Turinys ĮVADAS 7 1. KATALIKŲ BAŽNYČIOS ORGANIZACIJA IR JOS SĄSAJOS SU VALSTYBE 21 1.1. Vyskupijų išsidėstymas ir pavaldumas metropolijoms 21 1.2. Patronato teisė Lietuvoje 25 1.3. Katalikų bažnyčios privilegijų išlaikymas ir didinimas XVII a. antrojoje pusėje 28 1.4. Bendra LDK bažnytinių pareigūnų charakteristika 31 1.5. Vyskupijų kapitulų sudėtis 35 1.6. LDK vyskupai: paskyrimas ir bažnytinė veikla 37 2. KATALIKŲ BAŽNYČIOS IR JOS HIERARCHŲ PAREIGOS VALSTYBEI 43 2.1. Katalikų bažnyčios kolektyviniai įsipareigojimai valstybei 43 2.1.1. Kapitulų požiūris į LDK visuomenines-politines problemas 45 2.1.2. Visuomeniniai-valstybiniai klausimai vyskupijų sinoduose 48 2.2. Katalikų bažnyčios hierarchų pareigos valstybei 51 2.2.1. Bažnytinių pareigūnų valstybinė karjera valdovo ir LDK raštinėse 51 2.2.2. Vyskupų valstybinės pareigos 53 3. KATALIKŲ BAŽNYČIOS VEIKLA STIPRINANT LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SAUGUMĄ 74 3.1. Katalikų bažnyčios indėlis ginant Lietuvą XVII a. vidurio karų su Rusija ir Švedija metu 75 3.1.1. Kėdainių sutartis ir dvasininkų pozicija 77 3.1.2. Sutartys su Rusija 1656 1658 m. 82 3.2. Vidaus gyvenimo problemos 1660 1668 m. ir LDK Katalikų bažnyčios hierarchų įtaka jų sprendimui 86 3.2.1. Dvasininkų požiūris į vivente rege reformą 1660 1662 m. 86 3.2.2. LDK kariuomenės konfederacijos numalšinimas ir vivente rege projekto žlugimas 88 3.3. LDK dvasininkų politinė veikla 1669 1686 m. 95 3.3.1. Vyskupų dalyvavimas 1669 m., 1674 m. elekcijose 95 3.3.2. Dvasininkų dalyvavimas sprendžiant užsienio politikos problemas 1667 1686 m. 98 3.4. Vilniaus vyskupo K. K. Bžostovskio konfliktas su LDK etmonu K. J. Sapiega 104 3.5. Dvasininkų veikla stiprinant LDK saugumą įvertinimas 110 IŠVADOS 115 ŠALTINIAI IR LITERATŪRA 117 PRIEDAI 131 1 PRIEDAS. Valdovo paskirti XVII a. antrosios pusės LDK Katalikų bažnyčios pareigūnai Lietuvos Metrikos (Kn. 123 149) duomenimis 131 2 PRIEDAS. XVII a. antrosios pusės privilegijų Katalikų bažnyčiai patvirtinimas seimuose (pagal Volumina legum) 152 3 PRIEDAS. Vilniaus, Smolensko ir Žemaičių vyskupijų kapitulų sudėtis XVII a. antrojoje pusėje 158 4 PRIEDAS. Bažnytiniai pareigūnai, tarnavę valdovo ir LDK raštinėse XVII a. antrojoje pusėje 164 SUMMARY 166 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ 170 5
ĮVADAS Katalikų bažnyčia kaip institucija neįpareigota dalyvauti valstybės politiniame gyvenime. Pagrindinė jos veikla katalikybės skleidimas, rūpinimasis evangelizacija. Tačiau Katalikų bažnyčia egzistuoja visuomenėje, o visuomenė susiorganizavusi į politinius darinius valstybes, taigi neišvengiamai atsiranda Katalikų bažnyčios ir valstybės kontaktų. Pagal tai, kokie buvo Bažnyčios ir valstybės santykiai, Europoje išskiriami keli Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių raidos etapai. Pirmasis truko iki Reformacijos pradžios, antrasis iki Kontrreformacijos pabaigos, trečiasis iki Švietimo epochos. Ypatingas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas vyko trečiuoju laikotarpiu, kurio pradžia Europoje laikoma 1648 m. (tais metais buvo pasirašyta Vestfalijos taika, užbaigusi Trisdešimtmetį karą, paskutinį tokio dydžio religinį karą Europoje). 1 Šiuo periodu valstybės ir Bažnyčios santykiai Europoje nusakomi kaip valstybinės Bažnyčios epocha. Valstybine Bažnyčia laikome tokius Bažnyčios ir valstybės santykius, kai valstybė į savo globą paima Bažnyčią bei sudaro palankias sąlygas jos veiklai, saugo nuo kitų konfesijų konkurencijos ir reikalauja remti valstybinę politiką, kartais atsisakius Bažnyčiai prioritetinės veiklos (pvz., galikanizmas Prancūzijoje). Valstybinė Bažnyčia dažniausiai glaudus, abipusiškai naudingas Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas. Nugalėjus kontrreformacijai, XVII a. antrojoje pusėje Lietuvoje 2 taip pat įsivyravo valstybinės Bažnyčios epocha. Katalikų bažnyčia tapo vienintele valstybės proteguojama Bažnyčia (be jos LDK teritorijoje veikė kitos religinės bendruomenės stačiatikiai, unitai, žydai, karaimai, evangelikai ir kt.). 1658 m. Lenkijos Lietuvos seimas paskelbė baniciją arijonams ir uždraudė valstybėje išpažinti šį tikėjimą. 1668 m. nutarimu uždrausta atsisakyti katalikų tikėjimo, už tai grėsė išvijimas iš šalies ir turto konfiskacija. Šiuo palankiausiu Katalikų bažnyčios raidai Lietuvoje periodu vis dėlto nebuvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. Lietuvos Katalikų bažnyčia priklausė Lenkijos baž- 1 Raab T. K. The Struggle for Stability in Early Modern Europe. Oxford, 1975. P. 78 82, 148; Cragg G. R. The Church and the Age of Reason. Penguin Books, 1972. P. 12; Katalikų bažnyčios istorija. Vilnius, 1997. T. 2. P. 90; Sallman J. M., red. Le catholicisme triomphant en Italie au 17e siècle / L Italie au XVIIe siècle. Paris, 1989. P. 238, 259 260; Po-chia Hsia R. The world of Catholic renewal 1540 1770. Cambridge, 1998. P. 112 113. 2 Sąvokos Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir Lietuvos valstybė (Lietuva) monografijoje vartojamos sinonimiškai. 7
