Lietuvos savanorių laikraštis Krašto apsaugos savanorių pajėgoms - 15 metų 1991 m. savanoriai Aukščiausiojoje Taryboje. Pajėgų kariai šiandien. Redakcijos archyvo nuotrauka Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka Gerbiamieji partizanai Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio kariai, Lietuvos kariuomenės savanoriai kūrėjai, kariai savanoriai! Sveikinu Jus visus su Krašto apsaugos savanorių pajėgų 15-uoju gimtadieniu. Sėkmės, džiaugsmo ir laimės Jums ir Jūsų šeimoms. 1991 m. sausio 17-oji vieniems iš mūsų yra veiklos įteisinimo de jure diena, kitiems atgimimo diena, tretiems apsisprendimo, pasirinkimo diena. Tačiau yra viena bendra, visus mus jungianti grandis tai sąmoningas pasirinkimas ir pasiryžimas tarnauti savajam kraštui. Visi mes prisiekėme tarnauti Tėvynei, ir ši priesaika lydi ir lydės mus visą gyvenimą, nesvarbu, ką beveiktume ar kariuomenėje tarnautume, ar, palikę karių rikiuotę, dirbtume kitokius darbus mes visada tarnaujame ir tarnausime Lietuvai. Šito nevalia užmiršti. Penkiolika metų yra tik akimirksnis valstybės gyvenime, žmogaus gyvenime tai ženklus laiko tarpas, o tarnybai, organizacijai, institucijai brandos amžius. Manau, kad ir mūsų Krašto apsaugos savanorių pajėgoms galimas toks palyginimas. Šiandien mes galime prisiminti mūsų nueitą kelią, pabandyti suprasti, įvertinti nuveiktus darbus, pokyčius, siekius, pamąstyti, ar sugebame išlaikyti tas vertybes, kurias puoselėjo ankstesnės lietuvių kartos. Per penkiolika metų pajėgos atjaunėjo ir stipriai pasikeitė, pasikeitė ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai. Tą ypač gerai atspindi užduotys, kurias šiandieną vykdome ir kurias turėsime vykdyti ateityje. Mūsų pajėgų kariai šiandien stovi vienoje gretoje su NATO koalicijos partneriais. Savanorių geras kovinis pasirengimas labai vertinamas ne tik pratybų laukuose, bet ir taikos rėmimo operacijose Balkanuose, Afganistane. Mes jau šiandien esame pasirengę papildyti mūsų kariuomenės reguliariuosius dalinius, atlikti visas kitas užduotis. Užduotis, kurių nemažėja, o tik daugėja. Užduočių daugėjimas reiškia pasitikėjimą, pelnytą nuosekliu, kryptingu darbu. Kariai savanoriai patikimi partneriai. Reformos, struktūriniai pokyčiai vyko anksčiau, vyksta šiuo metu, vyks ir ateityje. Tai kariuomenės natūrali raida, tobulėjimo požymis, tačiau karys, karys savanoris buvo, yra ir bus. Lietuvos ateitis, saugumas ir gerovė priklauso nuo mūsų pačių, visų valstybės piliečių ir nuo kiekvieno konkrečiai. Gerbiamieji veteranai, ačiū Jums už tarnybą pačiais sunkiausiais metais, už tai, kad ir šiandien Jūs kartu su mumis. Šiuo metu pajėgose tarnaujantys kariai savanoriai tęsia vyresniųjų pradėtą žygį ateitis jų rankose, ir galime drąsiai pasakyti: patikimose, tvirtose rankose, pajėgsiančiose išsaugoti Tėvynės, tautos laisvę ir nepriklausomybę. Plk. Antanas PLIESKIS Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas Buvo taip - Štai, tamsta pulkininke, jau pusantro dešimtmečio praėjo nuo tų mūsų tautai ir valstybei lemtingų įvykių. Kitą savaitę Savanorių pajėgos minės įkūrimo 15-ąsias metines. Pabandykime sugrįžti į 1991-uosius - Lietuvos valstybės savastis prasidėjo ne 1990-aisiais, o žymiai anksčiau. Partizaninis karas, vėliau rezistencija, ten šaknys, ten brendo tai, ką pavyko įgyvendinti 1990 m. kovo 11-ąją. Krašto apsaugos sistemos pradžia irgi ne Krašto apsaugos departamento įkūrimas. Buvo žmonės, turėję vidinių jėgų, noro ir ryžto. Tai reiškėsi įvairiomis formomis žaliaraiščiai, Šaulių sąjunga, savanoriai, Krašto apsaugos departamentas. Ėjo žmonės iš Pasvalio, Šilalės, Pivašiūnų, iš Su krašto apsaugos ministro patarėju ats. plk. Jonu GEČU kalbasi Savanorio redaktorius ats. kpt. Vytautas VOVERIS. visų Lietuvos kampelių be karinio išsilavinimo, dažnas net nieko nenutuokiantis apie karybą, tačiau kupini lietuviškos dvasios, idėjų. Jie buvo kitokie, tikri, pasiryžėliai. - 1991 m. sausį Jūs tapote Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos štabo viršininku. Kaip tas štabas atsirado? - Štabas susikūrė naktį iš sausio 8-osios į 9-ąją, kai paaiškėjo, jog KAD vadovybė dingo ir reikėjo kažką daryti. Susirinkome Audrius Butkevičius, Česlovas Jezerskas, Virginijus Česnulevičius, Alfonsas Bajoras, Antanas Burokas, Vincas Vyrukaitis, aš ir tarėmės. Pasiskirstėme pareigas, sukūrėme veiksmų planą. Nukelta į 3
Karo kapeliono žodis Trijų karalių šventė Kpt. Povilas Paukštė Vilniaus įgulos karo kapelionas Iš evangelijos pagal Matą:,,Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo:,,kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Šią dieną visi pažįstame kaip Kristaus Apsireiškimo šventę, tačiau ją dar galime pavadinti ir,,pagonių švente. Ji mums primena labai svarbią ir šių dienų pasauliui tiesą, kad tarp pirmųjų, pripažinusių Kristų, buvo pagonių. Apie šiuos tris karalius mes žinome tik tiek, kad jie buvo išsilavinę vyrai, pažinoję žvaigždes. Tačiau to dar nepakanka; jie išsiruošė į kelionę, kuri tęsėsi ne vieną mėnesį. Jie keliavo ne lygiais laukais ar magistralėmis, bet per dykumas, ir nešėsi brangias dovanas: auksą, smilkalus ir mirą. Dar reikia pasakyti, kad jie keliavo gerai nežinodami, kur vykstą ir ar iš tiesų pasieks tikslą. Šis išminčių, trijų karalių pavyzdys rodo, kad Dievui nėra svarbu, kas yra žmogus pagonis, žydas, Užduočių tik daugėja Ats. kpt. Vytautas VOVERIS Savanorio redaktorius Pajėgų veikla 2005 metais aptarta gruodžio pabaigoje KASP štabe vykusiame pasitarime. Rinktinių vadai savo pranešimuose apžvelgė metų veiklos rezultatus, užduočių vykdymą, kovinio parengimo procesą, finansinę veiklą, analizavo problemas ir jų sprendimo būdus. Sodybų tuštėjimo metas, emigracijos banga, nusiaubusi šalį, palietė ir Savanorių pajėgas. Vis daugiau karių savanorių išvyksta į svetimas valstybes, kur galima daugiau uždirbti, saugesnis, manoma, gyvenimas, mažesnė valdininkų savivalė. Dalis emigruoja, nes tokia mada: kiti važiuoja, tai kuo aš prastesnis? Dainavos rinktinėje yra kuopų, kuriose savanorių per daug, tačiau tendencija kuopų mažėjimas akivaizdi. Ir štai rezultatas: trys Žemaičių 3-iosios rinktinės kuopos laikomos realiai nepasirengusios kovinių užduočių vykdymui. 711 kuopoje beveik trečdalis savanorių išvyko į užsienį. Migracija tempia žemyn lankomumo procentą, nes didelė dalis išvažiuojančiųjų sakosi vykstą tik laikinai padirbėti ir pasilieka savanorių gretose. Nesinori jų nurašyti, gal tikrai sugrįš. Bet užsiėmimuose jie nedalyvauja! Apie kokį normalų kovinio rengimo procesą galima kalbėti, jeigu į užsiėmimus nesusirenka ir pusė kuopos? Ne tik migracija lemia prastą lankomumo procentą. Yra ir daugiau priežasčių darbdavių požiūris į tarnybą Savanorių pajėgose, rinktinių reorganizacija, daliai savanorių atrodanti kaip palaipsnis pajėgų likvidavimas, o ypač kuopos vado asmenybė, jo veikla, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, kūrybiškumas. Antai tereikėjo vienam Žemaičių 10-osios rinktinės kuopos vadui išvykti į misiją, ir lankomumas kuopoje iškart smuko. Rinktinių vadai mano, jog reikia tikslinti kuopų pasirengimo vertinimo kriterijus, kuriais remiantis formuluojama svarbiausia išvada: kuopa pasirengusi užduočių vykdymui ar nepasirengusi. Būtina sukurti vieningą, modernią, patrauklią verbavimo sistemą, atitinkančią šiuolaikines realijas. Išsaugoti kuopų infrastruktūrą. Vienas dalykas, kai kuopa prisiglaudusi išnuomotose patalpose, ir visai kitas, kai turi savo kuopavietę, kur jaučiasi Lietuvos kariuomenės dvasia, tradicijos, pajėgų istorija. Tai labai svarbu. Apibendrindamas pasitarime išsakytas mintis, KASP vadas plk. Antanas Plieskis konstatavo, jog 2005 metų užduotis pajėgos įvykdė, nepasiektas tik planuotas lankomumo procentas. Problemos Perduota Vilniaus oro uosto apsauga Pirmąją šių metų dieną Didžiosios Kovos savanorių rinktinė Vilniaus oro uosto apsaugą perdavė II vidaus tarnybos pulkui. Ceremonijoje dalyvavo KASP vadas plk. Antanas Plieskis, perdavimo aktą pasirašė rinktinės vadas plk. ltn. Leonas Stonkus ir pulko vadas plk. Anatolijus Šumskis. Oro uostą, kaip ir kitus valstybės strateginius objektus, savano- graikas ar dar kas nors. Anot apaštalo Pauliaus pirmojo laiško Titui,,,Jei Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą, tai ir mes turime būti tokios pačios nuostatos. Gali atsitikti taip, kad vengiame, mūsų nuomone, atitolusių žmonių, tačiau turime atminti, kad jų širdys taip pat ir gal neretai būna atviros Dievui. Mes niekada negalime sakyti, kad tai tikrai ne tie žmonės, kuriuose gali būti ateities šventieji. Iki atsivertimo apaštalas Paulius buvo tas, kuris persekiojo krikščionybę, šv. Augustinas nuolatos vaikėsi gyvenimo malonumų ir tiesiog užsispyrusiai vengė atsivertimo. Taigi tai šventė, kada mes esame kviečiami suprasti, jog kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra pakviestas būti Dievo kariu, būti tuo, kuris Evangelijos naujieną neša į pasaulį ne tik žodžiu, bet, visų pirma, gyvenimo