Informacinis lankstinukas 2010

Transkriptas

1 Informacinis lankstinukas 2010

2 Trumpa įsikūrimo istorija. Įprasta teigti, jog totoriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemėse (LDK) įsikūrė 1397 m., nors nei vienas šaltinis neduoda tikslaus jų įsikūrimo laiko. Pirmosios žinios apie totorių apsigyvenimą šiose žemėse pasirodė jau XIV a. pradžioje. Gedimino, vėliau ir Kęstučio bei Algirdo laikais būdavo sudaromos sąjungos su totoriais kipčiakais m. pranciškonų ordinų analuose yra įrašyta tokia frazė: Mūsų broliai išvyko į lietuvių kraštus skelbti Kristaus mokslo, rado ten visą tautą, skendinčią barbariškuose paklydimuose ir atsidavusią ugnies kultui, tarp jų ir skitus, atvykėlius iš kažkokio chano valdų, kurie meldėsi azijietiška kalba. Šis įrašas leidžia teigti, jog jau XIV a. pirmoje pusėje LDK žemėse totorių gyventa. Tačiau tik rasis totorių dabartinėse Lietuvos žemėse įkurdintojas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Vytautas siekė sukurti stiprią LDK valstybę, tad daug pastangų dėjo į jos sienų apsaugos sistemą. Totoriai turėjo būti tos sistemos dalimi. Jis juos įkurdindavo tiek pasienyje, tiek prie pilių ir miestų. Totorių gyvenviečių atsiradimas Lietuvoje tai Vytauto vidaus ir užsienio politikos rezultatas. Nemėžis: praeitis m. pirmojoje pusėje chanas Tochtamyšas kartu su žmona, sūnumis (jo sūnus Dželaledinas 1410 m. parėmė Vytautą Žalgirio mūšyje) ir kitais artimaisiais bei būriu ištikimų karių atvyko į Lietuvą. Vytautas priėmė Tochtamyšą, apgyvendino juos prie Vokės upės, netoli Vilniaus, ir apdovanojo žemėmis. Taip atsirado Nemėžis. Nemėžis įsikūręs plento Vilnius Minskas septintajame kilometre. Ši gyvenvietė yra viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje. Nors kai kur teigiama, jog ji yra įkurta 1397 m., tačiau tikslių duomenų nėra (1397 m. data nurodoma atsižvelgiant į tradiciją, t. y. ši data laikoma totorių istorijos LDK pradžia). Tikrai yra aišku, jog Nemėžio jau XV a. būta. Apie tai byloja Vytauto žmonos Julijonos laiškas, datuotas 1426 m. liepos mėnesiu. Šiame laiške yra rašoma, kad ji, Julijona, dėkoja ordino magistrui už į Nemėžį atsiųstą gydytoją ir vaistus m. vasario mėnesį kunigaikštis Aleksandras Nemėžyje iškilmingai sutinka savo sužadėtinę Maskvos kunigaikštytę Eleną, Ivano III dukterį. Galima būtų teigti, kad būtent čia dalį totorių Vytautas apgyvendinio dėl to, jog Nemėžyje, tiksliau sakant, šalia itin svarbaus kelio Vilnius Ašmena Minskas, buvo jo, didžiojo kunigaikščio, dvaras, kuriame jis mėgdavo vasaroti su šeima. Totoriai gi turėjo tarnauti kaip didžiojo 2 3

3 kunigaikščio apsauga. Tačiau tikslesnių duomenų apie kunigaikščio dvaro egzistavimą nėra. Yra žinoma, jog 1933 m. buvo atkastos pamatų liekanos ties dabartinio Nemėžio dvaro arklidėmis, tačiau didesnių ir kruopštesnių archeologinių tyrinėjimų nei anuomet, nei dabar nebuvo atlikta. Apie Nemėžio atsiradimą būtų galima papasakoti tokią legendą: Seniai seniai didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas įkurdino totorius prie savo vasaros rezidencijos, kuri stovėjo netoli Vilniaus, prie kelio į Minską. Kad totoriai gerai tarnautų, leido jiems ne tik savo