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje nytinei provincijai. Nuo Lenkijos Katalikų bažnyčios ją galime atskirti tik mechaniškai: Lietuvos Katalikų bažnyčia veikė teritorijoje, kurią ribojo LDK valstybinės sienos ir kurioje gyveno LDK visuomenė, vienijama vienos Lietuvos politinės kultūros, pilietinės orientacijos. Lietuvos Katalikų bažnyčios pareigūnais buvo skiriami tik LDK piliečiai. LDK Katalikų bažnyčios ir LDK visuomenės santykius nustatė III Lietuvos Statutas. Nors bažnytinė metropolija buvo Lenkijoje, tai nepaneigė Lietuvos Bažnyčios vyskupų ir kapitulų savarankiškumo. Lenkijos Lietuvos valstybę istorikai vadina federacine sąjunga, kuri turėjo bendrą valdovą, seimą, užsienio politiką, bet atskirą vykdomąją, teisminę valdžią, kariuomenę, iždą ir teisę. LDK gyventojai jautėsi tiek Lietuvos, tiek Lenkijos Lietuvos valstybės piliečiais. Tokiomis sąlygomis turėjo formuotis ne tik specifinis visuomenės santykis su valstybe, bet ir specifiniai ryšiai tarp Lietuvos valstybės ir Lietuvos Katalikų bažnyčios. LDK Katalikų bažnyčia neturėjo vienos institucijos, kuri būtų reguliavusi jos santykius su valstybe. Lietuvos Katalikų bažnyčios požiūrį į valstybę atspindi Lietuvos vyskupijų sinodų ir kapitulų, kaip bažnytinių institucijų, nutarimai, ypač aukštųjų LDK katalikų dvasininkų (vyskupų, kapitulų narių) asmeninės nuostatos ir veikla. Lenkijos Lietuvos valstybėje katalikų vyskupai buvo tiesiogiai įtraukti į valstybės valdymą, pripažinti pirmaisiais senatoriais. Šie bažnytiniai senatoriai, turėję dvigubus įpareigojimus tarnauti Bažnyčiai ir valstybei, buvo aukščiausias Katalikų bažnyčios ir valstybės veiklos susipynimo pavyzdys. Tvarkydamos visuomenės gyvenimą, Bažnyčia ir valstybė buvo pasidalijusios veiklos sritis. Valstybė tvarkė visuomenės saugumo reikalus, formavo vidaus ir užsienio politiką. Katalikų bažnyčia be evangelizacijos rūpinosi švietimo, mokyklų ir karitatyviniais reikalais, ugdė piliečių dvasines vertybes, sąmoningumą ir požiūrį į valstybinius reikalus. Antanas Tyla išskyrė keletą Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimo valstybinime gyvenime aspektų. Jo nuomone, Katalikų bažnyčia tiesiogiai dalyvavo valstybės gyvenime atlikdama pareigas valstybinėse ir luominėse institucijose, vykdydama valstybinius fiskalinius, valstybės apsaugos ir gynybos įsipareigojimus, o netiesiogiai savo iniciatyva kurdama švietimo sistemą, stiprindama visuomenės universalias ir nacionalines nuostatas, kurdama ilgalaikį kultūrinį sakralinį paveldą, formuodama labdaros ir globos institucijų tinklą. 3 Monografijoje siekėme ištirti, kaip Katalikų bažnyčios hierarchai atliko pareigas valstybinėse ir luominėse institucijose, rūpinosi valstybės gynyba ir kaip valstybės institucijos valdovas, seimas, senatoriai ir piliečiai rūpinosi Katalikų bažnyčios reikalais. Atlikdami tyrimą, kėlėme klausimus, kokias sąlygas sudarė LDK kaip valstybė Katalikų bažnyčios veik lai XVII a. antrojoje pusėje, kokią teikė paramą Bažnyčiai, kokiose srityse ribojo jos veiklą, kokiu mastu valstybė siūlė skirti klebonus į parapines bažnyčias, kokias valstybines pareigas galėjo užimti dvasininkai ir kaip vyko abipusis šių reikalų derinimas. Siekėme 8 3 Tyla A. Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimas valstybiniame gyvenime XVI a. pabaigoje XVII a. / Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos (toliau LKMA) Metraštis. Vilnius, 2000. T. 16. P. 595.
Įvadas atskleisti, kokias valstybines problemas Katalikų bažnyčia spręsdavo bažnytiniuose reprezentaciniuose organuose sinoduose, kapitulų posėdžiuose, kas darė didžiausią įtaką dvasininkijos politinių nuostatų formavimuisi, koks buvo LDK bažnytinių hierarchų vyskupų kaip senatorių ir kitų dvasininkų politinis aktyvumas senate, seime, seimeliuose, konvokacijose. Tyrėme Katalikų bažnyčios įtaką valstybės valdymui, kariuomenei organizuoti, formuoti užsienio politiką, stiprinti LDK saugumą XVII a. antrojoje pusėje. Monografijoje neanalizuojama pagrindinė ganytojiška Katalikų bažnyčios veikla, karitatyvinė veikla, rūpinimasis švietimo reikalais, kulto pastatų architektūrine verte, bažnytinio meno kūriniais, vienuolynų ordinų, ypač jėzuitų, vaidmuo, nes tai atskiro darbo, savitos metodikos reikalaujančios temos. Dėl to netirti Katalikų bažnyčios santykiai su stačiatikiais, unitais ir kitomis konfesijomis. Tyrimui pasirinkta XVII a. antroji pusė, nors LDK Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai beveik netyrinėti nuo Katalikų bažnyčios įsikūrimo Lietuvoje iki šių laikų. Kaip minėta, XVII a. antrojoje pusėje Europoje formavosi valstybinės Bažnyčios modelis. Tyrimo pradžia 1648 m. pasirinkta dėl to, jog po Vestfalijos taikos Europoje pasikeitė Katalikų bažnyčios vaidmuo. XVII a. 5-asis dešimtmetis laikomas Lenkijos Lietuvos konfesinių santykių istorijos riba, kai katalikams buvo garantuota teisė dalyvauti valstybės gyvenime. 4 Be to, 1648 m. Lenkijos Lietuvos valstybėje kilo Bogdano Chmelnickio sukilimas, kuris išprovokavo karus su Rusija (1654 1667 m.), atsinaujino karas su Švedija (1655 1660 m.). Dėl jų valstybė buvo siaubingai nuniokota, LDK sostinė Vilnius ir žymi LDK teritorijos dalis okupuota, siautė badas, maras, patirta demografinių praradimų, sudrebėjo visa Lenkijos Lietuvos valstybės sandara, 1660 1662 m. seimuose vyko nesėkmingi valstybinių reformų bandymai. Valdovai nesugebėjo pažaboti didikų įtakos, vyravo Pacų ir Sapiegų giminių įtaka, o jų hegemonija baigėsi 1700 m. Valkininkų įvykiais. 1696 m. į valdžią atėjo Saksų dinastija ir atsinešė naujas politines kryptis bei naują valstybės valdymo viziją. Prasidėjo nauja epocha, valstybės vidaus gyvenime sustiprėjo Rusijos faktorius. Remdamiesi šiais politiniais įvykiais, manome, kad tikslinga darbą baigti ties XVII a. pabaiga. Pavieniais atvejais, norėdami parodyti XVII a. antrosios pusės reiškinių tąsą ar transformaciją, peržengiame 1696 m. ribą, bet Saksų laikotarpis kompleksiškai nebetiriamas. Žvelgiant iš Katalikų bažnyčios pozicijų, XVII a. antroji pusė LDK Katalikų bažnyčiai yra aukso periodas, nes po kontrreformacijos ji tapo valstybės proteguojama religija, o XVIII a. pradžioje šis būvis pakito, nes Rusijos remiama stipriau ėmė reikštis stačiatikybė. Taigi pasirinktas laikotarpis yra atskiras Lietuvos istorijos vystymosi periodas, kurio pradžią ir pabaigą galime išryškinti tiek pagal valstybės, tiek pagal Katalikų bažnyčios vystymosi tendencijas. Tyrimų apžvalga. Lenkų istorikai pirmieji pradėjo tyrinėti Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių problemą Lenkijos Lietuvos valstybėje XVI XVIII a. Alicja Dybkowska, 4 Wisner H. Równość i dyskriminacja. Z dziejów społeczeństwa szlacheckiego WXL I połowy XVII wieku / Praeities baruose. Skiriama akademikui Vytautui Merkiui 70-ies metų jubiliejaus proga. Vilnius, 1999. P. 103 110. 9
