Šunų virškinamojo trakto svetimkūniai ir jų diferencinė diagnostika Gastrointestinal foreign bodies and their differential diagnostics in canines

Transkriptas

1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA Veterinarijos fakultetas Viktorija Stankevičiūtė Šunų virškinamojo trakto svetimkūniai ir jų diferencinė diagnostika Gastrointestinal foreign bodies and their differential diagnostics in canines Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS Darbo vadovas: prof. dr. Gintaras Zamokas Kaunas, 2019m.

2 DARBAS ATLIKTAS NEUŢKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDROJE PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Šunų virškinamojo trakto svetimkūniai ir jų diferencinė diagnostika : 1. yra atliktas mano paties (pačios). 2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir uţsienyje. 3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą. Viktorija Stankevičiūtė (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŢ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe. Viktorija Stankevičiūtė (data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO (data) Gintaras Zamokas (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas) MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS SMULKIŲ GYVŪNŲ (KLINIKOJE) (aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (- os) vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamojo darbo recenzentai 1) 2) (vardas, pavardė) (parašas) Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas: (data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas) 2

3 TURINYS SANTRAUKA... 4 SANTRUMPOS... 8 ĮVADAS LITERATŪROS APŢVALGA Virškinamojo trakto svetimkūniai Stemplės svetimkūniai Skrandţio svetimkūniai Ţarnyno svetimkūniai Diagnostika Ligos istorija Klinikinė apţiūra Klinikiniai poţymiai Kraujo tyrimai Rentgenologinis tyrimas Kontrastinis rentgenologinis tyrimas Echoskopinis tyrimas Endoskopinis tyrimas Tiriamoji laparotomija Gydymas MEDŢIAGOS IR METODAI TYRIMŲ REZULTATAI REZULTATŲ APTARIMAS IŠVADOS REKOMENDACIJOS LITERATŪROS SĄRAŠAS PRIEDAI

4 ŠUNŲ VIRŠKINAMOJO TRAKTO SVETIMKŪNIAI IR JŲ DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA Viktorija Stankevičiūtė Magistro baigiamasis darbas SANTRAUKA Darbo tikslas: tyrimu siekta išsiaiškinti, kokie klinikiniai poţymiai būdingi esant svetimkūniams šunų virškinamajame trakte ir ar jų pasireiškimas priklauso nuo amţiaus, lyties, veislės, naudojamus diagnostikos metodus, galimus gydymo būdus ir ligos baigtį. Metodika: Tyrimas atliktas vienoje Kauno,,X smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Duomenys apie sergančius šunis buvo renkami nuo 2017 m. birţelio 01 d. iki 2018 m. birţelio 01 d. Šioje smulkiųjų gyvūnų klinikoje per metus buvo gydyta 1710 šunų. 336 iš jų sirgo virškinimo sistemos ligomis. Virškinamojo trakto svetimkūnis buvo įtariamas 46 gyvūnams. Virškinamojo trakto svetimkūnio diagnozė buvo patvirtinta 30 šunų. Išanalizuota diagnostika ir gydymas. Rezultatai ir išvados: Tyrimo metu buvo nustatyta, kad virškinamojo trakto svetimkūniai sudarė 9 proc. visų virškinimo sistemos ligų. Virškinamojo trakto svetimkūniai patinams pasitaikė daţniau nei patelėms (67 proc.). Grynaveislių šunų buvo gydyta 5 kartus daugiau nei mišrūnų. Virškinamojo trakto svetimkūnių daugiau pasitaikė 5-10 metų amţiaus šunims (43 proc.). Daţniausiai virškinamojo trakto svetimkūniai pasitaikė vidutinio dydţio veislės šunims (56 proc.). Daţniausiai nustatytas virškinamojo trakto svetimkūnis buvo kaulai (23,3 proc.). Išanalizavus tyrimo duomenis šunų virškinamojo trakto svetikūnių lokalizacija daţniausiai yra ţarnyne (53proc.), skrandyje (28 proc.), stemplėje (19 proc.). Ţarnyne svetimkūniai rasti: tuščiojoje ţarnoje, dvylikapirštėje ţarnoje, nuo dvylikapirštės ţarnos iki tuščiosios ţarnos, visame virškinamajame trakte, nuo dvylikapirštės ţarnos iki tiesiosios ţarnos. Pagrindinis šunų klinikinis poţymis esant virškinamojo trakto svetimkūniui buvo vėmimas, kuris pasireiškė visiems (100 proc.) šunims. Kiti poţymiai buvo maisto atsisakymas, anoreksija taip pat viduriavimas, dehidratacija, pilvo pūtimas, įtempimas, skausmingumas, seilėtekis, temperatūra, regurgitacija, konstipacija. Rentgenologinis tyrimas 4

5 atliktas visiems šunims (100 proc.). Diagnostinė laparatomija atlikta (80 proc.) šunų diagnozei patvirtinti arba gydymo tikslu. Kiti atlikti diagnostiniai tyrimai - kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas (73,3 proc.), echoskopinis tyrimas (40 proc.), kontrastinis rentgenologinis tyrimas (33,3 proc.) ir endoskopinis tyrimas (20 proc.). Daţniausiai taikytas chirurginis gydymo metodas buvo enterotomija (56 proc.), taip pat gastrotomija (30 proc.), rečiau ţarnos rezekcija ir anastomozė (7 proc.), ezofagostomija (7 proc.). Po taikyto gydymo pasveiko 80 proc. šunų. Raktaţodţiai: šuo, svetimkūnis, virškinamasis traktas, diagnozavimas. 5

6 GASTROINTESTINAL FOREIGN BODIES AND THEIR DIFFERENTIAL DIAGNOSTICS IN CANINES Viktorija Stankevičiūtė Master s Thesis SUMMARY The aim of this work: is to find out the clinical signs, frequency of occurrence of foreign gastrointestinal bodies in dogs and influence from age, sex and breed, also clinical signs, diagnostic methods, treatment methods and outcome of the disease. Research methodology: The study was conducted in Kaunas small animal clinic,,x. Data about sick dogs has been collected from 2017 June 01 to 2018 June 01. During this time 1710 dogs were treated. 336 of them suffered from digestive system diseases. The foreign body in gastrointestinal tract was suspected for 46 animals. Diagnosis of foreign gastrointestinal body was confirmed for 30 dogs. Diagnosis and treatment were analyzed. Results and conclusions: The study found that the foreign bodies in gastrointestinal tract amounted to 9% among digestive system diseases. Foreign body in gastrointestinal tract was more common in males than females (67%). Foreign gastrointestinal body occurred 5 times more frequent between pure-bred dogs than cross-breed dogs. The foreign gastrointestinal body was more common in dogs aged from 5 to 10 years (43%). In most cases the foreign body in gastrointestinal tract was found in (56%) of medium-sized breed dogs. The most commonly found foreign body in digestive tract were bones (23.3%). The analysis of the study data shows that the foreign gastrointestinal body was localized in the intestine (53%), in the stomach (28%), in the esophagus (19%). Foreign bodies were found: in the jejunum, in the duodenum, from the duodenum to the jejunum, in the entire digestive tract, from the duodenum to the rectum. The main clinical symptom for foreign gastrointestinal body was vomiting, which occurred for (100%) dogs. Other symptoms were refusal of food, anorexia, diarrhea, dehydration, abdominal distension, tension, pain, salivation, temperature, regurgitation, and constipation. X-ray examination was performed for all 6

7 dogs (100%). Diagnostic laparatomy was performed for 80% of dogs for diagnosis or diagnostic purposes. Other studies included a morphological and biochemical blood test (73.3%), an echoscopic examination (40%), a contrast-enhanced X-ray study (33.3%) and endoscopic examination (20%). The most commonly used surgical treatment was enterotomy (56%), as well as gastrostomy (30%), less often resection of the gut and anastomosis (7%), ezofagostomy (7%). After treatment 80% of dogs recovered. Keywords: dog, foreign body, gastrointestinal tract, diagnosis. 7

8 SANTRUMPOS KT - kompiuterinė tomografija, MRT - magnetinio rezonanso tyrimas, NVNU - nesteroidiniai vaistai nuo uţdegimo, IBD uţdegiminės ţarnų ligos, BSAVA - Britanijos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos asociacija, EDTA K 3 - trikalio etilendiamintetraacto rūgštis, WBC leukocitai, RBC eritrocitai, Hct hematokritas, Hb hemoglobinas, BUN kraujo šlapalo azotas, GLU gliukozė, ALP šarminė fosfotazė, T-Pro bendras baltymas, GPT alaninaminotransferazė, CREA - kreatininas. 8

9 ĮVADAS Smulkiųjų gyvūnų virškinimo sistemą sudaro šie organai: seilių liaukos, dantys, ryklė, stemplė, skrandis, plonasis ţarnynas ir storasis ţarnynas, kasa, kepenys ir tulţis. Virškinimo sistemos funkcijos apima: mitybą, virškinimą, medţiagų skaidymą ir įsisavinimą, energijos balansą, metabolizmą ir šalinimą. Šiai sistemai sutrikus pasireiškia komplikacijos.(1,7) Virškinamojo trakto sutrikimai yra vieni iš labiausiai paplitusių veterinarinėje smulkiųjų gyvūnų praktikoje.(5) Virškinamojo trakto svetimkūniai yra viena iš daugelio prieţasčių sukeliančių šunų negalavimus, kuomet yra reikalinga skubi pagalba, daţnai tai tampa diagnostiniu iššūkiu veterinarijos gydytojams.(2) Tačiau daugelis virškinamojo trakto organų sutrikimų gali būti virusinės, bakterinės ar parazitinės kilmės. Diagnozei patvirtinti yra atliekami tyrimai, atmetant galimybę sirgti uţkrečiamosiomis ligomis.(3) Šunys svetimkūnius praryja daug daţniau dėl savo neišrankumo maistui.(11) Nuo svetimkūnių prarijimo iki klinikinių poţymių pasireiškimo gali praeiti nuo kelių valandų iki kelių dienų arba net keletos savaičių.(2) Daugelį klinikinių problemų padeda išspręsti išsami paciento istorija, klinikiniai poţymiai, klinikinė apţiūra. Pasireiškusius klinikinius poţymius gali papasakoti augintinio šeimininkai. Todėl veterinarijos gydytojas turi būti atidus ir mokėti susirinkti reikiamą informaciją iš šeimininkų pasakojimo. Labai svarbus gyvūno amţius, veislė, dėl tam tikrų ligų predispozicijų, taip pat vakcinacijos istorija, bei paskutinių metu naudoti vaistai.(6) Tiriant virškinamąjį traktą svetimkūnių nustatymui daţniausiai yra naudojami šie tyrimo metodai: rentgenologinis tyrimas, kontrastinis rentgenologinis tyrimas, echoskopinis tyrimas, endoskopinis tyrimas, laboratoriniai kraujo tyrimai. Įtariant svetimkūnių sukeltus sutrikimus skrandyje arba ţarnyne atliekama diagnostinė laparotomija, kurios metu pašalinamas svetimkūnis.(3) Svetimkūnių tema svarbi ir šių dienų veterinarinėje praktikoje, tai lemia klinikinių atvejų daţnumas. Svarbi greita ir operatyvi reakcija, ir gydymas, nes dauguma virškinamojo trakto svetimkūnių gali sukelti sunkiai gydomus, negrįţtamus organizmo pakyčius, net mirtį. Labai svarbu yra išanalizuoti virškinamojo trakto svetimkūnio sukeliamus klinikinius poţymius, diagnostines priemones ir gydymo metodus, komplikacijas bei priemones to išvengti. 9

10 Darbo tikslas: tyrimu siekta išsiaiškinti, kokie klinikiniai poţymiai būdingi esant svetimkūniams šunų virškinamajame trakte ir ar jų pasireiškimas priklauso nuo amţiaus, lyties, veislės, naudojamus diagnostikos metodus, galimus gydymo būdus ir ligos baigtį. Darbo uţdaviniai: 1. Nustatyti kaip daţnai šunims pasitaiko virškinimo trakto svetimkūniai. 2. Išanalizuoti klinikinius poţymius, kuriuos sukelia virškinimo trakto svetimkūniai. 3. Išnagrinėti gyvūnų amţiaus, lyties ir veislės įtaką svetimkūnių pasitaikymo daţnumui. 4. Išanalizuoti naudojamus tyrimo metodus virškinimo trakto svetimkūniams diagnozuoti ir diferencijuoti. 5. Išnagrinėti daţniausiai naudojamus virškinimo trakto svetimkūnių gydymo būdus ir ligos baigtį. 10

