36 Kur amžiai kalbasi su žmogumi Žurnalistas Romualdas ČĖSNA rašo apie gruzinų menininkę Natelą KORTI, kurios darbuose susipina senovės gruzinų dailės tradicijos ir šiuolaikinės meno erdvės. Istorinėje Gruzijos sostinėje Mcchetoje gimusi ir užaugusi Natela Korti šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Pertvarinio emalio technikos paslaptis ji studijavo Tbilisio studijoje Legenda, kurioje antrajam gyvenimui atgimsta amžių tėkmėje susiformavusios, o vėlesniais laikais dingusios technikos. 2010 metais Natelos Korti kūriniai buvo eksponuojami Vilniuje, Seimo rūmų galerijoje, veikusioje parodoje ir Tbilisyje surengtoje parodoje Expo-Georgia. Where Centuries are Conversing with Man The journalist Romualdas ČĖSNA writes about the Georgian artist Natela KORTI, in whose work deep and ancient Georgian art traditions and contemporary art spaces are intertwined. Born and raised in the historic Georgian capital of Mccheta, Korti now lives and works in Vilnius. She studied the secrets of the partitioned enamel technique in Tbilisi, in the Legenda studio, where techniques which had formed over the passage of centuries and later disappeared have been resurrected to live a new life. In 2010, her work was exhibited in Vilnius in a show that was held in the gallery of the parliament building, and in Tbilisi at Expo-Georgia. Str a i p s n i o publikaciją parėmė Unikalus pasaulis, kur viskas ypatinga, nepaprasta taip galima apibūdinti gruzinų menininkės Natelos Korti kūrybą. Jos darbuose įspūdingai susipina senovės gruzinų dailės tradicijos ir šiuolaikinės meno erdvės atvertos perspektyvos. Istorinėje Gruzijos sostinėje Mcchetoje gimusi ir užaugusi Natela Korti šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Pertvarinio emalio technikos paslaptis ji studijavo Tbilisio studijoje Legenda, kurioje antrajam gyvenimui atgimsta amžių tėkmėje susiformavusios, o vėlesniais laikais dingusios technikos. Įminti didžiąją pertvarinio emalio paslaptį čia siekia gražus talentingų Gruzijos menininkų būrys. Jaunos autorės darbai buvo eksponuojami Vilniuje, Seimo rūmų galerijoje, veikusioje parodoje ir Tbilisyje surengtoje parodoje Expo-Georgia. Antroji emalio jaunystė Gruzija yra reikšmingas pačios kruopščiausios emalio technikos pertvarinio emalio (cloisonée) centras. Pirmieji pertvarinio emalio darbai priskiriami VII šimtmečiui, o šio meno suklestėjimas susijęs su XI amžiumi. Tai buvo istorinis laikotarpis, kai politinis ir ekonominis šalies lygis buvo gana aukštas, o menas vystėsi itin sparčiai. Kaip tik tada buvo sukurtas įžymusis Khakhuli triptikas, pripažintas didžiausiu ir geriausiai atliktu pertvarinio emalio kūriniu pasaulyje. Deja, ilga Gruzijos pertvarinio emalio raida XV amžiuje nutrūko. Daug kas buvo prarasta visiems laikams. Išliko tik nedidelė dalis senovės emalio pavyzdžių, kurie pateko į Ermitažą, Berlyno muziejų, Metropolitaną, kitus pasaulinio garso muziejus, privačias kolekcijas. Apie 200 pertvarinio emalio pavyzdžių nepaprastai įvairi ir aukšto meninio lygio ikonų, medalionų, kryžių kolekcija saugoma Gruzijos valstybiniame dailės muziejuje Tbilisyje. Pasak