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Janas Dzięgielewski paskelbė straipsnį apie Katalikų bažnyčios dalyvavimą sprendžiant 1506 1668 m. Lenkijos Lietuvos valstybės reikalus. Pažymėję, jog ši tema Lenkijoje dar tik pradedama gvildenti, kad straipsnio tikslas suformuluoti problemas, o ne pateikti į jas atsakymus, autoriai atkreipė dėmesį į tokias tyrimų problemas: kaip ir kieno interesus pirmiausiai reiškė dvasininkai Bažnyčios ar valstybės, koks dvasininkų vaidmuo Lenkijos Lietuvos valstybės seimų eigai ir nutarimams, kokios buvo dvasininkų dalyvavimo valstybinėje politikoje galimybės ir aktyvumas, bei pabrėžė, kad nėra tyrimų, kurie galėtų į jas išsamiai atsakyti. 5 J. Dzięgelewskio nuomone, dvasininkų veikla pirmiausia reiškė Katalikų bažnyčios interesus. 6 Vėlesniuose straipsniuose šie autoriai domėjosi tapimo vyskupais būdais valdant Žygimantui Augustui bei vyskupų religine politika XVI a. pabaigoje XVII a. pirmojoje pusėje. Jerzy Dygdała tyrė vyskupų aktyvumą politiniame gyvenime Saksų laikais. 7 Šie autoriai Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius bandė atskleisti Lenkijos Lietuvos valstybės politinės sandaros tyrimų kontekste. Ištyrę Krokuvos vyskupo Andrzejaus Trzebickio biografiją, Adamas Przybośas ir Michałas Rożekas padarė išvadą, jog Katalikų vyskupai vaidino svarbų vaidmenį valstybės politiniame, visuomeniniame, kultūriniame gyvenime, jau nekalbant apie religinį. Biografijos autoriai atskleidė, jog vyskupas A. Trzebickis buvo visų pirma Lenkijos Lietuvos valstybės senatorius ir politikas. 8 Panašią išvadą padarė Janas Kracikas straipsnyje Vyskupai senosios Respublikos senate (apimančiame XII XVIII a.). Jo nuomone, gavę valstybines pareigybes (pvz., raštininko), vyskupai ir kiti dvasininkai veikiau apleisdavo nei pagerindavo ganytojišką veiklą, o vyskupija dėl geros organizacijos egzistuodavo pati savaime. 9 Nors Katalikų bažnyčia neatsiejama nuo valstybės ir visuomenės gyvenimo, Lietuvoje ilgai nebuvo sąlygų jų santykiams tirti. Lietuvos Bažnyčios ir valstybės santykių tema istoriografiniu lygmeniu pirmąkart iškelta lietuvių išeivijoje, pasirodžius Vytauto Vardžio straipsniui apie Bažnyčios ir valstybės santykius Lietuvoje po I pasaulinio karo. Jame autorius analizavo, kaip Katalikų bažnyčia prisidėjo prie jaunos Lietuvos valstybės kūrimosi: aktyviai dalyvavusi visuomenės politiniame gyvenime, bažnyčiose įvedusi lietuviškas pamaldas, kūrusi katalikiškas organizacijas, vėliau dalyvavusi politinių partijų veikloje, 1926 m. įkūrusi atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją. 10 10 5 Dybkowska A., Dzięgielewski J. Udział kościoła rzymskokatolickiego w sprawach państwa / Tradycje polityczne dawnej Polski. Warszawa, be leidimo datos (toliau b. l. d.) P. 117 167. 6 Ten pat. P. 147. 7 Dybkowska A. O powoływaniu biskupów za panowania Zygmanta Augusta; Dzięgielewski J. Biskupi rzymskokatoliccy końca XVI pierwszej połowy XVII w. i ich udział w kształtowaniu stosunków wyznaniowych w Rzeczypospolitej; Dygdała J. Episkopat rzymskokatolicki doby saskiej. Aktywność w życiu publicznym Rzeczypospolitej / Między monarchią a demokracją. Studia z dziejów Polski X XVIII wieku. Red. Sucheni-Grabowska A., Żaryn M., Warszawa, 1994. P. 116 142, 191 210, 332 376. 8 Przyboś A., Rożek M. Biskup krakowski Andrzej Trzebicki. Z dziejów kultury politycznej i artystycznej w XVII stuleciu. Warszawa, 1989. 9 Kracik J. Biskupi w Senacie dawnej Rzeczypospolitej / Senat w Polsce. Dzieje i teraźniejszość. Warszawa, 1993. P. 54 59. 10 Vardys V. Bažnyčios ir valstybės santykiai nepriklausomoje Lietuvoje / Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997. P. 240 269.
Įvadas A. Tyla ištyrė Katalikų bažnyčios reikšmę sudarant Lietuvos valstybinį biudžetą, atskleidė, koks buvo Katalikų bažnyčios indėlis mokant valstybinius mokesčius XVI a. pabaigoje XVII a. 11 Šie tyrimai artimi lenko Henryko Karbowniko studijoms. Jis tyrė Bažnyčios apdėjimą mokesčiais valstybės reikmėms XVII a. viduryje 1795 m. Bet kalbėdamas apie Lenkijos Lietuvos valstybės padėtį, autorius dažniausiai rėmėsi vien Lenkijos medžiaga, liko neišryškintas LDK Katalikų bažnyčios požiūris į valstybinius mokesčius. 12 Vienas naujausių tyrimų Roberto Jurgaičio straipsnis apie 1696 1764 m. Vilniaus seimeliuose nagrinėtas Katalikų bažnyčios problemas. Straipsnis aktualus tuo, jog atskleidė Katalikų bažnyčios santykius su visuomene seimelyje pagrindinėje LDK bajorų savivaldos institucijoje. Autorius padarė išvadas, jog apie 9 16 % svarstomų seimelių problemų sudarė Katalikų bažnyčios reikalai. Dažniausiai buvo spręsti su Katalikų bažnyčios žemėvaldos gausėjimu, teisminės galios augimu, disidentų bei Katalikų tarpusavio nesutarimais susiję klausimai. Dauguma priimtų sprendimų buvo palankūs Katalikų bažnyčiai. Tais atvejais, kai bajorijos ir dvasininkų interesai sutapdavo, bajorai besąlygiškai pritardavo dvasininkams. Tačiau dvasininkai seimeliuose dalyvaudavo ne kaip savojo luomo reprezentantai, o kaip savo valdų administratoriai. 13 R. Jurgaičio duomenis galėjome palyginti su XVII a. antrosios pusės būkle. Šie tyrimai buvo vieninteliai, tiesiogiai atskleidę Katalikų bažnyčios ir valstybės santykius. Monografijai ypatingos reikšmės turėjo Lietuvos Katalikų bažnyčios tyrinėjimai bei XVII a. antrosios pusės Lenkijos Lietuvos valstybės politinės istorijos tyrimai, kuriuose tiesiogiai negvildenta Katalikų bažnyčios ir valstybės santykių problema, bet atskleisti kai kurie Katalikų bažnyčios padėties ir veiklos Lenkijos Lietuvos valstybėje aspektai. Lietuvos Katalikų bažnyčios tyrimai pradėti XIX a. