VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS SOCIALINĖS SANGLAUDOS KATEDRA Aiste Zozulienė SAVIVALDYBĖJE TEIKIAMŲ SOCIALINIŲ

Transkriptas

1 VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS SOCIALINĖS KOMUNIKACIJOS INSTITUTAS SOCIALINĖS SANGLAUDOS KATEDRA Aiste Zozulienė SAVIVALDYBĖJE TEIKIAMŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ VERTINIMAS EVALUATION OF SOCIAL SERVICES PROVISION SERVICES Magistro diplominis darbas Studijų programa SOCIALINIS DARBAS Mokslinis vadovas Doc. dr. Loreta Žadeikaitė Vilnius, 2011

2 Turinys Įvadas Socialinių paslaugų, kaip socialinės paramos sistemos dalies, samprata Socialinės paramos sistemos ir socialinių paslaugų istorinė raida Nuo socialinė pagalba viduramžiais iki valstybės socialinės politikos susiformavimo Socialinių paslaugų istorinė raida Šiuolaikinės socialinės politikos bruožai Socialinių paslaugų teikimo sistema Lietuvoje jos raida Lietuvos socialinės paramos sistemos susikūrimas Socialinių paslaugų reforma Socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas Socialinių paslaugų teikimas savivaldybėje Savivaldybės vaidmuo teikiant socialines paslaugas vietos savivaldos lygiu Atvejo analizė Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų sistema Socialinių paslaugų gavėjai ir socialinių paslaugų poreikius sąlygojantys veiksniai Socialinių paslaugų teikimo prioritetai Esamos socialinių paslaugų infrastruktūros savivaldybėje analizė Savivaldybės organizuojamų socialinių paslaugų analizė Socialinių paslaugų finansavimo šaltiniai Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų teikimo efektyvumo vertinimas socialiniu, teritoriniu ir ekonominiu aspektais Socialinių paslaugų teikimo, įgyvendinimo ir organizavimo vertinimas savivaldybėje Tyrimo metodika Tiriamųjų respondentų apibūdinimas Tyrimo duomenų analizė ir interpretacija Tyrimo apibendrinimas...55 Išvados...57 Rekomendacijos...59 Literatūros sąrašas...60 Summary...62 Priedai

3 Įvadas Temos aktualumas ir problematika. Vienas iš valstybės gerovės prioritetų - yra vykdyti kryptingą ir sistemišką socialinės apsaugos politiką ir teikti kokybiškas socialines paslaugas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra įgyvendinti efektyvią socialinės apsaugos ir darbo politiką, siekiant užtikrinti šeimos gerovę, visuomenės socialinį saugumą ir socialinę sanglaudą bei sukurti kokybiško užimtumo galimybes (Socialinis pranešimas, ). Socialinės paslaugos priklauso nuo valstybės ekonominės situacijos ir įstatyminės bazės, taip pat nuo asmenų teikiančių tas paslaugas kompetencijos ir paslaugų kokybės užtikrinimo sistemos. Socialinėmis paslaugomis naudojasi įvairios žmonių grupės: vieniši, seni žmonės, socialinių problemų turinčios šeimos, našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai, asmenys grįžę iš įkalinimo įstaigų, piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais ir kiti įstatymuose numatyti asmenys ir grupės. Socialinių paslaugų tikslas yra gerinti šių piliečių gyvenimo kokybę, tenkinti būtiniausius jo žmogiškuosius poreikius, padėti integruotis į visuomenę, mažinti socialinę atskirtį. Kad žmonės gaunantys šias paslaugas jaustų gyvenimo pagerėjimą reikia, kad tos paslaugos būtų suteiktos kokybiškai. Net ir mažos skiriamos paslaugos gali būti tik tada veiksmingos, jei jos taikliai pasiekė paslaugos gavėją, ypač ekonominės krizės metais. Nekokybiškai suteikta paslauga praranda savo vertę, neteikia naudos, vadinasi blogai arba visai nevykdo socialinės apsaugos politikos. Siekiant paslaugų kokybės darosi svarbūs santykiai tarp paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo. Didžiausia dalimi paslaugų kokybę lemia tiesioginis paslaugos teikėjas- socialinis darbuotojas. Tai priklauso nuo jo kvalifikacijos, asmeninių savybių, požiūrio į klientą. Kokybės užtikrinimo sistemai kurti ir užtikrinti įtakos turi ir socialinių paslaugų įstaigų veikla, paslaugų prieinamumas ir kokybė, valstybės vykdomi ir rengiami įstatymai. Visų šių subjektų darbas yra nusakytas galiojančiuose Lietuvos įstatymuose, t.y. LR socialinių paslaugų įstatymas, LR socialinių paslaugų katalogas, LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos m. strateginis veiksmų planas, Socialinių paslaugų teikimo reforma, bei kiti dokumentai (www. socmin.lt) m. buvo priimtas LRV nutarimas dėl socialinių paslaugų teikimo reformos koncepcijos patvirtinimo. Šiame dokumente buvo išdėstytos nuostatos- efektyviai plėtoti socialinių paslaugų sistemą. Kaip viena iš priežasčių, trukdančių tai įgyvendinti buvo nurodyta tai,..kad dar nėra sukurti socialinių paslaugų vertinimo, kontrolės ir kokybės užtikrinimo mechanizmai (Socialinių paslaugų teikimo reforma, 2002) Pagal šią reformą nuo 2004m. buvo pradėti rengti nacionaliniai socialinių paslaugų standartai, kurie padėtų 3

