MOKOMOJI KNYGA 2 DALIS Violeta Dumčiuvienė Vilma Dulevičienė 9 Literatūra Knygų atskleistas pasaulis

Transkriptas

1 MOKOMOJI KNYGA 2 DALIS Violeta Dumčiuvienė Vilma Dulevičienė 9 Literatūra Knygų atskleistas pasaulis

2 UDK (075.3) Du237 TURINYS. MITAI AIŠKINA PASAULĮ 4 1. Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien. Marija Gimbutienė. Laimos palytėta 6 2. Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje Lietuvių sakmės Ožytis vargšytis, Sužeistas vėjas Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos Gintaras Beresnevičius. Pasakojimas apie Sovijų 30 Leidinio vadovė Ingrida Navalinskienė Dizainerė Rūta Deltuvaitė Pirmasis leidimas 2016 V CIKLAS. PASAKOS GYVYBINGUMAS Pasakos pateikiamos egzistencinės patirtys, ryšys su mitu Lietuvių liaudies pasaka Eglė žalčių karalienė Pasakos struktūra. Pasakos herojus. Herojė moteris Lietuvių liaudies pasaka Gulbė karaliaus pati 56 VI CIKLAS. LIAUDIES DAINA IR DAINIŠKOJI POEZIJA Liaudies dainų pasaulis tradicinės pasaulėjautos išraiška Lietuvių liaudies daina Dalgelį traukiau Lyrinė lietuvių dainų tradicija. Antanas Strazdas. Idilė Strazdas Dainiškoji poezija. Jauno žmogaus paveikslas dainose Antanas Vienažindys. Linksminkimos Etiniai dainų idealai. Marcelijus Martinaitis. Kai sirpsta vyšnios 96 VII CIKLAS. TAPATYBĖS RAIŠKA LITERATŪROJE Tapatybės atramos. Kristijonas Donelaitis. Metai Savivertės gynimas ir priešinimasis aplinkos brutalumui. Žemaitė. Marti Žmogaus ir medžio ryšys. Vincas Krėvė. Skerdžius Tautinės bendruomenės tapatybės ir orumo gynimas Ieva Simonaitytė. Aukštujų Šimonių likimas Asmuo bendruomenėje: pareigos, apsisprendimai, įsipareigojimai, konfliktai. Lionginas Baliukevičius. Partizano Dzūko dienoraštis m. birželio 23 d m. birželio 6 d Tradicinis etosas vertybės, papročiai, principai Romualdas Granauskas. Liūdnosios upės Tradicijos ir modernizmo sandūra. Algirdas Landsbergis. Žodžiai, gražieji žodžiai 176 Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Literatūros sąrašas 186 Iliustracijų šaltinių sąrašas 188 Sutartiniai ženklai Violeta Dumčiuvienė, 2016 Vilma Dulevičienė, 2016 Leidykla Šviesa, 2016 ISBN Įvadas Kūrinio analizė Apibendrinimas. Įsivertinimas Užduoties įsivertinimas Ciklo baigiamasis darbas Darbas grupėmis Darbas poromis A B C Sąvokos Informacijos paieška Kūrinys papildomam skaitymui

3 IV Ciklas Tikslas Suvokti mitų svarbą tautinei ir pilietinei bendruomenei. MITAI AIŠKINA PASAULĮ Perskaitykite žurnalisto Tomo Sakalausko pokalbio su etnologu Gintaru Beresnevičiumi ištrauką, aptarkite ją su mokytoju ir padarykite prielaidas, kokias problemas nagrinėsite remdamiesi šio ciklo kūriniais. T. S. Pirmiausia pateiksiu du požiūrius į mūsų priešistorę. G. B. <...> Lietuviai, be jokios abejonės, turėjo savitą, Istorikas E. Gudavičius teigia, jog prieš susikuriant mūsų valstybei (t. y. iki Mindaugo laikų, iki XIII a. vidurio) neeg- Rašto klausimas yra gana komplikuotas, bet daugmaž turtingą ir nepaprastai gilias šaknis išlaikiusią kultūrą. <...> zistavo baltų kultūra. <...> aiškus. Tikėtina, kad pirkliai kažkokias atžymas darėsi, galbūt tam tikri ženklai buvo reikalingi žyniams. Visiškai tikėti- Archeologė M. Gimbutienė manė kitaip: Baltų, germanų, airių, škotų, baskų ir kitų tikėjimai bei papročiai yra nepaprastai turtingas aruodas archeologams. Galima sakyti, perėmė jų rašmenis ir prireikus galėjo ką nors parašyti ar na, kad kai kurie asmenys, susiję su skandinavais ar slavais, jog senųjų kultūrų įtaka neišnyko. Ji išliko iki mūsų dienų bent pasižymėti. Bet lietuviškos rašto sistemos, lietuviškų kaip Vakarų kultūros pagrindas. ar prūsiškų veikalų nei laiškų, matyt, nebuvo, bent jau istoriniai šaltiniai tokių duomenų nepateikia. Tai nėra keistenybė ar civilizacinio nepilnavertiškumo ženklas. Greičiau Kaip jūs žvelgiate į mūsų priešistorę? Ar egzistavo baltų kultūra? tai natūralus indoeuropiečių tradicijų požymis. <...> Senieji indoeuropiečiai, ne taip, kaip semitai ar chamitai, rašto darbų nepraktikavo. Pagrindinis žinijos nešėjas buvo asmeninė atmintis, o jos turinys būdavo perteikiamas iš kartos į kartą. Kad genties kultūra gyvuotų, privaloma perteikti tradiciją. Jei baltų kultūros gyvavo ir tęsėsi ilgą laiką iki Mindaugo, vadinasi, tradicija būdavo perteikiama, ir gana sėkmingai. Atrodo, istoriniais laikais pernelyg nepasikeitė ir religiniai-mitiniai vaizdiniai. Apskritai tradicinės kultūros savo paveldą perduoti sugeba bemaž tobulai; juolab tuo perdavimu jos ir remiasi. <...> Dėl lietuvių protėvių ar senųjų baltų kultūros... Be jokios abejonės, tai buvo originali ir didinga kultūra, sugebanti suteikti atsakus į pagrindinius būties ir egzistencijos, metafizinius ir buities klausimus. Tomas Sakalauskas. Duetai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, P Ciklo skyriai 1. Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien. 2. Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje. 3. Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos. Uždaviniai 1. Perskaičius skyriaus tekstus ir atlikus užduotis, gebėti suvokti etninės kultūros savitumą ir svarbą asmenybei bei parengti pristatymą apie pasirinktos lietuvių etninės kultūros srities savitumą, lyginant ją su Europos ar pasaulio tautų tos pačios srities kultūra. 2. Perskaičius skyriaus tekstus ir atlikus užduotis, gebėti suvokti mitinio pasaulio dėsnius, žmogaus ir mitinių būtybių sąveikos padarinius ir sukurti mitologinę sakmę ir šiuolaikinę šiurpę. 3. Perskaičius skyriaus tekstus ir atlikus užduotis, gebėti suvokti kilmės mitų svarbą bendruomenės tapatybei ir diskutuoti apie tautos kilmės reikšmę šiuolaikiniam žmogui. laukiamas rezultatas Gebėjimas suprasti tekstą: nustatyti esminius žodžius (frazes), susieti jų perteikiamas idėjas su anksčiau skaitytais tekstais, kelti pagrįstus klausimus, sintetinti informaciją, formuluoti ir argumentuoti savo įžvalgas. Skaitomi ir analizuojami kūriniai Lietuvių sakmės Ožytis vargšytis, Sužeistas vėjas. Pasakojimai apie Sovijų, Vaidevutį, Palemoną. Sąvokos (paryškintos sąvokos yra privalomos pagal BP) Archetipas, etnologija, folkloras, folkloristika, mitai, mitologija, paradoksas, tautosaka.

4 7 A B C 1 SKYRIUS. Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien ĮVADAS 1 UŽDUOTIS. Perskaitykite Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymu apibrėžtą etninės kultūros sąvoką ir užpildykite lentelę Išankstiniai orientyrai. 2 UŽDUOTIS. Prisiminkite, ką žemesnėse klasėse sužinojote apie lietuvių mitologiją, tautosaką, ir argumentuotai atsakykite į sociologo Romualdo Grigo iškeltą klausimą. Žmogaus, tautos dvasinio gyvenimo nuvertėjimo laikais vėl ir vėl žvelgiu į tai, kas gali pasitarnauti mūsų dvasinės, etninės kultūros tęstinumui. Ispanų neįsivaizduojame be subtiliai šokamo flamenko, škotų be vyriškų languotų sijonėlių ir dūdmaišio, moldavų be moldavaneskos 1, gruzinų be polifoninio dainavimo, kur nuostabi tonacijomis persiliejanti melodija užgožia žodžius... Prieš trejetą metų turėjome progą pamatyti, išgyventi airių ansamblio Lord of the Dance pasirodymą... Žiūrovus čia kerėjo ne tik senasis airių šokio ritmas, modernizuota atlikimo forma, bet ir senosios airių melodijos, dainavimas... Ką gi išskirtinio mes, lietuviai, iš savo lobyno galėtume pasiūlyti sau ir pasauliui? Romualdas Grigas. Tautinės tapatybės drama. Liaudies kultūra, 2006, Nr. 2 (107). P. 4 Etninė kultūra visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. ĮRODYMAS TAIP TEIGINYS ĮRODYMAS NE Etninė kultūra išnyko, kai pasaulis tapo globalus. TAIP NE Dabar etnine kultūra domisi tik tam tikrų sričių specialistai. TAIP NE Jaunuoliai skeptiškai vertina bendraamžius, kurie domisi etnine kultūra. TAIP NE 3 UŽDUOTIS. Perskaitykite N. Vėliaus mintis apie etninę kultūrą ir atlikite nurodytas užduotis. Etninės kultūros negalima atskirti nuo visos kultūros. Tai yra viena iš ryškiausių mūsų kultūros spalvų. Etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Mes jos nesuvokiam, kaip ir oro, kuriuo kvėpuojame. Sunkoka ją apibrėžti. Manyčiau, kad etninė kultūra yra mūsų visų, lietuvių, tarpusavio santykiai, santykiai brolio ir sesers, tėvo ir motinos, vaikaičio ir senelio, giminės ir kaimyno, santykiai su kitų genčių žmonėmis, kitataučiais, požiūris į aną, pomirtinį, pasaulį, į dievų ar Dievo pasaulį, viso pasaulio supratimas. Tuo mes ir skiriamės, visa ta savo patirtimi, nuo kitų: nuo vokiečių ar prancūzų. Bet yra tokių gana ryškių etninės kultūros formų, kurias kaip pavyzdines galėtume nurodyti, tai mūsų papročiai, ir ne tik kalendoriniai: Velykų, Kūčių, Kalėdų, Užgavėnių, šeimos: vestuvių, laidotuvių, krikštynų, bet ir kiti: bendravimo, vakarojimo. Kita gan ryški mūsų etninės kultūros sritis liaudies, arba tradicinis, menas: dainos, pasakos, sakmės, muzika, šokiai, gražioji skulptūra, architektūra. Ir pagaliau etninė kultūra tai mūsų senieji kaimiško kirpimo milelio drabužiai, maistas, sodybos, jų interjeras, landšaftas tie senkeliai, želdiniai, kurie suformavo visą vaizdą. Pažiūrėkime išėję vakare, kaip atrodo mūsų kaimo horizontas: medžiai, įsirėžę į dangų, besileidžianti saulė, juk tie medžiai, sodybos suformuoti žmogaus rankų, jis sodino taip, kaip lietuvio prigimtis diktuoja, namas statytas taip, kaip mūsų patirtis liepia. Ir visa tai yra tradicinė tautinė etninė mūsų kultūra, pagaliau visas tautos patyrimas, beje, ir kaip dirbti žemę. Vėliau šitą patyrimą perėmė mokslai. Juk netgi mūsų politika, teisė, valstybinė teisė, be galo skiriasi nuo, tarkim, musulmonų, mūsų poelgiai, net Vyriausybės ar Seimo, yra kitokie nei prancūzų, vokiečių ar žydų. Ir taip yra dėl mūsų tradicinės, prigimtinės, tautinės arba etninės kultūros. Etninė kultūra ir dabar gyvuoja, ji reiškiasi per mokslą; per etninės kultūros, folkloristikos, mitologijos, etnologijos, kalbos ir kitus mokslus. Mes dabar studijuojame etninę kultūrą, ieškome jos dėsningumų, bet kai klausomasi mitologijos, etnologijos, folkloristikos paskaitų, nejučiom vėl grįžta ta etninė kultūra į mūsų širdis ir sielas, vėl mus apsupa. Netgi dabartinė krikščioniškoji mūsų pasaulėjauta kaip diena ir naktis skiriasi nuo tos pačios krikščioniškos pasaulėjautos, kuri apėmusi, pavyzdžiui, negrus ar Amerikos indėnus. Mes tą krikščionybę esame pakeitę, suderinę kai kuriuos savo dievų ir deivių kultus su krikščioniškaisiais kultais. Net nejausdami šito nesąmoningai gyvename tame etninės kultūros lauke. Bergždžios donkichoto pastangos būtų mėginti atsikratyti etninės kultūros įtakos ir pasidaryti grynu europiečiu ar grynu pasauliečiu. Tokio žmogaus nėra, kiekvienos tautos atstovas pirmiausia yra savos etninės kultūros skleidėjas. Mes susipažįstame su pasaulio išmintimi, patirtimi, menu, literatūra, bet patys kuriame tokį meną, tokią literatūrą, tokią architektūrą, kuri nudažyta mūsų etninės dvasios, kultūros spalva. Norbertas Vėlius / Sudarė Irena Seliukaitė, Perla Vitkuvienė. Vilnius: Mintis. P Moldavų liaudies šokis.

5 8 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien 9 1. Užpildykite lentelę: pažymėkite, kurie teiginiai yra teisingi, kurie neteisingi, kurių tekste apskritai nėra. Etninė kultūra Sritys Eil. Nr. TEIGINYS TEISINGAS NETEISINGAS APIE TAI TEKSTE NEKALBAMA Gyvenimo ciklo apeigos Gimtuvės / krikštynos, vardadieniai, gimtadieniai, jaunimo brandos apeigos, vedybos, laidotuvės, mirusiojo minėjimai. 1 Etninę kultūrą apibūdinti lengva. 2 Etninė kultūra šiuolaikiniam žmogui labai svarbi. 3 Visų tautų etninė kultūra yra vienoda. 4 Etninė kultūra tai tik liaudies menas. 5 Šių laikų mokslas nuosekliai studijuoja etninę kultūrą. 6 Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės sprendimai veikiami etninės kultūros stereotipų. 7 Kiekvienas žmogus yra savo tautos etninės kultūros skleidėjas. 2. Vienu sakiniu įvardykite, kas, N. Vėliaus nuomone, yra etninė kultūra. 3. Etninė kultūra žmogaus gyvenime reiškiasi dvejopai kaip savaiminė duotybė ir kaip sąmoninga žmogaus veikla. Lentelėje surašykite atvejus, kai etninė kultūra yra savaiminė žmogaus gyvenimo dalis ir kai ja domimasi sąmoningai. Šeima ir giminystė Socialinis elgesys Apranga, išvaizda Mityba Liaudies žinija Skaičiavimas ir matavimas Ūkinė veikla Kraštovaizdis, architektūra Religija, tikėjimai Šeimos narių bendravimas, giminystė, gentystė. Socialinė pagalba, etika, etiketas, pasilinksminimai, sportas, žaidimai. Tautiniai drabužiai, šukuosena ir kt. Kulinarinis paveldas, valgymo ir gėrimo papročiai. Liaudies medicina, anatomija ir fiziologija, zoologija ir veterinarija, psichologija, metereologija ir astronomija, botanika. Laiko tvarkymas (kalendoriai), matavimo ir skaičiavimo vienetai. Žemdirbystė, gyvulininkystė, bitininkystė, namų ūkis, medžioklė, žvejyba, miško ūkis ir verslai, tradiciniai amatai. Kultūrinis kraštovaizdis, statiniai, interjeras. Įvairios religijos, kosmologija, mitologija, šventi objektai ir reiškiniai, sakralus laikas. Dalia Urbanavičienė. Etninės kultūros ugdymas: samprata, siekiniai ir pagrindinės gairės. Etninė kultūra savaiminė žmogaus gyvenimo dalis Etninė kultūra sąmoninga žmogaus veikla 5. Paaiškinkite, kaip suprantate N. Vėliaus mintį, kad bergždžios donkichoto pastangos būtų mėginti atsikratyti etninės kultūros įtakos ir pasidaryti grynu europiečiu ar grynu pasauliečiu. Žmonių tarpusavio santykiai Folkloristikos, mitologijos, etnologijos, kalbos ir kitų mokslų studijos. 4. Palyginkite Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės dr. Dalios Urbanavičienės sudarytą etninės kultūros sąvokos lentelę ir N. Vėliaus tekstą: kurios etninės kultūros sritys nurodytos ir lentelėje, ir tekste, o kurios N. Vėliaus neminimos. Etninė kultūra Sritys 4 UŽDUOTIS. Perskaitykite tekstą ir atlikite nurodytas užduotis. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. priėmė Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą, kurio preambulė 1 skelbiama: Lietuvos Respublikos Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Liaudies kūryba Vaizduojamasis ir taikomasis menas. Muzikinis, šokamasis, žaidybinis, vaidybinis, sakytinis ir rašytinis folkloras. Kalbiniai reiškiniai (vietovardžiai, gyvulių vardai, žmonių pravardės, humoristiniai žodynai, žargonas). 1. Kuo etninė kultūra svarbi tautai? Atsakykite savais žodžiais. 2. Kodėl Lietuvai reikėjo priimti šį įstatymą? Atsakymą pagrįskite turimomis žiniomis apie dabartinę Lietuvos situaciją. Šventės Kalendorinės ir lokalios šventės, dainų šventės. 1 Preambulė įstatymo arba kito teisinio akto, deklaracijos arba tarptautinės sutarties, turinčios svarbią politinę reikšmę, įvadinė dalis, kurioje nurodomos šalys, dalyviai, aplinkybės, tikslas ir motyvai, dėl kurių priimtas atitinkamas aktas, paaiškinami jo nuostatai, įsigaliojimo tvarka.