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius išspausdino veikalą Žemaičių vyskupystė. Knygoje buvo panaudota nemažai šiuo metu jau žuvusios parapijų archyvų medžiagos, atskleidusios Žemaičių vyskupystės padėtį nuo įsikūrimo iki XIX a. vidurio. Istorikas rašė praktiškai visais Katalikų bažnyčiai aktualiais klausimais apibūdino vyskupus ir vyskupiją jų valdymo laikotarpiais, aptarė bažnytinius sinodus ir kt. problemas. 14 Vilniaus vyskupijos tyrimus pradėjo istorikai Wincentas Przyałgowskis 15 ir Janas Kurczewskis. 16 Jų darbuose gausu faktų, pasitarnaujančių tolesniems tyrinėjimams. Autoriai 11 Tyla A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Katalikų bažnyčios dalyvavimas formuojant valstybės biudžetą XVI a. pab. XVII a. / LKMA Suvažiavimo darbai. Vilnius, 1995. T. 15. P. 175 197; Tyla A. Lietuvos Katalikų bažnyčios dalyvavimas valstybiniame gyvenime... P. 594 599. 12 Karbownik H. Obciążenia stanu duchownego w Polsce na rzecz państwa od połowy XVII do 1795 r. Lublin, 1984. 13 Jurgaitis R. Katalikų bažnyčios problemos Vilniaus seimelyje (1696 1764) / LDK: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Avižoniui 90. Vilnius, 2001. P. 82 87. 14 Valančius M. Raštai. Vilnius, 1972. T. 2. Žemaičių vyskupystė. 15 Przyałgowski W. Żywoty biskupów wileńskich. Petersburg, 1860. T. 1 3. 16 Kurczewski J. Kościoł zamkowy czyli katedra wileńska. Wilno, 1908. Cz. 1; 1910. Cz. 2; 1916. Cz. 3 (Streszczenie aktów kapituly wileńskiej); Kurczewski J. Biskupstwo wileńskie. Wilno, 1912. 11
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje panaudojo dalį jau neišlikusių šaltinių. J. Kurczewskis pateikė visapusišką Vilniaus vyskupijos sandaros ir bažnytinės veiklos vaizdą. Vilniaus ir Lucko vyskupijų statutus pristatė bei įvertino Jakubas Sawickis. 17 Kol kas vienintelę Smolensko vyskupijos sintetinę istoriją parašė lenkų istorikas Tadeuszas Długoszas 18. Joje ypač didelis dėmesys skirtas vyskupijos sukūrimo ir organizavimo problemoms, pirmojo vyskupo Petro Parčevskio veiklai. Livonijos Katalikų bažnyčios istoriją tyrinėjo Janas Fijałekas, Edwardas Kuntze, Heinrihs Strods ir kt. 19 Jų veikaluose nedidelis dėmesys skirtas XVII a. antrosios pusės Katalikų bažnyčios Livonijoje istorijai, tačiau aptartas šios bažnyčios atsikūrimas Stepono Batoro laikais. Lucko vyskupijos įsikūrimą, sandarą bei veiklą tyrė Ludwikas Królikas. 20 Tarpukario ir išeivijos Lietuvos istorikai Antanas Alekna, Zenonas Ivinskis, Rapolas Krasauskas tęsė M. Valančiaus pradėtą tradiciją. 21 Zenonas Ivinskis bei Jonas Totoraitis praplėtė katalikų bažnyčios Lietuvoje tyrimus įtraukę Vatikano archyvų medžiagą. Z. Ivins kis pirmasis Lietuvos istoriografijoje apžvelgė Katalikų bažnyčios patronato LDK pagrindinius bruožus. Naujesnius tyrimus iš Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų istorijų, gaila, nesiekiančius XVII a. antrosios pusės, atliko Jerzy Ochmańskis 22 ir Grzegorzas Błaszczykas 23. Jie domėjosi vyskupijų įkūrimu, aprūpinimu, organizacija, atskleidė patronato teisės formavimąsi ir raidą XIV a. pabaigos XVII a. pradžios Vilniaus ir Žemaičių vyskupystėse. LDK katalikų bažnyčios įsikūrimo Lietuvoje istorijos sintezę atliko Mečislovas Jučas. Nors veikale Krikščionybės kelias į Lietuvą kalbama daugiausia apie Vilniaus ir Že- 12 17 Sawicki J. Concilia Poloniae. Źródła i studia krytyczne. Warszawa, 1948. T. II. (Synody diecezji wileńskiej i ich statuty.) 1949. T. III. (Synody diecezji łuckiej i ich statuty.) 18 Długosz T. Z dziejów diecezji smoleńskiej. Lwów, 1937. 19 Fijałek J. Kościół rzymsko katolicki w Inflantach pod władztwem polskiem (1582 1772/95) / Kwartalnik teologiczny wileński. Wilno, 1923. R. 1. Z. 2. P. 177 198; Kuntze E. Utworzenie biskupstwa wendeńskiego przez Stefana Batorego / Studia historyczne ku czci S. Kutrzeby. Kraków, 1938. T. 2. P. 454 465; Strods H. Latvijas Katoļu Baznīcas vēsture 1075 1995. Rīga, 1996. 20 Królik L. Organizacja dekanalna diecezji łuckiej i brzeskiej w XVII i XVIII wieku. Lublin, 1981; Królik L. Organizacja diecezji łuckiej i brzeskiej od XVI do XVIII wieku. Lublin, 1983. 21 Alekna A. Katalikų bažnyčia Lietuvoje. Red. Stakauskas J., Kaunas, 1936; Ivinskis Z. Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje (iki XVIII amž. galo) / LKMA Suvažiavimo darbai. Roma, 1961. T. 4. P. 117 152; Ivinskis Z. Krikščionybė Lietuvoje / Ivinskis Z. Rinktiniai raštai. Roma, 1987. T. 4; Ivinskis Z. Vatikano archyvas aruodas lietuvių kultūros istorijai / Aidai. 1950. Nr. 3 (29). P. 110 113; Ivinskis Z. Vilniaus vyskupai iki XVII a. vidurio. Rankr. kop. Kauno viešosios bibliotekos Retų spaudinių skyrius (toliau KVB); Ivinskis Z. Vilniaus vyskupai kunigaikščiai. Rankr. kop. KVB; Totoraitis J. Lenkų išleistieji Vatikano archyvo istorijos šaltiniai / LKMA Suvažiavimo darbai. 1939. T. 3. P. 342 349; Totoraitis J. Vilniaus vyskupų reliacijos XVII ir XVIII amžiuje / Tiesos kelias. 1939. Nr. 2. P. 81 90. Nr. 3. P. 169 174. Nr. 6. P. 443 452; Krasauskas R. Katalikų bažnyčia Lietuvoje XVI XVII a. Nuosmukio priežastys ir atgimimo veiksniai / LKMA Suvažiavimo darbai. Roma, 1969. T. 6. P. 189 241; Krasauskas R. Katalikų bažnyčios silpnėjimas ir atsigavimas XVI XVII amžiuje / Krikščionybė Lietuvoje. Čikaga, 1997. P. 174 215. 22 Ochmański J. Powstanie i rozwój latyfundium biskupstwa wileńskiego (1387 1550). Poznań, 1963; Ochmański J. Biskupstwo wileńskie w średnowieczu. Ustrój i uposażenie. Poznań, 1972; Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996. 23 Błaszczyk G. Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w. Uposażenie. Poznań, 1992; Błaszczyk G. Diecezja żmudzka od XV do początku XVII w. Ustrój. Poznań, 1993; Błaszczyk G. Plebani kroscy na Żmudzi i ich uposażenie do końca XVIII wieku / Litwa i jej sąsiedzi od XII do XX wieku. Poznań, 1994. P. 105 120.
