Ant aplanko Manuelis Andradė de Figeiredas. Raitelis. Lisabona Viršelyje Edvardas Ciokeris. Amūras. Raitelis. Londonas Titulinis p. Peričo

Ant aplanko Manuelis Andradė de Figeiredas. Raitelis. Lisabona. 1722 Viršelyje Edvardas Ciokeris. Amūras. Raitelis. Londonas. 1672 Titulinis p. Peričollo Sienos iliustracija. 1619 Vertimas j lietuvių kalbą, leidykla Vaga", 1974

VEIKĖJAI DON FERNANDAS pirmasis Kastilijos karalius DONJA URAKA Kastilijos infanta DON DIEGAS don Rodrigo tėvas DON GOMESAS, GRAFAS GORMAS Chimenos tėvas Chimenos mylimasis DON SANCAS įsimylėjęs Chimeną DON ARIJAS Kastilijos didikai DON ALONSAS- >-} don Gomeso duktė LEONORA infantos auklėtoja ELVYRA Chimenos auklėtoja INFANTOS PAŽAS Veiksmas vyksta Sevilijoj

PIRMAS VEIKSMAS I SCENA C h i m e n a, Elvyra v Elvyra, ar galiu grynos liesos tikėlis? Išklojai viską tu, ką sakė mano lėlis? ELVYRA Gyva lig šiol many kalba jo atvira; Rodrigas jam tiek pat, kiek jums, brangus yra, Ir, jeigu sugebu skaityt mintis teisingai, Jis geidžia jūsų žodžio meilei šiai liepsningai. Iš ko matyt, sakyk, jog laimina ir jis Tą, kur pasirinkau, kaip liepė man širdis? Meldžiu tave, kalbėk ir neskubėk nutilti, Paguosk mane dar kartą, kad turėčiau viltį 1 luk aistrai mudviejų nėr laimės didesnės, Kaip jaust, jog galime neslėpti jos ugnies. Ką tau jisai pareiškė apie jungą mielą, Kurs masina tiek Sančo, tiek Rodrigo sielą? \r jam davei suprasti, į katrą iš tų Dviejų gerbėjų savo aiškiai aš linkstu? 7 m

ELVYRA Ne, aš jį tikinau, kad be jokios gudrybės Jūs nė vienam iš jų ne teikiat pirmenybės Ir laukiate ramiai, nuleidusi akis, Už ko tekėti dukrai tėvas įsakys. Jam buvo maloni tokia žinia, kiek leido Man spėti balsas jo ir išraiška jo veido. Kadangi domitės, kaip apie juos ir jus Išsitarė jisai, priminsiu jo žodžius: Ji elgiasi teisingai, jos verti abudu, Abu kilmingi, kilnūs, narsūs, tvirto būdo, Abudu dar jauni, abiejų akyse Matyt jų protėvių šlovingoji dvasia. Į širdį kažkodėl man ypačiai įsmigo Ryškus taurumas bruožų mielojo Rodrigo, Jo padermėj karingoj nuo senų laikų Kiekvienas gimsta jau su laurų vainiku. Labiausiai stebina drąsa jo tėvo žygių, Kurs amžiaus gražume sau neturėjo lygių; Vagom raukšlių gilių išraižiota kakta Visiems byloja, koks jis buvo kažkada, Ir aš, be abejo, regėdamas Chimeną Jo šaunų sūnų mylint, džiaugčiausi šiandieną. Jau buvo metas jam tarybon, ir užtat Jisai pradėtą šneką pertraukė tuoj pat; Bet aš manau, kad ši kalba nedaugiažodė Nusiteikimą jo akivaizdžiai parodė. Karalius renkasi globėją princui: štai a

lvuo greit bus jūsų tėvas, taip. vien jis tiktai, Nes aišku kaip diena, jog nieks nesugebėtų Pralenkti jo visų dorybių negirdėtų; Kadangi rungtyniuot su juo nėra prasmės, Jis tą garbingą kovą būtinai laimės. Išėjus iš tarybos, don Diegas turi Paklausti, kaip anas į jojo siinų žiūri, Ir, jeigu pasikliaut sau leidžiat manimi, Tai dėl atsakymo jūs galit būt rami. Deja, įsivaizduot sunku man laimę tokią, Jos mano protas dar kaip reikiant nesuvokia, Ir, džiaugsmo apimta, bijausi aš bėdos: Likimas pastovus nebūna niekados. ELVYRA Jis tuščią jūsų baimę išblaškyt privalo. Kas bus, tas bus. Eime ir kantriai laukim galo. II SCENA Infanta, Leonora, pažas INFANTA Jūs, pažai, turite Chimenai pasakyt, Jog man skaudu, kad jos lig šiolei nematyt Ir kad taip skriaudžia ji draugystę mūs malonią. 9

P a ž a s išeina LEONORA Kas dieną rūpi jums tik vienas daiktas, ponia, Jūs domitės kasdien, šnekėdama su ja, Tik meile, degančia dabar jos širdyje. INFANTA Gal būt. Juk viską aš dariau iš paskutinio, Kad persmeigtų greičiau Amūras jos krūtinę. Kas dovanojo jai Rodrigą? Si ranka. Ją palenkė Rodrigas mano vien dėka. Sujungusi jų sielas, privalau savaime Tolydžio rūpintis galutine jų laime. LEONORA Bet, ponia, jūs visad pasisekimą jų Sutinkate kartėlio protrūkiu nauju. Nejaugi meilė ta, kuri jiems džiaugsmą teikia, Prakilnią sielą jūsų taip skausmingai veikia, Jog netgi jųdviejų linksmybė nekalta Joje bemat pavirsta širdgėla slapta? Užtenka: peržengiau aš ribą truputėlį. INFANTA Nėr didesnės gėlos, kaip nuolat slėpt kartėlį. Žinok, ilgai aš grūmiaus su savim slapčia: Stebėkis tad garbe manąja ir kančia! Prieš meilę mes bejėgiai tartum prieš despotą: Sį jauną riterį, Chimenai dovanotą, Aš myliu. 10

M viii? LEONORA INFANTA Banką ant širdies manos Padėk tu ir pajusi: ji pilna liepsnos Nuo vieno vardo jo. LEONORA Tikiuos, man bus atleista, Kad aš drįstu pasmerkti jūsų aistrą keistą. Kaip! Meilę riteriui pajusti paprastam? Princesė esat jūs, jūs sutverta ne tam! Ką tėvas pasakys, išgirdęs tokį gandą? Ar dera šitaip elgtis dukrai don Fernando? INFANTA Tiesa... Aš sau atimt gyvybę sutinku Veikiau, negu pasuksiu nešlovės taku. Nors meilę, kaip žinai, bet kokiai kilniai dvasiai Vien nuopelnai žmogaus įkvėpti gali drąsiai Ir nors pačių garsiausių pavyzdžių šimtai Šiuo atveju mane paremtų gan tvirtai, Bet mano atmintis į juos neatsigrįžta; Netgi mylėdama, aš nenustoju ryžto Ir teklausau, ką sako protas išdidus: Tiktai sūnus karaliaus vyru mano bus. Po pastangų bergždžių kaip nors atgauti rimtį Atidaviau aš tai, ko nedrįsau paimti, 11

Ir aistrą jųdviejų kaskart labiau pilčiau, Idant mana širdis at\ėstų kuo greičiau. Užtat nesistebėk, jei su geismu baimingu Aš laukiu valandos vestuvių jų laimingų: Štai kur vienintelė dabar man išeitis. Aistra gyvena tol, kol nemirė viltis, Ir gęsta tučtuojau, kai tik pristinga peno. Tad jeigu bus toksai nuožmus likimas mano, Jei greitą pergalę troškimams jų atneš, Svajonės mano žus, tačiau atgimsiu aš. Ir vis dėlto kaip kraupiai plaukia mano dienos! Rodrigas man brangus, kol nevedė Chimenos. Nebepajėgdama išmest jo iš galvos, Nežmoniškas kančias kenčiu be paliovos. Pati save aš keikiu, dūsaudama gailiai, Ir pataikauju vėl nelemtai savo meilei... Lyg perskelta pusiau, dvejonių aš pilna: YTalia mana tvirta, širdis gyva liepsna; Jų santuokos geidžiu ir pražūtim laikau ją, Nes džiaugsmo didelio ji man nepranašauja; Aš mirsiu vis tiek pat įvyks jinai ar ne: Garbė ir meilė lygiai jaudina mane. LEONORA Jums, ponia, atsakyt nebedrįstu aš nieko, Nebent padūsauti man su jumis belieka. Smerkiau jus neseniai, dabar jus užjaučiu. Bet jeigu grumiatės su gundymu skaudžiu Ir, pasikliaudama vien įgimta dorybe, 12

Malšinate sėkmingai galią jo beribę, Tai nerimastis dings bematant iš širdies. Ryžtinga būkite, o laikas jums padės. Dangaus teisingumu tikėkite, kurs duoda Dorybei kenčiančiai taip laukiamą paguodą. INFANTA Aukščiausia laimė man nelaukti jos visai. Pažas sugrįžta PAŽAS Tuoj Chiuiena bus čia, kaip liepėte jūs jai. INFANTA Leonorai Galerijon su ja nueikit pakalbėti. LEONORA O jūs bevelijai vienatvėje liūdėti? INFANTA Ne, aš tik luktelėsiu, kol širdis aprims: Nenoriu sielvarto parodyt jos akims. Aš greit pas jus ateisiu. Dieve gailestingas, Grąžink ramybę man, nutrauk kančias siaubingas, Apgink nuo negarbės! Palaimoje kitų Bandau išganymą surasti šiuo m etu... Ta santuoka tiek jų, tiek mano liečia lemtį; Pagelbėk jiems ar duok jėgų man pasisemti! 13

Kol tikslo geidžiamo jų meilė nepasieks, Tol mano skausmo juodo nenumaldys nieks. Bet ko gaištu čionai? Reik eiti pas Chimeną: Tai man atokvėpį varge suteiks vis viena. m SCENA Grafas, don Diegas GRAFAS -OilftaUA Jūs viršų gavot; jums nuo šiolei suteikta Man priderėjusi garbė nepaprasta: Globėju jauno princo skiria jus karalius. DON DIEGAS fecv) Teisinga ištarmė aukštos valdovo valios Dar sykį liudija, koksai jis prakilnus, Kaip moka atsiteist už nuopelnus senus. GRAFAS Nors žemės viešpačių mes giliame malones, Bet gali klysti jie, kaip ir eiliniai žmonės; Ir šis pasirinkimas rodo čia visiems, Kiek mūsų nuopelnai nūdieniai rūpi jiem s... DON DIEGAS Mums dėl pasirinkimo ginčytis neverta: Gal būt, simpatijos nulėmė jį šį kartą. Bet jeigu ką monarchas nutarė tvirtai, Mums dera ne svarstyt, o vykdyti tatai. Mane jis pagerbė; jūs mudviejų draugystę 14

Pagerbkit, su manim suėję j gentystę. Rodrigas jūsų dukrą myli, kaip žinia, Jinai vien jo tetrokšta širdimi švelnia; Tad sūnų manąjį meldžiu priimt kaip žentą. GRAFAS Kiekvienas, aš manau, labai gerai supranta, Jog, susilaukus tėvui šitokios garbės, Dabar kitoniškai sūnelis jo kalbės. Jūs princą auklėti turėsite nuo šiolei: Provincijas valdyt jį pratinkite uoliai, Teisėtai reikalaut klusnumo iš tautų, Geriesiems globą teikt ir negailėt piktų, Įdiekit ištvermės sunkioj kovoj prieš blogį, Būt karvedžiu narsiu išmokykit taipogi, Kad Marsu stengtųsi toje srity pasekt, Kad jis balne sėdėt galėtų dienąnakt, Miegoti su šarvais ir žengt, iškėlęs kardą, Prieš mūrą, garsindamas nuolat savo vardą. Darbais pavertę tai, ką skelbėte žodžiu, Nepašykštėkite savų jam pavyzdžių. DON DIEGAS Jų atsiras, tur būt, tikrai nemažas skaičius; Manųjų žygdarbių aprašymą paskaičius, Didingai atsiskleis ir paaiškės daug kas: Kaip reikia priešą mušt, atremti atakas, Kaip vadovaut pulkams, kaip imt šturmu tvirtovę Ir gausint pergalėm kare pelnytą šlovę. 13

GRAFAS Ne, gyvas pavyzdys geriausia pamoka, Kurios jokiam valdovui neatstos knyga. O jūsų ilgas amžius niekam ne naujiena Ir blanksta jis, deja, prieš vieną mano dieną. Jūs buvote narsus, o aš ir šiandien toks; Vargu ar mano galią kitas kas pranoks. Visos Kastilijos esu aš kalavijas, Aragonė, Granadoj jo kiekvienas bijos, Ir, jei ne aš, tai priešai užkariautų jus, Primesdami jėga įstatymus nuožmius. Kasdien, kas valandą garbė man pina laurus, Kaskart plačiau garsėja mano žygiai taurūs. Jaunajam mūsų princui tik šalia manęs Pritiktų lavintis ir eit į kautynes Pirmiausia mokytis to aukšto karo meno, Kuris orumą jo papuoštų, nes nuo seno... DON DIEGAS Žinau, karaliaus tarnas esat nuolankus, Ir jūsų vedamus aš laiminau pulkus; O kai ugningą kraują man atšaldė metai, Ar pavydėjau aš narsybei jūsų retai? 7 Atrodo, išsireiškiant žodžiais paprastais, Jog tapote jūs tuo, kuo aš buvau kadais. Bet šituo atveju valia monarcho aiški: Pasitikėjimą jis man dabar pareiškė. iš

