50 Straipsnio publikaciją parėmė Daiva ŠABASEVIČIENĖ trumpai, bet ilgam Su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru režisierių Joną Vaitkų (g. 1944) sieja

50 Straipsnio publikaciją parėmė Daiva ŠABASEVIČIENĖ trumpai, bet ilgam Su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru režisierių Joną Vaitkų (g. 1944) sieja kelių dešimtmečių patirtis. Po darbo Šiauliuose ir trylikos metų Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre į Vilnių jis atvyko 1989-aisiais, pakviestas į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą, kur iš pradžių dirbo režisieriumi, o po poros metų buvo išrinktas meno vadovu. Šias pareigas ėjo iki 1995-ųjų sudėtingu politinių ir kultūrinių permainų laikotarpiu, vėliau čia kūrė ir kuria spektaklius kaip kviestinis režisierius. Apie režisieriui tekusius išbandymus ir ryškiausius iš devyniolikos čia pastatytų spektaklių rašo teatrologė Daiva ŠABASEVIČIENĖ. Straipsnį papildo pokalbis su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Brief, but Lasting After having worked in Šiauliai State Drama Theatre and 13 years in Kaunas State Academic Drama Theatre, director Jonas VAITKUS came to Vilnius in 1989, invited by the Lithuanian State Academic Drama Theatre and one year later he was appointed as art director. He held this position until 1995, during a period of complicated political and cultural (shifts) changes. The challenges that the director had faced and few of the most significant of the 19 plays he had directed there are presented by theatre critic Daiva Šabasevičienė. This article is complemented with an interview with the director Jonas Vaitkus. Su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru Joną Vaitkų sieja kelių dešimtmečių patirtis. Piligriminis šio režisieriaus kūrybos kelias po darbo Šiauliuose ir trylikos metų Kauno valstybiniame akademiniame (dabar nacionaliniame) dramos teatre prasidėjo 1989-aisiais, kai jis buvo pakviestas į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą, kuriame, iš pradžių dirbęs režisieriumi, po poros metų buvo išrinktas meno vadovu. Šias pareigas ėjo iki 1995 metų. Žinant, kad Kauno ir tuometinio Akademinio dramos teatro ryšiai buvo glaudūs, besitęsiantys nuo pavasarinių, kartais ilgiau negu mėnesį trunkančių abiejų teatrų gastrolių apsikeitimų, akivaizdu, kad Vaitkus šį teatrą pirmiausia pažino per Kaune rodytus spektaklius. Kaip kiekvieno menininko, taip ir Vaitkaus negalima sukonvertuoti į vieno teatro rėmus, tačiau net ir trumpai kalbant tema Vaitkus ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras neišvengiamai kiltų tam tikrų klausimų, kurių neįmanoma apeiti ne tik šio teatro istorijoje, bet ir paties režisieriaus kūrybiniame gyvenime. Tai, ką šis teatras reiškia pačiam Vaitkui, galima suprasti iš čia, tolesniuose puslapiuose, pateikiamo interviu. Nors režisierius ilgai užtruko, bandydamas jį taisyti, papildyti, perrašyti, bet taip savo norų ir neįgyvendino. Aktyviai kuriančiam praktikui praeitis neįdomi. Jonas Vaitkus primena austrų rašytoją Thomą Bernhardą nuolatinį biurokratinės valstybės kritiką. Kultūrinės politikos atžvilgiu didesnio nonkonformisto už Vaitkų tarp teatro žmonių neteko sutikti ir vargu ar teks. Tiek tarybiniais laikais, tiek po 1990-ųjų šis režisierius nė su vienu ministru neieškojo gerų santykių. Jis, kaip teatro veganas, išpažino natūralią elgseną tvirtai laikydamasis akademinių teatro pažiūrų, visą dėmesį sutelkdamas į spektaklių kūrimą, ne kartą tapo teatrinės politikos reformatoriumi. Kai kuriuos žingsnius atliko jis pats, kai kuriuos jo mokiniai. Iš šimto dvidešimt šešių spektaklių, kuriuos Vaitkus sukūrė iki šiol, devyniolika jis įgyvendino Nacionaliniame dramos teatre. Nors skaičiai ir stulbinantys, o kiekvienas spektaklis atveria įvairių diskusijų