ekspertų, ji konkuruoja net su Venecijos Pala d Oro kolekcija. Keliems šimtmečiams dingusią Gruzijos pertvarinio emalio senovinės technikos paslaptį pavyko atskleisti tiktai XX amžiaus antrojoje pusėje. Pažymėtina, kad šiuolaikiniame Gruzijos emalio mene atsispindi sìnos šalies tradicijos, suteikiančios šiai meno sričiai išskirtinumo, žavesio ir grakštumo. Pertvarinis emalis prabangos ir elegancijos simbolis. Šia technika kuriamos ikonos, paveikslai, bažnytiniai indai, krikšto kryžiai, herbai, aksesuarai, interjerų puošybos
37 Mccheta. Apie 1930 detalės. O juvelyriniai dirbiniai iš aukso, sidabro ir vario, padengti emaliu, Gruzijoje šiandien patys madingiausi, pasakoja gruzinų menininkė. Trys sostinės širdyje Nors pertvarinis emalis išgyvena antrąją jaunystę, iki galo atskleisti senųjų jo technikos paslapčių dar nepavyko. Tiesa, Gruzijoje jau atsiranda vienas kitas specialistas, bandantis iš pagrindų ištirti šią slaptingą ilgaamžės kūrybos sritį. Didelį impulsą dingusio meno paieškoms davė Gruzijos patriarchas Ilja II, kuris skatina šalies menininkus po 500 metų užmaršties atgaivinti ir visokeriopai puoselėti pertvarinio emalio meną. Į patriarcho kvietimą visa širdimi atsiliepė ir Natela Korti, diplomuota fizikė iš senosios Gruzijos sostinės Mcchetos. Susidomėjusi senąja technika, ji išbandė savo kūrybines jėgas mokydamasi ir kurdama žinomoje Tbilisio studijoje. Mano gyvenimas glaudžiai susijęs su sostinėmis. Gimiau ir augau senojoje Gruzijos sostinėje Mcchetoje, studijavau dabartinėje šalies sostinėje Tbilisyje. O štai ištekėjusi už lietuvio, apsigyvenau trečiojoje savo gyvenimo sostinėje Vilniuje. Ir visos jos man brangios, aš jaučiu jas širdyje, prisipažįsta gruzinų menininkė. Jos paveikslų herojai šventieji, istorinės asmenybės ir paprasti valstiečiai, Gruzijos slėnių ir kalnų žmonės, prižiūrintys vynuogynus ir ganantys kalnuose avių kaimenes, šiaip šmaikštūs linksmuoliai, šokėjai, muzikantai. Daugelyje jos kūrinių atgyja gruzinų šiokiadieniai ir šventės, iškilios senovinės apeigos. Natela veržli, kūrybinga menininkė. Jos žvilgsnis kaskart nukrypsta į poetinių vizijų pasaulį, į įspūdingas gruzinų tautos meno tradicijas. Mano paveikslų motyvai ateina iš gyvenimo, tik jie gal kiek kitaip pamatyti, savaip pajausti, pristatydama savo darbus kalbėjo jų autorė. Natela prisipažįsta, kad kurdama teminę kompoziciją ieško tik jai pačiai būdingų meninės išraiškos priemonių, artimų jos pasaulėjautai ir mąstymui. Čia ji pasitelkianti ir spalvas, ir optimistinę nuotaiką, ir įdomų tipažą, sulydydama visa tai į meninę visumą. Mėgstu gyvas, ryškias, jokiu būdu ne rėksmingas spalvas. Daugelis jų mano paveiksluose atsirado iš senosios tautodailės ir yra artimi tautos charakteriui, nacionaliniam koloritui, aiškino ji. Natelos kūriniai gražiai įsiterpė į Vilniaus ir Tbilisio parodų peizažą. Dabar senojo meno idėjų propaguotoja ir puoselėtoja, nepaisant nemažų atstumų tarp dviejų sostinių, svajoja surengti parodą gimtojoje Mcchetoje....Natela kviečia į ramią svetainę, laikinai tapusią jos kūrybine dirbtuve. Ištraukia iš stalčiaus dėžutę su naujausia rankų darbo papuošalų kolekcija.