tikėjimą išpažinti, bet ir davė jiems žemės tiek, kiek kiekvienam iš jų reikėjo. Iš čia ir kilo vietovės pavadinimas: lenkiškai Nemieżona nematuota (nematuota žemė) Niemeż Nemėžis. Nemėžis, kaip ir kitos LDK gyvenvietės, kentėjo nuo karų. Ypač didelių nuostolių atnešė m. maskviečių kariuomenės ir po jų sekęs švedų kariuomenės antplūdžiai. Totoriai buvo priversti apleisti savo namus ir trauktis į Kuršą, Palenkę, Volynę. Dalis besitraukiančiųjų buvo paimti į nelaisvę, dalis žuvo, tačiau daliai vis dėlto pavyko išsigelbėti. Pasibaigus karui ir neramumams jie grįžo namo. Tačiau ir čia jų laukė nusivylimas. Kol totorių nebuvo, jų namai pavirto visiškais griuvėsiais, mečetės buvo nusiaubtos, o senieji kaimynai užgrobė jų laukus. Tad grįžusiems totoriams teko bylinėtis ir įrodinėti, jog tos žemės yra jųjų (procesą sunkino dar ir tai, jog neramumų metu sudegė teismų knygos, dingo įvairūs dokumentai). Nemėžio totoriams teko bylinėtis su Vilniaus domininkonų, pranciškonų bei karmelitų vienuolynais dėl žemių ir pievų. Tik po ilgų pastangų ir rūpesčių pavyko susigrąžinti užgrobtas žemes m. T. Kosciuškos sukilimo metu Nemėžyje veikė sukilėlių būrys, vadovaujamas pulkininko inžinieriaus totoriaus Jokūbo Jasinskio. Totoriai dalyvavo ir XIX a. (1831 ir 1863 m.) sukilimuose m. Nemėžio totoriai, vadovaujami Samuelio Ulano, kartu su kitais sukilėlių būriais kovojo prieš caro kariuomenę Rūdiškių miškuose, taip užsitraukdami valdžios nemalonę. Negandos šios gyvenvietės neaplenkdavo ir vėlesniais amžiais. Jos skaudžiai paliesdavo ir totorių bendruomenę. Antrojo pasaulinio karo metais, tiksliau būtent 1944 m., Sovietų Sąjungos kariuomenė totorių kapinių teritorijoje buvo pastačiusi raketines sistemas BM-13, dar žinomas katiušos pavadinimu. Iš čia buvo vykdomas Vilniaus apšaudymas. Tačiau ne tik Vilniui katiušos atnešė žalos. Kai Sovietų Sąjungos kariuomenė patraukė jas iš kapinių, ten liko gausybė duobių m. buvo kilusi idėja nugriauti Nemėžio kaimo mečetę. Tačiau ir šį kartą totoriai nenuleido rankų ir stojo ginti savo šventovės. Dar ir dabar Nemėžyje yra išlikusi gyva šio įvykio liudininkė Felicija Aleksandrovič (gim m.). Ji pasakojo, jog žmonės apjuosė mečetę gyva grandine. Ji pati stovėjo su kirviu rankose, o Adamas Jakubovskis ( m.) puolė po buldozerio ratais ir taip jį sustabdė. Buldozeriui teko atsitraukti, bet žmonės dar kelias naktis budėdavo mečetėje ir taip ją išsaugojo, nors ir neatgavo savo reikmėms m. mečetėje buvo grūdų sandėlis, o nuo 1968 m. jos patalpose veikė etnografinis muziejus. Nepaisant visų negandų Nemėžio totoriai sugebėjo išsaugoti ne tik savo mečetę, bet ir išlikti stipria bendruomene. 4 5

4 Religija. Lietuvos totoriai išpažįsta sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą. Šio tikėjimo svarbiausią dogmą išreiškia garsioji formulė: La illahu illa llahu Muchammadu rasulu llahi Yra tik vienas Dievas Alachas, o jo pranašas Mahometas Remdamiesi Koranu, Lietuvos totoriai viena svarbiausių musulmonų pareigų laiko labdarybę: išmaldos dalijimą, vargšų paramą, našlaičių bei senelių globą. Gerais darbais galima pelnyti Dievo malonę. Nedera niekam pasakoti apie gerus poelgius, pavyzdžiui, našlaičių