LDM_METRASTIS_15_170x240mm.pdf

Transkriptas

1 * Giedrūda Kazonienė, Romualdas Martinkus, Danutė Menkutė Liepų g. 12, Klaipėda, Tel. (8 46) El. p. Giedrūda Kazonienė, Romualdas Martinkus, Danutė Menkutė Senovinė laikrodininko dirbtuvė nauja ekspozicija Laikrodžių muziejuje 2011 m. gruodžio 16 d. LDM Laikrodžių muziejuje atidaryta nauja ekspozicija Senovinė laikrodininko dirbtuvė. Ji įrengta nuolatinės Laikrodžių muziejaus ekspozicijos antrajame aukšte ir lankytojus supažindina su XVI XIX a. senoviniais laikrodžių gamybos, remonto bei apdailos įrankiais. Rodoma apie 164 vnt. įvairių laikrodžių detalių, gamybos bei remonto įrankių. Ekspozicijos centre įkurdintas renesanso epochos amatininkas (manekenas), senovinį laikrodį remontuojantis žvakių šviesoje. Laikrodininko ekspozicijos įkūrimo istorija Per eilę metų Laikrodžių muziejuje buvo sukaupta įvairių senovinių laikrodžių gamybos, remonto bei apdailos įrankių kolekcija, daugybė laikrodžių detalių: stikliukų, spyruoklių, dantračių ir kt. Nuo muziejaus atidarymo (1984) šios kolekcijos dalis buvo eksponuojama nuolatinėje muziejaus pirmojo aukšto ekspozicijoje ketvirtosios salės viduryje stovinčiame stende. Tuo tarpu pagal šios ekspozicijos teminį planą čia turėjo būti pasakojama apie pasaulio laiko juostas. Kai 2010 m. toks stendas buvo padarytas, pradėta ieškoti vietos Senovinės laikrodininko dirbtuvės ekspozicijai įrengti. Iš pradžių planuota, kad šioje ekspozicijoje (parodinės salės dalyje) bei muziejaus edukaciniame centre cokolinėje pastato dalyje dirbs tikras laikrodininkas. Šis sumanymas nebuvo įgyvendintas anksčiau muziejuje dirbę 272 / Ekspozicijos ir parodos

2 laikrodininkai Aloyzas Alijauskas, Viktoras Ivanauskas, Dionizas Varkalis kuklinosi užimti dirbančio laikrodininko vietą muziejaus ekspozicijoje. Dabartinis naujosios ekspozicijos projektas su LDM vadovais buvo suderintas 2010 metais. Jos autorius Laikrodžių muziejaus (LM) vedėjas Romualdas Martinkus. Ekspozicijai įrengti buvo parinkta patalpa, esanti tarp muziejaus antrame aukšte veikiančios nuolatinės ekspozicijos ir salių, kuriose rodomos Renesanso ir Baroko epochų laikrodžių formos. Ši vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai. Seniausi žinomi mechaninių laikrodžių kūrėjai laikrodininkai. Jų profesija pradėjo formuotis Renesanso epochos laikotarpyje. Tuo metu tiek visoje Europoje, ne išimtis ir Lietuva, kalvių, katilių ir šaltkavių cechai pradėjo peraugti į pirmuosius savarankiškus laikrodininkų cechus. Todėl ši vieta ir pagal kuriamos ekspozicijos tematiką, ir pagal muziejaus pastato architektūrinę struktūrą labiausiai tiko. Rengiant laikrodininko ekspozicijos projektą labai pasitarnavo informacija, žinios, kurios buvo sukauptos daug metų dalyvaujant LDM vyriausios fondų saugotojos Loretos Meškelevičienės organizuotuose pažintiniuose seminaruose, kurių metu buvo aplankyti Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje veikiantys laikrodžių muziejai. Buvo panaudota ir R. Martinkaus surinkta informacija, jam individualiai lankantis JAV bei Lenkijos muziejuose. Daugelio pasaulio šalių muziejų laikrodžių ekspozicijose yra įrengti laikrodininkų dirbtuvių kampeliai. Analogiškose ekspozicijose, esant galimybei, veikia informaciniai terminalai, yra panaudojamos įvairios informacinių technologijų teikiamos galimybės patraukliai ir šiuolaikiškai pateikti lankytojams informaciją. Laikrodžių muziejuje kol kas šito nėra. Naujoji Laikrodžių muziejaus ekspozicija buvo rengiama panaudojant muziejaus vidinius resursus. Jai įrengti buvo atsivežtos autentiškos lentos iš tuo metu muziejininkės Indrės Sliužinskaitės-Macijauskienės Klaipėdos rajone griaunamo šimtamečio svirno. Lentos buvo atsirinktos, į muziejaus vedėjo automobilio priekabą pakrautos ir į Klaipėdą parvežtos talkos metu. Tada darbo ėmėsi muziejaus darbuotojas Antanas Žilius. Mediena buvo padengta specialiais cheminiais antiseptikais ir impregnantais. Laikrodininko dirbtuvės kabinetas (sienos, lubos su sijomis, grindys, ekspozicinės lentynos) buvo rengiamos pagal patvirtintą projektą. Pagal Romualdo Martinkaus parengtą projektą dirbtuvėse buvo numatyta įdarbinti laik rodininką. Šiai idėjai buvo pritarta, ir muziejaus darbuotojai pradėjo ieškoti laikrodininkui tinkančio manekeno. Senoviško Ekspozicijos ir parodos / 273