GRAFAS Jūs paveržėte tai, ką aš seniai pelniau. DON DIEGAS Nes vienas mudviejų tai pelnė dar seniau. GRAFAS Tiktai darbai byloja apie mūsų vertę. DON DIEGAS Ir jų, kaip matot pats, negali nieks atsverti. GRAFAS Jūs veikėt gudrumu, dvariškio patirtim. DON DIEGAS Šlovingi mano žygiai rūpinos manim. GRAFAS Vien žilą jūsų plauką pagerbė valdovas. DON DIEGAS Ar nerūpėjo jam laimėtos mano kovos? GRAFAS Aš ne mažiau už jus laimėjęs jų esu. DON DIEGAS Tas, kam skirta garbė, jos vertas iš tiesų. O aš nevertas? GRAFAS DON DIEGAS Ne. 2. Sidas n a

GRAFAS Už įžūlumą šitą Tu gausi, paikas seni, atpildą pelnytą. Duoda jam antausį DON DIEGAS išsitraukdamas kardą Atimk gyvybę man! Drąsiau, nesivaržyk! Lai šie namai paraus iš gėdos pirmąsyk! GRAFAS Ir kas tu prieš mane, nukaršėli paliegęs? DON DIEGAS O dieve! Ką daryt, kad rankos tos bejėgės! GRAFAS Nors tu likai be kardo, bet, kaip aš matau, Sutepčiau sau pirštus, juo atmokėjęs tau. Sudiev. Tegu paskaito princas atsidėjęs, Kuo šitaip giriasi jo gerbiamas globėjas; O pabaiga liūdna išpuikėlio šnekos Jam tavo žygdarbius kitus apvainikuos. IV SCENA D o n Diegas DON DIEGAS Beviltiška senatvė! Siaubas, prakeikimas! Nelaukiau, kad mane ištiks toksai likimas... 18

Argi karuos liek laurų tam aš įgijau, Kad vienu mirksniu jie nuvysiu pagaliau? Ranka, kuria lig šiol didžiavosi tėvynė, Ranka, kuri nesyk karaliaus sostą gynė Ir buvo visuomet pirma jo apsauga, Nelaimėje lyg priešas išdavė staiga! Didybė vardo mano, sutrypta taip baisiai! Šlovės, man suteiktos, greiti ir skaudūs vaisiai! Viršūnė, nuo kurios it nuo uolos aukštos Garbė manoji krito! Kas man ją atstos? Nejau į šitokią ūmai patekęs bėdą, Aš ligi pat mirties turėsiu kęsti gėdą? Globėju mano princo būki, grafe, t u: Priimt šio rango aš, bešlovis, nedrįstu. Auka pavydulingo tavo išdidumo, Aš nepateisinau monarcho prielankumo. O tu, šveitrus nešėjau pergalių manų, Benaude puošmena ledėjančių dienų Ir mūšyje nūnai žaisliukas beprasmingas, Tu, mano kalavijau, kitada grėsmingas, Tokiam, kaip aš, menkam kovūnui netinkąs, Ieškoti keršto eik į geresnes rankas! V SCENA D o n Diegas, Don Rodrigas Rodrigai, tu narsus? DON DIEGAS 19

Ne tėvą, o ką kitą Tuoj patikėt priversčiau. DON DIEGAS Šauniai atsakytai Manajam sielvartui toks įpykis saldus: Tai kraujo, mano kraujo balsas išdidus! Jame, sena širdie, save tu atpažįsti. Grąžinki garbę man, už klaikią begėdystę Atkeršyki, sūnau! Už ką gi? DON DIEGAS Tu, kaip aš, To smūgio paliestas esi tiek pat bemaž: Už antausį. Aš būčiau savo įžeidėją Nukovęs, bet jėgų man amžius pašykštėjo; Šį kardą mano rankai nulaikyt sunku, Tad, keršto laukdamas, aš tau jį palieku. Eik, būk drąsus, nubausk įžūlų piktavalį: Nuplauti dėmę tokią vien tik kraujas gali. Numirk arba užmušk. Gerai žinok tačiau, Jog baisų priešininką duodu tau: mačiau, Kaip per lavonų kalnus jis sau kelią skynęs, Kada aplinkui virė kruvinos kautynės..- 20

Gana! Kuo jis vardu? Aš atmokėsiu jam. DON DIEGAS Jisai ne tik šaunus kovotojas, kuriam Galėtų pavydėti karvedys ne vienas, O ir... Kaip! Kas? DON DIEGAS Tėvas jis... Greičiau kieno? DON DIEGAS DON DIEGAS Chimenos. Nieko nekalbėk. Tu myli ją, žinau. Bet žmogui be garbės geriau numirt, sūnau. Juo įžymesnis tas, kas nuoskriaudą padaro, Juo mums baisesnė ji. Atkeršyk taip, kaip dera. Aš pasakiau tau viską. Imkis tad bausmės, Parodyk, aš meldžiu, kokios tu padermės. Jei tokį negandą man pats likimas lėmė, Belieka verkti. Bėk! Skubėk nuplauį šią dėmę! 21

VI SCENA D o n Rodrigas Lyg ta strėlė neregima Man širdį pervėrė nelaimė netikėta... Turiu už nuoskaudą duot atpelną teisėtą, Tačiau mana.dvasia,vien keršto geisdama, Bejėgė blaškosi ir veltui balsą kelia Prieš sunkią mano dalią. Kančioms artėjo, regis, atvanga, Skaidrėjo juodos dienos. Bet mano tėvą įžeidė staiga Ir kas gi? Tėvas mylimos Chimenos! Slapta įtrauktas aš karan, Kur meilė su garbe kovoja dieną naktį: Apginti tėvą reikš brangiosios nebetekti! Jis liepia mūšin stot, ji laiko ranką man. Kaip elgtis privalau? Ar nusižengsiu meilei, Ar pasitrauksiu bailiai Ir be šlovės gyvensiu sau toliau, Man gresia kančios vienos. Tad ar pamiršt užgaulę ar tuojau Atkeršyt tėvui mylimos Chimenos? čionai garbė, tenai aistra... Švelnių jausmų galia ir pareigos didybė! Ar mano meilė žus ar mirs mana dorybė. 22

Čia nėr gyvenimo, ten laimės man nėra. O tu, viltie rūsti kilmingos mano sielos, Tu, karde, drauge mielas, Kuriam širdies džiaugsmus aukoju aš, Ar tavo kietas plienas Man garbę užtarnautą greit atneš Ar per tave nustosiu aš Chimenos? Gyventi šitaip man koktu. Ir savo tėvą aš, ir ją tiek pat godoju. Jei neatkeršysiu, jos pagarbos nustoju, Jos neapykantą sukurstysiu kerštu. Ar man palaidoti gražiausią savo viltį Ar krist ir nepakilti? Kam galvą aš suku, kur išeitis? Aplinkui bėdos vienos. Drąsiau, širdie! Jei tau skirta mirtis, Tai mirkim, neįžeisdami Chimenos. Sulaukti šitokios mirties? Kad žemė tavo vardą amžinai prarytų Ir kad Ispanija bailiu tave laikytų, Nes garbę savo gint per silpnas tu jauties! Ne, meilei aklajai, kurios turi nustoti, Nepataikauk, beproti! Neaušinkim burnos bergždžia šneka, Ir teprabyla plienas! Lai bent išgelbsti garbę ši ranka, Jei teks vis tiek atsižadėt Chimenos. 23

Apsigalvokime, ramiau. Dėl savo mylimos aš tėvo nepaliksiu. Ar žūsiu dvikovoj, ar kančiose sunyksiu, Svarus numirsiu aš, kaip kad švarus gimiau. Tai ko gi dar dvejoju, ko esu toks paikas, Jei keršyti pats laikas? Užtenka sielai priekaištų žiaurių, Lai sprendžia viską plienas. Už savo tėvą įžeistą turiu Nubausti tėvą mylimos Chimenos!

ANTRAS VEIKSMAS I SCENA D o n Arijas, grafas GRAFAS Prisipažįstu jums, kad pasikarščiavau Ir jį nenoromis taip skaudžiai užgavau; Bet kelio nėr atgal, ir reik su tuo sutikti. DON ARIJAS Jūs užsitrauksite karaliaus didį pyktį: Mat, susirūstinęs dėl to, kaip niekados, Prieš jus net valdžią jis aukščiausią panaudos. Jums brangiai atsieis toksai pasielgimas: Tiek įžeistojo rangas, tiek pats įžeidimas Iš prasižengusio pareikalaus tikrai Ne vien tik pripažint kaltybę atvirai. GRAFAS Aš pasiruošęs mirt, jei įsakys valdovas! DON ARIJAS Suklydėliui aistra netikęs palydovas. 25

Karalius myli jus, lausokit meilę tą. Aš noriu, jis pasakė, ir kalba baigta. GRAFAS Jo norui nepaklust sau leisdamas truputį, Įrodysiu, jog aš garbingas moku būti. Jei vertas dėmesio nusikaltimas toks, Tai mano nuopelnai jį su kaupu pranoks. DON ARIJAS Savajam valdiniui, nors jis ir nuopelningas, Karalius niekada negali būt skolingas. Taip pasikliaut savim perdaug yra drąsu; Dorai tarnaut karaliui pareiga visų. Tad kam jūs pražūtį pačiam sau ruošiat aiškią? GRAFAS AŠ patikėsiu tuo, išbandęs, ką tai reiškia. DON ARIJAS Eit prieš monarcho valią nepatarčiau jums. GRAFAS Manęs jokia jėga iš karto nenugrums. Vargu ar kam pavyks palaužti mano dvasią! O jeigu žūsiu a š, tas pat valstybei gresia. DON ARIJAS Bet skeptras nesudrebs jo rankoje tvirtoj... 26

GRAFAS Jam skeptras be manęs iškris iš rankų tuoj. Aš atrama stipri valdovui mūs senajam: Jei man nulėks galva, nulėks ir karūna jam. DON ARIJAS Skubom nespręskite pasigailėsit ryt. Apsimąstykite. GRAFAS Nėra man ko mąstyt. DON ARIJAS Bet ką jam atsakyti, jei toks kietas liekat? GRAFAS Kad būt pažemintas aš nesutiksiu niekad. DON ARIJAS Neleis joksai valdovas prieštarauti sau. GRAFAS Užteks. Taip nutariau ir nieko neklausau. DON ARIJAS Jei aš nesugebu paveikti jus kaip draugas, Sudie. Bet nuo perkūnų laurai neapsaugos. GRAFAS Aš baimės nejaučiu. DON ARIJAS Tačiau pajusit dar. Išeina 27

GRAFAS Gal don Diegas bus patenkintas dabar. Kam nebaisi mirtis, to grasymai nebaido. Ir kol širdies manos narsybė neapleido, Nuo jokio negando jinai nesuvirpės; Bet nieks jos neprivers atsisakyt garbės. II SCENA Grafas, d o n lt o d r i g a s Žodelį, grafe! Ką? GRAFAS Man išsiaiškint knieti: Pažįsti don Diegą? GRAFAS Taip. Meldžiu šnekėti Tyliau. Ar tu žinai, kad mūs tėvų drąsa Ir jų šlovė jame įkūnyta visa? 28

Gal būt. GRAFAS Many šiandieną tavo akys regi Jo ugnį senąją. Tu tai žinai? GRAFAS Ir ką gi? Paeikim porą žingsnių ir suprasi tu. GRAFAS Išpuikęs pienburnis! Nereikia šūksnių tų. Aš jaunas dar. Tačiau tauri širdis nenori Skaičiuot metus tada, kai jaučia savo svorį. GRAFAS Drįsti tu lygintis su manimi? Sakyk, Ar kovęsis rimtai esi bent vienąsyk? Naujokai būdami, tokie, kaip aš, taip kerta, Jog kardo iš makštų netraukia antrą kartą. Ar tu žinai, kas aš? GRAFAS 29

Žinau gerai: bet kas, Vien vardą tavąjį užgirdęs, nusigąs. Taip, laurų tūkstančiai, kurie tau galvą puošia, Mane iš anksto jau palaidot pasiruošę, Ir aš einu prieš tą, kurs laimi visados; Bet ryžtas ir narsumas man jėgų priduos. Už tėvą keršijantis nugalėt privalo, O tavo pergalės nesikartos be galo. GRAFAS Miela man šių kalbų herojiška dvasia, Kurią kasdien regiu aš tavo akyse. Kastilija tave garbe apvainikavo, Ir aš patenkintas tau skyriau dukrą savo. Žinau aš tavo meilę; su džiaugsmu matau, Jog priedermės tikros nenustelbė ji tau, Jog nusistatymo šlovingo nepakirto, Jog neapsirikau dėl tavo būdo tvirto, Jog tu kaip riteris ir doras, ir drąsus, Jog, žentą rinkdamasis, aš buvau teisus. Bet gailestis mane, tavęs beklausant, ima Dėl to jaunatviško gražaus užsidegimo. Būk atsargus verčiau, negundyk tu manęs Pradėti su tavim nelygias kautynes; Jos neatneš man garso, nes, kaip aš galvoju, Šlovės negalima pasiekti be pavojų; 30