Įvadas maičių vyskupijas, tačiau pažymėta, jog XV a. pradžioje be šių dviejų Lietuvos valstybei priklausė 1405 m. Jogailos funduota Kijevo, 1417 m. Vytauto funduota Vladimiro (Volynės) ir Lenkijos funduota Kameneco (Podolės) vyskupijos. 24 Tiriant atskiras vyskupijas, bandoma pereiti nuo lokalinio požiūrio į krikštą prie bendros LDK Katalikų bažnyčios sampratos. Kitoje monografijoje M. Jučas pratęsė patronato teisės tyrimus Lietuvoje, atskleidė parapijų fundacijų ypatybes Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose. 25 Katalikų bažnyčios ir jos hierarchų pareigas valstybei padėjo atskleisti Józefo Wolffo bei Andrzejaus Rachubos sudaryti senatorių ir kitų valstybės tarnautojų sąrašai, 26 o šių hierarchų biografijas Polski Słownik Biograficzny (toliau PSB) paskelbtos biogramos. Iš politinių tyrimų reikėtų pažymėti Konstantino Avižonio ir Adolfo Šapokos studijas. K. Avižonis analizavo Lenkijos Lietuvos valdovo teises ir pareigas, seimų, seimelių veiklą, teisę ir teismus, iždą, bajorijos privilegijas ir pareigas, išryškino Lietuvos ir jos bajorijos vaidmenį Lenkijos Lietuvos valstybėje. 27 A. Šapoka tyrė Lenkijos Lietuvos valstybės po Liublino unijos bendro gyvenimo ypatybes, atkreipė didesnį dėmesį į Lietuvos konvokacijas, atskirus nuo Lenkijos LDK priešseiminius suvažiavimus. 28 Lenkijos istorikai publikavo nemažai sintetinių veikalų, skirtų seimų istorijai, valstybės teisei. 29 Iš jų būtų galima išskirti Jerzy Michalskio redaguotą Lenkijos seimų istoriją, padėjusią suvokti šios institucijos pagrindinius bruožus. Wojciecho Kriegseiseno monografijoje pateikiamas naujas požiūris į XVII XVIII a. seimus, jų organizacijos ir veikimo principai nebetraktuojami kaip vedę prie valstybės žlugimo, bet kaip to meto realaus gyvenimo atspindys, laužomi įsisenėję stereotipai. W. Kriegseisenas tyrė XVII XVIII a. Lenkijos Lietuvos seimelių veiklą (didžiausią dėmesį skyrė Lenkijai), bandė analizuoti, kiek bažnytiniai senatoriai dalyvavo seimeliuose. W. Kriegseisenas pritarė nuomonei, jog vyskupai šiai veiklai nesiangažavo. 30 Lietuvos seimelius tuo laikotarpiu tyrė Andrzejus Zakrzewskis, o didžiausią dėmesį skyrė Trakų seimelio istorijai. Tačiau nesistengė atskleisti dvasininkų veiklos seimelyje. 31 24 Jučas M. Krikščionybės kelias į Lietuvą. V., 2000. P. 66. 25 Jučas M. Lietuvos parapijos XV XVIII a. V., 2007. 26 Wolff J. Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego 1386 1795. Kraków, 1885; Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV XVIII w. Spisy. Opr. Lulewicz H., Rachuba A., Kórnik, 1994. 27 Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Kaunas, 1940; Avižonis K. Rinktiniai raštai. Roma, 1982. T. 3. 28 Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos. Kaunas, 1938. 29 Konopczyński W. Liberum veto. Studium porównawczo historyczne. Kraków, 1918; Kutrzeba S. Sejm walny dawnej Rzeczypospolitej polskiej. Warszawa, b. l. d.; Wisner H. Najjaśniejsza Rzeczpospolita. Szkice z dziejów Polski szlacheckiej XVI XVII wieku. Warszawa, 1978; Historia sejmu polskiego. Red. Michalski J. Warszawa, 1984; Czapliński W. Dzieje sejmu polskiego do roku 1939. Kraków, 1984; Wójcik Z. Liberum veto. Kraków, 1992; Dzieje sejmu polskiego. Red. Bardach J., Warszawa, 1993; Kriegseisen W. Sejm Rzeczypospolitej szlacheckiej (do 1763 roku). Geneza i kryzys władzy ustawodawczej. Warszawa, 1995; Społeczeństwo obywatelskie i jego reprezentacja (1493 1993). Warszawa, 1995; Bardach J., Leśnodorski B., Pietrzak M. Historia ustroju i prawa polskiego. Warszawa, 1998. 30 Kriegseisen W. Sejmiki Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII i XVIII wieku. Warszawa, 1991. P. 105. 31 Zakrzewski A. B. Sejmiki Wielkiego Księstwa Litewskiego XVI XVIII w. Ustrój i funkcjonowanie: sejmik trocki. Warszawa, 2000. 13
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Dar neištirti vieni svarbiausių Lietuvai Vilniaus ir Žemaičių seimeliai XVII a. antrojoje pusėje. Yra nemažai išsamių monografijų, skirtų atskirų XVII a. antrosios pusės seimų analizei tai Władysławo Czaplińskio, Stefanios Ochmann-Staniszewskos, Łucjos Częścik, Krystynos Matwijowski, Witoldo Kłaczewskio, Januszo Wolińskio, Maciejaus Matwijówo veikalai. 32 Autoriai neturėjo tikslo analizuoti katalikų dvasininkijos vaidmens seimuose, tačiau apčiuopiame dvasininkų veiklos nuotrupų, pateikiamas spalvingas Lenkijos Lietuvos valstybės seimų vaizdas to meto politinių įvykių kontekste. Išskirtiniai S. Ochmannos nuopelnai tiriant Jono Kazimiero Vazos laikotarpio seimus. Kai kurie autoriai per menkai susipažinę su Lietuvos istorine specifika. Krystynos Matwijowski veikale apie Gardino seimą Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas painiojamas su Vilniaus vyskupu nominatu Mikalojumi Steponu Pacu. 33 Andrzejaus Rachubos veikale apie LDK kariuomenės konfederaciją 1660 1663 m. atskleisti Lietuvos vyskupų santykiai su kariuomene ir įtaka jai, remiamasi daugeliu įvairių šaltinių, smulkiai, tiesiog dienomis, nagrinėjami įvykiai. 34 LDK požiūris į Liubomirskio rokošą nagrinėtas A. Rachubos disertacijoje, kuri naudinga faktinės medžiagos gausa, bei straipsniuose. Tą pat rokošą nagrinėjo M. Nagielskis, naudodamasis Prancūzijos bibliotekų ir archyvų medžiaga. 35 LDK Lenkijos vidaus politikos ir užsienio interesų derinimo problemas J. Sobieskio valdymo laikotarpiu gvildeno Lenkijos istorikai Kazimierzas Piwarskis, Aleksander Codello 14 32 Ochmann S. Sejm koronacyjny Jana Kazimierza w 1649 r. Wrocław, 1985; Częścik Ł. Sejm warszawski w 1649/50 roku. Wrocław, 1978; Czapliński W. Dwa sejmy w roku 1652. Studium z dziejów rozkładu Rzeczypospolitej szlacheckiej w XVII wieku. Wrocław, 1955; Ochmann S. Sejmy lat 1661 1662. Przegrana batalia o reformę ustroju Rzeczypospolitej. Wrocław, 1977; Kłaczewski W. W przededniu wojny domowej w Polsce. Walka sejmowa lat 1664 1665. Lublin, 1984; Matwijów M. Ostatnie sejmy przed abdykacją Jana Kazimierza 1667 i 1668. Wrocław, 1992; Kłaczewski W. Abdykacja Jana Kazimierza. Społeczeństwo szlacheckie wobec kryzysu politycznego lat 1667 1668. Lublin, 1993; Ochmann-Staniszewska S. Staniszewski Z. Sejm Rzeczy pospolitej za panowania Jana Kazimierza Wazy. Prawo doktryna praktyka. T. 1 2. Wrocław, 2000; Chmie lewska M. Sejm elekcyjny Michała Korybuta Wiśniowieckiego 1669 roku. Warszawa, 2006; Woliński J. Epilog elekcji 1674 r. Kraków, 1952; Matwijowski K. Pierwsze sejmy z czasów Jana III Sobieskiego. Wrocław, 1976; Matwijowski K. Sejm grodzieński 1678 1679. Wrocław, 1985. 33 Pvz., p. 122 Žemaičių vyskupu laikomas M. S. Pacas, nors iš tikrųjų Gardino seimo metu Žemaičių vyskupu buvo Kazimieras Pacas; p. 80 rašoma, kad senatorių votuose, prasidėjusiuose 1678 01 04, kalbėjo Vilniaus vyskupas nominates M. S. Pacas, o knygos pabaigoje pateikiamuose senatorių sąrašuose (p. 139) teigiama, jog šis Vilniaus vyskupas nominatas votuose nadalyvavo; Žemaičių vyskupas K. Pacas tekste minimas du kartus, bet į asmenvardžių rodyklę neįtrauktas. Matwijowski K. Sejm grodzieński 1678 1679 34 Rachuba A. Konfederacja Kmicicowska i Związek Braterski wojska litewskiego w latach 1660 1663. Warszawa, 1989. 35 Rachuba A. Wielkie Księstwo Litewskie wobec rokoszu Jerzego Lubomirskiego w latach 1664 1667. Rozprawa doktorska. Uniwersytet warszawski. Wydział historyczny. 1978; Rachuba A. Litwa wobec sądu nad Jerzym Lubomirskim / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1986. R. XCIII. Z. 3. P. 679 707; Rachuba A. Opozycja litewska wobec wyprawy Jana Kazimierza na Rosję (1663/4 r.) / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1982. R. LXXXIX. Nr. 1. P. 15 29; Rachuba A. Zabiegi dworu i Jerzego Lubomirskiego o pozyskanie Litwy w 1664 roku / Przegląd historyczny. Warszawa, 1987. T. LXXVIII. Z. 1. P. 1 17; Rachuba A. Zabójstwo Wincentego Gosiewskiego i jego polityczne następstwa / Przegląd historyczny. 1980. T. LXXI. Z. 4. P. 705 725; Nagielski M. Rokosz Jerzego Lubomirskiego w 1665 roku. Warszawa, 1994.