ir vargšų globojimą, nes tai daroma vardan Dievo, ne vardan žmonių. Bet apie kai kuriuos gerus darbus vis dėl to šaltiniai mums byloja. Pavyzdžiui yra žinoma, jog Romanas Davidovičius 1684 m. testamentu užrašė Lokučiauščiznos valdas lauką, daržus ir sodą Nemėžyje Nemėžio mečetei ir džemiatui visiems laikams ir prašė brolių, kad jį palaidotų mylimajame Nemėžyje. Pamaldus musulmonas būtinai turi mokėti skaityti Koraną, nes tik tada gali aktyviai melstis mečetėse, kapinėse ar namuose. Musulmonų tradicijoje Koranas tai perteiktas Dievo žodis. Koranas atsirado Mahometo gyvenimo laikotarpiu (VII a.). Ilgą laiką Koraną perrašinėti buvo galima tik ranka. Pirmą kartą spausdintas Koranas pasirodė XIX a. viduryje ir tai tekstai buvo ne spausdintomis raidėmis, o kaip ranka rašyti. Koranui šeimoje skiriama atskira patalpa (turtingesnėse šeimose), o jeigu tokios galimybės nėra, tuomet Koranas turi būti laikomas aukščiau visų kitų daiktų. Koranas turi būti suvyniotas į audeklą, kad nei viena dulkė ant jo nenukristų. Koranui negalima atsukti nugaros. Ten kur Koranas, ten turi būti ramybė ir susikaupimas. Nemėžio mečetė. Kiekvienoje musulmonų bendruomenėje turi būti maldos namai mečetė. Nemėžio kaimo parapija įkurta 1684 m., tais pačiais metais pastatyta ir pirmoji Nemėžio kaimo mečetė. Ji sudegė 1909 m. ir jos vietoje buvo pastatyta nauja mečetė pagal architekto A. Sonino projektą. Naujosios mečetės fundatoriumi buvo Aleksandras Iliasevičius ( m.), kuris yra žinomas kaip pirmasis Nemėžio totorių bendruomenės piligrimas į Meką. Amžino poilsio jis atgulė Nemėžio kapinėse. (Antrasis Nemėžio totorių bendruomenės piligrimas į Meką yra Borisas Vilčinskis. Jis šventąją kelionę atliko 2008 m.). Mečetę statė meistras Macejus Konarskis ( m.). Nemėžio kaimo totorių mečetė ilgą laiką turėjo rėmėją kunigaikštienę Zofiją Kričinską ( m.) (ji buvo Aleksandro Iliasevičiaus dukra). Lietuvos mečetės turi patalpas vyrams ir moterims. Patalpos moterims tai tik Lietuvos totoriams būdinga ypatybė. Moterų patalpa paprastai įrengiama mečetės kairėje (žiūrint iš įėjimo pusės). Ji daug mažesnė už vyrams skirtąją. Abi puses skiria plona, medinė pertvara, kuri vieno metro aukštyje nuo grindų turi išilginį plyšį, užvertą grotelėmis arba stulpeliais, panašiais į tekintą baliustrą. Plyšys uždengtas permatoma muslino užuolaida, dažniausiai balta. Kiekviena patalpa turi atskirą įėjimą. Nemėžio mečetė yra medinė, stačiakampio formos (jos perimetras yra 10,3 6,6 m) su minareto bokšteliu. Mečetės keturšlaitis stogas dengtas skarda. Minaretas šešiakampis, jis stūgso stogo centre. Minareto bokštelį dengia svogūno formos kupolas, kuris taip pat dengtas skarda. Visą minare- 6 7

5 tą vainikuoja pusmėnulis su žvaigžde. Kiekvienoje minareto sienoje yra po stačiakampį langelį. Nemėžio mečetė turi dvi patalpas vyrų ir moterų. Įėję į mečetę iš pradžių patenkate į prieškambarį, kuriame turite nusiauti, nes į mečetę einama basomis. Moterys turi būti dar ir galvą skara apsigobusios. Mečetės grindys yra nuklotos kilimais. Įėję į pagrindinę (vyrų) patalpą išvysite minbar ą (tai tam tikra sakykla) ir mihrab ą (mihrab as nurodo besimeldžiantiems kryptį į Meką). Nemėžio