galimybes, vis dėlto darbas Kauno ir Vilniaus dramos teatruose išlieka jautriausia tema Vaitkaus kūrybinėje biografijoje. Viename interviu Jonas Vaitkus prasitarė: Išėjęs iš Kauno dramos teatro 1989 metais, vėliau nebeturėjau komforto formuoti savo teatro organizmą. Kai pradėjau vadovauti Akademiniam dramos teatrui, čia daugiau leidau dirbti tuomečiams savo studentams, ne sau. (Tuomečiai Vaitkaus studentai režisieriai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Valdas Pranulis, Audrius Nakas, aktoriai Eglė Mikulionytė, Dalia Michelevičiūtė, Vaidotas Martinaitis, Algirdas Dainavičius ir kiti šiandien žinomi menininkai. Rūta Oginskaitė) 1. Nuo 1989-ųjų iki savo kadencijos pabaigos, per penkerius metus, Akademiniame dramos teatre Vaitkus pastatė net devynis spektaklius (garsesnieji: Pabudimas, Vėlinės, Dievo avinėlis, Markizė de Sad, Persona, Sapnas ). Tačiau Vaitkaus veikla tuometinė Kultūros ministerija nebuvo patenkinta, režisieriui įvairiais perspėjimais (realiais ir neakivaizdžiais) buvo prasitariama, kad gali būti atleistas iš meno vadovo pareigų dėl to, jog silpnai vykdomas meninės programos įgyvendinimas : per metus jis pastatąs tik po vieną arba du spektaklius (greta statą kiti režisieriai), per dažnai (vieną kartą per metus) vykstąs į užsienį, suteikiąs per didelę laisvę studentams mokiniams (teatras gyvas, nes jaunieji be atvangos laisvuose kampuose repetuoja). Tie, kurie Vaitkų kaltino žiaurumu, griežtumu, su juo pasielgė ne žiauriai, ne griežtai, o tiesiog vandališkai, necivilizuotai: 1994 metų gruodžio 20 dieną, vidury sezono, Augusto Strindbergo Sapno repeticijų laikotarpiu, likus vos mėnesiui iki premjeros, prieš pat Kalėdas, per Adventą (tarytum tai būtų gilus sovietmetis), per vieną dieną (gal per vieną naktį) režisierių išpašalvonino iš valdiško posto. Šią akciją atliko tie, kurie pirmiausia norėjo atimti ne postą, o profesiją. Bet per dešimt suvirš metų neatsirado daugiau pavardžių negu buvo, vos vos pradėjo rastis jaunieji, ir tie patys Vaitkaus mokiniai. Iškovojus Nepriklausomybę, sunkiausia save pakeisti buvo teatralams tarp jų tebuvo vienetai, kurie tapo tautos šaukliais (lyginant su filosofais, kompozitoriais ar dailininkais). Todėl nieko nuostabaus, kad tuometinis Akademinis dramos teatras, pagarsėjęs ministerienių teatras, apskritai daug ko nesuvokė. Išnaikinus raudonuosius kambarius, tie patys žmonės liko dirbti šiame teatre, o bet koks naujesnio vėjelio pūstelėjimas buvo įvardijamas čepsėjimu : Teatrologai čepsi dėl vieno studento statomo ir neatsistatomo genijaus Charmso, dėl oberiutų siautėjimo lietuvių scenoje 2. Egzistavo visa svita oponentų, kurie sovietmečiu gynė leninines disertacijas, o išnirus naujiems reiškiniams, neliko su-

51 gluminti, bet, praradę atvirą kontaktą su spauda, bandė žodžiu koneveikti naujas teatrines apraiškas. Mažam miestui Vilniui pakanka kelių aršių liežuvių, kad paskalos vilnytų atominiu greičiu. Taip Vaitkus ir jo mokiniai papuolė į Volando sukamą ratą, kurio pagreitis niekada, matyt, jau nesumažės. Tuometinėje spaudoje buvo nemaža išpuolių prieš Vaitkų. Iš jo buvo reikalaujama ne vien naujo valdymo šviesių, visiems (beveik 300 darbuotojų) suvokiamų pavyzdžių, bet ir didelio skaičiaus premjerų. Nors spaudoje pasirodydavo ir tiesių pripažinimų: Jonas Vaitkus yra visa galva (o gal ir daugiau) įdomesnis, gabesnis, originalesnis, nei daugybė mūsų teatruose vargstančių ir mus bei aktorius varginančių režisierių, kurie nėra jokie režisieriai, o viso labo statytojai. Originalus, gabus, įdomus kūrėjas turi teisę laisvai kū rybai, teisę turėti maksimaliai žmo niškas kūrybos sąlygas 3. Buvęs teatro aktorius Vladas Radvilavičius rašo: Viena aišku: Jonas Vaitkus atėjo suardyti senos sudūlėjusios sovietinio kraičio skrynios, vadinamos Akademiniu dramos teatru, kurioje pradėjo veistis balzgana kandis. <...