4 paslaugų gavėjams ir jų šeimų nariams spręsti apie gaunamų paslaugų kokybiškumą, o socialinių paslaugų teikėjams būtų aiškiau, kokie reikalavimai keliami paslaugoms. Socialinių paslaugų teikimo įstaigos daugeliu atvejų yra valstybinės įstaigos, kurių veikla paremta įstatymais, ir kuri priklauso nuo valstybinio biudžeto. Šių įstaigų išskirtinumas yra tas, kad galutiniai rezultatai nėra grindžiami tik atliktu efektyvumu ir ekonomiškumu. Didele dalim tai priklauso ir nuo atlikto darbo kokybės ir orientavimosi į klientus. Įvertinti teikiamų paslaugų kokybę yra gana sunku, nes kiekvienas asmuo individualiai supranta ir vertina paslaugas. Kiekvieno vertinimo rodiklis priklauso nuo to ar gauta paslauga patenkino jo poreikius ir lūkesčius. Vertinimas padeda išsiaiškinti ar yra pasiekti socialinių paslaugų tikslai ir uždaviniai, nustato trūkumus, pažeidimus, leidžia tobulinti paslaugų teikimo procesą. Galiojantys socialinės apsaugos politikos dokumentai (įstatymai) orientuoja į socialinių darbuotojų teikiamų paslaugų kokybę, tačiau jos vertinimas išlieka problemiškas. Iki šiol nėra patvirtinti dokumentai, nusakantys socialinių darbuotojų teikiamų paslaugų kokybės vertinimo strategiją. Todėl šiame magistriniame darbe pasiremiant moksline literatūra, analizuojama Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų teikimo sistema (atvejo analizė) bei pateikiamas socialinių paslaugų organizatorių, teikėjų ir gavėjų socialinių paslaugų efektyvumo vertinimas socialiniu, teritoriniu ir ekonominiu aspektais (empirinis tyrimas). Tyrimui pasirinktas Druskininkų miestas, kaip sparčiai ekonomiškai atsigaunantis miestas. Tačiau nedarbo lygis ir socialinių išmokų ir paslaugų poreikis palyginti yra didelis. Be to, Druskininkuose, dėl miesto išskirtinio statuso, atsiranda įvairesnių paslaugų, o poilsiautojų ir gyventojų sezoniškumas, lemia nuolat kintantį socialinių paslaugų poreikį. Šio mokslinio tiriamojo darbo naujumas pasižymi tuo, kad socialinių paslaugų vertinimas nėra pakankamai išanalizuotas. Lietuvoje plačiau imta domėtis paslaugų vadyba tik atgavus nepriklausomybę. Galima nemažai rasti darbų apie socialinių paslaugų organizavimą bei teikimą, tačiau apie paslaugų vertinimą literatūros nepakanka. Todėl reikalingi tyrimai bei vertinimai, kurie leistų nustatyti pažeidimus ar trūkumus ir įgalintų ateityje tobulinti tolimesnę paslaugų sistemą. Darbo tikslas- įvertinti savivaldybėje teikiamas socialines paslaugas. Darbo objektas- socialinių paslaugų organizavimas savivaldybėje. Darbo uždaviniai: 1. Apžvelgti socialinių paslaugų, kaip socialinės paramos sistemos dalies, sampratą ir istorinę raidą, remiantis dokumentais ir mokslinės literatūros analize. 2. Išanalizuoti Lietuvos socialinių paslaugų teikimo sistemą. 4

5 3. Išstudijuoti savivaldybės vaidmenį teikiant socialines paslaugas. 4. Įvertinti Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų teikimo efektyvumą socialiniu, teritoriniu ir ekonominiu aspektais. 5. Pateikti tyrimo išvadas ir Druskininkų savivaldybei aktualias rekomendacijas. Empyrinio tyrimo tikslas ištirti socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų nuomonę apie teikiamas paslaugas. Tyrimo objektas - socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų nuomonė. Tyrimo hipotezė: socialinių paslaugų teigiamas vertinimas priklauso nuo socialinio darbuotojo teigiamo vertinimo. Šiame darbe siekiama ištirti savivaldybės, kaip arčiausiai kliento esančios institucijos, teikiamų paslaugų efektyvumą socialiniu, teritoriniu ir ekonominiu aspektais. Ypatingas dėmesys skiriamas socialiniam aspektui. Darbe iškeltiesiems uždaviniams išspęsti pasitelkti teoriniai (lyginimo, analizės, apibendrinimo, analogijų) ir empiriniai (interviu, stebėjimas) tyrimo metodai. Darbo tikslui pasiekti buvo atliktas kokybinis tyrimas - interviu su socialinių paslaugų organizatoriumi, socialinių paslaugų teikėjais ir socialinių paslaugų gavėjais, ir dokumentų analizė. Darbo pirmojoje dalyje buvo apžvelgta socialinės paramos sistemos ir socialinių paslaugų istorinė raida, pristatyta socialinių paslaugų teikimo sistema Lietuvoje, jos raida. Darbo antrojoje dalyje išstudijuotas savivaldybės lygmuo teikiant socialines paslaugas, atlikta atvejo - Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų sistemos, analizė, atliktas teorinis Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų teikimo efektyvumo vertinimas socialiniu, teritoriniu ir ekonominiu aspektais. Trečiojoje dalyje aprašytas atliktas empirinis tyrimas - socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų nuomonės apie teikiamas paslaugas ištyrimas. Remiantis tyrimu suformuluotos išvados ir pateiktos Druskininkų savivaldybei aktualios rekomendacijos. Darbą sudaro trys skyriai, išvados ir rekomendacijos, literatūros sąrašas, santrauka, 2 paveikslai, 7 lentelės ir 1 priedas. 5

6 1. Socialinių paslaugų, kaip socialinės paramos sistemos dalies, samprata 1.1. Socialinės paramos sistemos ir socialinių paslaugų istorinė raida Šių dienų visuomenė neįsivaizduoja, kad galima būtų gyventi be valstybės garantuojamos socialinės apsaugos. Tačiau socialinių apsaugos sistemų kūrimas praėjo ilgus istorinės raidos etapus ir vyksta iki šiol. Tačiau svarbiausias aspektas yra tas, kad visais laikais socialinė pagalba, o vėliau socialinės paslaugos buvo organizuojamos ir įgyvendinamos arčiausiai kliento Nuo socialinė pagalba viduramžiais iki valstybės socialinės politikos susiformavimo Socialinės pagalbos ištakos siekia viduramžių laikus, kuomet bažnyčia ir religinės institucijos rūpinosi vargšais. Pagrindinė pagalbos priemonė išmaldos davimas. Vargšais pradėta rūpintis todėl, kad jų daugėjo ir jie kėlė daug problemų. XVI a. pabaigoje, kai kūrėsi šiuolaikinės Europos valstybės, valstybės pradėjo rūpintis vargšais, nes jie kėlė grėsmę saugumui. Pagrinde dominavo drausminės, disciplinuojančios priemonės. XVI - XVII a. buvo kuriami darbo ir drausmės namai, kuriuose per prievartą buvo apgyvendinami ir verčiami dirbti elgetos, invalidai, prostitutės. Pirmasis vargšų pagalbos įstatymas buvo priimtas 1601 m. Anglijoje. Pagrindinės šio įstatymo nuostatos galiojo net 200 metų. Šis įstatymas įpareigojo vietos bendruomenes (kiekvieną parapiją) aprūpinti vargšus darbu. Švietimo epochos metu keitėsi požiūris į vargšus, tad keitėsi ir pagalbos priemonės. Vargšai buvo auklėjami ir mokomi, tikint, kad išauklėti vargšai taps darbštūs ir neš naudą valstybei. Be to, šiuo laikmečiu Europoje pradėjo formuotis pilietinės visuomenės, t.y. atsirado atsakomybės jausmas už save ir savo aplinką. Vienas iš pilietinių draugijų veiklos rezultatų 1788 m. atsirado Hamburgo vargšų reforma, kurios pasėkoje buvo rengiami vargšų registrai, kalbama, kad žmonėms reikia suteikti darbą, bet ne per prievartą. Skurdo problemoms spręsti susiformavo pagrindinės trys kryptys (L. Žalimienė, 2001): 1. Liberalioji. Ši kryptis susiformavo XVIII a. Anglijoje. Pagrindinis jos devizas buvo, kad vargšų bus visada, o laisvoji rinka siūlo daugiau galimybių. Tad pagalba vargšams buvo minimali (pašalpa sudarė ¼ minimalios algos) ir visa atsakomybė perleista 6