Įvadas ir kt. 36 Lietuvoje pasirodžiusi Gintaro Sliesoriūno monografija apie XVII XVIII a. sandūros LDK vidaus karą atskleidė Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio ir LDK etmono Kazimiero Jono Sapiegos plačiai pagarsėjusį konfliktą dėl kariuomenės laikymo vyskupo valdose. 37 Šio konflikto metu susipynė bažnytiniai ir valstybiniai interesai, jis iliustruoja Katalikų bažnyčios padėtį ir įtakingumą to meto visuomenėje. Iš užsienio politikos problematikos daugiausia ištirti Lietuvos Švedijos santykiai 1655 1656 m., derybos su Rusija 1656 1660 m. laikotarpiu. Kėdainių sutarties problematikai skirta Adolfo Šapokos monografija, Antano Tylos straipsniai, derybas su Švedija ir Rusija daugiausiai tyrinėjo Ludwikas Kubala. Pažymėtinas Baltarusijos istoriko Genadijaus Saganovičiaus veikalas apie 1654 1667 m. karą, anglų istoriko Roberto I. Frosto žvilgsnis į Lenkijos Lietuvos valstybę 1655 1660 m. 38 Veikaluose atskleisti kai kurie vyskupų politinės veiklos momentai, bet neturime išsamaus vaizdo apie vyskupų nuostatas dėl Lenkijos Lietuvos užsienio politikos krypčių ir įgyvendinimo būdų. Istoriografijoje mažai tirti tolesni (nuo 1660 m.) LDK Rusijos santykiai, ypač LDK požiūris į Turkijos problemą. Teko remtis bene vienintelio tyrinėtojo Zbigniewo Wójciko veikalais. 39 36 Piwarski K. Jan III Sobieski wobec spraw bałtyckich w latach 1693 1694. (Odb. z Rocznik Gdański. 1933. T. VII.) Gdańsk, 1934; Piwarski K. Lithuanian Participation in Poland s Baltic Policies / Baltic and Scandinavian Countries. 1937. V. III. P. 219 226; Piwarski K. Opozycja litewska pod koniec XVII wieku / Pamiętnik V powszechnego zjazdu hisotryków polskich w Warszawie 28 listopada do 4 grudnia 30 r. Lwów, 1930. P. 259 277; Piwarski K. Polityka bałtycka Jana III w latach 1675 1679. Cieszyn, 1932; Codello A. Litwa wobec polityki Bałtyckiej Sobieskiego w latach 1675 1679 / Kwartalnik historyczny. Warszawa, 1967. R. LXXIV. Nr. 1. P. 21 47 ir kt. 37 Sliesoriūnas G. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690 1697 m. Vilnius, 2000. 38 Kubala L. Wojna brandenburska i najazd Rakoczego w roku 1656 i 1657. (Szkice historyczne V.) Lwów, [1917]; Kubala L. Wojny duńskie i pokój oliwski 1657 1660. (Szkice historyczne VI.) Lwów, 1922; Kubala L. Wojna moskiewska r. 1654 1655. (Szkice historyczne III.) Warszawa, 1910; Kubala L. Wojna szwecka w roku 1655 i 1656. (Szkice historyczne IV.) Lwów, [1914]; Šapoka A. 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655 1656 metais. Parengė Tyla A., Vilnius, 1990; Tyla A. Kėdainių unijos opozicija (1655 1656) / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1979. T. 2 (67). P. 67 84; Tyla A. Sukilimas Lietuvoje prieš švedų okupaciją 1656 m. / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1976. T. 4 (57). P. 61 73; Tyla A. Kėdainių sutarties vertinimas XVII a. 1940 m. istoriografijoje / Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai. A serija. 1984. T. 2 (87). P. 59 73; Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII XVIII a. Vilnius, 1977; Wisner H. Dysydency litewsci wobec wybuchu wojny polsko szwedzkiej (1655 1660) / Odrodzenie i Reformacja w Polsce. Warszawa, 1970. T. XV. P. 135 136; Visneris H. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai. Vilnius, 1991; Wisner H. Rok 1655 na Litwie: pertrakcje ze Szwecją i kwestia wyznaniowa / Odrodzenie i Reformacja w Polsce. Wrocław, 1981. T. XXVI. P. 83 103; Wisner H. Jonušas Radvila. Vilnius, 2000; Wojna polsko szwedzka 1655 1660. Red. Wimmer J. Warszawa, 1973; Сагановiч Г. Невядомая вайна, 1654 1667. Мiнск, 1995; Frost R. I. After the Deluge. Poland Lithuania ant the Second Northern War 1655 1660. Cambridge, 1993. 39 Codello A. Litwa wobec wojny z Turcja 1672 1676 r. / Studia i materiały do historii wojskowości. 1968. T. 14. Cz. 1. P. 136 160; Historia dyplomacji polskiej. Red. Wójcik Z. Warszawa, 1982. T. 2 (1572 1795); Wójcik Z. Traktat andruszowski 1667 roku i jego geneza. Warszawa, 1959; Wójcik Z. Między traktatem andruszowskim a wojną turecką. Stosunki polsko rosyjskie 1667 1672. Warszawa, 1968; Wójcik Z. Rzeczpospolita wobec Turcji i Rosji 1674 1679. Wrocław, 1976; Wójcik Z. Epilog traktatu Grzymułtowskiego w roku 1686 / Trudne stulecia. Studia z dziejów XVII i XVIII wieku. Ofiarowane Profesorowi Jerzemu Michalskiemu w siedemdziesiątą rocznicę urodzin. Red. Kądziel L., Kriegseisen W., Zielińska Z., Warszawa, 1994. P. 27 45. 15
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje Šaltinių apžvalga. Dėl temos specifiškumo darbe buvo galima naudotis tiek Katalikų bažnyčios, tiek Lenkijos Lietuvos valstybės institucijų, tiek privačių asmenų dokumentais, publikuotais įvairiuose šaltinių rinkiniuose ar saugomais archyviniuose fonduose. Apžvelgiant Katalikų bažnyčios institucijų produkuotą medžiagą, tyrimo temai buvo svarbūs Lenkijos Lietuvos valstybės nunciatūros dokumentai, sukaupti Vatikano archyve. Naudojomės Acta Nuntiaturae Polonae rinkiniuose publikuotais nuncijaus Pallavicini dokumentais, daugiausiai korespondencija ir kt. 40 Taip pat Augustino Theinerio parengtu dokumentų rinkiniu. 41 Naudotasi skelbtais Lenkijos Lietuvos nuncijų pranešimais Romai. 42 Šie dokumentai atspindi LDK vyskupų ryšį su nuncijais bei popiežiumi, plačiai naudojami lenkų istorikų darbuose apie Lenkijos reikalus. Lietuvoje istorikų dėmesio susilaukė tik A. Theinerio publikacija, kurioje surinktus dokumentus Adolfas Šapoka naudojo Kėdainių sutarčiai ir su ja susijusiems reiškiniams tirti. Iš Romoje esančių Žemaičių vyskupijos dokumentų publikacijos 43 atsiskleidžia vyskupijos santykiai su Vatikanu. Rinkinyje sudėti Žemaičių vyskupijos istorijai svarbūs dokumentai: bažnyčių, altarijų fundaciniai bei aprūpinimo aktai, testamentai, siūlymų paskirti į pareigybes raštai, korespondencija ir kt. XVI XIX a. LDK vyskupų pranešimai (relationes) Romai, paskelbti Pauliaus Rabikausko 44, suteikia informacijos apie to meto vyskupijų padėtį bei pranešimų autorius vyskupus. 45 Svarbu tai, jog į rinkinį įdėti ne tik Vilniaus ir Žemaičių, bet ir Smolensko, Lucko, Livonijos vyskupų pranešimai. Nors vyskupai Romai pranešimus turėjo pateikti kas 4 metus, tačiau iš XVII a. II pusės turime tik 2 Vilniaus vyskupo pranešimus (1651 m. ir 1697 m.), 4 Lucko (1652 m., 1658 m., 1666 m., 1671 m.) ir po vieną Žemaičių (1664 m.) bei Smolensko (1652 m.) vyskupų pranešimus. Neišliko 1696 m. Livonijos vyskupo Mikalojaus Poplavskio pranešimas. Rinkinyje yra trumpa vyskupijų įkūrimo ir raidos istorija, vyskupų sąrašai, žemėlapiai bei kita medžiaga, padedanti tirti vyskupų pranešimus ir nustatyti LDK Katalikų bažnyčios padėtį. Vilniaus universiteto bibliotekos Pauliaus Jatulio fonde yra 1652 m. balandžio 28 d. Smolensko vyskupo Pranciškaus Dolmat-Isajkovskio pranešimo Romai fotokopija iš Vatikano archyvo. 46 Šis pranešimas platesnis nei Pauliaus Rabikausko paskelbtasis rinkinyje Relationes status dioecesium.... 47 Naudojomės Lvovo arkivyskupų reliacijų Romai publikacija, parengta Tadeuszo Długoszo. 48 16 40 Acta Nuntiaturae Polonae. T. I. Ed. Wojtyska H. D. Romae, 1990. T. XXXIV. V. 1 2. Ed. Domin-Jačov M., Romae, 1995, 1997. 41 Theiner A. Vetera monumenta Poloniae et Lithuaniae. Romae, 1863. T. III (1585 1696). 42 Relacye nuncyuszów apostolskich i innych osób o Polsce od roku 1548 do 1690. Berlin, 1864. T. 2. 43 Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Col. Jatulis P., Roma, 1989. Pars II (1609. VI. 26 1926. V. 13). 44 Relationes status dioecesium in Magno Ducatu Lituaniae. Red. Rabikauskas P., Roma, 1971 1978. T. 1 2. 45 Rabikauskas P. Introductio / Relationes status dioecesium... P. XXXIX. 46 Smolensko vyskupo P. Dolmat-Isajkovskio pranešimas. 1652 04 28. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau VUB). F. 57. B. 53. Nr. 800. 47 Relatio anni 1652 (ep. F. D. Isajkowski) / Relationes status dioecesium T. 2. P. 331 333. 48 Relacje arcybiskupów lwowskich 1595 1794. Wyd. Długosz T., Lwów, 1937.
