizduojamà be pakiliø, stovinèiø ant jø nugalëtojø ir ta proga skambanèiø nacionaliniø himnø. Ðiuo poþiûriu mano viltys kuklesnës þemiðkos. Laukiu dar vienos knygos, straipsnio, pjesës, kuriuos galësiu mielai vakare perskaityti ar pamatyti scenoje. Nebesitikiu bûti nustebintas, patirti katarsá ar kaþkà panaðaus. Tiesiog smalsu (antropologiðkai), kas ðiuo metu draugui ar kolegai rodosi svarbiau nei vakar, kaip kinta jo galvosena. Be ðiø dalykø man dar ádomu suprasti, kokios prieþastys, paskatos lëmë atsirasti vienokiam ar kitokiam kûriniui, kiek èia yra konjunktûros, sàmoningumo ar kità kartà akiraèio ribotumo. Tad, nëra ko èia slëpti, man ne visada ádomi bendraamþiø kûryba lenko Andrzejaus Stasiuko ar ukrainieèio Jurijaus Andruchowicziaus, islando Sjono ar vokieèio Brüssigo paþástamø ir draugø, jau nekalbant apie totaliai svetimus bredbederius ir panaðius á juos. Mieliau pasiskaitau Liongino Baliukevièiaus Partizano Dzûko dienoraðtá ar Juozo Daumanto Partizanus, rasdamas ðiø þmoniø knygose ir pavydëtinas aukðtumas, ir stulbinanèias gelmes, ðimteriopai

119 qxd :12 Page 119 pranokstanèias jø amþininkø Jeano-Paulio Sartre'o ar Albert'o Camus kabinetinæ filosofijà. 119 Ar neatrodo, kad skaitytojams ðiais laikais sunkiau negu raðytojams tiek daug priraðyta, knygynuose knygø kalnai Kà patartum man, kaip skaitytojui? Ásitikinæs, kad knygø gausa yra geriau nei jø stygius. Jei imtume lietuviðkas realijas, nereikia pamirðti, kad sàlyginai neseniai daugiau kaip prieð ðimtà metø, spaudos draudimo laikais buvo ðiek tiek, ðvelniai tariant, kitaip. Ant pirðtø suskaièiuojamos lietuviø kalba spausdintos knygos Lietuvà pasiekdavo kontrabandiniais keliais, ne visi turëjo galimybæ rinktis. Deðimtmeèiais dejuota dël visai kitø dalykø. Tad nematau prieþasties niurzgëti veik beribës pasiûlos sàlygomis, nekeliant kojos ið namø, galima uþsisakyti internetiniuose knygynuose ir atsisiøsdinti tai, kas tau rodosi aktualu ar ádomu. Svarbiausia þinoti, ko nori, ir, þinoma, kritiðkiau þiûrëti á neretai leidëjø sàmoningai skaitytojà klaidinanèias anotacijas. Taip pat patartina neuþkibti ant tokio marketinginio masalo kaip garsiausia(-as), apdovanota(-as), neprilygstama(-as), neskubëti pirkti, kad ir kaip graþiai ápakuotà bestselerá. Að, kaip skaitytojas, knygas Lietuvoje renkuosi paèiu primityviausiu principu knygynuose ieðkau nukainuotø. Tarp jø daþniausiai atrandu, nors ir maþiau paklausias, taèiau mano poþiûriu vertingas bûtinas jei ne ðiandien, tai rytoj perskaityti. Ko palinkëtum XXI amþiaus þmogui, lietuviui, draugui, mylimajai? Aèiû uþ progà pagaliau pasinaudoti studijø laikais iðkalta Ovidijaus sentencija: Quidquid agis, prudenter agas et respice finem kà darai, daryk protingai ir þiûrëk tikslo. Viso to ir linkiu. Nematau prieþasties niurzgëti

120 qxd :12 Page IÐ PRAEITIES ZIGMAS TOLIUŠIS Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai XXIV. Krëvës romanas Antroje dvideðimtøjø metø pusëje á Krëvës asmeniná gyvenimà áeina nauja asmenybë. Krëvë susidraugavo su moterim, kuri nors ir neatliko jo gyvenimui þymesnio vaidmens, bet kurios vis dëlto negalima nepaminëti. Tai buvo universiteto tarnautoja, pagal etatà bibliotekininkë Stefanija Laurinavièiûtë-Latonienë 1. Banevièius pasakoja 2, kad tuo metu Krëvë iðgyvenæs krizæ savo santykiuose su þmona. Tautosakos komisija, kurioje dirbo Latonienë, ásikûrë treèiame Didþiøjø universiteto rûmø (Gedimino g.) aukðte. Þiemà ten visuomet bûdavæ labai karðta. Latonienë buvusi stambaus kûno sudëjimo, raudonskruostë, storablauzdë moteris. Neþinia, ar tai laikinoji nesantaika su þmona, ar Tautosakos komisijos stipriai prišildytas kambarys, ar pagaliau trykðtanti Latonienës sveikata ir jos apkûnumas, o gal tø trijø veiksniø visuma paveikusi Krëvæ, ir jis suartëjæs su Latoniene. Visais atvejais reikia manyti, kad Krëvë negalëjæs susiþavëti ir susivilioti nei Latonienës veido bruoþais, nei jos inteligentiðkumu, nei bûdo ypatybëmis. Tai buvusi paprasta moteris, nepasiþyminti nei groþiu, nei gilesniu dvasios turiniu. Pagaliau Krëvës ir Latonienës romanas áþengë á kità fazæ, ir ji apie uosius pagimdë mergaitæ. Glinskienë girdëjusi ið Banevièienës, kad Krëvës prigyventa mergaitë buvusi 1 Þr.: Vytauto Didþiojo universitetas: Antrøjø penkeriø veikimo metø (1927.II IX.1) apyskaita. Kaunas: VDU, P Krëvë galëjo pasakyti apie save Terencijaus þodþiais: Homo sum, humani nihil a me alienum puto ( Esu þmogus ir nieko, kas þmogiðka, nelaikau sau svetima ). Pabaiga. Pradþia 2008 m., Nr. 3

121 qxd :12 Page 121 labai á já panaði. Krëvë ðelpæs mergaitës motinà, teikdamas dukters iðlaikymui nuolatinæ piniginæ paramà. Pati Glinskienë pastebëjusi, kad Krëvës, kurie anksèiau gyvenæ pasiturimai, bûdavæ gerai apsirengæ ir nieko sau neatsakydavæ, vëliau, po to, kai Krëvë suartëjo su ta moterim ir ðioji pagimdë mergaitæ, pradëjæ gyventi kukliau ir jø medþiaginë padëtis tartum pablogëjusi. Buvæ kalbama, kad tai ávykæ dël to, kad Krëvë mokëjæs nemaþus pinigus moteriai, su kuria buvo sugyvenæs kûdiká. Nepaisant gaunamos paramos, toji moteris buvusi gana áþûli. Glinskienës þiniomis, ji ar tai prieð Antràjá pasauliná karà, ar jau karui prasidëjus ateidavusi prie Krëvës buto, stuksenusi á langus, koliodavusi Krëvienæ ir reikalaudavusi pinigø, þodþiu, keldavusi skandalus. Savaime suprantama, kad tokiam nedideliam mieste kaip Kaunas Krëvës ir Latonienës romanas greitai pasidarë poliðinelio paslaptim, t. y. tapo visiems þinomas. Suþinojo apie tai ir Krëvienë. Ji niekam dël to nesiskundë, bet, anot Banevièiaus, buvo matyti, kad ji labai sielvartingai iðgyveno vyro neiðtikimybæ. Buvæs Krëvës klausytojas A. Miðkinis pasakoja, kad Humanitarinio fakulteto dekanato sargas kalbëjæs studentams, jog jis kartà matæs, kaip Krëvë savo kabinete glëbesèiavo maðininkæ. Vëliau tasai sargas buvæs atleistas, betgi Miðkinis neþinàs, ar ryðium su pasklidusia þinia apie Krëvës glamonëjimàsi su maðininke ávyko jo atleidimas, ar dël kurios kitos prieþasties. Dar buvæ kalbama, kad Krëvë prigyvenæs su ta maðininke vaikà. Apie Krëvës romanà su Latoniene þinojo ir Ðvietimo ministerija. Kai 1940 m. Krëvë buvo perrinktas Humanitarinio fakulteto dekanu, ðvietimo ministras K. Jokantas nepatvirtino Krëvës dekanu. Tuomet dekanu tapo V. Mykolaitis-Putinas. Mykolaièiui oficialiai apsilankius pas Jokantà, pastarasis priekaiðtavo Krëvei dël jo neleistinø santykiø su Latoniene ir pareiðkë, kad dël tos prieþasties negalëjæs patvirtinti jo dekanu. Dabartinë Respublikinës bibliotekos Kaune rankraðtyno vedëja Marijona Èilvinaitë 1925 m. atvyko á Kaunà ir ástojo á universitetà. Tuomet universiteto raðtinëje dirbo raðtininkë Latonienë. Dël jos truputá iðsprogusiø akiø studentai jà vadino pelëdþiuke ir kalbëjo, kad jà, kaip verðis á þiburá, buvo ásiþiûrëjæs profesorius Krëvë. Latonienë buvo maþo ûgio, ðviesiaplaukë, mëlynakë, pilna, groþiu nepasiþymëjo, bet atrodë gana simpatiðka. Vëliau Latonienë tarnavo Tautosakos komisijoje ir pagaliau universiteto bibliotekoje. Èilvinaitë m. dirbo Kauno universiteto bibliotekoje ir gerai paþinojo Latonienæ. Ji atëjo dirbti á bibliotekà kaip maðininkë. Kas buvo Latonienës vyras ir kada buvo uþ jo iðtekëjusi, niekas neþinojo. Tik buvo þinoma, kad ji su vyru negyvena ir vaikø nuo to vyro neturi. Bibliotekoje buvo kalbama, kad Latonienë artimai draugavo su prof. Krëve ir pastarojo pastangomis ji buvo perkelta iš universiteto raðtinës á Tautosakos komisijà, o ðià panaikinus á universiteto bibliotekà. Universitete ir bibliotekoje Latonienë iðtarnavo per penkiolika metø. Latonienë augino mergaitæ, kurià prigyveno su Krëve. Kai Latonienë jau dirbo universiteto bibliotekoje, Èilvinaitë girdëjusi, kad bibliotekos direktoriui profesoriui Vaclovui Birþiðkai buvo daromi priekaiðtai, esà bibliotekoje dirba moteris, kuri ardo svetimà ðeimà. Buvo turima galvoje Latonienë. Matyt, tos kalbos pasiekë Krëvæ. Tuomet Krëvë paraðæs V. Birþiðkai laiðkà, kuriame atvirai ir staèiai pasisakë, kad Latonienë esanti jo dukters motina. Èilvinaitë nemaèiusi to laiðko, bet apie jo turiná tuomet plaèiai kalbëjo bibliotekos darbuotojai. 121 ZIGMAS TOLIUÐIS. Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai

122 qxd :12 Page Ið praeities Latonienë rodþiusi Èilvinaitei fotonuotraukà, kurioje buvo atvaizduoti Latonienë su maþa dukrele ir prof. V. Krëvë; be to, ant stalo, prie kurio sëdëjo minëti asmenys, degë viena ar dvi þvakutës. Mat nuotrauka buvusi padaryta vienø ar dvejø metø Latonienës dukters Graþinos gimimo sukakties proga. Bibliotekoje niekas neabejojo, kad Latonienës dukrelës tëvas Krëvë. Kai Latonienës mergaitë paaugo, buvo 7 8 metø, ji ateidavo pas motinà á Didþiøjø universiteto rûmø rûsá, kur buvo ásikûrusi biblioteka bei jos raðtinë ir kur ji darbavosi drauge su kitomis bibliotekininkëmis. Graþina buvo ðvariai ir net puoðniai aprengta. Buvo matyti, kad ið savo gaunamos bibliotekoje algos Latonienë negalëjo taip gerai rengti savo dukters. Kai Graþina ateidavo pas motinà á bibliotekà, jos abi eidavo ið rûsio pas Krëvæ á jo kabinetà II rûmø aukðte. Ji dukrelei sakydavo: Dabar eisime pas tëtá. Latonienë pasakojo, kad ji gaunanti ið Krëvës paðalpà dukters iðlaikymui, bet kiek jis duodavæs, ji nesakë. Latonienë pasipasakodavo Èilvinaitei, kaip ji augina savo mergaitæ, kokius vargus teko pakelti ir sunkumus nugalëti. Bibliotekos moterys jà uþjausdavo. Latonienë buvo labai praktiðka moteris. Ji mokëjo ginti savo teises. Ji ákalbinëjo Krëvæ mesti savo ðeimà ir vesti jà m. sausio 15 d. Èilvinaitë persikëlë á Vilniø ir pradëjo dirbti Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurios direktorium buvo paskirtas Vaclovas Birþiðka. Pastarasis bibliotekininkus rinkosi pats ið Kauno bibliotekos darbuotojø, bet Latonienë á Vilniø neiðvyko liko dirbti Kauno universiteto bibliotekoje. Stasys Elzbergas, Kauno bibliotekos direktoriaus pavaduotojas, papasakojo, kaip m. studijavæs Kauno universitete ir kartu dirbæs universiteto buhalterijoje. Tuo pat metu universiteto raðtinëje maðininke tarnavo Stefanija Laurinavièiûtë. Ji buvo nebaigusi gimnazijos, maþo iðsilavinimo. Maþiukë, apkûni, siaurø peèiø, bet plaèiø klubø. Laurinavièiûtë neturëjo pasisekimo tarp vyrø. Raðtinës tarnautojai bei studentai þinojo, kad apie jà sukosi prof. Krëvë. Jis vaiðindavæs jà saldainiais ir meilinæsis. Raðtinës tarnautojai erzindavæ Laurinavièiûtæ, esà ji flirtuojanti su Krëve, bet ji gynësi. Apie 1928-uosius Krëvës ir Laurinavièiûtës romanas iðryðkëjo. Kuo Laurinavièiûtë suþavëjo Krëvæ, neþinia. Galbût ji patraukusi Krëvæ kontrasto dësniu. Mat jo þmona buvo liesa moteris. Apie tai, kad Laurinavièiûtë buvo iðtekëjusi uþ Latono, Elzbergas negirdëjo. Kambarys, kuriame dirbo Elzbergas, buvo padalytas á dvi dalis. Vienoje pusëje buvo buhalterija, kitoje, uþ þemos pertvaros, Gamtos ir Humanitarinio fakultetø dekanatai. Buhalterijos darbuotojai girdëdavo, kaip Gamtos fakulteto dekanas prof. Z. Þemaitis savo kolegà prof. Krëvæ pajuokdavo dël jo flirto su Laurinavièiûte. Kai Elzgerbas baigë universitetà, jis girdëjæs, kad Laurinavièiûtë perëjusi dirbti á Didþiuosius universiteto rûmus (Gedimino g.) ir kad ji pagimdþiusi dukterá. Kai 1941 m. vokieèiai okupavo Lietuvà, Latonienë tø pat metø vasarà atvyko á Vilniø ir uþëjo pas Èilvinaitæ á universiteto bibliotekà. Ji buvo rûpestingai ir puoðniai apsirengusi, vilkëjo graþià mëlynà suknelæ ir uþsidëjusi ðviesià skrybëlaitæ su gëlëmis. Vëliau bibliotekininkë Borutienë (jau mirusi) pasakojo Èilvinaitei, kad Latonienë matësi Vilniuje su Krëve ir pasakë jam, kad vokieèiai, reikia manyti, uþdarysià jo þmonà Rebekà, kaip þydæ, á getà, ir jog jiems dabar dera susituokti. Bet Krëvë atmetæs Latonienës pasiûlymà ir pasakæs: Jei Rebeka eis á getà, tai ir að su ja eisiu á getà. Taigi, nepasiekusi savo tikslo, Latonienë gráþo á Kaunà.