6 10 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien Kaip etninė kultūra gali puoselėti visuomenės narių pilietinį brandumą? Atsakykite remdamiesi turimomis žiniomis apie etninės kultūros sampratą. 4. Palyginkite N. Vėliaus tekstą ir įstatymo preambulę turinio požiūriu. Kas šiuos tekstus sieja, kuo jie skiriasi. 7 UŽDUOTIS. Perskaitykite garsios lietuvių kilmės archeologės ir antropologės 1, archeomitologijos 2 pradininkės, tyrusios Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras, Marijos Gimbutienės biografiją ir atlikite užduotis. KŪRINIO ANALIZĖ A B C Skirtumai Panašumai Skirtumai N. VĖLIAUS ĮSTATYMAS TEKSTAS Skirtumai Panašumai Skirtumai Mitologija 1. Mokslo šaka, tirianti mitus jų esmę, kilmę, reikšmę. Senovės lietuvių mitus yra tyrinėję ir aprašę Algirdas Julius Greimas, Norbertas Vėlius, Marija Gimbutienė, Gintaras Beresnevičius. 2. Kurios nors tautos ar tautų grupės mitų visuma. (P. 227.) Etnologija mokslo šaka, tirianti bendruosius tautų kultūros raidos dėsnius. Etnologijos objektas yra šeimos, bendruomenės ir kalendoriniai papročiai, tradiciniai verslai, amatai, kulinarinis paveldas, liaudies medicina ir kt. (P. 110.) Folkloristika mokslo šaka, tirianti folklorą. Folkloras liaudies kūryba. Apima liaudies žodžio meną, muziką, choreografiją, teatrą, kartais prie folkloro priskiriama liaudies architektūra ir dailė, papročiai, tikėjimai, apeigos (P. 119). Pastaruoju metu folkloro sąvoka labai išsiplėtė, folklorinių reiškinių įvairovę atspindi epitetai, tokie kaip: rašytinis folkloras (atminimai, atvirutėse rašomi sveikinimų tekstai, laidotuvių juostų užrašai ir kt.), telefoninis folkloras (SMS žinutėmis siunčiami sveikinimai, kalėdiniai, velykiniai ar kitokie sveikinimai ir kt.), interneto folkloras (internetu plintantys grandininiai laiškai, demotyvacijos, videoistorijos apie meilę ir kt.). Tautosaka žodinė liaudies kūryba. Tai kolektyvinė kūryba, atliekama ir platinama žodžiu. Tautosakoje reiškiami bendruomenės jausmai, pažiūros, todėl jai būdingi saviti meninio apibendrinimo principai nėra ryškių charakterių, neindividualizuojami lyriniai išgyvenimai, daug fantastikos. Tautosaka priklausoma nuo mitologijos, be kurios nebūtų galima paaiškinti daugelio tautosakos vaizdų, idėjų kilmės. Tautosakoje atsispindi ilgaamžė tautos gyvenimo patirtis ir pasaulėžiūra. (P. 349.) Literatūros žinynas V XII klasei. / Parengė Česlovas Navakauskas. Kaunas: Šviesa, UŽDUOTIS. Baikite pradėtus sakinius. 1. Etninė kultūra tai. 2. Šiuolaikiniame pasaulyje etninei kultūrai tenka itin svarbus vaidmuo, nes. 3. Jaunuoliai neturėtų aklai žavėtis tuo, kas susiję su užsienio kultūra, kadangi. 4. Kiekvienas save gerbiantis asmuo puoselėja. MARIJA GIMBUTIENĖ iškili Lietuvos ir pasaulio kultūros asmenybė Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. Jos tėvai gydytojai Danielius ( ) ir Veronika ( ), savo kilme buvo ne vilniečiai: tėvas žemaitis, motina aukštaitė. Tėvas Danielius Alseika nemažai laiko skyrė Lietuvos istorijai tyrinėti, paskelbė keletą mokslinių darbų. Vaikystę Marija praleido lenkų okupuotame Vilniuje, kur išmoko pirmą užsienio kalbą lenkų. Baigusi dvi pirmąsias klases Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1931 m. drauge su motina ir broliu Vytautu persikėlė į Kauną. Tais pačiais metais pradėjo mokytis Aušros mergaičių gimnazijoje m. pradėjo studijuoti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Etnikos katedroje studijavo lituanistiką, tautotyrą ir etnologiją m. fakultetui persikėlus į Vilnių, Marija atrado savo vietą Archeologijos katedroje (vedėju buvo doc. J. Puzinas), pasirinko Lietuvos priešistorės studijas. Studijuodama Vilniaus universitete, ji domėjosi lituanistika, mitologija, folkloru, etnografija, rinko Vilniaus krašto tautosaką. Iki pasitraukimo į Vakarus kultūros temomis kalbėjo per Kauno radiją, pradėjo bendradarbiauti Šiaulių Gimtojo krašto žurnale, Kauno Kūrybos žurnale bei dienraščiuose Į laisvę, Ateitis ir kituose m. buvo studentų korporacijos Vilnija narė m. vasarą Marija su vyru Jurgiu Gimbutu ir mažamete dukra Danute pasitraukė į Vakarus. Prasidėjo blaškymasis po Europą: Viena, Insbrukas, nuo 1945 metų Tubingemas. Čia Marija Gimbutienė, nepaisydama karo įtampos, toliau studijavo archeologiją, etnologiją ir religijos istoriją m. su šeima išvyko į JAV, apsigyveno Bostono (Boston) mieste. Kaip ir daugeliui lietuvių išeivių, Gimbutienei iš pradžių mokslinis darbas JAV buvo neprieinamas. Tačiau kai pasitaikė proga dirbti Harvardo (Harvard) universitete, ji sutiko ir keletą metų dirbo be atlyginimo metais išleido knygą Rytų Europos priešistorė, šioje knygoje pateiktos teorijos buvo tokios svarbios ir svarios, kad JAV ir Europos archeologai iki šiol jomis remiasi. Įsikūrusi Bostone, mokslininkė nuo 1949 m. reiškėsi ir visuomeninėje veikloje: buvo Lituanistinės mokyklos steigėja, bendravo su rašytojais, kitais meno žmonėmis m. M. Gimbutienė buvo pakviesta į Stanfordo (Stanford) universiteto Aukštųjų studijų centrą Kalifornijoje (California) m. dėstė Harvardo universiteto Antropologijos fakultete (skaitė kursus apie Europos akmens ir žalvario amžiaus kultūras), nuo 1963 m. Los Andželo (Los Angeles) Kalifornijos universiteto Europos archeologijos katedroje (dėstė Indoeuropiečių archeologijos, baltų ir slavų mitologijos, baltų kalbų ir kultūrų kursus). Dirbdama Kalifornijoje, ji išgarsėjo kaip mokslininkė. Gavusi įvairių fondų paramą, siunčiama Kalifornijos universiteto M. Gimbutienė nuo 1967 m. iki 1980 m. vadovavo priešistorinio laikotarpio kasinėjimų darbams sluoksniuotose neolito vietovėse: buvusioje Jugoslavijoje, Graikijos Makedonijoje, Graikijos Tesalijoje, Pietryčių Italijoje. Nukelta į p. 12 Ò 6 UŽDUOTIS. Etninė kultūra yra šiuolaikinės nacionalinės kultūros pagrindas, tačiau, norėdami ją suprasti, turime gręžtis į tolimą praeitį ir susipažinti tiek su mitologija, tiek su liaudies kūryba. Samprotaukite raštu (sukurkite žodžių tekstą), kodėl praeitis yra dabarties mokytoja. 1 Antropologija 1. mokslas apie žmogų, jo kilmę, rases; 2. XX a. filos. koncepcija, siekianti pateikti vientisą žmogaus sampratą, remdamasi specialiųjų mokslų (biologijos, psichologijos, etnologijos, sociologijos ir kt.) duomenimis. 2 Archeomitologija tarpdalykinis mokslas, derinantis archeologijos ir mitologijos objektus ir metodus.

7 12 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien 13 Atkelta iš p. 11 Ò Šeštajame dešimtmetyje Kalifornijos universitete jos pastangomis buvo įsteigtas Lietuvių kalbos ir literatūros kursas, o šio universiteto Kultūros istorijos muziejuje Lietuvių liaudies meno skyrius. Marija buvo kelių JAV ir Europos archeologijos priešistorės, baltistikos bei religijos draugijų narė ir steigėja, taip pat Lituanistikos instituto mokslinė bendradarbė m. birželio d. vadovavo aštuntajai Baltų studijų konferencijai JAV Minesotos (Minnesota) universitete. Tai buvo svarbus profesorės įnašas skatinant bei stiprinant etniškąsias Amerikos lietuvių bendrijas. Pradedant 1956 m. tarptautiniu etnologijos ir etnografijos kongresu Filadelfijoje (Philadelphia), iki 1993 m. mokslininkė dalyvavo daugiau kaip 30 kongresų, suvažiavimų, simpoziumų, konferencijų, vykusių ne tik JAV, bet ir Airijoje, Anglijoje, Australijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, Egipte, Graikijoje, Indijoje, Izraelyje, Japonijoje ir kt. Išvykose skaitė pranešimus, skelbė savo tyrinėjimų, kasinėjimų išdavas, kėlė naujas teorijas, hipotezes, susitiko su įvairių šalių mokslininkais. Keliaudama po Europos miestus, dalyvaudama kasinėjimų ekspedicijose profesorė apsilankydavo ir Lietuvoje Vilniuje ir Kaune pas savo mamą. Pirmą kartą po emigracijos Lietuvoje apsilankė 1960 m m. ir 1986 m. atvykusi į Lietuvą Vilniaus universitete ir kitose aukštosiose mokyklose skaitė paskaitas studentams ir inteligentijai. Atgimimo laikotarpiu archeologė į Lietuvą atvyko 1988 m. Viešėdama dalyvavo kasinėjant Kernavę, tyrinėjo archyvinę medžiagą. Nuo 1990 m. ja susidomėjo JAV televizijos kanalai, žurnalistai dažnai apsilankydavo profesorės sodyboje Topangoje (netoli Los Andželo) m. vasario 2 d. po ilgos ir sunkios ligos Marija Gimbutienė mirė Los Andžele. Jos palaikai pervežti į Vilnių, gimtajį miestą, o vėliau palaidoti Petrašiūnų kapinėse (Kaune) šalia mamos. Þ Pagal: Austėja Ikamaitė: Gyvenimo ir mirties keliu. Iš kn.: Marija Gimbutienė. Laimos palytėta. P Apskritime įrašykite veiklos sritis, kuriomis Marija Gimbutienė domėjosi kaip mokslininkė. Kodėl M. Gimbutienės mokslo darbai reikšmingi Lietuvai? Þ 8 UŽDUOTIS. Perskaitykite Viktorijos Daujotytės įžanginio straipsnio Praeities atodangos ateičiai (knyga Marija Gimbutienė. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. ) ištraukas ir atlikite nurodytas užduotis. Marija Alseikaitė-Gimbutienė ( ) vardas, ženklinantis įžymią mokslininkę, kultūrininikę, proisto rikę. Savo archemitologiniais darbais ji keitė požiūrį į istoriją, ieškodama joje ir žmogaus galimybių ateičiai. Gimbutienė dirbo ir mąstė įvairių mokslų bei žmogaus kuriamų reikšmių sankirtose (archeologijos, religijos, mitologijos, tautosakos, kalbotyros, meno), būtent iš čia galėjo daugiau matyti, daugiau suprasti. <...> Mes gyvename dabarčiai, gyvename tik naudodami ir vartodami. Praeitis tarsi nepriklauso mums, o mes nebepriklausome ateičiai. Žmonės atsiskiria nuo istorijos, kultūra, ypač menas nuo tradicijų. <...> Ar yra kokia alternatyva? Ar galima dar ką nors suvokti iš praeities, ar įmanu su praeities patirtimi sieti žmogaus ateities galimybę? Marija Gimbutienė yra viena iš nedaugelio XX amžiaus antrosios pusės mokslininkų, mąsčiusių šia kryptimi. Riedėdami progreso keliu, mes izoliuojamės nuo praeities ir, kirsdami šaknis, naikiname gyvybines galias, sakė ji paskaitoje, 1987 metais skaitytoje Lyginamosios civilizacijos konferencijoje Ohio universitete. Gyvybinės galios Gimbutienei buvo ir mokslinė sąvoka, ir metafora, lengvai pasislenkanti ir į poezijos pusę. Ji dirbo tokiose gilumose, tokiose glūdumose ir tokiose aukštumose, kur niekas negali būti nei tiksliai apskaičiuota, nei galutinai įrodyta. Tik paremta drąsa matyti ir mąstyti. Mąstyti įtaigiai ir užkrečiamai, nebijant klysti, net klaidą ar jos galimybę įtraukiant į patį mąstymo procesą. Mokslinės hipotezės įtikinamumui reikia poezijos, poezijos galios veikti ir paveikti. Poezijos, kaip gyvybiškai būtino jungiamojo audinio. Žemuogių skonio archeologijoje kad prieš kelis tūkstančius metų nužiesto puodo šukė atgytų kaip raštas, simbolis, likimo brėžis, paslapties kodas. <...> Kas svarbiausia Gimbutienės atradimuose, mintyse, idėjose? Ką įmanu persakyti paprastais, visiems suprantamais žodžiais? Pirmiausia tai iki tol nežinotos, neaprašytos civilizacijos Senosios Europos atradimas metais pr. Kristų gyvavusi aukšta civilizacija, matristinis jos periodas, kuriam būdingas taikus gyvenimas, Didžiosios Deivės religija, dvasinė kultūra ir menas. Archeologiniai kasinėjimai ir atradimai tai akivaizdžiai parodo. Nėra taip, kad žmonės būtų visą laiką kariavę, kad žudymo instinktas būtų įgimtas. Iš tiesų Gimbutienė bando pakeisti istorijos, kaip karų ir užkariavimų istorijos, sampratą. Kas yra buvę, gali vėl būti. Visada yra alternatyvos. Ne visi ligšioliniai žmonijos pasirinkimai yra teisingi. Galbūt reikia kai kur grįžti ir atgal. Tik suabejodama keliu, kuriuo ėjo lig šiol, žmonija gali kitaip pamatyti ir savo praeitį. Praeityje yra daug praeičių. Ką iš jos imame, priklauso ir to, ko norime, ko ieškome. <...> Viktorija Daujotytė. Praeities atodangos ateičiai. Iš kn.: Marija Gimbutienė. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai / Sudarė Austėja Ikamaitė. Vilnius: Scena, P ARCHEOLOGIJA Gimbutienė 2. Tekste raskite argumentų, įrodančių, kad Marijos Gimbutienės didžioji gyvenimo aistra buvo mokslinis darbas. 3. Kurie jos biografijos faktai liudija, kad, pasitraukusi po karo į Vakarus, tapusi JAV piliete, Marija Gimbutienė niekada nepamiršo Lietuvos? 4. Įrodykite, kad M. Gimbutienė yra pasaulinio garso mokslininkė. 5. Įsivaizduokite situaciją, kad gyvenate nepriklausomybę ką tik atkūrusioje Lietuvoje, kurioje daugelis nieko negirdėjo apie Mariją Gimbutienę. Į jūsų mokyklą mokslininkė atvyksta skaityti paskaitos apie baltų priešistorę ir archemitologiją. Sukurkite į mokyklos laikraštį skelbimą, kviečiantį susitikti su Marija Gimbutiene. Skelbimo turinys turėtų intriguoti, sudominti, pažadinti norą pamatyti ir išgirsti šią mokslininkę. A B C 1. Nusakykite šio testo temą. 2. Kas sieja šį straipsnį ir skyriaus įvade skaitytus tekstus? 3. Kokių problemų Viktorija Daujotytė įžvelgia šių laikų žmonių gyvenime? 4. Kaip šias problemas padėtų spręsti gilinimasis į labai tolimus laikus? 5. Kodėl autorė, kalbėdama apie mokslininkę, užsimena ir apie poeziją? Pasirinkite, jūsų nuomone, teisingą atsakymą ir jį pagrįskite, remdamiesi tekstu. M. Gimbutienė buvo ir poetė, rašiusi eilėraščius apie praeitį. M. Gimbutienės mokslo kalba buvo ne dalykiška, o vaizdinga. M. Gimbutienė, siekdama paveikti ir įtikinti skaitytoją ar klausytoją, vartojo metaforišką kalbą. 6. Kaip interpretuotumėte metaforą žemuogių skonio archeologija? 7. Kokią istorijos sampratą ir, jūsų manymu, kodėl bandė pakeisti Marija Gimbutienė? 8. Paskutinėje pastraipoje raskite paradoksą ir jį pakomentuokite. Paradoksas neįprastas, netikėtas teiginys, kuris tarsi prieštarauja sveikai nuovokai (Mažiau dirbi daugiau turi.) Literatūros žinynas V XII klasei / Parengė Česlovas Navakauskas. Kaunas: Šviesa, P. 254