> Tada teatre klestėjo partiečiai-nomenklatūrininkai, kūrėsi šeimyninės aktorių dinastijos. Meno taryboje sėdėjo savi žmonės. Mes, jaunieji, ilgus metus buvome antroji sudėtis. Išmokome tobulai vaidinti sargybinius. Vaidindavome po 25 30 spektaklių per mėnesį, na, o teatro primarijai ir primadonos po tris keturis... Viena laimė, kad teatre nedraudė gerti. Gėrėme daug. Negėrė tik tie ir tos, kurie jau nebegalėjo gerti arba kurioms nebeleido padėtis, pvz., ištekėjo už anuomet įtakingo darbuotojo ir tapo dora ir nepriekaištinga šeimos moterimi. <...> Beveik visi apaugome aktorių štampų kerpėmis, kurių nuplėšti nepajėgs naujasis meno vadovas J. Vaitkus. Juk aktoriai iki šiol stengėsi išsaugoti jaukų užutėkį, pastovų atlyginimą ir ramybę. Čia ir buvo sudrumstas pradėjęs rūgti vanduo 4. Pats režisierius kalbėjo: Buvusio teatro modelis ir be manęs būtų suiręs. Visi aktoriai ir režisieriai nori kurti savo teat rus. Ir tai vyksta, o aš tik padėjau susirast savo grupes, išsirūšiuoti 5. Teatro kritikas Egmontas Jansonas dienraštyje Diena publikavo analitinį straipsnį, skirtą Nepaprastai medžioklei teatro plotuose (antras straipsnio pavadinimas Tu kaltas vien todėl, kad norisi man valgyt pagal Ivano Krylovo pasakėčią Vilkas ir ėriukas.) Stulbina kritiko faktų visumos suvokimas bei politinės situacijos įžvalga. Jis susipažino su visais dokumentais, sutartimis, Kultūros ministerijos veikla, publikacijomis spaudoje ir, žinoma, neapsiėjo be teatro istorijos: Matyte matosi, kaip medžiojamas J. Vaitkus: kodėl sekretorė vadinama referente, kodėl literatūrinės dalies vedėjas vadinamas teatro vadovo padėjėju literatūrai, kaip drįso teatras su Akciniu banku sudaryti bendradarbiavimo sutartį, apie kurią tiek triūbijo mūsų spauda, ir kokią su tuo pačiu banku sudarė Kauno dramos teatras. Medžioklė, galvoju sau, žinodamas, kad tokios dalinės, neplaninės revizijos prasideda tada, kai ministerijai ima nepatikti kuris nors teatras ar jo vadovas. <...> Daroma viskas, kad Akademinis dramos teatras likviduotųsi iš vidaus <...> Man parūpo D. Kuolio ir J. Vaitkaus sutarties pirmas punktas: 1. Joną Vaitkų priimti į Lietuvos akademinį dramos teatrą (ateityje performuojant į Lietuvos nacionalinį teatrą) dirbti teatro vadovu pagal jo pateiktą teatro vadovo konkurso programą. <...> Daug klausimėlių kyla, kai prasideda netvarkinga medžioklė. O ji galėjo Adomas Mickevičius. Vėlinės. Režisierius Jonas Vaitkus, scenografas Jonas Arčikauskas. 1989. Konradas Valentinas Masalskis. Gintaro ZINKEVIČIAUS nuotrauka neprasidėti. Nes pati reforma, kurią pradėjo ministerija, yra ydinga. Ydinga nuo pradžių iki galo 6. Jonas Vaitkus: Jeigu kažkokia ekspertų komisija, apie kurios egzistavimą iki šiol nežinojau, nagrinėjo mano programą, tai gal ir aš turėjau tame dalyvauti? Jie mūsų teatre niekad nėra buvę. <...> Mano reforma buvo tokia: aš su buvusiu ministru sutariau panaikinti 82 etatus iš 260, kadangi be jų buvo galima išsiversti, bet buvo pažadėta, kad tas finansavimas, kuris buvo iki to laiko, liks. Kadangi kiekvienam spektakliui reikia samdyti režisierių, dailininką ir aktorius. Tai yra teatro organizmo atgaivinimas. Naujas ministras visą šitą finansavimą nubraukė, ir aš privalėjau verstis savo jėgomis, kaip išmanau. Ir tai buvo daroma, norint sužlugdyti mano reformą. Jie pasakė: jūs turite tiek etatų, ir pagal tuos etatus mes mokame. Jie nekreipė dėmesio, kad ieškojau žmonių, kad formavau grupę... Darius Kuolys buvo pakeistas ir viskas žlugo. Jeigu būčiau žinojęs, kad taip bus įvykdyta, būtų nebuvę prasmės tuos 82 žmones atleisti. Iš esmės padariau nusikaltimą neturėjau teisės to daryti 7. Niekas tuomet negalvojo, ką išgyvena Vaitkus kaip režisierius, kokiam sumanymui, naujam šuoliui ruošiasi. Ministerija jam suteikė