11 1. LITERATŪROS APŢVALGA 1.1. Virškinamojo trakto svetimkūniai Šunys svetimkūnius praryja dėl neišrankumo maistui.(11) Jauni šunys daug daţniau praryja svetimkūnius, tai gali nutikti ţaidţiant ar pasivaikščiojimo metu.(8) Dalis gyvūnų iš prigimties yra linkę labiau praryti svetimkūnius, negu kiti, gali tai daryti pakartotinai.(12) Svetimkūniai gali būti organinės ir neorganinės kilmės.(9) Sąrašas daiktų, kurie gali būti šunų virškinamojo trakto svetimkūniais yra beribis, bet tai daţniausiai yra kaulai, kremzlės. Ypač lengvai uţstringa stuburo slanksteliai, dėl jų ataugų. Tai pat ţaislai, guma, plastikas, adatos, vinys, kamščiai, monetos, šiukšlių dėţių atliekos, kojinės, akmenys, medţio gabaliukai ir kt., prie šautinių ţaizdų kulkos.(4,8,28) Svetimkūnio sukelta obstrukcija gali būti visiška arba dalinė. Tačiau svetimkūniai gali sukelti ne tik obstrukcijas, kai kurie gali sukelti ir sistemines toksikozes.(4,28) Jei svetimkūnis metalinis, galime įtarti švino ar cinko apsinuodijimo galimybę. Ypač svarbu skrandyje, nes skrandţio rūgštis gali tirpinti šviną / cinką ir sukelti metalo intoksikaciją. Cinko toksiškumas susijęs su prarytais riešutais, varţtais, tepalais, monetomis ir kt.(26) Kiti svetimkūniai gali sukelti lokalius arba regioninius paţeidimus.(4,28) Aštrūs svetimkūniai patekę į stemplę, skrandį ar ţarnyną sukelia mechaninį gleivinės paţeidimą ir gali perforuoti virškinamąjį traktą ir sukelti gyvūno sveikatos sutrikimus.(4,8.) Rezultate gali susidaryti virškinamojo trakto nepraeinamumas, ko pasėkoje galima paţeistų, atskirų dalių nekrozė.(9) Uţstrigusius svetimkūnius reikia šalinti. Sunkioji dalis yra išsiaiškinti kas tai per svetimkūnis, kurioje vietoje yra, ir ar tai klinikinių poţymių pasireiškimo prieţastis.(4) Labai svarbi tiksli anamnezė (pvz.: galbūt šeimininkai matė, ar ţino apie gyvūno prarytą svetimkūnį), taip pat klinikinis tyrimas, bei pagalbiniai tyrimai.(8) 11

12 1.2. Stemplės svetimkūniai Gana didelis šunų stemplės dydis leidţia jiems nuryti objektus, kurie yra daug didesni, nei gali saugiai pereiti per virškinamąjį traktą.(4) Dėl šios stemplės išsiplėtimo savybės svetimkūniai stringa: prieš diafragmą, kranialiai širdies pagrindo arba ties pirmu šonkauliu. Kai kada jie stringa pačioje stemplėje, arba atsiradusiuose, arba įgimtuose susiaurėjimuose.(8) Stemplėje gali uţstrigti beveik viskas, bet tai daţniausiai būna daiktai su aštriais galais.(11) Literatūroje yra nurodoma, stemplės svetimkūniai sudaro maţiau klinikinių atvejų, negu skrandţio ir ţarnyno svetimkūniai. Stemplės svetimkūniai sudaro iki 23 proc.(10) Stemplės svetimkūniai pasitaikantys pas šunis yra: kaulai ir kaulų fragmentai (sudaro proc.).(36) Ţvejybiniai kabliukai, maistas (pvz.: skanukai, kramtukai), taip pat ţaislai (pvz.: kamuoliukai), monetos.(5,6) Kaulai ir ţaislai pasitaiko daţniausiai. Taip pat pasitaiko adatos. Literatūroje aprašytas Pratt CL. atliktas tyrimas, kurio metu buvo tirti šunys, dėl svetimkūnių adatų. Šis svetimkūnis stemplėje šunims pasitaikė 47,6 proc. Grynaveisliai šunys tyrime sudarė 57,1 proc. Daugiau kaip pusė tiriamų šunų buvo vidutinio dydţio veislės šunys.(37) Stemplės svetimkūniai daţniau pasitaiko maţų ir vidutinių veislių šunims. Literatūroje daţnai išskirimai terjerų veislės šunys kaip veislės turinčios didesną riziką praryti svetimkūnius (pvz.: vakarų aukštumų baltasis terjeras, jorkšyro terjeras).(36) Svetimkūniai, tokie kaip skanukai, kramtukai, yra rizikos faktorius komplikacijoms, t.y. 84 proc. šunų, o ypač maţo dydţio šunims sveriantiems maţiau nei 8kg. Vidutiniškai 67 proc. sudaro maţų veislių šunys.(13,17) Neįprastos formos svetimkūniai, tokie kaip slanksteliai yra būdingi radiniai.(23) Daugelis jų pasišalina vemiant, kiti patenka į skrandį, tačiau, kai kurie, lieka stemplėje.(5) Svetimkūniai, kurie yra per dideli kad pasišalintų - uţstringa, ten kur stemplė yra maţiausiai elastiška, mechaninės obstrukcijos kyla ties įėjimu į krūtinės ląstą 23 proc., širdies pagrindu ties diafragmą 74 proc.(5,6,11) Daţnai maţi daiktai pvz: skanukai įstringa proksimalinėje stemplės dalyje 3proc.(34) Svetimkūniai daţniau uţstringa distalinėje stemplės dalyje.(13) Kaudaliniai stemplės svetimkūniai sudaro iki 66 proc. šunų stemplės svetimkūnių.(36) Klinikinis tyrimas gali būti normalus, bet tipiškai atskleidţia stemplės skausmingumo poţymius, taip pat ir rijimo sutrikimus su galvos ir kaklo ištiesimu, ptializmu (padidėjęs seilėjimasis) ir galimai uţsirietimu.(6) Stemplės svetimkūniai yra daţna prieţastis disfagijos (sutrikęs rijimas) ir regurgitacijos.(14) Tai pat gali pasireikšti ir šie poţymiai: odinofagija (skausmingas rijimas), maisto vengimas, halitozė (blogas burnos kvapas), raugėjimas, gagenimas, neramumas, depresija, anoreksija, dehidracija.(5,6) Kartais pasireiškia kvėpavimo sutrikimai, 12

13 kosėjimas dėl trachėjos spaudimo, galimas net springimas.(12) Stipri regurgitacija pradţioje, priešingai nei vėmimas, būdinga stemplės svetimkūniams.(15) Stemplės paţeidimo stiprumas priklauso nuo vietos kurioje yra obstrukcija: ar obstrukcija yra dalinė, ar visiška, nuo svetimkūnio dydţio, kampuotumo, aštrumo, kaip ilgai svetimkūnis yra uţstrigęs, ar yra stemplės perforacija.(30) Svetimkūnis paţeidţia gleivinę, dėl to gali prasidėti stemplės sienelių nekrozė, kuri būna stipresnė prie didelių svetimkūnių ir tuo atveju kuomet jie yra labai ilgai uţstrigę.(6,16) Nedideli švieţi virškinamojo trakto įdrėskimai sugyja spontaniškai, paskyrus gyvūnui antibiotikų kursą savaitei arba maitinant per zondą.(28) Visiška stemplės obstrukcija sukelia periodišką regurgitacija pašaro ir skysčio, seilėjimąsi, gyvūnas būna neramus.(11,23) Kuomet yra dalinė stemplės obstrukcija ji leidţia praeiti skysčiams.(34) Ši obstrukcija sukelia diskomfortą gyvūnui maitinantis. Ankstyvose stadijose apetitas yra, bet diskomfortas stebimas iškart paėdus. Vėliau apetitas dingsta, regurgitacija stiprėja.(23) Stipri dispnėja gali indikuoti stemplės svetimkūnio patekimą į kvėpavimo takus arba aspiracinę pneumoniją. Stemplės perforacija sukelia karščiavimą, depresiją, ar/ ir anoreksiją, skysčio patekimą į pleurą ar pneumotoraksą.(11) Perforacijos pasėkoje, gali pasireikšti tarpusienio uţdegimas, pleuritas, fatalinis nukraujavimas.(6) Negydant gyvūnas gali gaišti. Distalinė stemplės perforacija daţnai baigiasi gyvūno gaišimu.(35) Retkarčiais obstrukcijos vietoje gali išsivystyti divertikulas. Šis divertikulas leidţia maistinėms medţiagoms pereiti į skrandį, tokiu atveju klinikiniai poţymiai gali pasireikšti periodiškai.(23) Kauliniai svetimkūniai gali būti apčiuopiami kaklinėje stemplės dalyje, netgi gali būti matomi iš išorės kaip audinių patinimas, tačiau galutinei diagnozei reikalinga atlikti rentgenologinį tyrimą.(5,37) Diagnozė daţniausiai nustatoma iš krūtinės rentgenogramų.(13) Lateralinis vaizdas gali būti naudingas, kai svetimkūnis yra menkai apibrėţtas.(17) Gali reikėti atlikti rentgeną su kontrastine medţiaga, nustatyti rentgenokontrastinius objektus.(6) Kontrastinė medţiaga turi būti naudojama atsargiai, kuomet įtariame stemplės perforaciją.(5) Nenaudoti bario kontrasto jeigu yra aspiracijos rizika.(17) Stabilizavus gyvūno būklę, reikia kuo greičiau pašalinti svetimkūnį.(6) Stemplės svetimkūnis gali būti pašalintas išimant jį iš nasrų.(32) Svetimkūnį galima švelniai palpacijos būdu nustumti į skrandį, jeigu veterinarijos gydytojas įsitikinęs, jog svetimkūnis neturi aštrių kraštų. Kitas būdas yra panaudojant Folio kateterį: kateteris įvedamas per svetimkūnį ir tuomet balionėlis išpučiamas, jis išplečia stemplę, ir tada traukiamas kateteris kartu su svetimkūniu lauk. Folio kateterį taip galima naudoti, ir tuo atveju, kai svetimkūnį norime nustumti į skrandį.(11) 13

14 Ezofagoskopija yra naudojama diagnostiniais tikslais.(11) Tai yra vienas iš metodų naudojamų stemplės svetimkūniams šalinti.(32) Svetimkūniai pašalinami su endoskopo pagalba.(35) Endoskopas naudojamas 80 proc. visų atvejų.(17) Chirurginis gydymas reikalingas tuo atveju, kuomet ezofagoskopija nesėkminga. Taip gali atsitikti kai svetimkūniai yra stipriai įstrigę ir jų pašalinti nepavyksta, arba įvykus stemplės perforacijai.(6) Torokotomija indikuotina šiais dviem atvejais. Stipriai įstrigusių svetimkūnių negalima traukti naudojant jėgą, nes galima padidinti paţeidimą.(11) Taip pat svetimkūnis gali būti pašalinamas atliekant ezofagotomiją, gastrotomiją. Gastrotomija yra labiau patartina distaliniams stemplės svetimkūniams, nes gijimas yra geresnis.(6) Kaudalinių stemplės svetimkūnių pašalinimas gastrotomijos būdu yra puiki alternatyva transtorakalinei ezofagotomijai. Atliktas tyrimas, kuris įrodė kad atliekant laparotomiją lengviau pašalinti svetimkūnį, tai sukelia maţesnį priešoperacinių ir pooperacinių komplikacijų skaičių.(36) Gyvūnams su minimaliais stemplės paţeidimais gali uţtekti gydomosios terapijos vaistais.(6) Šunys su vidutiniu ir stipriu ezofagitu, klinikinius poţymius rodo ilgiau; letargiją, regurgitaciją, vėmimą, ir jiems reikalingas ilgesnis gijimo, atsistatymo laikas.(13) Esant vidutiniam arba stipriam stemplės paţeidimui reikia gydyti ezofagitą.(6) Priklausomai nuo paţeidimo, gydymui skiriami plataus spektro antibiotikai, protonų siurblio inhibitoriai, prokinetikai, ir /ar kortikosteroidai (prednizolonas 1,1mg/kg/dienai).(11) Taip pat antacidai, H2 antagonistai, analgetikai, opioidai, nereiktų naudoti NVNU - skausmo kontrolei.(17) Jei stemplės paţeidimas labai didelis gyvūną galima maitinti per gastrotominį vamzdelį.(6) Po stemplės operacijos gyvūnams nepatartina oraliai duoti maisto 24 valandas, esant būtinybei netgi iki savaitės. Po gastrotomijos yra patariama, kuo greičiau, pašėrti šunį maţu kiekiu pašaro, kas pagreitina šuns hospitalizacijos laiką klnikoje.(36) Prognozė gyvūnams, kuriems nebuvo stemplės perforacijos yra daţniausiai gera.(11) Mirtingumo rodikliai gali svyruoti nuo 7-25 proc.(17) Perforacijos atveju prognozė atsargi, priklauso nuo paţeidimo dydţio, kontaminacijos.(36) Galimos komplikacijos t.y. stemplės striktūros - gali sudaryti nuo 10 iki 20 proc., ezofagitas, stemplės perforacija - sudaro iki 12proc., stemplės fistulės, pneumotoraksas ir/ar aortos perforacija.(6,17) 14