7 bendruomenėms bei labdaringoms organizacijoms. Pagrindiniai šios krypties principais: buvo decentralizacija, visuomeninio darbo pritaikymas ir individualizacija. 2. Konservatyvioji. Ši kryptis dominavo germaniškose šalyse. Pagrindinė idėja buvo, kad reikia atstatyti ir sustiprinti tradicinį krikščionišką gyvenimo būdą, stiprinti šeimos instituciją, asmens moralinę atsakomybę. Akcentuojama labdaringų organizacijų pagalba. 3. Socialistinė. Šios krypties atstovai buvo prancūzai. Jų idėjos buvo utopinės, nes siūlė revoliucinius pertvarkymus. Šiai krypčiai būdinga tai, kad siūlė pakeisti visą visuomenės santvarką gamybos būdą, - kad visi būtų lygūs. Šios požiūrių kryptys ir toliau įtakojo besikuriančių socialinės gerovės valstybių modelius ir ideologijas. Valstybės socialinė politika kaip sistema pradėjo kurtis 1848 m. po demokratinės revoliucijos Tautų pavasario. Anglijoje socialinė politika prasidėjo nuo sociologinių tyrimų, kurie tyrė darbininkų klasės padėtį. Šie tyrimai parodė, kad skurdo priežastys buvo: per mažas darbo užmokestis, didelės šeimos ir maitintojo liga arba mirtis. Buvo išskirtos asmenų grupės, kuriems reikia didžiausios paramos, t.y. vaikai, neįgalūs ir vyresnio amžiaus žmonės. Tyrinėtojai pasiūlė valstybės paramos ir valstybės pensijos dėl ligos ir nedarbo skaičiavimo idėjas. Pagrindiniai socialinės politikos kūrėjai buvo Ch. Boot, S. ir B. Webb ir Beveridžas. S. Webb sukurtas mažumos raportas laikomas pirmuoju modernios gerovės valstybės dokumentu. Jungtinėse Amerikos valstijose socialinė pagalba buvo palikta privačioms iniciatyvoms ir labdaringoms organizacijoms. Nuo 1910 m. buvo sukurtos valstybinės institucijos socialinės gerovės departamentai. Tačiau jie teikė nedaug pagalbos ir apėmė mažai žmonių. Iki šių dienų JAV vertinama kaip neišbaigta gerovės valstybė, nes pagalbą tekia įvairios labdaringos organizacijos, tačiau nėra vieningos socialinės sistemos. Svarbu paminėti, kad yra laikoma sukurta valstybės socialinė parama, kai: parama teikiama visiems valstybės asmenims; yra sukurti įstatymai; parama yra orientuota į civilizuotą gyvenimo lygį. Pirmasis pasaulinis karas ištrynė rėmus tarp vargšų globos ir visų piliečių pagalbos poreikio. Šiuo laikotarpiu išaugo valstybės socialinės funkcijos. Valstybinės institucijos pradėjo organizuoti globą ir rūpybą, teikė pagalbą. O po Antrojo pasaulinio karo ėmė kurtis pagalbos tarnybos, kurios ėmėsi bendruomenės aprūpinimo funkcijos. Tad labdaringos organizacijos tapo tik papildančiomis. Šiuo laikotarpiu pagalbos teikimas 7

8 išsiskyrė į dvi rūšis: socialinį draudimą ir socialinę paramą. Apie m. pradėta atskirai teikti piniginę paramą ir socialinio darbuotojo paslaugas Socialinių paslaugų istorinė raida Socialinių paslaugų sistema, kaip atskiras vienetas pradėjo egzistuoti po Antrojo pasaulinio karo. Tuomet buvo pripažinta, kad žmonių gyvenimui pagerinti palengvinti ar atstatyti neužtenka bendrų paramos priemonių, kurias garantuoja įstatymas. Kai kuriems yra reikalinga ir asmeninė pagalba, t.y. ne piniginė ar materialinė išraiška, o tam tikros globos paslaugos. Tokiai pagalbai teikti Anglijoje įsitvirtino terminas asmeninės socialinės paslaugos (personal social services), o JAV- žmogiškosios paslaugos (human services). Šioms paslaugos įsitvirtinti bendrame socialinės paramos kontekste skirtingose valstybėse užėmė daugiau ar mažiau laiko. Todėl, mintis jog valstybė turi pasirūpinti savo piliečiais yra sena ir vis dar turinti didelę įtaką visai politikai. Šie paprasti faktai suformavo pamatinius gerovės, socialinės politikos principus (O. Palme, 2007): kiekvienas turi turėti teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas. Mažos pajamos negali atimti iš vaikų teisės augti sveikoje aplinkoje; kiekvienas vaikas turi turėti teisę į mokslą; kiekvienas susirgęs žmogus turi žinoti, kad jis nepatirs ekonominių sunkumų bei negaus netikėtų didžiulių medicininių sąskaitų; kiekvienas pagyvenęs žmogus turi žinoti, kad jis gaus užsidirbtą pensiją, iš kurios galės gyventi. L. Žalimienė (2003) remdamasi socialinių paslaugų sistemos ypatybėmis, tarptautinės bei politinės valstybių egzistavimo kontekstu išskiria tris socialinių paslaugų sistemos raidos etapus: m. socialinių paslaugų sistemos kūrimosi laikotarpis. Atsiranda terminas Socialinės paslaugos kaip atskira socialinės apsaugos sistemos sritis. Visuose Europos šalyse vyko intensyvus socialinių paslaugų tinklo kūrimas m. kokybinio socialinio paslaugų sistemos plėtojimo etapas. Tai spartus socialinių paslaugų plėtojimo, naujų paramos formų ir galimybių ieškojimo laikotarpis. 3. Nuo 1990 m. socialinių paslaugų sistemos reformavimo, pertvarkymo laikotarpis. Išorines tarptautines situacijos pasikeitimas (ES plėtra, nauji reikalavimai žmogaus teisių, vaikų apsaugos ir pan. srityse). 8

