MIŁOSZ AS IR NACIONALIZMAS WACŁAW LEWANDOWSKI D D ISSN 1392-0588 2006. 46 Savo garsiajame straipsnyje Ne Czesławas Miłoszas pirmą kartą kreipėsi į lenkų emigrantų literatūrinę bendruomenę kaip žmogus, metęs tarnystę komunistiniam Varšuvos režimui. Šiame straipsnyje, kuris jį ilgam supriešino su antrąja emigracija, Miłoszas teigė, kad komunistams jis buvo naudingas dėl savo antinacionalistinių pažiūrų. Tai jis aiškiai deklaravo tarpukario ir karo metais: Kai 1945 m., rašė, Vidurio ir Rytų Europos kraštus nugalėjo iš Rytų ateinantis Naujasis Tikėjimas, komunistų intelektualų sluoksniuose buvo madinga lyginti komunizmą su ankstyvąja krikščionybe (...). Norint paleisti į darbą valstybinį aparatą, reikėjo kaip nors pasinaudoti pagonimis. (...) Buvau priskirtas prie gerųjų pagonių. Mano požiūris į totalitarines dešinės pakraipos doktrinas, paplitusias XX amžiuje, visuomet buvo bekompromisis (...), neslėpiau savo neapykantos nacionalizmui ir šovinizmui, stengiausi kovoti su lenkų antisemitizmu. Taigi, buvau gerasis pagonis, tad į mane buvo žiūrima palankiai. 1 Šie žodžiai liudija, jog Miłoszas nesuprato propagandinio pokarinės Lenkijos komunistų žaidimo, kuriuo siekta nuslopinti visuomenės pasipriešinimą prievarta primestai valdžiai ir priversti lenkų elitą kolaboruoti su komunistais. Poetas giliai klydo, manydamas, kad gerasis pagonis tai naudingas Naujojo Tikėjimo dvasininkų įrankis, kuris dar ikikomunistiniais laikais atskleidė savo pažangias pažiūras, kritikavo autoritarizmą, nacionalistinį valstybės projektą ir genetinį tautos supratimą. Nors simpatizuojantis kairiesiems prieškario intelektualas su nuoširdžiu entuziazmu sutiko naująją valdžią, vis dėlto jis nebuvo itin vertingas jos laimikis, nes buvo gerai žinomas dėl savo neapykantos diktatūroms. Propagandai nebuvo naudingas visuotinai žinomas kairiųjų pažiūrų išpažinėjas, kadangi jo pasisakymai už pokarinį režimą atrodė savaime suprantami ir neverti dėmesio. Be to, šis diktatūrų priešininkas galėjo greitai pasibodėti proletariato diktatūra ir pasirodyti besąs klasinis priešas. Bendradarbiaudami su juo, komunistai privalėjo akylai stebėti šį sąjungininką, kitaip tariant, sustiprinti revoliucinį budrumą. Komunistinė propaganda, tarnavusi visuomenės sovietizacijos progresui, siekė kaip įmanoma greičiau patraukti į savo pusę ne pažangiuosius, bet atvirkščiai antipažangiuosius, t. y. konservatorius, dešiniųjų 1 Miłosz Cz. Nie // Kultura (Paryžius), 1951, nr. 5 (43), s. 3 4.
