VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Gerda Pilipaitytė

Transkriptas

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS LITUANISTIKOS KATEDRA Gerda Pilipaitytė MIESTAS STIMPANKO ROMANUOSE: MADRIDAS EDUARDO VAQUERIZO TAMSOS ŠOKYJE IR VILNIUS ANDRIAUS TAPINO VILKO VALANDOJE Magistro baigiamasis darbas Literatūros ir spaudos studijų programa, valstybinis kodas 6211NX035 Literatūrologijos studijų kryptis Vadovė doc. dr. Indrė Žakevičienė (parašas) (data) Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė (parašas) (data) Kaunas, 2019

2 TURINYS Miestas stimpanko romanuose: Madridas Eduardo Vaquerizo Tamsos šokyje ir Vilnius Andriaus Tapino Vilko valandoje (santrauka)... 3 City in Steampunk Novels: Madrid in "Dance of Darkness" by Eduardo Vaquerizo and Vilnius in "Hour of the Wolf" by Andrius Tapinas (summary)... 4 ĮVADAS STIMPANKAS POSTMODERNIZMO LAUKE Istoriografinė metafikcija Stimpanko erdvė Miesto fenomenas stimpanke Stimpanko mitopoetika MIESTAS STIMPANKO ROMANUOSE: MADRIDAS EDUARDO VAQUERIZO TAMSOS ŠOKYJE IR VILNIUS ANDRIAUS TAPINO VILKO VALANDOJE Postmoderniai papasakota istorija: Madridas 1927-aisiais ir Vilnius 1905-aisiais Krizės ištiktas miestas: nuo utopijos iki distopijos Madrido šešėliai ir sudėtingas Vilniaus mechanizmas: atmosfera ir objektai mieste Madrido kvapas Garsai ir kiti miesto elementai Tamsos šokyje Madridas tamsoje Vilniaus panorama stimpanke Šviesa tamsoje ir garsai Vilko valandoje Spaudos svarba mieste Žmogus ir miestas: visuomenė stimpanko romanuose Nauja miesto legenda: mitopoetiniai bruožai tekste IŠVADOS ŠALTINIAI IR LITERATŪRA PRIEDAI

3 Miestas stimpanko romanuose: Madridas Eduardo Vaquerizo Tamsos šokyje ir Vilnius Andriaus Tapino Vilko valandoje Santrauka Magistro darbe analizuojami Vilniaus ir Madrido vaizdiniai stimpanko romanuose. Tiriamoji medžiaga ir šaltiniai pirmieji stimpanko romanai Ispanijoje ir Lietuvoje: E. Vaquerizo Tamsos šokis (2005) ir A. Tapino Vilko valanda (2013). Tekstų pasirinkimą lėmė juos vienijantis stimpanko žanras ir miesto svarba juose. Teorinėje darbo dalyje apžvelgiamas stimpankas postmodernizmo lauke, atkreipiamas dėmesys į šio žanro ypatybes. Tiriamojoje dalyje aiškinamasi, kaip perkuriama su tam tikra vieta susijusi istorija, įvardijamos distopijos apraiškos, nusakoma romanuose kuriama Madrido ir Vilniaus atmosfera, atskleidžiami mitopoetiniai bruožai tekstuose, aptariamos vaizduojamų miestų visuomenės. Pastebėta, jog tiriamuose stimpanko romanuose perkuriama istorija leidžia pakeisti nemalonius praeities faktus, susijusius su vieta: imperijos nuosmukį Ispanijoje ir Lietuvos priklausomybę Rusijos imperijai. Darbe įrodoma, jog net ir priartėjus prie trokštamos utopijos, neišvengiama distopijos apraiškų. Tam panaudojami mitiniai elementai: metalinis vilkas grasina žudynėmis Vilniui, Golemas Madridui. Stimpanko romanuose pasitelkiama mitologizacija suteikia galimybę kurti naują miesto legendą, kritiškiau žiūrėti į praeities dalykus. Tamsos šokyje ir Vilko valandoje miesto atmosfera atskleidžiama perkuriant tikrai egzistuojančius objektus, įvardinant realias vietas. Stimpanko estetika leidžia vaizduoti kitokį miestą: Vilnių, žiūrint iš skraidančių prietaisų ir šešėlių apgaubtą Madridą. Miesto visuomenę šiuose tekstuose sudaro skirtingų tautybių žmonės, keliamos su darbininkų klase ir moterų padėtimi visuomenėje susijusios problemos. Išryškėja kiek skirtinga moters situacija Madride ir Vilniuje: pirmajame aptarinėjami su tuo susiję klausimai, antrajame jau matoma pasikeitusi moters padėtis mieste. Darbas įrodo, kad stimpanko romanuose perkurtas miestas atveria naujas prasmes. Tekstuose atskleidžiamos iš XX a. pr. į šiuos laikus ateinančios problemos, stereotipai. Patys miestai tampa išskirtinėmis, mitinėmis vietomis. 3

4 City in Steampunk Novels: Madrid in "Dance of Darkness" by Eduardo Vaquerizo and Vilnius in "Hour of the Wolf" by Andrius Tapinas Summary The Master's thesis analyses the images of Vilnius and Madrid in steampunk novels. The research materials and sources are the first steampunk novels in Spain and Lithuania: "Dance of Darkness" by E. Vaquerizo (2005) and "Hour of the Wolf" by A. Tapinas (2013). The choice of texts was determined by the genre of steampunk uniting them, and the importance of the city in them. The theoretical part of the work reviews the steampunk in the field of postmodernism and draws attention to the specific features of this genre. The work examines how the history of a particular place and the manifestations of dystopia is transformed, description of the atmosphere of Madrid and Vilnius created in the novels, disclosure of mythical and poetic attributes in the texts, and the discussions of societies of the depicted cities. It has been noticed that the history in the analysed steampunk novels allows to change the unpleasant facts of the past related to the place: decline of empire in Spain and Lithuania's dependence on the Russian Empire. The work shows that even with the approach to the desired utopia, the manifestations of dystopia are inevitable. For this, mythical elements are used: a metal wolf threatens the massacre in Vilnius, while Golem threatens to Madrid. The mythology used in steampunk novels offers the possibility to create a new city region, and take more critical insights to the things of the past. The novels "Dance of Darkness" and "Hour of the Wolf" reveal the city atmosphere by redesigning truly existing objects, and identifying real places. The steampunk aesthetics allows to portray a different city: Vilnius, as seen from flying devices, and Madrid surrounded by shadows. Urban society in these texts consists of people of different nationalities, with problems related to the working class and the position of women in society. The slightly different woman's situation in Madrid and Vilnius is highlighted: the first case discusses the issues related to this, while the second already shows the changed situation of the woman in the city. The work proves that the city redesigned in steampunk novels opens new meanings. The texts reveal the problems and stereotypes that still persist from the beginning of the 20th century to our times. The cities themselves become sectional, mythical places. 4

5 ĮVADAS 1987 metais amerikietis mokslinės fantastikos autorius Kevinas Wayne as Jeteris laiške žurnalui Locus rašė:...manau, kad Viktorijos laikų fantazijos gali būti naujas ir svarbus reiškinys, jeigu tik sugalvotume atitinkamą terminą pavadinti Powerso, Blaylocko bei mano kūrybai. Tai turėtų būti susiję su tų laikų technologijomis, galbūt kas nors panašaus į steam-punks... 1 Šiame laiške pirmą kartą paminėtas terminas stimpankas, nors dauguma šio žanro kūrinių jau publikuoti metais, o patys buvo įkvėpti labai panašios XIX amžiaus mokslinių romanų estetikos ir turinio. Mechaninės lėlės, dangų skrodžiantys dirižabliai, cheminiai bandymai, gamyklų smoge ir garuose skęstantis miestas, oro piratai ir įmantrūs ginklai tai sudaro, anot K. W. Jeterio, Viktorijos laikų fantazijas. Stimpankas yra XIX a. pab. žmonių ateities vizijos, nors tokie vaizdiniai taip ir netapo tikrove. Tuo metu itin moderniomis laikytas garo mašinas pakeitė elektriniai prietaisai, todėl pasikeitė ir tada numatyta ateitis. Vis dėlto fantazijos apie garo energija varomų mašinų konstruojamą fantastinę ateitį įkvepia ir šiuolaikinius rašytojus. Vienas iš jų Eduardo Vaquerizo (g. 1967) mokslinės fantastikos ir siaubo romanų autorius iš Madrido, kurio tekstuose atsispindi jo kaip aerokosminės srities inžinieriaus žinios, įgytos Politechnikos universitete. Dažniausiai jo kūryboje galima matyti stimpanką, uchronijas, postkiberpanką. Žymiausi E. Vaquerizo romanai: Tamsos šokis (isp. Danza de tinieblas, 2005), Tamsos atmintis (isp. Memoria de tinieblas, 2013), Tamsumų aušra (isp. Alba de tinieblas, 2018), Mums meluoja (isp. Nos mienten, 2015), taip pat trumpoji proza. Autorius už savo darbus pelnė daugybę mokslinės fantastikos literatūros įvertinimų, tarp kurių Domingo Santos ir Celsijaus premijos, Ignotus premija už geriausią romaną. Nors aptinkama minčių, jog stimpanko romanai būdingi buvusioms imperijoms (Pho, 2016), tai matyti ir minėto ispanų rašytojo atveju, galima jas paneigti, nes stimpanką rašo autoriai iš įvairiausių kraštų: Izraelio, Kanados, JAV ar Airijos. Tarp tokių autorių ir lietuvių rašytojas, žurnalistas bei televizijos laidų vedėjas Andrius Tapinas (g. 1977). Jis Vilniaus universitete studijavo tarptautinę ekonomiką, taip pat įgijo Berlyno laisvojo universiteto tarptautinių santykių magistro diplomą. A. Tapinas yra jauniausias Dž. R. R. Tolkino Žiedų valdovo vertėjas pasaulyje. Išleistos knygos: Vilko valanda (2013), Maro diena (2015), Prezidentas (2019). A. Tapino romanas,,vilko valanda 2013 m. buvo išrinktas metų knyga, tais pačiais metais jam skirta Patriotų premija. Pats autorius apdovanotas ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi. 1 Letters of Note. Prieiga per internetą: (žiūrėta ). 5

6 Minėtų rašytojų stimpanko romanai, kaip būdinga šiam mokslinės fantastikos požanriui, pasižymi nuotykių kupinais siužetais, vaizduojamais beprotiškais išradimais XX a. pradžią menančioje atmosferoje, bei paliečia iš to meto atėjusias socialines problemas. Stimpankas skolinasi praeities motyvus ir temas, dažnai esti intertekstualus, todėl, būdamas postmodernios literatūros dalis, gerai iliustruoja mintį, jog iki postmodernizmo jau buvo viskas parašyta, išnaudoti visi žodžiai, todėl jam teliko žaisti su tuo, kas jau sukurta (Radov 1998). Iš šio literatūrinio žanro kilusi subkultūra taip pat pasižymi perkūrimu, panaudojimu to, kas padaryta, jį pakeičiant, pavyzdžiui, modifikuojant XIX a. drabužius ar stilizuojant klasikinius meno kūrinius. Kai žvelgiama į praėjusius laikus, jaučiama tam tikra nostalgija, todėl niūri aplinka, anksčiau taip slėgusi kitose epochose gyvenusius žmones, gali būti poetizuojama (Tolstaja 1998). Tai akivaizdu stimpanko romanuose, kuriuose atkuriamas XIX amžius, jį pakeičiant, papildant fantastine erdve, taip laikotarpį lyg mitologizuojant. Tačiau iš tiesų stimpanko laiko ribos yra ginčytinas dalykas, nes dabartinė šio tipo literatūra apima karalienės Viktorijos valdymo metus ( ), gražiąją epochą ( ) ar net pramonės perversmo laikus (Chambers ir VanderMeer 2011). Nagrinėjami ir dabartiniams laikams svarbūs klausimai, todėl šis žanras yra lyg XIX XXI amžių susidūrimas: iš šiandienio žiūros taško vertinama tai, kas buvo, bei siejama su tuo, kas yra dabar. Stimpanką nuo kitų žanrų skiria technologijų, industrinių motyvų, dirbtinumo pabrėžimas, kurie geriausiai atsiskleidžia vaizduojant miestus. Tokia erdvė daug palankesnė pramonei, technologijoms parodyti nei, pavyzdžiui, kaimas, kuriame žmogus yra arčiau gamtos. Urbanizacija buvo pramonės perversmo ir industrializacijos padarinys, todėl būtent miestas tekste atveria ne tik stimpanko estetiką, bet ir su industrinės revoliucijos pasekmėmis susijusias problemas. Šiame žanre, atrodo, svarbiausia matoma praeitis, bet iš tiesų tai praėjusių laikų pamokos dabartiniams. Stimpankas gali būti naudojamas kaip įrankis buvusiai tikrovei pamiršti: sugrįžtama į praeitį ir joje paliekami priimtini dalykai, o blogi taisomi (Chambers ir VanderMeer 2011). Miestas tinkamas tokiems pokyčiams parodyti, nes būtent jame telkiasi žmonės, puoselėjama kultūra, bandoma pakeisti neįtikusi tvarka, metropoliuose kilo net ir šiandieną siekiantys stereotipai. Miestų analizė stimpanko tekstuose palanki lyčių studijoms, postkolonialiniams ir kultūriniams tyrimams (Buchholz ir Jahn 2005), kada iškeliamos etninės, diskriminacijos, lyčių ir klasinės nelygybės problemos. Toks tyrimas leidžia atskleisti miesto visuomenę, žmogaus ir vietos ryšį, svarbius miesto formavimosi momentus bei technologijų vaidmenį miestelėnų gyvenime. Tyrimo objektas. Vilniaus ir Madrido vaizdiniai Andriaus Tapino ir Eduardo Vaquerizo stimpanko romanuose. Darbo problema kaip stimpanke kuriamas miestas veikia skaitytojo recepciją. 6

7 Šio darbo tikslas ištirti, kaip lietuvių ir ispanų autoriai vaizduoja savo valstybių sostines stimpanko romanuose. Siekiant darbo tikslo, keliami šie uždaviniai: 1. pristatyti ir aprašyti teorinę medžiagą apie stimpanką postmodernizmo lauke bei aptarti pagrindinius mitopoetikos teiginius; 2. išanalizuoti romanus Vilko valanda ir Tamsos šokis, aiškinantis, kaip kuriami miestų vaizdiniai ir kokias prasmes jie koduoja; 3. palyginti miestų vaizdavimą abiejuose romanuose. Hipotezė: pirmuosiuose ispanų ir lietuvių stimpanko romanuose miesto vaizdiniai kuriami skirtingai. Tyrimo šaltiniais pasirinkti du romanai: ispanų rašytojo Eduardo Vaquerizo Tamsos šokis (2005) ir Andriaus Tapino Vilko valanda (2013). Abu tekstai atstovauja mokslinės fantastikos žanrui ir yra pirmieji stimpanko romanai Ispanijoje ir Lietuvoje. Kitas juos siejantis bruožas tiek Tamsos šokyje, tiek Vilko valandoje vaizduojami miestai. Pirmajame Madridas yra kitoks: net ir praėjus trims šimtams penkiasdešimt metų po Lepanto mūšio, toliau klestinčios Ispanijos imperijos sostinė, pasižyminti multikultūriškumu, paneigianti kitataučių išvarymą; antrajame aprašomas alternatyvus XX a. pradžios Vilnius, ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir tapęs laisvuoju Aljanso miestu. Teorinės darbo prieigos. Prancūzų filosofas Michelis Foucault straipsnyje Of Other Spaces: Utopias and Heterotopias (1986) kalba apie skirtingas vietas ir apibrėžia heterotopijos sąvoką, kuri svarbi aptariant stimpanką, nes vieta šio žanro tekstuose, turėdama ir utopijos, ir distopijos bruožų, vis dėlto artimiausia heterotopijai. Miesto reikšmė stimpanko literatūroje aktualizuojama straipsnių rinkinyje Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures (2016), kuriame išryškėja postmodernus perkūrimas kaip kova su anksčiau patirtais išgyvenimais, diskriminacija. Mitopoetinių bruožų interpretavimas analizuojamuose romanuose grindžiamas kultūros antropologo Virginijaus Savukyno įžvalgomis knygoje Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII XIX amžiaus Lietuvoje (2012) ir literatūrologo Vyganto Šiukščiaus Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija (1999). Kalbant apie miesto sampratą kultūroje, pasitelkiami kultūrologiniai miesto tyrimai straipsniuose Lewis Mumfordas: diskursyvinis miesto idėjos žemėlapis (Leonidas Donskis 1995), Miesto erdvės ir kultūros naratyvai (Tomas Kačerauskas 2011), istoriko Lewiso Mumfordo knyga The Culture of Cities (1970) ir akademiko Almanto Samalavičiaus Miesto kultūra (2007). Temos ištirtumas. Nors užsienio šalyse leidžiama nemažai stimpanko žanro knygų ir šia tema rašomi literatūros teoretikų darbai, Lietuvoje iki šiol tai mažai tyrinėta. Plačiau šis mokslinės fantastikos požanris pristatytas Gerdos Pilipaitytės tiriamajame darbe Lietuviška steampunko interpretacija: A. 7

8 Tapino Vilko valanda (2017), kuriame analizuojamas Andriaus Tapino stimpanko romanas, iki tol sulaukęs tik recenzijų. Eduardo Vaquerizo Tamsos šokis (isp. Danza de tinieblas) neišverstas į lietuvių kalbą, todėl lietuviškuose moksliniuose darbuose netyrinėtas. Ispanų kalba Antonio Sancho Villaras šią knygą panaudojo savo magistro baigiamajam darbui Tarp stimpanko ir hibridiškumo: Eduardo Vaquerizo Tamsos šokis (isp. Entre el steampunk y el hibridismo: Danza de tinieblas, de Eduardo Vaquerizo), anglų kalba Mariano Martínas Rodríguezas publikavo straipsnį Alternatyvi istorija Ispanijoje: Eduardo Vaquerizo romanų serija Tamsumos literatūriniame kontekste (angl. Alternate History in Spain: Eduardo Vaquerizo's Tinieblas Series in its Literary Context). Miestą literatūroje tyrinėjo Justina Petrulionytė disertacijoje Miestas literatūroje: Kauno reprezentavimo strategijos šiuolaikinėje lietuvių prozoje (2017), Viktorija Šeina monografijoje Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje (2014) ir Gintarė Vaitonytė disertacijoje Henrio Parlando kūryba: Helsinkio ir Kauno kodai (2017). Mokslinių straipsnių rinkinyje Literatūrinė Kauno regiono savimonė (2011) taip pat skiriama dėmesio miestui ir jo transformacijoms kūryboje. Darbo naujumas ir specifiškumas. Vilko valanda yra pirmasis stimpanko romanas Lietuvoje, todėl pravartu palyginti jį su pirmuoju šio žanro romanu kitoje šalyje, šiuo atveju Ispanijoje. Abiejose knygose stimpankas pasitelkiamas kaip įrankis miestų istorijai perkurti, padaryti ją didingesnę. Tačiau pirmojoje matyti kolonija, nenorinti tokia būti, antrojoje imperija, siekianti ja išlikti bent literatūroje. Todėl tiriama, kokie skirtumai išryškėja akcentuojant miestus skirtingame istoriniame kontekste. Šie vaizdiniai itin svarbūs stimpanko tekstuose, miestų vaizdavimas gali padėti atskleisti tam tikros visuomenės savimonę. Taip pat fantastinė literatūra gana populiari pasaulyje tarp įvairių žmonių, todėl reikalinga ištirti, kaip miestų vaizdiniai tokiuose romanuose pasitarnauja teksto recepcijai. Tyrimo metodai: aprašomasis, apžvalginis, analitinis, atidaus skaitymo ir komparatyvistinis. Pagrindinės darbe vartojamos sąvokos: distopija reiškinys, kada esamos tendencijos nulemia pražūtingą kulminaciją ateityje (Booker 2010); heterotopija reali vieta, kuriai suteikiamos realiai nesančios prasmės (Foucault 1986); istoriografinė metafikcija istorijos perkūrimas, panaudojant tikrus faktus (Nünning 2005); mitologizacija mitologinių schemų ir mitologemų panaudojimas mene, ko nors pavertimas nepaprastu, suteikiant jam panašumų į mitą (Šiukščius 1999); 8

9 stimpankas (angl. steampunk: steam garas, punk pankų kultūra, kurioje vyrauja chaosas, triukšmas, pasidaryk pats idėjos) mokslinės fantastikos požanris, vaizduojantis ateitį XIX a. pab. žmonių akimis, todėl jo estetiką sudaro garu varomi prietaisai ir perkurti Viktorijos laikų drabužiai (Chambers ir VanderMeer 2011); uchronija alternatyvi istorija, kada perrašomas tam tikras istorinis laikotarpis (Binevič 2018); utopija tobula visuomenė, praktiškai neįgyvendinamos santvarkos projektas (Foucault 1986). Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, teorinė bei analitinė dalys, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas bei priedai. Visos dėstymo dalys suskirstytos į skyrius. Pirmoji aprašo ir apžvelgia stimpanką postmodernizmo lauke, labiausiai koncentruojantis į vietą literatūroje, miesto vaizdavimą stimpanke, jo reikšmę kultūroje ir mitopoetikos svarbą kuriant pasaulį tekste. Analitinėje dalyje susitelkiama į E. Vaquerizo Tamsos šokio ir A. Tapino Vilko valandos analizę. Atskiruose skyriuose aptariamos vaizduojamų sostinių visuomenės, distopijos ženklai mieste, kuriamo pasaulio atmosfera, tekstuose panaudojami realūs su miestais susiję objektai ir mitų atšvaitai stimpanko romanuose. 9

10 1. STIMPANKAS POSTMODERNIZMO LAUKE Postmodernizmas neatsiejamas nuo žaidimo, žaidžiamo perkuriant tai, kas jau turima, abejojant realybe, sukuriant kelis jos variantus, paralelinę visatą ir peržengiant ribas. Tiek architektūroje ar dailėje, tiek literatūroje sukeliamas jausmas, lyg kažkas yra ne taip, verčiama susimąstyti apie tai, kas matoma, o ne tiesiog pasinerti į kūrinį. Pati sąvoka kūrinys postmodernizme nebetenka prasmės, nes jis nėra išbaigtas, pavyzdžiui, užvertus knygą, pasakojimas nesibaigia (vizualių panašumų galima matyti architektūroje, kai pastatas neapsiriboja sienomis, šios yra peržengiamos, vienas iš pavyzdžių prekybos centras Prancūzijoje Polygone Riviera 2 ), arba reikalingas adresato dalyvavimas kaip italų dailininko Michelangelo Pistoletto Lankytojuose 3 (1968), kad darbas įgautų pilnatvę. Literatūroje apstu tokių tekstų, kuriuose žaidžiama, vedžiojama labirintais, pavyzdžiui, Milorado Pavićiaus Chazarų žodynas (1984), Josteino Gaarderio Sofijos pasaulis (1991), Johno Fowleso Prancūzų leitenanto moteris (1969) ar Valentino Klimašausko Alfavilnius (2008). Juos vienija tas pats postmodernaus naratyvo principas judėjimas iš vieno teksto į kitą ar iš tikro pasaulio į tekstinį. Realiam pasauliui veržiantis į tekstą suvokiama, kad jo imitacija postmodernioje kūryboje yra sunkiai įtikima ar apskritai prieštaraujanti tikrovei. Būtent tai galima matyti stimpanko tekstuose kalbant apie praėjusio amžiaus pradžią, sunku įsivaizduoti šiame žanre aptinkamas technologijas ar realias istorines asmenybes lyg mitų personažus. Ontologinis veikėjų statusas kinta persikėlus iš vieno istorinio laikotarpio į kitą, bet mitologinės esybės literatūrinėje fikcijoje taip pat gali prarasti savo mitologiškumą ir tapti visiškai žemiškais, paprastais sutvėrimais (McHale 1987). Vyksta atvirkštinis procesas nei dažnai vaizduojant realų pasaulį fikcijoje, šiam netenkant tikroviškumo čia mitinės būtybės kaip tik priartinamos prie tikrovės. Nors postmodernūs tekstai dažnai primena skaitytojui apie fiktyvumą, negalima tvirtinti, kad juose apskritai nėra mūsų realybės, kaip teigia amerikiečių teoretikas Brianas McHale as, tokia literatūra vis dėlto yra pasaulio veidrodis, tačiau matyti keli jo atspindžiai. Toks mus supančios realybės padauginimas pasiekiamas pasitelkus ontologines temas ir galimų pasaulių teoriją (McHale 1987). Tai patvirtina ankstesnes mintis apie ribų peržengimą iš realybės į fikciją ar senesnių tekstų į šių laikų, kai vis keliami klausimai, kokiame pasaulyje dabar esama ar kuris iš jų tikras. Jie budina skaitytojo sąmoningumą ir verčia susimąstyti apie jį supantį pasaulį. Kalbant apie stimpanką reikėtų pabrėžti, jog sąvoka pasaulis postmodernios literatūros lauke vartojama kaip metafora, apimanti gyvenimo būdą, patirtis ir epistemologines, psichologines ar 2 Žr. 4 priedą. 3 Žr. 3 priedą. 10

11 socialines prasmes (McHale 1987). Tai nėra vien tik erdvė įvykiams plėtoti, čia pasaulis suprantamas plačiausia prasme, aprėpiant viską, kas jį sudaro, ir suvokiant tai kaip tam tikros minties apie esamą tikrovę perteikimą. Todėl atsiranda lyg trumpas jungimas tarp to, kas tikra ir kas ne: fikciniais dalykais bandoma atskleisti realybę. Stimpanko romanuose matyti dvigubas vaizdas mums įprastas ir kitas pasaulis kažkur paralelioje visatoje. Tokių tekstų analizė verčia kelti klausimus: Kokią paradoksalią erdvę užima vaizduojama imperija? Koks čia pasaulis? Sudėtingas, užtektų pasakyti (McHale 1987, p. 43). Tai pasaulis, kuris buvo sukurtas ontologiniams klausimams kelti bei kuriame dažnai sakralumas derinamas su proziškumu. Teksto pasaulis čia neretai pateikiamas kaip realiai egzistuojantis miestas ar jo antrininkas, kuriame koreliuoja praeities atmintis ir ateities troškimai. Tai suteikia skirtingų pasaulių derinimas vienoje erdvėje, kai intertekstualumu į tekstą pakviečiami veikėjai, vietos ir simboliai iš kitų tekstų ar realaus gyvenimo. Kalbama jau ne apie tikrą ar ne pasaulį, bet apie galimą, kurio fragmentai iškyla neįmanomoje vietoje ir kelia tam tikrų aliuzijų į realybę (McHale 1987). Toks vaizdavimo būdas yra labai parankus, norint pažvelgti į visuomenę iš šalies, parodyti skirtingus galimus pasirinkimus ir gresiančias pasekmes dėl konkrečių veiksmų, nuostatų. Pagal Umberto Eco, kiekvienas tekstas yra mašina, kurianti galimus pasaulius (Eco 1979). Postmodernus stimpanko romanas gali įtaigiau parodyti dalykus, į kuriuos dažniausiai dėmesys net neatkreipiamas. Pavyzdžiui, žinomi, realiai egzistavę (egzistuojantys) žmonės, pasirodantys tekste, sukelia skaitytojams atitinkamų jausmų vienoje ar kitoje situacijoje. Personažai, veikiantys fikcijoje, bet sutampantys su realiomis asmenybėmis, supurto ontologinę kuriamo pasaulio struktūrą (McHale 1987). Suteikiama proga susimąstyti apie esamą situaciją, ją įvertinti. Skaitant tam tikrą literatūrą gali kilti įtarimų, jog tai, kas parašyta, tikrovėje tiesiog neįmanoma ir niekada negali įvykti. Aiškiausiai tai matyti mokslinėje fantastikoje, kai jaučiamas prieštaravimas logikai, o pats naratyvas tampa nepatogus, nes nebeatpažįstame mus supančio pasaulio. Nors gali pasirodyti priešingai, fantastinė literatūra nekuria naujo pasaulio ji iškraipo jau esamą (McHale 1987). Tik čia jis labiau užmaskuotas moksliniais išradimais, naujomis technologijomis, keistais, lyg iš kito pasaulio sutvėrimais, todėl skaitant net nebandoma ieškoti sąsajų su realybe. Fantastinės literatūros motyvai gali pasitarnauti ontologinei poetikai: kelionės kosmosu, atvykėliai iš kitų planetų, prarasti pasauliai, utopinės ar distopinės ateitys (McHale 1987). Fantastiniai elementai itin veikia šiuolaikinę visuomenę, kuri tikisi vis aštresnių pojūčių, nes tradiciniai naratyvai tampa neefektyvūs. Žinoma, nereikėtų pamiršti, jog mokslinė fantastika yra populiarusis žanras ir, be keliamų problemų, ji turi sudominti skaitytoją patrauklia, intriguojančia istorija, kupina nuotykių bei lengvai skaitoma. Čia pasireiškia postmodernizmui būdingas dvigubas kodavimas: derinamos aukštoji ir 11

