VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Adomas Leonavičius

Dydis: px
Rodyti nuo puslapio:

Download "VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS. Adomas Leonavičius"

Transkriptas

1 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS POLITOLOGIJOS KATEDRA Adomas Leonavičius NUOLATINIO STRUKTŪRINIO BENDRADARBIAVIMO POVEIKIS ES BENDRAI SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKAI: BALTIJOS ŠALIŲ ATVEJIS Magistro baigiamasis darbas Šiuolaikinės Europos politikos programa, valstybinis kodas 6211JX055 Politikos mokslų studijų kryptis Vadovas (-ė) Prof. dr. Arūnas Molis (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) Apginta Prof. dr. Šarūnas Liekis (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) Kaunas, 2019

2 TURINYS Santrauka...2 Summary...3 Santrumpų sąrašas...4 Lentelių sąrašas...5 ĮVADAS SAUGUMO SAMPRATA TEORINĖJE LITERATŪROJE IR DABARTINIAI SAUGUMO IR GYNYBOS TEMATIKOS MOKSLINIAI TYRIMAI Bendroji saugumo samprata ir jos teorinė prieiga Dabartiniai saugumo ir gynybos tematikos moksliniai tyrimai Tyrimo metodologija EUROPOS SĄJUNGOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA BEI JOS POVEIKIS BALTIJOS ŠALIMS Europos Sąjungos iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas Europos Sąjungos saugumo ir gynybos kontekste Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame bendradarbiavime Interviu apie Europos Sąjungos ir Baltijos šalių saugumą ir gynybą rezultatų aprašymas Kokybinio interviu uždaviniai, metodologija ir tyrimo eiga Interviu atsakymų rezultatų analizė...38 IŠVADOS...51 LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS...54 PRIEDAI Priedas. Struktūrizuoto interviu klausimai Priedas. Struktūrizuoto interviu respondentų atsakymai

3 Leonavičius, A. Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo poveikis ES bendrai saugumo ir gynybos politikai: Baltijos šalių atvejis. Šiuolaikinės Europos politikos magistro baigiamasis darbas/vadovas Prof. dr. A. Molis; Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas, Politologijos katedra. Kaunas, 2019, p. 77. SANTRAUKA Magistro baigiamasis darbas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo poveikis ES bendrai saugumo ir gynybos politikai: Baltijos šalių atvejis tiria Europos Sąjungos bendradarbiavimo galimybes saugumo ir gynybos srityje po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) susitarimo pasirašymo ir analizuoja, kokią naudą iš šio bendradarbiavimo gali turėti Baltijos šalys. Darbo objektas yra Europos Sąjungos bendros saugumo ir gynybos politikos pokyčiai ir įgyvendinimo galimybės po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo priėmimo. Pagrindinis tyrimo tikslas yra aptarti saugumo ir gynybos sampratą mokslinėje literatūroje ir, išanalizavus saugumo ir gynybos politikos raidą Europos Sąjungoje, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) galimą įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai ir Baltijos šalims. Šiam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1) atlikti sisteminę saugumo ir gynybos srities mokslinės literatūros analizę bei pristatyti konstruktyvizmo teorijos esminius aspektus ir jos galimybes aiškinti tarptautinį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje; 2) apžvelgti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą; 3) išanalizuoti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO), kaip dalies Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP), įgyvendinimo galimybes Europos Sąjungoje ir Baltijos šalyse; 4) atlikti struktūrizuotus interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais, diplomatais ir, išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims. Sisteminė lyginamoji ES saugumo ir gynybos srities dokumentų analizė ir empirinėje darbo dalyje atlikto struktūrizuoto interviu rezultatai atskleidžia probleminius PESCO projektų klausimus ir Baltijos šalių įsipareigojimus bei naudą regionui po PESCO darbotvarkės pasirašymo. Darbe, nagrinėjant empirinės medžiagos duomenis, nustatytas skirtingas ES valstybių narių požiūris į karinio kooperavimosi reikalingumą ir bendrai į saugumą ir gynybą. Šiame darbe bus vertinama, kokius pokyčius gali atnešti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo darbotvarkės pasirašymas, kokią tai turės įtaką ES karinio bendradarbiavimo plėtrai ir kokią naudą iš to gali turėti Baltijos valstybės Lietuva, Latvija ir Estija. Raktiniai žodžiai: Europos Sąjunga, Baltijos šalys, Bendra saugumo ir gynybos politika, Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas (PESCO), struktūrinis interviu. 2

4 Leonavičius, A. Influence of Permanent Structured Cooperation on EU Common Security and Defence Policy: case of the Baltic states. Master s Thesis in Contemporary European Politics/ supervisor Prof. dr. A. Molis; Vytautas Magnus University, Faculty of Political Science and Diplomacy, Department of Political Science. Kaunas, 2019, p. 77. SUMMARY The Master s thesis Influence of Permanent Structured Cooperation on EU Common Security and Defence Policy: case of the Baltic states is a research on cooperation possibilities of the European Union in the security and defence policy following the activation of Permanent Structured Cooperation (PESCO) and analyses the benefits of this cooperation to the Baltic states. The object of this research paper is changes and realisation possibilities in the field of EU s security and defence policy following the activation of PESCO. The aim of the research is to discuss the concept of security and defence in the scientific literature, to analyse the development of the security and defence policy in the European Union and to evaluate possible influence on the common security and defence policy for the EU and the Baltic states following the activation of PESCO. The objectives for the master s thesis. 1) Conduction of a systematic review of the scientific literature in the field of security and defence, presentation of the main aspects of the constructivism theory and it s possibilities to explain international cooperation in the field of security and defence. 2) Review of the development of the security and defence policy. 3) Analysis of Permanent Structured Cooperation as a part of the EU s security and defence policy (CSDP), analysis of possible implementation of the PESCO in the EU and particularly in the Baltic states. 4) Conduction of structured interviews with specialists, experts in political science and diplomats and evaluation of the influence of PESCO on the common security and defence policy for the Baltic states. A systematic comparative analysis of the documents of the EU s security and defence policy and the interview results revealed problematic issues of PESCO projects as well as commitments and benefits of the Baltic states following the establishment of Permanent Structured Cooperation framework. The observations in empirical research revealed different viewpoints of various Member States on the necessity of closer cooperation and on the security and defence in general. This research paper will cover the topic of the changes following the establishment of the Permanent Structured Cooperation framework and its influence (it may have on EU s closer binding cooperation), as well as the benefits for the Baltic states including Lithuania, Latvia and Estonia. Key words: European Union, Baltic states, Common Security and Defence Policy, Permanent Structured Cooperation (PESCO), structured interview. 3

5 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ASEAN Pietryčių Azijos valstybių asociacija BSGP Bendroji saugumo ir gynybos politika BUSP Bendroji užsienio ir saugumo politika ES Europos Sąjunga ESBO Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija ESGP Europos saugumo ir gynybos politika JAV Jungtinės Amerikos Valstijos JT (JT) Jungtinių tautų organizacija MPCC - Karinių operacijų planavimo ir vykdymo centras NATO Šiaurės Atlanto sutarties organizacija OAU Afrikos Sąjungos organizacija OPEC Naftos eksportuotojų organizacija PESCO Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas SGI Strateginė gynybos iniciatyva VES Vakarų Europos Sąjunga VSO Varšuvos sutarties organizacijos 4

