Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.
Justinas Marcinkevičius yra kilęs iš savito Lietuvos krašto, kur susipynę atkakliųjų suvalkiečių ir širdingųjų dzūkų bruožai. Gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje (Prienų r.). Mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau Prienų Žiburio gimnazijoje. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo Genio ir Pergalės redakcijose, 1959 1960 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje. Atgimimo pradžioje buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Žmona Genovaitė, dukros Ramunė ir Jurga. Rašytojo tėvas Motiejus Marcinkevičius, motina Ieva Kvainauskaitė. Be Justino šeimoje augo dar trys vaikai. Mamai mirus 1947 m. tėvas vedė antrą kartą. Penkiais broliais ir seserimi padidėjusioje šeimoje viešpatavo supratimas, meilė ir humoras. Būdamas vyriausias tarp brolių Justinas turėjo prisiimti sunkią darbų naštą. Žiemą vežė rąstus su tėvu naujiems trobesiams, vasarą dalgis ir plūgas.
Gimnazijos metais Justinas Marcinkevičius daręs labai kuklų įspūdį, o, svarbiausia, itin nepasitikėdavęs savimi. Baigęs gimnaziją sidabro medaliu, kartu su klasės bičiuliu 1949 m. rudenį jis atvyko į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Abu medalininkai įstojo į universitetą be egzaminų. Netrukus jaunas poetas ėmė uždarbiauti pamokomis, vėliau gavo vardinę stipendiją, taip susidarė būtinos sąlygos studijoms ir kūrybai. Jau nuo pat pirmų savo kūrybos žingsnių J. Marcinkevičius atrodo lyg vyresnis už daugelį savo bendraamžių, tartum būtų ne vienos epochos žmogus, o ateivis iš kažkur toliau. Ir tikrai, net savo autobiografiją jis rašo tartum epą, kuriame laikas matuojamas gamtos ciklais: vasarą pakeisdavo žiema, žiemą vasara. Kaip ir mūsų literatūros klasikų, jo vidinį pasaulį ir etinių bei estetinių vertybių sistemą daugiausia paveikė ilgaamžės kaimo gyvenimo tradicijos, žemdirbio profesija. Vaiko sąmonę ypač paveikė valstietiškas mitas apie grūdą, tarsi žūvantį ir vėl atgimstantį. Ilgais žiemos vakarais kartu su tėvu, broliu ir seserimis giedamos giesmės įskėlė pirmąsias kūrybos kibirkštis. R. Pakalniškis. Justinas Marcinkevičius. Gyvenimas ir kūryba. Vilnius: Šviesa. 1984 m.
Gimiau aš kovo mėnesį, lova vienu galu į šiltą krosnį rėmėsi. Sako, jau buvo vėlu. Tėvas maldaknygę vartė. Šiaip, sako, buvo ramus. Parinko man gerą vardą vis dėlto pirmas sūnus. Geras vardas. Geresnio nenoriu. Bet ta diena, po šimts velnių, Pagal bažnytinį kalendorių buvo 40-imt kankinių! Nuo šito ir prasidėjo... Sykį duonriekį išgalandau. Ir, matyt, per arti padėjau, nes ant nosies man liko randas. O paskui, kiek nuo krosnies krista, kiek įsipjauta, įsikirsta... Mama sakydavo: Jėzau Kristau, ne vaikas, o Antikristas! Nuėjau, atsimenu, į klojimą. Kuliamoji dūzgė dulkių tiršta. Nei iš šio, nei iš to, krumpliaračiai ima ir sutrina man porą pirštų. Sykį eržilas spyrė. Kaip ugnis, ir visas širmas. Nuo tada apsiforminau kaip Kankinys Nr. 41-as. Taip ir augau, kol pagaliau užmiršau savo randus prakeiktus. Dabar slėpkite nuo manęs kuo toliau vyną, moteris ir kitus aštrius daiktus. Štai taip poetas Justinas Marcinkevičius sudėliojo autobiografiją.