123 qxd :12 Page 123 Vëliau Èilvinaitë girdëjo, kad Latonienë su sukterim persikëlë gyventi á Maþeikius, kur ji buvo anksèiau turëjusi ar betarnaudama ásigijusi namelá. Kai 1943 m. Krëvë iðvyko ið Vilniaus, jo butas kurá laikà buvæs tuðèias, jame gyvenusi tik Krëvës ðeimininkë, gi vëliau, 1944-øjø rudená, kai Krëvë jau buvo iðvykæs ið Lietuvos, tà butà uþëmæs V. Mykolaitis-Putinas. Mykolaitis pasakojo, kad apsigyvenæs Krëvës bute apþiûrëjo jo raðomojo stalo stalèius ir rado juose daug Latonienës laiðkø ir telegramø Krëvei, Latonienës bei dukters nuotraukø ir Krëvës siunèiamø Latonienei pinigø perlaidø kvitus. Latonienë laiðkuose ir telegramose Krëvës praðë siøsti jai pinigø; buvæ telegramø su nusiskundimais, kad ji badaujanti. Mykolaitis neatsimenàs gerai, ar jis perdavæs visa tai, kà radæs Krëvës stalèiuose, Literatûros institutui, ar sunaikinæs. Mat tuomet panaðûs dalykai galëjæ Krëvæ sukompromituoti visuomenës akyse. 123 XXV. Kà pasakoja Latonienë: audiatur et altera pars Dabarties metu Latonienë, senstelëjusi paliegusi moteris, gyvena Maþeikiuose ir dirba vidurinëje mokykloje, eidama mokyklos sekretorës pareigas. Ðtai kà ji papasakojo apie savo praeitá. Jos tëvas buvo geleþinkelininkas ir gyveno Maþeikiuose. Motina þiemà gyvendavo Telðiuose, kur mokësi paaugusieji Laurinavièiø vaikai. Stefanija gimë 1905 m. Telšiuose. Ji mokësi Maþeikiuose ir baigë keturis pradinës mokyklos skyrius aisiais ji atvyko á Kaunà ir gavo darbà universiteto raðtinëje. Kaip raðtininkë studentø reikalams ji dirbo iki 1931 metø. Laikui bëgant, bedirbdama universiteto raðtinëje, Laurinavièiûtë susipaþino su profesorium Vincu Krëve. Ðis atkreipë á jà dëmesá ir simpatizavo jai. Jis uþkalbindavo jà, pavaiðindavo saldainiais, kartais jie susitikdavo mieste. Ilgainiui Krëvës susidomëjimas Laurinavièiûte darësi vis atviresnis ir negalëjo likti nepastebëtas tiek raðtinës tarnautojø, tiek Krëvës paþástamø. Jau þymiai vëliau Krëvë pasakojo Laurinavièiûtei, kad, ðeðtadienio vakarais lankantis pas prezidentà A. Smetonà, kartà S. Smetonienë prie kitø sveèiø jo paklausë, kas yra toji blondinukë, kuria jis susiþavëjæs. Krëvë nieko á tai neatsakæs, bet nuo tada nustojæs lankytis pas Smetonas. Laurinavièiûtë suþinojo, kad ir Krëvës draugai profesoriai pradëjæ já paðiepti dël jo draugystës su jauna raðtinës tarnautoja. Mat tarp Krëvës ir Laurinavièiûtës buvo dvideðimt trejø metø skirtumas. Ji iðgirdo, kad Krëvei dël jos buvæ daromi priekaiðtai ir dar kalbama, kad reikià jà iðsiøsti ið Kauno ir tuomet Krëvë greit uþmirðiàs jà. Vëlesniais laikais, kai Laurinavièiûtë suartëjo su Krëve, pastarasis pasakojo jai, kad patsai Smetona siûlæs Krëvei nutraukti ryðius su ja, nes tie ryðiai kompromituojà já ir ateity mesià tamsø ðeðëlá ant jo, kaip raðytojo, biografijos. Taèiau Krëvë nekreipæs dëmesio á tuos áspëjimus. Atvirkðèiai, jis dar stipriau prisiriðæs prie jos ir karðèiau pamilæs. Taèiau Laurinavièiûtë á Krëvës asistavimà paþiûrëjusi kitaip. Ið vienos pusës, ji baiminosi dël galimo jos iðsiuntimo ið Kauno ir darbo vietos netekimo. Antra vertus, ji nenorëjo pakenkti Krëvei bei jo padëèiai. Tad, kad pabaigtø su Krëve ir nedarytø jam nemalonumø, ji pasiryþo nutraukti su juo ryðius ir nutarë iðtekëti uþ pasipirðusio jai Kauno karo komendantûros jaunesniojo leitenanto Leono Latono. Nieko apie tai Krëvei nepasakiusi, Laurinavièiûtë su Latonu vienà vakarà nuëjo pas Vytauto baþnyèios rektoriø kanauninkà Tumà, kurá Laurinavièiûtë paþinojo, mat Tumas dëstë universitete, ir papraðë juos sutuokti. Kità dienà po ZIGMAS TOLIUÐIS. Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai

124 qxd :12 Page Ið praeities to apsilankymo Tumas, iðrûpinæs skubos keliu indultà, t. y. leidimà sutuokti be nustatytø baþnytiniø reikalavimø, ir sutuokë Laurinavièiûtæ ir Latonà. Tai ávyko 1931 m. liepos 1 d. Latonienës gyvenimas su vyru buvæs nelaimingas. Latonas mëgæs iðgerti; jis nuolat su draugais eidavæs á restoranus ir girtas gráþdavæs namo. Latonienë jo visai nemylëjusi. Be to, paaiðkëjo, kad Latonas negalëjo turëti vaikø, o Latonienë jø norëjusi. Esant tokiai padëèiai, Latonienë, Krëvës raginama, 1932 m. pavasará papraðë vyro apleisti jos butà, kà tasai ir padarë. Taigi neiðgyvenusi su vyru nei vienø metø, Latonienë faktiðkai iðsiskyrë su vyru ir daugiau su juo nesuëjo gyventi. Maþdaug tuo pat metu, t. y aisiais, Latonienë metë darbà universiteto raðtinëje ir perëjo dirbti á universiteto bibliotekà, pas prof. V. Birþiðkà. Latonienë iðëjo ið universiteto raðtinës dël nesutarimo su raðtinës vedëju Gurevièium. Universiteto bibliotekoje Latonienë dirbo ligi 1942 metø. Tautosakos komisijoje ji visai netarnavo. Dirbdama bibliotekoje, kuri buvo ásikûrusi Didþiuosiuose universiteto rûmuose Gedimino gatvëje, Latonienë daþnai lankësi slavistikos seminaro patalpose, treèiame ar ketvirtame rûmø aukðte, kur darbavosi Krëvë. Slavistikos seminare dirbo Latonienës seserëèia Liudmila Rakuzinaitë. Tad Latonienei buvo gera proga lankyti slavistikos seminarà ir matytis su Krëve. Slavistikos seminaras buvo greta Tautosakos komisijos. Krëvës meilë Latonienei vis stiprëjo ir ji pradëjo su juo gyventi. Krëvë dràsinæs Latonienæ, kad ji neprivalanti nieko bijoti, jis neapleisiàs jos jis pareiðkæs tiems, kurie kalbëjæ, esà reikia Latonienæ iðsiøsti ið Kauno, kad, jeigu jà iðsiøsià ið Kauno, jis vis vien vaþinësiàs pas jà. Apskritai Krëvë piktinæsis dël jam daromø priekaiðtø ir sakydavæs, kad niekas neprivalàs kiðtis á jo asmeniná gyvenimà ir nurodinëti, kaip jis turás gyventi bei elgtis m. vasario 14 d. Latonienei gimë duktë. Jos tëvas Krëvë labai apsidþiaugë ir jà pamilo. Krëvë kalbëjo norás áteisinti prigyventà su Latoniene dukterá ir áforminti savo ir Latonienës santykius. Taèiau tam buvo daug ávairiø kliûèiø, nes Latonienë formaliai buvo neiðsiskyrusi su vyru, ir tasai iðsiskyrimas anuometinëmis sàlygomis buvo labai sunkus, beveik neámanomas. Krëvë praðë Latonienæ nesiskubinti krikštyti dukters ir kol kas laukti; jis sakë: galbût Lietuvoje bûsianti ávesta civilinë metrikacija, tuomet reikalas galësiàs bûti sutvarkytas ir duktë uþraðyta jo pavarde. Latonienë buvo tikinti moteris. Ji nenorëjo, kad jos duktë augtø nekrikðtyta. Todël 1935 m. birþelio 8 d. ji, nieko Krëvei ið anksto nepraneðusi, pakrikðtijo dukterá ir davë jai du vardus: Loreta Graþina. Taèiau, ir ji, ir tëvas dukterá vadindavæ antruoju, Graþinos, vardu. Metrikuose Graþinos tëvas nebuvo nurodytas. Krëvë, suþinojæs, kad Latonienë pakrikðtijusi dukrelæ, buvæs labai nepatenkintas ir pykæs. Jis visà laikà norëjo sutvarkyti dukters legalizavimo reikalà. Prieð Antràjá pasauliná karà Krëvë net buvo pavedæs Kauno advokatui D. Nargelavièiui teisminiu keliu áteisinti Graþinà kaip savo dukterá. Ar Nargelavièius buvo tuo reikalu uþvedæs bylà teisme, Latonienë neþinanti. Krëvë labai mylëjæs Graþinà. Kai ji buvo visai maþa, jis ateidavæs pas Latonienæ maudyti dukrelës. Kai ji susirgdavusi, jis kviesdavæs gydytojus. Krëvë taræsis su prof. V. Laðu dël vaistø Graþinai. Gimus Graþinai, Krëvë remdavæs Latonienæ, nuolat duodamas jai pinigø dukters iðlaikymui. Krëvë ðiuo atþvilgiu buvæs labai geras ir dosnus. Jis visada atneðdavæs Graþinai þaisliukø, gardumynø, pirkdavæs drabuþëliø, þodþiu, nieko negailëjæs.

125 qxd :12 Page 125 Kai dukrelei sukako metukai, Latonienës bute buvo suruoðtos vaiðës. Iðlikusi fotonuotrauka, kurioje matyti jau minëta L. Rakuzinaitë, Latonienë, Graþina, Krëvë ir dvi Latonienës seserys (Valerija Holcveigienë, vëliau iðvykusi su vyru á Vokietijà, ir Viktorija Rakuzinienë). Ant stalo, apkrauto valgiais bei gërimais, degë þvakë Graþinos vienø metø sukakties simbolis. Kitoje nuotraukoje (1935. IX. 1) Graþinutë stovi ant Krëvës automaðinos pakopos Turþënø (palei Kaunà) miðke. Krëvë niekad neslëpæs savo santykiø su Latoniene ir to, kad Graþina jo duktë. Krëvë vaikðèiojæs su Latoniene po miestà, uþeidavæs á kavinæ, veþiodavæs jà maðina. Kartà Krëvë savo maðina nuvykæs su Latoniene á Alytø, bet Krëvës tëviðkën jie neuþsukæ. Jie daþnai vaþiuodavæ á Turþënø miðkà, Mickevièiaus slëná bei kitas Kauno apylinkes. Nuo 1935 m. Latonienë su dukrele kasmet iðvykdavusi atostogø á Palangà. Ten atvykdavæs Krëvë ir kasdien jas lankydavæs. Kartà Krëvë nuvaþiavæs maðina su Latoniene á Klaipëdà ir pasakojæs jai, kaip Lietuvos ðauliai, bûnant jam tos organizacijos pirmininku, uþëmæ Klaipëdà ir prijungæ jà prie Lietuvos. Kai Graþinai atëjo laikas mokytis, tai buvo 1941-aisiais, Lietuvà jau buvo okupavæ vokieèiai, Krëvë nuvedæs mergytæ á mokyklà Þemaièiø gatvëje ir uþraðæs savo pavarde. Mokyklos iðduotà Graþinai paþymëjimà ji ilgai laikiusi, bet vëliau sunaikinusi m. rudená Krëvë persikëlæs gyventi á Vilniø, nes ten buvo perkeltas Humanitarinis fakultetas, kuriame jis profesoriavo. Kai Latonienë nuvykdavo á Vilniø, matydavosi su Krëve ar pas bendrus paþástamus, ar vieðbutyje, kur ji apsistodavo øjø vasarà tarybiniai lëktuvai pradëjæ bombarduoti Kaunà. Viena bomba krito Þaliakalny, netoli Latonienës buto. Ji labai iðsigando ir nutarë apleisti Kaunà iðsikëlë á Maþeikius, kur gyveno jos brolis. Graþina tæsë mokslà Maþeikiø mokykloje. Per vokieèiø okupacijà Krëvës medþiaginë padëtis pablogëjo, bet jis rëmë, kiek galëjo, Latonienæ, siøsdamas jai pinigø á Maþeikius paðto perlaidomis m. Graþina baigë aukso medaliu Maþeikiø vidurinæ mokyklà. Mokyklos atestacijoje paþymëta, kad Latonaitë esanti visapusiðkai gabi. Latonienës manymu, Graþina, kaip ir jos tëvas, nemëgusi matematikos. Baigusi gimnazijà, Graþina ástojo á Vilniaus universiteto Medicinos fakultetà. Dabar ji VI kurse. Latonienë, baigiant Graþinai vidurinæ mokyklà, susirûpino dukters padëtimi, kaip pagal asmens dokumentus neturinèios tëvo. Latonienë per Maþeikiø rajono civilinës metrikacijos registravimo ástaigà iðrûpino jai metrikus, kur jos tëvu buvo nurodytas Leonas Latonas. Tai ji padarë kitø patariama (mat ji su Latonu buvo neiðsiskyrusi), kad apsaugotø ateity tariamà dukters garbæ. Aðtuoniolika metø Graþina pragyveno su metrikais be tëvo paþymëjimo, paskui tapo formali Latono duktë. Dabar Graþina, anot Latonienës, ketina Vilniaus teisme kelti bylà dël pripaþinimo jai tikrojo tëvo pavardës. Latonienë dar papasakojo tokiø smulkmenø ið Krëvës gyvenimo. Krëvës tëvas labai norëjæs, kad jo sûnus stotø á seminarijà ir taptø kunigu. Kai Krëvë iðstojo ið seminarijos, tëvas prakeikæs já ir atsisakæs ðelpti tolesniame moksle. Krëvei teko pakelti daug vargo, kol jis gavo brandos atestatà ir iðëjo aukðtàjá mokslà; jis turëjo pats uþsidirbti sau pragyvenimà, duodamas pamokas ir raðydamas straipsnius á laikraðèius. Kai Krëvë, baigæs mokslà ir tapæs mokytoju Kaukaze, pasiuntë tëvui ið gautos algos 100 rubliø dovanø, jo tëvas bëgiojæs su tais pinigais po visà kaimà ir visiems gyræsis, kad tokius didelius pinigus gavæs ið sûnaus. 125 ZIGMAS TOLIUÐIS. Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai

126 qxd :12 Page Krëvë daþnai su didele meile ir pagarba atsimindavæs motinà. Jis sakydavæs, jog norás bûti palaidotas greta motinos. Ta proga reikia paþymëti, kad knygoje Dainavos šalies senø þmoniø padavimai Krëvë skyrë ðià dedikacijà: Mano motinai Roþei, svajoti ir tëvynæ mylëti mane iðmokiusiai, atminti. Krëvë apie savo þmonà maþai tekalbëjæs su Latoniene. Tarp jø buvæs tartum tylus susitarimas neminëti Krëvienës. Taèiau jis ne kartà sakæs Latonienei, kad norás su þmona iðsiskirti. Apskritai Krëvë labai norëjæs sunorminti savo santykius su Latoniene ir þmona. Kalbëdamas tuo reikalu, Krëvë tà problemà vadinæs проклятый вопрос (prakeiktas klausimas). Krëvë siûlæs þmonai pasamdyti jai atskirà butà ir duoti tinkamà iðlaikymà, bet ji nesutikusi. Krëvë neslëpæs nuo savo þmonos Graþinos atsiradimo. Krëvienë neprieðtaravusi tam, kad jis siøstø pinigus Latonienei. Kai kurios paðto perlaidos Latonienei buvo siøstos Krëvienës. Reikia priminti, kad paðto perlaidos buvo siunèiamos tik po to, kai Krëvë iðsikëlë á Vilniø, o Latonienë iðvyko á Maþeikius. Anksèiau Krëvë asmeniðkai duodavæs pinigø Latonienei. Kai per vokieèiø okupacijà Latonienei pasidarë sunkiau gyventi, Krëvë net norëjæs pasiimti Graþinà pas save, kad palengvintø Latonienës medþiaginæ padëtá. Apie tai Krëvë buvo raðæs Latonienei. Bet ði tam nepritarë. Apie savo dukterá Anulkà, taip ji buvo vadinama, Krëvë sakydavæs Latonienei, kad ji esanti nerimta mergaitë ir neklausanti tëvo. Jis daþnokai nusiskøsdavæs dël jos. Taèiau vëliau, kai Graþina jau paaugo, Krëvë kartà Latonienei pasakæs: Graþina turës seserá Onutæ, kuri visuomet jai padës. Latonienë rodë Krëvës padovanotà jo 1928 metais iðleistà knygà Dainavos ðalies senø þmoniø padavimai su tokiu áraðu: Stefai Laurinavièiûtei, kad atmintø mane autorius Vincas Krëvë. Kitos dvi knygos Ðarûnas (du tomai) ir Raganius abi iðleistos 1939 m., buvo padovanotos Graþinai. Tose knygose Krëvës ranka áraðyta Mano mielai dukrytei Graþytei. Vienoje knygoje po áraðu paraðyta Tëvelis, gi kitoje Tëvelis V. Krëvë. Maèiau pas Latonienæ Krëvës nuotraukà ið Baku gimnazijos mokytojo uniforma. Prieð karà Krëvë daug uþdirbdavæs, bet viskà iðleisdavæs ir santaupø neturëjæs, jis gyvenæs kukliai. Kartà Laurinavièiûtë, dar netekëjusi, sutiko Krëvæ Þaliakalny ir jis nusivedë jà parodyti savo butà Vydûno alëjoje 21, kuriame tuomet nebuvo nei þmonos, nei dukters. Jokios prabangos Krëvës bute nebuvo, tik daug knygø. Krëvë buvæs geros ðirdies þmogus; jis daug kà ðelpdavæs ir niekam neatsakydavæs padëti. Kartà Krëvë parodë Latonienei Liudo Giros pasiraðytus vekselius ðeðiolikos tûkst. litø sumai ir pasakë: Imk juos, jei nori, protestuok ir išieškok iš Giros. Krëvë turëjæs ir kitø þmoniø, kuriems buvo paskolinæs pinigø, vekseliø, bet jis pagal vekselius ið nieko skolø per teismà neieðkojæs. Ið savo draugø Krëvë minëdavæs Jurgá Baltruðaitá ir artistà Glinská. Krëvë daþnai lankydavæsis pas Tarybø Sàjungos atstovà Kaune Pozdniakovà. Krëvë nemëgæs Giros, Smetonos, Birþiðkø. Ið praeities XXVI. Krëvës laiðkai Latonienei Latonienë parodë keletà Krëvës jai raðytø laiðkø. Verti dëmesio du jo laiðkai ið Vilniaus, vienas raðytas ranka dar prieð rusø vokieèiø karà, antras maðinële, jau vokieèiams uþëmus Lietuvà. Ið tø laiðkø matyti anuometinës gyvenimo sàlygos, Krëvës nuotaikos ir jo susirûpinimas Latonienës ir Graþinos gyvenimu.

127 qxd :12 Page 127 Þemiau pateikiami abu laiðkai in extenso. 127 Vilnius, IV. 7 Gavau tavo skaudø laiðkà ir man be galo sunku buvo jis skaityti. Tu kenti ir skundiesi, o kad þinotai, kiek man tenka kentëti ne dël savæs, bet dël kitø, kurie kasdien eina pas mane su skundais, su praðymais uþtarti, kad þinotai, kokie tie skundai, gal maþiau sieluotaisi ir dël savo padëties. Uþmetinëji man, kad að vengiu ir nenoriu padaryti dël Graþytës, kà esu paþadëjæs. Veltui átari, að tik laukiu laisvesnës minutëlës. Tik neásivaizduoji, kaip aš gyvenu, kad negaliu aprëpti darbø, kurie mane uþgulë. Universitete reformos, visokie posëdþiai, naujø programø sustatymai, svarstymai, o að negaliu suspëti. Akademijos kûrimo darbai, planai, etatai, sàmatos, ir vël kol kas visas darbas guli ant mano peèiø. Dabar jau paskirti yra akademikai ir kità savaitæ gal baigsime organizuoti, ir gal ðioje srity kiek palengvës man. O èia dar kasdien penki ðeði þmonës ateina pas mane ið visø kraðtø su skundais dël skriaudø, dël suëmimø, ir kaip deputatas privalau iðklausyti, raðyti uþklausimus, reikalauti atitaisymo padarytø skriaudø, vaikðèioti á ástaigas ir taip toliau. Ir bëdos, su kuriomis ateina pas mane þmonës, tokios svarios, kad mûsø asmeniðkos atrodo tokios maþos ir nykios, kad pati tà pajusi, kai að tau nors dalá jø papasakosiu. Gráþæs ið Maskvos jau tris kartus buvau Kaune, bet vis tokiais skubiais ir neatidëtinais reikalais, ir 10 val. atvaþiuoju, o pirmà jau turiu gráþti. Vis laukiu, kada pas mane pasibaigs velniava ir galësiu nors kiek atsikvëpti, nes mano, kaip dabar sako социальная нагрузка jau man nepakeliama. Gerai, kad dar fiziniai sveikata nesusmuko ir jauèiuosi sveikas. Kiek susirûpinimo man buvo sukëlæs faktas, kad nusiøsti tau III. 17 d. pinigai sugráþo su uþraðu, kad adresatas nesurastas. Gerai, kad ant rytojaus gavau tavo laiðkà. Nesijaudink, neaimanuok ir prisimink, kad dabar milijonai þmoniø iðgyvena tokius vargus ir nelaimes, kurios tûkstantá kartø skaudesnës negu tavo, negu mano vargai, ir duok man nors atsikvëpti. Ateis laikas, kada pasibaigs nors Universitete ir Akademijoje darbai ir tada pasirûpinsiu ir sutvarkysiu, kas reikia sutvarkyti. Neleisk savo nervams irti ir nepasiduok minutës blogai nuotaikai. Maniau, kad bus nors Velykoms ðiokia tokia pertrauka ir að atsikvëpsiu, vienai kitai dienai nuvaþiuosiu pas jus. Bet kaip tyèia ðeðtadienis ir pirmadienis paskirti dekados komiteto posëdþiui, kuriame ir að esu paskirtas dalyvauti. O atsisakyti dabar niekas negali nuo pavedamo darbo, arba gali bûti apðauktas sabotaþniku ir atsisësti á sanatorijà, ið kurios iðeiti jau sunku. Na, likita sveikos, bûkit geros nuotaikos ir negalvokite niekø. Tikimosi po 15 pasimatyti. Jûsø V. O kitame laiðke V. Krëvë raðë: Pagaliau prabilai. Neþinojau nei kas manyti. Net maniau, gal ir pinigai siunèiami jûsø jau nepasiekia, ir todël laikiau pakvitavimus. Turi, kaip matau, vël nemalonumø su ponu Vaclovu Birþiðka 3. Negaliu áspëti, kà jis turi prieð tave? Ar 3 Dël santykiø su prof. V. Birþiðka Latonienë papasakojo, kad jie nebuvæ geri, nes kai Latonienë auginusi Graþinà, jai tekdavæ daþnai iðeiti ið darbo pas dukterá. Taip pat V. Birþiðkai nepatikdavæ, kad Latonienë darbo metu eidavusi á slavistikos seminaro patalpas pas Rakuzinaitæ. Birþiðka sakydavæs, kad jam asmeniðki dalykai nerûpi ir jis reikalavæs vien darbo. Matyt, Latonienë, kaip artimas prof. Krëvei þmogus, norëjo iðkovoti sau darbo lengvatø, o Birþiðka tam prieðinæsis. ZIGMAS TOLIUÐIS. Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai

128 qxd :12 Page tik nesi kur nors ir kada nors uþgavusi jo þmonos, ko jis niekam ir niekados nedovanoja? Ar gal apie mûsø rektoriø esi blogai kalbëjusi ir kas nors já apie tai painformavo. Dabartiniais baisiai sunkiais laikais reikia mokëti tylëti ir stengtis su visais bûti geruoju. Raðai, kad maþai gauni ið manæs pinigø, kad to vos uþ maistà ant korteliø gaunamà gali uþmokëti. Þinau, kad maþai, nes dabar jokiø pinigø neuþtenka, kad nors pusbadþiai gyventi. Pas mus Vilniuje dar blogiau negu Kaune. Èia ant korteliø nei mësos, nei riebalø, nekalbant jau apie sviestà, kurio jau seniai akyse nematëm, kuomet visai neduoda, o nusipirkti nuoðaliai jokios galimybës. Sviesto kilogramas kainuoja penkiasdeðimt ar dar daugiau markiø, laðiniø tiek pat. Mano giminës, kurie ið manæs anksèiau ðá tà gaudavo, dabar mane visai uþmirðo, o að negaliu savæs priversti paraðyti, kad kà nors man atsiøstø. Þinau, kad ir tau nelengva, ir gyveni pusbadþiai, kaip ir að èia. Maniau tau siuntinëti ðimtà markiø, nes buvo vienà mënesá mums pakëlæ algà, bet ávyko kuris velnias, kad ðá mënesá, tai yra balandþio, vël sumaþino ir dar iðskaito, kà anksèiau neva buvo permokëjæ, taip kad að pirmo gavau viso tik 50 markiø ir tau pasiøsti turëjau pasiskolinti kasoje. Maniau, kad 15 geguþës iðmokës dar, nes buvo pasakyta, kad gausime ateity kas pusæ mënesio. Maniau pasiøsiu, kai gausiu, bet, pasirodo, nieko negavome, ir neþinau, kada gausime. Algas tiek sumaþino, kad ateity neva nustatyta bruto alga ordinariniams, be iðskaitymø 180 Rm. Gal tai tik baugina, neþinau. Be algos jokiø kitø ðaltiniø að neturiu. Siøsiu tau treèdalá savo algos, tai visa, kà að galiu. Dabar dël dokumentø. Teismø veikla sustabdyta. Mûsø teismai sprendþia tik civilines bylas iki 100 Rm. ieðkinio ir tvirtina palikimus. Ásûnymo bylos sulaikytos. Ir gerai, kad taip atsitiko, nes bûtai laikoma viengungë ir gal jau bûtai patekusi Vokietijon á darbus. Todël ir ateity að ðiuo klausimu negaliu rûpintis, jei bent sutiktai dukterá pas mane atsiøsti. Dël nemalonumø su mokytoja, tai að juk praðiau atsiøsti man jos adresà ir jei já gausiu, pasistengsiu pats jai paraðyti ir viskà paaiðkinti. Manau, ji supras ir nekibs daugiau. Vai, sunku dabar ir gaila man maþytës. Nepyk ant jos, nes ne ji kalta, kad viskas taip eina. Að daþnai naktimis nemiegu dël jos, bet jauèiuosi visai bejëgis kà nors padaryti, tuo labiau, kad susikalbëti man sunku ir su tavim, ir su kitais. Daþnai visai nesinori gyventi. Nusilpau ir kûnu, ir siela. Nepyk ant manæs, susimildama, nes ir taip man nelengva. Širdingai buèiuoju jus abi. Jûsø V. M. K. Vilnius, V. 16. Tauro g-vë, Ið praeities Be to, Latonienë parodë dar tris Krëvës jai raðytus laiðkelius ir vienà atvirukà, visai be datø. Viename laiðkely ið Palangos Krëvë skundþiasi kojos skausmais, informuoja apie kainas pensionuose su vaiku ir baigia kvietimu atvaþiuoti. Atviruke (á Maþeikius, Latonienei, kur ji buvo pas gimines), irgi ið Palangos, Krëvë raðo esàs nepatenkintas Palanga, nes kojà skauda. Ðiandien gailiuos, kad nenuvaþiavau Birðtonan. Dël kojos negaliu niekur išeiti, net á tiltà vakarais. Pataria Latonienei apsiskaièiuoti, kad uþtektø lëðø, nes Palangoje esà brangu. Viename raðtely Krëvë (V. Kr.) atsipraðo negalëjæs ðiandien uþeit, skaudëjusi koja. Kada galësiu, pasakysiu ir telefonu ar asmeniðkai susitarsime.