teises, bet itin greitai jas pradėjo traktuoti kaip nusikaltimą. Tai buvo akivaizdus juridinis neraštingumas. Tuo metu buvo kaltinama ir Teatro sąjunga, nesugebanti prakontroliuoti situacijos. Nors tuometinis jos pirmininkas ryžtingai gynėsi, sakydamas, kad jie savo metu ir kolektyvines sutartis buvo parengę, ir suvažiavimą ketino sušaukti. Juozo Budraičio nuomone, pasaulio praktikoje toks teatro darbuotojų atleidimas nėra interpretuojamas kaip dramatiškas dalykas. Sovietinė san tvarka mus įpratino dirbant neuždirbti, o nedirbant vis vien gauti bent gyvenimo minimumą. Užsienyje žmonės, einantys į aktorystę, žino rizikos laipsnį ir pasirinkimo kainą. Žino, kad gali negauti kontrakto ir gali tekti padirbėti padavėja ar taksistu. Jei žmogus tikrai atsidavęs savo profesijai, jei tikrai myli teatrą rizikuoja, pasiryžta laukti, nenuleidžia rankų. Mes dar nemokame gyventi konkurencijos sąlygomis. Sunku per galėti savo psichologines nuostatas, juk dabar daugeliui net kuriam laikui palikti aktorystę

52 Oskaras Milašius. Migelis Manjara. Režisierius Jonas Vaitkus, scenografas Jonas Arčikauskas. 1996. Donas Migelis Manjara Valentinas Masalskis, Donas Ferdinandas Algimantas Zigmantavičius, Šešėlis Vesta Grabštaitė. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotrauka ir padirbėti kitą darbą reiškia dramatišką smukimą keliais socialiniais laipteliais žemiau 8. Jono Vaitkaus nusikaltimą ir bausmę tiksliai įvardijo dramaturgas Juozas Glinskis: Teatras negali išvengti to, kas darosi aplinkui. Tokia politika. Vyksta zonų pasidalijimas, iškeliami savi, parankūs, valdantiesiems reikalingi žmonės. Jie darys išoriškai gražų teatrą, nepaisydami, kad griaunamas teatrinės kultūros procesas ir tuo daroma neatitaisoma žala 9. Praėjus porai metų teatro kritikė Ramunė Marcinkevičiūtė trumpai ir tiksliai nusakė Vaitkaus padėtį: Vaitkus yra lokalus reformatorius. O teatro istorija byloja, kad tokios ryškiai išreikštos dvasios režisieriai anksčiau ar vėliau išugdo mokinius ir kovoja dėl teisės įsteigti savo teatrus. Atsidūrę ne jų Daiva ŠABASEVIČIENĖ suformuotoje aplinkoje, jie imasi ją keisti ne dėl to, kad yra prastai išauklėti, o dėl to, kad yra paženklinti ir savaip pavergti aiškios teatro vizijos 10. Vaitkus, sąmoningai pripažindamas ne teatrą savyje, o save teatre, formuodamas Nacionalinio teatro pamatus, suprato, kad būtina rengti režisūrines pajėgas. Kaip tik tuo metu, kai vadovavo šiam teatrui, jis išleido pirmąjį režisierių kursą, kurį baigė Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Olegas Kesminas, Valdas Pranulis, Audrius Nakas. Visi šie žmonės po baigimo integravosi į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Dirbdamas Akademiniame dramos teatre, Vaitkus ugdė kūrybingus žmones, sugebančius ne egocentriškai kurti pavienius spektaklius, bet formuoti repertuarinio teatro pamatus. Jo kurtame teatre aktyviai dirbančios trupės klausimas išliko svarbiausia teatrine kategorija. Prieš dvidešimt metų buvo retoriškai klausiama: Kas šiandien būtų jaunasis režisierius Oskaras Koršunovas, jei prieš trejus metus nebūtų gavęs akademinio scenos ir teatrinės paramos? 11, o šiandien šis klausimas skamba lyg atvirkščia aritmetika: Koks šiandien būtų Nacionalinis dramos teatras, jei 1993 metais režisūros nebūtų baigęs Oskaras Koršunovas ar Gintaras Varnas? Nors Vaitkus tiek daug nekeliavo po pasaulį, kiek dabar keliauja jo mokiniai, jis nuo pat pradžių sugebėjo šį teatrą matyti pasauliniame kontekste: Nežinau, ar užteks man laiko, tačiau tikiuosi, kad po manęs atėję žmonės ras tinkamas sąlygas kūrybai, ir neteks apgailestauti, kad mūsų pastangos nuėjo vėjais. Galbūt jie tęs tai, kas pradėta. O jei grįš prie seno modelio, na, ką gi yra pasaulyje ir tokių teatrų, kurie kaip bastionai apsisaugoję nuo bet kokių pasikėsi nimų įlieti jiems šviežio kraujo. Tada vėl neišvengiamai prasidės tas pats sustabarėjimas, nes teatras nebus konfliktuojantis, ieškantis, karščiuojantis organizmas, kuris nori jausti visuo menės pulsą ir būti gyvenimo Demonai. Apsėstieji. Nelabieji. Kipšai pagal Fiodoro Dostojevskio romaną. Režisierius Jonas Vaitkus, dailininkė Medilė Šiaulytytė. 2005. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

