2015 rugpjūtis Nr. 8 (250) LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE

2015 rugpjūtis Nr. 8 (250) LLKS AKTUALIJAS SKAITYKITE SVETAINĖJE WWW.LLKS.LT

Rugpjūčio 15-ji Žolinė, 23-ji Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena, 31-ji Laisvės diena. Sveikiname Algirdą Červinską 90-mečio proga Vaclovą Petrėną 75-mečio proga Joną Radzevičių 70-mečio proga Vytautas MAČIUIKA Pilkas balandis lizdą palieka. Jeigu gimtinę engia klasta. Sniegas ir ledas virsta į nieką, Jeigu tik virpa širdis karšta. Ratuotos mintys Buvo vagonai, buvo ir grotos. Tremtinio daliai nėra ribų. Buvo kaip bitės mintys ratuotos Virš vainikuotų kulto stabų. Rugpjūčio sukaktys Kelias į kalnus, kelias namolei. Vargą nuplukdė trys nemunai Taip iki šiandien, taip ir lig šiolei Lieka Tėvynė mano namai. Prieš 95 metus, 1920 m. rugpjūčio 1 d., Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. gimė Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Saidokas. Rugpjūčio 2-oji Tarptautinė romų Holokausto atminimo diena. 1944 m. rugpjūčio 2 d. Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, buvo sunaikintas čigonų lageris. Nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Prieš 70 metų, 1945 m. rugpjūčio 6 15 d., Alytaus aps. Simno vls. Buktos pelkių ir Žuvinto ežero rajone įvyko Palių mūšis. Prieš 70 metų, 1945 m. rugpjūčio 15 d., Marijampolės aps. Marijampolės vls. Skardupių parapijos klebonijoje įkurta Tauro apygarda. Prieš 65 metus, 1950 m. rugpjūčio 19 d. naktį, Joniškio r. Daunoravos miške žuvo Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, rinktinės štabo viršininkas Bonifacas Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis. Prieš 95 metus, 1920 m. rugpjūčio 20 d., Trakų aps. Žaslių vls. Guronių k. gimė Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynėjas vyskupas (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius. Rugpjūčio 23-ioji Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena. 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašyti SSRS Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai, kurie nubrėžė Vidurio ir Rytų Europos valstybių padalijimo liniją. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdis kartu su Estijos ir Latvijos liaudies frontais surengė Baltijos kelio akciją, kurios metu 2 mln. žmonių, reikalaudami nepriklausomybės, susikibo į nenutrūkstamą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Prieš 80 metų, 1935 m. rugpjūčio 27 d., Telšių aps. Luokės vls. Kaunatavos k. gimė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, aktyvus antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Liudvikas Simutis. Prieš 75 metus, 1940 m. rugpjūčio 28 d., Vilniuje gimė poetas, filosofas ir neginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Mindaugas Tomonis. Rugpjūčio 31-oji Laisvės diena. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė. Prieš 70 metų, 1945 m. rugpjūčio mėn., įkurta 4-oji LLA Vytauto apygarda.

Vorkutos lagerių sukilimo 60-metė sukaktis Algimantas ZOLUBAS Sutapo, kad ketvirtoji serijos Pūtėme prieš vėją Edvardo Buroko knygos dalis Krauju rašyta istorija, tarsi apibendrindama pirmąsias tris dalis, išėjo lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis minint Vorkutos politinių kalinių 55 metų sukaktį. Ją išleido Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Taigi, minėdami Vorkutos lagerių sukilimo 60-metį, drauge minime ir nuo šviesios atminties knygos autoriaus Edvardo Buroko knygos pasirodymo penkmetį. Tarp ankstesnių streikų (sukilimų) Vorkutoje, Norilske, Kengyre, Karagandoje savo mastu ir poveikiu lagerių sistemai išsiskyrė 1953 55 metų Vokutos sukilimai. LGGRTC duomenimis Komijos krašto šiaurės rytuose, už Šiaurės poliarinio rato, Vorkutos miesto apylinkėse 1948 1957 m. veikęs Rečlago lageris priklausė Vorkutos lagerių grupei. 1953 m. vasaros įvykiai Rečlage istorijoje jau buvo žinomi Vorkutos sukilimo vardu. Pirmieji lageriai šioje teritorijoje atsirado jau 1939 m. Aplink Vorkutą įsteigtose anglių gavybos šachtose pagrindiniai darbininkai buvo GULAG o kaliniai. Lietuviai Vorkutlage kalinti nuo 1940 m., tačiau beveik visi pirmieji kaliniai mirė nuo bado, šalčio, ligų, žuvo šachtose. Ypač daug Lietuvos politinių kalinių šiuose lageriuose įkalinta 1948 1949 m. Didžiąją jų dalį sudarė antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Tuo metu po 600 1200 lietuvių kalėjo visuose Vorkutos lagerių punktuose. 1947 m. ši koncentracijos stovyklų grupė turėjo jau apie 50 lagerių punktų, o 1948 m. rugpjūčio 8 d. SSRS MVD įsakymu Komijoje įsteigtas ypatingasis lageris Nr. 6 Rečlagas, skirtas 25 tūkst. kalinių. Šis lageris turėjo 17 skyrių. Dėl nepakeliamo darbo krūvio, sunkių gyvenimo sąlygų ir prižiūrėtojų savivalės Vorkutlago kaliniai sukildavo. Didesni sukilimai vyko jau 1942 ir 1948 m., tačiau visi jie buvo numalšinti. 6-ajame dešimtmetyje kalinimo sąlygos Rečlage mažai kuo skyrėsi nuo sąlygų 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose. Daug kalinių gyvybių užgesdavo ne tik dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų, bet ir dėl griūčių šachtose. Didesni neramumai Rečlage prasidėjo po Stalino mirties. Jau 1953 m. birželio mėnesį vienoje iš Rečlago šachtų kaliniai pareiškė nekasią anglių tol, kol bus pradėtos teikti amnestijos. 