129 qxd :12 Page 129 Dar viename raðtely be paraðo Krëvë praneða: Vakar, sekmadiená, buvau uþëjæs apie 6 val., bet nieko namie neradau Ðità mënesá duodu kaip visuomet, o kaip bus kità Dievas vienas þino. Stengsiuosi nenuskriausti maþutës. Dar parodë perlaidos 200 rb. atkarpà. Pinigai pasiøsti ið Vilniaus I Siuntëjo adresas nurodytas toks: LTSR Mokslø Akademija. Atkarpoje paraðyta: Pavedamas prof. V. Krëvës-Mickevièiaus su padëka gràþinu Tamstai jo skolà sumoje rb Buhalteris Gerulaitis. Latonienë pasakë atidavusi Graþinai 9 Krëvës laiðkus, 5 atvirukus, 8 vokus, 18 piniginiø perlaidø atkarpø ir kelias nuotraukas, reikalingas bûsimai bylai. Jokiø Krëvës rankraðèiø Latonienë neturi. Kai að paklausiau apie Latono likimà, Latonienë praneðë, kad jis 1941 m. iðveþtas á Sibirà ir ten miræs. 129 Kaunas, 1958 metai, gruodþio 15 d. ZIGMAS TOLIUÐIS. Vincas Krëvë. Medþiaga biografijai

130 qxd :12 Page PATIRTYS TOMAS REKYS Amerika Trys iðeivijos bangos Èikaga garsëja lietuviø gausa, nors kur jø nëra. Vis dëlto ðiame mieste jø daugiausia sovietiniais laikais girdëjau teigiant, kad Èikagoje daugiau lietuviø nei bet kuriame Lietuvos mieste. Èikaga juokais net buvo vadinama Lietuvos sostine. Tai ið tiesø Lietuvos emigrantø centras Amerikoje. Kadangi Èikagoje sutelkta daug pramonës ámoniø ir mokslo ástaigø, á jà patogu emigruoti tikintis gauti juodo darbo, o jaunimui studijuoti. Pokario imigrantai lietuviai vadinami dipukais. Terminas kilæs ið angliðkø þodþiø samplaikos: displaced persons perkeltieji asmenys. Bet lietuviai JAV kûrësi ir anksèiau. Ypaè daug jø èia atvyko XIX a. pab. XX a. pr. Tuomet á Amerikà daugiausia plûdo varguomenë, rasdavo joje prieglobstá ir ávairûs kriminalai. Tuos ankstesniuosius lietuvius dipukai praminë (gal ir jie patys save taip vadino) grynuoliais. Na palyginti su pokario dìpais (amerikinë tendencija viskà trumpinti), tie pirmieji emigrantai dabar ið tikrøjø yra kaip ir gryni amerikieèiai. Tarpusavy ðios dvi iðeivijos bangos nesugyveno. Greièiausiai dël skirtingø luomø. Iðties, kas gali bûti bendra tarp buvusio kaimo vargetos ir dvarininko, tarp paprasto darbininko ir Kauno inteligento. Nors yra ir bendrumo: visi yra tik buvæ lietuviai, o dabar jau visi tik amerikieèiai... Kaip reikalai klostysis toliau kita kalba. Vienas svarbiausiø iðeiviø sëkmës veiksniø, be abejo, buvo ir yra anglø kalbos mokëjimas. Tai þmogui teikia nepalyginamai daugiau galimybiø. Bet kartu tai ir svarbiausia iðeivijos nutautëjimo prieþastis. Èia net neverta kalbëti apie þmogaus pasirinkimà, apie jo tautiná sàmoningumà, laisvà valià. Daþniausiai perëjimas prie anglø kalbos yra tiesiog iðgyvenimo klausimas. Tipiðka situacija, kai abu tëvai dirba fabrikuose iki iðnaktø, o vaikai leidþia laikà mokyklose, kur, suprantama, lietuviðkai jø niekas nemoko. Gráþæ namo, tëvai vaikus randa jau besirengianèius gulti kada èia su jais bepasikalbësi lietu- Tæsinys. Pradþia 2008 m., Nr. 2

131 qxd :12 Page 131 viðkai? Ir patys tëvai, suinteresuoti geresne vaikø ateitimi, skatina juos ir domisi, kaip mano atþalai sekasi kalbëti angliðkai. Juk imlûs vaikai tëvelius dþiugina savo þiniomis. Todël bent ðiuo metu surasti tø grynuoliø palikuoná, kalbantá lietuviðkai, didelë retenybë. Ðiaip jie gerai ir taisyklingai iðtaria savo tëvø pavardæ, taip paliudydami savo tikrai lietuviðkà kilmæ, bet tuo jø lietuviðkumas ir baigiasi. Daugiau protëviø kalba në þodþio. Mokyklos direktorius, kuriam pristaèiau savo vaikø dokumentus, be protëviø pavardës, dar þinojo ir vieno miesto pavadinimà, tëvø gimtinæ Kaunas! Þinojo ir vienà keiksmaþodá rupûþë, tik buvo pamirðæs jo reikðmæ. Susirûpinæs pasiteiravo, ar ne per riebus keiksmas?.. Ne, nuraminau, tai tokia varlë (kaip rupûþë angliðkai, në pats neþinojau). Rupûþë yra kaip ir varlë, tik bjauresnë, ðlykðtesnë, nors naudinga darþams! aiðkinau jam kaip ámanydamas. Tuomet jis man pasakë, kaip rupûþë vadinasi angliðkai toad (taigi, ir mano anglø kalbos patirtis èia tvirtëja diena ið dienos). Ið tikrøjø labai neutralus, nepiktas keiksmaþodis, sutiko mokyklos direktorius. Dar jam paaiðkinau, kad Lietuvoje jis nëra populiarus, nes nublanko prieð rusiðkuosius kalbos perlus, bet direktorius ðità visuotiná reiðkiná þinojo. Tik patikino mane, kad ir amerikietiðki keiksmai uþ rusiðkuosius ne menkesni. Amerikieèiø su senomis lietuviðkomis ðaknimis man teko sutikti daugybæ kartø. Tokia buvo darbø specifika: daug vaþinëdavau po visà Èikagos rajonà, kas dienà vis nauji þmonës, laikinos paþintys. Þinoma, þmogaus kilmë èia nieko nereiðkia, juk visi amerikieèiai ið kaþkur atvykæ. Kas ið Italijos, kas ið Prancûzijos, ið Airijos, Kinijos, Afrikos... Na, o Lietuva amerikieèiams, tegul ir tø grynuoliø atþaloms, daþniausiai tëra tik terra incognita. Gal kaip mums kokia Nigerija. Ta Lietuva, reikia manyti, yra Europoje, bet koks skirtumas! Absoliuti amerikieèiø dauguma geografijà teiðmano labai apytikriai (mokyklose vietoj jos dominuoja JAV istorija). Bet visiems aiðku, pavyzdþiui, kurioje pusëje yra Kalifornija. Tai privalo þinoti lëktuvø pilotai, ir to uþtenka. Kai kurie amerikieèiai giriasi turintys net keliø tautybiø ðaknis. Tëvas kilo ið vokieèio ir prancûzës, motina ið airës ir italo... Arba dar egzotiðkiau negro, kino ir meksikieèio darinys... Tad kur èia visus supaisysi, kas ið kur kilæs ir kokia ten savo kalba kadaise kalbëjæs? Tam tiesiog nebelieka laiko, nei yra koks poreikis þinoti. Juk vyksta prieðingas procesas á visà pasaulá kartu su amerikietiðku kapitalu eksportuojama ir jø kalba. Ir visas pasaulis þino turi þinoti, kurioje pusëje ta Amerika. Bet jei susipainiojai paklaustas, tiesiog iðkelk pirðtà aukðtyn! ir nesuklysi ið principo. Vienu metu lietuvybæ palaikyti ëmësi sàmoningesnio luomo dipukai. Ir mums susidaro áspûdis, kad lietuvybë èia tviskëte tviska. Kai pasakiau namiðkiams Lietuvoje, kad ðtai vaikai jau eina á mokyklà, manæs su viltimi paklausë: á lietuviø?.. Kaip paaiðkinti, kad kai kur pasitaikanèios parapijinës lietuviðkos klasës (kaþkodël vadinamos mokyklomis) tëra savaitgalio darþelinukø arba vyresniems fakultatyviniu lygiu egzistuojantys uþsiëmimai. Jokio iðsilavinimo lietuviø kalba èia negaunama. Taèiau ir tokios, fakultatyvinës, pastangos pagirtinos, tik kad labai jau minoriðkai jos atrodo. Bandþiau tuo domëtis interneto iðeivijos puslapiuose ir ið karto suvokiau esmæ. Visur euforiðkai raðoma apie tautiðkà veiklà, bet nëra jokios konkreèios informacijos, jokiø skaièiø. Nebent tie skaièiai iðauga iki ðimtø (tokie susidaro pateikiant daugelio metø veiklos ataskaitas), bet veikla niekada neávertinama procentais. Nes nëra prasmës, kadangi Amerikos mastu tokie duomenys bûtø nuliniai. Bet, þvelgiant ið Lietuvos, susidaro visiðkai kitoks, neadekvatus 131 TOMAS REKYS. Amerika

132 qxd :12 Page Patirtys vaizdas. Uþtai ir susilaukiu ið savo gminaièiø ádomiø klausimø: apie iðsilavinimà Amerikoje lietuviø kalba... Ðiuo atveju, deja, tinka sakyti: apie mirusius arba gerai, arba nieko. Juk tûkstanèiams mûsø dipukø atþaloms tas lietuviðkumas, kaip populiariai sakoma, dzin!.. Kone kiekvienas dipukas apsikabinëjæs savo namø sienas lietuviðkais paveiksliukais bei suvenyrais, pasipuoðæs tautinëmis vëliavëlëmis, greta visuomet ir amerikietiðka vëliava, bet ar tai ástatymu reglamentuota nepasidomëjau), taèiau jø vaikams visos tos relikvijos yra tik senoliø kaprizas, á kurá jie, bûdami kultûringi, þvelgia atlaidþiai ir supratingai. Teko pabendrauti ir su tokiais jaunuoliais. Sveikinasi jau tik amerikietiðkai, þaismingu Hello arba Hi (Lietuvos mokyklose iðmoktos tirados How do you do? èia ið viso neteko girdëti amerikieèiams ji atimtø per daug brangaus laiko). Sugëdinti senø tëvø, þiûrëk, bando ir lietuviðkai iðstenëti: liaa-ba dëna!.. Ar taip? pasitikslina angliðkai ir tuoj pat smagiai pasijuokia ið savo naujos patirties, kaip tai bûdinga amerikieèiams. Aiðku, pasitaiko ir antrosios kartos atstovø, dar mokanèiø lietuviðkai, bet yra ir tokiø, kurie nemoka nei to liabas. Na, ir apie juos mes tikrai kaip apie mirusius. Jokios statistikos apie nutautëjusius dipukus neradau. Dar atkreipiau dëmesá, kad ið dipukø atþalø, kad ir visai graþiai kalbanèiø lietuviðkai, absoliuti dauguma nëra buvæ Lietuvoje, nei galvoja ten kada lankytis. Juk gimæ Amerikoje, èia visi artimieji, giminës ir draugai, kà gi toje Lietuvoje pametë? Tik nesuprantama, kam jiems apskritai ta lietuviø kalba? Verèiau jau mokytøsi kokios nors èia populiarios lenkø ar ispanø kalbos (tai JAV ateitis, jei tikëtume neoficialiomis prognozëmis). Bet jeigu vis randasi dar ir tokiø, kurie vaikaièius leidþia ðeðtadieniais mokytis lietuviðkai, tai jie tikrai verti pagyrimo ar gal net Prezidento ordino. Su dipukais daugiausia man teko susipaþinti per baþnyèià. Jà lankydavau (nelabai èia kur kitur ir nuslinksi), kol pastoviau ásitaisiau gyventi ir dirbti. Tada ir baþnyèios lankymai baigësi. Èia vyrauja nuomonë, kad emigrantams ið pradþiø sunku rasti laiko baþnyèiai, bet vëliau, jiems prasigyvenus, prisitaikius prie amerikietiðko gyvenimo, to laiko kaþkaip turi atsirasti. Taèiau patyriau, jog visos baþnyèios èia turi tik vienà skundà parapijieèiø maþëja! Kodël þinau ið asmeninës patirties: þmonës vis labiau ásikinko á darbus... Kol buvau naujas atvykëlis, kol dar nedirbau, lankiau baþnyèià ir að. Tai, aiðku, dar priklauso ir nuo atstumo. Ðiuo metu man artimiausia lietuviðka baþnyèia uþ 40 myliø. Tad jà matau tik Velykø ar kokia kita panaðia proga, ir jei tà dienà dirbu, privalau boso praðyti, kad leistø ðiek tiek á darbà pavëluoti. Visada maloniai leidþia. Jei neleistø, tai ir neièiau. Prieð vëjà nepapûsi. Dabartinë treèioji emigrantø banga ávardijama ekonominiais bëgliais arba tarybukais. Paèius pirmuosius iðeiviai su viltimi traktavo kaip bëglius ið sovietinio pragaro gal jie draugai ir bendraminèiai? Deja, pasirodë, kaip tik tarp jø buvo gausu kriminaliniø padugniø, apgaudinëjusiø tuos dipukus, iðviliojusiø pinigø ir pan. Tai buvo patys pirmieji, dràsiausieji, smarkiausieji. Po jø á JAV atvyko lëtesni, romesni, nuoðirdûs ir daþniausiai labai darbðtûs lietuvaièiai. Á juos dipukai þvelgë jau atsargiau, nors be reikalo. Tiesa, dar vëliau paaiðkëjo, kad tuos paskutinius bëglius galima vertinti ir kaip tautos iðdavikus, nes, uþuot kurdami naujà Lietuvà (arba ðerdami jos naujà valdþià), jie rinkosi savanaudiðkos egzistencijos kelià uþsieniuose. Kad ir kaip ten bûtø, jie iðvyko dël aiðkaus ekonominio motyvo. Vis dëlto, kadangi pagal mûsø naujà ideologijà turtas ir jo ásigijimas tapo þmogaus aukðèiausia bûties ir

133 qxd :12 Page 133 moralës vertybe, iðdaviko sàvoka tapo nepriimtina ir buvo nutylima (juk þmogus palieka Tëvynæ dël pinigø, dël kapitalo, tai jau ðis tas!). Emigrantø niekam nesinori vadinti iðdavikais, nes tai primintø sovietinæ ideologijà. Kaip tik taip bûdavo vadinami visi, pasprukæ ið sovietinio rojaus. 133 Marketo parkas Savotiðkai simboliðka ir gal net lemtinga buvo tai, kad mûsø pirmasis apsistojimas pasirodë esàs visai ðalia áþymios Èikagos lietuviams vietos. Gyvenome netoli garsaus Marketo (Marquette) parko, buvusios svarbios pokario lietuviø teritorijos, nes ten sukosi reikðmingas parapijinis gyvenimas. Tad mums ir teko pirmiausia susipaþinti su garbinga bei reikðminga Lietuvos dalelës praeitimi. Dipukai su lietuviams bûdingu darbðtumu bei ásitikinimu, kad gyvens amþinai, savo aplinkoje statësi tikrai áspûdingus mûrus: didelæ baþnyèià ir ligoninæ. Ir dar tame pat parke paminklà Dariaus ir Girëno skrydþiui atminti. Deja, dar esant gyvai pirmajai kartai, visa tai lietuviams teko ir palikti. Ðiuo metu Marketo parko baþnyèià sekmadieniais aplanko tik uoliausiai prie jos prisiriðæ Èikagos lietuviai, atvykstantys net ið Lemonto, visa kita palikta naujiems gyventojams gausiai ásikuriantiems negrams, kurie èia vadinami juodukais. Mat lietuviðkas þodis negras skamba taip pat kaip ir angliðkas, já atpaþinæ juodaodþiai labai ásiþeidþia ir uþpyksta. Ðis þodis dël Amerikos istorijos bei ilgameèiø tradicijø yra tapæs vergo sinonimu, o juodukai dabar yra laisvi þmonës. Tik iðtark jø akivaizdoje þodá negras ir gausi jei ne kulkà á kaktà ar peilá á ðonà, tai bent jau kumðèiu á dantis uþtikrintai. Vis dëlto savo lietuviðkame tekste renkuosi mums áprastà sàvokà. Nes mums þodis negras pirmiausia turi rasinæ juodaodþio afrikieèio, o ne socialinæ vergo reikðmæ. Marketo parko negrai Lietuvos istorija ypaè domëjosi prie Dariaus ir Girëno paminklo. Po kiek laiko tas paminklas taip aptriuðo, kad lietuviams pasidarë nesmagu ir jie kreipësi á miesto valdþià paramos. Laimei, jie buvo iðklausyti. Valdþia parkà sutvarkë, vietos gyventojams kaþkokiu bûdu iðaiðkino amerikietiðkà to paminklo reikðmæ. Neva jame pavaizduoti amerikieèiai lietuviðkais vardais, kurie savo skrydþiu iðgarsino Amerikà. Ir galbût kaip tik ði aplinkybë vertë naujuosius Marketo parko gyventojus laikytis tvarkos, saugoti aplinkà. Kai mes jau ásikûrëme Èikagoje, tame parke, ypaè savaitgaliais, matydavome daug sportuojanèio jaunimo, vaikðtinëjanèiø ðeimø su vaikais. Girdëjau, kad vëliau tie naujieji Marketo parko gyventojai kaþkur netoliese atsidarë ir savo baþnyèià. O lietuviai vis dar iðlaikë savo baþnyèià. Tiksliau dvi. Viena buvo katalikø: didelë, áspûdinga, su aukðtais bokðtais ir labai ilgu Ðv. Marijos pavadinimu, nes minimi visi jos titulai. Kita baþnyèia liuteronø visiðkai neþymi, neþinodamas jos ir nerasi, net nepastebësi. Tik pavadinimas protestantiðku stiliumi konkretesnis, toks pasaulietiðkas: Tëviðkës baþnyèia. Sekmadieniais po baþnytiniø pamaldø Marketo parke dipukams bûdavo labai patogu iðsiskleisti pavësines piknikui. Kalbos, dainos, nevengta ir iðgërimø. Nors ir aukðto luomo, bet susidûrë su tomis paèiomis problemomis kaip ir naujieji tarybukai. Amerikoje vieðai gerti negalima. Namie sëdëk ir gerk, bet ne gamtoje. Be to, kai kurie ir padaugindavo. Taèiau po keleto skandalø su policija aprimo. Aprimti privertë ir amerikietiðkas gyvenimo bûdas: në nemëgink kità dienà pasirodyti darbe su kvapeliu ar pavargæs. Kita vertus, ir tarp savøjø reikia atrodyti solidþiai. Vienas senukas, pats ið savæs pasijuokdamas, man pasakojo, TOMAS REKYS. Amerika

