Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę In memoriam Nastazijai Keršytei ELVYRA USAČIOVAITĖ Lietuvos kultūros tyrimų institutas elvyr

Transkriptas

1 Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę In memoriam Nastazijai Keršytei ELVYRA USAČIOVAITĖ Lietuvos kultūros tyrimų institutas Kristijono Donelaičio Metai analizuojami dviem požiūriais: gilinamasi į krikščioniškąjį aspektą, lyginant su Šventuoju Raštu ir bendraeuropiniu metų laikų, sezonų suvokimu, jų vaizdavimu. Taip pat tyrinėjami archajinio lietuvių tikėjimo atšvaitai lietuvių liaudies papročiuose, kuriuos perteikė autorius. Atskleidžiama gaidžio garbinimo, minimo vestuvių aprašyme, prasmė, ji siejama su senuoju aukojimo ritualu ir jo apeiginiais veiksmais, išlikusiais XVIII a. Rytprūsių lietuvių papročiuose. Pagrindžiamas Donelaičio duomenų, pateiktų apie senąjį lietuvių kultą (stabai pririšami prie medžių), autentiškumas. Straipsnis skiriamas atminti bendradarbę Nastaziją Keršytę ( ), kuri gilinosi į Donelaičio gyvenimą ir kūrybą, rengė ekspoziciją jo muziejuje Tolminkiemyje. Esminiai žodžiai: Kristijonas Donelaitis, Metai, krikščionybė, papročių sezoniškumas, lietuvių dievai, aukojimas. Įvadas Kaip jau yra rašyta, Kristijono Donelaičio poemai Metai būdinga Apšvietos socialinės lygybės idėja, valstietiško racionalumo didaktika, konfesinis moralizavimas 1. Turime išsamiai perteiktą lietuvių literatūros pradininko biografiją 2. Joje paminėtas teologinis išsilavinimas, įgytas Karaliaučiaus universitete, kantoriaus, rektoriaus darbas Stalupėnuose, kai privalėjo mokyti parapijiečius ne vien žodžiu, bet ir savo kukliu, tvarkingu gyvenimo pavyzdžiu 3. Po to iki mirties eidamas evangelikų liuteronų kunigo pareigas Tolminkiemyje, turėjo išreikšti bei išpažinti evangelikų vertybes: sąžiningą pareigų vykdymą, pagalbą aplinkiniams, tokį patį elgesį su kiekvienu žmogumi, saikingumą, kūniškų polinkių tramdymą, tobulėjimą, tautiškumo puoselėjimą, didelį darbštumą 4, siekiant savo elgesiu ir darbu pašventinti kiekvieną žemės pėdą. Todėl uoliai atliko evangelikų itin vertinamus rankų darbus: įgijęs specialių žinių, šlifavo 1 Gineitis, L. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Vilnius: Vaga, 1990, p. 306, 354 ir kt. 2 Kuzmickas, V. Kristijonas Donelaitis. Vilnius: Vaga, Ten pat, p Gudaitis, K. Apie Donelaičio pasaulėžiūrą ir kūrybą. Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Donelaitį, sud. M. Vaicekauskas. Vilnius: Aidai, 2001, p

2 Tolminkiemio bažnyčios vakarinis fasadas. Napaleono Kitkausko archyvas optinius stiklus, padarė mikroskopą, barometrus, muzikos instrumentus pianinus, fortepijoną 5. Atnaujino Tolminkiemio bažnyčią, pastatė našlių namus, įveisė sodą 6. Tad buvo darbštus atlikdamas sunkius vyriškus darbus. Moterys evangelikės tobulinasi kitose veiklos srityse (vaikų priežiūra, drabužių, valgių gamyba). Pavyzdžiui, tuo pasižymėjo kalbininko Jono Jablonskio žmona ir duktė 7. Kaip tik deramai atlikti specifinius vyriškus ir moteriškus darbus poemoje Metai mokomi Romintės slėnio, Vyžlaukio kaimo baudžiauninkai. Lietuvos ir išeivijos tyrinėtojai apmąstė Donelaičio kūrybą, ją analizavo įvairiais aspektais: gilinosi į rankraščius, 5 Donelaitis, K. Raštai. Vilnius: Vaga, 1977, p. 573, Riškus, J. Kristijonas Donelaitis Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014, p Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, sud. Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009; Gyvenimo juostos: Julija Jablonskytė-Petkevičienė, sud. Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, aiškino poemos eilėdarą, motyvus, jų kilmę, lygino su antikos poetais, ieškojo panašumų su kitų XVIII a. autorių kūryba 8. Atsižvelgdami į Donelaičio krikščionišką gyvenimo būdą, aptarė Metų turinį tikėjimo kupinas poemos vietas; pabrėžė pagrindinį šio darbo tikslą Dievo valios skelbimą ir Jo sukurtos tvarkos šlovinimą, kuriam trukdo prigimtoji nuodėmė; pastebėjo, kad poemoje išreikštas patriotizmas yra sąlygotas religinių ir moralinių nuostatų 9. Tačiau liko dar neišaiškinta Metų kaip visumos simbolika, ne visi atskleisti kūrinio įkvėpimo šaltiniai. Juk ypač ryškus evangelikus skiriantis bruožas nuo katalikų yra Dievo garbinimas giesmėmis, kurios dominuoja pamaldose bei giedamos laisvalaikiu. Tai galėjo turėti įtakos poemos pirmajam leidėjui į vokiečių kalbą Liudvikui Gediminui Rėzai pavadinant giesmėmis keturis eiliuotus Donelaičio tekstus apie metų laikus: Das Jahr/ In vier Gesängen (liet. Metai / Keturiose giesmėse ) 10. Poemos 8 Kristijonas Donelaitis. Pranešimai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga. Literatūra ir kalba, t. 7, redakcinė komisija: K. Doveika, V. Drotvinas, L. Gineitis. J. Lebedys. Vilnius: Vaga, 1965; Kristijonas Donelaitis literatūros moksle ir kritikoje. Straipsnių rinkinys, sud. Kostas Doveika. Vilnius: Vaga, 1990; Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Straipsnių rinkinys, sud. L. Gineitis, A. Samulionis. Vilnius: Vaga, 1993; Daunys, V. Donelaitis: metų laikai ir erdvės, Vaidotas Daunys, Pastoviųjų vertybių versmė. Literatūros kritika, sud. Elvyra Usačiovaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p ; Dilytė, D. Kristijonas Donelaitis ir Antika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Brazaitis, J. Donelaitis praeityje ir dabartyje. Egzodo Donelaitis, p. 108; Grinius, ten pat, p Donelaitis, Kristijonas. Das Jahr/In vier Gesängen, übersetzt Liudwik Rhesa. Metai: keturiose giesmėse. Išvertė Liudvikas Rėza metų faksimilinis leidinys, parengė Vidmantas Staniulis. Kaunas: V. Staniulio knygynas, ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