9 Šiuolaikinės socialinės politikos bruožai Šiuo metu pagrindinis socialinių sistemų tikslas yra sukurti darnią visuomenę. Tačiau tam nuolat įtakos turi, globalizacija, darbo rinkos pritaikymas, šeimos modelio suvokimas. Todėl yra svarbu nagrinėti šiuolaikinę socialinę politiką ir įvertinti galimus pokyčius, galimybes ir silpnybes. Galima rasti keletą socialinės politikos apibrėžimų. M. Išoraitė (2007) nurodo, kad socialinė politika - visuomenės veikla ir principai, kuriais vadovaujantis pamatomi pagalbos būdai, reguliuojantys santykius tarp individų, grupių, bendruomenių ir socialinių įstaigų. Šie principai ir veikla yra bendruomenės rezultatai ir vertybės, iš dalie lemiantys išteklių paskirstymą ir žmonių gerovės lygį. Socialinė politika - piniginių išmokų paskirstymas atsižvelgiant į piliečių pajamas arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas. Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika (A. Guogis, 2000). Šiuo metu plačiuoju mastu gerovės valstybės bei socialinę politiką vykdo Europos Sąjunga (toliau ES). Įkūrus ES buvo atnaujinta ir sukurta teisinė bazė reglamentuojanti socialinių paslaugų teikimą ir administravimą, bet ir įkurtos institucijos, reguliuojančios šios politikos vykdymą. Europos Sąjungos socialinė politika yra viena iš pagrindinių temų vykdant pagrindines ES funkcijas. A. Guogis (2000) išskiria kelias socialinės politikos reguliavimo sritis: - darbo teisė; - darbo saugos reikalavimai; - socialinės darbuotojų migrantų teisės, - lyčių lygiateisiškumas. Europos Sąjungą sudarančios valstybės, turi skirtingai susiformavusius valstybės gerovės modelius. Todėl vienas iš svarbiausių ES uždavinių yra socialinio modelio modernizavimas bei visuotinės valstybės gerovės kūrimas. A. Guogis (2000) išskiria šiuos gerovės modelius: - Likutinis - marginalinis, kuris pasižymi tuo, jog baltosios apykaklės ir paprasti darbuotojai socialinę saugą užtikrina patys ar privačiu draudimu, tuo tarpu visuomeniniai fondai yra panaudojami visuomenės nariams, kurie nesugeba, ar dėl tam tikrų priežasčių negali užsitikrinti gyvybiškai svarbių pajamų socialinei saugai. Šis modelis išsiskiria individualizmu. - Institucinis - perskirstomasis išsiskiria savo požiūriu į lygybę. Socialinis kolektyvas prisiima atsakomybę už kiekvieno individo gerovę. Šio tipo valstybėje užtenka 9

10 būti jos piliečiu, norint, kad būtų suteikta socialinė sauga. Šis modelis pasižymi didele gausa socialinių programų bei vykdančių socialinę programą institucijų didele kompetencija. Šį modelį taiko Skandinavijos šalys, kuriose vyrauja ir socialistinė politinė ideologija. - Trečias modelis priklauso nuo pramonės lygio. Čia finansinę atsakomybę dalinasi valstybė ir darbdaviai. Skiriamos įvairios lygių kompensacijos. Socialinė sauga priklauso dirbantiems ir praradusiems pajamas ar jų gavimo šaltinį. Čia svarbiausiais darbdavių vaidmuo. Šio modelio didžiausias pavyzdys būtų Vokietija. Kaip matome visų trijų modelių tikslas yra vienodas, tačiau priemonės tam pasiekti skiriasi - visuomenės požiūris, lėšų paskirstymas, skiriasi ir pačios darbo priemonės. Apibendrinant norisi pabrėžti, kad istoriškai analizuojant socialinės apsaugos sistemos formavimąsi sunku nurodyti, socialinės pagalbos priemonių ir sąvokų atsiradimo eiliškumą. Tačiau galima įvardinti, kad šiuolaikiniame pasaulyje egzistuoja socialinės gerovės valstybės, kuriose kuriama socialinė politika. Be to, socialinę apsaugą sudaro socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos. O socialinės paslaugos yra viena iš socialinės paramos formų. 10

11 1.2 Socialinių paslaugų teikimo sistema Lietuvoje - įstatymų analizė Lietuvos socialinės paramos sistemos susikūrimas Vos atgavus nepriklausomybę Lietuva pradėjo organizuoti socialinės apsaugos darbą valstybės mastu m. Vilniuje susikūrus pirmajai nepriklausomai vyriausybei buvo įkurta Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija, Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentai. Ministerija turėjo rūpintis viešųjų darbų organizavimu bedarbiams, vargstančiųjų maitinimu ir kurti socialinės apsaugos pagrindus. Laikui bėgant ir keičiantis vadovaujantiems organams ministerija buvo pervadinta į Darbo ir socialinės apsaugos departamentą, kol 1940 m. Sovietų Sąjungos valdžia panaikino Lietuvos valstybės socialinius įstatymus ir institucijas. Iki to laiko socialine apsauga vadinta valstybės globa tų gyventojų, kurie dėl savo socialinės būklės negali savęs iki galo, kaip reikiant aprūpinti ar sudaryti tinkamas sau gyvenimo sąlygas greta kitų, šiuo požiūriu pajėgių gyventojų sluoksnių. Antrą kartą atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai prisiėmė atsakomybę už valstybės kūrimą ir stiprinimą. Sugriuvus Sovietų Sąjungai kiekvienas šalies pilietis ar jos gyventojas pajuto padidėjusį socialinių, ekonominių, psichologinių problemų proveržį. Todėl iškilo socialinės pagalbos, socialinio gyventojų orientavimosi dinamiškai besivystančioje aplinkoje būtinybė (I. Leliugienė, 1998) m. spalio mėnesį Lietuvos Seimui priėmus Valstybinį socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą, buvo pradėta socialinės apsaugos reforma. Šis įstatymas yra visos visuomenės aprūpinimo pagrindas. Jame yra nurodyta, kad valstybinis socialinis aprūpinimas yra valstybės nustatytų socialinių ekonominių, priemonių sistema, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų Respublikos gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Šiame įstatyme buvo įvardinta, Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos struktūra: privalomas (valstybinis) socialinis draudimas ir socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa (parama) iš valstybės lėšų. Be to, buvo nurodytos remiamų asmenų grupės: a) asmenims, sulaukusiems pensijinio amžiaus arba jaunesniems, jeigu jie dėl amžiaus negali dirbti pagal savo profesiją; b) invalidams ir asmenims, laikinai netekusiems darbingumo; c) maitintojo netekusioms šeimoms; d) asmenims, kuriems reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija; e) šeimoms, turinčioms vaikų; 11

12 f) asmenims, laikinai netekusiems darbo; g) asmenims, kuriems būtina valstybės parama. Šiuo įstatymu numatyta, kad Lietuvoje socialinę politiką formuoja ir įgyvendina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau SADM). Tačiau valstybinis socialinis draudimas veikia kaip savarankiška finansų ir kredito sistemos grandis, kurios pagrindas yra Lietuvos Respublikos socialinio draudimo biudžetas, socialinė šalpa (parama) teikiama iš Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų bei globos ir rūpybos įstaigos (pensionatai) išlaikomos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų priklausomai nuo jų pavaldumo m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės (toliau LRV) nutarimu Nr. 360 buvo patvirtinta Socialinės paramos koncepcija, pagal kurią Valstybinę socialinę apsaugą sudaro privalomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Taip buvo žengtas svarbus žingsnis, kuriant Lietuvos socialinių paslaugų teisinę bazę. Socialinės paramos koncepcijoje apibrėžta socialinė paramos sąvoka - tai socialinės ekonominės, teisinės ir organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie (jos) galėtų pasirūpinti savimi. Socialinė parama negali užtikrinti ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda žmogui išgyventi ekstremaliomis sąlygomis. Pagal šią koncepciją socialinė parama apima neįgalių asmenų socialinę integraciją, socialinę paramą šeimoms ir vaikams, paramą nukentėjusiems asmenims, paramą seniems ir vienišiems asmenims, paramą socialinės rizikos asmenims, paramą pabėgėliams imigrantams ir kitiems asmenims. Koncepcijoje numatyta, kad socialinė parama gali būti valstybinė ir nevalstybinė: Valstybinė socialinė parama vadovaujasi konstitucijoje išdėstytais teiginiais: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas,...valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Nevalstybinė socialinė parama- yra savanoriškas darbas, kuris priklauso nuo organizatorių iniciatyvos, jų darbo sąlygų ir susiformavusių vertybių. Be to, koncepcijoje numatyta, kad socialinė parama turi būti tokia, kad asmuo (šeima) norėtų dirbti bei taupyti. Tad valstybės svarbiausiu socialinės politikos uždaviniu tampa būtinybė - pasirūpinti, kad socialinė parama būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti. (J. Mickus, 2009). Šioje koncepcijoje įvardinti ir socialinės paramos teikimo būdais: socialinės paslaugos ir socialinė globa, pašalpos ir piniginės išmokos, šalpa daiktais ir lengvatos. 12

