1 K ai prieš keletą mėnesių gulėjau ligoninėje, nė nemaniau, kad šiandien liksiu gyvas, o juo labiau kad lauksiu vaiko ir būsiu susižadėjęs su pačiu n

Transkriptas

1

2 1 K ai prieš keletą mėnesių gulėjau ligoninėje, nė nemaniau, kad šiandien liksiu gyvas, o juo labiau kad lauksiu vaiko ir būsiu susižadėjęs su pačiu nešvankiausiu angelu. Bet štai esu gyvas. Štai mes mudu su Kemrina kabinamės į gyvenimą... gan savotiškai. Viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjomės, kita vertus, ar kada nors būna taip, kaip nori? Tačiau jeigu ir galėtume, nė vienas iš mūsų nenorėtume, kad viskas būtų susiklostę kitaip. Man patinka šis krėslas. Jis buvo tėvo mėgstamiausias ir vienintelis daiktas, kurį norėjau gauti po jo mirties. Aišku, dar aš paveldėjau solidų čekį, kurio mums su Kemrina kuriam laikui užtektų; dar, be abejo, man atiteko Chevelle, bet krėslas man kelia nė kiek ne mažiau sentimentų. Kemrina jo nemėgsta, bet garsiai to nesako, nes jis priklausė mano tėvui. Nekaltinu jos daiktas senas, dvokia, o sėdynėje žioji cigarete pradeginta skylė nuo tų laikų, kai tėvas rūkė. Pažadėjau jai ką nors pakviesti, kad bent jau išvalytų. Ir būtinai pakviesiu. Kai tik ji apsispręs, ar mes pasiliekame gyventi Galvestone, ar persikeliame į Šiaurės Karoliną. Man gerai bet kur, tačiau nuojauta kužda, kad ji vis delsia ir nesako, ko nori, greičiausiai dėl manęs. Girdžiu užsukant dušo vandenį, o po kelių sekundžių vonios kambario sieną sudrebina garsus barkšt. Pašoku nuo krėslo, iš rankų iškrenta nuotolinio valdymo pultelis, ir galvotrūkčiais puolu į vonią. Skubėdamas užkliūnu už kavos staliuko ir nusibrozdinu koją.

3 10 J. A. R e d m e r s k i Atlapoju vonios kambario duris. Kas atsitiko? Kemrina kraipo galvą ir man nusišypsojusi pasilenkia, pakelia ant grindų prie klozeto nukritusį plaukų džiovintuvą. Palengvėjusia širdimi atsidūstu. Tu didesnis paranoikas nei aš, juokiasi ji. Paskui žvilgteli man į koją, nes pirštų galais trinu užgautą vietą. Padėjusi ant spintelės džiovintuvą prieina prie manęs ir pabučiuoja į lūpų kamputį. Atrodo, ne man vienai reikia saugotis nelaimingų atsitikimų, šypteli. Suimu ją už pečių ir prisitraukiu arčiau, paskui viena ranka paliečiu jos dar nedidelį suapvalėjusį pilvuką. Beveik nepasakysi, kad laukiasi. Aš maniau, kad keturių mėnesių vaikelis jau būna nemažas, betgi ką aš išmanau apie šiuos dalykus? Ko gero, taip, atsakau jai, stengdamasis nenurausti. Tikriausiai tyčia numetei, kad pažiūrėtum, kaip greitai galiu atlėkti. Ji pakšteli man į kitą lūpų kamputį, o tada meta kozirį karštai įsisiurbia man į lūpas ir prisiglaudžia savo nuogu šlapiu kūnu. Bučiuodamas sudejuoju ir apsiveju rankomis jai liemenį. Bet greitai atšlyju, kol neįkliuvau į suktas jos pinkles. Po galais, moteriške, liaukis gi. Kemrina plačiai man šypsosi. Tikrai nori, kad liaučiausi? klausia su nieko gera nežadančia šypsena lūpose. Kai ji taip elgiasi, man iš siaubo plaukai šiaušiasi. Kartą po vieno mūsų pokalbio, pagardinto tokia šypsena, ji net tris dienas nenorėjo su manim mylėtis. Tai buvo pačios bjauriausios dienos mano gyvenime. Aišku, kad ne, susinervinęs atsakau. Tiesiog sustok dabar. Mums liko pusė valandos, turim suspėti susiruošti ir nulėkti pas gydytoją. Labai viliuosi, kad ji ir per visą nėštumą liks tokia aistringa. Teko girdėti siaubingų istorijų, kai vienoms moterims visą laiką norisi dulkintis, o paskui, kai labai išpampsta, jau vien paliestos tampa ugnimi spjaudančiomis šmėklomis. Pusė valandos. Po galais... Galėčiau labai greitai parsiversti ją ant lovos...