pavyzdžiu, o tai reiškia, kad ir mes galime keistis. aiškios. Daugelį jų galime išspręsti patys, net rinktinių lygmenyje. Džiugina, jog sėkmingai vykdome taikos rėmimo užduotis. Operacijose mūsų kariai vertinami labai gerai, partneriai pažymi gerą lietuvių kovinį pasirengimą, drausmingumą, motyvaciją. Tačiau misijose pastebėta ir neigiamų reiškinių, todėl karininkams, PKT puskarininkiams bei seržantams bus taikomi griežtesni reikalavimai. Karys visur turi išlikti kariu, o ne vertelga. Praėjusiais metais pajėgų kariai gerai pasirodė tarptautinėse pratybose. Tiek Lauko pajėgų vado, tiek NATO karininkų vertinimai teigiami. Kuopos vado institucija pajėgose buvo, yra ir liks pati svarbiausioji. Kaip kuopos vadas tarnauja, tokie ir rezultatai. Geram vadui ir perspektyvos turėtų būti kitokios, negu tam, kuris dirba valdiškai. Kiekvienas pirmiausia pats sau turi atsakyti į klausimą: ko aš noriu, ko siekiu? Reikia tarnauti. Kam tarnyba tik darbas, tas gali ir darbo biržoje atsidurti. Pagrindinis faktorius karys, prioritetas jo motyvacija. Mūsų struktūra lanksti, nuolatos kinta, tad reorganizacija vyko ir vyks. Neklaidinkime žmonių, sakykime kariams tiesą: išformuojami štabai, bet padaliniai lieka, niekas pajėgų nenaikina. Taip, sakė pajėgų vadas, karių skaičius sumažėjo, o užduočių padaugėjo. Labai nenusiminkim, 2006 metais jų bus dar daugiau. Mūsų pareiga jas įvykdyti. riai pradėjo saugoti 1993 m. pavasarį, Vyriausybei priėmus nutarimą Dėl valstybinės reikšmės objektų, kurių apsaugą vykdo krašto apsaugos institucijos, apsaugos organizavimo. Per 12 metų būta visko ir bandymų prasibrauti į oro uosto teritoriją, ir skambučių apie tariamai padėtus sprogmenis. Pažeidėjai sulaikyti, grasintojai išaiškinti. Vilniaus oro uostas, per metus aptarnaujantis daugiau kaip milijoną keleivių, yra pakankamai saugus, Aviacijos saugumo direktorius Juozo Žėko nuomone, saugesnis už daugelį Europos oro uostų, o tai ir nemažas savanorių nuopelnas. Ateityje ir kitų strateginių objektų apsauga bus perduota vidaus tarnybos sistemai. Savanorio inf. Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas apdovanojo padėkos raštu kpt. Nijolę Kriaučiūnaitę, vyr. ltn. Artūrą Vaikšnį, psk. Jeronimą Bilotą, j. psk. Algirdą Krisiukėną, vrš. Romusį Paužolį, vyr. srž. Kęstutį Kasparavičių, gr. Gražiną Ziminienę, vyr. ltn. Rytį Ališauską, j. psk. Dmitrijų Parchutiką, vrš. Joną Dudavičių, vrš. Darių Šulskį, vyr. srž. Darių Traigį, j. srž. Antaną Brazaitį, gr. Rimą Šimoniūtį, j. srž. Vilių Mačiulaitį, gr. Jevgenijų Kulešovą, Krašto apsaugos savanorių pajėgų vadas apdovanojo Medaliu Už pasižymėjimą : mjr. Rolandą Lukšą, mjr. Leonydą Raudonių, mjr. Antaną Bunikį, mjr. Darių Labanauską, mjr. Svajūną Papiliauską, kpt. Darių Lukoševičių, kpt. Kęstutį Mincę, kpt. Denisą Starikovičių, kpt. Skirmantą Valatkevičių, kpt. Kęstutį Valentą, kpt. Audrių Žilį, vrš. Bronių Kavaliauską. Medaliu Už pavyzdingą tarnybą : j. psk. Vidą Vinickienę, vrš. Nerijų Križinauską, vrš. Arūną Veselgą, srž. Vidmantą Pušinską, gr. Albertą Čeikų, gr. Gediminą Tamulį. KASP medaliu Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą (10-ies metų): j.srž. Remigijų Raudį, gr. Rolandą Raudį, gr. Gintarą Zanevičių. KASP medaliu Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą (5-erių metų): eil. Dainių Markevičių, eil. Liudą Subačių, gr. Ingą Daunoravičienę, eil. Nerijų Čėsną, j. srž. Gražvydą Nausėdą, gr. Giedrių Gailių, gr. Gediminą Gečį, eil. Romualdą Jarašūną, eil. Mindaugą Sungailą, gr. Audrių Kazlauską, gr. Tomą Lukštaraupį, eil. Rimvydą Radžiūną, eil. Renatą Tarsykį, eil. Egidijų Damašą, ats. kpt. Algirdą Jonutį, ats. srž. Dalių Petrulaitį, gr. Vytautą Statulevičių, eil. Giedrę Červonenkaitę, ats. ltn. Dmitrijų Matvejevą, j. srž. Andrejų Petročuką, gr. Marių Girštautą, gr. Egidijų Krivicką, gr. Modestą Valinčių, eil. Liną Račkauską, eil. Tomą Žilinską, vrš. Aurelijų Jankauską, vrš. Vaidą Meškuotį, vyr. ltn. Saulių Pulkauniką, srž. Dalią Dzindzelietienę, srž. Gintautą Baužinską, eil. Arūną Čepulį, eil. Viktorą Gundajevą, eil. Renaldą Japkevičių, eil. Rimantą Liubauską, eil. Tomą Misiūną, eil. Osvaldą Vilką, eil. Alvydą Zajarską, eil. Bronių Žitkevičių, eil. Darių Sadecką. Padėkos raštu: kpt. Tomą Matijošaitį, vyr. ltn. Aurimą Andriuškevičių, vyr. ltn. Virginijų Petriką, srž. Giedrių Arlauską, srž. Rimą Gudaitį, srž. Ramūną Lopetą, srž. Aleksejų Miklušą, srž. Stanislavą Narbutą, j. srž. Vaidą Domeikį, j. srž. Giedrių Dragūną, j. srž. Saulių Kašėtą, j. srž. Ričardą Mickų, gr. Nerijų Aidukevičių, gr. Algimantą Budvydį, gr. Dainių Čepauską, gr. Giedrių Dabregą, gr. Saulių Dakinevičių, gr. Rolandą Dedurą, gr. Vytautą Eidukaitį, gr. Gintarą Gasiūną, gr. Darių Ginaitą, gr. Arūną Jušką, gr. Mindaugą Karmazą, gr. Andrejų Klimovą, gr. Darių Miliauską, gr. Antaną Paliuką, gr. Valdą Pocevičių, gr. Indrę Rumšienę, gr. Arūną Zibolį, gr. Andrių Ziminą, gr. Egidijų Žvirblį, eil. Eugenijų Grigą, eil. Kazį Grigų, eil. Mantą Grigą, eil. Vitą Doviadą, eil. Jurgitą Keblikaitę, eil. Židrūną Trinkūną, Almą Gedraitienę, Zoją Kaštelianovaitę, Skaidrę Kvaraciejūtę, Valeriją Mardusevič. Atsisveikino su tarnyba Į atsargą paleisti: kpt. Dalia Leparskienė, vyr. ltn. Liutauras Skikas, vyr. ltn. Vygintas Ušinskas; psk. Romaldas Komža, vrš. Stanislovas Jonaitis, vrš. Ramūnas Kaletka, vyr. srž. Marius Juodis, vyr. srž. Antanas Mandeika, srž. Vidmantas Zutkis.
Besikeičiančios savanorių kartos Prieš penkiolika metų, tuoj po Sausio 13-osios įvykių, buvo įkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Šios tarnybos įkūrimas juridiškai įteisino savanorių veiklą ir išsprendė kitą tuometinį uždavinį: į valstybės gynimą oficialiai buvo įtraukta visuomenė, kuri galėjo ginti savo beatsikuriančią valstybę remdamasi įstatymu. Tomis dienomis ne vieno vyro širdyje prabilo tėvų ir senelių savanorių dvasia, pakvietusi stoti savo Tėvynės gynybon ir prisiimti atsakomybę už vaikų ateitį. Vienas iš jų buvau ir aš. Tada buvo užvaldžiusi viena mintis: Atėjo laikas užbaigti tai, ką pokario metais pradėjo mano dėdė bei daug jaunų vyrų Lietuvos miškuose ir paaukojo savo gyvenimus. Dabar Lietuvos laisvė mano kartos rankose. Mes buvome trečioji Lietuvos savanorių karta. Pirmoji 1918-ųjų metų Nepriklausomybės kovų dalyviai, drąsiai stoję ginti savo krašto ir atsiradusios galimybės būti laisvais. Antroji banga pakilo baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai Lietuva buvo palikta Sovietų Sąjungos okupantų valiai. Daug vyrų ir moterų, negalėdami susitaikyti su tokia tikrove, pasiryžo kovoti už Tėvynės laisvę ir įsitraukė į partizaninį karą. Jų pasiaukojantis ryžtas ir artimųjų pasakojimai apie juos buvo lyg sėkla mažų vaikų širdyse, kuri buvo pažadinta XX a.devintojo dešimtmečio pabaigoje Sąjūdžiui pradėjus siekti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tada trečioji savanorių karta padėjo pamatą visai dabartinei Lietuvos krašto apsaugos sistemai ir Lietuvos kariuomenei. Kartu su visais tų metų savanoriais didžiuojuosi, kad pasirinkau tokį gyvenimo kelią ir turėjau galimybę vadovauti iš pradžių Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai, o vėliau ir Savanorių pajėgoms. Trumpai apžvelgiant tuos 1994-2002 metus, kai buvau šios karinės struktūros vadu, akivaizdu, kad daugelio žmonių pastangomis, susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, buvo padaryta labai didelė karinė pažanga ruošiant savanorius krašto gynybai ir pasiekiant tą lygį, kuriame yra dabartinė ketvirtoji karta. Šiandieniniai savanoriai tarnauja tarptautinėse misijose, jie pratybose įgytas žinias pritaiko tikromis kovinėmis sąlygomis ir tai daro labai profesionaliai. Savanoriai kažkada pradėję nuo tokių kovinių užduočių, kaip valstybinių objektų apsauga, inžinerinių užkardų įrengimo agresijos atveju, žvalgybos bei stebėjimo postų įrengimo galimomis priešo judėjimo kryptimis, pasienio priedangos, priešo pajėgų stabdymo, dabar yra integruota Lietuvos kariuomenės dalis, kuri vykdo ir tarptautines užduotis kartu su NATO partneriais. Tokiam savanorių koviniam tobulėjimui labai didelės reikšmės turėjo bendradarbiavimas su užsienio demokratinių šalių giminingomis struktūromis. Daug mūsų karių mokėsi Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV. Iš tų kraštų parsivežėme karinių žinių, naujausią informaciją apie kariškas technologijas, išmokome kovinės taktikos naujovių, supratome ilgalaikės gynybos strategijos svarbą. Dešiniosios politinės minties partijų įžvalgos ir profesionalaus požiūrio į krašto gynybą dėka savo laiku Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai buvo skirtas atitinkamas finansavimas, kuris leido naujai apginkluoti karius, tobulinti infrastruktūrą, reformuoti karinių apygardų administravimą, rengti profesionalias karių savanorių mokomąsias pratybas. Savanorių karinio pasirengimo gerėjimas keitė visuomenės požiūrį į šią tarnybą, tuo pačiu kėlė karių moralę ir savigarbą. 