3 Naujosios Laikrodžių muziejaus ekspozicijos Senovinė laikrodininko dirbtuvė fragmentas. Fotografas Valdas Račyla Naujosios Laikrodžių muziejaus ekspozicijos Senovinė laikrodininko dirbtuvė fragmentas. Fotografas Valdas Račyla 274 / Ekspozicijos ir parodos

4 rasti nepavyko. Vieną dieną muziejuje laikrodininku dirbantis D. Varkalis atnešė laikrodininko galvos muliažą veido kaukę. Ji labai tiko būsimojo laikrodininko veidui. Pagal anatomines proporcijas bei ekspozicijos koncepciją (menekenas turėjo vaizduoti laikrodininką, kuris apžiūri ir rengiasi taisyti laikrodį) D. Varkalis pagamino rankas gipsines atliejas. Buvo padarytas ir aliuminis laikrodininko figūros karkasas. Vėliau visos dalys buvo sujungtos į vieną. Tada R. Martinkus, susipažinęs su Renesanso epochos cechų darbininkų rūbų pavyzdžiais, pateikė laikrodininko aprangos projektą. Rūbus pasiuvo, juos ornamentais papuošė muziejaus darbuotojos Ona Jurgutienė ir Agota Kašetienė. Aprengus laikrodininką, buvo paskelbtos jo vardynos. Muziejaus darbuotojams pasiūlius, laik rodininkas buvo pavadintas Jurgiu. Vėliau buvo įrengta likusi laikrodininko dirbtuvių ekspozicijos dalis. Šiame etape laikrodininko Jurgio darbo vietą nutarta apšviesti žvake. Buvo užsakyta speciali lemputė, imituojanti žvakės liepsną, pagaminta žvakidė su natūralaus vaško žvake, kuri šiuo metu sėk mingai veikia ir patraukia lankytojų dėmesį. Tikimasi, kad ateityje ši ekspozicijos dalis bus dar patrauk lesnė pasipildys šiuolaikinėmis vaizdo ir garso, o gal ir laiko bei erdvės pokyčių transliavimo galimybėmis. Įgyvendinant šį projektą nemažai padirbėjo rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Dana Menkutė ir administratorė Regina Skirmontienė. Laikrodininko amato (specialybės) atsiradimo istorija Senovinės laikrodininko dirbtuvės ekspozicija lankytojams pasakoja apie laikrodininko amato (specialybės) ir įvairių jo darbo įrankių atsiradimo istoriją. XIII a. pab. XIV a. pr. buvo išrasti mechaniniai laikrodžiai. Tada pradėjo kurtis ir pirmieji laikrodininkų cechai. Cechas įdomi viduramžiais gyvavusi organizacija. Artimų specialybių laisvieji amatininkai susivienydavo tam, kad gintų nepriklausomybę nuo feodalų ir pirklių bei išsikovotų teisę dalyvauti miesto valdyme, rinkoje išlaikytų monopoliją, apsigintų nuo meistrų iš kitų miestų. Cechuose dirbo įvairių tautybių ir religinių įsitikinimų žmonės. Cecho meistras, padedamas pameistrių, visą dirbinį darydavo nuo pradžios iki galo. Darbo pasidalijimo bei siauros specializacijos tuo metu nebuvo, todėl laikrodininkas turėjo išmanyti ne tik mechaniką, bet ir išmokti šaltkalvio bei juvelyro amato. Tai buvo sunkus ir ilgas amato įsigijimo kelias. Kiekvienas cechas turėdavo patvirtintą statutą. Pagal jį amatininkas, norintis gauti meistro Ekspozicijos ir parodos / 275