Įvadas Skiriamų Katalikų bažnyčios pareigūnų bylos, arba informaciniai procesai (processus consistoriales), saugomos Vatikano archyve. Ten ilgai darbavosi Lietuvos istorikas Paulius Jatulis, surinkęs svarbiausias Vilniaus, Žemaičių, Smolensko vyskupų ir sufraganų paskyrimo bylas, kurių nuorašai dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje. 49 Jie suteikia informacijos apie dvasininkus kaip asmenis apie jų moralę, išsilavinimą, pareigingumą ir karjerą. Katalikų bažnyčios vyskupijų sinodų medžiaga padeda atskleisti vyskupų ir kitų aukštųjų bažnytinių hierarchų, posėdžiavusių sinoduose, nuostatas ir veiklą. Tyrinėjome Vilniaus, Žemaičių, Smolensko, Lucko vyskupijų sinodus. Dauguma sinodų medžiagos buvo išspausdinta XVII a. 50 Daugiausia sinodų vyko XVII a. pirmojoje pusėje. XVII a. antrojoje pusėje neįvyko nė vieno Žemaičių vyskupijos sinodo, tik vyskupas Kazimieras Pacas pakartotinai perleido XVII a. pirmojoje pusėje vykusių sinodų medžiagą. Antrojoje šimtmečio pusėje vyskupai ėmė spausdinti ganytojiškus laiškus, 1682 m. pasirodė Vilniaus vyskupo M. S. Paco ganytojiškas laiškas. 51 XX a. buvo publikuoti 1645 m. Smolensko sinodo nutarimai. 52 Kita šaltinių grupė vyskupijų kapitulų aktai, iš kurių atsiskleidžia prelatų ir kanauninkų bažnytinė, visuomeninė bei politinė veikla. Vilniaus vyskupijos kapitulos aktai saugomi Mokslų akademijos bibliotekoje. Jų santraukas XX a. pradžioje publikavo Janas Kurczewskis. 53 Žemaičių kapitulos dokumentų išlikę tik nedideli fragmentai, išmėtyti po įvairius archyvus. Išsamiausia išlikusi 1693 1696 m. Žemaičių kapitulos aktų knyga. 54 Dėl šių priežasčių sunku susidaryti kompleksišką vaizdą apie Žemaičių kapitulos dalyvavimą valstybiniame gyvenime. Darbe naudotasi Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų vizitacijų medžiaga. Iš nagrinėjamo laikotarpio išlikę 3 Žemaičių vyskupijos vizitacijų aktų dalys (1675 1677 m., 1697 m., 1705 m.) bei kitos vizitacijų ir inventorių nuotrupos, saugomos Kauno arkivyskupijos 49 Informaciniai procesai. VUB. F. 57. B. 53. Nr. 775. 50 Collectanea constitutionum synodalium dioecesis Samogitiensis. Vilnae, 1690; Constitutiones synodorum dioecesis Vilnensis diversis temporibus celebratum iussu <...> Abrahami Woyna <...> editae. Vilnae, 1633; Acta synodi diaecesis Vilnensis praesidente Illustrissimo ac Reverendissimo Domino D. Alexandro in Macieiow Sapieha, Dei et Apostolicae sedis gratia Episcopo Vilnensi. Vilnae, 1669; Acta, constitutiones et decreta synodi diaecesis Vilnensis praesidente Illustrissimo ac Reverendissimo Domino Domino Alexandro Michaele Kotowicz Dei et Apostolicae Sedis Gratia Episcopo Vilnensi. Vilnae, 1685; Decreta, sanctiones et universa acta synodi dioecesanae Vilnensis Vilnae, 1717; Synodus Luceoriensis et Brestensis per Illustrissimum ac Reverendissimum D. D. Stanislaum in Magna Witwica Witwicki <...> episcopum Luceoriensem et Brestensem celebrata die Divo Hieronymo Sacra Trigesima Mensis Septembris A. D. 1684. Warsaviae, 1684. 51 Modus et ordo boni regiminis in dioecesim Vilnensem introducendi sancitus ex mandato... Nicolai Stephani Pac... Vilnae, 1682. 52 Długosz T. Z dziejów diecezji smoleńskiej. Lwów, 1937. P. 83 91; Wójcik W. Statuty synodu diecezji smoleńskiej z 1645 roku / Roczniki teologicno kanoniczne. 1975. T. XXII. Z. 2. P. 73 84. 53 Vilniaus kapitulos aktai. 1644 1698. T. 12 19. Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau MAB). F. 43. B. 220 227; Kurczewski J. Kościoł zamkowy... Cz. 3. (Streszczenie aktów kapituly wileńskiej.) 54 Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1417 1655. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau KAKA). B. 1; Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1656 1699. KAKA. B. 2; Žemaičių vyskupijos kapitulos aktai. 1693 1696. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (toliau LNB). F. PR 289. 17
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje 4 priedas Bažnytiniai pareigūnai, tarnavę valdovo ir LDK raštinėse XVII a. antrojoje pusėje 1 Petras Parčevskis Pranciškus Dolmat-Isajkovskis Petras Kazimieras Berkas Jurgis Bialozoras Kristoforas Bialozoras Jurgis Mykolas Bienickis Simonas Adalbertas (Vaitiekus) Mlyneckis Kazimieras Jonas Vaišnoravičius Valerijonas Stanislovas Judickis Andrius Kazimieras Osovskis Aleksandras Kotovičius Mikalojus Sviechovskis Adomas Skretuševskis Jonas Sokalskis Kristupas Stockis Stanislovas Urbanskis Mikalojus Kazimieras Vladyčka Joakimas Skirmuntas Karališkieji sekretoriai LDK dvasiniai referendoriai Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1641 1649) Jonas Kristupas Daugėla-Zaviša (1649 1656) Jurgis Stanislovas Valavičius (1656) Aleksandras Kazimieras Sapiega (1657 1659) Jurgis Nieviarovskis (1659 1670) Valerijonas Stanislovas Judickis (1670 1673) Eustachijus Stanislovas Kotovičius (1673 1687) Jonas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas (1687 1695) Aleksandras Benediktas Vyhovskis (1696 1701, 1703) 1 Pagal Urzędnicy centralni i dygnitarze... 164
Priedai LDK didieji dvasiniai sekretoriai Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1670? 1684) Vincentas Stanislovas Valavičius (1684 1698) Jonas Mikalojus Zgierskis (1698 1704) LDK didžiosios kanceliarijos regentai Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1633? 1641) Jonas Karolis Daugėla-Zaviša (1641 1649) Jurgis Nieviarovskis (1658, 1659) Petras Kazimieras Berkas (1659) Jurgis Mykolas Bienickis (1661 1663) Aleksandras Kotovičius (1672) Kazimieras Jonas Vaišnoravičius (1676 1677) Vincentas Stanislovas Valavičius (1677 1684) Jonas Pokžyvnickis (1685, 1696, gal iki 1703) LDK mažosios kanceliarijos regentai Jurgis Bialozoras (1650 1654) Valerijonas Stanislovas Judickis (1654, 1655) Simonas Adalbertas (Vaitiekus) Mlyneckis (1658 1667, 1670 1673) Aleksandras Mykolas Galinskis (1678 1683) Jonas Pokžyvnickis (1683 1693)?Marcijonas Valavičius (1694 1697) LDK didieji raštininkai Andrius Kazimieras Osovskis (1678 1682) Pranciškus Dolmat-Isajkovskis (1641 1649) Jonas Karolis Daugėla-Zaviša (1649 1656) Jurgis Stanislovas Valavičius (1656) Valerijonas Stanislovas Judickis (1657 1673) Jurgis Bialozoras (1649 1658) LDK iždo išlaidų raštininkas 165
SUMMARY RAPPORTS BETWEEN THE CATHOLIC CHURCH AND THE STATE IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IN THE 2 ND HALF OF THE 17 TH CENTURY This book discusses intercourses between the Catholic Church and the State in the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the 17 th century. On the one hand, the influence of the Church institutions (synods, capitula sessions) and its hierarchs on the State s political life are discussed. On the other hand, it researches how state institutions, such as ruler, diet, senators and citizens took care of the Church s matters. The second half of the 17 th century was chosen as the research period because of several reasons. Firstly, this period compared to the previous one has almost not been investigated in Lithuanian historiography. Secondly, the second half of the 17 th century starts with a devastating political turmoil that affects all sides of the society s life. Moreover, in the middle of the century the Catholic Church established itself as the only religious institution completely eliminating Protestants and other religious trends that were extremely active at the beginning of the century. The end of the period is marked by the establishment of the Saxon dynasty (1696), and the loss of the dominant positions of the Catholicism in the social and the political life through the 18 th century, caused by the rise of the Orthodoxy protected by Russia. It is necessary to study history of the Catholic Church in Lithuania through the second half of the 17 th century because of several reasons. Differently from modern times, early modern Church controlled not only religious life of the society, but considerably influenced its social, cultural and political spheres. Without studying a set of these activities, we would not comprehend most of the contemporary processes and developments. This investigation reveals various aspects of the Church s participation in the social life and the State s political activities. 166
