Optimization of ornamental and garden plant assortment, technologies and environment. Scientific articles (4) 9. ISSN , ISSN

Transkriptas

1 Technologijos mokslų sritis LAUKO AKMENS VAIDMUO APLINKOS FORMAVIME Regina Malakauskienė Klaipėdos valstybinės kolegijos Kraštotvarkos katedra Bijūnų 10, Klaipėda, Recenzentas: doc. dr. Jurga Kučinskienė, Klaipėdos valstybinė kolegija Anotacija Nuo seniausių laikų lietuvių tauta gyveno darnoje su gamta, todėl garbino ne tik augmeniją, bet ir lauko akmenis. Ši po ledynmečio Lietuvos teritorijoje atsiradusi medžiaga, atliko net keletą labai svarbių funkcijų ankstyvojoje kultūroje. Senieji gyventojai iš akmens gaminosi įrankius bei padargus, tam tikrus akmenis naudojo statyboms, o kai kurie akmenys atsiradę žmogaus gyvenamoje aplinkoje atliko ritualines, apeigines funkcijas. Tikėjimas akmens mistinėmis galiomis lietuvių kultūroje buvo puoselėjamas iki laiko, kuomet atsirado poreikis sukultūrinti didesnius žemės plotus. Ilgainiui lauko akmuo vėl sugrįžo į žmogaus formuojamą gyvenamąją aplinką, kaip dekoro elementas, aplenkiant filosofinės, apeiginės ar mistinės prasmės. Reikšminiai žodžiai: lauko akmenys, rieduliai, ritualiniai akmenys, aplinkos formavimas. Įvadas Dar kelis tūkstantmečius prieš Kristų, Jūržemio teritorijoje, į kurią įėjo ir dabartinė Lietuva, gyveno tauta, kalbėjusi su medžiais, akmenimis ir dvasiomis. Išvien su gamta gyvenę mūsų protėviai garbino žemę, ugnį, medžius, iš gelmių trykštančius šaltinius ir griaustinį. Jų Dievas buvo Gamta, iš ko paskui vystėsi mums žinoma pagonybė. Tokių tradicijų ir tikėjimo kryptis ženkliai priminė Keltų tradicijas, tačiau turėjo nemažai savų niuansų ir skirtumų. Šios tradicijos neliko įrašytos jokiuose šaltiniuose, išskyrus kažkada ten gyvenusiųjų genetinę atmintį (Dundulienė, 1990). Keistų akmeninių statinių likučių, kurie priklausė jau mums žinomam pagonybės laikotarpiui, galima buvo rasti dar prieš Tarybų valdžios atėjimą ir dar kurį laiką jos periodu Lietuvoje, Latvijoje, pietinėje Estijos dalyje bei Kaliningrado srityje. Nuo seno Lietuvos žemėje akmuo buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo jų vertę, suprato jų Dvasią, todėl puikiai galėjo naudoti juos savo tikslams. Paprastus lauko akmenis jie taip pat laikė šventais ir tikėjo nepaprastomis jų galiomis. Vienokius akmenis mūsų senoliai naudojo namams, kitokius šventykloms ar aukurams statyti (Ilgevičienė, Ilgevičius, 2007). Vystantis žemdirbystei, akmenys pradėjo žmogui trukdyti. Tačiau kaip ir visai gamtai, taip ir laukų akmenims žmogus jautė pagarbą ir meilę. Šventas akmuo buvo tik fizinis daiktas nebylus tarpininkas tarp dievų ir žmogaus. Vieta akmenims statyti būdavo kruopščiai parenkama. Šventais laikyti akmenys dažniausiai randami upių ar ežerų pakrantėse, prie šaltinių, pelkėtose daubose arba ant kalvelių. Šiuolaikinės aplinkos formavime akmuo naudojamas statybų, apdailos, dekoravimo srityse. Ieškant kompozicinių sprendimų yra įvertinami akmens sandaros bei struktūros ypatumai, faktūros, tekstūros, atsparumo privalumai, dekoratyvumas ir ilgaamžiškumas. Akmens ir augalų kompoziciniuose sprendimuose, vadovaujamasi mados tendencijomis, svetimų šalių bei kultūrų patirtimi, ieškoma naujų saviraiškos būdų bei pritaikymo galimybių. Tyrimo tikslas: įvertinti akmens panaudojimo vaidmenį žmogaus formuojamoje aplinkoje. Tyrimo objektas: Lietuvoje aplinkos formavimui naudojamų akmenų įvairovė, jų ypatumai ir funkcijos. 86