1953 m. liepos 22 23 d. į darbą šachtose atsisakė išeiti apie 3000 kalinių. Liepos 24 d., siekiant užkirsti kelią didesniems neramumams, buvo paskelbtas lagerio administracinės valdžios pareiškimas apie kaliniams suteikiamas lengvatas žadėta įvesti 9 valandų darbo dieną, panaikinti kalinių numeraciją, neberiboti pasimatymų ir susirašinėjimo su artimaisiais. Tačiau kaliniai minėtais pažadais nepatikėjo, ir liepos 25 d. streikavo jau 8700 kalinių. Liepos 26 d. 3-iojo lagerio skyriaus kaliniai užėmė izoliatorių ir išlaisvino iš jo 77 asmenis. Per izoliatoriaus puolimą žuvo vienas kalinys iš Vakarų Ukrainos. Kitos dienos rytą sargybinis be jokios priežasties nušovė prie barako sėdėjusį Vytautą Maknevičių. Kalinių komitetas lietuvių iniciatyva organizavo iškilmingas abiejų žuvusių kalinių laidotuves. Situacija lageryje buvo labai įtempta, todėl jau paskutinėmis liepos mėnesio dienomis į Vorkutą atvyko SSRS MVD komisija. Išklausiusi kalinių skundus, komisija jokių konkrečių atsakymų nedavė, tik pažadėjo kalinių iškeltas problemas apsvarstyti ministerijoje. Liepos 30 d., kada į Vorkutą atvykusios SSRS MVD komisijos darbas buvo pačiame įkarštyje, 10- ojo lagerio skyriaus kaliniai atsisakė leistis į akmens anglių kasyklą. Liepos 31 d. per vietinį lagerio radiją kaliniams buvo pasiūlyta nutraukti neramumus ir visiems pro sargybos vartus išeiti iš gyvenamosios zonos. Rugpjūčio 1 d. apie 400 kalinių 10-ojo lagerio skyriaus gyvenamojoje zonoje suorganizavo akliną užkardą. Buvo duotas įsakymas šaudyti į kalinius. MVD suvestinėje, nusiųstoje į Maskvą, nurodyta, kad žuvo 53 ir buvo sužeisti 123 kaliniai. Tarp žuvusiųjų buvo 10 lietuvių. Vienas iš jų kapitonas A. Kazanas. Be to, daug kalinių dėl patirtų sužalojimų mirė ligoninėje. Algirdas Šerėnas knygoje Vorkutos mirties lageriai rašo, kad 1953 m. rugpjūčio 1 d. žuvo 66, buvo sužeisti 134 žmonės. Visi žuvusieji užkasti bendroje duobėje netoli kasyklos Nr. 29 buvusioje Jur Šor gyvenvietėje. Sukilimas, nors ir numalšintas, atnešė tam tikrų pokyčių pačiame lageryje. Buvo pastatytos patalpos, skirtos pasimatymams su artimaisiais, atšauktas ribojimas susirašinėti. 1953 m. atšauktas nurodymas 3

4 nešioti politiniams kaliniams numerius ant drabužių. Tačiau politiniai kaliniai nenurimo. 1955 metų liepos viduryje prasidėjo Vorkutos lagerių visuotinis streikas. Apie jo pradžią žinojo tik tie, kuriems reikėjo, ir tiek, kiek reikėjo žinoti. Sudarytos veikiančios grupės. Pirmoji turėjo užimti štabo baraką netoli vachtos (vartų su sargybos postu). Ten buvo radijo stotis, perduodanti lageriui visus čekistų įsakymus: rytą podjom keltis ir į darbą, vakare otboj miegoti. Kitos grupės paskirtis sudrausminti nepaklusniuosius, kurie nevykdė streiko organizatorių nurodymų. Saugantis galimų provokacijų, buvo budima zonoje ir barakuose. Visos vidaus tarnybos virtuvė, kepykla, maisto paskirstymo ir ligoninės aprūpinimo skyriai dirbo normaliai. Laisvas gydytojas lankė ligonius. Visa tai vyko darniai, nes Vakarų ukrainiečiai ir lietuviai buvo gerai suderinę savo veiksmus. 1955 metų vieną liepos ankstų rytą visi buvo savo vietose. Pirmoji grupė užėmė radijo stotį ir pranešė visam lageriui, kad skelbiamas visuotinis Vorkutos lagerių streikas, kuriame dalyvaus ir 40-osios šachtos kaliniai. Pareišta jog į darbą neis tol, kol nesulauks komisijos iš Maskvos. Šiaip vyko normalus lagerio gyvenimas, tik niekas nėjo į darbą. Laikytasi tvirtai, nors visus buvo apėmusi nervinė įtampa ir kankino nežinomybė. Iš atminties dar nebuvo išdilę 1953 metų įvykiai, nusinešę daugybę aukų. Tada vietos čekistams pavyko išprovokuoti riaušes ir sukurti pretekstą įsikišti ginkluotai kariuomenei. Tačiau dabar to nebuvo. Į lagerio zoną niekas nesiveržė. Tik kartą lagerio viršininkas ir operas (operatyvinis darbuotojas) prie vartų bandė įkalbinėti kalinius, kad eitų į darbą, bet vėliau ir tie dingo ir daugiau nesirodė. Aplink lagerį sustiprino sargybą. Bokšteliuose budėjo po du sargybinius su kulkosvaidžiais. Tuo laiku šiaurėje nakties nebūna, dienos karštos. Atlaikę pirmąjį sukrėtimą, žmonės kaitinosi prieš saulutę ir laukė, kuo viskas baigsis. Tiktai nematomas organizacinis centras koregavo viso lagerio gyvenimo tvarką. Viduje didesnių sukrėtimų neįvyko, tik šimtasiūlę kažkas buvo uždegęs. Tiesą sakant, stambesnę provokaciją nebuvo lengva surengti: visą parą šviesu, visur žmonės... Gal po savaitės ramybę pamėgino sudrumsti lagerio administracija. Vandens siurblinė buvo už zonos, tad ji pabandė nutraukti vandens tiekimą. Be vandens lageryje liko apie šešis tūkstančius žmonių ir dar ligoninė... Žmonėms reikėjo gamintis maistą, virinti vandenį ( kipiatoką ) gėrimui ir t.t. Nutarta kasti duobę ir taip kaupti vandenį. Bet čia išgelbėjo vyriausiasis gydytojas. Jis užprotestavo tokius administracijos veiksmus dėl galimos epidemijos. Tada vandenį ėmė tiekti. Praėjus kelioms dienoms po šio incidento, iš Maskvos atvažiavo komisija gal penki ar šeši žmonės. Su jais į zoną atėjo lagerio viršininkas ir operas. Prie vartų kaliniai pastatė stalą, uždengė švaria staltiese. Iš viso lagerio surinko kėdes, taburetes, suolus. Susirinko visi. Kalbėjo vienas atstovas visų