6 LENTELIŲ SĄRAŠAS 1 Lentelė. Kategorijos Teigiamas požiūris į ES narių gilesnės karinės integracijos naudą reiškimas respondentų atsakymuose Lentelė. Kategorijų apie ES šalių narių požiūrį į ES saugumo ir gynybos situaciją reiškimas respondentų atsakymuose Lentelė. Kategorijų apie grėsmių supratimą ES šalyse reiškimas respondentų atsakymuose Lentelė. Kategorijų apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo prioritetus reiškimas respondentų atsakymuose Lentelė. Kategorijų apie Baltijos šalių saugumo situaciją reiškimas respondentų atsakymuose Lentelė. Kategorijos Baltijos šalims naudingi tie projektai, kuriuose jos dalyvauja reiškimas respondentų atsakymuose

7 ĮVADAS Temos aktualumas ir naujumas. Stebint paskutinių kelerių metų įvykius Europos Sąjungos išorėje ir viduje, kyla mintis, kad Europos šalys susiduria su bene didžiausiais iššūkiais per visą ES istoriją. Įvairios grėsmės Europos kaimynystėje, migracijos krizė, teroristiniai išpuoliai ES viduje, kibernetinės atakos kuria nesaugumo jausmą Europos gyventojams, todėl vis labiau pradedama ieškoti būdų, kaip būtų galima užtikrinti žemyno saugumą kuriant bendrą karinę sistemą. Apie bendrus ES karinius pajėgumus kalbama jau nuo XX a. 6 dešimtmečio, tačiau didesnių veiksmų nebuvo imtasi. Nors 2007 m. Lisabonos sutartimi, valstybės narės sutarė siekti gilesnės integracijos saugumo ir gynybos srityje, bet politinės valios imtis konkrečių veiksmų nepakako. Verta paminėti, kad šioje sutartyje nustatyta, jog įvairūs gynybos klausimai yra sprendžiami nacionaliniu lygmeniu ir remiantis NATO aljansu. Tuo pačiu, Lisabonos sutartis neužkerta kelio valstybėms narėms bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje ir priimti sprendimus, kuriais būtų koordinuojama bendra karinė veikla. Taigi, valstybės narės turi teisę jungtis į kelių ar keliolikos valstybių karinius junginius ir leisti prisijungti prie jų kitoms valstybėms ateityje. Nors, kurį laiką Europos Sąjungoje nebuvo didesnių iniciatyvų stiprinti saugumo ir gynybos sritį, tačiau per paskutiniuosius kelerius metus situacija pasikeitė. Donaldui Trumpui tapus JAV prezidentu ir jam pradėjus kalbėti apie karinės naštos pasidalijimo reikalingumą tarp NATO narių bei apie NATO neveiksmingumą, kai kurių Europos valstybių narių vadovai pradėjo skatinti kurti Europos karinę sąjungą, bendrą infrastruktūrą ir karinę pramonę. Tačiau daugybė kitų Europos Sąjungos šalių vadovų nepritarė tokiai iniciatyvai ir išsakė kiek kritiškesnį požiūrį į šią sąjungą, matydami JAV indėlį į NATO, kaip savo saugumo garantą. Tai aprašo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Margarita Šešelgytė. Jos teigimu, Lietuvos saugumo samprata aiškiai atskiria NATO ir ES darbo pasidalijimą, kur NATO atstovauja saugumo garantą, o Europos Sąjunga laikoma ekonominio gerovės ir minkštojo saugumo garantu. 1 Pasikeitusi Europos saugumo situacija plačiai nagrinėjama ir dabartinėje politinėje spaudoje metų rugsėjo mėnesį Vilniuje viešėjęs Prancūzijos karo akademijos Strateginių tyrimų institute Prancūzijoje dirbantis Europos saugumo tyrėjas Pierr'as Haroche'as duodamas interviu Lietuvos spaudai teigė, kad saugumo situacija Senajame žemyne pradėjo keistis jau prieš dešimtmetį dėl finansų krizės, kai pradėta ieškoti būdų sutaupyti ir nuo to pirmiausia nukentėjo gynybos sritis. 2 1 Šešelgytė M. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations Internationales de Stratégiques, 2018, p.2. Rasta: (Žiūrėta ). 2 Kanapka, Giedrius. Bendra Europos kariuomenė skęsta miglose, interviu su Perre u Haroche u. Lietuvos rytas, nr. 186 (8155), 2018 m. rugsėjo 27 d., p. 7. 6

8 Pasak prancūzų mokslininko, ilgą laiką Europos saugumu rūpinosi NATO, o ES į šią sferą nesikišo. Bet dabar galime matyti pokyčių, ES politikai yra vis labiau suinteresuoti savo piliečių gynimu. 3 Pagrindiniai pokyčiai prasidėjo 2017 metais, kai buvo priimtas sprendimas, kuriuo buvo nustatytas Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas. Tais pačiais metais 25 valstybių narių ministrai pasirašė bendrą pranešimą dėl koordinuoto bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje. Šiuo sprendimu išreikštas susirūpinimas besikeičiančia tarptautinio saugumo situacija, kai atsiranda vis daugiau rizikos šaltinių ir iškyla būtinybė stiprinti Europos Sąjungos saugumą ir gynybą. Neretai dėl užsienio politikos neveiksmingumo kritikuojama ES turėtų spręsti susidariusias problemas ir pateikti bendrą atsaką. Įvairios saugumo grėsmės (terorizmas, nevaldoma migracija, aplinkosauga ir kt.) kelia vis didesnius iššūkius Europos saugumui. Europos Sąjungos vaidmuo užtikrinant žemyno saugumą turėtų didėti, tačiau kokio vaidmens ES imsis ateityje, nėra aišku. Iki šiol nėra vienos bendros pozicijos: vieni traktuoja ES kaip savarankišką saugumo srities veikėją, kiti akcentuoja ES kaip vieną iš NATO ramsčių. ES ir NATO struktūrų ir funkcijų dubliavimo bei įtakos klausimai yra aktualūs daugeliui Europos šalių, taip pat ir Baltijos valstybėms, suinteresuotoms savo saugumo užtikrinimu. Šio darbo objektas - Europos Sąjungos bendros saugumo ir gynybos politikos pokyčiai ir įgyvendinimo galimybės po Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo priėmimo. Darbo tikslas aptarti saugumo ir gynybos sampratą mokslinėje literatūroje ir, išanalizavus saugumo ir gynybos politikos raidą Europos Sąjungoje, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) galimą įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai ir Baltijos šalims. Šiam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: 1. Atlikti sisteminę saugumo ir gynybos srities mokslinės literatūros analizę bei pristatyti konstruktyvizmo teorijos esminius aspektus ir jos galimybes aiškinti tarptautinį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje. 2. Apžvelgti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą. 3. Išanalizuoti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO), kaip dalies bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP), įgyvendinimo galimybes Europos Sąjungoje ir Baltijos šalyse. 4. Atlikti struktūrizuotus interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais, diplomatais ir, išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims. Problematika. Šiame darbe aptariama Europos saugumo ir gynybos politikos formavimosi raida, jos integracijos procesai bei problematika. Itin glaudaus bendradarbiavimo šioje srityje tarp ES šalių nebuvo, nes pagrindinė saugumo organizacija, vienijanti Europos Sąjungą, yra NATO. Taip pat 3 Kanapka, Giedrius. Bendra Europos kariuomenė skęsta miglose, interviu su Perre u Haroche u. Lietuvos rytas, nr. 186 (8155), 2018 m. rugsėjo 27 d., p. 7. 7