12 populiarioji kultūros, intriguojančiame, priartėjusiame prie bulvarinės literatūros tekste paliečiamos svarbios temos. Mokslinė fantastika ieško įkvėpimo postmoderniuose romanuose, stengdamasi nusikratyti vien tik populiariosios literatūros vardo. Ir taip šalia kuriamų pasaulių mechanikos atsiranda temos, susijusios su padėtimi visuomenės gyvenime, seksualinio elgesio normomis ar ateities meno formomis. Galima būtų teigti, kad fantastiniai elementai postmodernius tekstus daro populiarius, o postmodernizmo poetikai būdingi klausimai, atsidūrę mokslinės fantastikos knygose, verčia jas stipriais kūriniais ne tik paviršutiniškai pramogai. Pavyzdys galėtų būti stimpanko romanai, vaizduojantys fantastines vietas, mitinius personažus, įspūdingas technologijas, Viktorijos laikų intrigas, bet kartu atskleidžiantys vis dar aktualias problemas Istoriografinė metafikcija Nors stimpanko romanuose galima aptikti senesnių laikų veikėjus, jie nebus tipiški tam metui, jų elgesyje matyti modernumas, progresyvumas kaip aliuzijos į šiandienos žmogų. Postmodernizmo poetika apskritai atgaivina tai, kas sena ir užmiršta, kitaip nei modernizmas, kuris kratosi senienų (McHale 1992). Tačiau perkurdami istoriją postmodernistai tartum kelia klausimą, ar pati istorija nėra fikcija; ar istoriniai duomenys, kuriais naudojamasi šiandien ir kurie laikomi tikrais faktais, nebuvo pagražinti, suklastoti ar kitaip paveikti. Stimpanke fikcija derinama su istoriniais faktais, todėl galima būtų vadinti tokią kūrybą istoriniu romanu. Tačiau tai nėra įprasti istoriniai romanai, kaip rašyti Levo Tolstojaus ir itin populiarūs pastaruoju metu, o postmoderni istoriografinė metafikcija (McHale 1992). Juose riba tarp fikcijos ir istorijos išnyksta. Panaudojami tikri faktai ir jais remiantis papasakojama nauja, dar negirdėta istorija. Kitaip sakant, istoriografinė metafikcija vaizduoja viską savaip, bet neatsisako istorinių įvykių ir asmenybių (Nünning 2005). Žinoma, negalima to laikyti teisybe, labiau toks perkūrimas parodo vieną iš variantų, kaip galėjo būti. Istorija tampa fantazija, o fantazija istorija, tuo metu tikras pasaulis pranyksta tarp jų. Tai ir yra vienas iš pagrindinių postmodernizmo klausimų, keliamų ir stimpanko tekstuose: ne ar toks pasaulis tikras, o ar jis tikras palyginti su kuo? (McHale 1987, p. 96). Kaip jau buvo minėta, modernizmas atmetė praeitį, postmodernizmas siekia atkurti ryšius su tuo, kas buvo anksčiau, tačiau jis nesigilina į istoriją, o laiko ją problematiška (Hutcheon 2011). Praeities įvykių pakeisti neįmanoma, bet juos permąstant galima bandyti pakeisti dabartį ir ateitį. Postmodernus menas pagrįstas istorija, politiškai aktualus, o jo kritiškumas itin paveikus (Hutcheon 2011). Panašiai elgiasi ir postkolonializmas vertina konkrečios vietos praeities patirtis. Čia itin svarbūs tampa mes ir kitas konfliktas ar tapatybės klausimas. Istoriografinė metafikcija būtent ir pasitarnauja formuodama 12

13 tapatybę, tai nėra tiesiog praeities atpasakojimas (Nünning 2005). Stimpankas atveria kelius šiems klausimams permąstyti, nes priartėdamas prie XIX a. (kaip imperijų laikotarpio) yra parankus postkolonializmo tyrimams. Kolonializmas ir imperializmas paliko itin ryškų pėdsaką istorijoje, šios patirtys ir iš tų laikų ateinantys stereotipai vis dar veikia žmones. Dažnai literatūroje įvairioms nemalonioms patirtims išreikšti pasitelkiama alegorija, kuri tampa galinga griaunamąja priemone ir postmoderniems, ir postkolonijiniams menininkams iš naujo apmąstant ir kitaip vaizduojant istoriją (Hutcheon 2011). Taip pateikti svarbūs įvykiai leidžia į juos pažvelgti iš šalies, galima sakyti, kad tai lyg terapija, padedanti atsigauti nuo kadaise patirtų kolektyvinių išgyvenimų. Meksikiečių autorius Carlosas Fuentesas rašė: Istorija kartojasi tik dėl to, kad mes nesugebame įsivaizduoti alternatyvios kai kurių istorinių įvykių raidos: koks tas įvykis galėjo būti, bet nebuvo. Jei tai gebėtume, galėtume užtikrinti, jog istorija nepasikartos... (Fuentes 1978, p. 644). Ši mintis yra esminė kalbant apie uchronijas literatūroje, nes tai vienas iš pagrindinių šios strategijos tikslų, darantis istorijos perkūrimą svarbų ir reikalingą. Dažnai patirtis reikia užrašyti, kad jos būtų įsisąmoninamos, suvokiama, kas įvyko (vyksta), tai žingsnis į išsilaisvinimą. Kai tekste vaizduojami suvaržymai, suvokiama, jog tai tikrai yra suvaržymai, į kuriuos dažniausiai neatkreipiamas dėmesys (Hutcheon 2011). Todėl stimpanko tekstuose iškreiptas pasaulis glumina, bet jis greičiau stimuliuoja sąmonę, o ne nuskausmina praeities ar dabarties žaizdas. Postmodernus tekstas ne ramina, veikiau ragina nepasiduoti aplinkybėms. Toks pateikimas provokuoja kritinį žvilgsnį ir suteikia galimybę kitaip pažiūrėti į dabartį (McHale 1992). Istorijoje ieškoma kilmės, tautos ištakų, bandoma atkurti buvusias tradicijas, bet tarsi vengiama permąstyti atotrūkius, suardyti įprastą, jau suformuotą tapatybę (Foucault 2011). Tokiu atveju nebelieka kritinio žvilgsnio, tiesiog laike sustingę istoriniai faktai, įsisąmoninti kaip duotybė. Pamirštama, kad istorija nesibaigė, ji tęsiasi dabartiniais laikais, taip pat, kaip pamirštama, jog tautinis tapatumas turi įvairių atspalvių. Stimpanke keliant klausimus, kokie galėjo būti kiti praeities variantai, žiūrint plačiau, perkuriant istoriją, aktualizuojant užmirštus dalykus, adresatui leidžiama susigrąžinti tai, kas prarasta istorinės sąmonės pavidalu (Foucault 2011). Postmoderniai užrašytuose tekstuose pripažinta konkrečios vietos istorija kvestionuojama, tačiau juose siedamas vietą su istorija, t. y. praeitimi ir dabartimi bei atskirais jų elementais, žmogus tą vietą suvokia kaip savo buveinę. Atkreipiant dėmesį į vis pabrėžiamą praeities perkūrimą ar jos poveikį dabarčiai, suprantama, jog tai nebuvo teigiami praeities įvykiai, jeigu literatūroje norima juos dekonstruoti. Dažniausiai tokiais atvejais tos patirtys būna trauminės. Apskritai patys stimpanko tekstai neretai gvildena trauminius gyvenimo įvykius, siedami praeitį su ateitimi, kitaip tariant būsimos interpretacijos atgaline tvarka 13

14 konstatuoja praeities įvykio tapatybę (Žukauskaitė 2006, p. 10). Esamos interpretacijos atskleidžia praeities įvykį, sukėlusį trauminių padarinių. Stimpanko romanuose pastebima skirtingų laikotarpių sąveika: viena vertus, pagal šiandienos supratimą pataisoma istorija dėl skaudžių patirčių ar padarytų klaidų, kita vertus, buvusiais pavyzdžiais, įvilktais į postmodernų rūbą, stengiamasi kalbėti apie dabartinę visuomenę. Ji itin gerai atsiskleidžia vaizduojant miestus, kurie yra ne kas kita, kaip savo gyventojų atspindžiai. Stimpanko tekstai sukelia jausmą, lyg susiduriama su iš praeities atgimusiu miestu, norinčiu pasakyti kažką svarbaus šiems laikams (Pike 2016). Pavyzdžiui, tai, kad anam metui ypač būdingos biurokratija, griežtos taisyklės, bausmės provokuoja dideles nelaimes. Stimpankas geba parodyti ankstesnes negeroves priimtinesniu šiuolaikiniam skaitytojui būdu. Fantastiniai motyvai įsuka, kai kada iš karto net nepastebima, jog žvelgiama į gilesnius dalykus, jie ima veikti skaitytojo sąmonę, teigdami vertybes, gajas jau nuo senųjų mitų laikų, tik kitokia forma. Stimpanko literatūra verčia susimąstyti, kaip būtų galima išvengti panašių į buvusias problemų, o jei to padaryti nepavyksta, kaip jas išgyventi (Siemann 2016) Stimpanko erdvė Kartais gali atrodyti, jog laikas naratyve svarbesnis nei erdvė (Buchholz ir Jahn 2005). Mokslinė fantastika yra vienas iš įdomesnių atvejų kalbant apie postmodernią erdvę. Joje perteikiamos gan sunkiai įsivaizduojamos vietos, neretai suprantamos kaip metaforos (miestas ir visuomenė filme Alphaville (1965). Erdvę sudaro ne tik ribos, skiriančios ją nuo kitų erdvių, bet ir objektai, gyvenimo sąlygos, su ja susijęs laikas (Buchholz ir Jahn 2005). Ji nėra tik tuščias laukas, joje telpa tiek materialūs, tiek nematerialūs dėmenys. Be to, akivaizdu, jog erdvė neatskiriama nuo laiko. Dažniausiai tai nebus tiesiog vieta, o vieta atitinkamu metu, kaip Jameso Joyce o Dublinas 1904 m. birželio keturioliktąją. Stimpanko romanuose erdvė itin svarbi, nes, veikdama kaip pagrindinė metafora, sutalpina visas priemones norimai prasmei perteikti. B. McHale as rašo, jog postmoderniuose tekstuose erdvė veikiau ne konstruojama, o dekonstruojama, tiksliau šiedu procesai atliekami vienu metu (McHale 1987). Neretai fikcijoje erdvė nėra tiesiog fonas įvykiams plėtoti, o įgauna prasmę ir tampa vieta. Stimpanke pasitaiko ypatingų vietų, kurių nėra realiame pasaulyje, vienos iš tokių utopijos. Tai yra iš tikro neegzistuojančios vietos, kurios lyg tobula realių visuomenių versija (Foucault 1986). Neretai literatūroje utopijos turi distopijos atspalvių, norint parodyti, kokios gali būti tobulos visuomenės siekio pasekmės. Dar yra heterotopijos. Tai vietos, primenančios veidrodį: jos ir yra, ir ne, žmogus suteikia tam tikrų prasmių vietoms, kur jų iš tikrųjų nesama (Foucault 1986). Suprantama, kad tokia vieta labai tinkama tiek postmoderniems, tiek konkrečiai mokslinės fantastikos tekstams. Tačiau nereikia galvoti tik 14

15 apie pusiau egzistuojančias fantastines vietas, pavyzdžiui, dėl paradoksalaus laiko ir erdvės nesutapimo, tai galima matyti stimpanko romanuose. Išskirtinės yra krizių heterotopijos, būdingesnės ankstesniems laikams. Šios slaptos, atribotos vietos skirtos ištiktiesiems vienokios ar kitokios krizės, t. y. pagal tam tikro meto visuomenę nesveikiems žmonėms: paaugliams, nėščioms moterims, senoliams. Vienos iš tokių vietų psichiatrinės ligoninės, kalėjimai, prieglaudos (Foucault 1986). Jas galima panaudoti kaip postmodernistines metaforas tekstuose, ypač kritikuojant santvarkas Miesto fenomenas stimpanke Amerikiečių akademikė Catherine Siemann straipsnyje The Steampunk City in Crisis pristato stimpanką kaip miesto žanrą (Siemann 2016). Pasak jos, taip yra dėl to, kad čia itin svarbi XIX amžiaus industrializacija ir urbanizacija, kurioms pavaizduoti, be jokios abejonės, reikalinga miesto erdvė. Stimpanką galima paaiškinti kaip XIX a. romano ir mokslinės fantastikos mišinį, todėl natūralu, kad miestas jame panaudojamas atskiroms istorijoms atskleisti. Dažniausiai romanai, nagrinėjantys socialines problemas, vaizduoja miestą (Siemann 2016). Stimpankas padeda suvokti laikinumą ir technologijas, pasitelkdamas miesto erdvę, kartu leisdamas kitaip pažvelgti į to miesto istoriją (Pike 2016). Jokia vieta neatsiranda iš niekur, visa, kas ją sudaro, formuojasi laikui bėgant, veikiant įvairiems faktoriams, užtenka vien prisiminti pramonės perversmą, revoliucijas, santvarkos pokyčius. Tai atsiliepė miestelėnų gyvenimui. Patys istoriniai įvykiai gali veikti atskiros visuomenės žmonių pasitikėjimą savimi (Larsen 2004). Natūralu, kad jų padariniai labiausiai jaučiami miestuose, kuriuose susitelkusi žmonių bendruomenė. Ir nors stimpanko žanre miestai vaizduojami kaip geresni iš tiesų egzistavusiųjų variantai, vis dėlto skaitant jaučiamas sklandantis nerimas. Įprastai visos negerovės suverčiamos pramonės perversmui ir žmones užgožiančioms technologijoms, tačiau vertėtų pasigilinti į tai visuomenės kontekste. Iš tiesų krizes sukelia ne technologijos, o socialinė aplinka, kurioje jos yra. Miesto erdvė esti populiarus motyvas tarp stimpanko rašytojų. Kone kiekviename stimpanko mieste telpa bendruomenė, išgyvenanti kokią nors traumą (Siemann 2016). Tai paaiškintina tuo, jog jame atsigręžiama į imperijų laikus, kuriems būdingas rasizmas, priespauda, mačizmas. Todėl neretai šis žanras pasitelkiamas siekiant kūrybingai pakeisti istoriją, taip bandant pagydyti tikrai patirtas istorines traumas (Pho 2016). Stimpanke keliami rasiniai, kultūriniai ir istoriniai klausimai dažniausiai susiję su priespauda. Išryškinamas faktas, kad visos negerovės, ateinančios iš ankstesnių laikų, prasidėjo būtent dėl kito pavergimo. Tiesa, negalima sakyti, jog kalbama vien tik apie praeitį ir bandoma perkurti tik skaudžius kuriai nors visuomenei išgyvenimus, taip pat gali būti užuominų į šiandieną, atkreipiamas dėmesys į dalykus, gresiančius šiems laikams (Siemann 2016). 15

16 Reprezentuojamas miestas stimpanko romanuose dažnai pateikiamas kaip metafora. Pavyzdžiui, jis gali susitapatinti su žmogumi, vienu dideliu organizmu, turinčiu visas svarbiausias kūno dalis ir pojūčius, arba neįprasta milžiniška mašina (Tenescu 2014). Kai vieta pateikiama taip, skaitytojui tampa lengviau suvokti miesto (kaip visuomenės) veikimo principus, kiekvieną atskirą jo dalį bei jų priklausomybę. Taip pat jaučiama ir paties individo atsakomybė. Miesto erdvėje žmonės nuolat sąveikauja su juos supančia aplinka, todėl šioji lyg prasmių tinklas, per kurį pažįstamas pasaulis. Kiekvienas individas patiria miestą savaip (Tenescu 2014). Miesto fenomeną tiksliai apibūdino amerikiečių geografė Mona Domosh, įvardindama jį kaip paveikslą, reprezentuojantį kultūrinių pasaulių, kuriuose gyvename, viltis ir idėjas (Domosh 1992). Gan aiškiai tai galima matyti literatūroje, nes kiekvieno laikotarpio kūryba būna paveikta to meto kultūrinio konteksto. Visada keliami tuo laiku aktualūs klausimai, kuriuos lengviausia išrutulioti miesto erdvėje, individui sąveikaujant su kitais žmonėmis ar institucijomis. Parodomas jo ryšys su aplinka, nes čia ryžtingiausi žmogaus veiksmai, planuojami bei atliekami veikiant konfliktiškoms ar geranoriškoms asmenybėms, įvykiams ir bendruomenėms, įgauna daug reikšmingesnių kulminacijų (Mumford 1970). Nors miestas yra lyg įvykių erdvė ar suprantamas kaip visų pirma jo architektūra, gyventojai daug svarbesni nei miestas kaip objektas, tik juose slypi šio pagrindas, tai įžvelgiama ir stimpanko tekstuose. Miesto esmė yra ne pastatai ar architektūrinės konstrukcijos, o iš pirmo žvilgsnio sunkiai pastebimas faktas, kad miestas formuoja žmogiškąjį mentalitetą, mąstymą ir vaizduotę (Donskis 1995). Todėl tinkamai panaudojamas miesto motyvas literatūroje taip pat gali paveikti žmones, išjudinti jų sąmoningumą. Dar viena funkcija, kurią geba atlikti įtaigus tekstas apie miestą, vienyti žmones, atpažįstančius juose savąjį. Įprotis gyventi draugėje ir atvedė prie miestų statybos, o šis savo ruožtu padėjo sukurti jo gyventojų vieningumo jausmą (Mumford 1970, p. 54). Kai miestai jau pastatyti, jų kūrimas literatūroje padeda išsaugoti šį vieningumo jausmą. Pats miestas gali būti ne tik aplinka, bet ir veikėjas, ypač jei tam panaudojama metafora tekste. Pasak T. Kačerausko, sąveika tarp skirtingų miesto erdvių planų (miestas kaip aplinka ir veikėjas) papildo žmogaus siekius įtampos, kuri būdinga kultūros naratyvui (Kačerauskas 2011, p. 146). Taigi tiek materiali, tiek nemateriali aplinka yra reikšminga, steigianti ir sauganti miestą. Todėl ir stimpanke galima išskirti du itin svarbius elementus: industrinę estetiką ir miesto visuomenę. Čia erdvė nėra statiška, veikiau primenanti dramos kūrinį, kuriame būtina sąveika, konfliktas. Sąveikaujant tradicijai ir naujybei, individui ir bendrijai atsiranda kultūros naratyvas (Kačerauskas 2011). Dėl šios priežasties miesto erdvė yra labai paranki idėjoms literatūroje perteikti. Apie miestus reikalinga rašyti dar ir todėl, kad jei individas negali įsivaizduoti nei jo visumos, nei pozicijos jame, šis jam tampa svetima erdve. Naujaisiais laikais žmogus vis labiau individualėja, 16

17 tačiau neigiama tai, kad didėja susvetimėjimas. Nutolstama nuo kitų, aplinkos, todėl siekiant įveikti susvetimėjimą tradiciniame mieste, reikia praktiškai sugrąžinti vietos jausmą ir sukurti arba rekonstruoti artikuliuotą ansamblį, kuris išliktų atmintyje ir kurį individas galėtų žymėti kognityviniame žemėlapyje... (Jameson 2006, p. 75). Žmogui, turbūt kaip ir daugumai gyvūnų, svarbus prisirišimas prie vietos, o įtikinamu naratyvu galima jį sustiprinti. Skaitant stimpanko romaną atsiveria miesto panorama, leidžianti adresatui susidėlioti visumos vaizdą, kurią sudaro visuomenės struktūros (Jameson 2006), o ne tik architektūra, pasiekiama vaikščiojant gatvėmis, bet ne puslapiais. Dėl šios priežasties reikalinga atrasti naujų būdų, kaip vietą reprezentuoti, kad mes ir vėl galėtume suvokti savo kaip individų ir kolektyvinių subjektų situaciją ir atgauti sugebėjimą, kurio netekome dėl erdvinio ir socialinio sutrikimo sugebėjimą veikti ir kovoti (Jameson 2006, p. 78). Stimpanko tekstai geba naujai sukelti skaitytojų emocijas miestui bei stiprinti ryšį su juo. Pasak danų akademiko Svendo Eriko Larseno, miesto atspindys yra visuomenės atspindys. Į jį reikia žiūrėti ne tik kaip į materialią erdvę, bet ir kultūrą (Larsen 2004). Vaizdinga metafora atkreipia dėmesį į jo visuomenę labiau nei įprastas panoraminis vaizdavimas, kai miestas artimesnis fonui. Tokie žaidimai geriau įsimena, vieta tampa ženklu, kurį skaitytojas geba interpretuoti, taip pat metaforų naudojimo strategija paveikesnė, ypač kai autorius kalba itin svarbia tema. Stimpankas yra vienas iš įrankių, praverčiančių, kai norima atsakyti į klausimą, kokia iš tiesų yra miestų kultūros reikšmė. Šiame žanre galima apimti daugybę juos sudarančių dalykų ir vaizduoti miestą labai smulkmeniškai, keliant šiai vietai būdingus klausimus. O viena iš didžiausių miesto problemų, atskleidžiamų stimpanko romanuose, yra žlugdantis technologijų poveikis, per didelis jų naudojimas gyvenime, užgožiantis pačius žmones (Tenescu 2014). Tokiu atveju skaitytojas gali pažvelgti į savo aplinką iš šalies, geriau ją įvertinti ar net priimti atitinkamus sprendimus Stimpanko mitopoetika Mokslinė fantastika dažniausiai glaudžiai susijusi su mitologija, nes senieji mitai ir buvo pirmieji fantastiniai pasakojimai, po fikciniais dalykais slepiantys tikrąsias prasmes, aiškinimus apie pasaulį. Panašiai yra ir fantastiniuose tekstuose, kuriuose neretai panaudojami mitų elementai, pavyzdžiui, mitiniai personažai, erdvės ar atitinkami siužetai. Tą patį galima įžvelgti stimpanko poetikoje. Svarbiausia, jog tekstuose būtų įžvelgiami archetipai, mitologinės schemos ar mitologemos, tada juos galima vadinti mitopoetiniais. O tokia poetika rodo literatūros brandumą (Šiukščius 1999). Kai tekstas remiasi mitologija ir dar išradingai, jis visada bus turtingesnis, aukštesnės kokybės apskritai, dar daugiau jis bus gerokai paveikesnis. 17

18 Kultūros antropologas Virginijus Savukynas taikliai pastebi: Mitiškumas gali skleistis nebūtinai tik mitais: jis lygia dalimi iškyla legendose, epuose, istoriniuose pasakojimuose ir t. t. (Savukynas 2012, p. 24). Mitai ar jų fragmentai aptinkami įvairiomis formomis, jais grindžiamos skirtingos meno rūšys ar žanrai (vienas iš ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių būtų mokslinės fantastikos filmų serija Žvaigždžių karai (angl. Star Wars). Jie yra lyg pamatas, ant kurių formavosi literatūra, tiesiog vienur jų atgarsiai ryškesni, kitur blankesni. Be to, šiais laikais taip pat kuriami savotiški mitai, sklindantys iš lūpų į lūpas, vieni iš tokių miesto legendos (angl. urban legend). Jos ar mitai naratyvai, gvildenantys žmogžudystės, prievartos, epidemijų ar valdžios konspiracijos temas, veikia pagal principą man pasakojo draugo draugas (Preston 2005). Šie pasakojimai populiarinami skirtinguose miestuose ir taip jiems suteikiama mistiška aura, daranti juos ypatingus. Panašiai veikia ir stimpankas, kai iškeliamas konkretus miestas iki tol nematytu amplua. Su istorija susiję procesai kaip mitologizacija literatūroje verčia praplėsti suvokimą (McHale 1987). Galima sakyti, jog mituose būdavo koduojama kultūra, t. y. konkrečios joje vyravusios vertybės, pažiūros. Mitologija paliečia pačias žmonių kultūros ištakas ir kito kartu su ja. Mitopoetinis stimpanko tekstas, apimdamas platesnį kontekstą, leidžia gilintis į kultūrą. Naratyvo įvykius pradedame lyginti su praeities šešėliais (Frye 2011). Ryškėja skirtumai arba panašumai tarp mitų ir jų pateikimo konkrečiame romane, pagal kuriuos galima spręsti, ko siekiama tekstu mitologizuoti ar demitologizuoti istoriją. Vienas iš mitopoetinių aspektų, ryškėjančių stimpanke, yra archetipai. Tai tipiškas, pasikartojantis įvaizdis, jungiantis vieną kūrinį su kitu, taip padėdamas suvienodinti ir integruoti literatūrinę patirtį (Frye 2011). Reikėtų pridurti, kad archetipai tai tokie vaizdiniai, susiformavę kolektyvinėje sąmonėje ir atpažįstami daugelio be išankstinio pasiruošimo. Pavyzdžiui, personažus kai kuriuose literatūriniuose tekstuose galima būtų skirstyti į keturias archetipų grupes: 1) dievų, tačiau taip pat klystančių; 2) nevykėlių netikrų pranašų; 3) veikėjų, prisirišusių prie tradicijų ir besipriešinančių naujiems dalykams; 4) moterų personažų, simbolizuojančių teologines dorybes (tikėjimą, viltį, meilę) (Meletinskij 2011). Tokia įvairovė gan dažna stimpanko romanuose. Mitopoetinių tekstų personažų skirstymų esti ir daugiau: išskiriami dangiško prado atstovai bei žemiškos figūros. Pirmieji yra tobuli, įspūdingo stoto, antrieji nelaimingi, neišvaizdūs (Šiukščius 1999). Nereikėtų tvirtinti, jog visi per daug tobulai vaizduojami veikėjai yra dievai, jie tiesiog tokius primenantys žmonės. Mitai gali kalbėti ne tik apie dievus, bet ir apie herojus, kurių prototipai aptinkami istorijoje (Šiukščius 1999). Taip pat išryškėja požemiui atstovaujantys veikėjai. Dažniausiai jie siejami su kalvyste, neretai tūnantys tamsoje, vietose, primenančiose požemius, pasižymi gudrumu ir kitų gundymu. Velniui ar mistikai priskiriama tai, kas nepažįstama (Savukynas 2012). Todėl šioje kategorijoje atsiduria kitataučiai, kartais apskritai kuo nors kitokie veikėjai. Pastebima mes ir kitas 18