13 Svarbu pabrėžti, kad šioje koncepcijoje įvardinti socialinės paramos sistemos trūkumai ir pabrėžiama, socialinių paslaugų teikimo svarba. Be aukščiau išvardintų aspektų, šiuo įstatymu buvo apibrėžta socialinės paramos teikimo principai, dydis, teikimo sąlygos, įvardintos pirmosios socialinės paslaugos ir socialinė globa, apibūdinta socialinės paramos organizavimo ir valdymo sistema, jos finansavimas, apibrėžta socialinio darbuotojo pareigybė bei numatyta socialinės paramos teisinė reforma. Teisinę reformą sąlygojo būtinybė sukurti integruotą socialinės paramos sistemą, kurioje šalia pašalpų mokėjimo galėtų pilnai funkcionuoti ir kitos socialinės paramos teikimo formos, tokios kaip socialinės paslaugos Socialinių paslaugų reforma Atgavus nepriklausomybę socialinės paslaugos buvo teikiamos kiekybiškai, neišskiriant prioritetinių žmonių grupių, neatsižvelgiant į finansines galimybes. Teikiant socialinės paslaugas nebuvo atsižvelgta į kokybę, o socialinių paslaugų poreikis vis didėjo. Todėl įgyvendinant socialinių paslaugų tikslą buvo būtina nustatyti socialinių paslaugų sistemos plėtros prioritetus, tolesnes socialinių paslaugų kryptis, atitinkančias šių dienų poreikius, tendencijas ir suteikiančias galimybę efektyviau plėtoti ir išlaikyti socialinių paslaugų sistemą. Tam buvo sukurta Socialinių paslaugų reformos koncepcija (patvirtinta 2002 sausio 6 d. LRV nutarimu Nr. 171). Pagrindinė socialinių paslaugų reformos koncepcijos paskirtis įvardinti priežastis, trukdančias sėkmingai plėtoti socialinių paslaugų sistemą ir sudaryti teisines, administracines, finansines sąlygas veiksmingiau planuoti, teikti ir organizuoti socialines paslaugas taip, kad būtų užtikrinti būtinieji asmens poreikiai ir pats asmuo skatinamas aktyviai pagelbėti pats sau. Įgyvendinti šios koncepcijos tikslą turėtų padėti šie uždaviniai: 1. Paskirstyti funkcijas ir atsakomybę atskiriems valdymo lygiams (ministerijoms, apskričių viršininkams, savivaldybėms) socialinių paslaugų organizavimo srityje; 2. Sukurti sąlygas savivaldybėms ir apskričių viršininkams planuoti socialinių paslaugų teikimą užtikrinant, kad bendruomenės poreikiai atitiktų finansinius išteklius; 3. Sukurti bendrą asmens socialinių paslaugų poreikio nustatymo sistemą, įteisinti atsakomybę už šio poreikio nustatymą; 4. Skatinti socialinių paslaugų teikėjų konkurenciją: 4.1. Keisti socialinių paslaugų finansavimo tvarką finansuoti socialines paslaugas, o ne jas teikiančias įstaigas, laikantis bendro principo socialinių paslaugų poreikio ir lygio priklausomai nuo sąnaudų nustatymo; 13

14 4.2. Įdiegti socialinių paslaugų pirkimo modelį; 5. Diferencijuoti apmokėjimą už socialines paslaugas pagal socialinio solidarumo principą Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (savivaldybių biudžetų) lėšomis sumokama už socialines paslaugas asmenims, kuriems jos būtinos, bet jie neturi kuo už jas susimokėti; 6. Sukurti bendrą minimalių reikalavimų socialinėms paslaugoms sistemą, socialinių paslaugų kokybės vertinimo ir kontrolės mechanizmą, įtraukti į šį procesą socialinių paslaugų gavėjus; 7. Skatinti apskričių viršininkus, savivaldybes ir socialinių paslaugų teikėjus skleisti visuomenei informaciją apie teikiamas paslaugas. Šios koncepcijos vykdytojai numatyti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas). Ši reforma buvo vykdoma dviem etapais: m. ir m. laikotarpiais pagal parengtus priemonių planus. Įgyvendinant šioje koncepcijos pirmo etapo uždavinius, 2006 m. buvo sukurti kiti du svarbūs dokumentai. Socialinių paslaugų įstatymas ir Socialinių paslaugų katalogas. Socialinių paslaugų įstatymas išleistas 2006 m. sausio 19 d. Nr. X 493. Šis įstatymas apibrėžia socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis, reglamentuoja socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, socialinės globos įstaigų licencijavimą, finansavimą, mokėjimą už socialines paslaugas bei ginčų, susijusių su socialinėmis paslaugomis, nagrinėjimą. Šiame įstatyme siekiama skatinti socialinių paslaugų įvairovę bei didinti jų prieinamumą, taip pat dėmesys skiriamas ir socialinių paslaugų kokybės užtikrinimui. Priimtame įstatyme ( žiūrėta ): papildyti socialinių paslaugų tikslai, akcentuojant asmens savipagalbos skatinimą, pagalbą šeimai, susiejant su užimtumu, asmens sveikatos priežiūra, pinigine parama, socialiniu būstu ir kt.; patikslinamos ir naujai apibrėžiamos socialinių paslaugų gavėjų grupės; atskiriamas privataus sektoriaus ir savivaldybinių socialinių paslaugų reglamentavimas; nustatomi griežtesni savivaldybinių socialinių paslaugų teikimo pagal detaliai įvertintus asmens (šeimos) poreikius socialinėms paslaugoms, reikalavimai; patikslinamos savivaldybių, apskričių viršininkų funkcijos; nustatomas paslaugų pirkimo, pagrįsto geriausia kokybe ir žemiausia kaina, prioritetas organizuojant šias paslaugas savivaldybėse; 14