O TĖVIŠKE... O tėviške, laukų drugeli margas! Jau tavo pieva mano atmintis, Kur tu skraidai skambi, lengva, spalvinga, Kaip atlaidų skarelės parugėm. Justinui Marcinkevičiui gimtinė yra lyg viso pasaulio, o ypač Lietuvos, atspindys. Nors jo dažniausios eilėraščių temos yra tėvynės, tautos, žmogaus likimas, visgi gimtieji namai yra ta plotmė, kurios pagrindu kuriami kiti vaizdai ir motyvai. O tėviške, nuvirtęs vartų stulpe, Nulūžęs šaukšte, peili be kriaunų, Takeli, dingstantis vaikystės soduos, Kur šviečia motinos graži galva. O tėviške, suskilus tėvo klumpe, Puodeli šilto pieno vakare, Sesers maldaknyge, elementoriau, Į dilgėles nukritęs obuoly... Justinas Marcinkevičius, 1974 m.
Kiemo vartai, akmuo prie jų, kuris vasaros dieną taip įkaisdavo, kad per nakties trumpumą neataušdavo, girnapusė prie durų, nuo kurios jau tik vienas žingsnis per slenkstį, durų rankena klemka su liežuvėliu, seniai jau tokių nebėra... Bet, svarbiausia, medžiai penki beržai, trys gluosniai, dvi eglės, klevas prie gryčios, liepa beveik viduryje atšlaimo... O sodas! Kriaušės, obelys, vyšnios, slyvos... Seniai jų nebėra, o lig šiol prisimenu visų skonį. Gryčioje sekmadieniais balta staltiese uždengtas stalas, kryželis, tyla ligi pietų, kol miestelyje baigsis suma, kai vaikas neturėdavai ką veikti, visi nugrimzdę maldoje, tik sukudakuoja višta, matyt, kur nors dilgėlyne pametusi kiaušinį. Kai močiutė persižegnos, reiks nubėgti, reiks nubėgti ir paieškoti gal paleis jį pietums. Taip apibūdino gimtąją sodybą J. Marcinkevičius. Justino Marcinkevičiaus tėviškė.
Jauniausia sesuo Dalia su Justinu kartu neaugo: tarp jų 29 metų skirtumas, tačiau palaikė šiltus ir draugiškus ryšius. Kai aš gimiau, Justinas jau vyriausią dukrą Ramunę turėjo, kalba D. Beniulienė. Tėvukas užaugino devynis vaikus: Justiną su broliu ir dviem seserimis, o su antrąja žmona susilaukė dar penkių vaikų. Mama nė vieno iš mūsų neskirdavo: visiems vienodai sūrio, sviesto ar lašinių įdėdavo į miestą, prisiminė poeto sesuo. Senosios sodybos, kurioje gimė poetas, neliko. Karui baigiantis, rusai traukdamiesi padegė. Čia Justinas nuotrauką atvežė įrėminęs, kur mes visi vaikai prie vartelių. Bet jis čia dar jaunas. Ir mano mama, jo pamotė", grįžta šypsena D. Beniulienės veidan. Poetas buvo nusipiešęs senąją sodybą, kokią ją prisiminė. Žadėjo nupiešti ir namiškiams. Nebespėjo... nutyla sesuo. Justinas Marcinkevičius prie tėviškės vartų su šeimos nariais. Aušra Garnienė https://www.diena.lt
Tramdydama graudulį Dalia Beniulienė iš lėto varsto prisiminimų dureles į praeitį, kurioje dar gyvas jos brolis. Čia pat senas klevas, po kuriuo dengdavo stalą, sodindavo Justiną, kitus gimines. Mėgdavo ir gonkelėse prie stalo pasišnekučiuoti. Kol tėvukas gyvas buvo, Justinas su juo kambaryje ar virtuvėje prie didelio stalo susėsdavo, apie ūkį, reikalus klausinėdavo. Patarimų nedalydavo, tik smalsaudavo. Ypatingų vaišių Justinui niekas neruošdavo jis mėgo paprastą kaimišką valgį, ypač bulvines bandas, keptas duonkepėje ant kopūsto lapų. Sesuo pamena dar pernai prišutinusi jam bulvių, vaišinusi naminiu rūgpieniu. Kaimo vaikis gi. Vargingai gyveno, apibūdina poetą sesuo. Pas mus čia labai gražu pavasarį, kai viskas sužaliuoja. Bet jis dažniausiai vasarą atvažiuodavo. Arba rudeniop. Vis klausdavo, ar obelis žydėjo, ar yra obuolių ant jos, po mažą kruopelytę prisiminimų dėlioja D. Beniulienė. Šimtametė, greičiausiai dar senelio sodinta obelis J. Marcinkevičiui labai rūpėjo. Visada aplankydavo ją, mėgdavo rudenį pasirinkti geltonų obuolių. Aušra Garnienė https://www.diena.lt