3 tikslas, kaip nurodo Rėza, pavaizduoti lietuvio kaimiečio gyvenimą, papročius ir įpročius per vienerius metus. Kiekvieną metų laiką poetas pradeda gamtos augmenijos ir gyvūnijos pasikeitimo aprašymu, mažiausiai savitumo tuo požiūriu skirdamas vasarai, kadangi daugiau rašė apie pavasarį, kuris sykiu su vasara sudaro vientisą gamtos vaizdą. Kiekvienu laikotarpiu eilės tvarka pristatė valstiečių žemės ūkio darbus, išsakė pamokymus, kaip gerai šeimininkauti, vadovaujantis iš tėvų paveldėtomis dorybėmis, vengiant kolonistų atnešto nesaikingumo, girtavimo, potraukio lošimams. Kiekvienoje giesmėje kreipė žvilgsnį į Dievą tikrąjį visatos šeimininką 11. Veikalo apibūdinimas rodo, kad Rėza, būdamas teologas ir liuteronų kunigas kaip Donelaitis, šio parašytas eiles giesmėmis vadino turėdamas omenyje jų religinę prasmę. Kadangi Donelaitis buvo giedotojas, mokė giedoti kitus, verta pasidairyti giesmių, galėjusių daryti poveikį jo kūrybai. Žvilgsnis krypsta į psalmes. Taip pat maga bent trumpai apžvelgti metų laikų pavaizdavimo krikščionišką tradiciją Europoje. Be to, poemoje yra duomenų apie senąjį lietuvių tikėjimą. Jau Rėza pastebėjo, kad Metuose galima rasti žinių, jo žodžiais, apie Šiaurės tautų mitologiją 12. Šiaurės mitologijai senąją lietuvių tikėjimą priskiria ne tik Rėza, bet ir kiti XVIII XIX a. tyrinėtojai. Pavyzdžiui, Teodoras Narbutas. Šios epochos autoriams atrodė natūralu kai kuriuos lietuvių papročius tapatinti su skandinaviškais 13. Nūdienos mokslas to nedaro, šiaurės germanų mitologiją pasitelkia nebent palyginimo tikslais. 11 Ten pat, p. X XI. 12 Ten pat, p. XI. 13 Usačiovaitė, E. Teodoras Narbutas apie baltų aukojimus. Sovijus, 2015, t. 3, Nr. 1, p. 40. RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS Vienintelė vieta, kur poetas kalba apie senąją lietuvių religiją yra, kai poemoje krikščioniška būrų religija priešpastatoma pagoniškam jų protėvių tikėjimui Vasaros darbų dalyje (eil ). Poetui glaustai apibūdinant šį skirtumą, pateikiamos kai kurios svarbios detalės apie praeitį, stabų pririšimą virvėmis, meldimąsi jiems po medžiais. Nors Leono Gineičio buvo iškelta mintis, kad įtaką Donelaičiui bus padariusi bažnytinė raštija 15, ši kūrinio vieta mūsų tyrinėtojų dar liko išsamiau neįvertinta. Šiame straipsnyje tai nagrinėsime. Dar derėtų pastebėti, kad Donelaičio priešpastatymas krikščioniškos religijos jo vadinamiems pagonams nėra evangelikų priešpastatymas katalikams, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Išeivijos kultūros veikėjas kunigas Stasys Yla pažymėjo, kad niekur neparašyta, jog Donelaitis būtų nemėgęs katalikų, priešingai nei Martynas Mažvydas 16. To nerado nei Liudvikas Rėza, krikščionių tikėjimo priešinimą pagonims supratęs adekvačiai: Metų leidimo komentaruose tą vietą aiškinęs pasitelkdamas trijų prūsų dievų Perkūno (Perkun), Pikulio (Picoll), Patrimpo (Patrimp) pavyzdį, kuriuos prūsai, garbinę po ąžuolu Ramuvoje, nurodęs čia gyvenusį Krivį Krivaitį (Criwe Criwaito) 17. Kad poetas rašo apie prieškrikščioniškus pagonybės laikus, suprato ir kiti Donelaičio tyrinėtojai 18. Ir 14 Donelaitis, K. Metai ir pasakėčios, red. V. Vitkauskas. Vilnius: Baltos lankos, 1994 (kitose straipsnyje minimose Metų citatose skliausteliuose pateikti skaičiai nurodys poemos eilutes). 15 Gineitis L., Op. cit, p Yla, S. Kristijonas Donelaitis: Rašytojo tapatybės beieškant. Egzodo Donelaitis, p Donelaitis, K. Das Jahr/In vier Gesängen, übersetzt Liudwik Rhesa. Metai: keturiose giesmėse, p Pakalniškis, R. Donelaičio Metų interpretavimo Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 115

4 pagaliau poeto tikslas, dėl kurio Donelaitis krikščionis iškelia prieš pagonis, kaip matysime toliau, yra kova su girtavimu, yda, kurią smerkia ir evangelikai, ir katalikai. Ikikrikščioniško tikėjimo atšvaitų į Metus pateko per archajinės kilmės lietuvių liaudies papročius, kuriuos pavaizdavo Donelaitis. Mitologo Norberto Vėliaus teigimu, į senuosius baltų pasaulėžiūros įvaizdžius, atsispindinčius poemoje, baltų religijos ir mitologijos specialistai dar gilinosi per menkai. Tačiau savo su da rytame baltų religijos ir mitologijos šaltinių sąvade jis taip pat jų nenagrinėjo, kadangi neturėjo tokio tikslo, tik atrinko Donelaičio citatas, parašė komentarus, nurodydamas mitinius vaizdinius 19. Plačiau poeto panaudotus bilduko, deivės, Giltinės, Perkūno įvaizdžius apžvelgė Zenonas Slaviūnas. Jis pažymėjo, kad lieka neaiški vestuvių aprašymo frazė garbino gaidį. Folkloristo manymu, tai galėjo būti daina, vestuvių paprotys, kai apdovanojant nuotaką šaukdavo Gaidį gaudyti, arba tiesiog gaidienos valgymas. Į šį klausimą gilinsimės šiame straipsnyje. Tad šio straipsnio tikslas dvejopas: pirma, patyrinėti Metų simbolikos krikščionišką aspektą, lyginant Donelaičio poemos ir psalmių įvaizdžius, pažymint Bažnyčiai būdingą metų laikų pavaizdavimo pobūdį Europoje; klausimu. Darbai apie Kristijoną Donelaitį, p. 44; Dilytė, D. Op. cit, p. 110; Kuolys, D. Apie Kristijono Donelaičio Metus [įvadas]. Kristijonas Donelaitis. Metai, sud. Gytis Vaškelis. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, p. 20; Jovaišas A., Kristijonas Donelaitis. Kaunas: Šviesa, 1992, p Vėlius, N. Kristijonas Donelaitis ( ). Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (toliau BRMŠ), t. 4, sud. Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas, 2005, p.52. antra, tirti du neaiškius su senąja baltų religija susijusius Metų fragmentus: 1) krikščionybės priešpastatymą pagonių tikėjimui Vasaros darbuose ; 2) gaidžio garbinimą vestuvių papročiuose Rudenio gėrybių dalyje. Tyrimo metodai analitinis, istorinis lyginamasis. 1. Krikščioniškas Metų simbolikos aspektas Donelaitis, kuriam pagal pareigas privalus kasdienis Šv. Rašto skaitymas, giesmių giedojimas, reikia manyti, žavėjosi poetine Biblijos dalimi psalmėmis. Tai rodo jo poezijoje naudoti psalmių įvaizdžiai, pavyzdžiui, augalo ir žmogaus paralelė. Ji Metuose pasitelkta žmogaus gyvenimo trapumui išreikšti: Ak! tariu, kaip visai niekings mūsų veikalas amžio. Mes, silpni daiktai, kaip švents mums praneša Dovyds, Nei žolelės ant laukų dar augdami žydim ( Vasaros darbai, 70 72). Pasekime šia konkrečia autoriaus nuo roda, pažiūrėkime į psalmes, kurios priskiriamos Dovydui. Vienoje giesmėje kalbama apie nedorėlius, kurie išnyks kaip žolė (Ps 37, 1 2), kitoje visų žmonių dienos prilyginamos augalams jų trumpam žydėjimui, greitam nuvytimui (Ps 103, 15 16) 20. Šį įvaizdį savo eilėse autorius dar labiau išvysto, jį pritaikydamas būrams ir ponams, jis rašo: kiekvienas gimęs žmogus 20 Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą vertė A. Rubšys. Vilnius: Katalikų pasaulis, 1999, p. 862, 920. ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