2 Dekoratyviųjų ir sodo augalų sortimento, technologijų ir aplinkos optimizavimas Mokslo darbai (4) 9. ISSN , ISSN (online) Metodika (metodai) Vertinant akmenį, kaip atskirą kraštovaizdžio elementą, ieškoma ne tik dekoratyvaus puošybinio elemento ypatumų, bet ir etnokultūrinių funkcijų išskirtinumo. Tyrimo eigoje remtasi literatūros šaltinių analize, analitiniu ir palyginamuoju metodais. Atliekant tyrimą išskirti keli akmens panaudojimo būdai ir atliekamos funkcijos skirtingas etnokultūriniais periodais: statybinis, apeiginis ritualinis, dekoratyvinis. Rezultatai Akmuo tai negyvosios gamtos sudėtinė dalis ir žemės paviršiaus moreninės dangos sudėtinė dalis. Lietuvos žemės paviršiuje dominuoja magminės ir nuosėdinės kilmės uolienų luitai. Laukuose jie būna nevienodo apzulinimo ir įvairiausių formų. Susidaro įspūdis, jog juos tokius galėjo sukurti ne pati gamta, o žymūs dailininkai ar skulptoriai. Tačiau geologų seniai yra įrodyta, kad, pasibaigus kontinentinio apledėjimo epochai ir ištirpus paskutiniesiems ledynams, Lietuvos laukus nusėjo iš Skandinavijos kalnų kaip buldozeriu atstumti įvairaus dydžio rieduliai, žmonių vadinami akmenimis. Ledynų velkami akmenys, be abejo, buvo laužomi, trupinami, zulinami ir todėl kai kurie jų įgavo įvairias, netgi keistas formas. Šiandieninis geologijos mokslas yra nustatęs, iš kokių apledėjimo centrų Fenoskandijoje į mūsų kraštą bent 6 apledėjimų metu atkeliavo mums taip įprasti rieduliai akmenys. Riedulys bet koks suapvalintas akmuo, didesnis nei 200 mm skersmens. Vieni rieduliai yra nesunkūs, juos galima paridenti rankomis, o kiti dideli ir sunkūs. Rieduliai gali susidaryti upių vagose, t. y., srovė gali atskelti ir nuzulinti didelį akmenį (Baltrūnas, 2008). Didžiuliai uolienų luitai, atnešti ledynų net iš už 1000 km, rodo gamtos jėgų didingumą. Kampuoti akmenys yra vadinami luitais. Ledynai, kurie atplėšė tuos milžinus nuo uolienų pagrindo ir taip toli juos rideno, buvo kelių kilometrų storio. Mūsų protėvių dėmesio sulaukdavo dideli lauko rieduliai, kurie prieš tūkstančių metų atkeliavo iš Kolos pusiasalio ir šiaurinės Skandinavijos dalies. Daugiau negu 70 šių praeities liudytojų akmenų klajūnų paskelbta gamtos paminklais. Savo didumu išgarsėjo Puntukas, Barstyčių akmuo, Vištyčio riedulys. Tačiau ne visi paskelbti gamtos paminklais rieduliai užsitarnavo vienodą žmonių dėmesį. Nuošalesnėse vietose jie liko užmiršti arba net visai sunaikinti (Gaigalas A, 1999). Mažesnieji akmenys taip pat yra įdomūs. Nešami slenkančio ledyno, jie įgavo įvairiausias formas. Atsitraukus ledynui, žemės paviršiuje paliktus