mečetėje mihrab as nedidelis, su mažu kvadratiniu langeliu sienoje. Minbar as 1994 m. pakeistas nauju. Penkių laiptelių minbar as simbolizuoja penkis islamo stulpus. Mečetėje ant sienų kabo dešimt muhir ų (paveikslai): penki moterų pusėje, penki vyrų. Yra žinoma, jog trys muhir ai, kabantys vyrų pusėje, yra atvežti iš Mekos. Nei viename iš muhir ų nei šioje, nei kokioje kitoje pasaulio mečetėje nepamatysite pavaizduoto žmogaus ar gyvūno. Tai draudžia islamas. Paveiksluose gali būti pavaizduotos šventosios vietos, kaip antai Meka. Taip pat gali būti pakabintos ištraukos iš maldų. Be penkių muhir ų Nemėžio mečetėje galima išvysti ir laidojimo audeklą bei du kilimėlius, kurių vienas atgabentas iš Medinos, o kitas iš Krymo. Mečetėje yra balkonėlis, į kurį kylama, kuomet pritrūksta vietos apačioje. Palei sienas stovi keletas suolų. Ant jų pamaldų metu gali prisėsti vyresnio amžiaus parapijiečiai. Yra žinoma, jog Nemėžio mečetėje dirbo šie imam ai: N. Jasinskis (iki 1690 m.) pirmasis Nemėžio mečetės imam as; Aleksandras Jakubovskis (1832 (?) 1865 m.); Samuelis Šahidevičius ( m.); Janas Vilčinskis ( m.); Juzefas Vilčinskis ( m.); Ibragimas Muchlia ( m.); Ibragimas Vilčinskis ( m.); Sulejmanas Rafalovičius ( m.); Michalis Chaleckis ( m.); Ivanas Jachja Vilčinskis (1998 dabar) m. Nemėžio mečetei yra itin svarbūs metai minimos dvi itin garbingos sukaktys: 325-eri metai pirmajai Nemėžio kaimo mečetei; dabartinės mečetės 100 metų jubiliejus. Šio garbingo jubiliejaus proga mečetė buvo suremontuota. Mečetė jau yra įtraukta į Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašą (inv. nr. ATV 796). 8 9

6 Kapinės. Kapines totoriai iki šiol vadina mizar arba zirec. Dar ir dabar galima išgirsti sakant Einu į mizar ą. Senose totorių kapinėse niekada nepamatysite atitvertų vienas nuo kito kapų. Taip yra todėl, jog islamo religija skelbia visų žmonių lygybę prieš Dievą. Senose kapinėse dauguma užrašų ant paminklų jau yra nebeįskaitomi. Nemaža jų dalis giliai susmegusi į žemę. Tad apima keistas jausmas, kai žengi žaliu samanų paklotu ir jauti kietą akmenį po kojomis. Tą akimirką suvoki, jog tai ne paprastas akmuo, o gilia senove atsiduodantis antkapis, kuris tarsi nuskubėjo paskui savo šeimininką, kuriam jis buvo skirtas. Mirusysis laidojamas galva į vakarų pusę, kad Paskutiniojo Teismo dieną, kai pašauks archangelo Azrailo trimitas, pakilęs iš kapo galėtų eiti tiesiai į Rytus. Ties galva ir kojomis dedama po akmenį. Dažniausiai ties galva būna didesnis akmuo, o ties kojomis mažesnis. Akmuo, padėtas prie galvos, išgraviruojamas, t.y. jis tampa paminkliniu antkapiu. Užrašai dažniausiai daromi arabų, lenkų, baltarusių ar rusų kalbomis. Šiais laikais vis dažniau atsiranda užrašų lietuvių kalba ir patys paminklai tampa vis labiau panašesni į krikščionių antkapius. Beveik visuose antkapiniuose akmenyse būna išraižytas pusmėnulis ir žvaigždė išskirtinis ženklas, jog čia palaidotas islamo tikėjimo atstovas. Totoriai tiki, kad tam tikrą akimirką mirusįjį aplanko angelai, tad kapas turi būti toks, kad velionis galėtų jame atsisėsti. Kapinėse kapai išdėstomi lygiagrečiomis eilėmis. Totorių kapinėse jokiu būdu negalima