4 B e v e i k v i s a da 11 Kemrina meiliai šypsosi ir nusitraukusi nuo dušo užuolaidos kartelės rankšluostį ima šluostytis kūną. Susiruošiu per dešimt minučių, pažada ir išgena mane pro duris. Nepamiršk palaistyti Džordžijos. Ar susiradai telefoną? Dar ne, tariu jai palengva slinkdamas pro duris, bet ūmai stabteliu ir geidulingai šypsodamasis priduriu: Aaaa, galėtume... Ji užtrenkia duris man prieš nosį. Nueinu garsiai juokdamasis. Lakstau po butą, ieškodamas raktų kilnoju pagalvėles ir dairausi po kitas neįprastas vietas, kol galiausiai surandu juos virtuvėje ant spintelės po krūvele laiškų. Nejučia stabteliu ir paimu į rankas vieną voką. Kemrina man nė už ką neleidžia jo išmesti, nes kaip tik į jį žiūrėjo tą rytą, kai mane ištiko priepuolis ir ji paskambinusi 911 diktavo operatorei mano adresą. Ko gero, jai atrodo, kad kaip tik šitas popieriaus lapelis padėjo išgelbėti man gyvybę, bet iš tiesų jis galiausiai padėjo jai išsiaiškinti, kas iš tikrųjų man yra. Priepuolis nebuvo pavojingas. Tokių jau turėjau keletą. Po galais, vienas buvo užėjęs viešbutyje Naujajame Orleane, kai dar abu nakvojom atskiruose kambariuose. Neverta nė sakyti, kad ji baisiai supyko, kai vėliau jai tai papasakojau. Kemrina labai bijo, kad auglys gali atsinaujinti. Ko gero, ji daugiau nerimauja nei aš. Na, kaip bus, taip. Drauge viską ištversim. Mes visada viską sprendžiame kartu. Jau laikas, mažule! paraginu iš svetainės. Ji išnyra iš mūsų kambario apsitempusi itin siaurais džinsais ir lygiai tokiais pat ankštais marškinėliais. Ir su aukštakulniais. Ką? Su aukštakulniais? Su tais džinsais tu sutraiškysi jai galvytę, sakau. Ne, nesutraiškysiu jokios galvytės nei jai, nei jam, atkerta ji ir pagriebusi nuo sofos rankinę užsimeta ant peties. Kalbi taip užtikrintai, bet mes dar pažiūrėsim. Ji paduoda man ranką ir aš išsivedu ją pro duris, bet prieš stipriai jas užtrenkdamas dar spragteliu ant rankenos užrakto apsaugą. Žinau, kad bus mergaitė, užtikrintai pareiškiu. Nori lažintis? Kemrina atsisuka į mane ir šypsosi visa burna. Žengiame į švelnų lapkričio orą, aš atidarau jai automobilio dureles ir ištiesęs delną pakviečiu sėstis. Iš ko lažinamės? paklausiu. Tu gi žinai, aš labai mėgstu lažintis.