akmenis pradėjo veikti vanduo, vėjo nešamas smėlis, šaltis, saulė. Jie tapo dar įmantresnių formų, nes neatsparios uolienų vietos greičiau iro ir dubo, o patvaresnės išsilaikė. Žmogus įpratęs manyti, kad tai, kas ranka pasiekiama, negali būti vertinga. Kiekviena Žemės teritorija turtinga savaip: Meksikoje randamas turkis, Kinijoje nefritas, Indijoje visa puokštė mineralų, Lietuvoje gintaras ir puikūs lauko akmenys. Kadangi senoliai nežinojo, kaip šie milžiniški akmenys atsirado mūsų lygumose, kūrė įvairiausias legendas. Žmonių pažintis su akmenimis prasidėjo pačiu civilizacijos apyaušriu, kai pirmykščiai žmonės pradėjo naudoti akmenis kaip darbo įrankius, ginklus ir papuošalus. Senovėje akmuo buvo žmogaus draugas. Dar akmens amžiuje žmogus akmenimis gynėsi nuo priešų, susimedžiodavo ir išsiaugindavo maistą, išskeldavo ugnį. Tada akmuo buvo ypač vertinamas ir gerbiamas (Gaigalas, 1983). Senovės lietuviams akmenys būdavo ir aukurai, ir šventenybės. Gražesnieji akmenukai būdavo nešiojami kaip papuošalai. Atspaudus akmenyse senovės žmonės siejo su nepaprastais reiškiniais. Gamtos akmenys jau nuo seno naudojami praktiniams tikslams. Žmonės iš jų ne tik darėsi darbo įrankius, bet ir akmenimis buvo grindžiami keliai, tiesiamos kūlgrindos, statomos gynybinės sienos. Tam tikslui buvo naudojami taip vadinami darbiniai akmenys. Jau XVIII a. iš lauko akmenų pradėta mūryti pastatus. Kuriantis Lietuvoje dvarams, ypač buvo didelė akmenų paklausa statyboms, kai tvartai ir klėtys buvo statomi iš skaldytų lauko akmenų, o Daustorių dvaro (Kelmės r.) laiptai į antrąjį aukštą padaryti iš gražiai apdoroto marmuro. 87

3 Pamatams rinkdavo didelius jėgos akmenis arba bent įdėdavo į kiekvieną sieną po vieną tokį. Juos mūrydavo ir į miesto sieną, tikėdami, jog tada miesto neužkariaus priešai. Jėgos akmeniu buvo laikomas tamsus vienoje pusėje aštrus akmuo, pageidautina su kokiu simboliu ar kryžiumi arba be jų. Pamatams jis tikdavo ir įskeltas ar kiek nutrupintas. Ne vien dėl grožio domimasi laukų vienišuoliais. Patyrinėjus akmenis iš arčiau matyti jų sandara, kurioje įrašytos gelmių mįslės. Ritualiniai akmenys tai įdomių formų ir piešinių akmenys su kryžiais, simboliais, žvaigždynais. Vieta jiems statyti būdavo kruopščiai parenkama. Tada būdavo nuodugniai ištiriama, kaip geriau jį pastatyti, kad akmenyje slypinti energija geriau būtų panaudota. Pvz.: vienaip veiks jėgos akmuo pastatytas galva žemyn arba gulomis ir visiškai kitaip galva į dangų (Ilgevičienė, Ilgevičius, 2007). Mūsų kraštuose pasitaiko ir menhyrų pailgos formos vertikaliai į žemę įkastų akmens luitų (išvertus iš bretonų kalbos, men akmuo, hir aukštas). Įvairiose Lietuvos vietovėse jie vadinami pervirtėliais, stabakūliais arba tiesiog stovinčiais akmenimis. Senuose padavimuose pasakojama, kad šie akmenys tai suakmenėję žmonės ir gyvūnai. Tiesa, mūsiškiai menhyrai daug žemesni nei Didžiojoje Britanijoje ar šiaurinėje Prancūzijos dalyje stūksantys akmeniniai obeliskai, bet ne mažiau reikšmingi. Mūsų senoliai tikėjo, kad