DARBAI IR DIENOS 148 totalitarizmų šalininkus, o ypač nacionalistus. Pagal komunistinį pokarinės Lenkijos projektą buvo galima tikėtis, kad bus likviduotas ginkluotas dešinysis pogrindis. Be to, šie žmonės labai tiko puoselėti naująjį patriotizmą, harmoningai jungiantį tautinę ir religinę simboliką su bolševikiniu turiniu. Skatinami šių motyvų, komunistai susitarė su tautininkų-konservatorių grupe, besitelkiančia apie Aleksandrą Bochenskį, ir įkūrė diversinę katalikų organizaciją PAX. Jai vadovauti buvo paskirtas Bolesławas Piaseckis, prieškarinio RTS ir fašistinio Radikalaus tautinio judėjimo Falanga veikėjas, nacionalistinės Katalikiškos lenkų valstybės bendraautorius, karo metais kartu su kitais įkūręs konspiracinę Tautos konfederaciją ir tapęs jos komendantu 2. 1999 m. Miłoszas šitaip rašė apie RTS ir Falangą : Vis dėlto jaunoji tautininkų karta nebuvo patenkinta į rinkėjus orientuota [Tautininkų] partijos politika, todėl 1934 m. nuo jos atsiskyrė ir paskelbė RTS (Radikalios tautinės stovyklos) programą. Po 1936 m. skilimo atsirado RTS Falanga, kuriai vadovavo Bolesławas Piaseckis. Iš pradžių RTS turėjo nedaug šalininkų, bet jos įtaka sparčiai augo. Dėl ekonominės krizės antisemitiniai RTS šūkiai ir kvietimas naudoti prievartą sulaukė darbininkų ir valstiečių dėmesio. (...) Nuo hitlerininkų RTS narius skyrė nuolatinis rėmimasis katalikybe, nors, deja, negalima paneigti kai kurių vokiškų organizacijų įtakos. Panašu, kad RTS vadovai vykdavo į [hitlerinę] Vokietiją. 3 Tačiau 1951 m. poetui rašant Ne nerūpėjo pokarinė Bolesławo Piaseckio karjera. Jis teigė, kad komunistai geraisiais pagoniais laikė tokius kaip jis intelektualus, o ne fašistinius lenkų nacionalistus. Miłoszas tada dar nesuprato, kad naujajai valdžiai buvo nepaprastai svarbu papuošti sovietizavimo procesą tautiniais simboliais, kurie užliūliuotų visuomenę ir veiktų panašiai kaip narkozė prieš operaciją. Miłoszas, nors ir nepritarė marksizmo-leninizmo doktrinai, pokario metais pajautė pasididžiavimą pažanga, kurią Lenkija dėl komunistų įtakos darė civilizacijos srityje. Be abejonės, šį jausmą sukėlė nauja visuomeninė tvarka, tačiau kartu buvo galima įžvelgti tautinio pasitenkinimo atmainą: (...) džiaugiausi, kad pusiau feodalinė Lenkijos struktūra sugriauta, kad darbininkiškas ir valstietiškas jaunimas plūstelėjo į universitetus, džiūgavau dėl įvykdytos žemės ūkio reformos ir dėl to, kad Lenkija iš žemdirbių krašto keičiasi į pramonės ir žemės ūkio šalį. 4 Straipsnis Ne papiktino Londono ir Niujorko emigrantų bendruomenes bei išprovokavo daugybę Miłoszą smerkiančių publicistinių pasisakymų. Vienas iš nedaugelio anuometinių jo gynėjų, iš vadinamųjų nepalaužiamųjų tarpo, Jozefas Mackiewiczius, girdamas poetą už apsisprendimą nutraukti ryšius su komunizmu, kartu išsakė ir kritines pastabas dėl jo patriotinio entuziazmo. Miłoszas nutraukė ryšius su bolševikais (...), ir dėkui Dievui. (...) Kadangi jo sukeltas triukšmas pridarė bolševikams nuostolių, turime jį priimti išskėstomis rankomis (...). (...) 2 Šia tema rašė: Mackiewicz J. // Jak i z czego powstał PAX? // Idem. Zwycięstwo prowokacji. Londonas, 1997, s.136 144. 3 Miłosz Cz. Wyprawa w Dwudziestolecie. Krokuva, 1999, s. 479. 4 Miłosz Cz. Nie, ten pat, s. 4.