Visi manys, kad aš laimėjau jas lengvai, Ir man beliks tiktai gailėtis, jog žuvai. Nejau nedrįs garbės manosios įžeidėjas Gyvybę man atimt, užuot manęs gailėjęs? Atstok tu, pasitrauk. GRAFAS Žygiuokim. Be gaišties. GRAFAS Pasaulis tau pabodo? Tu bijai mirties? GRAFAS Eime. Tas ne sūnus, kuris ramiai gyvena Tuomet, kai sukrėsta garbė jo tėvo seno. m SCENA Infanta, Chimena, Leonora INFANTA Nesielvartauk, Chimena, būk tu ištvermi Ir valandoj sunkioj tikėk ateitimi. Dangus vėl pragiedrės, audra praeis savaime, 31

Dings lengvas debesis, apniaukęs tavo laimę, Kurios sulauksi tu netrukus būtinai. Ne, sielai manajai nebenušvis jinai. Padangė sudrumsta taip greit neišsiblaivo, Nebeišgelbės niekas mūsų meilės laivo, Ir uoste sudaužys jį viesulas ūmus. Kai laimino tėvai jau mudviejų jausmus, Kai aš, jau sveikindama tą džiaugsmingą dieną, Skubėjau jums pranešt malonią man naujieną, Juos perskyrė, deja, nesantaika baisi Ir mano lūkesčiai sugriuvo tuoj visi. Puikybė! Aš prakeikiu šita aistra juoda: Šviesiausi protai net jos jungui pasiduoda. O garbe, kaltininke nclemties manos, Kuri tiek atdūsių ir ašarų kainuos! INFANTA Tai, ką pagimdo mirksnis, mirksnis ir išsklaido; Tad nesijaudinki per daug dėl jųjų vaido, Kurs tokį atbalsį sukėlė čia staiga, Jog tėvas rūpinas vien jųdviejų taika; Tave užjausdama, aš nepritrūksiu ryžto Ir stengsiuosi visaip, kad ji žūt būt sugrįžtų. Vargu ar taikintojai doro ką pasieks. Juk šitokios dėmės nuplaut negali nieks; 32

Negelbės prievarta, nei išmintingas žodis, Ir blogis tik kitiems pagydytas atrodys; O neapykanta, lieps nojantislaptai, Stipresnė dvigubai, nors jos ir nematai. INFANTA Šventi ryšiai sujungs Rodrigą ir Cliimeną, Išnyks tarp jų tėvų nedraugiškumo siena, Nes meilė jųdviejų įveiks ją ir atšvęs Nekantriai laukiamas laimingas vestuves. Kas mūsų potroškiai prieš išdidumo jėgą? Pažįstu tėvą aš, pažįstu don Diegą. Nebetikiu, kad baigsis kada nors kančia, Ir skausmo ašaros man rieda nejučia. INFANTA Dėl vargšo senio vis tos ašaros įkyrios? Rodrigas toks narsus! INFANTA Jis jaunas, neprityręs. Kas gimęs didvyriu drąsus nuo mažumės. INFANTA Drąsa kreivu keliu jo cit nepasliimės. Jis savo mylimajai stengsis mielas likti, Ir pora tavo žodžių numalšins jo pyktį. 3 S i d d t 33

Jei man jis nepaklus, kur dėsiu aš akis? O jei paklus jisai, ką žmonės pasakys? Kad siela prakilni pakąstų tokią gėdą? Ar nenorės atgal jis trauktis nė per pėdą, Ar meilei nusilenks, baisu ir tas, ir tas, Nes vienos bėdos man pavirstų į kitas. INFANTA Chimenos doringumas niekada neblanksta, Ir nešvarių minčių ji kratosi iš anksto. I5ct jeigu tol, kol jie kivirčijas čionai, Aš tavo mylimą paimsiu laikinai Nelaisvėn ir tatai veržlumą jo supančios, Ar dar nepadidės tavosios meilės kančios? Tada bus visiškai rami mana širdis. IV SCENA Infanta, C h i m e n a, Leonora, pažas INFANTA Pakvieskite Rodrigą, pažai. Ir grafas... PAŽAS Ką tik jis 34

Kalbėkite. Vieni? Viešpatie, kam baimei valią duodu: INFANTA PAŽAS Kartu iš rūmų ėjo juodu. PAŽAS Taip. Dėl kažko jie ginčijos karštai. Jie, aišku, kaunasi... Verčiau palikim tai. Už paskubėjimą meldžiu man dovanoti. V SCENA Infanta, Leonora INFANTA Pilna vėl nerimo mana dvasia nesoti. Gailėdama Chimcnos, aš degu aistra Jos mylimam, nes jis toksai žavus yra! Pavojus didelis, ties jų galvom pakibęs, Ir širdgėlos man teikia, ir slaptos puikybės... Žinau, nelaimė jų nebeišvengiama, Bet aš slapta džiaugiuosi, ją nujausdama. LEONORA Jei sieloje tikrai dorybė viešpatauja, Kaip toks gėdingas geismas gali audrint krau s'į? 35

INFANTA C), nevadinki jo gėdingo: šiuo melu Vien jo įstatymui aukščiausiam paklustu. Gerbk tai, kas man brangu, kuo aš dabar alsuoju Ir kam tuščiai bandau nepasiduot geruoju. Širdis pavargusi vėl trokšta laimės tos, Kurią pati lemtis pagrobė iš k i t o s... * LEONORA Kur dingo jūsų ryžtas, orumu šarvuotas? Kodėl nepaisote, ką sako sveikas protas? INFANTA Pamokslų jo klausyt grasu ir nuobodu, Kada širdis apsalus nuo aistros nuodų! O kai liga miela ligoniui pasidaro, Jis gero gydytojo bijosi kaip maro. LEONORA Tikrovė išblaškys tuos lūkesčius gražius. Beje, Rodrigas stovi daug žemiau už jus. INFANTA Tiesa. Tačiau dorybė proto n ebegirdi, Kai meilė visagalė užliūliuoja širdį. Jei dvikovą laimės jaunasis mūs karys Ir jei rūstus jo priešas neatlaikęs kris, Man nebe gėda bus jį gerbti ir mylėti. Lai tik pasiseka jam grafą nugalėti 36

Ir jis bet ką nuveiks! Jo kardas išdidus Be vargo užkariaus net ištisus kraštus; Aš ji regiu jau kopiant į Granados sostą, Ir sielą mylinčią man šitas vaizdas glosto, Jau maurai pavergti tarnauja, rodos, jam, Jau Aragonas lenkias viešpačiui naujam, Jau Portugalija prieš jį ginklus sudėjo, Už marių tolimų nuskrido jau šlovė jo Ir laurus jo apšlakstė Afrikos krauju; Garsiausi didvyriai ir šaunūs žygiai jų Išblės prieš pergalę, Rodrigo iškovotą, Ir aš didžiuosiuosi jo meile, tiek svajota. LEONORA Bepigu jums bet ką daryti jo vardu! O jie gal nė nespėjo sukryžiuot kardų. INFANTA Rodrigas perpykęs ant savo įžeidėjo. Kas gi neaišku tau? Juk jie sykiu išėjo. LEONORA Gerai, jie susirems. Tačiau ar jo ranka Įvykdys žygdarbius, priskirtus jam tik ką? INFANTA Jaučiu, kad smegenys man visiškai suglumę! Ak, meilė vis greičiau mane bedugnėn stumia, O viltį pakerta baiminga nežinia... Eime, pabūk kartu ir nuramink mane. 37

VI SCENA D on Fernandas, don Arijas, don Sančas DON FERNANDAS Kaip grafas drįsta šitaip į puikybę keltis? Ne. dovanoti jam negalima tos kaltės! DON SANČAS Aš, jūsų pasiųstas, kalbėjau liek ir tiek, Bet mano aiškinimai buvo jam perniek. DON FERNANDAS Dangau! Jam nesvarbu, kad valdiniai padorūs Privalo pildyti karaliaus savo norus! Įžeidęs don Diegų, nesidrovi jis Mane po to dar niekint prieš visų akis! Bet pasipūtėlius aš greitai sudoroju: Tegu jis būna sau herojus iš herojų, Įkūųyta narsa, pats karo dievas net, Savavaliauti jam neleisiu niekuomet. Kad ir nepagarbiai jis pasielgti drįso, Laikiausi santūriai; bet jeigu jau iš viso Nebesiskaito jis nė kiek su manimi, Sudrauskit jį jėga tuoj pat, nedelsdami. DON SANČAS Valdove, gal jisai atliš po valandėlės. Jis virė dar tūžmu ir buvo taip įšėlęs, Jog aš jo įkarštį garbingą suprantu; 38

Tur būt, dabar save pats laiko jis kaliu. Ir vien tik išdidumas jam tuomet neleido Taip staigiai pripažint nelemtą savo klaidą. DON FERNANDAS Nutilkite, don Sančai. Kas jam drįs prilart, Nuo šiol išdaviku bus laikomas iškart. DON SANČAS Klausau. Bet leiskite dar vieną žodelytį Pridėti naudai jo. DON FERNANDAS Ką norit pasakyti? DON SANCAS Kad atgailavimas jam būtų per skaudus, Nes grafas žemintis nepratęs prieš kitus, O gėdos gresiančios įaistrinta vaizduotė Jį spiria įkalboms gražioms nepasiduoti; Bet jeigu jo garbė nebūtų paliesta, Jam neatrodytų bausmė tokia griežta. Lai atperka jis kaltę kirčiais kalavijo, Kuris, kaip žinote, pavojų nesibijo; Tik įsakykite ir laukit jo darbų, Ar stoju dvikovon aš pats, jei taip svarbu. DON FERNANDAS Drąsybei jūsų jaunai pagarbumo stinga; Bet aš atleidžiu jums tą kvaitulį siautingą. 39

Karalius, vedamas siekimų aukštesnių, Tausoja brangų kraują savo valdinių; Kaip rūpinas galva tvirtybe mūsų kūno, Taip rūpinuosi jais, ir gaila jų man būna. Jūs kalbate tuščiai. Valdovas nedarys To, ką sau leistumėte, būdamas karys. Ir kas čia per keista mintis iš grafo pusės Kad gali jis garbės nustoti, man paklusęs! Užgautas ir aš pats, nes įžeidė jis tą. Kam siela įpėdinio auklei palikta. Prieš mano išrinktinį jis pakėlė ranką, Jis metė iššūkį karaliui! Bet pakanka. Mūs priešai mirtini, kaip skelbia žinios man, Ties upės žiotimis jau besuką krantan; Ant dešimties laivų jų vėliavos plazdena. DON ARIJAS Su maurais įžūliais kariaujate nuo seno Ir tiek pasiekęs esat pergalių puikių, Kad jų grūmojimais aš nelabai tikiu. DON FERNANDAS Tūžmingai žvelgdami į mano skeptrą didį, Jie Andalūzijos iš tolo man pavydi Ir nuolat godisi šio krašto nuostabaus, Kurį, kaip jie svajoja, kada nors atgaus. Užtat Kastilijos teisėtą sostą tyčia Nusprėndžiau perkelti prieš dešimt melų šičia, 40

Kad juos budriai stebėt galėčiau iš arti Ir smūgį smogt laiku, jei šito bus verti. DON ARIJAS Bergždžioj kovoj prieš jus jie tiek praliejo kraujo, Kad vargiai besiryš bandyt jėgas iš naujo. Nėr ko bijot. DON FERNANDAS Gal jie ramybę vėl sudrums. Nusiraminimas pavojų neša mums. O priešai sumušti, nutaikę gerą progą, Dar sugebės nemaža pridaryti blogo. Nekeldamas aliarmo dėl gautos žinios, Aš lauksiu įsakmaus patvirtinimo jos, Kadangi nesmagi, bet netikra naujiena Sį vakarą mieste sujaudintų kiekvieną. Krante sustiprinkit sargybą. Galit cit. v n SCENA D o n Fernandas, don Sančas, don Alonsas DON ALONSAS Valdove, grafas mirė. Don Diegas greit Atkeršijo per sūnų ųž p a tirtą gėdą. DON FERNANDAS Žinojau, kad taip bus, ir nujaučiau aš bėdą, Bet veltui mėginau užkirsti kelią jai. 41

f DON ALONSAS Atėjo Chimena ir prašo nuolankiai, Iš skausmo verkdama, greičiau nubaust žudiką. DON FERNANDAS Kad ir labai sunki nelaimė ją išliko, Tačiau jos tėvas laikės pernelyg kietai Ir gavo atlygį teisingą už tatai, Ir visgi, nors jis man akibrokštą padarė, Aš graudinuos didžiai, praradęs tokį karį. 1 Tėvynei atsidavęs kūnu ir dvasia, Ne vienąsyk mane jis gynė karuose, s- Todėl, net smerkdamas tą vyrą kietabūdį, Silpnesnis aš jaučiuos, ir mano siela liūdi. J VIII SCENA D o n Fernandas, don Diegas, Chimena, don Sančas, don Arijas, don Alonsas Prie jūsų kojų puolu. Atpildo geidžiu! DON DIEGAS Klaupiu prieš jus, valdove. Išklausyt meldžiu! Teisybės reikalauju! Ir man... DON DIEGAS Tegu leista būna 42

Nubauskite tą jaunąjį siaubūną! Nukautas mano tėvas, sosto paspirtis. DON DIEGAS Kas gina tėvo garbę, to švari širdis. Karaliui pridera nubausti kaltininką. DON DIEGAS Bet už teisingą kerštą bausti nepritinka. DON FERNANDAS Ramiai aptarkim viską. Kelkitės abu. Chimena, suprantu aš jus ir be kalbų. Nelaimės sukrėsta taipogi mano siela. Don Diegui Jūs netrukdykite išliet jai savo gėlą. Taip, tėvas nebegyvas. Aš į jį žvelgiau, O kraujas iš žaizdos jam kliokė vis klaikiau Tas kraujas, kurs už jus tiek kartų buvo lietas, Kuriuo ne vienas mūšis praeity laimėtas, Kurs neatvėso dar ir dega kaip ugnis Lyg iš to apmaudo, kad veltui teka jis, Kad jį, sukeldavusį siaubą pačiai mirčiai, Ištaškė žemėn čia Rodrigo kardo kirčiai. 43