8 14 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien 15 Marija Gimbutienė. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai Laimos palytėta tai knyga, siekianti atskleisti M. Gimbutienės asmenybę jos darbų šviesoje. <...> Ši mokslininkė buvo iš esmės naujo požiūrio reiškėja archeologijoje: tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašo savo radinius. M. Gimbutienė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę, rekonstruoti savo rankomis atkastųjų deivių kalbą. Ji kėlė esminius klausimus: Ar karas neišvengiamas? Ar vyrai visuomet dominavo? Kokios Vakarų kultūros šaknys? Þ Daugirdaitė, Solveiga. Turėjusi regėjimo galią. Elektroninis žurnalas Klėja, Nr. 3. SUSITIKIMAS SU VISUOMENE ŠVIETIMO IR KULTŪROS MINISTERIJOJE Pokalbį vedė prof. Norbertas Vėlius 9 UŽDUOTIS. Perskaitykite pokalbio ištraukas ir atlikite nurodytas užduotis. 1. Norbertas Vėlius: <...> Nepriklausomybę mes iškovojom daugiausia remdamiesi savo kultūra mes kovojom už savo kalbą, už savo papročius, už savo dainas. Tai buvo pasipriešinimas, tai buvo mūsų rezistencija. Ir dabar, kai Nepriklausomybė iškovota, pasigirsta balsų, kurie mus truputį skaudina, kurie mėgina parodyti, kad šita mūsų kultūra, būtent etninė kultūra, ta giliausia dvasinė lietuvių kultūra, yra praeities etapas, žemesnė stadija. Ir jeigu mes gilinamės į šitą kultūrą, jei bandome palaikyti tas tradicijas, kurios dar gyvos, mus ima kaltinti etniniu fundamentalizmu 1. Atseit mes norim atsiriboti nuo Europos. Norėčiau pradėti pokalbį nuo mūsų etninės kultūros suvokimo ne tik visos Europos etninės kultūros, bet ir dabartinės kultūros kontekste. Marija Gimbutienė: Manau, kad pateikėte labai rimtą klausimą. Aš ir birželio 11-ąją Kaune iškilmėse kalbėjau, kad mums svarbu suprasti, kiek mes turto turim, kad mes turime iš jo pasisemti išminties ir grožio. Jei mes jo, to turto, atsisakysime, tai mes atsisakysime savęs. Dabar visas pasaulis ieško kelių sugrįžti į savo šaknis, į savo žemę. Juk priėjom prie bedugnės krašto žemė, galima sakyti, yra beprotiškai nuniokota, nuniokota iki tokio laipsnio, kad sunku būtų grįžti į pusiausvyrą... Viso pasaulio globalinė problema grąžinti žmogui žemės šventumo jausmą, o žemės šventumas Lietuvoje dar ir dabar jaučiamas, aš manau, jo nesam praradę. Mes ta prasme esame privilegijuoti mes galim daug greičiau suprasti tą ryšį su praeitimi ir jausti jos tęstinumą savyje negu anglai ar prancūzai, ką jau kalbėti apie amerikiečius, kurie jau yra praradę savo šaknis. Žodžiu, mums lengviau puoselėti savo liaudies turtus, savo praeitį negu kitoms tautoms <...>, ir tai mūsų išsilaikymo galimybė. Kaip mes kitaip galim išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių. Aš sakyčiau, mūsų laimė, kad mes turim tą liaudies kultūrą. Nesekim labai moderniais dalykais ir nepamirškime savo šaknų. <...> Mano supratimu, civilizacija reiškiasi vertybių kūrimu, o ne naikinimu, civilizacija yra tada, kai žmonės vieni kitų nežudo, o ne tada, kai pusei žmonijos neduodama teisės reikštis, kai moteris išnaudojama. Mums reikėtų ieškoti kitokio civilizacijos supratimo, atsisakyti mechanistinės civilizacijos <...>. Kaip tiktai dabar, kai mūsų krašte nelengva, kaip tik dabar svarbu pajusti savo vertę ir kaip nors ją ugdyti, kad kiekvienas žmogus būtų vertas lietuvio vardo, nes man tas vardas visada siejasi su aukšta morale, su tikrai civilizuotu žmogum. Sakyčiau, kad tai mus turi išgelbėti, nes jeigu mes pasimesim šiuo metu, tai bus baigta... Pažvelkim į baltų proistorę: mūsų žemės buvo tarp Berlyno ir Maskvos, net ir už Maskvos <...> Slavai iš mūsų atėmė beveik du trečdalius žemės, germanai mažiausia trečdalį, liko tiktai pats vidurys, pats kamienas... Ar mes išliksim, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų orientacijos. Marija Gimbutienė. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. Vilnius: Scena, P Fundamentalizmas laikymasis be kompromisų ideologinių, politinių, religinių principų Kaip, pasak N. Vėliaus, etninė kultūra padėjo mūsų tautai atkurti Lietuvos nepriklausomybę? 2. Nors ir pripažįstama etninės kultūros svarba, dabar Lietuvoje ne visiems ji atrodo reikšminga. Kodėl taip atsitiko? 3. Marija Gimbutienė teigia, kad lietuviai, palyginti su Vakarų pasauliu, yra savotiškai privilegijuoti. Remdamiesi mokslininkės mintimis, palyginkite lietuvių ir savo šaknis praradusių tautų pasaulėjautą. Lietuviai Išlaikė žemės šventumo jausmą Savo šaknis praradusios tautos Ryšys su žeme prarastas, gamta nuniokota. 4. Pokalbis vyko netrukus po nepriklausomybės atgavimo. Ar pasikeitė lietuvių santykis su gamta ir istorija praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų? Atsakymą argumentuokite. 5. Marija Gimbutienė įspėja mūsų jauną valstybę dėl galimų pavojų, ragina lietuvius pajusti savo vertę. Ar jos pateikti argumentai yra įtikinami? Kodėl taip manote? 6. Sakinyje Sakyčiau, kad tai mus turi išgelbėti, nes jeigu mes pasimesim šiuo metu, tai bus baigta... žodį pasimesim galime suprasti dvejopai: tai ir paklydimas, ir sutrikimas, nežinojimas, kaip elgtis. Kuria reikšme šis žodis yra pavartotas? Atsakymą pagrįskite remdamiesi kalbos kultūros žiniomis apie semantizmus (semantizmas netinkama reikšme pavartotas žodis). 2. <...> N. V.: Grįžtant prie mitologijos kas mūsų mitologijoje paveldėta iš Senosios Europos kultūros? M. G.: Mano keturiasdešimties metų darbas leido man padaryti išvadą, kad Europos ir mūsų, baltų, kultūrą sudaro du sluoksniai Senosios Europos ir indoeuropiečių kultūros. Tie sluoksniai yra labai skirtingi: Senosios Europos sluoksnis yra matristinis, remiasi motiniška kultūra, o antrasis, indoeuropietiškas, sluoksnis yra patristinis, su patriarchaline sistema, su ginklais, su karais, su žirgais, su vyriškais dievais. Senosios Europos matristinis sluoksnis turėjo moteriškos lyties deives, nors aš nesakiau, kad nebūtų vyriškų dievų, buvo ir vyriškų dievų, bet jie skyrėsi nuo indoeuropietiškųjų. Kai tie pagrindiniai sluoksniai susimaišė, mums liko daugiasluoksnė mitologija. Ne vien baltų ir germanų, ir graikų, romėnų, keltų (beveik visų Europos tautų). Jeigu norime kalbėti apie indoeuropietiškąją mitologiją, tai turime atskirti moteriškąsias deives tokias kaip baltų Laima, Ragana, Giltinė, Austėja ir kitas. Svarbiausi indoeuropiečių dievai yra trys: Dievas dangaus šviesos, kartu ir gamtos atsinaujinimo, vaisingumo dievas; Perkūnas vaisinantis žemę, įskeliantis ugnį, kovojantis su piktu; trečiasis yra požemio ir nakties dievas Velenas. <...> Deivės indoeuropietiškame sluoksnyje yra nekuriančios, jos gali būti žmonos ir mylimosios, bet jos nėra kuriančios deivės. O Senosios Europos deivės kuria pasaulį: nuo paleolito laikų, kai atsirado pirmieji raižiniai ir pirmosios skulptūros (maždaug prieš 30 tūkstančių metų), deivės kūnas vaizduojamas kaip kuriantis. Ilgą laiką nebuvo pastebėta, kad moters krūtys, užpakaliukai, pilvas yra labai svarbūs dalykai, nes yra kuriančiosios, gimdančiosios dalys. Senosios Europos matristinėje kultūroje ryški motinos simbolika, tėvo simbolio mes, proistorikai, negalim atkurti, jo nėra. Senosios Europos panteone buvo ir vyriškų dievų žvėrių ir miškų saugotojas, mūsų Miškinis ar Giraitis. Buvo tokių kaip mūsų Rūpintojėlis, toks susirūpinęs, sėdintis dievas. Aš vadinu tą dievą gimstančiu ir mirštančiu. Ir lyginu su mūsų Vaižgantu, kurį Greimas yra atkūręs. Tie dievai yra gimstantys su gamta, augantys ir rudenį mirštantys. Cikliškumas yra būdingas Senajai Europai. Ne tiktai vyriškieji dievai miršta ir gimsta, taip pat ir moteriškieji, vadinamieji žemės dievai Žemyna. Pavasarį ji yra nėščia, atgimsta su gamta. Mūsų mitologijoje tas motyvas nėra ryškiai išlikęs, nėra motinos ir dukters ciklo. Graikų mitologijoje motina miršta ir paskui atgimsta kaip jauna deivė. Ir pas mus taip tikriausiai yra buvę, tiktai reikia mokėti atkurti.

9 16 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien 17 Cikliškumas labai būdingas Senajai Europai: būdingas dvigubas jauno ir seno, jauno, augančio, ir senstančio dievo arba deivės motyvas. Senosios Europos deivės Laima, Giltinė reiškiasi ne kaip viena, bet kaip dvi arba trys. Trijulės yra labai būdingos, bet taip pat ir dvejetukai. Trigubinimas susijęs su mėnulio fazėmis gimstančio mėnulio, augančio ir mirštančio. Po to lieka juodosios dienos ir vėl viskas atgimsta. Jeigu prisiminsime Laimą, tai ji dažnai reiškiasi kaip trys Laimos. Giltinė taip pat gali būti ir jauna, ir sena. Ragana atstovauja chaosui, mirčiai. Bet mirtis ir chaosas mūsų religijoje visada susijęs su atgimimu. Kai Ragana miršta, iš jos išeina gyvatukas, visa gyvybinė energija. Jinai pilna tos gyvybinės energijos ir atgimusi pasirodo ne kaip senė, sutaršytais plaukais ir baisi, bet kaip gražiausia jauna mergina kur nors prie karklų, prie upelio, prie gyvybės vandens. 6. Senosios Europos religija, kaip ir kitos religijos, atsako į klausimą, iš kur gyvybė, kas yra mirtis, kaip kovoti su destrukcija ir kaip stimuliuoti gyvybines galias, kad vėl viskas atgimtų. Buvo stipriai tikėta į cikliškai grįžtančias gamtos jėgas ir kartu į žmogaus gyvybinės energijos nemirtingumą (miršta tik kūnas, o energija arba siela persikūnija į kitą gyvą objektą), teigė Marija Gimbutienė straipsnyje Matristinė kultūra prieš siaubingų laikų karus ( Metmenys, 1987/53. P. 15). Raskite pokalbio 2 dalyje citatų, pagrindžiančių šią mintį. 7. Remdamiesi tekstu, užpildykite mitologijos schemą, kurioje atsiskleistų Europos kultūros abiejų sluoksnių svarbiausi bruožai. 3. <...> N. V.: Prisimenu, su kokia meile mes priėmėm Jūsų knygą apie baltų ornamento simboliką. Ir mus pirmiausia tada nustebino bendrosios ornamento prasmės, kurią nulemia pasaulėjauta, suvokimas, nustebino sugebėjimas perskaityti visą tekstą, o tik paskui ieškoti atskirų detalių. Norėčiau, kad ir čia išskirtumėte, kas mūsų simbolikoje yra paveldėta iš Senosios Europos ir kas indoeuropietiška. M. G.: [...] Liaudies menas yra labai vientisas, negalima ryškiai atskirti ir sakyti čia iš Senosios Europos, o čia iš indoeuropiečių kultūros. Aišku, kad mėnuliai, žvaigždės, perkūnai indoeuropietiškasis sluoksnis. Bet... kalbėdami apie saulę, galime suklysti, nes Saulė, Saulytė yra paveldėjusi kažką iš abiejų sluoksnių. Yra Saulytė, kuri šildo, kuri labai svarbi atgimimui, ir yra Saulytė nuotaka. Čia susikryžiavo dvi epochos, ir tokio susikryžiavimo galima rasti gana daug. Pažvelkime į vadinamuosius saulės kryžius kas ten per spinduliai... Ogi augalai. Ta visa augmenija, aš sakyčiau, yra iš Senosios Europos. Tikėjimas, kad persikūnijama į augalus, į paukščius, į kitus gyvūnus, yra iš Senosios Europos. Šiuose kryžiuose kaip tik tas motyvas, tai atgimimo simboliai. Žalčiai, gyvatės, aišku, taip pat iš Senosios Europos. Prisiminkime Nidos antkapinius paminklus pilna rupūžių ir varlių, gryna Senoji Europa. Aš pati esu iškasusi akmeninių rupūžių skulptūrėlių, kurių galvos būdavo gimimo, atgimimo simbolis lelija. XIX amžiaus Nidos antkapiniuose paminkluose yra labai daug seno motyvo, tikėjimo, kad žmogus visą laiką atgimsta kaip lelija ar kaip paukštis. Daug kur mes galime rasti labai senų motyvų, mūsų audiniuose irgi yra daug Senosios Europos elementų, mes nepraradome Senosios Europos kultūros, mokėjom perimti ir paskui transformuoti į kažką nauja. Mūsų dviaukščiai, triaukščiai koplytstulpiai tai gyvybės medžiai. Mūsų tikėjimą vienu žodžiu galima apibūdinti kaip gyvybės religiją, labiausiai to ieškojom ir visą laiką akcentavom gyvybę, ne mirtį. Mūsų religija buvo gyvybės religija, ir dabar galėtume akcentuoti ne mirtį, ne gedulą, o gyvybę. Taip mums būtų lengviau gyventi. Marija Gimbutienė. Laimos palytėta: straipsniai, recenzijos, pokalbiai, polemika, laiškai, vertinimai, prisiminimai. Vilnius: Scena P , Daugiasluoksnė mitologija Senosios Europos Indeuropietiška?????? 1. Nusakykite antros pokalbio dalies temą. 2. Užpildykite lentelę Svarbiausios baltų dievybės ir jų funkcijos. 8. Perskaitykite 3 pokalbio dalį ir argumentuotai paaiškinkite, kas bendra tarp saulės ir rupūžės ar varlės. 9. Marija Gimbutienė teigia, kad Yra Saulytė, kuri šildo, kuri labai svarbi atgimimui, ir yra Saulytė nuotaka. Čia susikryžiavo dvi epochos, ir tokio susikryžiavimo galima rasti gana daug. Kuris vaizdinys priklausytų Senosios Europos vaizdiniams, kuris jau indoeuropietiškas? Dievybės Jų funkcijos Dievas Dangaus šviesos, kartu ir gamtos atsinaujinimo, vaisingumo dievas Kuo skiriasi Senosios Europos ir indoeuropiečių deivių funkcijos? 4. Kaip Senosios Europos dievybės buvo susijusios su gamta? 5. Kas tarpusavyje sieja deives Laimą ir Raganą? Nuotaka Atgimimo simbolis