5 vardą, privalėdavo 7 metus mokytis pas patyrusį meistrą. Pas meistrą nustatytą laiką padirbėjęs mokiniu ir pameistriu bei gavęs iš jo pažymėjimą, pameistrys turėdavo teisę padaryti bandomąjį laikrodį, kuris būdavo pristatomas įvertinti cecho susirinkimui. Tik po to, kai pameistrys gaudavo bandomojo darbo gerą įvertinimą, jam būdavo suteikiamas meist ro vardas. Tik tapęs meistru laikrodininkas galėdavo ant laikrodžio uždėti savo ženklą ir vardą. Pirmuosius mechaninius laikrodžius meistrai gamino vienuolynų, bažnyčių, katedrų bokštams. Laikrodžiai mušdavo valandas, ketvirčius, rodydavo kalendorines datas, mėnulio fazes. XIV a. jie paplito didžiuosiuose Europos miestuose Londone, Paryžiuje, Prahoje, Strasbūre ir kitur. Tuo laikotarpiu buvo pagaminta apie septyniasdešimt didžiųjų bokšto laikrodžių. Nešiojamus laikrodžius pirmieji pradėjo gaminti išradingi vokiečių meistrai. Apie 1504 m. Niurnbergo šaltkalvis Peteris Henleinas (Peter Henlein) sukonstravo spyruoklės varomą laikrodį, kuris tilpo į nedidelę dėžutę, o mechanizmas buvo prisukamas keturiadešimčiai valandų. Laikui einant cechuose buvo pagaminama vis daugiau buičiai skirtų nešiojamų laikrodžių, o laikrodžių gamybos srityje pradėjo garsėti ir kiti Europos miestai. XVII a. pr. gaminamų laikrodžių elegancija, subtiliu stiliaus pajautimu vokiečių meistrus aplenkė olandų ir prancūzų laikrodininkai. Iš karališkųjų rūmų laikrodžiai paplito po miestelėnų, pirklių, bajorų namus. Laikrodininkystė pirmoji gamybos šaka, kurioje buvo praktiškai pritaikytos tuo metu sparčiai besivystančios mechanikos teorinės žinios. Sėkmingiausiai šioje srityje dirbo Londono ir Ženevos laikrodininkai. Jų sukurti laikrodžiai pasižymėdavo dideliu tikslumu, subtilia apdaila ir puošyba. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, gyveno ir dirbo daug garsių laikrodininkų. Pirmąsias žinias apie Lietuvoje pagamintus mechaninius laikrodžius istorikai randa XVI a. išlikusiuose dokumentuose. Pirmieji Lietuvoje dirbę laikrodininkai priklausė kalvių, katilių ir šaltkalvių cechui, įkurtam XVI amžiuje. Laikrodininkai tarp kitų cecho amatininkų minimi 1601 m. karaliaus Žygimanto Vazos rašte, kuriuo patvirtinamos karaliaus Stepono Batoro 1579 m. cechui suteiktos privilegijos ir papildomas cecho statusas. Žymiausi Vilniuje dirbę laikrodininkai buvo: Jokūbas Čekas, 1525 m. pagaminęs keletą laikrodžių Žygimanto Senojo žmonai, italų kunigaikštytei Bonai Sforcai; laikrodininkas Jonas, atvykęs su Žygimanto Augusto dvaru iš Krokuvos, dirbęs Vilniuje m.; vokietis Leonardas Frenkas, dirbęs 1557 m.; Konradas Grisas, 1597 m. remontavęs Vilniaus Rotušės bokšto 276 / Ekspozicijos ir parodos