vardu. Pirmiausia reikalauta įvykdyti 1953 metų sukilimo reikalavimus peržiūrėti bylas, leisti į darbą be sargybos, sušvelninti vidaus tvarką (lagerio režimą) ir neieškoti streiko organizatorių. Komisija lengvai su viskuo sutiko ir pažadėjo nedelsiant pradėti vykdyti įsipareigojimus. Po pusantros savaitės poilsio visas lageris pradėjo darbą. Iš tiesų lageryje tapo pastebimai laisviau. Daugelį kalinių išleido dirbti be sargybos, kai kas net įsitaisė gyventi už lagerio. Bet vėliau streiko aktyvistus surinko ir nugabeno į 62- ąjį baudžiamąjį lagerį, nukirpo plaukus. Be to, čekistai šalia esančios 8-osios šachtos lageryje išprovokavo politinių kalinių ir kriminalistų skerdynes. Su lagerio administracija kilo incidentas, kurio metu kaliniai nukirpo plaukus lagerio režimo viršininkui ir paskelbė trijų dienų gedulą. Ant vandens siurblinės bokšto buvo iškelta juoda vėliava ir tris paras neįsileista valdžiai įeiti. 62-asis lageris buvo Vorkutos miesto ribose, todėl čekistai nedrįso imtis jokios prievartos. Tik sustiprino sargybą ir po trijų dienų paskelbė viso lagerio etapą. Per dieną parrengė, o vakare kaliniai jau sėdėjo gyvuliniuose vagonuose, tempiamuose į tolimą kelionę per Uralą, Krasnojarską į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Nugabeno į Ozerlagą, išlaipino Vycharevkos stotyje ir nuvarė į galutinę gyvenvietę miškuose (taigoje), buvusius japonų belaisvių lagerius, ties Andziobos stotimi. Čia praleista visa 1955 1956 metų žiema. Į darbą niekur nevarė, tik išvesdavo į taigą malkų lagerio reikmėms pargabenti. 1956 metais iš Maskvos po visus sovietų lagerius pradėjo važinėti komisijos ir dosniai dalyti kam laisvę, kam trumpesnį bausmės laiką. Atėjo didysis tautų kraustymosi laikotarpis: paleistieji skubėjo namo, likusieji buvo renkami į Mordovijos ir kitus specialius koncentracijos lagerius. Tada atrodė, kad sudrebėjo komunistinės Rusijos pamatai ir baigiasi didžiojo sovietų Gulago galybė. 1955 metais Vorkutos visuotinio streiko organizacinio komiteto narius iš 62-ojo baudžiamojo lagerio perkėlė į Gorkio, Vladimiro ir kitus SSRS kalėjimus. Likusius lageryje vėliau išgabeno į Sibirą į Taišeto rajoną. Aplinkui buvo vien MGB tarnautojų ir lagerių sargybos gyvenvietės. Su vietiniais lageriais ryšių nebuvo. Dirbti atsisakyta. Tačiau ir čia galiausiai pasiekė 1956 metų komisijų rojus: ką paleido, kam sutrumpino bausmės laiką kaip ir visuose Gulago imperijos lageriuose. Streiko organizatorių ir jų bendraminčių ryžtu ir pasiaukojimu kova buvo laimėta. Šis judėjimas privertė valdžią sušvelninti režimą, netiesiogiai priartino blogio imperijos žlugimą ir Lietuvos valstybės atgimimą. Edvardo Buroko knygą Krauju rašyta istorija galima rasti internetiniam portale www.llks.lt >>knygos.

Lietuvos okupacija ir ateizmas: dvasinis tautos ir tikinčiųjų genocidas Kun. Robertas GRIGAS 1940-06-15 pagal sandėrį tarp sovietų ir nacių, kitaip vadinamą Molotovo-Ribentropo paktu, SSRS okupuoja Lietuvą. Liepos 14 15 d. įvyksta liaudies seimo rinkimų spektaklis, turintis legalizuoti tai, ką faktiškai jau atliko Lietuvon įvesta svetima kariuomenė. 1940-08- 03 kolaborantų liaudies seimo prašymu Lietuva formaliai įjungiama į SSRS. Imamasi sparčiai sovietizuoti ne tik išorinį, politinį, ekonominį, bet ir dvasinį Lietuvos gyvenimą. Jau 1940-07-07, kad prevenciškai palaužtų galimą pasipriešinimą sovietinio stiliaus rinkimams, Saugumo departamento direktoriumi tapęs Antanas Sniečkus pasirašė dokumentą iškalbingu pavadinimu Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockistų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovų likvidacijos planas. Nutarimas buvo tuojau pat vykdomas, ir pirmieji 2000 politinių kalinių pradėjo savąjį mirties kelią sovietijos gulaguose (plg. A. Solženicyną: Liaudis pirmą kartą istorijoje tapo pati sau priešu, užtat įsigijo geriausią draugą slaptąją policiją ). Nutarime dar neminimi Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovai: perdėm katalikiškoje šalyje nenorima iškart sukelti masinio pasipiktinimo ir priešiškumo liaudies valdžia pasiskelbusiai diktatūrai. Tačiau nesiruošiama jos palikti ramybėje. Jau 1940 41 m. LTSR Vidaus reikalų komisaras A. Guzevičius gauna SSRS Vidaus reikalų narkomo L. Berijos ir sovietų saugumo veikėjo V. Merkulovo instrukciją, kaip triuškinti Bažnyčią. Joje rašoma: Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD turi kovoti gerai organizuotu agentūriniu-operatyviniu darbu /.../.a) verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti visas jų silpnybes. /.../ tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia; b) verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvairiausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų /.../, išnaudoti juos skaldant ir diskredituojant bažnytinę vadovybę, ypač pasitelkiant karjerizmo ir pavydo elementus; c) kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia maksimaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus; d) dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti /.../. Fundamentalioje, sovietinių slaptųjų tarnybų dokumentais gausiai paremtoje knygoje Bažnyčia, Kronika ir KGB voratinklis (Vilnius, Katalikų akademija, 2001) Vidas Spengla (Algimantas Žilinskas) rašo: Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius kun. Mykolas Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, liaudies opiumu. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu (psl. 12). 1941 metais įsisiautėjančią stalininių trėmimų ir areštų mašiną laikinai sustabdė karas su Vokietija. Sovietų Sąjungai su Vakarų demokratijų pagalba II pasauliniame kare įveikus buvusį partnerį, hitlerinę Vokietiją, ir 1944 m. pakartotinai okupavus Lietuvą, tautos ir jos dvasinės tvirtovės Bažnyčios naikinimas buvo metodiškai tęsiamas su dar didesniu įkarščiu. Deportacijų ir visas gyvenimo sritis apėmusių represijų politika sukėlė visos tautos ginkluotą pasipriešinimą, trukusį apie 10 metų (1944 54). Būdami tos pačios tautos kamieno šakos, pasipriešinime tautos žudymui negalėjo nedalyvauti ir kunigai, remdami partizanus maistu, dvasiniais patarnavimais, ar kaip kapelionai įsijungdami į jų būrius (kun. Justinas Lelešius Grafas Tauro apygardoje, Sūduvoje). Stalininės eros teroristinio komunizmo dešimtmetį tai buvo viena 5

6 iš dažnų kunigų suėmimų, įkalinimų, ištrėmimų priežasčių. 1947 m. Lietuvoje buvo likęs vienas vyskupas, Kazimieras Paltarokas. Vyskupas Vincentas Borisevičius (1887-1946) sušaudytas, arkivyskupas Mečislovas Reinys(1884-1953), vyskupai Teofilis Matulionis(1873-1962), Pranciškus Ramanauskas(1893-1959) įkalinti. Pagal KGB dokumentus, 1944 53 m. Lietuvoje buvo suimti 362 kunigai. V. Spengla minėtoje studijoje rašo: Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos /.../. Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje. Šalia fizinio genocido dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų imtasi ir rafinuotesnių priemonių (psl. 21). Visiškai pajungti Kremliaus diktatui Lietuvos Katalikų Bažnyčią (kaip buvo beveik padaryta su rusų stačiatikių vadovais) kliudė būtent jos katalikiškumas juridinis pavaldumas Popiežiui, Vatikanui. Tad viena didžiausių sovietų valdžios pastangų buvo surasti Lietuvos hierarchų, kurie atsisakytų paklusti Popiežiui, imtųsi kurti vadinamąją tautinę, nepriklausomą nuo Apaštalų Sosto bažnyčią. Tai buvo pavykę kai kuriose vad. socialistinėse šalyse. 1949 m. bandyta priversti kunigus pasirašyti Popiežių ir Vatikaną smerkiančius pareiškimus, bet kolaborantų, kurie ryžtųsi atskirti tai, ką Mindaugas XIII a. sujungė t. y., lietuvių krikščionybę nuo Romos, Lietuvoje neatsirado, ir valdžios akcija sužlugo. Mirus Stalinui (1953 m.), naujo genseko Chruščiovo valdymo pradžioje mėginant kažką panašaus į ankstyvąją perestroiką, antireliginė kova laikinai sušvelninta. 1955 m. leista konsekruoti du naujus vyskupus Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. 1953 57 m. iš kalėjimų ir tremčių grįžo 238 gyvi išlikę kunigai. Tačiau vadinamasis atšilimas greitai užšalo. Kompartijos suvažiavimuose, žiniasklaidoje reikalaujama kovingos ateistinės veiklos. Vėl suiminėjami kunigai, į atkampias vietoves Lietuvoje ištremiami vyskupai Teofilius Matulionis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius. Už įprastinius dvasinius patarnavimus tikintiesiems kunigai baudžiami administracinėmis baudomis, teisiami. Nauja SSKP programa (1961 m.) reikalauja sistemingai vykdyti plačią ateistinę propagandą. Spaudą užplūsta primityvi antireliginė rašliava. Mokyklose privalomi tampa ateistiniai būreliai, susirinkimai, vakarai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų reikalaujama tirti, kaip efektyviau taikyti valstybinę ateizaciją besimokantiesiems. Taigi visuomenė, ypač jaunimas, verčiami dirbtinio ideologizavimo, primetant valdžios paskelbtą vienintele moksline pasaulėžiūrą, bandomaisiais triušiais. Situacija liūdnai primena mūsų dabartį, kai gerokai sukairėjusios ES, o kartais ir LR Seimo kuriamais įstatymais, visuomenei bandoma jėga primesti vėlgi vienintelę teisingą ir pažangią p. A.M. Pavilionienės ar Eurovizijos nugalėtojo Conchitos Wurst ideologiją. 1974 09 20 LSSR MT nutarimu nr. 339 patvirtinami Kultų įstatymo laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai. Jais uždraudžiama praktiškai viskas, ką galėtų ir pagal savo sąžinę turėtų daryti kunigas ar nuoširdžiai tikintis pasaulietis katalikas: neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kur gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tose parapijose, kuriose jis neįregistruotas (taip bandyta sukliudyti Lietuvoje įprastą gausų kunigų ir tikinčiųjų dalyvavimą tradiciniuose atlaiduose). Į šį totalų krikščioniškos gyvensenos bei pasaulėžiūros smaugimą Lietuvos katalikai atsakė organizuotu herojišku atoveiksmiu, kuris įsiliejo į bendrą tautos laisvės siekį ir jį sustiprino galingu dvasiniu, moraliniu impulsu. Nuo partizaninio pasipriešinimo numalšinimo praėjus apie 20 metų laikui, per kurį užauga nauja karta Lietuvoje kilo nauja, šį kartą taikios rezistencijos banga, kaip ir Valančiaus laikais, pagimdyta katalikiškosios visuomenės dvasios gelmių, nepavergtos tikinčiųjų žmonių sąžinės. (Plg. Kęstučio Genio teologiškai labai tikslią įžvalgą Mes pagaliau supratome, / Kad Lietuva tai sąžinė ). 1972 03 19 d. kun. Sigito Tamkevičiaus, dabartinio Kauno arkivyskupo, redaguojama, pradėjo eiti pogrindžio leidinys Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, kruopščiai registravusi tikinčiųjų teisių varžymus