Justino Marcinkevičiaus prisiminimai apie tėvą suvirpina ne vieną širdį: Labai ryškiai prisimenu įvykį, kuris ilgą laiką buvo jausminiu mano pareigos turiniu. Mokiausi tada, rodos, antroje gimnazijos klasėje. Tėvai nuomojo man kambarį miestelyje ir jo šeimininkei pristatydavo maistą. Buvo vėlyvas ruduo. Nežinau kodėl, tačiau tėvai tada laiku nepristatė šeimininkei maisto produktų, ir kitą rytą aš valgiau kito, ten gyvenusio, moksleivio duoną, tepiau jo sviestą. Buvo baisiai gėda, aš pykau ant namiškių, kad jie laiku nepasirūpino manimi. Grįžęs iš mokyklos, radau atėjusį tėvą. Jis išrišo iš skarelės puskepalį duonos, sviesto galą, pasėdėjo kiek su manimi ir pakilo namo. Pylė šaltas rudens lietus. Stovėjau prie lango, mačiau, kaip tėvas nusiavė batus ir, gūždamasis nuo lietaus, basas nušlepsėjo šaligatviu. Kambaryje buvo sausa ir šilta, žinojau, kad vakarienei turėsiu savo duonos, o vis tiek galvojau apie einantį į namus tėvą sušalusį, perlytą. Pajutau, kad tėvas tik todėl nusiavė batus, jog aš galėčiau vaikščioti apsiavęs. Širdį perliejo nenusakoma žodžiais meilės ir dėkingumo banga, ir mano šeimininkė niekaip negalėjo suprasti, ko aš verkiu stovėdamas prie lango. Justinas Marcinkevičius su tėvu
Justino Marcinkevičiaus šeima. Žmona Genutė, dukros Ramunė ir Jurga. 1967 m. Poeto Justino Marcinkevičiaus dukra Jurga ir anūkė Salomėja. Marko Cechanovičiaus nuotr. Poetas su žmona Genovaite. Mirė 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.
Diedukas keldavosi labai anksti, užsidarydavo darbo kambaryje ir rašydavo. Visada ranka. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės, ir mes žinodavome, kada galima skambinti, o kada geriau netrukdyti. Dieduko bibliotekos lentynos buvo itin tvarkingos. Netgi plokštelės namuose buvo sudėtos pagal muzikos stilių. Kartais babytė, kai matydavo, kad pernelyg landžioju, man sakydavo: nebeik pas jį. Laukdavau, kol diedukas išeis valgyti priešpiečių stiklinės pieno su bandele. Pirmą valandą pietūs. Visada tuo pačiu metu. Po pietų diedukas eidavo pasivaikščioti. Grįžęs priguldavo, o pavakare vėl dirbdavo. Vis galvoju, kad ankstyvą kėlimąsi iš jo paveldėjau. Mano smegenys irgi geriausiai dirba iš ryto. Kai rašiau disertaciją, keldavausi penktą ryto. Su mumis, vaikais, diedukas kalbėdavo tarsi su sau lygiais, kuriems reikia paaiškinti įvairiausius dalykus. Jis mus visus išmokė dar vieno svarbaus įgūdžio vienodai pagarbiai kalbėti ir taip pat vienodai gerbti ir laiptinę valančią valytoją, ir kardinolą. Gal todėl nesame pasipūtusios, net neįsivaizduojame, ką tai reiškia. Anūkės Salomėjos prisiminimai
Justinas buvo mažakalbis. Visada gyveno apmąstydamas tai, kas vyksta aplink ir ką turime nuveikti. Ir, žinoma, kūrybinis procesas jame pulsavo nesustodamas. Pokalbio metu jo šykšti šypsena ir nuoširdumu švytinčios akys daugiau pasakydavo... Rašytoja Marija Macijauskienė
Pamėgtieji poeto kūrybos žanrai lyrika, poemos ir poetinės dramos. Pirmieji J. Marcinkevičiaus pamėgti poetai buvo Maironis, K.Binkis, kiek vėliau V. Mykolaitis- Putinas. Maironis jį visam gyvenimui užkrėtė skausmingu nacionalinio likimo apgiedojimu ir atgimimo viltimis.