trumpai, bet ilgam 53 sūkury. Svajoju apie gyvą teatrą. Nes teatras nėra vieta, kur gaminama tam tikra produkcija, jis nėra muziejus, kurio eksponatus apžiūrinėja susirinkę senienų mėgėjai 12. Jonas Vaitkus po Nepriklausomybės atkūrimo tapo pirmuoju menininku, laimėjusiu teismą prieš valstybinę instituciją Kultūros ministeriją. Tačiau į darbą negrįžo tapo kviestiniu režisieriumi. Kaip pats sako, dažniausiai jį kviesdavosi pasikeitus vadovams. Reiktų pridurti: tuomet, kai slūgsta repertuaras ir teatrui reikalingas spektaklis tvirtas ne tik menine forma, bet ir lankomas žiūrovų. Iš Vaitkaus nuolat tikimasi tiek eksperimentinės, tiek finansinės naudos. O pats režisierius suvokia, kad, nors ir kaip produktyviai jis dirbtų, savo sumanymų vis tiek neįgyvendins niekada. Tiesiog laiko nėra, nėra tam terpės, nėra galimybių. Nacionaliniame dramos teatre liko daugybė mirusių projektų, tiesiog sufantazuotų, apgalvotų ir, aišku, palikusių maudžiantį nesirealizavimo skaudulį. Žvelgiant į Jono Vaitkaus darbus teatro istoriko akimis, galima stebėti, kaip po Nepriklausomybės atkūrimo šiame teatre kito šio režisieriaus kūryba. Iki 1990 metų jis rėmėsi realiuoju, poetiniu, politiniu socialiniu ir homofoniniu modeliais, o vėliau pàstebima tam tikros modelių variacijos, modelių sukryžminimas; šiuo laikotarpiu sukurti ryškūs polifoninio modelio spektakliai. Pastarajame dešimtmetyje režisierius vėl grįžo prie santykinai aiškesnių režisūrinių modelių politinio socialinio ir realiojo. Ši režisūrinės raidos parabolė byloja ne tik apie Vaitkaus režisūros analitiškumą, bet ir apie glaudų kūrėjo santykį su aplinka. Nuosekliai kurdamas moderniosios estetikos spektaklius jis ieško naujų apibendrinimo galimybių. Vaitkų visais laikais domino teatro evoliucija ir progresas. Iki pirmųjų spektaklių Nacionaliniame dramos teatre jį galima vadinti tyliuoju modernistu, o po Vėlinių, Dievo avinėlio, Markizės de Sad, Sapno, Migelio Manjaros, Pati pradžios pradžia, po Demonų. Nelabųjų. Apsėstųjų. Kipšų, Visuomenės priešo ir kitų spektaklių jo braižas tapo gerokai aštresnis. Šiais spektakliais režisierius siekė išskirti, išanalizuoti ir perteikti mintį, dešifruoti dramaturginę medžiagą, siekė sukurti naują teatro apibrėžimą, naujai suvokti jo paskirtį. Tie pastatymai atspindi naują režisūrinę kokybę. Įtraukdamas neįtikėtinai didelius aktorinius ansamblius (pavyzdžiui, Demonuose... vaidino per šešiasdešimt aktorių), kartu su personažais Vaitkus kūrė vientisą, matematiškai tikslią ir vidine logika darnią kompozicinę sandarą: šiame teatre sukurti spektakliai daugiausia polifoninės struktūros, emocingi, turtingų formų, provokuojantys žiūrovus. Kiekvienas naujas Vaitkaus veikalas, sukurtas Nacionaliniame dramos teatre, tapo unikaliu kompleksinio teatro pavyzdžiu. Tai reti atvejai teatre, kada spektakliuose apjungiami informaciniai, naratyviniai ir ritminiai polifonijos tipai. Būtent po šių spektak lių visa Vaitkaus kūryba prasiskleidė kitu aspektu, dar labiau išryškėjo sudėtingas režisieriaus kelias, teatro polifonine kalba formuojantis filosofinį pasaulio paveikslą. Stebint Vaitkaus darbus šiame teatre, matyti, kaip režisierius skatino aktorius laisvai eksperimentuoti. Didžiųjų formų spektakliuose, kurių formatą lėmė ir šio teatro architektūra, didelė scena (plotis 19 metrų, gylis 16, avanscena 6 metrai), niekada nebuvo pamirštas aktorius, spektakliuose itin ryškiai buvo formuojamos nišos su tinkamomis sąlygomis aktorinei improvizacijai. Dėl to laimėjo ir aktoriai, ir režisierius. Friedrich Schiller. Marija Stiuart. Režisierius Jonas Vaitkus, dailininkė Dalia Mataitienė. 