15 1.3. Skrandţio svetimkūniai Objektai, kurie gali praeiti pro stemplę, gali tapti skrandţio arba ţarnyno svetimkūniais.(11) Didesnė rizika pasireiškia grynaveisliams šunims ir didelių veislių šunims ir ši rizika yra didėjanti su gyvūno amţiumi. Vidutinis šuns amţius yra 6 metai.(38) Literatūroje yra nurodoma, skrandţio ir ţarnyno svetimkūniai sudaro daugiau klinikinių atvejų, negu stemplės svetimkūniai. Jie sudaro iki 67 proc.(10) Skrandţio svetimkūniai būna: kaulai, akmenys, plastikinės kilmės medţiagos, ţaislai, kojinės.(38) Svetimkūniai šunų skrandyje yra daţni ir sukelia tiesioginį fizinį gleivinės barjero paţeidimą savo kelyje. Jie patenka į piliorinę dalį, kur sukelia stiprų gastritą, opas ar obstrukcijas.(15) Svetimkūniai, kurie patenka į piliorinę skrandţio dalį, gali sukelti ir ţarnų perforaciją, ko pasėkoje prasideda peritonitas. Aštrių svetimkūnių pasitaiko iki 35 proc.(36) Skrandţio dydţio pokyčiai gali būti svarbus patekusio svetimkūnio disfunkcijos ţenklas. Nors skrandis paprastai yra ganėtinai tamprus organas. Tačiau skrandţio sienelės ištempimas neturėtų viršyti L4 lygio. Labai stiprus skrandţio išsiplėtimas gali būti dėl dujų, maisto arba skysčio pertekliaus.(37) Jauniems šunims tai yra būdinga dėl persiėdimo. Tačiau anoreksiškam ir /ar vemiančiam šuniui skrandţio išsiplėtimas gali rodyti obstrukciją. Dėl svetimkūnio skrandţiui išsiplėtus, jis gali pasisukti aplink savo ilgąją ašį, nuo 90 iki 360 laipsnių ar daugiau. Labiausiai paplitęs 180 laipsnių uţsisukimas.(26) Vėmimas yra vienas iš pagrindinių simptomų, bet kai kuriems gyvūnams pasireiškia tik anoreksija, kuomet kitiems simptomai nepasireiškia visai.(38) Stiprus vėmimas gyvūno, ypatingai jauno šuniuko, leidţia įtarti prarytą svetimkūnį, tai galima nustatyti palpacijos metu, atliekant rentgeninį tyrimą.(15) Nors diagnozavimo procesą gali apsunkinti skrandis pilnas turinio. Kai kurios ligos gali imituoti obstrukciją dėl svetimkūnio pvz.: šunų parvovirusas, hipokalemija, hypochloremija, metabolinė alkalozė.(11) Diagnozė tampa aiški, kai svetimkūnis yra rentgenokontrastiškas.(32) Smulkūs svetimkūniai gali praėję virškinamąjį traktą būti pašalinti organizmo savaime. Galima svetimkūnį, kuris neturi aštrių kraštų, pašalinti sukeliant gyvūnui vėmimą sugirdant vandenilio peroksido 1-5ml 3proc. tirpalo/ kg per os.(16) Jeigu objektas vis dar yra skrandyje, po 1-2 dienų po pirminės klinikinės apţiūros, reikia imtis priemonių, tyrimų. Delsti negalima, gyvūnas gali gaišti.(6) Svetimkūnis gali būti pašalinamas su endoskopu. Endoskopas yra patikimiausia priemonė, kai objektas minkštas ir maţo rentgenokontrastiškumo.(26) Endoskopinis svetimkūnio pašalinimas, jam yra reikalingas lankstus endoskopas ir tinkamos ţnyplės. Jeigu endoskopo pagalba svetimkūnio pašalinti nepavyksta, tuomet turi būti atliekama gastrotomija.(38) 15

16 Prieš operaciją reikia sureguliuoti gyvūno elektrolitų balansą, nes daţnai pasireiškia hipokalemija, kuri sukelia aritmijas. Prognozė daţniausiai yra gera, tačiau jei gyvūnas silpnas ar dėl skrandţio perforacijos prasidėjo septinis peritonitas, prognozė atsargi.(11) 1.4. Ţarnyno svetimkūniai Smulkiems gyvūnams mechanines obstrukcijas ţarnyne daţniausiai sukelia svetimkūniai: persiko kauliukai, kukurūzų burbuolės, ţaislai, ţvejybiniai kabliukai, linijiniai svetimkūniai.(5,6) Daugelis objektų gali būti linijinės konfigūracijos virškinamajame trakte pvz.: virvės, siūlai, nailoninės kojinės, rūbai ir kt.(11) Fazio K.A. buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo tirti šunys, nustatyta, kad 16 proc. pasitaikančių svetimkūnių šunims yrs linijiniai svetimkūniai. Jiems būdinga lokalizacija yra skrandyje ir svetimkūnis tęsiasi iki tuščiosios ir/ ar aklosios ţarnų. Prarytos buvo medţiaginės, plastikinės ir tekstilinės medţiagos.(4) Nors linijiniai svetimkūniai yra būdingesni katėms 25proc., tačiau daţniau nustatomi šunims.(12) Svetimkūnis gali būti uţstrigęs ties lieţuvio šaknies pagrindu arba ties piliorine skrandţio dalimi, o visa likusi dalis gali būti patekusi į ţarnas.(11) Bracheocefalikai yra labiau linkę į piliorinę obstrukciją ir antrinę gleivinės hypertrofiją.(12) Pasireiškiantys klinikiniai poţymiai priklauso nuo obstrukcijos srities, paţeidimo stiprumo, obstrukcijos prieţasties ir laiko.(6) Vėmimas maistu, tulţimi, gleivėmis yra daţni klinikiniai poţymiai. Tačiau, kai kuriems pasireiškia tik anoreksijos, letargijos ar depresijos poţymiai.(5,11) Vėmimas pasireiškia 94 proc., 66 proc. anoreksija, 63 proc. letargija.(18) Kitiems pasireiškia dar ir šie klinikiniai poţymiai: dispnėja, tachikardija, hypotermija.(19) Šunys su chroniškais linijiniais svetimkūniais gali būti asimptomatiški nuo kelių dienų iki kelių savaičių.(11) Visiškas plonojo ţarnyno nepraeinamumas sukelia stiprų ir daţną vėmimą, kuris siejasi su skysčių praradimu, dehidratacija.(12) Negydant gali sukelti kraujotakos sutrikimus, metabolinę acidozę, šoką, nekrozę ir net sepsį. Dalinė obstrukcija gali būti diagnostiniu iššūkiu: būdingas vėmimas, intermituojanti chroniška diarėja.(6) Klinikinė apţiūra yra svarbi.(6) Negalima atmesti linijinio svetimkūnio būvimo galimybes, neradus svetimkūnio įstrigusio prie lieţuvio šaknies pagrindo. Svetimkūnis patenka į piliorinę dalį ir vėliau pereina į dvylikapirštę ţarną.(11) Pilvo palpacija gali atskleisti ţarnų obstrukciją, sustorėjusias ţarnų kilpas, limfodenopatiją, svetimkūnius, invaginacijas. Padidėjęs pilvos skausmingumas būdingas palpacijos metu.(18) Svetimkūnio dalį taip pat galime pamatyti išlindusią iš gyvūno išangės.(12) 16

17 Linijiniai svetimkūniai daţniau negu nelinijiniai svetimkūniai sukelia komplikacijas: ţarnų nekrozę, ţarnų perforaciją, peritonitą, dėlto yra ilgesnis operacijos laikas, bei gyjimo laikas.(2,18) Plonosios ţarnos svetimkūnį stumia aboraliai peristaltikos judesiams. Dėl to svetimkūnis susisuka ir susimazgo. Kol ţarnos mėgina jį stumti, linijinis svetimkūnis gali įpjauti ar perpjauti ţarnas, daţnai perforuoja daugybinėse vietose. To rezultatas gali būti fatalinis peritonitas.(11,12) Reikia atlikti rentgenologinį tyrimą, kuri parodytų rentgenokontrastišką svetimkūnį, obstrukciją, invaginaciją ar išsiplėtimą. Galima tam panaudoti ir ultragarsą vizualizuoti vaizdą. Endoskopija gali būti naudinga gastroduodenalinėms opoms, gastritams, proksimaliniams svetimkūniams aptikti.(12) Ţarnų invaginacijos būdingesnės jauniems gyvūnams esant enteritui, parvovirusinei infekcijai, askaridţių invazijai, IBD. Neoplazijos daţnesnės vyresnio amţiaus šunims, tačiau lipomos gali būti ir jauniems šuniukams. Ţarnų persisukimas gali sukelti nekrozę, organizmas intoksikuojamas, baigtis gali būti letali.(6) Ţarnyno svetimkūniai daţniau pasitaiko suaugusiems, vidutinio ir didelių veislių šunims patinams. Diferencinės diagnozės būtų obstrukcija dėl: ţarnų invaginacijos, ţarnų persisukimo arba neoplazijos.(6) 1.5. Diagnostika Ligos istorija Išsami anamnezė yra svarbi įtarūs svetimkūnį. Kai kuriais atvejais šeimininkai galėjo matyti, kaip augintinis suėdė neėdamą objektą. Todėl anamnezės surinkimas yra labai svarbi veterinarijos gydytojo darbo dalis.(6) Išsami anamnezė padeda diagnozuoti virškinamojo trakto nepraeinamumą, tačiau kartais būdingų klinikinių simptomų gali ir nebūti.(19) Diagnostikai naudojami metodai: atidi ir išsami gyvūno klinikinė apţiūra, rentgenologinė diagnostika, echoskopinis tyrimas, endoskopinis tyrimas, gali būti naudojama ir kompiuterinė tomografija (KT) bei magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Priklauso nuo klinikos turimos įrangos.(25) Klinikinė apţiūra Atliekamas klinikinis tyrimas, kuris prasideda nuo galvos (t. y. burnos ertmės), toliau tęsiama kaklo ir pilvo palpacija, ir baigiasi tiesiosios ţarnos rektiniu tyrimu.(6) Diagnozei nustatyti yra svarbus klinikiniai poţymiai, jų stiprumas, daţnumas, klinikinių poţymių laipsnis (lengva, sunkus, stiprus ar gyvybei pavojingas), tokių klinikinių poţymių buvimas kaip šoko, melenos ar pilvo skausmo.(4) Vėmimas yra pats daţniausias klinikinis simptomas vyraujantis virškinamojo trakto svetimkūnio atveju. Dehidratacija ir apetito nebuvimas yra kiti du daţni klinikiniai simptomai.(4) 17

18 1.lentelė. Ūmaus ir lėtinio vėmimo priežastys.(20) Mitybos problemos Vidaus parazitai Vaistų poveikis arba šalutinis efektas Metaboliniai sutrikimai Peristaltikos sutrikimai Virškinamojo trakto sutrikimai Neoplazija Toksinai Virusinė infekcija Sekrecija Jautrumas maistui Maisto alergijos Staigus mitybos pakeitimas Kirmėlės NVNU Antibiotikai Glikozidai Chemoterapija Inkstų ligos Kepenų ligos Elektrolitų disbalansas Addisono liga Hipoperistaltika Piliorinė obstrukcija Chroniškas gastritas Pankreatitas Virškinamojo trakto uţdegimas Navikai Antifryzas, apsinuodijimas grybais Parvo virusas Klinikiniai poţymiai Klinikiniai poţymiai daţnai turi panašumų su virškinamojo trakto ligomis tokiomis kaip: anoreksija, vėmimas, diarėja ir kt. Pagal BSAVA duomenis vėmimas sudaro 87 proc., anoreksija 72 proc., diarėja 5 proc., hemoraginė diarėja 2 proc., svorio praradimas 8 proc.(4) Pilvo skausmingumas ir letargija yra nespecifiniai ir varijuojantis poţymiai.(2) Bendra gyvūno savijauta prarijus svetimkūnį, pasireiškia simptomais priklausančiais nuo obstrukcijos rūšies ir fazės, buvimo vietos ir atsiradusių komplikacijų.(4,28) 18

19 Aštri fazė pasireiškia netikėtais elgesio pokyčiais, neramumo atsiradimu, maisto atsisakymu. Taip pat dusimu, vėmimu, troškuliu, disfagija, defekacijos nebuvimu, nusilpusia ţarnyno peristaltika, seilėjimusi.(8) Jei svetimkūnis aštriais kraštais, seilės gali būti su kraujo priemaiša.(28) Vėmimas yra vienas iš būdingiausių poţymių pasireiškiančių šunims esant virškinamojo trakto svetimkūniams.(4) Kiti klinikiniai poţymiai, kuriuos galime stebėti, yra pakilusi temperatūra, keista kūno padėtis, apsunkintas kvėpavimas.(8) Uţstrigus svetimkūniui prie širdies pagrindo, sukeliamas dusulys ir kosulys, kuris gali būti klaidingai interpretuotas kaip svetimkūnio buvimas trachėjoje. Jeigu gyvūno savininkas į aštriąją fazę ne atkreipė dėmesio, po keletos valandų seka tarpinė fazė su maisto atsisakymu ir apatija. Šunims, kurie vis dėlto ėda, regurgitacija prasideda iškarto po ėdesio. Prie visiškos obstrukcijos bendra gyvūno būklė pradeda blogėti greitai, dėl skysčių praradimo ir seilėtekio. Vyksta dehidratacija.(8,30) Prie dalinės obstrukcijos skysčiai patenka į skrandį ir jeigu šeimininkas nepastebėjo pradinių simptomų, susirgimas gali vystytis keletą savaičių. Paskutinėje fazėje dėl maistinių medţiagų trūkumo ir dehidratacijos pasireiškia išsekimas. Ne išimtis aspiracinė pneumonija, virškinamojo trakto perforacija ir pleuritas, temperatūra, silpnumas, dusulys ir šokas sukeltas bakterijų ir intoksikacijos, kurie gali maskuoti virškinamojo trakto sutrikimus.(28) Daţnai virškinamojo trakto svetimkūnius sunku diagnozuoti dėl daugelio iš jau paminėtų prieţasčių. Klinikiniai patologiniai radiniai gali būti normalūs ūmiais ar asimptominiais atvejais. Tačiau kai kurie poţymiai gali nukreipti reikiamos diagnozės kryptimi.(4) Diagnozei patvirtinti reikia atlikti tyrimus. Atliekamas pilnas kraujo tyrimas, vidaus organų tyrimas, elektrolitų profilis, šlapimo tyrimas ir fekaliniai tyrimai yra būtini.(28) Jei pilvo palpacija neįmanoma arba jaučiama patalogija, rentgeninis tyrimas yra indikuotinas. Atlikti tyrimai gali padėti išvengti rimtesnių problemų, tokių kaip inkstų nepakankamumas ar kepenų ligos. Tyrimų rezultatai gali padėti nuspręsti: ar pradėti gydymą, ar dar tęsti diagnostiką.(20) Kraujo tyrimai Kraujo tyrimai atliekami norint gauti daugiau informacijos apie gyvūno sveikatos būklę. Morfologinis kraujo tyrimas labiau naudojamas sisteminėms ligoms nustatyti. Kuomet pasireiškia melena, hematochezija ar hematemezė yra matuojami raudonieji kraujo kūneliai, hematokritas, skaičiuojami retikuliocitai ir trombocitai, kartu su krešėjimo faktoriais, gauta informacija yra vertinga. Pasireiškus ţarnyno infekcinei ligai stebimi baltųjų kraujo kūnelių pokyčiai. Virškinamojo trakto parazitai sukelia eozinofiliją.(5,6) Biocheminis kraujo tyrimas yra vertingesnis. Stebimi šių 19