15 naujai reglamentuojamas alternatyvių institucinei stacionariai socialinei globai paslaugų (dienos, trumpalaikės socialinės globos, teikiamos institucijoje ar asmens namuose) teikimas; išgryninamos socialinių paslaugų rūšys pagal jų sudėtingumą ir taikomų joms reikalavimų specifiškumą; patikslinamas mokėjimo už paslaugas dydžių nustatymas. Pasak dienraščio Sekundė didžiausias šio įstatymo pranašumas tai pasikeitęs požiūris ne tik į socialinės paslaugos reikalingą žmogų, bet ir į jo šeimos narius. Iki šiol šeimos nariai nesulaukdavo tinkamos valstybės paramos, jeigu dėl socialinių paslaugų įvairovės stygiaus būdavo priversti namie prižiūrėti neįgalius tėvus. Atsiranda ir nauja paslaugų rūšis socialinė globa asmens namuose. Iki šiol buvo tik pagalba į namus, kuri buvo orientuota tik į buitinę pagalbą namie. Naujoji socialinė globa į namus vėliau apims kompleksinę nuolatinę priežiūrą, kurią teiks ne tik socialinis darbuotojas, bet ir kiti specialistai. Visa tai turėtų paskatinti senyvus asmenis ir jų šeimas naudotis efektyvesnėmis paslaugomis. Žmogaus apgyvendinimas senelių globos namuose turėtų būti kraštutinis atvejis. (Dienraštis Sekundė, žiūrėta ). Yra išskiriama nemažai socialinių paslaugų rūšių, todėl jos yra klasifikuojamos. Lietuvoje teikiamų socialinių paslaugų klasifikacija yra pateikta Socialinių paslaugų kataloge, kuris yra patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-93. Pagal šią kvalifikaciją socialinės paslaugos yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas: Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmenims tam, kad padėtų jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Tokios paslaugos yra: informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas ir atstovavimas, maitinimo organizavimas, aprūpinimas būtiniausiais drabužiais ir avalyne, transporto organizavimas, sociokultūrinės paslaugos, asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų organizavimas bei kitos bendrosios socialinės paslaugos. Bendrąsias socialines paslaugas gali teikti savivaldybių socialinės paramos skyriai, vaikų teisių apsaugos tarnybos, pagalbos namuose tarnybos, bei įvairios socialinių paslaugų įstaigos ir organizacijos. Specialiosios socialinės paslaugos yra visuma paslaugų, teikiamų asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Jos skirstomos į dvi rūšis- socialinę priežiūrą ir socialinę globą. 15

16 Be šių, aukščiau paminėtų teisės aktų, yra daug kitų Lietuvos socialinių paslaugų administravimą reglamentuojančių teisės aktų, kuriuos galima suskirstyti į 10 sričių (M. Išoraitė, 2007): 1. Socialinės paslaugos, jų klasifikavimas organizavimas ir teikimas. 2. Socialinės paslaugos užimtumui didinti. 3. Socialinė parama šeimai. 4. Socialinių paslaugų infrastruktūra. 5. Socialinės paslaugos sveikatingumui užtikrinti. 6. Vaiko teisių apsaugos administravimas. 7. Asmenų, išėjusių iš įkalinimo vietų, socialinė integracija. 8. Neįgaliųjų socialinė integracija. 9. Socialinė politika. 10. Socialinė apsauga. Šiame darbe svarbiausia yra pirmoji sritis, kuriai priskiriami šie teisės aktai: Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas; Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų katalogas; Socialinės paramos koncepcija; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo ; Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Dėl socialinių paslaugų namuose plėtojimo krypčių ir stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo ; Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Dėl metodinės medžiagos socialinių paslaugų namuose organizavimui patvirtinimo ; Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Dėl reikalavimų stacionarioms socialinės globos įstaigoms ir asmenų nukreipimo į stacionarias socialinės globos įstaigas tvarkos patvirtinimo ; Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas Dėl reikalavimų nestacionarioms socialinių pasaugų įstaigoms patvirtinimo ; Socialinių paslaugų teikimo reforma; Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas; Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas; Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymas. O pats svarbiausias yra Socialinių paslaugų įstatymas, todėl žemiau pateikiama socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo analizė. 16

17 Socialinių paslaugų organizavimas ir teikimas Socialinių paslaugų valdymas apima: - socialinių paslaugų planavimą; - organizavimą; - kompetencijos pasiskirstymą; - socialinių paslaugų kokybės vertinimą, priežiūrą bei kontrolę valstybės ir vietos savivaldos lygmenimis. Vykdant socialinę politiką Lietuvoje galima išskirti dvi grupes - organizavimą bei teikimą. Jos tarpusavyje yra glaudžiai susiję, nors kiekviena turi savo ypatumų. Tam, kad plačiau išanalizuoti socialinių paslaugų organizavimą, reiktų išsiaiškinti organizavimo sąvoką. Bendrąją prasme organizuoti - rengti, steigti, kurti, jungti, telkti visuomenės jėgas (Tarptautinių žodžių žodynas, 2005). Vadybos vadovėliuose Organizavimas tai sistemos struktūros sukūrimas, į kurią įeina tarpusavio santykiai, teisės, tikslai, funkcijos, veiklos sritys bei kiti veiksniai, veikiantys tada, kai žmones sieja bendras darbas. Organizavimas toks darbo, valdžios ir išteklių paskirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organizacijos tikslus. Nusakius organizavimo sąvoka galima teigti, kad socialinių paslaugų organizavimas tai institucijų veikla, kuri suteikia sąlygas bei galimybes visiems piliečiams teikti ir gauti socialines paslaugas. Socialinių paslaugų organizatoriai yra ministerijos, apskritys 1 ir savivaldybės. Kiekviena išvardinta institucija atlieka savo funkcijas, nusakytas įstatymuose. Tokie įstatymai yra Socialinių paslaugų įstatymas, vietos savivaldos įstatymas, Apskričių valdymo įstatymas ir kiti. Už socialinių paslaugų teikimo organizavimą atsako: 1. Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos, Švietimo ir mokslo ministerijos; 2. Apskričių viršininkai; 3. Savivaldybės; 4. Socialinių paslaugų priežiūros departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau Socialinių paslaugų priežiūros departamentas). Ministerija formuoja ir įgyvendina tokią politiką, kurios galutinis tikslas - rūpintis žmogumi, didinti jo pasirinkimo galimybes ar pasirūpinti jam būtinomis lėšomis ir 1 Nuo 2010 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijų funkcijos perleisto Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. 17