9 pačioje ES tarp valstybių narių galima matyti skirtingus požiūrius į karinio kooperavimosi reikalingumą ir JAV dominavimą Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje. Nors 2017 m. buvo priimtas sprendimas nustatyti Nuolatinį struktūrinį bendradarbiavimą, pasisakymai dėl galimo dubliavimosi su NATO tik padažnėjo. Darbo ginamasis teiginys sėkmingo tolimesnio ES Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo atveju, Baltijos valstybės galės siekti platesnio savo interesų įgyvendinimo ir regiono saugumo stiprinimo palyginti su BSGP iki PESCO priėmimo. Siekiant atsakyti į pirmąjį tyrimo klausimą, pirmojoje, teorinėje darbo dalyje bus siekiama išsiaiškinti saugumo ir saugumo bendruomenės koncepcijas, remiantis konstruktyvizmo teorine prieiga. Ši tarptautinių santykių analitinė prieiga akcentuoja valstybių gebėjimą kurti kolektyvinę tapatybę, kai jas jungia bendros vertybės, normos ir kt. PESCO, kaip Europos Sąjungos struktūrinio bendradarbiavimo sutartis, yra Europos Sąjungos bendro šalių identiteto supratimas. 8

10 1. SAUGUMO SAMPRATA TEORINĖJE LITERATŪROJE IR DABARTINIAI SAUGUMO IR GYNYBOS TEMATIKOS MOKSLINIAI TYRIMAI Nuolat kintanti saugumo aplinka sukuria būtinybę vis iš naujo apibrėžti saugumo sąvoką. Ši sąvoka yra plačiai vartojama ir galimos įvairios jos interpretacijos, dėl to būtų klaidinga teigti, kad egzistuoja vieninga saugumo samprata. Dėl dinamiškos saugumo aplinkos, besikeičiančių santvarkų ir pokyčių tarptautinėje aplinkoje, saugumo sąvoka skirtingais laikotarpiais yra apibrėžiama skirtingai, įgyja transformacijas. Šiame darbe bus daugiausiai naudojamasi konstruktyvizmo teorine prieiga, tačiau siekiant atskleisti platesnį saugumo sąvokos vaizdą, darbo pradžioje pravartu pateikti bendrąją saugumo sampratą, įsigilinant į įvairias tarptautinių santykių teorijas, ir jų galimybes aiškinti šią sąvoką. Taigi, siekiant šiek tiek supaprastinti šios sąvokos aiškinimą, naudinga į jį pažvelgti iš tam tikrų teorijų siūlomo tradicinio (etatistinio) ir žmogiškojo saugumo perspektyvų. Tarptautiniuose santykiuose, su tam tikromis išlygomis vyrauja trys teorinės perspektyvos: realizmas, liberalizmas ir konstruktyvizmas. Šios teorijos skirtingai aiškina saugumo sampratą ir yra atsiradusios siekiant geriau paaiškinti globalioje aplinkoje vykstančius procesus. Saugumo nereikėtų koncentruoti tik ties nacionalinio saugumo lygmeniu, dėl to atsiradusi konstruktyvizmo teorija (dažnai laikoma labiau tarptautinių santykių analitine prieiga nei savarankiška teorija), pasiūlė žmogiškąjį požiūrį į saugumą, o grėsmes kildina iš įvairių valstybių vidaus procesų (individų sąveikos). Konstruktyvizmas siekia nagrinėti saugumą individo lygmenyje, mažiau sureikšminant valstybės įtaką Bendroji saugumo samprata ir jos teorinė prieiga Valstybės saugumas yra esminis klausimas susijęs su jos egzistencija. Dėl to dažnai gali atrodyti, kad yra susiformavusi absoliuti ar visuotinai priimta saugumo koncepcija. Visgi, saugumas, kaip socialinė sąvoka, neturi vienintelio tikslaus apibrėžimo, o jos sampratos pokyčius dažniausiai lemia įvairūs tarptautiniai pasikeitimai (karai, taikos sutartys). Siekiant tiksliai išsiaiškinti saugumo sąvoką, vertinga pirmiausiai suformuluoti klausimus saugumas nuo ko (kokie yra numanomi pavojai), ir saugumas kam (kokia nustatoma vertybė). Kaip minėta, saugumas, kaip viena pagrindinių tarptautinių santykių disciplinos koncepcijų, nuolat kito. Vertinant istoriškai pirmiausiai reikėtų pažymėti, kad modernios saugumo sąvokos pradžia yra laikoma 1648 m. priimta Vestfalijos taikos sutartis. Šia sutartimi buvo įsipareigota gerbti 9