Sakoma, kad tikroji poeto biografija tai jo kūryba. Ir Justino Marcinkevičiaus gyvenimas švieste šviečiasi jo paties kūriniuose. Kita vertus, meno kūriniai pasako kur kas daugiau, ne vien apie autorių. Įžvalgiu poeto pastebėjimu, kūryba tai toks klausimas apie gyvenimą, kurį išgirdęs savyje žmogus visam gyvenimui susimąsto. Poetinė kūryba ir sudaro jo gyvenimo prasmę bei turinį. Nežinia, kur tikroji poeto pradžia. Gal kūdikystės sapnuose, kai akimirkai tarsi nušvinta ir išsisklaido žmogaus buvimo prasmė. J. Marcinkevičiaus įsitikinimu, poetas prasideda ne eilėraščiu ir ne knyga, o žeme, saule, motinos rankomis, paukščio čiulbesiu, duonos skoniu, ašara ir kalba, pirmąja skriauda ir neteisybe, visais tais įspūdžiais, kuriuose pro kasdieniškos buities luobą pirmąkart šmėkšteli tamsios, bauginančios, viliojančios gyvenimo akys. Visam gyvenimui poetas gamtos vaikas. Metams bėgant, mintys vis glaudžiau siejasi su kūdikystės žeme, kur aukšta, šviesu ir tyra, kur šviečia motinos graži galva.
Ankstyvojoje savo kūryboje Justinas Marcinkevičius daugiausia rašė kūrinius, kurie atitiko tuometinius sovietmečio režimo reikalavimus. Tačiau dar sovietmečiu jis dalies tautos buvo suvokiamas kaip tautos poetas. Savo kūriniuose jis tęsė neoromantinės lyrikos žanro tradicijas, tad būtent šitaip jis skatino ir gynė lietuvių tautinę savimonę, savitai aprašė ir žmonėms iš naujo įdiegė humanistinę žmogaus idėją. Pasak literatūros kritikų, Justino Marcinkevičiaus kūryba gali būti skirstoma į dvi šakas romantinę bei modernią. Bet kokiu atveju J. Marcinkevičius, rašydamas totalitarizmo sąlygomis, kūriniuose įpindavo daug metaforiškų pasakymų, užuominų ir net nutylėjimų, bandant apsisaugoti nuo nemalonumų. Taip darė daugelis to meto rašytojų, tad J. Marcinkevičius nėra pirmasis būtent tokiais būdais rašęs savo kūrinius. Kaip pagrindines jo prozos temas galima išskirti Lietuvą, jos didingą istoriją, praeitį, gamtą, kultūrą, žmogaus egzistencines problemas: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora. J. Marcinkevičiaus kūrybos branduolys lietuvių tautinė savastis, tradicijos, istorinis kelias ir bendras visų šių aspektų apmąstymas. J. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija Mindaugas, Katedra ir Mažvydas, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir susivienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė.
Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui nes kuo gi mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo sušildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir pačių širdies labirintais.
Iš Justino Marcinkevičiaus rankraščio.
