VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS POLITOLOGIJOS KATEDRA Šarūnas Norbutas LIETUVOS POZICIJA IR VIZIJA DĖL ES ATEITIES Magistro baigiamasis darbas Šiuolaikinės Europos politikos studijų programa, valstybinis kodas 6211JX055 Politikos mokslų studijų kryptis Vadovas (-ė)_doc. dr. Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) Apginta Prof. dr. Šarūnas Liekis (Fakulteto/studijų instituto dekanas/direktorius) Kaunas, 2019
TURINYS SANTRAUKA...4 SUMMARY...5 SANTRUMPŲ SĄRAŠAS...6 ĮVADAS...7 1. EUROPOS INTEGRACIJOS TEORIJŲ ANALIZĖ...12 1.1. Neofunkcionalizmas kaip Europos integracijos teorija...13 1.1.1 Persiliejimo (ang. spill-over) teorija...13 1.1.2. Nevalstybinių veikėjų vaidmuo Europos integracijos procese...15 1.1.3. Kritiškas žvilgsnis į neofunkcionalizmą...16 1.2. Liberalusis tarpvyriausybiškumas kaip Europos integracijos teorija...17 1.2.1. Racionalus valstybių-narių pasirinkimas ir pragmatinis požiūris į integraciją...18 1.2.2. Derybų eiga ir vyriausybė, kaip pagrindinis Europos integracijos veikėjas...19 1.3. Konstruktyvizmas kaip Europos integracijos teorija...21 1.3.1. Konstruktyvizmo bruožai ir Europos integracija...22 1.3.2. Kritiškas žvilgsnis į konstruktyvizmą...24 1.4.Naujasis institucionalizmas ir daugiapakopis valdymas kaip Europos integracijos teorijos..25 1.4.1. Naujasis institucionalizmas...26 1.4.2. Daugiapakopis valdymas...27 1.5. Europos integracijos teorijos ir Lietuvos narystė ES...28 2. EUROPOS SĄJUNGA ŠIANDIEN: IŠŠŪKIAI IR PROBLEMOS...33 2.1. Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos...34 2.1.1. Jungtinės Karalystės narystė ES istorinė retrospektyva...34 2.1.2. BREXIT: pergalė ar nesėkmė?...36 2.2. 2015 metų migracijos krizė Europoje...37 2.3. Proeuropietiškumas vs euroskepticizmas...39 3. EUROPOS SĄJUNGOS ATEITIES SCENARIJAI: BALTOJI KNYGA DĖL EUROPOS ATEITIES....41 3.1. 1 scenarijus. Esamos darbotvarkės tąsa...42 3.2. 2 scenarijus. Tik bendroji rinka...43 3.3. 3 scenarijus. Kas norės, nuveiks daugiau...44 3.4. 4 scenarijus. Kaip nuveikti mažiau, bet efektyviau...45 3.5. 5 scenarijus. Kaip nuveikti daug daugiau bendromis jėgomis...46
4. LIETUVOS POZICIJA IR VIZIJA DĖL ES ATEITIES: EMPIRINIO TYRIMO ANALIZĖ...49 4.1. Lietuvos pozicija ir vizija dėl ES ateities: empirinio tyrimo metodologijos pristatymas...50 4.2. Motyvai, lėmę Lietuvos narystę Europos Sąjungoje...52 4.3. Priežastys, paskatinusios kalbas apie ES ateitį...54 4.4. Diskusijos apie Europos Sąjungos ateitį...57 4.5 Status-quo išlaikymas...60 4.6. Gilesnės integracijos link...63 4.7. Valstybių-narių įtakos stiprinimas...67 4.8. Dviejų/kelių greičių Europos modelis...71 5. LIETUVOS POZICIJA IR VIZIJA DĖL ES ATEITIES: EMPYRINIO TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS...74 5.1. Lietuvos integracija į ES ir požiūris į naujausius Bendrijos iššūkius...74 5.2. Lietuvos pozicija dėl Europos Sąjungos ateities scenarijų...75 IŠVADOS...79 LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS...81 PRIEDAI...89
Norbutas, Š. Lietuvos pozicija ir vizija dėl ES ateities. Šiuolaikinės Europos politikos magistro baigiamasis darbas / vadovė doc. dr. Ingrida-Unikaitė Jakuntavičienė. Vytauto Didžiojo universitetas, Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas, Politologijos katedra. Kaunas, 2019. 118 p. SANTRAUKA Nuo pat Romos sutarties pasirašymo 1957 metais, Bendrija susidurdavo su įvairiausiais iššūkiais ir problemomis. Žvelgdami į istoriją matome, kad buvo rasti būdai ir priemonės visas ligšiolines krizės išspręsti. Bendrija sėkmingai plėtėsi ir į savo kompetenciją įtraukė vis daugiau viešosios politikos sričių, taip siaurindama nacionalinių valstybių suverenitetą. Nepaisant džiugios praeities, Europos Sąjunga, 2017 metais minėdama savo 60-tį, yra priversta iš naujo pasitikrinti legitimumą valstybių-narių visuomenių atžvilgiu. Pastarųjų kelių metų įvykiais (pvz.: BREXIT, migrantų krizė) sudarė sąlygas beprecedentėms diskusijoms apie tolimesnę ES ateitį. Šiam tikslui buvo išleista Baltoji knyga, kurioje pateikiami galimi Europos raidos scenarijai. Visoje Bendrijoje netylant kalboms apie ES likimą, Lietuva šiuo atžvilgiu užima pasyvią poziciją. Dėl šios priežasties iškyla problema: iki šiol taip ir nėra priimto bei visuotinai sutarto sprendimo, kuris padėtų atsakyti į klausimą, kokią poziciją užima Lietuva dėl tolimesnės Europos raidos. Taigi, šiame darbe, remiantis išsikeltais uždaviniais, yra bandoma ištirti mūsų valstybėje vyraujančias tendencijas dėl Europos Sąjungos ateities. Darbo objektas - Lietuvos pozicija dėl Europos Sąjungos ateities. Tikslas - išanalizuoti kokios tendencijos vyrauja Lietuvoje dėl ES raidos perspektyvų. Uždaviniai: 1) peržvelgti Europos Sąjungos integracijos teorijas; 2) išanalizuoti pastarųjų metų ES iššūkius ir problemas; 3) pristatyti tolimesnės Europos Sąjungos raidos perspektyvas; 4) ištirti Lietuvos poziciją ir viziją dėl ES ateities; 5) pristatyti empirinio tyrimo metu gautus rezultatus dėl Lietuvoje vyraujančių tendencijų tolimesnės Europos Sąjungos raidos klausimu. Siekiant atskleisti darbo temą, buvo naudojamas mokslinės literatūros (monografijų, straipsnių) ir įvairių šaltinių (ES Komisijos ir strateginių Lietuvos dokumentų, diskusijų/konferencijų, partijų programų ir Seimo narių deklaruotų pozicijų, internetinės žiniasklaidos ir kt.) kokybinės turinio analizės metodas. Be to, tiriant Lietuvos poziciją ir viziją dėl ES ateities, taikytas pusiau struktūruotas interviu. Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvoje stipriausios yra tolimesnės integracijos į europines institucijas šalininkų gretos. Ši stovykla laikosi nuostatos, kad šalis turi toliau siekti konsolidacijos į ES ten, kur tai atitinka Lietuvos nacionalinius interesus. Dėl šios priežasties buvo prieita prie išvados, kad Lietuvos pozicija tolimesnės Europos Sąjungos raidos atžvilgiu labiausiai atitinka ketvirtąjį Komisijos Baltojoje knygoje pateiktą scenarijų. 4