11 valstybės suverenitetą, pripažinti lygybę tarp valstybių ir nesikišti į kitos valstybės vidaus reikalus. Šiais nustatytais principais, valstybės pirmą kartą buvo pripažintos kaip pagrindiniai subjektai tarptautinių santykių sistemoje. Tokiu būdu valstybė tapo pagrindiniu saugumo objektu, o jos užduotis buvo identifikuoti saugumo grėsmes galinčius sukelti veiksnius ir kartu priimti sprendimus šias grėsmes eliminuoti. Dr. K. Paulauskas teigia, jog šiuo laikotarpiu vyravo požiūris, kad valstybė, o dažnu atveju, net ir pats valdovas yra pagrindinis saugumo teikėjas. 4 Tolesniems saugumo sampratos pokyčiams įtakos turėjo XVIII a., kai to meto filosofai Jean- Jacques Rousseau (1762), John Locke (1690) ir Charles de Montesquieu (1716) pristatė sutartį tarp valstybės ir piliečių, kuria buvo įtvirtintas socialinis kontraktas ir piliečių teisių bei laisvių samprata. Itin didelę įtaką saugumo sampratai turėjo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo 5. Tuo metu susiformavo tarptautinių santykių disciplina ir tarptautinių santykių aiškinime įsivyravo idealizmo mokykla. Patyrus Pirmojo pasaulinio karo pasekmes, buvo priimta nuomonė, kad karas, kaip beprasmis veiksmas, negali tapti racionalia valstybės politikos priemone ir, kad tarptautinė sistema turėtų išspręsti konfliktus demokratinėmis priemonėmis. Tokį požiūrį atspindėjo JAV prezidento Woodrow Wilson pareiškimas 1918 metais, kuriuo buvo pasiūlyti Keturiolika punktų, skelbusių apie naują pasaulio politiką, paremtą laisva prekyba, atvirais susitarimais, demokratija ir apsisprendimo teise. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo atsirado visiškai nauja saugumo sąvokos prasmė. Realybė tarptautinių santykių disciplinoje galutinai leido įsitvirtinti realizmo teorinio požiūrio dominavimui. Šios teorinės mokyklos atstovai teigė, kad pagrindinis tarptautinės sistemos vienetas yra valstybė, ji, esanti vientisas vienetas ir siekdama kuo labiau išvystyti savo interesus, tarptautinėje sistemoje veikia racionaliai, didindama savo galią. Svarbiausi klausimai yra susiję su nacionaliniu saugumu, kurio užtikrinimas priklauso nuo karinės galios plėtojimo. Po Šaltojo karo pabaigos vėl pakito tarptautinio saugumo aplinka ir buvo pradėta ieškoti alternatyvių saugumo sampratos aiškinimo būdų. Šiuo, minimu laikotarpiu atsirado kritinės perspektyvos, o viena jų buvo konstruktyvizmo teorija. Konstruktyvizmo tarptautinių santykių aiškinimo paradigma yra iš esmės prieštaraujanti iki tol vyravusiems realizmo pamatiniams principams. Šios teorijos atstovai Emmanuel Adler ir Alexander Wendt siekė praplėsti realizmo teorijos suformuotą pasaulio modelio suvokimą ir pateikti naujus analizės modelius. Valstybės saugumas (nacionalinis saugumas) pasirodė nepakankamas ir buvo siekiama valstybės saugumą pakeisti platesne saugumo samprata, ją papildant įvairiais elementais, tokiais kaip tautos saugumas (angl. security of people), individų saugumas (angl. security of individuals) ar globalus bei tarptautinis 4 Paulauskas K. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga Vilnius: VU TSPMI, 2007, p Hollis M., Smith S. Tarptautiniai santykiai: aiškinimas ir supratimas. Vilnius : Tyto alba, 1998, p

12 bendruomeniškumas. 6 Konstruktyvistai siekė įtvirtinti platesnį požiūrį į individų saugumo užtikrinimą. Tai ne tik kariniai veiksniai, kuriuos lemia valstybė, bet ir ekonominė gerovė, aplinkos apsauga, kultūrinis identitetas, politinės teisės ir kt. Konstruktyvizmo pradininku laikomas A. Wendt yra atkreipęs dėmesį, kad anarchija yra tai, kuo valstybės ją laiko 7, tad analogiškai saugumo supratimas taip pat galėtų būti performuluotas taip: saugumas yra tai, kuo mes jį laikome. 8 Nors konstruktyvizmo teorijos šalininkai pripažįsta tam tikras realistines prielaidas apie tarptautinę politiką, tačiau ją suvokia visiškai skirtingai. Konstruktyvistinės saugumo studijos remiasi prielaida, kad pagrindinės tarptautinės politikos struktūros yra socialiai konstruojamos, t. y. tarptautinė sistema, jos anarchinė būsena yra socialiniai konstruktai, lygiai taip pat socialiai konstruojamas ir saugumas bei grėsmės, kurie jokiu būdu nėra sistemos rezultatas. Skaitant mokslinę literatūrą galima pastebėti, kad konstruktyvizmo teoretikai neretai yra linkę derinti konstruktyvizmo teoriją su kita teorine prieiga, pavyzdžiui, neorealizmu. Šias teorijas sėkmingai yra susieję Kopenhagos mokslininkai Barry Buzan, Ole Wæver, Jaap de Wilde ir atskleidę neorealizmo ir konstruktyvizmo sinergijos galimybes saugumo reiškiniams tirti. Jie sukūrė pasaulyje žinomą Kopenhagos konstruktyvizmo mokyklą, sutelkusią dėmesį į šias pagrindines koncepcijas: 1) saugumizaciją, 2) sektorius, 3) regioninius saugumo kompleksus. Minėtų autorių teorines nuostatas atskleidžia 1998 metais publikuotas kolektyvinis mokslo darbas Security: A New Framework for Analysis. Viena iš pagrindinių knygoje aptariamų koncepcijų saugumizavimas, kuris plačiąja prasme suprantamas kaip egzistencinė grėsmė, reikalaujanti ieškoti sprendimų ją panaikinti. Nagrinėdami, kaip tam tikra problema virsta saugumo problema, Barry Buzan, Ole Wæver ir Jaap de Wilde aptaria saugumizavimo sąvokai opozicinę sąvoką desaugumizavimas, kurios semantinis turinys nesiejamas su grėsme. B. Buzan, O. Wæver, J. de Wilde aprašytoje saugumizavimo teorijoje 9 svarsto, kas laikytina saugumo objektu, ir prieina išvadą, kad saugumo objekto identifikavimą lemia saugumizuojantis veikėjas (juo gali būti net retų paukščių populiacija, individų grupė ar kt.), dėl kurio iniciatyvų atsiranda saugumizuojama situacija, kurią visuomenė (auditorija), savo ruožtu, traktuoja kaip saugumo problemą. Svarstydami saugumo problemos klausimus Kopenhagos teoretikai teigia, kad objektyvių grėsmių nėra, nes jos socialiai konstruojamos saugumizuojančių veikėjų, į kurių elgseną reaguoja saugumo veikėjai. Idealiu saugumo veikėju aptariamoje knygoje laikoma valstybė, kuri 6 Wæver O. Security and Desecuritization.// (ed). Lipschutz R. D. On Security. New York: Columbia University Press, P Wendt, A. Anarchy is What States Make of It: The Social Construction of Power Politics. International Organization, 1992, Vol. 46, No. 2, p Smith S. and Acharya A. The Concept of Security before and after September 11. Institute of Defence and Strategic Studies (IDSS), Working Paper, 2002, No. 23, p Buzan B., Wæver O., Wilde de J. Security: A New Framework for Analysis. Boulder: Lynne Riener Publisher, 1998, p

