Naftininkų gatvė Mūsų kelionė prasideda ties Mažeikių Pirminės sveikatos priežiūros centru. Šiuo metu pastate daug atskirų įvairias medicinines paslaugas teikiančių įmonių, tačiau daug anksčiau čia buvo įsikūrusi Mažeikių poliklinika. Visai netoli šio pastato yra kiekvieno miesto svečio ar paties mažeikiškio akis patraukiantys pastatai. Tai kultūros centras ir Šv. Pransiškaus Asyžiečio bažnyčia. Šių pastatų pastatymo metai gerokai skiriasi, nors vizualiai jie dera vienas prie kito. Mažeikių kultūros centras šiame pastate įsikūrė 2004 metais, o prieš tai kultūrinius renginius rengė ir savo veiklą plėtojo net 4 skirtingose patalpose nuo 1946 metų. Visai skirtingai nei kultūros centras, bažnyčia yra ganėtinai naujos statybos. Dar 2005 metais ši moderni bažnyčia susilaukė pirmųjų pamaldų ir nuo to laikotarpio tapo labai pamėgti maldos namai ne tik garbaus amžiaus žmonėms, bet ir Mažeikių jaunimui. Visai šalia bažnyčios ir kultūros centro vyksta įvairūs renginiai, ne kartą plyteles lietė ir vadinamąją Šimtadienio šventę, ar atestatų įteikimą švenčiantys abiturientai. Taip pat čia žiemą puikuojasi ir kiekvienais metais išskirtinė ir diskusijas sukelianti Mažeikių eglutė. Peržygiavus perėją, keliaujame link Pavenčių gatvės. Saulei tekant ir iki pat vidudienio čia būna didžiulės automobilių spūstys ir žmonių srautai. Taip, mūsų kairėje turgavietė. Turbūt daugelis iš mūsų nustebs išgirdę, kad šiam turgeliui yra skirtas ir atitinkamas oficialus pavadinimas Verslo sala. Ties šia vieta mes kertame gatvę, keliaujame dešine jos puse. Nespėjus įsibėgėti mums tenka sustoti ties kitu Mažeikių miestą puošiančiu objektu. Tai neįprastos išvaizdos fontanas, kuris 2011 metais pavergė daugelio vaikų ir suaugusiųjų širdis. Šis fontanas dažnai yra vadinamas ir Mažeikių dušu, kadangi vasarą suteikia atgaivos ir begalės linksmybių praeiviams. Šio fontano istorija taip pat ne ką prastesnė už išvaizdą. Mažeikių mieste buvo paskelbtas konkuras, kurio metu kiekvienas gyventojas turėjo galimybę išrinkti labiausiai patinkantį projektą. Jį laimėjo anksčiau Mažeikiuose gyvenusios Lilijos Putnienės, Vytauto Putnos ir Tado Vosyliaus projektas Vandens iškelta plokštė.
Ventos progimnazijos stadionas Perkirtus Pavenčių gatvę ir palikus fontaną už savęs, keliaujame link Ventos progimnazijos stadiono, kurio danga turbūt tik retkarčiais gauna poilsio, kol sulaukia kito jaunimo srauto. Ši vieta yra pamėgta ne tik pačios Ventos progimnazijos mokinių, bet ir likusio jaunimo. Ventos progimnazija buvo anksčiau vadinama Mažeikių VI vidurine, Mažeikių Ventos vidurinė savo veiklą pradėjo 1986 metais. Dar tada tai buvo pati didžiausia ir moderniausia mokykla visame rajone. Iki šiol ši mokykla turėjo labai didelių pasikeitimų ne tik mokyklos vidiniame gyvenime, bet ir pastato renovacijoje. 2010-2011 metais buvo vykdomas remontas. Pasak istorijos, mokyklos gerinimui buvo sukurtas ir dabar mums prieš akis esantis stadionas, kurio matmenys buvo gerokai didesni, nei reikalaujama. Ventos upė Keliaudami toliau išmintu taku, einame į pietus, kur mūsų ausų jau nebepasiekia mašinų ūžesys. Priartėjame prie Mažeikių Ventos upės užtvankos ir Aitvaro (anksčiau vadinto Krucių) malūno, kuris buvo pastatytas truputėlį anksčiau nei 1925 metais. Šis pastatas pastatytas iš lauko akmenų ir anot pasakojimų, malūnas buvo suręstas žydo, o vėliau perpirktas Rafaelio Lačo. Po daugiau nei 50 metų, 1979 Krucių malūnas buvo uždarytas ir vėliau čia buvo įrengtas restoranas, pakeista apdaila tiek išorėje, tiek viduje.