Norbutas, Š. Lithuania's Position and Vision for the Future of the EU. Master Thesis in Contemporary European Politics / supervisor Assoc. Prof. Dr. Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė. Vytautas Magnus University, Faculty of Political Science and Diplomacy, Department of Political Science. Kaunas, 2019. 118 p. SUMMARY Since the signing of the Treaty of Rome in 1957, the Community has faced a variety of challenges and problems. Looking at the history, we can see that ways and means have been found to solve all the crises so far. The Community has successfully expanded and included more and more areas of public policy in its competence, thus narrowing down the sovereignty of national states. Despite the joyful past, the European Union, in celebrating its 60th anniversary in 2017, is forced to re-examine its legitimacy towards the societies of the Member States. The events of the last few years (e.g., BREXIT, the migrant crisis) have allowed unprecedented discussions about the future of the EU. For this purpose, a White Paper was published, which presents possible scenarios for European development. Speaking about the destiny of the EU throughout the Community, Lithuania takes a passive position in this regard. For this reason, a problem arises: so far there is no adopted and universally agreed solution that would help to answer the question of what position Lithuania is taking for the further development of Europe. Thus, this work, based on the set tasks, attempts to explore the trends prevailing in our state on the future of the European Union. The object of the work is Lithuania's position on the future of the European Union. The aim is to analyze what tendencies prevail in Lithuania due to EU development perspectives. Tasks: 1) to review the theories of European Union integration; 2) to analyze the challenges and problems of the EU in recent years; 3) to present the prospects for further development of the European Union; 4) to explore Lithuania's position and vision for the future of the EU; 5) to present the results of the empirical research on the prevailing trends in Lithuania regarding the further development of the European Union. In order to reveal the topic of work, the method of qualitative content analysis of scientific literature (monographs, articles) and various sources (EU Commission and strategic Lithuanian documents, discussions / conferences, party programs and positions declared by Seimas members, Internet media, etc.) was used. In addition, a semi-structured interview was used to investigate Lithuania's position and vision for the future of the EU. The results of the research showed that the strongest in Lithuania are the supporters of further integration into the European institutions. This group maintains that the country must continue to seek consolidation into the EU where it is in line with Lithuania's national interests. For this reason, it was concluded that Lithuania's position with regard to the further development of the European Union is most consistent with the fourth scenario presented by the Commission in its White Paper. 5
SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ES Europos Sąjunga EB Europos Bendrija EP Europos Parlamentas BUSP Bendroji užsienio ir saugumo politika JK Jungtinė Karalystė JAV Jungtinės Amerikos Valstijos JT Jungtinės Tautos NATO Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija VDU Vytauto Didžiojo universitetas VU Vilniaus universitetas URM Užsienio reikalų ministerija LR Lietuvos Respublika LRT Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija LPK Lietuvos pramoninkų konfederacija TS-LKD - Tėvynės sąjunga Lietuvos krikščionys demokratai LVŽS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga 6
ĮVADAS Pagal garsiąją F. Fukuyamos tezę, XX a. pab., o tiksliau po Šaltojo karo, kuomet baigėsi dviejų to meto didžiųjų valstybių varžybos, turėjo ištikti vadinamoji istorijos pabaiga, kurios pagrindinė esmė yra ta, kad pasaulyje palaipsniui įsivyraus kapitalizmas ir Vakarų liberalioji demokratija. Tai savo ruožtu lems masinių arba kitaip tariant didelių ir kruvinų konfliktų bei nesutarimų pabaigą. Žinoma, minėtas amerikiečių mokslininkas savo garsiajame straipsnyje, o po to ir knygoje neteigė, jog gyvensime pasaulyje be konfliktų. 1 Vis dėlto, nepaisant šio argumento, nereikėjo laukti nei dešimtmečio, kuomet paaiškėjo, kad Fukuyamos svarstymai yra per daug optimistiniai ar netgi galima teigti utopiniai. Šis darbas, kaip galima lengvai suprasti iš jo pavadinimo, neanalizuos pasaulyje vykstančių konfliktų prigimties ir nebandys patvirtinti ar paneigti F. Fukuyamos teoriją. Vis dėlto, šis trumpas nukrypimas į minėto politikos mokslų atstovo įžvalgas nėra atsitiktinis. Panašias analogijas galima taikyti ir Europos Sąjungai. Kuomet XX a. viduryje Prancūzijos užsienio reikalų ministras R. Šumanas pasiūlė idėją sujungti plieno ir anglių rinkas, prasidėjo iki šiol besitęsiantis procesas Europos integracija. Šis Europos susivienijimo ir susitaikymo projektas, pagal tarp akademikų populiarią nuomonę, kilo iš viršaus, t.y. valstybių elito. 2 Tuo tarpu vadinamosios apačios palaikė ir iš esmės pritarė Europos integracijai. Taip visas aptariamas procesas veikė top-down principu: elitai palaipsniui siūlė integruoti vis daugiau viešosios politikos sričių, jų tvarkymą perduodant viršnacionalinėms institucijoms. Žiūrint retrospektyviai, apačios sutiko su šiomis žaidimo taisyklėmis. Žinoma, būtų naivu manyti, jog Europos integracijos pradžioje nekilo jokių sunkumų ir iššūkių. Šiuo atveju galima išskirti britų sunkumus stojant į tuometinę Europos Bendriją, prancūzų ir ypač Charles de Gaulle reikalavimus, vadinamąją eurosklerozę ir t.t. Vis dėlto, valstybės-narės sugebėjo rasti kompromisus, o tai leido toliau tęstis Europos integracijai: Europos Bendrija virto Europos Sąjunga, kurios sienos palaipsniui plėtėsi ir slinko nuo Vakarų į Rytus. Kaip įvardijo Simon Hix, visą šį procesą galime pavadinti nepaprastu laimėjimu. 3 Galima tikrai pritarti šiai S. Hix minčiai, kuri iš ties taikli. Vis dėlto, dabartinė situacija Europos Sąjungoje mums tarsi leidžia į viską žiūrėti ne taip optimistiškai. Šioje vietoje reikėtų trumpam grįžti prie F. Fukuyamos idėjos ir jos analogijų su ES. Galima teigti, jog ilgą laiką populiariai buvo manoma, kad Europos Sąjungai taip pat gresia tam tikra istorijos pabaiga, t.y. Europos integracija ir toliau susidurs su įvairiais iššūkiais, tačiau pats integracijos procesas iš esmės 1 Fukuyama, F. The End of History? The National Interest, 1989. P. 17. 2 Best, H., Lengyel, G. ir Verzichelli, L. The Europe of Elites: A Study into the Europeanness of Europe's Political and Economic Elites. Oxford Scholarship Online, 2012. P. 3. 3 Hix, S. Europos Sąjungos politinė sistema. Eugrimas, 2006. P. 23. 7
