V e r b ų s e k m a d i e n į, praėjus metams po didžiojo karo su Santadijumi, donas Domenikas Klerikucijus šventė dviejų savo kraujo kūdikių krikštyn

Transkriptas

1

2 V e r b ų s e k m a d i e n į, praėjus metams po didžiojo karo su Santadijumi, donas Domenikas Klerikucijus šventė dviejų savo kraujo kūdikių krikštynas ir priėmė svarbiausią gyvenimo sprendimą. Jis sukvietė didžiausių Amerikos Šeimų vadus, taip pat Alfredą Gronveltą, Las Vegaso Zanadu viešbučio savininką, Deividą Redfelą, sukūrusį didžiąją narkotikų imperiją Jungtinėse Valstijose. Jie visi tam tikru atžvilgiu buvo partneriai. Dabar galingiausios Amerikos mafijos šeimos galva, donas Klerikucijus nusprendė atsisakyti šios valdžios. Laikas pradėti kitokį žaidimą. Akivaizdi jėga per daug pavojinga. Tačiau visai atsisakyti jos taip pat pavojinga. Reikia tai padaryti švelniai, sumaniai ir geranoriškai. Jis turi tai atlikti savo jėgomis. Klerikucijų dvaras Kvoge dvidešimties akrų žemės sklypas, apsuptas dešimties pėdų aukščio raudonų plytų tvora su spygliuota viela ir elektronine apsaugos sistema. Be pagrindinių rūmų, teritorijoje buvo trijų dono sūnų namai ir dvidešimt mažesnių pastatų patikimiems Šeimos tarnams. Prieš atvykstant svečiams, donas su sūnumis susėdo aplink baltą nerūdijančio plieno stalą už pinučių tvorelės sode prie namo. Vyriausias sūnus Džordžijus buvo aukštas, nedideliais vešliais ūsiukais ir liesumu panėšėjo į anglų džentelmeną, o gerai pasiūti drabužiai tai dar labiau pabrėžė. Dvidešimt septynerių metų niūrios išvaizdos, neįžvelgiamo veido vyriškis, turintis sardonišką humoro jausmą.

3 10 M a r i o p u z o Donas pranešė Džordžijui, kad šis turėsiąs stoti į Vortono verslo mokyklą, kur reikėsią išmokti subtiliai vogti pinigus, nepažeidžiant įstatymo. Džordžijus nieko neklausinėjo. Duotas karaliaus įsakymas, o ne kvietimas diskutuoti. Jis klusniai linktelėjo. Toliau donas kreipėsi į sūnėną Džozefą, Pipą De Leną, kurį mylėjo kaip savo sūnus, nes buvo to paties kraujo. Pipas jo mirusios sesers sūnus, didysis Šeimos generolas, nugalėjęs žiaurųjį Santadijų. Važiuosi į Las Vegasą ir ten apsigyvensi, paliepė jam. Pasirūpinsi savo dalimi Zanadu viešbutyje. Dabar, kai mūsų Šeima pasitraukia iš veiklos, tau čia nebus daug darbo. Tačiau liksi Šeimos Kūjis. Pamatęs, kad Pipas nepatenkintas, donas nutarė paaiškinti priežastis. Tavo žmona Nalenė nepajėgs gyventi mūsų šeimos aplinkoje, nepritaps Bronkso anklave. Ji per daug skiriasi nuo mūsų. Čionykščiai jos nepriims. Tu privalai kurti savo gyvenimą atskirai. Visa tai tiesa, tačiau donas turėjo dar vieną priežastį. Pipas didvyris, Klerikucijų šeimos generolas. Likęs Bronkso anklavo meru, pasidarytų per daug neįveikiamas dono sūnums, kai jo paties nebebus. Tu būsi mano bruglione vakaruose, tarė jis Pipui. Tapsi turtingas, tačiau reikės atlikti svarbų darbą. Donas įteikė Pipui namo Las Vegase dokumentus ir atsigręžė į savo jauniausią sūnų Vincentą, dvidešimt penkerių metų jaunuolį. Šis buvo iš visų sūnų žemiausias, tačiau atrodė tvirtas lyg akmeninės durys. Mažakalbis, geraširdis, dar visai nedidelis iš motinos išmoko puikiai gaminti tradicinius itališkus patiekalus ir gailiai raudojo, kai motina mirė tokia jauna. Donas nusišypsojo jam. Dabar lemiu tavo likimą, tarė jis. Ir nukreipsiu tave į doros kelią. Atidarysi patį geriausią restoraną Niujorke. Negailėk pinigų. Noriu, kad parodytum tiems prancūzams, koks turi būti tikras maistas.