38 Natela Korti. Auskarai. 2010. Gruzijos pertvarinis emalis Natela Korti. Stačiatikių kryžius. 2010. Gruzijos pertvarinis emalis Natela Korti. Micho. 2010. Gruzijos pertvarinis emalis
Kur amžiai kalbasi su žmogumi 39 Emalio paveikslai brangus malonumas šiais laikais, tad tenka orientuotis į juvelyrinius dirbinius, atliekamus pagal pertvarinio emalio kanonus. Aksesuarai šiandien labiau prieinami žmonėms, sako Natela. Menininkė aiškina, kad pertvarinio emalio technika sudėtinga ir mūsų laikais: Matote šias auksines ir sidabrines gijas? Kad dirbinys įgautų reikiamą formą, šiuos siūlelius reikia gan įmantriai išsukinėti ir specialiais klijais priklijuoti prie pagrindo. Darbas reikalauja ypatingo dėmesio, nepaprasto tikslumo. Neretai tenka pasitelkti ir didinamąjį stiklą. Kai šie juvelyriškai tikslūs darbai atlikti, ant būsimo dirbinio užpilama stiklo miltelių, ir jis pašaunamas į miniatiūrinę, iki 800 1000º C įkaitintą elektros krosnelę. Milteliai išsilydo, įgyja tam tikrą spalvą ir padengia dirbinio paviršių. Po to pusgaminis atšaldomas, procedūra keletą sykių pakartojama. Ir tada jau reikia šlifuoti, gludinti. Kuriant pertvarinio emalio darbus smulkmenų nėra ir negali būti. Net tokiam, atrodytų, paprastam dalykui kaip klijai tenka toli gražu ne paskutinis vaidmuo. Kai kuriose šalyse klijai tokiems darbams gaminami iš įvairių cheminių junginių. Gruzijoje klijus darosi pats meistras. Tokia tradicija. Geriausi išeina verdant aivos kauliukus, apie klijų gamybos subtilumus kalbėjo menininkė. Natelos Korti ir Žilvino Marcišausko sutuoktuvių ceremonija Svetitchovelio katedroje. Asmeninio Natelos Korti archyvo nuotrauka Emalio dirbinių gamyba labai sudėtinga, bet ji teikia ir daug malonių akimirkų. Žiedai, apyrankės, vėriniai, padabinti įvairių spalvų emaliu, šiandien labai populiarūs, neužsiguli parduotuvių vitrinose. Pertvarinio emalio specialistai tvirtina, kad tas, kas ėmėsi kurti emalio papuošalus, šio darbo niekuomet nemes. Su tokiu teiginiu visiškai sutinka ir Natela: Svetitchovelio katedra. Mccheta
40 Sunku, nieko nepasakysi, užtat malonu. Kai įsijauti, atrodo, širdis dainuoja, nieko kito nematai, negirdi... O kai baigi darbą, kai jis pavyksta iš džiaugsmo savo kailyje netveri... Žinoma, kūryboje neapsieinama ir be netikėtumų. Su širdgėla Natela prisimena atvejį, kai vienu netiksliu rankos judesiu sugadino ką tik užbaigtą paveikslą. O dirbo prie jo pusantro mėnesio... Dabar, jei esu pavargusi, niekuomet neinu prie nebaigto paveikslo... Nerizikuoju. Užtikš mažutėlis emalio lašelis ir kūrinio kaip nebūta. Papuošalus dar galima nuvalyti, o paveikslo niekaip ne. Gali tik naują sukurti, teigė menininkė. Įkvėpimo šaltiniai...jau senokai Natela pamilo Lietuvos sostinę, jos apšerkšnijusią gotiką, draugiškus žmones, linkinčius jai kūrybinės sėkmės ir šeimyninės laimės. Bet mintyse ji dažnai pagauna save klajojančią po gimtinę, jos žaliaisiais slėniais ir amžinuoju sniegu pasidengusiais kalnais. Jos įkvėpimo žemė Gruzija. Todėl nenustebau, kai Natelos namuose pamačiau lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio raštų tomelį. Dviese, kartu su vyru, skaitome... Ko nesuprantu, Žilvinas paaiškina. Labai