MIŁOSZAS IR NACIONALIZMAS Kalbėdamas tiesą, Miłoszas negali atsisakyti pamaldaus žvilgsnio į Kraštą, į kurį ir aš užtektinai prisižiūrėjau dviejų okupacijų metu [kalba apie sovietinę Vilniaus krašto okupaciją. W. L.]. Tiesa, mano žvilgsnyje nebuvo pamaldumo, gal dėl to priėjau prie priešingų išvadų nei Miłoszas. Miłoszas bolševizmo lenkiškumui randa lengvinančių aplinkybių. Aš jį laikau pačiu pavojingiausiu ir priešiškiausiu elementu. 5 Reikia pabrėžti, kad iš naujos emigracijos perspektyvos žvelgdamas į krašto reikalus, Miłoszas labai greitai mokėsi pažinti komunistinės indoktrinacijos paslaptis, kurių ligi tol nesugebėdavo pastebėti. Vėlesniems jo pasisakymams apie sovietinę sistemą itin didelę reikšmę turėjo suvokimas, jog pokarinės Lenkijos valdžia darė viską, kad pasisavintų partinius lenkų refleksus bei jausmus ir pasinaudotų jais kaip puikiu sovietizacijos įrankiu. Valstybinis propagandos aparatas, kaitindamas patriotizmą iki nacionalizmo temperatūros, siekė paversti jį stiprėjančiu pasididžiavimu naujai kuriama išties tautine Piastų valstybe. Pasitelkus patriotizmą iš lenkų protų norėta pašalinti suvokimą, kad naujoji valdžia ir naujoji santvarka yra svetimos kilmės. Komunizmas privalėjo tapti Lenkijos savastimi, tautine tendencija ir tautiniu valstybės projektu. Prabangių patriotinių dekoracijų fone pateiktą komunizmą visuomenė turėjo priimti kaip savą produktą, laisvos evoliucijos ir kūrybinės tautos galios veikimo padarinį. Šio komunistinės sociotechnikos aspekto suvokimas pirmą sykį atsiskleidžia Miłoszo atsakyme Antonui Słonimskiui, pasirodžiusiame paryžietiškos Kultūros puslapiuose. 1951 m. lapkričio 4 dieną buvęs skamandritas Liaudies tribūnoje paskelbė šmeižikišką straipsnį, kuriame Miłoszą pavadino tautos išdaviku ir lenkų liaudies priešu. Kaltinamajam skirtoje prakalboje Vargšų žmonių balsų autorius buvo smerkiamas dėl šių nusižengimų: Esi mūsų dabarties priešas, tačiau tave labiausiai gąsdina mūsų ateitis. Žinai, kad įvykdžiusi šešerių metų planą Lenkija taps didžia ir stipria socialistine šalimi. Tu nenori, kad kiekvienas Lenkijos žmogus turėtų darbo, duonos ir teisę į švietimą. Netrokšti, kad šioje šalyje iškiltų šimtai naujų fabrikų ir ligoninių, dešimtys naujų universitetų ir laboratorijų, kad didžiųjų pasaulio rašytojų veikalai šimtais tūkstančių egzempliorių patektų į dirbančiųjų masių rankas, o tavoji tauta išsilaisvintų iš kapitalizmo jungo. 6 Apie Miłoszo apmąstymus daug ką pasako jo atsakymas į šį šmeižikiškos Słonimskio kalbos fragmentą, kurį poetas komentavo taip: Veltui muši didįjį tautinį būgną. Aš, kaip matai, niekuomet nebuvau nacionalistas ir esu abejingas šiai partinei taktikai. (...) Kadangi nesu nacionalistas, jokios tautinės vėliavos ir joks pasididžiavimas statomais fabrikais nepakeis mano įsitikinimo, kad santykiai tarp tautų turi būti grindžiami abipuse pagarba. Viena tauta įsako kitoms tautoms melstis jai dieną ir naktį, garbinti jos praeitį, dabartį ir ateitį, o pati kuria niūrią civilizaciją, kurią lengva atpažinti iš jos tapybos ar skulptūros, nesiskiriančių nuo nacizmo meno. Ši tauta atima iš 5 Mackiewicz J. [list do Redakcji] // Kultura (Paryžius), 1952, nr. 4 (54), s. 155. 6 Pagal: Miłosz Cz. Do Antoniego Słonimskiego // Kultūra, 1951, nr.12 (50). s. 84. 149
DARBAI IR DIENOS kitų tautų viltį sukurti geresnę civilizaciją perbraukia viską, dėl ko per amžius kovojo narsiausi visų Europos tautų sūnūs. 7 Atpažinęs šią partinę taktiką, Miłoszas 1956 m. rašytame Poetiniame traktate sukūrė genialią poetinę formulę, apimančią LLR komunizmo charakteristiką ir Lenkijos literatų, tarnaujančių tautinei komunistinei visuomeninei bendrijai, mąstyseną. Gałczyński pragnął padać na kolana. Głębokiej prawdy pełne jego dzieje: Tej, że poeta bez ludzkiej wspólnoty Jest jak szum wiatru w suchych trawach grudnia. Nie jemu zwyczaj podawać w wątpliwość, Chyba, że piętno zdrajcy zechce dostać. Niech tutaj będzie wreszcie powiedziane: Jest ONR-u spadkobiercą Partia. A poza nimi nic nigdy nie było Prócz buntu godnych pogardy jednostek. Któż miecz Chrobrego wydobywał z pleśni? Któż wbijał myślą słupy aż w dno Odry? I któż namiętność uznał narodową Za cement wielkich budowli przyszłości? 