2002 m. reformuojant Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgas Savanorių pajėgos tapo labai svarbia jų sudėtine dalimi, leidžiančia lanksčiai ir operatyviai papildyti reguliariosios kariuomenės gretas reikiamu skaičiumi karių ar specialistų konkretiems uždaviniams įgyvendinti. Manau, kad šiandien jaunimui savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba - tai ne tik pilietinė pareiga, vyriškumo ir savarankiškumo mokykla, bet ir nauja galimybė pažinti kitas pasaulio šalis, būti ne tik savo krašto patriotu, bet ir pajausti atsakomybę už demokratinių vertybių išsaugojimą visame pasaulyje. Baigdamas noriu nuoširdžiai padėkoti visiems savanoriams, rinktinių vadams, dar tebetarnaujantiems bendražygiams, kad visų bendru darbu ir pasiaukojančia tarnyba savanorio dvasios įkvėpti šiandien esame reali karinė jėga, stovinti lygia greta su demokratinio pasaulio karinės gynybos profesionalais. Linkiu, kad ir ateityje Lietuvos savanoriai būtų verti tokios garbės ir pasitikėjimo. Brg. gen. Arvydas Pocius Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas Buvo taip Atkelta iš 1 - Gal galėtumėte prisiminti vieną kitą štabo veiklos epizodą? - Iš AT rūmus projektavusių architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių gavome visus planus. Sužinojome įdomų dalyką. Šalia rūmų po žeme yra vadinamasis kolektorius, požeminė galerija, einanti nuo Tauro kalno Pedagoginio instituto link, kuria gali ir mašina važiuoti. Ėmėme galvoti, kaip ta galerija pasinaudoti, ar galima į ją patekti iš AT rūmų. Ir Artūro Skučo vyrai ieškojo įėjimo, ir mes, bet iš pradžių neradome. Tik vėliau aptikome tokias patalpas maždaug trimis aukštais žemiau nei patys rūmai. Tai buvo KGB kūrinys, tačiau angos ir ten nebuvo. Ir tada du žmonės iš Kauno, buvę tremtiniai, Sibire dirbę kasyklose, išmanantys tą reikalą, ėmė kasti. Ir iškasė. Sąjūdininkas Algimantas Remeika sutvarkė tunelyje elektros įrangą, įrengė slapukus. Kritiniu atveju išėjimas iš AT buvo parengtas. Pirmasis išėjimas į paviršių prie buvusios Talino parduotuvės, kitas kur dabar Vilniaus kolegija, tada ten technikumas veikė O iškastą žemę panaudojome įrengiant šaudyklą. Prisirinkom visokiausių ginklų, todėl reikėjo juos išbandyti. Šaudykla buvo tiesiai po posėdžių sale, dūmai, parako kvapas, matyt, prasiskverbė į salę ir viena itin jautri deputatė ėmė ir apalpo posėdžio metu, tad mums uždraudė šaudyti dienomis. Šaudėme naktimis. - Bet ta žmonių minia rūmuose... Jausmas, kad mūsų čia per daug. Kaip štabas tvarkėsi? - Tai buvo didžiausias rūpestis. Apie 1000 žmonių, vieni ateina, kiti išeina. Kaip suvaldyti, išskirstyti, maitinti - Užtat dar ir šiandien girdime visokius priekaištus tiek gynybos vadovybei, tiek patiems gynėjams, kad tvarkos trūko ir panašiai. Kalba, manau, tie, kurie rūmuose nebuvo. - Maždaug sausio 15-ąją ar keliomis dienomis vėliau dalyvavau susitikime su Vilniaus universiteto profesūra. Jie tą patį sakė: blogai jūs ten darote, išvis nevykusiai. Aš jiems: gerbiamieji, prisiminkit 1795 metus. Pasipriešinimą prieš rusus kas organizavo? Universiteto profesorius Laurynas Stuoka-Gucevičius. Su juo - profesūra, studentai. O šiandien kur jūs, profesoriai? Lengva pasakyti: blogai, ateikit ir padarykit gerai. 1991 m. valstybingumą gynė gatvė, eiliniai, paprasti žmonės. Inteligentija stebėjo iš tolo: kaip čia bus. - Norėtųsi daugiau sužinoti apie ginklus. Kiekvienas šautuvas, patekęs į AT ar savanorių rankas, juk ištisa istorija. - Ne tik šautuvai. Buvo ir šis tas daugiau. Vienas profesorius iš Mokslų akademijos pagamino zariną, laikė jį stiklinėse kolbose. Kaip tas dujas įpakuoti? Kazys Domeikis pagamino specialias metalines kapsules. - Kas tas profesorius, pagaminęs cheminį ginklą? - Na, pavardę nebūtina minėti, kuklus žmogus. Jis ne tik zariną pagamino, bet ir ašarines dujas. Ėmė ir padarė. Parsivežėm į AT ir patys išbandėm. Ašarojom, stiprios Tada susitarėm su viena buitinės chemijos įmone Aukštuosiuose Paneriuose, gaminusia de- zodorantus. Ji vieną gamybos liniją sustabdė, mes nuvežėm dujas ir jie tiek pridarė tų daikčiukų, kad užteko ir mums, ir pasieniečiams, ir policijai. Tas pats profesorius vėliau ėmėsi trotilo. Sodyboje, ant Neries kranto, jo buvo daug pagaminta, prireikus būtų pakakę. - Kur dabar tas zarinas? - O! Kai po kelių metų reikėjo jį sunaikinti, turėjome daug vargo. Ne tik zarinas buvo mūsų rankose. Fizikos institutas pranešė, jog turi galingiausią lazerį Lietuvoje, gal tiktų AT gynybai? Išbandykim. Atvežė, gal sausio 20-oji buvo. Pabandėme ir rūmuose užgeso elektra, pastotė per silpna, todėl pajungėme dar vieną. Lazerio spindulys nematomas jeigu nesninga, nelyja, nėra rūko. Tąnakt kaip tik snigo ir žalią spindulį daug kas matė. Pasklido gandai, jog lazeriu bandyta nužudyti Landsbergį. Mes tylėjome. - Grįžkime atgal. Sausio 17-ąją įkuriama SKAT. Prisiminkime šio įvykio genezę. - Kaip Savanorių tarnyba įsikūrė, visi žinome, priimtas įstatymas, patvirtinti nuostatai. Prieš tai kelias naktis sėdėjome su Butkevičiumi ir svarstėme: koks pavadinimas tinkamiausias. Šiandien manau, kad gal padarėme klaidą pavadinimas SKAT nelabai skambus, nelabai gražus, reikėjo kitokį parinkti, gal šauliai, gal nacionalinė gvardija - Pirmieji Savanorių tarnybos metai, kaip juos apibūdintumėte? - Sudėtingi. Kažkodėl visi galvojo, kad jeigu savanoriai, tai viską turi daryti dykai. Bet jie irgi yra žmonės, ir pavalgyti reikia, ir šeimas išlaikyti. Pasakyčiau taip: savanorių kūrimosi istorija yra liūdna, didvyriška ir prasminga. Darėme viską, ką reikėjo daryti, ir kaip mokėjome. Dar prieš SKAT įkūrimą, kai okupantai užgrobė mūsų televiziją, atsivežėme iš Jurbarko žmogų, turėjusį televizijos transliacijos įrangą. Ant stogo iškėlėme antenėlę, vėliau 30 metrų anteną ir pradėjome transliuoti savas laidas maždaug visam Vilniaus kraštui. Kitas pavyzdys. Spaudos rūmai užgrobti, neaišku, kas bus su laikraščiais, mums reikia savos spaudos. Taip atsirado Savanorio laikraštis. Aš, Rimvydas Delkus parašėme straipsnius, Algimantas Arnastauskas - eilėraštį ir išleidome numerį. Kai buvo įvykdyta diversija vienoje elektros pastotėje Vilniuje, gavome įsakymą saugoti energetikos objektus. Per dvi dienas visoje šalyje perėmėme 33 objektus. Be ginklų, be uniformų, be pinigų. Tiesiog buvo pasakyta, kad reikia ir savanoriai ėjo. Pats sudėtingiausias dalykas rusų dalinių blokada. Praktiškai visi daliniai, blogiau ar geriau, bet buvo užblokuoti. - Tačiau prieš tai dar buvo pučas - Pučui prasidėjus iškilo klausimas: kaip elgtis? Stiprinome AT apsaugą, statėme naujas barikadas ir rengėmės pereiti į pogrindį, jeigu jie nugalėtų. Pogrindžiui reikalingi pinigai, kaip juos išsaugoti? Iš štai tada KAD finansų skyriaus viršininkė Franciška Žinienė pasielgė taip, kad šiandien už tokį darbą ji liktų be galvos. Penkis milijonus rublių iš KAD sąskaitos ji pervedė į privačių firmų sąskaitas, o vieną milijoną paėmė iš banko grynais. Aš ir dabartinis majoras Ričardas Pocius apsiginklavome pistoletais, granatomis, pasiėmėme tą milijoną, sėdome į mašiną ir Vilniaus Kauno greitkeliu išvažiavome į Pravieniškes. Ten gyveno patikimas dailininkas keramikas, jam ir atidavėme pinigus, o jis juos įdėjo į bidoną, nunešė į mišką ir užkasė. Nei jis mus pažinojo, nei mes jį, ir jokių parašų, jokių dokumentų. Šiandien tai sunkiai įsivaizduojama, kad taip galėtų būti. Pučas baigėsi, žmogus pinigus iškasė ir grąžino, grąžino ir firmos. Taip buvo. - Jūs savanoris kūrėjas. Ką manote apie šiandieninę savanorių kartą? Kokią pajėgų ateitį įsivaizduojate? - Reikėtų grįžti prie termino savanoris. Ką jis reiškia? Termino definicija. Manau, kad ateityje šiuo klausimu dar teks diskutuoti, be ambicijų, ramiai, tačiau iš esmės. Kai baigiau darbą Kopenhagoje ir grįžau į Lietuvą, man pasiūlė vadovauti Šaulių sąjungai. Kai kas manė, kad nesutiksiu, tačiau aš sutikau. Šauliai tuo metu daug kam asocijavosi su Bugailiškiu Prūdu iš vienos televizijos laidos. Nuo ko pradėti? Pinigų nėra, transporto nėra, 5 etatiniai darbuotojai. Nusprendžiau, kad pirmiausia reikia išvalyti, sutvarkyti sąjungos štabo patalpas. Juk čia kažkada dirbo Vladas Putvinskis, tai nejaugi jo dvasia neatgims? Žemaitijoje susirinkome pas Telšių rinktinės vadą Joną Žvirblį ir aš tada prie laužo rinktinių vadams pasakiau: Šaulių sąjunga jaunimo organizacija. Vadai vieningai nusikvatojo, o aš kalbėjau rimtai. Per dvejus metus sąjunga ir virto jaunimo organizacija. Šiandien daugelyje mokyklų tapti jaunuoju šauliuku jau yra prestižo reikalas. Tapti instruktoriumi, prisisegti ženklą. Manau, kad ir savanorių ateitis tapti vienminčių bendrija, kurioje jauni žmonės turėtų galimybę realizuoti save. Į savanorius turi eiti tie, kuriems karinė tarnyba, uniforma yra vyriškumo simbolis, dvasinis poreikis. Nei pinigais, nei tarptautinėmis misijomis žmonių nepritrauksime, jie patys turi norėti ir pajėgose jaustis savi, tarp bendraminčių. Patriotizmas, Tėvynės meilė yra darbas, pareigos suvokimas, o ne retorika.