10 18 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien Kurie mūsų liaudies meno ornamentai yra kilę iš Senosios Europos? 11. Įsivaizduokite, kad jums pateiktos M. Gimbutienės teksto (trečia dalis) iliustracijos. Raskite šiame tekste citatų, kurioms tiktų iliustracija. Iliustracija Teksto citata APIBENDRINIMAS. ĮSIVERTINIMAS 10 UŽDUOTIS. Perskaitykite N. Vėliaus pokalbio apie etninę kultūrą tęsinį (pradžią žr. p. 7) ir atlikite nurodytas užduotis. Kaip jūs apibūdintumėte kosmopolitą? Norbertas Vėlius: Kosmopolitu galima vadinti žmogų, išmestą iš bendruomenės ir užaugusį gatvėje, ne tarp žmonių, o, sakyčiau, miške tarp vilkų, jo netgi neišmokysi Žmogiškai kalbėti. Kad ir kur žmogus augtų, kokioje kultūroje, jis nesąmoningai tą kultūrą įsisąmonina, nejučiom ima laikytis tam tikros etninės grupės normų, ir bendravimo, ir kultūros. Vienos tautos yra labai niveliuotos 1 ir Europoje, ir visame pasaulyje, pavyzdžiui, Amerikos tauta susiformavo ne vienos genties kultūros ir mąstymo pagrindu, bet suvažiavus bėgliams užkariautojams iš viso pasaulio. Jų kultūra yra sumestinė, kaip į vakaronę sueina žmonės apsiavę klumpėmis, kurpėmis ir sumeta jas į kampą, taip čia yra sumestinė kultūra. Ji niveliuota, todėl labiau dvelkia kosmopolitizmu. Kosmopolitizmu pasižymi nutautę žmonės, kurie išvažiavę kitur užmiršta savo kalbą, patirtį; bendravimo normas, sąžinę, moralę. O kitos genties, kitos bendruomenės, į kurią savo noru ar prievarta būna įmesti, jie nespėja įsisąmoninti. Ir jie pakimba tarp dangaus ir žemės; kaip tas Tvardovskis, kuris nešamas į pragarą pragydo šventą giesmę ir išmestas tarp dangaus ir pragaro kybo Mėnulyje, taip ir tie kosmopolitai išmesti tarp kelių etninių kultūrų kybo. Ir dažniausiai, mano šventu įsitikinimu, tie kosmopolitai negali sukurti savitos, originalios, įdomios visoms tautoms kultūros, kadangi neturi savitumo. Norbertas Vėlius / Sudarė Irena Seliukaitė, Perla Vitkuvienė. Vilnius: Mintis, P Nusakykite teksto temą. 2. Kokias N. Vėliaus nuostatas atkleidžia pirmasis atsakymo, kaip apibūdintų kosmopolitą, sakinys? 3. Kokia prasme tiesiogine ar perkeltine šį sakinį turime suvokti? Atsakymą argumentuokite. 4. Apibūdinkite savais žodžiais kosmopolitą. 5. Ar jums patrauklus tokio žmogaus portretas? Kodėl? 6. Ar lengva žmogui pritapti svetur? Atsakymą argumentuokite. 7. Kaip tampama kosmopolitu savame krašte? 8. Perskaitykite kuriozinį įvykį iš amerikietę vedusio aktoriaus Mariaus Mačiulio gyvenimo ir paaiškinkite, kodėl įvyko toks nesusipratimas. Vieną tamsų pirmojo rudens Lietuvoje vakarą Alicia panoro surengti romantišką vakarienę. Žvakės būtinas atributas tokia proga. Prekybos centre mergina rado jų įvairių dydžių ir formų, papuoštų religiniais motyvais, įstatytų į stiklinius indelius. Pripirko ir išdėliojo namie. Grįžusio Mariaus veidas iš nuostabos net ištįso, bet jis susitvardė iki vakarienės pabaigos ir tik tada paaiškino: Alicia, mes šių žvakių namie nedeginame. Jos skirtos uždegti kapinėse lapkričio 1-ąją... Dabar amerikietė, prieš Vėlines pirkdama žvakes ant vyro artimųjų kapų, visada tyliai prunkšteli. Aktoriaus M. Mačiulio žmona Alicia: dabar mūsų laukia Kanzaso prerijos Pasidalykite prisiminimais iš savo kelionių po užsienio šalis ar kitų pasakojimais apie įvairiausius nesusi pratimus, kurių kelionėje kilo dėl svetimo krašto papročių neišmanymo. 10. Šiuolaikinis pasaulis subrandino probleminę situaciją atviros sienos, populiariosios kultūros dominavimas, nuostata, kad reikia gyventi čia ir dabar, nesidairant nei į praeitį, nei į ateitį, formuoja vienadienį žmogų, kuriam tradicijos ir papročiai tėra nereikalingi pančiai, atgyvena, kurių būtina atsikratyti, norint būti laisvam, kita vertus, atsisakydami etninės kultūros, per amžius formuotų nuostatų, moralės normų mes tampame žmonėmis tik sau, nieko nevertinantys, nieko nebranginantys. Sukurkite 6 9 sakinių rišlų samprotavimo tekstą apie tai, kaip savo tautos praeities suvokimas gali suteikti žmogui jėgų gyventi visavertį gyvenimą. 1 Niveliuoti prk. naikinti skirtumus, vienodinti.

11 20 Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien 11 UŽDUOTIS. Projektinė veikla. Pasiskirstykite grupėmis ir pasiruoškite drauge pristatyti pasirinktos lietuvių etninės kultūros srities savitumą, lyginkite ją su Europos arba pasaulio tautų tos pačios srities kultūra (pavyzdžiui, kuo ypatingos mūsų Velykų švenčių tradicijos palyginus su kitų tautų papročiais). Pranešimai gali būti įvairūs stendiniai, pateiktys, vaidybiniai. Pranešimų trukmė 5 minutės. 2 SKYRIUS. Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje Mūsų gyvenimas dabar be galo sudėtingas, margas, bet dorų piliečių pareiga suprasti, ką gero, savito, kas išskiria mus iš kitų tautų, mes paveldėjome iš praeities, kur yra mūsų stiprybė, ir laikytis to, kas šitoje etninėje kultūroje pažangu, modernu. Norbertas Vėlius ĮVADAS 1 UŽDUOTIS. Perskaitykite M. Martinaičio tekstą apie mitologiją ir palyginkite jį su N. Vėliaus tekstu apie etnologiją (skyriaus Etninės kultūros savitumas ir svarba šiandien įvadas). Raskite 2 teksto sąsajas ir 2 skirtumus. Užduoties įsivertinimas Parengtas pranešimas, tačiau nėra lyginimo 1 taškas. Parengtas pranešimas, yra lyginama, tačiau stinga originalumo 2 taškai. Parengtas pranešimas originalus, be dalykinių klaidų, kalbama taisyklingai 3 taškai. Anot Marcelijaus Martinaičio, daugelis mano, mitologija yra kažkas labai sena, mums tolima archaika, kad tai egzotika, keisti protėvių sapnai, vien pasakojimai apie dievus, pasaulio kūrėjus ir pan. Mitologiją reikėtų suvokti ne vien kaip literatūrinius pasakojimus, bet ir kaip ypatingos informacijos perdavimo būdą iš kartos į kartą, šifruotes, tam tikras elgsenas. Patys to nejausdami, mes ir šiandien daug kur mąstome, jaučiame, veikiame, bendraujame, tuokiamės, jaučiame gamtą, išpažįstame Dievą pagal paveldėtas mitiškai fiksuotas taisykles. Tam tikras elgsenų kodeksas arba kodų sistema yra įdiegta visoje kultūroje, gyvensenoje, paveldima, perduodama kartu su kalba, papročiais, folkloru, religija, įvairiomis apeigomis, architektūra, erdvės ir laiko samprata, pagaliau per literatūrą ir meną. Marcelijus Martinaitis. Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu. Vilnius: Tyto alba, P Sakmės daug šimtmečių mokė pažinti išorinį pasaulį, žmogų, vertino elgesį, ugdė moralę. Jų šaknys siekia mitologiją ir suteikia galimybę žvilgtelėti į kelių tūkstantmečių praeitį. Žinoma, krikščionybė, viduramžių kultūra nemažai ką pakeitė, bet senieji pamatai, kaip ir Biblijos kūrimo sakmėse, liko. Sakmės turi kelias funkcijas, svarbiausia yra informacinė paaiškinti aplinkos reiškinius. Ne visos sakmės yra apie įvykius, kuriuos patyrė pats pasakotojas, pavyzdžiui, etiologinėse sakmėse pasakojama apie pradžių pradžios įvykius, nutikusius, kada žmogaus dar nė nebuvo. Ir pasakotojas, ir klausytojai tiki, kad sakmėse pasakojami įvykiai iš tiesų nutiko. Daugelį sakmių gaubia nepaprastumo aura, pasakojama apie išskirtinius dalykus: kaip Dievas iš marių dumblo sukūrė žemę, kaip aitvaras sudegino namus, kaip debesiu atskridęs nusileido žemėn ežeras. Sakmės skirstomos į tokius žanrus: Mitologinės sakmės Kūriniai apie mitines būtybes, jų susidūrimą su žmogumi ir apie tikrą žmogaus dvasinį sukrėtimą susidūrus su fantastinėmis figūromis. Etiologinės sakmės Kūriniai apie pasaulio ir jame esančių objektų (gyvosios ir negyvosios gamtos reiškinių, gyvulių, žmogaus ir jų savybių ) kilmės aiškinimą. Padavimai Kūriniai apie praeities įvykius, krašto įžymybes, grindžiami mitologiniu patyrimu, taikomi konkrečiam ežerui, kalnui, akmeniui. Pats objektas, apie kurį pasakojama, yra realus gamtos paminklas, tikrovės faktas. Legendos Kūriniai apie krikščioniškosios religijos dievybes ir šventuosius.

12 22 Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje 23 2 UŽDUOTIS. Perskaitę sakmes ir tautosakos tyrinėtojų komentarus, nuspręskite, kuris komentaras tinka konkrečiai sakmei apibūdinti. NUBAUSTAS KURMIS Kitą kartą ponas dievas sukvietė visus žvėris ir žmones kelio taisyt. Visi susirinko ir kelią greit pataisė. Tik vienas kurmis neatėjo. Ponas dievas ir klausia jo: Ko, kurmi, kelio taisyt neatėjai? Kam man tas kelias reikalingas? Aš visa gyvenimą po žeme gyvenu, savo urvus rausiu. Supyko dievas ant kurmio: Kad tu toks, tai klausyk, ką tau pasakysiu: papuls tau iš žemės išlįst, ant kelio ar tako išeisi, tai, ant jo išlipęs, ir pastipsi. Ir dabar kai tik kurmis ant kelio papuola, tuoj ir nudvesia. Kiti sako, kad nuo žmogaus pėdų kvapo, bet tas netiesa. Sužeistas vėjas / Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Vyturys, P. 55 VELNIŲ BALOS Kai dievas kūrė pasaulį, tai kažkokią sėklą sėjo ir iš jos darėsi žemė. O tuo kartu prie dievo buvo šitas, kuris dabar yra velnių viršininkas, Liuciperas. Tai anas ėmė tos dievo sėklos ir pasisėmęs burnon. Pradėjo jam ta sėkla žiaunas plėšt pradėjo burnoj augti. Tai jam dievas irgi liepė sėt. Na, anas pasėjo, ir iš jo sėklos pasidarė bala. Paskui, kai aniuolai nusidėjo dievui ir juo išvarė iš dangaus, anys, iš dangaus išeidami, klausė dievą: Kur mums dėtis? Eikit ant tos žemės, kurią jūs sukūrėt, pasakė dievas. Tai velniai ir būna balose. Kaip atsirado žemė / Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Vaga, P. 20 LUOKĖS KALNAS Ant Luokės kalno arė Pašakarnis iš Kirklių kaimo. Vidurdienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo. Sapne jam pasirodė graži mergelė kaip karalaitė ir sako: Ar sutiksi mane pasveikint? Kodėl ne? Karalaitė: Tik ne dabar, o nakties dvyliktą. Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo pačiu lazdynu. Išrėpliojo iš kalno baisiausia rupūžė ir sako: Tai pasveikink mane! Jis persigando ir ėmė bėgti nuo kalno. Kai bėgo, girdėjo, kad ten į kalno vidų kažkas nužvangėjo. Mergelė pasakė: Aš esu nelaiminga: dar šimtą metų turiu būti. Būtum buvęs tu laimingas, ir aš būčiau laiminga. Kai milžinai gyveno. Padavimai apie miestus, ežerus, kalnus, akmenis / Parengė Bronislava Kerbelytė. Vilnius: Vaga, P. 34 LAUMIŲ DOVANOS Viena moteris žinojo, kad jų pirtin ateina laumės praustis. Tai ką gi, tegul prausias, galvoja, juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai. Ir vis, kada tik pirtį kūrendavo, palikdavo laumėms karšto vandens. Dar ir vantų padėdavo. Laumės, matyt, suprato, kad visa tai joms tyčia. Ir atsilygino tai moteriškei. Ta moteris pradėjo rasti palikta pirty tai drobės stuomenį, tai rankoves, tai rankšluostį ir vis tokio darbo, kad net miela žiūrėti! Sužeistas vėjas / Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Vyturys, P. 98 TAUTOSAKOS TYRINĖTOJŲ KOMENTARAI I Kai sekama apie jaunas laumes, dažnai pabrėžiamas jų gražumas. Tačiau pasitaiko ir tokių sakmių, kuriose laumėmis bjaurimasi: jos neva gauruotos, ilgomis purvinomis rankomis, geležiniais nagais. Ne tik savo išvaizda, bet ir funkcijomis laumės panašios į lietuves valstietes. Būdingiausia funkcija dirba moteriškus darbus, daugiausia susijusius su drobių gaminimu. Laumių drobė ypatinga žmogų laumė perspėja, kad audeklas niekada nesibaigs, jeigu neišvynios jo iki galo. Taigi laumės savo audeklams suteikia nepaprastos gausos savybę. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, P II Etiologinėse sakmėse pagrindinė kuriančioji figūra yra Dievas. Greta jo neretai pasirodo ir velnias. Dievas atlieka kuriančiojo herojaus vaidmenį, velnias padėjėjo. Jie sudaro opozicinę porą, vienas yra pozityviai vertinamas kūrėjas, o antras komiškasis jo dubleris, turintis nevykėlio pokštininko bruožų. Žemės suformavimo procese reikšmingi jų abiejų veiksmai, tik Dievas kuria visa, kas gera ir gražu, velnias kas bloga, žalinga, bjauru. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, P. 198 III Etiologines sakmes domina techninė reiškinių kilmė, pats atsiradimo, sukūrimo faktas. Tai didaktinę mintį slepiantis, neilgas pasakojimas apie įvairių gyvų ir negyvų reiškinių, žmogaus ir kultūros objektų atsiradimą kaip žmogiškai natūralių, buitiškai motyvuotų poelgių pasekmę. Kitaip nei mitologinėse sakmėse, fatališki, neatitaisomi padariniai čia grindžiami moraline atsakomybe. Už kokį nors elgesį skiriamas atitinkamas atlyginimas: už klusnumą apdovanojimas, už įžūlumą, suktybę, nesusivaldymą nuobauda. Donatas Sauka. Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, P. 192 IV Padavimuose bandoma išsiaiškinti, kas slypi prasmegusiuose statiniuose. Prasmegimo vietose gali rodytis žmonėms. Jų pasirodymas trikdantis, apgaubtas paslaptimi. Iš buvusių dvarų dažniausiai išeina moterys, paprastai jaunos mergaitės ar merginos amžiaus. Toji mergelė prašo išgelbėti ją, tereikia nurodytu laiku ateiti į sutartą vietą. Vaduotojui atėjus ji pasirodo pavirtusi rupūže ir šiam neužtenka drąsos įvykdyti pažadą. Vyriškių silpnadvasiškumas padavimuose psichologiškai motyvuotas; vienas šlykštisi rupūže, antram bučiuoti svetimą moterį baisi nuodėmė. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, P UŽDUOTIS. Palyginkite trijų sakmių kompoziciją: užpildykite lentelę. Kompozicijos bruožai Nubaustas kurmis Velnių balos Laumių audeklai Pradinė situacija Įvykis Pasekmės Užduoties įsivertinimas Apibūdinta viena sakmė 1 taškas. Apibūdintos dvi sakmės 2 taškai. Apibūdintos trys sakmės 3 taškai.