vyks sėkmingai ir yra netgi neišvengiamas. Vėlgi, žvelgiant į dabartinę situaciją, galima daryti tam tikrus apibendrinimus ir palyginimus, jog ES entuziastų ir optimistų įžvalgos, kaip ir F. Fukuyamos, yra vertos kritiškos analizės. Kaip mėgstama teigti politikos mokslų atstovų, Europos integracijos variklis šiuo metu yra tarsi sustojęs. 4 Tiek valstybėse-narėse, tiek ES institucijose vyrauja tam tikra įtampa ir nežinomybė dėl Europos ateities. Tokiam požiūriui argumentų netrūksta. Prisiminkime nesėkmingą mėginimą priimti ES Konstituciją, Graikijos krizę ir tam tikrų valstybių akivaizdų nenorą įsivesti eurą (tai atvėrė ir parodė tarsi tam tikras žaizdas ne tik dėl euro zonos, bet ir dėl pačio euro). Galiausiai tokie įvykiai kaip BREXIT, migrantų krizė, dešiniųjų partijų stiprėjimas (šios partijos dažnai iškelia migracijos, euro, vadinamosios tautų Europos klausimus), konfliktai Ukrainoje, Sirijoje (verčia diskutuoti dėl ES kariuomenės, parodo BUSP problematiką) paskatino itin rimtas intelektualines ir akademines diskusijas dėl tolimesnės ES ateities. Visų šių diskusijų rezultatas Europos Komisijos išleista vadinamoji Baltoji knyga, kurioje būtent kalbama apie galimus Europos Sąjungos integracijos scenarijus. Matant visą šį paveikslą, automatiškai peršasi klausimas: kokia yra ar kokia turėtų būti Lietuvos pozicija dėl Europos Sąjungos ateities? Visgi, kuomet didžioji dalis Europos diskutuoja šia tema, mūsų valstybėje galima pastebėti tam tikras tendencijas, jog šis itin svarbus klausimas, kuris gali nulemti visą tolimesnę Europos Sąjungos integraciją, yra tarsi nustumtas į antrą planą ir užleidžia vietą partijų tarpusavio rietenoms, kovoms dėl reitingų ir visuomenės nuomonės palankumo. Todėl kaip esminę problemą dėl Europos integracijos klausimo Lietuvoje galima įvardinti tai, kad iki šiol taip ir nėra priimto bei visuotinai sutarto sprendimo, kuris padėtų atsakytų į iškeltą klausimą dėl ES ateities ir Lietuvos pozicijos. Dėl šios problemos, šiame darbe, tiriant Lietuvos politinių partijų, politikų bei apskritai aukščiausių šalies politinių pareigūnų nuomones bei įtraukiant visuomenininkų, mokslininkų, filosofų, pilietinių/visuomeninių organizacijų požiūrį (analizės laikotarpis pasirinktas nuo 2015 metų), bus bandoma išsiaiškinti tendencijas ir kryptis, kurios leistų susidėlioti aiškesnį paveikslą link kur juda Lietuvos pozicija dėl tolimesnio Europos Sąjungos likimo. Temos naujumas ir aktualumas. Kalbant apie temos aktualumą, nesuklysime teigdami, kad pasirinkta darbo tema yra iš ties akademiškai svarbi. Tokiam teiginiui pagrįsti galima pateikti ne vieną argumentą. Visų pirma, Europos integracija šiuo metu patiria akivaizdų iššūkį. Didžiosios Britanijos piliečiai referendumu išreiškė norą išstoti iš Sąjungos, migrantų krizė parodė kardinaliai priešingą valstybių-narių požiūrį į ES išorinių sienų saugumą bei svetimšalių integraciją. Galiausiai, jau minėtas dešiniųjų jėgų stiprėjimas nubrėžia aiškią takoskyrą tarp vadinamųjų tautų Europos šalininkų ir federalistų, kuomet vieni nacionalinės valstybės ir suverenios politinės tautos išnykimą 4 Archick, K. The European Union: Current Challenges and Future Prospects. Congressional Research Service, 2016. P. 7. 8
laiko tarsi savaime suprantamu Europos integracijos padariniu 5, kiti, savo ruožtu, stoja ginti tautinės valstybės interesų. Žinoma, galima surasti argumentų, kurie tarsi rodytų, jog Europos Sąjunga neturi rimtesnių iššūkių. Kiti teigtų, kad ES, kaip ir praeityje, sugebės rasti sprendimų, kurie padės įveikti Bendriją kamuojančias problemas. Visgi, nematyti fakto, kad Europos Sąjunga yra atsidūrusi aklavietėje dėl savo ateities, būtų ne tik naivu, bet ir akademiškai neteisinga. Šiam teiginiui pagrįsti būtina priminti apie Baltąją knygą, kurios išleidimo iniciatyva kilo ne iš valstybių-narių, bet būtent iš pačios Komisijos. Dėl šios priežasties matome, kad net pačios ES institucijos suvokia tolimesnio Europos integracijos klausimo svarbą. Žvelgiant į Lietuvą, situacija yra tarsi dviprasmiška. Viena vertus, mūsų valstybėje tarp politikų, žiniasklaidos ar valstybės institucijų yra plačiai žinoma apie Europoje egzistuojančias diskusijas dėl Sąjungos ateities. Tačiau didesnio dėmesio šiai aktualiai problemai akivaizdžiai stinga. Žiniasklaidoje galime pastebėti straipsnių ar reportažų šia tema, politikų pasisakymų. Visgi, rimtų debatų, kuriuose būtų diskutuojama šia tema, praktiškai nematyti. Nesuklysime teigdami, kad net pati mūsų akademinė bendruomenė stokoja dėmesio Europos integracijos ateities klausimui. Būtent tokia situacija Lietuvoje daro pasirinktą darbo temą aktualią ir akademiškai patrauklią. Pereinant prie pasirinktos temos naujumo, galima teigti, kad Europos integracijos klausimas domina tiek užsienio akademikus, tiek ir Lietuvos mokslininkus. Dėl šios priežasties mokslinės literatūros, kurioje iš įvairiausių perspektyvų analizuojama Europos Sąjungos integracija, yra iš ties apstu. Tokia situacija nekelia jokios nuostabos, kadangi minėta tema akademikam atveria itin platų tyrimų lauką. Vis dėlto, šiame darbe, kaip jau buvo ne kartą minėta, koncentruojamasi konkrečiai į Lietuvos atvejį ir į tai, kokios tendencijos ir požiūriai egzistuoja mūsų valstybėje dėl iššūkių, su kuriais dabar susiduria Europos integracijos procesas. Dėl šios priežasties mokslinės literatūros paieška šia ganėtinai siaura tema yra iš ties sudėtinga. Tai savo ruožtu rodo, jog pasirinkta darbo problematika yra mažai tyrinėta. Nepaisant to, šioje vietoje galima išskirti 2018 metais Kauno technologijos universitete apgintą disertaciją, pavadinimu Politinių partijų požiūriai į Europos integraciją: Lietuvos atvejo analizė 1992 2016 m. 6 Būtent ši disertacija, kurioje buvo tiriami Lietuvos politinių partijų požiūriai į Europos integraciją, yra arčiausiai to, kas bandoma analizuoti šiame darbe. Tačiau kaip matome, autorė požiūrį į Europos integraciją tiria praktiškai nuo nepriklausomybės pradžios iki 2016 metų. Būtent dėl pasirinkto laikotarpio specifikos, disertacijoje yra skiriama mažai dėmesio patiems naujausiems ir šiai dienai aktualiausiems Europos Sąjungos integracijos iššūkiams. Tęsiant, galima paminėti vieną minėtos disertacijos autorės straipsnį 7, 5 Sinica, V. Tautų ateitis Europos integracijos perspektyvoje. Logos 84, 2015. P. 179. 6 Disertacijos autorė Solveiga Inokaitytė Šmagarienė. 7 Straipsnio antraštė: Lietuvos politinių partijų požiūriai į Europos integraciją: 2016 m. Seimo rinkimų programų analizė (2017). 9