Atbėgau tekina ir, leipdama bemaž, Lavoną pamačiau. Turiu nutilti aš, Atleiskit... Akyse šis vaizdas tebestovi. Lai kitką ašaros išsako jums, valdove. DON FERNANDAS Ncliūski, miela dukra: bet kuriuo metu Karaliaus asmeny surasi tėvą tu. Jis mirė, bet many tebegyva garbė jo. Kaip jau sakiau, ant žemės kraujas jam sruvėjo, Ir kardu perverta šlovinga krūtine Patsai jis lyg atkeršyt ragino mane Už žaizdą baisiąją, kuri dar tebežioji, It laukdama, kada piktadarybė šioji Bus mano lūpomis karaliui paskelbta Ir rūstų žodį tars jo išmintis aukšta. Neleiskite prieš jus bujoti savavalei Ir siautėti jaunuolio nežabotai galiai, Kuri šiandieną drįsta įžūliu smūgiu Nevaržomai grūmot gyvybei karžygių, Niekšingai tyčiotis iš atminimo jųjų Ir braidžioti laisvai po kraują nekaltųjų! Jei liks be atpildo šio didvyrio mirtis, Nuo savo pareigos kitus ji atkratys. Nėr mano tėvo... Ne, ne sau, o vien iš karšto Troškimo jums tarnaut aš reikalauju keršio! 44

Žala, jums padaryta,- pernelyg žymi. Kad ncnubaustumėt už mirtį mirtimi. Teisingas būkite ne man jūs, o šventajam Orumui sosto, šlovei, kur yra skirta jam, Vardan visų gerovės sunaikinkit jūs Maištingą išpuikimą, kurs toksai gajus. DON FERNANDAS Kalbėkit, don Diegai. DON DIEGAS Laimei lai dėkoja Tas, kas drauge jėgų ir gyvasties nustoja! Narsiausio vyro laukia bėdos ir vargai, Jei užsibūva jis pasauly per ilgai. Aš, nenuilstamas Kastilijos gynėjas, Aš, savo pergalėm didingom pagarsėjęs, Aš įžeistas viešai! Prigyvenau laikus, Kai duot alosmūgį esu nepajėgus, Ir tai, ko Aragonas, ko kardai Granados, Ko apsiausty, kovoj gudriausias karo vadas Ir priešas pavydus nedarė niekuomet, Tai grafas leidžia sau dienos aky čia pat! Išgiežęs apmaudą dėl mano paskyrimo, Išniekinęs senatvę, jis nebenurimo. Valdove, šie pražilę po šarvais plaukai, Sis kraujas, kurio tiek sugėrė mūs laukai, Ranka, kuri kadais tvirtoves priešų ėmė, I kapą nusineštų juodą gėdos dėmę, 45

Jei neturėčiau aš sūnaus, kurio narsa Didžiuotis gali sostas ir šalis visa. Už tėvą keršydamas, grafą jis nukovė Ir sugrąžino tuo man atimtąją šlovę. Jei atkirtis už smūgį, jei kilni aistra, Jei doras įniršis verti bausmės yra, Audra negailestinga lai mane vien plaka! Jei neteisi ranka, už ją galva atsako. Kad ir kalbėtume dabar mes kažin ką, Bet aš buvau galva, o jis liktai ranka. Nudėt Chimenos tėvą man jėgų pristigo, Tad lai ji nevadina žudiku Rodrigo. Nuimkit galvą šią, neliesdami sūnaus, Kadangi jums ranka ištikimai tarnaus; Patenkinkit, valdove, prašymą Chimenos, Jai paaukokit tą, kurio jau baigias dienos, Ir, nemurmėdamas dėl ištarmės rūsčios, Numirsiu aš ramiai, nes išdidus jaučiuos. DON FERNANDAS Nėra toks paprastas, matau, dalykas šilas; Jis turi būt rimtai taryboj apsvarstytas. Don Sančas tuoj nuves Chimeną į namus, O don Diegas liks nelaisvėje pas mus. Kur jo sūnus? Visi man nusilenkt privalo. Valdove, žmogžudys tesusilaukia galo! 46

DON FERNANDAS Chimena, pailsėk truputį, pakentėk. Suteiktų poilsis man skausmo dveja tiek.

TRECIAS VEIKSMAS I SCENA D on Rodrigas, Elvyra ELVYRA Ko atėjai tu čia, Rodrigai nelaimingas? Einu, kur liepia man likimas šiurpulingas ELVYRA Išpuikėli, drįsti tu rodytis tenai, Kame į sielvartą visus nugramzdinai? Tavęs nepersekioja šmėkla to, kur žuvo Nuo tavo kardo? Ne, jis gėda mano buvo Dabar ji nuplauta, ir tuo aš raminuos. ELVYRA Tu ieškai prieglobos nukautojo namuos, Pastogėj to, kurį tava ranka nudėjo?

Aš pasiduodu valiai manojo teisėjo. Ko taip nustėrusi žiūri tu, ko stebies? Skriaudiką užmušiau ir sau linkiu mirties, Nes meilė, Chimena teisėju mano tapo: Jos prakeiksmą pelnyt?.. Geriau gyvam į kapąl Jei lūpos mylimos man prakeiksmą atneš, l ai kai]) išganymo jos smūgio lauksiu aš. ELVYRA Neerzink jai akių, laikykis nuošaliai tu, Kad pirmo jaudulio banga greičiau praeitų, Bent kiek alslūgti leisk įaudrintoms mintims Ir luktelėk, pakol jos įtūžis aprims. Ne, jeigu jau aš jai galėjau neįtikti. Tai sutinku kančiom išpirkti josios pyktį Ar neapykantą uždegti, nuo kurios Tuoj mirčiau, džiūgaudamas, jog žūvu dėl jos. ELVYRA Gailingom ašarom pasruvusiai Chimenai Iš rūmų nieks neleis namo pargrįžti vienai. Rodrigai, pasitrauk! Iš baimės aš drebu: Jei pamatys tave, kokių čia kils kalbų! Sakys, jog tėvžudžiui, nelaimės kaltininkui, Duktė jo nuolaidžiauja ir ją keiks aplinkui.., 4. Sidas 49

Jinai ateina! Štai, Rodrigai, jų matau. Tad slėpkis, jei bent kiek brangi garbė jos tau. D o n Rodrigas pasislepia II SCENA Don S a n č a s, C h i m e n a, Elvyra DON SANCAS Taip, turi būt krauju atlyginta už kraują: Tos ašaros, tas rūstis keršto reikalauja, Ir aš beprasmiškai eikvočiau tik žodžius, Jus veltui guosdamas ar kiršindamas jus. Bet jeigu kardas šis jums gali patarnauti, Jis žmogžudį nubaus, kuris man duoda kliautį Parodyt savo meilę ir ko ji verta, Ir ką ji sugeba, kai jūsų įkvėpta. O, vargas! DON SANCAS Aš meldžiu suteikti man šią laimę. Teisėją aukštąjį užgaučiau tuo savaime. DON SANCAS Karaliaus teisingumas nelabai eiklus, Jr nusikaltėliai pažįsta jo kelius; 50

Tad jūsų dienos bėgs lyg ašarų upeliai... Nedrauskit riteriškai mano rankos galiai Atkeršyti už jus ir greitai, ir tvirtai. Jei vienas šitas būdas pasiliks tiktai Ir jeigu jūsų karštis neatveš truputį, Galėsit, aš tikiuos, man keršytoju būti. DON SANCAS Iš jūsų lai girdėt man taip yra smagu, Jog išeinu džiugus ir kupinas jėgų. UI SCENA C h i m e n a, Elvyra Dabar, kai vienos mes, galiu aš, mano miela, Atverti širdį tau, išlieti savo gėlą, Galiu nesidrovėt atodūsių liūdnų, Neslėpti, ką jaučiu ir kuo aš gyvenu. Nėr tėvo! Kardą savo, kardą pirmutinį, Rodrigas įsmeigė į pačią jo krūtinę, O akys, verkite, priminkit nuolat man, Jog pusė mano sielos nužengė kapan, Bet pusė jos antra, kuri gyva dar liko, Gyvybės reikalauja tos pirmos žudiko. Nurimkite. ELVYRA si

Ak, kam tu apie tai šneki, Kai slegia Širdį man tokia bėda klaiki? Argi kas nors įstengs paguodos man suteikti, Jei myliu žmogžudį, kurį turiu prakeikti, Ir jeigu užsitraukiu amžinus vargus Dėl nusikaltėlio, kurs man yra brangus? ELVYRA Jis alėmė jums tėvą. Ir po to šį vyrą Jūs mylit? Myliu? Jį aš dievinu. Elvyra. Many aistra irtūžmas'grumias nuolatos, Irt meilę savo priešui jausdama, tremtuos, Nes mano sieloje lig šiol Rodrigas jaunas Su tėvu nužudytu dieną naktį kaunas, Jį puola, ginasi ar traukias pamažėl, Paskui įsivikravęs atakuoja vėl; Tas mūšis amžinas lyg gaisras neužgesęs Tik širdį drasko man, bet neužgauna dvasios, Aš su pagundomis juokaut neduodu sau Ir nesvyruodama vien pareigos klausau. Rodrigas man brangus, ir meilės jo vilionės Dar jaudina mane, tačiau aš be dvejonės Einu garbės keliu. Net pagalvot baisu, Kad užmušė jis tą, kurio duktė esu. ELVYRA Jūs trokštat keršto? 52

O, troškimas pragaištingas! O, mano sąžinės įsakymas lemtingas! Galvos jo reikalauju ir sykiu bijau, Kad, jį pražudžiusi, numirsiu aš tuojau. ELVYRA Nebūkite jūs, ponia, sau pati despotė Ir norus prieštarius mokėkit pažaboti. Nukautas tėvas mirė akyse dukters, O ji nuleis rankas, gėdingai tam pritars Ir, ašarodama prie palaikų velionio, Prarasti baiminsis jo budelio malonę? Nejaugi tu rimtai įsivaizduot gali, Kad mano garbę persvers meilė apgauli? ELVYRA Tikėkit, ponia, niekas neprikiš jums niekad, Jog žmogui šitokiam neabejinga liekat. Jūs su karaliumi šnekėjote pati, Ir jūsų žygiai jau, man rodosi, baigti; Nėra jokios naudos iš siautulio bevaisio. Atkeršyt privalau už tą nešlovę baisią! Nors meilė kažin ką kuždėtų į ausis, Mana kilni dvasia jos balso neklausys. 53

ELVYRA Bet jūs gi mylite Rodrigą? Tu neklysti. ELVYRA Ir ką daryli manot? Baigt šią beprotystę, Už garbę įžeistą atkeršyt, kaip sakiau, Jo pražūties sulaukti ir numirt paskiau. IV SCENA D on Rodrigas, Chimena, Elvyra O, nebelaukite, parodykit dosnybę Ir man įgrisusią atimkite gyvybę! Elvyra, kas gi tai? Negali būti, ne! Rodrigas čia? Iš kur? Iš kur jis pas mane? Suteikit džiaugsmą sau, praliekit mano kraują, Beširdė būkite, jei kerštas reikalauja! Ak! 54

Tu suprask mane... Aš mirštu. Išklausyk. Ne. cik sau, leisk numirti. Porą žodžių tik. Man atsakysi tu, įsmeigus kardą šitą... Krauju nukautojo taip žiauriai nudažytą! Chimcna! Skelbia man jo išvaizda baisi, Jog tu tėvažudys ir gyvas tebesi. Paslėpk jį. Pažiūrėk į jo bausmingą plieną Ir keršto troškulį numaldyk sau šiandieną. 55

Tatai juk mano kraujas. Tu nuplauki jį, Išmaudyk jį greičiau manajame kraujy. Dar apie mirtiną krūtinėj tėvo žaizdą Tas kardas šaukia m an... Aš mirsiu nuo jo vaizdo. Kam rodai jį? Už ką kenčiu aš nekaltai? Tu nori, kad klausyčiau, o mane žudai? Tau nusileisdamas, vilties aš nenustoju Nuo tavo rankos mirt čionai, prie tavo kojų. Dėl doro poelgio aš nejaučiu gėlos, Nėr sieloj mylinčioj baimingos atgailos. Nesulaikytas mostas įkarštyje vaido Nuo smūgio mano tėvui atitokt neleido. Pakelti antausį tokiam, kaip jis, sunku; Skriaudiką rast turėjau be ilgų šnekų; Aš suieškojau jį, apgyniau garbę tėvo; Taip veikt ir kitąsyk nepabijočiau dievo. Bet visgi dėl tavęs prieš tėvą ir mane Širdis ilgai kovojo su aistra kilnia. Patekęs netikėtai į šią bėdą klaikią, Aš svyravau pradžioj, ar keršyti man reikia: 56