8 Itin reikšmingas Miłoszui buvo suvokimas, kad nacionalistinių bruožų turintis patriotizmas ne tik nesustiprina pasipriešinimo sovietizacijai, o priešingai veda į komunistinę nelaisvę. Ši mintis ne tik pagilino poeto apmąstymus apie komunizmą ir totalitarizmą, bet kartu padėjo išsaugoti tapatybės pojūtį. Paradoksalu, tačiau šiuo požiūriu nėra jokios prarajos tarp tarpukario Miłoszo ir Miłoszo, pokario emigranto. Kitaip sakant, išsaugojamas kūrėjo intelektualus ir dvasinis tęstinumas. Be to, prieškario poetas, simpatizuojantis kairiesiems, RTS bei visokio nacionalizmo priešas, ir pokario politinis emigrantas, antikomunistas tas pats asmuo, kuris be atvangos priešinasi Blogiui, iškylančiam skirtingais pavidalais. Kitaip nei daugybei kairiųjų, nutraukusių ryšius su komunizmu, Miłoszui nereikėjo gyvenimo viduryje nubraukti dalį biografijos ir vėl pradėti nuo nulio, šiuo atveju tarsi gimti antrą kartą, pasveikus nuo ideologinio viruso sukeltos ligos. Nebūtina citatomis įrodinėti, kad Czesławas Miłoszas nuo pat savo literatūrinės 150 7 Ten pat. 8 Galčynskis troško pulti ant kelių. /Gilios tiesos kupini jo darbai: / Poetas be žmonių bendruomenės / Yra tik vėjo šiurenimas sausose gruodžio žolėse./ Neturi jis įpročio abejoti, / Nebent norėtų užsitraukti išdaviko nešlovę. /Galiausiai čia reikėtų pasakyti: / Jis priklauso RTS-o partijai. / O juk be jų niekad nieko nebuvo, / Tik vertų paniekos individų maištas. / Kas gi nuvalė Drąsuolio kardą nuo pelėsių? / Kas savo mintimi įkalė stulpus į patį Odros dugną? / Ir kas tautines aistras pripažino esant/ Didžiųjų ateities statybų cementu? (Vert. V. N.)
MIŁOSZAS IR NACIONALIZMAS kūrybos pradžios kritikavo nacionalizmą. Šie jo pasisakymai yra puikiai žinomi ir dažnai cituojami literatūros istorikų. Miłoszo kūrybos žinovas Aleksandras Fiutas, asmeniškai pažinojęs poetą, pamena, kad visos nacionalizmo apraiškos sukeldavo tiesiog alergišką Isos slėnio autoriaus reakciją 9. Nesunku nurodyti genetinę tokio jautrumo priežastį. Savo naujausioje knygoje Vilniaus vardai Tomas Venclova tvirtina, kad dauguma Lietuvos sostinės gyventojų nemąstė apie tai, kokios jie tautybės, tai daugiausia siejasi su lenkais ir lietuviais, kurie iki pat XX amžiaus iš esmės buvo dvitaučiai. Ir priduria: Czesławas Miłoszas priskyrė save paskutiniesiems šios formacijos atstovams ir tikriausiai buvo teisus 10. Matyt, būtent tai ir sąlygojo ypatingą jo jautrumą ne tik grynajam nacionalizmui, bet ir nacionalizmui, virtusiam visuomeninės komunistinės technikos įrankiu. Norint įvertinti Miłoszo refleksijų apie komunizmą kokybę, svarbu nustatyti šio įrankio veiksmingumą. Tam, kad tai atliktume, nebūtina grįžti į pirmuosius pokario metus ar vartyti ano meto šalies spaudos komplektus. Po politinių 1989 metų permainų Lenkijoje įvyko savotiškas tautinės komunistinės minties atšilimas, nors iki tol klaidingai atrodė, kad ši mintis buvo visiškai susikompromitavusi po 1968 m. krizės. Kartu iškilo ir neonacionalistinė literatūros kritika, kurios vienas mėgstamiausių neigiamų herojų buvo Miłoszas. Nepaprastai stiprus nacionalistinės kritikos proveržis įvyko Moralinio traktato kūrėjo mirties momentu ir išsikristalizavo per protesto kampaniją prieš rašytojo laidotuves Skałkos kriptoje. Šiai kampanijai vadovavęs Janas Majda savo knygoje iškalbingu pavadinimu Antilenkiški Czesławo Miłoszo pavidalai pateikė intriguojančią mintį: Ypač reikia pabrėžti, kad 1945 m. keletą mėnesių (Miłoszas) gyveno Krokuvoje, (rašė) tuomet kaip tikras l e n k ų publicistas. Dar nebuvo pastebimas jo pasibjaurėjimas lenkiškumu, kuris šmeižikiško pykčio pavidalu su tokia jėga prasiveržė jo raštuose, kai 1951 m. kaip lenkų diplomatas nutraukė ryšius su mūsų valdžia ir pasiliko emigracijoje Vakaruose (...). 