lankytis naktį. Nemėžio kapinės yra šalia mečetės. Jos, kaip ir pati mečetė, yra pačiame kaime, nors iš pradžių buvo už kaimo, bet kaimeliui plečiantis pakliuvo į jo vidų. Kapinės yra keturkampės, jų užimamas plotas yra m, jas supa metalinė tvorelė. Įėji mą į kapines ženklina tarsi arka, kurią vainikuoja pusmėnulis su žvaigžde, o jis pats yra arčiau mečetės. Kapinių viduryje, žiūrint nuo mečetės pusės, vyrauja XIX a. palaidojimai, o patys ankstyviausi yra prie mečetės sienos. Totorių veiklos sritys LDK. Vytautas totorius laikė ištikimais ir puikiais kariais, tad juos įkurdino LDK šalies gynybai. Kaip rodo totorių sodybų išdėstymas plačiu lanku, nukreiptu iš šiaurės į pietvakarius, jos aiškiai turėjo strateginę reikšmę, turėjo ginti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių riterių. Totoriai, kurie priklausė didžiajam kunigaikščiui, buvo vadinami tarnybiniais totoriais. Jie turėjo tik vieną pareigą duoti po žirgą karo atveju. Taip pat buvo vadinamieji totoriai kazokai, kurie buvo laikomi žemesne gyventojų kategorija nei didžiojo kunigaikščio totoriai, ir turėjo atlikti įvairius patarnavimus didžiajam kunigaikščiui. Totoriai kazokai priklausė gentinėms vėliavoms ir daliniuose sudarydavo savo būrius. Pagal 1528 m. patikrinimą kiekviena vėliava turėjo tokius būrius. Nemėžio kaimo totoriai galėjo priklausyti mažiausiai džalairų giminei (Jalairų vėliava). Tačiau šie būriai gyvavo ne itin ilgai, 1631 m. revizijos duomenimis tokių būrių jau nebeliko. Vytauto prie Vilniaus įsteigtų gyvenviečių totoriai, tarp jų ir Nemėžio totoriai, iš tikrųjų atliko tam tikras prievoles kunigaikščiui, kurios, kaip ir karo tarnyba, buvo susijusios su jiems dovanotomis žemėmis. Nemėžio totoriai turėjo raštus vežioti. Apie tai liudija 1540 m. Žygimanto I-ojo raštas, kuriuo jis leidžia Nemėžio totoriams nevežioti Vilniaus vaivadų raštus, tačiau jiems paliekama karo tarnybos prievolė. Lietuvos totoriai taip pat turėjo ir tradicinius verslus tai vežėjavimas, odų išdirbimas ir daržininkystė. Pirmieji du verslai vaizdžiai atspindi jų meilę žirgui. Totoriai buvo išvedę veislę stiprių ir ištvermingų arklių, kurie greitai ir be didesnių pastangų galėdavo įveikti didelius nuotolius. Nemėžio totoriai daugiausia vertėsi daržininkyste, kai kurie jų XVII ir XVIII a. iš Vilniaus magistrato nuomojo miesto sklypus daržovėms ir javams auginti. Kai kurie vertėsi ir vežėjavimu

7 Kalba ir raštija. Nėra aišku, kokia kalba kalbėjo totoriai. Iki šiol totorių kalboje yra išlikusių tiurkų kalbos elementų. Lietuvos totorių kalba priklausė tiurkų kipčiakų kalbų grupei. Tačiau į LDK atvykę totoriai kalbėjo skirtingais dialektais. Dėl to (būta ir kitų priežasčių) jiems sunkiai sekėsi išlaikyti savo kalbą ir ji ilgainiui išnyko. Totoriai pradėjo vartoti vietines kalbas: iš pradžių baltarusių, o po to lenkų. Kalbinė totorių asimiliacija taip pat įvyko ir dėl intensyvių kontaktų su vietine aplinka, ir dėl to, jog liturginė kalba skyrėsi nuo kasdienėje aplinkoje vartojamos kalbos (totoriai liturgijoje vartoja arabų kalbą). Nors ir praradę savo kalbą, Lietuvos totoriai sukūrė neįkainojamą palikimą totorių raštiją. Praradę kalbą, totoriai galėjo