4 Pa s k u t i n i s D o n a s 11 Pipas ir kiti sūnūs nusijuokė, netgi pats Vincentas nusišypsojo. Donas šypsodamasis pridūrė: Metams važiuosi į geriausią Europos kulinarijos mokyklą. Vincentas, nors ir patenkintas, suniurzgė: Ko jie gali mane išmokyti? Donas griežtai pažvelgė į jį. Tavo pyragai galėtų būti geresni, tarė jis. Tačiau pagrindinis tikslas išmokti tvarkyti tokios įmonės finansus. Kas žino, gal kada turėsi restoranų tinklą. Džordžijus tau duos pinigų. Galiausiai donas atsigręžė į Petį, vidurinėlį ir linksmiausią sūnų. Dvidešimt šešerių, jis buvo mielas lyg berniukas, tačiau donas žinojo, kad tas berniukas atsigimęs į Sicilijos Klerikucijus. Peti, tarė donas, dabar, kai Pipas išvyksta į vakarus, tu tapsi Bronkso anklavo meru. Rūpinsiesi visais Šeimos kareiviais, be to, aš nupirkau tau verslo dalį statybos bendrovėje, labai didelėje. Remontuosi Niujorko dangoraižius. Statysi valstijos policijos nuovadas, grįsi miestų gatves. Šis verslas patikimas, tačiau tikiuosi, kad sukursi didingą firmą. Tavo kareiviai galės turėti legalų darbą, o tu gausi didelį pelną. Iš pradžių būsi pavaldus dabartiniam savininkui, tačiau atmink: tavo svarbiausia pareiga yra ruošti Šeimai kareivius ir jiems vadovauti. Donas pasisuko į Džordžijų ir tarė: Džordžijau, tu būsi mano įpėdinis. Nei tu, nei Vincis nebedalyvausite toje būtinoje ir pavojingoje Šeimos veikloje, išskyrus tada, kai bus visiškai neišvengiama. Turime galvoti apie ateitį. Jūsų vaikai, mano vaikai ir mažieji Dantė su Krocifiksijumi neturi augti šitame pasaulyje. Mes turtingi ir nebereikia rizikuoti gyvybe, kad užsidirbtume kasdienę duoną. Dabar mūsų Šeima bus tik finansinis kitų Šeimų patarėjas. Remsime jas politiškai, tarpininkausime ginčuose. Tačiau norėdami tai daryti privalome pasilikti svarbiausias kortas. Reikia turėti armiją ir apsaugoti kiekvieno mūsiškio pinigus, kurie mums atveria kelią į visuomenę. Donas kiek patylėjo ir vėl tarė:

5 12 M a r i o p u z o Po dvidešimt trisdešimt metų mes visi būsim įsisiurbę į legalųjį pasaulį ir be baimės mėgausimės savo turtais. Šiems dviem kūdikiams, kuriuos šiandien krikštijame, nereikės rizikuoti taip kaip mums. Tada kam išlaikyti Bronkso anklavą? paklausė Džordžijus. Tikimės kada nors tapti šventaisiais, atsakė donas. Bet ne kankiniais. Po valandos donas Klerikucijus stovėjo savo dvaro balkone ir žiūrėjo į šventę apačioje. Didžiulėje vejoje, kur buvo išdėstyti stalai po žaliais skėčiais, primenančiais išskleistus sparnus, šurmuliavo du šimtai svečių, kurių daugelis buvo Bronkso anklavo kareiviai. Krikštynos paprastai džiaugsmingas įvykis, tačiau šios buvo slogokos. Pergalė prieš Santadijų brangiai kainavo Klerikucijų šeimai. Donas neteko savo mylimiausio sūnaus Silvijaus, duktė Rozmari vyro. Donas stebėjo minias, susibūrusias aplink kelis ilgus stalus, apstatytus krištoliniais grafinais su tamsiai raudonu vynu, baltomis žėrinčiomis vazomis, pilnomis įvairiausių sriubų, makaronų patiekalų, plokščiomis įvairiausių dydžių ir formų lėkštėmis su pjaustyta mėsa, sūriu, šviežia traškia duona. Donas leidosi nuraminamas švelnios muzikos, kurią vejos gilumoje grojo nedidelis orkestras. Pikniko stalų rato viduryje donas pamatė du vežimėlius, užklotus mėlynomis antklodėmis. Kūdikiai laikėsi šauniai, nė nesusiraukė apšlakstyti švęstu vandeniu. Šalia stovėjo abi motinos Rozmari ir Nalenė De Lena, Pipo žmona. Donas žvelgė į dar gyvenimo nepaženklintus kūdikių veidukus. Dantė Klerikucijus ir Krocifiksijus De Lena. Donas atsako už tai, kad šiems dviem vaikams niekad nereikėtų kamuotis užsidirbant pragyvenimui. Jei pavyks, jie įeis į normalaus pasaulio visuomenę. Keista, pagalvojo jis, kad šiandien nė vienas žmogus iš tos minios neprieina atiduoti kūdikiams susižavėjimo duoklės. Pamatė Vincentą, kaip paprastai griežtą, akmeniniu veidu, vaišinantį kažkieno vaikus dešrainiais iš vežimėlio, kurį pasigami-