13 istoriškai turi privilegijuotą padėtį ir yra geriausiai pasirengusi įvykdyti saugumo užduotis. Svarstydami saugumizavimo ir desaugumizavimo klausimus, teoretikai implikuoja mintį, kad desaugumizavimas yra tinkamiausias būdas saugumo problemoms spręsti. Šią mintį papildo autorių nuostata, kad saugumo reikšmių neįmanoma objektyviai apibrėžti, nes jos yra subjektyvaus pobūdžio. Dėl aptartų teorinių įžvalgų, konstruktyvistų saugumizavimo teorija ne kartą buvo sulaukusi kritikos. Kai kurias kritines įžvalgas apie konstruktyvizmo teoriją galima rasti K. Paulausko 2007 metais publikuotame straipsnyje 10. Jo manymu, šie autoriai [B. Buzan, O. Wæver], kaip ir konstruktyvizmo mokykla apskritai, dar nėra įveikusi dvigubos hermeneutikos spąstų. <...> Bėgdami nuo ontologinio, objektyvistinio saugumo apibrėžimo, jie neišvengia a priorinio saugumo konceptualizavimo, kuris iš esmės atmeta bet kokią kitą saugumo sampratą, kuri gali būti nesusijusi su egzistencinėmis grėsmėmis. 11 Nepaisant kritikos, konstruktyvizmo teorija išlieka populiari pasaulyje ir dažnai taikoma mokslo darbuose nagrinėjant įvairius saugumo ir politikos reiškinius. Analizuojant tarptautinių santykių problemas, svarbiais galima laikyti ne tik objektyvius ekonominius, gynybinio pajėgumo ar kitus rodiklius, bet ir konstruktyvizmo teorijoje reikšmingais laikomus visuomenės mentalitetą, kultūrą, vertybes ar net galios vaidmenį. Konstruktyvizmo teorijoje labai svarbią vietą užima saugumo bendruomenių koncepcija. Bendruomeninei (kolektyvinei) tapatybei formuotis, kaip buvo minėta, padeda bendros normos, tarpusavio pasitikėjimas, vertybės ir simboliai. 12 Šiame darbe ne kartą minėtas tyrėjas A. Wendt viename straipsnyje teigia, kad tarptautinę politiką galima aiškinti per identitetus ir interesus. Pasak mokslininko, identitetai yra interesų pagrindas, o tarptautinių santykių veikėjai neturi iš anksto numatytų interesų, kurie veiktų nepriklausomai nuo socialinio konteksto. Veikėjų interesus paprastai lemia konkrečiai susiklosčiusi situacija ir jos vertinimas. 13 Kitaip tariant, šie veikėjų interesai yra santykiniai. Kaip rašo J. Baylis, kritinės teorijos šalininkai, tokie kaip K. Krause ir M. Williams, saugumo sampratoje sureikšmina individus, bendruomenes ir identitetą bei skiria didelį dėmesį pastarųjų analizei, o valstybės elgseną laiko antraplaniu dalyku. 14 Taigi, kolektyvinio saugumo pagrindas yra dalyvaujančių elementų (pavyzdžiui, valstybių ar individų) bendrai suvokiami nematerialūs procesai ar reikšmės, kurie daro įtaką valstybių struktūroms 10 Paulauskas, Kęstutis. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga Vilnius: VU TSPMI, 2007, p Paulauskas, Kęstutis. Saugumo studijų būklė ir raidos tendencijos. Lietuvos metinė strateginė apžvalga Vilnius: VU TSPMI, 2007, p Adler, E., Barnett, M. Security Communities, Cambridge: Cambridge University Press, Wendt A. Anarchy is what States Make of it: The Social Construction of Power Politics. International Organization, Vol. 46, No. 2 (Spring), 1992, p Baylis, J. International and Global Security in the Post-Cold war Era. In: Baylis, J. and Smith, S. (eds.). The Globalization of World Politics: an Introduction to International relations. New York: Oxford University Press, 2005, p

14 ir didesniems kolektyvinio saugumo dariniams. Šie, savo ruožtu, perėmę tam tikras reikšmes ir vertybes, toliau jas skleidžia ir konsoliduoja tol, kol jos visuotinai prigyja. Šią mintį paremia Emanuel Adler teigdamas, kad individai ir socialiniai veikėjai suteikia prasmę materialiam pasauliui ir kognityviai formuoja pasaulį tokį, kokį jį žino, patiria ir supranta 15. Kitaip tariant, šalių priklausymas daugiašalėms organizacijoms ne tik rodo, kad jas vienija bendros vertybės, normos ir kiti nematerialūs dalykai, tačiau tai padeda toliau gilinti tarpusavio ryšį ir savęs suvokimą bendruomenėje. Remdamasi konstruktyvizmo teorija, regioninio identiteto problematiką savo daktaro disertacijoje Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika yra tyrusi dr. Ieva Karpavičiūtė. Disertacijoje teigiama, kad regioninio veikėjo savybės dažniausiai būna suformuotos sąlyginai stipraus regioninio identiteto pagrindu. Tokiu atveju regionas gali tapti saugumo bendruomene. Jei regioninis identitetas yra silpnas, regionas neveiks kaip atskiras veikėjas, saugumo bendruomenės regione nebus ir, pasak I. Karpavičiūtės, kuri remiasi B. Hettne regioniškumo teorija, toks regionas bus žemesnio regioniškumo lygio 16. Taigi, bendros saugumo ir gynybos politikos formavimasis labai priklauso nuo regioninio saugumo bendruomenės identiteto Dabartiniai saugumo ir gynybos tematikos moksliniai tyrimai Be šiame magistro darbe naudojamos konstruktyvizmo ir kitų teorijų mokslinės literatūros, taip pat svarbūs buvo darbai, gynybos ir saugumo ekspertų straipsniai ir įžvalgos, padėję geriau įsigilinti į ES saugumo ir gynybos tematiką, bei konkrečiai į Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo ypatumus. Pirmiausia reikėtų pažymėti, jog Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) susitarimas buvo pasirašytas 2017 m. gruodžio 11 d., todėl apie šį naują reiškinį randama nedaug mokslinės literatūros. Įvairios mokslininkų, politikos srities apžvalgininkų nuomonės atskleidė, kad į naujus Bendros saugumo ir gynybos politikos pakitimus yra žvelgiama tiek iš pozityvios pusės, tiek iš kritinės. Magistro darbe surinkta naujausia literatūra nagrinėjamos temos klausimais atskleidžia šio darbo neabejotiną naujumą ir aktualumą, surinkta mokslinė literatūra gali būti naudinga tolesniems panašios tematikos tyrimams. Saugumo ir gynybos klausimais rašantis Nyderlandų Tarptautinių santykių instituto tyrėjas Dick Zandee 2018 m. pranešime Pesco implementation: the next challenge pateikė kritišką nuomonę apie Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo įgyvendinimą. Tyrėjas teigia, jog nors viltys sėkmingam bendradarbiavimui yra didelės, tačiau net pirmieji 17 PESCO projektų buvo priimti 15 Adler, E. Seizing the Middle Ground: Constructivism in World Politics. European Journal of International Relations, 3(3) European Consortium for Political Research: SAGE Publications. p Karpavičiūtė, I. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and Their Interplay / Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2010, p