20 rodiklių pokyčiai: gliukozės, šarminės fosfotazės, alaninaminotransferazės, kraujo šlapalo, kreatinino, kraujo baltymo.(5) Kraujo tyrimų daţni poţymiai: 1) Policitemija (dėl dehidratacijos); 2) Kraujo netekimas anemija (susijusi su virškinamojo trakto opomis); 3) Hemolitinė anemija (dėl cinko intoksikacijos); 4) Leukocitozė (dėl streso ir/ar uţdegimo); 5) Priešinkstinė azotemija (dėl antrinės dehidratacijos); 6) Metabolinė alkalozė (padidėję bikarbonatai ar anglies dioksidas dėl antrinio vandenilio jonų praradimo); 7) Metabolinė acidozė (sumaţėję bikarbonatai ar anglies dioksidas dėl antrinės dehidratacijos); 8) Elektrolitų disbalansas (dėl hypokalemijos, hypochloremijos, hyponatremijos ar hypernatremijos).(6,21) Rentgenologinis tyrimas Rentgenologinis tyrimas yra vienas iš daţniausiai naudojamu metodu virškinamojo trakto svetimkūniams nustatyti. Tačiau yra daug įvairių obstrukcijos prieţasčių pvz.: neoplazijos, aldhezijos, striktūros. Visos jos pasireiškia panašiais rentgenologiniais radiniais.(22) Radiogramos interpretacija gali būti skirtinga, pagal tai iš kokios medţiagos yra svetimkūnis. Svetimkūnis gali būti kontrastiškas, arba nekontrastiškas. Rentgenokontrastiškas svetimkūnis yra lengvai atpaţįstamas paprastoje rentgenogramoje pvz.: metalas, kaulai ir kt. Kai objekto kontrastiškumas yra maţas, svetimkūnį identifikuoti gali būti sunku.(26) Rentgenogramos gali būti analizuojamos pagal penkis svetimkūnių skaidrumo tipus.(23) 1.Metalinės medţiagos. Jos yra tankios, todėl slopina spinduliuotės praėjimą. Rentgeno nuotraukose metalas yra baltas (rentgenokontrastiškas).(23) 2.Kaulinės medţiagos. Kaulo tankis skiriasi nuo metalo. Todėl per jį gali praeiti nedaug rentgeno spindulių, palyginus su kitais kūno audiniais.(23) Svetimkūniai, tokie kaip praryti kaulų fragmentai, yra vieni iš daţniausiai randamų rentgenokontrastiškų radinių.(6) Rentgeno nuotraukoje kaulas atrodo beveik baltos spalvos (rentgenokontrastiškas).(23) 20

21 3.Skystos medţiagos. Skysčiai slopina daugiau spinduliuotės negu dujos, tačiau maţiau nei kaulai. Rentgeno nuotraukoje skysčiai atrodo pilki. Kadangi audinių didţiąją dalį sudaro skysčiai jie atrodo panašiai. Rentgeno nuotraukose neįmanoma atskirti kraujo, transudato ir eksudato skysčio. Audinių padidėjimą organuose būna sunku atskirti dėl susikaupusių skysčių.(23) 4.Dujos. Rentgeno spinduliuotę lengvai praleidţia dujos, oras. Dujų buvimas minkštuosiuose audiniuose, gali būti stebimas esant svetimkūnio perforacijai. Perforavę svetimkūniai gali būti atpaţinti kaip hyperechogeniškos struktūros, įvairaus dydţio su akustiniais šešėliais.(6,23) 5.Riebalinės medţiagos. Medţiagos, kurios yra riebalinės kilmės, būna nerentgenokontrastiškos.(26) Tačiau riebalai gali padėti apibrėţti organų struktūras, pvz.: inkstų audinius.(23) Mineraliniai ir metaliniai objektai, kaulai, akmenukai, guminės medţiagos, specifinės stiklo rūšys taip pat lengvai yra matomos rentgeno nuotraukose.(29) Nekontrastiški svetimkūniai, tokie kaip mediena, vaisių kauliukai, plastikinės medţiagos, tekstilė, kiliminė danga, fitobezoarai, trichobezoarai ir kt. gali būti matomi, kaip minkštųjų audinių skaidrumo paţeidimai.(6,23,29) Svetimkūnio medţiagos audinio tankis gali įmituoti mases, uţdegimą, edemą, hemoragiją ir kt.(26) Krūtinės rentgenograma reikalinga siekiant apţiūrėti tarpusienį ir pleuros ertmę dėl skysčių ar / ir oro, kurie identifikuotų stemplės patalogiją, svetimkūnį, perforaciją. (26) Taip pat naudojama pasižiūrėti plaučius, ar nėra aspiracinės pneumonijos, metastazių, dėl infekcinių ligų.(12) Radiologiniai ţenklai stemplės svetimkūnio atveju: 1) Oras išplėtęs stemplę yra matomas kranialinėje dalyje visiškos obstrukcijos atveju. 2) Skirtingi skysčio kiekiai yra matomi esant kranialiai obstrukcijai. 3) Nerentgenokontrastiškas svetimkūnis gali būti išryškinmas kontrasto pagalba, teikiama pirmenybė bario sulfatui. Geriau naudoti nejonines vandenyje tirpias kontrastines medţiagas kuomet įtariama perforacija. 4) Minkštųjų audinių plotas, ties svetimkūnių ar tarpusienio masė, kur įtariama perforacija yra rezultatas tarpusienio uţdegimo. Pasireiškęs pneumotoraksas indikuoja perforacijos buvimą. 5) Prarytas oras, ar stemplės skysčiai, apibrėţia svetimkūnį. 6) Jei svetimkūnis buvo kuri laiką, galime stebėti sienelės sustorėjimą. 7) Per ilgesnį laiką gali išsivystyti divertikulas obstrukcijos vietoje. Divertikulą galime matyti atlikę kontrastinį tyrimą.(23) 21

22 Stemplės tankis priklauso nuo turinio: dujų, skysčių, maisto. Nedidelis kiekis oro ir / ar maisto stemplėje vienos rentgenogramos metu nėra ne normalu, tačiau jei tai matoma daugelyje rentgenogramų, reikia atlikti kontrastinį rentgenologinį tyrimą. Bet kokia medţiaga esanti stemplėje ilgiau nei keletą minučių yra nenormalu. Stemplės svetimkūniai įprastai įstringa ties širdies pagrindu, arba kranialinėje stemplės dalyje. Identifikuoti svetimkūnius ventrodorsalinėje rentgenogramoje yra sunku dėl slankstelių persidengimo.(26) 1.pav. Lateralinė krūtinės rentgenograma šuns su svetimkūniu (skanuku-kramtuku) stemplėje. Stebimas neryškus minkštųjų audinių apibrėžtumas kaudodorsaliai krūtinės širdies pagrindo, kaudaliai stemplės ir kaudaliai tarpusienio. (Courtesy of Dr. Silke Hecht, Knoxville,Tenn.) Pilvo srities rentgenogramos padeda identifikuoti svetimkūnius, virškinamojo trakto išsiplėtimą, organų padėties pokyčius, poslinkius, formos, dydţio pokyčius.(12) Skrandţio svetimkūniai gali būti randami ir atsitiktinai, nes klinikiniai poţymiai gali pasireikšti ne iš karto.(11) Rentgenograma yra reikalinga skrandţio tankio pokyčiams nustatyti ir įsitikinti, kad svetimkūnis vis dar skrandyje arba kad jo ten nėra.(11,26) Svetimkūnio atveju skrandį matome uţpildytą oru ir tik su nedidelių kiekių maisto. Dėl šios oro masės, audiniai turės apibrėţtas ribas.(26) Svetimkūnis, esantis piliorinėje dalyje, bus apsuptas dujų atliekant kairę lateralinę rentgenogramą.(27) Laisvai judantys svetimkūnis nustatomas skrandţio dugninės dalies viduryje ir ventraliai.(15) Rentgenologinį tyrimą reikėtų atlikti gyvūnams, kurie vemia, kuriems skausminga pilvo palpacija, kuriems įtariame virškinamojo trakto nepraeinamumą. Atliekant tyrimą, dėmesys kreipiamas į dujų ir skysčių buvimą pleuros ertmėje, ir į organų, audinių šešėlių spalvos 22

23 intensyvumą, nes tai gali parodyti virškinamojo trakto perforaciją, peritonitą, audinių pokyčius, patalogijas.(28) Maistas skrandyje gali uţmaskuoti svetimkūnį. Tokiu atveju rentgenogramą būtų gerai pakartoti po 12, 18, 24 val. Paprastąjį rentgenologinį tyrimą būtina atlikti prieš suduodant gyvūnui kontrastines medţiagas t.y. bario sulfatą.(26) Svetimkūniai identifikuojami iš abiejų lateralinių pusių ir ventrodorsalinės rentgenogramų. Dorsoventralinė projekcija naudojama retais atvejais, nes matomas netaisyklingas vidaus organų vaizdas.(26) Diagnozė greičiau galime nustatyti, kuomet svetimkūnis yra rentgenokontrastiškas.(15) Rentgenogramos daţniausiai parodo problemą, tačiau ne visada gauname tikslų atsakymą, bet daugeliu atveju jos yra būtinos.(22) Diagnozei patvirtinti gali būti reikalingas kontrastinis virškinamojo trakto rentgenologinis tyrimas.(28) Svetimkūniai taip pat gali būti nustatomi echoskopiniu tyrimu, endoskopiniu tyrimu.(6) Kontrastinis rentgenologinis tyrimas Diagnostikai neuţtekus paprasto rentgenologinio tyrimo galima šį tyrimą pakartoti su kontrastine medţiaga. Kiti pagalbiniai tyrimai pvz: (echoskopija, endoskopija), tūrėtų būti atliekami prieš panaudojant kontrastinę medţiagą.(5) Bario kontrastas yra naudojamas virškinamojo trakto tyrimams, apţvalgai. Bario sulfatas turi aukštesnį anatominį numerį nei kūno audiniai ir yra kontrastiškas. Jis yra inertiškas, neturi osmosinio slėgio potencialo ir nėra absorbuojamas ar kitaip paveikiamas virškinamojo trakto sekrecijos.(24) Kontrastinis rentgenologinis tyrimas suteikia galimybę vizualizuoti stemplę ir virškinamąjį traktą.(5) Kontrastinė rentgenograma gali atskleisti dydį, formą, tankumą, poziciją ir architektūrą organų struktūrų. Naudojant šią informaciją gauname būtinas ţinias apie anatominius, fiziologinius ir patologinius pokyčius.(26) Kontrastinė medţiaga apibrėţia ribas.(23,26) Kontrastinė rentgenograma yra naudinga norint įvertinti pašaro evakuacijos laikui, virškinimo laikui, bei aptikti kliūtis, striktūras ar išsiplėtimus, perforacijas.(5) Kontrastinis rentgenologinis tyrimas gali būti atliekamas: teigiamas, neigiamas, dvigubas. Bario sulfatas yra teigiamas kontrastas.(23) Kontrastinė medţiaga šuniui gali būti suduodama su vandeniu ar pašaru, gali būti panaudojama metilceliuliozė sumaišyta su pašaru pagerinti tyrimo saugumui.(24) Tik nedidelį kiekį bario sulfato reikia suduoti gyvūnui, arba dviguba gastrograma gali būti atliekama su didesniu bario sulfato kiekiu, nes bario sulfatas padengia organų sieneles ir pašalinę medţiagą.(6) Dviguba gastrograma atliekama derinyje naudojant teigiamą ir neigiamą kontrastus.(23) Anglies dioksidas, azotas, deguonis, oras yra neigiamos kontrastinės medţiagos.(23) Alternatyva, gali būti atliekama negatyvi rentgenograma.(6) Neigiama kontrastinė medţiaga gali būti naudojama 23