5 12 J. A. R e d m e r s k i Kemrina įsliuogia ant sėdynės, o aš apibėgu mašiną ir atsisėdu prie vairo. Uždėjęs rankas aukštai ant jo žiūriu į ją ir laukiu. Kemrina šypsosi ir susimąsčiusi švelniai krimsčioja apatinę lūpą. Ilgi šviesūs plaukai pasklidę ant pečių, mėlynos akys džiaugsmingai spindi. Tu vienintelis esi toks tikras, pagaliau prabyla. Siūlyk pats, iš ko lažinamės, aš arba sutiksiu, arba ne, paskui ji staiga nutyla ir rūsčiai rodo į mane pirštu. Tik be sekso. Manau, kad šito tau ir taip jau užtenka. Sugalvok ką nors... pasukioja ranką prieš save,...na, nežinau. Ką nors drąsaus ir prasmingo. Hm. Prisipažinsiu, sutrikau. Įkišu į užvedimo spynelę raktelį, bet pasukti neskubu. Gerai. Jeigu bus mergaitė, aš išrinksiu jai vardą, išdidžiai šypsodamasis maloniai pareiškiu. Kemrinos antakiai truputį sukruta ir ji kilsteli smakrą mano pusėn. Tokios lažybos man nepatinka. Ar tau neatrodo, kad lažybose turim dalyvauti mes abu? Na, gal ir taip, bet negi tu manim nepasitiki? Kemrina dvejoja. Taip... pasitikiu, bet......bet nenori, kad išrinkčiau vaikui vardą. Klausiamai išriečiu vieną antakį, bet iš tiesų tik vedžioju ją už nosies. Kemrina nedrįsta pažvelgti man į akis, sėdi kažko sutrikusi. Tai kaip? paraginu. Kemrina suneria ant krūtinės rankas ir sako: O kokį vardą jau turi išrinkęs? Kodėl manai, kad jau turiu išrinkęs? sukteliu raktelį ir Chevelle užvesta suburzgia. Pakreipusi ant šono galvą Kemrina iš manęs šaiposi. Ai, baik. Neabejotinai turi jau išrinkęs, kitaip nebūtum toks tikras, kad gims mergaitė, ir nesilažintum čia su manim, kai dar neatliktas ultragarso tyrimas. Šypsodamasis kaip mėnulis nusisuku ir įjungiu atbulinę pavarą. Lili, ištariu ir išsukdamas iš kiemo akies krašteliu dirsteliu į Kemriną. Lili Meribet Periš. Kemrinos lūpų kampučiuose susiraito šypsena.

6 B e v e i k v i s a da 13 Man patinka, ištaria ji ir jos veidą nušviečia dar linksmesnė šypsena. Turiu prisipažinti, truputį sunerimau. Kodėl Lili? O todėl. Man patinka. Kemrinos tai neįtikina. Ji žaismingai prisimerkia ir žiūri į mane. Aš rimtai! ramiai nusijuokiu. Kai tik man pasakei, nuo tos dienos ėmiau galvoti visokius vardus. Kemrina šiltai šypsosi, ir jeigu nebūčiau toks tvirtavalis, tikrai išskysčiau ir imčiau rausti kaip koks kvailys. Tu jau taip seniai renki vardą? džiugiai nustemba Kemrina. Ką gi, vis tiek nuraustu. Taip, prisipažįstu. Berniukui tinkamo dar nesugalvojau, betgi mes turime dar kelis mėnesius. Kemrina žiūri į mane ir visa švyti. Nežinau, kokią mintį audžia jos galvelė, bet kuo ilgiau ji taip į mane spokso, tuo smarkiau man kaista skruostai. Kas yra? klausiu jos ir nusijuokiu. Kemrina palinksta prie manęs, pakėlusi ranką man prie veido suima pirštų galiukais už smakro ir atsuka į save. Paskui pabučiuoja. Dieve, kaip aš tave myliu, tyliai ištaria. Tik po valandėlės susigriebiu besišypsąs iki ausų. Ir aš tave myliu. O dabar užsisek saugos diržą, baksteliu pirštu. Kemrina grįžta ant savo sėdynės ir spragteli saugos diržo sagtį. Važiuodami į susitikimą su gydytoju abu nuolat dirsčiojam į laikrodį prietaisų skydelyje. Liko aštuonios minutės. Penkios. Trys. Įsukus į automobilių stovėjimo aikštelę, ko gero, jai topteli ta pati mintis kaip ir man. Visai netrukus mes pirmą kartą pamatysime savo sūnelį arba dukrelę. Aha, o prieš kelis mėnesius net nemaniau, kad gyvensiu... Tas laukimas mane žudo, palinkusi prie manęs šnibžda Kemrina. Baisiai keista sėdėti gydytojo laukiamajame, iš visų pusių supamam nėščių panelių. Nesmagu net akis pakelti. Kai kurios merginos atrodo supykusios. Visi vyrams skirti žurnalai ant viršelių vaizduoja žveją valtyje, įkišusį nykštį žuviai į žiotis. Apsimetu skaitąs straipsnį. Mes laukiam dar tik dešimt minučių, tyliai atsakau jai ir delnu paglostau šlaunį. Žurnalas guli man ant kelių.