Justino Marcinkevičiaus kūrybos esmė būti su žmonėmis, žmonių gyvenime, su tauta, tautos gyvenime, kad tauta būtų tavyje, o tu tautoje. Jis tai darė ne išpuoštais tonais, bet paprastais dalykais: prisiliesdamas prie žolės, paglostydamas artimą. Viktorija Daujotytė
Justinas Marcinkevičius turėjo Dievo dovaną pajusti tai, kas lietuvių tautai rūpi, turėjo gebėjimą atrasti vienintelę teisingą intonaciją, vienintelį teisingą sakinį, jis buvo aukščiausio meninio lygio ir jį pavertė tokiu žmogumi, kuris iš mūsų menininkų bendruomenės tapo pirmąja figūra, nusipelniusia žmonių pagarbos. Buvo laukiama kiekvieno J. Marcinkevičiaus žodžio, kiekvienas žodis buvo išklausomas, jo autoritetas yra neabejotinas. Literatūros kritikas Valentinas Sventickas
Poeto kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų. 1974 m. parašytas eilėraštis Laisvė paskatino grupę Antikvaras sukurti dainą, kuri tapo savotišku 1991 m. sausio 13-osios himnu. Apie Justiną Marcinkevičių sukurti dokumentiniai filmai Dienoraštis be datų (1980) ir Lopšinė motinai (1983).
Lipdau lipdau, o galo vis nėra. O gal Tėvynę reikia visą laiką Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt? Nes jei sustoji tik jinai ir miršta. Taip, kurti visą laiką. Visą laiką! Lipdyt ir kurti Justinas Marcinkevičius, Mindaugas
Tai gražiai mane augino Laukas, pieva, kelias, upė, Tai gražiai už rankos vedė Vasaros diena ilga. Tai gražiai lingavo girios, Uogų ir gegučių pilnos, Tai gražiai saulutė leidos, Atilsėlį nešdama. Tai gražiai skambėjo žodžiai: Laukas, pieva, kelias, upė. Tai gražiai iš jų išaugo Vienas žodis LIETUVA! Justinas Marcinkevičius, Tai gražiai mane augino, 1974 m.
Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę Justinas Marcinkevičius, ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Taip, Justinas Marcinkevičius buvo daugiau negu poetas. Virš jo kūrybos ir asmens buvo susidariusi ypatinga aura slaptojo lietuviškumo prasmės ją kėlė ir laikė. Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Laisvė yra dalykas, kuris niekada neišsemiamas. Yra daug jos pavidalų, sakykime, politinė, ekonominė, religinė, moralinė laisvė. Jei žmogus gauna vieną kurią nors laisvę, jis jau mano, kad jis yra laisvas. Tačiau taip nėra, ir eiti į laisvę yra ilgas žmonijos kelias. Justinas Marcinkevičius https://www.15min.lt
Jis išmokė tautą skanduoti Lie-tu-va Bronislovas Genzelis Mėginsime sudėti pirmą žodį. Klausykitės gerai Širdim klausykit! Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų Pajusite medaus ir kraujo skonį, Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant, Užuosit šieno ir liepynų kvapą, Regėsit baugų debesio šešėlį Per lauką bėgant Taigi pamėginkim. El-ie bus Lie, tė-u bus tu, vė-a bus va. Kartokite! Kartokit ir klausykit Lie-tu-va! Justinas Marcinkevičius, Mažvydas
Eilėraštis Ašara Dievo aky, kuriame kreipiamasi į Lietuvą, dramos Mažvydas pabaiga, kur mokoma tarti žodį Lietuva, tapo emblemomis, su kuriomis tapatinama visa Justino Marcinkevičiaus kūryba ir visas tautinis sąmoningumas, jo budinimas sovietmečiu. Todėl natūralu, kad J. Marcinkevičius Sąjūdžio laikotarpiu prabilo eilėraščiais, kuriuose beveik publicistiškai nusakoma tautos situacija, atsispindi žmonių skauduliai ir lūkesčiai. Pirmą kartą viešai minint vasario 16-ąją, J. Marcinkevičius perskaitė eilėraštį Diena atrištom akim. Poetas ne tik buvo išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, jo sutikimas dalyvauti paskatino, padrąsino įsitraukti ir kitus žmones. Rimantas Kmita. XX amžiaus literatūra http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1306
Sąjūdis tautos gyvybės rodiklis, ranka, kuri laiko Lietuvos žiburį, pridengia jį nuo skersvėjų, kelia kiek pajėgdama aukščiau. Gal pasirodys netikėta, bet Sąjūdžio šaknis aš matau XIX a. sukilimuose, mūsų vargo mokykloje", knygnešio maišelyje, Maironio Pavasario balsuose", 1918 m. vasario 16-osios akte, Nepriklausomybės kovų savanorio kraujo laše, tremtinių kančiose ir jų tikėjime... taip Lietuvos Sąjūdžio esmę apibūdino poetas Justinas Marcinkevičius. Zigmas Tamakauskas. Lietuvos Sąjūdžio tėkmė http://www.xxiamzius.lt
Sąjūdis poetui asocijavosi su inteligentišku, demokratišku, kūrybingu ir net šiek tiek romantišku judėjimu. Tokią atvirą jis norėjo matyti ir kuriamą Lietuvą.