7 ne tik Lietuvoje ir ne tik katalikų, bet kitose vadinamose sovietinėse respublikose, ir kitų religinių denominacijų žmonių. KGB teroro nebojusių pasiryžėlių rašomosiomis mašinėlėmis palyginti negausiais tiražais multiplikuojama ir skleidžiama Lietuvoje, Kronika įgavo daug galingesnį skambesį, kai per rusų disidentų ryšius Maskvoje ir kitais kanalais pradėjo pasiekti užsienį. Daugeriopai sustiprintas Lietuvių informacijos centro Niujorke (kun. Kazimieras Pugevičius, 1928-2000, ir dabartinė LR diplomatė Gintė Damušytė), Kronikoms leisti sąjungos (kun. Kazimieras Kuzminskas, 1906-1999) vertimais į pagrindines pasaulio kalbas, užsienio radijo transliacijomis, Kronikos balsas smogė okupacinei sistemai dar toli iki Gorbačiovo tokiu viešumu, kokio melu ir engiamųjų nutildymu besiremianti santvarka negalėjo atlaikyti. Anot to paties Gulago archipelago autoriaus, A. Solženicyno, kur, kada atsilaikė kas nors sovietinio prieš pilnutinę informaciją? Bukai neigdama ir skelbdama šmeižtiškais Kronikos skelbiamus faktus, okupacinė valdžia vis dėlto buvo priversta atleisti vadžias, atsisakyti vykdyti itin akivaizdžius ir odiozinius sąžinės laisvės suvaržymus. Nors per visą Kronikos leidybos laiką buvo suimta, nuteista ir įkalinta keliolika LKB kronikos bendradarbių, vyrai ir moterys, kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai katalikai, tarp jų ir pats redaktorius, KGB nepavyko užgniaužti šio nenugalėtosios Lietuvos balso. Kronika nenutrūkstamai ėjo 17 metų iki Atgimimo 1988-1989 m., tuo pasiekdama nepralenktą rekordą ne vien SSRS, bet jos valdomose komunistinėse Vidurio Europos šalyse, kur vidutinė pogrindžio leidinio išsilaikymo trukmė buvo 1 2 metai. Kronikos sėkmė ir jos leidėjų bei platintojų narsa paskatino ir kitų pogrindžio leidinių atsiradimą tautinės, kultūrinės, socialdemokratinės krypties, taip ženkliai prisidėdama prie lietuvių visuomenės vadavimosi iš baimės sąstingio. SSRS saulėlydį aštuntajame devintajame praeito amžiaus dešimtmečiais Lietuva pasitiko vėl turėdama visą puokštę įvairios savilaidinės spaudos kaip ir partizanų leidybos laikotarpyje. Tačiau pasirengę bekompromisiškai siekti tiesos Lietuvos krikščionys nesiruošė pasitenkinti tokiais daliniais laimėjimais. 1978 m. buvo įsteigtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas (nariai steigėjai kunigai Alfonsas Svarinskas (1925-2014), Juozas Zdebskis (1929 86), Vincentas Vėlavičius(1914 97), Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas). Nebodami neišvengiamų represijų, Komiteto nariai viešai paskelbė savo adresus, kviesdami tikinčiuosius kreiptis, jei jų teisės būtų valdžios pažeidžiamos ir žadėdami ginti persekiojamųjų reikalus oficialiose sovietinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose. Žodžiu, totalitarinėje valstybėje ėmėsi daryti tai, ką žmogaus teisių organizacijos, nelabai kuo rizikuodamos, įprastai daro normaliose piliečių savivaldos šalyse. Keršto, žinoma, nereikėjo ilgai laukti: 1983 m. buvo suimti kunigai Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas, 1986 m. keistomis aplinkybėmis autoavarijoje žuvo kun. Juozas Zdebskis. Tačiau prasidėjusio visuomenės laisvėjimo šios desperatiškos engėjų priemonėmis jau negalėjo sustabdyti. Vienu iš strategiškai svarbių Bažnyčios išlikimui taikiosios katalikų rezistencijos laimėjimų reikia laikyti tuo metu vienintelės šalyje Kauno kunigų seminarijos apgynimą nuo sovietinių tarnybų infiltravimo ir savivalės. Norėdama sugriauti ar supūdyti Bažnyčią iš vidaus, ateistinė valdžia buvo nustačiusi kunigijos palaipsnišką išmirimą garantuojančius kandidatų priėmimo į seminariją limitus, tiesiogiai kišosi į kandidatų atranką (atmesdavo, valdžios požiūriu, per daug intelektualius ar politiškai nepatikimus kandidatus, nuolat stengiantis užverbuoti seminarijos studentus KGB agentais, kad jie šnipinėtų ir įskundinėtų okupantų saugumui bendramokslius, kitus tikinčiuosius). Pogrindyje veikiančios jėzuitų, pranciškonų, marijonų vienuolijos suorganizavo Neakivaizdinę kunigų seminariją, kurioje slapta galėjo ruoštis kunigystei visi pašaukimą jaučiantys jaunuoliai, o išėję reikiamą kursą gaudavo šventimus iš tremtinių vyskupų Vincento Sladkevičiaus, Julijono Steponavičiaus arba į pogrindį nuvarytos Ukrainos graikų apeigų katalikų (unitų) vyskupų. Tokiu būdu Pogrindinė kunigų seminarija parengė keliolika kunigų, tarp jų ir Jūsų šiandienės konferencijos pranešėją. Matydama, kad visiškai praranda proceso kontrolę, valdžia buvo priversta mažinti akivaizdų kišimąsi į Kunigų seminarijos vidaus gyvenimą. Iš to, kas pasakyta, akivaizdžiai matome, kad Lietuvos katalikų pogrindis beveik tobulai įgyvendino didžiausią disidentinio judėjimo pergalę, kaip ją apibūdino žymi Rusijos disidentė Liudmila Aleksejeva, ir dabar nebojanti oponuoti Putino režimui: Mes pradėjome nelaisvoje šalyje elgtis kaip laisvi žmonės. Tai buvo įmanoma, nes krikščioniškojo tikėjimo dėka dauguma taikiosios rezistencijos dalyvių neatimamą vidinę laisvę nešiojosi savyje. Dievui padedant, negailėdami sveikatos, o kartais ir gyvybės aukų, jie sugebėjo tą vidinę laisvę išplėsti į Lietuvos visuomenę, taip nugrįsdami kelią jau bręstančiam Atgimimo Sąjūdžiui.