24 svetimkūnių diagnozei. Tačiau geriausiai svetimkūniai yra matomi naudojant teigiamą kontrastinę medţiagą.(23) Svetimkūniai daţnai praleidţia kontrastą ar orą, kuris pasiskirsto palei jų kraštus. Tai lemia kontrasto išsisklaidymą ir prilipimą. Tuomet gleivinės paviršius atrodo grubus ir netolygus. (26) Kontrastinis tyrimas gali nedemonstruoti kontrasto pratekėjimo, neskaitant nekontrastiškų radiografiškų radinių dėl perforacijos, nes gali būti susiformavusios adhezijos ar fibrozė, kurios iš dalies uţdengia perforaciją.(26) Indikacijos kontrastiniam rentgenologiniam tyrimui būtų: regurgitacija, ţiaukčiojimas, disfagija, vėmimas.(24) Perforacijos atveju kontrastinės medţiagos naudojimo reikėtų atsisakyti, kuomet įtariama perforacija, geriau būtų naudoti vandenyje tirpią nejoninę kontrastinę medţiagą, kuri sukeltų maţesnę ţalą plaučiams, jeigu būtų aspiruota. Aspiracinė pneumonija gali pasireikšti jei gyvūnas vėmė.(26,28) Svarbus gyvūno paruošimas kontrastiniam tyrimui. Gyvūnas turi būti nešertas bent 12valandų iki pačio tyrimo, vanduo neribojamas. Kontrastas turi būti sušeriamas per burną gyvūnui sėdint ar stovint, gyvūnas turėtų būti sąmoningas arba labai lengvai seduotas procedūros metu, norint išvengti aspiracijos rizikos.(23) Norint įvertinti visą virškinamąjį traktą reikia pirmą kontrastinę rentgenogramą atlikti stemplei įvertinti. Po to rentgenograma kartojama kas 20min. valandos bėgyje, kol kontrastinė medţiaga pereina per skrandį. Vėliau kartojama kas 1valandą, kol kontrastas patenka į storąją ţarną. Kontrastinės medţiagos pasišalinimas trukmė svyruoja nuo 2,5-4 valandų.(23,26,28) Echoskopinis tyrimas Šis tyrimas daţnai naudojamas kaip pagalbinė priemonė prie rentgeninio tyrimo, bet gali būti atliekamas ir atskirai.(26) Tai pat gali būti pasitelkiamas atliekant biopsiją, norint paimti mėginius citologiniams ar histopatologiniams tyrimams.(4) Echoskopijos diagnostinė vertė atliekant virškinamojo trakto tyrimus yra didelė. Tyrimo metu galime matyti ne tik vidaus organų vidinę struktūrą, dydį, formą, echogeniškumą, poziciją, mediastinalines mases, galime įvertinti ţarnyno sienelės storį, peristaltikos judesius, pleuros, peritoniumo skysčių sankaupas, limfinius mazgus kurių nematome rentgenogramose.(4,23,26) Echoskopinis tyrimas yra naudingas ieškant svetimkūnių minkštuosiuose audiniuose. Šis metodas paprastai laikomas pagalbine priemone, kai rentgenologinis tyrimas yra dviprasmiškas. Tačiau yra ne daug informacijos, kurioje būtų dokumentuojama echoskopinio tyrimo nauda virškinamojo trakto svetimkūnių diagnozavimui gyvūnuose.(22) 24

25 Objektai tokie, kaip medis, stiklas, plastikas, kurių nebuvo matyti rentgenogramose, gali būti identifikuojami kaip hiperechogeniškos struktūros, sudarančios šešėlius ultragarsinio tyrimo metu. Šios struktūros turės aštrias kraštines ir distalinį šešėliavimą. Jos lengvai judės pasikeitus kūno padėčiai.(26,28) Endoskopinis tyrimas Endoskopinis tyrimas yra informatyvus, jis leidţia atidţiai apţiūrėti stemplę, skrandį ir ţarnas. Leidţia identifikuoti skausmo ţidinį, erozijas, opas, navikus, svetimkūnius ir tuo pačiu tai minimalus invazinis biopsijos metodas, leidţiantis ištirti mikroskopinę ligą, paimti mėginius citologijai ir kt..(12,32) Naudojant endoskopijos metodą galima vizualizuoti, tiesiogiai įvertinti gleivinės būklę. Endoskopijos pagalba galima pašalinti svetimkūnį.(28) Endoskopijos apribojimai apima endoskopo darbinį ilgį, didelių veislių šunims negalima patekti į tuščiąją ţarną.(12) Virškinamojo trakto zondavimas nerekomenduojamas dėl šio metodo nepatikimumo.(28) Endoskopinis gydymas daţnai yra sėkmingas bet vet. gydytojai turi būti atsargūs, nes galima lengvai suplėšyti ţarnas ir sukelti peritonitą. Pavykus pravesti endoskopą ir uţkabinus svetimkūnio pabaigą, galima lengvai jį pašalinti, tuomet operacija nebūtina.(11) Tiriamoji laparotomija Laparaskopija arba tiriamoji laparatomija naudojama išsamiai diagnostikai ir gydymo tikslams.(12) Atliekamas ventralinis pjūvis per vidurio liniją nuo krūtinkaulio kardinės ataugos iki gaktikaulio. Ši procedūra leidţia vizualizuoti ir ištirti visą pilvo ertmę. Apţiūrima: diafragma, kepenys, tulţies pūslė ir latakai, bluţnis, skrandis, dvylikapirštė ţarna, kasa, tuščioji ţarna, klubinė ţarna, akloji ţarna, gaubtinė ţarna, tiesioji ţarna, šlapimo pūslė, prostata arba gimda su kiaušidėmis, inkstai, antinksčiai, šlapimtakiai.(12,17) Galima nustatyti obstrukcijos ar/ ir perforacijos, nekrozės prieţastis.(17) 25

26 1.6. Gydymas Gydymas gali būti medikamentinis ir/ ar chirurginis. Iš pradţių būtinas būklės stabilizavimas.(28) Reikalinga skysčių terapija, ji yra būtina rehidracijai, kraujotakai pagerinti, sureguliuoti rūgščių - šarmų balansą ir atstatyti elektrolitų balansui.(6) Ypač silpniems gyvūnams, tam naudojami intraveniniai kristaloidiniai skysčiai. Dėl sunkios šoko būklės šunims administruotini izotoniniai kristaloidiniai skysčiai 90ml/kg per valandą (pvz.: 0,9proc., NaCl, Ringer Lactate).(31) Jei gyvūno savijauta yra normali, svetimkūnis pateko prieš 1-2 dienas ir yra fiksuotas prie lieţuvio, jį atlaisvinus galima palaukti, gal jis pasišalins iš organizmo, be komplikacijų. Operacija indikuotina gyvūnams, kurie blogai jaučiasi po svetimkūnio atlaisvinimo praėjus valandoms.(11) Ūmios obstrukcijos atveju ţarnyne, būtina kuo greičiau atlikti operacija. Dėl nepakankamos kraujotakos ţarnose, gali prasidėti audinių nekrozė. Diagnostinė laparotomija daţniausiai būna sėkminga anksti diagnozavus obstrukciją.(31) Konservatyvūs gydymas nerekomenduojamas šunims su linijiniais svetimkūniais. Jeigu svetimkūnis yra plonosiose ţarnose, kontraindikuotina naudoti lubrikantines medţiagas ar vidurius laisvinančius vaistus, nebent yra tik maţa dalinė obstrukcija ţarnyne.(4) Gyvūnas narkotizuojamas, atliekama tiriamoji laparatomija, procedūros metu šalinamas obstrukcijos prieţastis svetimkūnis, jei yra indikacija, atliekama paţeistų audinių rezekcija.(6;28) Gastrotomija - skrandţio ertmės atvėrimas, atliekamas gyvūnams kuriems nepavyko svetimkūnio pašalinti endoskopiškai. Gastropeksija - skrandţio fiksavimas prie pilvo sienos, atliekamas obstrukcijos atveju. Enterotomija - ţarnos ertmės atvėrimas, ţarnos rezekcija - pašalinamas ţarnos segmentas, ţarnos anastomozė - galo su galu sujungimas, atliekamas esant ţarnų išemijai ir nekrozei. Enteroplikacija - ţarnų fiksavimas prie pilvo sienos, atliekama invaginacijų atveju. Pilvo ertmės lavaţas atliekamas perforacijos ir septinio peritonito atveju.(31) Po operacijos skiriami vaistai skausmui malšinti, intraveninės infuzijos. Skiriami antibiotikai, yra įvairių protokolų pavyzdţių, vienas iš jų yra ampicilinas derinyje su metronidazoliu arba naudojamas trimetoprimas, sulfanilamidai aminoglikozidai (gentamicinas), amikacinas, fluorochinolonai (enrofloksacinas). Antibiotikai gali būti suleidţiami parenteraliai. Plataus spektro antibiotikai skiriami perforacijos ar peritonito atveju, esant kontaminacijai.(6,28) Antiemetikai (metoklopramidas, cerenia) naudojami po obstrukcijos pašalinimo, nuo vėmimo ir pykinimo. Virškinamojo trakto protektoriai: H2 receptorių blokatoriai (ranitidinas), skrandţio gleivinė apsaugantys (sukralfatas), gali būti naudojami pacientams sergantiems gleivinės uţdegimu, skrandţio ar ţarnų opomis.(31) 26

27 Skiriamas dietinis šėrimas, iš pradţių 1-2 dienas neduodama ėsti, tik nedideli kiekiai vandens, tada palaipsniui šeriama švelniu, smulkintu maistu, kol grįţtama prie normalaus šėrimo rėţimo. Gali būti reikalingas šėrimas per enterinį ar parenterinį vamzdelį po operacijos. Gyvūnui po operacijos aktyvi veikla yra grieţtai ribojama dviem savaitėms, norint išvengti komplikacijų.(31) Prognozė priklauso nuo prieţasties, komplikacijų.(6) Prognozė įprastai gera, nebent kyla perforacijos, peritonito rizika arba yra reikalinga didelės ţarnų dalies rezekcija.(11) Delsimas gali sukelti audinių nekrozę, perforaciją, septinį peritonitą ir padidina gyvūno gaišimo tikimybę.(31) 27

28 2. MEDŢIAGOS IR METODAI Tyrimas Analizuotos šunų ligų istorijos su virškinamojo trakto svetimkūniais. Tyrimas apie šunų virškinamojo trakto svetimkūnius ir jų diferencinę diagnostiką atliktas Kauno,,X smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Duomenys apie sergančius šunis buvo renkami nuo 2017m. birţelio 01 d. iki 2018 m. birţelio 01 d. Per metus smulkiųjų gyvūnų klinikoje buvo gydyta 1710 šunų. 336 iš jų sirgo virškinimo sistemos ligomis. Šunys nebuvo įtraukiami į tyrimą, jeigu klinikiniai poţymiai buvo sukelti kitos etiologijos nei svetimkūnis. Šunys, kuriems svetimkūniai sukėlė vėmimą, anoreksiją, viduriavimą, dehidrataciją, pilvo pūtimą, seilėtekį, temperatūrą, regurgitaciją, konstipaciją, maisto atsisakymą, pilvo įtempimą ir skausmingumą buvo įtraukti į tyrimą. Tyrimui buvo atrinkti 30 šunų, kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto svetimkūnis. Pirmos klinikinės apţiūros metu buvo renkama išsami sergančio gyvūno anamnezė. Atliekamas klinikinis tyrimas, bei pagalbiniai tyrimai: laboratoriniai kraujo tyrimai, rentgenologinis tyrimas, ultragarsinis tyrimas, tiriamoji laparotomija ar jų kombinacija. Visi tyrimai ir operacijos buvo atliktos laikantis Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo, poįstatyminių aktų bei veterinarinių reikalavimų. Anamnezė Klinikinės apţiūros metu buvo renkama gyvūno anamnezė. Gyvūno savininkas turėjo pateikti informaciją apie gyvūną. Nurodyti gyvūno amţių, veislę, lytį, svorį, laikymo ir šėrimo sąlygas, apie augintinio negalavimus, atvykimo į kliniką prieţastį. Vėliau savininko, tam tikri momentai, buvo paklausinėjama išsamiau, kad susirinkti kuo tikslesnę anamnezę apie gyvūną. Buvo renkami duomenys apie gyvūno būklę, klinikinius poţymius, kada pasireiškė simptomai, kokie simptomai pasireiškė, kiek laiko truko, ligos eigą, kaip keitėsi gyvūno savijauta, elgesys, gal šeimininkai matė suėdant ką nors nevalgomo, ar gyvūnas serga gretutinėmis ligomis, ar gyvūnui jau buvo taikytas gydymas, jeigu buvo gydytas tai kaip buvo gydytas, kokie buvo gydymo rezultatai. 28

29 Klinikinis tyrimas Po anamnezės surinkimo atliekamas klinikinis tyrimas. Klinikinio tyrimo metu įvertinama sąmonė, elgsena, gyvūno kondicija, odos paslankumas, išmatuojama kūno temperatūra elektroniniu termometru, apţiūrima burnos ertmė, įvertinama gleivinių spalva, kapiliarų prisipildymo greitis, atliekama limfinių mazgų apčiuopa, atliekant apčiuopą įvertinamas pilvo sienos įsitempimas priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos, įvertinamas pulsas, atliekama širdies ir plaučių auskultacija, rektinis tyrimas. Pagalbiniai tyrimai Kraujo laboratoriniai tyrimai buvo atliekami priklausomai nuo gyvūno būklės ir situacijos. Pagal galimybes buvo stengiamasi atlikti ir morfologinius, ir biocheminius kraujo tyrimus. Kraujo mėginiai tirti toje pačioje klinikoje. Kraujas tyrimams daţniausiai buvo imamas laikantis aseptinių ir antiseptinių sąlygų iš priekinės kojos poodinės venos (v. cephalica antebrachi). Kraujo ėmimo vietoje buvo nuskutami plaukai, oda aseptizuota spiritu. Kraujo mėginiai imti į sterilius megintuvėlius. Morfologiniai kraujo tyrimai buvo atliekami automatiniu kraujo analizatoriumi MS4-5 VET. Kraujo mėginiai imti į sterilius mėgintuvėlius su EDTA konservantu. Po kraujo paėmimo procedūros mėgintuvėliai buvo uţdaromi ir atsargiai pavartomi, kad kraujas susimaišytų su antikoaguliantu. Kraujo biocheminiai tyrimai buvo atliekami naudojant Spotchem EZ SP-4430 analizatorių, multitestą PANEL5. Kraujo mėginiai imti į sterilius megintuvėlius su be krešėjimo aktyvatorių. Vet. gydytojui išanalizavus anamnezės duomenis, atlikus klnikinį tyrimą, laboratorinius kraujo tyrimus. Buvo pasirenkamos diagnostinės priemonės: rentgenologinis tyrimas, kontrastinis rentgenloginis tyrimas, ultragarsinis tyrimas, endoskopinis tyrimas ar jų kombinacijos, arba pasirenkama tiriamoji laparotomija diagnozei patvirtinti. Prieš atliekant rentgeninį tyrimą gyvūnai buvo seduojami, tik tuo atveju jeigu buvo labai neramus ar / ir agresyvus. Daţniausiai rentgenogramos buvo atliekamas dešinėje lateralinėje projekcijoje. Ultragarsinis tyrimas buvo atliekamas įvertinti skrandţio, ţarnų sienelės storį, ţarnų spindţio išsiplėtimą, motoriką. Endoskopinis tyrimas buvo atliktas 6 pacientams diagnozei nustatyti arba patvirtinti. Diagnostinė laparotomija buvo atlikta 24 pacientams diagnozei nustatyti arba patvirtinti. 29