į žemę įkastas akmuo sujungia dangų, kuriame gyvena perkūnas, žemę, kur gyvena pats žmogus, ir požemį, kuriame tūno velnias. Lietuvos bioenergetikai, remdamiesi biolokaciniais tyrimais, taip pat vis dažniau prabyla apie akmens spinduliavimą ir jo įtaką žmonėms. Į šiaurę nuo Švendubrės kaimo (netoli Druskininkų) stūkso didžiulis Velnio akmuo, laikomas mitologiniu. Biolokaciniai tyrimai parodė, kad jis yra dviejų geoaktyviųjų juostų susikirtime. Netoli akmens praeina tektoninis lūžis. Bioenergetikai šį akmenį lygina su menhyrais priešistoriniais įrenginiais, kurie randami energetinių tinklų susikirtimuose, tai yra neigiamos energijos taškuose. Menhyrai pakeičia neigiamą žemės energiją ir skleidžia teigiamus energijos srautus. Bioenergetikai mano, kad šios savybės būdingos ir Švendubrės Velnio akmeniui. Jautrūs žmonės šalia jo jaučia paslaptingą spinduliavimą. Manoma, kad šis akmuo kadaise galėjo būti svarbus kaimo gyventojų būčiai ir buičiai: palankiai gyvenamajai aplinkai, žmonių ir jų gyvulių sveikatai, javų derlingumui ir pan. (Ilgevičienė, Ilgevičius, 2007). Dėl tikrosios šių statinių paskirties ir pastatymo datų ginčijamasi, tačiau daugelio mokslininkų manymu, tai m. pr. Kr., o gal net ankstesnio laikotarpio statiniai, kurių paskirtis labiau astronominė, nors įvairių šalių ezoteriniai tyrinėtojai priskiria jiems mistines galias. Jų teigimu akmuo savyje turi sukaupęs neišsemiamus klodus energijos ir išminties. Statant harmonizuojančias kompozicijas, jėgos akmenys (juodi, kampuoti) būdavo statomi pakaitomis su bobutėmis (apvalūs bei aptakūs akmenys). Kompozicijos, skirtos apvalymo ritualams, būdavo statomos tik iš jėgos akmenų. Juos renkantis ir statant, būtina kalbėtis su akmenų dvasiomis, kad jos padėtų atrasti geresnes padėtis ir padarytų akmenis lengvesniais. Nuo seno tikima, kad tinkamai parinktas akmuo savo šeimininkui gali dovanoti sveikatą ir atskleisti amžinos jaunystės paslaptį. Akmens energija kaupta ne vieną milijardą metų. Energijos apykaitos grandinė niekada nenutrūksta, ji nuolat absorbuojama ir atiduodama. Liečiant akmenį, jo spinduliuojama energija persiduoda žmogaus kūnui, ląstelėms ir audiniams, sukurdama nejuntamas vibracijas. Tik gerai parinkto akmens vibracijos sutampa ir ima skleisti pozityvią energiją. Akmuo kaupia tiek aplinkos, tiek ir žmogaus energiją. Todėl bent dalį žmogus savo energijos gali atiduoti akmeniui, o vėliau susigrąžinti. Norint, kad akmuo darytų realią įtaką sveikatai ir grožiui, būtina jį nuolat matyti, liesti, prižiūrėti t. y. dėvimus akmenis reguliariai plauti po tekančio vandens srove, džiovinti saulės šviesoje ir stengtis, kad jie kuo dažniau kontaktuotų su oda, masažuoti, glostyti jais reikiamas vietas. Skirtinguose akmenyse slypi skirtingos galios (Ilgevičienė, 2007). Dabartinis žmogus, pasimetęs kasdieniame bėgime paskui pinigus ir populiarumą arba įlindęs į kompiuterį ar televizorių, absoliučiai pamiršo visa, kas įdėta jo genetinėje atmintyje. Šiuolaikinis akmenų panaudojimas kraštovaizdžio erdvėse, daug kur yra praradęs senąsias sampratas. 88