15 paskubomis ir iki galo neišsprendus kai kurių valdymo ypatumų. Pirmieji PESCO įgyvendinimo metai atskleidžia, kaip sunku politiškai priimtus sprendimus paversti praktiškai veikiančiais, o aiškesni tyrimai galėtų būti padaryti tik po kelerių metų. 17 Taip pat svarbus yra Saugumo studijų Ciuriche Centro (Šveicarijos) tyrėjo Daniel Keohane straipsnis The Paradox of EU Defence Policy. Šiame straipsnyje autorius teigia, kad dėl Europos Sąjungos valstybių narių skirtingų požiūrių į gynybą, bendros ES gynybos formavimas yra sunkiai įmanomas 18. Valstybės narės siekia skirtingų tikslų (vienos suinteresuotos teritorine gynyba, kitos misijomis už ES sienų). Tokie išsiskiriantys interesai apsunkina bendros ES gynybos idėją. Bendruomenių Rūmų bibliotekos (angl. House of Commons Library) tyrėja Claire Mills pranešime EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO) taip pat pateikia kiek kritišką nuomonę. Autorė pranešime išvardija faktus, susijusius su PESCO atsiradimu ir jo įgyvendinimu ir aprašo Lisabonos sutartį, kaip PESCO atsiradimo pagrindą, galimybes įgyvendinti šį naują saugumo ir gynybos politikos susitarimą, priimtus projektus ir kt. Be to, tolesnėje pranešimo dalyje teigia, kad NATO Generalinis Sekretorius Jens Stoltenberg pasveikino PESCO įkūrimą tikėdamasis, kad tai padės sustiprinti Europos gynybą, tačiau priminė, jog NATO ir ES siekiai turėtų būti papildantys vienas kitą. Taip pat autorė atkreipė dėmesį į skirtingus ES šalių interesus ir kai kurių valstybių narių skeptiškumą naujajai saugumo ir gynybos darbotvarkei. Pranešime pateikiamas Lenkijos, kuri visą laiką palaiko Europos karinių pajėgumų vystymą, pavyzdys, tačiau, kaip teigiama, ji palaiko dalyvavimą tik NATO kontekste, o dalyvavimas Nuolatiniame struktūriniame bendradarbiavime daugiau susijęs su ES karinės integracijos pristabdymu. 19 Majamio universiteto dr. Maxime H. A. Larivé, kurio tyrimų objektas yra Europos Sąjunga, kaip globalaus saugumo veikėjas ir Europos saugumas, 2014 metais išleido knygą Debating European Security and Defense Policy: Understanding the Complexity 20. Šioje knygoje, naudojantis neoliberalizmo, neorealizmo ir konstruktyvizmo teorijomis yra analizuojama ES saugumo ir gynybos raida ir veiksniai, lėmę jos reikalingumą ES institucijose. Autorius knygoje pateikia minėtų teorijų privalumus ir trūkumas siekdamas išaiškinti saugumo ir gynybos politikos kompleksiškumą. Jis taip pat nagrinėja, kokią įtaką integraciniams procesams daro valstybės ir institucijos. Labai svarbus šaltinis, pateikęs įvairių šalių perspektyvas PESCO atžvilgiu yra Prancūzijos Tarptautinių ir Strateginių Ryšių Instituto (pranc. Institut de Relations Internationales de Stratégiques) tinklalapis. Šio internetinio puslapio erdvėje yra prieinami įvairūs tarptautinių santykių 17 Zandee, D. Pesco implementation: the next challenge. Clingendael Netherlands Institute of International Relations, Rasta: (Žiūrėta: ). 18 Keohane, D. The Paradox of EU Defence Policy, Center for Security Studies, Rasta: (Žiūrėta ). 19 Mills, C. EU defence: the realisation of Permanent Structured Cooperation (PESCO), Rasta: (Žiūrėta ). 20 Larivé, M. H. A. Debating European Security and Defense Policy: Understanding the Complexity. Miami: University of Miami,

16 tyrėjų darbai, kuriuose aprašomos ES Bendros saugumo ir gynybos politikos gairės, tyrėjų nuomonės Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo, gynybos industrijos klausimais ir, kaip minėta, įvairių šalių (pavyzdžiui Graikijos, Lenkijos, Ispanijos ir kt.) perspektyvos PESCO atžvilgiu. Šis Institutas pristato ir Lietuvos perspektyvą, kuri yra aprašyta doc. dr. Margaritos Šešelgytės. Autorės teigimu, NATO ir JAV buvimas regione ir toliau bus Lietuvos saugumo politikos siekis, o ES bus suvokiama kaip minkštojo saugumo teikėja 21. Lietuvoje saugumo ir gynybos tematikos mokslo darbų per paskutiniuosius dešimt metų buvo publikuota nemažai, apginta ne viena daktaro disertacija, kuriose nagrinėjami skirtingų šalių arba regionų saugumo ir gynybos klausimai, pavyzdžiui 2009 metais VDU apgintoje Donato Vainavičiaus disertacijoje nagrinėjamai saugumo politikos klausimai Pietų Kaukaze 22, 2010 metais VDU apgintoje Ievos Karpavičiūtės daktaro disertacijoje, taikant tarptautinių santykių konstruktyvizmo ir angliškos mokyklos teorijas, analizuojamas regioninės saugumo analizės modelis 23, 2011 metais VDU apgintoje Seyda Hanbay disertacijoje analizuojama Europos valstybių NATO narių, kurios nėra Europos Sąjungos narės, pavyzdžiui, Turkijos, dalyvavimas bendrojoje saugumo ir gynybos politikoje 24, 2012 metais VU apgintoje Karolio Aleksos disertacijoje išsamiai nagrinėtas JAV karinės transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai 25, 2015 metais VU apgintoje Martyno Zapolskio daktaro disertacijoje analizuojamas mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesį metais 26 ir kt. Be apgintų daktaro disertacijų, Lietuvoje nemažai publikuota kitų mokslo darbų, kuriuose per paskutiniuosius dešimt metų buvo nagrinėtos Rusijos hibridinio karo grėsmės ir veikimo mechanizmai (Laurinavičius 2017), gynybos pramonės įtaka valstybių gynybos politikai ir ekonomikai (Palavenis 2018), išsamiai rašyta apie Baltijos šalių saugumo ir gynybos klausimus ir su jais susijusius Rusijos geoenergetikos politikos siekius, Baltijos valstybių didėjantį atsparumą Maskvos ekonominio ir politinio poveikio priemonėms (Vilpišauskas 2017; Švedas 2017; Molis, Česnakas, Juozaitis 2018; ir kt.), Lietuvos energetinio saugumo klausimai NATO ir ES narystės kontekste (Molis, Vaišnoras 2014; ir kt.) bei analizuoti pastaruoju dešimtmečiu aktualūs kiti Europos saugumo ir gynybos klausimai. Deja, nors Europos Sąjungai itin aktualus Nuolatinio struktūrinio 21 Šešelgytė, M. PeSCO: The Lithuanian Perspective. IRIS: Institut de Relations Internationales de Stratégiques, 2018, p.9. Rasta: (Žiūrėta ). 22 Vainavičius, D. Diplomatija ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukaze. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Karpavičiūtė, I. Analysis of Regional Security Dynamics. Internal and External Factors and Their Interplay / Regioninės saugumo dinamikos analizė. Vidiniai bei išoriniai veiksniai ir jų sąveika. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Hanbay, S. Europos valstybių NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimas bendrojoje saugumo ir gynybos politikoje: Turkijos atvejis. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, Aleksa, K. JAV karinės transformacijos poveikis Rusijos ir Kinijos saugumo politikai. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas, Zapolskis, M. Mažųjų NATO šalių naštos pasidalijimo elgesys metais. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas,