30 Tyrimo schema Pacientas Anamnezė Klinikinis tyrimas Pagalbiniai tyrimai Laboratoriniai tyrimai Rentgenologinis tyrimas Endoskopinis tyrimas Neigiamas Papildomi tyrimai Teigiamas Neigiamas Echoskopinis tyrimas tyrimas Neigiamas Teigiamas Kontrastinis rentgenologinis tyrimas Teigiamas Neigiamas Diagnostinė laparotomija Komplikacijos Galutinė diagnozė Gydymas Prognozė 2.lentelė. Tyrimo schema 30

31 Atlikus tyrimus ir diagnozę patvirtinus, gyvūnams buvo taikytas chirurginis gydymas. Buvo atliekamos šios chirurginės procedūros: ezofagostomija, gastrotomija, enterotomija, ţarnų rezekcija ir anastomozė. Nustatyta svetimkūnio lokalizacija: stemplė, skrandis, ţarnynas. Operacijos metu buvo fiksuojamos rastos svetimkūnio sukeltos komplikacijos: ţarnos perforacija, peritonitas, ţarnos invaginacija, aspiracija, enteritas, gastritas, ţarnos nekrozė, skrandţio opa, plaučių edema. Ligos baigtys buvo išskirtos trys: pasveiko, eutanazija, gaišo. Išanalizavus duomenis gyvūnai buvo suskirstyti į amţiaus grupes: nuo 5-10 metų, nuo 1-5 metų amţiaus ir jaunesni nei 1 metų amţiaus. Gyvūnai buvo suskirstyti pagal šunų veislės dydį į grupes: 1 grupę sudarė maţų veislių šunys, 2 grupę sudarė vidutinių veislių šunys, 3 grupę didelių veislių šunys. Remiantis duomenimis, paskaičiuota klinikinių poţymių trukmė paromis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo veterinarijos klinikoje. Suskaičiuotas parų skaičius stacionare po chirurginio gydymo. Apskaičiuoti kintamųjų procentai, vidurkiai ir jų paklaidos. Paskaičiuota santykinė rizika tarp šunų virškinamojo trakto svetimkūnio pasiskirstymo pagal amţiaus grupes. Paskaičiuota santykinė rizika tarp klinikinių poţymių trukmės paromis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo veterinarijos klinikoje. Paskaičiuota santykinė rizika tarp parų skaičius stacionare po virškinamojo trakto svetimkūnio atvejo chirurginio gydymo. Paskaičiuota santykinė rizika tarp laboratorinių kraujo tyrimų rodiklių. Pasirinkto santykio matavimai apibendrinti kaip vidurkis +/-. Apskaičiuotos laboratorinių kraujo tyrimų rodiklių minimalios ir maksimalios reikšmės, bei standartiniai nuokrypiai. Atlikus statisnę analizę nustatytas statistiškai patikimas ryšis (p<0,05) tarp svetimkūnio lokalizacijos ir ligos baigties. Nustatytas statistiškai patikimas ryšis (p<0,05) tarp svetimkūnio lokalizacijos ir komplikacijų pasireiškimo. Nustatytas statistiškai patikimas ryšis (p<0,05) tarp bendrųjų tyrimų atliktų diagnozuojant virškinamojo trakto svetimkūnius ir rentgeninio tyrimo. Duomenys surinkti naudojantis klinikos pacientų registracijos duomenų baze. Duomenys buvo apdorojami naudojantis Microsoft Exel programa. Duomenys buvo statistiškai palyginti, statistika buvo suskaičiuota naudojantis SPSS Windows

32 3. TYRIMŲ REZULTATAI Išanalizavus duomenis, surinktus Kauno,,X smulkiųjų gyvūnų klinikoje metais, virškinamojo trakto svetimkūniai buvo įtariami 46 gyvūnams. Virškinamojo trakto svetimkūnio diagnozė buvo patvirtinta 30 šunų. 9% 91% Virškinimo sistemos ligos Virškinamojo trakto svetimkūnis 1 pav. Virškinamojo trakto svetimkūnių atvejų kiekis tarp virškinimo sistemos ligų procentais Išanalizavus duomenis virškinamojo trakto svetimkūniai buvo diagnozuoti 30 šunų, kas sudarė 9 proc. visų (n=46) šunų sirgusių virškinimo sistemos ligomis atvejų (1pav.). Patelės 33% Patinai 67% 2 pav. Virškinamojo trakto svetimkūnių pasiskirstymas tarp patinų ir patelių Išanalizavus duomenis virškinamojo trakto svetimkūniai patinams pasitaikė daţniau nei patelėms. Virškinamojo trakto svetimkūniai buvo diagnozuoti 20 patinų, 10 patelių (2pav.). 32

33 33% 23% 44% <1m. 1-5m. 5-10m. 3 pav. Virškinamojo trakto svetimkūnių pasiskirstymas šunų amžiaus grupėse Išanalizavus duomenis daţniausiai virškinamojo trakto svetimkūniai pasitaikė nuo 5-10 metų amţiaus šunims nustatyta 13 gyvūnų, nuo 1-5 metų amţiaus - diagnozuota 10 gyvūnų, jaunesniems nei 1 metų amţiaus - diagnozuota 7 gyvūnams. Du jauniausi gyvūnai, kuriems buvo diagnozuotas virškinamojo trakto svetimkūniai, buvo 4 mėnesių amţiaus. 3 vyriausi gyvūnai tiriamųjų grupėje buvo 10 metų amţiaus. Tiriamųjų šunų amţiaus vidurkis buvo 4,74 ± 0,81 metų (3pav.). 17% 27% 56% 1gr. 2gr. 3gr. 4 pav. Šunų veislių suskirstymas pagal dydį į grupes 1 grupę sudarė 5 šunys, 2 grupę sudarė 17 šunų, 3 grupę sudarė 8 šunys. Daţniausiai virškinamojo trakto svetimkūnis pasitaikė vidutinio dydţio veislės šunims (4pav.). 33

34 Vokiečių aviganis Vakarų aukštumų baltasis terjeras Toiterjeras Špicas Šeltis Sibiro haskis Rytų europos aviganis Prancūzų buldogas Pekinas Mišrūnas Labradoro retriveris Kaukazo aviganis Jorkšyro terjeras Dţeko raselo terjeras Cvergšnauceris Biglis Berno zenenhundas Belgų aviganis Šunų skaičius 5 pav. Virškinamojo trakto svetimkūniai pasitaikė šių veislių šunims Tiriamuoju laikotarpiu buvo analizuota šunų veislės veiksnio galima įtaka virškinamojo trakto svetimkūnių pasitaikymui. Duomenų analizėje biglių ir mišrūnų veislės pacientai sudarė po 16,7 proc., vakarų aukštumų baltųjų terjerų veislės pacientai sudarė 10 proc., vokiečių aviganių ir jorkšyro terjerų veislės pacientai sudarė po 6,7 proc. o kitų veislių, tokių kaip belgų aviganis, berno zenenhundas, cvergšnauceris, dţeko raselo terjeras, kaukazo aviganis, labradoro retriveris, pekinas, pranzūcų buldogas, rytų europos aviganis, sibiro haskis, šeltis, špicas, toiterjeras pasitaikė po 3,3 proc. (5pav.) Išanalizavus šunų veisles, kurioms pasitaikė virškinamojo trakto svetimkūniai, matome kad didţiąją dalį imties sudarė grynaveisliai šunys - 25, o likusią dalį sudarė mišrūnai šunys - 5. Grynaveislių šunų buvo gydyta daugiau nei mišrūnų. Grynaveisliams šunims svetimkūniai santykinai diagnozuojami daţniau nei mišrūnams (6pav.). 34

35 17% 83% Mišrūnai Grynaveisliai 6 pav. Virškinamojo trakto svetimkūnių pasiskirstymas mišrūnų ir grynaveislių šunų tarpe Akmuo Spintos medinė detalė Plastikas Stiklo šukė Kamuoliukas Stikliniai šaratukai Vaisiaus kaulas Kilimas Ţaislas Siūlai Kempinė Virvė, šniurelis Adata Kaulas Svetimkūnių skaičius 7 pav. Šunų virškinamojo trakto svetimkūniai Išanalizavus duomenis apie virškinamojo trakto svetimkūnių struktūrą, nustatyta, kad daţniausiai aptiktas svetimkūnis buvo kaulas - sudarė 23,3 proc., virvė ir kamuoliukas sudarė po 16,7 proc., kilimas ir plastikas sudarė po 6,7 proc. - visų atvejų. Rečiausiai pasitaikė akmuo, spintos medinė detalė, stiklo šukė, stikliniai šaratukai, vaisiaus kaulas, ţaislas, siūlai, kempinė, adata po - 3,3 proc. (7pav.). 35

36 Stemplė 19% Ţarnynas 53% Skrandis 28% 8 pav. Svetimkūnių pasiskirstymas šunų virškinamajame trakte Analizuojant šunų virškinamojo trakto svetimkūnio lokalizaciją, nustatyta, kad daugiausiai svetimkūnių buvo lokalizuota ţarnyne n=16 atvejų (53proc.) (8pav.). Atlikus statistinę analizę nustatytas statistiškai patikimas ryšis (p<0,05) tarp svetimkūnio lokalizacijos ţarnyne ir ligos baigties. Svetimkūnio lokalizacija ţarnyne Gyvūnų skaičius vienetais Dvylikapirštėje ţarnoje 3 Nuo dvylikapirštės ţarnos iki tiesiosios ţarnos 1 Nuo dvylikapirštės ţarnos iki tuščiosios ţarnos 3 Tuščiojoje ţarnoje 7 Visame virškinamajame trakte 2 Viso: Lentelė. Virškinamojo trakto svetimkūnių pasiskirstymas žarnyne Virškinamojo trakto svetimkūniai ţarnyne daugiausiai buvo lokalizuoti tuščiojoje ţarnoje 7 atvejai (43,8 proc.), dvilikapirštėje ţarnoje 3 atvejai (18,8 proc.), nuo dvylikapirštės ţarnos iki tuščiosios ţarnos 3 atvejai (18,8 proc.), visame virškinamajame trakte 2 atvejai (12,5 proc.), nuo dvylikapirštės ţarnos iki tiesiosios ţarnos 1 atvejis (6,2 proc.) (3lentelė.). 36

37 Temperatūra 27 Konstipacija 13 Pilvo pūtimas 37 Regurgitacija 23 Apatiškumas 80 Maisto atsisakymas 77 Anoreksija 50 Dehidratacija 40 Seilėtekis 27 Įtemptas, skausmingas pilvas 70 Viduriuoja su krauju 23 Viduriuoja 20 Vemia putomis su krauju 10 Vemia 73 Vemia putomis Gyvūnų kiekis, proc. 9 pav. Klinikinių požymių įvairovė šunų virškinamojo trakto svetimkūnių atvejais Analizuojant tiriamųjų šunų virškinamojo trakto svetimkūnių sukeliamų klnikinių poţymių įvairovę nustatyta, kad vėmimas pasireiškė daţniausiai. Vėmimas (vėmimas su krauju 3 atvejai, vėmimas 22 atvejai, vėmimas putomis 5 atvejai) bendrai pasireiškė 100 proc. Apatiškumas 24 atvejai (80 proc.), maisto atsisakymas 23 atvejai (77 proc.), įtemptas, skausmingas pilvas 21 atvejis (70 proc.) anoreksija 15 atvejų (50proc.). Viduriavimas: viduriavimas su krauju 7 atvejai, viduriavimas 6 atvejai, bendrai pasireiškė (43 proc.). Dehidratacija 12 atvejų (40 proc.), pilvo pūtimas 11 atvejų (37 proc.). Rečiausiai pasireiškę klinikinai poţymiai: seilėtekis 8 atvejai (27 proc.), temperatūra 8 atvejai (27 proc.), regurgitacija 7 atvejai (23proc.), konstipacija - 4 atvejai (13proc.) (9pav.). 37

38 Ţarnos invaginacija 19% Ţarnos perforacija 19% Aspiracija 5% Enteritas 5% Gastritas 5% Ţarnos nekrozė 5% Skrandţio opa 5% Plaučių edema 5% Peritonitas 32% 10 pav. Virškinamojo trakto svetimkūnių sukeltos komplikacijos šunims Daţniausiai diagnozuota komplikacija buvo peritonitas 6 atvejai, kitos daţnos komplikacijos buvo ţarnos perforacija 3 atvejai, ţarnos invaginacija - 3 atvejai. Kitos rečiau pasitaikiusios komplikacijos buvo aspiracija, enteritas, gastritas, ţarnos nekrozė, skrandţio opa, plaučių edema po 1 atvejį. Virškinamojo trakto svetimkūnių sukeltos komplikacijos pasireiškė 10 šunų, tai sudarė 33 proc. visų imties komplikacijų atvejų. (10pav.). Atlikus statistinę analizę nustatytas statistiškai patikimas ryšis (p<0,05) tarp svetimkūnio lokalizacijos ir komplikacijų pasireiškimo. Endoskopinis tyrimas 6 Diagnostinė laparatomija 24 Kontrastinis rentgenologinis tyrimas 10 Echoskopinis tyrimas 12 Rentgenologinis tyrimas 30 Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas Atliktų tyrimų skaičius, vnt 11 pav. Bendras tyrimų skaičius atliktas diagnozuojant šunų virškinamojo trakto svetimkūnius 38