8 Birželio 14-osios Angelas Doc. Rita VIPARTIENĖ, Brolijos Lapteviečiai narė Laukiu šios dienos kasmet, labai laukiu ir būtinai atvykstu čia, į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Čia man šventa vieta, iš daugybės šventų Lietuvos vietų švenčiausia. Regis, matau viską taip aiškiai, atrodo, kad čia pati buvau tą 1941 metų birželį, nors dar nebuvau gimusi. Girdžiu, kaip atkabinami vagonai, mano abu seneliai atskiriami nuo savo šeimų, vagonai išdunda atskirais etapais: seneliai į Sibiro lagerius, kiti šeimos nariai į Altajaus kraštą, po metų į šiaurę prie Laptevų jūros, kur žemė niekuomet neatšyla, o miegant ant medinių gultų iš velėnos pastatytoje žeminukėje plaukai prišąla, žeminukės stiklą atstoja ledo gabalas. Matau, kaip badu miršta mano močiutė ir guldoma į bendro likimo brolių ledo kalną. Jos neįmanoma palaidoti, nes įšalo gylis ne mažiau pusės kilometro. Matau, kaip dabar jį nuskalauja Laptevų jūra. Senelis, buvęs vaistininkas, badu miršta Rešoty lageryje, o kitas, likęs gyvas, neišlaiko išgyvenimų ir, grįžęs į Lietuvą, pats palieka šį pasaulį. Kiek visko girdėta, juk panašių ir dar skausmingesnių istorijų daugybė. Jos aprašytos Dalios Grinkevičiūtės, Vinco ir Arvydo Vilkaičių, Olgos Merkienės, Eugenijaus Barniškio, Algirdo Čarneckio, Rachelės ir Izraelio Rachlinų, mano tėčio Ričardo Vaicekausko ir kitų tremtinių liudijimuose. Aukso vertę turi Kęstučio Grigaliūno trilogija: Mes iš pirmo vežimo ir kiti. Pagaliau pildosi mano svajonė: užsienyje atminčiai išsaugoti gims meninis filmas apie tremtį. Vienas didžiausių kino portalų pasaulyje Hollywood Reporter pranešė, kad, New York Times bestselerio, Rūtos Šepetys knygos Tarp pilkų debesų ekranizacijoje pagrindinį į Sibirą su šeima ištremtos merginos Linos vaidmenį atliks britų aktorė Bel Powley. Artėjant šiai dienai, savo kaklą papuošiau mažu gintariniu angeliuku, jį pavadinau Birželio 14-osios Angelu. Jis man įkūnija šią vietą, Jus visus, jis tai šis paminklas, traukinio bėgiai ir vagonai, dainos ir eilės, gėlės ir vaikai, dainininkai, pasipuošę tautiniais rūbais. Angeliuką radau lauko gėlių puokštėje, pamenate, pernai, skambant dainai Kad ne auksinės vasaros..., puokštelėmis buvome apdovanoti visi šioje aikštėje. Dėkui buvusiam merui už pagarbą mums, ypač už galimybę pastatyti paminklą prie KGB rūmų. Tikime, kad naujasis miesto meras taip pat bus su mumis. Šioje aikštėje matau daug tremtinių, politinių kalinių, tarp jų ir mano Mamutė, buvusi Laptevų jūros tremtinė. Paklausiau jos, ką pasakyti žmonėms. Perduok generolo Jono Kronkaičio (kuris, beje, šiandien išvyksta į JAV) mintis apie ypatingos pagarbos Lietuvos kariams būtinybę ir svarbą. Amerikoje kariai ypač gerbiami, kaip ir prieškario Lietuvoje. Žmonės jiems skiria ypatingą dėmesį, sveikinasi, o kartais, pietaudami viešose vietose, paslapčia už juos ir sumoka. Mes irgi taip galėtume elgtis. Kai Rusija revizuoja okupaciją ir Molotovo- Rybentropo paktą, verčia jį nekaltu dokumentu, juodas ir kruvinas istorijos dėmes pakeičia baltomis, kai pasaulis bauginamas ir žeminamas kaimyno iš rytų, negalime nugrimzti į atminties dūlėjimo liūną. Budriai saugokime atmintį, nes pamiršus Birželį, jis, neduok Dieve, gali vėl pasikartoti. Aukščiausių valdininkų drąsa yra mūsų ginklas, o baimė didžiausias mūsų priešas. Valstybę valdyti turi tik ištikimi Lietuvai žmonės. Vienybėje mūsų jėga. Nepasiduokime šiandieną vis labiau girdimiems tautos kiršintojams, atskirkime pelus nuo grūdų, juk vieni mus bando skaldyti sąmoningai, o kiti lengvai suklaidinami ir nesuprasdami ardo mūsų vienybę. Jei omonininkų byla baigsis taip, kaip nusprendė trys teisėjai, tarp kurių yra 2007 metais susikompromitavęs asmuo, tauta tikrai bus sukiršinta. Visa, kas padeda vienyti tautą, šiandien įgyja aukso vertę, telkimės ir būkime broliais ir seserimis, kaip anuomet Birželį ir Sausį. Tesaugo ir tevienija mus Dievas. Vilnius, 2015-06-15