kuriame Lietuvos politinių partijų požiūris į Europos integraciją tiriamas analizuojant išimtinai Seimo rinkimų programas. Galiausiai, Vytautas Keršanskas straipsnyje Kokios Europos Sąjungos reikia Lietuvai? (2017, Rytų Europos studijų centras) daug dėmesio skiria pačioms aktualiausioms ir naujausioms ES integracijos tendencijoms. Vis dėlto, mokslininkas nebando tirti Lietuvos pozicijos dėl tolimesnės Europos Sąjungos ateities, o pats minėtas straipsnis yra veikiau apžvalginio pobūdžio. Taigi, kaip matome, Lietuvos pozicija dėl Europos integracijos perspektyvų yra iš ties nedaug tyrinėta. Peržvelgus esamus bandymus priartėti prie šios temos pastebėsime, kad daugelis jų skiria mažai dėmesio pačioms aktualiausioms ir naujausioms ES problemoms. Dėl šios priežasties pagrindinį šio darbo naujumą būtų galima įvardinti tai, kad jame susikoncentruojama būtent į naujausias ES integracijos tendencijas ir į tai, kaip į šias tendencijas bei iššūkius reaguoja Lietuva. Darbo objektas: Lietuvos pozicija dėl Europos Sąjungos ateities. Darbo tikslas: išanalizuoti kokios tendencijos vyrauja Lietuvoje dėl ES raidos perspektyvų. Darbo uždaviniai: 1) apžvelgti Europos Sąjungos integracijos teorijas; 2) išanalizuoti pastarųjų metų ES iššūkius ir problemas; 3) pristatyti tolimesnės Europos Sąjungos raidos perspektyvas; 4) ištirti Lietuvos poziciją ir viziją dėl ES ateities; 5) pristatyti empirinio tyrimo metu gautus rezultatus dėl Lietuvoje vyraujančių tendencijų tolimesnės Europos Sąjungos raidos klausimu. Darbo metodai: darbo pagrindą sudarė įvairios mokslinės literatūros ir šaltinių kokybinė turinio analizė. Dėl šios priežasties teorinėje dalyje daugiausia buvo nagrinėtos lietuvių ir užsienio mokslininkų monografijos, moksliniai straipsniai Europos integracijos tema. Moksliniai darbai tai pat buvo analizuoti siekiant suprasti pastarųjų metų ES politinį kontekstą (2 ir 3 skyriai). Be to, aptariant šį kontekstą, pasitelkti įvairūs šaltiniai žiniasklaidoje ir Europos Sąjungos institucijų skelbta informacija (pvz. Baltoji knyga). Empirinio tyrimo pagrindą sudarė išimtinai įvairių šaltinių analizė: strateginių Lietuvos dokumentų, diskusijų/konferencijų, partijų programų ir Seimo narių deklaruotų pozicijų, internetinės žiniasklaidos ir kt. Galiausiai, siekiant išplėsti tyrimo mastą, taikytas pusiau struktūruoto interviu metodas. Literatūra ir šaltiniai: kaip rašyta, teorinės darbo dalies pagrindą sudarė mokslinių monografijų ir straipsnių analizė. Nagrinėjant Europos integracijos teorijas naudotasi nemenku kiekiu užsienio autorių literatūros. Šioje vietoje galima paminėti B. Rosamond (2000), A. Sonny (2015), J. McCormick (2005) ar A. Moravcsik (2008) darbus. Iš lietuvių autorių analizuoti G. Vitkus ir R. Totoraitis (2006), K. Kriščiūnas, L. Žitkus, J. Urbanavičius ir kt. (2016), A. Švarplys ir 10
V. A. Matulionis (2009) ir kt.. Skyriuje, kuriame pristatomas dabartinis Europos Sąjungos politinis kontekstas, remtasi S. Wall (2016), H. Wallace (2012), L. M. McLaren (2006) ir kt. darbais. Taip pat, kaip minėta, šioje darbo dalyje buvo analizuota Komisijos Baltoji knyga dėl Europos ateities (2017) bei įvairūs internetiniai šaltiniai (pvz. žiniasklaidos pateikta informacija). Empirinės dalies medžiagos pagrindą sudaro išimtinai šaltiniai. Atliekant tyrimą naudoti vieši politikų, partijų pasisakymai, jų programos, valstybinės reikšmės dokumentai, konferencijų/diskusijų medžiaga, televizijos laidos ir kt. Siekiant kuo objektyviau ištirti Lietuvos pozicija dėl Europos Sąjungos raidos, naudota interviu metu gauta medžiaga. Darbo struktūra: darbo sudaro 5 skyriai. Pirmasis skyrius skirtas teorinei daliai. Joje, atsižvelgiant į pasirinktą temą, analizuotos Europos integracijos teorijos. Skyrius buvo užbaigtas argumentuojant kokios iš nagrinėtų paradigmų labiausiai tinka paaiškinti Lietuvos sprendimą stotį į Europos Sąjungą. Sekančiuose dviejuose darbo dalyse buvo norėta aptarti pastarųjų kelių metų Bendrijos politinį kontekstą. Tokiu būdų nuosekliai ir logiškai pereita nuo teorinės dalies link praktinės. Šiose skyriuose analizuoti svarbiausi šių dienų ES iššūkiai bei tolimesnės raidos perspektyvos. Paskutiniosios dvi darbo dalys skirtos empiriniam tyrimui. Ketvirtajame skyriuje buvo tirta Lietuvos pozicija dėl Europos ateities. Darbą užbaigė tyrimo metu gautų rezultatų apibendrinimas. 11
1. EUROPOS INTEGRACIJOS TEORIJŲ ANALIZĖ Prieš atliekant darbe numatytą tyrimą, kuriame bus analizuojama Lietuvos pozicija dėl tolimesnio Europos likimo, siekiant nuoseklumo, būtina teoriškai pažvelgti į patį Europos Sąjungos integracijos procesą. Dėl šios priežasties, kaip yra įprasta, šį darbą pradėkime nuo teorinės dalies. Pasirinkta darbo tema lengvai sufleruoja, kad pagrindinis šio darbo objektas yra ES integracija. Europos Sąjunga šiuo metu akademikų yra išskiriama kaip sėkmingiausias ir toliausiai pažengęs regioninės integracijos pavyzdys. 8 Todėl nenuostabu, jog teorijoje reikėtų būtent detaliau paanalizuoti Europos Bendrijos, o vėliau ir Europos Sąjungos atsiradimo priežastis. Šiame skyriuje bus pristatomos pagrindinės ir akademikų dažniausiai naudojamos Europos integracijos teorijos, kurios būtent padės mums suprasti kaip ir kodėl valstybės po Antrojo pasaulinio karo pasiryžo dalį savo suvereniteto perduoti praktiškai jokioms vyriausybėms nepavaldžioms institucijoms. 9 Be to, skirtingi teoriniai požiūriai į Europos integraciją yra pagrįsti skirtingu supratimu apie tai, kokia yra integracijos prasmė ir tikslas. 10 Dėl šios priežasties kiekviena Europos integracijos teorija savitai žvelgia ir aiškina procesus, paskatinusius Europos valstybių bendradarbiavimą. Galiausiai, reikėtų paminėti tai, kad nors šio darbo pagrindinis siekis yra susikoncentruoti būtent į šiandienos ES realias, tačiau Europos integracijos teorijų analizė yra būtina, kadangi ji leis mums tarsi logiškai ir nuosekliai pereiti prie dabartinių politinių tendencijų, vykstančių Europoje. Konkrečiai šioje darbo dalyje bus analizuojamos penkios pasirinktos Europos integracijos teorijos: neofunkcionalizmas, liberalioji tarpvyriausybiškumo teorija, konstruktyvizmas, naujasis institucionalizmas ir daugiapakopio valdymo teorija. Žinoma, Europos integracijos tyrinėtojai šalia minėtų teorijų išskirtų ir kitas: funkcionalizmą, federalizmą ar tarpvyriausybiškumo teoriją. Vis dėlto, šio darbo tikslas nėra peržvelgti visas egzistuojančias regioninės integracijos teorijas, todėl siekiant konkretumo bei esant ribotai darbo apimčiai, susikoncentruojama į minėtas teorijas. Jų pasirinkimas, vėlgi, nėra atsitiktinis. Neofunkcionalizmas ir liberalioji tarpvyriausybiškumo teorija akademikų tarpe yra dažniausiai minimos siekiant paaiškinti Europos integracijos procesą. Šios dvi paradigmos yra tapusios kone klasikinėmis ir iš esmės tarpusavyje viena kitai prieštarauja. Likusios teorijos (konstruktyvizmas, naujasis institucionalizmas ir daugiapakopio valdymo teorija) yra priskiriamos prie mažesnę įtaką Europos integracijos teorijų 8 Soderbaum, F. Comparative Regional Integration and Regionalism. Iš Landman, T ir Robinson, N. sudaryto straipsnių rinkinio The Sage Handbook of Comparative Politics. Sage, 2009. P. 477. 9 Vitkus, G. ir Totoraitis, R. Europos integracijos pamokos. Kronta, 2006. P. 8. 10 Kriščiūnas, K., Žitkus, L., Urbanavičius, J. ir kt. Europos integracijos procesai. Mokslo studija. Technologija, 2016. P. 109. 12