17 bendradarbiavimo susitarimas buvo patvirtintas daugiau nei prieš metus, t. y metų gruodžio 11 dieną, tačiau šia Baltijos šalims ir kitoms Europos valstybėms aktualia saugumo ir gynybos tema mokslo darbų iki šiol stinga. Apibendrinant teorinėje dalyje aptartus klausimus galima teigti, jog bendroji saugumo sąvoka nuo modernios jos sampratos pradžios (Vestfalijos taikos sutartis) iki šiandieninės jos sampratos nuėjo ilgą raidos kelią, o ES saugumo ir gynybos politika, ilgą laiką buvusi stagnacijoje, tapo diskusijų ir mokslinių tyrimų objektu. Kaip buvo minėta paskutiniame teorinės dalies skyrelyje, mokslinėje literatūroje, susijusioje su dabartine Europos Sąjungos gynyba ir naujai 2017 metais priimta Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo sutartimi (PESCO), išryškėja tam tikri opoziciniai požiūriai: pozityvus ir negatyvus dabartinės ES saugumo ir gynybos politikos vertinimas. Ši mokslinė diskusija skatina iš naujo peržiūrėti ir išanalizuoti PESCO susitarimus, jų santykį su ankstesniais saugumo ir gynybos susitarimais, ir įvertinti kintančią Baltijos šalių saugumo situaciją bendrame ES saugumo ir gynybos kontekste. Atliekant šį tyrimą darbe tikslingai remiamasi konstruktyvizmo teorine paradigma, kuri geriausiai atspindi tradicinį ir žmogiškąjį požiūrį į saugumą Tyrimo metodologija Rengiant magistro baigiamąjį darbą buvo pasirinkti keli mokslinės analizės metodai: analitinis aprašomasis, lyginamasis, struktūrizuoto interviu kokybinio tyrimo metodas. Kiekvieno iš šių metodų pasirinkimą ir derinimą tarpusavyje lėmė siekis išanalizuoti pasirinktą darbo temą ir įgyvendinti iškeltą tyrimo tikslą ir uždavinius. Teorinėje darbo dalyje nagrinėjant fundamentalius ir naujausius teorinius mokslinius darbus apie Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos integraciją, aptariant saugumo sampratą iš konstruktyvizmo teorinės perspektyvos, pristatant svarbiausius įvykius ir datas, susijusius su nagrinėjama tema, taikomas sisteminis mokslinės literatūros analizės ir aprašomasis metodai. Nuoseklus analitinio metodo taikymas leidžia atskleisti vieningos Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos kūrimo ypatumus, jos formavimosi raidą ir pateikti su nagrinėjamais klausimais susijusias išvadas ir apibendrinimus. Antrajame magistro darbo skyriuje, t. y. empirinėje darbo dalyje Europos saugumo ir gynybos politika bei jos poveikis Baltijos šalims derinami keli kokybinės analizės metodai. Atliekant chronologinę Europos Sąjungos iniciatyvų saugumo ir gynybos srityje analizę (2.1. skyrelis), naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis metodai. Jie leidžia atskleisti ES bendros saugumo ir gynybos politikos kūrimo ypatumus, raidą, ES valstybių bendradarbiavimo saugumo ir gynybos srityje dinaminį pobūdį. Taikant minėtus metodus skyriuje analizuojami ir svarbiausi ES Nuolatinio 16

18 struktūrinio bendradarbiavimo projektai (2.2 skyrelis Nuolatinis struktūrinis bendradarbiavimas Europos Sąjungos saugumo ir gynybos kontekste ), ir, remiantis konstruktyvizmo teorine perspektyva, aptariamas ES valstybių vaidmuo, jų bendradarbiavimo tikslai, įsipareigojimai, galimybės ir kt. Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo projektų ir su jais susijusių dokumentų mokslinė analizė, taikant aprašomąjį, analitinį ir lyginamąjį metodus, padeda holistiškai įvertinti Baltijos šalių dalyvavimo minėtuose projektuose galimybes ir perspektyvas, atsivėrusias po 2017 m. ES valstybių susitarimo. Magistro darbo 2.3. skyrelyje Baltijos šalių vaidmuo Nuolatiniame struktūriniame bendradarbiavime analizuojamas trijų Baltijos šalių atvejis konstruktyvizmo teoriniu aspektu, taip pat remiamasi su nagrinėjamais klausimais susijusiais moksliniais straipsniais ir informacija iš įvairių ES sutarčių ir teisės aktų, tokių kaip Notification On Permanent Structured Cooperation (PESCO) ir kt. Analizuojant Baltijos šalių saugumo ir gynybos klausimus, atsižvelgiama į bendrąją visų ES šalių saugumo ir gynybos politiką, tačiau daugiausia dėmesio skiriama Baltijos šalims, jų geopolitiniam iškirtinumui ribojantis su Rusija, keliančia grėsmę Baltijos valstybių nacionaliniam saugumui. Šių trijų valstybių gynybos ir saugumo klausimų tyrime naudojami anksčiau minėti kokybinės lyginamosios analizės metodai. Norint atlikti kompleksinę nagrinėjamos temos analizę ir verifikuoti ankstesniuose empirinės darbo dalies skyreliuose padarytus apibendrinimus, tolesniame empirinės darbo dalies skyrelyje (2.4. Interviu apie Europos Sąjungos ir Baltijos šalių saugumą ir gynybą rezultatų aprašymas ) kokybinė analizė papildoma struktūruoto interviu su saugumo srities specialistais, ekspertais bei diplomatais, dirbančiais saugumo ir gynybos srityje. Saugumo ir gynybos politikos specialistų ir ekspertų pasirinkimą lėmė jų moksliniai darbai, profesionalus domėjimasis veikla, susijusia su saugumo ir gynybos politika. Interviu metodo pasirinkimas ir jo derinimas su kitais darbe taikomais kokybinės analizės metodais padeda įgyvendinti iškeltą tyrimo tikslą ir vieną iš darbo uždavinių: atlikti struktūrizuotus interviu su saugumo ir gynybos srities specialistais, politologais ekspertais, diplomatais ir, išanalizavus gautus atsakymus, įvertinti Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo (PESCO) įtaką bendrai ES saugumo ir gynybos politikai bei Baltijos šalims. Interviu metu gauti respondentų nuomonės išaiškinimo atsakymai raštu skyrelyje analizuojami lyginamuoju ir aprašomuoju kokybiniu metodu taikant atvirąjį kategorizavimą, t. y. identifikuojant svarbiausias kategorijas ir pasikartojančius šablonus nagrinėjamais klausimais bei vertinant, ar nustatytos kategorijos atspindi ankstesniuose empirinės analizės skyreliuose gautus tyrimo rezultatus. Gauti respondentų atsakymai interpretuojami remiantis darbe taikoma konstruktyvizmo teorija. Ruošiantis taikyti struktūrizuoto interviu metodą ir atlikti lyginamąją nuomonės išaiškinimo atsakymų analizę, buvo remiamasi kokybinių tyrimų metodologų rekomendacijomis (Bitinas, 17