2004. Karalienė Elzbieta Dalia Michelevičiūtė, Robertas Dadlis Vytautas Rumšas. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotrauka Ne veltui Vaitkaus spektakliuose vaidinantys aktoriai ne kartą buvo apdovanoti. Vaitkui visais laikais buvo svarbu užčiuopti sisteminę vaizdinių evoliuciją, kuriai turi būti pasiruošęs ir dailininkas. Gal todėl pirmuosius spektaklius Nacionaliniame dramos teatre jis kūrė su vizionieriumi Jonu Arčikausku. Režisierius kartu su šiuo dailininku reformavo Didžiosios scenos erdvę kurdami spektaklį Sapnas jie išardė pirmąsias žiūrovams skirtų kėdžių eiles, taip įmanoma tapo sukurti teatro orkestrinę, išplėsti veikalo struktūrinį audinį, leisti jam transformuotis kintant ne tik vaizdams, bet ir prasmėms. (Nuo to laiko sėkmingai šis sprendimas taikomas įvairių režisierių spektakliuose.) Vaitkus suprato būtinybę transformuoti Nacionalinio dramos teatro erdves, kartu su dailininku kurdamas tai, ko iš anksto numatyti neįmanoma. Dėl to į jo spektaklius, kuriamus šiame teatre, įtraukiami dar mažai girdėti dailininkai (kažkada tokie buvo Jūratė Paulėkaitė, Rasa Kriščiūnaitė, Artūras Šimonis, Medilė Šiaulytytė). Tikslus ir funkcionalus sceninės erdvės sutvarkymas tapo didžiųjų Vaitkaus spektaklių būtinybė. Ji režisieriui svarbi kaip meninės ir prasminės energijos saugykla. Iš pirmo žvilgsnio ji neturi nei aiškių ribų, nei centro. Horizontalė ir vertikalė tarytum įsiveržia į uždarą formą. Aktorių energija ne tik sukrečia ją, bet ir naikina jos įprastinę išvaizdą. Taip sugriaunama erdvės statika, teatras tampa kaitos tašku. Jau įpusėjo trečias dešimtmetis, kai be režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklių neįsivaizduojama Nacionalinio dramos teatro kaita. Daiva Šabasevičienė 1 Rūta OGINSKAITĖ. Režisieriaus sezonai atiduoti svetimoms scenoms. Vaitkaus jubiliejui skiriama savaitė žymės ir dešimtmetį, kai jis neturi teatro / Interviu su Jonu Vaitkumi // Lietuvos rytas / Mūzų malūnas. 2004, gruodžio 14, p. 2. 2 Vytautas VITKAUSKAS. Ištiso siautulio vienas gūsis? // Dienovidis. 1994, lapkričio 4, p. 10. 3 Egmontas JANSONAS. Kiekviena kova reikalinga aukų // Respublika. 1992, lapkričio 6, p. 9. 4 Vladas RADVILAVIČIUS. Žodis ateinantiems ir nueinantiems // Respublika. 1992, spalio16. 5 Teatras taip pat kovos laukas // Lietuvos aidas. 1994, vasario 10, p. 9.

54 6 Egmontas JANSONAS. Nepaprasta medžioklė teatro plotuose ( Tu kaltas vien todėl, kad norisi man valgyt. I. Krylovas. Vilkas ir ėriukas ) // Diena. 1994, rugpjūčio 6, p. 1, 13. 7 Jonas Vaitkus: nepasitikiu ministerija / Kalbėjosi Julijus Lozoraitis // Respublika. 1994, rugpjūčio 1, p. 19. 8 Neringa JONUŠAITĖ. Dovanų karaliaus pomirtinės grimasos // Lietuvos rytas. 1992, spalio 10, p. 5. 9 Damoklas valdininko pavidalu / Tekstą parengė Juozas Glinskis // Lietuvos aidas. 1994, liepos 30, p. 30. 10 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ. Jonas Vaitkus Jaunimo teatre: čia ir dabar bet kur // Kultūros barai. 1997, Nr. 6, p. 21 22. 11 Ten pat. 12 Galvosūkis režisieriui / Su Jonu Vaitkumi kalbasi Anelė Dvilinskaitė // Kultūros barai. 