Ar įsipykli tau ar gedą kęst verčiau? Aš kardą ištikimą veikiai suvaldžiau Ir, viskuo kaltindamas būdą savo ūmų, Išvengęs būčiau tos jausmų kovos keblumų, Bet nutariau galop, jog vyras be šlovės Didingo grožio tavo nebesužavės, Jog savo mylimąjį dorą, didžiadvasį Prakeiksi tu, kai tik menkybę jo suprasi, Jog meilei pataikauti būtų man skriaudų, Kadangi žeminčiau tave aš tuo būdu. Sakau tau atvirai su sopuliu giliausiu Ir tol, kol gyvenu, kartoti nepaliausiu: Tave įskaudinti nelengva buvo man, Bet aš dariau tat meilės ir garbės vardan. Nuplovęs gėdos dėmę, vėl švarus jaučiuosi; Manau, kad tu dabar nė mirksnio negaišuosi Ir su džiaugsmu mane nubausi kruvinai. Aš savo pareigą atliksiu ir čionai. Kaip tėvas užmuštas tau liepia, taip daryki, Kam iš tavęs atimti šitokį laimikį? Už tai, kad aš didžiuojuos tuo kerštu šventu, Mane kaip kraujo auką paaukosi tu. Rodrigai, nors tavęs man dera neapkęsti, Aš priekaišto mažiausio negaliu tau mesti Ir, savo negandą apverkdama slaptai, Tavęs aš anaiptol nekaltinu už tai. 57

Žinau: garbė tavoji tokį smūgį gavo, Jog atpildo aršaus pelnytai reikalavo. Bet, savo priedermę atlikęs taip gražiai, Mane paskatinai tu elgtis panašiai. Ranka, kur tavo priešą neseniai nukovė, Atkeršijus už tėvą, atnešė tau šlovę, Todėl ir ši ranka, ištroškusi garbės, Už tėvą keršydama, nė nesudrebės. Likimas atšiaurus! Likimas nematytas! Jei būtų tėvą man atėmęs kas nors kitas, Alsuotų daug lengviau krūtinė nerami, Galėdama nelaimėj guostis tavimi, Tu būtumei greta šioj sielvarto pakalnėj Ir skausmo ašarą nubrauktumei man švelniai. Bet, nors, netekus tėvo, netenku tavęs, Aš eiti ten nusprendžiau, kur garbė nuves, Ir savo pareigą, kuri tau mirtį neša, Atliksiu vis liek pat, o jei tikies bent lašą Niekingos pagailos surasti manyje, įspėju aš, kad meilė ncsuklups prieš ją. Nepasiduosiu aš jausmų vilionei tuščiai Ir veiksiu taip, kaip tu: kietai, ryžtingai, rūsčiai. Įrodei, jog manęs tu vertas, aš matau; Turiu tave užmušt, idant prilygčiau tau. Tad vykdyk, ką įsako pareiga tavoji: Imk mano galvą tuoj! Ko tu atidėlioji? 58

Togu teisingam kerštui ji pasitarnaus, Ir aš neišsigąsiu smūgio prakilnaus. Užtat nelėtinki šio žygdarbio bausmingo, Nealitolink sau akimirksnio laimingo, Leisk mirt nuo tavo rankos su džiaugsmu tikru. Ne, tavo budeliu man būt yra biauru. Tu siūlai savo galvą? Kas per baisios mintys! Jei kaltinu tave, tau priderėtų gintis. Aš reikalauju tau bausmės nepaprastos, Tačiau tavęs pati ncbausiu niekados. Nors meilė bando dar sušvelnint tavo rūstį, Tu, kaip ir aš, tik sau teprivalai paklusti. Jei keršysi už tėvą svetima ranka, Iš to, tikėk manim, nauda tau bus menka. Aš, garbę gindamas, turėjau kelią vieną, Ir tu nuo šilo kelio nenukrypk, Chimcna. Žiaurusis, kam spiriesi? Tavo parama Nereikalinga man, nes, keršto geisdama, Ncsidalinsiu aš garbės gėriu savuoju Ir tavo pavyzdžiu pasekti tesvajoju. Mane išgelbėti nuo gundymų sunkių Nei tavo sielvarto, nei meilės nešaukiu. 59

Nepermaldaujamas, deja, kietumas ryžto! Bet vis dėlto, nors tau širdis ir neatlyžta, Malonę padaryk nukautojo vardan Ir bent iš gailesčio atimk gyvybę man! Kur kas lengviau man bus nuo tavo rankos mirti, Negu pagiežą tavo nuolatos patirti. Jos manyje nėra. Surask. Aš negaliu. Kaip nebijai gandų, paskalbų pasalių? Tu myli tėvžudįl Šventeivos, pavyduoliai Tai sužinos bemat ir ims darbuotis uoliai. Idant blogų šnekų nekiltų čia aplink, Užmušk mane ir garbę nuo šmeižtų apgink. Daug šio vingiau yra gyvybę tau palikti. Aš noriu sugraudinti pavydžiausią pyktį Ir jį priverst mane iškelt lig pat dangaus Už tai, kad negailiu taip mjdimo žmogaus. Išeik! Kam audrini tu veltui mano sielą 60

Kuriai prarasti lemta, kas yra jai miela? Bet būki atsargus: nakties tamsoj vogčia Tu pasišalinki nematomas iš čia, Nes apkalba vargu ar rastų kitą kliautį Dėl mano elgesio kreivai paliežuvauti. Turiu aš pasisaugot paskalų piktų. Užmušk mane. Išeik. Ką gi nusprendei tu? Nors mano užmojui pavojus rimtas gresia, Kas gali sulaikyt nuo keršto širdį drąsią? Bet vis dėlto sakau, neslėpdama nėmaž: Geidžiu, kad prieš tave bejėgė būčiau aš. O, meilė įstabi! O, kiek kančių ji teikia! Dėl mudviejų tėvų liet ašaras mums reikia! 61

CIIIMENA Rodrigai, ar manei?.. Chimena, ar jutai?.. Kad visos mūsų viltys grius taip nelauktai?.. Kad kils tokia audra nuo uosto netoliese Ir paskandins taip staigiai mūsų laimę šviesią? 0, graužatis nuožmi! O, širdgėla bergždžia! Išeik, išeik, prašau. Klausyt tavęs kančia. Sudie. Aš pasmerktas gyvybės jungą kęsti, Kol tavo kerštas jį padės man nusimesti. Jei savo užmačią tesėsiu, patikėk: Pasauly be tavęs neliksiu aš vis tiek. Na, eik ir saugokis, kad kas nepastebėtų. 62

ELVYRA Nepaisant įvairių nelaimių neregėtų... Man verkti norisi; tad leisk, meldžiu tave, Šią naktį padraugaut su savo vienatve. V SCENA D on Diegas DON DIEGAS Retai mes gauname patirt linksmybę gryną; Gražiausią nuotaiką vis tiek kas nors gadina, Ir rūpesčiai, kurių netrūksta niekad mums, Ramybę tobuliausią būtinai sudrums. Aš nejaučiu taipogi pilnutinės laimės Ir, džiaugsmo pertekęs, kone drebu iš baimės. Lavoną savo priešo aš mačiau tik ką, Bet kurgi keršytojo man brangaus ranka? Prispaustas negalių, jau vos laikaus ant kojų, Tačiau beprasmiškai po miestą aš klajoju, Tuščiai eikvodamas man likusias jėgas, Nes savo didvyrio nesurandu kol kas: Tamsybėje nakties, kur leidžias iš padangių, Aš vien šešėlį jo apglėbti teįstengiu, Ir meilė tėviška taip jaučias apvilta, Jog ima abejot ir nuogąstaut slapta. Aš nemanau, kad jis Seviliją paliko. 63

Bijau nukautojo draugų ir pakalikų, Kurių grėsmingai daugi Jie prapultis tikra. Rodrigas suimtas ar gyvo jo nėra? 0 viešpatie! Nejau ir vėl man tik vaidenas? Ne, regi tai, ko troško, žvilgsnis mano senas, Sį kartą nesuklydau iš tiesų, tai jis. Atslūgo nerimas, pradingo neviltis. VI SCENA D on Diegas, don Rodrigas DON DIEGAS Rodrigai, ačiū dievui! Koks gi aš laimingas! Deja! DON DIEGAS Nelemdvki akimirkos džiaugsmingos Ir duoki pagaliau tave pagirt laisvai Už lai, kad prieš pavojų nesusvyravai, Kad leidai galvą man aukštai pakelti vėlei Ir narsą protėvių iš mirusių prikėlei. Tu, mano atžala, jų pratęsei žygius. Pirmasis tavo kirtis net ir maniškius Prilygo! Šauniai tu, garbingai pasikovei, Nepadarei sarmatos savo tėvo šlovei. Esi paguoda man; ko vertas tu, žinau; 64

Tad mano žilą plauką palytėk, sūnau, Eikš, pabučiuok skruoslan, kur žymę įžeidėjo Tava didi drąsa išdildyt sugebėjo. Garbė jums. Padariau, ką liepė pareiga: Juk gyvenu šioj žemėj jūsų vien dėka Ir nuoširdžiai džiaugiuos, jog pirmą kardo kirtį Paskyriau tėvui aš, kurs teikės jį pagirti. Bet, jeigu jūsų siela jau visai rami, Nesibodėkile, meldžiu jus, manimi, Idant po malonių šnekų, čionai girdėtų, Mana gėla be baimės išsiliet galėtų. Nesigailiu, kad jus aš gyniau kovoje, Tačiau grąžinkit tai, ką praradau per ją. Grėsmingo mano kardo smūgis žūtbūtinis Tarytum širdį man išplėšė iš krūtinės. Gana kalbų. Dėl jūsų visko netekau; Bet savo priedermę dorai aš atlikau. DON DIEGAS Didžiuokis dar labiau, laimėjęs mūšį tokį. Jei tu už gyvastį man šlove atsimoki,' Atlygint tuo pačiu aš privalau ir tau, Nes garbę net aukščiau už gyvastį statau. Ne, sieloms prakilnioms netinka tos silpnybės. Garbė yra viena, o moterų galybės! Garbė mūs pareiga, o meilė žaismas tik. 5. Sulas 6 5

Tai, ką jūs sakote... DON DIEGAS Galvoj pasilaikyk. Maištaujanti garbė mane skaudžiau vis gelia, O jūs man peršate šį kreivą gėdos kelią! Kas ginklą mes kovoj, kas mylimą išduos, Tas niekšo antspaudą nešiosis visados. Geriau neverskite manęs išsižadėti To, dėlei ko dabar turiu aš tiek kentėti: Nors viltį pamečiau, bet mano atminty Ištikimybės saitai tebėra šventi; Jei negaliu pamiršt, nei vėl atgaut Chimenos, Lai baigiasi greičiau betikslės mano dienos. DON DIEGAS Linkėti sau mirties ne laikas šiuo metu: Karaliui ir tėvynei reikalingas tu! Nuo upės žiočių jau laivynas maurų traukia Link miesto; mūsų priešai, valandą paplaukę, Su potvynio bangom nakčia krantus pasieks, Ir jųjų antplūdžio nebesutramdys nieks. Dvariškiai nerimauja, gatvėj verkia žmonės, Aplink visur girdėt vien aimanos, dejonės. Šią valandą lemtingą buvo man džiugu, Namo parėjus, rast penkis šimtus draugų, 66

Kurie išgirdę, ką apie mane čion kalba, Atvyko, siūlydami bėdoje pagalbą; Bet tu juos aplenkei; tegu tad ginklai jų Karingai nusidažo Afrikos krauju. Stok jųjų priešaky. Tavęs jie pasigedo Ir sau nepageidauja šlovingesnio vado. Tava tirąsa, manau, grobėjus sulaikys, O jei tu mirti trokšti, mirk kaip karžygys, Naudokis proga šia ji peršasi savaime Ir, kritęs mūšyje, atnešk karaliui laimę. Tačiau, jei sugebi ne tik apgint mane, Tu paržygiuok verčiau su pergale šaunia Ir savo narsumu pramušti rūstybės sieną: Teisėją permaldauk ir sugraudink Chimeną; Su laurų vainiku pargrįžęs atgalios, Vėl užkariausi tu atkaklią širdį jos. Bet, kol mes šnekamės, pavojus, kaip aš spėju, Vis auga. Tad skubėk! Į kovą skriski vėju! Įrodyki darbais valdovui mūs kilniam. Kad grafą žuvusį atstoji šiandien jam.

ketvirtas veiksmas I SCENA Chimena, Elvyra Gal visa tat gandai, gal netiesa, Elvyra? ELVYRA Sunku įsivaizduot, kaip žmonės šitą vyrą Vienbalsiai liaupsina! Nepatikėsit jūs, Kaip kelia į padanges jo žygius naujus! Krantan išsilaipinę, maurai spirtis bandė, Tačiau pakriko tuoj, gėdingai nusigandę. Tris valandas ištvėrę, bėgt jie priversti, 0 du karaliai jų nelaisvėn paimti. Mūs karvedžio narsa sugniuždė priešą buklų. Rodrigas vienas pats padarė tiek stebuklų? ELVYRA Jei įveikė abu jų karalius jisai, Šlovė tos pergalės jam tenka ištisai. 68

CH1MENA Iš kur gavai tu šias nepaprastas naujienas? ELVYRA Sevilijoj dabar jį aukština kiekvienas, Vadina angelu ir stebis jo drąsa, Kuriai dėkot privalo mūs šalis visa. Monarchas džiaugiasi sėkme jo kalavijo? ELVYRA R o d rig a s ligi šio l ja m p a s iro d y t b ijo. Bet don Diegui šventė: jis sūnaus vardu Abudu vainikuotus belaisvius kartu Į rūmus atvedė, prašydamas valdovą, Priimt maloniai tą, kurs jam laimėjo kovą. Ar jis nesužeistas? ELVYRA Nėra žinių kol kas. Bet jūs išbalote! Sukaupkite jėgas. Sukaupti privalau dar likusį man pyktį, Kurs gailesčiui vergauja ir jau baigia nykti. Jei giria jį kiti, dėl ko širdis paika 69