11 Šiuo požiūriu, Miłoszas buvo tikras lenkų poetas ir publicistas tik tol, kol tarnavo komunistinei valdžiai, kurią neonacionalistinis kritikas laikė kone tapačia tautinei valdžiai! Miłoszo atsisakymas būti komunistų diplomatu Majdai beveik įrodo jo tautinę išdavystę. Vadovaujantis tokia logika, poetas nutautėjo ir tapo lenkiškumo priešu, nes pasirinko Vakarų mintį ir kultūrą, o ne sovietinį lenkiškąjį valstybingumą. Taigi 2005 metais Miłoszo kaltintojo išsakyta nuomonė į komunistinio Lenkijos pavergimo problemą nesiskiria nuo PAX nacionalistų požiūrio jie de facto sutiko su komunistų agentūros statusu ir buvo įsitikinę, kad tai daro dėl tautinės medžiagos išsaugojimo. Deja, iki šiol tebėra gyvybinga iliuzija, jog tautinėmis spalvomis papuoštas bolševizmas padės išsaugoti valstybingumo tęstinumą ir lenkų kultūrą, kurios didžiausias priešas 9 Fiut A. W stronę Miłosza. Krokuva, 2003, s. 83. 10 Cituoju knygos fragmentą: Venclova T. Opisać Wilno. Zeszyty Literackie. 2006, nr. 1 (93), s. 118 119. 11 Majda J. Antypolskie oblicze Czesława Miłosza. Krzeszowice, 2005, s. 4 5. 151
DARBAI IR DIENOS yra Vakarų mintis. Ar galima pateikti geresnį ir iškalbingesnį nacionalistinės partinės komunistų taktikos įrodymą? Tokia yra karti pomirtinė poeto pergalė: dalis šiuolaikinių lenkų rašytojų patvirtino jo senų diagnozių ir nuogąstavimų pagrįstumą... I š l e n k ų k. v e r t ė Va i v a N a r u š i e n ė Waclaw Lewandowski MIŁOSZ AND NATIONALISM S u m m a r y This article deals with the evolvement of Miłosz views on nationalism, notably his views concerning the use of national stereotypes by communists as a useful tool for sovietizing Polish society. The article describes arguments exchanged between Miłosz and the nationalists of the interwar period (basically, the fascistic ONR Falanga ). It also presents the poet s outlook on the negative effects of a hangover from the Falanga on post-war Polish mentality. The author also discusses attacks and actions undertaken against the poet by nationalistic forces during the last period of his life. The dispute about his burial place is also mentioned in this article. As Tomas Venclova used to write, was one of the last representatives of the Grand Duchy of Lithuania (the Wielkie Księstwo Litewskie) generation. For this generation all matters associated with nationalism were of secondary importance, not significant in terms of wider meaning. For this reason the poet was horrified by the peculiar flirtation of the regime under Piłsudski with nationalist parties, especially the ONR, in the Warsaw of the 1930s. During the war was reluctant to comprehend the nation in purely ethnic terms. Therefore, he kept the underground soldier-poets, like Gajcy or Baczyński, at some distance. The poet deluded himself that the change in the political system in post-war Poland, despite some unfavorable effects, would bring about a positive transformation in eliminating chauvinism from the social consciousness of the Polish nation. After emigrating in 1951, he continued to think that the Polish generation in exile held on to its nationalistic patriotism in the spirit of the ONR Falanga and thus represented a mental anachronism. That is why he regarded his choice of living in exile as suicide and expressed this thought in the program article, Nie. However, he quickly realized how wrong he had been. It was the Polish émigré society, which, in general, cleansed itself of nationalistic tendencies. Conversely, in Poland, chauvinism survived because the conservative community in the nation flirted with the communists (a meaningful sign of this link is the genesis of the PAX Association). Even more telling is the fact that, following the political changes in the years 1989-90, nationalist literary criticism in the spirit of the pre-war weekly periodical, Prosto z mostu (Straight from the Shoulder), was revived in Poland. One critic spoke of imposing on Milosz the loss of national identity and identified his break with communists as a betrayal of Poland. The high point of this kind of criticism occurred after the poet s death. 152