13 24 Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje 25 4 UŽDUOTIS. Ko moko sakmės? Apibendrinkite sakmių pasaulėvaizdį, parašykite 3 5 sakinių rišlų tekstą. 5 UŽDUOTIS. Perskaitykite B. Kerbelytės sudarytos knygos Žemės atmintis įvadinio straipsnio ištrauką, padavimus ir atlikite užduotis. Žemės atmintis gerokai pastovesnė: ilgus amžius ji saugo dar ledynų atvilktus didžiulius akmenis, poledynmečiu susiformavusius ežerus, upes ir daubas, prieš šimtmečius žmonių sukurtus bei apsigynimui pritaikytus piliakalnius, laidojimo paminklus. Žemės reljefo stebėjimų ir panašių į tiesą ar perdėm fantastinių pasakojimų apie praeitį sąveikos rezultatas liaudies padavimai, netikroviški, bet gebantys įtikinti savo tikrumu, beveik neturintys stilistinių puošmenų, bet vis dėlto poetiški kūriniai. Padavimais stengiamasi ne tik įsiklausyti i žemės tylą, bet ir apsaugoti jos veidą nuo žalojimo. Pasakojama apie gyvus ar stiprių būtybių atneštus akmenis ir kartu įtikinėjama jų neskaldyti. Kalbama apie galinčius keliauti ir žmogaus bruožų turinčius ežerus, apie kadaise lenktyniavusias upes ir primenama, kad vandenys galingi, kad negalima jų savavališkai tvarkyti ar versti tarnauti. Teigiama, jog piliakalnių viduje esama turtingų dvarų, bažnyčių, lobių, bet įspėjama, kad šių kalnų negalima kasinėti ar net arti. KŪRINIO ANALIZĖ 6 UŽDUOTIS. Perskaitykite mitologinę sakmę ir atlikite užduotis. OŽYTIS VARGŠYTIS Neparginė piemenė dviejų ožkelių. Šeimininkė išsiuntė mergiotę ieškoti. Ji, nuėjus į ganyklas, šaukė: Cibute, cibute! Ir išgirdo už balelės bliaunant. Kai ji nuėjo, kur bliovė, pašaukė tada atsiliepė kitapus balelės. Ji perėjo vėl į ten, kur bliovė ten nėra. Tada nešaukdama ėjo, kur bliauna, ir rado oželį sulytą, susitraukusį stovint pakrūmėj. Įsidėjusi į prijuostę nešėsi ir pradėjo sakyti: Ožytis vargšytis... Tas pradėjo mėgdžioti drūtu balsu: Ožytis vargšytis... Ir griaudžia, ir žaibuoja, ir vis po kojom puola žaibas. Ji nusigando ir metė tą ožiuką iš prijuostės laukan. Tada pylė griausmas, ir pavirto tas oželis į nuodėgulį. Ji persigandus, namo eidama, rado savo oželį patvory. Sužeistas vėjas / Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Vyturys, P. 115 Padavimas VELNIO TILTAS 36. Upėn Aluošion primėtyta akmenų. Velnias nešė akmenį kur. Kaip vidurnaktis, gaidys sugiedojo pametė tą akmenį nenunešęs. Susirišęs diržu nešė tą akmenį. Dar mes buvom nedideli, regėjom tą akmenį. Kaip į vienkiemius kėlėsi, gal išvežė kur [akmenį]. Ir dabar vadina tą vietą Velnio Tiltu. DŪBA 20. Strėžiūnų ežeras buvo vardu Kiaulė. Ežeras iš Strėžiūnų išėjo Dubičiuosna ir apie Dubičius vietą rado. Būtų užliejęs visą miestą, bet sena moteris vardą atspėjo. Pasakė: Eik, Kiaule, daiktan! Jūsų komentarai 1. Nurodykite sakmės veikėjus. 2. Įvardykite veikėjų neįprastas galias. 3. Paaiškinkite, kodėl į šį veikėją pylė griausmas. 4. Pasvarstykite, su kokiomis baltų / lietuvių mitologijos dievybėmis galima sieti šiuos sakmių veikėjus. 5. Atskleiskite, kokią kūrinio prasmę šie veikėjai kuria, įvertinkite teiginius teksto atžvilgiu. TEIGINYS Perkūnas ir velnias, vienas kitą neigdami, įkūnija pasaulio prieštaringumą ir priešingų polių tarpusavio sąsają. Velnias nerami dvasia, savo baladonėmis gąsdinanti žmogų: tai kaip vėjas kažkas suūkia, tai arkliais kažkas smarkiai nuvažiuoja. TEIGINYS TEISINGAS TEIGINYS NETEISINGAS APIE TAI NEKALBAMA ŠNIPIŠKIŲ AKMENYS 14. Kartą Šnipiškėse jaunieji nepakvietė į vestuves labai piktos moteriškės. Ji pasakė: Kai jie važiuos lauku, kad pavirstų akmenimis. Taip ir atsitiko. Jaunieji pavirto labai dideliu akmeniu, o svečiai mažais akmenėliais. Jei kas sušerdavo tiems vestuvininkams, sako, iš akmenų kraujas bėgdavo. Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai / Parengė Bronislava Kerbelytė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, P. 7 8, Atpažinkite padavimams būdingą etiologinę funkciją (geografinio objekto, jo vardo atsiradimą), padavimo tikroviškumą patvirtinančias detales arba ryšį su mitine pasaulėžiūra (pavirtimai, prakeiksmo galia, mitiniai personažai (pavyzdžiui, velnias) ir įrašykite į lentelės dalį Jūsų komentarai. 2. Pasvarstykite, kodėl ši knyga pavadinta Žemės atmintis. 3. Parašykite du padavimų ir mitologinių sakmių skirtumus. Perkūnas, griausmas, bijo velnio, chtoninės, žemėje gyvenančios būtybės. 6. Padarykite išvadą, kokias universalias tiesas ši sakmė įprasmina. Jums gali padėti ši ištrauka iš Vykinto Vaitkevičiaus ir Daivos Vaitkevičienės knygos Lietuva: 101 legendinė vieta (Vilnius: Alma littera, P. 58). KAREIVIŠKIO PERKŪNIJOS AKMUO Su dievu Perkūnu susijusių vietų skaičių labai padidina akmenys. <...> Kiekvieną kartą Perkūnas, svaidydamas žaibus žemėn, iliustruoja svarbiausią senovės indoeuropiečių tautų mitą apie Griausmavaldžio kovą su požemyje tūnančiu visų žemės išteklių ir mirusiųjų vėlių dievu, kuris lietuvių mitologijos tekstuose dažniausiai vadinamas Velniu. Perkūno ir Velnio nesantaikos priežastis nusakoma įvairiai. Ja gali tapti po akmeniu sulaikyti vandenys sutrikdyta žemės ir dangaus vandenų apykaita, pagrobta banda ar pavogti daiktai. <...> Perkūnas negali būti ramus ir susilaikyti nemušęs, kur tik pastebėjęs, menkiausio gelžgalio Velnio išmonės. Velnias rodo didelę išmonę, rinkdamasis prieglobstį (juo gali tapti ir tvirtas akmuo, ir moters sijono klostės), o vos pajutęs grėsmę, kurią aiškiai nusako audros debesys, tuoj pat keičia savo priedangą. <...> Kareiviškio šventvietė

14 26 Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje 27 atkreipia dėmesį išvaizda ir kompozicija. Pirmiausia ji puikiai iliustruoja senovinį pasaulio centro vaizdinį: senasis ąžuolas, papėdėje tekanti Kruoja ir jos vagoje stūksantis didelis akmuo. Jei požemio dievas rinktųsi sau vietą, nėra didelių abejonių ja taptų akmuo. Žmonės mena, kad šio akmens paviršiuje būta ir velnio pėda vadinamo įdubimo. Tik ilgainiui Perkūnui trankant pakito riedulio išvaizda platus išilginis plyšys dabar dalija akmenį į dvi dideles dalis, nuo kurių nuskeltos kelios mažesnės. 7 UŽDUOTIS. Perskaitykite sakmę ir atlikite užduotis. SUŽEISTAS VĖJAS Vienas žmogus vėtė rugius kluone. Kai tik mes su šiūpele 1 vis pavėjui. Užeina už durų pro duris vėjas pučia ir pelus ant rugių neša; užeis nuo peludės iš už peludės vėjas pučia. Vėtė vėtė dar valandėlę, bet taip ant vėjo įniršo, jog, išsiėmęs lenktinį peilį, kaip paleis pro duris! Vėją tarytum kas ranka atėmė! Gražiai dabar sau rugius išsivėtęs, išeina žmogus iš kluono peilio ieškoti. Peilio nėra, tik aplašinta krauju žemė. Jis dar toliau sekęs pagal kraujo lašus ir atėjęs į girią. Stovi čia dailus butelis. Įeinąs į vidų, žiūrįs senas senis guli, serga. Ar neradai tu mano peilio? paklausė žmogus. Su šiais žodžiais senis parodęs savo veidą, didžiai peiliu pervertą. Aš tą peilį atiduosiu, tik tu pūstelk sykį į šitą dūdelę, ir padavęs žmogui į rankas dūdutę. Šis pūstelėjęs sykį, atsiėmęs savo peilį ir namo išdrožęs. Pareinąs namo o čia nė vienos trobos, tik akmenys iš pamatų likę ant vietos. Taip pats nupūtė savo namus. 1. Nurodykite sakmės dalis. Sakmės dalys Pradinė situacija Įvykis Pasekmės Sužeistas vėjas / Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Vyturys, P. 15 Sakmės siužetas APIBENDRINIMAS. ĮSIVERTINIMAS 8 UŽDUOTIS. Įdėmiai perskaitykite Leonardo Saukos teksto Pasakojamoji tautosaka ištrauką, pagal jį suformuluokite 10 teiginių, atskleidžiančių, kokia buvo lietuvių mitologija. Lietuvių tautosaka susiformavo per daugelį epochų. Į mūsų protėvių kūrybą organiškai įsiliedavo, būdavo pritaikoma savo kultūros dvasiai ir tai, kas gauta bendraujant su kaimynais. Tautos dalijasi ne tik technikos naujovėmis, bet ir dvasinės kūrybos vaisiais. Lietuvių, kaip ir kitų indoeuropiečių, pasakojamojoje tautosakoje nemaža mitinių personažų, siužetų branduolių (Perkūno ir Velnio kova) iš bendrų indoeuropiečių mitų. Archajiško pasakojamosios tautosakos sluoksnio pagrindinės ištakos glūdi senųjų mitų dirvoje. Mitai išreiškė anų epochų žmonių pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą. Fantastinėmis istorijomis žmonės bandė paaiškinti reiškinius, pasakodami jų kilmę. Mituose veiksmas vyksta pirmapradžiu laiku, juose vaizduojamas pasaulio ir Visatos kūrimas, jų veikėjai dievai, dvasios, protėviai žmonių bei gyvūnų pavidalais turintys žmonių bruožų. Visa, kas pasakojama, buvo laikoma tikra tiesa, nors atrodo ir labai fantastiškai. Antai archajiški mitai apie gyvūnų kilmę teigia, kad jų protėviai buvo žmonės arba kad žmonės kadaise buvo gyvūnai. Seni mitai apie Žemės, Saulės ir kitų dangaus kūnų kilmę, apie dievų ir žmonių atsiradimą, apie gimimo ir mirties paslaptis ir kt. Svarbūs kalendoriniai mitai. Pavyzdžiui, plačiai pasaulyje žinomas mitas apie mirštantį ir atgimstantį Dievą tai simbolizuoja gamtos apmirimą žiemą ir prisikėlimą pavasarį. Reikšmingą vietą užima pasakojimai apie pažangą: ugnies išgavimą, amatų atsiradimą, atskirų bendruomeninių normų įvedimą ir t. t. Viso to kaltininkai yra kultūros herojai, kurių žygius ir darbus nevykusiai antrina mėgdžiotojai, išdaigininkai. Lietuvių mitologijoje toks Dievo kūrėjo mėgdžiotojas, matyt, yra buvęs velnias. Viena iš gilių mitų prasmių suvaldyti žmogaus egoizmą, biologinius instinktus, užkirsti kelią bendruomenės normų nepaisymui. Mituose plėtojama nusikaltimo ir bausmės problematika. Kita vertus, pasakojimais apie herojiškus žygdarbius dėl žmonių gerovės jie kelia dvasią, žadina drąsą ir ryžtą pasiaukoti. Mus patraukia mituose fantastiškai vaizduojami žmonių santykiai, jų būdas, savybės: visa tai perkeliama į dievų, protėvių paveikslus, rodomos jų aistros, ydos, kivirčai ir pan. Mus žavi nepaprastas mitų simbolizmas, beribė fantastika, savita dėstymo logika ir daug kitų dalykų. Donatas Sauka. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Šviesa, P , UŽDUOTIS. Įrašykite tinkamas frazes. Jas rasite teksto pabaigoje. Užduoties įsivertinimas Nurodyta viena sakmės dalis ir pagrįsta sakmės siužetu 1 taškas. Nurodytos dvi sakmės dalys ir pagrįstos sakmės siužetu 2 taškai. Nurodytos trys sakmės dalys ir pagrįstos sakmės siužetu 3 taškai. 2. Remdamiesi tekstu, paaiškinkite, kodėl kūrinio įvykiai dėstomi laikantis priežasties ir pasekmės principo. 3. Kas yra kūrinio pagrindiniai veikėjai? 4. Kuris iš šių veikėjų yra mitinė figūra? Pagrįskite savo nuomonę. 5. Kokio gamtos reiškinio kilmę mėginama paaiškinti šiuo kūriniu? 6. Koks žmogaus elgesys su gamta yra smerkiamas? Pagrįskite. 7. Padarykite išvadą, koks šio kūrinio žanras. Atsakymą pagrįskite pateikdami apibrėžimą. A Mitologinė sakmė. B Etiologinė sakmė. C Padavimas. 8. Padarykite išvadą, kokias universalias tiesas ši sakmė įprasmina. Didžioji dalis mitologinių sakmių susijusi su laimės konkrečiai suprastos idėja. Šitą mintį įkūnija <...> laumė, velnias, aitvaras, mažiau žinomas kaukas ir kt. Egzistuodama, laumė yra jo padėjėja: skalbia, verpia, audžia, turi savo darbo įnagius kultuves, ratelį. Dirba ir sukasi itin vikriai. Ateina laumės neprašytos,, iš apmaudo laumės vardą paminėjus, ir paskui sunku jų atsikratyti arba negalima jų darbu pasinaudoti. Šeimoje, kaip moterys, laumės atrodo atstumtos, paniekintos. Laumės turi vaikų, kuriuos. Laumiukas gimsta iš šluotražio. Auga jis kitoks: negali vaikščioti nei kalbėti. Prakalbintas laumiukas pasisako esąs labai senas. Ji kaupia gėrybes, bet jas saugo kaip pati gamta, jų nedalija <...> Laumių dovanos gaunamos vardą. Laumė tampa žmonių lygintoja: gausiai apdovanoja varguolės kūdikį, o mirtimi nubaudžia tyčia paliktą gobšuolės vaiką. Sujungę mitinius personažus vieną bendrą naudos, gerovės idėją, galime teigti, kad šitoje sakmių dalyje <...> sėkmės viltis itin kasdieniškuose, bet gyvybiškai svarbiuose rūpesčiuose: daugiau pasigaminti gėrybių, jų apsčiai turėti. Pagal: Donatas Sauka. Lietuvių tautosaka. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, P , 186 Įrašytinos frazės: iš netyčių įspėjus jų mitinę paslaptį; šalia žmogaus; vyrauja optimistinis požiūris; bando sukeisti su žmonių vaikais; kaip pasisekimo; naudos; veltui gautos dovanos; vėlumoje; arba netyčia prisišauktos. 1 Semtuvu.

15 28 Mito universalumas. Mitai tautosakoje ir kultūroje 29 Þ 10 UŽDUOTIS. Pasirinkite vieną būtybę ir sukurkite sakmę, kurioje veiktų toji būtybė. (Prieš kurdami susipažinkite su tradicinėmis sakmėmis apie pasirinktą būtybę adresu: kuriniai/suzeistas_vejas/,format.mp3.) Kaip ir daugelio Europos kraštų, taip ir lietuvių folkloro žinovai mitologines sakmes sistemina pagal jose vaizduojamas mitines būtybes ir tematiką. N. Vėlius yra pasiūlęs lietuvių mitologinių sakmių klasifikavimo schemą: 11 UŽDUOTIS. Perskaitykite pateiktus pavyzdžius ir sukurkite savo šiurpę arba šiurpės parodiją. Šiurpės šiuolaikinis vaikų tautosakos žanras. Istorijas apie paslaptingą, žiaurią, dažnai net nemotyvuotą mirtį dažniausiai pasakoja 7 12 metų vaikai. Jos pasakojamos susirinkus būreliui ar bent dviem vaikams kurioje nors nuošalioje tamsioje vietoje, kad negirdėtų tėvai ir vyresni vaikai, jau nebetikintys tokiomis istorijomis. Įspūdis sustiprinamas ir vaizdinėmis priemonėmis: tokios istorijos iliustruojamos kraupiais kraujo klanų, žiaurių žmogžudysčių piešiniais, net juodą įvaizdį kuriančių gotų nuotraukomis. Šiurpės rašomos raudoname fone juodomis raidėmis arba atvirkščiai juodame fone raudonomis raidėmis. Kai kurios šiurpės pasakojamos pirmuoju asmeniu tai kelia didesnę baimę bei įtampą ir istorijos darosi dar tikroviškesnės. Rašydami šias istorijas, vaikai labai mėgsta daugtaškius, kartais jais baigiamas vos ne kiekvienas sakinys. Dėl tokio rašymo stiliaus tarsi kažkokios baisios minties nutylėjimo istorijos tampa dar paslaptingesnės ir baugesnės. I. Laimės. II. Giltinė. Ligos. III. Numirėliai. IV. Lobiai. V. Velniai. VI. Vaiduokliai. VII. Gamtos dvasios: 1. Laumės. 2. Undinės. 3. Perkūnas. 4. Vėjai. 5. Šaltis. VIII. Namų dvasios: 1. Aitvarai. 2. Kaukai. 3. Pusčiai. 4. Ugnys. IX. Nepaprasti žmonės: 1. Raganos. 2. Burtininkai. 3. Blogų akių žmonės. 4. Vilktakiai. X. Nepaprasti gyvūnai: 1. Žalčiai. 2. Gyvatės. 3. Rupūžės. 4. Vilkai. 5. Meškos. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Lietuvių tautosaka. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, P. 180 Verkiančio berniuko paveikslas Kartą gyveno toks berniukas, kuris matė, kaip jo tėvai gyvi sudegė savo namuose. Berniukas buvo išgelbėtas. Ir nuo to laiko jis verkė ir verkė... Kartą vienas dailininkas nusprendė nutapyt verkiančio berniuko paveikslą. Berniukas verkė, o dailininkas piešė. Kai paveikslas buvo nupieštas, dailininkas užsikabino tą paveikslą ant sienos. Po kelių dienų dailininkas grįžo iš darbo ir pamatė, kad visi namai sudegę ir visi daiktai, išskyrus tas paveikslas. Po poros metų dar viena šeima nusipirko tą paveikslą. Atsitiko tas pats. Ir taip atsitiko su daugeliu šeimų. Iki tada, kai viena šeima pakabino tą paveikslą tuščiam kambary ir įrengė stebėjimo kamerą. Naktį [val.] jie pamatė, kad staiga paveikslas nusišypsojo, ir viskas aplinkui pradėjo degti!!! Taip tęsėsi iki to laiko, kai visi surinko tuos paveikslus ir sudegino. Ir matė, kaip berniuko dvasia išsisklaidė ore. O beje, berniukas prieš tuos įvykius buvo žuvęs autokatastrofoje... VDU ER 1500/13 Šiurpių parodijas kuria paaugliai, patys pasakoję tikrąsias šiurpes, todėl neblogai išmanantys jų siužetus. Veikėjai jose paprastai būna tie patys, kaip ir tikrosiose šiurpėse, panašios ir aprašomos situacijos, bet dažniausiai jų pabaiga būna netikėta, linksma ir laiminga. Šiurpėms yra artimi ir vaikų burtai. Paslaptingas kapsėjimas Vieną kartą gyveno šeima. Jie nuėjo miegoti. Ir močiutė kažką išgirdo kapsint virtuvėje. Jai pasirodė, kad tai kraujas [kapsi]. Ji išėjo. Valanda, dvi negrįžta. Tada sumanė nueiti mama. Ji taip pat išėjo. Ir jos taip pat nesulaukė. Išėjo tada vyras. Valanda, dvi vėl, vėl jis neateina. Tada drebėdamas eina sūnus. Eina koridorium, atidaro virtuvės duris. Ogi žiūri visi susėdę trūkusius vamzdžius tvarko. VDU ER 1450/120 Atiduok širdį! Šiurpės ir jų parodijos / Parengė Laima Anglickienė. Vilnius: Tautosakos darbai, 2008, Nr UŽDUOTIS. Surenkite savo kūrinių skaitymus ir parodą arba išleiskite klasės sakmių knygą.