134 qxd :12 Page Patirtys kaip jie sekmadieniais bûtinai pasipuoðdavo dar ið Europos atsiveþtais kostiumais. Bet paklausti, kur dirba, arba pameluos, arba bûtinai angliðkai suraitys koká ámantrø pavadinimà, kuris daþnai tereiðkia sargo ar valytojo pareigas. Tai ið tiesø kartais skamba solidþiai. Pavyzdþiui, budëtojas ar tiesiog koks sargas èia vadinasi security officer. Paþodþiui: saugumo karininkas. Áspûdinga. Daugiausia Amerikoje vargo meno ir kultûros þmonës. Norëdami save kaip nors iðreikðti, jie raðë, kûrë. Todël gyveno skurde, daugelis nykiai ir nusibaigë. Bet visa, kà jie sukûrë, buvo þinoma tik vietiniø dipukø aplinkoje. Tai toli graþu ne Lietuva, ir ne taip jau ádomu èionykðèiams, visiems laikams ásikûrusiems ðioje dolerio kulto ðalyje. O Lietuva per visus tuos okupacijos metus iðaugo ir be iðeiviø kûrybos paþinimo, iðskyrus, aiðku, kultûriná elità. Taigi jei Dievas ir davë kaþkam talentà, jis buvo bandomas realizuoti, taèiau, vaizdþiai pasakius, kûryba liko gulëti stalèiuose, arba Lietuvà pasiekë, kai jau buvo neaktuali. Ir ðá bûties tragizmà savimi patyrë beveik visi kûrybos dipukai, iðskyrus vienà kità legendà, kuri save susikûrë dar iki emigracijos á Vakarus. Dabar Lietuvoje jø kûryba prieinama, tik kam ji rûpi? Nebent literatûros ir istorijos studentams, nes visà jos reikðmæ prarijo laikas. Apie Marketo parko aplinkos istorijà man daug pasakojo viena senutë, iki paskutinio atodûsio iðsilaikiusi tame rajone (dabar jau mirusi). Senutë turëjo kuklø namelá, ásispraudusá á kitø panaðiø namø virtinæ. Kitame jos namo gale buvo ðioks toks kiemelis, ir ji niekaip negalëjo atprasti nuo vietiniams nesuprantamo triûso: auginti sau kokià darþovæ pomidorà, svogûnà, morkà. Taip ji neðë savo kryþiø iki galo, ir tai tikrai buvo kryþius, nes negrø vaikai naktá, sulipæ per tvorà, nugrauþdavo vos suþaliavusius jos sodiniø daigelius. Anot tos senutës, ið Marketo parko pirmieji ëmë trauktis garsiausiai apie lietuviðkà vienybæ ðaukæ vadukai, tuo nemaþai suglumindami likusiuosius. Greitai ir visi kiti pajuto tikràsias ðio pasaulio vertybes reikia gyventi saugiai, patogiai, turtingai! Ir ëmë dairytis finansiðkai perspektyvesnës vietos. Namø kainos Marketo parke grësmingai krito. Bendruomenës suirimas, dalies lietuviø iðsikëlimas spartino ir negrø invazijà. Tad per gana trumpà laikà maþoji Marketo parko Lietuvëlë sunyko. Daugelis nusikëlë á Èikagos priemiestá Lemontà, kur tuo metu driekësi vieni laukai, bet uþtat buvo ðventa ramybë ir didesnës garantijos prireikus namà parduoti brangiau. Ten ir dabar yra lietuvybës centras, nors tada daug lietuviø iðsisklaidë ir po visà Èikagà ar jos priemiesèius. Visgi Marketo parkas neliko visiðkai apleistas. Já gaivinti bando kaip tik naujieji tarybukai. Gal dël strategiðkai patogios vietos: kuo arèiau Dauntauno, tuo pigesnis pragyvenimas (to nepasakytume apie patá Dauntaunà: ten jau kaip ið peklos á rojø áþengus viskas ið karto kelis kartus brangiau, kaip ir turi bûti centre). Taigi Marketo parke atsidarë porà naujø maisto parduotuvëliø, gana aktyviai lankoma baþnyèia, prie pat parko esantis vienas daugiabutis namas nuomojamas daugiausia naujiems lietuviams. Ir netgi yra viena kukli lietuviðka kavinë. Tikrai Lietuva didvyrius gimdanti þemë! Bet darbo dienomis, ypaè vakarais, tame Marketo parko rajone pavojinga. Kaip tik ten þuvo mano paþástamo, taip pat naujojo emigranto, draugas. Já negrai uþmuðë uþ tai, kad vaikðtinëjo, kaip sakoma, netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku (vëlai naktá gráþo ið darbo). Ir tas atvejis ne vienintelis. Kartà ir að ten uþtrukau iki vakaro, ir jau ið visø paðaliø maèiau beiðlendanèius gengus (taip vadinamos gaujos), girdëjosi rëkavimai, ðauksmai, grësmingi ðvilpimai. Ásivaizduoju, kaip nejauku ten mûsø pasiðventëliams lietuviðko maisto tiekëjams. Ðtai ne per seniausias ávykis ið jø gyvenimo: á parduotuvëlæ áþengë negras, iðsitraukë pistoletà ir pareikalavo pinigø. Tie ir paklojo, kiek

135 qxd :12 Page 135 turëjo. Po to atsitikimo virð parduotuvës lauko durø buvo árengta videokamera, o durys rakinamos. Klientui tenka ið lauko nuspausti skambutá pardavëjas ekrane pasiþiûri, kad tai ne negras, tada áleidþia á vidø... Taèiau nemanau, kad su tuo skambuèiu jie ilgai trauks. Geriausiu atveju iki pirmos kokio advokato ar policininko pastabos. Su diskriminacija èia nejuokaujama, ir bausmës uþ tai solidþios. Bet tai nëra padëtis be iðeities. Samdyk prie prekystalio policininkà ir mokëk jam algà. Jei neiðgali, tai tokio biznio ir nepradëk. Èia daug priklauso nuo to, kokiame rajone gyveni ir dirbi. Marketo parko rajonas vienas ið paèiø pigiausiø. Ten lengva ásikurti, bet sunkiau iðsilaikyti. O prieþastys visiems gerai þinomos Cicero rajonas Panaðiai iðeiviø gyvenimas klostësi ir kitame lietuviø centre Cicero rajone (tariama Sìsero). Jis ne toks þymus kaip Marketo parkas, bet ten iki ðiol iðliko lietuviø bûrelis. Tik jie savo lietuviðkà didelæ tvirto mûro ir nuostabiø vitraþø baþnyèià jau turi uþleisti meksikieèiams. Nes ðiø aplinkui gyvena tiek daug, kad per savo pamaldas jie tiesiog netelpa baþnyèioje, griûva laukan pro duris. Atitinkamai meksikieèiai daugino savo miðiø skaièiø sekmadieniais tiek, kad lietuviams valandø beveik nebeliko. Pasitaikius progai, pasidomëjau meksikietiðkomis miðiomis, kaþkaip ásispraudþiau á vidø. Ir man labai patiko. Jiems svetima mûsø europietiðkos klasikos kultûra, vietoj vargonø jie skambino gitaromis, taèiau melodija man pasirodë nemaþiau dvasinga. Áspûdingai atrodë ir tas þmoniø susikimðimas, tarsi baþnyèios viduje vyktø kaþin koks pasaulio stebuklas. Visi su ðeimomis, su vaikais ant rankø, peèiø, taip pat daug jaunimo. O per lietuviø pamaldas baþnyèioje tvyro rimtis ir tyla. Tautieèiø á pamaldas susirenka tik tiek, kad didelës baþnyèios viduje gali gërëtis iðties meniðka tuðtuma... Prieð pat miðias galima laisvai pasivaikðèioti, pasidairyti á graþius vitraþus. Greta baþnyèios dar stovi didelis mûrinis parapijos pastatas, kaþkada skirtas ir lietuviðkai mokyklai. Jis irgi tuðèias, apleistas. Lietuviðka veikla ðioje baþnyèioje pagyvëjo tik iðkilus klausimui dël miðiø laiko. Vietos kunigams tiesiog pagailo meksikieèiø, kad ðie turi su maþais vaikais sekmadiená anksti keltis, o tiems, kuriems tenka ateiti vëliau, diena jau bûna pernelyg ásibëgëjusi. Tuo metu lietuviai, kaip baþnyèios ðeimininkai, naudojosi geriausiu ryto laiku. Tad ir buvo nuspræsta lietuviðkas pamaldas kur nors pastumti: á ankstyvà rytmetá arba kone á popietæ. Taèiau juk lietuviai be kovos nepasiduoda. Ir per Èikagos televizijos lietuviðkà kanalà (turi valandà eterio per savaitæ) imtasi raginti siekti teisybës susieikime, susirinkime visi lietuviai sekmadiená á Cicero baþnyèià, pasirodykime vyskupui ir komisijai, kiek mûsø daug! Po ðiø raginimø lietuviø iðties prisirinko daugokai, parapijos namø salëje gausiai liejosi kava ir aidëjo reikðmingi pokalbiai apie tautinæ vienybæ, apie tai, kaip apmaudu kaþkokiems meksikonams (taip èia vadinami meksikieèiai) uþleisti taip puoselëtus savo maldos namus. Vis dëlto bûdami ne vien lietuviai, bet ir krikðèionys, turëjome nusileisti. Baþnyèios lankymo valandas teko pakoreguoti. Taigi kol kas pakeistas tik miðiø laikas, bet aiðki ir ateities perspektyva. Katalikø turtas priklauso arkivyskupijai, o ji baþnyèios reikalø tautiniu aspektu nesprendþia. Kas jai tie lietuviai, ir kur jie pagaliau yra? TOMAS REKYS. Amerika

136 qxd :12 Page Pokario lietuviai nesuprato, neávertino vieno svarbaus amerikietiðko gyvenimo faktoriaus þmoniø migracijos. Ðiandien èia vienos bendruomenës rajonas, rytoj jis gali staiga pasipildyti kokiais ðimtais, tûkstanèiais ir dar daugiau kokiø nors negrø ar meksikieèiø. Èia neásikursi visam laikui. Gal todël Amerikoje dominuoja lengvo stiliaus pastatai, greitomis padaromi ið pigiø, daþnai tik mediniø ar plastiko medþiagø. Niekas èia neplanuoja gyventi amþinai. Iðskyrus, aiðku, lietuvius. Jie tikëjosi atsirëþti gabalà Amerikos ir paversti jà Lietuva. Pradþioje lietuviai buvo ásitvirtinæ kaip namie ir vedë stiprià agitacijà, kad reikia visiems laikytis, gyventi ásikibus vienas kito. Ið principo tokia politika galima, kai kuriø tautybiø þmonës ið tikrøjø sugeba vienoje vietoje iðsilaikyti ilgiau, sëkmingai laikësi ir pirmieji lietuviai. Taèiau jau jø vaikai gyvenimo vietà buvo priversti rinktis pagal specialybæ, pagal gaunamus darbus. Atstumai Amerikoje toli graþu ne lietuviðki. Vis dëlto dipukai, galima sakyti, savo atgyveno, ir gana sëkmingai. Baþnyèias, ligonines pastatë, pëdsakà paliko. Bet svarbiausia, vaikus á gyvenimà iðleido. O gyvenimas tai juk Amerika... GAUTA PAMINËTI Marcelijus Martinaitis. Atmintys. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Meilës lyrikos albumas ðimtas skaitytojø pamëgtø aðtuoneiliø. Treèias leidimas. Dailininkë J. Stauskaitë. Jaroslavas Melnikas. Labai keistas namas. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Þinomo prozininko miniatiûros þanro kûriniai, kuriuose savitai susipina filosofija ir buitinis pasakojimas, lyrizmas ir ironija. Vladimir Nabokov. Tikrasis Sebastiano Naito gyvenimas. Vilnius: Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, p. Garsaus rusø ir amerikieèiø raðytojo V. Nabokovo ( ) daugiasluoksnis romanas subtilus, intriguojantis tikrovës ir fantazijos pasauliø sàlytis. Ið anglø k. vertë L. Jonuðys. Vacys Bagdonavièius. Spindulys esmi begalinës ðviesos. Vilnius: Kultûros, filosofijos ir meno institutas, p. Knygoje spausdinami straipsniai apie filosofà, raðytojà ir kultûros veikëjà Vydûnà ( ). Romas Sadauskas. Ta þmogmedþiø gentis. Vilnius: VðÁ Þaliosios girios, p. Þinomo raðytojo, publicisto naujas eilëraðèiø rinkinys. Miðkas, medþiai, þmogus pagrindiniai lyrikos motyvai. Colloquia'18. Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas, p. Leidinyje spausdinami B. Speièytës, A. Birgerës, E. Dobrenko, N. Brazausko, S. Notrimaitës, I. Vedrickaitës literatûrologiniai straipsniai, plaèiai aptariamas vadovëlis XX amþiaus literatûros teorijos, recenzuojamos M. Kvietkausko, V. Daujotytës, J. Sprindytës knygos.