6 Pa s k u t i n i s D o n a s 13 no šiai šventei. Vežimėlis buvo kaip Niujorko gatvėse, tik didesnis, ryškesniu skėčiu. Be to, sūnaus pagamintas maistas skanesnis. Vincentas ryšėjo švarią baltą prijuostę ir dėjo į dešrainius raugintų kopūstų, garstyčių, raudonųjų svogūnų bei karšto padažo. Kiekvienas vaikas, gavęs dešrainį, atsidėkodamas turėjo pabučiuoti Vincentui į skruostą. Nors rūsčios išvaizdos, Vincentas buvo švelniausias iš visų dono sūnų. Bočije žaidimo aikštyne donas pamatė Petį, žaidžiantį su Pipu De Lena, Virginijum Balaču ir Alfredu Gronveltu. Petis mėgo krėsti pokštus, kuriems donas nepritarė, nes laikė juos pavojingu užsiėmimu. Netgi dabar Petis trukdė žaidimui savo pokštais: vienas kamuoliukas po pirmo smūgio subyrėjo. Virginijus Balačas dono pavaduotojas, Klerikucijų šeimos administratorius. Šiandien jis buvo geros nuotaikos ir apsimetė, kad vaikosi Petį, o tas vaidino sprunkąs. Situacija donui pasirodė ironiška: žinojo, kad jo sūnus Petis iš prigimties samdomas žudikas, o žaismingasis Balačas taip pat turi tam tikrą reputaciją. Tačiau nė vienas iš jų neprilygsta Pipui. Donas matė, kaip moterys žvilgčioja į Pipą, išskyrus dvi motinas, Rozmari ir Nalenę. Pipas labai išvaizdus vyriškis. Aukštas kaip ir pats donas, tvirtai sudėtu kūnu, žiauroko grožio veidu. Į jį žiūrėjo ir daugelis vyrų, kai kurie buvo Bronkso anklavo kareiviai. Stebėjo jo valdingą išvaizdą, kūno lankstumą, žinojo jo istoriją. Kūjis. Geriausias iš Specialistų. Deividas Redfelas, jaunas rausvaveidis, galingiausias narkotikų prekeivis Amerikoje, gnaibė kūdikiams vežimėliuose skruostukus. Ir galiausiai Alfredas Gronveltas, su švarku ir kaklaraiščiu, jis jautėsi nejaukiai, žaisdamas tą keistą žaidimą. Gronveltui tiek pat metų kaip ir donui beveik šešiasdešimt. Šiandien donas Klerikucijus pakeis jų gyvenimus, kaip pats tikėjosi, į gerąją pusę. Balkonan atėjo Džordžijus pranešti apie pirmąjį dienos susitikimą. Dešimt mafijos vadų susirinko kabinete. Džordžijus jau trumpai išdėstė jiems dono Klerikucijaus pasiūlymą. Krikštynos puiki priedanga susirinkti, tačiau vadai šiaip nebuvo artimi su donu, todėl norėjo kuo greičiau keliauti savo keliais.