5 RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS Tolminkiemio bažnyčia, klebonija ir našlių namas. Piešinys iš Franzo Tetznerio knygos Slawen in Deutchland, 1902 m. yra panašus į pumpurą, užaugęs į žiedą, o senatvėje, subrandinęs vaisius, numiršta. Tačiau mirtis gali ištikti dar anksčiau, nesubrendus. Todėl neleistina iš jaunumės nedorai elgtis: kortuoti. Taigi matome, kaip autorius naudojasi psalme gavus impulsą, siužetą išvystyti. Tai ne vienintelis įvaizdis, kuriuo pasirėmė mūsų autorius. Dėmesį patraukia 104 psalmė. Joje minimas medyje kraunantis lizdą gandras (Ps 104, 17). Metuose jis apibūdinamas plačiau. Donelaitis vaizduoja pavasarį parskridusį linksmą ir darbštų gandrą su pačia, betaisančius vėjo apgriautą savo lizdą, skrendančius ieškoti maisto, pasisotinus dėkojančius Dievui. Poetas, remdamasis krikščionišku mokslu, buvo įsitikinęs, jog šlovinti Dievą, tenkinantis mažu, yra sektinas pavyzdys žmogui ( Pavasario linksmybės, 43; 64). Juk taip poemoje daro ne tik gandrų pora, bet ir daug kitų paukščių. Šį Metų tikslą pašlovinti Sutvėrėją yra nurodęs, kaip minėta, Grinius. Būtent Biblijos psalmės (giesmės, himnai) ir yra šlovinančios 21. Aptariamoji 104 psalmė ir yra vadinama 21 Ten pat, p Šlovės himnu Kūrėjui 22. Jeigu pasižiūrėsime atidžiau, pastebėsime, kad Donelaitis pasinaudojo ne tik gandro įvaizdžiu, bet visu psalmės turiniu, kurį sudaro Sutvėrėjo šlovinimas vardijant kuo daugiau sutvėrimų. Psalmės pradžioje nusakomas Dievas, apsisiautęs šviesa, keliaujantis per dangų ant debesų. Primenama, kaip didingai Jis sukūrė dangų ir žemę. Atslūgo vandenys, įdubo slėniai, teka upės, šaltiniai, kuriais gaivinasi miško žvėrys, geria asilas; pakrantės medžiuose suka lizdus, čiulba paukščiai. Die vui palaistant želia žolė galvijams, auginamos maistinės žmonių kultūros; drėkinami Libano kedrai, juose tupi paukščiai, medyje krauna lizdą gandras, kalnuose gyvena ožkos, uolose barsukai. Dievas sukūrė mėnulį laikui pažymėti, metus suskirstė mėnesiais. Sukūrė ir saulę, žinančią, kada nusileisti. Kai ateina naktis, sujuda miško gyvūnai, jauni liūtai riaumoja grobio, saulei patekėjus jie traukiasi į savo urvus miegoti, žmogus imasi darbo, triūsia žemdirbys iki vakaro. Dievo kūrinių taip pat pilna bekraštė jūra. Giesmininkui kelia nuostabą Dievo 22 Ten pat, p Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 117

6 išmintis, sukūrusi tiek daug mažų ir didelių gyvių, kurių knibžda be skaičiaus. Visus juos palaiko rūpestinga Kūrėjo ranka. Pabaigoje kreipiamasi į Dievą pasižadant Jam giedoti bei šlovinti per visą savo gyvenimą, prašant, kad išnyktų nedorėliai bedieviai. Taigi psalmėje vardijant tvarinius, tarp jų saulę ir mėnulį, žyminčius laiką, pabrėžiama, kad šitaip buvo sukurta žemėje tvarka. Palyginę šią ilgą psalmę su Donelaičio poema Metai, matome akivaizdų panašumą. Jį atsekame pagal du požymius: pirma, Dievui garbė teikiama vardijant Jo tvarinius: paukščius ir kitus gyvūnus; antra, neatsitiktinis įvaizdžių panašumas, nors pasitelkęs lietuvišką koloritą, savo talento jėgą, Donelaitis idėją dar labiau išplėtojo. Kaip ir 104 psalmėje Pavasario linksmybėse matome dangaus vaizdą, kylant po žiemos skliautu saulei, didėja šviesos ir šilumos srautas: pirmoji eilutė Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / Ir, žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės 23. Toliau pastebimos žolės, medžiai (šilai) ir krūmai, pažymima, kad kalnai ir kloniai pametė skrandas ( Pavasario linksmybės, 9). Išvardijami nuo mažiausio iki didžiausio pasirodę gyviai. Jų diapazonas žymiai platesnis nei psalmėje. Tai bitės, musės, vorai, vabalai, kurmiai, pelės, šikšnosparniai, meškos, vilkai. Visi pašaliai knibžda ošia, dainuoja, su birbynėmis groja. Ypač daug dėmesio skiriama paukščiams, minimi žvirbliai, gervės, kregždės, strazdai, varnos, šarkos, pelėdos. Apdainuojamas lakštingalos čiulbėjimas naktį ir paryčiais, kai žmogus eina į darbus. Žmogaus, kylančio rytmetį darbuotis, įvaizdis, kaip ir minimoje psalmėje, tik paryškina 23 Donelaitis, K. Metai ir pasakėčios, p. 11. jų panašumą, skirtumas atsiranda nurodant gyvūną Lietuvoje žmogus keliasi auštant su lakštingalos giesme, Izraelyje, kai nustoja riaumoti liūtai. Autorių žavi tokia tvarka: Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms! ( Pavasario linksmybės, 87). Vasaros darbų dalyje gyvūnijai dėmesys mažesnis. Minima lakštingala, vieversys, kurie giesmeles baigia, o kiti dar tebečypsi. Putpelės balsas reiškia šienapjūtę. Vardijami gyvūnai, kurie nusigandę išsilaksto ar ima alpti išgirdę vakmistro keikimąsi. Rudenio gėrybėse pasakojama, kad orams subjurus, pasislėpė gyvūnai, medžiai ir krūmai numetė lapus, nuvyto daržų grožybės. Matomi vien naminiai paukščiai: gaidžiai, vištos, žąsys. Toliau vaizduojama su pusnimis ir ledais apsiklojusi žemė, sniegu papuošti pušynai, kaip ponaičiai stovi su pudruotų garbanų perukais. Žiemos vaizdu perteikta vandens gyvūnija: ežere po ledu tūno žuvys, varlės, vėžiai. Atšiaurią žiemos nuotaiką sustiprina gaujos vilkų, staugiančių tamsoje; grobdami gyvulius per metus jie daug nuostolių žmogui padarė. Medžiotojai turėtų naikinti vilkus. Žvėreliai bėginėdami giriose vargsta, bet pašaro randa, nes dosnings Dievs kiekvieną žino pasotint, taigi, kiekvieną tvarinį, neišskiriant žmogaus ( Žiemos rūpesčiai, 575). Tam perteikti pasitelkiamas rūpestingas Dievo rankos įvaizdis. Čia, kaip ir psalmėje, tekstas užbaigiamas malda tiesioginiu kreipimusi į Dievą iš būrų pozicijų. Kreipiasi į Dievą dangiškasis mūsų tėtuti. Prašo globoti žmones ateityje kaip ir iki šiol: rūpintis kiekvienu jų reikalu. Psalmės (giesmės, himnai) yra poetiš kiausia Biblijos dalis. Nemažai jų yra vadinamos šlovinimo psalmėmis, nes buvo skirtos Dievui pašlovinti. 104 psalmė kaip ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