137 qxd :12 Page 137 RECENZIJOS, ANOTACIJOS 137 JÛRATË SPRINDYTË Neprisitaikymo iððûkis ar prisitaikymo drama? Vidmantë Jasukaitytë. KAI MES BUVOME VILKAI. Vilnius: Alma littera, p. Nedaþnai skaitome lietuviø romanà, kurio konceptualieji momentai þadintø mintá (tokiø implikacijø esama Petro Dirgëlos Karalystës epe, Mariaus Ivaðkevièiaus, Sigito Parulskio, Herkaus Kunèiaus, Andriaus Jakuèiûno kûryboje). Nauja V. Jasukaitytës knyga skatina màstyti ir ginèytis, tad ir ðios recenzijos pastabos bus kontekstinës bei poleminës. Kai mes buvome vilkai labai nevienalytis romanas, kuriame breþnevizmo laikø pakili meilës istorija kontrastuoja su Atgimimo laikø politikos reportaþais. Literatûros lauko þmonëms ádomiausia romano linija yra sovietmeèio realijø atkûrimas, remiantis atpaþástamais prototipais ir autobiografijos inkliuzais. Politikoje dalyvavusius ar ja besidominèius patrauks savaip perteikiama anuomeèiø istoriniø ávykiø versija, iðdëstyta antroje kûrinio pusëje. Intrigà skatina spëlionës, kaip autobiografiniai, memuariniai romano elementai koreliuoja su dokumentika, tikrove, tiesa. Ið groþinio teksto tarsi nereiktø laukti patikimo tikroviðkumo, bet suklusti verèia autorës afiðuojama intencija paraðyti ðá romanà: O kas kitas, jei ne knygos, paliudys, kad mes ið viso gyvenome tuo prakeiktu metu? (p. 96). Kiekvienas pasakojimo tipas ir þanras yra savotiðka sutartis su skaitytoju. Ðiuo atveju pretenduojama á romanà liudijimà. Pasakotoja Benedikta, raðytoja ir þurnalistë, veikli bei ekspansyvi asmenybë, kalba pirmuoju asmeniu ir sugeba gana valdingai áteigti adresatui (ypaè maþiau informuotam) savo pasaulio sampratà, paþiûras, supratimus, nuomones, sprendimus ir ásivaizdavimus. Benediktos nepaprastà átaigà konstatuoja ir jos bûsimasis vyras. Raðytojas paprastai ir siekia tokio tikslo átikinti savo sukurtu pasauliu, pademonstruoti kuo didesnæ kompetencijà ir sugestijà, nors kûrinys bûtø ir suvis fantastinis. Èiagi pakankamai tikroviðkas. Dauguma dalykø, kurie apraðyti knygoje, tikrai yra ávykæ, bet nebûtinai ten, tada ir su tais þmonëmis. Gyvenimiðkà medþiagà plaku lyg kokteilá ir darau kà noriu, populiarioje þiniasklaidoje prisipaþásta autorë ( Respublikos priedas Brigita, 2008 m. vasario 2). Skaitant ðá romanà neapleidþia tam tikra átarumo bûsena (sic! tai ne ðnipø leksika, tai moderniø teoretikø terminas). Ðtai jaunø talentingø menininkø tragiðkø mirèiø seka, kurià ið-

138 qxd :12 Page Recenzijos, anotacijos provokavo kûrybos suvarþymai, saugumo tarnybø persekiojimas, beprotnamiø grësmë, piktavaliðka cenzûra, pokalbiø telefonu pasiklausymai, nomenklatûrininkø vieðpatavimas visos þinomos sovietmeèio anomalijos. Tezë aiðki þuvo, nes neprisitaikë. O gal þuvo, kad iðgyveno baisià prisitaikymo dramà? Tikrai suklusau dël romano prieðlapyje ádëtos dedikacijos tiems, kurie tada neprisitaikë (pavardës èia ne taip svarbu). Anksèiau santykiams su sovietmeèio valdþia ávardyti vartojome dvinaræ schemà: kolaboravimas opozicija ( tylioji opozicija figûravo kaip ypaè simpatiðkas sandas menininkams). Dabar istorikø, sociologø ir literatûrologø vis daþniau pasitelkiama trinarë struktûra buvusiems santykiams su valdþia ávardyti: kolaboravimas prisitaikymas opozicija. Prisitaikymo skalë itin plati, kaip ir didis iðsibaltinimo entuziazmas, ypaè regimas nûnai uþplûdusiuose prisiminimø þanro tekstuose. Deja, turime pripaþinti, kad mes visi, kurie tuomet raðëme, dalyvavome vieðojoje literatûros erdvëje ir renginiuose (ne vienas toks romane apraðytas), vienokiu ar kitokiu mastu buvome prisitaikæ. Tai ne tik publikacijos spaudoje ir knygø leidimas, bet ir vaþinëjimas po Lietuvà su Poezijos pavasariu, jaunimo kûrybinës stovyklos, susitikimai su skaitytojais ir pan. Èia tiktø prieð gerà deðimtmetá iðsakyta Alberto Zalatoriaus mintis: Ið prisitaikymo fakto apmàstymo literatûrai gali atsiverti nuostabiausiø dalykø, nes ir sovietmeèio þaizdre, ir iðeivijoje lietuvis iðliko prisitaikydamas ( Literatûra ir laisvë, 1998, p. 102). Aptariamame romane prisitaikymo dramos aklavietë iðsamiausiai tyrinëjama per Benediktos fataliðkos meilës latvio Gunaro gyvenimo vingius su tragiðku finalu. Átûþusi Benedikta mylimàjá kartà net pavadina geriausiu ið geriausiøjø reþimo tarnu (p. 245). Prisitaikymo dramos þenklø esama ir kitø herojø likimuose. Partizanas Vikis fragmentiðkai atstovauja þûtbûtiniam opoziciðkumui, o ásislaptinusio kolaboranto figûrai Benediktos vyras Bernardas (beje, labiausiai pavykæs romano personaþas). Raðytoja Benedikta reprezentuojasi kaip neprisitaikiusiøjø globëja ir gelbëtoja, dràsiai ryðkinanti ðià misijà. Gal ir ne taip svarbu, ar ji ið tiesø kepë karbonadus Sauliui Tomui, ar pranaðiðkai iðsapnavo Broniaus saviþudybæ ir ar tikrai patikëjo saugoti Rubui slaptus dokumentus, uþsiûtus drobiniuose maiðeliuose. Svarbu pati romane kuriama ano meto atmosfera. Man ji atrodo sutirðtinta, demonizuota (tarp KGB visuotinybës ir beprotnamio neiðvengiamybës), tarsi netekusi tarpiniø variantø. Perspausta ir baimë minëti uþsienio raðytojø vardus tikrai galëjome linksniuoti ir F. Kafkà, ir M. Proustà, ir M. Heideggerá; kas jø tekstus gaudavo, tas skaitydavo ir su kitais dalydavosi, ir gana atvirai bièiuliø rate diskutuodavo bei per paskaitas VU nagrinëdavo. V. Jasukaitytës apraðomu metu svarbu buvo nekvestionuoti vieno vienintelio, bet esminio dalyko Lietuvos okupavimo fakto. Daug kas, áskaitant ir ávairiausios formos eksperimentus, buvo leidþiama, nors ir nelabai toleruojama, kartais pristabdoma pagrasinant. Mûsø vidinis cenzorius visa tai þinojo ir þaidë su tikrais cenzoriais: Að nieko nemelavau, tik, þinoma, kai kà nutylëjau (p. 327). Ar tai nëra racionalaus prisitaikymo apraiðka? Nors pripaþástama, kad á sistemà buvome ámontuoti, kaip akmenukai á cemento skiediná (p. 148), bet romane visi demonstruoja aukðtà savivokos laipsná, ypaè pasakotoja Benedikta. Dauguma veikëjø sàmoningi, istoriðkai ir tautiðkai susipratæ, gerai orientuojasi kebliose situacijose ir atpaþásta prieðus. Man veikëjai atrodytø átikimesni, jei bûtø labiau sutrikæ ir ne tokie nuovokûs... Bet suprantama, kad, raðant jau ið distancijos, netyèia retrospektyviai primetame dabartiná suvokimà bei vertinimus ir praeitá pakoreguojame sau naudinga linkme. Keisèiausia, kad beveik antgamtiniø

139 qxd :12 Page 139 galiø turinti Benedikta metø metus ne(at)paþino savo vyro spectarnybø agento, kol já iðryðkino Atgimimo ávykiai (beje, ir tada tiesa iðkilo aikðtën gan atsitiktinai). Neeilinæ intuicijà turinti moteris nesusivokia ir esanti nëðèia, apie tai jai pasako kirpëja. Tikroji V. Jasukaitytës raðytojos stichija pasakojimai apie didelæ, stiprià, fataliðkà meilæ, já raðo juos ákvëptai ir sugestyviai. Meilæ, kaip auksiniø siûlø galaktikà, kaip beveik kosminá dydá. Vos paëmus á rankas knygà, galvon susibëgo ávairûs atitikmenys ir citatos, pirmiausia Birutës Pûkelevièiûtës: Að esu vilkë, lûðis ir þalioji gyvatë. Tai ji lietuviø literatûroje poezijos rinkiniu Metûgës 1952 m. pradëjo moters prigimties, erotiðkumo bei iðlaisvëjimo temà, kurià angaþuotai visa savo kûryba plëtoja ir V. Jasukaitytë. Vilkø mitologema romane funkcionuoja tikslingai ir panaudota tikrai meistriðkai. Mitologija ji visada laiko atvertus vartus (p. 318), teigia autorë. Lietuvoje populiaru tapatintis su vilkais. Kai buvau studentë, vienas kurso vaikinas laiðkuose raðydavo: að esu vieniðas vilkas; dabar kitas pagyvenæs bièiulis irgi sako tà patá: esu vieniðas vilkas. Prieð trejus metus lietuviðkai pasirodë psichoanalitikës jungistës Clarissos Pinkolos Estés didelë studija Bëganèios su vilkais: laukinës moters archetipas mituose ir pasakose, beje, pradëta raðyti beveik prieð trisdeðimt penkerius metus. Identiðka datø sutaptis tada ir V. Jasukaitytë vienoje Vilniaus kirpykloje paraðë pirmàjá apsakymà apie vilkus, tapusá romano Kai mes buvome vilkai struktûriniu bei semantiniu pagrindu. Vilkø archetipinë linija turi paaiðkinti moters prigimtá: Tu esi gamta, tu esi arèiausiai gamtos, tavo totemas yra vilkas, o vilkë ið visø gyvûnø panaðiausia á moterá (p. 127), sako Benediktai mylimasis. Ið pradþiø atrodo, kad vilkës archetipas ir tarnauja moteriðkumo esmei atskleisti. Èia dar kartà suklûstu, nes esu ásidëmëjusi lyèiø þinovo ir tyrëjo Artûro Tereðkino nuomonæ: Netikiu nei moteriðka, nei vyriðka prigimtimi. Esu ásitikinæs, kad tai, kà laikome prigimtimi, paprasèiausiai sukurta socialinës aplinkos ir kultûros. Vyrus ir moteris konstruoja vyriðkumo normos ir praktikos ( Poezijos pavasaris, 2007 m., p. 279). Tad skirtinga lyèiø prigimtis esanti tik iliuzija, socialinis konstruktas, leidþiantis iðmokti vyrø ir moterø vaidmenis. V. Jasukaitytë kategoriðkai kvestionuoja toká poþiûrá, visur pabrëþdama moters prigimties specifikà ( Tai ëjo ið gelmës paties moteriðkumo, p. 18). Laimei, vëliau vilkø mitologema pasirodo kur kas sudëtingesnë ir ima veikti kaip natûralumo bei laisvës atitikmuo, nes visas romano veiksmas vystosi falðo ir sàmokslø atmosferoje (ir Atgimimo laikais teoriðkai beveik kiekvienas galëjo bûti ðnipas, p. 522). Kodël tapatinamasi su vilkais? Vilkai priklauso gamtos pasauliui (natûralûs, autentiðki, o plëðrumas nulemtas tik bûtinybës pramisti). Anot minëtosios C. Pinkolos Estés, vilkø gyvenimo taisyklës reikalauja saugoti iðtikimybæ, mylëti vaikus, laikyti ausis pastaèius, dûkti mënesienoje ir protarpiais bastytis tai þmoniø kalba atitiktø nesuvarþyto gyvenimo bûdo ilgesá. Þvëriø topika romane pasitelkiama norint pabrëþti simbolines reikðmes, ðiuo atveju, nepriklausomà garbingà laikysenà, tyrà autentiðkà prigimtá sumautoje socialiniø normø, politinës cenzûros visuomenëjë. Paraleliø su vilkø gyvenimu kûrinyje nemaþa ir jos átikina (vienas áspûdingiausiø puslapiø, kai moteris paleidþia nuo grandinës á laisvæ prijaukintà vilkiukæ albinosæ; efektingas ir epilogo vilkiðkasis puantas). Laukiniðkumo dràsos inspiruota, gamtos gaivalø apdovanota pagrindinë veikëja ilgo romano vyksme subræsta tikrai meilei ir dideliam tikslui kovoti uþ báltø laisvæ, grumtis uþ tiesà. Èia prasideda jau sunkiai XXI a. pradþioje pakeliamas deklaracijø ir patetikos pervirðis. Romane akivaizdûs romantiniai kraðtutinumai: eks- 139

140 qxd :12 Page Recenzijos, anotacijos centriðki þmoniø tipaþai, ákvëpti monologai, þvërys, aistros. Todël visame tekste daug skambiø þodþiø (Didysis Vakuumas, tyla, protas, etika, kûrëjas, praamþis, vienis, absoliutas, báltø genties iðskirtinumas etc.), taèiau kulminacinis patoso proverþis herojæ iðtinka prakalboje nuo Gedimino pilies kalno (p. 388). Dël forsuotos kalbësenos kartais sunku atsikratyti áspûdþio, kad sovietmetis demaskuojamas su tikru sovietiniu ákarðèiu, kad nuolatinë kalbanèiosios ir akiplëðos socrealizmo diskusija vyksta pavirðiaus plotmëje. Kai pasakotoja lemtingomis akimirkomis pajunta virð savæs atsiradusá Didájá Vakuumà ar tai jau magiðkasis realizmas? Magiðkojo realizmo, kaip nuoseklaus estetinës transformacijos fenomeno, iðskyrus vilkø linijà, romane nelabai aptiktume, nors yra ir stebuklingø iðgijimø, ir nuojautø iðsipildymo, o magiðkasis realizmas, kaip ribø tarp realybës bei fantazijos nusitrynimas, autorës afiðuojamas kuo nuoðirdþiausiai. Taip, magijos, ir ypaè ezoterikos, netrûksta, bet magiðkojo realizmo metodas yra metodas. Bent mano kadaise intensyviai skaityti magiðkojo realizmo kûriniai suformavo tam tikrà asmeninæ patirtá ir nuostatà, kad magiðkasis realizmas yra gerokai kitoks, nei randu ðiame romane. Kita vertus, reikia pripaþinti, jog V. Jasukaitytë savo kûrybos tipà ir visø kûriniø emocingà pasakojimo bûdà pagrástai prieðina socialistiniam realizmui. Ðiuo poþiûriu ji tikrai buvo neprisitaikiusi ir socrealizmo kûriniø niekada neraðë, áspûdingai suþibëjo jau pirmàja apysaka Stebuklinga patvoriø þolë. Bet toks saviraiðkos bûdas ir raðymo stilistinis kodas, kurá iki ðiol naudojo V. Jasukaitytë, man neatrodo nûdieniðkas. Jis mena maþø maþiausiai aðtuntojo devintojo XX a. deðimtmeèio lietuviø moterø tekstus, kurie iðsitenka romantinëje paradigmoje. Ðtai trys ðio stiliaus kodo esminiai minusai: 1) kraðtutiniai kontrastai, 2) pabrëþtas jausmingumas ir emocijø perteklius, 3) daugiaþodþiavimas. Kita vertus, be esamos emocinës átampos taip átaigiai nesukursi vilko staugsmo, nuo kurio ðiurpuliukai per kûnà eina. Maþdaug nuo 400-ojo storo folianto puslapio pereinama á perestrojkos lietuviðkàjá variantà ir meninës politologijos pamokas, kur politikos jau þymiai daugiau nei beletristikos (kareiviø problema, moterø judëjimas, ekonominës reformos, ideologinës batalijos). Kai Benedikta atsiduria politiniø ávykiø sûkuryje, romanas kaip meninis tekstas slenka þemyn. Lietuviø literatûra neturi analitinës prozos uþnugario, ir èia, þinoma, ne V. Jasukaitytës kaltë. Visas ðis stilistinis pakilumas, deja, irgi atëjæs ið buvusiojo laiko. Atgimimo peripetijos pasakojimui teikia daug publicistikos turinio ir retorikos fortissimo. Gal bûtø buvæ prasminga raðyti naujà romanà arba bent kità jo tomà? Politikoje ima veikti galinga moteris (p. 421), Visaþinë (p. 422), protestuojanti prieð vaikø ëmimà á sovietø armijà ir sakanti tai paèiam Gorbaèiovui á akis, ryþtinga kovotoja uþ visø báltø laisvæ, bet tendencingai ðaliðka savo kolegoms. Ji manifestiðkai teigia kovojanti uþ tiesà, meilæ, tëvynæ, gentá, idealus. Politinis, pilietinis, religinis angaþuotumas yra ðiandien retas ir savaip patrauklus kûrybos bruoþas, bet ðiø dalykø raiðka perdëm deklaratyvi. Bergþdþia bûtø ginèytis dël atpaþástamø politiniø veikëjø traktavimo ir istoriniø virsmø interpretacijos. Kiekvieno raðytojo valia dëstyti savo simpatijas bei antipatijas, tik romane neargumentuotas lieka visaþinës statusas ir visaþinystës ðaltiniai ( Tu geriausiai suprasi, kas ten darosi, p. 560). Ið kur? Kodël? Nei ryðys su Didþiuoju Vakuumu, nei þurnalistës praktika ne argumentai objektyvistinei ávykiø versijai. Gyvenk taip, kad turëtum kà papasakoti, sako magiðkojo realizmo tikrasis magas Gabrielis García Már-