patiko Kaukazo legendos, sukurtos tada, kai rašytojas gyveno ir dirbo Kaukaze, dalijosi įspūdžiais Natela. Būsimasis lietuvių literatūros kasikas, dirbdamas Vladikaukazo ir Tbilisio vaistinėse (1903 1906) daug keliavo. Egzotiška Kaukazo gamta, kalnų grožis ir trauka, kalniečių buitis, jų tiesos pajauta jam paliko didžiulį įspūdį. Kaukaze jis pradėjo ir literatūrinę kūrybą. Čia sukūrė Amžinąjį vienuolį, Užkeiktuosius vienuolius, kitas kalnų krašto legendas. Neišdildomą įspūdį Vienuoliui paliko kelionės Gruzinų karo keliu, jų būta ne vienos. Būsimasis rašytojas yra kopęs į Darjalo tarpukalnę, žvelgęs į sniego baltuma akinančio Septynių brolių kalno viršūnes. Šis 207 kilometrų ilgio kelias, jungiantis Vladikaukazą su Mccheta ir Tbilisiu, yra trumpiausias keliaujant iš Šiaurės Kaukazo į Užkaukazę. Senovės graikų ir romėnų šaltiniai liudija, kad jis buvo žinomas dar prieš Kristų. Tačiau nuo XIII amžiaus, kai mongolų ordos nusiaubė Kaukazą, eismas šiuo keliu buvo ilgam nutrūkęs. Antrąjį gyvenimą jis pradėjo tik praėjus penkiems šimtmečiams ir tapo vienintele arterija, jungiančia Rusiją su Už kaukaze. Legendinį kelią drąsiai galima pavadinti muziejumi po atviru dangumi. Čia iškilo architektūros kompleksai, susiję su Aleksandro Puškino, Nikolozo Baratašvilio, Iljos Čavčavadze s ir daugelio kitų žymių rašytojų vardais.visai netoli garsusis Saulėtasis slėnis, kur po žydru dangumi rymo alanų genčių amžinieji paminklai. O štai ir Gruzinų karo kelio įžymybė legendomis apipintas Darjalo tarpeklis, senas Vienuolio pažįstamas. Susidūriau su senu savo pažįstamu Darjalu. Jis pasiliko toks pat, koks kadaise buvęs: klaikus, neramus, audringas, pilnas amžino ūžesio, griausmo, trenksmo,tereko dugnu ridenamų akmenų dundėjimo... Tikra chaoso karalija. Pats gi Terekas čia kaip pasiutęs dūksta, šėlsta, daužosi į plikus uolų šonus, ir regis, kad jis ir dabar dar vis tebesitiki išsiveržti iš Darjalo ankštumos ir pabėgti... Važiuodamas Darjalo tarpukalne, tik ir matai viršuje mėlyno dangaus siaurą juostą, o apačioje dūkstančio vandens ir uolų chaosą. Čia ir šaukdamas pats savo balso neišgirsi, ir su žmogumi nesusikalbėsi. O kalnų spaudimą čia ne tik matai, bet ir jauti, apybraižoje Vėl Kaukaze rašė Antanas Vienuolis. Kelias vingiuoja atbraila, iškapota stačiose kalnyno atšlaitėse, pačiu Gudauro prarajos kraštu. Žvelgi žemyn, ir per kelio kraštą matai ten, apačioje, giliame slėnyje, vos įžiūrimą besiraitančią siaurą pilkšvą juostelę. Taip iš pusės kilometro aukščio atrodo kalnų upė Baltoji Aragvi. O virš mūsų dangaus vaiskuma ir didingi Kaukazo kalnai su akinamo spindesio viršukalnėmis. Ranka ant katedros sienos...mes nusileidome nuo kalnų. Esame Mcchetoje, Gruzijos širdyje, Natelos gimtajame mieste, kuriame susipynusios senovė ir šiandiena, kuris kiekvienam gruzinui yra šventa vieta. Senoji Gruzijos sostinė įsikūrusi tarp kalnų, ten, kur susilieja Mtkvari ir Aragvi upių vandenys. Čia kiekvienoje žemės pėdoje tarsi įspausti praėjusių šimtmečių aidai, čia amžiai kalbasi su žmonėmis. Dienų dienas Natela leido bibliotekose, nuo laiko pageltusiuose foliantuose ieškodama vis naujų gimtojo miesto istorijos faktų. Ji puikiai žino Mcchetos