7 RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS tik priklauso šiai grupei. Pastebėta, kad šlovinimo psalmės Biblijoje turi trijų dalių sandarą: pirma dalis psalmės pradžioje akcentuojamas kvietimas šlovinti Viešpatį. Kita dalis, kai išvardijami Dievo darbai ir atributai, trečia dalis, kai psalmė pasibaigia malda 24. Donelaičio poemoje Metai pastebimos visos trys šlovinimo psalmės dalys. Kvietimas šlovinti Pavasario linksmybėse išreikštas po žiemos pabudusių paukščių (gandrų, lakštingalos, gegutės, gervės, strazdų, žvirblių) ir kitų gyvių džiaugsmingu šlovinimu: Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė Ir Sutvertojį linksmai rykaudami gyrė ( Pavasario linksmybės, 67 68); Gervins ik debesių juodų dyvinai kopinėdams Ir nei verkdams irgi dejuodams skambino dangų; Bet tai ne verksmai, kad jis taip šaukdams, Ne! jis nor pamokyt, kaip Dievo didė galybė Ir paukštelių balsuos yr didei stebuklinga. Žvirbliai su vaikais, žodžius girdėdami tokius: Rods, tarė, mūs giminė taip jau vis šlovina Dievą ( Pavasario linksmybės, 73 79). Šitaip, pasitelkiant gyvūnus, žmogus kviečiamas garbinti Dievą. Jis vertas šlovinimo dėl puikaus pasaulio surėdymo, 24 Словарь Библейских образов, под редакцией Лиланга Райкена, Джеймса Уилхойта, Темпера Лонгмана III. Санкт-Петербург: Библия для всех, 2008, с tvarkos, kuri lemia metų laikus, jų kaitą. Tai kaip tik pavaizduoja atskiros garsios Donelaičio poemos giesmės: Pavasario linksmybės, Vasaros darbai, Rudens gėrybės, Žiemos rūpesčiai. Kiekvieną giesmę taip pavadino, kaip žinome, pats autorius, skirtingai nuo bendros jų antraštės Metai, kurią suteikė Rėza. Kalbant apie antrą ir trečią struktūrines dalis, pagal kurias Donelaičio Metai primintų šlovinimo psalmes, akivaizdu, kad Dievo darbas yra ne tik rūpintis metų laikais, bet ir žmonėmis, tai yra būrais. Kaip minėjome, Žiemos rūpesčių pabaigoje į Viešpatį kreipiamasi malda tikint, kad Dievas neapleis, savo žmonėmis rūpinsis toliau. Tyrinėtojai yra pastebėję, kad metų ciklas su atsinaujinančia vegetacija nuo seno turėjo religinę prasmę. Tai rodo šumerų, babiloniečių, egiptiečių, graikų mitologija. Tačiau krikščionių gyvenimo pagrindas yra Biblija. Pradžios knygoje parašyta, kad pasaulį Dievas sukūrė per šešias dienas, septintą ilsėjosi. O ketvirtąją dieną dangaus skliaute pakabino šviesulius: saulę, mėnulį, žvaigždes. Tada, sutverdamas dangaus šviesulius, Dievas įsteigė laikų kaitą (Pr 1, 14). Šviesuliai, skirti dienai nuo nakties atskirti, didesnįjį dienai, mažesnįjį nakčiai valdyti. Metų laikų, taip pat sezonų dėsningumą, jis patvirtino Nojui po tvano: Lig tik žemė tvers, / sėja ir pjūtis, / šaltis ir šiluma, / vasara ir žiema, / diena ir naktis nesiliaus (Pr 8, 22). Šioje citatoje paminėti du metų laikai, kadangi senovėje, Biblijos epochoje, neskirta keturių, metai dalyti į du periodus žiemą ir vasarą. Metų laikai (sezoniškumas) atspindi dievišką pasaulio tvarką, kuriai paklūsta Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 119

8 augalija ir gyvūnija, negali jos ignoruoti nė žmogus. Metų laikai žymi reguliarumą, tinkamą laiką darbuotis, rodo sukauptą kartų patirtį 25. Biblija nuo seno remiasi europinė tradicija, metų laikus reiškianti simboliškai. Nors kai kurie meniniai įvaizdžiai yra pasiskolinti iš Antikos pasaulio, nuo vėlyvosios Antikos, t. y. nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki XVIII a. Europos dailėje išsilaikė pastovūs keturių metų laikų simbolizavimo tipai. Jau katakombų tapyboje personifikuoti metų laikai (vaizduojant svarbiausius sezoninius darbus atliekantį žmogų) būdavo išdėstomi juostomis arba grupuojami aplink Gerojo Ganytojo figūrą 26. Dažnai kiekvieną sezoną išreikšdavo atskiri atributai: pavasarį simbolizavo gėlės, vasarą javų varpos (su gėlėmis), rudenį vaisiai (vynuogės), žiemą alyvos (kadangi jos pietų šalyse, kur prasidėjo krikščionybė, sunokdavo paskutiniais metų mėnesiais). Pirmieji krikščionių teologai, tokie kaip Tertulianas, Euzebijus Cezarietis, sezonų simbolizmą suaktualino pabrėždami pavasario prasmę, kadangi pasaulio sutvėrimą jis siejo su pavasariu. Tuo metu švenčiamos Velykos skatina susimąstyti apie būsimą žmogaus prisikėlimą iš numirusių. Pats vienerių metų vyksmas veda prie minties, kad anksčiau nei užrašyta raidėmis, Dievas šį tikslą įkūnijo savo sukurtame pasaulyje Ten pat, p Bettini S., Frühchristliche Malerei und frühchristlichrömische Tradition bis ins Hochmittelalter.Wien: Franz Deuticke, 1942, S. XXIX, Taf. 14; Kuhn A., Geschichte der Malerei, New York, Cincinati, Chicago, Benziger Brothers: Papstisches Institut fur christliche Kunst, 1909, S Forstner D. OSB, Die Welt der Symbole, zweite verbesserte Auflage, Isbruck-Wien-München: Tyrolia Verlag, 1966, S Pavasaris laikytas metų viršūne, tarsi jų vainiku. Todėl ankstyvųjų krikščionių bažnyčiose avinėlis, reiškiantis Išganytoją, vaizduojamas vainike iš minėtų metų atributų. Avinėlis išliko ir vėlesnėje Europos tradicijoje, simbolizuoja pavasarį. Šį metų laiką dar įkūnijo vaiko arba merginos figūra antikinė Venera arba Flora. Vasaros alegorija buvo vaikas arba deivė Cerera, rudens vaikas ar moteris su gausybės ragu, vaisiais, vynuogių kekėmis, dievas Bakchas, žiemos šiltai apsisiautęs senas žmogus, besišildantis prie ugnies 28. Viduramžiais Vakarų Europos mene ypač įsigalėjo metų laikų ir mėnesių pavaizdavimas per sezoninius darbus: sėja reiškė pavasarį, pjūtis, šienapjūtė vasarą, medžioklė žiemą. Juos lydėdavo būdingi Zodiako ženklai. Kai kurie iš tų siužetų būdavo sukompanuojami katedrų fasaduose, bažnyčių interjeruose, religinėse knygose 29, reiškė liaudies kalendorių. Įtraukiant juos į sakralią erdvę, greičiausiai norėta pašventinti kasdienius darbus. Įvairūs metų laikų simboliai atspindėti ne tik dailėje (tapyboje, grafikoje), bet ir literatūroje 30. Tad Donelaitis, rašydamas Metus, suteikdamas jiems religinę prasmę, rėmėsi Biblija ir sena, nuo pirmųjų krikščionių atsiradusia tradicija kurti sezoninius vaizdus pagal metų laikus. Metų turinys, be kita ko, byloja, kad tai optimistinis kūrinys. Susirūpinimą, bet ne daugiau, kelia žiema. Tačiau paskutinės šios dalies eilutės reiškia viltį, kad 28 Cooper, J. C. Lexikon alter Symbole, Leipzig: VEB E. A. Seemann Verlag, 1986, S Холл, D. Словарь сюжетов и символов в искусcтве. Москва: Крон-Пресс, 1999, с Ferber. M. Literatūros simbolių žodynas, vertė Laimantas Jonušys. Vilnius: Mintis, 2004, p ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