7 14 M a r i o p u z o Klerikucijų kabinetas buvo belangis kambarys, apstatytas masyviais baldais, turėjo barą. Visi vyrai, susėdę apie didelį marmurinį stalą, atrodė labai rimti. Kiekvienas iš eilės pasisveikino su donu ir kantriai laukė, ką jis pasakys. Donas Klerikucijus į susirinkimą pakvietė sūnus Vincentą ir Petį, generalinį direktorių Balačą ir Pipą De Leną. Jiems atvykus, šaltas ir sardoniškas Džordžijus tarė trumpą įžanginį žodį. Donas Klerikucijus žvelgė į vyrų, sėdinčių prieš jį, veidus. Galingiausi nelegaliosios visuomenės asmenys, veikiantys, kad tenkintų tikruosius žmonijos poreikius. Mano sūnus Džordžijus jums trumpai paaiškino, kaip viskas vyks, tarė donas. Pasiūlymas toks. Pasitraukiu iš visų savo interesų sričių, išskyrus azartinius žaidimus. Niujorko veiklą perduodu senam draugui Virginijui Balačui. Jis sudarys atskirą Šeimą, nepriklausomą nuo Klerikucijų. Likusioje šalies dalyje perduodu jūsų Šeimoms savo interesus profsąjungų, alkoholio, tabako ir narkotikų srityse. Galėsite naudotis visais mano ryšiais su teisėsauga. Savo ruožtu prašau leisti man tvarkyti jūsų pajamas. Pinigai bus laikomi saugiai, visad prieinami. Jums nereikės rūpintis, kad valdžia juos aptiks, už tai prašau penkių procentų palūkanų. Apie tokį sandėrį dešimt vyrų galėjo tik pasvajoti. Jie buvo dėkingi, kad Klerikucijai pasitraukia, juk ši Šeima galėjo ir toliau sėkmingai valdyti ar sugriauti jų imperijas. Vincentas apėjo stalą ir įpylė visiems vyno. Vyrai susidaužė už dono išėjimą į atsargą. Kai mafijos donai ceremoningai atsisveikino, Petis atvedė į kabinetą Deividą Redfelą. Šis atsisėdo į odinį krėslą priešais doną, Vincentas padavė jam taurę vyno. Redfelas išsiskyrė iš kitų vyrų ne tik ilgais plaukais, bet ir tuo, kad segėjo auskarą su deimantu ir prie švarių išlygintų džinsų dėvėjo medvilninį švarką. Jis turėjo skandinaviško kraujo. Buvo šviesiaplaukis, vaiskių mėlynų akių, visad linksmas, mėgo atsainiai pajuokauti.

8 Pa s k u t i n i s D o n a s 15 Donas buvo labai dėkingas Deividui Redfelui. Tai jis įrodė, kad ir vyriausią teisėsaugos vadovybę galima papirkti dėl narkotikų. Deividai, tarė donas Klerikucijus, mesi narkotikų verslą. Turiu tau kai ką geresnio. Redfelas nesipriešino. Kodėl dabar? tik paklausė dono. Pirma, tarė donas. Vyriausybė skiria verslui per daug savo laiko ir dėmesio. Visą gyvenimą tau bus neramu. Juolab kad pasidarė per daug pavojinga. Mano sūnus Petis ir jo kareiviai buvo tavo asmens sargybiniai. Nebegaliu to leisti. Kolumbiečiai per daug pašėlę, per daug buki, per daug žiaurūs. Tegu jie užsiima narkotikais. Tu vyksi į Europą. Ten pasirūpinsiu tavo saugumu. Galėsi verstis nusipirkęs banką Italijoje, gyvensi Romoje. Mes ten turėsime didelį verslą. Šaunu, tarė Redfelas. Nemoku itališkai ir nieko neišmanau apie bankininkystę. Išmoksi ir viena, ir kita, tarė donas. Tu laimingai gyvensi Romoje. Jei nori, gali likti čia, bet netenki mano paramos. Petis tavęs nebesaugos. Rinkis. Kas perims mano verslą? paklausė Redfelas. Ar gausiu kompensaciją? Kolumbiečiai perims tavo verslą, pasakė donas. To neišvengsim. Tokia istorijos tėkmė. Tačiau vyriausybė jiems apkartins gyvenimą. Taigi taip ar ne? Redfelas pamąstė ir nusijuokė. Pasakykit, kaip pradėti. Džordžijus nuveš tave į Romą ir pristatys mano žmonėms, paaiškino donas. Jis tau nuolat patars. Donas apkabino Redfelą. Ačiū, kad paklausei mano patarimo. Mes būsim partneriai Europoje, ir, patikėk, tu gerai gyvensi. Deividui Redfelui išėjus, donas pasiuntė Džordžijų atvesti Alfredo Gronvelto. Gronveltą, kaip Las Vegaso Zanadu viešbu-