studijoms darančių ir naujesnių teorijų sąrašo (ypač tai būdinga daugiapakopio valdymo teorijai). Būtent dėl šių priežasčių taipogi verta peržvelgti minėtas teorijas. Galiausiai, prieš pereinant prie teorijų apžvalgos, reikėtų išskirti tai, kad šioje darbo dalyje nebus siekiama išsamiai pristatyti analizuojamų Europos integracijos teorijų atsiradimo motyvų ar didžiausią įtaką padariusių autorių bei jų darbų. Vietoj to, didžiausias dėmesys bus skiriamas šių teorijų svarbiausioms ir pagrindinėms idėjoms. 1.1. Neofunkcionalizmas kaip Europos integracijos teorija Neofunkcionalizmas, kaip Europos integracijos teorija, arba galima teigti apskritai kaip paradigma, aiškinanti regioninę integraciją, politikos mokslininkų tarpe išpopuliarėjo XX a. antroje pusėje. Nuo to laiko, kalbėdami apie Europos integraciją, neišvengiamai susidursime su neofunkcionalizmu, 11 kuriam daugiausiai įtakos padarė Ernst B. Haas darbai. Būtent todėl Europos integracijos teorijų analizę pradėkime nuo neofunkcionalizmo, kuris, kaip matome, vienas pirmųjų mėgino paaiškinti kaip ir kodėl Europa, lyginant su XX a. pirmosios pusės įvykiais, pasuko kardinaliai priešinga linkme. 1.1.1 Persiliejimo (ang. spill-over) teorija Pradžioje galime atkreipti dėmesį į tai, kad ši Europos integracijos teorija, kaip ir kitos, turi daug prieigos taškų, perspektyvų, iš kurių būtų galima bandyti paaiškinti procesą, įvykusi Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Vis dėlto, bandydami suprasti regioninės integracijos teorijas, galime pakankamai aiškiai išskirti pagrindinius ir esminius motyvus, kuriais kiekviena iš teorijų skirtingai siekai nupiešti Europos integracijos paveikslą. Ne išimtis būtų ir neofunkcionalizmas. Kaip šios paradigmos vieną svarbiausių bruožų galime išskirti jos persiliejimo (angl. spill-over) teoriją, kuri padarė didžiausią įtaką šiai Europos integracijos teorijos atstovų stovyklai. Neofunkcionalistai, pasiremdami būtent persiliejimo koncepcija, bando atsakyti į klausimą, kaip valstybių integracija vienoje ekonominėje srityje persikėlė į kitą ekonominę sferą, o galiausiai ir į politinį lygmenį. 12 Norėdami išspręsti minėtą problemą, šios Europos integracijos teorijos atstovai teigia, kad integracija vienoje ekonominėje srityje automatiškai sukuria tam tikrų, iš anksto 11 Rosamond, B. Theories of European Integration. Palgrave, 2000. P. 50. 12 Sonny, A. Theories of European Integration. Civitas, 2015. Rasta: https://www.civitas.org.uk/content/files/os.16- Theories.pdf; žiūrėta: 2018 11 19. 13
nenumatytų problemų. T.y. valstybės-narės, norėdamos dalį savo viešosios politikos kompetencijų perduoti viršvalstybinėms institucijoms, yra priverstos bei jaučia spaudimą lygiagrečiai derinti pozicijas dėl kitų ekonominių sričių. 13 Šią spill-over idėją puikiai apibūdina Saulius Spurga, teigdamas, jog integracija vienoje srityje sukelia integracijos poreikį kitose srityse, nes tik platesnė integracija leidžia įgyvendinti pirmuosius iškeltus tikslus. 14 Šį požiūrį į procesus, paskatinusius Vakarų Europos valstybių bendradarbiavimą po II ojo pasaulinio karo, galime apskritai laikyti kaip pakankamai logišką ir racionalų. Tokiam Europos integracijos scenarijui galima pateikti daugybę pavyzdžių. Tarkime, kuomet buvo siekiama liberalizuoti laisvą asmenų judėjimą, tuometinės Europos Bendrijos narėms neužteko susitarti ir rasti kompromisą dėl visoms pusėms priimtinų sąlygų. Norėdamos užtikrinti savo piliečių laisvą judėjimo teisę keliaujant į kitas valstybes-nares, kiekviena šalis susidūrė su iš esmės ta pačia būtina sąlyga: reikėjo peržvelgti ir suderinti daugybę teisės aktų, įtraukti skirtingas viešosios politikos bei paslaugų sritis ir tik tuomet buvo galima siekti galutinio tikslo laisvo asmenų judėjimo. Šis pavyzdys parodo, kad įvairios politinės, ekonominės, socialinės valstybės sritys yra tarpusavyje persipynusios, jos nėra atskiros/uždaros. Dėl šios priežasties būtent ir atsiranda persiliejimo terminas, kuomet vienos srities integracija neišvengiamai ir tarsi nepastebimai paskatina ir įtraukia integruoti kitas, iki tol išimtinai valstybių-narių kompetencijai priklausiusias viešosios politikos sritis. Prieš užbaigdami nagrinėti vadinamąjį spill-over, galima išskirti dar keletą teorinių šio proceso bruožų. Pradžioje reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad žvelgiant į Europos integracijos ištakas XX a. viduryje, nesuklysime teigdami, jog faktiškai šis funkcionalistinis integracijos aiškinimas buvo efektyvus, nes vis glaudesnis valstybių bendradarbiavimas vyko pagal labai panašią funkcinę logiką. 15 Kaip jau buvo minėta, pats neofunkcionalizmas iškilo Europos integracijos pradžioje. Dėl šios priežasties ši teorija puikiai atliepė to meto įvykius ir sugebėjo logiškai ir racionaliai paaiškinti vis didėjantį valstybių bendradarbiavimą. Galiausiai, remiantis neofunkcionalistinės mokyklos atstovais, persiliejimo procesas yra iš esmės nesustabdomas. Vadovaujantis šia logika, Europos integracija neišvengiamai juda nuo ekonominės iki politinės sąjungos, arba kitaip tariant, ateityje turėtume matyti federalistų svajonės išsipildymą vadinamąsias Jungtines Europos valstijas. Vis dėlto, žvelgiant į visą Europos integracijos procesą nuo pat jos ištakų ir ypač atkreipiant dėmesį į dabartines tendencijas, būtų galima teigti, kad minėtas neofunkcionalistų požiūris yra perdėtai optimistinis. Būtent tai vienas pagrindinių neofunkcionalistus kritikuojančių akademikų argumentų. Tačiau kritiką neofunkcionalistams ir jų idėjoms pasilikime pabaigai. 13 McCormick, J. Understanding the European Union. Palgrave, 2005. P. 16. 14 Spurga, S. Europos Sąjungos plėtra ir integracija. Mykolo Romerio universitetas, 2009. P. 7. 15 Švarplys, A. ir Matulionis, V. A. Konceptuali kaita Europos integracijos teorijose. Filosofija. Sociologija. 2009. T. 20. Nr. 2. P. 105. 14