9 RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS Dievo globojami būrai ištvers rūsčią žiemą, galės vėl atlikti darbus ateinančią vasarą ( Žiemos rūpesčiai, 680). Tikima prisikėlimu pavasarį. Pavasario linksmybėse prisimenami pirmieji žmonės Adomas ir Ieva, kurie, išvyti iš Rojaus, turėjo sunkiai dirbti. Tą patį dabar privalo ištisos jų palikuonių kartos: Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto. Tu su savo Ieva, pavasarį švęsdams Ir gėrybes uždraustas slapta paragaudams, Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių ( Pavasario linksmybės, ). Iš citatos matyti, kad Dievo sutvertų žmonių būklę Rojuje autorius vadina pavasariu pagal bendrą europinę sampratą. Jis visose savo poemos dalyse žmogui kelia nuolatinio darbingumo, pareigingumo, Dievo meilės reikalavimą. Su tuo sieja tobulėjimą, Prisikėlimo viltį. Tiki gyvenimu, kad ir koks varganas būtų, dėl sakralios jo sąrangos. Dievo valią įžvelgia Kūrėjo sutvertoje Lietuvos gamtoje, keturiuose metų laikuose, žemdirbio sezoninių darbų atlikime. Su poeto talentu, pamokslininko įkarščiu, lietuviškai Donelaitis tai šlovina, taip pat šventina aplinką ir parapijiečius. Vienaip Dievo vardą pašlovino, kaip rodo paskutiniai tyrimai, XIX XX a. I pusėje Lietuvos katalikai, statydami ir puošdami kryžius 31 ; kitaip Jį šlovino kurdamas poetines giesmes metų laikų tema evangelikų kunigas Donelaitis. 31 Usačiovaitė, E. Glorijos motyvas XIX a. XX a. I pusės lietuvių liaudies kryžiuje. Ornamentas: XVI XX a. I pusės paveldo tyrimai, sud. A. Aleksandravičiūtė. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p Senojo lietuvių tikėjimo atšvaitai Metuose Krikščionybės priešpastatymas pagonybei. Vasaros darbų giesmėje pasakojama, kad po rugiapjūtės Plaučiūnas susikvietęs pabaigtuvėms kaimynus, pasak Donelaičio: Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo, Kad jau su visais svečiais po suolu nupuolė ( Vasaros darbai, ). Žodis prisirijo čia reiškia prisigėrė, šia prasme autoriaus buvo vartojamas anksčiau, pasakojant apie tą patį Plaučiūną, girtuoklį, kaip jis po šienapjūtės talkos, kitų būrų pavaišintas, taip prisirijo, kad pametė dalgį su bude. Mūsų atveju lėbaujant pas Plaučiūną, vėl prigėrė jis, o drauge visi svečiai. Tuo piktinasi dorasis būras Selmas. Jo teigimu, girtaudami lietuviai tik mėgdžioja kolonistus (šveicarus, prancūzus, vokiečius) ir elgiasi kaip pagonys. Jis sako: Kaip pirm to lietuvninkai dar buvo pagonai Ir savo dievaičius iš strampų sau pasidarę Ir po medžiais ant virvių pasikorę gyrė, Tai jie rods dar taip, kaip mes, nepažydami Dievą, Daug nešvankių ir durnų daiktų prasimanė. Ogi dabar jau mes, krikščionimis būdami prūsai, Mes, lietuvninkai, taip baisiai ryt nesigėdim... ( Vasaros darbai, ). Citatos moralas aiškus tikriems krikščionims nedera girtauti. Puotą, keliamą per derliaus nuėmimą, Donelaitis sieja su pagoniškomis baltų apeigomis, būtent, Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 121

10 gausiais aukojimais aprašytais vokiečių kronikose. Apie senovės prūsus XVI a. istorikas Lucas Dawidas rašė: Jų religiją sudarė vien valgymas ir gėrimas, kokie dievai, tokios ir apeigos. 32 Šitokią išvadą jis padarė savo knygoje, perteikęs autentišką prūso pasakojimą apie aukojimo ritualą, atnašaujant stambų gyvulį (bulių, kiaulę ar ožį), jį papjovus, išvirtą mėsą turėjo suvalgyti iškart visi aukojimo dalyviai. Likus maisto, suaugę jo nebeliesdavo, pavesdavo baigti paaugliams. Šie į aukojimo vietą galėjo ateiti dar kitą dieną. Per aukojimo puotą išgerdavo daug alaus. Ne todėl, kad būdavo norėję aukotojai, bet reikalavo vaidila. Jis net persūdydavo aukojamą mėsą, o tai savaime skatino daugiau gerti 33. Ilgai išliko tam tikras gėrimo ritualas, kurį nurodo Matas Pretorijus, rinkęs lietuvių liaudies tautosaką XVII a. Prūsų Lietuvoje (Nadruvos, Skalvos žemėse, iš kur buvo Donelaičio vaizduojami būrai) derliaus nuėmimo proga pagamindavo alaus statinę iš įvairių grūdų, juos subėrę apeiginiu būdu per trejus devynerius kartus. Taip daryto alaus kiekvienas aukojimo šventės dalyvis vėlgi turėjo išgerti trejus devynerius (taigi dvidešimt septynis kartus) kaušelių 34. Šioji vadinama Sambarių šventė, pavaizduota Metuose, nesutampa nei pagal amžių, kai vyko, nei pagal metų laiką, nei pagal derliaus apimtį. Pirmoji (Sambariai) užfiksuota Rytų Prūsijoje XVII a., rengiama gruodžio pradžioje, kai nuo laukų nuimdavo visų 32 BRMŠ, t. 2, 2001, p Ten pat. 34 Pretorijus, M. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, t. 3, parengė Ingė Lukšaitė ir kiti. Vilnius: LII leidykla, 2006, p ; Dundulienė, P. Lietuvos etnologija. Vilnius: Mokslas, 1991, p žemės ūkio kultūrų derlių; antruoju atveju (vaizduojama Metuose ) tai buvo vasara; derliaus sutvarkymo pradžia rugiapjūtė. Tačiau ir rugiapjūtės proga, kaip rodo besitęsianti tradicija XX a. Lietuvoje, būdavo keliamos vaišės 35. Donelaitis, be abejo, žinodamas apie senąsias prūsų apeigas iš vokiečių šaltinių, pats kilęs iš Rytprūsių kaimo, galėjo girdėti pasakojimų apie derliaus šventimą prieš šimtą metų, išmanė liaudies papročius savo gyvenamuoju metu. Užtai tą tradiciją savo parapijoje vadina pagoniška. Šventimo palyginimas su kolonistų elgesiu veda prie minties, kad jo laikais lietuviai vaišėms jau vartojo nebe alų, kaip senovėje, bet degtinę, atneštą į Rytprūsius svetimtaučių. Juk alus (silpnesnis ir stipresnis) Metuose nėra peikiamas. Pvz., skinkio atsigaivinti būrams duodavęs gerasis amstrotas. Tad gausus vietos žmonių gėrimas senoviniu papročiu derliaus nuėmimo pro ga, vietoj alaus vartojant degtinę, suprantama, kėlė didelį nerimą jų ganytojui. Dėl tos priežasties netinkamas elgesys pliekiamas panaudojant satyrą (visi prisiriję puotautojai po suolu nupuolė ), kandžius žodžius: kiauliškas, nešvankus, durnas daiktas. Pastarieji du epitetai taikomi ikikrikščioniškajai tradicijai apibūdinti. Kai pagonys, autoriaus teigimu, prasimanydavo netinkamų dalykų, nepažindami Dievo, savo pasidarytus stabus lauke po medžiais garbino. Tuose žodžiuose slypi krikščionims būdingas požiūris į primi- 35 Balys, J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. lietuvių liaudies tradicijos, Silver Spring, MD: Lietuvių tautosakos leidykla, 1986, p. 193; Vyšniauskaitė, A. Lietuvių materialinės kultūros atspindžiai K. Donelaičio Metuose. Literatūra ir kalba, 1965, t. 7, p ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