7 14 J. A. R e d m e r s k i Žinau, bet aš labai jaudinuosi. Paimu jai už rankos, tuo metu pro šonines duris išeina seselė rožiniu chalatu ir pašaukia Kemriną. Šmurkšteliu kartu su ja vidun. Atsisėdu prie sienos ir laukiu, kol Kemrina nusirengs ir apsivilks ligoninės marškinius. Paerzinu ją, kad šviečia plikas užpakalis, ir ji apsimeta supykusi, bet vis tiek nukaista iš gėdos. Sėdime abu ir laukiame. Laukiam ilgai, kol pagaliau ateina kita seselė ir skiria mums visą savo dėmesį. Nusimazgoja kriauklėje rankas. Ar prieš valandą daug gėrėte skysčių? pasilabinusi paklausia seselė. Taip, ponia, atsako Kemrina. Matau, ji nervinasi, kad kažkas gali būti negerai su kūdikiu ir ultragarsas gali tai parodyti. Bandžiau ją patikinti, kad viskas bus gerai, tačiau ji vis tiek labai jaudinasi. Kemrina žiūri į mane ir aš neištveriu, pašoku nuo kėdės ir prieinu prie jos. Berdama klausimus seselė užsimauna lateksines pirštines. Ką žinau, padedu atsakyti už Kemriną, nes su kiekviena sekunde ji vis labiau jaudinasi ir jai darosi sunku kalbėti. Suspaudžiu jai ranką, kad bent kiek pralinksmėtų. Seselei užlašinus ant pilvo gelio, Kemrina giliai įtraukia į plaučius oro. Oho, kokia nuostabi tatuiruotė, pagiria seselė. Tikriausiai sunku buvo išsėdėti, kol tokią didelę išpaišė, o juo labiau ant šonkaulių. Taip, iš tiesų buvo nelengva, atsako Kemrina ir nusišypso man. Čia Orfėjas. Endrius turi kitą jos dalį. Euridikę. Bet tai ilga istorija. Išdidžiai kilsteliu marškinėlius ir parodau seselei savąją. Pribloškianti, stebisi seselė ir vedžioja akimis nuo vienos tatuiruotės prie kitos. Tokių dalykų kasdien nepamatysi. Seselė baigia šią temą ir ima vedžioti antgalį geliu išteptu pilvu, rodydama kūdikio galvutę, alkūnę ir kitas kūnelio dalis. Seselei įsikalbėjus pajuntu, kaip mano pirštus spaudžianti Kemrinos ranka atsileidžia. Seselė šypsosi ir aiškina, kad viskas kol kas atrodo puikiai. Stebiu Kemrinos veidą ir matau, kaip palengva jame dingsta įtampa ir susikaustymas, užleisdami vietą nusiraminimui ir džiaugsmui, ir aš pats pradedu šypsotis.

8 B e v e i k v i s a da 15 Ar tikrai nėra pagrindo dėl ko nors jaudintis? klausia Kemrina. Jūs tikrai tuo neabejojate? Seselė linkteli ir dirsteli į mane. Taip. Kol kas nematau nieko įtartino. Kūdikis vystosi taip, kaip ir turėtų. Judesiai ir širdies tonusai normalūs. Manau, galite dėl nieko nesijaudinti. Kemrina pakelia akis į mane, ir aš pajuntu, kad mudu dabar galvojam apie tą patį. Tai pasitvirtina, kai seselė staiga ištaria: Na, kaip suprantu, norėtumėte sužinoti vaikelio lytį, ar ne? Mudu sustingstam ir žiūrim vienas į kitą. Kemrina man velniškai graži. Sunku patikėti, kad ji priklauso man. Ir negaliu patikėti, kad ji nešioja mano kūdikį. Sutinku lažintis, galų gale ištaria Kemrina, ir aš net krūpteliu. Linksmai šypsodamasi trukteli man už rankos ir mes abu sužiūram į seselę. Taip, atsako jai Kemrina, jeigu jau įmanoma. Seselė krypteli antgalį į tam tikrą tašką ir darsyk gerai įvertinusi tai, ką mato, garsiai pareiškia: Na, dar truputį ankstoka, bet... man atrodo, panašu į mergaitę, galiausiai praneša seselė. Kai dvidešimtą savaitę darysime jums kitą ultragarso tyrimą, jau galėsime tiksliai pasakyti vaiko lytį.