Neilgai stabtelėję keliaujame toliau, kur mūsų dešinėje vis nesustodama bėga Venta, o aplink žaliuoja medžiai, čiulba paukščiai. Tokia ramybę gali sudrumsti tik netoliese paplūdymyje esančių žmonių šurmulys ar jaunimo, žaidžiančio tinklinį, šauksmai. Šioje vietoje niekada nenutyla žmonės, kadangi vakarėjant tai tampa labai mėgstama vieta jau keturratėms transporto priemonėms ir jų vairuotojams. Žingsniuojame palei Ventos upę ir mėgaujamės tyla, geru oru, ošiančiais medžiais ir nepaprastu paukščių garsu. Kai prieš akis išvystame tiltą, užlipame laipteliais ir toliau keliaujame į pietus per tiltą. Linų fabrikas Visai šalia praūžiančios mašinos sudrumsčia mūsų ramybę, tačiau, praėjus tiltą ir įkopus į nedidelį kalną, sukame į dešinę ir toliau keliaujame jau nebe asfaltuota danga, o žvyrkeliu. Prieš akis matome didžiulį stendą, kuriame ryškiomis raidėmis parašytas užrašas Gėlės. Čia mūsų nosis gali pasiekti nuostabūs auginamų gėlių kvapai, tačiau keliaujame į kairę link buvusio Linu fabriko pastatų. Dabar prieš mūsų akis matomi pastatai buvo pastatyti per rekoriškai trumpą laikotarpį pusę metų. Kadangi 1936 metais Mažeikių mieste esantiems linų fabrikams sekėsi ganėtinai neblogai, dar tų pačių metų birželį buvo pradėtos statybos šioje srityje. Lapkričio mėnesį naujasis Linų fabrikas pradėjo savo veiklą. Deja,
darbo sąlygos čia buvo labai primityvios ir darbininkams tai kėlė labai daug sunkumų. Po dienos darbo, kiekvieno drabužius puošdavo apie centimetro storio spalių ir dulkių sluoksnis. Laikui bėgant, šis fabrikas patyrė ir daugiau sunkumų: trūkdavo linų, ne kartą kilo gaisrai, sugadindami mašinas ir sudegindami sandėlius, taip pat vyko ir dyzelio sprogimas, kuriam atkurti reikėjo daug laiko. Buvo ir kelerių metų pertraukos, kurių metu buvo atkuriamos patalpos ar naujinama aparatūra. Šalia matomas mūrinis pastatas buvo pastatytas 1949 ir nuo tada čia persikėlė visa administracija. Nuo 1999 metų bendrovė nebedirba ir 2001 metais buvo visiškai išregistruota iš įmonių registro. Šiuo metu čia yra įsikūrusios kelios smulkios bendrovės. Link Daubarių piliakalnių Keliaujame nuo buvusio linų fabriko ir pasukame kiek dešiniau, toliau keliaujame žvyrkeliu. Mūsų kairėje matome laukus, pavienius namus, o dešinėje vis dar tęsiasi buvusio fabriko teritorija. Mašinos čia važiuoja labai retai, galime vėl atsipalaiduoti ir gerėtis gamta, nepamiršti pasišnekučiuoti su aplink esančiais žmonėmis arba džiaugtis vienatve ir užsimiršti apie rūpesčius. Žalias kraštovaizdis, paukščių čiulbesys ir grynas oras mus lydi iki pat pievoje esančio tako, kuris veda link Daubarių piliakalnių ir netoliese esančio šaltinėlio. Net nepastebėjome, kaip tai pro dešinę, tai pro kairę kelio pusę praėjome nuosavus namus, miškelį, kuris mus lydės iki pat mūsų maršruto tikslo. Žingsniuodami pievos takeliu, prieš akis matome vis artėjančius piliakalnius. Daubarių piliakalniai Šių piliakalnių