11 RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS tyvias gamtines religijas: nepažinę tikrojo Dievo, meldėsi savo rankų darbo dievams. Tai yra klišė, einanti iš Šventojo Rašto per bažnytinę raštiją. Tuo atžvilgiu teisus Gineitis, savo monografijoje pažymėjęs, kad šį moralizavimo motyvą Donelaitis perėmė iš religinės literatūros. Bet mūsų klasikui šios klišės nepakanka. Jis sukonkretina, keliais žodžiais paaiškindamas, kokiu būdu netinkamai stabus garbino būrų protėviai senovės baltai. Aptariamoje citatoje skaitome, jog pagonybės laikais vietiniai gyventojai pasidarydavo sau dievaičius iš strampų, įkeldavo į medžius, pririšdavo virvėmis ir tokiems stabams melsdavosi. Tai unikali informacija, kadangi niekur kitur istoriniuose šaltiniuose nei apie stabo gaminimą, nei apie jo pritvirtinimą prie medžio nėra parašyta. Autoriaus pavartoto žodžio strampas sinonimas pagalys. Lygiai tokia pati šio žodžio reikšmė kitoje poemos vietoje. Dočio gydymo po muštynių scenoje: atsipeikėjęs Dočys nutveria didelį strampą ir jį gydžiusias moteris išveja iš trobos ( Rudenio gėrybės, 766). Georgas Heinrichas Nesselmannas savo sudarytame Donelaičio žodžių žodynėlyje strampą paaiškina žodžiu Knüttel, reiškiančiu lazdą, kuoką, vėzdą 36. Rėza iš strampų sau pasidarė verčia aus hölzernen Blöcken erschufen 37. Rėzai verčiant šią vietą, įtakos turėjo iki to laiko įsigalėjęs baltų religinio centro vaizdas, pagal rašytinių šaltinių aprašymą 36 Christian Donalitius, Litauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzuung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar, hrsg. G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag von Hübner& Maß, 1869, S Ibid, p. 55, Ramuvos ąžuolas su trijų dievų Patulo, Perkūno, Patrimpo biustais, jį pasiekęs per Liudviko Kojelavičiaus Lietuvos istoriją, kuria rėmėsi komentuodamas aptariamą Donelaičio citatą. Tad natūralu jam buvo manyti, jog stabai, išpjaustyti iš medžio blokų, o ne pagalių, kaip rašo Donelaitis. Pirminis šaltinis, aprašęs prūsų dievų trejetą, buvo Simono Grunau XVI a. kronika 38. Ja sekė vienalaikiai ir vėlesni šaltiniai, kai kurie iš jų su iliustracijomis, vaizduojantys prūsų dievus aptaisytus pagal epochos, kai išleista kronika, madą, pvz., renesanso stiliaus drabužiais. Grunau aprašyme nėra nurodyta, kaip tie mediniai stabai buvo pritvirtinti ąžuole. O štai praėjus dviem šimtams metų po to, Kristijonas Donelaitis šią svarbią detalę paaiškino: pagalio pavidalo dievą pagonys virvėmis pririšdavo prie medžio. Reikia prisiminti, kad Donelaitis buvo kilęs iš Nadruvos 39, teritorijos, kur lokalizuojama senoji baltų šventvietė Ramuva 40 augo didžiulis ąžuolas su trimis dievais. Jo apdainuoti būrai taip pat, kaip minėjome, buvo iš Nadruvos ir kaimyninės Skalvos žemių. Tai, kad Donelaitis apie pagonių dievų išvaizdą, jų pririšimą prie medžio galėjo išgirsti pasakojant vietos žmones, paremtų tokie argumentai. Pavadina stabus strampais, žodžiu, reiškiančiu pagalius, lazdas, kuokas, t. y. dievus nusako kitaip, nei juos aprašo ar pavaizduoja vokiečių kronikos: žmogaus pavidalo iki pu- 38 Simon Grunau s Preussische Chronik, hrsg. Maks Perlbach, Bd. 1, Leipzig: Verlag von Duncker & Humbolt, 1876, S Kuzmickas, V. Op. cit., p Dusburgietis, Petras. Prūsijos žemės kronika, vertė Leonas Valkūnas, parengė ir paaiškinimus parašė Romas Batūra. Vilnius: Versus aureus, 2005, p. 75. Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 123

12 sės, baltų religiniame centre įstatytus į ąžuolo dreves ar ertmes, atsiradusias tarp medžio šakų 41. Vadinasi, mūsų autorius kronikomis nesinaudojo. Atrodytų, kaip bepavadinsime siauru pagaliu ar pagal Rėzą, platesniu rąstigaliu-bloku, iš kurio išdrožinėti stabai, didelio skirtumo nėra. Juolab kad Donelaitis žodžiui strampas suteikė neigiamą konotaciją. Bet, kita vertus, jo teiginį apie pagalio pavidalo dievą patvirtina lietuvių archeologinė medžiaga. Rimutė Jablonskytė-Rimantienė Šventojoje neolito sluoksnyje atkasė priešistorinį stabą iš juodalksnio stulpelio (195 cm aukščio, 10 cm per vidurį pločio), viršus nuskaptuotas, suteikiant žmogaus galvos bruožus. Buvo įkastas prie žvejojamo ežero 42. Dievas mus pasiekė todėl, kad gulėjo ne grynoje žemėje, kurioje medis ilgainiui sunyksta, bet pelkės dumble, gerai užkonservuojančiame medieną. Argumentas dėl panašių dievų kėlimo į medžius yra istorinių šaltinių, pavyzdžiui, XV a. Silvio Pikolominio pagal Jeronimo Prahiškio pasakojimą užrašytas liudijimas, kad senovėje ypatingi medžiai, pavyzdžiui, ąžuolas, lietuvių laikytas dievų buveine. Na, o mintį, kad medinius stabus medyje pririšdavo, paremia ypatinga surišimo reikšmė. Archajinėje buityje, dėl geležies brangumo, nesant vinių, sutvirtinimui bei sujungimui plačiai naudotas surišimas mazgais. Kai kurie mazgai laikė tvirčiau nei vinys. Dėl to mazgas įgijo sakralią prasmę, priklausė religiniams objektams, surišimo veiksmas taikytas įvai- 41 Usačiovaitė, E. Kristupas Hartknochas apie prūsų religiją, Senovės baltų kultūra, t. 8, sud. Elvyra Usačiovaitė.Vilnius: Kronta, 2009, p , Rimantienė, R. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius: Mokslas, 1979, p ; Rimantienė, R. Skulptūra iš Šventosios, Mokslas ir gyvenimas, 1970, Nr. 9, p riose apeigose, maginė simbolinė reikšmė išsilaikė tradicinėje lietuvių kultūroje. Pvz., dar ir šiandien praktikuojamas pagarbos reiškimo būdas gerbiamą žmogų aprišti juosta. Apie tai buvo ne kartą rašyta 43. Visa tai leidžia Donelaičio Metuose pateiktus duomenis apie pagalio pavidalo stabų pririšimą medžiuose laikyti patikima informacija. Gaidžio garbinimas per vestuves. Tradicinės lietuvių vestuvės seniau vykdavo rudenį, kai būdavo atlikti sunkiausi žemės ūkio darbai užaugintas ir nuimtas derlius, sukaupta gėrybių. Valstiečiai tada turėjo daugiau laiko ir galimybių iškelti vestuvių puotą. Dėl to Donelaitis vestuves pasirinko kaip rudeniui įprastą kaimo gyvenimo reiškinį. Pavaizdavo Vyžlaukio būro Krizo dukters Ilzbutės vestuves su vaikinu iš Taukių. Mus domina vienas epizodas, kaip jį aprašė poetas: Barbė su Pime, Laurienė bei Pakulienė Valgydamos brangvyno nė pažiūrėt nenorėjo Irgi padyvijo didei, kad miela Krizienė Ir mergoms tokio nešvankaus gėrimo siūlė. O štai, mislyk, tikt, brolau, kas čia pasidarė. Tos klastorkos tuo po tam kampe susilindo Ir pakavotą sav brangvyno didelę plėčką Su keliais malkais slaptomis ištuštino visą. O paskui niekus visokius plūsti pradėjo Ir kitoms viernoms kaimynkoms gėdą padarė. 43 Usačiovaitė, E. Kristupas Hartknochas apie prūsų religiją, p ; Usačiovaitė, E. Lietuvių liaudies ornamentai: valstiečių baldų puošybos ir simbolikos bruožai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1998, p ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