9 16 M a r i o p u z o čio savininką, anksčiau globojo dabar galios netekusi Santadijaus šeima. Pone Gronveltai, tarė donas, jūs ir toliau valdysite viešbutį su mano apsauga. Nebijokit nei dėl savęs, nei dėl nuosavybės. Išlaikysit savo penkiasdešimt vieną viešbučio akcijų procentą. Man priklausys keturiasdešimt devyni buvę Santadijaus procentai ir tos pačios juridinės teisės. Ar sutinkat? Nors garbingo amžiaus, Gronveltas buvo orus ir įspūdingos išvaizdos žmogus. Jis atsargiai tarė: Jei liksiu, turėsiu tą pačią valdžią viešbutyje. Jei ne parduosiu jums savo dalį. Parduosit aukso kasyklas? netikėdamas tarė donas. Ne ne. Nebijokit manęs. Aš pirmiausia verslininkas. Jei Santadijus būtų buvęs santūresnis, tie baisūs dalykai niekad nebūtų įvykę. Dabar jų nebėra. Tačiau mes abu protingi žmonės. Mano atstovai perims Santadijaus postus, o Džozefas De Lena, Pipas, gaus visą Santadijui priklausiusį atlyginimą. Jis bus mano bruglione vakaruose, viešbutis jam mokės šimtą tūkstančių per metus jums priimtina forma. Jei turėsit kokių nemalonumų, kreipkitės į jį. O savo versle jūs visada turėsite nemalonumų. Gronveltas, aukštas, stambus vyriškis, atrodė gana ramus. Kodėl pasirinkot mane? Galėjot pasiieškot vertesnių kandidatų. Donas Domenikas rimtai pareiškė: Todėl, kad savo veikloje jūs genijus. Visi Las Vegase tai žino. Įrodydamas savo pagarbą, aš kai ką pasiūlysiu ir jums. Gronveltas nusišypsojo. Jau pakankamai pasiūlėt. Mano viešbutį. Kas dar gali būti man svarbiau? Donas nušvito geranoriška šypsena. Būdamas rimtas žmogus, jis mėgo stebinti žmones savo galia. Galite numatyti kandidatūrą į Nevados azartinių žaidimų komisiją, tarė jis. Ten kaip tik atsirado laisva vieta. Tai buvo vienas iš tų retų kartų, kai Gronveltas tikrai nustebo ir nudžiugo pamatęs tokią savo viešbučio ateitį, apie kurią net nedrįso svajoti.

10 Pa s k u t i n i s D o n a s 17 Jei tai padarysite, pasakė jis, tapsime labai turtingi. Sutarta, tarė donas. O dabar eikit ir linksminkitės. Gronveltas paprieštaravo: Grįšiu į Las Vegasą. Nemanau, kad būtų išmintinga leisti visiems sužinoti, jog buvau jūsų svečias. Donas linktelėjo. Peti, pasirūpink, kad kas nors nuvežtų poną Gronveltą į Niujorką. Dabar, be paties dono, liko tik jo sūnūs, Pipas De Lena ir Virginijus Balačas. Jie atrodė kiek priblokšti. Tik Džordžijus buvo jo patikėtinis, visi kiti nežinojo dono planų. Balačas buvo per jaunas bruglione pareigoms tik keleriais metais vyresnis už Pipą. Jis valdė profsąjungas, drabužių centro transportą ir šiek tiek narkotikų prekybos. Donas Domenikas pranešė jam, kad nuo šiol turės veikti nepriklausomai nuo Klerikucijų šeimos, reikės tik mokėti dešimties procentų duoklę, visur kitur galės dirbti savo nuožiūra. Virginijų Balačą pritrenkė ši didybė. Šiaip jis buvo energingas žmogus, karštai rodydavo savo dėkingumą ir nepasitenkinimą, tačiau dabar tepajėgė tik apkabinti doną. Iš šių dešimt procentų aš tau išsaugosiu penkis senatvei ar įvykus nelaimei, tarė jam donas. Atleisk, bet žmonės keičiasi, blogai prisimena, ilgainiui išblėsta dėkingumas už praeities dosnumą. Leisk tau priminti, kad būtum tikslus ataskaitose. Jis kiek patylėjo. Aš juk ne mokesčių inspektorius ir negaliu skirti tau tų siaubingų palūkanų ar delspinigių. Balačas suprato. Donas Domenikas bausdavo žaibiškai ir veiksmingai. Niekad iš anksto neįspėdavo. Visad mirtimi. Tačiau, antra vertus, kaip kitaip susidoroti su priešu? Donas Klerikucijus paleido Balačą, tačiau, lydėdamas Pipą prie durų, stabtelėjo ir sukuždėjo jam į ausį: Atmink, mes abu turim paslaptį. Privalai ją amžinai saugoti. Aš tau niekad nedaviau to įsakymo.