19 priešprieša, jau minėta kalbant apie postkolonializmą. Toks skirstymas parankus stimpanko poetikai, nes imperijų kontekste neišvengiamas kitataučių klausimas, paslaptinga, niūri atmosfera gan dažnai veikėjus įvilioja į požemius, o garu varomi skraidantys prietaisai priartina prie dangaus. Mitologijoje, be veikėjų, taip pat labai svarbios erdvės. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vaizduojamą pasaulį tekste dažniausiai sudaro kelios skirtingos erdvės. Jos taip pat atstovauja dangaus, žemės ir požemio sferoms. B. McHale as akcentuoja tarpą tarp dviejų erdvių ir bandymą jas sujungti (McHale 1987). Tarp skirtingų erdvių nubrėžiamos gan aiškios ribos, bet paliekama galimybė jas peržengti. Tekstuose matyti pasaulio perskyrimas į žemę ir dangų, tačiau šios dvi erdvės išlaiko tarpusavio ryšį (Meletinskij 2011). Tam pasitarnauja laiptų, durų, tunelio, veidrodžio motyvai ar į dangų kylama padedant paukščiams (kaip lietuvių liaudies pasakose). Indoeuropiečių mitologijoje visas pasaulis dalinamas į tris sferas: 1) sutartinę ir maginę, atstovaujančias valdovo ir žynio institucijoms; 2) fizinės jėgos, matomą karių luome; 3) sveikatos, maisto, turto, jas perteikia žemdirbiai ir amatininkai (Savukynas 2012). Tai jau kiek kitoks skirstymas nei į dangaus, žemės ir požemio erdves, bet ir šias sferas galima priskirti joms. Kyla asociacijų, kad valdovai ir žyniai visuomet būdavo arčiau dievų, jeigu ne tapatinami su jais, tikėtina, kad požemio arba su juo siejamo pragaro atstovai atsakydavo už karus, o žemdirbiai ir amatininkai natūraliai priskirtini žemės erdvei. Prisiminus mito kaip pasakojimo, kuriame telpa kas nors antgamtiška, mistiška ir perduodama iš kartos į kartą, apibrėžimą dar reikėtų pabrėžti, jog jo panaudojimas itin paveikus, ypač apeliuojant į emocijas (Walker 2005). Toks perdavimas kitoms kartoms gali koduoti tautos istoriją, o mitų modifikacijos laikui bėgant parodyti vykusius pokyčius. Daroma prielaida, kad mitopoetinių elementų turintis stimpanko naratyvas paveiks labiau už juos neišryškinantį. Škotų akademikas Robertas Segalas tikina, kad mitas gali veikti kaip terapija (Segal 2005). Šią mintį galima grįsti jo paveikumu, be to, panašiai mąsto amerikiečių akademikas Stevenas F. Walkeris, teigdamas, jog mitai galėtų būti visuomenėje nusistovėjusių stereotipų priešnuodis bei skatinti žmones gyventi kitaip (Walker 2005). Dėl šios priežasties mitologizacija pravarti stimpanke kaip žanre, bandančiame paneigti stereotipus. Taigi mitopoetika pasitarnauja stimpanko tekstams, nagrinėjantiems tiek postkolonializmo teorijai rūpimas problemas, tiek trauminės patirties klausimus. Dar viena iš mito funkcijų yra padėti visuomenei susidoroti su ją kamuojančia kalte ar agresija, suvienyti jos žmones ir padaryti stipresne prieš neigiamą poveikį iš šalies (Segal 2005). Kaip galima pastebėti, mitas, anksčiau buvęs vien tik dar vienas būdas bėgančiam laikui arba istorijai įforminti, panaudojant jo elementus literatūriniuose tekstuose tampa įrankiu įveikti vadinamąją trauminę atmintį ir vienyti žmones, keliant jų bendrumo jausmą, o tai yra labai svarbu tautai, norinčiai išsilaikyti bei neprarasti savo tapatumo. 19

20 Mitopoetinė proza sietina su tradicija, o ši su istorijos jutimu. Rašytojas turi suvokti praeitį ne tik kaip kažką negrįžtama, bet ir jos šiuolaikiškumą, jausti ne tik savo kartą, bet ir visos kultūros literatūrą (Šiukščius 1999). Būtent tai daroma stimpanko romanuose, kuriuose istorija siejama su šių laikų aktualijomis, todėl mitopoetiniai bruožai tekste labai palankūs šiam ryšiui stiprinti. Savos istorijos bei kultūros pajautimas sudaro tautinę tapatybę, o to perdavimas kitiems užtikrina jos tęstinumą. Ir nors gali atrodyti priešingai, reikėtų pastebėti, kad iš tiesų mitai išreiškia dvasios, ne pasaulio esmę. Tai pasakojimai ne apie tai, kaip atsirado pasaulis, o kaip žmonių sąmonė interpretavo jo atsiradimą ir ką tai sako apie jų pačių dvasinį pasaulį. Literatūrologas Vygantas Šiukščius rašė, jog mitologinė mintis visą realybę paverčia metafora (Šiukščius 1999, p. 70). Metafora panaudojama perteikti kitiems dalykams, dažnai tokiems, kuriuos išreikšti tiesiogiai nėra paprasta. Suprantama, tokios visą realybę apimančios metaforos dažnai kalba apie visuomenę, santvarką, tautai svarbias aktualijas, kurios itin gerai atsiskleidžia vaizduojant miestą kaip visuomenės atspindį. 20

21 2. MIESTAS STIMPANKO ROMANUOSE: MADRIDAS EDUARDO VAQUERIZO TAMSOS ŠOKYJE IR VILNIUS ANDRIAUS TAPINO VILKO VALANDOJE Šioje darbo dalyje analizuojami Vilniaus ir Madrido vaizdiniai pirmuosiuose stimpanko romanuose Lietuvoje ir Ispanijoje: A. Tapino Vilko valandoje (2013) ir E. Vaquerizo Tamsos šokyje (2005). Abiejuose tekstuose ypač svarbus miestas, kuris atsiskleidžia perkuriant buvusią istoriją, žaidžiant realiais praeities faktais, vaizduojant visuomenę, įvairiai perteikiant miesto atmosferą ir visa tai apgaubiant stimpanko estetika. Skaitytojui neįprastas miestas stimpanke leidžia į jį pažvelgti kitaip, atveria naujų prasmių Postmoderniai papasakota istorija: Madridas 1927-aisiais ir Vilnius 1905-aisiais Stimpanko romanuose ypač svarbūs vieta ir laikas: dažniausiai tai XIX a. pabaigos arba XX a. pradžios miestas. Laiko kategorija čia itin reikšminga, nes miestas šio tipo fikcijoje egzistuoja tik dėl nesutampančių konkrečios vietos ir laiko: jis vaizduojamas toks, koks aprašomu laikotarpiu niekada nebuvo. Vienas iš šią idėją grindžiančių romanų yra Eduardo Vaquerizo Tamsos šokis, kuriame matyti klestintis, multikultūrinis, kupinas naujų technologijų Madridas kitoks nei egzistavęs aprašomais 1927 metais. Pasakojimas romane pradedamas 1571-aisiais būtent tais įvykiais, kurie pakeitė tikrai egzistavusią istoriją, Ispanijos karaliaus Felipe ės II mirtimi ir imperatoriaus Carloso V nesantuokinio sūnaus Juano apsisprendimu perimti karūną. Autorius kuria įtampą, atskleisdamas Juano dvejonę: Taip galėtų būti; dar galėtų negrįžti į rūmus, neruošti savo vyrų ir patikėtinių kelionei atgal į Ispaniją... Galbūt tada jį prisimintų tik kaip Lepanto mūšio nugalėtoją, vienintelį to meto didvyrį... 4 (Vaquerizo 2017, p. 7). Tekste žaidžiama apsisprendimo vilkinimu, taip dar labiau pabrėžiant akimirkos, nulėmusios visą istorijos perkūrimą, svarbą. Šiame romane pats momentas, nuo kurio keičiami istoriniai įvykiai, aiškiai parodomas, kai būsimas naujasis karalius garsiai sušunka: Mes grįžtame į Ispaniją, kad tęstume istoriją 5 (Vaquerizo 2017, p. 8). Tokie skambūs pareiškimai gan dažni mokslinės fantastikos literatūroje, kurioje ypač svarbus nuotykio elementas, keliamas iššūkis. Tačiau šis sakinys taip pat nurodo postmoderniąją romano 4 Isp. Y podría ser así; aún podría no regresar a la corte, no aprestar sus hombres y los de sus leales a una carrera de vuelta a España... Quizá sólo se le recordaría como el vencedor de Lepanto, único héroe de aquella jornada... (Čia ir toliau šiame darbe iš ispanų kalbos versta šio darbo autorės.) 5 Isp. Volvemos a España a seguir escribiendo la historia. 21

22 pusę, nes nubrėžiama linija tarp to, kas buvo ir galėjo būti. Po šių žodžių, nors tik tekste, pradedama nauja istorija: 1571 metų pavasarį naujasis imperatorius atstatė tvarką ir ėmėsi valdyti. Nuo tos akimirkos buvo rašoma labai skirtinga pasaulio istorija nei būtų buvusi užrašyta, jeigu ne tas nelaimingas nutikimas medžioklės metu, per kurį susižeidė karalius Felipe ė vieną šaltą rudens rytą kalnuose šalia Madrido 6 (Vaquerizo 2017, p. 8). Vėlgi matyti postmodernus žaismas o kas, jeigu..., primenama, jog istorija galėjo būti kitokia (ir buvo), o Madridas įgauna svarbų vaidmenį, nes būtent jo teritorijoje nutinka lemtingas įvykis, viso romane kuriamo pasaulio atspirtis. Žaidimas laiku pastebimas ir kiek kitokiu atveju (užuominomis į svarbias ispanų tautai datas, kurios pažadina konkrečios vietos istoriją). Romanas lyg užmaskuotas ispanų istorijos vadovėlis, kuriame randama reikšmingų įvykių motyvų. Nors čia jais manipuliuojama (žvilgčiojimas į laikrodį, datos), pačiam naratyvui didelės reikšmės neturi, bet atkreipia dėmesį, padeda įsijausti į praeitį, kuri neatsiejama nuo vietų. Pavyzdžiui, tekste užsimenama apie ligoninę, pavadinimu Hospital 1 de Octubre (liet. Spalio pirmosios ligoninė). Veikėjas svarsto, kokio įvykio proga ši vieta taip pavadinta, prisimena tik metus 1870-uosius, įvykio atminti negali, todėl skaitytojas paliekamas spėlioti pats vienas m. Barselonoje vyko darbininkų suvažiavimas, tuo laikotarpiu buvo sprendžiami politinės santvarkos klausimai, tokios aplinkybės gan palankios stimpanko romanui, kuriame dažnai keliama darbininkų klasės problema. Kalbant apie Madridui svarbius įvykius reikėtų atkreipti dėmesį, jog realioje Ispanijos sostinėje žinoma ligoninė pavadinimu Hospital 12 de Octubre (liet. Spalio dvyliktosios ligoninė), pavadinta dienai, kai Kristupas Kolumbas išsilaipino Amerikoje, atminti. Įdomu tai, kad anksčiau ji vadinosi Spalio pirmosios ligonine (Francisco Franco garbei, tapusio Ispanijos vadovu 1936 m. spalį). Taigi vėl suliejama fikcija ir realūs faktai, nes toks ligoninės pavadinimas negalėjo egzistuoti tuo metu. Kyla klausimas, koks pasaulis vaizduojamas ir kas jame turėjo įvykti prieš tai, skaitytojas tarsi kviečiamas permąstyti istoriją. Kita svarbi data, nuolat figūruojanti tekste septynioliktoji. Beveik kiekvienas rimtesnis ir baimę ar sumaištį keliantis įvykis romane lyginamas su ja. Šis skaičius ispanams primena 1936 m. liepos septynioliktosios perversmą, po kurio kilo pilietinis karas. Dar vienas neatitikimas, kai metai (1927) ir pats įvykis negali turėti nieko bendra. Vėl primenama data, susijusi būtent su pilietiniu karu, bene skaudžiausiu Ispanijos istorijos įvykiu. Tekstas neleidžia pamiršti istorinės miesto raidos sąsajų su utopiniais projektais (Samalavičius 2007). Nors stimpanką labiausiai domina XIX XX amžių sandūra, čia autorius bando priartinti jo tautą labiausiai paveikusias patirtis, kada siekta neįmanomo tobulos 6 Isp....en la primavera de 1571, el nuevo emperador restauró el orden y comenzó a gobernar. A partir de ese momento, la historia del mundo se escribió de modo muy diferente a como hubiera sido escrita de no haber sido herido el rey Felipe en un desafortunado accidente de caza, una fría mañana de otoño en la sierra madrileña. 22

23 valstybės, o toks siekis atnešęs tragedijas. Adresatas paliekamas spėlioti, apie kurį laikotarpį kalbama, lyg būtų svarbus ne laikas, o vieta. Tartum kai kurie įvykiai jau būtų neatsiejami nuo paties miesto. Skaitant A. Tapino romaną Vilko valanda taip pat kyla klausimas, kokiame pasaulyje čia esama. Tinkamiausias atsakymas būtų praeities ateities pasaulyje. Konkrečiau Vilniaus ateityje, kuri (ne)įvyko praeityje. Tai viena iš priežasčių, kodėl šis stimpanko tekstas gali būti laikomas postmoderniu. Šio žanro romanuose du pasauliai susilieja į vieną, čia kuriama erdvė yra tarp to, kas tikra ir netikra (McHale 1987), skaitytojai mato tai, ko niekada nebuvo. Tai gan akivaizdu tiek Tamsos šokyje, tiek Vilko valandos atveju, kuriame regimas XX amžiaus pradžios laisvasis miestas Vilnius, o ne priklausantis Rusijos imperijai, kaip rodo istoriniai faktai. Taigi Vilnius buvo iš tikrųjų, 1905 metai taip pat, laikas ir erdvė yra realūs, bet kartu ir išgalvoti, nes susieti vaizduojami tokie, kokie nebuvo niekada. Autorius sukūrė galimą pasaulį, kurį, reikėtų pripažinti, norėtų būti patyręs ne tik jis, bet ir lietuvių tauta apskritai. Nepaisant to, kad A. Tapinas vis pabrėžia, jog tai nėra istorinis romanas, kūrinyje nemažai sutapimų su 1905 metų istoriniais faktais, pavyzdžiui, darbininkų streikai, be to, tais metais panaikinti kai kurie potvarkiai dėl lietuvių kalbos vartojimo draudimo ir būtent šiais metais vyko Didysis Vilniaus Seimas, reikalavęs politinės Lietuvos autonomijos. Akivaizdu, jog panašumų yra, tik A. Tapino versija gerokai pagražinta. Todėl galima prieštarauti knygos autoriui ir teigti, jog tai istorinis romanas, bet ne klasikinis, kaip XIX amžiaus rašytojų, o postmodernus istorinis romanas arba kitaip istoriografinė metafikcija (McHale 1992). Keliami jau ne epistemologiniai, o ontologiniai klausimai (kiek yra pasaulių ar kokiame iš jų esama). Iškelti ontologinius klausimus į pirmą planą istoriniame pasakojime yra viena iš postmodernistinio rašytojo strategijų (McHale 1987). Postmoderniame istoriniame romane kaip Vilko valanda ar Tamsos šokis susipina tikri faktai ir išgalvoti dalykai. Istorija tampa fantazija, o ji istorija. Taip realus pasaulis pranyksta jų sąjungoje (McHale 1987). Apie istorijos perkūrimą Vilko valandoje liudija ir realių buvusių faktų minėjimas, kalbama apie 1831 metų sukilimą, aptinkama užuominų į Vilnių carinės Rusijos priespaudoje: Tada visur plazdėjo vėliavos su dvigalviais ereliais, akį džiugino kirilica surašyti sveikinimo šūkiai, o išmuštruoti miestelėnai griausmingai stūgavo: Ura! (Tapinas 2015, p. 33). Nors tekste miesto vardas beveik visada vartojamas su epitetu laisvasis, norint pabrėžti jo ir laisvę apskritai, kaip vieną iš svarbiausių vertybių, neatsiejamą nuo tautos tapatybės. Vilko valanda postmoderniai siūloma alternatyvi istorija, intertekstualūs veikėjai ir dvigubas kodavimas nuotykių kupiname siužete ryškėja probleminiai klausimai, aktualūs miesto visuomenei. Tai lyg apversta mokslinė fantastika, kai kalbama ne apie dabartiniais laikais įsivaizduojamą ateitį, o apie modernizmo laikotarpio ateities viziją. Todėl matoma ir praeitis, ir ateitis vienu metu. Kyla klausimas, ar galima vadinti tokį realiame ir kartu nerealiame laike 23

24 įstrigusį pasaulį (ne)tikru. Bet iš tiesų postmodernioje literatūroje keltinas klausimas yra ne dėl pasaulio tikrumo, bet ar jis tikras palyginti su kuo? (McHale 1987, p. 96). Tekstas tartum kviečia lyginti esamą realybę su galimomis ir ją įvertinti. Abiejuose stimpanko romanuose susipina fikcija ir istoriniai faktai. Tiek Tamsos šokyje, tiek Vilko valandoje pagal tikrus istorinius įvykius sukuriama nauja, postmoderni istorija. Istoriografinė metafikcija leidžia viską pavaizduoti savaip, bet neatsisako ir tikra pripažintos istorijos versijos (Nünning 2005). Tiesiog ją perkuria, pakreipia kita linkme, padeda išvengti tikrovėje patirto sukrėtimo, o tai verčia skaitytoją susimąstyti apie tai, kas būtų, jeigu įvykiai būtų pasisukę kitaip. Seniai žinomi faktai, pavyzdžiui, apie Didįjį Vilniaus Seimą ar liepos septynioliktosios perversmą Madride, atsidūrę kitokiame kontekste, leidžia į juos pažvelgti naujai ir dar kartą apgalvoti miestams svarbių įvykių reikšmę, o tokios mintys vertingos savo tautinei tapatybei suvokti Krizės ištiktas miestas: nuo utopijos iki distopijos Vieno Tamsos šokio skyriaus pavadinimas yra Madridas intrigų lizdas (isp. Madrid, nido de intrigas). Toks pristatymas iškart leidžia susidaryti nuomonę apie Madridą. Visų pirma, skaitytojas yra sudominamas, antra, atkreipiamas dėmesys į buvusius laikus, kada vyko kovos dėl valdžios ne tokiomis subtiliomis priemonėmis, kaip, pavyzdžiui, tiesiog propaganda. Bet taip pat gali būti apeliuojama į šiandieną, nes abejojimas valdžios forma vis dar jaučiamas. Miesto, ypač imperijos sostinės, intrigos dažniausiai susijusios su politika. Stimpanko romanui būdingi sukilimai, keliamos darbininkų klasės, mažumų problemos, tai galima matyti ir vieno anarchisto žodžiuose: Jis mums perduodavo informaciją apie didikus, kyšininkavimą, kaip einasi jų verslo reikalai, o mes tai naudodavome jiems šantažuoti, kad sutiktų pakelti darbininkų algas, nesamdytų vaikų, sumažintų darbo valandas ir panašiai 7 (Vaquerizo 2017, p. 53). Akivaizdžios jau minėtos intrigos, atskleidžiama darbininkų situacija ir neteisybė tarp skirtingų visuomenės sluoksnių. Bandoma tai pakeisti, kartu parodoma vargšų ir turtingųjų priešprieša, visada būdavusi viena iš priežasčių maištams mieste, norui pakeisti valdžią. Skirtingas požiūris į valdymo formą taip pat aptinkamas: Tegyvuoja Respublika! Tegyvuoja teisybė! 8 (Vaquerizo 2017, p. 53). Dėl atsakymo teisybė į respubliką, atrodytų, kad imperija atstoja teisybę, o žmonės, norėdami respublikinės valdymo formos, yra neteisūs, nors dėl ankstesnės citatos kyla priešingų minčių. 7 Isp. El nos pasaba información sobre los granatas, qué chanchullos montaban, cómo iban sus empresas, y nosotros usábamos esa información para chantajearlos y que aceptasen subir los sueldos de los obreros, que no contratasen a niños, que se redujesen las jornadas y algunas cosas más. 8 Isp. Salud y República! / Salud y justicia! 24

25 Pagrindinis veikėjas palaiko imperiją, bet tokia jo, tvarkos sergėtojo, pareiga. Tai ragina mąstyti, kas iš tiesų yra geriau miestui bei valstybei ir ne tik praeityje. Kovai su sunkiomis gyvenimo sąlygomis romane aptinkama ir ne tokių švelnių būdų kaip paprastas šantažas ar kartojami šūkiai, tai jau minėti sukilimai: Sukilimas žemutinėj pakrantėj. Joannes įsivaizdavo, kaip tai turėtų atrodyti: penktadienis, darbininkai, išgėrę apkartusio vyno, pajautė poreikį išlieti visą per savaitę susikaupusį pyktį 9 (Vaquerizo 2017, p. 22). Vėl liudijama apie sunkias darbo sąlygas, kylantį žmonių pasipiktinimą ir laikomą pagiežą, kurie miesto visuomenei tada neatnešė nieko gera, todėl lyg siūloma į tai žiūrėti kaip į pavyzdį, galvoti apie šiuos laikus. Šis atvejis vienas iš švelnesnių, kiti labiau atspindi teorinėje dalyje aptartą krizės ištiktą miestą: Joannes po truputį pradėjo pamiršti praėjusios nakties sumaištį: banga juodai ir pilkai vilkinčių vyrų, audra rankų, ginkluotų lazdomis ir siaubingais mostais, blizgantys nupoliruotos bronzos šalmai, kuriuose atsispindėjo gaisro liepsnos 10 (Vaquerizo 2017, p. 24). Beveik kiekviename skyriuje galima rasti tokių vaizdų, taigi Madridas Tamsos šokyje ne tik intrigų miestas, bet ir krizės ištikta vieta. To priežastis žmonių nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis jame, politika, o tai atspindi ir realius istorinius įvykius. Vaizduojami maištai kelia užuominų į distopiją, dažnai sutinkamą postmoderniuose romanuose. Stimpanke perkurta (ar atkurta) Ispanijos istorija yra utopinė, rodoma klestinti imperija dėl praeityje neva nepriimtų sprendimų išvyti kitatikius iš Ispanijos teritorijos. Todėl uchronijos Madride žydai ir musulmonai labai prisidėjo prie ekonomikos stiprinimo, o Juanas vaizduojamas kaip daug geresnis valdovas nei iš tikro valdęs Felipe ė II, kurio politika susilaukė prieštaringų vertinimų. Knygos autorius rašė įkvėptas Fernando Díaz-Plaja os knygos Ispanijos kasdienybė aukso amžiuje (isp. La vida cotidiana en la España del siglo de oro), dėl to suprantama, kad bus artėjama utopijos link. Tačiau stimpanko tikslas ne toks norima parodyti, prie ko veda tobulos visuomenės siekimas, atskleisti neigiamas to puses. Distopiją mieste pabrėžia ne tik vaizdingas sukilimų aprašymas, bet ir kiti motyvai, iš kurių itin dažnas gaisras: Vieni čiupo vaikus bei daiktus ir dėjo į kojas, kiti pylė kibirus vandens ant stogų ir fasadų, kad gaisras neišplistų; kai kurie naudojosi proga laužė dirbtuvių spynas ir bėgo gatve, tempdamiesi vogtus įrankius 11 (Vaquerizo 2017, p. 58). Kuriamas chaosas, liepsnos pranašauja pabaigą, 9 Isp. Revuelta en la ribera baja. Joannes imaginó vívidamente el cuadro: viernes, a los obreros, tras beber vino rancio en las tabernas, les había empezado a urgir la necesidad de soltar toda la rabia acumulada el resto de la semana. 10 Isp. Joannes comenzaba a olvidar toda la confusión en que se había resuelto la noche pasada: una espuma de hombres de negro y dril, una tormenta de brazos armados con porras de madera y gestos terribles, el brillo del bronce bruñido de los cascos reflejando las llamas del incendio. 11 Isp. Algunos recogían niños y pertenencias y ponían pies en polvorosañ otros mojaban fachadas y tejados con cubos de agua para evitar que el incendio se extendiese; algunos otros aprovechaban para reventar los cierres de los talleres y correr calle arriba arrastrando herramientas robadas. 25

26 karus, naikinimą, kurie gali ištikti (ir ištikdavo) bet kokiomis priemonėmis siekiant tobulos santvarkos, žvelgiant į pasaulio istoriją. Madridas panašėja į nuolat degantį miestą. Tai rodo, kad utopinis Madridas tik pasakotojo siekis, o distopinis miestas yra neišvengiama romano realybė, nes iš pradžių vaizduojamas klestintis ir taikus, kuriame visi laimingi gražiai sugyvena, galiausiai jis tampa maišto, viską naikinančių gaisrų ir žudynių vieta, kai prieš visas negandas patys miestelėnai bejėgiai. Svarbiausia tai, jog prie šių nelaimių nuveda tobulos imperijos siekis, keliamas klausimas, kas nutiktų, jeigu istorija būtų pasisukusi kitaip: kitas valdovas, nesureikšminama katalikybė, Madride laisvai leidžiama gyventi kitatikiams. Galbūt tokiu atveju Ispanijos imperija būtų vis dar klestėjusi, tačiau distopiniai motyvai sufleruoja, kad tobulų visuomenių nebūna, net jei istorija ir būtų buvusi kitokia. Galiausiai prasitariama apie karą: Kalba apie kelionę, mini senąsias tradicijas, Jeruzalės šventyklą, Raudų sieną, Pažadėtąją žemę. Kalba apie pokyčius ir taip pat, nors kai kurie tam prieštarauja, sakydami, jog tai ne išeitis, apie karą 12 (Vaquerizo 2017, p. 170). Karas ateina po tamsos, liepsnų ir sukilimų, kurie pranašauja jį kaip apokalipsę. Tačiau čia ir lieka tik užuomina, neaišku, ar karas vis dėlto įvyks. Matyti rytas po siaubingų įvykių ( miestas lėtai kėlėsi po priepuolio 13 ) ir nors romane tvyro jausmas, kad negandos dar laukia ateityje, nes pagrindinis neigiamas personažas išlieka bei neketina atsisakyti savo planų kenkti miestui, tai, jog vis dėlto išaušo diena, suteikia optimistiškesnių atspalvių. Žinoma, brėkštantis rytas neparodo, kad nelaimės baigėsi ar nelaukia dar didesnės, pabaiga paliekama atvira. Atskiros nelaimės ateina ir išeina, tačiau miestas lieka nuolatinės krizės vieta (Siemann 2016). Postmoderniame tekste leidžiama pasirinkti, lyg veiksmas keltųsi į tikrąjį miestą ir baigtis priklausytų nuo realių žmonių. Prisiminus M. Foucault mintis apie utopijas, neegzistuojančias vietas su tobulomis visuomenėmis, galima sakyti, jog šiuo atžvilgiu miestas Vilko valandoje iš pradžių taip pat primena utopiją, jei kalbama apie realų XX amžiaus pradžios Vilnių carinės Rusijos priespaudoje, ir jis lyginamas su laisvuoju miestu šiame stimpanko romane. Tačiau pats vaizduojamas pasaulis tikrai nėra utopinis su tobula visuomene. Greičiau tai heterotopija, tuo pačiu metu ir egzistuojanti, ir neegzistuojanti vieta. Galima netgi tiksliai nurodyti, kur tokia vieta yra realybėje, nors ši peržengia jos ribas, jai suteikiama realiai nesančių prasmių (Foucault 1984). Būtent toks yra Vilnius A. Tapino ir Madridas A. Vaquerizo romanuose. Vilko valandoje aptinkamas utopijos siekis, nes veikia anarchistų grupuotė Utopija, paliekanti ant sienų užrašus Duonos, darbo, teisybės, norinti kitokios santvarkos mieste. Vėliau šis 12 Isp. Hablan de un viaje, nombran las viejas tradiciones, el Templo de Salomón, el Muro de las Lamentaciones, la Tierra Prometida. Hablan de un cambio, y, también, algunos reniegan, dicen que ése no es el camino, hablan de... guerra. 13 Isp. la ciudad se recuperaba lentamente de un paroxismo... (Vaquerizo 2017, p. 235) 26