13 RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS Barbė su Pime dainavo pašukų dainą, O Laurienė su Pakuliene garbino gaidį ( Rudenio gėrybės, ). Citatoje matome pavaizduotas keturias vestuvių dalyves, kurios šeimininkei siūlant gerti degtinės (brangvyno) su visais svečiais atsisakė, bet vėliau atsiskyrusios nuo kitų ištuštino iš anksto atsidėtą didelį degtinės butelį. Dėl to autorius jas vadina klastorkomis. Negana to, dvi merginos iš jų (Barbė su Pime) dainavo pašukų dainą, o likusios (Laurienė ir Pakulienė) garbino gaidį. Donelaičio nurodyta pašukų daina reiškia netinkamą vestuvių metu dainą, kuri paprastai atliekama apdorojant linus, t. y. šukuojant jų pluoštą. Tačiau, jei įsigilinsime į liaudies papročius, pastebėsime, kad kai kurios tos pačios dainos figūruoja šeimyninių ir darbo apeigų metu. Šiuo atveju šitokia daina siejasi su išskirtinai moterišką sfera, linų pluošto apdorojimu, drobių audimu, tad ir su nuotakos likimu. Todėl galėjo skambėti vestuvėse Donelaičio laikais. Pažymėjęs pašukų dainą, autorius kitoje eilutėje sako: O Laurienė su Pakuliene garbino gaidį. Situacija toliau nusakoma taip: padoresnės viežlybos moterys nuo anų keturių atsiskyrė ir susėdusios aptarė ūkio reikalus: Dakė savo žąsis ir Jekė dideles antis Garbydamos dyvų visokių daug sumelavo. Juk žinai, kaip daug pliuškėt gal moterų būdas... ( Rudenio gėrybės, ). Vėl matome tą patį žodį garbino, tik šiuo atveju garbinamos žąsys ir didelės antys, autoriaus pastebėjimu, meluojant apie jas. Taigi garbinimas čia reiškia gyrimąsi. Galbūt anos dvi moterys taip pat gyrė gaidį, bet kodėl kitos vestuvininkės laiko tai nepriimtinu dalyku. Tad ką gi reiškia ši kolizija. Rėza žodį garbinti į vokiečių kalbą verčia preisen, kas reiškia girti. Komentare paaiškina: garbino gaidį reiškia dainavo. Vadinasi, kelios moterys dainuoja, o likusios šnekasi. Akivaizdu, kad Donelaičiui nepatinka dainavimas. Tiesioginė priežastis išaiškėja skaitant visą vestuvių aprašymą. Nors puotos pradžioje prie stalo susėsta krikščioniškai, sukalbėjus maldą Tėve, mūsų, tačiau svečiai pasivaišinę pasimelsti užmiršo, ėmė dainuoti, muzikuoti, šokti. Iš pradžių dainavo vyrai (apie žirgą, jautelius), paskui mūsų minėtos moterys. Slaviūno manymu, moterų gaidžio garbinimas gali reikšti dainą, užrašytą Viliaus Kalvaičio, atliekamą prie alaus: Gaidys kaltas, gaidys kaltas, višta nemylėjo, per nedėlę, per nedėlę vieną kiaušį dėjo. Arba tai galėjo būti tik vestuvių paprotys, apdovanojant nuotaką šaukti Gaidį valgyti! 44 Arba, spėja folkloristas, tai buvo vadinamas paprasčiausias gaidienos valgymas. Tačiau, mūsų požiūriu, valgymas negali būti laikomas paprastu, kai gausiai užgeriama degtine, ir tai daro dvi moterys, kurios dideliais gurkšniais ištuština visą degtinės butelį. Čia labiau panašu į aukojimo apeigas. Be to, ir žodis garbinti skaitant poemą kitose vietose dar įprastai vartojamas kalbant apie Dievo šlovinimą ( Vasaros darbai, ). Prieš kalbėdamas apie pašukų dainą, gaidžio garbinimą, Donelaitis sako, kad minimos keturios moterys: Niekus visokius plūsti pradėjo, Ir kitoms viernoms kaimynkoms gėdą padarė ( Rudenio gėrybės, ). 44 Slaviūnas, Z. Op. cit, p Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 125

14 Lietuvės Prūsijoje XVII a. Iš Teodoro Lepnerio kn. Prūsų lietuvis Plūsti prasmė pagal Nesselmanno žo dynėlį yra susijusi su plaukimu, pvz., per gomurį plaukti/plūsti, reiškia plepėti, taukšti, tarškėti 45.Tai leidžia manyti, kad be dainavimo jos dar kažką kalbėjo, dėl to viežlybos moterys nuo jų atsiribojo, ėmė svarstyti kasdienius reikalus. Epitetas viežlybos rodo, kad autorius, nors ironizuodamas, jų elgsenai pritaria: jau geriau perdėtai girtis žąsimis, antimis, nei taukšti, kaip anos, apie gaidį užgeriant degtine. Tai mums primena aptartas anksčiau vasarą vykusias rugiapjūtės pabaigtuvių vaišes, kai Donelaitis, 45 Nesselmann, G. H. F. Op. cit, p drausmindamas būrus, juos priešpastatė protėviams pagonims ir kolonistams. Šiuo atveju visos vestuvininkės priešingai toms keturioms, pavadinamos viernomis, o tai reiškia ištikimybę krikščionių tikėjimui. Todėl frazė gaidžio garbinimas slepia apeigas, paveldėtas iš senovės. Kitose poemos dalyse parodyta, kad tos dvi moterys yra senosios tradicijos žinovės: Laurienė su Pakuliene laikosi archajinio papročio po rugiapjūtės aplieti namo grįžusius talkininkus vandeniu ( Vasaros darbai, ); Pakulienė Dočį gydo užkalbėjimu, kuris autoriaus vadinamas žyniavimu ( Rudenio gėrybės, 762, 764). Dabar (per vestuves) jos elgiasi taip pat laikosi senovinių papročių valgydamos vištieną. Donelaitis pažymėjo, kad ruošiant vestuvių puotą buvo pjaunamos kiaulės, avys, žąsys ir vištos, jų nė neskaičiuojant. Vadinasi, vištienos būta apsčiai. Pasak XVI XVII a. rašytinių šaltinių, tuo metu nebepraktikuotos stambios aukos kaip pagonybės laikais, bet dar buvo išlikęs kai kur naminių paukščių gaidžio ir vištos aukojimas: vyrai atskirai aukodavo gaidį, o moterys vištą. Tai daryta namų aplinkoje, paukštį išvirdavo ir suvalgydavo, tikintis geresnių ūkio reikalų 46. Ypač daug tos rūšies papročių XVII a. užrašė Pretorijus, nurodydamas aukos užmušimo būdą su lazda, samčiu ar brūkliu: adoravimo žodžius, veiksmus ir gestus, pvz., klūpėjimą ratu, kėlimą rankų į viršų 47. Stanislovas Rostovskis rašė, kad dar XVI a. Lietuvoje garbintas židinio dievas Dimstipatis, jam paaukojant gaidį ir vištą. Ta proga šeimininkai su kai- 46 BRMŠ, t. 2, p. 20, 468, Ten pat, t. 3, p , , 306, 307. ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2