1991-2005 1990 Pavasaris. Lietuvoje kuriasi pirmieji savanorių daliniai. 11 23 Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, Kauno ir Vilniaus savanoriai prisiekė Lietuvos valstybei. 1990 m. pabaiga. Savanoriai pradėjo saugoti Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės rūmus Vilniuje, savivaldybes, svarbius valstybinius objektus. 1991 01 12 Aukščiausiosios Tarybos rūmuose parlamento gynėjai priėmė priesaiką. 01 17 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymą. 02 09 Išėjo pirmasis laikraščio numeris. 03 01 Patvirtinta laikinoji SKAT struktūra, etatai. Suformuotas štabas, tarnybos, mokymo centras, 8 rinktinės, 200 kuopų. 03 19 Jonas Gečas patvirtintas SKAT štabo viršininku. 07 06-07 Vilniuje vyko pirmosios Lietuvos savanorių žaidynės. 08 21 Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, I poste žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas. 11 23 Patvirtinta SKAT vėliava. 12 17 Vyriausybė pavedė savanoriams saugoti svarbiausius valstybės energetikos objektus. 12 30 Suteikti pirmieji karininkų laipsniai. 1992 05 mėn. Šalies Vyriausybės nurodymu savanoriai pradėjo blokuoti okupacinės rusų kariuomenės dalinius, esančius Lietuvoje. 08 15 Lietuvos savanorių suvažiavimas Vilniuje. Vasara. Savanoriai gesino miškų ir durpynų gaisrus, valė nafta užterštą Nemuną. 02 04 Panevėžio rinktinės vadas mjr. Bronislovas Juozaitis paskirtas laikinai eiti SKAT vado pareigas. 05 mėn. Bendri Panevėžio rinktinės ir Latvijos zemsargių Uogrės brigados mokymai. Vasara. Mokomasis-kovinis žygis Viešvilė. 1997 03 18-23 Savanoriai dalyvavo Lietuvos kariuomenės mokymuose Pavasario vėjas Panevėžio apskrityje. 06 14 Savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Baltijos iššūkis 97 Estijoje. 07 22 Danijos savanoriai lietuviams padovanojo karo laivą, kuris pavadintas Lokio vardu. 08 17 Savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Gintarinė viltis 97. 09 mėn. Anglijos teritorinės kariuomenės Airių šaulių pulko instruktoriai Tauragėje surengė dviejų savaičių kursus SKAT karininkams ir seržantams. 11 mėn. SKAT štabe vyko pirmasis kariškos dainos konkursas Dainuokim, Lietuvos kariai. 1998 03 23-27 Savanoriai dalyvavo kariuomenės mokymuose Pavasario vėjas 98 Telšių apskrityje. 04 mėn. SKAT štabų operatyviniai mokymai Ąžuolas 98. 05 02 Varžybos Patrulis 98 Alytaus rinktinėje. 05 05 Priimtas Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas. SKAT pertvarkyta į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. 07 10-25 KASP kariai dalyvavo tarptautiniuose mokymuose Baltijos iššūkis 98 Klaipėdoje. universiteto absolventai baigė vadų kursus ir tapo atsargos karininkais. Vasara. Didžiosios Kovos rinktinės jungtinė kuopa dalyvavo Baltijos bataliono BALTBAT pratybose Baltijos vilkas Pabradėje. 08 29-09 6 Jungtinė savanorių kuopa dalyvavo tarptautinėse pratybose Gintarinė viltis. 10 mėn. Kęstučio rinktinės štabų mokymai Sakalas. 11 mėn. Prisikėlimo rinktinės štabų mokymai Šaulys, Žemaičių 3-iosios rinktinės štabų mokymai Krantas. 2002 03 08 Plk. Arvydas Pocius paskirtas Rytų karo apygardos vadu. Tuo pat metu jam pavedama ir laikinai eiti KASP vado pareigas. Pavasaris. Vytauto rinktinės štabų mokymai Apuokas, Vyčio rinktinės štabų mokymai Gandras. Vyčio rinktinės greitojo reagavimo būrių pratybos Karštis 02. 07 mėn. Kursas Kovos mieste Zapalskiuose. Vasara. Savanoriai gesino degančius miškus ir durpynus įvairiuose Lietuvos rajonuose. 11 21 NATO viršūnių susitikime Prahoje Lietuva pakviesta tapti NATO nare. 2003 04 18 KASP vadu paskirtas plk. ltn. Antanas Plieskis. 04 29 Pirmieji Lietuvos kariai KASP logistai išvyko į Persijos įlankos regioną. 05 mėn. Kuopų vadų kursas Juozo Lukšos vadų mokymo centre. 05 2-17 Dariaus ir Girėno rinktinės savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Klevo lankas 2003 Rukloje. 06 mėn. 300 KASP karių dalyvavo tarptautiniuose mokymuose Gintarinė viltis. 09 mėn. Bendros lietuvių ir britų pratybos Miško šaulys. Bendros Prisikėlimo rinktinės ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos Šiaulių rinktinės pratybos. 11 mėn. Tarptautinės pratybos Baltijos lapinas Telšiuose. 1993 01 17 Vilniuje atidarytas Savanorių muziejus. 02 23 SKAT pradėjo vykdyti karo prievolininkų registraciją ir šaukimą į tikrąją karo tarnybą. 03 14 Savanoriai pradėjo saugoti svarbiausius geležinkelių tiltus, valstybės rezervo sandėlius, kitus strateginius objektus. 07 mėn. Savanoriai dalyvavo kariuomenės mokymuose Barjeras 93 Klaipėdos rajone. 08 mėn. Pirmoji savanorių grupė išvyko mokytis į Daniją. 09 04-05 2000 savanorių padėjo saugoti viešąją tvarką popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu. 09 mėn. Po įvykių Kauno rinktinėje atsistatydino SKAT štabo viršininkas plk. Jonas Gečas. Šias pareigas laikinai pradėjo eiti plk. ltn. Arvydas Pocius. 1994 03 22-23 SKAT štabo mokymai pirmieji štabų mokymai atkurtoje Lietuvos kariuomenėje. 05 01 Patvirtinta SKAT vado pareigybė. 05 05 Plk. ltn. Arvydas Pocius paskirtas SKAT vadu. 07 mėn. Savanoriai dalyvavo mokomajame žygyje Žeimena. 08 22 Į Kroatiją išvyko pirmasis lietuvių taikdarių būrys, kurio sudėtyje ir 9 SKAT kariai. 08 mėn. Latvijos zemsargių kvietimu SKAT delegacija viešėjo Latvijoje. Prasidėjo intensyvus lietuvių ir latvių savanorių bendradarbiavimas. 12 mėn. Po geležinkelio diversijos netoli Vievio, savanoriai perėmė 5 svarbių objektų apsaugą. 1995 02 03 Įkurtos dvi naujos rinktinės Tauragės ir Telšių. 06 mėn. SKAT štabo mokymai SKAT štabo ir štabo kuopos veiksmai krizinių situacijų atveju. 06 mėn. Mokomasis-kovinis žygis Dzūkija. Vasara. Vadų mokymo centre surengti snaiperių kursai pirmieji Lietuvos kariuomenės istorijoje. 08 08 Vilniuje pasirašyta SKAT ir Švedijos nacionalinės karo prievolės administravimo tarnybos Pliktverket sutartis dėl būtinosios karo tarnybos personalo valdymo sistemos sukūrimo Lietuvoje. 10 21 Tartu mieste pasirašyta SKAT, Latvijos Zemessardzės ir Estijos Kaitseliito bendradarbiavimo sutartis. 1996 01 07 SKAT štabe įvyko pirmoji moksleivių viktorina Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę. Palaimink, Dieve, mus, Lietuvos vaikus. 10 12-29 Bazinis kario kursas Alytaus MC, kurį surengė Anglijos teritorinės kariuomenės Airių šaulių pulko instruktoriai. 11 11 KASP rinktinėms suteikti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanų apygardų vardai. 1999 03 mėn. Vyčio rinktinės ir Latvijos zemsargių Žiemgalos brigados Bauskės bataliono štabų mokymai. 04 14-15 Pratybos Konfliktas 99. 06 12-27 KASP karių būrys dalyvavo tarptautiniuose mokymuose JAV Mičigano valstijoje. 08 08-13 Bendros Lietuvos ir Danijos savanorių pratybos Dainava 99 Alytuje. 11 mėn. KASP štabe įvyko pirmasis Broniaus Krivicko karių literatūrinis konkursas. 2000 02 28 Pabradės poligone pristatyta KASP prieštankinė ginkluotė, vyko pirmosios artilerijos pratybos. 04 17-21 Karaliaus Mindaugo srities štabų mokymai Pavasaris 00. 06 14-15 KASP štabo mokymai Šturmas 00. 10 mėn. Tauro rinktinės štabų mokymai Ruduo 2000. 11 07-10 Kauno Antano Juozapavičiaus mokymo centre vyko Nemuno srities štabų pratybos Šalna 00, kuriose pirmą kartą Lietuvos kariuomenėje panaudota struktūra, taikoma tokio pobūdžio mokymuose NATO šalyse. 12 11-15 Telšių Vlado Montvydo mokymo centre vyko Jūros srities štabų pratybos Speigas 00. 2001 Pirmasis pusmetis. Tauro, Žemaičių 10-osios, Dariaus ir Girėno, Dainavos rinktinių štabų mokymai. 07 mėn. Radviliškio Petro Bartkaus mokymo centre 33 Šiaulių Vrš. Eugenijaus Žygaičio nuotrauka 2004 03 29 Lietuva oficialiai tapo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nare. 04 02 Į Kosovą išvyko KFOR-10 būrys 30 KASP savanorių. 05 pab.-06 pr. Ryšininkų mokymai Pavasario žaibas Vytauto Bulvičiaus MC Raudondvaryje. 06 mėn. Žemaičių 3-iosios rinktinės savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Baltijos operacijos Lenkijoje. 06 27-07 06 Dainavos rinktinės savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Klevo lankas Ukrainoje. 07 11-13 Žemaičių 10-osios rinktinės mokymai Vasaros karštis. 09 01 Butigeidžio dragūnų batalionas perduotas Savanorių pajėgoms ir pertvarkytas į mokomąjį. 10 01 Į Kosovą išvyko KASP būrys KFOR-11. 10 01-05 Bendri Lietuvos ir Danijos savanorių mokymai Baltijos dvasia Ignalinos apylinkėse. 10 10-22 Taikos palaikymo kursas Taikdarys Zapalskiuose. 12 28 KASP kuopa BALTSQN-11 išvyko į Daniją, tęsti pasirengimą misijai Kosove. 2005 01mėn. Juozo Lukšos vadų mokymo centras perkeltas į Butigeidžio dragūnų mokomąjį batalioną. 02 15 BALTSQN-11 kuopa pradėjo vykdyti užduotis Kosove. 06 03 Į Afganistaną išvyko Goro provincijos atkūrimo grupė, kurios sudėtyje ir nemažai KASP karių. 06 mėn. Tarptautinės pratybos Gintarinė viltis Rukloje. Pirmą kartą šių pratybų planavimas ir vykdymas patikėtas Savanorių pajėgoms. 06 06-17 Dainavos rinktinės savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Baltijos operacijos 2005 Danijoje ir Lenkijoje. 06 18-30 Didžiosios Kovos rinktinės savanoriai dalyvavo tarptautinėse pratybose Ukrainoje. 07 01 Reorganizuota Kęstučio rinktinė, jos padaliniai perduoti Dariaus ir Girėno bei Žemaičių 3-iajai rinktinėms. 08 24 Iš Kosovo sugrįžo KASP kuopa BALTSQN-11. 09 23 Reorganizuota Tauro rinktinė. Jos padaliniai perduoti Dainavos bei Dariaus ir Girėno rinktinėms. 09 27 Į Kosovą išvyko KFOR-13 būrys, suformuotas iš Žemaičių 3-iosios rinktinės savanorių. 10 10 Į Afganistaną išvyko antroji Goro provincijos atkūrimo grupė, kurios sudėtyje ir KASP karių būrys. 12 mėn. Reorganizuota Žemaičių 10-oji rinktinė. Jos padaliniai perduoti Žemaičių 3-iajai rinktinei.