prarasti ir religiją. Tai suvokdami jie siekė išsaugoti svarbiausius liturginius tekstus. Arabų rašmenimis rašyti tekstai savyje slepia vietines kalbas (dažniausia baltarusių ir lenkų). Totorių sukurtuose rankraščiuose galima aptikti įvairių kūrinių kompiliacijų. Perrašant rankraštį, perrašinėtojas galėjo įdėti dalį savo teksto. Rašydami arabų rašmenimis, bet baltarusių ar lenkų kalbomis, kiekvienas perrašinėtojas įdėdavo kažką savo šie bruožai lėmė Lietuvos totorių rankraščių unikalumą. Be to, šių rankraščių struktūra primena Korano struktūrą. Lietuvos totoriai paliko tokių rūšių rankraščius: Kitab as (arab. knyga) vienas svarbiausių Lietuvos totoriams rankraščių. Ši knyga buvo perduodama iš kartos į kartą ir buvo itin branginama. Tefsir as rankraštinis Lietuvos totorių Koranas. Musulmonų pasaulyje tefsir u yra vadinami Korano komentarai. Chamail as maldaknygė. XIX a. atsirado chamail ų, rašytų kirilica. Be maldų chamail uose apstu liaudies kūrybos, patarimų įvairiais kasdieniais gyvenimo klausimais, taip pat ir burtų. Tedžvid as Korano skaitymo menas. Nemėžio dvaras. Nemėžyje galima pamatyti ne tik totorių mečetę, aplankyti totorių kapines, bet ir pasigrožėti Nemėžio dvaru, kurio istorija taip pat yra labai įdomi. Kaip yra žinoma, Nemėžyje būta Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vasaros rezidencijos. Tikslių duomenų apie šį kunigaikščio dvarą nėra. Manoma, jog jis buvo toje vietoje, kur stūgso dabartinio dvaro kompleksas. Nemėžio dvarą valdė garsios LDK didikų giminės. Jo savininkais buvo Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Oginskiai m. šį dvarą įsigijo Mykolas Tiškevičius m. senojo medinio dvaro vietoje iškilo nauji dviejų aukštų klasicistinio stiliaus rūmai su gražiu parku. Manoma, kad šiame dvare buvo apsistojęs 1812 m. Napoleonas. Nemėžio gyventojai dar ir dabar gali parodyti prancūzų karių kapinių vietą. Nemėžio dvaro ansamblio branduolį sudaro rūmai, žirgynas ir oficina, apstatyti apie stačiakampį reprezentacinį kiemą, kurį kažkada supo mūro tvora. Pagrindinių rūmų antrame aukšte buvo įrengta koplyčia. Šiam dvarui taip pat priklausė šiek tiek atokiau pastatytas medinis svirnas, vandens malūnas, sūrinė, bravorai. Dabar dvaras yra pasikeitęs. Visų pirma nėra gražaus parko, kuris buvo sunaikintas tiesiant plentą Vilnius Minskas. Be to, plentas atskyrė dvarą nuo Nemėžio gyvenvietės. Šiuo metu dvaro rūmai yra apleisti

8 Šis bei tas apie totorių kulinarinį palikimą. Dažnam totorių kulinarija siejasi tik su šimtalapiu. Dar kai kas yra girdėjęs ar net ragavęs tradicinių totoriškų koldūnų. Ir tiek. Bet ar tai jau viskas?! Negi Lietuvos totoriai nieko daugiau neatsinešė?! Vienas iš totorių indėlių į lietuviškąją kulinariją yra mėsos paruošimas. Juk tikrasis lietuviškas skilandis turi būti gaminamas ne iš maltos, o iš kapotos mėsos. Šį mėsos paruošimo būdą atsinešė ir iki šiol išlaikė totoriai. Totoriai į Lietuvą ir balandėlius atskraidino, tik pirminė jų forma buvo šiek tiek kitokia nei dabar. Tai buvo dolma, gaminami iš vynuogių lapų ir avienos. LDK žemėse dolma buvo transformuota į balandėlius, vynuogės lapą pakeitė kopūsto lapas, o avieną jautiena. Lietuviški koldūnai