141 qxd :12 Page 141 quezas savo paskutinës knygos antraðte ir paèia knyga. Regis, V. Jasukaitytë bus su kaupu ðá priesakà iðpildþiusi. Kiek tuo pasakojimu tikima ir pasitikima kiekvieno skaitytojo pasirinkimo laisvë. Buvome vilkai, o dabar avinëliai? Romualdas Ozolas knygos sutiktuvëse autorei palinkëjo paraðyti naujà romanà Kai mes esame vilkai. VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Mirties fabrikas Eldorade Esame jau prisiskaitæ apie naciø árengtus kacetus, vis dar teberaðomi tekstai apie sovietiniø gulagø baisybes ir buvome jau bepatiká, kad tai nugrimzdo á nesugràþinamà praeitá. Jei dar ir yra kur nors kankinami ir net þudomi þmonës, tai tik ne Europoje ir apskritai ne Vakaruose. Èia klesti laisvë, demokratija bei visapusiðka gerovë. Þmogaus paþeminimui ir paniekai vietos nëra ir negali bûti. Jei ir atsiranda koks vienas kitas iðsigimëlis, jei ir ásirengia, siekdamas lengvo uþdarbio, kokià slaptà gydyklà, yra nedelsiant demaskuojamas bei pasmerkiamas, o jo ástaigëlë likviduojama mirties amatas Vakaruose seniai uþdraustas ir beveik uþmirðtas. Tad skaitydami Janinos Survilaitës romanà Vila Edelveisas ne ið karto galime patikëti, jog tai ne koðmariðki prasimanymai ar liguisti pafantazavimai. Þvilgtelëjæ á autorës biografijos faktus esame priversti patikëti, jog romano pamatà sudaro dabartinë Ðveicarijos tikrovë. Taigi jeigu taip, tuomet samprotavimai apie gerovës sukûrimà yra vaikiðkos pasakëlës ir miglos pûtimas á akis þmogiðkosios egzistencijos problema tebëra atvira, tad jos sprendimas per pastaruosius tûkstantmeèius nepasistûmëjo në per milimetrà á prieká. Apmaudu, kad ir autorë, pravërusi slaptàsias tikrovës dureles, tuoj pat jas uþtrenkia, suversdama atsakomybæ medicinai, nepagrástai ilginanèiai þemiðkàjá þmogaus gyvenimà, bejausmiams ir þiauriems svetimðaliams bei pavieniams iðsigimëliams kraðtieèiams, tik jokiu bûdu ne ásitvirtinusiai sistemai, ne þmogaus egzistencijai apskritai. Vaizdavimo objektas slaugos namai. Edelveise paskutinius gyvenimo metus praleidþia nusenæ milijonieriai. Pasakotoja juos skirsto á dvi grupes: vieni jø leidosi uþdaromi savo noru, kiti apgaulës bûdu atgabenami á ðiuos namus per prievartà. Pirmieji kurá laikà dar turi vilèiø pailsëti, atgauti ramybæ ir sugráþti namo. Kai tos viltys pasirodo tuðèios, jie mëgina protestuoti ir net ið to modernaus lagerio bëgti, bet yra sugaudomi ir gràþinami atgal. Ne be reikalo Edelveise prie Janina Survilaitë. VILA EDELVEISAS. Vilnius: Tyto alba, p. 141

142 qxd :12 Page Recenzijos, anotacijos laukøjø durø buvo árengtas magnetinis lankas, o kiekvienam bëgliui prie rûbø prisukami kvadratiniai metaliniai saugikliai, ties magnetiniu lanku sukeliantys rëþianèius aliarmo signalus (p. 47). Jei ir pavyksta kuriam nors slapèiomis pasprukti, nusigauti iki buvusiø namø, tai randa juos uþrakintus arba jau parduotus artimieji, atsikratæ senoliø, skuba deginti tiltus, kad nebûtø kelio sugráþti. Suvokæ esà apgauti, seneliai elgiasi panaðiai mëgina iðtrûkti, bet sëkmës sulaukti nelemta në vienam. Mat sàmokslas prieð senatvæ yra iðankstinis bei oficialus. Ir slaugos namø vadovybë, ir senoliø artimieji yra sudaræ nepakeièiamas sutartis: uþ slaugà dosniai mokama, þinoma, paèiø slaugomøjø uþdirbtais pinigais. Rûpyba tokiuose moderniuose poilsio namuose privalëtø bûti ideali, deja, taip nëra. Mat dauguma aptarnaujanèio personalo yra ne vietos gyventojai, bet atvykëliai ið kaimyniniø Balkanø ðaliø ar net ið Azijos. Todël apie meilæ ir geranoriðkumà kalbëti nëra prasmës slaugës mirtinai nekenèia savo slaugomøjø. Kartà Èiurèyla man pasakë, kad jai nieko nereikðtø plaktuku kaip blakes iðmuðti visus intensyviosios slaugos skyriaus persenëlius, jei galëtø prikelti nors vienà savo artimàjá (p. 29). Èiurèyla turi savø neapykantos motyvø: Jugoslavijos kare þuvo jos tëvas, brolis ir vyras. Ji liko su trijø mënesiø sûneliu ant rankø. Bet nekà geriau elgiasi su savo pacientais ir tie, kurie aukojasi dël savo religiniø ásitikinimø. Antai ðveicarë vienuolë sesutë Ribijana: Naktiniuose budëjimuose ji kaip pasiutusi visà naktá eidavo per kambarius ir be perstojo purtë ir vartë giliai ámigusius senukus nuo vieno ðono ant kito juos ne tik priþadindama, bet ir iðgàsdindama (p. 38). Personalo darbuotojai intensyviosios slaugos skyriaus pacientø jau nebelaiko þmonëmis tai pelësiai, darþovës. Tas skyrius beveik oficialiai taip ir vadinamas Gemüsse (darþovës). Jeigu tai ne þmonës, o tik pelësiai arba darþovës, net ne gyvûnai, tik su jais ir galima be jokiø skrupulø elgtis kaip su atgyvenusia atmata uþmigdyti ir nuraðyti. Edelveise seneliai uþmigdavo vos ne kasdien. Tiesà pasakius, tuo romano intriga ir grindþiama. Ponios Honeger palaikø kremavimas staiga sustabdomas, nes kyla átarimas dël nunuodijimo. Prasideda tyrimas, bet gyvenimas Edelveise teka toliau. Ávykiu susidomi tos azijietës, kurios viskà mato, visus tvarko, komanduoja, barasi, aiðkina, moko, kà daryti, skundþia ðefui ir nurodinëja, nors ið visø yra paèios primityviausios, þemiausio iðsilavinimo (p. 22). Taigi tik joms dar ðiek tiek smalsu, kas ir dël ko ðiuose namuose vyksta: viena darþove maþiau ar daugiau, argi svarbu. Vis dëlto pasakotoja nëra visiðkai praradusi jausmø ir sàþinës, ji, gráþusi po neávykusio kremavimo, ima màstyti ir skaièiuoti, kiek tokiø uþmigdymø galëjo bûti ir kiek jø dar bus. Greitai padaro iðvadà, kad daþniausiai uþmigdomi tie, kurie neseniai pakeitë testamentus savo artimøjø naudai. Mat slaugomøjø santaupos Edelveise tirpsta kaip sniegas prieð lauþà. Kadangi tyrimas juda á prieká neskubriai, ðveicarø juristams nëra kur skubëti, niekas èia niekur nedings, nepasislëps, niekas nieko nepapirks valstybëje tvarka geleþinë: uþtenka laiko prisiminimams, aptarimams, apmàstymams, senoliø biografijoms ir istorijø istorijëlëms. Tiesa, pasakotoja jau ið pat pradþiø prisipaþásta, kad ankstesnis jos pacientø gyvenimas nëra þinomas, nes senoliai yra viskà pamirðæ, jø sàmonë susijaukusi, o praeitis susipynusi su dabartimi ir ateitimi, lûkesèiais ir svajonëmis. Daugiausia, kà jie þino, yra tik tai, kad, pavyzdþiui, Irma Leuman yra daktarë, ponas Johanas Bauman profesorius, ponia Ferari ðiaip sena moteris, pagimdþiusi du sûnus ir dukrà, kuri daþnai apsilanko, norëdama pakankinti motinà. Senutë Gesler taip pat tik buvusi namø ðeimininkë. Panaði daugumos ðveicariø moterø lem-

143 qxd :12 Page 143 tis. Herbertà Grabovská tebemyli þmona Gertrûda, nors vyras dël senatvës nelabai tai suvokia. O dailininkas restauratorius, menotyros daktaras ponas Albertas, gulëdamas (suparalyþiuotas) invalido veþimëlyje, vis nesiliauja pirðtis pasakotojai: Tekëkite uþ manæs, ponia Agne! Mes pabëgsime ið èia á mano nuostabius namus prie Ciuricho eþero arba á mano vilà Sankt Morice (p. 101). Ðis restauratorius yra prisiekæs klasikinio meno gerbëjas ir þinovas. Jis kritiðkai vertina dabartiná iðsigimusá menà ir mafijos valdomà tikrovæ. Deja, nei ko nors pakeisti ar siekti naujo laimingo gyvenimo jam jau nebëra laiko. Jis tai þino, narsiai laikosi, kol vienà rytà já randa mirusá savo lovoje. Alzheimerio liga serganèios ponios Nordman mirties istorija ir ponios Honeger istorija panaðios kaip du vandens laðai. Prie Nordman veþimëlio pirmà kartà susiduriame ir su ðveicaru slaugytoju, pramintu Matadoru. Gavæs kolegës pastabà uþ grubø elgesá su paciente, jis atsikerta: Beþdþionës teatro að negaliu pakæsti (p. 106). Vëliau paaiðkës, kad jis ir yra vienas svarbiausiø to beþdþioniø teatro veikëjø, uþmigdæs ne tik ponias Honeger ir Nordman, bet ir daugelá kitø. Edelveise yra buvusiø garsiø ðokëjø, architektø, kariø, muzikantø, kuriø viena kita gyvenimo nuotrupa iðryðkinama, bet apie Helenà Blank suþinome tik tiek, kad jai bûtina paduoti gabalëlá ðokolado, be kurio ji negali nei uþmigti, nei atsikelti. Deja, vardu jos niekas jau nebepaðaukia, nes visi artimieji seniai iðmiræ poniai Blank jau ðimtas metø. Tokiø ðimtameèiø iðkarðëliø Intensyviosios slaugos skyriuje yra ir daugiau. Kai kurie sunkiai orientuojasi aplinkoje, todël slaugytojø yra muðami ir kitaip skriaudþiami, marinami badu. Taip elgiasi net ir kultûringieji europieèiai, neiðskiriant ir paèiø ðveicarø. Viena ádomesniø romane yra ponios Huber ðuniuko istorija. Visiðkai suprantama, kodël sanatorijoje neleidþiama laikyti gyvûnø, bet poniai Huber tai gyvybës ir mirties klausimas, todël mieloji pasakotoja ieðko ir randa bûdà, kad senutë galëtø bent retkarèiais pasidþiaugti mylimu gyvûnu. Á talkà pasikvieèiama slaugytojos bièiulë, gyvenanti ðalia sanatorijos. O dþiaugsme, svajonë ágyvendinta, namø jaukuma sugràþinta ðunelis Puðkinas bent valandà kità gali raivytis ponios Huber glëbyje, mëgautis jos buèiuojamas, myluojamas ir kitaip lepinamas. Tø mirtininkø istorijø istorijëliø knygoje daugiau nei pora tuzinø. Papasakotos jos nuoðirdþiai, kartais su grauduliu, kartais su ðypsena, bet, mëgindami jas perpasakoti, nepasieksime svarbiausio tikslo nesuprasime, ar autorë, uþmaiðiusi detektyviná raugà, iðkepë vaiðiø stalui tinkamà ragaiðá. Skoningas detektyvinis ragaiðis neiðëjo, matyt, dël to, kad dar në neápusëjusi temos pasakotoja atskleidþia beveik visas kortas nedorëlis Matadoras, ne kas kitas, uþmigdo vargðus senolius. Tikras detektyvo meistras iki pat pabaigos kuo kruopðèiausiai slëptø piktadará, suteiktø jam paèiø patraukliausiø bruoþø, priverstø net koká gerà darbà atlikti. Taèiau Edelveise viskas prieðingai. Su detektyvo teorija ir praktika niekaip nesiderina nei prostitucijos verslo, nei þmoniø prekybos, nei juo labiau niûraus sovietmeèio prisiminimø tema. Nesakau, kad jos nesvarbios ir nevertos dëmesio, prieðingai kiekviena jø praðosi savarankiðkø dideliø bei svarbiø kûriniø. Socrealizmu kvepiantis ðiupinys iðëjo ir dël to, kad autorë nesugebëjo vienà nuo kito atriboti meninio ir politinio màstymo, kitaip tarus, nesugebëjo ar nenorëjo atskirti meno nuo politikos. Be to, jai magëjo pasakyti, kad þino þmogiðkosios laimës receptà ir kad yra ðalis, kur tokie receptai iðraðomi, tai Ðveicarija. Tad jei ne tie azijieèiai, afrikieèiai ir kiti uþsienio praðalaièiai, ði ðalis taptø tikru, o ne mistiniu Eldoradu. Panaðiai màstë ir socializmo bei komunizmo teoretikai, tik 143

144 qxd :12 Page Recenzijos, anotacijos praktiðkai niekaip tø idëjø ágyvendinti nepavyko. Edelveiso reversas yra biuras Exido kitame Ciûricho gale. Tai oficiali ástaiga, teikianti paslaugas tiems, kurie nusprendþia iðeiti ið gyvenimo savo valia. Tokiø toje laimës ðalyje esti ne taip jau maþai. Taip pasielgë misteris Richardas, iðkeitæs Edelveisà á Exido, pastaràjá kelià pasirinko ir pasakotojos teta Konstancija, kuri nepanoro ne tik Edelveiso paslaugø, bet ir mirties nuo vëþio. Prieð iðeidama ði moteris pasako daug karèios tiesos: Tas, kuris iðgalvojo þmogui toká gyvenimà, buvo visiðkas beprotis (p. 244). Jeigu gyvenimas bûtø tik iðgalvotas Iðgalvotojo, toms mintims bûtø galima pritarti. Jeigu tai tik visatos kaprizas ar natûralios raidos rezultatas, neámanoma to dalyko pavadinti beprotybe, nebent tik klaida. Kad ir kaip ten bûtø, þmogus iki ðios dienos dar nëra radæs optimalaus egzistavimo ir jo pabaigos bûdø. Jis vis dar klajoja ir blûdija. Todël tiek Edelveisas, tiek biuras Exido yra to blûdijimo apraiðkos. Tetos Konstancijos priesakas neiðduoti meilës taip pat vertas visokeriopo dëmesio ir pritarimo. Deja, juo maþai kas pasinaudojo, nors buvo paskelbtas dar prieð du tûkstantmeèius paties Kristaus. Valstybinës, net paèios tobuliausios institucijos, pasitelkusios juridines ir socialines priemones, niekaip nepriartëja prie meilës sàvokos, o kartu ir prie þmogiðkumo esmës. Jos nubrëþia tik tam tikras ribas, kur leidþia paèiam þmogui veikti. Visa ta velniava, vykstanti tose ribose, ðiuo atveju pavadinta vilos Edelveisas vardu. Jeigu þmonijai bus leista egzistuoti toliau, kitaip tariant, jeigu pats þmogus toliau netalkins savo beprotybei, gal ðiek tiek priartës prie ribos, uþ kurios prasideda meilës ir darnos, t. y. tikrojo þmogiðkumo, karalystë. Kol kas prie to tikslo ne artëjame, bet vis tolstame. Jeigu, perskaièius romanà, ir daugiau kam panaðiø minèiø kiltø, sakytume, kad autorë savo tikslà pasiekë, nors romanu, juo labiau detektyvine jo atmaina, pavadinti kûrinio niekaip negalima. Ta keliø temø ir keliø siuþetø samplaika labiau primena ne romanà, bet ðiuolaikinës eseistikos veikalà. Suprantama, tai taip pat nëra smerktinas dalykas. Nelaikyèiau didele nuodëme ir to socrealistinio kvapelio, nes talentingai paraðytø ir visame pasaulyje pripaþintø ðio metodo kûriniø reikðmës niekas negali paneigti. FELIKSAS MAÈIANSKAS Romanas lavonais nuklotas Rimanto Juodvalkio romano Þûkloniø kaimo lobiai veiksmas vyksta realioje erdvëje tarp Zarasø ir Utenos, netoli Salako miestelio, ir tariamame Þûkloniø kaime, prie graþaus Pelëkio eþero, bei Vajasiðkio dvare. Rimantas Juodvalkis. ÞÛKLONIØ KAIMO LOBIAI. Vilnius: Gimtasis þodis, p.