Jis tapo vienu aktyviausių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, kuris net atsitraukęs nuo aktyvesnės veiklos svarbiausiais istorijos momentais kalbėjo su tauta, ir ši priimdavo jo žodžius kaip savo sąžinės balsą... 1988 m. spalio 22 23 d. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime poetai Justinas Marcinkevičius ir Marcelijus Martinaitis. Romualdo Sruogos nuotr.
1988 m. spalio 22-ąją, 10 valandą ryto, Vilniaus sporto rūmuose prasidėjo Lietuvos Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. Delegatai rinkosi į Sąjūdžio suvažiavimą su didele viltimi, nepaprastai pakilia nuotaika, tačiau šiek tiek jaudindamiesi, kaip į didelę atsakingą darbo šventę, turėjusią lemti tolimesnį ne tik Sąjūdžio, bet ir visos Lietuvos likimo kryptį. Poetas Justinas Marcinkevičius savo įžanginiame žodyje sakė: Pagaliau atėjo ta diena. Atėjo, kad sujungtumėm savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas, kad sujungtumėm save Lietuvos atgimimui.
Mano supratimu, nepriklausomybė yra visų ir kiekvieno Lietuvos žmogaus kūryba. Lietuvos istorijoje dar nebuvo kito tokio momento, kai visa tauta masiškai dalyvaudama mitinguose, kitose akcijose, reikalavo nepriklausomybės, Kovo 11-ąja baigdama romantiškąjį Lietuvos atgimimo laikotarpį ir pradėdama atgimimo realizmą, kuriame visko yra ir šviesaus, ir purvino. Gal kitaip ir negali būti, gal toks yra gyvenimas, tačiau norėtųsi ko nors švaresnio, didesnio.
Su viltimi žvelgiu į jaunąjį Lietuvos Respublikos pilietį : kiek daug jis gali padaryti žmogui, valstybei, sau. Kas, jei ne jis šiandien turi ištarti: Lie-tu-va! Ištarti taip, kad širdis suvirpėtų. Kas, jei ne jis, gyvens toje Lietuvoje. O bus ji tokia, koks bus jis pats, kokią ją pats susikurs. Žemė laiminga žmonėmis, jų darbais ir žygiais. Ir maža valstybė gali būti didelė savo piliečiais. Apie tokią Lietuvą galvoju. Iš rankraščio, Justinas Marcinkevičius, 1996 m.
Pamarys, 1999 m., rugsėjo 18 d.
Šilokarčema, 1999 m. rugsėjo 21 d.
Pamarys, 1999 m., rugs. 28 d.
Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu vakaras toksai, kad nėr kur dėtis: ir toksai net neišreiškiamas pilnumas, ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas, ir toli, labai toli girdėtis. Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis. Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu. Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu. Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies! Justinas Marcinkevičius, Toks vakaras, 1963 m.
Didžio kūrėjo talentas, atsiskleidęs įvairiose meninės ir visuomeninės veiklos sferose, mums ir ateities kartoms bylos apie žmogų asmenybę, jo meilės, dvasingumo ir kūrybingumo triumfą prieš gyvenimo smulkmenas, apie nuolatinį žmogaus siekį mylėti be kompromisų ir išlygų, jausti ir kurti tik aukščiausiais sąžiningumo kriterijais remiantis, niekuomet neišduoti savo idealų ir meilės Tėvynei išaukštinimo. Justino Marcinkevičiaus žodis, kylantis iš pačių giliausių tautos kultūros gelmių, vienodai artimas ir suprantamas visiems tautos sluoksniams, nes labai tiksliai išreiškia tai, ką mes jaučiame, bet neturime tokio didžio talento išreikšti. Susitapatiname su juo, tarsi tai būtų mūsų pačių pasakyta. Tai patvirtina ir liaudies dainomis virtę poeto tekstai, ir neblėstantis domėjimasis jo kūryba. J. Marcinkevičius visiems laikams išliks mums pavyzdžiu žmogaus ir piliečio, kokiu mes siekiame tapti, o jo kūryba ugdys ir taurins mus ir kitas kartas. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė https://www.lrytas.lt
1994 m. Justinui Marcinkevičiui Algirdas Brazauskas įteikė Santarvės premiją.