6 laikrodį; Jonas Storžickis, dirbęs m.; Jokūbas Gerkė, Vilniuje dirbęs m., iš bronzos gaminęs šešiakampės formos laikrodžius su kojelėmis (šių laikrodžių mechanizmai buvo gausiai puošti raižiniais); Aleksandras Helmanas, m. gaminęs mechanizmą Vilniaus bokšto laikrodžiui, ir daugelis kitų žymių laikrodininkų. XVIII a. Vilniuje jau buvo gana daug laikrodininkų, todėl 1779 m. susikūrė atskiras laikrodininkų cechas. XIX a. pr. Vilniuje dirbo 31 laikrodžių meistras m. kovo 18 d. Vilniaus gubernijos valdybos, kuri vykdė Rusijos imperijos politiką, įsakymu vietiniai amatininkų cechai, tarp jų ir laikrodininkų, buvo uždaryti. Šiuo aktu buvo siekiama sunaikinti pramonės užuomazgas Lietuvoje. Laikrodžių gamybos dirbtuvės pamažu tapo remonto dirbtuvėmis. Lietuvos rinkoje įsitvirtino iš užsienio šalių atvežami laikrodžiai. Pagrindinės firmos, tuo laikotarpiu Lietuvai tiekusios laikrodžius, buvo Cyma, Zenith, Omega, Paul Buhre (Šveicarija); Gustav Becker, Junghans (Vokietija), Moser (Prancūzija); Tobias (Anglija). Mechaninių laikrodžių gamybos, remonto bei apdailos įrankiai Nuo XIV a. Europoje mechaninius laikrodžius gamino kalviai, katiliai ir šatklalviai. Laikrodžių gamybos įrankiai iš pradžių buvo paprasti, universalūs. Juos gamindavo įvairių sričių amatininkai. Šie laikrodžiai buvo skirti bokštams arba naudoti buityje, juos statydavo ant konsolių. Visi jie buvo dideli, pakankamai grubūs. Laikrodžių detalės tuo metu buvo liejamos, kalamos, kniedijamos. Tobulinant laikrodžių mechanizmus palaipsniui susiformavo atskiras laikrodininkų amatas (specialybė). XVI a. susikūrus pirmiesiems laikrodininkų cechams, atskiroms laikrodžių dalims pagaminti atsirado specialiai šiam darbui reikalingi įrankiai, instrumentai, prietaisai bei įrenginiai. Ypač preciziški šie specialūs įrankiai tapo XVII a., pradėjus gaminti tikslius švytuoklinius ir mažus balansinius nešiojamus laikrodžius. Šių laikrodžių detalių gamybai buvo sukurti įrankiai ir prietaisai, kurių tikslumas buvo skaičiuojamas net mikronų dalimis. Laikrodžių atskirų detalių gamybai ir apdailai naudojamus įrankius ir prietaisus pagal Laikrodžių muziejaus muziejininkų turimą informaciją galima suklasifikuoti taip: Ekspozicijos ir parodos / 277