kompleksą sudaro du piliakalniai, kurie turi ir savus pavadinimus. Pirmasis ir Antrasis, arba Didysis ir Mažasis. Istorija byloja, kad šie piliakalniai buvo skirti gynybai ir buvo čia įrengti daugiau nei prieš 2000 metų vienos kuršių genties. Tarp šių piliakalnių gražiai ir tyliai teka Viešetės upelis, o netoliese ir šaltinėlis. Dar 1995 metais Mažeikių melioracija sutvirtino Viešetės paveiktą piliakalnį, o 2008-2009 metais ši vieta buvo visiškai sutvarkyta, buvo įrengti suoleliai, laiptai, pagerintas takelis, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Šiuo metu, tai labai lankoma ir jaunavedžių pamėgta vieta. 1975-76 metais šią vietą tyrė Vytautas Daugudis, kuris pastebėjo, kad nuo pirmojo piliakalnio, žiūrint į pietryčius galima pastebėti ir buvusios gyvenvietės pėdsakus. Būtent iš ten mes ir atžygiavome. Taip pat, visai netoli nuo čia (100 metrų) buvo rastos ir kapinaitės, kurios taip pat byloja apie buvusią gyvenvietę. 1997 metais šien piliakalniai įtraukti į Respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą.
Dabar atsiranda du galimi šio maršruto keliai. Sugrįžti į Mažeikius tuo pačiu keliu, kaip ir atėjome, arba keliauti kitų maršrutu. Daubariai Nuo piliakalnių keliajame į pietvakarius ir žingsniuojame mašinų išvažinėtu taku link asfaltuoto kelio. Priėjus paminėtą kelią, sukame į kairę ir keliaujame pėsčiųjų taku link netoliese esančio žiedo, o pakeliui dairomės į namus, taip pat tyvuliuojantį Daubarių tvenkinį. Daubarių kaimelis yra labai nedidelis ir žmonių gausa negali pasigirti. Čia šiuo metu gyvena apie 230 gyventojų. Tačiau tai nebuvo kliūtis čia užaugti žinomiems Lietuvos žmonėms. Dar 1926 metais čia gimė teisės mokslų daktaras, VU Teisės fakulteto profesorius, LDDP narys ir Mokslų akademijos narys ekspertas Pranciškus Vitkevičius. Šis žmogus yra žinomas už savo nuopelnus moksle ir aktyvų kulturinį gyvenimą. Link Mažeikių Priėję žiedą, sukame į kairę link Mažeikių. Keliaujame pėsčiųjų ir dviratininkų taku. Dešinėje pusėje nesustodamos važiuoja mašinos, o pro mūsų šonus kartais pralekia ir vienas ar kitas dviratininkas. Šiuo metu keliauti tokiu mūsų pasirinktu maršrutu vieni juokai, tačiau prie 5 metus tai būtų ganėtinai sunku ir nesaugu. Praeita žiedinė sankryža ir pėsčiųjų,
dviratininkų takai buvo įrengti visai neseniai ir tikrai labai pagyvino ne tik mažeikiškių gyvenimą ir jų laisvalaikį, bet ir padėjo plėstis Tirkšlių miesteliui. Toliau keliaudami šiuo taku, mes kairėje pamatome neseniai aplankytą vietą buvusį Linų fabriką. Kai jis pasilieka mums už nugaros, žingsniuojame tuo pačiu taku, kaip atėjome nuo Mažeikių. Tačiau šį kartą, praėjus tiltą, keliaujame toliau. Kairėje mūsų galime matyti šlaitą ir medžius, kurie mums lingavo ir ošė prieš tai, o dešinėje, mišką ir greičio matuoklį, kuris dažniausiai žibsi raudonais skaičiukais, o ne žaliais. Taip pat, dešiniąjame krašte matomas miškas slepia daug kraupių