18 paslaugomis, kai žmogus dėl objektyvių priežasčių negali savęs ar šeimos pakankamai aprūpinti iš darbo ar kitokių pajamų. (M. Išoraitė, 2007) Tai aukščiausias institucinis lygmuo, kuriame organizuojamos socialinės paslaugos. Ministeriją sudaro departamentai, tarnybos, bei kitos įstaigos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atlieka šias funkcijas: 1. Teikia pasiūlymus dėl socialinių paslaugų politikos ir įgyvendina valstybinę socialinių paslaugų politiką. 2. Rūpinasi socialinių paslaugų sistemos funkcionavimu bei plėtojimu. 3. Rengia socialinių paslaugų teikimo būtinuosius standartus. 4. Rengia socialinių paslaugų ir kitos socialinės paramos valstybinių programų projektus, koordinuoja ir organizuoja jų įgyvendinimą. 5. Dalyvauja organizuojant socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimą bei atestavimą. 6. Renka ir analizuoja informaciją apie socialines paslaugas. 7. Inicijuoja metodinę pagalbą, norminių aktų kūrimą, pažangios patirties skleidimą organizuojant socialines paslaugas. 8. Steigia, reorganizuoja ir likviduoja respublikinės stacionarios globos įstaigas. Šiame valstybiniame lygmenyje yra formuojami socialinių paslaugų organizavimo principai, atitinkantys Lietuvos Respublikos konstitucijoje išdėstytas nuostatas. Apskrities valdytojas (viršininkas) yra tarpinė grandis tarp ministerijų ir savivaldybių. Apskrities viršininkas pagal savo kompetenciją: 1. Rengia, koordinuoja ir vykdo apskrities socialines programas ir socialinius projektus. 2. Steigia, reorganizuoja ir likviduoja apskrities specialiųjų socialinių paslaugų institucijas. 3. Kontroliuoja, kaip teikiamos socialinės paslaugos apskričiai priklausančiose socialinių paslaugų teikimo įstaigose. Kiekvienoje apskrities viršininko administracijoje turi būti įsteigtas padalinys, kuris būtų atsakingas už socialinių paslaugų ir socialinės paramos organizavimą. Apskritys taip pat yra atsakingos už globos įstaigų, tokių kaip vaikų globos namai, senelių pensionatai ir kt., steigimą. Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Savivaldybės pagal savo koncepciją: 1. Rengia socialinių paslaugų teikimo programas. 2. Organizuoja socialinių paslaugų teikimą. 3. Renka ir tvarko informaciją apie asmenis, kuriems reikia socialinių paslaugų. 18

19 4. Testuoja asmenų, kurie kreipiasi dėl socialinių paslaugų institucijas. 5. Pagal savo kompetenciją kontroliuoja socialinių paslaugų teikėjų veiklą. 6. Teikia informaciją apie socialines paslaugas. Organizuojant socialines paslaugas savivaldybės lygmenyje atsižvelgiama į susidariusią vietovės situaciją, tiksliai analizuojami ir vertinami gyventojų socialiniai poreikiai, planuojamos lėšos, reikalingos socialinėms paslaugoms finansuoti, planuojamos paslaugos. Taip yra patenkinami bendruomenės narių individualūs poreikiai, interesai, plėtojama socialinių paslaugų infrastruktūra. Savivaldybių kompetencijai yra priskirta formuoti socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengti ir įgyvendinti socialinių paslaugų teikimo planus bei programas, taip pat teikti socialines paslaugas savo gyventojams. Jos bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis, fiziniais bei juridiniais asmenimis. Savivaldybės yra biudžetinė įstaiga, lėšas socialinėms paslaugoms teikti ir įstaigoms išlaikyti planuoja bei numato pačios atsižvelgdamos į savo gyventojų poreikius bei finansines galimybes. Šio darbo kitoje dalyje išsamiai bus analizuojamas savivaldybių vaidmuo organizuojant ir teikiant socialines paslaugas. Socialinių paslaugų priežiūros departamentas vertina, prižiūri ir kontroliuoja socialinių paslaugų kokybę: 1) teikia metodinę pagalbą dėl socialinės globos normų taikymo; 2) teikia metodinę pagalbą dėl bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybės kontrolės; 3) formuoja bendrą socialinės globos normų ir bendrosioms socialinėms paslaugoms bei socialinei priežiūrai keliamų reikalavimų taikymo praktiką; 4) vadovaudamasis socialinės globos normomis, vertina socialinės globos kokybę; 5) išduoda licencijas teikti socialinę globą, sustabdo ir naikina jų galiojimą; 6) prižiūri ir kontroliuoja, kaip laikomasi licencijuojamos veiklos sąlygų; 7) kontroliuoja asmens (šeimos) socialinių paslaugų, finansuojamų iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, poreikio nustatymą, jų skyrimą, teikimą bei asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti už šias paslaugas vertinimą; 8) atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas. Visi šie lygmenys pagal socialinių paslaugų įstatymą turi vadovautis socialinių paslaugų organizavimo principais, kurie yra pateikti Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų kataloge (2000): - Decentralizacijos. Tai pagrindinis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principas. Teikiant socialines paslaugas siekiama kuo daugiau funkcijų deleguoti 19

20 žemesnėms valdymo grandims, priartinant socialines paslaugas prie žmogaus gyvenamosios vietos. - Planavimo. Socialinės paslaugos turi būti planuojamos, įvertinant bendruomenės narių poreikius ir apsibrėžiant socialinių paslaugų teikimo prioritetus. - Deinstitucionalizacijos. Stacionarių globos įstaigų laipsniškas restruktūrizavimas ir institucinei globai alternatyvių socialinių programų rengimas ir įgyvendinimas bendruomenėje. - Bendradarbiavimo. Socialinių paslaugų teikėjai turi bendradarbiauti su socialinių paslaugų gavėjais; kitais socialinių paslaugų teikėjais: kitomis bendruomenės institucijomis - sveikatos priežiūros, vaikų teisių apsaugos, teisėsaugos, švietimo ir kt. įstaigomis; kitais specialistais, nevyriausybinėmis organizacijomis, savanoriais bei neformaliais paslaugų teikėjais. - Atvirumo bendruomenei. Socialines paslaugas teikiančios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams. Bendruomenėje turi būti skleidžiama informacija apie socialinių paslaugų tinklą ir apie atskiras paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų gavimo sąlygas. - Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia. Kiekvienas bendruomenės narys turi teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms įvertinimo. - Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius. Teikiant socialines paslaugas, turi būti užtikrinamas paslaugų tęstinumas. - Pokyčių žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą. Vadovaujantis šiais principais L. Žalimienė (2003) išskiria kriterijus, kuriais būtų galima vertinti socialinių paslaugų prieinamumą: 1. Sudaroma galimybė gauti informacijos apie paslaugas, t.y. kiekvienas asmuo turi turėti galimybę būti informuotas apie socialines paslaugas, jų gavimo galimybes ir pan.; 2. Sukuriamas pakankamas paslaugų tinklas, t.y. turi būti garantuojama, kad teikiamos paslaugos atitinka regiono gyventojų poreikius; 3. Sudaromos lygios galimybės tenkinti poreikius, t.y. paslaugos turi būti vienodai prieinamos visiems bendruomenės gyventojams, neatsižvelgiant į religines, šeimynines, gyvenamosios vietos ir kt. ypatybes; 20