2003 m. įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius.
2008 m. įteikta Nacionalinė pažangos premija už svarų indėlį į lietuvių poetinę kultūrą ir tautos tapatybės stiprinimą.
Lietuvos nepriklausomybės medalis. Skulptorius Juozas Zikaras. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas. Skulptorius Jonas Burba.
2012 m. Vilniaus universiteto kiemelyje atidengta atminimo lenta Justinui Marcinkevičiui. Paminklinis akmuo poeto tėviškėje Važatkiemyje, Prienų r.
Justinas Marcinkevičius Prienų garbės pilietis, 2002 m. Justinas Marcinkevičius Vaižganto premijos laureatas, 2009 m. Kornelijos Ežerskytės nuotr.
Justino Marcinkevičiaus įamžinimas Prienų rajone. 2011 m. Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu viešajai bibliotekai suteiktas žymaus kraštiečio poeto Justino Marcinkevičiaus vardas (http://www.prienubiblioteka.lt/). Po metų, 2012 m. rugsėjo 28 d., bibliotekoje atidarytas Poeto Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, kuriame įsikūrė Genovaitės Marcinkevičienės padovanota poeto asmeninė biblioteka. Joje yra 3 122 vienetai unikalių dokumentų: knygų, nuotraukų, periodinių leidinių, kitų su įvairiais poeto gyvenimo įvykiais susijusių smulkių spaudinių, kuriuos pats poetas pagarbiai saugojo tarp savo knygų. Daugelis knygų su dedikacijomis. Poeto atminimui skirta svetainė http://www.justinasmarcinkevicius.lt/ 2012 m. įsteigta Lietuvos mokslų akademijos Justino Marcinkevičiaus premija (literatūrologija), teikiama kas ketverius metus.
1957 m. LSSR valstybinė premija už poemą Dvidešimtas pavasaris 1965 m. Poezijos pavasario laureatas 1969 m. LSSR valstybinė premija už dramą-poemą Mindaugas 1975 m. LTSR nusipelnęs meno veikėjas 1978 m. LSSR liaudies poetas 1985 m. Suomijos Didžiojo Sidabro medalis už Kalevalos vertimą 1993 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordinas 1994 m. Santarvės premija 1997 m. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1 laipsnio ordinas 1997 m. Lenkijos rašytojų PEN klubo premija už A. Mickevičiaus kūrybos vertimus 1998 m. Johano Gotfrydo Herderio premija 1998 m. Norvegijos Karališkasis Garbės ordinas Commander
2000 m. Literatūrinė Varpų premija 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis 2001 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija 2002 m. Prienų garbės pilietis 2002 m. Vilniaus miesto garbės pilietis 2003 m. Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius 2004 m. Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės 2-ojo laipsnio ordinas 2005 m. Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas 2005 m. Baltijos Asamblėjos literatūros premija 2008 m. Nacionalinė pažangos premija 2008 m. LR Prezidento medalis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui 2009 m. Vilniaus mero premija 2009 m. Vaižganto literatūrinė premija 2010 m. Lenkijos autorių teisių gynimo asociacijos ZAIKS apdovanojimas 2010 m. Jono Aisčio literatūrinė premija
Kai atgal pažiūriu, tai ir nedidelis džiaugsmas atrodo tartum stebuklas, kuriuo tikėti imu. Gal ir visas gyvenimas vienintelis, vienas didžiausias mano stebuklas, nepaprastas paprastumu... Liepsnojantis krūmas, 1966 m.