raidos datas, tolimoje praeityje nuskendusius įvykius, legendas. Dabar senasis miestas gyvena ypatingą laikotarpį. Įtraukta į žymiausių pasaulio paveldo objektų sąrašą, Mccheta ruošiasi didelėms permainoms. Seniausi šioje vietoje įsikūrusių gyvenviečių pėdsakai datuojami anksčiau nei 1000 metų prieš Kristų. Ilgus šimtmečius, nuo III amžiaus prieš Kristų iki V amžiaus po Kristaus, Mccheta išdidžiai laikė senosios Gruzijos karalystės Iberijos sostinės vėliavą. Istorinis miestas tarp Kaspijos ir Juodosios jūros mena laikus, kai daugiau kaip 800 metų buvo politinis, ekonominis ir religinis Gruzijos centras, kai pro miestą vingiavo Šilko kelio karavanų maršrutai. Kronikose užtiksi, kad senojoje sostinėje lankėsi Aleksandras Makedonietis. Iki šių dienų išlikęs jo garbei pastatytas paminklas, jo vardu pavadintas tiltas per Aragvi. Daug įžymių istorijos ir architektūros paminklų senojoje sostinėje, bet ypatingai iš jų išsiskiria Svetitchovelio katedra. Gruziniškai sveti reiškia gyvas, o tchoveli suteikiantis gyvenimą. Iš tų žodžių ir sudarytas katedros pavadinimas, aiškino Natela. Svetitchovelio katedra bene svarbiausia gruzinų stačiatikių bažnyčios katedra. Ji pastatyta toje pačioje vietoje, kur IV amžiuje stovėjo pirmoji krikščionių cerkvė Gruzijo-
Kur amžiai kalbasi su žmogumi 41 je. Vėliau legendinis Gruzijos sostinės įkūrėjas Vachtangas Gorgasali ją pakeitė bazilika, kurioje, beje, ir pats po mirties surado amžinąją ramybę. Katedrą 1010 1029 metais statė garsiausi gruzinų meistrai. Jiems vadovavo meistryste garsėjęs architektas Arsukisdze. Didingas pastatas atrodo tarsi išskaptuotas iš akmens luitų, stogai dengti akmens plokštėmis. Senoviniai gruzinų ornamentai puošia sienas, atbrailas, durų ir langų apvadus. Iki mūsų dienų išliko iš visų pusių šventovę juosianti mūrinė aptvara su sargybos bokštais, šaudymo angomis. Sunku žodžiais apsakyti būseną, kai eidama į šventovę junti, kaip kas žingsnis ji auga, didėja, užpildo savimi erdvę ir tarsi ima kilti į dangų, sakė Natela. Ant išorinės katedros sienos iškalta ranka, laikanti kampainį, pagrindinį architekto prietaisą. Ji tarsi laimina kiekvieną, atėjusį susitikti su žmogaus talento stebuklu. Laikas, žengiantis per epochas, neįveikė šventyklos mūrų, bet liko negailestingas unikalioms nežinomo meistro freskoms. Istorijos ir kultūros paminklų erdvėse dirbantys restauruotojai vieną po kitos šiandien grąžina žmonėms ir pasauliui neįkainojamas meno vertybes. Atgimsta iš amžių gūdumos išlikę senosios tapybos fragmentai sužeisti, bet nepraradę pirmykščio grožio ir poveikio galios. Dar vienas traukos centras šiame susitikimų su istorija ir grožiu mieste iki šiandien veikiantis Samtavro moterų vienuolynas. Jo rūsiuose Gruzijos krikštytojo karaliaus Mirijano, jo žmonos Nanos bei vieno iškiliausių šventųjų senio Gavrilo palaikai. Gruzinai Mcchetoje 317 metais priėmė krikščionybę. Tad pirmuosius mūsų eros šimtmečius menančios bažnyčios ir vienuolynai bene svarbiausi istorijos ir architektūros paminklai Gruzijoje, dar labai religingoje šalyje. Į Mcchetą, vadinamąjį Gruzijos Vatikaną, bet kuriuo metų laiku iš visos šalies plūsta maldininkai. Džv a r i s: i š d i d u s ir ne