Jiems pritaria? O kur garbė ir pareiga? Rūstybė manyje lai meilę numalšina! Lai triumfalorius man tėvą sugrąžina! Šie rūbai gedulingi, kuriuos tu regi, Jo pergalės pirmosios pasekmė baugi; Jis nusikaltėlis! Nors miestas himnus gieda Tam, kas man atnešė didžių didžiausią bėdą, Jūs, niaurūs šydai, jūs, liūdni papuošalai, Kuriuos pirma jo laimė primetė aklai, Neleiskit švelnume pagiežą nuskandinti Ir kerštui būsimam brandinkit mano mintį, O jei klausysiu meilės pažadų saldžių, Man kaičią pareigą priminkit, aš meldžiu, Ir lai ant jo galvos bausmė pelnyta krenta! ELVYRA Valdykite jausmus, ateina čia infanta. II SCENA Infanta, C h i ra c n a, Leonora, Elvyra INFANTA Ne guosti atėjau: užtvenkti negaliu Savais atodūsiais tau ašarų gailių. Ne dūsaut, o linksmaut labiau jums tiktų, ponia, Ii džiaugtis šia dangaus nepaprasta malone; 70

Tik man, tik man dabar šypsotis nevalia. Rodrigo narsiojo kovingoji galia, Išgelbėjusi mus, išsklaidė grėsmę baisią, Ir verkti aš viena turiu, deja, dar teisę. Apgynęs nuo grobuonių sostą, jus visus, Manęs nepagailėjo kardas jo šveitrus, INFANTA Garsėja vis plačiau jo žygiai nuostabiausi. Šis gandas įkyrus pasiekė mano ausį. Kare, kaip skelbiama, jį vargiai kas pranoks, Bet meilės riteris iš jo, girdi, nekoks. INFANTA Kuo erzina tave toksai jo žygių garsas? Juk sielą jaudino ir tau šis jaunas Marsas, Ir kas jo darbus mini pagarbiu žodžiu, Pasirinkimą tavo giria tuo pačiu. Tegu jį šlovina kiekvienas kaip išmano; Tačiau tos doros liaupsės dilgo širdį mano, Ir kuo aukščiau jis kyla, tuo aiškiau matau, Ką, jo netekusi, nenorom praradau. Kai su skausmu girdžiu aš garbinant jo vardą, Kriilinėj mylinčioj man didis tūžmas verda. 71

Bet savo pareigai lieku ištikima Ir meilei aš kurčia, mirties jo siekdama. INFANTA Tu vakar su savim taip vyriškai kovojai, Tiek rados ryžtingumo dvasioje tavojoj, Kad, meilės nuoskaudą karštai apverkdami, Aplinkui čia visi stebėjos tavimi. Ar draugiškos širdies tau rūpi patarimas? CH1MENA Nepaklausyti jo yra nusikaltimas. INFANTA Tavoji priedermė šiandieną nebe ta. Rodrigą myli, gerbia, laimina tauta Už tai, kad jis išvijo priešą mūsų žiaurų; Jisai Kastilijos viltis ir siaubas maurų, Ir, kaip atrodo man, ši pergalė nauja Brikelė tavo tėvą jo asmenyje. 2odžiu, jei pražudyt esi jį užsimojus, Valstybei mūsų gresia didelis pavojus. Ar galima išduot tėvynę svetimam, Jei tu už savo tėvą keršiji kažkam? Kodėl mes nukentėt turėtume taipogi? Tu nori mus nubausti? O už kokį blogį? Be abejo, tavęs neverčia visa tai Tekėti už žmogaus, prakeikto pagrįstai, 72

Ne, savo apmaudo nekeisčiau aš j nieką: Jisai nevertas meilės, bet lai gyvas lieka. Kad to jis iš manęs sulauktų? Niekados! Neatsimesiu aš nuo savo pareigos, Nors man užuomarštis dar neatšaldė sielos. Tauta jį dievina, jis net monarchui mielas, Narsiausi mūs kariai tebesupa jį vis, Bet unksnėj kiparisų laurai jo suvys. INFANTA Ne kiekviena dorybė vardan keršto gali Taip drąsiai atiduot brangiausią laimės dalį. Bet dvigubai gražiau, kai labui mūs visų Aukoju tai, ką gint aš pašaukta esu. Tikėk manim, jisai bus nubaustas, pajutęs, Kad abejinga jam tapai nuo šios minutės. Į mūs šalies likimą tu atkreipk akis. Dar nežinai, ką tau karalius pasakys... Man nesvarbu. Tylėt aš negaliu vis viena. INFANTA Bet apie pasekmes tu pagalvok, Cliimena. Sudie. Ir savo žingsnį apgalvok lig ryt. Jei tėvas užmuštas, man aišku, ką daryt. 73

m SCENA D o n Fernandas, don Diegas, don Arijas don Rodrigas, don Sančas DON FERNANDAS Taurioji atžala tos giminės galiūnų, Kurių žila šlovė nūnai vėl tapo kūnu, Jaunasis palikuoni didvyrių garsių, Kuriuos tu pagerbei kalaviju narsiu, Tau atsilyginti už žygį nemirtingą Ir žodžių, ir jėgų galybei mano stinga. Išgelbėti tėvynę nuo tokių bėdų Ir rankoj skeptrą man sustiprint tuo būdu, Atgal nublokšti maurus, dargi nesuspėjus Man duot įsakymą atremti užpuolėjus, Tai vis tokie darbai, kad veltui tau už juos Monarchas deramai atsidėkot svajos. Bet tau, kuris buvai mums vėliava ir skydas, ' Du paimti karaliai davė vardą: Sidas; 0 Sidas reiškia viešpats jų kalba gimta; Si pravardė puiki lai bus tau suteikta, Taip pavadinsiu aš geriausią savo vadą. Kad jis sudrebintų Toledą ir Granadą! Težino valdiniai, kiek jų tiktai turiu, Jog tu tapai pirmuoju mūs šalies kariu. Meldžiu man dovanoti, jūsų didenybe, Kad aš sumišęs dar; bet nuopelnų niekybė Nebūtų leidus man tikėtis niekados, 74

Jog vertas aš tokios karaliaus pagarbos. Dėkingas jums už orą, kurs gyvybę neša, Už šildantį mane kiekvieną kraujo lašą, Visad jaučiu, jog mano bet kokia auka Godojamam valdovui būtų per menka. DON FERNANDAS Bet ne visi, kas man dorai tarnaut privalo, Atlieka priedermę garbingą iki galo; Tiktai drąsa beribė, laidas mūs sėkmės, Net ir pačias sunkiausias kautynes laimės, Tad būk pasveikintas su pergale dar sykį Ir apie ją dabar plačiau pasisakyki. Tą valandą, valdove, kai užgriuvo mus Šiurpu nupurtąs miestą negandas ūmus, Seni draugai pas tėvą buvo susiėję; Mane, dar sukrėstą, jie šaukė kaip gynėją.. Prašau nerūstauti per daug aš leidau sau Neatsiklausęs jūsų, veikti išdrįsau, Nes artinos grėsmė. Mes ėmėm nekantruoti. Į rūmus eit man reiškė galva rizikuoti, Ir nutariau tuomet, jog paguldyti ją Kur kas mieliau už jus kovos sūkuryje. DON FERNANDAS Tu pernelyg aistringai tėvo garbę gynei, Bet išperka šią kaltę nuopelnai tėvynei. 75

Chimenai, trokštančiai tau keršto taip karštai, Galiu aš atsakyt užuojauta tiktai. Kalbėk toliau. Ir štai vedu aš savo būrį; Pavojui į akis visi be baimės žiūri. Penki šimtai mūs buvo; greit su manimi Trys tūkstančiai jau žengė, uostan traukdami, Nes mūsų povyza, žvali, šauni kaip reta, Net ir pačius vangiausius vertė stot į gretą! Gerus du trečdalius kariuomenės savos, Atvykęs prieplaukon, aš suslėpiau laivuos; Kiti (o jųjų skaičius augo vis tolydžio), Kurie, mane apspitę, laukė mūšio didžio, Ant žemės sugula čia pat negirdomis, Bet nesidžiaugia jie sapnų dovanomis. Sargybai aš liepiu jų pavyzdžiu pasekti Ir tam, kad viskas eitų sklandžiai man tą naktį, Nuduodu tyčiomis, jog vykdau aš klusniai Įsakymą karaliaus, gautą neseniai. Žvaigždėtoj prieblandoj, plevenančioj virš jūrių, Štai pagaliau blyškuoja trisdešimtis burių, Kurias link mūsų neša potvynio banga, Ir maurai, muš ^užtvindo mus staiga; Mes juos praleidžiame; kareivių nematyti Nei uoste, nei mieste, ir jie iš džiaugsmo švyti, Tikėdamiesi mus užklupt iš nežinių; Jie, metę inkarą, sutartiniu žingsniu, 76

Nė nenujausdami, kaip žiauriai apsiriko, Žygiuoja į rankas, kurios tamsoj jų tyko. Tuomet sukylame visi kaip viens žmogus, Taip garsiai šaukdami, jog dreba net dangus; Į tuos šūksmus kiti mūsiškiai atsiliepia Ir šoka iš laivų, kur buvo pasislėpę. Sujunka mūsų priešai ir iš nevilties, Net ginklo nepakėlę, laukia pražūties. Jų noras pasiplėšt aršiom kautynėm tapo! Krante ir ant vandens jie neatgauna kvapo, O mes juos puolame ir puolame išvien Ir kraują taškome kairėn ir dešinėn. Tačiau susigriebė netrukus jų valdovai, Savuosius uždegė vėl žūtbūtinei kovai, Ir gėda pasidarė maurams įžūliems, Kad mirt be jokio mūšio gali tekti jiems. Suglaudę tuoj gretas, jie drąsiai kardus traukia, Ir upės bendro kraujo nepaliauja plaukę... Juo nudažyta žemė, vilnys ir laivai, Kur žmogžudė mirtis puotauja sau laisvai. Kiek žygdarbių garsių ir įstabių užsklaistė Tos neužmirštamos nakties juodoji skraistė, Kai iš peties kiekvienas kirto kur paklius, Nebegalvodamas apie lemties kelius! Ryžtingai puldamas į tą ar kitą pusę, Jėgų įkvėpdamas tokiems, kurie uždusę, Rikiuodamas gretas, padėt skubėjau aš, Nenumanydamas, ką rytas mums atneš. 77

Bet štai pakilus saulė sveikina mūs laimę. Ūmai palūžę maurai pastebi su baime Naujus pulkus mūsiškių... Jie visai arti! Ir siaubo mirtino grobikai apimti. Jokie raminimai negelbėja šį kartą, Galvotrūkčiais krantan jie bėga, lynus kerta Ir, klaikiai kliegdami, suvirsta į laivus, Sumaištyje pamiršę karalius savus. Ištikimybė jų nuo išgąsčio sugūra; Juos bangos atginė ir gena vėl į jūrą; Tačiau jų viešpačiai tarp mūs eilių glaustų Su saujele drąsuolių, nors ir sužeistų, Mėgina priešintis, tebegina gyvybę, Kurios jie atkakliai dar laikos įsikibę, Manęs neklauso net, mosuodami kardais. Ir tik, matydami, kad galas greit ateis. Kad paskutinį jau prarado kariauninką, Paklausia, kas esu, ir pasiduot sutinka. Jums pasiunčiau abu jų valdoms, kurių Narsa išsikvėpė, nes liko be karių. Kai priedermė šventa už jus kovoti šaukia... IV SCENA D o n Fernandas, don Diegas, don Rodrigas, don Arijas, don Sančas, don Alonsas DON ALONSAS Valdove, Chimena sprendimo jūsų laukia. 78

DON FERNANDAS Kokia nemaloni man pareiga skiria! Išeik, čia susitikti judviem ne vieta. Tave išvyti reiks, užuot tau padėkojus; Leisk apkabinti tą, kas kovės kaip herojus. Don Rodrigas pasišalina DON DIEGAS Jinai, kad ir kerštauja, myli jį slaptai. DON FERNANDAS Girdėjau aš ir noriu išbandyti tai. Veide daugiau liūdnumo. V SCENA D o n Fernandas, don Diegas, don Arijas, don Sančas, don Alonsas, Chimena, Elvyra DON FERNANDAS Džiaukitės, Chimena: Dalykai klostosi, kaip troškote: šiandieną, Supliekęs kruvinai užpuolikus nuožmius, Rodrigas nuo žaizdų pasimirė prieš mus. Dėkokit viešpačiui, kad jis sulaukė galo. Don Diegui Jūs pastebėjote, kaip ji visa išbalo? 79

DON DIEGAS Jai bloga, ji balta lyg drobė. Aš viliuos, Jog matote patsai ugningą meilę jos. Valdove, abejonės visos išblaškytos: Apie gilius jausmus byloja žymės šitos. Rodrigas numirė? DON FERNANDAS Ne, saulę mato jis, Ir neatšalo tau jo mylinti širdis; Tad nesijaudinki dėl to nė truputėlio. Valdove, alpstama iš džiaugsmo ir kartėlio; Juk laimės perteklius taip pat yra našta, Kurios nepakelia linksmybė paprasta. DON FERNANDAS Chimena, mes gerai suprantam tavo mintį; Bet veltui sielvartą tu stengeis nuslopinti. Na, ką gi, jei ir tai pakelti privalau, Galvokite, jog aš iš skausmo pabalau. Taip, aš akimirkai buvau praradus galią; Man būtų jo mirtis pastojus kerštui kelią! Jei būtų, mat, jis kritęs mūšyje aršiam, Bejėgė jausčiausi dabar atkeršyt jam; ao