16 31 3 SKYRIUS. Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos ĮVADAS 1 UŽDUOTIS. Perskaitykite literatūros kritiko, rašytojo Algimanto Bučio ir etnologo Gintaro Beresnevičiaus straipsnių ištraukas ir atlikite užduotis. Algimantas Bučys Kaip vadinsime 1262 metų chronografą lietuvišku ar judėjišku (žydišku)? Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha. Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas Lietuvos giminės pradžia. <...> Šis metraštis, kaip ir visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m. <...> Naujoviškos lituanistinės interpretacijos susilaukė paslaptingasis 1262 metų chronografas, kelis šimtmečius kėlęs ir tebekeliantis viduramžių literatūros istorikams nemaža mįslių. Daugelį jų ne viename straipsnyje ir pagaliau specialioje 2009 m. lietuviškai paskelbtoje studijoje Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas <...> įminė Prahos universiteto baltistas habil. dr. Ilja Lemeškinas. Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai, 2012, Nr. 5 6 (gegužė birželis) Gintaras Beresnevičius Sovijaus mitas <...> 1261 m. nežinomas Vakarų Rusijos metraštininkas, tikriausiai dvasiškis, perrašinėdamas bizantišką Jono Malalos kroniką, sudarytą VI amžiuje, nepasitenkino joje buvosiomis žiniomis ir nuo savęs pridėjo kai kuriuos, daugiausia slavus liečiančius, dalykus. Tačiau viename intarpe yra labai svarbi žinia apie plačiai baltams žinomo mirusiųjų deginimo papročio įvedimą. Šis iš esmės vienintelis mūsų dienas pasiekęs baltiškas mitas liečia didžiai svarbią senovės baltų pasaulėžiūros dalį mirusiųjų deginimo paprotį bei tikėjimą pomirtiniu gyvenimu. <...> Bene daugiausia pastangų buvo sudėta mėginant išsiaiškinti patį Sovijaus vardą. Mano nuomone, Sovijų būtų galima aiškinti kaip Savėjį, t. y. kelio į pomirtinį pasaulį atradėją, nuėjusį jį vien tik savo paties pastangomis. Toks ėjimas į aną pasaulį lietuvių tautosakoje labai dažnas, apie ėjimą į pragarą kalba daugelis lietuvių pasakų. <...> Sovijaus mitas <...> atskleidžia, jog chronologiškai pirmesniu buvo laidojimas žemėje, vėlesniu kėlimas į medžius. Deginimas, kuriuo Sovijus radikaliai išsprendė šį prieštaravimą, matyt, anksčiau praktikuojamas nebuvo. <...> Yra dar keli esminiai Sovijaus mito aspektai. Sovijus, matyt, turintis žynio kvalifikacijas, ruošiasi kažkokiai svarbiai aukai, susijusiai su Deivės motinos kultu. Šios aukos metu aukojamas šernas; tam tikras jo dalis turi suvalgyti patys aukotojai. Tuo ritualas pabaigiamas. Tačiau Sovijui atsitinka nenumatytas dalykas devyni sūnūs suvalgo šerno blužnis, ir Sovijui jų nebelieka. Taigi, Sovijus iškrenta iš ritualo buvęs jo organizatoriumi, sumedžiojęs šerną, suruošęs jo kepimą, t. y. palikęs sūnums tik technines smulkmenas, jis, atrodytų, trumpam pasišalina. Tačiau dėl sūnų rajumo Sovijus apgaunamas. Čia ir prasideda visa Sovijaus tragedija: jis yra lojalus Deivės motinos religijai. Tačiau dėl sūnų apsileidimo ritualo jam pabaigti nepavyksta. Sovijus <...> išstumiamas iš šios religijos erdvės. Tik todėl, kad Sovijus buvo išstumtas iš Deivės motinos ritualo, jam atsivėrė anksčiau nė nenumatyta galimybė. Sovijus nueina į pomirtinį pasaulį. Tačiau iš mito matyti, jog pomirtinis pasaulis iki Sovijaus žygio buvo nežinomas. <...> Kažkokiu būdu jis įsiskverbia į pomirtinį pasaulį <...> Anksčiau žinomi laidojimo būdai laidojimas žemėje ar kėlimas medin <...> neįgalina Sovijaus pasilikti atrastame pomirtiniame pasaulyje. Matyt, jo neramus miegas ir aimanos tiesiog reiškia tam tikrą Sovijaus pakibimą tarp dviejų pasaulių, žemiškojo ir anapusinio; tikriausiai dalis jo sielos pasilieka Žemėje. Ją išvaduoti tebuvo galima radikaliu būdu sudeginant kūną. Tik tuomet Sovijus išsilaisvina nuo kontakto su žemiškąja erdve ir visiškai persikelia į pomirtinį pasaulį. Nuo šiol jis imasi mirusiuosius vesti pas save. <...> Tik sudegintam mirusiajam Sovijus galėjo padėti. Degintinio laidojimo būdo palaipsniškas įsigalėjimas didžiuliuose ide. pasaulio plotuose rodo, jog Sovijaus kelio išpažinėjų palengva daugėjo. Pagal: Gintaras Beresnevičius. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. Klaipėda: Gimtinė / Taura, P Kodėl Sovijaus mitas susilaukė tyrinėtojų dėmesio? 2. Su kuriuo amžiumi yra siejamas lietuvių literatūros kelias? 3. Kuria kalba kurta seniausia Lietuvos literatūra? Kokio ji pobūdžio? 4. Savais žodžiais paaiškinkite Sovijaus vardo kilmę. Kas patvirtina G. Beresnevičiaus keliamą hipotezę? (Beje, Sovijaus vardo hipotezių yra ne viena.) 5. Kokių laidojimo būdų baltams buvo žinoma iki Sovijaus mito? 6. Remdamiesi straipsnių ištraukomis, nurodykite, kokius baltų mitinės pasaulėžiūros požymius atpažįstate Sovijaus mite. KŪRINIO ANALIZĖ 2 UŽDUOTIS. Perskaitykite Pasakojimą apie Sovijų ir atlikite užduotis. PASAKOJIMAS APIE SOVIJŲ Sakmė apie pagonišką paklydimą, kaip Sovijų dievu vadina. Sovijus buvo žmogus. Pagavęs laukinį šerną, išėmęs iš jo devynias blužnis, davė jas iš jo gimusiems iškepti. Tiems jas suvalgius, supykęs ant gimusiųjų iš jo, bandė nužengti į pragarą. Pro aštuonerius vartus nepajėgė, pro devintus savo norą patenkino gimusiojo iš jo, kitaip sakant, sūnaus padedamas. Broliams ant jo supykus, šis išsiprašė jų: Nuėjęs surasiu savo tėvą. Ir atėjo į pragarą. Tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir palaidojo jį žemėje. Rytą atsikėlus paklausė jo, ar gerą atilsį turėjo. O jis suklykė: Ak! Kirminų ir šliužų ėdamas buvau. Kitą dieną vėl jam padarė vakarienę, įkėlė į medį ir paguldė jį ten. Rytą paklausė jo. O jis pasakė: Bičių bei uodų daugybės ėdamas buvau, aiman, kaip sunkiai miegojau. O kitą dieną, sukūręs laužą didelį, įmetė jį į ugnį. Rytą jo paklausė, ar gerai pailsėjo. Jis atsakė: Kaip vaikelis lopšyje saldžiai miegojau. O didis šėtoniškas paklydimas, kurį įvedė į lietuvių giminę, jotvingius, prūsus, jemius, lybius ir daug kitų tautų, kurios Sovijos tautomis vadinasi. Jos Sovijų, gyvenusį Abimelecho laikais, laiko savo vėlių vedliu į pragarą ir iki šiol savo mirusųjų kūnus degina ant laužų. Kaip Achilas ir Ajantas, ir kiti graikų kilmės, šį paklydimą Sovijus jiems įvedė, kad aukotų nelabiems dievams: Andajui ir Perkūnui, kitaip tariant, griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant, kalei, ir kalviui Teliaveliui, nukalusiam jam saulę, kad šviestų virš žemės, ir numetusiam jam saulę ant dangaus. Šis nelabas paklydimas pas juos atėjo iš graikų. O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų, kuriais pradėjome rašyti šias knygas, yra 3446 metai. Ilja Lemeškin. Sovijaus sakmė ir 1262 metų chronografas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, P. 322

17 32 Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos Kas buvo Sovijus? A Dievas. B Istorinė asmenybė. C Mitinė būtybė. D Žmogus. 2. Remdamiesi G. Beresnevičiaus straipsnio ištraukomis ir Pasakojimo apie Sovijų įžangine dalimi, trimis sakiniais nurodykite, kas mįslinga nutinka Sovijui iki patenkant į pomirtinį pasaulį. A B C 3. Užpildykite lentelę. Sovijaus palaidojimo būdas Poilsio rezultatai 4. Remdamiesi G. Beresnevičiaus straipsnio ištrauka, paaiškinkite, kodėl Sovijus geriausiai pailsėjo sudegintas. 5. Kuo, anot pasakojimo, tapo Sovijus? 6. Padarykite išvadą, kokius baltų pasaulėžiūros papročius šiuo pasakojimu autorius aiškina. Remkitės ir G. Beresnevičiaus tekstu. 7. Į kurias mirusiuosius degindavusias tautas Sovijaus mito kūrėjai tarsi lygiavosi? 8. Raskite Sovijaus mite minimų dievų graikų ir romėnų dievų atitikmenis. Sovijaus mito dievų charakteristika pateikiama iš G. Beresnevičiaus straipsnio Baltai. Þ Su šiuo straipsniu susipažinkite svetainėje Sovijaus mito dievai Graikų dievai Romėnų dievai Lietuvių tautosaka nusako Perkūną kaip griausmų ir žaibų valdovą, gyvenantį ant aukšto kalno ir tvarkantį visus pasaulio reikalus. Teliavelis būtų kultūrinis didvyris, dievas kalvis. Įstabus jo žygis jis nukala saulę ir nusviedžia ją į dangų. Medeina ar Žvorūna galėjo reikšti tą pačią deivę. Tai būtų miško ar žvėrių valdovė. 9. Padarykite išvadą, kodėl mite minimi šie dievai, kodėl Sovijaus mito kūrėjai įvedė naują apeigą. 10. Apibendrinkite, nurodykite 1 3 priežastis, kuo šis mitas gali būti įdomus šiuolaikiniam žmogui. 3 UŽDUOTIS. Perskaitykite Dariaus Kuolio straipsnių ištraukas ir atlikite užduotis. PASAKOJIMAS APIE VAIDEVUTĮ Vaidevučio vėliava. Simono Grunau Prūsijos kronika (apie m.) Vokiečių istorikas Erazmas Stela, gyvendamas Prūsijoje, m. lotynų kalba parašė veikalą Apie Prūsijos senovę. Joje aprašė ir pirmąjį Prūsijos karalių Vaidevutį, kuris V a. pr. Kr. išmokė laukines prūsų ir jų kaimynų alanų tautas gyventi civilizuotą gyvenimą laikytis bendrų įstatymų, religinių apeigų ir bičiuliautis. Iš Erazmo Stelos knygos Vaidevučio mitą į savo istorinį pasakojimą perkėlė Motiejus Strijkovskis, iš mozūrų kilęs Lietuvos istorikas ir poetas, pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos autorius. Šį Strijkovskio pasakojimą apie Vaidevutį XVII a. perėmė didžiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikas, jėzuitas, Vilniaus universiteto profesorius Albertas Vijūkas-Kojalavičius m. Gdanske išleistoje lotyniškai rašytoje Lietuvos istorijos pirmojoje dalyje Kojalavičius suteikė Vaidevučio mitui politologinį pobūdį, pavertė jį pasakojimu apie Lietuvos Respublikos įsteigimą. Taip tautos kilmės mitas buvo sujungtas su Respublikos steigimo mitu. Þ Darius Kuolys. Pasakojimas apie Vaidevutį. Þ Su šiuo straipsniu susipažinkite svetainėje ALBERTO VIJŪKO-KOJALAVIČIAUS ISTORINIS PASAKOJIMAS: RESPUBLIKOS KŪRIMAS Pasakojimas apie buvusius įvykius, apie praeities žygius <...> suteikia postūmį vienokiems ar kitokiems žmonių veiksmams, kurie vienaip ar kitaip veikia tolesnę įvykių tėkmę, tolesnę visuomenės gyvenimo raidą. <...> Jis turi galios teikti žmonių gyvenimui praktinius orientyrus, kurti asmens ir visuomenės tapatumą, konstruoti ir saugoti socialinę tikrovę. XVI XVII <...> istoriografijai priskiriamas ir nacionalinės savimonės formuotojos vaidmuo. Istorinis pasakojimas suvokiamas kaip tautai ir valstybei reikalingas, jų egzistenciją pagrindžiantis ir palaikantis tekstas. Jis turintis padėti asmeniui suprasti ir prisiimti atsakomybę už istoriją už tautos ir valstybės likimą. Taigi Kojalavičiaus istoriniu pasakojimu siekta kelių tikslų: padėti krašto jaunimui pasirengti pilietiniam gyvenimui, žadinti, stiprinti Lietuvos politinės bendruomenės ir jos lyderių atsakomybę už valstybės likimą, pristatyti Lietuvą kaip civilizuotą, garbingos praeities šalį pasauliui. Šie siekiai ir apibrėžia bendrą pasakojimo paskirtį tvirtinti Lietuvos Respubliką, padėti užtikrinti jos istorinį tęstinumą. Išskirtinės pasakojimo kūrimo aplinkybės Lietuvos valstybę ištikę niūriausi laikai: Zaporožės kazokų maištas ir po to sekusi pirmoji viso krašto okupacija suteikia Kojalavičiaus tekstams ypatingo dramatizmo, o jų patriotiniams siekiams egzistencinės svarbos. Apie Lietuvos praeitį pasakojama klausiant, kaip išsaugoti Respubliką nuopuolio metais, kaip laiduoti jos rytdieną. Darius Kuolys. Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istorinis pasakojimas: Respublikos kūrimas. Respublikos_k%C5%ABrimas.LC1500A.pdf Užduoties įsivertinimas Paminėta viena priežastis 1 taškas. Paminėtos dvi priežastys 2 taškai. Paminėtos trys priežastys 3 taškai. 1. Paaiškinkite, kas buvo Vaidevutis. 2. Nurodykite šaltinį, kuriuo naudojosi Vijūkas-Kojalavičius, rašydamas apie Vaidevutį. 3. Nurodykite 2 3 prielaidas, kodėl istorinis pasakojimas gali būti svarbus ir įdomus šių laikų žmogui. 4. Pasidomėkite XVI XVII amžiaus svarbiausiais Lietuvos istoriniais įvykiais ir pagrįskite straipsnio autoriaus mintį, kad istorijai tenka nacionalinės savimonės formuotojos vaidmuo. 5. Padarykite išvadą, kokia Alberto Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istorijos reikšmė.