Taigi, kaip matyti iš atliktos trumpos analizės, neofunkcionalistai, žvelgdami į Vakarų Europos bendradarbiavimo pradžią, iškėlė idėją, jog Europos integraciją galima paaiškinti path dependence, kuomet integracija vienoje viešosios politikos sričių reikalauja skatinti bendradarbiavimą ir kitos srityse. 1.1.2. Nevalstybinių veikėjų vaidmuo Europos integracijos procese Toliau vertėtų atkreipti dėmesį į kitą, ne ką mažiau svarbų neofunkcionalizmo bruožą. Remiantis Simon Hix, kurį jau ko gero galima laikyti Europos studijų klasiku, neofunkcionalistams Europos integracijos procese svarbesnį ir apskritai pagrindinį vaidmenį vaidina nevalstybiniai veikėjai negu suverenios nacionalinės valstybės. 16 Šiuo konkrečiu kriterijumi, neofunkcionalizmas turi bendrų bruožų/panašumų su naujuoju institucionalizmu ir, priešingai, skirtingai vertina valstybių vaidmenį integracijos procese nei tarpvyriausybiškumo ar liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos. Tęsiant mintį apie nevalstybinių veikėjų vaidmenį skatinant gilesnį valstybių bendradarbiavimą, reikia išskirti keletą esminių kriterijų. Visų pirma, remiantis jau minėtu S. Spurga, Europos integracijos procesas paskatino susiformuoti naujas nacionalines ir viršnacionalines interesų grupes, kurioms gilėjanti integracija ir didėjantis viršvalstybinis reguliavimas buvo naudingas. Šios interesų grupės, matydamos integracijos teikiamą naudą, spaudė vyriausybes ir skatino didinti integraciją. 17 Tai savo ruožtu lėmė šių interesų grupių vaidmens ir įtakos stiprėjimą. Esant tokiai situacijai šios minėtos nacionalinės ir viršnacionalinės interesų grupės dažnu atveju susikoncentravo išimtinai į pragmatinį žvilgsnį dėl Europos integracijos taip pamindamos pačių valstybių nacionalinius siekius bei tikslus. Antra, kalbėdami apie nevalstybinius veikėjus, būtina paminėti ir pačias EB/ES institucijas. Remiantis neofunkcionalistais, galime retrospektyviai pastebėti, kad Europos institucijos taip pat skatino arba bent jau prisidėjo prie spartesnio Europos integracijos proceso (peržvelgdami liberaliojo tarpvyriausybiškumo teoriją matysime, kad šios regioninės integracijos teorijos atstovai skeptiškai vertina nevalstybinių veikėjų vaidmenį). Šioje vietoje ypač reikėtų atkreipti dėmesį į Komisiją, kuri, kaip ir kitos institucijos, pasak neofunkcionalistų, pasisakė už didesnių galių delegavimą viršnacionalinėms institucijoms. Tokiu būdu tuometinės EB institucijos racionaliai ir vėlgi pragmatiškai siekė padidinti savo įtaką Europoje vykstantiems politikos procesams. 18 Žinoma, jau tuomet, Europos integracijos pradžioje, buvo keliamos idėjos dėl pernelyg augančių tuometinių EB institucijų ir ypač Komijos įtakos. Visgi, ties šiuo konkrečiu 16 Hix, S. 2006. Op. cit. P. 38-39. 17 Spurga, S. 2009. Op. cit. P. 7. 18 Hix, S. 2006. Op. cit. P. 38-39. 15
argumentu nederėtų išsiplėsti, kadangi tai esminis šio skyriaus tikslas. Vietoj to galime pabrėžti, kad kaip matėme, analizuojamos regioninės integracijos teorijos atstovai buvo linkę sumenkinti valstybių-narių įtaką dėl gilėjančio bendradarbiavimo ir vietoj to iškėlė idėją dėl ne valstybių veikėjų svarbos. Dėl šios priežasties neofunkcionalistai vėlgi susilaukė pakankamai daug prieštaringų vertinimų iš akademikų, kurie vertindami ir analizuodami Europos integracijos procesą nėra linkę sutikti su menku valstybių ir jų lyderių vaidmeniu gilinant šalių bendradarbiavimą. Būtent tai trumpai bus aptarta sekančioje darbo dalyje. 1.1.3. Kritiškas žvilgsnis į neofunkcionalizmą Galiausiai, prieš užbaigdami analizuoti neofunkcionalizmo teoriją, būtų logiška trumpai aptarti pagrindinius šios regioninės integracijos teorijos trūkumus. Visų pirma, kaip jau buvo rašyta, mokslininkai pastebi (ypač tarpvyriausybiškumo teorijos atstovai) jog neofunkcionalistų prognozės buvo per daug optimistinės. Tokie įvykiai kaip prancūzų veto britų narystei, tuščios kėdės krizė ar 7 dešimtmečio krizė išsklaidė iliuzijas apie automatinį perėjimą nuo ekonominės sąjungos prie politinės. 19 Analizuodami kritiką neofunkcionalistams, kaip ne kartą minėtą, pastebėsime, kad daugiausiai pretenzijų šiai Europos integracijos teorijai turi tarpvyriausybiškumo paradigmos atstovai. Būtent vieno žymiausių tarpvyriausybiškumo teorijos atstovų Andrew Moravscik teigimu, neofunkcionalistų idėjos yra per daug ambicingos, o pati teorija, matant dabartines Europos integracijos tendencijas, nebėra tinkama spręsti šio proceso keliamų problemų ir iššūkių. 20 Taip pat galima paminėti tai, kad tarpvyriausybiškumo teorijos šalininkai neofunkcionalistus dažnai kritikuoja dėl nevyriausybinių interesų grupių sureikšminimo ir, priešingai, dėl valstybių-narių vaidmens sumenkinimo ir neįvertinimo kalbant apie Europos integraciją. Jų nuomone, neofunkcionalistai klydo vadovaudamiesi persiliejimo teorija. Kaip teigia tarpvyriausybiškumo atstovai, Europos integracijos procesas nebuvo išimtinai atsitiktinių aplinkybių nulemtas procesas. Veikiau tai buvo racionalus ir aiškiai apgalvotas valstybių pasirinkimas. 21 Taigi, skaitant mokslinę literatūrą Europos integracijos teorijų klausimu, galima pastebėti nemenką kritiką neofunkcionalizmo teorijai. Ši kritika labiausiai siejama su perdėtai optimistiniu neofunkcionalistų požiūriu dėl spill-over proceso ir, kaip buvo minėta, dėl pernelyg sureikšminamo ne valstybių veikėjų vaidmens. 19 Eilstrup-Sangiovanni, M. Debates on European Integration. Palgrave, 2006. P. 97. 20 McGowan, L. Theorising European Integration: revisiting neofunctionalism and testing its suitability for explaining the development of EC competition policy? European Integration online Papers, 2007. P. 8. 21 Eilstrup-Sangiovanni, M. 2006. Op. cit. P. 97-98. 16
*** Trumpai apibendrinant pačią neofunkcionalizmo teoriją, galima išskirti du pagrindinius šios paradigmos bruožus. Visų pirma, minėtos teorinės mokyklos atstovai, aiškindami Europos integracijos procesą, naudojasi persiliejimo teorija (ang. spill-over), pagal kurią, kaip matėme, Europos valstybių gilėjantį bendradarbiavimą lemia vadinamasis path-dependence principas. Antra, neofunkcionalistų nuomonę, didžiulį vaidmenį Europos integracijos procese vaidino nevalstybiniai veikėjai ir jų interesai. Būtent dėl šios idėjos neofunkcionalizmas susilaukia daugiausiai kritikos. Aptarus neofunkcionalizmą, vertėtų pereiti prie kitos, su šia minėta teorija konkuruojančios paradigmos liberaliojo tarpvyriausybiškumo, kuris, kaip matysime, iš kitų perspektyvų žvelgia į procesus, įvykusius Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. 