Iš savanorio kūrėjo užrašų Dim. plk. ltn. Eugenijus JAKIMAVIČIUS 1991 m. Sausio 13-oji Po vidurnakčio paskelbia pavojų. Įsako visiems būti savo pozicijose. Skubu su savo penkiais vyrais į mūsų postą. Trise užimame pozicijas viename kambaryje. Du langai. Pro langus gerai matyti įėjimas į vidinį kiemelį. Iš baldų darome barikadą. Praneša, kad iš Šiaurės miestelio važiuoja tankų, šarvuočių ir mašinų kolona. Šturmuojamas telebokštas. Šaudo patrankos. Šaudo automatai. Pro langą matau senuoju Žvėryno tiltu dideliu greičiu važiuojančius tankus. Atstumai tarp tankų labai maži. Kur važiuoja? Pas mus? Ne. Pasuko dešinėn, paupiu, link RT pastato. Laukiame ir AT rūmų puolimo. Sužinome (per vietinį radiją), kad esant tokiai didelei miniai aplink rūmus, rusai bandys pulti jedinstveninkų jėgomis ir vėliau jiems, neva mūsų gynėjų mušamiems, pasiųs į pagalbą desantinius dalinius ir tankus. Keičiama gynybos taktika. Pro langą, per ūkio kiemą, į miestą mažomis grupelėmis išveda ginkluotus vyrus. Jie turės remti parlamento gynėjus iš išorės. Viduje keičiamos pozicijos dalis vyrų išėjo į lauką. Įtampa didėja. Neaišku, kodėl esant tokiai įtampai, išvedė visus ginkluotus vyrus. Aš ir Zigmas Gelumbauskas liekame savoje pozicijoje. O tą ginkluotų vyrų išvedimą supratome kaip kažką nepataisomo. Pasiskirstome šaudymo sektoriais, praveriame langus ir laukiame. Išvedus ginkluotus gynėjus, viduje auga įtampa. Mieste dar vis šaudo. Švysčioja prožektoriai. Iš televizijos studijos diktorė praneša paskutinę frazę: Smūgiai į duris, ir tyla. Per radiją pasigirsta naujas signalas, labai artimas dainos Vai, žirgeli, juodbėrėli melodijai. Gatvėje per garsiakalbius skleidžiamas bolševikiškas kliedalas, kad visa valdžia jau darbininkų rankose. Iš viso pasaulio per radiją praneša apie rusų užgrobtą TV bokštą, RTV komiteto šturmą. Kaip greitai pasaulis reagavo į Lietuvos tragediją. Visas rūmų pirmasis aukštas dvokia žibalu. Vyrai ruošia Molotovo kokteilius gynybai nuo rusų šarvuočių. Mažomis grupėmis į rūmus grįžta ginkluoti vyrai. Ne visi. Nerimaujame. Kur jie? Kas jiems atsitiko? Klausiu grįžusiųjų jie nežino, nematė. Per mūsų vietinį radijo tinklą, nutraukus laidas iš Respublikos radijo, duodami gynybos centro nurodymai. Parlamentas dirba. Gautos pirmos žinios apie desantininkų nužudytus žmones prie TV bokšto: 6-7 žuvę. Dirba sava Kauno radijo stotis. Įvykių eiga plačiajam pasauliui pranešinėjama keliomis kalbomis. Slenka įtampos ir laukimo minutės, valandos. Išaušus gynybos centras praneša, kad rusai ruošiasi naujam puolimui. Mieste, toliau nuo parlamento, sudaromos ginkluotos gaujos civiliais rūbais aprengti kareiviai. Jie bandys pulti rūmus. Vėl pergrupuoja rūmų gynėjus. Nuo rūmų stogo gerai matyti susirinkusi didžiulė žmonių minia, gal 80000 ar 100000. Kunigas Robertas Grigas suteikia visuotinį nuodėmių atleidimą. Visi gieda Marija, Marija. Radijas praneša didesnį aukų skaičių. Žuvo 13, sužeista 100, dingusių be žinios per 50. Neaišku, kiek užsibarikadavusių gynėjų yra TV bokšte. Praneša, kad iš TV bokšto desantininkai išneša į mašinas pailgus maišus. O gal tai žuvę gynėjai? Gynyba prie AT pastato stiprinama. Tarp rūmų ir gatvės iškastas Dim. plk. ltn. Eugenijus Jakimavičius. prieštankinis griovys. Rūmai jau apraizgyti plienine armatūra, plieniniais tinklais, koridoriai perskirti smėlio maišais. Prie centrinio įėjimo smėlio maišų barikada. Iš gelžbetonio blokų žiedu kraunama gynybinė siena. Naujas, modernus parlamento pastatas visai nepritaikytas gynybai. Tai ne prieš kelis šimtmečius statytos bažnyčios, vienuolynai. Pirmame aukšte plačiausi langai vitrinos žemomis palangėmis. Galima lengvai prasiveržti į vidų. Pastatą paruošti gynybai keblu. Su rūmuose esančiais šauliais ir atėjusiais iš miesto tvirtinu mūsų antrojo korpuso stogą. Ruošiu priešdesantines kliūtis, kad iš sraigtasparnių negalėtų nusileisti desantininkai. Rezgame iš vielų pinkles, iš plytų ruošiame ugnies pozicijas savotiškus apkasus. Rengiame šaudymo angas. Plytas mums pakelia statybininkai. Kai pritrūkstame statybininkų atvežtų plytų, pradedame ardyti ventiliacijos kanalus. Pusdienį padirbėję jau matome rezultatus. Gynybai pasiruošėme. Ant mūsų stogo desantininkai nenusileis. Mus maitina rūmuose. Maistą neša ir žmonės lašinius, dešras, medų, obuolius, apelsinus, visokius skanumynus. Mūsų šaulio Kairio mama atnešė pačios virtų didžkukulių puodą. Dienomis vyrai daugiau atsipalaidavę: kas miega, kas skaito, kas kokį nors durklą gamina. Vyksta įvairus apgultos įgulos gyvenimas. Čia ir humoras, ir rimtos kalbos, ir linksma, ir neramu. Yra ir gero patriotizmo, ir karštakošiškumo. Tačiau naktimis, ypač iš vakaro, įtampa padidėja. Gaunami pranešimai apie sovietų kareivių judėjimą mieste, apie jų tankus Šiaurės miestelyje. Prieš aušrą jau ramiau. Žinome, kad jeigu naktį nepuolė, tai ir dieną nepuls. Dar viena naktis be mūšio. Dieną visai ramu. Sausio 15-oji Įtampa didelė. Visi neramūs čia, neramūs ir už parlamento rūmų, kieme. Ten daug uždegtų žvakių, daug besimeldžiančių žmonių. Daugiau rimties, daugiau susikaupimo. Rūmų viduje ir išorėje stiprinama gynyba. Mums noriai padeda visi žmonės. Dirba statybininkai su savo technika. Sausio 16-oji Dalis vyrų lieka budėti rūmuose, kiti išeina į laidotuves. Minia žmonių prie Arkikatedros. Tik maža dalelė patenka į vidų. Išnešami karstai. Tai pirmosios aukos, kritusios nuo gerai ginkluotų desantininkų kulkų, sutraiškytos tankų vikšrais. Visa Antakalnio gatvė pilna lydinčiųjų. Sunku prasibrauti. Visur rūstūs, susikaupę žmonės. Kapinėse stovime ant aukšto skardžio. Iš čia gerai matyti slėnis, kuriame jau pastatytas didelis medinis tautodailininko Ipolito Užkurnio išdrožtas kryžius. Maldos, raudos, giesmės. Temsta. Visur mirga žvakių šviesos. Tai karštų širdžių liepsna. Kai dar labiau sutemsta, tų žvakių šviesų pilnos kapinės. Jos plazda, mirga, tarsi žuvusiųjų už Lietuvos laisvę šviečiančios vėlės pagerbia pirmąsias atkurtos Lietuvos nepriklausomybės aukas. Žmonės gieda, nesiskirsto. Sausio mėnesio šaltis užmirštas. Kaip gražiai skamba visame slėnyje giesmės Marija, Marija, Oi neverk, motušėle ir kitos. Sausio 17-oji Naktį, apie 2 valandą, prasidėjo karas Persų įlankoje. Paskutinės žinios: Irako armija nesugeba pasipriešinti. Tik prasidėjus karui, keliolika šarvuočių ir tankų iš Šiaurės miestelio pajudėjo parlamento link. Štai kodėl jau kelinta naktis Šiaurės miestelyje burgzdavo užvesti motorai laukė tinkamo momento pulti AT. Parlamente skelbiamas pavojus. Visi į savo pozicijas. Įtemptai klausomės radijo pranešimų. Irakas triuškinamas. Stiprūs oro smūgiai suduoti Irako kariuomenės štabams. Po tokių pranešimų sovietų šarvuočių ir tankų kolona apsigręžė ir pasuko atgal į Šiaurės miestelį. Nepuls! Naktis praėjo ramiai. Pranešimai iš Persų įlankos stulbinantys, palankūs mums. Rusai, įpiršę savo nenugalimą karo doktriną Irakui, pralaimi! Tai mums labai malonu. Šiandien priimtas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos įstatymas dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įkūrimo. Džiaugiamės, sveikiname vieni kitus. Mes oficialiai pripažinti karine jėga. Valio! Nerami tarnyba Gr. Vilius DŽIAVEČKA Savanorio korespondentas Ats. kpt. Rimantas Jurgaitis. kūrėjas ats. kpt. Rimantas Jurgaitis juokaudamas apie save kalba, kad visą gyvenimą yra neramus žmogus, matyt todėl 1990-aisiais pasirinko įdomų ir rizikingą savanorio gyvenimą. Tuomet Kelmės rajono krašto apsaugos instruktorius Everistas Klevinis jį užkalbino ir pasiūlė ateiti tarnauti savanoriu. E.Klevinis Kelmėje - autoritetingas žmogus, buvęs bokso treneris, netruko į tarnybą pritraukti R.Jurgaičio ir kitų patikimų vyrų. Pirmą KAD uniformą, juodąją, tuomet Kelmėje turėjo vienintelis E.Klevinis. Buvo gauta juoda medžiaga ir pirmieji Kelmės savanoriai nunešė ją į siuvyklą, o ten išardę vienintelę originalią instruktoriaus uniformą, pagal jos iškarpas pasisiuvo savąsias. - Dar nežinojome, kad Vilniuje ir Kaune, kur kūrėsi savanoriai, vyrai nešiojo tokias pat uniformas, mes džiaugėmės ir didžiavomės tuo, ką turėjome Kelmėje, - pasakoja ats. kpt. R.Jurgaitis. - Taip nuo 1990-ųjų vidurio pradėjau tarnybą savanoriu. Iki tol šauktiniu buvau tarnavęs sovietinėje armijoje, baigiau Vilniaus statybos technikumą ir pagal specialybę dirbau įvairiose statybinėse organizacijose. Kai E.Klevinis paskambino 1991 metų sausio pradžioje, supratau, kad reikalai labai rimti. Sakė, kad dvi-tris dienas reikės pabudėti Vilniuje, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Nedelsdami susiruošėme vykti, juo labiau jau buvome matę Jedinstvos išpuolius prie Aukščiausiosios Tarybos sausio 9 dieną. Mane apėmė tiktai tokiose situacijose užklumpantis jausmas reikia kažką daryti. Pas mus dar išlikęs šis jausmas, juk lietuviai nuo senų laikų geri kariai, turį kario geną. Sesuo studijavo istoriją, taigi ir aš sovietmečiu turėjau galimybę susipažinti su draudžiama literatūra. Kas vyko Lietuvoje pokario metu puikiai žinojau, nes tėvas ir dėdė tais metais nuo sovietų slapstėsi miškuose. Dar turėjau progų, dirbdamas statybose Šiaulių apskrityje, pabendrauti su buvusiais Lietuvos partizanais. Visi laukė nepriklausomybės, o pas mus, 1990 metais, viskas prasidėjo nuo elementariausio patriotizmo - jeigu KAD instruktorius pasakė, kad reikia važiuoti į Vilnių, be kalbų ir išvykome. Vienu pirmųjų autobusų kelmiškių išvažiavo 14 žmonių: mokytojų ir darbininkų, paprastų žmonių. Pirmuosius savanorius į Vilnių atvedė patriotizmas labai norėjosi nelikti nuošalyje politinių įvykių, o juose aktyviai dalyvauti. E.Klevinis netgi žadėjo, kad tikriausiai bus galimybė pakliūti ir į Parlamento pastato vidų. Mums, provincialams, atsidurti šalia politikų, kur sprendžiamas Lietuvos likimas, tada labai daug reiškė. Degėme iš nekantrumo. Nežinau, kokiais būdais, bet jau pirmąją dieną patekome į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir gavome saugoti konkrečią vietą, prie bibliotekos. Buvo sausio 11-oji. Žmonių aplinkui knibždėlynas, visi kažkur eina, kažką veikia, tik mes dar nežinojome, ką daryti. Ten pirmosiomis dienomis susipažinau su Romualdu Katinu, būsimuoju Vilniaus rinktinės vadu. Jis papasakojo, kas čia dedasi. Sausio įvykių metu kartu su kitais savanoriais patyriau tokių akimirkų, kurių negalima nusakyti žodžiais. Neįmanoma tiksliai ir objektyviai perduoti to jausmo, kas dėjosi sausio dienomis Parlamente ir mūsų širdyse. Sausio 12-osios vakarą mus paskyrė budėti prie laiptų. Apsiginklavome, kas armatūros gabalą nusitvėrė, kas peilį. Pati slogiausia akimirka atėjo tada, kai kylant įtampai uniformuotus vyrus pradėjo perrenginėti civiliškai. Visi gynėjai turėjo likti civiliais, o atėję deputatai pasakė, kad puolimo metu pasitrauktume į posėdžių salę, kur jie mus apgins. Vertinu kilnų deputatų sprendimą, bet labai gerai, kad šio scenarijaus įgyvendinti neteko. Vėliau bandėme uždegti gabalą kilimo, kuriuo buvo išklota posėdžių salė jis rūko kaip derva, būtumėm ten gyvi sudegę. Dievas mus saugojo, čia pat miegojome, budėjome, rūkėme, o kažkur netoliese į butelius savanoriai pilstė degų skystį. Tokiame tunte žmonių niekas nesusižeidė, neiššovė nė vienas šautuvas, kuris parlamente atsidūrė vos ne iš muziejaus ar nagingo meistro rankų. Tomis neramiomis sausio naktimis Parlamente tapdavo šiurpiai tylu, pastate susikaupusi įtampa, atrodo, pleveno mums virš galvų. Šį jausmą galiu sulyginti tik su tais ekstremaliais pojūčiais, kurių dabar vaikosi jaunimas šuoliai su guma, ar panašiai. Mus tada taip pat užplūdo adrenalinas, tik visai kitomis sąlygomis. Nukelta į 6