Mirtis garbinga, ginant savąją tėvynę, Baisesnė būtų man už bet kurią kankynę! Geidžiu, kad mirtų jis ne pergale spindįs, O eitų ešafotan taip, kaip žmogžudys, Idant žinočiau aš, kad jojo vardas liko Visų nekenčiamas tarytum išdaviko. Kas dėl gimtos šalies nepagailės galvos. Atmintyje žmonių tas amžinai gyvuos. Kaip jo žygius pagirti, protas neišmano; Jums taiką jis grąžino, man laimikį mano. Ir štai, kai garsą jo įsivaizduot sunku, Kada apvainikuota laurų vainiku Narsa, kurios dėka šlovė mūs atgaivinta, Tegul už mano tėvą kaip auka jis krinta! Bet kam gi leidžiuosi į tokias svajonės? Dėl ko Rodrigas turi baimintis manęs? Kas mano ašaros prieš jėgą kalavijo? Monarcho dengiamas, jis ničnieko nebijo, Nes jūsų priegloboje viskas jam valia; Man gresia mūsų priešų vargana dalia; Pati teisybė net, krauju susižavėjus, Yra tik jo sėkmės apverktinas trofėjus. Įstatymų nebėr... Atrodo, teks man greit Paskui vežimą jo su dviem karaliais eit. DON FERNANDAS Chimena, pažabok rūstybę šią besaikę: Teisėjui viską juk rimtai pasverti reikia. 6. S l d a s 81

Tu tėvo netekai; bet būta jo kaltis; Ir aš įsiklausiau į balsą išminties. Palikus priekaištus, taip pat įsiklausyki, Ką sako tau širdis, kuri Rodrigui tiki, Ir dievui padėkok už tai, kad supratau, Jog tavo mylimą turiu išsaugot tau. Išsaugot žmogžudį, kurs tėvą man nukovė, Man laimę atėmė ir džiaugias savo šlove! Jei didenybė jūsų tebėra kurčia Tam, ko teisėtai sau aš reikalauju čia, Jei mano ašaros taipogi jums per nieką, Sutikit, jog ginklu tiesos ieškot belieka; Jo smūgį mirtiną perdaug giliai jaučiu Ir priešui privalau atkeršyt tuo pačiu. Lai jūsų riteriai šaukimą mano girdi: Kas galvą jo atneš, tam atiduodu širdį. Viešai pasižadu tekėti už žmogaus, Kurio ranka taikli Rodrigą man nukaus. Valdove, liepkite pagarsint valią mano. DON FERNANDAS Sis paprotys, čionai gyvuojantis nuo seno, Mūs neišgelbėja nuo kliaudą įvairių Ir atima valstybei daug^puikių karių; Labai dažnai, deja, ir šitaip atsitinka, Kad padeda jisai nubaltint kaltininką. 82

Tas, kam brangus Rodrigas, aišku, niekados Aklam likimo žaismui jo neatiduos. Nors būtų kažin ką toks didvyris padaręs, Jo kardas vėl švarus, tiek maurų lauk išvaręs. DON DIEGAS Nejaugi mūs karalius vien dėl to palies Tiek amžių tvyrančius įstatymus šalies? Ką pasakys tauta ir išnešios paskalba? Kad jūs jį ginate, kad teikiat jam pagalbą, Kad, tuo naudodamasis, neatvyko jis Tenai, kur riteriui miela yra mirtis! Malonės žeminančios jam priimt neleisiu: Per ją nustotų jis sėkmės didingos vaisių. Jei tėvo įžeidėją nubaudė sūnus, Jis turi ir toliau būt ne mažiau kilnus. DON FERNANDAS Gerai, aš sutinku, jei taip jūs norit šito. Tačiau, kai paaiškės, jog viens kariūnas krito, Dėl tokio grobio stos naujų šimtų šimtai, Ir riterių visų neteksiu kaip matai. Kova iš tikro būtų jau perdaug nelygi, Užtat išeis Rodrigas į lemtingą žygį Tik kartą. Pasirink, Chimena, ką geidi, Ir jei tas pirmas žus, nepajudės kiti. DON DIEGAS Štai pasiteisinimas tiems, kas jo baisėjas. 83

Dabar, kada plačiai Rodrigas išgarsėjęs, Kada kiekvienas žino, koks jisai karys, Ar pasigalynėt su juo kas nors bedrįs? Kas dvikovos lauke jį ryšis sudoroti? Kur rasit šitokį drąsuolį ar beprotį? DON SANCAS Bepročio ar drąsuolio duokit vardą man Ir kvieskite greičiau tos dvikovos laukan C h i m e n a i Valdovė esate jūs manojo likimo, Prašau tad maloningo jūsų sutikimo. DON FERNANDAS Chimena, ką gi tu manai jam atsakyt? Aš pažadą tesėsiu. DON FERNANDAS Juodu kausis ryt. DON DIEGAS Ne, ligi rytdienos atidėliot neverta: Kas iš tiesų drąsus, tas kaunasi iš karto. DON FERNANDAS Iš vieno mūšio tuoj į kitą bėgčiomis! 84

DON DIEGAS Bepasakodamas atgavo žadą jis. DON FERNANDAS Bent porą valandų jam pailsėti dera. O kad žmonėms nebūtų pavyzdžio negero, Kad jaustų, jog man ta kova nemaloni, Kaip aplamai visi kivirčai kruvini, Stebėt ją su dvariškiais nepareiškiu noro. DON ARIJAS Jums tenka pareigos kovos teisėjo doro: Jos eigą sekite jūs pats kuo akyliau Ir su laimėtoju atvykit čia vėliau; Nors nežinau, kas jis, sava ranka vis viena Aš šitą didvyrį atvesiu pas Cliimeną, Kuri duos priesaiką būt jo ligi mirties. Tokia našta man būtų per sunki išties! DON FERNANDAS Nepyk, kad užgavau jautriausią tavo stygą, Ir ruoškis greit pasveikint mylimą Rodrigą. Jei mano draugiškas sprendimas tau svarbus, Atmink: ar šiaip, ar taip, jis tavo vyras bus. 85

PENKTAS VEIKSMAS I SCENA D o n Rodrigas, C h i m e n a Dienos aky, Rodrigai! O, drąsa besaikė! Neplėšk manos garbės. Meldžiu tave, išeiki. Aš pasmerktas myriop, manęs nebus tuojau, Ir pasakyt sudie dar sykį atėjau. Aš meilę amžiną, kurios ncdyla saitai, Aukoju šiandien jums, nes mirt turėsiu greitai. Turėsi mirti tu? To nebijau nėmaž. Už jus gyvybę savo atiduosiu aš. Turėsi mirti tu? Nejau tiek siaubo kelia Don Sančas? Kas gi taip sugniuždė tavo valią? 86

Kodėl tu silpnas toks ir toks galingas jis? Rodrigui reik kovot, o jis gyva mirtis! Kaip! Maurų triuškintojas, grafo užmušėjas Don Sančo nusigando, mūšio nepradėjęs? Ar baimė net ir tau įsimeta širdin? Žengiu aš ne kovon, o savo prapultin. Mane jūs pasmerkė t myriop ir gint gyvybę Griežčiausiai draudžia man šventa ištikimybė. Nors tebesu drąsus, bet ginklą aš metu, Kai saugot privalau, kas man yra koktu. Jei būčiau dėl savęs kovojęs šitą naktį, Nebūčiau gėdinęsis gyvasties netekti, Bet gyniau aš karalių, tautą jo, namus! Kariaudamas prastai, pražudęs būčiau mus. Jausmai nėra man taip gyvenimui atšalę, Kad pasirinkčiau aš mirties niekšingos dalią. Dabar, kai sau pačiam aš paliktas esu, Dėl jūsų galvą man padėti nebaisu, Ir jeigu jūsų rankos smūgiui tam per švelnios Ar jei šlovės tokios nesu aš nusipelnęs, Tai nesipriešinsiu kovotojui narsiam Ir, jus pagerbdamas, džiaugsmingai duosiu jam Krūtinę perverti, mielai sutiksiu kardą To, kurs taip didvyriškai gina jūsų vardą: Lai jo ranka mane be gailesčio nugrums Ir sielą mylinčią aš paaukosiu jums. 87

Jei pareiga, kuri prieš karžygystę tavo Nenoromis mane taip rūsčiai apginklavo, {sakė tavo meilei negailėt galvos Ir atiduot ją tam, kas dėl manęs kovos, Tu atsimink taip pat (nors ir esi apakęs!), Kad pagarbos nustoji, gyvasties netekęs, Kad, jeigu žūsi, žus tava šlovė kartu, Nes pagalvos visi, kad nugalėtas tu. Taip, tau garbė brangi: tu vertini brangiau ją Net už mane! Praliejęs mano tėvo kraują, Tu nesvyruodamas atsižadi vilties Vėl užkariauti širdį tos, kuriai lenkies? Kur dingo be žymės tava narsa senoji, Jei, mūšin eidamas, tu pasiduot svajoji? Kas karingumą tavo užgožė nūnai? O gal nebuvo jo? Gal tu tik vaidinai? 'T u įžeidei mane, tau narso tam užteko, Tad pasakyk, dėl ko jisai staiga išseko? Ar tai ne naujas smūgis tėvui nukautam, Kad pasiduodi tu, nuveikęs jį, kitam? i Nešauk mirties, pajusk bent mano keršto svorį Ir garbę savo gink, jei tu gyvent nenori. _ Po to, kai grafas krito, maurai sumušti, Ar man dar reikalingi žygdarbiai kiti? Daugiau nė vieno jų galėtų nebebūti, 6 88

Nes aišku kiekvienam, jog ir sunkiausią kliūtį Įveiks mana drąsa, jog nieko aš aukščiau Už garbę ligi šiol pasauly nestačiau; Ir jei Rodrigas žus, paniekęs pačią mirtį, Tai žmonės nepaliaus jo šlovinti ir girti, Jo nuopelnus didžius su pagarba kartos, Nenugalėtu jį laikys, kaip visados, Ir pasakys tiktai: Jis dievino Chimeną; Nebegalėdamas gyvent ir jaust kas dieną Jos neapykantą, jis mirė be kovos, Tuo užganėdindamas kerštą mylimos. Nesutepė Rodrigas savo vardo doro, Kad pasipriešinti jos valiai nepanoro, Nes, garbę gindamas, pražudė meilę jis Ir geidė pražūties aistringa jo širdis; Dėl savo mylimos mirtis jo nebaugino, O garbę jis labiau už gyvastį brangino! Užtat jei dvikovoj šiandieną krisiu aš, Tik naują šlovę man tokia žūtis atneš. Jei tu išganymą matai vien pražūty Ir savo gyvastį ir garbę pamiršti, Tai meilę prisimink, apgink mane, brangusis, Nuo gresiančio pavojaus iš don Sančo pusės; Idant, ko gero, aš netekčiau tam, kuris Nemielas man yra, eik, grumkis, būk karys. Ką tau pasakius dar? Įtempki savo ryžtą, 89

Ir lai mana rūstybė kuo greičiau atlyžta. Sudie. Jei vis degi tu meile prakilnia, Grįžk nugalėtoju ir užkariauk mane. Net gėda man, kad aš prasitariau netyčia... H SCENA D o n Rodrigas vienas Kastilija, Navara! Maurai, eikit šičia! Ispanijos galiūnai neįveikiami, Skubėkit pasikaut dabar su manimi! Tegu pulkų pulkais visi čionai subėga, Palaužti lai pabando mano rankos jėgą, Lai puola jie kaskart su įniršiu nauju, Sugriauti mano vilčiai bus per maža jų! III SCENA I n f a n t a INFANTA Ar nusilenkti tau, sena kilmės vergyste, Kuri man šitokia baisi, Ar žengt į uždraustąją meilės viešpatyslą, Kui'i mielesnė man, nei titulai visi? Princesė kenčianti esi, Tolydžio bijanti suklysti! 90

Rodrigai, nors manęs tu vertas ir šaunus, Bet gaila, kad nesi karaliaus tu sūnus. Kodėl tik vienai man tironiškas likimas Atskyrė garbę nuo geismų? Kodėl širdies manos taurus pasirinkimas Kančias teatneša? O, kaip tatai nuožmu! Už ką man skirta tiek skausmų? Už ką man šitoks prakeikimas? Dangau! Nei aš galiu atsikratyt aistra, Nei pasidžiaugti tuo, kurs man brangus yra! Nejau beprasmiškai dvejoti vien beliko? Ne, mano protas juk blaivus! Man, atžalai monarchų, riteris patiko, Kurs nugalėjo pats du maurų valdovus! Ir jo šviesi galva nebus Verta karališko vainiko? Rodrigai, didžio Sido pramintas vardu, Tikruoju viešpačiu turėtum būti tu! Jis lygus su manim, bet myli jis Chimeną, Jai atiduotas dovanai! Net tėvo jos mirtis netapo gyva siena Tarp jųdviejų širdžių, kerštaujančių liūdnai, Tad mano ašarų klanai Neperskirs niekad jų vis viena, Nes aišku, jog lemtis ne man, o jiems dosni, Jei šitaip mylisi du priešai mirtini. 91