19 Rupšienė, Žydžiūnaitė 2008). Iš viso apklausti šeši respondentai: saugumo ir gynybos srities, politologijos specialistai, mokslo ekspertai ir diplomatai iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie NATO (Briuselis), Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto. Visiems respondentams buvo išsiųsti elektroniniai laiškai su nurodyta rašomo magistro darbo tema, aprašytu tyrimo tikslu ir uždaviniais bei prie laiško prisegtu interviu klausimynu. Atlikus kokybinę lyginamąją visų respondentų interviu atsakymų analizę, nustatytos kategorijos ir respondentų komentarai leidžia verifikuoti ankstesniuose empirinės darbo dalies 2.2 ir 2.3 skyreliuose padarytus apibendrinimus ir papildyti atliktą ES saugumo ir gynybos srities dokumentų analizę naujomis įžvalgomis. Susisteminti ir apibendrinti viso atlikto tyrimo rezultatai pateikiami magistro darbo išvadose. 18

20 2. EUROPOS SĄJUNGOS SAUGUMO IR GYNYBOS POLITIKA BEI JOS POVEIKIS BALTIJOS ŠALIMS Nuo pat Europos Bendrijų steigimo pradžios buvo siekiama Europos Sąjungos karinės integracijos, tačiau pirmieji mėginimai nebuvo sėkmingi. Tik suformavus Bendrąją saugumo ir gynybos politiką (BSGP), atsirado tinkamesnės sąlygos eiti spartesnės karinės integracijos kryptimi. Nors BSGP tapo Europos Sąjungos karinės doktrinos ašimi, tačiau iki šiol nėra galutinai suformuota ES karinė doktrina, vis stiprinamos karinės pajėgos ir tobulinama saugumo ir gynybos politika. Šiame skyriuje siekiama aptarti Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos raidą, karinės doktrinos formavimo ypatumus, Bendrosios saugumo ir gynybos politikos svarbą kuriant Europos Sąjungos karinę doktriną, kurios dalimi laikytinas Nuolatinio struktūrinio bendradarbiavimo susitarimas (PESCO) Europos Sąjungos iniciatyvos saugumo ir gynybos srityje Pirmieji Europos Sąjungos bandymai imtis iniciatyvų saugumo ir gynybos srityje prasidėjo nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Svarbų žingsnį 1950 metų gegužės 9 dieną žengė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert Schuman, padaręs pranešimą, kuris davė pradžią Europos Bendrijų kūrimui. Netrukus, 1952 metais buvo įsteigta Europos anglies ir plieno bendrija, pasirašyta šešių Europos valstybių, kartu nutarusių siekti didesnės integracijos. Ekonominė integracija, kurią įgyvendiname, ilgainiui tampa neįmanoma be minimalios politinės integracijos. rašė vienas iš Europos Sąjungos kūrėjų Robert Schuman. 27 Jis atkreipė dėmesį į būtinybę siekti Europos gynybos bendrijos idėjos, ieškoti būdų vieningai spręsti visus klausimus: ekonomikos, politikos ir karo. 28 Nors 1954 m. rugpjūčio 30 dienos Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos balsavimu buvo atmesta Europos gynybos bendrijos idėja, tais pačiais metais buvo įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES), davusi pradžią Europos saugumo ir gynybos politikos vystymui. Deja, VES nesuvaidino didelio vaidmens, nes jos kuruojamas sritis pamažu perėmė NATO (įkurtas 1949 metais), Europos Sąjunga, Europos Taryba ir kt. Dėl šių priežasčių 2011 m. birželio 30 d. VES buvo panaikinta Schuman, Robert. Už Europą. Vilnius: Eugrimas, 2002, p Ten pat, p Europos Sąjungos teisės abėcėlė. Europos Komisija, 2017, p Rasta: (Žiūrėta ). 19

21 Kaip buvo minėta, nuo 1949 metų atsakomybė už Europos saugumą teko NATO, bet Šaltojo karo metu susiklosčiusi situacija (prasidėjęs karas Vietname; 1983 metais paskelbta Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento R. Reigano Strateginė gynybos iniciatyva (SGI), kurioje buvo numatytas priešraketinės sistemos sukūrimas ir Vakarų Europos, JAV apsaugojimas nuo grėsmę kėlusių Sovietų Sąjungos branduolinių raketų; metais vykęs Korėjos karas; ir kt.) vertė Europą ne tik pasikliauti NATO, bet ir pačiai pradėti daugiau rūpintis saugumu ir gynyba tapti NATO ramsčiu. Pasibaigus Šaltajam karui ir žlugus Sovietų Sąjungai, pasaulyje ėmė keistis saugumo struktūros ir galių pusiausvyra, mezgėsi tarptautiniai ryšiai su buvusios Varšuvos sutarties organizacijos (VSO, įkurtos 1955 metais) narėmis, Europoje iškilo nemažai regioninių konfliktų, pavyzdžiui, Jugoslavijoje. Kaip rašo Margarita Šešelgytė, po Šaltojo karo buvo pripažįstama, kad saugumo tvarka turi remtis persidengiančiomis struktūromis: ES, NATO, Vakarų Europos Sąjunga (VES) ir ESBO. Nedideli vaidmenys, palaikant regiono saugumą, buvo numatyti ir Europos Tarybai ET) bei Baltijos jūros valstybių tarybai (BJVT). 30 Kiek vėliau, XX a. dešimtajame dešimtmetyje, Europos Sąjungos karinei integracijai naują impulsą davė keli viršūnių susitikimai ir sutartys: 1) 1992 metais pasirašyta Mastrichto sutartis; 2) 1997 metais pasirašyta Amsterdamo sutartis; 3) 1998 metų neformalus ES viršūnių susitikimas Austrijoje (Pörtschach); 4) 1998 metais įvykęs ES viršūnių susitikimas Saint-Malo (Prancūzijoje); 5) 1999 metais įvykęs Helsinkio susitikimas metais pasirašyta ir nuo 1993 metų lapkričio 1 d. įsigaliojusi Mastrichto sutartis pakeitė ankstesnes Europos sutartis ir padėjo pagrindus Europos Sąjungai, grįstai trimis ramsčiais: Europos Bendrijomis, Bendrąja užsienio ir saugumo politika (BUSP) ir bendradarbiavimu teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Minėtu antruoju BUSP ramsčiu buvo siekta nustatyti ir tarpvyriausybiniais būdais įgyvendinti bendrą užsienio ir saugumo politiką metų gegužės 1 d. įsigaliojusi, bet 1997 metų spalio 2 d. pasirašyta Amsterdamo sutartis pakeitė Europos Sąjungos sutartį, Europos Bendrijų steigimo sutartis, tam tikrus su jomis susijusius aktus ir išreiškė Europos Sąjungos saugumo siekį. Amsterdamo sutartyje rašoma: Sąjunga nustato ir įgyvendina visas užsienio ir saugumo politikos sritis apimančią bendrą užsienio ir saugumo politiką, kurios tikslai yra šie: - apsaugoti Sąjungos bendrąsias vertybes, svarbiausius interesus, nepriklausomumą ir vientisumą laikantis Jungtinių Tautų Chartijos principų; - visokeriopai stiprinti Sąjungos saugumą; 30 Šešelgytė, Margarita. Europos saugumas: nauji iššūkiai ir bendradarbiavimo galimybės. Lietuvos metinė strateginė apžvalga Vilnius, 2003, p Mastrichto ir Amsterdamo sutartys. Faktų apie Europos Sąjungą suvestinės. Europos Parlamentas. Rasta: (Žiūrėta ). 20