Būrio vadas Kpt. Sigitas ZAPUSTAS 521 kuopos vadas Mūsų kuopoje tarnauja daug puikių karių savanorių, 1 būrio vadas srž. Raimondas Mikeliūnas vienas iš jų. Karine tarnyba jis susidomėjo dar besimokydamas Gruzdžių žemės ūkio technikume, kuriame, kaip ir visose mokyklose anais laikais, buvo dėstomas privalomas karinis parengimas. Vaikinui labai patiko ginklai, šaudymo varžybos, dėstytojas tai pastebėjo ir pasiūlė lankyti šaudymo būrelio užsiėmimus, dalyvauti varžybose. 1991 m. Raimondas atsitiktinai sutiko vieną seniai matytą draugą, vilkintį savanorio uniforma, kuris papasakojo apie vykstančius užsiėmimus, budėjimus, fizinį parengimą. To ir užteko, Raimondas pano- Ats. kpt. Vytautas VOVERIS Savanorio redaktorius Šiandien kariuomenėje jau labai nedaug yra karių, kurie savo tarnybos pradžią skaičiuoja ne nuo SKAT ar KAD įkūrimo, o nuo Sąjūdžio saugos būrių, žaliaraiščių. Vienas iš tokių - KASP štabo vairuotojas srž. Gintaras Gabrusėnas, žaliaraiščiu tapęs 1988 metais. Dirbo Gintaras tada statybos įmonėje, kurios vadovai nedarė kliūčių dalyvauti Sąjūdžio veikloje. Ne visose Vilniaus įmonėse taip buvo; ten, kur šeimininkavo iš Rusijos atsibastę kolonistai, ypač sovietų armijos atsargos karininkai, sąjūdininkus persekiojo, terorizavo, metė iš darbo. Didžiausias gyvatynas buvo radijo matavimo prietaisų gamykla, vadovaujama žydo Burdenkos, į kurią lietuvių nepriimdavo dirbti (kaip ir į Ignalinos atominę elektrinę). Lietuvių kalba buvo uždrausta: oficialiai - ne, faktiškai - taip. Teko Gintarui saugoti Spaudos rūmus (taip pat ir per pirmąjį, okupantams nepavykusį, puolimą), telegrafo stotį. Įkūrus Krašto apsaugos departamentą, nuėjo ten, tačiau trumpam. Kodėl? Srž. Raimondas Mikeliūnas. Iš Sąjūdžio žaliaraiščių ro tapti savanoriu. 1991-1993 m. jis tarnavo Naftos bazės apsaugoje, dalyvavo Rusijos dalinių blokavime, teko ir Valstybinį banką saugoti. Mokėsi įvairiuose kursuose mokymo centruose, dalyvavo ne vieneriuose mokymuose, tiek mūsų kariuomenės, tiek ir tarptautiniuose. 2002 m. pavasarį paskirtas būrio vadu. Atkaklus ir užsispyręs karys, gerai vadovauja būriui, lengvai suranda bendrą kalbą su visais kuopos kariais. Kad ir kokią užduotį kuopos taktiniuose mokymuose skirtum, srž. R.Mikeliūnas ją visada įvykdys. KASP žaidynėse seržantas gina Vyčio rinktinės garbę kovinio šaudymo rungtyje. Apdovanotas medaliais Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą (5-erių ir 10-ties metų), pajėgų ir rinktinės vadų padėkos raštais. Gerai sekasi Raimondui ne tik kariuomenėje, bet ir civiliniame gyvenime. Savo verslą pradėjo dar 1994 m., pristatinėdamas vaistinėms vaistus, o nuo 2002 m. jo įmonė Pagauk vėją gamina plastikinius langus. Sekasi jam todėl, jog yra ne tik darbštus, sumanus, bet ir kantrus, gebantis išklausyti ir suprasti kitą žmogų. Srž. Gintaras Gabrusėnas. - Pradžioje departamente jokių algų nemokėjo, - prisimena Gintaras. - Įmonės direktorius man leido dirbti KAD ir mokėjo darbo užmokesčio vidurkį. Taip negalėjo ilgai tęstis, teko grįžti atgal. 1991 m. sausio įvykių metu Gintaras buvo Aukščiausiojoje Taryboje, kartu su Artūro Skučo vyrais. - Jų gretose turėjau daug pažįstamų, - sako, - nes devyniasdešimtaisiais dalis mūsiškių nuėjo į departamentą, kita dalis į Vadovybės apsaugos tarnybą, tad ir ten, ir ten jaučiausi savas. Įkūrus Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, man pasiūlė tapti etatiniu darbuotoju, daug nedvejodamas sutikau. Pradžioje teko vadovauti transportui. Kiek mes turėjome tų mašinų Nedaug. Vienas laikėme Aukščiausiosios Tarybos kieme, kitas mieste, įvairiuose kiemuose, kad jeigu jau prarastume jas, tai nors ne visas vienu metu. Naudojom įvairius numerius, jų turėjome pakankamai. Vieną dieną mašina važinėja po miestą su vienais numeriais, o kitą dieną mes jau užkabiname kitus, kad priešas nesusigaudytų. Juk jie sekė mus, kaip, beje, ir mes juos. Sausio įvykiai, pučas parodė, ko kiekvienas iš mūsų yra vertas, kaip žmogus, kaip lietuvis, kaip savosios šalies pilietis. Prieš pučą gavau įsakymą parengti mašiną, nes ateina dirbti (tada sakydavome dirbti, ne tarnauti) geras specialistas, kuriam mašina būtina. Sutvarkiau, parengiau. Turėjo ateiti būtent tą dieną, kai prasidėjo pučas. Pasirodė tik po pučo, po geros savaitės, kai jau tapo aišku, kas nugalėjo. Susirgęs, girdi, buvo, atrodo, net biuletenį atnešė. Gintaras Gabrusėnas neskaičiavo, kiek kilometrų per penkiolika metų nuvažiavo. Tiesiog yra tokia profesija - karinis vairuotojas, štai jis ir vairuoja. Paskutinis, dar tebetarnaujantis, iš tų, kurie sėdo prie vairo SKAT štabe 1991 metais. Kpt. Alvydas GREBNIOVAS Vyčio rinktinės ŠAK vadas Dar gūdžiais sovietų okupacijos metais į Nevėžio kolchozą atsikėlė gyventi ir dirbti jaunas stalius Julius Gasaitis. Visi stebėjosi, kaip jo rankose darbas tirpte tirpsta. Lengvai bendraujantis, turintis gerą jumoro jausmą, greitai pritapo naujoje aplinkoje, suleido čia šaknis, tačiau niekas nežinojo, kas slypi jo galvoje ir sieloje Netgi Sąjūdžio vėjams pasiekus atokiausius kaimus, Julius, rodos, niekuo neišsiskyrė iš kitų, kol lemtingais devyniasdešimt pirmaisiais lyg žaibas nuskriejo žinia: Gasaitis savanorių būrio vadas! Greitai būrys jau turėjo daugiau kaip pusšimtį karių. Kūrėsi kuopos, rinktinės, batalionai. Prasideda nuolatinių užduočių vykdymas, budėjimai, o Julius paskiriamas dujų perpumpavimo stoties apsaugos sargybos viršininku. Susikūrus batalionui, tampa jo ginklininku, panaikinus šį etatą, grįžta į kuopą, vadovauja skyriui. Lietuvoje nebelikus okupantų kariuomenės, dalis savanorių paliko tarnybą, nutarę, kad savo jau atžygiavo, o karybos mokslų jiems ir taip gana. Julius taip nemanė. Panaudodamas išdykusių paauglių patirtį ir įgytas žinias, gamindavo imitacines priemones: sprogstamuosius paketus, signalines minas, netgi panaudotą tūtą užtaisydavo medžioklinio šovinio kapsule, kurios garsas ne mažesnis, negu abejotinos kokybės kalašnikovo IM. Reikia pažymėti jo gamintų priemonių patikimumą ir ypač saugumą: per visą naudojimo laiką nė menkiausio įvykio, leidžiančio suabejoti kokybe. Vėliau atėjo įsakymas, draudžiantis tokią pramonę, tad teko paklusti. Puikios orientacijos, gerai mokantis maskuotis nepailstan- Pašaukimas ginti Tėvynę Gr. Julius Gasaitis. tis žvalgas, sumanus diversantas ar priešo imitatorius visa tai tinka Juliui labai reikalingas kuopos taktinėse pratybose. Šiuo kariu visada galima pasitikėti, nes jis surado pašaukimą ginti Tėvynę O kaip visa kita? Juk savanorių tarnyba - nenuolatinė! Julius neužmiršo savo kito pašaukimo medžio darbų. Jo drožiniais papuošti Miežiškių kultūros namai, Nevėžio kaimo parduotuvė, baras, draugų, apylinkės saviveiklininkų namai. Beje, apie saviveiklą nė vienas teatralizuotas traukinio (siauruko) apiplėšimas neapsieina be Juliaus vaidinamo čigono, mojuojančio paties drožta kuoka Dažnai Julius savo darbus tiesiog dovanoja, nes jam įdomiausia pats kūrybos procesas. Nė vieno savo darbo jis niekada tiksliai nekopijuoja. Na, o kariai savanoriai su Juliaus Gasaičio darbais galėjo susipažinti rinktinės štabe veikusioje parodoje. Nerami tarnyba Atkelta iš 5 Dienomis gyvenome kaip bičių avily, į posėdžius susirinkdavo parlamentarai, o mus, gynėjus, vaišindami vakarietiškomis cigaretėmis, kalbino būriai užsienio žurnalistų. Tuomet jausdavomės saugūs, emocijos ir įtampa sukildavo naktį, kai budėdami savo postuose ir trokšte troškome veiklos. Apie tuometinę Parlamento gynėjų kovinę dvasią būtų galima kurti legendas, dabar kariuomenėje jos mažiau telikę. Parlamente visi buvom kaip broliai, giminės, nesvarbu, kas tu už durų - inteligentas, darbininkas ar prieš tai teistas. Niekas papildomų klausimų neuždavinėjo. Savanorių širdyse kažkas nutrūko sausio 13-ąją, kai nebeliko bai- mės dėl savo gyvybės, liko tik atsakomybė už draugus ir tėvynę. Tokį jausmą reikia patirti. Būdamas Parlamente, mintimis nuklydau į praeitį, į mūsų tėvų ir senelių pokario kovas, senovės lietuvių mūšius ir tarsi susitapatinau su jais. Dabar tai atrodo keista, o tuo metu su draugais kalbėjome apie istoriją, išsipasakodavome vienas kitam. Kai mums Aukščiausiojoje Taryboje pranešė, kad puolamas Vilniaus televizijos bokštas ir yra aukų, po keliolikos sekundžių spengiančios tylos visi rūmų gynėjai tarsi pagal komandą užtraukė Ant kalno mūrai. Taip išliejome susikaupusį nerimą ir, atrodė, kad jei pagriebsim priešą, tai jau nepaleisim, kol nesuraitysim į ragą. Kai tomis dienomis atvažiavę japonų žurnalistai klausinėjo, su kuo mes ginsimės puolimo atveju, vyrai demonstravo gesintuvus, o aš parodžiau rankas, sakiau, ginsiuos plikomis rankomis su dešimt pirštų. Atrodė, kad japonai tąsyk manęs nesuprato. Įtemptomis akimirkomis tarsi nebebuvo skirtumo tarp Parlamento viduje ir Nepriklausomybės aikštėje esančių gynėjų, visi susiliedavo į vieną monolitą, kurio niekas nebūtų pajudinęs iš vietos. Vietoj mūsų planuotų trijų parų, kurias buvom pasirengę praleisti Parlamente, budėjau ilgiau - į Kelmę grįžau tik po trijų mėnesių, kovo 11-ąją. Prisiekęs Lietuvai ir uniformuotas, su chaki spalvos uniforma. Tą pačią dieną Jonas Gečas pasirašė įsakymą dėl mano paskyrimo Kelmės kuopos vadu. Džiugu, kad ir šiandien susitikęs su tuometiniais bendražygiais, surandu bendrą kalbą. Nemažai vyresnių jau atsargoje, jauni vyrai išaugę iki pulkininkų, turim ir generolų. Aš jau atsargoje, kelinti metai aktyviai dalyvauju Rezervo karių asociacijos veikloje. Man malonu, kad ir brg. gen. Česlovas Jezerskas, plk. ltn. Darius Užkuraitis ir kiti, su kuriais prieš 15 metų buvome kartu, mielai paduoda ranką, pasišnekame be jokių formalumų, prisimename anuos laikus. Juk mes neatėjome į krašto apsaugą dėl medalių ir žvaigždžių, susirinkome todėl, kad tada buvome reikalingi Lietuvai. 1991 balandžio mėnesį gavau nurodymą laikinai vykdyti besiformuojančios SKAT Šiaulių rinktinės vado pareigas. Tuomet, kaip ir beveik visuose kariuomenės daliniuose, buvo didelis noras dirbti, tačiau trūko žinių. Kai savanoriai pradėjo gyvuoti nebe kovinėmis sąlygomis, atsirado įsakymai, buhalterija, apskaita ir visa kita. Mes pradėjome nuo savanorių rinkimo. Problemų iš pradžių buvo labai daug, padariau tokių klaidų, kurių dabar tikrai nedaryčiau, visa tai dėl patirties stokos ir nežinojimo. Dirbau ir mokiausi, dažnai iš savo paties klaidų. Manau, išvengiau didžiausių su uniforma niekada nepuoliau į politiką, neužsiiminėjau jokiais bizniais, nepadariau krašto apsaugai nei žalos, nei gėdos. Tarnavau kuopos, vėliau rinktinės vadu, nuo 1993-iųjų perėjau į Karo žandarmeriją, nuo 1995 metų pabaigos iki 2000-ųjų buvau 61-ojo bataliono vadas. Dabar Šiauliuose, dirbdamas su Rezervo asociacijos kariais, nuoširdžiai džiaugiuosi matydamas KASP antsiuvus ant atsargos karių uniformų, o tarp jų ir pirmųjų metų savanorių, Sausio įvykių dalyvių.