27 šūkis kartojamas streikuose, parodant, kad utopijos siekis neatsiejamas nuo distopijos. Gan įdomus motyvas, kada distopija vejasi utopiją: Regis, nematomas žvėris artėjo. Pamišęs iš baimės Utopijos narys pasileido bėgti (Tapinas 2015, p. 214). Leidžiama suvokti galimas tobulos visuomenės siekio pasekmes dėl paprasčiausio dalyko tobulybė nepasiekiama, o bandymas ją sukurti reikalauja aukų, todėl paskui utopijos siekį visada seks distopijos apraiškos. Galiausiai mieste kyla chaosas ir atsiranda kalbų apie karą: Šimtui tūkstančių žmonių virš galvos sugalvojot kariauti? Ar suvokiat, kas bus, jeigu kuri nors iš jūsų metalinių pabaisų nukris? Atsipeikėkit! (Tapinas 2015, p. 464). Citata iš fikcijos atspindi ir buvusią realybę, kada didžiosios valstybės kariauja ir dėl jų kaltės nukenčia mažosios, kaip buvo ir Lietuvos atveju. Aptinkamas ir kaltės žydams vertimas: <...> Lamsdorfas atsiliepė pikta tirada, esą nykštukinis Aljansas įsivaizduoja esąs Europos bamba ir nesiskaito su pasaulio galingaisiais (Tapinas 2015, p. 397). Lyg žydų Rotšildų įkurtas Aljansas būtų kaltas dėl kylančio karo, nors iš teksto akivaizdu, kad tai netiesa, jame matyti Rusija ir Vokietija, kalbančios tik apie norą užtikrinti taiką bei saugumą Europoje, nors vis labiau ginkluojasi, o Rusija pati sukuria pretekstą grasinti Vokietijai. Postmodernizmui priskiriama apokalipsės tema (McHale 1992) Vilko valandoje nėra itin ryški, bet tikrai galima matyti ir jos apraiškų. Teksto pabaigoje pasirodo mechaninis vilkas, kuris kelia sumaištį mieste, žudo žmones, sėja baimę ir paniką tarp gyventojų: Po kruvinos puotos siauroje gatvelėje Geležinis Vilkas apsigręžė ir grįžo atgal <...>, palikdamas paskui save kruviną pėdsaką. Ėjo neskubėdamas, išdidžiai, kaip tikras Vilniaus šeimininkas. Jis jautė baimės kvapą, kurį skleidė už durų ir sienų drebantys žmoneliai, ir mėgavosi tuo (Tapinas 2015, p. 506). Toks vaizdinys baugina, suvokimas, kad šis padaras gali išžudyti visą miestą, yra itin apokaliptinis. Be to, beveik visą laiką jaučiamas nerimas, galima karo grėsmė, keliami gaisrai, riaušės, sprogdinimai. Vienas iš būdų, kaip galima suprasti pavadinimą (taip pat ir visą kūrinį) atėjo vilko valanda griauti, neramūs laikai (metas prieš galimą karą). Tai irgi skamba destruktyviai. Tačiau laimingos pabaigos neatsisakoma. Juo labiau kai jau pasakojimo eigoje galima rasti susitvarkymo su kylančiu chaosu apraiškų, kuriam pasitelkiami įvairūs miesto elementai: spauda, bažnyčia (parodomas Vilniaus visuomenės religingumas, kai šventikas, pasitelkdamas Dievo vardą, nuramina maištininkus), derybos su vadovais: Ir pademonstruokite Vilniaus svečiams, atvykusiems į Viršūnių susitikimą, kas yra Garmiesčio vyrai. Kad jie darbštūs ir vieningi. Tegu mums pavydi ne tik kiti Aljanso miestai, bet ir visa Europa! O pasibaigus Viršūnių susitikimui visi drauge sėsime prie stalo ir vyriškai aptarsime reikalus (Tapinas 2015, p. 390). Pati visuomenė gali nulemti tvarką mieste ir paveikti bet kokio konflikto baigtį, jeigu tik imsis racionalių sprendimų bei nepasiduos aplinkybėms. Apie tai tekstas kviečia susimąstyti ir skaitytojus. Taip pat parodoma ir atskirų miesto dalių svarba, sudaranti jo visumą: spauda, bažnyčia, politika. 27

28 Užuominos į utopiją Vilko valandoje ir Tamsos šokyje kuriamuose miestuose suteikia galimybę įvertinti tobulos visuomenės siekį, suprasti, jog idealių santvarkų nebūna nei miestuose, nei pasaulyje. Tam atskleisti ypač palankios kuriamos heterotopijos, kada net suteikus XX a. pr. Vilniui ir Madridui naujų prasmių, vaizduojant pakeistą, didingesnę jų to meto istoriją, ši vistiek turi gan žymių neigiamų atspalvių. O distopijos bruožai nagrinėtuose tekstuose leidžia įsivaizduoti galimas baigtis ir dėl dabartinių tendencijų lyginti jas su praeities. Tai ragina nesigręžioti į praeitį, nebegalvoti kas būtų, jeigu..., išsivaduoti iš buvusių išgyvenimų ir stengtis dėl šiandienos Madrido šešėliai ir sudėtingas Vilniaus mechanizmas: atmosfera ir objektai mieste Madrido kvapas Laiko ir vietos nesutapimas nukelia į tokį Madridą, kuris niekada neegzistavo, t. y. jau minėtą heterotopiją. Matoma tikrai ne 1927-ųjų visuomenė, daugiau niūrumo, tam metui nebūdingi pramanyti prietaisai ir miesto vietos, kuriančios stebuklinę nuotaiką, apgaubiančios Madridą mistine aura. Vienas iš labiausiai patraukiančių Tamsos šokyje kuriamo miesto elementų yra kvapai. Jų aprašymas atskleidžia apie Madridą daugiau nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, be to, leidžia labiau įsijausti skaitant: Nuo viso to, nuo žmonių ir pastatų, sklido aštrus kvapas: žolės, vyno, orucho 14 ir konjako grafinuose, pridegintų riebalų, kuriuose kepė figonai 15, benzino iš lempų bei vyrų ir moterų prakaito garų mišinys 16 (Vaquerizo 2017, p. 46). Atkreipiamas dėmesys į miesto visumą, lyg žmonės ir pastatai būtų viena, nedaloma. Epitetas aštrus kvapas nurodo, jog tai ne vien dvelksmas, o pati vieta turi stiprų, visa gaubiantį kvapą. Vardijami kvapai leidžia ne tik įsivaizduoti, kas versdavo raukti nosį romano Madride, bet ir pažvelgti į miesto žmonių gyvenimą: alkoholiniai gėrimai, hašišas, riebus maistas, priešingų lyčių prakaitas kuria hedonistinį, miesto, kuriame lėbaujama, vaizdą. Kvapo kaip garo įvardijimas kelia aliuzijų į stimpanką, nors pačiame romane nėra itin daug garo motyvų. Miesto kvapas tekste apskritai labai pabrėžiamas: Madridas jau buvo arti; galėjai užuosti jį ore, matyti iš vis dažnėjančių sodybų 17 (Vaquerizo 2017, p. 165). Konkretus aromatas neįvardijamas, tačiau romane tiek kvapų aprašymų, jog galima susidaryti nuomonę, kad įvairiausių kvapų mišinys ir sudaro išskirtinį Madrido aromatą. Parodomas mišrumas, kiekviena vieta turi savo ypatybių, tarp jų ir kvapą, o 14 Alkoholinis gėrimas, populiarus šiaurinėje Ispanijos dalyje. 15 Vienas iš tradicinių ispanų virtuvės patiekalų čioriso dešros, kumpio ir sūrio gabaliukai, apkepti tešloje. Pirmą kartą pagamintas restorane El Figón, nuo kurio ir kilo patiekalo pavadinimas. 16 Isp. De todo ello, de las gentes y los edificios, se desprendía un aroma acre, mezcla de vapores de hierba, vino, orujos y coñacs de garrafón, grasa requemada de los infectos figones, bencina de hulla de las lámparas y sudor de hombres y mujeres. 17 Isp. Madrid estaba ya cerca; se olía en el aire, se veía en las cada vez más frecuentes alquerías. 28

29 tai eina paraleliai šalia multikultūrinės visuomenės, nes kiekviena kultūra, sudaranti Madridą, yra skirtinga, bet visos susilieja, sudarydamos išskirtinį miesto veidą, kaip ir jo kvapų mišinys. Viena iš tokių vietų, kurios kvapai dėmesio romane susilaukia kelis kartus, yra Madrido teatras. Pirmajame knygos skyriuje Teatras ši vieta gan smulkmeniškai pristatoma, pradedant jos kvapais: Kvepėjo magniu, svylančiu žalvariu kvapu, taip gerai pažįstamu visiems imperijos gyventojams. Girdėjosi juokas ir šauksmai. Vienoje pusėje, stebimi uniformuotų prižiūrėtojų, kelio į rojų, iš kurio galės matyti spektaklį tarp gipsinių debesų ir žalvarinių saulių, puošiančių lubas, laukė triukšmadarių būrelis, garsiai kalbantys vienas su kitu, gurkšnodami limonadą ir kvatodami. Salė dar buvo tuščia, teatro durys atidarytos ir apšviestos deglų 18 (Vaquerizo 2017, p. 13). Dėl to, kad minimi visi imperijos (ne tik vieno jos miesto) gyventojai, suprantama, arba kvapas toks stiprus, jog jį jaučia dauguma žmonių Ispanijoje, arba dauguma žino būtent Madrido teatro kvapą, todėl tai taip pat yra vienas iš pagrindinių, būtent Madridą pristatančių aromatų, parodoma teatro svarba mieste. Neįprasti, cheminiai kvapai ( kvepėjo magniu, svylančiu žalvariu ) nurodo į modernų stimpanko teatrą, o ne įprastą buvusiems laikams. Nors pradedama nuo uoslės, vėliau pereinama ir prie kitų pojūčių, leidžiančių įsijausti į aplinką: triukšmo ir vaizdo, įmanoma įsivaizduoti net skonį, kai kalbama apie limonado, gėrimo, tokio populiaraus XX a. pradžios Madride, gurkšnojimą. Teatras pateiktas kaip rojus, tik dirbtinis, o kvapai ir vaizdai kuria gan mistišką vietą. Tekste teatro kvapas minimas ir toliau, kalbant apie vakaro jame svaigulį: Susipynę blizgesys, auksas, brangenybės, veidrodžiai ir intensyvūs egzotiškų kvepalų aromatai, dvelkiantys vyrų mėgiamų levandų ir azalijų, jazminų, rožių ir kvapiosios burseros mišiniu, atsklido iki jo kaip svaiginanti banga 19 (Vaquerizo 2017, p. 15). Pradedama kalbėti apie tai, kas pirmiausia krenta į akis, vaizdą, lyg viskas lietųsi į viena, vardijami įvaizdžiai, kaip ir kvapų paletė, sustiprina teatro prabangos įspūdį. Veidrodžiai kelia dvejopų jausmų: kaip įrankis Madrido aukštuomenei pasipuikuoti savimi, bet taip pat turi ir paslapties atspalvių, gan dažnai suvokti kaip durys į kitą pasaulį. Šis įvaizdis postmoderniame stimpanko romane neretai tikrai būna vartai į kitą pasaulį. O ir pats veidrodis atitinka stimpanko miestą vietą, kuri yra ir reali, ir nereali vienu metu (Foucault 1986). 18 Isp. Olía a magnesio, a latón requemado, el olor del teatrón para todos los habitantes del imperio. Había ruido de risas y gritos. En un lateral, controlada por ujieres de uniforme, esperaba la canalla animándose unos a otros entre voces, tragos de limonada y carcajadas, camino del paraíso desde donde podrían ver el espectáculo entre las nubes de yeso y los soles de latón que adornaban el techo. La plaza estaba aún vacia, las puertas del teatrón abiertas e iluminadas por pebeteros ardientes. 19 Isp. La confusión de brillos, de oros, joyas, espejos, y los olores violentos de los perfumes exóticos, las fragancias mezcladas de la lavanda varonil y la azalea, el jazmín, la rosa y el palosanto le llegaron como una ola de sensación mareante. 29

30 Net personažui sugrįžus į teatrą romano pabaigoje, vistiek pirmiausia atkreipiamas dėmesys į kvapą: Teatras atsidavė mediena ir uždaros patalpos tvaiku, taip pat dulkėmis bei pasenusiu laku 20 (Vaquerizo 2017, p. 218). Atrodo, kad būtų kalbama apie dvi skirtingas vietas, nes šis neprimena pirmosios Tamsos šokio dalies teatro. Ankstesnis jo pristatymas stebino naujovėmis, o romano pabaigoje slegia senumu. Apskritai tokių žodžių kaip mediena, uždara, dulkės, pasenęs lakas vartojimas leidžia kelti asociacijų su karstu. Šioje teksto dalyje teatras galėjo tapti karstu ne tik personažui, bet ir visam Madridui. Galima sakyti, kad jis, kaip ir pats miestas, romano pradžioje buvo tartum utopinė, siektina vieta, galiausiai įgavo distopinių atspalvių. Teatro atveju taip yra dėl to, kad pirma jis buvo vaizduojamas kaip prabangi, pasakiška vieta, kurioje viskas taip tobula, tačiau knygos pabaigoje būtent teatras tampa centru, iš kurio kyla visą miestą apgaubiantis chaosas, nes jame slepiasi neigiamas veikėjas, kuriantis sumaištį keliančius ir viską naikinančius milžiniškus golemus, kurie taip pat laikomi šios įstaigos patalpose. Vietoje pradinio blizgesio teatre atsiranda griovimo motyvas Garsai ir kiti miesto elementai Tamsos šokyje Kvapai nėra vieninteliai pojūčiai, kuriais leidžiama pajusti Tamsos šokio Madridą, aprašomi garsai, vaizdai, įvardijami patiekalai, netgi nuojautos, tvyrančios mieste: Klausinėdamas šen bei ten, daugiau klausydamas tarpų tarp sakinių nei pačių žodžių, pajutau baimę, didžiulę baimę, sukausčiusią visus: saugumo sekretorių, vyresnįjį pareigūną, teismą 21 (Vaquerizo 2017, p. 155). Miestas lyg paskendęs baimėje, nors atrodo, kad tiesiogiai to niekas nepasako. Apskritai mintis, kad tyli net svarbiausi pareigūnai, kelia baimę, nes tokia situacija pranašauja katastrofines nelaimes. Ši citata patvirtina anksčiau minėtą distopijos nuojautą. Tai nėra vienintelis kartas, kai kalbama apie Madride tvyrančią baimę: Niekas to nesako, pone, bet jaučiama baimė. Mano tėvas vertė mano brolį nešiotis ginklą 22 (Vaquerizo 2017, p. 89). Paprastomis priemonėmis keliamas nerimas pasitelkiant nežinią, neatskleidžiant visko iki galo, nutylint. Sukuriamas miesto, atsidūrusio pavojuje, vaizdas. Tačiau negalima sakyti, jog romaną sudaro vien tik pesimistinės, niūrios detalės, kaip jau buvo galima matyti iš kvapų aprašymų. Daug dėmesio skiriama būtent Madrido kultūrai atskleisti, ypač per virtuvę: Kaip įprasta tokiose vietose, buvo tik vienas vienintelis patiekalas madridietiškas mėsos troškinys su daržovėmis 23 (Vaquerizo 2017, p. 199). Minimas tradicinis Ispanijos sostinės patiekalas, leidžiama įsijausti į jos tavernų gyvenimą žodžiais kaip įprasta tokiose vietose, tartum visiems tai būtų savaime aišku. Autorius kuria savą miestą, atpažįstamą skaitytojų, o tam, kad toks vaizdavimas būtų 20 Isp. El teatrón olía a madera y a encierro, también a pólvora quemada y barniz viejo. 21 Isp. Preguntando aquí y allá, escuchando más las lagunas de las conversaciones que las palabras, descubrí miedo, mucho miedo: en el secretario de Seguridad, en el alguacil mayor y en la judicatura, en todas partes. 22 Isp. Nadie habla, pero se nota el miedo, señor. Mi padre obligó a mi hermano a llevar un arma. 23 Isp. Como era normal en esos sitios, había plato único: cocido madrileño. 30

31 paveikus, jis išnaudoja žaidimą visomis juslėmis. Pamažu prie miesto prisirišama kaip prie dar vieno veikėjo. Tarp kvapų, skonių bei vaizdų tekste be dėmesio nepaliekamas ir garsas. Dauguma garsų taip pat tipiški Ispanijos miestui: Kaprizingais proveržiais girdėjosi gitarų virpinimai, kokia nors giesmė, balsai ir keiksmai tokių pat murzinų atspalvių kaip ir vitražai 24 (Vaquerizo 2017, p. 46). Vėlgi šalia, atrodytų, įprastinių, kiek linksmiau nuteikiančių garsų atsiranda palyginimų su miesto nešvara, bet toks ir yra stimpanko kuriamas pasaulis niūrus, kažką slepiantis po nuo fabrikų ir mašinų sėdančių suodžių sluoksniu. Matyti, jog garsai neatskiriami nuo vaizdų, apskritai visi pojūčiai maišomi tarpusavyje, kuriant sąmonėje apčiuopiamą miesto vaizdinį. Ryškus situacijos mieste vaizdas pateikiamas, kada rašoma apie žydų laidotuvių papročius: Kelios moterys sunkiai kopė gatve į viršų, segėdamos besipinančiais juodais storais sijonais, apsigaubusios skraistėmis ir permirkusiais šydais. Sustojo prie tos vietos, kurioje anksčiau buvo mirusiojo kūnas, ir pradėjo verkti, sielvartauti balsu. Tai buvo šeimos pasamdytos gedėtojos, ausų žeidimo ekspertės savo šaižiomis raudomis (Vaquerizo 2017, p. 32). Garsais ir vaizdais čia perteikiamas kitas dalykas skirtinga kultūra ir jos papročiai Madride. Žodžiai, įvardijantys garsus, verkti, sielvartauti balsu, šaižios raudos nurodo į nejaukumą, ypač kai kalbama apie kitos tautos atstovus svetimame mieste (raudančios žydės Madrido gatvėje). Permirkusiais, juodos spalvos drabužiais kuriamas slegiantis jausmas. Tamsių tonų romane aptinkama net šalia linksmesnių garsų apibūdinimo: <...> galingai ir tamsiai stygoms grojant gyvą, kubietišką melodiją (Vaquerizo 2017, p. 18). Lyg net smagūs dalykai šiame mieste būtų lydimi kažko niūraus. Fikcijoje epitetai galingas ir tamsus kartu dažnai vartojami kalbant apie blogio jėgas, todėl čia juos galima suprasti kaip užuominą į vėlesnius pasakojimo įvykius, kuriems labai svarbus jau minėtas teatras, iš kurio ir skamba aptariama muzika Madridas tamsoje Romane itin daug tamsos, pradedant jau vien pavadinimu Tamsos šokis. Tamsa kelia asociacijų su blogiu, paslaptimi, tam tikru paribiu, kurį peržengęs žmogus jau nėra savo kontroliuojamame pasaulyje. Ne tik knygos pavadinimas, bet dažnai ir skyrių pavadinimai nurodo į tamsą: Pailgi šešėliai, Daugybė erelio atspalvių (žodis sombra ispanų kalboje reiškia ir atspalvį, ir šešėlį), Kraujo naktis, Vienas naktyje ir Šokant su tamsa. Vėl galima įžvelgti paslapties nuojautą, 24 Isp. A ráfagas caprichosas, se oían rasgares de guitarras, algún cántico, voces e imprecaciones teñidas de los mismos colores sucios de las vidrieras. 25 Isp. Varias mujeres subían la cuesta trabajosamente, enredándose con negras y gruesas faldas, toquillas y velos empapados. Llagaron al lugar en que había estado el cadáver y se pusieran a llorar y dolerse a grito pelado. Eran plañideras contratadas por la familia, expertas en herir los oídos con sus lamentos desgarrados Isp. <...> a la voz potente y oscura del tañedor que declamaba un sincopado ritmo cubano... 31

32 nes kalbama apie šešėlius, žodis atspalviai taip pat rodo, jog yra kažkas daugiau, įprastai nematoma, ypač dėl to, kad juodas erelis buvo imperijos simbolis, taigi lyg užsimenama apie galimas imperijos paslaptis. Kraujas ir vienuma naktyje kelia baimę, o paskutinio knygos skyriaus pavadinimas atkartoja romano. Kelis kartus romane pavartojamas žodis šokis, bet niekada tiesiogine prasme: laiptų ir koridorių šokis, jam prieš akis pradėjo šokti lotyniški žodeliai, intrigos ir kompromisai. Tartum nuteikiant, jog čia veiksmažodis šokti turi tik perkeltinę prasmę. Šiuo atveju tai būtų kovoti su miestą bandančia pasiglemžti tamsa. Žinoma, ne tik pavadinimuose galima matyti su tamsa susijusių motyvų. Romanas jais tarsi persmelktas: Gatvėje buvo aklina tamsa 27 (Vaquerizo 2017, p. 92) arba Žydų kvartalo šerdis taip ir liko neapšviesta, o gatvės buvo siauros ir purvinos, kreivas grindinys, net be karbido žibintų, ką jau kalbėti apie naujuosius elektrinius, kurie nuvytų tamsą iš pakampių 28 (Vaquerizo 2017, p. 28). Kaip jau minėta, tai vienas iš stimpanko bruožų, kuriama niūri miesto atmosfera leidžia įtaigiau atskleisti senesniais laikais buvusias ir iš jų ateinančias negeroves. Iš antrosios citatos matyti, kad viena iš tamsiausių yra žydų apgyvendinta miesto dalis. Galima būtų tai suprasti kaip tam tikrą stereotipą, ypač kalbant apie mažumas imperijoje, bet čia labiau perspėjama apie būsimą pavojų ir iš kur jis kyla. Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip autorius kuria miesto paveikslą, pasitelkdamas tamsos įvaizdį: <...> de Mier turi daugybę priešų. Jei tai priklausytų nuo manęs, lai susitinka su jais ir jų ašmenimis bet kuriam tamsiam užkampy, kurių pilna šitam mieste (Vaquerizo 2017, p. 11). Iš šio sakinio Madridas tikrai neatrodo saugus miestas, netgi pats savaime keliantis baimę. Tą galima jausti ir kitur: <...> viskas buvo akmeninė tamsa, jį supo nematomos granito sienos, tirštos nakties mūrai 30 (Vaquerizo 2017, p. 110). Tamsa vaizduojama slegianti, tarsi iš jos būtų sudarytas miestas, tai justi iš žodžių akmeninė tamsa, nematomos sienos, nakties mūrai, nes būtent sienos būdavo neatsiejamos nuo miestų. Labai dažnas romane šešėlių įvaizdis, pavyzdžiui: Konsteblis pasislėpė kampe tarp šešėlių 31 (Vaquerizo 2017, p. 13), Tarnas sugrįžo į šešėlį iš kurio atėjo 32 (Vaquerizo 2017, p. 16) ar šiurpą keliantis Šešėliuose buvo dar kažkas 33 (Vaquerizo 2017, p. 189). Šie įvaizdžiai liudija apie miestą 27 Isp. La oscuridad en la calle era completa. 28 Isp. El núcleo de la judería, aun antiguo, nunca había sido ilustre, y las calles eran estrechas y sucias, el adoquinado irregular, sin ni siquiera faroles de carburo y mucho menos los nuevos eléctricos que hiciesen huir la oscuridad de sus rincones. 29 Isp. <...> el de Mier tiene muchos enemigos. Si por mí fuera, que se viera con ellos y con sus aceros en cualquier esquina oscura de las muchas que proporciona la ciudad Isp. <...> todo era oscuridad pétrea, le rodeaban paredes de granito invisible, muros de sólida noche. 31 Isp. El alguacil se apostó en una esquina en sombras. 32 Isp. El criado regresó a las sombras de las que había surgido Isp. Había alguien más en las sombras. 32

33 gaubiančią paslaptį, prisideda prie mistinio jo erdvės komponento kūrimo. Šis dar labiau sustiprėja, kai tamsa ir šešėliai tampa beveik veikėju: Kada Joannes jau sukosi lipti laiptais, pastebėjo kažką judant skersgatvyje, tik šešėlį, kuris buvo per didelis, kad būtų katės, bet per greitas, kad priklausytų žmogui 34 (Vaquerizo 2017, p. 53). Čia irgi regimas judėjimas tamsoje, primenantis romano pavadinimą, kartu sukeliamas pojūtis, lyg už lango lauktų visiškai skirtinga, pilna nepaaiškinamų dalykų naktinio miesto erdvė. Kad tamsa svarbi kuriamame mieste, akivaizdu ir iš kitos citatos: Joannes beveik nemirksėjo, vis tikrino tamsų plyšį, sutelkęs į jį žvilgsnį. Nebuvo nieko, tik ištisa juoduma, tankūs šešėliai, kurie, atrodytų, judėjo tartum gyvatės 35 (Vaquerizo 2017, p. 146). Joje gan aiškiai parodomos tamsumos kaip dar vienos veikėjos. Tekstas prisotintas panašių detektyvinių elementų, taip bandoma sudominti, leidžiama adresatui pasinerti į kuriamą pasaulį. Tai mokslinės fantastikos bruožas, tačiau po šiais elementais aptinkama ir stimpanko romanui būdinga problematika, paliečianti socialinius klausimus. Be to, tamsa romano mieste atrodo įprastas dalykas: <...> vaikai bėgiojo ir žaidė tamsoje, pripratę prie jos nuo gimimo 36 (Vaquerizo 2017, p. 46). Sukuriamas tamsoje skęstantis Madridas, tai galima suprasti ir perkeltine prasme jis yra apsuptas blogio. Pasakojimui einant į pabaigą atsiranda žodžiai <...> bandydamas įžvelgti žmogaus siluetą tame šešėlių ir neatpažįstamų formų pasaulyje 37 (Vaquerizo 2017, p. 225). Sustiprinamas visa gaubiančios prietemos įspūdis, įžvelgtinos ir užuominos apie joje tūnantį neįvardijamą blogį. Vis dėlto personažas šioje erdvėje bando įžvelgti ką nors žmogiška, atrasti viltį. Tai interpretuotina kaip paslaptingame, intrigų kupiname mieste kylančios pasipriešinimo valdantiesiems idėjos, paslaptys, nesutarimai, būdingi imperijoms, o personažas iškeliamas aukščiau to metropolyje jis ieško žmogiškumo: atlieka savo pareigą, jaučia ryšį su aplinkiniais, įsimyli Vilniaus panorama stimpanke Vilko valandos recenzijoje Rūta Lazauskaitė rašo: Fantastiniame romane dalijamasi vizija Vilniaus, kurio Katedros aikštėje nestovėjo paminklas Kotrynai II, Vilniaus žinios nebankrutavo, o universitetas niekada nebuvo uždarytas (Lazauskaitė 2013, p. 7). Autorė atkreipia dėmesį ir į stimpanką kūrinyje, jog dėl šio žanro specifikos (skraidančių įrenginių danguje) Vilnių tekste galima pamatyti iš viršaus. R. Lazauskaitė pastebi, kad Vilko valandoje svarbiausias yra pats miestas: <...> net ir dažniau veikiantiems personažams pritrūksta charakterio. Tačiau išraiškingumo nestinga Vilniaus rajonams 34 Isp. Cuando Joannes ya se volvía para encaminarse a la escalera, atisbó algo moverse en el callejón, apenas una sombra pero demasiado voluminosa para ser un gato y demasiado rápida para ser un hombre. 35 Isp. Joannes apenas parpadeó, contemplaba el hueco oscuro con la mirada reconcentrada. No había nada, sólo una negrura impenetrable, sombras densas que parecían moverse como serpientes. 36 Isp. <...> niños que correteaban y jugaban en la oscuridad acostumbrados a ella desde que habían nacido. 37 Isp. <...> intentando identificar una silueta humana en aquel universo de sombras y formas irreconocibles. 33