1994, Nr. 8/9, p. 44. * * * Kokį LTSR valstybinį akademinį (dabar Lietuvos nacionalinį) dramos teatrą atsimenate iš jaunystės? Šis teatras man visą laiką labiau asocijavosi su radijo teatru, nes aš atpažindavau balsus. Iki vidurinės baigimo aš juk nebuvau buvęs teatre, bet balsus Henriko Kurausko, Arno Roseno, Juozo Kanopkos, Audrio Chadaravičiaus, Laimono Noreikos, Aleksandro Kernagio labai gerai atsimenu. Ir moterų kai kurie balsai buvo itin specifiški. O kai grįžau po mokslų Leningrade, šiame teatre visa jėga dirbo Henrikas Vancevičius. Tai buvo jo laikas. O vėliau, po Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir Maskvos, atvykote į Vilnių. Koks tuomet buvo šis teatras? Kokius spektaklius ar asmenybes išskirtumėte? Pačioje pradžioje dar buvau nedaug spektaklių pastatęs, o kai dirbau Kaune, tai su tuometiniu Akademiniu dramos teatru mes keisdavomės gastrolėmis, atveždavome savo naujausius spektaklius. Kauno publika labai mėgo šį teatrą. Tad natūralus buvo šių mainų poreikis. Juk Vancevičius ilgą laiką dirbo Kaune, ir visiems buvo įdomu pratęsti dialogą, pažintį su juo, nes būtent Kaune jis paliko labai ryškų pėdsaką ir įdomius spektaklius. Juk dauguma lietuvių kino aktorių iš to jo teatro. Kitas labai svarbus momentas tikro teatrinio proceso dalykai: žiūrovai galėjo sugretinti teatrinį procesą apskritai, palyginti, kur eina vienas teatras, o kur kitas. O kaip patys teatrai atrodė iš vidaus, ar skyrėsi jų funkcinės grandys: administracija, aptarnaujantis personalas? Kalbant apie pastatus Kauno teatras buvo jaukesnis. Tuo metu mes labai gerai jausdavomės Panevėžio dramos teatre, dar buvo Miltinis, buvo išlikę mano ryšiai po priešdiplominės praktikos Miltiniui statant Strindbergo Mirties šokį ; atsimenu neįtikėtinai jautrų ir profesionaliai aptarnaujantį personalą. Ir žiūrovai buvo jautrūs. O Akademiniame dramos teatre visai kitaip reikėjo valdyti situaciją. Nekeista: kitoks teatras, kitokie žiūrovai, viskas kitaip. Bet aš jutau, Fiodoro Dostojevskio Stepančikovo dvaras. Režisierius Jonas Vaitkus, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. 1998. Nastenka Jolanta Dapkūnaitė, Pulkininkas Saulius Balandis, Foma Rolandas Kazlas. Spektaklis buvo rodomas 17 metų, paskutinį kartą suvaidintas 2015 m. balandžio 23 d. Dmitrijaus MATVEJEVO nuotrauka

trumpai, bet ilgam 55 kad ir Vilniuje Kauno dramos teatras turi savo žiūrovus, ir tas tirpdė įvairius šio teatro keistumus. Tik pradėjęs dirbti Akademiniame pajutau, kad šis teatras yra tribūninis, šaltas, nepatogus ir spektakliui, ir pačiam aktoriui būti. Kalbant apie Akademinio aktorius, visuomet jaučiau profesionalumo pirmumą arba dominavimą vaidmenyse, o trukdavo gyvo apnuoginto nervo žmogaus, gyvenančio realiame laike su visais skauduliais, užuojauta ir išgyvenimais, būdingais žmogui. Beje, šis aktoriaus ir spektaklio jautrumas ir yra šiuolaikinio teatro pamatinis dėmuo, nesvarbu, kokia ir kokio laikotarpio pjesė yra literatūrinė medžiaga. Ar draugavote su šio teatro architektais? Taip. Aš architektus brolius Nasvyčius pažinojau nuo Kauno laikų, nes jau tada norėjau, kad įvyktų to teatro rekonstrukcija, ir su šiais architektais jau buvo rengiami rekonstrukcijos planai. Bet viskas iširo, nes viskas smarkiai keitėsi, artėjo Lietuvai neramus laikas. Siekis buvo, bet tuo metu liko neįgyvendintas. Blokados laiku gimė puikūs spektakliai, tačiau žiūrovų dėmesys buvo sutelktas į įvykius už teatro sienų. Koks teatras Jums tuomet atrodė reikalingas ir būtinas? Ar tiesa, kad ruošėtės pogrindinę televiziją įkurti? Procese dalyvavau visomis prasmėmis: spektakliams rinkausi medžiagą, susijusią su aktualiomis temomis. Tuo metu pastačiau Pabudimą, Vėlines, Getą, Žaną d Ark ant laužo, Dievo avinėlį. Ieškojau, kas būtų aktualu tam laikui. Iš pradžių žmonės labai rimtai žiūrėjo į teatrą, gausiai lankė spektaklius. Su Akademinio teatro spektakliais mes ir į Ameriką buvome nuvažiavę, įsimintinos gastrolės buvo ir Lenkijoje. Tuo metu Akademiniame teatre įkūrėme pogrindinę televiziją. Su šviesaus atminimo Mindaugu Daugėla teatro palėpiniame kambaryje buvo viskas įrengta, jeigu tik prireiktų. Klausimas buvo opus. Ačiū Dievui, neprireikė. Dar šiandien, iš tuščios fojė žvelgdamas į prospektą, ant paradinių durų gali įžiūrėti atspaudus iš