Nueitas kelias Vyr. ltn. Narūnas SIRTAUTAS 531 kuopos vado pavaduotojas Kęstutis Krasauskas gimė 1958 m. vasario 9 d. tarnautojų šeimoje. 1977 m. paimtas į sovietų armiją, kurioje baigė seržantų mokyklą ir tarnavo aerodromo apsaugos kuopoje Gruzijoje. Grįžęs apsistojo Pasvalyje, vedė, susilaukė sūnaus, kuris, deja, mirė nuo įgimtos ligos. 1990 m. susilaukė dukros Karolinos. Nuo 1992 metų gyvena Skrebotiškyje, dirba ūkvedžiu mokykloje. Patriotiškai nusiteikęs Kęstutis 1989 m. lapkričio 23 d. įstojo į atsikūrusią Lietuvos šaulių sąjungą ir priklauso jai iki šių dienų. 1991 m. sausio 10 d. kartu su kitais šauliais ir bendraminčiais išvyko į Vilnių, dalyvavo Parlamento gynyboje. Tėvynei prisiekė sausio 11 d. Nuo pat Panevėžio (Vyčio) rinktinės įsikūrimo yra karys savanoris. 1993 m. gruodžio 3 d. suteiktas viršilos laipsnis, kuris vėliau, vykstant laipsnių reformai, pakeistas į vyresniojo seržanto laipsnį. Per pusantro dešimtmečio teko tarnauti įvairiose pareigose, dažniausiai būrio vadu ar būrininku, o šiuo metu yra 531 kuopos 4 rezervinio būrio vadas. Vyr. srž. Kęstutis Krasauskas yra karys savanoris ir šie žodžiai jam tinka kaip niekam kitam. Jis yra karys, nes jau penkiolika metų dėvi Lietuvos kariuomenės uniformą su atitinkamais antsiuvais bei Kpt. Kęstutis PILECKAS Dainavos rinktinės štabo viešųjų ryšių karininkas Sausio 8 d. Dainavos rinktinės kariai dalyvavo XV tradiciniame bėgime Gyvybės ir mirties keliu, skirtame žuvusiems Lietuvos laisvės gynėjams atminti. Mūsų rinktinės kariai sėkmingai įveikė distanciją. Geriausiai sekėsi 151 kuopos vado pavaduotojui ltn. Donatui Stulgiui. Jis, pirmasis įveikęs distanciją, buvo apdovanotas Vilniaus Žemynos gimnazijos pri- Vyr. srž. Kęstutis Krasauskas. ženklais, vadovaujasi, laikosi ir kitus skatina laikytis statutų, vadų bei viršininkų įsakymų bei reikalavimų. Jis yra savanoris, nes tarnauja ne dėl materialinių sumetimų, o tik vedinas patriotizmo, atsakomybės už savąją tautą jausmo. Daug kartų yra skatintas padėkomis, apdovanotas Sausio 13- osios medaliu, medaliais Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą (5-erių ir 10-ties metų), Parlamento gynėjo ženklu. Penkiolika metų jau yra toks laiko tarpsnis, kurį nuėjus galima ir atgal atsigręžti, apmąstyti nueitą kelią, kuris ne visą laiką buvo tik lygus, bet kartais ir sunkus, gruoblėtas. Tačiau šis kelias pažymėtas prasmingais ženklais savanorio tarnyba Lietuvos kariuomenėje ir didžiąja Dievo dovana ištikimybe Tėvynei. Gyvybės ir mirties keliu zu. Visi dalyviai bėgime dalyvavo jau ne pirmą kartą. Kpt. Remigijui Jakučioniui šis bėgimas buvo aštuntasis. O rinktinės karys vyr. srž. Vytautas Žarnauskas į Vilnių atsivežė ir du savo sūnūs, kurie kartu su tėvu sėkmingai įveikė visą distanciją. Bėgimo dalyviai startavo nuo Antakalnio kapinių, finišavo prie Televizijos bokšto. Šiais metais, kaip ir pernai, bėgime aktyviai dalyvavo kariai, o iš viso bėgo beveik 3000 žmonių iš visos Lietuvos. Savanoriai tapo Kalėdų Senelio palydovais Ats.ltn. Skomantas POVILIONIS 811 civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa Gruodžio 16 ir 27 Didžiosios Kovos rinktinės kariai dalyvavo gerumo akcijoje Čiobiškio specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose bei Lentvario vaikų globos namuose. Jau antrus metus Krašto apsaugos ministerija organizuoja kalėdinę akcija vaikų globos namų auklėtiniams. Gruodžio 16 dieną Kalėdų Senelis, aktoriai ir kariai aplankė Jonavos vaikų globos namus bei Čiobiškio specialiuosius vaikų ir globos namus. 841-osios (Ukmergės) kuopos kariai, vadovaujami vyr. ltn. Valerijus Matulevičius, papasakojo vaikams apie savo patirtį taikos palaikymo misijoje Kosovo provincijoje, surengė fotoparodą. Kariai taip pat atsakinėjo į vaikus dominusius klausimus apie Lietuvos kariuomenės ginklus, ekipuotę, privalomąją karinę tarnybą, karių tarpusavio santykius. Vaikams koncertavo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro Džiazo studijos grupė Kivi. Kariai Globos namų direktorei bei vaikams perdavė Krašto apsaugos ministerijos dovaneles. Gruodžio 20 d. Krašto apsaugos ministerijos sekretorius Tomas Gražiūnas, lydimas Kalėdų Senelio su dovanų maišu, aplankė Marijampolės vaikų globos namų auklėtinius. Gruodžio 21 dieną lankytasi Alytaus valstybiniuose vaikų globos namuose ir Rudnios specialiojoje internatinėje mokykloje. Kalėdinių dovanų taip pat sulaukė Panevėžio Algimanto Banzos vaikų globos namų, Radviliškio vaikų globos namų Nykštukas, Viešvilės vaikų globos namų (Jurbarko r.) ir Lentvario vaikų globos namų Kačanike Kpt. Darius ENDZELIS KFOR-13 Štai ir praėjo didžiosios metų šventės. Galime pasidžiaugti, kad šventes sutikome labai linksmai, nors savaitę prieš šventes visi vaikščiojo nusiteikę pesimistiškai, lyg ir nejausdami jokios šventinės nuotaikos, nes teks šventes sutikti be šeimos ir artimųjų, o daugumai dar ir tarnyboje. Kalėdas šventėme Kūčių dieną, nes per Kalėdas pusė būrio buvo tarnyboje. Šventė prasidėjo nuo bendros viso bataliono Kūčių vakarienės, kurioje dalyvavo ne tik visi bataliono kariai, bet ir daug svečių iš amerikiečių, graikų, ukrainiečių kontingentų. Vakarienė prasidėjo kapeliono pamokslu, vėliau svečiams buvo paaiškinta, ką mums, katalikams, reiškia ši šventė. Visi susėdę prie bendro stalo lyg viena didelė šeima laužėme kalėdaitį, vieni kitiems linkėjome linksmų švenčių ir gerų metų. Savaitę prieš šventes būryje buvo paskelbtas puošniausio kalėdinio kambario konkursas, tad visi stengėsi kuo gražiau papuošti. Vakare mus pasitiko nykštukas, o vėliau atkeliavo Kalėdų Senelis. Didžiausias siurprizas - Kalėdų Senelis atsivežė ir Snieguolę, labai išvaizdžią ir puošnią. Gražiausio eilėraščio Snieguolei konkursas atskleidė kai kurių karių talentus. Po eilių deklamavimo kiekvienas skyrius turėjo papuošti vieną karį kaip kalėdinę eglutę. Kokios šventės be šokių? Todėl susiskirsčius į poras teko pamiklinti kojeles ir parodyti kaip mokame šokti valsą. Tai visus labai pralinksmino. Na, o Kalėdų Sene- Ats. ltn. Eglė Nenortaitė su globos namų auklėtinėmis. Autoriaus nuotrauka auklėtiniai. Pastaruosiuose Kalėdų Senelį taip pat lydėjo savanorių pajėgų kariai iš 811 (Civilių ir karių bendradarbiavimo) kuopos, vadovaujami kpt. Tomo Ilonio. Akcijos metu aplankyta 10 Lietuvos kariuomenės dalinių globojamų vaikų namų, kuriuose gyvena apie 800 vaikų. lio dovaną galėjai gauti tik padeklamavęs eilėraštį. Sulaukę vienuoliktos valandos, kai Lietuvoje buvo dvylikta valanda, pasveikinome vieni kitus su lietuviškom Kalėdom! Naujuosius metus sutikome ne visi kartu, vėl pusė būrio buvo sargyboje. Iškilmingoje rikiuotėje bataliono vadas palinkėjo sėkmės Naujaisiais metais, o gr. Pavelas Nesterovas gavo bataliono vado padėką už gerą tarnybą. Naujuosius pasitikome net du kartus: pirmą kartą Lietuvos laiku, kitą - vietiniu. Rikiuotės aikštėje susirinko visas batalionas ir kartu pasitikome naujuosius 2006-uosius metus. Visų dėmesį patraukė tai, kad mes, lietuviai, mokame sutikti šventę draugiškame rate, dainuodami lietuviškas dainas. Daugelis lenkų ir amerikiečių jungėsi į mūsų ratą ir net nežinodami žodžių stengėsi dainuoti lietuviškai. Prie kalėdinės eglutės rinktinės karininkai ir pensionato darbuotojai. Kalėdiniai susitikimai Kpt.Virgilijus RUDOKAS Vyčio rinktinės štabo viešųjų ryšių karininkas Vyčio rinktinėje yra tradicija prieš Kalėdas aplankyti likimo nuskriaustus žmones. Už rinktinės profesinės karo tarnybos karių ir civilių darbuotojų labdarai paaukotus pinigus nuperkamos ir įteikiamos dovanos Panevėžio apskrities vaikų ar senelių namų globotiniams, sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams. Šiais metais Vyčio rinktinės karių paaukoti pinigai buvo padalyti į dvi dalis. Pirmoji skirta Panevėžio įgulos organizuotai gerumo akcijai. Už Mindaugo MPB, Panevėžio karo prievolės centro, KOP aviacijos bazės sraigtasparnių eskadrilės ir Vyčio rinktinės karių ir darbuotojų paaukotus pinigus nupirktos ir įteiktos dovanos sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams. Antra dalis skirta Lavėnų pensionato (Pasvalio r.) gyventojams. Gruodžio 21 d. Vyčio rinktinės kariai nuvyko į Lavėnus. Pensionato gyventojams įteikta namų kino sistema, šakočiai šventiniam stalui. Pensionato gyventojai karius sutiko labai šiltai, surengė koncertą. Direktorius Edmundas Krikščiūnas kariams parodė pensionato patalpas, papasakojo linksmų istorijų iš lavėniškių gyvenimo. Suteikę džiaugsmo kitiems laimingesni tampame ir patys. Ši graži kalėdinė tradicija bus tęsiama.