34 (Lazauskaitė 2013, p. 8). Nutinka priešingai nei klasikiniuose romanuose: miestas čia ne erdvė personažų pasauliui parodyti, o jie panaudojami miesto vaizdiniui atskleisti. Nors vienos detalės sutampa su realiai egzistuojančiu Vilniaus miestu, kitos yra visiškai išgalvotos, pavyzdžiui, oro uosto, skirto dirižabliams, konstrukcijos su į viršų kylančiais bėgiais krovininiams vagonėliams, taip perteikiant stimpanko estetiką. O tikrai egzistuojantys miesto objektai leidžia skaitytojui atsidurti pažįstamoje aplinkoje ir padaro teksto erdvę artimesnę. Vilko valandoje minimi Bernardinų sodas, didžioji Vilniaus Arkikatedra, Vokiečių gatvė, itin dažnai Žaliasis tiltas, o Gedimino prospektas romane vadinamas tiems laikams būdingu Šv. Jurgio vardu. Nepamirštami ir Solomono grafičiai, tik čia jie atlieka kitokią maištavimo prieš valdžią funkciją. Taip šie piešiniai ir ne tik jie tekste lyg mitologizuojami, jiems suteikiama išgalvota prasmė, kuri daro patį miestą įdomesnį, kuria paralelią jo istoriją. Kaip ir romane, perkurtas Gedimino pilies bokštas naudojamas visiškai kitaip: Kunigaikštis Gediminas turbūt būtų apsivertęs kape, jei tik būtų sužinojęs, kad jo pilis tapo skrydžių kontrolės centru (Tapinas 2015, p. 59). Skaitytojai raginami susimąstyti, kad gal vis dėlto ne pastatai yra svarbiausi. Ypač tai suvokti reikia pasaulyje, kuriame tikrai nemaža reikšmė skiriama materialiems dalykams. Miesto konstrukcijos tik metalas, be žmonių neturintis prasmės, todėl nereikėtų jų per daug sureikšminti. Stimpanko miestai dažnai suskirstyti į atskirus rajonus, kurie būna labai savotiški, patys kaip atskiri miestai (Inguz 2016). Panašiai yra ir su Vilniumi Vilko valandoje, jis padalintas į rajonus, knygos pradžioje net pateikiamas žemėlapis. Rajonai labai įvairūs, dažnai atspindintys klasinius skirtumus (pavyzdžiui, Bėdose gyvena varguomenė ir nusikaltėliai, o Žvėrynas yra elitinis, ramus rajonas pasiturintiems žmonėms). Nors miestelėnai gali gana laisvai patekti iš vieno rajono į kitą, tokiais atvejais, kai Bėdose atvykėliai jaučiasi nesaugiai arba Žvėrynas neįsileidžia pašalinių, jaučiama rajonų atskirtis nuo vienas kito. Taip pat kiekvieno rajono žmonių veikla skirtinga, kitaip vaizduojama panorama, parodant jų kontrastą. Taip miesto vaizdinys tekste atrodo realesnis nei tik vienos Vilniaus vietos vaizdavimas. Dažnai kiekvienas skyrius Vilko valandoje pradedamas būtent vaizdingai aprašomomis Vilniaus panoramomis, viename iš pirmųjų adresatas supažindinamas su stimpanko Vilniumi, pasitelkus kvapus tekste: Sustiprėjus vakariui vėjui, virš Garmiesčio pasklisdavo pilki tumulai, pradvisę metalu, suodžiais, alyva ir prižiūrėtojų keiksmais. Virš Juodėsių kvartalo plaikstėsi vos juntamas opiumo tvaikas, o virš Universiteto dominijos sieros (Tapinas 2015, p. 31). Visi įvaizdžiai metalas, suodžiai, alyva, opiumas, siera padeda įtaigiai pavaizduoti stimpanko miestą, skendintį nuo fabrikų kylančiame smoge, šaltą, mechaninį, lyg dirbtinį. Prie stimpanko miesto vaizdo kūrimo prisideda ir kitos detalės: vakarais įsižiebiantys dujiniai gatvių žibintai ar ant miesto krintantis dirižablio šešėlis. Kartais skaitytojas gali 34

35 jaustis vedžiojamas įprastomis Vilniaus gatvėmis, kol dėmesį patraukia kokia nors stimpanko estetikai būdinga detalė: Vanečka spėriai pėdino Vilniaus gatve, nesidairydamas į šalis, tik kirtęs Šventojo Jurgio prospektą kartą pusbalsiu nusikeikė, kai jo vos nepartrenkė nežinia iš kur išniręs vienaratis pedalminis (Tapinas 2015, p. 36). Tekstas neleidžia pamiršti, jog esama būtent stimpanko Vilniuje Šviesa tamsoje ir garsai Vilko valandoje Kad ir kokia būtų niūri šio žanro atmosfera (o A. Tapino vaizduojamame Vilniuje galima pastebėti ir tai šešėlius, naktį, tamsą, net ir pats romano pavadinimas nurodo į tamsiausią paros metą), tačiau tamsai, kitaip nei Madridas Tamsos šokyje, šis miestas nepasiduoda: Bet Vilnius neketino skendėti tamsoje. Į gatves kaipmat pasipylę žibintininkai užžiebė dujinius žibintus, būrys žioplių subėgo prie Universiteto dominijos alchemikų ką tik sukurtos tabako reklamos šokančios liepsnos, vaizduojančios cigarą įsikandusią besirangančią gražuolę. <...> Jauki šviesa, sklindanti iš smuklių, užeigų ir restoranų, viliojo užeiti vidun... (Tapinas 2015, p. 474). Lyg prieštaraujama žanrui, kada niūrumas tampa jaukumu. Toks yra ir kuriamas miestas A. Tapino romane nepaisant karo grėsmės ar nerimo dėl žmogžudysčių, jame vis tiek įžvelgiama šviesos, optimistiškų minčių, tartum šis miestas nepasiduoda ir stengiasi atsilaikyti prieš tamsą ir blogį. Įdomi detalė tekste, jog vieni iš šviesą ir naujoves mieste kuriančių žmonių priklauso universitetui, įstaigai, kuri nuo seno skleidžia šviesą perkeltine prasme. Universitetas dažnai minimas romane ir gražiai dera su stimpanko žanrui prieštaraujančiu šviesos motyvu, šių dviejų dalykų negalima pamatyti E. Vaquerizo knygoje. Tai, jog Vilnius vaizduojamas gražesnėmis spalvomis nei dera stimpankui, galima matyti ir iš kitų miesto aprašymų, ypač medžių: Žaliuojančios liepos Šventojo Jurgio prospekte, kaštonai Bernardinų sode, alyvos Piromonte, baltosios tuopos aplink Navigatorių bokštą ir Katedros aikštę džiugino akį ir tarsi patyliukais kuždėjo į ausį: kai tau širdyje aštuoniolika, gyvenimas nepaprastai gražus (Tapinas 2015, p. 395). Medžiai lietuvių tautai visada buvo itin svarbūs, net ir miesto zonoje, iš citatos akivaizdu, kad jie kelia nuotaiką Vilniuje. Nebeįsivaizduojama nuo suodžių pajuodusi sostinė, veikiau žalias, gyvybingas miestas. Kad ir koks mechaninis atrodytų stimpanke kuriamas pasaulis, šalia atsiranda užuominų į gamtą, kurioje žmogus nusiramina ir džiaugiasi. Apie miesto gyvumą liudija ir žmonių veiklos aprašymai: Naktinis Vilnius buvo visoks. Antokolyje, Tuskulėnuose ir Žvėryne anksti gesdavo šviesos. Garmiestyje į darbą skubėdavo vėlyvoji pamaina. Nekrikštuose iki paryčių skambėdavo riksmai ir dainos, Bėdose mikliai darbuodavosi nematomi šešėliai. Šurmulinga Rotušės aikštė ištuštėdavo, užsidarydavo parduotuvės... (Tapinas 2015, p. 209). Vėlgi parodomos skirtingos Vilniaus zonos ir jų įvairovė. Iš veiklos galima spręsti apie socialines klases (kai vieni jau miega, kiti skuba į darbą naktį) ir mieste laukiančias pagundas bei pavojus. Taigi Vilnius čia nėra vienpusis, tai miestas, turintis nemažai atspalvių. 35

36 Be Vilniaus vaizdų, romane skiriama dėmesio ir garsams: Vilniaus bažnyčių varpai ėmė mušti devintą ryto. Pirmieji prabilo (kiek anksčiau nei dera) Šventojo Kazimiero bažnyčios varpai, jiems puolė antrinti Bernardinų ir Šventosios Dvasios bažnyčių skambalai, tik Šventųjų Jonų bokšto laikrodis pabudo lygiai devintą. Jam paskelbus laiką, nuaidėjo Arkikatedros varpų dūžiai, prisidėjo kitos Senamiesčio bažnyčios, o varpams tilstant paskutinioji į chorą įsiliejo Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčia (Tapinas 2015, p. 297). Atrodo, tartum garsais būtų piešiamas Vilniaus žemėlapis, nes kartu su jais vardijami realūs objektai įvairios bažnyčios. Toks garso aprašymas padeda labiau įsijausti į miesto gyvenimą, bažnyčių varpų skambesys nuo seno sietinas su miestais, jų centrais. Šalia šio garso tekste yra ir kitas vilko kauksmas: Aaaaaūūūūūūūūūūūūūū!!! kraują stingdantis staugimas nusirito Vilniaus gatvėmis, skelbdamas visiems ir kiekvienam, kad Vilko valanda prasidėjo (Tapinas 2015, p. 493). Be gatvių triukšmo, šie garsai yra ryškiausi tekste. Reikėtų pastebėti, kad jie abu dažniausiai nurodo laiką, tik varpų skambesys žadina, o vilko staugimas kelia nerimą, lyg kalba apie tuoj prasidėsiančią pabaigą Spaudos svarba mieste Vienas iš svarbiausių objektų Vilko valandoje yra laikraščiai. Šis romanas akivaizdžiai liudija, jog žiniasklaida ketvirtoji valdžia mieste. Bulvarinis laikraštis Vilniaus teisybė paperkamas carinės Rusijos žmonių, skleidžia propagandą, kelia sumaištį mieste, redakcijai svarbiausia parodyti kuo daugiau kraujo ir žudynių. Tai rodo ne tik fikcijos situaciją, bet ir realų gyvenimą, kuriame labai dažnai naudojamasi žiniasklaida konkretiems tikslams pasiekti, neapsieinama be propagandos apraiškų. Vėliau imtos leisti Vilniaus žinios pakeičia padėtį, atskleidžia tiesą ir nuramina miestelėnus. Toks yra vienas iš žiniasklaidos panaudojimo būdų demaskuoti. Įdomu tai, kad šis laikraštis leidžiamas universiteto pastangomis: Perduok mano padėką rektoriui Gimbutui ir jo studentams. Iš jų išeis puikūs dienraštininkai (Tapinas 2015, p. 392). Galima interpretuoti, jog universiteto bendruomenei rūpi Vilnius bei jo padėtis, o komercinei spaudai tik skandalai ir už juos gaunami pinigai. Todėl romane aptinkama minčių, kad reikia įvairesnės spaudos, negali būti tik vienas leidinys: Pasitarsiu su rektoriumi Gimbutu, bet, manau, laisvajam miestui būtų labai gerai turėti tikrai laisvą leidinį <...> Vilniui jau seniai sunku kvėpuoti, kai yra tik viena teisybė. Jeigu dar ir spaustuvę savo turėsim... (Tapinas 2015, p. 392). Tekste aiškiai jaučiama spaudos svarba mieste bei kiek daug ji gali nulemti, o taip pat ir išsilavinusių žmonių poreikis tuo užsiimti, nes, kaip galima matyti, universiteto bendruomenės nariai labiau atsidavę tiesos sklaidai nei buvęs miesto laikraštis. Tamsos šokyje taip pat minimi laikraščiai Madrid ir Semanario del Diablo (liet. Velnio savaitraštis). Dienraštis pavadinimu Madrid tikrai buvo leidžiamas nuo 1939 m. iki 1971 m. ir platinęs 36

37 frankizmo 38 idėjas, vėliau tapęs nepriklausomas. Semanario del Diablo niekada neegzistavo, tačiau pavadinime galima matyti akivaizdų ryšį su Barselonoje ėjusiu La Correspondencia del Diablo (liet. Velnio laiškai), leistu nuo 1872 m. iki 1873 m. Savaitraštis buvęs satyrinės pakraipos, savo publikacijomis pajuokiantis karalių bei palaikęs respubliką. Akivaizdu, kad panašūs yra tik pavadinimai, nes laikas vėl nesutampa Tamsos šokyje pasakojimas plėtojamas 1927 metais. Tačiau abu leidiniai yra politinio atspalvio, pristatantys skirtingus istorinius Ispanijos įvykius, lyg atgaivinantys skaitytojo atmintį. Konkrečių laikraščių paminėjimas suartina su vieta, ji atrodo realesnė, laikas įrėminamas, nes užrašomi jau romane nutikę įvykiai, taip pat veikiantys imperijos politiką. Apibendrinant galima teigti, kad Vilko valandos Vilniui būdingi tipiški industriniai vaizdai: fabrikai, rūkstantys kaminai, į darbą traukiančios žmonių minios, taip pat stimpanko miesto kvapas ir tokios tipiškos detalės kaip dirižabliai danguje. Viltingiau atrodo bei jaukumo suteikia vaizduojami medžiai ir miesto šviesos. Čia realūs Vilniaus objektai derinami su išgalvotais, o skirtingi miesto rajonai parodo multikultūriškumą ar skirtingas socialines klases. Laikas romano pasaulyje skaičiuojamas pagal bažnyčių varpus ir geležinio vilko staugimą, o miesto problemas sprendžia spauda. Ypač svarbus yra universitetas, prisidedantis prie gyvenimo kokybės mieste užtikrinimo. Vilnius šiame romane toks sudėtingas miestas, jog pats yra lyginamas su vienu iš stimpanko mechanizmų: Ratai sukasi ratuose, o tuose ratuose maži dantukai. Vilnius sudėtingas mechanizmas, lygiai kaip mano mašinos (Tapinas 2015, p. 392). Citata gerai atspindi stimpanko estetiką ir miesto sudėtingumą, faktą, kad šį fenomeną nėra lengva suvokti. O Tamsos šokio Madride negalima matyti tiek daug stimpanko estetikai būdingų detalių, tekste nė karto nemini skraidantys prietaisai, dažniausiai neatskiriami nuo šio žanro. Tačiau ir čia galima atrasti fabrikų, perkurtų realiai egzistuojančių miesto objektų. Ypač daug dėmesio E. Vaquerizo uchronijoje skiriama Madrido perteikimui per kvapus ir šešėlius mieste. Kvapai padeda kurti Madrido atmosferą, leidžia geriau į ją įsijausti skaitytojams. Kitaip nei Vilnius, kuris Vilko valandoje nepasiduoda tamsai, Madridas joje tiesiog skendi, miestas kupinas šešėlių. Jų ir tamsos įvaizdžiai būtini stimpankui, todėl, nors Vilko valandoje daugiau žanrui būdingų prietaisų, Tamsos šokyje dažniau aptinkami tamsa ir šešėliai, kuriama niūri stimpanko miesto atmosfera Žmogus ir miestas: visuomenė stimpanko romanuose Skaitant E. Vaquerizo romaną, dėmesį labiausiai atkreipia marga kuriamo miesto visuomenė. Jame aptinkama įvairiausių rasių, tautybių ir skirtingos religijos žmonių: Penktadienio popietėmis, 38 Frankizmas (nuo Ispanijos fašistinio diktatoriaus Francisco Franco ( ) pavardės) Ispanijos fašizmo ideologinė ir politinė doktrina ( ), kurios laikėsi generolas Frankas, po pilietinio karo ( ) sužlugdęs respubliką, užgrobęs valdžią, panaikinęs visas politines ir demokratines laisves. 37

38 beveik vakare, Madrido gatvės būdavo pilnos žmonių. Vieni grįždavo iš darbo, kiti traukdavo į aukštutinę Manzanares krantinę, kur buvo gausu moriskų 39 ir mulatų užkandinių, sklidinų kumbijos 40, cukranendrių romo, arbatos, ant iešmų keptos mėsos, gitaros ir varpelių garsų. Gatvėmis praeidavo įvairiausios žmonių grupės. Tarnaitės, siuvėjos, vairuotojai, nešikai, šlavėjai, amatininkai ir jų mokiniai žingsniavo minioje, juokdamiesi, šūkaudami. Vyrai ir moterys, apsirengę gedulo drabužiais, pereidavo į kitą pusę, mūsų net nematydami religingi krikščionys, einantys į gedulingas mišias 41 (Vaquerizo 2017, p. 12). Vėlyvos popietės Madrido gatvėse vaizdas parodo miesto visuomenę, čia matyti moriskų, mulatų, įvairių profesijų žmonių, taip pat krikščionių, kurie teksto mieste nesudaro daugumos, priešingai nei realiame Madride 1927 metais. Romane gausu panašių minėjimų, kurie parodytų, kokia spalvinga vaizduojama Ispanijos sostinė, kalbant apie jos žmones. Viena iš pirmųjų tokių multikultūrinių apraiškų tekste yra jaunas vaikinas, įvardintas kaip tūkstančio rasių mišinys, toks yra ir Madridas. Vėliau skirtingos rasės bei tautos vis primenamos: Buvo daugybė indėnų, tamsia oda ir ilgais, blizgančiais plaukais, keletas moriskų, tiek pat rytiečių, kartais grynakraujų, kartais maišytų, taip pat blyškiaodžių vokiečių ar lenkų ir šiek tiek tamsesnių senbuvių ispanų ar galisų 42 (Vaquerizo 2017, p. 47). Pasitelkus net ir labiau nutolusias tautas, kuriamas ypač kosmopolitinis miestas, kuriame, iš pirmo žvilgsnio, visi taikiai sugyvena. Tai lyg paneigtų praeities sprendimo teisingumą, kai kitatikiai buvo išstumti iš Ispanijos. Tiesa, kiek vėliau tekste galima atrasti ir priešingų nuomonių šiuo klausimu. Vis dėlto daugiausiai dėmesio Tamsos šokyje skiriama žydų tautai. Tai gan neįprasta, prisimenant, jog pati knyga yra apie Madridą ir Ispaniją, tačiau, pasak autoriaus 43, būtent tai jis ir norėjo akcentuoti multikultūriškumą mieste, parodyti, kaip neteisingai buvo pasielgta su mažumomis, kitomis etninėmis grupėmis, net ir tomis, kurios gyveno Ispanijos miestuose nuo seno. XIV a. pab. valstybingumas buvo grindžiamas viena religija, todėl kitatikiai turėjo palikti Ispaniją arba užmiršti savo tradicijas bei tapti katalikais, E. Vaquerizo norėjo šį skaudų faktą pakeisti bent literatūroje. Parodomos 39 Moriskai (isp. moriscos < moro mauras) musulmonai, po Ispanijos išsivadavimo iš arabų XV a. pabaigoje pakrikštyti ir likę gyventi Ispanijoje, bet slaptai išpažįstantys islamą. 40 Iš Kolumbijos kilęs muzikos žanras. 41 Isp. Las calles de Madrid en viernes por la tarde, casi noche ya, zumbaban llenas de gentes. Regresaban unos del trabajo, partían otros a la ribera alta del Manzanares, donde se prodigaban merenderos regentados por moriscos y mulatos y abundaba la cumbia, el ron de caña, el té, los pinchos morunos, la guitarra, el yembé y los cascabeles. Grupos variopintos se cruzaban en las calles. Las criadas y modistillas, los cocheros, mozos, escoberos, artesanos y aprendices caminaban en tropel, riendo y gritando. Pasaban al lado, sin ni siquiera verlos, de hombres y mujeres ataviados de luto riguroso, beatos cristianos acudiendo a misa de novenas. 42 Isp. Se veían muchos indianos de piel oscura y pelos largos y lustrosos, algunos rasgos moriscos, otros tantos orientales a veces puros, a veces mezclados y también pieles pálidas de alemanes o polacos y un poco más oscuras de castellanos viejos o gallegos. 43 Čia ir toliau remiamasi interviu su E. Vaquerizo. Žr. 1 priedą. 38

39 ir diasporos problemos, kai net kartų kartos, gyvendamos Madride, nesijaučia, jog tai būtų jų žemė, jų namai. Romane itin daug frazių hebrajų kalba, leidžiančių įsijausti į šią kultūrą jai svetimame Madride. Bet taip pat jos parodo, kad patiems ispanams Madridas nėra visiškai pažįstamas ar priklauso ne tik jiems. Bene labiausiai patraukia mintys apie karą, atsiskleidžiančios per ryšį su žydais, lyg jie būtų nuo to neatsiejami. Patys kabalistai mato pranašystes apie būtybes kietais sparnais, leidžiančias ugninius kiaušinius ant miestų, žmones, vežamus sunaikinti ir laikomus už spygliuotų tvorų tol, kol miršta. Bet kaltė dėl kylančio chaoso, panikos mieste ir karo pranašysčių verčiama patiems žydams: Prakeikti žydai, seniai reikėjo juos išvaryti iš Ispanijos, dar katalikų monarchų laikais; be žydų ir moriskų, vien tik su grynakraujais ispanais, imperija nebūtų pavojuje 44 (Vaquerizo 2017, p. 215). Vėl galima matyti postmodernų žaidimą istoriniais faktais ir fikcija, nes būtent taip įvyko realybėje žydai ir kitos etninės grupės paliko Ispaniją ar asimiliavosi su jos gyventojais katalikais, tačiau tai nepadėjo imperijai klestėti toliau. Remiantis romanu atrodo, kad imperijai pavojus grėsė bet kokiu atveju, svarstant, jog žydai tikrai nebuvo nelaimių priežastis. Viena iš stipriausių minčių šiame stimpanko romane yra apie baimės ir neapykantos ryšį: Atminkit, kad neapykanta yra baimės bei neteisybės pasekmė, jei tapsime galingi ir žiaurūs, išprovokuosime baimę ir ši sukurs neapykantą. Tai jau vyksta atsiranda monstras ir išsigandę žmonės mus kaltina, mėto akmenis į mūsų namus ir skriaudžia mūsų vaikus 45 (Vaquerizo 2017, p. 189). Žodis atminkit nurodo tiek praeitį, tiek patarimą ateičiai, sustiprindamas išsakomos minties svarbą. Aiškinama, jog ten, kur jaučiama baimė ir vyksta neteisybė, visada gims neapykanta, būtent taip ir nutikdavo daugeliu atveju pasaulio istorijoje patys kruviniausi perversmai vykdavo dėl vargingo tam tikros grupės žmonių gyvenimo, nepasitenkinimo valdžia ir esama padėtimi. Romane lyg raginama nesipuikuoti savo galybe, susilaikyti nuo žiaurumo, nes tai prie gero nepriveda, šią mintį galima pritaikyti ir šiandienos pasauliui. Monstro įvaizdis gali būti suprantamas ir perkeltine prasme, pavyzdžiui, kai šalies ekonomika smunka, mieste vyksta nusikaltimai ar didžiosios valstybės nori pasidalinti pasaulį. Tokiais atvejais gan lengva įtikinti išsigandusius žmones, kad kalti žydai arba kitų mažumų atstovai, į juos nukreipiama neapykanta. Kaip buvo galima įsitikinti iš skaudžios žmonijos patirties, kai jaučiama baimė, ieškoma, kam suversti kaltę, ir ši dažniausiai primetama mažumoms arba Kitiems. Kitas svarbus visuomenei klausimas, keliamas tekste, yra darbininkų padėtis mieste. Ši problema siejama su valdymo forma ir industrializacija. Pavyzdžiui, kalbama apie tai, jog neišmokysi 44 Isp. Malditos judíos, deberían haberlos echado de España hace mucho tiempo, en tiempos de los Reyes Católicos; sólo así, sin judíos y moriscos, sólo con la raza pura, el imperio no estaría en peligro. 45 Isp. Recordad que el odio es producto del miedo y la injusticia, si nos hacemos poderosos y crueles, engendraremos miedo y el miedo creará el odio. Ya está pasando, aparece un monstruo y la gente atemorizada nos culpa, tira piedras contra nuestras casas y golpea a nuestros niños. 39

40 tiek daug žmonių, kad padarytų mašinų darbą, o ir mokymas truktų ilgiau. Todėl žmogaus darbo vieta atsiduria pavojuje. Tai įprasti klausimai, kelti to meto miestuose ir aktualizuojami stimpanke. Šiame romane jie neatskiriami nuo valdymo formos, kaip teigiama, varžančios paprastų žmonių laisvę: <...> grandinės nėra iš metalo, jos iš įstatymų ir godumo 46 (Vaquerizo 2017, p. 51). Galima įžvelgti užuominų į socializmą, į kurį linksta stimpanko romanai, vaizduojantys miestus. Aptinkama minčių, jog reikia panaikinti įstatymus, monarchiją, o tada išnyks ir priespauda, nuolatinis darbininkų vergavimas, kad tik be Dievo, be tėvynės, be imperatoriaus 47 įmanoma žmonių laisvė. Negalima sakyti, kad stimpanke visada rašoma apie monarchiją, bet dažniausiai matomas kito vadovavimas, priespauda, žmonės tekste nesijaučia laisvi, tai galima matyti ir Tamsos šokyje. Šio romano miesto aplinkoje nagrinėjami ir moters padėties visuomenėje klausimai. Tam pasitelkiama viena iš pagrindinių veikėjų, kalbanti visų Madrido moterų balsu: Kalbame apie tai, apie ką kalbame, jog mes, moterys, ir geriau, kad liktume namuose, užsiimdamos savo darbais ir laukdamos, kol vyrai išspręs mūsų problemas 48 (Vaquerizo 2017, p. 73). Nors iš šalies atrodytų, jog moterys čia gali daryti, ką panorėjusios, iš tiesų taip nėra, pagrindiniai veikėjai lieka vyrai. Šis klausimas aktualus ne tik romane, bet ir praeities bei dabarties Ispanijoje. Veikėja dažnai iškelia moters visuomenėje temą, kalbėdama su pagrindiniu personažu: Viskas, kas mus supa mano suknelės, jūsų įsakymai, tradicijos, čia yra tam, kad nepasiimtume to, kas mums priklauso, negertume gyvenimo dideliais gurkšniais 49 (Vaquerizo 2017, p. 77). Toliau tekste atskleidžiama veidmainystė, vardijama, kiek daug šiuolaikiniame Madride gali veikti moteris, bet visa tai daro prižiūrima vyrų. Todėl miestas lyginamas su buvimu tamsoje, kai moterys nemato savo kalėjimo ir mano, jog yra laisvos. Iš teksto atrodo, kad moteris negali nieko, o pagrindiniai herojai mieste yra tik vyrai. Paliečiamas ir studijų klausimas, kai veikėjai neleidžiama tęsti mokslų universitete vien dėl to, jog ji moteris, nepadeda net jos tėvo pinigai. Vis lyginama su vyrais: Jeigu vaikinas praleidžia naktį ne namuose, per pusryčius tėvas tik šypsosi ir vadina jį niekšeliu ar šelmiu, jei tą patį padaro mergina... / Kekšė. / Prašau? / Taip ją vadintų 50 (Vaquerizo 2017, p. 93). Šie stereotipai dar gajūs šiuolaikinėje visuomenėje. Romanas tam tartum prieštarauja, nes pagrindinė veikėja Rebeka yra lygiavertė pagrindiniam personažui Joannes. 46 Isp. <...> cadenas no son de metal, son de leyes y de codicia. 47 Isp. Sin Dios, sin patria, sin emperador. (Vaquerizo 2017, p. 51) 48 Isp. Se trata de lo que se trata, de que somos mujeres y es mejor que nos quedemos en casa, a nuestras labores y esperando a que los hombres nos resuelvan los problemas. 49 Isp. Todo lo que nos rodea, mis vestidos, sus órdenes, las tradiciones, están ahí para obligarnos a no tomar lo que es nuestro, a bebernos el mundo a tragos. 50 Isp. Si un chico se ausenta una noche, el padre le sonríe a la hora del desayuno y le llama gamberro o juerguista; si lo hace una chica... / Puta. / Cómo? / Es lo que la llamarían. 40