buvusių užrašų viename šone rusiškas teatro pavadinimas, kitame lietuviškas. Tuometinė valdžia leido eiti savomis kryptimis, tai viską sistemingai ir keitėme. Suprantama, sovietinių reliktų norėjosi atsikratyti kuo greičiau. Baisiausia, kad papuoliau į sistemos kilpas: buvo sumažinta aktorių etatų, pažadant, kad teatras ir toliau bus dotuojamas ir bus galima laisvai samdyti jam stipriausias Lietuvos pajėgas. Esate teatro piligrimas, daug keliavęs per įvairius teatrus. Kiek Jums svarbus šis teatras? Kuo jis skiriasi iš kitų? Režisieriaus pjesių lagaminėlis ar toks buvo? Yra? Pirmiausia su šiuo teatru tiesiogiai susijusi mano biografija, mano kalbėjimas, tam tikros temos. Kad ir kaip žiūrėsi, Kauno žiūrovas ir Vilniaus žiūrovas ganėtinai skiriasi. Tai taip pat davė savo atspalvį. Be to, keitėsi ir pati teatro situacija. Buvo laikas, kai apskritai nedirbau Akademiniame, o vėliau ir Nacionaliniame dramos teatre. Kiek padariau padariau būdamas vadovu (1990 1995), o vėliau mane tik samdė. Jau nevadovaudamas šiam teatrui, daugiausia spektaklių sukūriau, kai meno vadovu buvo Egmontas Jansonas. Šiandien jau neturiu tokio pojūčio, kad tam tikrą medžiagą norėčiau pastatyti būtent šiame teatre. Dabar pabirimo laikas. Šiandien kolektyvas buriamas tik konkrečiam projektui. Nėra taip, kad ateini žinodamas, jog gali dirbti su nuolatine grupe, dubleriais, jog vyks natūralus procesas. Aš vis mažiau jaučiu šią trupę, nes žmonės vaidina įvairiuose teatruose ir visur kitur. Šis teatras šiandien nuėjo kitu keliu, tapo samdomų darbuotojų teatru. Šiame teatre sukūrėte devyniolika spektaklių. Kuriuos išskirtumėte kaip svarbiausius? Visi spektakliai turi savo rakursą, spalvą, nuotaiką, temą. Net ir studentiškuose pavyzdžiui, Dar kartą apie tą patį, Antosė ir varnėnas visuose kažkas buvo. Visi spektakliai padeda formuoti visumą, tampa įdomu dirbti. Jūs į šį teatrą atvedėte daug jaunų menininkų ne tik savo mokinių aktorių ir režisierių, bet ir scenografes Jūratę Paulėkaitę, Rasą Kriščiūnaitę, Medilę Šiaulytytę, kompozitorių Antaną Kučinską ir kitus. Ir šiandien daug dirbate su pradedančiaisiais. Kaip Jūs juos atrandate? Ar tai ta pati pedagogika? Tai ne vien mano, bet ir tų jaunų žmonių ieškojimai. Niekada nieko specialiai nedariau, gyvenimas vedė link paieškų, kurios gal ryškiausiai ir atsispindėjo šiame teatre. Kartu kviečiau dirbti ir vyresnius dailininkus Joną Arčikauską, Dalią Mataitienę, bet šalia būrėsi ir visai jauni. Ateina laikas, kai pajauti, kad norisi ne tik šviežumo, bet ir naujo žvilgsnio į medžiagą, į patį teatrą. Kita vertus, niekur nepabėgsi, teatras yra teatras. Ką Jums reiškia nacionalinis dramos teatras? Ši sąvoka nuolat kinta. Nacionalinis dramos teatras neturi būti sustabarėjęs organizmas, kuriame dirba tik luitai, kažką lyg ir reiškiantys. Čia privalo dirbti žmonės, kurie sugeba naujai pasižiūrėti į tam tikrus reiškinius. Teatras neturi bėgti į modernumą, madingumą, bet atrasti naujus taškus ir klasikinėje dramaturgijoje. Nacionalinis teatras privalo esmines gyvenimo temas, išgvildentas pasaulio literatūroje, priartinti prie šiuolaikinio žiūrovo. Šis teatras neturi šokinėti, pulti prie šiuolaikinės literatūros, jis turi statyti jau patikrintą medžiagą, gal ir visų užmirštą, bet modernią. Tokio požiūrio laikiausi Jaunimo teatre režisuodamas Petro Vaičiūno Patriotus, o Nacionaliniame Atžalyną. Bet svarbiausia nacionalinio teatro užduotis kad jame galėtų dirbti nacionalinės pajėgos: režisieriai, dramaturgai, scenografai, kompozitoriai, choreografai, šviesų dailininkai ir t. t. Ar svajojate būtent šiame teatre pastatyti konkretų kūrinį? Šiandien aš nejaučiu nei ko reikia aktoriams, nei pačiam teatrui. Statyti pavienius spektaklius aš galiu bet kuriame Lietuvos teatre. Režisierių Joną VAITKŲ kalbino Daiva Šabasevičienė