18 34 Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos 35 4 UŽDUOTIS. Perskaitykite teksto ištraukas ir atlikite užduotis. Albertas Vijūkas-Kojalavičius LIETUVOS ISTORIJA Pasak Kojalavičiaus, IV a. Germanijoje kitų tautų sumušti lietuvių protėviai herulai ir alanai su savo vadu Litalanu pasitraukę į Prūsiją, kur juos mielai priėmė gimininga prūsų tauta. Bet vėliau, kilus vidaus nesantaikai, jie visi vos nepražuvę, nes neturėję visuomenės (societas), gyvenę be įstatymų ir valdžios, būtent tarpusavio žudynėmis. Pagaliau, pasibjaurėję nesantarve, jie ėmę tartis ir priėję prie nuomonės, kad būtų renkamas valdovas, kuris, tramdydamas atskirų žmonių godumą, leistų savo valia įstatymus. Þ Darius Kuolys. Pasakojimas apie Vaidevutį. [interaktyvus]. Mat ilgą metą klaidžioję po visokias Romos imperijos žemes ir galop įsikūrę savo sodybose, jie ypač ilgėjosi visuotinės taikos, kaip ilgisi uosto blaškyti ir daužyti jūrose. Jie suvokė, jog bendruomenėje visuotinė ramybė esti tada, kai laikomasi tų pačių įstatymų ir klausoma tos pačios valdžios, todėl jie trokšte troško, kad šitaip būtų ir jų tėvynėje. Tačiau trūko žmogaus, kuris imtųsi šito darbo, pirma, kadangi nebuvo aišku, kokiu būdu tokį nepaprastą dalyką padaryti, antra, kadangi laukinės, nei įstatymams, nei valdžiai nepaklūstančios tautos netikėjo tokio reikalo sėkminga baigtimi. Vis dėlto išdrįso šio sunkaus darbo imtis Vaidevutis, žmogus senyvas, kilęs iš turtingos šeimos, alanas. Iš prigimties guvaus proto ir drąsus, tas vyras rodė nuostabų veiklumą, be to, nuolatos būdamas tolimuose žygiuose į svetimus kraštus, garsėjo kaip narsus karys, ir tarp savųjų pirmas, ir tarp priešų žymus. Buvo įsikalęs į galvą, jog privaląs nuveikti du darbus: taip išprusinti laukinę gentį, kad ji be vargo kęstų valdovą, slegiantį aukščiausiąja galia, be to, taip sutvarkyti įvykių eigą, kad, žmonėms nutarus rinktis valdovą, būtų valdovu skelbiamas tas, kuris vienas įtikins kitus paklusti valdžiai. 1. Ko žmogui reikia, kad jis jaustųsi ramus? 2. Kokiais santykiais buvo grindžiama to laikotarpio visuomenė? 3. Raskite citatų, apibūdinančių Vaidevučio asmenybės bruožus, santykius su žmonėmis. 4. Raskite teiginių, nusakančių, kaip Vaidevutis supranta visuomenės gerovę, valstybės tvarką. Samprotaukite, kodėl tai buvo aktualu, perspektyvu. buvo paskelbtas pirmuoju prūsų bei alanų (kurie vėliau buvo pavadinti lietuviais) valdovu. Valdymo pradžioje jis stengėsi tvarkyti valstybę, kaip bevaliojo šitai suvokti neišlavintu protu. Pirmiausia klajoklius, neturėjusius pastovių sodybų, jis suskirstė valsčiais bei kiemais ir nužymėjo kaimų ir laukų ribas. Be to, žmones, teįpratusius iki šiol iš priešų grobį plėšti, šitaip maitintis bei iš to turtą krautis, privertė dirbti žemę, auginti gyvulius, medžioti ir kitokiais kaimiečių darbais verstis. Pagaliau išleido įstatymų, kuriais griežtai uždraudė palaidus sanguliavimus, o santuokas apribojo vienu sutuoktiniu. Kiekvienam leido turėti tiek šeimynos, kiek reikėjo namų darbams, ta pati būtinybė vertė jį riboti ir gyvulių kiekį. Be to, uždraudė auginti silpnus ir darbams netinkamus; šiuo atveju jo atšiaurokas protas nepaisė nė žmoniškumo, užmiršdamas net pačią prigimtį. Mat leido sūnums pasmaugiant atimti gyvybę tėvams, dėl amžiaus ar ligos nepajėgiantiems darbo dirbti, kad jie bei jų šeimos išvengtų nereikalingų išlaidų. Šitokiais įstatymais jis ir ėmė tvarkyti naująją valstybę. Tuo pačiu metu jis buvo priverstas daug ko neatskleisti, kad neįprasta valdžia (nepatyrusiam esanti daugiau nei sunki) dėl pernelyg didelio valdovo griežtumo tol nekeltų pasibodėjimo ir neapykantos, kol pagaliau žmonės su ja apsipras. Todėl lemtingą sėkmę jis stengėsi palaikyti meiliais pokalbiais ir širdingu draugiškumu. Valdiniai diena po dienos noriau klausėsi įsakymų, o naujasis valdovas visaip skatino abipusį prielankumą, švelninantį širdis ir žmogų su žmogumi suartinantį: jis išrado būdą ir išmokė valdinius pasidaryti gėrimo, medų atmiešus vandeniu, kėlė viešas puotas ir skyrė vietas draugiškoms išgertuvėms. Jis kuo griežčiausiai žiūrėjo, kad žmonės šventai paisytų svetingumo, gerbdami šitai iš visos širdies. Todėl neilgai trukus paaiškėjo, jog per šį bendravimą, atšiauriausias širdis suviliojus saldžiu meilumu, buvo padėti tokie viešosios santarvės pamatai, jog žmonėms jau užteko kantrybės įsakymų klausyti ir neišlavintu protu aiškiai suvokti, kad esama dalykų, kurie vertintini labiau nei bet kokie asmeniški reikalai, būtent visuomenės gerovė; šiuo atveju žmonės įsitikino, jog būtina garbingai kovoti prieš bet kurį priešą bendromis jėgomis ir pastangomis, aukojant net pačią gyvybę. Tačiau Vaidevutis nepradėjo nė vieno karo, mat žinojo, jog karas veikiau laužo įstatymus, nei juos stiprina, o širdis, užkietėjusi dažnuose žygiuose, švelnėja tada, kai padedami ginklai. Vaidevutis vengė karinių stovyklų, nes iš kasdieninės patirties matė, jog žmonės, paėmę į rankas ginklą, suįžūlėja ir nebeklauso įsakymų. Taip pat jis pagrįstai turėjo bijoti, kad, staiga nutrūkus gyvybės siūlui, nesužlugtų jo puoselėjami sumanymai, kad nesuirtų vos įsigalėjusi valdžia, valdovui mirus. Mat Vaidevutis jau buvo sulaukęs šimto metų, o valdžioje išbuvęs daugiau kaip šešiolika; jis turėjo gausybę vyriškosios giminės palikuonių ir aiškiai matė, kad dėl sūnų nesantarvės (jeigu keli varžysis dėl valdžios arba vienas, nesutikęs kitam paklusti) gali sugriūti statinys, kuri tėvas taip sunkiai buvo surentęs. Todėl, iš anksto padalijęs tarp sūnų žemes, jis pats atsisakė valdžios, ją, visų patarimu, atiduodamas vyriausiajam. Tačiau, viską perdavęs jaunoms rankoms, jis pats, nenorėdamas visai pasitraukti nuo valstybės reikalų ir pradingti bendragenčių minioje be jokios įtakos, prikūrė gudriai naujų pareigybių, kuriomis dėjosi bodįsis. <...> Albertas Vijūkas-Kojalavičius. Lietuvos istorija. Vilnius: Vaga, P Vaidevučio teiginiai Jūsų samprotavimas Taigi pasakojama, jog jis, kai viešame genties susirinkime tas ir kitas kalbėjo, kad reikia paskirti vieną vadą visiems, o daugelis, iš širdies tam pritardami, skelbė nuomonę, jog valstybė privalanti turėti bendrą valdovą, paprašęs žodžio ir patraukęs į savo pusę svyruojančiuosius susirinkimo dalyvius šitokia žemdirbio kalba: Jeigu jūs nebūtumėte kvailesni už bites, jis sakė, tai jau seniai būtumėte susitarę dėl svarstomo dalyko ir jį užbaigę taip, kaip trokštate. Juk visi, kurie turite kokį turtą, puikiai žinote, jog bičių spiečiui vadovauja bitinas, kuris įsakinėja, kitos atidžiai jo klauso. Jis vienas skirsto kitoms darbus, jis iš avilio nelyginant iš miesto išveja tas, kurios tinginiauja bei vengia dirbti, tuo tarpu kitos, netrukdomos paklusti, kruopščiai dirba joms skirtus darbus, nesiilsi, kol tinkamai neužbaigia viso reikalo. Jūs regite, kas kiekvieną dieną aplinkui dedasi, todėl savo labui sekite tuo, kas išmintinga. Paskelbkite vieną valdovą, kurio įsakymais būtų laiduojama laisvė. Tegu jis sprendžia ginčus, draudžia skriausti ir žudyti, tegu saugo, kas dievų nulemta ir teisėta, tegu rūpinasi visų saugumu. Kad jis galėtų visa tai vykdyti teisingai, kaip reikalauja jo pareigos, tegu turi teisę ir visišką galią lemti visų gyvybę ir mirtį. Nuostabu, kaip tylėjo susirinkusieji, klausydamiesi jo žodžių, o baigus kalbėti kaip plojo. Visi vienu balsu pritarė tam, ką pasiūlė Vaidevutis. Ar nenorėtų pats Vaidevutis būti Gelbėtoju, vadinasi, bitinu? Tad jis negalėjo, atsisakydamas viešpatavimo naštos, nesukelti įtarimo dėl to, ką pats kalbėdamas buvo pasiūlęs. Taigi, susirinkusiems vieningai sutariant, jis ir 5. Kokia analogija Vaidevutis remiasi, siekdamas įtikinti bendruomenę? Kodėl? 6. Kas patiko bendruomenei, kad vienu balsu pritarė tam, ką pasiūlė Vaidevutis? Raskite teksto turinį atitinkančius teiginius: A Ieškojo valdovo, kuris vestų prūsus į karo žygius. B Ieškojo valdovo, kuris spręstų ginčus, saugotų, kas teisėta ir dievų lemta, rūpintųsi visų saugumu. C Pagerbė turtingiausios ir galingiausios prūsų šeimos atstovą. 7. Užpildykite Sekos žemėlapį, atspindintį Vaidevučio veiklą ėmus vadovauti naujai valstybei. Ko išmoko žmonės?

19 36 Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos Kokiais politikos, socialiniais, moralės principais vadovavosi Vaidevutis, naujasis valdovas? 9. Perskaitykite žymaus XVI a. pradžios Renesanso politiko ir mąstytojo Nikolo Makiavelio (Niccolo Machiavelli) filosofinio esė Valdovas ištrauką. Nurodykite abiejų valdovų (Vaidevučio ir N. Makiavelio esė valdovo) panašumus ir skirtumus. Taigi kad valdiniai būtų vieningi ir paklusnūs, valdovas neturi bijoti, jog bus apkaltintas žiaurumu. Kelis kartus panaudojęs smurtą, jis pasielgs daug gailestingiau nei tie, kurie dėl perdėto gailestingumo leidžia įsigalėti netvarkai sukeliančiai skerdynes ir plėšikavimą, nes tai paliečia visą visuomenę, o valdovo panaudotas smurtas užkliudo tik pavienius asmenis. <...> geriau, kad valdovo bijotų negu jį mylėtų. Mat apie žmones apskritai galima pasakyti, kad jie nedėkingi, nepastovūs, veidmainiai ir sukti, bailūs pavojaus akimirką ir savanaudiški tol, kol jiems darote gera, atsidavę tau, pasirengę atiduoti savo kraują, turtą, paaukoti savo ir vaikų gyvybę, kai, kaip esu sakęs, pavojus toli, bet vos tik tau iškyla grėsmė, jie tuoj pat nusigręžia nuo tavęs. Jei valdovas, visiškai pasikliaudamas jų žodžiais, iškilus grėsmei nesiima kitokių priemonių, tai jis žūsta, nes perkamą, o ne dvasios taurumu ir didybe pelnytą draugystę galima įsigyti, bet negalima jos išsaugoti ir ja pasiremti reikiamą akimirką. Be to, žmonės lengvesne širdimi užgauna tuos, kurie žadina meilę, negu tuos, kurie kelia baimę; mat meilė pagrįsta tam tikru dėkingumu, kurio žmonės, būdami pagedę ir ieškodami naudos, gali nepaisyti, o baimę palaiko niekada neblėstanti bausmės grėsmė. Prireikus ką nors nubausti mirtimi, valdovas turi tai padaryti tik tada, kai tokia bausmė pateisinama, o priežastis akivaizdi. Tarp kitų nepaprastų Hanibalo laimėjimų minimas ir toks: kariaudamas su savo didžiule, įvairiataute kariuomene svetimuose kraštuose, jis pasiekė, kad ji nemaištavo prieš savo vadą, ir įstengė sulaikyti ją nuo tarpusavio rietenų tiek dalios, tiek nedalios dienomis. Tai padaryti jis galėjo tik nežmonišku savo žiaurumu, kuris drauge su kitais sugebėjimais jo kareiviams kėlė pagarbą ir baimę Tad privalu žinoti, jog galima kovoti dviem būdais: pirma, įstatymais, antra, jėga. Pirmasis iš jų būdingas žmogui, antrasis žvėrims, bet kadangi pirmojo dažnai nepakanka, tai tenka griebtis antrojo. Užtat valdovas turi gerai mokėti veikti tiek vienu, tiek kitu būdu. To valdovus netiesiogiai moko ir senieji autoriai, rašantys, kad Aischilas ir daug kitų senovės vadų buvo atiduoti auginti ir auklėti kentaurui Chironui. Ši pusiau žmogaus, pusiau žvėries globa reiškia ne ką kita, kaip tai, jog valdovas turi mokėti naudotis tiek žmogaus, tiek žvėries prigimtimi: viena be kitos negali išsiversti. Todėl valdovas, priverstas veikti kaip žvėris, turi imti sau pavyzdžiu liūtą ir lapę, nes liūtas neišsisaugo spąstų, o lapė neapsigina nuo vilkų. Nikolas Makiavelis. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, P UŽDUOTIS. Perskaitykite Sergejaus Temčino straipsnio Mitas ir keturių tautų Lietuva ištraukas ir atlikite užduotis. Rusėniškai rašyti Lietuvos metraščiai pasakoja apie lietuvių legendinį protėvį Romos didiką Palemoną, atvykusį kadaise į Nemuno šalį. <...> Šios legendos turinys ir kilmė aiškinami skirtingai. Vieni specialistai randa šių legendinių veikėjų istorinius prototipus šio mito atsiradimo metu realiai gyvenusius italus, vienaip ar kitaip susijusius su Lietuva ir turėjusius tuos pačius vardus ir pavardes. Kiti linkę manyti, kad šių giminių pavadinimai iš tikrųjų reiškia ne pavardes, o tų giminių turėtus herbus. Išvertus šiuos pavadinimus iš lotynų kalbos, turėsime Kentauro, Stulpų, Meškos ir Rožės herbus. Palemono kalnas Tokie herbai tikrai egzistavo Senojoje Lietuvoje. Juos turėję didikai galėjo paskatinti šios legendos kūrimą, kad įtvirtintų savo išskirtinį kilmingumą. <...> kai kurie iš šių herbų priklausė ne tik atskiroms didikų šeimoms, bet ir etniniams Lietuvos valstybės vienetams žemėms. Pavyzdžiui, Meškos herbas tradiciškai priklauso Žemaitijai, Stulpai kadaise naudoti kaip lietuvių žemės herbas. Plėtojant šią mintį, galima spėti, kad mito kontekste ir kiti du herbai priklauso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms: Rožė rusėnams, o Kentauras jotvingiams, kurių palikuoniais laikyti Juodosios Rusios (apie Naugarduką) gyventojai. Kentauro herbą turėjo iškiliausia suslavėjusių baltų stačiatikių giminė kunigaikščiai Alšėniškiai (beveik tuo pačiu metu susigiminiavę tiek su Vytautu, tiek su Jogaila), o lotyniškas rožės pavadinimas (rosa) labai primena rusėnų vardą, kurie vadino save tiesiog rusais arba rosais. Toks mito perskaitymas verčia atitinkamai aiškinti ir jos pagrindinį veikėją Palemoną, kurio graikiškas vardas reiškia kovotojas. Jau pastebėta, kad šio vardo simbolinis atitikmuo tai Vytis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas. Ši interpretacija paaiškina, kodėl Palemono legendoje pagrindinis herojus, kitaip negu keturi jo kilmingieji palydovai, neturi herbo: jis pats yra valstybės herbo prototipas. Toks patriotinis mitas sukurtas XV a. viduryje arba antrojoje pusėje, kilus pavojui Lietuvos nepriklausomybei, todėl Palemono legendoje valstybingumo simboliai pateikti kaip neatskiriama keturių Lietuvos tautų kilmės dalis. Štai šios sąsajos esmė: kilmės atimti neįmanoma, todėl su ja siejamas valstybingumas amžinas; net ir sugriovus valstybę, jos aukščiausieji simboliai išlieka, įrašyti į kilmės mitą. Sergejus Temčinas. Palemono mitas ir keturių tautų Lietuva. Valdovų panašumai Valdovų skirtumai 10. Nutarkite, kokie abiejų valdovų valdymo metodai būtų aktualūs šiuolaikiniams politikams. 11. Kokios svarbiausios idėjos išsakytos pasakojime apie Vaidevutį: kas yra teigiama, ko mokoma? 1. Pasakojimai apie Vaidevutį, Palemoną vadinami tautos kilmės mitais. Kokia buvo tautos kilmės mitų paskirtis? 2. Kodėl šis pasakojimas buvo svarbus Renesanso laikų Lietuvos aukštuomenei? 3. Įvardykite, kokias lietuvių etnines žemes nurodo Kentauro, Stulpų, Meškos ir Rožės herbai. 4. Kodėl mito pagrindinis veikėjas Palemonas neturi herbo? 5. Kokia pagrindinė paskutinės pastraipos mintis?