8 Kosovo įspūdžiai Kpt. Linas IDZELIS BALTSQN-12 Radau laiko aprašyti savo įspūdžius Kosove. Vykau kaip paprastas karys palaikyti taikos, o taip ir pažiūrėti, kaip čia žmonės gyvena. Po gana ilgo pasiruošimo Danijoje, trukusio daugiau nei 2 mėnesius, 2005 m. rugpjūčio 17 d. kartu su latvių kuopa atvykau į Kosovą. Skridome kelias valandas iš Danijos iki Kosovo, o kai nusileidome, tikrai nustebau: nes kokį nuotraukose regėjau Kosovą, tokio tikrai neradau realybėje. Gyvenimas verda, žmonės stato didelius namus, dirba daug parduotuvių, įvairių kioskelių, barų ir t. t. Viskas yra, ko reikia normaliam civilizuoto žmogaus gyvenimui, tačiau tai buvo tik pirmas įspūdis, nes, pavažiavus kur giliau į kalnus, vaizdas pasikeičia, ypač serbų kaimuose - namai mediniai, sukrypę, keliai labai blogi. Liko ten daugiausia tik pagyvenę žmonės, kurie nebesivaiko modernaus gyvenimo ir politinių pokyčių. Labai nemalonu matyti, kai kur kalnuose senutė iš paskutinių jėgų tempia rąstą, nes artėja žiema. Tada supranti, kad šiems žmonėms tikrai reikia pagalbos. Tai jau pagrindinis Civilių ir karių bendradarbiavimo skyriaus karių uždavinys - rasti tuos nutolusius kaimelius ir padėti jų gyventojams. Atrodo, kad Kosove geriau verčiasi albanai, jie kontroliuoja daugumą kelių, o tai ir yra svarbiausia vieta, nes čia verda gyvenimas, statybos ir prekyba. Žmonės patys stato namus, savomis rankomis, gal kiek kooperuojasi ir jiems tai neblogai pavyksta. Medžiagos naudojamos modernios, atitinkančios europinius standartus. Teko būti viduje - apdaila atliekama labai profesionaliai, Lietuvoje dar reikėtų paieškoti tokių meistrų. Žinoma, visos statybos ir žemė kainuoja brangiai, bet žmonės kažkaip sugeba užsidirbti, daug albanų važiuoja dirbti į Europos valstybes, po to grįžę statosi namus. Dalis, žinoma ir iš Kpt. Linas Idzelis. Mjr. Antanas Bunikis šypsosi nelegaliai uždirbtų pinigų, kadangi klesti ginklų, narkotikų ir medienos kontrabanda. Mitrovicoje domėjausi vietinių, kiek kainuoja automatas. Pasirodo, apie 100 eurų ZASTAVA, tas pats Kalašnikovas, tik pagamintas buvusioje Jugoslavijoje, na ir, žinoma, prastesnės kokybės, šoviniai jam brangūs, - vienas - apie eurą. Prisimenu ir juokingą istoriją. Oro uoste, tik atvykus, visus susodino į autobusus ir pajudėjome į bataliono stovyklą. Važiuojame su latvių kapitonu ir aptarinėjame, kaip čia žmonės gyvena. Žiūrime, ant vieno apgriuvusio namo parašyta UCK, aha, pradėjome juoktis, čia irgi populiaru ant sienų rašinėti nepadorius žodžius. Juokiamės, sakome, per karą turbūt nutrupėjo sienos gabalas su F raide. Bet po to kažkoks įtarimas kilo, kad jau per daug tokių užrašų ant sienų - čia, pasirodo, US- HTRIA CLIRIMTAREE KOSO- VES, išvertus reiškia KOSOVO IŠSIVADAVIMO ARMIJA, na o mes pagalvojome, kad čia chuliganų darbas. Kai atvykau į Kosovą, ten dar buvo ir lietuvių kuopa, kuri jau skaičiavo paskutines misijos dienas. Buvo smagu sutikti saviškius savanorius, su kai kuriais teko susipažinti ir anksčiau per mokymus Lietuvoje. Pasidalijome įspūdžiais, ką čia gero nuveikę per 6 mėn., kokios pagrindinės užduotys, buitis, laisvalaikis ir t. t. Pareigų perėmimui buvo skirtos 4 dienos, senas S3 karininkas kpt. Egidijus Budraitis pavežiojo po apylinkes, užsukome į prancūzų batalioną, į brigados štabą, šaudyklas, aplankėme pratybų vietas. Taip greitai prabėgo laikas, atrodo, dar norisi kažko paklausti, naujo sužinoti, bet atėjo metas skirtis. Mūsiškiai dainuodami ir gerai nusiteikę išvyko namo, o aš vienas likau su 100 latvių ir vienu estu. Buvo labai nesmagu išgirsti ryte atsisveikinimo dainą, kai išvyko paskutinė mūsų kuopos grupė, žinant, kad dabar vienam čia teks būti pusė metų. Ilgai liūdėti neteko, užgriuvo darbų lavina, ir viskas asmeniška jausmai, išgyvenimai akimirksniu užsimiršo. Ko mokėmės Danijoje, taip pat pamiršome, nes darbo intensyvumas neleido vykdyti standartinio sprendimo priėmimo proceso (SPP). Vienu metu planavome kelias operacijas, keitėme standartines veiklos procedūras (SVP), o iš brigados vis ateidavo nauji įsakymai. Darbus teko pasiskirstyti, nes pradedi kažką daryti, vadinasi be niekieno pagalbos pats vienas turi tą darbą ir pabaigti. Pirmus du mėnesius buvo labai sunku, netgi sapnuodavosi, kad rašau įsakymą ar derinu kokius reikalus su brigada. Skyriaus viršininkas būdavo labai pavargęs, net užmigdavo kartais prie stalo kalbėdamas, o kad neužmigtų pradėjo rūkyti tris cigarečių pakelius per dieną, gerti gal kokius 25 puodelius kavos. Kaip jis liko gyvas, niekas lig šiol taip ir nesupranta. Kai grįžau po atostogų, darbų apimtis sumažėjo, orai atšalo, kontrabandininkai ir kiti nusikaltėliai sulindo į savo urvus žiemoti ir kurti naujų planų, tad ir mes galėjome atsipūsti. Jeigu ateidavo kažkoks įsakymas, jo nereikėdavo rašyti nuo pradžios, tik pakeiti datas ir padalinius, štai ir baigta. Tada jau atrasdavome laiko metodiškai planuoti darbą su štabo pasitarimais, neskubėdami, palengva, nes brigada irgi pavargo, tad ir įsakymų kiekis sumažėjo. Danai labai įdomūs žmones, kai tik nėra darbo, pradeda išsigalvoti visokių užsiėmimų, kaip pvz.: golfo žaidimas kabinete. Misijos metu po tokių žaidimų teko keisti kelis langų stiklus. Arba rašiklių karas kabinete. Staiga pajunti, kad tau kažkas į galvą paleido pieštuką, tada greitai čiumpi savo pieštukinę ir pirmam pasitaikiusiam meti į galvą, o tada prasideda karas ir viskas, kas yra ant stalo, skrenda į visas puses. Tada geriausia lįsti po stalu, nes galima gauti į galvą ir su kokiu skylamušiu, jeigu gerai kam nors pataikei prieš tai. Man, kaip irgi gerokai pervargusiam, labai jau patiko tokie žaidimai. Kai iškrito pirmas sniegas, kiekvieną dieną po rytinio pasitarimo tarp štabo skyrių kildavo karas, tik po to ilgai reikėdavo džiovintis drabužius. Man labai patinka danų požiūris, jog kiekvienas karys pirmiausiai yra kareivis, o tik po to specialistas. Kai pritrūkdavome kareivių, visi finansininkai, elektrikai, mechanikai, santechnikai ir kiti prie tinginio kariai, važiuodavo į patrulius, kaip paprasti šauliai ir tikrai neverkšleno. Deja, pas mus, jeigu nori ant kokio vairuotojo uždėti šalmą arba amunicijos diržą, dažnai iškyla problemų ir nereikalingų šnekų, ypač Savanorių pajėgose. Smagiausias laikas misijoje - tai operacijos kitų brigadų atsakomybės ribose, kur teko sutikti tikrai daug įvairių tautybių karių, pamatyti, kaip jie vykdo operacijas bei leidžia laiką Kosove. Pirma operacija buvo Centro brigadoje, į kurios sudėtį įeina slovakų, čekų, airių, švedų ir suomių kuopa. Sutikau ir daugeliui kuopų vadų kursų klausytojų pažįstamą mjr. Johaną Bensoną, kuris pastaruosius 5 metus buvo atsakingas už šių kursų rengimą Lietuvoje. Jis vykdė ryšio karininko pareigas Centro brigadoje. Buvo smagu sutikti šį karininką, pabendrauti. Taip pat susitikau ir pažįstamą suomių kapitoną, su kuriuo praėjusiais metais kartu buvome kursuose Švedijoje, tarptautiniame taikos palaikymo centre SWEDINT. Nustembu staiga sutikęs jau matytus kažkur Lietuvoje ar užsienyje karininkus, tačiau Lietuvai įsijungus į tarptautinę bendriją tai po truputį tampa kasdienybe. (Pabaiga kitame numeryje), SL 1469. steigėja Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. leidžia Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Laikraštis išeina vieną kartą per mėnesį. Eina nuo 1991 02 09 Redakcijos adresas: 2056 Viršuliškių 36, Vilnius, Tel.: 242 77 56. El. paštas: savanoris@freemail.lt, Vilius.Dziavecka@mil.lt Spausdino AB Spauda, Laisvės pr. 60, Vilnius. Ofsetinė spauda, 2 sp. lankai. Tiražas 2000 egz. Indeksas 0099 Redaktorius ats. kpt. Vytautas Voveris. Korespondentas gr. Vilius Džiavečka. Dizainerė Jurgita Šeštokaitė. Rinko ir maketavo UAB Valstiečių laikraštis Kaina 1,20 ct