1.2. Liberalusis tarpvyriausybiškumas kaip Europos integracijos teorija Liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija, kaip buvo minėta skyriaus pradžioje, šiuo metu, kartu su neofunkcionalizmu, laikoma viena pagrindinių Europos integracijos teorijų. Būtent dėl šios priežasties būtina atidžiau pažvelgti kaip šios paradigmos atstovai vertina valstybių bendradarbiavimą. Analizę galime pradėti trumpam prisimindami pirmuosius Europos integracijos dešimtmečius. Žvelgiant retrospektyviai, tuometinės Vakarų Europos integracija bei tuo pačiu teorinės akademikų diskusijos ir svarstymai apie šį procesą po Romos sutarties, ypač 1960-1980 metų laikotarpiu, tarsi aprimo. 22 Šiuo atveju galime prisiminti vadinamąją eurosklerozę ar kilusias diskusijas dėl Bendrijos identiteto. Vis dėlto, konkrečiai kalbant apie Europos integracijos teorijas, po Šaltojo karo pabaigos šią savotišką tylą politikų mokslų tarpe užbaigė pasirodžiusi liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija, kuri nuo 1990 metų tapo vedančia paradigma, padedančia suvokti procesus, vykstančius Europoje. 23 Šios teorijos žymiausias autorius yra amerikiečių akademikas Andrew Moravcsik. Todėl bandant suvokti liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos esmines idėjas, šioje darbo dalyje būtent daugiausiai bus remiamasi minėto mokslininko knyga Europos pasirinkimas: socialinis tikslas ir valstybės galia nuo Mesinos iki Mastrichto (2008). 22 Wallace, H., Wallace, W. Ir Pollack, M. A. Policy-Making in the European Union. Oxford University Press, 2005. P. 17. 23 Ibid, P. 19. 17
1.2.1. Racionalus valstybių-narių pasirinkimas ir pragmatinis požiūris į integraciją Skaitant liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos mokslininkų darbus, į akis dažnai krenta šios paradigmos atstovų mintis, jog Europos integracijos procesas buvo išimtinai racionalus ir pragmatiškas. Būtent šią idėją verta detaliau paanalizuoti. Pradėkime nuo to, kad minėtoje knygoje A. Maravcsik analizuoja Senojo žemyno bendradarbiavimo raidą nuo Romos iki Mastrichto sutarčių. Todėl šį laikotarpį (1957-1992 m.) A. Moravcsik chronologiškai ir detaliai tiria nagrinėdamas tokius svarbiausius Europos integracijos procese iškilusius klausimus kaip muitų sąjungos sukūrimas, bendroji žemės ūkio politika, institucinė bendrijos struktūra, bendroji rinka, D. Britanijos narystė, valstybių narių veto teisė, balsavimo procedūra viršnacionalinėse institucijoje, ekonominė ir pinigų sąjunga ir kt. Būtent analizuodamas šiuos didelę reikšmę Senojo žemyno valstybių bendradarbiavimui turėjusius įvykius, mokslininkas bando knygos skaitytojui nurodyti priežastis, kodėl nacionalinės valstybės sutiko viršnacionalinėms institucijoms perduoti tvarkyti konkrečias, iki integracijos išimtinai valstybių kompetencijai priklaususias ekonomines, o vėliau ir politines šalies valdymo sritis. Skaitydami Andrew Moravcsik galime pastebėti, kad mokslininkas savo darbe pateikia savitą požiūrį į procesus, vykusius Europoje po II-ojo pasaulinio karo. Kaip pats autorius teigia, knygoje bandoma skaitytoją supažindinti su alternatyviu Europos integracijos aiškinimu, kuris apskritai būdingas daugumai liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos atstovų. Remiantis minėtos Europos integracijos mokyklos mokslininkais, pagrindinį ir esminį spaudimą valstybių integracijai darė iš šio proceso kylanti ekonominė nauda. 24 Andrew Moravcsik šiuo klausimu rašė, jog Europos integracija kilo iš daugelio racionalių pasirinkimų, kuriuos padarė nacionaliniai vadovai, nuosekliai tenkindami ekonominius interesus. 25 Būtent A. Moravcsik ir kiti liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos atstovai įrodinėja, kad vienas svarbiausių motyvų, lėmusių, jog suverenios šalys kodėl perdavė dalį savo suvereniteto, yra racionali ekonominė/prekybinė iš Europos integracijos proceso kylanti nauda. Norėdamas pagrįsti šią poziciją, knygos autorius detaliai aprašo kiekvieną iš svarbiausių Europos integracijos etapų. Analizuodamas šiuos etapus, mokslininkas pateikia trijų įtakingiausių Europos valstybių (Vokietija, Prancūzija, D. Britanija) nacionalinius prioritetus ir pozicijas dėl Europos integracijos klausimo. Šie valstybių interesai analizuojami atsižvelgiant į visų trijų šalių geopolitinius, ideologinius ir ekonominius/prekybinius integracijos motyvus. Ir kaip jau buvo minėta, A. Moravcsik ekonominę integracijos naudą iškelia virš geopolitinių ir ideologinių aiškinimų, kurie, 24 Schimmelfennig, F. Ir Rittberger, B. Theories of European integration : assumptions and hypotheses. Iš Richardson, J. J. sudaryto straipsnių rinkinio European Union: power and policy-making. Routledge, 2006. P. 79. 25 Moravcsik, A. Europos pasirinkimas: socialinis tikslas ir valstybės galia. Nuo Mesinos iki Mastrichto. Margi raštai, 2008. P. 13. 18
pasak pačio autoriaus, dominuoja Europos integracijos studijose. Mokslininkas, norėdamas įtikinti skaitytoją su tokia pozicija, knygoje argumentuoja, kad geopolitinės ir ideologinės priežastys, skatinusios Europos valstybių tarpusavio bendradarbiavimą, daugelio autorių yra pervertinamos. Autorius kritiškai žvelgia į geopolitinius samprotavimus, kurie teigia, kad pagrindinis Europos valstybių bendradarbiavimo variklis buvo noras užkirsti kelią ateities konfliktams (prancūzų ir vokiečių sutaikymas). Taip pat Prinstono universiteto profesorius, kalbėdamas apie valstybių prioritetus, nesutinka su nuomone, kad ideologija, o tiksliau federalistinės idėjos šalių viduje, vaidino pakankamai svarbų vaidmenį jų suartėjimui. Žinoma, A. Moravcsik nepaneigia fakto, jog geopolitika ar federalistinės to meto nuotaikos darė įtaką Europos integracijos procesui, tačiau kaip teigia pats knygos autorius, darbo pabaigoje apibendrindamas savo įžvalgas, šie aspektai buvo antraeiliai ir dėl šios priežasties kur kas teisingiau teigti, kad labiausiai pastebimas ir galingiausias įvairių nacionalinių prioritetų integracijos šaltinis per pastaruosius keturis dešimtmečius buvo ekonominis, o dar tiksliau prekybinis interesas. 26 Būtent šiai idėjai knygoje skiriama daug dėmesio. Taigi, kaip matome, remiantis liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija, pagrindinis diskusijų ir derybų klausimas dėl Europos integracijos buvo išimtinai pragmatinis. 27 1.2.2. Derybų eiga ir vyriausybė, kaip pagrindinis Europos integracijos veikėjas Iš šio tik ką aptarto liberaliojo tarpvyriausybiškumo principo, jog valstybių integracija rėmėsi ekonominiais interesai, galime išskirti dar vieną analizuojamos paradigmos bruožą. Skaitant mokslinę literatūra nesunkiai pastebėsime, kad šios teorijos atstovai teigia, kaip jau buvo rašyta analizuojant neofunkcionalizmą, jog Europos integracijos procese kur kas svarbesnį vaidmenį turėjo valstybių-narių narių vyriausybės nei nevalstybiniai tarptautinių santykių veikėjai. 28 Būtent šią idėją, kad derybų metu ir apskritai šių derybų rezultatams didelę įtaka darė EB Komisija ir kiti nevalstybiniai veikėjai, bando paneigti ir Andrew Moravcsik. Savo knygoje jis rašo, jog Komisijos viršvalstybinės entreprenerystės apskritai nereikėjo, dažnai ji buvo bergždžia, o kartais net trukdė. Derybos buvo veiksmingos ir be viršvalstybinių institucijų. 29 Visgi, mokslininkas nesiūlo kategoriškai atmesti Komisijos įtakos, o verčiau bando įrodyti, kad daugelyje studijų, analizuojančių Europos integraciją, Komisijos ir kitų viršvalstybinių institucijų vaidmuo yra 26 Moravcsik, A. 2008. Op. cit. P. 575. 27 Aaltonen, H. European integration theories: from grand theories to niche theories? Iš konferencijos Student Forum 13th Annual Research Conference: Crisis or Renewal in Europe(an Studies)? 2012. P. 16. 28 Xu, J. ir Shen, S. IR Theories Debate of European Integration. Open Journal of Political Science, 4. 2014. P. 2018. 29 Moravcsik, A. 2008. Op. cit. P. 259. 19