istorijų. Žydų kapinės Dar 1941 metais, į šį mišką buvo suvaromi žydai iš Mažeikių, Tikšlių, Leckavos, Ventos, Viekšnių, Akmenės ir daugelio kitų vietų šiame rajone. Tik žemė ir medžiai galėtų papasakoti begales kraupių istorijų ir atkartoti ne vieno žydo paskutinius žodžius. Dabartinės žydų kapinės ir tikroji žudymo vieta yra kiek tolėliau viena nuo kitos. Pasak liudytojų, kapinėse buvo sušaudytą apie 3000 žydų, o 1944 metų komisija, kuri ekshumavo palaikus, teigia, kad čia yra virš 4000 negyvų kūnų. Dėja, bet daugeliui žydų ši vieta buvo tik kankinimo pradžia. Ne viena moteris, 1941 metais, buvo varoma į Kretingą (100km nuo Mažeikių) ir atgal. Taip pat, žydai į čia buvo suvaromi jau ganėtinai nukankinti, kadangi vyrai budavo laikomi seniau praeito malūno daržinėje. Nepaisant visų kankinimų, žydams tekdavo prie upės, netoli dabartinių žydų kapinaičių ir patiems duobes išsikasti, kur krisdavo jų ir daugelio kitų žydų negyvi kūnai. Šiuo metu, čia yra tik keli paminklai, skirti visiems čia nužudytiesm žydams atminti. Taip pat šioje teritorijoje yra likusi ir tinklinė tvora ir keletas kapų. Link Pavenčių gatvės
Keliaujant toliau, kairėje galime pamatyti nedideles rusų ir latvių kapines, kiek tolėliau ir Mažeikių miesto kapines. Keliaudami link ten, dešinėje mes matome Mažeikių stendą, kuriame yra pavaizduotas visas Mažeikių žemėlapis ir šypseną sukeliantis šūkis Sveiki atvykę!. Taip pat, kairėje matome žvyrkelį, kuris vedą link Ventos upės, kur mes taip pat apsilankėme. Kai prieiname Mažeikių miesto kapines, kairėje pusėje pastebime vis be paliovos iš rytų atvažiuojančius ir įvažiuojančius automobilius. Ten Mažeikių stadiono automobilių stovėjimo aikštelė, kuri yra labai pamėgta jaunimo. Vietiniai ją vadina ROMARO aikštele, kadangi Mažeikių futbolo komanda 1992 metais pagrindinio rėmėjo garbei pasivadino ROMAR pavadinimu. Žiūrint ta pačia kryptimi galime pamatyti ir patį stadioną, kuris buvo pastatytas tais pačiais, 1992 metais, o renovuotas 2014 metais. Keliaudami toliau, leidžiamės takeliu, grožimės medžių viršūnėmis ir mėgaujamės kartas nuo karto pučiančiais stipresniais vėjo gūsiais. Užkopę į nedidelį kalnelį, dešinėje matome Stadiono (arba Mažeikių) tvenkinį, kuris nuo 2014 yra labai gražiai sutvarkytas ir puošia mūsų miestą. Link Naftininkų gatvės Kertame Pavenčių gatvę ir keliaujame toliau į šiaurę, kur horizonte galime pamatyti tikrą miesto charakterį: nesibaigiančių mašinų srautai, važiuojantys autobusai, dviratininkai, taip pat ir didesnė gausa pėsčiųjų. Viso kelio metu, mums iš kairės gražūs šviestuvai, kurie suteikia šviesos po miestą vaikštantiems naktį. Ties perėja pasukame į kairę, nusileidžiame takeliu, keliaujame toliau per tiltelį ir kopiame į kalną. Čia, prieš akis atsiveria mums jau neseniai matytas vaizdas, Naftininkų gatvė, su kurios istorija mes jau susipažinome. Kelionė baigiasi ties Mažeikių Pirminės sveikatos priežiūros centru.