11 18 M a r i o p u z o Vejoje prieš namą Rozmari Klerikucijo laukė, kol galės pasikalbėti su Pipu De Lena. Ji buvo labai jauna ir labai graži našlė, tačiau juoda spalva jai netiko. Gedulas dėl vyro ir brolio slopino natūralų gyvumą, kurio taip reikėjo jos išvaizdai. Didelės rudos akys buvo per tamsios, alyvinė oda per daug išblyškusi. Ką tik pakrikštytas, mėlynu kaspinu apjuostas naujagimis sūnus Dantė, gulintis jos glėbyje, bent kiek ją pagyvino. Visą dieną ji keistai vengė tėvo, dono Klerikucijaus, ir trijų brolių, Džordžijaus, Vincento ir Pečio. Tačiau dabar norėjo pasikalbėti su Pipu De Lena. Pipas buvo jai pusbrolis, tik dešimt metų vyresnis. Paauglė Rozmari buvo beprotiškai jį įsimylėjusi, tačiau Pipas visad elgėsi su ja tėviškai, santūriai. Nors pagarsėjęs savo silpnybe moters kūnui, buvo per daug apdairus, kad rizikuotų su dono dukterimi. Labas, Pipai, tarė ji. Sveikinu. Pipas nuoširdžiai nusišypsojo sušvelnindamas savo žiaurų grožį. Jis pasilenkė, pabučiavo kūdikio kaktytę ir nustebęs pastebėjęs, kad tokio mažo plaukučiai, vis dar kvepiantys bažnyčios aliejumi, labai tankūs. Dantė Klerikucijus, gražus vardas, tarė jis. Tai buvo ne toks ir nekaltas komplimentas. Rozmari susigrąžino mergautinę pavardę ir sau, ir vaikui, likusiam be tėvo. Donas nenuginčijama logika privertė ją tai padaryti, tačiau ji vis dar jautė tam tikrą kaltę. Jos įkvėpta Rozmari paklausė: Kaip įtikinai savo protestantę žmoną sutikti su katalikiška ceremonija ir tokiu religiniu vardu? Pipas nusišypsojo. Žmona mane myli ir nori suteikti malonumą. Ir tai tiesa, pagalvojo Rozmari. Pipo žmona jį myli todėl, kad nepažįsta. Tik jau ne taip, kaip ji pati kadaise pažino ir mylėjo. Pavadinai savo sūnų Krocifiksijumi, tarė Rozmari. Galėjai jį pamaloninti bent jau amerikietišku vardu. Pavadinau jį savo senelio vardu, kad įsiteikčiau tavo tėvui, atsakė Pipas.