39 Daţniausiai atlikti tyrimai buvo: rentgenologinis tyrimas, diagnostinė laparotomija, kraujo laboratoriniai tyrimai. Visiems 100 proc. pacientų buvo atliktas rentgenologinis tyrimas. Diagnostinė laparotomija buvo atlikta 80 proc. pacientų diagnozei patvirtinti arba gydymo tikslu. Kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimas - 73,3 proc. Rečiau atlikti diagnostiniai tyrimai buvo: echoskopinis tyrimas - 40 proc., kontrastinis rentgenologinis tyrimas - 33,3 proc. ir endoskopinis tyrimas - 20 proc. atvejų (11pav.). Nustatyta statistiškai patikima priklausomybė (p<0,05) tarp bendrųjų tyrimų atliktų diagnozuojant virškinamojo trakto svetimkūnius, statistiškai patikimas yra rentgeninis tyrimas. 4. Lentelė. Šunų morfologiniai kraujo pokyčiai virškinamojo trakto svetimkūnio atveju Morfologinis kraujo tyrimas WBC RBC Hct * Hb* Norma 6,0-17,0 *10 9 /L 5,5-8,5*10 12 /L 0,35-0,55 % g/dl 1. Min. reikšmė 1,3 1, ,9 2. Max. reikšmė 31,0 9,9 65,4 202,0 3. Vidurkis 12,6 7, ,5 4. ±Paklaida 1,4 0, ,3 5. Standartinis nuokrypis 6,5 1, Pagal tyrimų duomenys, nustatyta, kad šunims virškinamojo trakto svetimkūnių atveju esminiai rodikliai buvo Hb* ir Hct*. Hematokrito rodiklis buvo pakilęs 12 šunų. Hb ir RBC rodikliai buvo sumaţėję 9 šunims. Stebima policitemija dėl dehidratacijos, taip pat normochrominė anemija. WBC padidėjimas leukocitozė, buvo nustatyta 5 šunims. WBC sumaţėjimas leukopenija, buvo nustatyta 3 šunims (4lentelė.). Pagal tyrimų duomenys, nustatyta, kad šunims virškinamojo trakto svetimkūnių atveju neesminis rodiklis buvo GPT*. Šis rodiklis sumaţėjo 59,1 proc. šunų. BUN rodiklis sumaţėjo 9,1 proc. šunų. GLU rodiklis sumaţėjo 4,5 proc., padidėjo 18,2 proc. šunų. ALP rodiklis padidėjo 27,2 proc. šunų. T-Pro rodiklis sumaţėjo 22,7 proc. šunų. CREA - rodiklis padidėjo 9,1 proc. šunų (5lentelė.). 39

40 5. Lentelė. Šunų biocheminiai kraujo pokyčiai virškinamojo trakto svetimkūnio atveju Biocheminis kraujo tyrimas BUN GLU ALP T-Pro GPT* CREA Norma 2,9-10,4 4,1-6, Iki Iki mmol/l mmol/l u/l u/l mmol/l 1. Min. reikšmė 0,3 1,1 5 6, Max. reikšmė 17,2 12, Vidurkis 5,9 6,2 158,7 62,8 143,4 100,4 4. ±Paklaida ± 0,8 ± 0,5 ± 36,9 ± 3,7 ± 51,5 ± 10,5 5. Standartinis nuokrypis 3,5 2,1 173,2 17,4 241,5 49, Mažiau nei para 1 para 2 paros 3 paros 4 paros 5 paros 6 paros 7 paros Gyvūnų skaičius, vnt. 12pav. Klinikinių požymių trukmė paromis nuo svetimkūnio suėdimo iki apsilankymo veterinarijos klinikoje Nustatyta kad daţniausiai šeimininkai į veterinarijos kliniką kreipėsi po 1 paros - 30 proc. Maţiau nei po paros kreipėsi - 20 proc., po 2 parų - 10 proc., po 3 ir 7 parų - 13,3 proc., po 4 parų - 6,7 proc., po 5 ir 6 parų - 3,3 proc. Vidutiniškai kas 0,84 ± 2,32 paros (12pav.). 40

41 para 2 paros 3 paros 4 paros 5 paros 6 paros 7 paros Gyvūnų skaičius, vnt. 13 pav. Parų skaičius stacionare po virškinamojo trakto svetimkūnio atvejo chirurginio gydymo Daţniausiai šunys stacionare buvo gydomi 2 paras ir 5 paras - 20 proc. pacientų. 1 parą, 3 paras, 4 paras, 7 paras stacionare pacientai buvo gydomi rečiau - 13,3 proc. Vidutiniškai kas 3,72 ± 1,13 paros (13pav.) Šeimininkai matė augintinį suėdant arba įtarė suėdus svetimkūnį Šeimininkai nematė augintinį suėdant arba neįtarė suėdus svetimkūnį 14 pav. Šeimininkų apklausa dėl svetimkūnio tikimybės Išanalizavus apklausos duomenys nustatyta 10 atvejų (33,3 proc.), kuomet šeimininkai matė augintinį suėdant arba įtarė augintinį suėdus svetimkūnį. Tačiau didţioji dalis, kurią sudarė 20 atvejų (66,7 proc.), buvo kuomet šeimininkai nematė augintinį suėdant arba neįtarė augintinį suėdus svetimkūnį. (14pav.) 41

42 7% 7% 30% 56% Ezofagostomija Enterotomija Gastrotomija Ţarnos rezekcija ir anastomozė 15 pav. Chirurginės gydymo technikos: ezofagostomija, enterotomija, gastrotomija, žarnos rezekcija ir anastomozė Daţniausiai buvo atlikta enterotomija - 15 gyvūnų, enterotomija ir gastrotomija - 2 gyvūnams, gastrotomija - 7 gyvūnams. Rečiau ţarnos rezekcija ir anastomozė - 2 gyvūnams, ezofagostomija - 2 gyvūnams (15pav.). 80% 7% 13% Pasveiko Gaišo Eutanazija 16 pav. Išgyvenamumo rodiklis. Šunų virškinamojo trakto svetimkūnio atvejo ligos baigtis Po taikyto chirurginio ir medikamentinio gydymo išgyveno - pasveiko 24 pacientai, gaišo 2 pacientai, buvo eutanazuoti - 4 pacientai (16pav.). 42

43 Eutanazijos prieţastys Gyvūnų skaičius vienetais Ţarnų infarktas, nekrozė 1 Perforacija 1 Septinis peritonitas 2 6.Lentelė. Šunų eutanazijos priežastys ir eutanazuotų šunų skaičius vnt. Eutanazuoti 4 gyvūnai (13 proc.), dėl ţarnų infarkto ir nekrozės 3,3 proc., dėl perforacijos 3,3 proc., dėl septinio peritonito 6,6 proc. (6lentelė.). 43

44 REZULTATŲ APTARIMAS Išanalizavus duomenis, surinktus Kauno,,X smulkiųjų gyvūnų klinikoje metais virškinamojo trakto svetimkūniais buvo įtariami 46 gyvūnams. Virškinamojo trakto svetimkūnio diagnozė buvo patvirtinta 30 šunų. Virškinamojo trakto svetimkūniai sudarė 9 proc. visų virškinimo sistemos ligų. Virškinamojo trakto svetimkūniai patinams pasitaikė daţniau nei patelėms. Patinai sudarė 67 proc. imties, patelės sudarė 33 proc. imties. Daţniausiai virškinamojo trakto svetimkūnis pasitaikė 5-10 metų amţiaus šunims (43 proc., n=13 šunų), 1-5 metų amţiaus (34 proc., n=10 šunų), jaunesniems nei 1 metų amţiaus (23 proc., n=7 šunys). Tiriamųjų šunų amţiaus vidurkis buvo 4,74 ± 0,81 metų. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad šunų patinams svetimkūniai pasitaiko daţniau 62 proc. ir jų vidutinis amţius buna 5,8 metų.(8) Išanalizavus duomenis, šunų veislės dydį: 5 maţi šunys sudarė 17 proc., 17 vidutinio dydţio šunų sudarė 56 proc., 8 dideli šunys sudarė 27 proc. Daţniausiai virškinamojo trakto svetimkūniai pasitaikė vidutinio dydţio veislės šunims. Literatūroje nurodama, kad 67 proc. šunų būna maţų veislių šunys.(13) Tiriamuoju laikotarpiu buvo analizuota šunų veislės veiksnio galima įtaka virškinamojo trakto svetimkūnių pasitaikymui. Daţniausiai virškinamojo trakto svetimkūniai buvo nustatyti šių veislių šunims: bigliams (16,7 proc., n=5 šunys) ir mišrūnams (16,7 proc., n=5 šunys). Jie sudarė 1/3 visos šunų imties (n=30 šunų). Literatūroje daţnai yra išskirimai terjerų veislės šunys (pvz.: vakarų aukštumų baltasis terjeras, jorkšyro terjeras).(36) Tyrimo metu buvo tirti 6 skirtingi terjerų veislės šunys. Išanalizavus šunų veisles, kurioms pasitaikė virškinamojo trakto svetimkūniai, matome kad didţiąją dalį imties sudarė grynaveisliai šunys sirgo 25 gyvūnai (83 proc.), o likusią dalį sudarė mišrūnai (17 proc. n=5). Grynaveislių šunų buvo gydyta daugiau nei mišrūnų. Grynaveisliams šunims svetimkūniai santykinai diagnozuojami daţniau nei mišrūnams. Literatūroje teigiama, kad 57 proc. ir daugiau gali sudaryti grynaveisliai šunys.(37) Daţniausiai nustatytas virškinamojo trakto svetimkūnis buvo kaulai, kurie sudarė 7 atvejus (23,3 proc.) visų tiriamųjų šunų, 5 atvejai - virvė, 5 atvejai - kamuoliukas, 2 - atvejai kilimas, 2 atvejai - plastikas. Rečiausiai, po 1 atvejį, pasitaikė akmuo, spintos medinė detalė, stiklo šukė, stikliniai šaratukai, vaisiaus kaulas, ţaislas, siūlai, kempinė, adata. Literatūros duomenims daiktų, kurie gali būti šunų virškinamojo trakto svetimkūniais yra labai daug, tai gali būti kaulai, kremzlės, ţaislai, guma, plastikas, adatos, vinys, kamščiai, monetos, šiukšlių dėţių atliekos, kojinės, akmenys, medţio gabaliukai ir kt., prie šautinių ţaizdų kulkos.(4;8;28) 44

45 Išanalizavus tyrimo duomenys nustatyta, kad šunų virškinamajame trakte svetimkūnio lokalizacija daţniausiai yra ţarnyne - 53proc. atvejų (16 šunų), skrandyje - 28 proc. atvejų (8 šunys), stemplėje - 19 proc. atvejų (6 šunys). Literatūroje yra nurodoma, skrandţio ir ţarnyno svetimkūniai sudaro daugiau klinikinių atvejų, negu stemplės svetimkūniai. Jie sudaro iki 67 proc.(10) Virškinamojo trakto svetimkūniai ţarnyne daugiausiai buvo lokalizuoti tuščiojoje ţarnoje (43,8 proc.), rečiau dvylikapirštėje ţarnoje (18,8 proc.), nuo dvylikapirštės ţarnos iki tuščiosios ţarnos (18,8 proc.), visame virškinamajame trakte (12,5 proc.), rečiausiai nuo dvylikapirštės ţarnos iki tiesiosios ţarnos (6,2 proc.). Nustatyta statistiškai patikima priklausomybė (p<0,05) tarp svetimkūnio lokalizacijos ir ligos baigties. Pagrindinis šunų klinikinis poţymis esant virškinamojo trakto svetimkūniui buvo vėmimas (vėmimas su krauju (n=3), vėmimas (n=22), vėmimas putomis (n=21)), kuris bendrai pasireiškė 100 proc šunų. Apatiškumas 80 proc. (n=24), maisto atsisakymas 77 proc. (n=23), įtemptas, skausmingas pilvas 70 proc. (n=21) anoreksija 50proc. (n=15). Viduriavimas: viduriavimas su krauju (n=7), viduriavimas (n=6), bendrai pasireiškė 43 proc. Dehidratacija 40 proc. (n=12), pilvo pūtimas 37 proc. (n=11). Rečiausiai pasireiškę klinikinai poţymiai: seilėtekis 27 proc. (n=8), temperatūra 27 proc. (n=8), regurgitacija 23proc. (n=7), konstipacija 4 atvejai (13proc.). Literatūros šaltiniuose teigiama, kad vėmimas sudaro proc., anoreksija proc., letargija 63 proc., diarėja 5 proc., hemoraginė diarėja 2proc., svorio praradimas 8 proc.(4;18) Daţniausiai diagnozuotos komplikacijos buvo peritonitas (32 proc.), ţarnos perforacijos (19proc.), ţarnos invaginacijos (19 proc.). Komplikacijos pasireiškė 33 proc. (10 šunų). Nustatyta statistiškai patikima priklausomybė (p<0,05) tarp svetimkūnio lokalizacijos ir komplikacijų pasireiškimo. Literatūroje teigiama, kad komplikacijos priklauso nuo svetimkūnio dydţio ir formos.(22) Galimos komplikacijos yra šios: perforacija, gastritas, opos, sienelių nekrozės, ţarnyno plyšimas, ţarnos invaginacija, peritonitas, letali baigtis.(9) Išanalizavus virškinamojo trakto svetimkūnio diagnostikos metodus nustatyta, kad be klinikinio tyrimo, diagnostikoje naudojamas endoskopinis, echoskopinis, rentgenologinis, kontrastinis rentgenologinis, kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai. Rentgenologinis tyrimas atliktas visiems šunims (100 proc.). Diagnostinė laparotomija atlikta 80 proc. šunų diagnozei patvirtinti arba gydymo tikslu. Kiti daţnai atlikti tyrimai buvo kraujo morfologinis ir biocheminis tyrimai (73,3 proc.), echoskopinis tyrimas (40 proc.), kontrastinis rentgenologinis tyrimas (33,3 proc.), rečiau endoskopinis tyrimas (20 proc.). Literatūroje nurodoma, kad rentgenologinis ir endoskopinis tyrimai yra tinkamiausi ir efektyviausiai naudojami diagnostikos tikslais.(15) Lieratūroje nurodoma, kad prie svetimkūnių endoskopas yra naudojamas 80 proc. visų atvejų.(17) 45