41 Geriau įsivaizduoti Madridą Tamsos šokyje padeda gyventojų veikla. Aprašomi euforiški po laukinės nakties, apsvaigę nuo opiumo ar hašišo miestelėnų veidai, minimi statymai gaidžių peštynėse, šokiai Cuatro Caminos rajone ir kabalistai, siūlantys savo paslaugas šalia laikraščių, saldumynų ir limonado pardavėjų gatvėse. Ypač madridietišką atmosferą kuria ryto scena: Valgė tylėdami, mirkydami čiuras 51 <...> Tylomis gėrė anyžių arbatą, kol į šokoladinę rinkosi kelios šeimos šventiniais drabužiais, kad papusryčiautų prieš eidamos į stotį, iš kurios vyks į Guadarrama, kur praleis dieną pušų ir uolų apsuptyje 52 (Vaquerizo 2017, p. 24). Nematerialioji veikla neatsiejama nuo materialiosios aplinkos (Butkus, 2011), todėl ir romane aptinkama įvairių Madrido ženklų: Plaza Mayor, Plaza del Carmen, įvairūs realių gatvių pavadinimai, žymusis Carloso V žiedas, Paseo del Prado, viena iš seniausių šokoladinių sostinėje San Ginés, tik keli pavadinimai išgalvoti, pavyzdžiui, universitetų zona Madride vadinama Dievo miestu. Išskirtinis objektas Kibelės aikštė (Kibelė yra kaip miesto globėja, nes buvo sienų ir tvirtovių deivė). Tačiau Tamsos šokyje šis objektas perkurtas, fontaną puošia ne jos, o naujojo karaliaus Juano skulptūra. Visų pirma tai rodo pasikeitusią vietą skirtingoje istorijoje, bet taip pat kyla minčių apie imperatoriaus garbinimą vietoje deivės, globojančios miestą, pagerbimo. Prisiminus E. Vaquerizo žodžius apie įvairių kultūrų mieste svarbą ir kaip ši įvairovė buvo naikinama, jog net ir perkūrus istoriją jaučiama šiokia tokia diskriminacija, galima tai interpretuoti kaip užuominą, kad imperijos didybė buvo svarbiau už miesto, kurį sudaro ne vien metropolio gyventojai katalikai, gerovę. Pasinaudodamas šiuo miesto simboliu autorius taip pat primena naujųjų laikų istoriją: Skulptūra buvo pastatyta prieš mažiau nei dešimt metų, kada po septynioliktosios įvykių visas Madridas tapo mūšio lauku beveik penkis mėnesius ir buvo nuniokotas (Vaquerizo 2017, p. 111). Čia minima Madrido apsiaustis pilietinio karo metu, kuri itin veikia skaitytoją, nes vienas iš svarbiausių šalies istorijos įvykių veikia žmones iki šiol, ypač jų laisvės pojūtį, kai mažumos vis dar jaučiasi diskriminuojamos nuo tų laikų. Kalbama ir apie maurų paliktas konstrukcijas mieste, pabrėžiant jo multikultūriškumą. Nepamirštamas stimpankui taip būdingas niūrumas, primenant, kad pastato sienos buvo pajuodusios nuo suodžių, kaip visų namų fasadai Madride, o gatvėse tarp šiukšlių ir šešėlių katės gaudė peles. Vis dėlto svarbiausias objektas teksto Madride yra teatras. Čia istorija pradedama ir pabaigiama. Teatrą galima suprasti kaip Madrido metaforą: <...> kaip teatre kažkas judina metalines lėles slaptame 51 Ispaniškos spurgos, valgomos mirkant jas karštame šokolade. 52 Isp. Comieron en silencio, mojando los churros... < > Bebieron agua y anís en silencio mientras a la chocolatería llegaban algunas familias en traje de fiesta, a desayunar antes de ir a la estación y coger un autocoche a Guadarrama que les llevase a pasar el día entre pinos y peñas. 53 Isp. La estatua había sido erigida hacía menos de diez años, tras los sucesos del 17 en que Madrid, campo de batalla durante casi cinco meses, quedó arrasada... 41

42 kambaryje, kai scenoje atsiranda žemės, vyrai ir moterys, išdavystės, žmogžudystės, meilė, neapykanta (Vaquerizo 2017, p. 121). Tai natūralu, nes teatras visada buvo neatsiejama Ispanijos kultūros dalis. Miesto lyg žmonijos meno kūrinio suvokimas atkreipia į jį dėmesį kaip į ypatingą vietą (Samalavičius 2007). Knygos pabaigoje, personažui galvojant apie Madridą, įterpiamos mintys apie teatrą kaip panašiai jie sudaryti, kad abu gali būti netikri. Ši idėja tekste taip pat postmoderni, nes tam tikra prasme Madridas čia ir nėra tikras, tik autorius judina visus įvykius ir veikėjus: <...> žinau, kad yra kažkas galingas, judinantis siūlus, tiksliau krumpliaračius, patraukiantis tai už ten, tai už šen (Vaquerizo 2017, p. 131). Čia įžvelgiama aliuzija į marionetiškumą, nes kiekviename didmiestyje žmogus tampa tarsi marionetė, ypač tokiame, kuriame daug visokių negyvų mechanizmų, tai ir galima matyti stimpanke. Šiame žanre dažnai matomos mechaninės lėlės, bionikai, gyvenantys tarp žmonių, kada dažnai neaišku, kas yra tikra, o kas ne. Visa kartu padeda suvokti Madrido kultūrą, nes tekste atrandami ir materialūs miesto ženklai, ir gyventojų veikla. Tokia įvairi aplinka ir atpažįstamos miesto žymės leidžia skaitytojui geriau įsijausti į nagrinėjamas problemas. Romanas baigiamas svarstymais, kuo veikėjui tapo šis miestas, ir labiau už viską jis jame jaučia moterį, kuriai yra neabejingas. Taip įrodant, jog miestas visų pirma yra jame gyvenantys žmonės, ir kiekvienam Madridas turi savo veidą: kilmingajam, turtuoliui, spekuliantui, filipiniečiui, kekšei, vagiui ar į nemalonumus įsivėlusiam komendantui 56 (Vaquerizo 2017, p. 166). Todėl niekada miestas nebus vienpusis, vieniems tai vieta užsidirbti pinigų, antriems pavojų ir pagundų zona, tretiems scena savo galiai demonstruoti ar maža pasaulio kopija, kurioje telpa žmonijos džiaugsmai ir vargai. Kaip sako knygos autorius, Madridas čia yra gyvas organizmas, savo konstrukcijomis atspindintis miestelėnų širdžių plakimą kas jiems svarbu, jų ateities siekius, viltis ir istoriją. Stimpanko žanras įkvėptas Viktorijos epochos, todėl klasinės nelygybės problema neaplenkia ir Vilko valandos. Darbininkai nepatenkinti savo padėtimi, svarstoma, kokios galėtų būti priežastys, provokuojama, jog tai kapitalistų ir naujųjų technologijų kaltė. Vartojama sąvoka darbo liaudis kaip priešprieša buržuazijai, taip parodant esantį skirtumą. Jis dar labiau išryškinamas vienam iš veikėjų pasakojant apie miesto gyventojų nelygybę: Štai mieste gyvena turtingi ir vargšai, vėl prabilo jis. Tarp jų yra ir protingų, ir kvailių. <...> Kvaili turtuoliai rieškučiomis semia auksą, siurbia pinigus, diria kailį vargšams kvailiams <...> Kvaili vargšai leidžiasi išnaudojami, nes mano, jog taip sutverta Dievo ir 54 Isp. <...> igual que en el teatrón alguien movería las marionetas de metal en un cuarto oculto, y en la pantalla aparecerían tierras, hombres y mujeres, traiciones, asesinatos, amor, odio Isp. <...> sé que hay alguien poderoso moviendo los hilos, o mejor, los engranajes, tirando de aquí y tirando de allá Isp. <...> una cara para cada habitante, noble, granata, chamarilero, filipino, puta, ladrón o alguacil caído en desgracia. 42

43 taip bus per amžius (Tapinas 2015, p. 352). Kartu yra užuomina į tai, dėl ko galėjo kilti nelygybės problema (žmonių nesuvokimą ir susitaikymą su esama situacija), raginama tai pakeisti. Prisimenant Viktorijos laikus, bene dažniausia prieš akis iškylanti problema, susijusi su naujomis technologijomis, buvo ta, jog jos atstodavo žmogaus darbą: O dar žmonės rėkia, esą mechanikų mašinos duonos kąsnį iš jų atima (Tapinas 2015, p. 242). Apie tai mąstoma ir A. Tapino romane, tačiau atskleidžiama, kad toks mąstymas neteisingas, nes kaltos ne mašinos, o verslininkų godumas. Technologijos knygoje suvokiamos skirtingai, vieniems jos yra pažangos rodiklis, kitiems kažkas baisaus, kuo galima gąsdinti žmones: Pasakyk ne <...> Tegu sustoja prakeiktos mašinos, nes jos atims iš tavęs darbą (Tapinas 2015, p. 310). Taigi viena iš svarbiausių miesto visuomenės dalių knygoje yra darbininkai, juos vaizduojant atskleidžiamos problemos, susijusios su naujomis technologijomis, bei turtingųjų ir vargšų konfliktas. Nors Vilko valanda ir kratosi istorinio romano etiketės, tačiau, kaip buvo galima suprasti iš prieš tai minėtų faktų, kūrinyje nemažai realių XX amžiaus pradžios detalių. Suprantama, egzistuoja ir imperijos, iškyla kolonijų problema. Tiksliau iškiltų, nes romane Vilniaus padėtis neatitinka istorinių to meto faktų nepriklauso Rusijos imperijai, čia jis yra laisvasis Aljanso (kelių Europos žemyno miestų sąjunga) miestas. Vis dėlto nors tekste nėra ryškios kolonijų problemos, mieste apstu įvairių tautybių žmonių, kurie vertinami pagal stereotipus. Romane vaizduojami rusai, žydai, lenkai, vokiečiai, japonai, kinai, vengrai ir daugybė kitų tautų. Vilnius pristatomas kaip laisvas, daug žadantis miestas, kuriame noriai įsikuria kitataučiai. Jų reikalams spręsti net paskirtas asmuo Klajūnų tarėja Faina Fryzel, atsakinga už žydus, totorius, karaimus, vengrus, prancūzus ir kitas mažumas, kurių laisvajame Vilniuje buvo gausu. Pagal tai galima spręsti, jog rūpintasi ir mažumomis, o tai nelabai pritinka buvusiems laikams, kai šios buvo diskriminuojamos. Pačiame tekste pavartojamos kelių kalbų frazės: anglų, hebrajų, lenkų, vokiečių, japonų, lotynų, skaitant tai padeda geriau įsijausti į multikultūriškumą. Nepaisant to, daug dėmesio skiriama gimtajai kalbai: Už stalų pramaišiui skambėjo lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių ir net anglų kalbos, tačiau dauguma kalbėjo lietuviškai. Aljanso nurodymu Vilniuje tai buvo pagrindinė kalba, ir Universiteto dominijos rektorius Gimbutas su malonumu rūpinosi, kad šis nurodymas būtų vykdomas (Tapinas 2015, p. 36). Parodoma kalbos svarba mieste, kuri taip pat yra fundamentalus dėmuo formuojant tapatybę. Romano Vilniuje multikultūriškumas koreliuoja su patriotiškumu. Vėl už pamatinius dalykus mieste, puoselėjančius vilniečių tautinę tapatybę, atsakinga universiteto bendruomenė, taip pabrėžiant šios įstaigos reikalingumą. Nors tam tikra prasme stimpanko romantizuojami Viktorijos laikai ir buvo kosmopolitiški, nereikėtų užmiršti, jog taip pat jie rasistiniai ir pasižymėjo klasine nelygybe. Tai galima matyti ir 43

44 analizuojamame A. Tapino romane. Jame vaizduojama Spindulingųjų draugija, kuri tariasi esanti atsakinga už lietuvybės puoselėjimą, tačiau jai nepatinka, kad Vilnius tampa vis kosmopolitiškesnis, dažniausiai jos nariai būna agresyvūs kitataučių atžvilgiu ir vartoja rasistinius užgauliojimus: Atmerk savo žydiškus veizolus! arba lenkiška šliundra. Aptinkama ir kitokių rasizmo apraiškų, tačiau, kaip įprasta stimpankui, situaciją bandoma ištaisyti: Prakutę žydai ar totoriai stengdavosi kurtis geresnėse Vilniaus vietose, ypač po to, kai miesto taryba susizgribusi, rausdama iš gėdos atšaukė draudimą žydams apsigyventi teritorijoje nuo Aušros vartų iki Šventųjų Jonų bažnyčios (Tapinas 2015, p. 277). Vilniuje vaizduojama itin daug žydų, tai natūralu, nes minimas Aljansas, vadovaujamas Rotšildų, ir tik iš pateiktos citatos bei poros užuominų į nesutarimus su vokiečiais galima įžvelgti kokį nors negatyvumą jų atžvilgiu. Tačiau labai taikliai šalia to atsiranda žodis gėda, kurį galima matyti ankstesnėje citatoje, lyg visiems būtų savaime suprantama, kad žmonių negalima skirstyti pagal tautybę ar religiją, o toks elgesys gėdingas ir nepriimtinas. Vilko valandoje keliamas ir emigracijos klausimas, kuris buvo aktualus tiek senesniais laikais, tiek dabar. Vieno iš pagrindinių romano personažų tėvai emigravo iš Lietuvos į Londoną, kur dirbo senelių prieglaudoje, tėvas, Lietuvoje dirbęs garvežio mašinistu, įsidarbino kūriku (Tapinas 2015, p. 87). Tai labai primena šiuolaikinę situaciją, kaip ir sūnaus nenoras grįžti į Vilnių, lyg tai būtų nuobodi vieta, kurioje nieko nevyksta, nors iš vaikystės dar prisimena apsilankymą Kaziuko mugėje, galima jausti šiokią tokią nostalgiją. Vis dėlto sugrįžus požiūris į miestą pasikeičia: Vilnius tikrai ne toks, kokį įsivaizdavau, pasakė Edvardas. <...> Kiek Sandhersto kadetų galėtų pasigirti trečią tarnybos dieną kovęsi su oro piratais, šturmavę dirižablį ir pirmieji savomis akimis matę skraidančią vokiečių tvirtovę? Juk ir Vilniuje gyventi galima (Tapinas 2015, p. 365). Įžvelgiama užuomina, jog miestui reikia suteikti dar vieną progą ir galbūt nuomonė bei ryšys su juo pasikeis. Stimpankas neapsiriboja rasinės ir klasinės nelygybės klausimo iškėlimu, kita svarbi tema moters padėtis visuomenėje. Čia kalbama apie ganėtinai kitokį moters įvaizdį nei jis buvo įprastas Viktorijos laikais. Stimpanko moteris drąsi, pati savimi pasirūpinanti ir maištinga asmenybė (Bergman 2013). Toks įvaizdis visai neprimena užguitos, neturinčios teisių ir visiškai nuo vyro priklausančios XX amžiaus pradžios moters. Vilko valandoje veikėjų moterų, palyginti su vyrais, ne itin daug. Nepaisant to, dauguma jų eina svarbias pareigas, vadovauja nuosavam verslui arba yra itin gabios. Tai matyti jau knygos pradžioje, peržiūrint veikėjų sąrašą: Faina Fryzel priklauso Vilniaus tarybai, Emilija yra Rusijos imperijos agentė, Chaja Feigelson pakantumo namų savininkė. Net ir tos veikėjos, kurios neina svarbių pareigų, pasitiki savimi ir atrodo kontroliuojančios padėtį. Ryškiausia moteris šioje knygoje yra pagrindinė veikėja Mila. Jau pirmas jos paminėjimas pasakojime parodo, kad mergina nėra iš ramiai sėdinčių namuose ji apgauna ją prižiūrėjusias vienuoles 44

45 ir pasprunka į miestą ieškoti nuotykių. Mila domisi alchemija, mechanika, yra ištroškusi veiksmo, jai nerūpi rizika. Ji nėra naivi mergaitė, kokia gali pasirodyti: Įvilioti merginą į spąstus kokiais nors kvailais pažadais atrodė lengviau nei lengva. Bet paaiškėjo, kad mergužėlė toli gražu ne vėjavaikė (Tapinas 2015, p. 71). Čia pat galima matyti ir vyraujantį požiūrį jei jau esi mergina, vadinasi, esi naivi ir tave lengva apgauti. Kaip matyti, Mila neatitinka šio stereotipo. Taip pat neatitinka ir kito: Moteriškės iš Užvenčio miestelio Žemaitijoje ar damutės, užpultos karietose, taip įžūliai nesielgdavo (Tapinas 2015, p. 171). Mergina neatrodo nei elegantiška, nei išsigandusi, nei trapi, kai drąsiai pasityčioja iš orlaivį užgrobusio oro pirato ( Na, suradai. Ir ką dabar darysi, šaunuoli apsmukusiom kelnėm? (Tapinas 2015, p. 171). Šioje pasakojimo vietoje atsiskleidžia ir kitas požiūrio į moteris aspektas, kada sugėdintas oro piratas ruošiasi trenkti Milai šautuvu, norėdamas pamokyti, kaip reikia kalbėti su vyrais. Susidaro įspūdis, kad moteris negali šiurkščiau kalbėti su vyrais net tokiomis aplinkybėmis ir jokiu būdu negali iš jų tyčiotis. Gal dėl daugybės vyriškos lyties veikėjų ir jų herojiškumo gali taip nepasirodyti, bet Vilko valandoje iš tiesų gana dažnai atkreipiamas dėmesys į moteris. Pavyzdžiui, kita ryški veikėja yra Rusijos imperijos agentė Emilija, ir nors ji svarbaus Rusijos imperijoje asmens meilužė, elgiasi taip, lyg ji viską kontroliuotų: Suslovas jautėsi ne visai savo rogėse, mat nebuvo pratęs, kad jam komanduotų boba (Tapinas 2015, p. 273). Stereotipinį požiūrį į moteris paneigia ir tai, kad šiame romane jos imasi ginti vyrus, o ne atvirkščiai, kaip įprasta grožiniuose kūriniuose. Bare kilus muštynėms, Mila šoka ginti savo draugų, o moterys savo vyrų labui nori kelti streiką: Bet mes, žmonos ir motinos, pačios galime pasiekti, kad sotūs turčiai nebevytų į gatvę mūsų vyrų be kapeikos kišenėje (Tapinas 2015, p. 275). Įžvelgiamas skirtumas tarp moterų padėties Vilniuje Vilko valandoje ir Madride Tamsos šokyje, nes E. Vaquerizo knygoje šis klausimas tik svarstomas, o A. Tapino romane veikia pačios moterys. Tiesa, visas tekstas nėra persmelktas stereotipus laužančiomis idėjomis. Pagrindinis Vilko valandos veikėjas Antanas Sidabras puola ginti moters garbės, nes tai savaime suprantamas dalykas. Labai stereotipinė ir ta romano dalis, kurioje, pamatę didingą vokiečių dirižablį, vaikai cypė, moterys gracingai alpo, vyrai virpančiomis rankomis suko papirosus, žiūrėdami į virš galvų pakibusį monstrą... (Tapinas 2015, p. 333). Akivaizdi užuomina į primetamą moterų trapumą ir, be abejo, gražiosios epochos laikų eleganciją, kai vyrams tik šiek tiek dreba rankos. Nepaisant to, Vilniaus moterys yra stiprios asmenybės, nesislepiančios už vyrų, autorius jas vaizduoja visiškai natūraliai, lyg būtų šių laikų, o ne XX amžiaus pradžios veikėjos. Taip pat romane jaučiamas rūpestis miesto ekologija: Iš Garmiesčio, įsikūrusio kiek aukščiau, vamzdžių į Nerį nugurgėdavo nemažai visokio gėrio, bet vilniečiai maudėsi be baimės, mat netoli Žaliojo tilto Universiteto dominijos alchemikai buvo pastatę mechaninius tinklus ir tie išvalydavo Nerį 45

46 nuo nepageidautinų Garmiesčio dovanų (Tapinas 2015, p. 34). Šis išradimas vis pabrėžiamas, taip pat minimas ir Vilniaus alchemikų sukurtas skydas nuo smogo. Tai visiškai neatitinka realios to meto padėties, kai dėl pramonės ekologija smarkiai nukentėdavo, bet nebuvo imamasi jokių priemonių tam stabdyti, o šis tekstas ne tik pakeičia buvusią situaciją, bet ir verčia susimąstyti apie šiandieną. Tekste galima aptikti įvairių miestelėnų nuomonių apie Vilnių, kurios atskleidžia ir žmogaus ryšį su miestu. Pavyzdžiui: Laisvasis Vilnius buvo pakantus miestas, bet sodomitams ir čia buvo riesta (Tapinas 2015, p. 41). Citata parodo ir laisvą požiūrį Vilniuje, ir realias to meto problemas, su kuriomis susidurdavo seksualinės mažumos. Autorius vėl iškelia ir šiandien aktualų klausimą, nes tokia neapykanta ateina būtent iš Viktorijos laikų, ko, pavyzdžiui, nebuvo Antikoje. Kita ir šiandien aktuali problema atgautos laisvės klausimas, skurdas, priklausymas Aljansui: Ar ten ne žmonės gyvena? Ne vilniečiai? Kai stojome į Aljansą, gavome laisvę. Tik kas iš tos laisvės, kai vaikams pieno nėr už ką nupirkt? (Tapinas 2015, p. 129). Galima įžvelgti paralelių su Lietuvos istorija, kada kai kurie vis svarsto, ar anksčiau buvo geriau, ar reikėjo stoti į Europos Sąjungą, rūpinasi dėl kylančių kainų. Kitiems Vilnius atrodo linksmybių miestas: Matai, Simuti, koks tas Vilnius, prekybos ir pramogų sostinė... (Tapinas 2015, p. 380). Panaudotas žodžių žaismas, dažniausiai regimais reklamuojant prekybos centrus. Taip pat akcentuojama, jog Vilnius brangus miestas. Kuriamas prabangios, intriguojančios sostinės vaizdas atvykusiems iš provincijos žmonėms. Nuo Vilniaus neatskiriami ne tik universitetas ar fabrikai, bet ir bažnyčia: Mokslas ir tepaluoti išradimai yra viena, pareiškė jis, o amžinos dvasinės vertybės visai kas kita (Tapinas 2015, p. 53). Šiuos žodžius pasako dvasininkas, kai Katedros varpinėje norima įtaisyti garometrą kaip naują išradimą laikui skaičiuoti. Svarbiausia, jog jo žodžių paklausoma, įrodant, kad miesto tradicijos svarbiau nei patogumai, modernybės. Miesto žmonių bendrumas ir svarba taip pat matomi globojant vaikų namus. Jais rūpinasi ne tik legionieriai, dvasininkai, bet ir miesto nusikaltėlių vadas. Tai parodo miestelėnų bendrumą dėl kilnaus tikslo, net tų, kurie prieš tai nesutardavo (kaip legionieriai ir dvasininkija). Vilko valandoje jaučiamas itin stiprus miesto ir jo žmonių ryšys: Čia mūsų tvirtovė, ir gaivintojams reikės labai pasistengti, kad ją paimtų (Tapinas 2015, p. 67). Būtent dėl to, kad miestas yra jų, gyventojai jokiu būdu nenori jo atiduoti, įvardina jį kaip savo tvirtovę, kurioje tartum gali pasislėpti nuo išorės chaoso. Panašių pasakymų, sureikšminant Vilnių kaip savą miestą, yra ir daugiau: Vilnius yra mūsų miestas ir čia būsi saugi (Tapinas 2015, p. 229) arba Vilniuje privalu laikytis mūsų taisyklių (Tapinas 2015, p. 477). Šiame pavyzdyje atsiskleidžia nenoras, jog kas nors iš šalies kištųsi į miesto valdymą ir tvarką jame, parodant, kad tai tik miestelėnų reikalas. Įvardis mūsų, taip dažnai lydintis Vilniaus pavadinimą, pabrėžia priklausomybę jo gyventojams ir laisvę nuo kitų. Kuriama miesto visuomenė, nuoširdžiai mylinti Vilnių, besijaučianti jame saugi ir bet kada pasiruošusi už jį pakovoti. 46

47 Visiems veikėjams romane, jei tai ne Vilniaus atžvilgiu priešiškai nusiteikę asmenys, daugiau ar mažiau rūpi Vilnius, net ir tokiems, kaip nusikaltėlių karaliumi tituluojamas Motiejus Kairys. Vilko valandoje ir Tamsos šokyje vaizduojama labai panaši miesto visuomenė, kurią sudaro įvairių tautybių žmonės, o tekstuose keliami su klasine nelygybe, moters padėtimi susiję klausimai. Tiesa, A. Tapino knygoje ryškesnis žmogaus ir miesto ryšys, skiriama daugiau dėmesio Vilniaus reikšmei jo gyventojams atskleisti Nauja miesto legenda: mitopoetiniai bruožai tekste Tamsos šokyje išryškėja zona, kuri primena tai, kas draudžiama, pavojinga, kurią peržengus įeinama į kitokį pasaulį: Žemutinis krantas? Bet juk ten tik kekšės ir kabalistai 57 (Vaquerizo 2017, p. 40). Iš citatos justi, jog toje miesto dalyje slypi pagundos ir mistika, be to, žodis žemutinė nurodo į leidimąsi žemyn. Reikėtų paminėti, kad šiame tekste apskritai dažnas leidimosi laiptais motyvas, dažniausiai jie veda į požemius, kuriuose kas nors konstruojama, vyksta bandymai. Pati zona yra prie vandens, o jis mitologijoje neretai sietas su perėjimu į kitą pasaulį: Už jos, prie pat upės, buvo jų tikslas žemutinis krantas, didžiulė zona, pilna blogai pagarsėjusių ir dar prasčiau atrodančių gatvių, besitęsianti miesto pietuose 58 (Vaquerizo 2017, p. 45). Veikėjai leidžiasi į pavojus, kad, patekę į šią zoną, atskleistų miesto paslaptis. Įdomu tai, kad fabrikai yra vaizduojami kaip pragaras: Šiaip ne taip jiems pavyko ištrūkti iš industrinio rajono, už nugarų palikus vaiduokliškus fabrikus, pilnus ugninių pabaisų, milžiniškų krosnių, niekada neužčiaupiančių savo ryklių, triukšmingų mašinų, dorojančių metalą (Vaquerizo 2017, p. 55). Toks vaizdavimas turi pagrindo, nes fabrikai simbolizuoja pramonės perversmą, o šis buvo kaltinamas dėl daugybės negerovių, kurias ir iškelia stimpanko tekstai. Be to, iš pradžių žmonėms mašinos atrodė nesuvokiamos, kaip iš kito pasaulio. Tai dera ir prie romano siužeto, nes sukinėdamiesi šiame rajone veikėjai ieško atsakymų dėl pastaruoju metu vykstančių keistų žmogžudysčių. Nors aliuzijos į požemių pasaulį labiau dera prie kuriamo miesto, paskendusio tamsumose ir kovojančio su blogiu, vaizdinio, galima rasti ir panašumų su dangaus sfera. Ryškiausias tai liudijantis momentas romane apsilankymas pas vyriausiąjį kabalistą. Priešingai nei kitais atvejais, šį kartą kylama į viršų, tartum artinantis prie magiškos sferos, su tuo ir buvo siejama kabala. Pasak pagrindinio personažo, net į rojų ne taip sunku patekti 60, o kadangi kabala tai mokymai apie pasaulio atsiradimą 57 Isp. La ribera baja? Si allí sólo hay putas y cabalistas. 58 Isp. Tras ella, pegada al río estaba su objetivo, la ribera baja, una zona enorme llena de calles de mala fama y peor aspecto que se extendía hasta muy al sur de la ciudad. 59 Isp. Lentamente lograron escapar del barrio industrial dejando atrás fábricas fantasmales, llenas de ignotas bestias de fuego, enormes hornos que no cerraban nunca sus fauces, maquinarias traqueteantes que machacaban metal Isp. ni en el cielo habría tanta dificultad de entrar (Vaquerizo 2017, p. 99) 47