12 Pa s k u t i n i s D o n a s 19 Kaip ir mes visi turime, tarė Rozmari, tačiau kartėlį paslėpė šypsena. Jos skruostikauliai buvo taip sudėti, kad šypsena atrodė natūrali, sušvelnindavo veidą ir pašalindavo žodžių geluonį. Ji nutilo, o vėliau pridūrė: Ačiū, kad išgelbėjai man gyvybę. Pipas nustebęs supratingai pažvelgė į ją, o paskui labai švelniai tarė: Tau niekad negrėsė pavojus. Ir apkabino per pečius. Patikėk manimi. Negalvok apie tai. Viską pamiršk. Nuo šiol gyvensim laimingai. Užmiršk praeitį. Kad paslėptų veidą nuo Pipo, Rozmari pasilenkė ir pabučiavo kūdikį. Viską suprantu, tarė ji žinodama, kad jis papasakos apie šį pokalbį ir tėvui, ir broliams. Aš jau su tuo susitaikiau. Ji norėjo, kad Šeima žinotų, jog ji tebemyli juos ir yra patenkinta, kad priėmė jos kūdikį, pašventino švęstu vandeniu ir išgelbėjo nuo amžinojo pragaro. Tuo metu Virginijus Balačas apkabino Rozmari ir Pipą ir nusivedė į vejos vidurį. Donas Domenikas Klerikucijus išėjo iš namo, lydimas savo trijų sūnų. Klerikucijų šeima puslankiu sustojo fotografuotis. Kostiumuoti vyrai, moterys vakarinėmis suknelėmis, kūdikiai atlaso marškinėliais. Minia plojo, šūkčiojo sveikinimus. Ši akimirka ir buvo įamžinta: taikos, pergalės ir meilės akimirka. Vėliau nuotrauką padidino, įrėmino ir pakabino dono kabinete prie paskutinio sūnaus Silvijaus, žuvusio kare su Santadijumi, portreto. Likusią pokylio dalį donas stebėjo iš savo miegamojo balkono. Rozmari nustūmė kūdikio vežimėlį pro žaidžiančius kėgliais vyrus, į veją atėjo Pipo žmona Nalenė, liekna, aukšta, elegantiška, nešdamasi sūnų Krocifiksijų. Ji paguldė kūdikį į tą patį vežimėlį prie Dantės, ir abi motinos meilingai žvelgė į vaikučius...

13 20 M a r i o p u z o Doną apėmė džiaugsmas, kad šie kūdikiai augs saugūs ir niekad nesužinos kainos, kuri buvo sumokėta už jų laimingą likimą. Paskui donas pamatė, kaip Petis į vežimėlį įdėjo buteliuką pieno ir visiems juokiantis kūdikiai dėl jo susipešė. Rozmari iškėlė sūnų Dantę iš vežimėlio. Donas prisiminė, kaip ji atrodė vos prieš kelerius metus, ir atsiduso. Nėra nieko gražesnio už įsimylėjusią moterį ir nieko sielvartingesnio, kai ji tampa našle, apgailestaudamas pamanė. Rozmari buvo jo mylimiausias vaikas, tokia švytinti, kupina džiaugsmo. Dabar ji pasikeitė. Vyro ir brolio netektis buvo per sunki. Tačiau donas iš patirties žinojo, kad ištikimi mylimieji ir vėl pamilsta, našlėms įkyri juodi drabužiai. Duktė dabar turi kūdikį, kurį reikės branginti. Donas apžvelgė savo gyvenimą ir nusistebėjo, kad jis toks vaisingas. Žinoma, jam teko priimti siaubingus sprendimus, kad įgytų turtą ir galią, tačiau jis beveik nesigailėjo. To reikėjo ir, kaip vėliau pasirodė, viskas buvo teisinga. Tegul kiti gailisi dėl savo nuodėmių donas Klerikucijus jas pripažįsta ir pasikliauja Dievu, kuris, jo įsitikinimu, jam viską atleis. Pipas žaidė bočije su trimis Bronkso kareiviais, kurie buvo už jį vyresni, turėjo solidžias verslo įmones anklave, bet jautė pagarbią baimę Pipui. Pipas, kaip paprastai geros nuotaikos, geros formos, vis dar buvo visų dėmesio centre. Jis buvo legenda, žaidė prieš Santadijų. Pipas džiaugsmingai šūkčiojo, kai jo kamuoliukas atmušdavo į taikinį artėjantį kamuoliuką. Tai bent Pipas, galvojo donas. Ištikimas kareivis, nuoširdus draugas. Stiprus, greitas, gudrus ir slėpiningas. Aikštelėje pasirodė jo brangus draugas Virginijus Balačas, vienintelis vyras, galintis varžytis su Pipo įgūdžiais. Balačas stipriai užsimojęs paleido kamuoliuką ir, sulaukęs garsių sveikinimų dėl sėkmingo smūgio, triumfuodamas kilstelėjo ranką prieš balkoną, ir donas paplojo. Jis pajuto pasididžiavimą, kad tokie vyrai klesti jo vadovaujami, kaip ir visi žmonės, susirinkę čia Verbų sekma-

14 Pa s k u t i n i s D o n a s 21 dienį Kvoge. Ir todėl, kad jo įžvalgumas juos saugos sunkiais ateinančiais metais. Tačiau donas nepajėgė įžvelgti blogio sėklų dar nesusiformavusiuose protuose.