46 Nustatyta statistiškai patikima priklausomybė (p<0,05) tarp bendrųjų tyrimų atliktų diagnozuojant virškinamojo trakto svetimkūnius, statistiškai patikimas yra rentgeninis tyrimas. Kraujo morfologiniais tyrimų duomenimis buvo nustatyta, kad šunims virškinamojo trakto svetimkūnių atveju esminiai rodikliai buvo Hb* ir Hct*. Hematokrito rodiklis buvo pakilęs 54,5 proc. atv. Hb ir RBC rodikliai buvo sumaţėję 40,9 proc. atv. Stebima policitemija dėl dehidratacijos, taip pat normochrominė anemija. Leukocitozė sudarė 22,7 proc. atv. leukopenija sudarė 13,6 proc. atv. Kraujo biocheminių tyrimų duomenimis, nustatyta, kad šunims virškinamojo trakto svetimkūnių atveju neesminis rodiklis buvo GPT*. Šis rodiklis sumaţėjo 13 šunų. Daţniausiai šis rodiklis buvo sumaţėjęs prie ţarnų svetimkūnio atvejo. BUN rodiklis labai sumaţėjo 2 šunims. GLU rodiklis labai sumaţėjo 1 šuniui, padidėjo 4 šunims. ALP rodiklis padidėjo 6 šunims. T-Pro rodiklis sumaţėjo 5 šunims. CREA - rodiklis labai padidėjo 2 šunims. Kraujo tyrimuose daţnai nustatomi šie poţymiai: policitemija, anemija, leukocitozė.(6,21) Literatūroje teigiama, kad nuo svetimkūnių prarijimo iki klinikinių poţymių pasireiškimo gali praeiti nuo kelių valandų iki kelių dienų arba net keletos savaičių.(2) Daţniausiai pasireiškus klinikiniams simptomams šeimininkai į veterinarijos kliniką kreipėsi po 1 paros (30 proc. atv.) Vidutiniškai kreipiasi po 0,84 ± 2,32 paros. Literatūroje nurodoma, kad gyvūnų savininkai kurie įtarė svetimkūnio prarijimą gyvūnus į kliniką pristatė po 2,8 ± 3,6 paros.(10) Daţniausiai šunys stacionare buvo gydomi 2 ir 5 paras (20 proc. atv.) Vidutiniškai gydomi 3,72 ± 1,13 paros. Išanalizavus šeimininkų suteiktą informaciją nustatyta, kad didţioji dalis, kurią sudarė 20 atvejų (66,7 proc.), buvo, kai šeimininkai nematė augintinį suėdant arba neįtarė augintinį suėdus svetimkūnį. Literatūroje teigiama, kad gyvūnų savininkai kurie neįtarė svetimkūnio prarijimo gyvūnus į kliniką pristatė po 5,7 ± 7,6 paros.(10) Atlikus duomenų analizę daţniausiai taikytas chirurginės gydymo metodas buvo enterotomija (56 proc.), gastrotomija (30 proc.), rečiau ţarnos rezekcija ir anastomozė (7 proc.), ezofagostomija (7 proc.). Po taikyto gydymo pasveiko 80 proc. šunų (n=24), gaišo - 7 proc. (n=2), eutanazuoti - 13 proc. (n=4). Lietratūroje teigiama, kad mirtingumo rodikliai gali svyruoti nuo 7-25 proc.(17) Eutanazijos prieţastys buvo ţarnų infarktas, nekrozė, perforacija, septinis peritonitas. 46

47 IŠVADOS 1. Virškinamojo trakto svetimkūniai sudarė 9 proc. visų virškinimo sistemos ligų. 2. Virškinamojo trakto svetimkūniai daţniau diagnozuojami 5-10 metų amţiaus šunims (43 proc.). Virškinamojo trakto svetimkūniai patinams pasitaikė daţniau nei patelėms (67 proc.). Grynaveisliams šunims svetimkūniai santykinai diagnozuojami daţniau nei mišrūnams. 3. Virškinimo trakto svetimkūniai šunims sukelia daţniausiai šiuos klinikinius poţymius - vėmimą (100 proc.), apatiją (80 proc.), maisto atsisakymą (77 proc.), įtemptą, skausmingą pilvą (70 proc.), anoreksiją (50proc.). 4. Daţniausiai naudojami tyrimo metodai virškinimo trakto svetimkūniams diagnozuoti ir diferencijuoti buvo šie: rentgenologinis tyrimas (100 proc.), bei diagnostinė laparotomija (80 proc.), kraujo tyrimai (73,3 proc.). 5. Daţniausiai taikytas chirurginis gydymo metodas buvo enterotomija (56 proc.) ir gastrotomija (30 proc.). Po taikyto gydymo pasveiko 80 proc. šunų. 47

48 REKOMENDACIJOS Patarimai gyvūnų savininkams: 1. Šerkite savo gyvūną numatytu laiku, ypač jaunus šuniukus; 2. Eliminuokite kaulus (pvz.: vištienos, jautienos, kiaulienos, ţuvų.) iš šuns raciono; 3. Neleiskite šunims pasivaikščiojimu metu rinkti nuo ţemės daiktus ar grauţti pagalius; 4. Jeigu augintinis pradėjo ėsti (pvz.: kreidą, gipsą, tapetus ar laiţo grindis.) kreipkitės į veterinarijos gydytojus, nes jūsų augintiniui gali būti sutrikusi medţiagų apykaita; 5. Rankdarbių medţiagas (pvz.: siūlus, adatas, sagas ir t.t.) laikykite taip, kad augintinis negalėtų jų pasiekti; 6. Saldainių poperiukus iškarto meskite į šiukšliadėţę; 7. Šiukšliadėţių maišus laikykite taip kad augintiniai negalėtų prie jų prieiti; 8. Švenčių metu nepamirškite surinkti įvairius konfeti, blizgučius ir t.t., kad augintinis nesuėstų. Ko nereikėtų daryti gyvūno savininkams patiems: 1. Nevimdykite šuns prisiėdusio kaulų; 2. Neduokite augintiniui laisvinamųjų, nes tai sukels staigius skrandţio ir ţarnyno sienelių susitraukimus, kurie gali išprovokuoti šių organų sienelių perforacijas; 3. Neduokite jokių vaistų savo nuoţiūra; 4. Neduokite vazelino aliejaus; 5. Neklizmuokite šuns patys. 48

49 LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Robert J. Washabau., Michael J. Day. Canine and Feline Gastroenterology. Saunders p M. M. Hobday G. E. Pachtinger K. J. Drobatz R. S. Syring. Linear versus non linear gastrointestinal foreign bodies in 499 dogs: clinical presentation, management and short term outcome. Journal of Small Animal Practice. 2014;55: Dyce KM, Sack WD, Wensing CJG. Textbook of Veterinary Anatomy. 5th edition. Saunders Elsevier; June 16th, p Fazio K.A. Diagnosing GI foreign bodies. Banfield pet hospital p Hall E.J, Simpson J.W, Williams D.A. BSAVA Manual of Canine and Feline Gastroenterology. 2nd edition. BSAVA British Small Animsl Veterinary Association; p ,35-43,51-54,79-85, Steiner JM (Editor). Small Animal Gastroenterology. London, United Kingdom. Manson Publishing Ltd; p ; ; MSD Manual and the MSD Veterinary Manual. Introduction to Digestive Disorders of Dog. a subsidiary of Merck & Co., Inc., Kenilworth, NJ, USA ; Баранов А.Е. 'Здоровье вашей собаки' - Москва: Издательство МПИ, Доступно по адресу: Доступ: Х. Шебиц, В.Брасс. Оперативная хирургия собак и кошек. Издательство Аквариум - Принт с Hayes G. Gastrointestinal foreign bodies in dogs and cats: A retrospective study of 208 cases. J Small Anim Pract 2009; 50: Nelson, R.W. Couto, C.G. Small animal internal medicine. 5th edition. Elsevier p , , Etienne Cote. Cinical veterinary advisor dogs and cats. 3rd edition Mosby Inc p , , , , Leib, M. S. & Sartor, L. L. Esophageal foreign body obstruction caused by a dental chew treat in 31 dogs ( ). Journal of the American Veterinary Medical Association : Rousseau, A., Prittie, J., Broussard, J. D., Fox, P. R., & Hoskinson, J. Incidence and characterization of esophagitis following esophageal foreign body removal in dogs: 60 cases (1999;2003). Journal of Veterinary Emergency and Critical Care (2):

50 15. Naglaa A. Abd El Kader and Haithem A. Farghali. Gastric Foreign Bodies in Dogs Global Veterinaria 15 (5): Rubin S.I., Carr A.P. Canine internal medicine secrets. 1st Edition. Elsevier Inc p Elisa M. Mazzaferro. Blackwell's Five-Minute Veterinary Consult Clinical Companion: Small Animal Emergency and Critical Care. 2nd edition. Wiley-Blackwell. Aug p , , Papazoglou LG, Patsikas MN & Rallis T. Intestinal foreign bodies in dogs and cats. Compendium of Continuing Education for the Practicing Veterinarian; 2003; 25: Weisse C., Berent A. Veterinary Image - Guided Interventions. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd. Wiley Blackwell. April p Tams TR. The vomiting dog Diagnosis, in Proceedings. Atlantic Coast Veterinary Conference, Available at: PR05000/PR00421.htm. Accessed: Michigan Veterinary Specialists. Gastrointestinal foreign body Available at: Accessed: Tyrrell D., Beck C. Survey of the use of radiography vs. ultrasonography in the investigation of gastrointestinal foreign bodies in small animals. Vet Radiol Ultrasound. 2006;47(4): Kealy J.K., McAllister H, and Graham J.P. Diagnostic Radiology and Ultrasonography of the Dog and Cat. 5 th edition. Saunders Elsevier; p. 3-31, 72, N. Bexfield, K. Lee. Guide to procedures in small animal practise. 2nd edition. BSAVA p Aronson L.R., Brockman D.J. & Brown D.C. Gastrointestinal emergencies. The Veterinary Clinics of North America. Small Animal Practice. 2000;30: Ronald L. Burk, Daniel A. Feeney. Small animal radiology and ultrasonography. Elsevier Science. 3rd edition p , , 281, , Thrall D. Textbook of Veterinary Diagnostic Radiology. 2nd edition. Saunders p Ханс Г. Ниманд, Петер Ф. Сутер. Болезни собак. Аквариум-Принт p Muhlbauer M. C, Kneller S. K. Radiography of the Dog and Cat: Guide to Making and Interpreting Radiographs. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley- Blackwell. April p Fossum TW. Small animal surgery. Elsevier Inc. Vet Clin Small Anim p , ,

51 31. Tilley LP (Editor), Smith FWKJr. (Editor) Blackwell's Five - Minute Veterinary Consult: Canine and Feline, 6th edition. Chichester, West Sussex, England: John Wiley & Sons Ltd, Wiley Blackwell; September p , , Tams, T.R. and D.J. Spector, SmAnimPract, 50: Endoscopic Removal of Gastrointestinal Foreign Bodies. Chapter 7, small animal endoscopy, 3rd edition. D.M. Mosby.United States. 33. Moore AH. Removal of oesophageal foreign bodies in dogs: use of the fluoroscopic method and outcome. Journal of Small Animal Practice. 2001;42: Sale CS, Williams JM. Results of transthoracic esophagotomy retrieval of esophageal foreign body obstructions in dogs: 14 cases ( ). Journal of the American Animal Hospital Association. 2006;42: Dental treats and obstructions survey. Veterinary Information Network Available at: M10000/M06462.htm. Accessed: Aertsens A, Hernandez J, Ragetly GR, Poncet CM. Surgical extraction of canine oesophageal foreign bodies through a gastrotomy approach: 12 cases. Journal of Small Animal Practice Jul 2;57(7): Pratt CL, Reineke EL, Drobatz KJ. Sewing needle foreign body ingestion in dogs and cats: 65 cases ( ). Journal of the American Veterinary Medical Association Aug 1;245(3): Battisti A, Toscano MJ, Formaggini L. Gastric foreign body as a risk factor for gastric dilatation and volvulus in dogs. Journal of the American Veterinary Medical Association Nov 1;241(9):

52 PRIEDAI 1 priedas. Vokiečių aviganis, šuo 9 metų amžiaus, patelė. Dešinė šoninė pilvo rentgenograma. Echoskopinis vaizdas. (autoriaus nuotraukos) Nustatytas svetimkūnis virvė, nuo dvylikapirštės ţarnos iki tuščiosios ţarnos. Nustatyta tuščiosios ţarnos invaginacija. 52

53 2 priedas. Pranzūcų buldogas, šuo 6 metų amžiaus, patinas. (autoriaus nuotrauka) Svetimkūnis - guminio kilimo dalis. Svetimkūnis pašalintas iš skrandţio gastrotomijos metu. 3 priedas. Labradoro retriveris, šuo 1 metų amžiaus, patelė. Kairė šoninė pilvo rentgenograma. (autoriaus nuotrauka) Matomas rentgenokontrastiškas 4,90 cm skersmens svetimkūnis akmuo. 53