4 Dekoratyviųjų ir sodo augalų sortimento, technologijų ir aplinkos optimizavimas Mokslo darbai (4) 9. ISSN , ISSN (online) Ir šiandien akmuo labai populiarus kaip statybinė medžiaga neapdorotas (rieduliai), apdorotas (pjaustytas, tašytas, skaldytas), perdirbtas (lydytas, maltas). Maži rieduliai naudojami mūrui, akmenbetoniui, grindiniui; iš jų mūrijami pamatai, nešildomų pastatų sienos, jais grindžiamos gatvės, klojamos krantinės. Skaldyti akmenys gaunami sprogdinant, laužant kietas arba vidutinio kietumo uolienas (granitą, dolomitą, klintį, smiltainį). Iš skaldytų kg masės akmenų mūrijami statinių pamatai, atraminės sienos, trupinto akmens gabalai (skalda) rūšiuojami pagal dydį ir naudojami (kaip ir žvyras) betonui, asfaltbetoniui, kelių grindimui. Maltas akmuo yra žaliava kitoms statybinėms medžiagoms gaminti. Iš lengvų uolienų (tufo, kriauklainio) pjaustomi blokai sienoms mūryti. Lauko statinių apdailai, grindų dangoms naudojami pjaustyti taisyklingos formos, dažnai dar ir specialiai apdoroti (šiurkštinti, šlifuoti, poliruoti) įvairių faktūrinių paviršių akmenys. Dekoratyvumu pasižymi ir lygus šlifuotas (matinis) bei poliruotas (blizgantis) akmuo turintis savo tekstūros ypatumus. Akmens privalumas naudojant aplinkos apipavidalinimui atsparumas šalčiui, korozijai. Šiais laikais akmuo dažniausiai naudojamas kaip sudedamoji medžiaga kitų medžiagų sandaroje ir grynas. Unikalus gamtos piešinys, įvairi faktūrų bei tekstūrų pasiūla, ekologinis saugumas, patvarumas ir rūšių įvairovė (granitas, marmuras, smiltainis, klintis, dolomitas, bazaltas, tufas, skalūnas ir t. t.) lemia itin dideles pritaikymo galimybes. Dėl visų šių savybių akmuo yra vertinamas kaip ilgaamžė bei dekoratyvi statybinė medžiaga. Akmens ir augalų kompozicijos taip pat plačiai taikomos šiuolaikinės aplinkos formavime. Tačiau dažnai akmens ir augalų deriniai mėginami kurti neatsižvelgiant į gamtines sąlygas ar augmenijos, bei reljefo specifiškumą. Šiuolaikinėse privačių sklypų valdose labai populiarūs vadinami alpinariumai suręsti iš lauko riedulių, kurie nei savo forma, nei sandaros specifiškumu netinka, siekiant improvizuoti alpinio peizažo modelį. Tokiai dirbtinio alpinariumo kompozicijai būtina parinkti akmenų formą bei sandaros ypatumus, kurie užtikrintu tinkamą augalų augimą: dolomitas poringas ir kalkingas, todėl jis mažina dirvos rūgštingumą; smiltainis poringas, ilgai savyje sulaiko drėgmę ir gali ją pasisavinti iš dirvos. Be to, atsižvelgiant į turimas mineralines medžiagas, jis gali padidinti arba sumažinti dirvos rūgštingumą. Pagal turimas akmens savybes parenkamas augalų asortimentas. Ritualinių akmenų panaudojimas šiuolaikinės aplinkos formavime sutinkamas retai. Akmuo dažniau atlieka dekoravimo funkciją, dalyvauja kaip želdinių kompozicijos elementas, neatliekantis mistinių ir apeiginių misijų. Žmogaus formuojamoje aplinkoje vis dažniau sutinkama svetimų tautų ir kultūrų integracija. Lietuvoje japoniško tipo sodai įrenginėjami tiek