145 qxd :12 Page 145 Vaizduojamas XIX ðimtmetis, pabrëþiamas anticariniø 1831 ir 1863 metø sukilimø dalyviø sàmonëjimas, lygiagreèiai pasakojama apie dvaro savininkø, jø parankiniø þiaurumà, prieðiðkumà tautiniams interesams. Romanas pagal tripticho principà padalytas á tris dalis. Ir pirmoji Motas, ir antroji Jorûnë vienodos apimties po 80 p. Treèioji dvigubai didesnë uþ abi pirmàsias. Tokia kompozicija leidþia manyti, kad prieð akis turime trijø daliø kûriná, nors nesuklystume taræ, jog tai á vienà knygà sudëti trys labai susijæ, bet savarankiðki literatûros darbai. Pirma dalis baigiama pagrindinio veikëjo tremtimi á Sibirà. Antrosios svarbiausias personaþas Juza, slëpdamasis nuo þandarø, iðskuba á Vilniø. Paskutinëje trilogijos dalyje ieðkoti savo vyro Moto Sibiran iðkanka ir Jorûnë. Visose dalyse vaizduojamos dramos ir tragiðki likimai turi logiðkas ir emocionaliai paveikias pabaigas. Tiesa, paskutinë tripticho dalis baigiama intriguojanèiu epizodu: gelbëti motinos nuo gresianèiø pavojø á Sibirà panûsta vykti ir sûnus (p. 318 ), taèiau tesëjo jis savo paþadà ar ne lieka autoriaus paslaptis. Beje, anotaciniame virðelio tekste prasitariama, kad pasakojimà apie ðeimos istorijà galima tæsti iki pat Apokalipsës. Autorius neáninka á detalesnius buities ar etnografinius apraðymus, nesistengia individualizuoti veikëjø, nesirûpina ieðkoti estetiðkai paveikesniø literatûriniø priemoniø. Jam svarbiau skubëti praneðti, kas, kur ávyko, bet ne analizuoti ir vaizduoti, kodël ir kaip tatai atsitiko. Romano stilistika ðiek tiek primena kino filmà Tadas Blinda : þvengia þirgai, pykðt pokðt pasiðaudoma, pacypinami lupëjø rykðtëmis èaiþomi þmogeliai. Knygoje tiek daug nuotykiø, raizgiø kolizijø, paradoksiðkø situacijø, kad pasakotojas vos spëja vytis ávykius ir pagaliau pats pasidaro daugiaðakio siuþeto ákaitu: dël ðalutiniø epizodø bei siuþetiniø atsiðakojimø gausos veiksmo eiga daþnai sulëtëja, pradeda trûkinëti. Vienas pagrindiniø knygos veikëjø pamestinukas Motas, neturintis nei pavardës, nei jokiø þiniø apie tëvus, ilgai ir nesëkmingai blaðkosi ieðkodamas savo kilmës liudijimø. Jis beteisis, dël to patiria daug skriaudø. Ypaè já persekiojo prievaizdas Kaþa, kuris manë, kad Motas yra pono vaikas, tad galás jam sutrukdyti uþvaldyti dvarà. Prievaizdo praðymu kazokai rimbais sukapoja Motà. Pasipiktinimas ponø savivale bei kerðto troðkimas já pastûmi sukilti. Autorius vaizduoja ðá personaþà kaip milþiniðkos jëgos didvyrá ir kartais nusikalsta logikai: Motas net nesuvokë, kada kardas pervërë jam rankà. Ranka labai kraujavo, ir jis atsirëmë nugara á medá <...>. Kojos nebelaikë. Praradæs sàmonæ susmuko (p. 51), taèiau vëliau, kiek aptvarkæs kairës rankos þaizdà, ateina á arklides. Èia sutinka prievaizdà, kaip liûtas já puola ir baisiausiai primuða (p. 52). Tëvo valià, dràsà, meilæ tëvynei, jos gamtai paveldi ir sûnus Juza. Be to, jis anksti suvokë besàs apdovanotas iðskirtiniais gabumais. Balio Vilnelio mokyklëlëje iðmokæs skaityti, raðyti, skaièiuoti, ðiek tiek susipaþinæs su geografijos bei istorijos pradmenimis, jis atkakliai mokosi lenkø, rusø bei prancûzø kalbø, nepaliauja pieðæs. Daugailiø klebonas ragina Juzà vykti á kunigø seminarijà, bet ði profesija jo netraukia. Jis iðvyksta mokytis á Vilniø, èia suartëja su sukilëliø vadais ir atlieka ne vienà rizikingà uþduotá. Þekloniø kaimo þmoniø gyvenimuose, lemtingose situacijose svarbø vaidmená atliko dvasininkai, autoriaus vaizduojami kaip sàþiningi ir tolerantiðki. Antai Salako klebonas, paisydamas baþnytiniø kanonø, nepakrikðtijo Juzo, nes Jorûnë ir Motas nebuvo susituokæ. Po deðimties metø, gavæs vyskupo leidimà, pats klebonas tarsi atsipraðydamas atvaþiavo á Jorûnës namus ir praneðë, kada galësiàs suteikti sakramentà. Negana to, klebonas atskleidþia tiesà apie Moto nekaltumà dël pono nuþudymo (p. 89). Dvasininkø humaniðkumas graþiai iðryð- 145

146 qxd :12 Page Recenzijos, anotacijos kintas per Vajasiðkio klebono (vëliau tapusio prelatu) Markausko ir Moto santykius, jo tëviðkà globà (p ). Blogiau autoriui sekasi naudoti religinius simbolius ir vaizdinius, kurie tekste atrodo lyg atsitiktinai pabarstyti. Pavyzdþiui, pirmosios dalies pabaigoje Jorûnei gal sekundæ Motas virto Kristumi, neðanèiu kryþiø (p. 81); vëliau Jorûnë, tarsi Ðvenèiausioji Panelë Marija su kûdikëliu ant rankø, artëjo prie Þûkloniø kaimo (p. 82). O personaþas Juza netgi patarinëja paèiam Kristui, kà tas turëtø daryti: Kristau, að savo naðtà jau nusimeèiau. <...> Mesk ir tu tà kryþiø (p. 247). Kità kartà bara Nukryþiuotàjá: Nepaklausei manæs. Dar pernai vasarà prie upës liepiau tau mesti tà kryþiø. Nepaklausei manæs ir atsidûrei savo paskutinëje stotelëje (p ). Pagrindinis romano trûkumas yra intrigos stygius. Kryptá pasakojimui bûtø galëjusios suteikti pavadinime minimø lobiø paslaptys, taèiau jos atskleidþiamos be dramatiðkesniø kolizijø. Ið pribuvëjos Grasilijos, parodþiusios Moto gimtos trobelës pamatus, suþinome, kad po kampiniu akmeniu yra pakasti jam skirti pinigai pirmasis lobis (p. 41). Kito lobio savininku tapo Moto sûnus Juza, kuriam savo turtà testamentu perdavë já iðgelbëjæs þvejys Simonas. Gautos vertybës ámûrijamos slapto kambarëlio sienoje. Gráðim kada nors su pergale, samprotavo Juza, tada ir nuspræsim, kà daryti su ðiuo antruoju Þûkloniø lobiu (p. 300). Tarsi norëdamas paávairinti knygos stilistikà, labiau sudominti, o gal ir pralinksminti skaitytojà, autorius prie pagrindinio siuþeto prikabina keletà gerokai iðplëtotø pasakojimø, kurie dar daugiau trikdo veiksmo átampà, silpnina bræstanèiø konfliktø psichologinæ motyvacijà. Tai epizodas, kai Motas gelbsti eþere skæstantájá, o vëliau rengiamà rykðtëmis iðplakti Joná (p ): incidentas prie þydo Uimanuelo karèemos (p ), arkliø vogimas ið kazokø panosës (p ), legenda apie kaimo kalvëje gaminamà patrankà (p ), sentimentali Jorûnës ir rusø karininko meilë (p. 110, 111) ir pan. Kiekvienos knygos dalies savotiðkas moto skelbia: pagimdë Motà, pagimdë Jorûnæ, Motas ir Jorûnë pagimdë Juzà. Nepaisant to, kad kiekvienas personaþas jau yra gimæs ir ankstesniuose skyriuose pradëjæs vykdyti autoriaus valià, jie èia minimi, kad atkreiptume dëmesá á jø kilmæ Motas ir Jorûnë nesantuokiniai vaikai, o Juzos tëvai yra þinomi. Ðiaip ar taip, bet demografinë situacija romane liûdnoka. Pagimdomi tik trys veikëjai, taèiau numarinama, nuþudoma, palaidojama kelios deðimtys. Pirmàjà bevardæ aukà pamatome dar knygos pradþioje mirðta Moto motina (p. 7), vëliau nunuodijama pono Þalnieþos þmona Magdalena (p. 37), uþmuðamas lupëjas Knyva (p. 43), mirðta pribuvëja Grasilija (p. 50), kovose su kazokais þûva Jorûnës tëvas (p. 51), primuðamas, paskui ir pakariamas prievaizdas Kaþa (p. 53) ir t. t. Jeigu dar prisimintume sukilimø kovose galvas padëjusiuosius, tai pamatytume, jog ið tikrøjø visas romanas lavonais nuklotas. Daugelis mirusiøjø laidojami pagarbiai, taèiau kai kuriais atvejais personaþø elgesys nesuprantamas. Motas neieðko savo motinos kapo, neskuba prie jo pasimelsti, nesujaudina jo ir tikro tëvo Þalnieþos mirtis. Keistokai elgiasi ir jo jau mokslø paragavæs, kultûros pauostæs sûnus Juza. Gráþdamas ið Vilniaus, jis buvusiam Napoleono armijos pulkininkui parneðë uniforminá ðvarkà, be kurio Þakui gëda gráþti á Prancûzijà. Suþinojæs, kad tragiðkai þuvo geriausias jo draugas, nenubraukë aðaros, o pasiðovë atiduoti Þakui paskutinæ pagarbà atkasë numirëlá ir aprengë já kariðku drabuþiu (p ). Dar áspûdingesni romane yra apraðyti meilës vaizdeliai. Pavyzdþiui, dvaro virëja Angelë, naktá sulaukusi savo mylimojo, dvaro arklininko pran-

147 qxd :12 Page 147 cûzo Þako, nusimetë drabuþius, uþpûtë þvakæ ir droviu balsu pasakë: Gerai, Þokeli. Tik francûziðkai... (p. 101). Arba: Grafienë Marfa Petrovna buvo kniûpsèiai iðriesta ant prievaizdo raðomojo stalo, sijonas uþverstas iki peèiø. Eiduko nuogas uþpakalis bolavo þvakiø ðviesoje, o nuo kaktos laðëjo prakaitas (p. 127). Kartais autorius pamirðta kai kuriuos anksèiau minëtus epizodus. Tarkim, kai Jorûnë pagimdë Juzà ir visi dþiaugësi, vienas uþ ðeðiø varstø, suþinojæs neiðneðioto kûdikio gimimà, piktdþiugiðkai trynë rankas (p. 127). Taip ir lieka neaiðku, kas buvo tas pirmasis dþiûgautojas. Arba epizodas, vaizduojantis, kaip eþere, nuo þmoniø atokioje vietoje, pasislëpæ maudësi Kotryna ir Juza: Ir vis dëlto juos stebëjo keturios smalsios pusberniø piemenukø akys (p. 311). Na ir kas? Juk intriga tuo ir baigiasi. Net keliuose puslapiuose pasakotojas nedorëlá kaimo skundikà vadina Tadu (p. 90, 115, 117, 153), bet nuo 237 p. jis jau Antaniokas. Kitur raðoma: Þakas liko stovëti, taèiau toliau skaitome Þakas griebë laikrodá ir pakilo eiti (p. 96). Kaip jis galëjo pakilti, jei nebuvo atsisëdæs? Sunku suvokti, ar autorius juokauja, ar nëra matæs, kaip panèiojami arkliai, kai perskaitome toká sakiná: Stvëræs uþ karèiø du darbinius arklius ir nutempë á ganyklà, supanèiojo pirmagalines kojas (p. 15). Nedaro romanui garbës ir tokie pasakymai: dirbo prie baþnyèios (p. 22); kitas stalas bus vakare (p. 243); Vilniuje mirë apie þmoniø, neáskaitant þydø ir kitø konfesijø miestelënø (p. 241); perðama þmogþudystë (p. 66); tam atvarytu arkliu (p. 96), tam skirtà vokà (p. 239), iðmuðë ið vëþiø (p. 243). Reikëjo vengti ir tokiø þodeliø kaip arðinas, varstas, jeknos, ðiobanka; uþuot kartojus, nusprendë, apsisprendë, þlegtelëjo, persikëlë, pasimetë, primetë ir pan., vertëjo paieðkoti sinonimø. Pabaigoje norisi pasidþiaugti, kad autoriui pasisekë suraityti iðradingà siuþetà ir paraðyti ádomià knygà. Taèiau verta prisiminti ir tai, kad romanai meno reiðkiniais tampa tik tada, kai jie sukuriami... MANFREDAS ÞVIRGÞDAS Tai pati audringoji vienatvë... Juozapas Albinas Herbaèiauskas ( ) lietuviø ir lenkø kultûroje uþima gana prieðtaringà, neapibrëþtà vietà. Lenkams, turintiems savajame romantinës ir modernistinës literatûros olimpe nepalyginti ryðkesniø ðviesuliø, jis yra tiesiog egzotiðkas originalas, lenkiðkai raðæs, Krokuvos intelektualø salonuose ir kaba- Eugenija Vaitkevièiûtë. ÞINOMAS NEÞI- NOMAS JUOZAPAS ALBINAS HERBAÈIAUS- KAS. Kaunas: Naujasis lankas, p. 147