Summary The topic of this book has not been investigated. Polish historians have started studying rapports between the Catholic Church and the State by formulating problems. Several investigations have been done concerning tollage (H. Karbownik and A. Tyla) from the Church lands. Because of the lack of literature directly related to the topic of the book, investigations on the history of the Catholic Church (M. Valančius, J. Kurczewski, W. Przyałgowski, Z. Ivinskis, P. Rabikauskas, J. Ochmański, G. Błaszczyk) and on the political history of the Polish-Lithuanian Commonwealth were extremely important (A. Šapoka, K. Avižonis, A. Tyla, G. Sliesoriūnas, L. Kubala, S. Ochmann, A. Rachuba, A. Wójcik). These studies did not discuss relations between the Church and the State, but revealed some aspects of the Catholic Church activities in the Commonwealth. Several types of published and archival sources were used. Part of them were first time introduced into the historiography. These are the documents of the Catholic Church: correspondence of the Church officials, official documents related to the activities of the hierarchs, decisions of the Synods, visitations, documents of the capitula. Secondly, there are documents of the State institutions: privileges given by the rulers, international treaties, minutes and constitutions of the Diets, documents of the Senate, instructions of the small Diets. Thirdly, there are private documents: correspondence, memoirs and panegyrics. The book is divided into three chapters. The first one discusses the dependence of the Catholic Church on the State, and the concern of the State about the Church issues. It discusses numerous privileges given by the rulers and analyzes political careers of the Church officials. The second chapter discusses the duties of the Church institutions (synods, capitula) and hierarchs towards the State. It analyzes the Church s participation in the political life of the State, and investigates possibilities of the career for clergymen. The third chapter discusses the Church concern about the security of the State. The Church and its members position towards the Kėdainiai treaty is investigated initially. Later, the activities of the Church hierarchs in shaping internal and external policy of the State are analyzed. Attention is also paid to their contribution in strengthening and financing the armies. There are several annexes added to the book. Most of them introduce new materials to the historiography. The first one lists those officials of the Lithuanian Catholic Church, who were supported by the ruler in the second half of the 17 th century. The second one presents privileges of the Catholic Church approved at the Diets of the Commonwealth in the same period. They prove that in many cases the Third Lithuanian Statute was ignored when specific political questions related to the Church were concerned. The third appendix lists the members of Vilnius, Smolensk and Samogitia capitula. In the fourth one, there are names of clergymen who next to their ecclesiastical offices also worked in the offices of the ruler and the Grand Duchy. As the result of the research, several conclusions were made. 167
Katalikų bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvos DK XVII a. antrojoje pusėje In the second half of the 17 th century, the dioceses of Vilnius, Samogitia and Smolensk represented the Catholic Church of Lithuania. The dioceses of Livonia and Luck were divided between the Lithuanian and Polish authorities. The State frequently felt concern about the Church. This can be proved by numerous acts of the Diets that liberated certain territories of the Church from military service. Most of these privileges were issued through the 1670 s. Because of these concessions, the wealth of the Catholic Church considerably increased through the last decades of the 17 th century. Using his right of patronage, the ruler was able to control appointment of clergymen to approximately one-third of parishes, as well as, shape Vilnius and Smolensk capitula and appoint bishops. The interests of the influential magnate families, however, limited this right of the ruler. The candidacies had to be coordinated according to the interests of both sides. Clergymen who received favour and support of the ruler used to make their career both political and ecclesiastical much faster. The highest posts in the political and ecclesiastical hierarchy used to be occupied by those clergymen who managed to receive support of both the State and the Church. When choosing a candidate to the place of a bishop, interests of the magnate families and the ruler played the most important role. The ecclesiastical career of a clergyman usually started from the prelature or canonry of Smolensk or Samogitia. Further step was the membership in Vilnius capitulum. This position provided with the possibility to become a bishop of Smolensk or Samogitia dioceses. The last stage of the career was the place of Vilnius bishop. During the sessions of capitula and in the synods of the dioceses clergymen used to discuss political issues next to religious ones. Capitula discussed issues of tollage, appointed and sent envoys to the Polish-Lithuanian Diets, wrote them instructions. Synods discussed questions less connected to politics, but spoke for the veneration of the Lithuanian laws and propagated faithfulness towards the fatherland. The political orientation of a clergyman was influenced by his dependence on a political group or a house of magnates. There was no institution in the Catholic Church that could control the political orientation of its members. Therefore, they had the freedom to make their own decisions. Clergymen rarely were authors of political programs. They preferred to support one or another arguing side, usually the King s one. If a clergyman belonged to an influential magnate family, he supported its political course. Compared with other clergymen, bishops had the greatest influence on the political life of the State. Being senators, they had to participate actively in the political life. They attended one-third of the Polish-Lithuanian Diets, participated in Senate sessions, and had a right to reside close to the ruler and control his actions in particular periods of time. Also they influenced small Diets of Vilnius and Samogitia. Clergymen attended about a half of Samogitian small Diets. Bishops were chairmen of one-third of them, and influenced their decisions. 168