7 liejimo įrankiai: laikrodžių detalių modeliavimo įranga, liejimo formos, žaizdrai, metalo lydimo indai, piltuvai, samčiai, replės; kalimo įrankiai: plaktukai, kaltukai, adatėlės, priekaliukai, puansonai; spaudimo įrankiai: įvairaus tipo replės, įvairių dydžių ir formų spaustuvai, įvairių konstrukcijų speciali spyruoklių susukimo ir laikymo įranga, laikrodžių įvairių dydžių akmenų montavimo stak lytės, įvairių dydžių ir formų cangės, presiukai, įvairių tipų patronai; laikymo įrankiai: įvairių rūšių ir formų pincetai, laužtuvėliai, specialūs peiliukai, plėstuvai, lenkimo šakutės, detalių korektoriai; kirpimo įrankiai: plačiažnyplės ir siauražnyplės replės, giljotinos; pjovimo įrankiai: rėžtukai, pjūkliukai, rankiniai grąžtukai, sriegikliai, pjovikliai, gręžimo staklės, stiklo pjovimo staklės, tekinimo staklės, frezavimo staklės; sukimo įrankiai: įvairų formų atsuktuvai; sujungimo įrankiai: lituokliai, litavimo lempos, suvirinimo aparatai, kniedytuvai; matavimo įrankiai: slankmačiai, mikrometrai, liniuotės, skylamačiai, lankmačiai, dantračių matavimo sektoriai, kroncirkuliai, dvigubi cirkuliai; valymo įrankiai: šepetėliai, kolbos, fetrinės servetėlės, sieteliai, grandikliukai, laikrodžių detalių mechanizuoti valymo aparatai, spiritinės lemputės; tepimo įrankiai: adatos, švirkštai, pipetės, teptukai, sifonai; optikos įranga: lūpos, spec. akiniai, mikroskopai; šlifavimo įrankiai: švitrinis popierius, įvairių rūšių metalo šlifavimo įrankiai, dildės, šlifavimo staklės; apdailos ir dekoravimo įrankiai: įvairios poliravimo pastos, vailokėliai, poliravimo diskai, galvanizavimo įranga, rėžtukai, spaustukai (puansonai), štampavimo formos, valcavimo prietaisai; reguliavimo įrankiai: įvairių detalių centravimo, reguliavimo, balansavimo staklės, balanso spyruoklių svyravimo dažnių ir vibracijos skaičiavimo įrankiai; svėrimo prietaisai: įvairių tipų svarstyklės. 278 / Ekspozicijos ir parodos

8 XIX a. XX a. pr. laikrodžiai pradėti gaminti dideliais kiekiais jie jau buvo masiškai tiražuojami. Formavosi laikrodžių gamybos manufaktūros. Atskira pavienių laikrodininkų kaip gamintojų profesija po truputį ėmė nykti. Laikrodininkai tapo laikrodžių remontuotojais. XX a. atsirado pirmieji laikrodžių fabrikai. Laikrodžiai buvo pradėti gaminti konvejeriniu būdu. Šiuolaikinius laikrodžius gamina robotai, kompiuteriniai manipuliatoriai. Šiuos itin precizinius ir sudėtingus įrenginius aptarnauja įvairių profesijų aukščiausių kategorijų specialistai, kuriuos galima pavadinti XXI a. laikrodininkais. Literatūra: 1. Kubiliūnienė O., Laiko matavimo prietaisų raida, Klaipėda, Де Карль Д., Руководство по ремонту часов, Москва, Schultz W., Der Uhrmacher am werktisch, Berlin, The new exposition at the Clock Museum A watchmaker s workshop in ancient times Giedrūda Kazonienė, Romualdas Martinkus, Danutė Menkutė Over the years the Clock Museum, which is part of the Lithuanian Art Museum, has accumulated a rich collection of various antique watches, instruments for repairs and decorations as well as different watch and clock parts: glasses, springs, gears, etc. On the basis of this collection, a new exposition A watchmaker s workshop in ancient times opened at the Clock Museum on 16 December It was installed as part of the permanent exposition on the museum s second floor. The exhibition was designed by Romualdas Martinkus, a head of the Clock Museum. The exposition A watchmaker s workshop in ancient times introduces visitors to the history of the watchmaker s craft and different work instruments that encompass the period from the end of the 13th century to the beginning of the 14th century, when mechanical clocks were invented. The watchmaker s profession appeared in the Renaissance period. At that time, guilds for blacksmiths, locksmiths and artificers began to evolve into independent watchmaker guilds throughout Europe (Lithuania was not the exception). Thus, the first watchmaker guilds appeared across Europe. Many famous clockmakers lived and worked in Lithuania, as in other European countries. In written records from the 16th century, historians Ekspozicijos ir parodos / 279

9 found first mentionings about the clockmakers who worked in Lithuania. Manufacturing industry of clockmaking was the first to make use of the knowledge of fast-developing mechanics. There appeared special tools, instruments, devices and equipment necessary for the manufacturing of particular clock parts. The exposition of 164 items includes exhibits from the 16th 19th centuries, with various ancient clockmaking and repair tools and clock parts. The focal point is a manikin of the Renaissance artisan, standing in the center of the exposition and fixing an ancient clock by candlelight. 280 / Ekspozicijos ir parodos