n u g a l ė t a s...kai miestą apgaubia vakaro sutemos, Džvario vienuolynas primena fantastišką krištolo taurę, iškilusią tarp dangaus ir žemės. Prožektoriai išplėšia senąjį statinį iš tamsos, ir atrodo, kad visas jis spinduliuoja stebuklinga šviesa. Viena didžiausių Gruzijos šventovių žvelgia į miestą nuo 800 metrų aukščio kalvos. Ne kuo nors kitu, o būtent Džvario vienuolynu tikru krikščionybės paplitimo simboliu pradedami Gruzijos paminklų sąvadai. Seniai seniai ant Saguramo kalnyno atšakos vietoje nuversto pagonių stabo buvo įkastas medinis kryžius, o 586 metais vyriausiasis Gruzijos valdytojas Stepanozas I čia pradėjo statyti vienuolyną. Jis buvo baigtas 605 metais, faktus, seniai tapusius istorija, vardijo Natela. Pasak legendų, medinį kryžių į kalną, kur susilieja didžiosios Mtkvari ir Aragvi upės, įbedė mylimiausi šalyje šventieji šv. Nina ir šv. Georgijus. Mcchetos pasididžiavimą išgarsino rusų poetas Michailas Lermontovas. 1837 metais už eilėraštį Poeto mirtis, smerkiantį Aleksandro Puškino žudiką ir caro didikus, Lermontovas buvo suimtas, o paskui iš Carskoje Selo perkeltas į dragūnų pulką Kaukaze. Kalnų šalis jam suteikė daug įspūdžių ir medžiagos kūrybai. Poetas čia susipažino su vienuoliu, kuris jam papasakojo savo gyvenimo istoriją. Vieniša, laisvę mylinti asmenybė, protestuojanti prieš bet kokį pavergimą, ne kartą bėgo į laisvę, kad vėl sugrįžtų į niūrią vienutę ir mirtų joje kankinio mirtimi. Sakmė apie neblėstantį laisvės troškimą ir įkvėpė poetą sukurti garsiąją poemą Mcyris. Tūkstančiai keliautojų plūsta į Mcchetą, kad aplankytų vietas, kur kitados gyveno vienuolis, pasirinkęs laisvę, o ne lėtą mirtį tarp neįveikiamų akmens sienų. Ir vėl kaip gyva garsiojoje poemoje iškyla senovinė katedra, paskutiniųjų garsiųjų Gruzijos carų Iraklijaus II ir Georgijaus XII kapai, veržlių kalnų upių putojantys vandenys. Ne per seniai tenai, kur dvi Subėga upės, kur guvi Kura, Aragvos apglėbta Sesuo, nurimsta priglausta, Stovėjo vienuolynas. Dar Kai kas išliko ir dabar: Regi apgriuvusius vartus Ir cerkvės bokštus bei skliautus; Tik niekad jau daugiau po jais Nebepakvips čia smilkalais, Nieks vakarais nebegirdės Maldos vienuolių nei giesmės.* Lermontovas neužsibuvo Kaukaze. Caras Nikolajus I suteikė poetui malonę, ir netrukus jis atsisveikino su Gruzija. Bet poeto atmintyje išliko kalnų šalies sakmės ir legendos, kurios įkvėpė ne vieną jo kūrinį. Iš Gruzijos Lermontovas išsivežė ne tik būsimųjų poezijos ir prozos kūrinių apmatus, bet ir Tbilisio albumą poetas tapė didingą šio krašto gamtą. Iki šių dienų yra išlikę aštuoni šio albumo piešiniai. Išdidus ir beveik nepaliestas negandų legendiniame kalne rymo senasis vienuolynas. Keisčiausia, kad keturiolika šimtmečių nepaliko jame skaudžių žaizdų. Bene ryškiausios užkariautojų laužų apsvilintos mūrų sienos. Džvaris tebestovi nenugalėtas!...albumas, kuriuose Natelos Korti mintys ir būsimų kūrinių eskizai, vėl gula į lagaminą. Jau įsigyti ir kelionės bilietai. Maršrutas nesikeičia: Mccheta, Tbilisis. Prieš akis susitikimai su naujais kūrinių herojais, meistriškumo pamokos Legendos studijoje. * M. Lermontovas. Mcyris. Vertė V.P. Bložė. Vilnius Mccheta Tbilisis