Giesmė apie šventąją Lietuvos upę Sigitas GEDA Ar kam nors kada nors dar vaidensis tos liūdnos pavasario dienos, Kai patvinusios Nemuno lankos paplūdo gegužio gėlėm, Tu ėjai per lankas, tau rasa sudrėkino blakstienas, Tu žiūrėjai į viską akim didelėm, didelėm. Į piliakalnį kilo ir leidos mėnulio lunatiškas takas, Naktį švietė bažnyčia, suglaudusi baltus rokoko sparnus, Aš žinau, taip trumpam vieną vasarą žemė mūs lūpom prašneko, O po to nežinia, ar kas nors kada nors susapnuos... Bet jei nieko ničnieko Tėvynėje mūsų nelieka, Tai nenoriu kartotis sienojų, pušų gaudesy, Aš užtarti bandžiau prieš Aukščiausiąjį žmogų ir slieką, Aš mylėjau visus, bet manęs nemylėjo visi. Kylant bitėms iš gojų, man ūžė Amerikos miestai, Viskas Dievo ir velnio išausta, todėl tiek margiausių spalvų, Koks pasaulis trapus! Subyrėtų, jei pirštais paliestum, Kiek sielovartų, laimės, kiek meilės saldžių apžavų! Bet ne man visa tai, man gaudimas šėtono mašinų, Man regėjimas vienas ir skausmas varguolės širdies, Kai prie Nemuno mirsiu, reiks drobės ir milo, ir švino Iš pasaulio gerklės, šito gero kiek reikia pridės! Ir nebus jokių paukščių, kurių taip geidavo poetas, Nei vandens iš šaltinio, nei žvelgiančios briedžio akies, Liks ant smėlio suklypęs ir kreivas, džiovintas skeletas, Kas, žmogau, tavo žodžiais šventais ir tavom pranašystėm tikės? Ten rachitikas vaikas sunkiai dievišką knygą išlaiko, Jei sutręšo Krėvė ir Čiurlionis, tai kam reikalingas Geda? Nekankink savo žodžiais žolės ir akmens, neužmušk išmintim mažo vaiko, Virš kurio suka ratą po rato čiurlioniška paukštė juoda. Kur Atėnai ir Sardės, piliakalnius pylę senoliai? Jų vaikai juos išdraskė, išlandžiojo po namučius, Tie suzmekę namiokšliai! Silikatinių plytų gurvuoliai, Lengva paršui paknisti ir kaišiot šunims snukučius. Jau ir šunys ne tie, ir arklys jau vos šonais dvėsuoja, Vyras kinkosi moterį eina bulvienų akėt, Ir toliau eina jie, pasities šimtasiūlę kur gojuj, Tik po to, tik namie kaip žiūrėti ir ką jiems šnekėt? Ten debilų pulkai paežiuos viens ant kito suvirto, Ten kareiviai už purviną rublį šokdina mergas, Viskas baisiai smulku, viskas žemėje baisiai pasmirdę, Viskas pūsta dabar, ir nebus kaip žydus kam atkast. Ten dar būta aukos, būta kaulų, drabužių ir aukso, Būta batų, plaukų, gyvo žmogiško riksmo, kančios, Čia tik klyksmai seniai pribaigtų gyvulių ir kaliausių, Kurios sukasi girtos ir griūva už fermų kerčios. Kitos gentys užeis, o lietuvio neliks čia nė kvapo, Gudijoj šitai buvo o rūpi pasauly kam nors? Kad nė vieno žmogaus, kad trobos nė vienos, anei kryžiaus nei kapo, Negi manot, nabagai, kad svetimas dievas užtars? Aš vemiu tulžimi, aš ir pats čia gyventi nenoriu, Tebūnie šitas kraštas prakeiktas sykiu su manim, Jeigu būtų tauta! Atsirastų ir duonos, ir oro, Atsigautų ir Nemunas, gaustų putota vilnim! Mūsų žuvys sugrįžtų, o moterys imtų gimdyti Šviesiaplaukius ir juodbruvus aisčių sapnuotus vaikus, Apsiriščiau kaip šventas Pranciškus gelsva kviečio grįžte Ir galėčiau juos krikštyt, ir laimintų aukštas dangus. Ne, to niekad nebus, jau perdaug čia parduota, pragerta, Kitos gentys, sakau, jums, užeis ir badys Savo juodu nagu jie parodys skeletą pakartą Ir išalkusiais savo šunim užkliudys jūsų liesus vaikus. Nei namų, nei bažnyčių, nei senųjų lietuviškų miestų, Nei senelio, kur vargšui galėtų padėti numirt, Vagys, vagys, bastūnai, žudikai ir niekšai, Nėr tokios atgailos, kurią Viešpats galėtų paskirt. ----------------------------------------------- Jei po tūkstančio metų kada čia užklysi, keleivi, Ir ant pilkalnio aukšto sustojęs žiūrėsi liūdnai, Pagalvok, kad gyventa, kad plaukta, kad trenktasi laivo Į pajuodusį krantą... Pelenai, pelenai, pelenai. (1989 m.) Redakcijos prierašas: Aleksandras Šidlauskas rašė: Sigitas Geda vienas talentingiausių lietuvių poetų, seniai pašlovintas ir literatūros mokslininkų pripažintas kaip naujanešys, aistros žmogus, kaip atraktyvios žemės pranašas ir didis lietuviško žodžio meistras. Jam buvo pavaldūs visi poezijos žanrai ir formos, subtilios jausenos ir mąslios protausenos. Giesmė apie šventąją Lietuvos upę emocingas, pranašiškas, liūdnos lemties Lietuvai kūrinys, kurį turime vertinti kaip įspėjimą BUDĖKITE!.. ir Maironio priesaką pridėkite: 9 Mylėk, lietuvi tą brangią žemę, Kame nuo amžių tėvai gyveno Čia tavo kūnas sau maistą semia, Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno! Mylėk jos kalbą, senovės būdą, Jos girių kvapą, žaliąsias pievas; Į jos dirvonus pasėjęs grūdą, Žinai, jog vaisių palaimins Dievas. Mylėk prabočių kapus garbingus, Kur amžiais ilsis tėvynės sūnūs! Mylėk tuos amžius vardais garsingus, Kurie išugdė tautos galiūnus!