privačiose, tiek ir visuomeninės paskirties teritorijose. Tokių sodų atsiradimą Japonijoje lėmė mokymas, kurio pagrindinė doktrina tiesos pažinimas tapatus savęs pažinimui, grožis slypi ne formoje, o prasmėje, kurią ta forma perteikia. Akmenų kompozicijos yra sudėliotos iš nelyginio skaičiaus akmenų, kas simbolizuoja jėgą, energiją ir amžinybę. Lietuviškame kraštovaizdyje sutinkami akmens ir augalų deriniai, jų estetinis pateikimas, dažnu atveju, yra svetimų kultūrų bei tradicijų naudojimas, atsisakant savo kultūrinio paveldo puoselėjimo. Tokios tendencijos nėra pagrįstos giliomis žiniomis ar filosofiniu svetimų kultūrų pažinimu. Tai yra šiuolaikinės estetiškos aplinkos kūrimas naudojant ilgaamžes, dekoratyvias gamtines medžiagas. Akmens išskirtinumą lemia konkrečios rūšies struktūra, gavimo būdai ir apdirbimo metodai. Pagal ypatybes, kurios priklauso nuo konkrečios uolienos struktūros, akmuo skiriamas į eksploatacines ir technines bei estetines grupes. Visų šių grupių naudojami akmenys yra renkami pagal savybes, kurios nieko bendro neturi su senąja lietuvių kultūros samprata apie lauko akmens ypatumus. Išvados 1. Akmuo nuo seniausių laikų iki šių dienų naudojamas kaip statybinė medžiaga vertinant visas jo patvarumo, ilgaamžiškumo ir dekoratyvumo savybes. 2. Senojoje lietuvių etnokultūroje akmuo atliko svarbų vaidmenį ritualinėje apeiginėje srityje, tačiau šiuolaikinėje aplinkoje akmuo siejamas su estetinio dekoratyvumo samprata, pamirštant senosios lietuvių kultūros filosofines, apeigines, mistines tradicijas bei savybes. 89

5 Literatūra 1. Baltrūnas V Akmens kelias į Lietuvą. Akmuo kultūroje.tarpdisciplininės moksl. konf. pranešimų tezės, Šiauliai. 2. Dundulienė P Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius. 3. Gaigalas A Akmenys gamtos paminklai, Mokslas ir gyvenimas, Nr Gaigalas A Geologinės praeities liudytojai, Vilnius. 5. Ilgevičienė A Akmenų knyga. 6. Ilgevičienė A., Ilgevičius P Lauko akmenys. 7. Akmenys ir alpinariumai sodyboje [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: alpinariumai. 8. Natūralus akmuo, panaudojimas, galimybės [žiūrėta ]. Prieiga per internetą: THE ROLE OF FIELD STONE IN ENVIRONMENTAL FORMATION Regina Malakauskienė (Klaipeda state college) Summary Since ancient times, the Lithuanian people live in harmony with nature, and worshiped not only vegetation, but also the field stones. The territory of Lithuania after the ice age material that has played even a few very important functions in the early culture. Old residents of stone tools and used the tools, some stones used for construction, and some stones occurring human living environment has ritual, ritual functions. Faith Stone mystical powers of Lithuanian culture has been fostered for a time when there is a need to plow more land. Eventually fieldstone returned to the formation of the human living environment, as a decorative element, bypassing the philosophical, ritual or mystical sense. Key words: field stones, boulders, ritual stones, forming environment. 90