48 ir Dievą, savaime ryškėja užuominos į dangų. Kabalistas yra vyresnio amžiaus, baltais plaukais ir barzda, sėdintis tarp knygų, atrodantis lyg viską išmanytų. Pagal teorinėje dalyje minėtą indoeuropiečių pasaulio skirstymą į sferas kyla asociacijų su magine erdve, atstovaujančia valdovo ir žynio institucijoms, o pats personažas primena Dievą. Galiausiai romano pabaigoje paaiškėja, kad vyriausiasis kabalistas slypėjo už visų keistų nutikimų mieste, tarsi būtent jis valdytų situaciją, o be jo pasakojimas išvis neegzistuotų. Taigi tekste galima matyti ne tik miestą, bet ir kitus pasaulius: Dievo, šėtono, dvasios, baimės, o vaizduojamą vietą suvokti gan metaforiškai (Šiukščius, 1999). Madridas čia simbolizuoja visą imperijos situaciją, jos santvarką, taip parodomos įvairios pusės (ir geros, ir blogos) bei svarbiausia verčia skaitytoją susimąstyti, įvertinti Ispanijos padėtį tiek buvusią, tiek esamą per atstumą. Pasak autoriaus, miestas romane tampa lyg scena socialiniams santykiams vaizduoti ir parodyti, kaip galėjo pakrypti istorija, pakeitus tam tikrus jos elementus. Žemės sferai atstovauja Madridas, kuriame rutuliojasi įprastinis žmonių gyvenimas, kol iš požemių veržiasi tamsumos, o aukštai sėdi visa kontroliuojantys galingieji. Šią mintį patvirtina ir vienas iš paskutinių personažo jausmų tekste: Jis beveik taip ir jautėsi pasinėręs į švelnią ir drėgną kapinių žemę, be vardo, be kūno, klaidžiojantis tarp dangaus ir purvino Madrido grindinio 61 (Vaquerizo 2017, p. 236). Veikėjas jaučiasi susiliejęs su Madrido žeme, lyg būtų nei pragare, nei rojuje. Tarpas tarp dangaus ir grindinio, t. y. to, kas po juo, ir nurodo žemės sferą. Kalbant apie erdves tekste, būtina paminėti akivaizdžią mitinę vietą. Joje personažas atsiduria sužeistas, kai jau yra praradęs viltį. Jau vien jo patekimas ten yra mistinis, o pats romano fragmentas labiau primena pasaką: Vieta atrodė nei atvira, nei uždara. Nebuvo kelių, tankios šakos atrodė nejudintos. Jis nė nemanė, kad tokios vietos dar egzistuoja 62 (Vaquerizo 2017, p. 163). Ši erdvė primena tokias mitines vietas kaip Edenas ar Eldoradas. Tokį įspūdį sustiprina ten gyvenančios raganos žodžiai, kad vietą matai tik tada, kai ji nori, jog ją pamatytum. Nors romane kalbama apie krikščionybę, kitas religijas, randama ir senojo tikėjimo ženklų, kurie grįsti gamtos pažinimu. Vienas iš tokių ir yra veikėja, reprezentuojanti raganą, užsiimanti žolininkyste. Ji teigia matanti daugiau nei įprasti žmonės: Apie tave ir pasaulį regiu tokius dalykus, kurių neįvardinsi žodžiais, kuriuos įmanoma suprasti tik sapnuose 63 (Vaquerizo 2017, p. 163). Jos matomos vizijos, gydymas žolelėmis, faktas, jog ji gyvena viena nedidelėje trobelėje, apsuptoje stebuklingai atrodančios gamtos, priartina moterį prie liaudies pasakų personažų, kurie kildinami iš mitologijos, o mitinių veikėjų 61 Isp. Casi se sentía así, ahogado de tierna y húmeda tierra del cementerio, sin nombre ni cuerpo, vagando entre el cielo y el empedrado sucio de Madrid. 62 Isp. El terreno no parecía labrado ni vallado. No había caminos y la fronda parecía espesa, sin desbrozar. No suponía que aún existiesen lugares así. 63 Isp. Veo cosas, en ti, en la tierra, cosas que huyen de las palabras, que sólo se entienden en sueños. 48

49 bruožų turintys personažai būdingi stimpankui. Pagrindinis veikėjas pats prisipažįsta ankstesniais laikais išvaręs vadinamąsias raganas iš miesto, bet šiuo fragmentu knygoje tarsi įrodoma, kad jos nėra blogis, o tik tai, kas nepažįstama, nes būtent ji padeda veikėjui pasveikti. Romane nemažai nuorodų į mitinius dalykus: Storos sienos nepraleisdavo gatvės triukšmo, girdėjosi tik milžiniško švytuoklinio laikrodžio, dekoruoto mitologiniais motyvais, tiksėjimas, įpučiantis gyvybės marmurui, tamsiai medienai, drožiniams, gobelenams ir niūriems šarvams (Vaquerizo 2017, p. 67). Citata apima laiką, mitologiją ir gyvybę. Mitai susiję su laiku, bet čia galima įžvelgti, kad jie kaip pirmieji pasakojimai apie pasaulio bei gamtos reiškinių kilmę suteikia gyvybės, t. y. leidžia gyvuoti toliau. Kita užuomina į mitologiją yra Mariblanca, statula, puošusi fontaną Madrido centre, dekoruotą mitinėmis būtybėmis kaip harpijos. Skulptūra siejama su Venera, bet iš tiesų vaizduoja pusiau moterį, pusiau deivę. Pagrindinis veikėjas pažvelgia į ją prieš eidamas į teatrą, kuriame paaiškėja, kad ir jo mylimoji nėra paprastas žmogus. Įdomus yra jaučio simbolis, kelis kartus pavartotas tekste. Senaisiais laikais jaučiai buvo skiriami aukojimams, dažnai sutinkami mituose, pavyzdžiui, apie Kretos Minotaurą ar Europos pagrobimą. Taip pat šis simbolis neatsiejamas nuo Ispanijos kultūros, kurios tradicijos (bulių kautynės ar jų varymas) kai kurių kildinamos būtent iš senųjų jaučio aukojimo tradicijų. Pagrindinis Tamsos šokio veikėjas, bandydamas suvokti, kas vyksta Madride, užmiega ir sapnuoja jį persekiojantį jautį, galiausiai virstantį anksčiau minėtu vyresniu kabalistu, šiame darbe tapatintu su Dievu. Toks sapnas paliudija ankstesnę mintį, nes senovės mitologijose dievas neretai pasiversdavo jaučiu (kaip mite apie Europos pagrobimą). Be šių gyvūnų, tekste dar minimos gyvatės, kai kalbama apie blogį apsivijusį miestą, ir vilko simbolis, kalbant apie drąsą ir riziką, kurios prireiks norint išsiaiškinti, kas vyksta Madride ( Šoksime vilkui tiesiai į gerklę, kad suskaičiuotume dantis 65 ). Vilkas krikščionybėje siejamas su tamsa, apgaule, smurtu, panašiai interpretuotinas ir gyvatės simbolis šiame tekste, nors įprastai yra labai turtingas, daug savyje talpinantis. Visi šie įvaizdžiai palankūs kuriant intrigose ir tamsoje paskendusį Madridą. Svarbiausias mitologinis vaizdinys romane yra Golemas: Manėme, kad Golemas tėra išsigalvojimas, siaubo istorija vaikams, o jis tikras 66 (Vaquerizo 2017, p. 188). Tai didžioji Madrido paslaptis, kartu pražūtis. Iki teksto pabaigos išlaikoma intriga, apie ką konkrečiai kalbama, bet užsimenama apie sergėtoją ir mitinę būtybę, legendą. Sukuriamas įspūdis, kad Golemas gali 64 Isp. El rumor de la calle no traspasaba los gruesos muros y sólo el tictac de un enorme reloj de péndulo, pintado con motivos mitológicos, daba algo de vida a los mármoles, maderas oscuras, tallas, tapices, y armaduras lúgubres Isp. Meternos en la boca del lobo, para contarle los dientes, aunque sea. (Vaquerizo 2017, p. 49) 66 Isp. Creíamos que el Golem era una invención, un cuento de terror para los niños, y es real. 49

50 egzistuoti ir pasireikšti kaip žydų kerštas už patirtas skriaudas. Tik žydai, būdami sinagogoje, gali nuo jo apsisaugoti, o likęs miestas yra po jo kojomis (Vaquerizo 2017, p. 191). Kyla dvejopų jausmų: skirtingų kultūrų gyvenimas viename mieste kelia pavojų ar kaip tik atkreipiamas dėmesys į mažumų problemas, kol šios dar neperžengė ribų. Tamsos šokyje kalbama ir apie pasaulio kūrimą: Kabalistai tiki, kad Toroje, kuriai priklauso penkios pirmosios mūsų Biblijos knygos, užkoduotas kūrimas žodžiais, raidžių kombinacijos kuriančios pasaulį, pačios esančios pasaulis 67 (Vaquerizo 2017, p. 57). Pateikiama mintis, kad Dievas suteikė formą tekstui ir pasauliui, kaip vienas kito atspindžiui, todėl galima rasti tekstų pasaulyje ir pasaulį tekstuose. Pagrindinis veikėjas tuo abejoja ir pats gyvendamas teksto Madride klausia kabalisto: Kaip gi bus pasaulis tekste? 68 (Vaquerizo 2017, p. 57). Taip keliami B. Mchale o aptariami ontologiniai klausimai, pavyzdžiui, kokiame pasaulyje esame (Mchale, 1987), būdingi postmoderniems romanams. Adresatas nepasineria į tekstą kaip klasikiniuose kūriniuose, bet tokiais klausimais lyg pabudinamas, pats tekstas primena, kad šis Madridas sukurtas ir visa jame fiktyvu ar beveik fiktyvu. V. Šiukščius rašo, jog literatūros mitologizavimąsi lėmė mito gebėjimas konkrečiais vaizdais ir figūromis kalbėti apie amžinus ir nekintamus dalykus. Mitologiškoji literatūra peržengė socialines istorines erdvėlaikio ribas (Šiukščius 1999, p. 125). Tai įrodo, kad stimpanko literatūra yra labai arti mitologijos, nes istorinis erdvėlaikis akivaizdžiai peržengiamas. Kaip jau minėta anksčiau šiame darbe, Vilko valandoje atsiduriama mieste, kurį be didelio vargo galima parodyti žemėlapyje, tačiau šis Vilnius kitoks toks, koks tikrai neegzistavo 1905 metais. Romane jis laisvasis miestas, prilygstantis kitiems svarbiausiems Europos miestams, kuriame net vyksta viršūnių suvažiavimas. O realioje XX amžiaus pradžioje Lietuva kartu su Vilniumi buvo carinės Rusijos valdžioje. Dažniausiai tai, kas vaizduojama, pasitelkus stimpanką kaip įrankį, kalba apie svarbias problemas: moters padėties visuomenėje, ekologines, rasizmo ar A. Tapino romano atveju nemalonų Lietuvai istorijos laikotarpį. Čia konkreti erdvė priešinama antierdvei. Mūsų terminais čia erdvė priešinama su ten erdve... (Nastopka 2010). Vilko valandoje vaizduojamas Vilnius supriešinamas su Vilniumi Rusijos imperijos sudėtyje. Lyg autoriui konstruojant naują Lietuvos istoriją, kurią tautai labiau patiktų turėti ir prisiminti. Nereikėtų pamiršti, kad stimpankas yra fantastikos žanras, o toks fantastinis pasaulio iškreipimas jau pats savaime turi mitų kūrybos bruožų. A. Tapino romane galima matyti mitams artimą trimatę erdvę, sudarytą iš miesto požemių, paties miesto ir dangaus. Miesto požemiai kelia asociacijų su pragaru: Tamsoje kažkas sujudėjo, ir berniukas pamatė du raudonus žiburėlius. Apimtas nenusakomo 67 Isp. Los cabalistas creen que en la Tora, que corresponde a nuestros primeros cinco libros de Biblia, está codificada toda la creación en palabras, combinaciones de letras que crean el mundo, que son el mundo. 68 Isp. Cómo va a estar el mundo dentro de un texto? 50

51 siaubo <...> ėmė mintyse kalbėti vaikystėje amžiną atilsį močiutės išmokytą maldelę... arba...driekėsi spalvotų laidų gyvatės, vienos įkištos į indus, sklidinus tamsaus burbuliuojančio skysčio (Tapinas 2015, p. 345). Be to, į požeminių tunelių labirintą galima patekti pro kapų duobes, o požemiuose slepiasi žmogus, kuriantis mechanizmus iš geležies, tuo primindamas velnią. Išvirkščio, šėtoniško pasaulio atstovu galima laikyti Prahos gaivintojų ložės didįjį magistrą Konradą fon Vitgenšteiną, kuris tam, kad gautų, ko nori, imasi gudrybių, magijos, gundymo. Kita erdvė miestas, kuris yra gan įprasta vieta, per vilniečių veiklas parodanti tiek jų dorybes, tiek ydas ir galinti atstovauti žemės sferai. Kaip žemiškas figūras galima išskirti žmones, veikiančius šalia pagrindinių personažų, vieni iš tokių yra paties autoriaus įvardinti kaip šaunuoliai iš Pernaravos Mikelis ir Simutis, kvailoki, naivūs, lyg visą istoriją stebintys iš šalies, bet galiausiai jiems prastai baigiasi. Dar yra erdvė danguje, kurioje taip pat vyksta veiksmas, o kai kurie dirižabliai patys yra kaip miestai (kaip milžiniškas ir ypač modernus vokiečių Persifalis ). Reikėtų pastebėti, kad dangaus gyventojai (kaip Rusijos valstybės patarėjas Golicynas) neveikia žemėje, o tik iš viršaus duoda nurodymus savo parankiniams, taip tarsi yra sudievinami. Apskritai personažus Vilko valandoje galima būtų suskirstyti pagal archetipus, nes čia matomi ir dvasininkas, besipriešinantis naujovėms, ir sudievinti veikėjai, o vaikų namų savininkė Margarita atitinka moters personažą, simbolizuojantį teologines dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę (Meletinskij 2011). Kūrinio personažai vaizduojami lyg mitologiniai herojai, esantys tarp žemės ir dangaus (oro balionų ir skraidyklių pagalba), fiziškai stiprūs ir apdovanoti įstabiu protu. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas tvarkos tarėjas Antanas Sidabras pavaizduotas kaip tų laikų Heraklis, keliaujantis per visas tris sferas, nebijantis įsivelti į pavojingus nuotykius, kad tik išlaikytų tvarką ir ramybę Vilniuje: Balionas palengva kilo, tad legatas negaišo. Įsibėgėjęs peršoko prarają tarp dviejų dviaukščių namų <...> ir atsidūrė tiesiai po balionu. Tada abiem rankom įsitvėrė virvės (Tapinas 2015, p. 251). Pasitelkus jau liaudies pasakose aptinkamą skirstymą į sferas bei veikėjų herojiškumą ir juos pritaikius šiuolaikiniame romane, sujungiamos liaudies žodinė ir literatūros tradicijos, tai galima matyti ir kalbant apie kitą veikėją Joną Basanavičių, kuris tekste virsta vos ne pasakišku, mitiniu herojumi: Prieš išsitėkšdamas Jonas Basanavičius troško užsimerkti, bet norėjo būti tikras, kad pataikys tiksliai į pabaisą (Tapinas 2015, p. 512). Toks realiai gyvenusių asmenybių pateikimas tiesiog vaizdingai parodo, kas jie buvo iš tikrųjų, lietuvių tautos herojai, nebijoję kovoti dėl laisvės ir kitų vertybių, kuriomis tikėjo. Sugrįžtant prie veikėjų gebėjimo pakliūti į skirtingas sferas, aišku, kad į dangų jie patenka su skraidymo priemonėmis, kurios aptinkamos ir mitologijoje, prisiminus, pavyzdžiui, Ikaro sparnus. Pasak V. Šiukščiaus, mitologinėje tradicijoje labai svarbus ribos peržengimo, jos įveikimo topas. Durys, langas, slenkstis, pertvara yra riba, padalijusi erdvę į du skirtingos vertės pasaulius (Šiukščius 1999, p. 51

52 32). Natūralu, kad į dangų patenkama nuskridus, o norint patekti į požemį tenka peržengti kiek kitokią ribą: Legatas žengė prie šiukšlių krūvos. Greta jos pamatė srutų angą. Tokių, uždengtų aprūdijusiomis geležinėmis grotomis, galėjai rasti kone prie kiekvieno namo. Tik čia grotos mėtėsi šone, jos buvo sulaužytos ir sulankstytos, o iš juodos angos veržėsi miesto kanalizacijos dvokas (Tapinas 2015, p. 383). Ši anga ir yra ta riba, skirianti žemiškąją sferą nuo požeminės, ji pavaizduota kaip atgrasi žmogui, lygiai kaip ir pats požemių pasaulis. Literatūrologas Kęstutis Nastopka teigia, kad mitologija apskritai lydi miestą (Nastopka 2010), o A. Tapino Vilko valanda būtent ir yra apie Vilnių, kaip ir E. Vaquerizo knyga apie Madridą. Nors ši vieta panaudojama kūrinio erdvei, miestas tampa įvykiu ir atskleidžia daug daugiau. Kadaise mąstomas kaip vienetinis euforinis objektas, kurio tiktai kilmė ir paskirtis reikalavo paaiškinimo, šiuolaikinis miestas, pasaulietinės mitologijos terminais artikuliuojamas bendrojoje euforijos / disforijos ašyje, virsta trilypiu diskursu apie grožį, gėrį ir tiesą, rašė semiotikas Algirdas Julius Greimas. (Greimas 2011, p. 152) Šią mintį galima pritaikyti ir stimpanko Vilniui ar Madridui, kuriuose herojai bando palaikyti gerovę ir teisingumą, o stimpanko estetika kuria jo išskirtinį ir savotišką grožį. Pratęsiant mintį apie miestą kaip įvykį, reiktų prisiminti K. Nastopkos žodžius, jog erdvinis signifikantas gali reikšti ne vien erdvinius dalykus. <...> Gali būti erdvinis signifikantas ir kultūrinis signifikatas (Nastopka 2010). Miestas pirmajame lietuviškame stimpanko romane parodo to meto visuomenę, kokia ji galėjo būti ar buvo, bet autorius ją mitologizavo: atsiranda tiesą skelbiantis laikraštis Vilniaus žinios (svarbus ir tikroje XX amžiaus pradžios Lietuvos istorijoje) ar Vilniaus nusikaltėlių karalius, net už pinigus neišduodantis savo miesto. Nereikėtų pamiršti ir to, kad būtent 1905 metais vyko Didysis Vilniaus Seimas, kurio vieni iš iniciatorių sutampa su knygos veikėjais Basanavičiumi ir Vileišiu. Taigi čia Vilnius yra ir Lietuvos laisvės simbolis, kuris pateikiamas per pagražintą A. Tapino istoriją. Reikėtų pastebėti, kad romano pavadinimas Vilko valanda gan mistiškas: Vilko valanda tai laikas tarp nakties pabaigos ir aušros. Metas, kai daugelis žmonių miršta, miegas būna giliausias, o košmariški sapnai patys ryškiausi. Nemigos kamuojamą žmogų tokiu metu apninka baimė, o visokios šmėklos, vaiduokliai ir demonai būna aktyviausi (Mažeikaitė 2014). Visa knyga yra kaip viena ilga vilko valanda su tvyrančia įtampa ir mistikos apraiškomis, nors čia ir akivaizdus ciklinis laikas, kada naktį keičia rytas, o skyriai neretai pradedami paros meto apibūdinimu. Itin dažnas laikrodžio motyvas, primenama valanda, kurią dažniausiai nurodo varpų skambesys. Taip pat ritmą žymi geležinio vilko skulptūra: Vilkas netgi tarnavo kaip laikrodis kas valandą jo snukis prasižiodavo ir pasigirsdavo gūdus kaukimas (Tapinas 2015, p. 177). Akivaizdu, kad vilko simbolis itin svarbus tekste, įprastai jis suprantamas kaip laisvė, individualumas, bet taip pat ir ryšys su aplinkiniais. Laisvės klausimas šioje 52

53 uchronijoje labai svarbus, o individualumas bei santykis su kitais būdingi kalbant apie miestą ir jo žmones. Naktį dėl mechaninio vilko kilęs chaosas A. Tapino knygoje užbaigiamas žodžiais: Staiga kažin kur toli, gal Naujajame Pasaulyje, o gal Paplaujoje, pragydo gaidys skardžiu balsu sveikino naują rytą. Vilko valanda baigėsi (Tapinas 2015, p. 515). Taip visas tekstas, kaip ir pati vilko valanda, baigiasi išaušus rytui, paklusdamas liaudies pasakų tradicijoms. Grįžtant prie mechaninio, akivaizdžiai iš geležies padirbto vilko ir turint galvoje faktą, jog knyga yra apie Vilnių, turbūt neįmanoma nepagalvoti apie Vilniaus įkūrimo legendą. Tik čia vilkas ne kūrimo, o griovimo simbolis. Jis siejamas su destrukcija: Po kruvinos puotos siauroje gatvelėje Geležinis Vilkas apsigręžė ir grįžo atgal <...> palikdamas paskui save kruviną pėdsaką. Ėjo neskubėdamas, išdidžiai, kaip tikras Vilniaus šeimininkas. Jis jautė baimės kvapą, kurį skleidė už durų ir sienų drebantys žmoneliai, ir mėgavosi tuo (Tapinas 2015, p. 506). Ši Vilniaus legenda kelia sumaištį mieste, žudo žmones, sėja baimę ir paniką tarp gyventojų. Vilko valandoje geležinio vilko mitas ne poetizuojamas, o perkuriamas. Tai postmodernizmo bruožas, praeities dalykai ne garbinami, o perdaromi, lyg parodant, kad nereikia būti įsikibus to, kas sena, kad toks prisirišimas ir garbinimas gali būti destruktyvus. Vilkas čia tampa tam tikra alegorija, nurodančia į priešpriešą sena ir nauja Vilniaus mieste. Apskritai stimpanko literatūroje dažnai pasakojimas sukasi apie kokią nors mitų įkvėptą būtybę, čia tokia tampa būtent mechaninis vilkas iš geležies. Stimpankui mitai yra labai artimi, nes mitologiškame mąstyme pasaulis yra reliatyvi, groteskiška kintančių formų duotybė, todėl fikcija ir tikrovė nėra antiteziškai priešinami ontologiniai orientyrai ( pasauliu netikiu, o pasaka tikiu ), bet koegzistuoja vienoje aukštesnės instancijos plotmėje, kuri veikia ne racionalios disjunktyvinės, o konjunktyvinės ir tikiu, ir netikiu absurdo logikos dėsniai (Šiukščius 1999, p. 147). Stimpanko tekstai apima ir tai, kas realu (praeitį), ir tai, kas ne (neįvykusią ateitį). Vilko valandos atveju Vilnius egzistuoja, XX amžiaus pradžia taip pat buvo, bet ne tokie, kokie vaizduojami šiame romane. Ši alternatyvi realybė kuria naują, didingesnę to meto Vilniaus istoriją. Uchronija tartum suteikia galimybę išsilaisvinti iš persekiojančių praeities išgyvenimų, tai matyti ir Vilko valandos laisvajame Vilniuje, ir Tamsos šokio klestinčiame Madride. Stimpanko žanrui būdinga sąmoningo mitologizavimo (arba demitologizavimo) poetika. Taip ne tik mitai panaudojami literatūrinių kūrinių pagrindui, bet ir pats kūrinys tampa mitiniu siužetu. Vilko valandoje matome ir pragmatinį, ir paradigminį pasakojimo lygmenis, kai paliečiamos gilesnės problemos, kaip šiame kūrinyje gvildenamas nemalonaus Lietuvos istorijos laikotarpio klausimas, kurį autorius nusprendė pakeisti, sukurdamas naują istoriją. Šio teksto gelmėje galima įžvelgti mitologinių schemų (trimatė erdvė, ciklinis laikas) ir mitologemų (geležinis vilkas nenugalima, nesušaudoma, beveik neįveikiama karo mašina, parodanti Vilniaus galybę), todėl jis galėtų būti apibūdinamas ir kaip 53

54 mitopoetinis (Šiukščius 1999). Tą patį galima pasakyti ir apie Tamsos šokį, kuriame ryškėja dangaus, žemės ir požemio sferos bei itin svarbi Golemo mitologema. 54

55 IŠVADOS Išanalizavus Eduardo Vaquerizo Tamsos šokį ir Andriaus Tapino Vilko valandą, galima daryti tokias išvadas: 1. Abiejuose stimpanko romanuose miestas perkuriamas pasitelkiant istoriografinę metafikciją: istorija pakeičiama, bet tekste panaudojami kai kurie tikri istoriniai faktai. Todėl matomas multikultūrinis 1927-ųjų Madridas vis dar klestinčios imperijos sostinė ir laisvasis, Rusijos imperijai nepriklausantis, 1905-ųjų Vilnius. Tačiau galima atrasti užuominų į realią istoriją, pavyzdžiui, Tamsos šokyje primenamas 1936 m. Madride kilęs perversmas, Vilko valandoje pasakojimui plėtoti pasirinkti metai, kada vyko Didysis Vilniaus Seimas, Vileišis ir Basanavičius tampa romano veikėjais, svarbų vaidmenį tekste atlieka laikraštis Vilniaus žinios. Kita linkme pakreipta istorija padeda išvengti iš tikrųjų buvusių nemalonių tautai patirčių, tai verčia skaitytoją susimąstyti, kokia būtų dabartinė situacija, jei įvykiai būtų susiklostę kitaip. Minimi tikri istoriniai faktai leidžia iš naujo apgalvoti miestams ir tautai svarbių įvykių reikšmę. 2. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Tamsos šokyje ir Vilko valandoje, pakeitus buvusią miestų situaciją į didingesnę, kuriamos utopijos, tačiau tekstuose ryškėja distopiniai bruožai: žudynės, visą miestą apimantys gaisrai, riaušės, sostinėms pavojų keliantys galingi sutvėrimai. Tai, kad net ir pakeitus iš tikrųjų buvusią istoriją, situacija miestuose turi gan žymių neigiamų atspalvių, suteikia galimybę suvokti, jog neverta gręžiotis į praeitį ir galvoti, jog viskas jau nulemta dėl buvusių įvykių. 3. Abiejose knygose galima aptikti stimpanko estetikos apraiškų, tačiau Vilko valandoje jos ryškesnės romane daugiau stimpankui būdingų prietaisų, oro balionų, dirižablių, kurie parodo, jog nesama įprastame Vilniuje. Tuo tarpu Tamsos šokyje daugiau šešėlių, Madridas vaizduojamas apsuptas tamsos, tokie įvaizdžiai taip pat vienas iš stimpanko bruožų, kuriantis baugų, paslaptingą šio žanro miestą. Vilnius A. Tapino romane šiai atmosferai nepasiduoda, nors ir čia galima matyti atvejų, kada tamsumos panaudojamos baugiai nuotaikai sukelti. 4. Analizuotuose stimpanko tekstuose miesto atmosfera kuriama derinant tai, kas išgalvota su tikrais objektais Madride (Kibelės aikštė, San Ginés šokoladinė) ir Vilniuje (Žaliasis tiltas, Bernardinų sodas). Itin dažnas fabrikų motyvas, taip sustiprinant stimpanko miesto vaizdinį. Sostinės romanuose perteikiamos pasitelkus įvairius jutimus, E. Vaquerizo ypač akcentuoja kvapus Madride. A. Tapinas, pasinaudodamas žanrui būdingais skraidančiais prietaisais, leidžia į Vilniaus panoramą pažvelgti iš viršaus. 55