15 RYTŲ IR VAKARŲ KULTŪRŲ SANKIRTOS mynais vaišindavosi, po to sergėdamiesi, kad neliktų valgių likučių, net vandenį, kuriuo po valgio išmazgodavo puodus, supildavo į ugnį 48. Jokūbas Brodovskis XVIII a. užrašė įdomų posakį: Muszk balta Gaidi, kadd tawe ne nustrope, butumbei gawes pirti 49. Taip sako žmogus, išvengęs pikto. Žodžiai Mušk gaidį, be abejo, rodo aukojimo atgarsius, yra kilę iš atnašavimų praeityje dėkojant už išsigelbėjimą. Panašiai galima pasakyti ir apie aptariamą gaidžio garbinimą per vestuves. Ar tai būtų apeiginė daina, ar vestuvių paprotys šaukiant Gaidį valgyt!, ar konkretus vištienos valgymas, jo prasmė veda į senuosius gaidžių, vištų aukojimus. Donelaičio gyvenamuoju metu XVIII a. pagoniškas aukojimas, vargu ar praktikuotas, bet to papročio prisiminimas, kaip rodo cituotas posakis, buvo gyvas žmonių atmintyje. Net XIX XX a. pirmoje pusėje lietuvių liaudies kultūroje aukojimo ritualo veiksmų dar buvo išlikę, nors jų turinys išnykęs. Pavyzdžiui, pradėjus ir baigus pjauti rugius, į žemę užkasdavo duonos kriaukšlę. Nors šį ir kitus veiksmus naudojo maginiais tikslais, kad būtų geresnis derlius, tačiau paklausti žmonės to veiksmo priežasties paaiškinti negalėdavo, atsakydavo, kad taip darė jų tėvai ir protėviai, taigi kartojama tradiciškai. Ir mūsų tiriamu atveju moterys, linkėdamos laimingo gyvenimo jauniesiems, valgydamos vištieną atliko apeigines dainas, pakartojo aukojimo ritualo formules ar net veiksmus, gausiai užgerdamos iš anksto pasirūpintu gėrimu, kaip to reikalavo paprotys. 48 Ten pat, t. 4, p Ten pat, p. 30. Išvados 1. Įkvėpimo šaltinis kuriant Metus Donelaičiui buvo Biblija psalmės, pasakojimai apie pasaulio sutvėrimą. Konkretus modelis poemai buvo autoriaus itin apmąstyta 104 psalmė. Poetas sekė jos turiniu ir įvaizdžiais: pašlovinti Dievą vardijant nuostabius Jo darbus per įsteigtą laikų kaitos dėsningumą su jam paklūstančia augmenija, gyvūnais, žmonėmis. Taip pat rėmėsi krikščioniška sezonų vaizdavimo tradicija, įsigalėjusia Europoje nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Visa tai Donelaitis pritaikė ir išplėtojo apdainuodamas gamtą pagal vietinę specifiką. 2. Donelaičio poema yra svarbi, norint pažinti senąją baltišką lietuvių kultūrą. Autorius, neigdamas archajinius papročius, pateikė apie juos duomenų. Apie senąjį lietuvių kultą Vasaros darbų dalyje rašė: archajiniais laikais melstasi pagalio formos dievaičių stabams, virvėmis pririšamiems prie medžių. Tai autentiška informacija, kurią patvirtina archeologiniai ir etnografiniai tyrimai. Pagalio pavidalo stabų buvimą rodo Šventojoje atkastas dievas iš neolito epochos. Pririšimą prie medžio daro įmanomu duomenys apie didelę buitinę ir sakralinę surišimo bei mazgo reikšmę praeities kasdienybėje ir tradiciniuose papročiuose, tai, kad mazgas buvo būdingas sakraliems objektams. 3. Gaidžio garbinimas, atliekamas per Donelaičio aprašytas būrų vestuves, Rudenio gėrybių dalyje slepia senuosius gaidžio ar vištos atnašavimus, kurie XVIII a. nebepraktikuojami, bet dar valgant per vestuves vištieną galėjo būti kartojamos praeityje sakralios formulės, atskiri apeiginiai veiksmai, tikint jų maginiu poveikiu jaunųjų gyvenimo sėkmei. Apie simbolinę poemos Metai ir kelių jos įvaizdžių prasmę 127

16 Santrumpos BRMŠ Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1, sud. Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas, 1996; t. 2, 2001; t. 3, 2003; t. 4, Literatūros sąrašas Balys, J. Lietuvių žemdirbystės papročiai ir tikėjimai. lietuvių liaudies tradicijos. Silver Spring, MD: Lietuvių tautosakos leidykla, Bettini, S. Frühchristliche Malerei und frühchristlich-römische Tradition bis ins Hochmittelalter, Wien: Franz Deuticke, Brazaitis, J. Donelaitis praeityje ir dabartyje. Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Donelaitį, sudarė ir parengė Mikas Vaicekauskas. Vilnius: Aidai, Cooper, J. C. Lexikon alter Symbole, Leipzig: VEB E. A. Seemann Verlag, Christian Donalitius, Litauische Dichtungen nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzuung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar, hrsg. G.H.F. Nesselmann, Königsberg: Verlag von Hübner& Maß, Daunys, V. Donelaitis: metų laikai ir erdvės. Vaidotas Daunys, Pastoviųjų vertybių versmė. Literatūros kritika, sud. Elvyra Usačiovaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų leidykla, Dilytė, D. Kristijonas Donelaitis ir Antika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, Darbai apie Kristijoną Donelaitį. Straipsnių rinkinys, sudarė ir redagavo Leonas Gineitis, Algis Samulionis. Vilnius: Vaga, Donelaitis, K. Metai ir pasakėčios, red. Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Baltos lankos, Donelaitis, K. Das Jahr/In vier Gesängen, übersetzt Liudwik Rhesa. Metai: keturiose giesmėse. Išvertė Liudvikas Rėza metų faksimilinis leidinys, parengė Vidmantas Staniulis. Kaunas: V. Staniulio knygynas, Kristijonas Donelaitis literatūros moksle ir kritikoje. Straipsnių rinkinys, sud. K. Doveika. Vilnius: Vaga, Kristijonas Donelaitis. Pranešimai. Straipsniai. Archyvinė medžiaga, Literatūra ir kalba, t. 7, redakcinė komisija: K. Do veika, V. Drotvinas, L. Gineitis. J. Lebedys. Vilnius: Vaga, Donelaitis, K. Raštai, redakcinė komisija Kostas Korsakas ir kt. Vilnius: Vaga, Dundulienė, P. Lietuvos etnologija, Vilnius: Mokslas, Dusburgietis, Petras, Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, parengė ir paaiškinimus parašė R. Batūra. Vilnius: Versus aureus, Ferber, M. Literatūros simbolių žodynas, vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Mintis, Forstner, F. OSB, Die Welt der Symbole, zweite verbesserte Auflage, Innsbruck-Wien-München: Tyrolia Verlag, Gineitis, L. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha. Vilnius: Vaga, Gyvenimo juostos: Julija Jablonskytė-Petkevičienė, sud. E. Lukėnaitė-Griciuvienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Grinius, J. Kristijono Donelaičio sužalotas veidas. Egzodo Donelaitis: Lietuvių išeivių tekstai apie Donelaitį, sud. M. Vaicekauskas. Vilnius: Aidai, Simon Grunau s Preussische Chronik, hrsg. Maks Perlbach, Bd.1, Leipzig: Verlag von Duncker & Humbolt, Gudaitis, J. Apie Donelaičio pasaulėžiūrą ir kūrybą. Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Donelaitį, sud. M.Vaicekauskas. Vilnius: Aidai, Yla, S. Kristijonas Donelaitis: Rašytojo tapatybės beieškant, Egzodo Donelaitis. Jovaišas, A. Kristijonas Donelaitis. Kaunas: Šviesa, Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima, sud. E. Lukėnaitė- Griciuvienė. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, Kuhn, A. Geschichte der Malerei, Halbband 1, New York, Cincinati, Chicago, Benziger Brothers, Lepneris, T. Prūsų lietuvis, vertėja ir įvado autorė V. Gerulaitienė, Vinius: LII leidykla, Kuzmickas, Vincas, Kristijonas Donelaitis. Vilnius: Vaga, Pretorijus, Matas, Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla, t. 3, parengė Ingė Lukšaitė ir kiti. Vilnius: LII leidykla, Rimantienė, R. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius: Mokslas, Rimantienė, R. Skulptūra iš Šventosios. Mokslas ir gyvenimas, 1970, Nr. 9. ISSN TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2016 T. 4 Nr. 2