IV SCENA Infanta, Leonora Pas ką tu? INFANTA LEONORA Aš pas jus. Kaip man girdėti miela, Jog džiaugtis vėl ramybe gali jūsų siela. INFANTA Ramybe? Plyšta man nuo rūpesčių galva! LEONORA Aistra gyvena tol, pakol viltis gyva; O jūsų dėmesio Rodrigas nebetraukia: Kaip žinot, dėl Chimenos jo kautynės laukia Išvengęs pražūties, jos vyru tampa jis, Tad jūsų viltys mirė, vėl rami širdis. Deja! INFANTA LEONORA Bet apie ką jus galite svajoti? INFANTA O, mano tų svajonių plotai neriboti! Kaip į niekus paverst Rodrigo kautynes, Nereikia, patikėki, mokyti manęs. 92

Klastų bei išmonių netrūksta niekad meilei, Kurios dėka ir aš gavau paverkti gailiai. LEONORA Jei tėvo net mirtis neuždegė jokios Nesantaikos tarp jų, mažai aš ko tikiuos. Chimenos elgesys akivaizdžiausiai rodo, Kad neapykanta jai smarkiai atsibodo. Juk tą, kas pasisiūlė atsitiktinai, Iš karto pasiuntė į dvikovą jinai; Nereikalingas jai prityręs kalavijas, Darbais pelnytą šlovę karuose įgijęs, Don Sančas tinkamas jos užmačiai kaip tik, Nes kautis tenka jam netrukus pirmąsyk; Jai nėr ko būgštauti, nes aiškiai apsimoka, Pavojun mesti tą nežinomą naujoką! O šitai liudija, jog trokšta ji kovos, Jai leidžiančios pabėgt nuo priedermės savos Ir šaukiančios Rodrigą viršų vėl paimti, Kad ji vaidint galėtų, jog atgavo rimtį. INFANTA Jaučiu, kad taip yra, tačiau nepajėgiu Nesižavėt aklai tuo karžygiu puikiu. v Kas man daryt, jei myliu net prieš savo norą? LEONORA Atmint, jog riteris netinka jums į porą, Nes karaliene būt jums lėmė pats dangus. 93

INFANTA Ne, ne kaip riteris yra jis man brangus Mana širdis dabar jį-nebe taip vadina: Dabar aš myliu Sidą, garsų paladiną, Kurs, neseniai sumušęs maurus atkaklius, Nelaisvėn paėmė abu jų karalius. Bet, nors manęs nebaido apkalba niekinga, Aš nesutiksiu drumsti meilę jų garbingą Ir, jei man kas įkelt jį sostan pasineš, To, ką atidaviau, atgal neimsiu aš. Kadangi pergalė jo pusėj bus vis viena, Padovanosiu jį Chimenai vėl šiandieną. O tu, į mano gėlą dėmiai žvelgdama, Stebėk, kaip moku aš būt sau ištikima. V SCENA Chimena, Elvyra Kokia aš nelaiminga! Kaip kenčiu, Elvyra! Nebežinau, kurlink troškimai mano svyra. Aš visko baiminuosi, kažin ko viliuos Ir to, ko maldavau, tuojau pati gailiuos. Du kariūnus tik ką apginklavau aš kovai, Bet džiaugsmo man nedaug suteiks jauni varžovai: Arba be atpelno liks tėvas ar mirtis Rodrigą man atim s... Tokia yra lemtis. 94

ELVYRA Ne, arba mylimą jinai jums atiduoda, Arba keršte rūsčiam jus randat sau paguodą. Ar šiaip, ar taip, bet laimė jūsų neatstums: Ji vestuves greitas ir šlovę žada jums. 'Ar tūžmas amžinas ar amžina vergovė Su tėvo žudiku ar tuo, kuris nukovė Rodrigą! Ir katrą gi pasirinkt iš jų, Dar apsitaškiusių brangaus žmogaus krauju? Pakibo ties manim du negandai baisiausi; Labiau, negu mirties, atomazgos bijausi. 'O meile, šventas keršte, jei kainuojat jūs Tiek skausmo, tai širdis saldumo nepajus... Užtat ji tau, bėdų manųjų kaltininke, Šią dvikovą lemtingą veikiai baigti linki, \J3et taip, kad jūs abu negautumėt viršaus. ELVYRA Neužsitraukite likimo panašaus. Juk opiai jūsų sielai laukiamos kautynės Bus tik pradžia naujos, dar didesnės kankynės, Nes atpildo bausmingo valanda artės Ir jūsų mylimam vėl reikalaus mirties. Rodrigo pergalė priverstų jus nutilti, Jo laurai pagaliau jums duotų laimės viltį, Kovos įstatymas numaldytų skausmus, Ir sveikintų karalius jūsų siekimus. 95

Jam nusileist? O, ne! Tai pareiga man draudžia. Kaip aš galiu pamiršti nuoskriaudą jo skaudžią? Kovos įstatymas ir pats karalius net ; Manosios priedermės nepersvers niekuomet. Don Sančą nugalėt pajėgs be vargo Sidas, Bet mano išdidumas patikimas skydas: Tegu nors kažin ką monarchas žada jam, Aš rasiu aibę priešų užmojui tokiam. ELVYRA O jei dangus išgirs troškimą jūsų karštą Ir tyčiomis įvykdys tą keisčiausią kerštą? Pati jūs savo laimės kratotės, deja, Nors galite dabar garbingai džiaugtis ja. Tai kas, kad pareigai ištikima jus liekat! Rodrigas žus, bet tėvo negrąžins jums niekad. Nejaugi neužtenka šios vienos bėdos, Kad negandų naujų vis ieškot nuolatos? Ir jeigu jūsų aistros taip įsisiūbavo, Tai esat neverta jūs mylimojo savo, Kurį, ko gero, dievas mirtimi nubaus, Kad tektumėt don Sančui lėmimu dangaus. Baisu girdėti tokią pranašystę kraupią; Per daug ir šiaip many to skausmo prisikaupę. Kad ir nenoriu tekt, Elvyra, nė vienam, 96

Sėkmės linkiu Rodrigui mūšy lemiamam. Ne tai, kad mano kėslai būtų pasikeitę; Bet, jeigu kris jisai, reiks už nemielo eiti... Tad mano potroškiai vien baimės tik tarnai. Elvyra, galas man! Ką aš matau čionai? VJ SCENA D o n S a n č a s, C h i m e n a, Elvyra DON SANČAS Padėt prie jūsų kojų leiskit kardą šitą... Rodrigo rūkstančiu krauju dar nudažytą? Kaip tu, bejausmis niekše, rodytis drįsai? Koks buvo man brangus, koks man brangus jisai! Verk, meile! Prieš tave baigiu aš slaptą karą: Už tėvą manąjį atkeršyta kaip dera, Nuo šiolei man garbė užtikrinta yra, Širdis sugniužinta, atpančiota aistra. Jei kiek ramiau... DON SANČAS Nutilk! Nutilk, aš tau kartoju! Tu nužudei, siaubūne, šitokį herojų! Ne, tu dievaitį mano priveikei klasta: 7. Sidas 97

Prieš jį lava galia skaliko neveria! Eik! Pasitarnavai nekaip Chimcnos šlovei Ir, ją begindamas, mane kaule nukovei. DON SANCAS Tačiau, man rodosi, labai neapdairu... Tu nori, kad klausyčiaus tavo pagyrų, O tu ramiai skaitysi mano kalčių knygą Ir mėgausiesi tuo, kaip užmušei Rodrigą? VII SCENA D o n Fernandas, don Diegas, don Arijas, don Sančas, don Alonsas. Chimena, Elvyra Valdove, aš turiu atskleisti jums greičiau Tai, ką paslėpt nuo jūsų dovanai bandžiau. [Žinojote, jog myliu. Kerštas reikalavo, Kad aš myriop pasmerkčiau mylimąjį savo. Jūs įsitikinot, valdove: pareiga Kur kas daugiau man reiškė, kaip aistros jėga. Rodrigo nebėra. Mirtis to paladino Man meilės sopuly rūstybę nuskandino. Kaip įžeista duktė kerštu degiau tik ką Ir lieju ašaras ties keršto šio auka. Manos garbės gynėjas budeliu man lapo, 98

O aš tarnausiu jam? Ant savo laimės kapo? At jauskite mane, valdove! Jus meldžiu Lėmimą žiaurųjį atsaukt savu žodžiu. Tegu jis viską ima, man negaila nieko, Bet lai. išlošęs kovą, laisvę man palieka, Lai duoda v ienuolyne baigt dienas liūdnai Ir verkti mylimo bei tėvo amžinai. DON DIEGAS Jinai jums pasisakė atvirai, valdove: Teisėtos savo meilės ji nebesidrovi. DON FERNANDAS Chimena, tavo mielas gyvas tebėra, Don Sančas nuveiktas, žinia jo netikra. DON SANČAS Ji susijaudinus nenorom apsiriko. Aš atėjau pranešti, kaip kautynės vyko. Kovūnas, kurį myli jos širdis jauna, Išmušęs kalaviją, tarė man: Gana! Be grobinio paliksiu savo šveitrų plieną, Bet nepaliesiu kario, ginančio Chimeną. Į rūmus aš skubu. O tu eik nuo manęs Pas ją, papasakok tas mūsų kautynes Ir jai padovanok šlovingą kardą Sido. Aš atėjau, valdove. Kai jinai išvydo Sį ginklą kruviną, pamanė, jog išties 99

Aš nugalėtojas, ir pykčio, nevilties Banga taip gaivalingai meilę jos atvėrė, Jog mano žodis jai mažai ką jau besverė. Esu patenkintas aš savo lemtimi Ir, nors ji buvo man ne itin palaimi, Nors visko netekau, džiaugiuosi, gavęs progą Suteikti tokiai meilei paslaugą neblogą. DON FERNANDAS Chimena, nesigėdyk šių jausmų gilių, Nepamanyk, kad jiems prikišti ką galiu. Nėr jokio pagrindo sarmatai dorybingai, Nes savo pareigą tu atlikai garbingai. Rodrigą tu statei pavojun taip dažnai, Jog tuo atkeršijai už tėvą kaupinai. Apvaizdos nubrėžti keliai yra kiloki, Ir tu apie save truputį pagalvoki. Būk man klusni: tave aš puikiai supratau Ir vyrą mylimą pats dovanoju tau. VIII SCENA D o n Fernandas, don Diegas, don Arijas, don Rodrigas, don Alonsas, don Sančas, Infanta, Chimena, Leonora, Elvyra INFANTA Nubrauk sau ašaras, Chimena, ir geruoju Priimk iš mano rankų šaunųjį herojų. 100

Valdove, leiskite man jūsų akyse Prie kojų jos pripult su meile nedrąsia. Nesitikiu čionai atgaut pelnytą grobį, Aš vėl jums atnešu gyvybės savo lobį; Karaliaus nuosprendis, įstatymas kovos Atstot negali širdžiai nuožiūros laisvos. Jei kerštui numalšint per maža padaryta, Atlikt apsiimu bet kokį žygį kitą: Gal priešų tūkstančius sumušti dar turiu, Pakeist pasaulio veidą užmoju tauriu, Sutriuškint armiją, paimti pats tvirtovę, Užtemdyt narsumu garsių legendų šlovę? Jei mano nuodėmė po to bus pamiršta, Lengva ir maloni man bus vargų našta. Bet jeigu jūsų garbei visa tat netinka Ir jei mirtim nubaust ji liepia kaltininką, Manęs nesiųskite jūs mūšin toliman Ir čia sava ranka nukirskit galvą man. Nenugalimą jums teleista nugalėti Ir nepasiekiamu kerštu pasiskonėti. Jei trokštat man bausmės, įvykdykite ją, Tiktai išsaugokit, meldžiu, atmintyje Tą, kurs vien jūsų šlovei visados tarnavo Ir jai atidavė mielai gyvybę savo, Idant galėtumėt jį paminėt šiltai: Mane mylėjo jis ir mirė užtatai. 101

Rodrigai, atsikelk. Valdove, savo mintį Patvirtinu, nes jos vėlu man išsiginti. Dorybėmis Rodrigo aš nesibodžiu; ^Karaliaus reik klausyti, sekli jo žodžiu. Bet vis dėlto, ar jūs, mane su juo sutuokęs, Patsai valiosite pakęst vedybas tokias? Ir jei pasiaukot man liepiama iškart, Ar jūsų teisingumas tam norės pritart? Nejau aš moneta, kurios ūmai pristigo l'odėl, kad išsiverst negalit be Rodrigo Ir kruvinai kentėt aš būsiu pasmerkta, Nes jausiuosi dėl tėvo amžinai kalta? DON FERNANDAS Ką lyg nusižengimą peikėme kadaise, Tam laikas pamažu suteikia laisvės teisę. Rodrigas dvikovą laimėjo; ir jisai Neklystų, teigdamas, kad jam tu priklausai, Bet aš orumą tavo žeminčiau, Chimena, Jį tokia dovana pagerbdamas šiandieną; Dėl to atidedu teisėtas vestuves, Nors neatleidžiu aš nuo priesaikos tavęs. Kol ašaros išdžius tau, lai metus palaukia. Na, o tave, Rodrigai, vėl grumtynės šaukia. Sudaužęs maurus čion, išsklaidęs jų gretas, Nubloškęs į bangas jų užmačias piktas, Stok priešaky pulkų, nedelsk nė valandėlės, 102