21 4. Artumas. Paslaugos turi būti organizuojamos, kuo arčiau gyvenamosios vietos, kad žmogui nereikėtų toli eiti, važiuoti, keisti įprastą aplinką. Ir principai nurodyti socialinių paslaugų įstatyme ir L. Žalimienės iškelti kriterijai turi užtikrinti socialinių paslaugų gavimą, tokioje aplinkoje kurioje asmuo pripratęs būti ir nepažeidžiant jo individualumo ir orumo. Taip pat galima teigti, kad šie principai yra kertinis akmuo siekiant kokybiškų socialinių paslaugų organizavimo. Išsiaiškinus socialinių paslaugų organizavimo sampratą bei principus galima panagrinėti jų teikimą. Socialinių paslaugų teikimas - tai sąveika tarp paslaugos gavėjo ir socialines paslaugas teikiančių subjektų. Šie subjektai gali būti skirstomi į dvi grupes subjektai, kurie yra oficialiai įteisinti (įstaigos, organizacijos, įvairūs centrai ir t.t.) bei savanoriai, kurie paslaugas teikia vadovaudamiesi savo požiūriu ir vertybėmis. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme 1996 m. yra nurodyta, kad socialines paslaugas gali teikti biudžetinės, viešos ar privačios įstaigos. Biudžetinė įstaiga - yra valstybės arba savivaldybės institucija, steigiama įstatymų nustatyta tvarka, visiškai arba iš dalies išlaikoma iš biudžeto ir taip įvardyta steigimo akte bei nuostatuose. Viešąsias įstaigas gali steigti valstybė ar savivaldybė bei fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau šios įstaigos nėra išlaikomos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. ( žiūrėta ). Privati įstaiga teikia paslaugas siekiant pelno. Tačiau visos trys subjektų grupės dirba vienu tikslu - kliento socialinė gerovė. Teikiant socialines paslaugas didžiausias kontaktas su socialinių paslaugų gavėju tenka socialiniam darbuotojui. Socialinio darbuotojo užduotis - padėti žmonėms spręsti jų socialines ar asmenines problemas. Socialinis darbuotojas, asmuo, kuris dirba bendruomenėje padėdamas gerinti atskirų asmenų ir jų grupių socialines sąlygas (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999) Dirbti socialiniu darbuotoju turi teisę asmuo, įgijęs aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą. Tačiau M. Išoraitė (2007) teigia, kad pirmiausiai socialinis darbuotojas turi... būti žmogus, turintis tam tikrą gyvenimo patirtį, būdą ir vertybes. Anot autorės socialinis darbuotojas teikdamas socialines paslaugas bei vertindamas kiekvieno kliento situaciją, pasitelkia tam tikrą vertybių sistemą, kuri pagrįsta profesinėmis, organizacijos ir savo asmeninėmis vertybėmis. Literatūroje socialinių darbuotojų veikla yra skirstoma į: - tiesioginę praktiką (veikla su klientais); - netiesioginę praktiką (veikla su kitomis, ne kliento sistemomis). Socialinių paslaugų įstatymas 2006 m. numato, kad socialinį darbą gali dirbti ir žmogus neturintis aukštojo išsilavinimo. Tai socialinio darbuotojo padėjėjas - žmogus 21

22 turintis kitą specialybę ir išklausęs specialius socialinio darbo kursus. Reikalavimai socialiniam darbuotojui ir jo padėjėjui yra išdėstyti socialinių paslaugų įstatyme 2006 m. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos vadovaujantis šiais principais: 1) bendradarbiavimo. Socialinių paslaugų valdymas, skyrimas ir teikimas remiasi asmens, šeimos, bendruomenės, organizacijų, ginančių įmonių socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigų, savivaldybės ir valstybės institucijų bendradarbiavimu bei tarpusavio pagalba; 2) dalyvavimo. Socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo klausimai sprendžiami kartu su socialinių paslaugų gavėjais ir (ar) jų atstovais, organizacijomis, ginančiomis įmonių socialinių grupių interesus ir teises; 3) kompleksiškumo. Socialinių paslaugų teikimas asmeniui yra derinamas su socialinių paslaugų teikimu jo šeimai; 4) prieinamumo. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos taip, kad būtų užtikrintas socialinių paslaugų prieinamumas asmeniui (šeimai) kuo arčiau jo gyvenamosios vietos; 5) socialinio teisingumo. Asmens (šeimos) finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas neturi įtakos asmens (šeimos) galimybėms gauti socialines paslaugas; 6) tinkamumo. Asmeniui (šeimai) skiriamos ir teikiamos tokios socialinės paslaugos, kurios atitinka asmens ir šeimos interesus bei nustatytus poreikius; 7) veiksmingumo. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos siekiant gerų rezultatų ir racionaliai naudojant turimus išteklius; 8) visapusiškumo. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos derinant jas su pinigine socialine parama, vaiko teisių apsauga, užimtumu, sveikatos priežiūra, švietimu ir ugdymu, socialinio būsto suteikimu, specialiosios pagalbos priemonėmis (LR Socialinių paslaugų įstatymas, 2006 m. sausio 19 d. Nr. X-493). Paskutiniu metu vis daugiau kalbama apie socialinių paslaugų administravimo decentralizavimą. Taip daugiau funkcijų būtų priskirta vietos savivaldai. Taip būtų paslaugų efektyvumas ir prieinamumas gyventojams. Remiantis šiuo decentralizavimo principu valstybės lygmens institucijos pagrįstų ir sukurtų šalies paslaugų plėtojimo strategiją ir paslaugų standartus, o savivaldybės garantuotų šios strategijos ir standartų įgyvendinimą savo bendruomenėje. Tad kitame skyriuje analizuojamos savivaldybės vaidmuo teikiant socialines paslaugas vietos savivaldos lygiu, analizuojant Druskininkų savivaldybės socialinių paslaugų sistemą. 22

23 2. Socialinių paslaugų teikimas savivaldybėje 2.1. Savivaldybės vaidmuo teikiant socialines paslaugas vietos savivaldos lygiu 2010 m. liepos 1 d. panaikinus apskrities viršininko instituciją, pagrindiniais socialinių paslaugų valdymo institucijomis liko Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir savivaldybės. Apskrities viršininko kompetenciją steigti, reorganizuoti ar likviduoti socialinės globos įstaigas, kurios teikia gyventojams ilgalaikę ar trumpalaikę socialinę globą, reikalingą ne kiekvienoje savivaldybės teritorijoje perėmė SADM. Savivaldybės kompetencija valdant socialines paslaugas liko nepakitusi, tačiau jų vaidmuo yra reikšmingas, nes savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą. Tai ji daro planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Socialinių paslaugų įstatyme (2006) išvardintos šios savivaldybės kompetencijos: 1. Savivaldybė atsako už socialinių paslaugų teikimo savo teritorijos gyventojams užtikrinimą planuodama ir organizuodama socialines paslaugas, kontroliuodama bendrųjų socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. 2. Savivaldybė planuoja socialines paslaugas: 1) vertina ir analizuoja gyventojų socialinių paslaugų poreikius; 2) pagal gyventojų poreikius prognozuoja ir nustato socialinių paslaugų teikimo mastą ir rūšis; 3) vertina ir nustato socialinių paslaugų finansavimo poreikį. 3. Socialinių paslaugų teikimo mastui ir rūšims pagal gyventojų poreikius nustatyti savivaldybė kasmet sudaro ir tvirtina socialinių paslaugų planą. Socialinių paslaugų planas sudaromas vadovaujantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtinta socialinių paslaugų planavimo metodika. 4. Savivaldybė organizuoja socialines paslaugas asmenims (šeimoms): 1) organizuoja asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymą; 2) pagal nustatytą asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį skiria socialines paslaugas asmeniui (šeimai); 3) vertina asmens (šeimos) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir nustato asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį; 4) viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka perka socialines paslaugas savo teritorijos gyventojams; 23