pervertinamas. Dėl šios priežasties Prinstono universiteto profesorius pateiktu klausimu, kaip buvo minėta, siūlo didesnį dėmesį kreipti į nacionalines vyriausybes ir jų lyderystę. Galiausiai, būtina paminėti dar keletą svarbių elementų, susijusiu su liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija. Visų pirma, pasak šios teorijos atstovų, svarbų vaidmenį Europos integracijos procese vaidina valstybių-narių pasiruošimas deryboms dėl tolimesnės integracijos ir, žinoma, pačios derybos. Akademinėje literatūroje yra išskiriami trys šio proceso žingsniai/stadijos. 30 Pirmiausia, kiekviena valstybė savo viduje, įtraukdama įvairias interesų grupes, diskutuoja ir priima sprendimus dėl siekiamų interesų, arba kitaip tariant, nusistato savo derybines pozicijas. Toliau seka antrasis žingsnis, pagal kurį, kiekviena šalis savo pozicijas atneša į Briuselį ir taip prasideda derybos dėl integracijos ir suvereniteto perdavimo viršnacionalinėms institucijos. Galiausiai, paskutinėje stadijoje, su sąlyga jeigu pavyksta suderinti pozicijas ir rasti kompromisus, įvyksta integracija ir viešosios politikos sritys, iki tol išimtinai priklaususios nacionalinių valstybių kompetencijai, perduodamos valdyti ir prižiūrėti viršnacionalinėms institucijoms. Tačiau šioje vietoje atkreipti į keletą svarbių detalių. Kaip buvo minėta, liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos atstovų teigimu, valstybės dažniausiu atveju sutinka dalį savo suvereniteto perduoti nevalstybiniams veikėjams tik tuomet, kuomet jos mato iš to kylančią ekonominę naudą. 31 Šioje vietoje galime trumpam grįžti prie A. Moravcsik, kuris, savo knygoje taip pat analizavo derybų rezultatus. Mokslininkas, pasitelkdamas pirminių šaltinių pagalba įtikinančiai argumentuoja, kad derybų baigtys didžiąja dalimi priklausydavo nuo santykinės vyriausybių derybinės galios, jų noro/nenoro daryti kompromisus, interesų sutapimo: paskirstymo rezultatai atspindėjo santykinę vyriausybių derybinę galią. 32 Dėl šios priežasties tos valstybės, kurios turėjo būtent daugiau derybinių svertų, sugebėjo išsireikalauti daugiau palankių sąlygų nei tos, kurios jų turėjau mažiau. Pabaigai, užbaigiant nagrinėti esminius principus, kuriais remiantis vyko derybos dėl Europos integracijas, bei apskritai pačia liberaliojo tarpvyriausybiškumo teoriją, reikia pastebėti, kad suvereniteto perdavimas viršnacionalinėms institucijoms, remiantis šios teorinės mokyklos atstovais, nebuvo antraeilis dalykas. Kiekviena valstybė-narė, atiduodama dalį savo suvereniteto, siekė, kad viršnacionalinės institucijos būtų patikimos/patvarios ir sugebėtų tvarkyti joms priskirtas naujas funkcijas. 33 30 Wallace, H., Wallace, W. ir Pollack, M. A. 2005. Op. cit. P. 18. 31 Bergmann, J. ir Niemann, A. Theories of European Integration and their Contribution to the Study of European Foreign Policy. Johannes Gutenberg University Mainz, 2013. P. 7. 32 Moravcsik, A. 2008. Op. cit. P. 586. 33 Schimmelfennig, F. European integration (theory) in times of crisis. A comparison of the euro and Schengen crises. Journal of European Public Policy. Volume 25, 2018. P. 972-973. 20
Kaip matome, liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijos atstovai didelį dėmesį skiria nacionalinėms valstybėms ir jų vyriausybėms, kurios, pagal šios teorinės paradigmos šalininkus, derybų dėl integracijos metu siekia įgyti kuo didesnę derybinę galią. *** Užbaigus analizuoti tik ką minėtą teoriją, galime daryti tam tikrus apibendrinimus. Visų pirma, liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija, lyginant su neofunkcionalizmu, iš esmės kardinaliai skirtingai vertina Europos integracijos procesą. Šios teorijos atstovų nuomone, valstybės, dėl savo prigimties, veikia racionaliai ir išimtinai siekia pragmatinės naudos. Būtent pragmatiškumas, remiantis analizuota teorija, yra pagrindinė Europos integracijos varomoji jėga. Antra, liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorija teigia, kad pagrindinis vaidmuo integracijos procese atiteko ne viršnacionalinėms institucijos ir veikėjams, bet būtent nacionalinėms valstybėms, o pati derybų baigtis išimtinai buvo nulemta šalių derybine galia. Išanalizavus neofunkcionalizmą ir liberaliojo tarpvyriausybiškumo teorijas, kurios buvo įvardintos kaip pagrindinės ir jau kone kaip klasikinės regioninės integracijos teorijos, paskutinėje šio skyriaus dalyje vertėtų trumpai peržvelgti mažiau politikos mokslininkų tarpe populiarias ar naujesnes teorijas: konstruktyvizmą, naująjį institucionalizmą ir daugiapakopio valdymo teoriją. 1.3. Konstruktyvizmas kaip Europos integracijos teorija Mokslininkų dėmesį konstruktyvizmas patraukė besibaigiant Šaltajam karui. Literatūroje tikslesnė data nurodoma 1980 metai, kuomet ši tarptautinių santykių teorija pradėjo vaidinti svarbų vaidmenį Šiaurės Amerikoje. 34 Būtent nurodoma, kad Šaltojo karo pabaiga ir to meto įvykiai buvo pagrindinė priežastis, leidusi iškilti konstruktyvistų idėjoms. Berlyno sienos griūtis ir Sovietų Sąjungos žlugimas simbolizavo tokią Šaltojo karo pabaigą, kuria mažai kas tikėjo. Dėl šios priežasties kilo didelės diskusijos. 35 Buvo suvokta, kad iki tol dominavusios teorijos nesugebėjo paaiškinti tuo metu pasaulyje vykusių politinių pokyčių ir procesų. Todėl visų akys tarsi nukrypo į konstruktyvizmą, kuris sugebėjo pateikti atsakymus į to meto klausimus. 34 Jackson, R. Ir Sorensen, G. Introduction to International Relations: Theories and Approaches. 2010. Oxford University Press. P. 160. 35 Nugroho, G. Constructivism and International Relations Theories. 2008. Global & Strategis, Th.II, No. 1. P. 85. 21