10 VARPAS Mindaugo Tomonio mirtį tebedengia paslapties šydas Tragiško likimo poetui ir filosofui Mindaugui Tomoniui (slp. Tomas Kuršys) rugpjūčio 28 d. būtų sukakę 75 metai. M. Tomonis buvo ne vien mokslininkas, inžinierius, bet taip pat gilus mąstytojas, tiesos ieškotojas, labai kūrybingas, plačių užmojų poetas. Jo kūnas rastas 1975 m. lapkričio 5 d. ant geležinkelio bėgių ties Rasų kapinėmis Vilniuje, jam anuomet tebuvo 35 metai... Oficialiai buvo teigiama, kad poetas nusižudė, tačiau daugelis jo aplinkos žmonių teigė ir teigia, kad tai buvo sovietų represinių struktūrų organizuota žmogžudystė. Poetas ir filosofas, dirbęs paminklų restauratoriumi, 1974 m. atsisakė ištirti Kryžkalnio paminklo sovietinei armijai būklę, vėliau laiške LKP CK rašė nepripažįstąs sovietų valdžios Lietuvoje, reikalavo atkurti Nepriklausomybę. Sovietų valdžia prieš poetą ėmėsi įprastų priemonių M.Tomonį uždarė į psichiatrijos ligoninę, kur tarybinių psichiatrų metodais mėginta sugriauti asmenybę. Po keturių mėnesių kankinimų poetas buvo išleistas į laisvę. 1975 metų kovo mėnesį Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje Mindaugas Tomonis paliko įrašą: Baimės valdoma visuomenė visuomet amorali, todėl panašiems reiškiniams mūsų liaudies labui reikia užkirsti kelią... Ateitis priklauso Tiesai. Todėl tikimės, jog visi, kurie dar nepajuto dvasinio atsinaujinimo būtinybės, susimąstys apie tai ir prisijungs prie tų, kurie visą gyvenimą gyveno dorai, Tiesoje, arba jau suprato amžinojo dvasinio atsinaujinimo būtinybę. Tegu visus - tikinčius ir netikinčius - vienija vienas Dievas - Tiesa. Leistas politkalinių sovietinės koncentracijos stovyklose: 1955 m. Vorkutoje ir 1957 m. Intoje, nuo 1975 m. iki 1989 m. pogrindyje Lietuvoje. Atkurtas 1996 m. vasario mėn. Leidėjai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Valdybos pirmininkas Jonas Burokas, Sėlių g. 64 60, LT-08109 Vilnius, tel. 275-67-27, el. paštas laisveskovotojai@gmail.com SL 22 09, ISSN 1648-0244. Redaktorius Algimantas Zolubas, Architektų g. 8 4, LT-04119 Vilnius, tel. 244-21-57, el. paštas a.zolubas@gmail.com Bendradarbiams honoraras nemokamas. Rašinių turinys gali nesutapti su redakcijos nuomone. Rašiniai ir nuotraukos negrąžinami. VARPĄ galite skaityti (atsisiųsti) internete adresu www.llks.lt. Čia rasite ir VARPO archyvą. Spaudinių pavidalu VARPAS platinamas per LLKS skyrius Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (kodas 191913666) Atsiskaitomoji sąskaita AB Bankas Swedbank, AB; Sąskaita Nr. LT62 7300 0100 0249 2325 Išleido ir spausdino Baltijos kopija. Kareivių g. 13 b, Vilnius. Tiražas 600 vnt. Čia pateikiamas dokumentas, kuris iš tarnybinio pareiškimo virto svarbiu pasipriešinimo istorijos liudijimu. Po jo įteikimo M. Tomonis buvo atleistas iš darbo, o netrukus uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Paminklų konservavimo instituto Direktoriui PKI chemijos laboratorijos vyr. moksl. bendradarbio M. Tomonio P a s i a i š k i n i m a s Š. m. balandžio 5 d. nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai Lietuvos išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmonin- Aukos VARPUI Už aukas Varpui dėkojame: G. ir R.Šauliams 20, K.Ryliškienei 5, A.Zalatoraitei 15, J.Šyvokienei 20, B.Staliulionienei 5, M.Vebrienei 28,96, E.A.Povilaičiui 50, D.Urbetienei 10, M. ir J. Krauliams 25, I.Plioraičiui 50 P.Dumbliauskui 100, A.Vaitkevičiui 10. Už nuotraukas dėkojame: Justinui Sajauskui

11 gas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad, pažangos labui, būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities. Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu: 1. Masinius nekaltų piliečių trėmimus; 2. Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas. Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota: 1. Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo asmens kulto vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuomenės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą. 2. Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y., visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo, o taip pat ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos. 3. Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus įkurti socialdemokratų, krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą. Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu. 1974-IV-5,(parašas). Algirdas Patackas yra pasakojęs, kad 1975-11- 03 buvo susitikęs su Mindaugu, kalbėjosi su juo, bet Mindaugas tikrai nesakė, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus. A. Patackas teigė, kad jeigu Mindaugui būtų diagnozuotas galvos vėžys, jis apie tai jam būtų pasakęs. Kadangi Mindaugas buvo labai religingas ir tikintis, tai, A. Patacko manymu, jis negalėjo nusižudyti. Traukinio Nr.74 mašinisto padėjėjas Juzefovič paaiškino, kad 940 km 5 pikete pastebėjo gulintį ant kelio žmogų, kuris galvą buvo padėjęs ant kairiojo bėgio. Tarp Paminklų konservavimo instituto restauratorių seniai kalbama, kad apie a.a. disidentą M.Tomonį KGB ataskaitas rašė jaunasis Gediminas Kirkilas neva yra mačiusių ant jo darbo stalo nebaigtus rašyti skundus. Negrąžina Maskva slaptųjų archyvų, nėra šimtaprocentinių įrodymų šioms ar panašioms istorijoms patvirtint ar paneigti. Tačiau yra faktas, kad Kirkilas, šešerius metus dirbęs tarp patriotų, pasuko į priešingą pusę per aukštąją partinę mokyklą nušuoliavo į CK ir tapo vieninteliu Lietuvoje restauratoriumi, turinčiu aukštąjį partinį išsilavinimą. Nėra archyvų, nėra ir šimtaprocentinių įrodymų, kad Tomonis buvo specialiai KGB pastumtas po traukiniu (sovietų valdžia tai vadino savižudybe), bet yra faktas, kad jis buvo ypač pavojingas drausmingai išrikiuotų spaliukų, pionierių, komjaunuolių ir komunistų sistemai: po viešų valstybinės ir religinės laisvės, žmogaus teisių reikalavimų dukart uždarytas pergydymui į psichiatrinę, kol galiausiai 35-erių rastas ant traukinio bėgių. Nėra šimtaprocentinių įrodymų, kad baltistikos profesorius Jonas Kazlauskas buvo KGB nustumtas į Nerį, kad Helsinkio grupės narys kunigas Bronius Laurinavičius sankryžoje buvo pastumtas po sunkvežimiu, kad Katalikų Bažnyčios kronikos kūrėjas kun. Juozas Zdebskis buvo nužudytas autokatastrofoje su pienovežiu, bet yra faktas, jog visi jie buvo labai pavojingi tuometinei sistemai, kad jų žūties bylas ženklina KGB braižas nusikaltėlių neišaiškinamumas. Kaip ir nepaneigiamas faktas tai, kad ir šiandien pavojingiausieji nūdienos Rusijos kuriamai sistemai arba neaiškiomis aplinkybėmis išnyksta fiziškai, kaip Pociūnas, Politkovskaja, Litvinenka, Starovojtova, Nemcovas, arba neutralizuojami šmeižtais ar kalėjimu. M.Tamonio mirtį tebegaubia paslapties šydas. Reikia tikėti, kad tiesa kažkada vis tiek išaiškės. Algimantas ZOLUBAS

Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus Sibire pabuvojusi trispalvė Prie stendo muziejaus vadovas Justinas Sajauskas Geležinio Vilko rinktinės vėliava Partizano Vėjelio akordeonas Partizanų uniformos Raišupio kautynės Savanorių Lietuva Žalgirio rinktinės partizanai