20 38 Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos 39 6 UŽDUOTIS. Perskaitykite mitą ir atlikite užduotis. PLATUSIS LIETUVOS METRAŠČIŲ SĄVADAS Apie Romos kunigaikštį Palemoną ir kaip jis įsikūrė Žemaitijoje Kunigaikštis, vardu Apolonas 1, taip pat buvęs tame mieste, bėgo su jais, viską pasiėmęs, o su juo penki šimtai vien Romos patricijų. Tarp jų saloje pasirodė besančios keturios Romos patricijų giminės: Kentauro herbo 2 Dausprungas 3, Stulpų herbo 4 Prosperas Cezarinis 5, Meškos herbo 6 Julijonas, o Rožės herbo 7 Hektoras. Ir išplaukė jis Viduržemio jūra, pasiėmęs su savimi vieną astronomą, kuris nusivokė apie žvaigždes. Plaukė jie laivais per jūrą į šiaurę ir, aplenkę Prancūziją ir Angliją, įplaukė į Danijos karalystę. O Danijos karalystėje įplaukė į jūrą-vandenyną ir jūra-vandenynu priplaukė žiotis, kur Nemuno upė 8 įteka į jūrą-vandenyną. Tuomet leidosi plaukti Nemuno upe aukštyn, į marias, vadinamas Mažosiomis, kurios dar vadinamos Nemuno mariomis 9. O Nemuno mariomis jos vadinasi dėl tos priežasties, kad į tas marias Nemunas įteka dvylika atšakų, ir kiekviena vadinama skirtingu vardu. Iš tų dvylikos atšakų viena yra praminta Gilija. Ir nuplaukė toliau tąja atšaka aukštyn, ir priplaukė nebeišsišakojusį Nemuną, kur jis jau visas teka viena vaga. Plaukdami Nemunu aukštyn, pasiekė Dubysos upę ir, įplaukę į tą Dubysos upę, pamatė abipus aukštus kalnus, o už tų kalnų plačias lygumas ir vešlius ąžuolynus, lūžtančius nuo gausybės visokių žvėrių, visų pirma taurų, stumbrų, briedžių, elnių, stirnų, lūšių, kiaunių, lapių, voverių, šermuonėlių ir įvairių kitų, o čia pat upėse aibę nepaprastų žuvų ne tik tų, kurios veisiasi tose upėse, bet daugybę įvairių ir nuostabių žuvų, atplaukiančių iš jūros, nes netoli Nemuno žiotys, kur Nemunas įteka į jūrą. Prie šitų upių prie Dubysos, prie Nemuno ir prie Jūros apsigyveno ir ėmė daugintis. Tosios vietos prie tų didelių upių jiems labai patiko, ir tą žemę praminė Žemaitija. 1. Kokios lietuvių kilmės versijos atsiskleidžia šiuose pasakojimuose? 2. Pavaizduokite Palemono kelią Sekos žemėlapyje. 4. Savais žodžiais atkurkite būsimos Palemono ir jo palydovų tėvynės vaizdą. Parašykite 3 6 sakinių rišlų tekstą. Apie tris Palemono sūnus ir apie Lietuvos valstybės pradžią Ir paskui minėtam kunigaikščiui Palemonui gimė trys sūnūs: vyriausias Barkus 1, antras Kūnas 2, trečias Spera 3. Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas Barkus, tai tas miestas imtas vadinti Jurbarku 4. Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą, pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu. O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę ir per trečią upę Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu Spera. O Dausprungas, Kentauro herbo, keliavo Šventosios upe ir atrado labai gražią vietą, panašią į piliakalnį; ji labai jam patiko, ir jis ten apsigyveno, įkūrė miestą ir tą miestą praminė Ukmerge, o pats ėmė vadintis Deltuvos kunigaikščiu ir ten ėmė daugintis. Bet mes grįžkime atgal. Ir viešpatavo Spera daugelį metų, buvo geras savo valdiniams, paskui mirė, nepalikęs įpėdinių. Valdiniai jį mylėję, jo atminimui romėnų papročiu pastatė stabą ir praminė jį Spera. O paskui tie žmonės, gyvenantys aplinkui, ėmė jam atnašauti aukas ir laikyti jį dievu. Paskiau, kai tas stabas sutrūnijo, jie garbino tą ežerą bei vietą ir laikė dievu. Vėliau nebeturėjo patys valdovo ir gyveno be valdovo. Bet grįžkime atgal. Neilgai trukus mirė jo brolis Barkus, kuris gyveno Jurbarke, neturėdamas vaikų; jo brolis Kūnas perėmė ir tą savo brolio Barkaus dalį, ir Jurbarko miestą, ir ėmė viešpatauti toje jo dalyje. O tasai kunigaikštis Kūnas turėjo du sūnus: vieną Kernių, o kitą Gimbutą 5. Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą 6. Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai gražią vietą; jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave. O paskui Kūnas mirė, ir po jo visame Užnerio krašte, ligi Latgalos 7 sienos ir ligi Užnerio Breslaujos 8, ir iki pat Dauguvos upės valdė jo sūnus Kernius. O jo brolis Gimbutas Jurbarką ir Kauną, ir visą Žemaičių žemę. Tais laikais, kai Kernius viešpatavo Užnerio pusėje, jo žmonės įsikūrė už Neries. Jie grodavo vamzdžiais, ir Kernius savo italų kalba vadino krantą, kuriame žmonių vis daugėjo, lotyniškai litus, o vamzdžius, kuriais grojo tuba, ir, sujungę krantą su vamzdžiu, tuos savo žmones ėmė lotyniškai vadinti Litusbania. O prasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva. Ir nuo to laiko valstybė ėmė vadintis Lietuva ir ėmė plėstis nuo Žemaičių. 3. Išrinkite iš teksto skirtingų meninės raiškos priemonių ir jas įvardykite. Padarykite išvadą, kas ir kodėl akcentuojama Lietuvoje. 5. Nusakykite Lietuvos vietovardžių kilmę. Vietovardis Vietovardžio kilmės paaiškinimas Meninės raiškos priemonė Jos įvardijimas Jurbarkas 1 Toliau šiame ir kituose metraščiuose rašoma ne Apolonas, o tik Palemonas. Romos imperijos istorijoje žinomi keli Palemonai. Palemonas I apie m. pr. Kr. buvo gavęs iš Romos imperatoriaus M. Antonijaus valdyti Ponto karalystę (dabartinėje Turkijoje). Jo vaikaitis Palemonas II, buvęs Ponto karaliumi, taip pat šio sūnus ar palikuonis M. Antonijus Palemonas iš tikro buvo tolimi Romos imperatoriaus Nerono giminės. 2 Romėnai herbų neturėjo; jie atsirado viduramžiais. Kentauras žirgas su vyro liemeniu ir galva, paimtas iš graikų mitologijos, senovės Lietuvoje buvo Alšėnų kunigaikščių giminės ženklas 3 Dausprungo vardas XIII a. minimas rusiškame Ipatijaus metraštyje. 4 Stulpų herbas, arba vadinamieji Gedimino stulpai, trys balti ar geltoni bokštai raudoname lauke, vaizduojantys stilizuotus miesto vartus, buvo Gediminaičių dinastijos, bet pirmiausia, matyt, valstybės sostinės Vilniaus ženklas. 5 Prospero Cezarinio pavardė paimta iš Romos istorijos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kilmei iš Romos imperatorių pabrėžti. 6 Meškos herbas buvo Žemaitijos ženklas. 7 Rožė kunigaikščių Giedraičių giminės ženklas. 8 Čia turima galvoje ne pats Nemunas, o Klaipėdos sąsiauris. 9 Kuršių mariomis. 6. Kokia Lietuvos vardo kilmės versija pateikiama mite? Samprotaukite, kodėl didikai Lietuvos vardo kilmę siejo su romėnų kultūra. 1 Nei Barkus, nei Kūnas, nei Spera nėra istoriniai asmenys. 2 Kūno vardas turbūt pasidarytas iš Kauno vietovardžio. 3 Speros vardas gali būti nusižiūrėtas iš Speros ežero, esančio netoli Kernavės. 4 Jurbarko vardas kilęs ne iš išgalvoto Barkaus, o nuo kryžiuočių pilies, kurią jie m. pasistatė dabartinio Jurbarko vietoje ir pavadino Georgenburgu (Jurgio pilimi). 5 Kernius ir Gimbutas nėra istoriniai asmenys. 6 Užnerio kraštu čia ir toliau vadinama Lietuvos (Aukštaičių) dalis į šiaurę nuo Neries. 7 Istorinė Latgala rytinė Latvijos dalis, bet čia Latgala reiškia visą Latviją. 8 Breslauja (baltarusiškai Braslav) Baltarusijos Vitebsko srities miestas (apie 50 km į rytus nuo Zarasų).

21 40 Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos 41 Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų; jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, įkūrė miestą ir davė jam Trakų vardą tenai, kur buvo Senieji Trakai; ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus. Neilgai trukus, išvyko didysis kunigaikštis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų; ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Taurakalniu. O kad buvo labai vėlu grįžti į Trakus, jis sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius didžiuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Tenai miegodamas, jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudo iš miego ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeika 1, kuris buvo rastas erelio lizde, tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausiasis pagonių kunigas: Sapnavau keistą sapną. Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Tasai žynys Lizdeika tarė: Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje tai jo garsas sklis po visą pasaulį. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje Žemąją 2, o antrą Kreivajame kalne 3, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir, įkurdinęs miestą, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių ir pirmuoju Vilniaus vaivada paskyrė savo etmoną Goštautą 4, Stulpų herbo, gimusį iš Grumbio, kurį vokiečiai Kaune buvo paėmę nelaisvėn. Platusis Lietuvos metraščių sąvadas / Iš rusėnų kalbos vertė Rimantas Jasas Kuo Vilniaus miesto kilmė yra mitinė? Remdamiesi Naujojo simbolių žodyno paaiškinimu, interpretuokite Lizdeikos paaiškinimą apie sostinę. Romėnams vilko pasirodymas prieš mūšį reiškęs pergalę, nes jis buvo pavaldus karo dievui Marsui. Krikščionybės simbolikoje vilkas pirmiausia yra šėtoniškojo priešo įvaizdis; jis nuolat kelia grėsmę tikintiesiems (avelėms). Teigiamai apie vilką yra užsiminęs Bökleris: Vilkas reiškia budrumą ir atsargumą, dėl to jo vardas dažnai naudojamas herbuose; vilkas taip išmintingai medžioja grobį, kad pats retai tampa medžiotojo laimikiu. Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, P APIBENDRINIMAS. ĮSIVERTINIMAS 7 UŽDUOTIS. Remdamiesi abiem mitais ir pateikta medžiaga apie juos, pasirinkite, ar pritariate lentelėje esantiems teiginiams, savo nuomonę pagrįskite argumentais. ĮRODYMAS TAIP TEIGINYS ĮRODYMAS NE Šiuolaikiniam žmogui tautos kilmės mitai neįdomūs. TAIP NE Tautos kilmės mitai padeda asmeniui prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą. TAIP NE Tautos kilmės mitai pateikia tikslių istorinių, kalbotyros žinių. TAIP NE 8 UŽDUOTIS. Palenktyniaukite: prisiminkite aptartas mitines būtybes ir dievybes, nurodykite jų vardą ir parašykite apie jas teiginį. 8. Miestui įkurti pasirenkama ypatinga erdvė. Nurodykite Vilniaus erdvės mitinius ženklus. 9. Ar išsipildė šiandien Lizdeikos pranašystė apie miestą? Pateikite argumentų. I Mitinė būtybė Mitinės būtybės vardas Teiginys apie ją 1 Lizdeikos istoriškumas galutinai nenustatytas, nes patikimuose XIV a. šaltiniuose jo vardas neaptinkamas. Pagal XVI a. tradiciją, Lizdeika buvęs vienas iš Rad vilų giminės pradininkų. 2 Vilniaus Žemąja pilimi laikomas gynybinių įrengimų ir kitų pastatų kompleksas, buvęs Vilniuje Gedimino kalno papėdėje. Šioje vietoje sodybų žymių rasta jau iš I tūkstantmečio vidurio. 3 Kreivasis, arba Plikasis, kalnas tapatinamas su Trijų Kryžių kalnu (šiauriniame Vilnelės krante, priešais dabartinį Gedimino kalną). Didelė medinė Kreivoji pilis minima kryžiuočių kronikoje, 1390 m. Vilniaus puolimo aprašyme. Tuomet ji buvo sudeginta ir daugiau nebeatstatyta. 4 Iš Gedimino valdymo metų jokie Vilniaus viršininkų vardai nėra žinomi. Vilniaus vaivadų pareigybė buvo įvesta tik 1413 m., ir pirmuoju Vilniaus vaivada buvo ne Goštautas, o Albertas Manvydas, kuris pirma ( ) buvo Vilniaus seniūnas. Pirmasis Goštautų giminės atstovas tarp Vilniaus viršininkų buvo And rius Goštautas, Vilniaus seniūnas 1387 m. Nukelta į p. 42 Ò

22 42 Lietuvių kilmės mitų pagrindinės reikšmės ir idėjos 43 Atkelta iš p. 41 Ò Mitinė būtybė Mitinės būtybės vardas Teiginys apie ją CIKLO BAIGIAMASIS DARBAS II 9 UŽDUOTIS. Perskaitę poeto Marcelijaus Martinaičio esė Folklorinė komunikacija atlikite teksto suvokimo testą. Marcelijus Martinaitis FOLKLORINĖ KOMUNIKACIJA III IV V Visai kitoje kultūrinėje terpėje atsidūrus tradiciniam palikimui, šiandien tarsi iš naujo reikia klausti: kas yra tautosaka? Ką ji reiškė ir reiškia? Kur jinai: tik archyvuose, knygose, rankraštynuose, garso įrašuose, vaizdajuostėse ar dar gyvoje žmonių atmintyje? Kur ji, paveikta komunikacinių tinklų, bus tikroji? Ar iš įrašo klausoma dzūkės dainuojama sena rugiapjūtės vakaro daina ir tik akimis skaitomas užrašytas eiliuotas tekstas yra tas pat? Tradicinį, savaiminį tautosakos veikimą bendruomeninių veiksmų metu tiktų vadinti folklorine komunikacija, kuri užtikrindavo žmonių bendrystę. Kaip galima numanyti, tai dar dominavo Lietuvos kaime XIX amžiuje ar net vėliau. Ši folklorinė veikmė buvo gana vientisa, aprėpė beveik visą gyvenseną: šeimą, darbą, kalendorinius ciklus, reguliavo santykius gana uždarose kaimo bendruomenėse. Tai buvo ir teisė, ir pedagogika, ir tai, ką mes šiandien vadiname nuostatais, aktais, įstatymais, kurie jau plinta raštu ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis. Kai tautosaką bandai susieti su papročiais, elgsenomis, šventėmis, apeigomis, tuoj pamatai, kokia ji buvo galinga gyvenimo reguliavimo priemonė. Taip veikė antrinė modeliuojanti sistema sukurtas idealus savaiminis gyvensenos bei jausenos modelis, projektuotas į gana rūsčią to meto kaimo žmogaus tikrovę. Mano minima folklorinė komunikacija vyko ne vien horizontaliai tarp to paties meto žmonių, bet ir vertikaliai tarp kartų, stipriai susiedama seną ir jauną, pastarąjį išlaikydama tradicinės patirties, veiksmų ir įgūdžių ribose. Ši sistema buvo ir konservatyvi, ir kartu veikė kaip būdas, garantuojantis žmogaus išlikimą, jo jausenos universalumą ar net didingumą. Šiandien tam kito tokio savaime veikiančio pakaito lyg ir nėra. Todėl folkloras lieka kaip graži, nepakartojama, į praeitį tolstanti lietuvių utopija, įvairiais savo fragmentais, vaizdiniais dar vis pasireiškianti literatūroje, mene, kultūroje, savotiškas lietuviškas rojus, iš kurio mus išvaro civilizacija. Praeitis vienaip ar kitaip tampa ženklais, simboliais, tekstais, tad iškyla būtinybė juos perskaityti, atpažinti kituose tekstuose, tai aš ir mėginu daryti šiais savo tekstais. VI VII