56 5. Ryškiausias Madrido elementas Tamsos šokyje yra teatras, Vilko valandos Vilniuje universitetas. E. Vaquerizo kuria intriguojantį, konfliktišką miestą su detektyviniais elementais jo erdvėje, todėl teatro įvaizdis dera prie jau minėtos tamsos, gaubiančios vaizduojamą Madridą. Čia pasakojimas knygoje ir pradedamas, ir baigiamas, parodant šios vietos svarbą romano mieste. Vilko valandoje vis akcentuojamas lietuviškumas, žmonių bendrumas, o tam pabrėžti gerai pasitarnauja universiteto įvaizdis. Dauguma dalykų romano Vilniuje susiję būtent su universitetu, jo bendruomenė rūpinasi miesto ekologija, išranda naujoves ar leidžia Vilniaus žinias. Tai parodo, kokią svarbią vietą mieste užima universitetas. 6. Abu nagrinėtus stimpanko romanus vienija spaudos mieste svarba. Tamsos šokyje laikraščiai Semanario del Diablo ir Madrid tik paminimi, bet įvardijama, jog jie naudojami propagandai mieste. Vilko valandoje spauda atlieka daug reikšmingesnį vaidmenį Vilniuje. Bulvariniai leidiniai manipuliuoja, kelia sumaištį, siekia finansinės naudos, tuo tarpu universiteto bendruomenės leidžiamos Vilniaus žinios prisideda prie tvarkos palaikymo Vilniuje. Ryškėja įvairių leidinių poreikis mieste. 7. Tamsos šokio ir Vilko valandos miestuose keliami įvairių tautybių žmonių sugyvenimo vienoje vietoje, darbininkų klasės ir moters padėties visuomenėje klausimai. Romanuose matoma labai panaši ir marga visuomenė, nagrinėjamos iš Viktorijos laikų atėjusios problemos, stereotipai. Šiek tiek skiriasi moters mieste vaizdavimas: Tamsos šokyje apie moters padėtį ir reikalingus pokyčius daug kalbama, Vilko valandoje jau matoma pakitusi situacija, kada moterys užima svarbias pareigas miesto bendruomenėje, geba pakovoti už save. A. Tapino stimpanko romane jaučiamas miesto ir žmogaus ryšys, miestelėnų bendrumas ir Vilniaus reikšmė jo gyventojams. 8. Analizuotuose tekstuose galima įžvelgti mitologines schemas (trimatė erdvė) ir mitologemas (geležinis vilkas Vilko valandoje ir Golemas Tamsos šokyje ), todėl stimpanko romanai gali būti apibūdinami ir kaip mitopoetiniai. Tokie tekstai parodo brandžią, aukšto lygio literatūrą. (Šiukščius 1999) Pasitelkus mitopoetinius bruožus tartum kuriamos naujos Vilniaus ir Madrido legendos. Išnagrinėjus Madrido ir Vilniaus vaizdinius stimpanko romanuose bei apibendrinus gautas išvadas, galima teigti, kad darbo pradžioje iškelta hipotezė nepasitvirtino. Nepaisant tikrai skirtingos miestų ir jų valstybių istorijos, prisimenant, jog Vilnius yra buvusios kolonijos sostinė, o Madridas buvusios imperijos, vis dėlto E. Vaquerizo ir A. Tapinas stimpanke Ispanijos ir Lietuvos miestų vaizdinius kuria pagal tuos pačius principus. Tiek Tamsos šokyje, tiek Vilko valandoje miestai vaizduojami perkuriant istoriją, atskleidžiant miestelėnų paveikslus, pasitelkiant mitopoetinius elementus ir panaudojant tam tikrus stimpankui būdingus įvaizdžius. 56

57 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Šaltiniai: 1. Tapinas, A. 2015, Vilko valanda, Alma littera, Vilnius. 2. Vaquerizo Rodríguez, E. 2017, Danza de tinieblas, Bibliópolis, Madrid. Literatūra: 3. Binevič, V. 2018, Uchronija kaip būdas įveikti trauminę patirtį, Literatūra ir menas. Prieiga per internetą: < [žiūrėta 2019 m. gegužės 7 d.] 4. Booker, M., K. 2010, Utopian and Dystopian Fiction in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p Buchholz, S. ir Jahn, M. 2005, Space in Narrative in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p Chambers, S. J. ir VanderMeer, J. 2011, The Steampunk Bible: An Illustrated Guide to the World of Imaginary Airships, Corsets and Goggles, Mad Scientists, and Strange Literature, Abrams Image, New York. 7. Domosh, M. 1992, Urban Imagery, Urban Geography, nr. 13, 5, p Donskis, L. 1995, Lewis Mumfordas: diskursyvinis miesto idėjos žemėlapis, Miestelėnai: Miestas ir postmodernioji kultūra. Vilnius: Taura, Eco, U. 1979, The Role of the Reader: Explorations in the Semiotics of Texts, Indiana University Press, Bloomington and London. 10. Foucault M. 1986, Of Other Spaces: Utopias and Heterotopias, Diacritics, vol. 16, Issue 1, p Prieiga per internetą: < [žiūrėta: 2019 m. gegužės 8 d.] 11. Foucault, M. 2011, Žinojimo archeologija in XX amžiaus literatūros teorijos:chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, p Frye, N. 2011, Mitinis aspektas: simbolis kaip archetipas in XX amžiaus literatūros teorijos:chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, p Fuentes, C. 1978, Terra nostra, Penguin, Harmondsworth. 14. Greimas, A. J. 2011, Topologinės semiotikos linkui, Baltos lankos, nr. 34, p

58 15. Hutcheon, N. 2011, Besileidžiantys imperijos nutekamojo vamzdžio vingiais : postkolonializmas ir postmodernizmas in XX amžiaus literatūros teorijos:chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, p Inguz, O. 2016, Ольга Ингуз Мифологема города в стимпанк-литературе. Prieiga per internetą: < [žiūrėta 2019 m. gegužės 7 d.] 17. Jameson, F. 2006, Vėlyvojo kapitalizmo kultūrinė logika in Post / Modernizmas, sudarė A. Žukauskaitė, Kitos knygos, Meno parkas, Kaunas, p Kačerauskas, T. 2011, Miesto erdvės ir kultūros naratyvai, Urbanistika ir architektūra = Town Planning and Architecture, nr. 35, 2, p Larsen, S. E. 2004, The City as a Postmodern Metaphor, Kontur, nr. 10, p Lazauskaitė, R. 2013, Tapino valanda, Knygų aidai, nr. 4, p Letters of Note. Prieiga per internetą: < [žiūrėta 2019 m. gegužės 8 d.]. 22. McHale, B. 1987, Postmodernist Fiction, Methuen, New York and London. 23. McHale, B. 1992, Constructing Postmodernism, Routledge, New York and London. 24. Meletinskij, E. M. 2011, Kafkos mitologizmas in XX amžiaus literatūros teorijos:chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, sudarė A. Jurgutienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, p Mumford, L. 1970, The Culture of Cities, Harvest Books, San Diego, New York, London. 26. Nünning, A. 2005, Historiographic Metafiction in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p Pho, D., M. 2016, Punking the Other: On the Performance of Racial and National Identities in Steampunk in Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures, sudarė R. A. Bowser, B. Croxall, University of Minnesota Press, Minneapolis, London, p Pike, D. 2016, Steampunk and the Victorian City: Time Machines, Bryan Talbot, and the Center of the Multiverse in Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures, sudarė R. A. Bowser, B. Croxall, University of Minnesota Press, Minneapolis, London, p Preston, C. L. 2005, Urban Legend in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p Samalavičius, A. 2007, Miesto kultūra, Technika, Vilnius. 58

59 31. Savukynas, V. 2012, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII-XIX amžiaus Lietuvoje, Idėjos ir komunikacija, Vilnius. 32. Segal, R. A. 2005, Myth: Theoretical Approaches in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p Siemann, C. 2016, The Steampunk City in Crisis in Like Clockwork: Steampunk Pasts, Presents, and Futures, sudarė R. A. Bowser, B. Croxall, University of Minnesota Press, Minneapolis, London, p Šiukščius, V. 1999, Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius. 35. Tenescu, A. 2014, Cities of the Imagination and Spaces of Uncertainty in Postmodern Literary Communication, Creativity, Imaginary, Language, p Prieiga per internetą: < [žiūrėta: 2019 m. gegužės 8 d.] 36. Walker, S. F. 2005, Myth: Thematic Approaches in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, sudarė D. Herman, M. Jahn, M. L. Ryan, Routledge, London and New York, p Žukauskaitė, A. 2006, Įvadas: kaip postmodernizmas tampa mūsų tikrove in Post / Modernizmas, sudarė A. Žukauskaitė, Kitos knygos, Meno parkas, Kaunas, p Радов, Е. 1998, Литература как мир светлых акциденций in Постмодернисты о посткультуре: интервью с современными писателями и критиками, sudarė С. Ролл, Р. Элинин, Maskva, p Толстая, Т. 1998, Писание как прохождение в другую реальность in Постмодернисты о посткультуре: интервью с современными писателями и критиками, sudarė С. Ролл, Р. Элинин, Maskva, p

60 PRIEDAI 1 priedas. Interviu su Eduardo Vaquerizo, Tamsos šokio autoriumi. ( ) Klausimai pateikti ir atsakymai versti šio darbo autorės. 1. Kas Jums yra stimpankas ir kodėl pasirinkote būtent šį požanrį? Man stimpankas yra mokslinės fantastikos požanris, grįstas uchronija (su ištobulintomis XIX a. technologijomis), leidžiantis smagiai praleisti laiką žvalgantis po alternatyvią praeitį. Mokslinėje fantastikoje dažnai galime stebėti alternatyvias visuomenes labai įdomioje aplinkoje, kurioje taip pat panaudojamos istorinės asmenybės ir įvykiai, su jomis žaidžiama, derinama prie naujų technologijų toje aplinkoje. Kalbant apie patį žanrą, manau, kad svarbesnis elementas jame yra ne steam (alternatyvios technologijos), o punk požanrio siūlomas žaidimas, dekonstrukcija. Mano nuomone, gilinantis į stimpanką, galima pastebėti pirmųjų mokslinės fantastikos tekstų bruožus. Šiandien mokslas yra itin pažengęs ir ateitis gali būti visiškai nutolusi nuo mums įprasto gyvenimo, todėl jau nebelieka to paprasto, naivaus svajojimo, koks buvo aukso amžiuje, prieš New Wave. Triukas paprastas: sugrįžtame į praeitį ir ten atkuriame smagiąją mokslinę fantastiką, kupiną stebuklo nuojautos, su lengviau įsivaizduojamais moksliniais išradimais (tiesą pasakius, ne tokiais ir moksliniais). Pasirinkau šį požanrį tam, kad galėčiau žaisti su man rūpinčia istorija. Labiau nei stimpankas man rūpėjo uchronija, tačiau, kaip žmogus apsėstas mokslinės fantastikos ir technologijų bei jų poveikio žmonėms gerbėjas, negalėjau neapimti abiejų. Reikėtų pridurti, jog tradicinis stimpankas yra patalpintas į XIX a. Angliją, konkrečiau Londoną, nors buvo akivaizdu, kad turėjo itin didelį potencialą persikelti į kitus istorinius momentus ir kraštus, kaip ir nutiko žanrui vystantis. Trumpai apie tai, kokia buvo mano intencija: sukūriau stimpanko romaną, paremtą Ispanijos istorija, išlaikydamas jame punk dvasią, smagią, kupiną nuotykių, į kurią galėčiau įvilkti istorinę fikciją itin įdomią ir patraukiančią uchroniją. 2. Koks yra stimpanko miestas, kokie elementai jam būtini? Stimpanko miestas didmiestis, pažangos centras, kaimo priešingybė. Miestas, industrializacija, pozityvizmas ir mokslinė fantastika eina išvien. Mokslinė fantastika pati savaime yra miestų literatūra, su didžiulėmis žmonių miniomis, visuomenėmis, o tiksliau planeta-visuomene-miestu. Stimpankas yra kiberpanko įpėdinis (jo pradininkai buvo puikūs kiberpanko rašytojai). Kiberpankas dažniausiai esti 60

61 noir 69 tipo romanas, papildytas technologijomis ir nagrinėjantis degradavusią visuomenę priemiesčiuose, perpildytuose miestuose, pasižymintis chiaroscuru 70, atsiradęs kaip devinto dešimtmečio neoliberalizmo, teigiančio, jog nėra valstybės, bet yra privačios įmonės, reiškinys. Būtent miestas esti ta zona, kurioje tam tikra privati įmonė vystosi ir piktnaudžiauja savo galiomis, o ne valstybės, kurios kiberpanke paprasčiausiai neegzistuoja ar prarado savo svarbą prieš miestus-fortus, beveik miestus-valstybes, kur valdo stambios verslo grupės. Stimpankas perėmė šią idėją, todėl miestas jame taip pat yra socialinės ir technologinės kovos laukas, kur pažanga vyksta labai sparčiai, kartais tapdama visai nebevaldoma. Tai ta pati sena įtampa tarp to, kas buvo anksčiau (kaimietiškumo ir aristokratiškumo) ir naujos situacijos (buržuazijos ir liaudies). Stimpanke aptinkami tam tikri miesto bruožai, kurie tapo tipiniais šiam žanrui. Miestas čia naktinė vieta, gausiai apgyvendinta, tamsi, pilna šešėliuose slypinčių pavojų, purvina ir ne itin svetinga žmogui. Tai priešindustrinis XIX a. miestas, bet taip pat ir XX a. industrinis košmaras su XXI a. ateitimi be vyriausybės, kaip ją įsivaizdavo neoliberalai. Stimpanko miestas tai ir šiukšlynas, ir rūmai, talpinantys nelygybę, kurią palaiko ir technologijos, bet užtikrina tik visagalė industrija. Stimpanko miestas socialinės kovos laukas, kuriame technologijos naudojamos didinti prarają tarp turtingų ir vargšų, o konfliktas tarp humanizmo ir nužmogėjimo plėtojasi tarp mašinų mechanizmų. 3. Ką Jums reiškia Madridas? Kokia šio miesto reikšmė Jūsų romane? Madridas yra ta vieta, kurioje gyvenau visą gyvenimą. Tai, ką galima matyti mano romane, labai susiję su susižavėjimu šiuo didmiesčiu vaikystėje, pilnu purvo, bet turinčiu per amžius nepasikeitusių kampelių, istorijos fragmentų, įsitvirtinusių pilkame gatvės grindinyje, moderniuose pastatuose, gaubiamu nuo eismo ir triukšmo kylančiu chaosu. Man Madridas tai miestas, kupinas gyvenimo ir žmonių, kurio greitas augimas kėsinosi sunaikinti jo paties pamatus, tuo pačiu metu jis yra atspindys, kuo buvo miestas XVII a.: pastatai iš plytų ir akmens, jo gatvės, kupinos tamsos ir aido, greitai išnyksiančios vietos, kurias atrandi pasukęs už kampo. Taip pat Madridas buvo ta vieta, kurioje supratau, jog ne viskas, ką įsivaizdavau vaikystėje apie šį miestą yra tiesa, nes čia daug nelygybės, siaubingų vietų, nusikalstamumas, skurdas, o visai šalia prabanga, turtas. Tai atradęs pradėjau suvokti pasaulį, jo įvairovę ir sudėtingumą. Madridas Tamsos šokyje yra visa tai ir dar daugiau. Iš vienos pusės, tai imperijos centras, kuriame ir atsispindi visa imperijos didybė ir jos kultūra. Iš kitos pusės, mano romano Madride, jo 69 Detektyvinio romano tipas. 70 Žaismas šviesos ir tamsos kontrastais mene. 61

62 kampeliuose, supuvusioje širdyje susijungia kitokios realybės, kitos tautybės, kurioms istorija nesuteikė šanso pasireikšti Ispanijoje, bet ne šiame tekste: žydai, moriskai, imigrantai iš Azijos ir kiti. Štai čia ir nutinka įvairūs dalykai, kur žmonės tiesiog gyvena, kenčia ar kovoja prieš sistemą, kuri juos slegia, ar kurią jie išnaudoja. Tamsos šokio Madridas pilnas šešėlių, kontrastų, slypinčių už įstabios teatro scenos, nors kiek ir chaotiškos. Miestas čia visuomenės, kuri jį sudaro, atspindys, gyvas organizmas, atspindintis miestelėnų širdžių plakimą plytose ir akmenyje. 4. Mano dėmesį atkreipė tai, kad pirmojoje stimpanko žanro knygoje Ispanijoje kalbama apie žydus ir tą patį galima matyti pirmajame lietuviškame stimpanko romane. Todėl norėčiau paklausti, ar žydai pasakojime tik atsitiktinumas, dėmuo padarantis istoriją įdomesnę ar turėta ir kitokių intencijų? Savo romane rašau apie žydus ir kitas etnines mažumas tam, kad sukurčiau multikultūrinę dimensiją, kurioje vystėsi Ispanijos istorija. Kada katalikai monarchai norėjo suformuoti modernią valstybę, kaip ir daugybėje kitų Europos šalių, viskas buvo grindžiama idėja, jog reikalinga viena valstybė, vienas valdovas, viena religija. O tai sunaikino įvairovę, labai nuskurdino imperijos kultūrą, ji nebeteko savo tapatybės. Man kilo mintis sužaisti priešingai. Kada žydai buvo išstumti iš šalies ar priversti atsiversti, pusiasalyje nebeliko tokios turtingos kultūros, kokia buvo jame nuo seniausių laikų. Išvaryti žydai, kaip ir moriskai, nebuvo emigrantai, jie buvo pilnateisiai vietiniai gyventojai, turintys tokius pat senus vietinius papročius, kaip ir ten gyvenę krikščionys. Jų ištrėmimas buvo ne kas kita, kaip vykdomas tautos naikinimas, kad būtų pasiekta gryna rasė, o toks siekis atnešė daug skausmo Europai. Mano romane žydai vis dar jaučia šiokią tokią diskriminaciją, bet bent jau yra ten, gyvena tarp mūsų ir praturtina visuomenę. Todėl tai tikrai ne atsitiktinumas. Iki šiol nesu kalbėjęs apie Tamsos šokio pagrindinę idėją. Kaip ir kiekvienas meno kūrinys, ši ją turi ir, manau, kad ji susijusi su priekaištu tiems istoriniams momentams Europoje, kada nacionalistų propaguojamas rasių grynumas naikino kitus. Etninės mažumos istorijoje patyrė tragedijas: žydai, kurdai ir t. t. Tai blogiausia, prie ko galėjo privesti praeities užgaidos susijusios su teritorija, pasiekiančios iš dabartinius laikus. 5. Ar galima Jūsų knygą perskaityti kaip metaforą / alegoriją? Iš esmės visi literatūriniai kūriniai gali būti skaitomi kaip metafora ar alegorija. Tai ir yra literatūrinis žaidimas kontrastas tarp realaus ir fiktyvaus pasaulio. Tiesa ta, kad vieni darbai yra mažiau alegoriniai, kiti labiau ir su aiškiau matomomis intencijomis. Nemanau, kad Tamsos šokis yra itin 62

63 metaforiškas romanas, nebent jei kalbėtume apie patį požanrį, kuris jį tokiu daro. Alegorija kada spekuliuojama istorijos raida ir kalbama apie tai, kas sukuria socialinę nelygybę ar itin kraštutines vyriausybės idėjas. Ji galėtų būti, nes leidžia pamatyti, kiek kinta istorija, kai pakeičiame ar sureikšminame vienus iš pagrindinių jos momentų. Sumanymas gana aiškus išryškinti, jog žmogus ir socialiniai santykiai yra tai, kas kuria visuomenę ir istoriją. Visa kita tėra scena, kuri veikia, bet nieko iki galo nenulemia. 63

64 2 priedas. Interviu su Eduardo Vaquerizo, Tamsos šokio autoriumi. ( ) Originalo kalba. Klausimai pateikti šio darbo autorės. 1. Qué es para usted el steampunk y por qué eligió este subgénero para su novela? Para mi el steampunk es un subgénero de la ciencia ficción que se basa en un supuesto ucrónico (descubrimiento de tecnologías avanzadas en el siglo XIX) para divertirse explorando un pasado alternativo. Como sucede a menudo en la ciencia ficción, el ejercicio tiene una fuerte vertiente de exploración de evoluciones sociales alternativas en un entorno enormemente divertido y donde hacer uso de personajes y situaciones históricas que pervertir y cambiar por el propio hecho del cambio tecnológico. Tal y como surgió el género, creo que lo más importante no es el Steam (la tecnología alternativa) sino el punk, la subversión y el juego que propone el subgénero. Analizando un poco más en profundidad la naturaleza del steampunk, creo que recupera mucha de intencionalidad primitiva de la ciencia ficción. Hoy en día la ciencia es tan compleja y los futuros posibles pueden llegar a ser tan lejanos de la experiencia habitual, que se había perdido esa especulación sencilla y divertida, no carente de profundidad, que se conseguía en la edad dorada, previa a la New Wave. El truco es sencillo: volvemos al pasado y desde ahí recuperamos una ciencia ficción divertida y llena de sentido de la maravilla, con una ciencia asequible (y, dicho de forma suave, poco científica). Yo elegí ese subgénero por las posibilidades de jugar con la historia que me proporcionaba. Mi interés más que steampunk era ucrónico, pero como aficionado a la ciencia ficción y enamorado de la tecnología y sus consecuencias sociales era inevitable mezclar las dos cosas. Además, las limitaciones históricas del steampunk canónico lo encasillan en el siglo XIX en Inglaterra y más concretamente Londres, cuando el potencial para extender el juego a otros momentos históricos y otros países era muy, muy grande, como ha demostrado la posterior evolución del género. Mi intención era, resumiendo: hace un steampunk basado en la historia de españa y manteniendo lo más posible el espíritu punk, aventurero y divertido que envolviera una especulación sobre historia ficción, o ucrania que fuera lo más fresco y divertido posible. 2. Cómo es la ciudad del steampunk, cuáles son las características más importantes? La ciudad del steampunk es la gran urbe, el epítome del progreso, el contrario del campo. La ciudad, la industrialización, el positivismo y la ciencia ficción van de la mano. La ciencia ficción es 64

65 literatura de ciudades, de grandes aglomeraciones de personas, de sociedades y de planetas-sociedadciudad. El steampunk es heredero directo del ciberpunk (sus inventores fueron los grandes adalides del ciberpunk) el ciberpunk es en gran parte novela negra con alta tecnología y explora los suburbios de sociedades altamente degradadas, de ciudades superpobladas y llenas de claroscuros, de reacción a un tipo de neoliberalismo de los 80 que defendía la idea de que no hay estado y si empresa privada. El área donde la empresa privada desarrolla y abusa de su poder es la ciudad, no los paises, que no existen en el ciberpunk, o han perdido toda importancia frente a ciudades fortaleza, casi ciudades estado, donde los señores que las dominan (de forma transfronteriza) son grandes grupos empresariales. Al crear el steampunk llevaron toda esa idea de la ciudad como campo de batalla social y tecnológico, olla donde el progreso se acelera y a veces se desboca. Es la vieja tensión entre el antiguo régimen (rural y aristocrático) y el nuevo régimen (burgués y ciudadano). En el steampunk hay ciertas características de la ciudad que se hacen emblemáticas y se heredan de todo lo anterior. La ciudad steampunk es nocturna, superpoblada, oscura, llena de poderes en la sombra, sucia y poco amable con el ser humano. Es la ciudad preindustrial del XIX pero también a pesadilla industrial del XX con el futuro sin gobierno estatal del XXI proyectado por el neoliberalismo. La ciudad del steampunk es un basurero y a la vez un palacio con grandes desigualdades fomentadas y a veces mantenidas por la tecnología pero definidas por la industria todopoderosa. La ciudad del steampunk es un campo de batalla social donde la tecnología se usa para ampliar la brecha entre ricos y pobres y donde la tensión entre humanidad y deshumanización se libra en los filos de las máquinas. 3. Qué significa para usted Madrid? Qué significado tiene esta ciudad en su novela? Madrid es el lugar donde he vivido desde siempre. La dimensión de Madrid que aparece en mi novela tiene mucho que ver con la fascinación que me producía de pequeño esa urbe enorme, llena de suciedad pero a la vez de rincones que no habían cambiado en muchos siglos, pedazos de historia congelados en medio de un fluido gris de asfalto y horrísonas contrucciones modernas, caos de tráfico y ruido. Madres para mí es una ciudad llena de vida y de gente, donde la especulación y el crecimiento rápido ha intentado destruir sus propias raíces y a la vez es un reflejo muy claro de lo que fue la ciudad en el XVII, sus construcciones de ladrillo y piedra, sus rincones llenos de oscuridad y ecos, lugares temporales que encuentras tras girar una esquina. El territorio sentimental de Madrid para mi también fue un lugar de descubrimiento, de crecimiento, donde comprendí que no todo era como mi infancia me había mostrado, que había 65

66 desigualdades, lugares terribles, delincuencia, pobreza y, al lado, lujo y opulencia. Esas tensiones fueron un descubrimiento de la complejidad del mundo, de la multidimensionalidad de la realidad. Madrid en Danza de Tinieblas es un todo eso y más. Por un lado es el corazón de un imperio descomunal, viejo y en decadencia. Ahí se refleja el fasto, la magnificencia de un imperio casi global y su enrome carga cultura. Por otro lado en el Madrid de mi novela, en sus rincones, cerca de su corazón podrido, anidan otras realidades, otras etnias a las que la historia les negó su protagonismo en españa y que en novela si prosperaron, judios, moriscos, inmigrantes de asia, etc. Allí es donde suceden las cosas, lejos la vista imperial y apolillada, donde viven las personas y sufren o luchan contra el sistema que les oprime o del cual se benefician. El Madrid de Danza de Tinieblas, está lleno de sombras, de contrastes detrás de un escenario magnificente aunque un poco apolillado. La ciudad es un reflejo de la sociedad que la construye, un organismo vivo que refleja en piedra y ladrillo los corazones de sus habitantes. 4. Me llamó la atención que en la primera novela que se escribe en España de steampunk se hable sobre judios, ya que casualmente la primera novela de steampunk escrita en Lituania también habla de ellos, por lo tanto mi pregunta es: Que haya judios en su libro es coincidencia (la cual hace que sea aún más interesante) o ha tenido otra intención al hablar de ello? La intención de introducir judios y otras etnias en mi novela era la de darle la multidimensionalidad de la que carece la historia de españa. Cuando los reyes católicos quisieron formar un estado moderno, igual que muchos otros estados europeos, todo se construyo sobre la idea de un estado, un rey, una religión. Eso excluía la diversidad y empobreció enormemente la cultura y la realidad del imperio. Mi idea era jugar con lo contrario. Cuando a los judios se les expulsó del país o se les obligó a convertirse se perdió una riqueza cultural que había estado en la peninsula desde muy antiguo. Los judios a los que se expulsó, al igual que los moriscos, no eran inmigrantes, eran, a todos los efectos, pobladores locales con los mismos derechos y antigüedades que los cristianos. La expulsión fue una suerte de genocidio en aras de la idea de pureza racial que tanto daño ha hecho en europa. En mi novela los judios no dejan de sufrir cierta discriminación pero siguen aquí, viviendo entre nosotros y enriqueciendo la sociedad. En ese sentido no es en abosoluto conicidencia. No he hablado hasta ahora de la tesis de Danza de Tinieblas. Como toda obra artística la tiene y creo que tiene que ver con la reivindicación de las ocasiones históricas a las que la pureza nacionalista y unidimensional nos ha limitado en europa. Las tragedias étincas se suceden en la historia, judios, kurdos, etc., y son uno las peores rémoras que nuestro pasado de monos territoriales nos ha hecho llegar al presente. 66

67 5. Se puede leer su libro como una metáfora / alegoría? Toda obra literaria se puede leer como una metáfora o una alegoría de la realidad. El juego literario es eso, el contraste entre el universo ficticio y el real. Es cierto que hay obras más o menos alegóricas, o con una intencionalidad más clara. No creo que Danza de Tinieblas sea muy metafórica, más allá de lo que lo es el propio subgénero. Alegoría es en cuanto especula con la evolución histórica y habla de lo que produce las desigualdades sociales y ciertas ideas de gobierno muy rígidas. Metáfora podría llegar a serlo en cuanto permite ver lo poco, o lo mucho, que cambia la historia cuando exageramos o cambiamos algunos de sus supuestos básicos. La intención es clara, destacar que el hombre y sus relaciones sociales son lo que define las sociedades y la historia. Lo demás es escenario que influye pero no determina. 67

68 3 priedas. Michelangelo Pistoletto Lankytojai (1968) 68

69 4 priedas. Polygone Riviera (Prekybos centras Prancūzijoje) 69