taip pat atkeliavo į Lietuvą iš Rytų. Jų pirmtakas totorių kundumas. Koldūnams, kaip ir kundumams, mėsa turi būti kapojama, o ne malama. Dabar tradicinių totorių kundumų pavyks paragauti tik totorių namuose. O tai, ką rasite parduotuvėje pusgaminio pavidalu, nė iš tolo nepanašu į tikruosius totoriškus kundumus. Be to, sklando mintys, jog lietuviškų cepelinų, dabar didžkukuliais vadinamų, pirmtaku buvo ne kas kitas, o kundumas/koldūnas. Nemėžis šiandien. Nemėžio totorių bendruomenė yra didžiausia Lietuvos totorių bendruomenė. Pats Nemėžis jau nebėra vien tik totorių gyvenama vieta. Ši gyvenvietė yra daugiatautė, kurioje greta sugyvena lietuviai, rusai, lenkai ir kitų tautybių žmonės. Naujausiais duomenimis Nemėžio gyvenvietėje yra įsikūrę 3156 asmenys, iš kurių 20 % yra totorių tautybės. Totorių bendruomenės nariai kartu švenčia pagrindines šventes, tokias kaip Ramazano bairamas, Kurbano bairamas, Ašuros bairamas, Mevliudas. Tačiau šiose šventėse yra laukiami visi Nemėžio gyventojai, nes ir totoriai švenčia savo kaimynų šventes. Šiandien jau Nemėžio negalėtume pavadinti tiesiog kaimu, nes čia veikia vaikų ugdymo įstaigos, biblioteka, yra medicinos punktas. Be to, pats Nemėžis yra netoli Vilniaus, Lietuvos sostinės, tad turi puikias galimybes vystytis. Per Nemėžio kaimą praeina ir UNESCO saugomas objektas Struvės lanko atkarpa. Kaip ir daugelis totorių bendruomenių Lietuvoje, taip ir Nemėžio totorių bendruomenė aktyvesnės veiklos ėmėsi po 1997 m., t.y. po 600-ųjų totorių įsikūrimo LDK žemėse metinių paminėjimo m. Nemėžyje pradėti statyti Nemėžio totorių bendruomenės kultūros namai (deja, šių namų statyba iki šiol nėra baigta). Šie namai turėtų tapti ne tik totorių bendruomenės namais, bet visos Nemėžio benduomenės namais. Dar daugiau, visa Nemėžio bendruomenė turi bendrą tikslą siekti, jog Nemėžis gautų istorinės Vytauto Didžiojo rezidencijos statusą. Nemėžio bendruomenėje gausu inteligentijos atstovų mokytojų, mokslininkų, gydytojų, poetų. Jie aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime, įneša į jį naujų vėjų. Nemėžio totorių bendruomenei nuo 2008 m. vadovauja Tairas Kuznecovas. Jis kartu su savo benrduomene siekia išsaugoti unikalią Lietuvos totorių kultūrą. Šiam tikslui stengiamasi sutelkti ne tik Nemėžio totorius, bet ir visus kitus, kam rūpi Lietuvos totorių praeitis, dabartis ir ateitis

9 Rėmėjai: Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vilniaus apskrities totorių bendruomenė Projekto autoriai ir konsultantai: doc. Galina MIŠKINIENĖ, Tairas KUZNECOVAS Tekstas parengtas remiantis: Drozd A., Dziekan M. M., Majda T., Meczety i cmentarze Tatarów polsko-litewskich, Warszawa, 1999; Kričinskis S., Lietuvos totoriai, Vilnius, 1993; Kviklys B., Mūsų Lietuva, t. 1, Vilnius, 1989; Puronas V., Nuo mamutų iki cepelinų, Vilnius, Nuotraukų autoriai: Jonas PARŠELIŪNAS, Motiejus JAKUBAUSKAS Žemėlapis parengtas pagal Informacija turistams: Jeigu norite aplankyti Nemėžio totorių bendruomenę, dėl ekskursijos prašome kreiptis į bendruomenės pirmininką Tairą Kuznecovą tel ; el. paštu: ernestaskuznecovas@mail.lt Nemėžyje galite užsisakyti tradicinių totorių patiekalų šimtalapio ir koldūnų.